Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 26 Bal 2024 04:12

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 14:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita (galimi dabartiniai šio vietovardžio slaviški variantai - Liaidva, Liadva arba Liaita, Liata), vėliau slinkusi į vakarus ir tapusi Lietva-Lietuva

(maždaug iki 5-7 amžiaus po Kr.)


Kęstučio Čeponio (Žygeivio) Lietuvos vardo kilmės hipotezė


(trumpai - išsamiai yra atskirose temose)


1. Kalbotyrininkai jau senokai nustatė, kad dabartinio vardo Lietuva senesnės formos yra Lietva (iš čia iki mūsų dienų išliko senoji rytų slavų forma Litva, kurią jie gavo, kad maždaug 8 amžiuje susidūrė su senaja lietuvių gentimi), o ši savo ruožtu atsirado iš Leita.

2. Žodis Leita dabar gana pagrįstai siejamas su karių draugovės pavadinimu (A. Dubonio darbai).

3. Vis tik A. Dubonis, o ir kiti autoriai nepaaiškina, kaip šis žodis pateko į senąją lietuvių kalbą.

4. Vandenvardis Leita ir jam artimos formos yra plačiai paplitusios Centrinėje Europoje (dabartinėse Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Austrijos, Čekijos teritorijose).

5. Labai įmanoma, jog žodis "leita" gali turėti tiesioginį ryšį su dievybės, kažkaip susijusios su vandeniu ar upe, pavadinimu.

6. Tokia dievybe iš tikro gali būti senovės graikų ir kitų to regiono tautų mituose minima deivė įvairiais vardais, artimais žodžiui Leita.

7. Kaip žodis "leita" virto karinės draugovės bendru pavadinimu, gal būt įmanoma paaiškinti, atsižvelgiant į įvykius vykusius Centrinėje Europoje 5-6 amžiuose, kada po Vakarų Romos imperijos žlugimo po visą Europą bastėsi profesionalių karių būriai.

Aš manau, kad toks klajojantis karinis dalinys, kilęs iš vietovės šalia Leitos upės, maždaug 6 amžiuje atkeliavo į vienos iš to meto rytų baltų genčių teritoriją (įvairūs baltų ir rytų slavų tarmių tyrimo duomenys rodo, jog tai buvo maždaug dabartinio Kursko apylinkės ar netoli jų - Toporovas). Tą rytų baltų gentį ši klajojanti karių draugovė "leita" arba užkariavo, arba vedybiniu keliu (pvz., tarp genties vado dukros ir karinio dalinio vado) įsiliejo į tą gentį.

Taip karinio dalinio pavadinimas "leita" galėjo gentyje virsti ir bendriniu žodžiu "leita" - "karinė draugovė", kas atitinka A. Dubonio pateiktus kalbinius ir istorinius faktus jo tyrimuose.

Vėliau šios genties karinės draugovės "leitos" užkariavo žemes į rytus nuo tuo metu gyventų tos rytų baltų genties žemių - palaipsniui atėjusios ir iki dabartinių Lietuvos ir Latvijos teritorijų, kur tuo metu gyveno įvairios vakarų baltų gentys (Latvijoje - ir finų gentys).

Aplinkinės gentys ir tautos užkariautojus pradėjo vadinti jų karinės draugovės vardu - Leita. Jau vėliau, kintant lietuvių kalbai, pagal kalbos kitimo dėsnius, Leita palaipsniui virto Lietuva.

Beje, įvairūs duomenys rodo, kad istorinis centras naujojo valstybinio darinio Leita - Lietva - Lietuva buvo Ašmena ir jos apylinkės (nežinantiems priminsiu, kad rytų slavai šias teritorijas iš esmės suslavino tik 19-20 amžiuose, o iki 15-17 amžių tai buvo ištisai lietuvių gyvenamos teritorijos).


Paveikslėlis

P.S. Tačiau, mano nuomone, ir į šias Ašmenos - Krėvos - Naručio apylinkes, tuo metu gyvenamas vakarų baltų tarmėmis kalbėjusių genčių (matyt, jotvingių (dainavių) ir sėlių), lietuvių protėviai atėjo apie 5-7 amžius, o iki tol jie gyveno toli rytuose - kažkur šalia tuometinių finų genčių ir įvairių stepių klajoklių genčių.

Iš kur kilo lietuviai, latviai ir Lietuvos bei Latvijos vardai

(Žygeivio (rusiškose svetainėse KestaS) - hipotezė)


     Visos iki šiol egzistavusios Lietuvos (matyt, ir Latvijos  - nes abiejų vardų senoji kilmė tikriausiai ta pati - "latgaliai" iš "leitgaliai" - "Leitos žemės pakraščio (galo) gyventojai") vardo kilmės hipotezės (turiu omeny tas, kurios susietos su konkrečiu geografiniu vietovardžiu - hidronimu) yra klaidingos dėl elementarios priežasties.

     Visi tyrinėtojai rėmėsi pasenusia ir neatlaikančią kritikos prielaida, jog Lietuva visada buvo ten, kur šiandien yra Lietuvos Respublika (apsiribojant dabartinėmis sienomis).

     Kai kas iš kalbininkų ir istorikų (pvz., T. Baranauskas) jau gana įtikinamai įrodė, jog senoji istorinė Lietuva (maždaug 9-13 amžiuje) buvo į rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų - žemumose, į rytus nuo Aukštaičių aukštumos (aš dar pridurčiau - ir į šiaurę nuo Ašmenos aukštumos).

     Būtent iš čia lietuviai kolonizavo kalvyną, kurį jie pavadino Aukštaitija, o nusileidę nuo jo - į Žeimenos, Neries ir Nemuno slėnius - šią teritoriją pavadino Žemaitija (čia tuo metu, beje, gyveno sėliai - aplink dabartinį Vilnių ir į šiaurę nuo jo, o į pietus nuo sėlių gyveno jotvingiai - pasižiūrėkite lietuvių tarmių žemėlapį ir sėlių bei jotvingių gyventos teritorijos bus akivaizdžios:

Lietuvių tarmės (žemėlapiai)
http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1860

Paveikslėlis

Paveikslėlis

      Reikia dar pabrėžti, jog šiuo metu kalbininkai vis labiau linkę priskirti prie vakarų baltų ne tik prūsus, jotvingius, kuršius, bet ir žiemgalius bei sėlius:

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

    Выдержки:

    "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

   (Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

     Tikrieji išlikę rytų baltai yra tik lietuviai ir latviai.

     (Pastaba (Žygeivis) - dabar pagrindine hipoteze dėl žemgalių (žiemgalių) vardo kilmės yra laikoma "Žiemių galas" ("šiaurės kraštas"), kuri grindžiama senaisiais užrašytais skandinaviškais ir slaviškais Žiemgalos vardais:

    (plačiau žiūr. http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDiemgala

    "Skandinavų Seimgaler ir slavų Zimigola (slavų i atliepia baltų ei/ie) liudija, kad forma Žiemgala yra autentiškesnė už Žemgalą. Pats žodis kalbos istorikų siejamas su sąvoka "žiemių, arba šiaurės, kraštas". Naujesnioji forma "Žemgala" galėjo atsirasti dėl liaudies etimologijos"),

    bet kaip galimą hipotezę siūlau pamąstyti ir tokią "žemgalių" etnonimo kilmę - "Žemaičių galas", tai yra "žemaičių žemės pakraštys".  

    Bet tokiu atveju, žemgaliai irgi turėjo būti lietuvių dalis - tiksliau, jau žemaičių. Nes tik tokiu atveju patys žemgaliai būtų vartoję tokį pavadinimą.

     Kartu tai reikštų, kad etnonimas "žemgaliai" yra gana jaunas, nes turėjo atsirasti tik po to, kai atsirado pavadinimai Aukštaičiai (Aukštaitija) ir po jo Žemaičiai (Žemaitija), lietuvių gentims vis toliau kolonizuojant vakarų baltų gyventas teritorijas.

    Kitas galimas variantas - "žemas galas" ("žemas kraštas") - irgi tikriausiai susijęs su kažkokios baltų genties (tikriausiai tų pačių lietuvių) atšaka, gyvenusia žemiau, negu likusi genties dalis.)  

     Vėliau ir šita "pirminė" Žemaitija, ir pirminė "Aukštaitija", palaipsniui "slinko" į vakarus link Nevėžio slėnio, kol Žemaitija galų gale "atsidūrė" kuršių žemėse pajūryje ir Žemaičių kalvose. O Aukštaičiai Nemuno pakrantėmis ir upe kolonizavo visas žemes iki Kuršių marių.

Pasižiūrėkite lietuvių tarmių žemėlapius ir viskas bus akivaizdu:

Paveikslėlis

************************************************************

     Vis tik jei pradėsite ieškoti Lietuvos (ir Latvijos) vardo ištakų dabartinėje Vakarų Baltarusijoje irgi nusivilsite, nors ir radę kai kuriuos vietovardžius.

     Kodėl?

     Atsakymas labai paprastas - ši teritorija irgi toli gražu yra ne "pirminė" Lietuva. Tiksliau tuo metu ji, kaip nustatė kalbininkai, vadinosi Lietva - iš čia kilo ir slavų Litva - tai yra čia ir tada, maždaug 7-8 mūsų eros amžiais slavų gentys čia susidūrė su lietuviais.

     Senąją "istorinę" Lietuvą reikia ieškoti žymiai toliau į rytus. Be to verta atsiminti, kad ten ji vadinosi dar ne Lietuva ar Lietva, o Leitva (tikriausiai iš čia ir Latvijos pavadinimas - Latva ar Lotva - čia turėjo išsiskirti lietuvių ir latvių protėvių keliai) arba net Leita.

************************************************************

     Kurioje pusėje  ta senovinė Leita galėjo būti?

     Atsakymas irgi gana akivaizdus - užtenka pasižiūrėti į baltarusių tarmių žemėlapį:

Baltarusių tarmės
http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=660

http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg

     Trys senųjų rytų baltų genčių migracijos keliai visiškai akivaizdūs - latvių protėvių kelias į Latviją, lietuvių protėvių kelias į dabartinę Lietuvą (prasidėjo dabartinio Gomelio apylinkėse) ir ėjo per dabartinį Minską, o apačioje matome kažkokios dar vienos genties kelią (gal būt - vakarų galindų - nes rytų galindai gyveno dabartinėse Maskvos pylinkėse ir į pietus nuo jos, o gal jotvingių atšakos - čia reikia dar nemažai patyrinėti vietovardžius ir tarmių ypatumus).

     Bet lietuvių protėvių kelias visiškai akivaizdus - "melsvas koridorius" baltarusių tarmių žemėlapyje.

     Beje, reikia atsiminti, kad slavų kolonizacija 6-7-9 amžiuose ėjo iš pietų ir pietvakarių - iš esmės upių slėniais, tai yra beveik statmenai dabartinių baltarusių tarmių plotams. Be to, rytų slavai tuo metu buvo dar visiškai vienalytė tarminiu požiūriu masė ir ją "suskaldyti" į atskiras tarmes ("tarmių ruožus") galėjo tik senesni šių vietų gyventojai, jau turėję savo atskiras tarmes ir vėliau palaipsniui asimiliavęsi slavų masėje.

     Kaip akivaizdžiai matyti, baltarusių tarmės "eina" skersai senojo slavų migracijos kelio ir siekia dabartines lietuvių ir latvių, bei buvusias jotvingių žemes. Šios tarmės visame plote (tame tarpe ir ten, kur dar visai neseniai gyveno lietuviai bei latviai - tiksliau latgaliai) yra iš esmės visai vienodos. Tai rodo, jog visuose tuose ruožuose jau iki ateinant slavams buvo susiformavusios vienalytės senųjų gyventojų - baltų genčių - tarmės, ir jos buvo tos pačios, kaip ir dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos pakraščiuose.

************************************************************

     Taigi, ieškodami Lietuvos- Leitvos-Leitos "ištakų" pasiekėme dabartines Gomelio apylinkes.

     Pirmas klausimas - ar čia apskritai yra gyvenę baltai? Atsakymas randamas vietinėje toponimikoje ir jau seniai žinomas - ir čia, ir net dar toliau į rytus baltai tikrai gyveno:

Распространение древней балтской гидронимики и топонимики

Paveikslėlis

Балтские археологические культуры и предполагаемые ареалы племен, известных из античных источников

Paveikslėlis

Baltų vandenvardžių paplitimas Europoje
http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html

Paveikslėlis

    Į rytus nuo Gomelio, eidami ta pačia kryptimi, randame Kurską, kaip kraštutinę baltiškų vietovardžių ribą (iš tikro ta riba yra dar toliau į rytus, bet ten baltiškų vietovardžių - bent jau kol kas - rasta labai mažai).

************************************************************

    Taigi, istorinę Lietuvą reikia ieškoti kažkur tarp dabartinio Gomelio ir Kursko!

    Ką daryti toliau - atsakymas irgi gana aiškus - tirti slavų (baltarusių ir rusų) tarmių žemėlapius į rytus nuo Gomelio - link Kursko.

    Ir ką ten randame? Randame įdomų tarminiu požiūriu "trikampį": Kaluga-Brianskas-Oriolas.

     Pateiksiu ištrauką (rusų kalba) iš savo teksto forume, skirtame Azijos ir Europos klajoklių tautų etnogenezei ir istorijai tirti - ypač atkreipkite dėmesį į V. Toporovo pastebėjimą:

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов.

http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showtopic=2068

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

    Выдержки:

    "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

(Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

     "(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

------------------------------------------------------------------------------

     Manau, kad senųjų rytų baltų genčių - mūsų ir latvių protėvių - judėjimą į vakarus iššaukė klajoklių tautų invazija į baltų gyvenamas žemes. Greičiausiai tai buvo hunų genčių sąjunga (nors ir iki jų galėjo būti ir kitų, puldinėjančių rytų baltus, genčių).

  Žygeivis (rusiškame tekste KestaS): "После нашествия гуннов и других кочевых восточных племен эти древние восточно балтские племена постепенно ушли на запад, где со временем ассимилировали здесь жившие западно балтские племена - селов (селонов), земгалов, куршей и часть ятвягов.

   Судя по приведенным в статье данным, восточные балты принесли с собой и генны, полученные ими во время контактов с гуннами и другими кочевыми племенами. Даже может быть, что эти контакты были довольно продолжительные."

************************************************************

     Galutinė išvada būtų tokia - Lietuvos (ir Latvos-Latvijos) - Leitvos-Leitos vardo ištakų tikslingiausia būtų ieškoti senoviniame baltiškame "trikampyje": Kaluga-Brianskas-Oriolas ir į pietus nuo jo - link Kursko ir Černigovo. Matyt, būtent iš čia savo laiku patraukė į rytus latvių bei lietuvių protėviai.

    Lietuvių protėviai, greičiausiai, gyveno šiek tiek piečiau - link Kursko ir Černigovo (į kur "slenka" "lietuviškosios" baltarusių tarmės juosta, o "aukščiau" jos (tai yra šiauriau) - jau eina būtent senoji "latvių" baltarusių tarmių juosta, kuri prasideda kaip tik "trikampyje" Kaluga-Brianskas-Oriolas.

    Taigi, vertėtų ištirti vietovardžius (ypač senuosius hidronimus) ir į pietus nuo šio trikampio - link Kursko (o gal ir dar šiek tiek piečiau - iki Černigovo - būtent link jo eina "lietuviškoji" baltarusių tarmių juosta. Ir čia randame ypač įdomų upėvardį - Dziasna. Juk vakariniame šios "tarminės"  juostos gale yra Dzisna (tai yra Dysna) - labai jau akivaizdus sutapimas!).


************************************************************

    Štai dar ką radau Interne:

Фольклор и постфольклор: структура, типология, семиотика
А. В. Юдин ОНОМАСТИКОН РУССКИХ ЗАГОВОРОВ
Имена собственные в русском магическом фольклоре

Москва 1997
http://72.14.221.104/search?q=cache:IW- ... =clnk&cd=7


      Цитата

     "Как было уже замечено, гледея вполне естественно переходит в ледею - семантическую противоположность огнеи. Известны формы: ледея: Афан. т. 3, 85-88, № 3; Балов, 425, № 3; Майк., 461-464, № 3; Псков, Вохин, 491, № 3; Сибирь, Гром., 93, № 3; Тих. Пам., 351-352, № 6; Новг. г., Гер., 174, № 2; ледеа: Соколов, 34, № 6 (7); ледиха: Афан. т. 3, 85-88, № 3; Пермск. г., S., XXXVI, № 2; леденая: Новг. г., Гер., 164, № 2; ледзянка: бел., Карский 1916, 76, № 2; аки лед: Сибирь, Гром., 95, № 3; акилед: Ворон. г., Селиванов, 89, № 8; ledawaja: бел., Were(ko, 167, № 12; оледия: Волог. г., Черепан., 75, № 7; оледья: Арх. г., Ефим., 205, № 5; сочетание ЛЕД роднит с этим полем имена бледная: Тих. Пам., 353, № 11; бл±духа: Даль т. 2, 258, № 8. Ср. также зублея: Пермск. г., Остр., 138, № 6 (от холода, озноба стучат зубы; впрочем, может иметься в виду и зубная боль).

    Обычные пояснения: "аки лед знобит род человеческий, и кого она мучит, тот не может в печи согреться" (Афан. т. 3, 85-88, № 3); на основании глагола знобить появляется следующее семейство имен: знобея: Влад. г., Череп., 50-52, № 10; Тих. Пам., 351-352, № 10; Соколов, 34, № 9; зноб±я: Тих. Лет. 4, 79-80, № 3; укр., Иван., 739, № 3; знобая: укр., Еф., 11, № 9; знобуха: Даль т. 2, 258, № 11; Новг. г., Попов, 239, № 2; знобиха: Арх. г., Забыл., 331, № 8; Арх. г., Забыл., 332, № 9; Щуров, 167, № 10; знобица: Яросл. г., Майк., 464-465, № 11; Яросл. г., Череп., 50-52, № 11; озноба: Тих. Пам., 353, № 1; знобительная: Забыл., 269, № 8; зябуха: Тих. Лет. 4, 79-80, № 1; укр., Иван., 739, № 1; знобилка: Даль 1989, т. 2, 258. Ср. два описания из старославянского списка: мразящая плъть (Череп., 50-52, № 4) и творящая клъчет зубы (Череп., 50-52, № 6), а также греч. RLPD "голяда = 'неимущий человек, бедняк'; а также древний балтийский этноним голядь)а все поле возвел к 'L8@Ш, Гилло греческих перечней (Соколов, 25, № 1; Соколов 1889, 344, № 1), что вызывает у нас некоторые сомнения (см.: Ляцкий 1893, 124-125).

    Ср. также голендук, колендук: Новомб. 07, 223-224, № 11; Новомб. 07, 223-224, № 11; Новомб. 07, 223-224, № 11 (возможно, связано с голендай, голендуха - собират. 'голь, голынь, голяк, голыш' в значении бедняка, нищего, бедности, нищеты - Даль 1989, т. 1, 372; ср. послужившие, вероятно, источником календарные христианские имена: Голиндуха-Мария, муч. персидская - 12 июля; Голиндуха, мученица - 3 июля); а также лядвия: Костр. г., Черепан., 81, № 4 (ср. лядвея - 'бедро, ляжка', также в СРНГ, вып. 17: ляда - 'заразная болезнь, лядать - 'болеть', лядва - 'лентяй, лентяйка, лежебока', отсюда же укр. ледащий)."

-------------------------------------------------------------------------------------

    Самая интересная, на мой взгляд, этимология в статье - "лядва - 'лентяй, лентяйка, лежебока' "

    Можно сравнить с переходом (трансформацией) значения древнего имени племени голядь в значение 'голь, голынь, голяк, голыш' в значении бедняка, нищего, бедности, нищеты.

  ("голяда = 'неимущий человек, бедняк'; а также древний балтийский этноним голядь).

***********************************************************

Čia pateikiau tik santrauką apie Lietuvos vardo kilmę ir lietuvių bei latvių protėvynės paieškas, o plačiau skaitykite:

Lietuva-Lietava-Lietva-Litva-Leita-Lituae-Litua (vardo kilmės teorijos)

http://www.lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=8

Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita

http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=137#137


Šaltinis - Форум «Центральноазиатского исторического сервера» > История народов мира > Славяне и Балтийцы
Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)? Поиск прародины восточных балтов.
http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showtopic=2068


     Некоторые выдержки из обширной дискуссии:

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов.


*************************************************************

               Предлагаю обсудить интересную гипотезу.

   Исследователи уже давно отметили схожесть названий земель (племен) Lietuva (Летува) и Latvija (Латвия).

   Более древние формы (10-13 века) соответственно были Lietva (Летва) (гипотеза) и Latva (Латва) (факт).

   Кроме того рядом с Латва жили Latgaliai (Латгаляй), что дословно означает, если перевести - "живущие на краю Лат(в)а". -в- пропала, так как трудно выговорить Латвагаляй (например, и в русском языке тоже говорят "латыши", а не "латвыши").

   Слово "гал-(ас)" ("край") часто используется в названиях балтских племен: latgaliai (латгаляй - "край Лат(В)ы"), žiemgaliai (жемгаляй - "зимний (северный) край"), galindai (галиндай ("крайние") - западные (жили около пруссов и ятвягов) и восточные (жили в окрестностях нынешней Москвы - Голядь в русских летописях).

   По моему, все эти названия эти племена получили еще тогда, когда они все жили на своей старинной родине, рядом друг с другом, а их наречия почти не отличались одно от другого.

   Из этой гипотетической земли эти племена скорее всего постепенно разошлись по разным направлениям около 5-7 веков, под давлением волны, вызванной великим переселением народов (готов, гуннов, славян, аваров (позже)).

    Например, установлено, что литовский и латышский языки разошлись примерно в 7 веке.

    Я думаю, что эта гипотетическая прародина называлась именем, от которого произошли оба названия -Lietva (Летва) (гипотеза) и Latva (Латва).

    Слово Lietva в начале нашей эры должно было выговариваться как Ляйтва (Leitva), так как -ie- (по русски произносится как -е-) произошло из более древнего -ei- (по русски произносится как -яй-).

   Так что имеем два очень похожих названия - Ляйтва и Латва (и еще Лат-галяй).

    Моя гипотеза такова - общая древняя земля всех этих балтских племен называлась скорее всего Ляйтва.

    За основу беру литовскую форму, так как латышский язык (особенно под влиянием финского субстрата) изменился больше, чем литовский, который был меньше повержен влиянию других языковых групп.

    Эта земля Ляйтва, где до 5-7 века жили предки будущих литовцев и латышей, должна была быть где то на востоке от нынешней Литвы. Восточное направление только примерное, так как эта Ляйтва могла быть и немножко южнее (скорее всего), или немножко севернее (менее вероятно).

    Для подтверждения этой гипотезы надо искать какие то топонимические реликты слова Ляйтва на нынешних териториях Белоруси (скорее всего на юго востоке) и прилегающей територии Украины - по моему, примерно (скорее всего) где то вокруг нынешнего Гомеля.

-------------------------------------------------------------------------------------

Источник -  Форум «Центральноазиатского исторического сервера» > История народов Центральной Азии > Древние народы Евразии
http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?sh ... entry47774

Карта распространения балтской топонимики - названий рек, озер и болот
На этой территории надо искать прародину балтских народов
http://vydija.puslapiai.lt/straipsniai/Protev4.jpg
http://www.lietuvos.net/istorija/tarvyd ... age011.gif

Територия, на которой в то время жили балтские племена
(pagal K. Būgą, M. Fasmerj, V. Toporovą, O. Trubačiovą, M. Gimbutienę ir A. Vanagą)
http://www.lietuvos.net/istorija/tarvyd ... age013.gif


http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html

Paveikslėlis

Балты во 2-ом - 3-ем столетии нашей эры.
http://www.istorija.net/photos/show-alb ... hotoid=243

Карта распространения балтской топонимики - названий рек, озер и болот
На этой территории надо искать прародину балтских народов


http://www.lietuvos.org/istorija/tarvyd ... age011.gif

Paveikslėlis

    Потом они под нажимом кочевых гуннских племен частично ушли на запад, где постепенно смешались с местными балтскими племенами.

    На карте белорусских наречий очень отчетливо виден "коридор" по которому шла миграция части  предков литовцев (и латышей) (славяне в эти места пришли в 7-9 веках и мигрировали не с востока на запад, а с юга на север - по руслам основных рек, поэтому эти наречия - не были оставлены во время славянской миграции, а получились, когда славяне постепенно ассимилировали здесь живших балтов).

Карта белорусских наречий

http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg

    Предки нынешних литовцев и латышей - это племена восточных балтов, котоые примерно до 5-7 веков жили где то в районах треугольника (нынешних городов) Калуга - Брянск - Орёл (место очень приблизительное).

    Смотрите тему:

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов.

http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showtopic=2068

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

    Выдержки:

    "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

     "(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

********************************************************************************

   После нашествия гуннов и других кочевых восточных племен эти древние восточно балтские племена постепенно ушли на запад, где со временем ассимилировали здесь жившие западно балтские племена - селов (селонов), земгалов, куршей и часть ятвягов.

   Судя по приведенным в статье данным, восточные балты принесли с собой и генны, полученные ими во время контактов с гуннами и другими кочевыми племенами. Даже может быть, что эти контакты были довольно продолжительные.
-------------------------------------------------------------------------------------

    Скорее всего в те времена именем Ляйтва (или очень похожим) называлась какая то речка или озеро или (сейчас) болото.

    Слово Ляйтва за 1300 лет в славянских языках скорее всего превратилось в слово Ляйдва или даже Лядва (возможен вариант - Лятва).

    Обобщая делаю вывод, что на выше очерченной территории надо искать речку и (или) озеро (теперь уже может быть болото, торфяник, луг, даже мокрый лес) с именем Ляйтва (Ляйдва, Лядва, Лятва) - но скорее всего с именем Ляйдва или Лядва.

    Могут быть и какие то другие языковые реликты в местных наречиях. К примеру, от племени голядь в русских наречиях осталась не только разная топонимика, но и разные поговорки и слова (скажем, под значением "нищий" - следствие жестоких разгромов территории галиндов (голяди) при опричнине Ивана Грозного).

    Просьба ко всем, кто читает этот форум, поискать каких то реликтов (в топонимике и в наречиях), которые могли остаться от древней Ляйтвы (Ляйдвы, Лядвы).

************************************************************

      Проверил по интернету, но заслуживающее внимания пока нашел только это:

Фольклор и постфольклор: структура, типология, семиотика
А. В. Юдин ОНОМАСТИКОН РУССКИХ ЗАГОВОРОВ
Имена собственные в русском магическом фольклоре

Москва 1997
http://72.14.221.104/search?q=cache:IW- ... =clnk&cd=7

      Цитата

     "Как было уже замечено, гледея вполне естественно переходит в ледею - семантическую противоположность огнеи. Известны формы: ледея: Афан. т. 3, 85-88, № 3; Балов, 425, № 3; Майк., 461-464, № 3; Псков, Вохин, 491, № 3; Сибирь, Гром., 93, № 3; Тих. Пам., 351-352, № 6; Новг. г., Гер., 174, № 2; ледеа: Соколов, 34, № 6 (7); ледиха: Афан. т. 3, 85-88, № 3; Пермск. г., S., XXXVI, № 2; леденая: Новг. г., Гер., 164, № 2; ледзянка: бел., Карский 1916, 76, № 2; аки лед: Сибирь, Гром., 95, № 3; акилед: Ворон. г., Селиванов, 89, № 8; ledawaja: бел., Were(ko, 167, № 12; оледия: Волог. г., Черепан., 75, № 7; оледья: Арх. г., Ефим., 205, № 5; сочетание ЛЕД роднит с этим полем имена бледная: Тих. Пам., 353, № 11; бл±духа: Даль т. 2, 258, № 8. Ср. также зублея: Пермск. г., Остр., 138, № 6 (от холода, озноба стучат зубы; впрочем, может иметься в виду и зубная боль).

    Обычные пояснения: "аки лед знобит род человеческий, и кого она мучит, тот не может в печи согреться" (Афан. т. 3, 85-88, № 3); на основании глагола знобить появляется следующее семейство имен: знобея: Влад. г., Череп., 50-52, № 10; Тих. Пам., 351-352, № 10; Соколов, 34, № 9; зноб±я: Тих. Лет. 4, 79-80, № 3; укр., Иван., 739, № 3; знобая: укр., Еф., 11, № 9; знобуха: Даль т. 2, 258, № 11; Новг. г., Попов, 239, № 2; знобиха: Арх. г., Забыл., 331, № 8; Арх. г., Забыл., 332, № 9; Щуров, 167, № 10; знобица: Яросл. г., Майк., 464-465, № 11; Яросл. г., Череп., 50-52, № 11; озноба: Тих. Пам., 353, № 1; знобительная: Забыл., 269, № 8; зябуха: Тих. Лет. 4, 79-80, № 1; укр., Иван., 739, № 1; знобилка: Даль 1989, т. 2, 258. Ср. два описания из старославянского списка: мразящая плъть (Череп., 50-52, № 4) и творящая клъчет зубы (Череп., 50-52, № 6), а также греч. RLPD "голяда = 'неимущий человек, бедняк'; а также древний балтийский этноним голядь) а все поле возвел к 'L8@Ш, Гилло греческих перечней (Соколов, 25, № 1; Соколов 1889, 344, № 1), что вызывает у нас некоторые сомнения (см.: Ляцкий 1893, 124-125).

    Ср. также голендук, колендук: Новомб. 07, 223-224, № 11; Новомб. 07, 223-224, № 11; Новомб. 07, 223-224, № 11 (возможно, связано с голендай, голендуха - собират. 'голь, голынь, голяк, голыш' в значении бедняка, нищего, бедности, нищеты - Даль 1989, т. 1, 372; ср. послужившие, вероятно, источником календарные христианские имена: Голиндуха-Мария, муч. персидская - 12 июля; Голиндуха, мученица - 3 июля); а также лядвия: Костр. г., Черепан., 81, № 4 (ср. лядвея - 'бедро, ляжка', также в СРНГ, вып. 17: ляда - 'заразная болезнь, лядать - 'болеть', лядва - 'лентяй, лентяйка, лежебока', отсюда же укр. ледащий)."

-------------------------------------------------------------------------------------

    Самая интересная, на мой взгляд, этимология в статье - "лядва - 'лентяй, лентяйка, лежебока' "

    Можно сравнить с переходом (трансформацией) значения древнего имени племени голядь в значение 'голь, голынь, голяк, голыш' в значении бедняка, нищего, бедности, нищеты.

   ("голяда = 'неимущий человек, бедняк'; а также древний балтийский этноним голядь).

*************************************************************

[quote name='Alchy' post='47763' date='16.11.2007, 8:54']Возможно, что асы - это азы (ужи) - народ змей, (сюда можно ли отнести и айстиев (эстиев) прибалтики), кочевые народы поклонявшиеся Змею. Змей-горыныч (харындаш) - "единоутробный", "брат". Следы культа дракона прослеживаются от Скандинавии до Китая - они и пользовались священными письменами, узнать мудрость которых пытался Один, отдав свой глаз, и повисев какое-то время на дереве Иггдрасиль...[/quote]

   Литовцы, не смотря на крещение, до 19 века считали ужей священными животнами (хранители очага) и держали их у себя дома, кормили молоком.

   И сейчас у литовцев есть поверье, что нелзя вредить ужу - это плохо кончится.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------

   По слову "ас" - интересно заметить, что по литовски слово "я" звучит "аш", а в некоторых наречиях даже "ас".

   Часть дальних предков литовцев и латышей жили (примерно до 3-5-6 веков) далеко на востоке - где то в районе севернее Киева, вплоть до нынешнего Курска и Орела.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 28 Lie 2011 00:36. Iš viso redaguota 28 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 14:58 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Автор - Вячорка

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Цитата
Кроме того рядом с Латва жили Latgaliai (Латгаляй), что дословно означает, если перевести - "живущие на краю Лат(в)а".
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Здесь Латва - гипотетический вариант? О такой земле во времена проживания "латгаляй" я не слышал, поэтому, судить поблизости ли она или где еще - не берусь.

    В этом случае земгалы получаются тоже окраинные жители, дословно Zemgale -"край земли" или "низкий край" (что вернее и в природно-географическом контексте) наряду с южными соседями и родственными - жемяйтами (жителями "нижней земли").

    Свое же современное название Латвия получила от лэттов, так называли крестоносцы видземских (Vidzeme - средняя земля) латгалов.

    Латгалы-лэтты и литва действительно похожи и во времена единого балтского центра (о хронологии сказать затрудняюсь) возможно, были одним целым, в том числе и с подмосковной голядью и с днепровскими и полесскими балтами.

    Но к 7 веку единство постепенно распалось. И как кривичи ославянились, так и литва (историческая, не этнографическая, потому как последняя с первой частично не совпадают) могла значительно обрести славянскую составляющую (от тех же кривичей, к примеру).

Ваша гипотеза интересна.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

     Касаясь и Латвии, Литвы, балтских и славянских племен, хочу обратить внимание на следующую деталь.

     В латышской историографии не существует вразумительного ответа на этимологию топонима "Рига". Полагают, что имя будущая столица получила от речушки Ридзене, но каким образом и что означает Ридзене - снова вопрос без ответа.

     Следует учесть, что эта территория, как и иные в Латвии, имеют финно-угорские (коренное население этих мест до балтов) корни.

     По Генриху Летту (Латвийскому), "Рига" - это название местности, которое существовало еще до постройки города в устье Даугавы.

     Но "Рыга" (белорус.устар.) = заболоченная дельта, устье реки. Сравните с "дрыгва" (совр. белорус.) - болото, отсюда дреговичи-дрыгавичи- славянское племя на территории совр. Беларуси (про которых, Зенкявичус предположил, что они произошли от балтского Draguvis).

     На первый взгляд такая интерпритация по отношению к топониму звучит неправдоподобно для этой балтской (финно-угорской) территории.

     Но в хронике Генриха Латыша (Летта) между прочим упоминаются среди куршей и некое племя вендов, которое, терпя притеснения со стороны первых прошло из Куронии и осело в земле леттов (помним, венеды – один из синонимов славян из "Истории готов" Иордана и др. источников).

    Интересно наличие также и гидронимов типа Вента, топонима Виндава (ныне Вентспилс) в земле Куршей (Kurzeme), а также Венден (ныне Цесис) в Видземе, т.е. в земле леттов (летгола).

    Вероятно, эти венды поднимались из устья вверх по Зап. Двине (Даугавы), прежде чем обосноваться в районе Вендена, Кукейноса (позднее княжество - вассал Полоцка и Герцике (Ерсика - аналогично).

   Как убедительно доказал Таубе, немецкое изначальное "Gardcike" и позднейшее "Gercike" это искажение славянского "Городище".

********************************************************************************************


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Lap 2006 15:27. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:06 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
********************************************************************************
*********

    Этнонимы Жямайтис и Аукштайтис возникли намного позже этнонима Жемгаляй. Наверное, это произошло не позже 8-9 веков. А Жемгаляй свое название скорее всего получили еще тогда, когда все восточно балтские племена жили довольно компактным массивом где то на востоке. Не надо путать все эти восточно балтские племена с западными балтами - пруссами, ятьвягами и (может быть - куршями - насчет их изначальной "западности" имеются некоторые сомнения).

   Я думаю, что изначально словом Аукштайчяй жители Летвы (Lietva) называли тех своих сородичей, которые (со стороны нынешних Вилейки и Смургайняй (Сморгонь)), ПРОДОЛЖАЯ свой путь на запад по руслам и долинам рек, постепенно переселились на Ашмянскую и Аукштайтскую возвышенности.

   А Жямайчяй появились еще позже - так стали называть тех Аукштайчяй, кто со временем уже спустилься с Аукштайтской возвышенности в сторону рек Швянтойи и Нявежис. Эти процессы происходили примерно в 8-11 веках.

   Все эти группы переселенцев из Летвы на запад постепенно оттеснили племена Селяй на север, а племена Ятвягов на юг. По руслу реки Нямунас колонизация достигла Балтийского моря.

    Надо добавить, что в те времена Жямайчяй говорили на практически таком же диалекте, как и Аукштайчяй, и жители Летвы (в то время Летва - это территория примерно между нынешним Минском и нынешним Вильнюсом).

    А в то время (примерно до 6-10 веков) вся территория нынешней Литвы была населена тоже близкородственными Летвам балтскими племенами, но не Летвами (литовцами - в тогдашнем понимании этого этнонима).

    Например, Вильнюс уже стоит на колонизированной Аукштайчями территории - ведь до них тут жили Селяй - это доказывает до наших дней сохранившаяся топонимика. А на территории нынешних Тракай раньше жили Ятьвяги (Йотвингяй).

    Очевидно, что большинство здесь живших селяй и йотвингяй никуда не ушли, а были постепенно ассимилированы выходцами из Летвы - иначе не осталось бы до наших дней старой селянской и ятьвяжской топонимики и следов их языков в местных аукштайтских наречиях.

    Жямайчай со временем постепенно колонизировали нынешнюю территорию Жямайтии (где до них жили Куршяй) и их наречия испытали очень сильное куршское влияние.

    Куршяй в то время уже несомненно говорили на языке, сильно отличавшемся от наречий выходцев из Летвы.

    Старую территорию Жямайчяй - так называемую "древнюю Жямайтию" (то есть земли на запад от Аукштайтской возвышенности - в сторону реки Нявежис) заняли Аукштайчяй, спустившиеся с Аукштайтской возвышенности.

     Именно такую ситуацию мы видим в начале 13 века.

      Источники доказывают, что разные семьи князей, в начале 13 века управлявших широко разбросанными и многочисленными землями Летвы, Аукштайтии и Жямайтии, уже в самом начале 13 века действуют сообща и вместе ведут переговоры с другими государствами.

      И именно князья Летвы, как это отмечено в крониках, являются главными (старшими) по отношению к другим князьям (из Аукштайтии и Жямайтии). Это и понятно - ведь именно от Летвы пошла вся дальнейшая колонизация летвами (то есть будущими литовцами) земель нынешней Литвы.

      Надо заметить, что среди них нет князей ни ятвягов, ни селяй, ни куршяй, ни галиндай, ни пруссай - то есть представителей из других балтских племен.

      И позже всегда Летва (к тому времени уже Летува), Аукштайтия и Жямайтия действуют сообща против разных внешних врагов.

       Исключения составляют только времена междуусобиц внутри правящей литовской элиты, когда родственники борются друг с другом за право владеть государством.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

      Исследуя местонахождение Летвы (в 8-10 веках) интересно было бы провести эксперимент - проехать на машине (а еще лучше - на велосипеде) по разным дорогам (примерно со стороны нынешней Вилейки) по разным направлениям в сторону Ашмянской возвышенности и Аукштайтской возвышенности.

      Я думаю, что этноним Аукштайчяй мог появиться только там, где, двигаясь пешком или верхом на лошади (или в повозке), по тогдашней "дороге" (в те времена - скорее всего по руслам рек и полянам между лесами, озерами и болотами) был совершенно очевиден резкий и длинный подьем вверх.

      Сразу могу сказать, что, опираясь на этот признак, можно сделать вывод, что земля Летва в 8-9 веке должна была быть в низине - от куда уже можно было подниматься вверх - в Аукштайтию.

      По моему, скорее всего земля Летва в 8-9 веке - это территория севернее нынешних Молодечна и Ашмяны - бассейны рек Вилия и Нарутис (Нарочь).

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

      Этноним Венды (венеды, венеты, винды и так далее), по всей видимости, изначально принадлежал или иллирийскому племени, или даже какому то неизвестному индоевропейскому (а может даже и доиндоевропейскому) племени - народу.

      Единого мнения на этот счет пока нет. Происхождение имени тоже не ясно - разных гипотез очень много.

      Ясно только, что примерно в 6-8 веках этим именем в западных крониках уже называют часть племен, которые скорее всего уже говорили на славянских наречиях. Но нам неизвестно, как себя называли сами эти славяноязычные племена. Самоназвание у них могло быть и другое, а имя Венеды им присволили просто по месту жительства прежнего населения с названием (может - и самоназванием) Венеды (венеты, венды).

     Имя -этноним Венды (венеды, венеты, винды и так далее) разбросан по всей Европе. В том числе о вендах (венетах) упоминается и в Северной Италии (как об иллирийцах), и в окрестностях Риги (как о племени с неизвестным происхождением).

     То, что венды, жившие в окрестностях Риги, были славянами - по моему, очень сомнительно - немцы в то время уже очень хорошо знали разных славян и имели неплохое представление об их наречиях. Но в хронике не говорится, что это славянское племя.

     Так, что этот вопрос, как и разные другие вопросы, связанные с многочисленными упоминаниями различных версий этнонима Венды (венеды, венеты, винды и так далее), остается открытым.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

      Цитата (Вячорка) - "Как убедительно доказал Таубе, немецкое изначальное "Gardcike" и позднейшее "Gercike" это искажение славянского "Городище"."

----------------------------------------------------------------------------------

     "Gardcike" - это название произошло не от славянского "городище", а из древнебалтского "гардукас" (то есть небольшое огороженное место).

      Например, сравните литовскую форму названия Новогрудка - Наугардукас (то есть "новое (по литовски - "науяс") небольшое огороженное место").

     Такая этимология более убедительна по языковым переходам (чередованию) звуков, чем от славянского "городище".

      Вообще, слово "гардукас" это уменьшительная форма от слова "гардас" (огороженное место). В литературном языке его уже не услышишь, только в деревнях (в том числе и окрестностях Игналины). Это дренее индоевропейское слово. От этого корня и славянские cлова "огород", "город", "городище".

     Особое внимание обратите на "женский" вариант слова "гардукас" - это слово "гардике".

      Кроме того не забывайте, что в восточно-северных литовских наречиях как раз и употребляется до сих пор звук -ц- вместо -т-, и -дз-(иногда) вместо -д-.

      Поэтому литовцев, живущих в окрестностях Швянченис, Игналина, Зарасай, Даугпилис, иногда даже называют северными дзуками. Скорее всего это наследие от прежних местных жителей, то есть - Селяй.

     "Южные" дзуки (Дзукия - нынешняя этнографическая область Аукштайтии) это свойство унаследовали от йотвингяй, которые тоже "дзуковали".

      Так что "Gardcike" ("Гардцике") является несомненным и прямым потомком слова "гардике" (которое даже в нынешнем сельском наречии в северо-востоке Литвы звучит как "Гардцике").

       По моему, Таубе не знал литовского языка, а тем более такие, в современном литовском литературном языке редко употребляемые слова, как "гардукас" и "гардике". Что уж тут говорить о знании местного наречия и слова "Гардцике".

********************************************************************************


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
***************************************************************************************

    Возникновение Гродно и Новоггрудка - вопрос спорный.

    То, что они находятся на древней балтской земле (Ятвягов) - это очевидно.

    То, что в этих местах еще до прихода славян, были балтские городища - тоже известно.

    Насчет названий - именно этих двух - то можно спорить, кто у кого заимствовал.

    Я лично думаю, что уже изначально (имею ввиду - после прихода славян и постройки этих городов) употреблялись обе формы и одного, и другого названия - все зависело от того, кто их использовал - славяне или балты, так как и одни, и другие вместе жили в этих городах и их окрестностях довольно продолжительное время.

    Очень похожий пример - Кенигсберг. Литовцы его с самых ранних его дней называли Караляучюс, а поляки - Крулевец. Оба названия - это почти прямой перевод из немецкой формы Кенигсберг. Кенигсберг, между прочим, тоже был построен на месте пруского (сембского) городища Твангста - это записали в своих хрониках сами крестоносцы. Однако древнее имя Твангста вскоре было забыто не только крестоносцами, но и сембами, и литовцами.

   Наверное, тоже самое произошло и с древними названиями ятвяжских городищь, на месте которых были построены Гродно (Гардинас) и Новогрудек (Наугардукас) - только вот хроники того времени не сохранили нам эти древние имена.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    С Герцикой вопрос совсем иной - немецкие (опять) хроники нам сохранили точное древнее название и оно явно происходит не от славянской формы "городище", а от селонской (древнебалтской) формы "Gardcike". Это ведь очевидно, уважаемый Вячорка.

********************************************************************************

    Дзекать - произносить дз вместо д, как белорусы и мазуры. (А также и литовцы - восточные аукштайчяй - и южнее Вильнюса (бывший ятвяжский ареал), и севернее Вильнюса (бывший ареал селяй).

    Подляшье, Полесье, Смоленщина и Брянщина - вы сами назвали древний ареал балтов. Добавте сюда и древние земли селяй (от нынешнего Вильнюса до Даугпилиса).

     Славяне не принесли сюда дзяканье - они его усвоили тут - ассимилируя старожилов -балтов.

     Надо добавить, что дзяканье распространено не среди всех балтских племен - его, например, не было у пруссов. Похоже, что и литовцы (часть восточных аукштайчай) это свойство получили от ими ассимилированных ятвягов и селяй.

     Те, кто ушел дальше на запад (на земли куршяй и пруссов) - этого свойства не имеют.

********************************************************************************

     Насчет названия Риги - мало вероятно, что его происхождение - балтское. Тем более если этимологию выводить от названия местной речки. Было бы очень странно, если бы ливы (из финской группы языков) не с того, не с сего назвали по их земле протекающую речку балтским гидронимом.

    Такое возможно только в том случае, если до ливов тут уже жило древнебалтское население, а ливы его позже ассимилировали и переняли название речки (как, например, произошло во многих древних балтских землях, занятых славянскими племенами в 6-11 веках).

    Я думаю, что такое маловероятно, говоря об окрестностях Риги.

********************************************************************************

Автор - Вячорка

   Дело осложняется (или упрощается) тем, что изначально речушка носила гидроним собственно Рига (13 в.) и была рукавом Даугавы (т.е. Ридзене - производная от Рига, но не наоборот)

   Существовало также и озеро Рига (lacus Riga), упоминаемое в хронике Генриха Латвийского.

Прочитал следующее:

   Со временем главное русло Даугавы стало служить портом, так как бывшая река Рига, которую уже в XIV веке начали называть Ридзене (Малая Рига) (Ridziņa или Maza Rīga - прим мое), обмелела и засорилась.

   Испокон веков в нее вливались паводковые воды Даугавы, питая и очищая ее; с постройкой дамб это стало невозможным. Следующим ударом для речки было строительство крепостных валов. Они перекрыли Ридзене и полностью отрезали от питавших ее источников. Верхнее течение вскоре превратилось в зловонное скопление стоячей воды. Жители окрестных домов бросали туда мусор, пока полностью не засыпали русло. Через тридцать лет от речки в этом месте не осталось и следа, и над бывшим ее ложем были выстроены дома. О том, что здесь когда-то существовала река, напоминал лишь так называемый "налог Ридзене", которым облагались владельцы домов, построенных над ее бывшим руслом.

     Однако и нижнее течение реки Риги, несмотря на то, что его много раз чистили и углубляли, все больше засорялось и мелело. Вода в нем протухала и могла стать опасным источником инфекций. Поэтому в 1835 году рижане начали засыпать и нижнее течение. На это ушло несколько десятилетий. Ложе реки полностью исчезло в 1861 году при сносе крепостных валов, когда была значительно повышена набережная Даугавы. Река Рига перестала существовать.
В наше время даже трудно отличить место бывшего русла этой небольшой реки от окружающей территории. Лишь внимательный наблюдатель, проходя по улице Калею по направлению к Центральному рынку, заметит, что слева уличное полотно здесь несколько ниже, чем справа; эта улица когда-то пролегала по берегу реки. Театр русской драмы и другие здания между улицами Калею и Комунала построены непосредственно над ее бывшим ложем. Над ним же между улицами Театра и Аудею пролегла и нынешняя улица Ридзенес.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

KestaS - Цитата

    Насчет названия Риги - мало вероятно, что его происхождение - балтское. Тем более если этимологию выводить от названия местной речки. Было бы очень странно, если бы ливы (из финской группы языков) не с того, не с сего назвали по их земле протекающую речку балтским гидронимом.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Кажется, в ливском было слово "рига", означающее "рожь" (но точно ли это - нужно проверить, ливский сейчас в Латвии - экзотика, сродни водьскому языку в России).

    Но как я указывал, в западнославянских языках есть слово "рига" - что значит зернохранилище.

    Известно также, что на нынешней площади Альберта (старый город, у озера Рига) было место оптовой продажи зерна.

******************************************************************************************

Автор - KestaS

Насчет названия города Риги.

    Если была речка Рига, впадающая в Даугаву, то вне вякого сомнения можно считать, что именно название этого ручейка и дало имя городу - это общее правило для раннего средневековья (как, например, и название города Вильня (Вильнюс) происходит от речки Вильня).

    Несомненно, что в окрестностях Риги с древних времен жили ливы - народ финно-угорской языковой группы, поэтому именно в ливском языке и других языках финно-угорской языковой группы надо искать смысловое значение названия речки Рига.

    Другой вариант - название речки может быть реликт дофинских и доиндоевропейских языков - племен, которые тут жили до прихода древних финно и балто язычных племен. Но об этих дофинских и доиндоевропейских языках почти ничего неизвестно. Ясно только то, что эти племена жили почти на всей территории Европы до прихода финно-угров и индоевропейцев.

    Например, их наследниками считаются саами (лопари). Сейчас они говорят на языке финской языковой группы, но в их языке много реликтов из неизвестной языковой группы.

********************************************************************************


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Lap 2006 15:40. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
********************************************************************************

    Вячорка: "где исконное "балтское дзеканье" потеряли современные балты литовцы и латыши - загадка истории."

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    У предков литовцев (и латышей) "дзеканья" не было. Это факт.
"Дзеканье" было, по видимому, только у части балтских племен (народов).


    Как я уже писал, дзуки (южные) - это часть литовцев-аукштайчяй, живущих именно на той территории, где до литовцев жили ятвяги.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Ятвяжский язык [Sudovian] (†)

    Вымер к XVIII в. Был распространен на северо-востоке Польши, Южная Литва, смежные районы Белоруссии; остатки его существовали, видимо, до XVIII в.; некоторые следы его сохранились в речи литовцев, поляков и белорусов названного ареала.

   Племя ятвягов, широко известное по русским летописям, проживало в регионе современного польского города Сувалки, в западной Белоруссии и южной Литве, между реками Неман и Нарев.

   Ятвяги, или судавы, проживали в этом регионе достаточно давно. Их упоминает еще Птолемей как "судинов". В 10 веке большая часть их земель была завоевана князем Владимиром и присоединена к Киевской Руси.

   Спустя еще три столетия те из ятвягов, кто все-таки сохранил свой язык и культуру в русском государстве, подпали под власть Великого княжества Литовского. Ятвяжский предположительно является языком малоизвестного, открытого совсем недавно небольшого словаря, составленного в 18 веке в Польше, под названием Poganske gwary.

   На сегодня язык существует лишь в качестве диалектных особенностей в говорах литовского языка южной Литвы.

   В ятвяжском сохраняется балтийский дифтонг ei (в русском языке произносится -яй-), ставший в литовском ie (в русском языке произносится -е-) (напр., название села Deivonis'kai).

------------------------------------------------------------------------
   Вот поэтому я и считаю, что Летува (Lietuva) когда то (на ее прежнем месте) должна была быть Ляйтува (Leituva), точнее - Ляйтва (Liaitva) - KestaS
------------------------------------------------------------------------

   Индоевропейские палатальные отражаются как s, z, аналогично прусскому языку (в названиях мест Berzinykas, Viesiejis. Интересно, что палатальные t', d' в ятвяжском переходят в среднеязычные k', g'.

   На юге Литвы одним из потомков ятвяжского языка считается диалект "дзуков", с характерным переходом литовских мягких шипящих [ч], [дж] в свистящие [ц], [дз].

( http://etheo.h10.ru/balt01.htm )

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    "Северные" (выше Вильнюса) "дзуки", вплоть до Даугавпилса (Даугпилис) - это тоже литовцы-аукштайчяй, которые живут на территории, где когда-то жили селяй.

    Какая ситуация с латышскими говорами - я точно не знаю. Надо иметь ввиду, что все зависит от конкретных исторических обстоятельств - дзяканье от селяй могло передаться только в том случае, если они были постепенно ассимилированы латами (летами), как было в Литве с ятвягами и селями.

    Кроме того, надо смотреть территорию не всей Латгалии, а только Селонские говоры [Sēliskās izloksnes]:
Глубокие говоры [dziļās]
Неглубокие говоры [nedziļās]

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Селонский (Селийский) язык [Selonian] (†)

     Вымер в XV-XVI вв. (по другим данным ещё раньше - в XIII-XIV вв.). Был распространен в эпоху Средневековья в Восточной Латвии и на северо-востоке Литвы, о чем можно судить по документам XIII-XV вв.).

     Селы, как многие малые народы, не смогли сохранить свою независимость между Киевской Русью и Великим княжеством Литовским: уже в 14 веке начинается постепенный переход селов на близкородственный литовский язык. Уже в 1375 году тевтонские хроники сообщают, что эти земли населены литовцами.

     Топонимы данного региона показывают, что селонский язык использует z, s там, где в литовском находятся шипящие [ш] и [ж], а также звук [ц] на месте литовского палатального [k'].

     Обе этих особенности роднят селонский с латышским. В топонимах часто употребляются словообразовательные суффиксы -aja-, -uoj-, -as-, -es- и другие.

     Сегодняшние литовские диалекты этих мест, по мнению лингвистов, показывают некоторые остаточные элементы селонского: переход открытого e. в a (лит. de.de., диал. dada).

( http://etheo.h10.ru/balt01.htm )
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Если мое предположение о приходе предков древних литовцев (и латышей) из довольно далекой восточной земли Ляйтва (Ляйдва, Лядва) правильное, то эта земля должна находиться там, где и сейчас скорее всего дзяканье не распространено.

     А на той древне - балтской территории, где сейчас дзякают славяне и литовцы, раньше должны были жить балтские племена, близко родственные ятвягам и селям, и тоже имевшие свойство дзяканья.

********************************************************************************


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:50 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
*****************************************************************************************

А где жили будины и как соотносятся с Литвой?
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

     В античных источниках упоминаются будины, неуры (невры) и меланхлены, жившие на север от скифов, в лесной и степной зонах.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Источник - http://linguarium.iling-ran.ru/eurasia/IE/balt.shtml  (очень подробная информация о всех балтских языках и наречиях - живых и уже мертвых)

aH8   Древние народы, возможно говорившие на балтийских языках:

8a † EN: АЙСТИИ; эстии; Aesti; aestii, aistians; {lit} aisčiai. ЮВ. (или В.) побережье Балтийского моря. Впервые упоминаются Тацитом (I в.); также позднее. Согласно Тациту говорили на языке, родственном германским, но звучащим более по-британски (кельтски). Обычно отождествляются с предками пруссов, реже со всем населением Прибалтики, включая предков эстонцев. Впоследствие это название видимо перешло на последних: Eistland в древнескандинавских сагах.
 
8b † EN: НЕВРЫ; Neuroi; Νέυροι [Геродот], neuroe [Плиний Старший], nerui, nervi [Аммиан Марцеллин], neriuani [Баварский Географ]. Геродот помещает их к С. от скифов за большим озером (?Припятские болота), т.е. возможно в сев. басс. Днепра. Neriuani возможно обозначает жителей бассейна Нарева (< *neruv-enai) и не связано с ост. названиями. М.б. и славяне.
 
8c † EN: Будины; Budinoi; Βουδίνοι. Упоминаются только Геродотом, как соседи гелонов и м.б. невров.

8d † EN: Галинды; Γαλινδοι. [Птолемей]. Часто соотносятся с галиндами в Пруссии (см. выше).
 
8e † EN: Судины; Sudinoi; Σουδινοί. [Птолемей]. Часто соотносятся с ятвягами (судавами) (см. выше).

8f † EN: Боруски. [Птолемей]. Иногда соотносятся с пруссами (боруссами).

8g † EN: Кареоты. [Птолемей]. Иногда соотносятся с куршами (или карелами)

8h † EN: Салы. [Птолемей]. Иногда соотносятся с селами.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Источник - http://www.rubricon.com/qe.asp?qtype=4&rq=4&aid={C53034A0-68A6-41D7-A4A4-B052C0DBE615}&id=125&sLetter=ac

Российский энциклопедический словарь

   Будины, племя, обитавшее, согласно Геродоту, к северу от скифов, между Днепром и Волгой (1-е тысячелетие до н. э.). Их столица — г. Гелон; отождествлялась учёными с Бельским городищем. Занимались земледелием,...

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Источник - http://72.14.221.104/search?q=cache:ARgpWt...lt&ct=clnk&cd=3

  На северо-востоке Скифии Геродот помещал будинов и проживавших в их земле гелонов. К северо- востоку от них обитали фиссагеты и иирки, далее - меланхлены. Называет Геродот и скифов-апостатов (особых, отделившихся).

  Будины, многочисленное племя, жившее к С. от скифов в бассейне Среднего Дона по соседству с савроматами, описанное Геродотом. Б. имели деревянные укрепления, участвовали в войне скифов с Дарием I.

•Budini,

    БУДИНЫ, Boudinoi, были, по словам Геродота (4, 108), многочисленным народом с голубыми глазами и рыжими волосами; они имели деревянный город Гелон (GelwnoV), в котором были храмы эллинских богов, потому что гелоны будто бы были первоначально эллинами и говорили отчасти по-скифски, отчасти по-гречески. По Hdt. 4, 122 слл., они жили по ту сторону Танаиса, в 15 днях пути от Меотийского моря. Исторически верного про них нельзя ничего сказать.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

   P.S. GelwnoV (по Геродоту) и Γαλινδοι (по Птолемею) может быть одним и тем же топонимом, то есть галиндай (балтское племя) - известны западные и восточные галинды (голядь - в русских хрониках).

   Надо заметить, что греческий язык (особенно времен Геродота) и тогдашние балтские языки имели несомненную похожесть - особенно на слух (Геродот - "они имели деревянный город Гелон (GelwnoV), в котором были храмы эллинских богов, потому что гелоны будто бы были первоначально эллинами и говорили отчасти по-скифски, отчасти по-гречески.").

    В греческом окончание слов -ос и балтское окончание слов -ас очень похожи (особенно на слух) - они и являются реликтами древнеиндоевропейского праязыка в греческом и балтских языках.

    Религия древних балтов (язычество) тоже очень похожа на греческую. Пантеон богов почти одинаков.

    Например, греческий главный бог Деос (Дзеус) и балтский главный бог Девас - эти названия богов тоже являются реликтами древнеиндоевропейского праязыка.  

Это примечание мое - KestaS

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

"Sarmatia Europæa" separated from "Sarmatia Asiatica" by the Tanais (the River Don), based on Greek literary sources, in a map printed in London, ca 1770.
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/d/df/1729.jpg
(после нажатия на линк сайта подождать пока на карте в правом нижнем углу появится окошко и нажать на него - карта "вырастет")

     P.S. На карте в верху обозначены меланхлены, а будины и неуры жили еще севернее.

   Некоторые исследователи считают, что это были балтские племена (особенно будины и неуры), так как в предполагаемом месте жительства этих народов распространена древнебалтская топонимика.

Карта распространения балтской топонимики - названий рек, озер и болот
На этой территории надо искать прародину балтских народов
http://vydija.puslapiai.lt/straipsniai/Protev4.jpg
http://www.lietuvos.net/istorija/tarvydas/...es/image011.gif

    Может быть, что античные будины имеют прямое отношение к древней предполагаемой земле Ляйтва (Ляйдва, Лядва).

*****************************************************************************************

  И эстии (айсты) почему упоминаются в южных степях??
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

  В разных письменных источниках и на картах эстии (айсты) упоминаются, как народ, живущий у берегов Балтийского моря.

Ancient tribes in the beginning of our era.
Древние племена в начале нашей эры.
http://www.istorija.net/photos/show-album....=13&photoid=182

    О том, что эстии (айсты) упоминаются в южных степях, я не слышал. Может быть, что имелось ввиду просто слово "восточный" (народ) - в германских языках слово "эстии" означает "восточные люди".

    Если можно, приведите более подробную информацию об упоминании эстиев в южных степях.

*****************************************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
*****************************************************************************************  

   Слово Литва является новоделом, а надо искать именно слов Ляйдва, Лядва, Лятва, Ляйтва - то есть древних форм, которые еще не были изменены более поздними вариантами.

   Как я уже писал, древнее балтское -яй- (-ei-) было сначало заменено на -е- (-ie-), а уже от сюда появилось нынешнее славянское -и- (-i-) в слове Литва.

   Например, латыши сохранили среднюю форму "кревяй" ("krieviai") (а не "кривяй" или "кривичяй", как следовало бы ожидать, зная нынешнюю славянскую форму слова - кривичи), обозначая им нынешних русских. То есть предки латышей заимствовали это слово, когда кривичи еще называли себя "кревичи", а скорее всего даже "кревяй".

   В литовском языке до сих пор используется и более древняя форма с этим корнем в слове "кряйвас" ("kreivas"), то есть "кривой", где древнее балтское -яй- (-ei-) еще не заменено на -е- (-ie-). Скорее всего от сюда и белоруское название города Крява (а не Крева или Крива), а в современном литовском город уже называется Крэва (Krėva). В литовском кроме того уже имеются и слова с корнем крив-: кривис (krivis) и кривулэ (krivūlė). Постепенные переходы звуков (гласных) очевидны.

   А скажем, в прусском и ятвяжском языках везде сохранялось древнее балтское -яй- (-ei-) в тех словах, в которых у литовцев уже имеется -е- (-ie-) (а у восточных славян -и-).

***************************************************************************************


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 15:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Цитата (Вячорка @ 3.8.2006, 22:45)

А может это миф и не было никакой Ляйтвы никогда?


----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

   Этот вопрос, по моему, можно однозначно решить только досконально исследовав топонимику и (особенно) гидронимику на предпологаемых бывших территориях древней гипотетической Ляйтвы.

    Не исключено, что она (название) могла "мигрировать" - вместе с жителями.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    Насчет Мекленбургской (и других похожих) версий происхождений слова Литва, то надо заметить, что на территории нынешней Германии найдено не мало несомненно балтских гидронимов и топонимов (например, Сантока).

    С другой стороны - там найдено и немало гидронимов и топонимов финского происхождения, а также славянского (тоже очень много), кельтского и неизвестного происхождения, предположительно - венедов, имя которых частично со временем перешло к части славян.

   То есть, в древние времена разные племена постоянно бродили по всей Европе (и Азии, и еще дальше), оставляя за собой память о себе в виде гидронимов и топонимов.

    Разноязычные племена часто жили вперемежку друг с другом, со временем перенимая одни у других не только культурные особенности, но (довольно часто) и чужой язык, и чужое самоназвание (название).

    Именно поэтому сейчас так трудно и сложно точно определить этимологическое происхождение названий и самоназваний множества различных народов. В этом форуме тоже много таких тем, где пытаются определить происхождение разных названий или самоназваний.

    Все таки не надо увлекаться разными "народными" этимологиями, независимо от того, кто, где и когда их предложил. Везде нужен строго научный лингвистический подход и глубокие исследования, опираясь на уже известные законы сравнительного языковедения.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2006 16:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
*****************************************************************************************
Источник - http://gega.kryvia.net/rus_tapar.html
http://janaberestova.narod.ru/toporov.htm

Выдержка


                       
В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях


    С территорией Беларуси связаны особые надежды иследователей этногенеза и ранней истории славян и балтов.

    "Зримые" следы контактов славян и балтов нашли именно здесь своё наиболее полное выражение: начавшись, видимо, в VI-VII вв. н.э., когда в балт. появляются первые "славизмы" (ситуация до этой даты составляет особую тему), эти контакты проходят через всё Средневековье (ятвяги, пруссы, литовцы, латгалы - преимущественные участники их с балт. стороны) и продолжаются и по сей день (лит., лтг., лтш. - блр., польск., русск).

    Значение этой ситуации приобретает дополнительную остроту из-за того, что при несомненной "балтийскости" этого ареала в ранние периоды его истории на нём же находится весьма древний этноязыковой и культурный славянский локус, соседящий с сев.-карпатским и вислинским (в нижнем и среднем течении) ареалами, где наличие праславянского элемента устанавливается с достаточной надёжностью. Поэтому славизация блр. ареала в любом случае предполагает связь двух элементов (слав. и балт.), характер которой изменяется в течение времени.

    Кроме того, есть основание думать, что эти контакты были не столько "пограничными", сколько "рассеянными" или по всему ареалу, или последовательно по разным его частям. Следовательно, постановка проблем этногенеза и ранней истории славян применительно к блр. ареалу с необходимостью предполагает и учёт балт. материала, при том, что для эпохи со 2-ой пол. І-го до начала ІІ-го тысячелетия сама задача проведения границы между балт. и слав. языковыми фактами в значительном числе случаев очень непроста.

    Следует иметь в виду, что Беларусь один из тех ареалов, где соприкосновение балт. и слав. миров засвидетельствовано весьма рано; попытка "изолированно" взглянуть на слав. проблему чревата не только односторонностью, но серьёзными аберрациями, прежде всего искажающими временную перспективу.

    Помимо тех общих соображений и идей, относящихся к проблеме происхождения славян и балтов и обсуждающихся в последние годы в науке, в настоящее время появились некоторые очень важные и вполне конкретные дополнительные, ранее неизвестные факторы, которые должны быть учтены прежде всего в связи с блр. ареалом и смежными с ним территориями.

    Речь идёт о выдвижении принципиально новых точек зрения на членение и балт., и слав. диалектных континуумов.

    В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт.

    Вероятно, ревизия старой классификации балт. языков затрагивает и хронологический аспект проблемы. Во всяком случае, эти "новые" зап.-балт. диалекты, оказавшиеся в значительной степени субстратом по отношению к вост.-балт. диалектам (лит., лтш., лтг.), настоятельно призывают исследователей к более точному определению локуса лит. и лтш. языкового элемента в ареальном плане в более раннюю эпоху, и блр. ареал и его непосредственное окружение под этим углом зрения должны привлечь особое внимание ](в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл).

*****************************************************************************************

    "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

     "(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

     
Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?

     
Поиск прародины восточных балтов.


     Приведенные выдержки показывют, что восточные балты когда то вклинились в ареал проживания западных балтов, и отделили пруссов, ятвягов и галиндов (западных) от селов и земгалов, только у моря были зажаты курши.

   Похоже что древняя прародина предков литовцев и латышей была где то в ареале треугольника Калуга - Брянск - Орёл. По моему это и есть гипотетическая древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?.

******************************************************************************************

Baltarusių tarmės

Nurodė - Вячорка
temoje Форум «Центральноазиатского исторического сервера» > История народов мира > Славяне и Балтийцы - Белорусы
http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?sh ... entry41876

http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg

  "Vidurinė tarminė juosta" labai primena "koridorių", kuriuo gal būt judėjo rytų baltai (dabartinių lietuvių ir (gal būt) latvių (dalinai) protėviai) per vakarinių baltų žemes, o šiaurinė žemėlapio dalis - kairėje - labai panaši į senąjį sėlių arealą, lygiai kaip pietinė (irgi kairėje) - jotvingių - dviejų atskirų genčių).

Papildomai dėl sėlių senojo arealo:

Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje
viewtopic.php?t=2231

Sėlių palikimas Ignalinos apylinkėse - vietovardžiai su šaknimis Biec-

viewtopic.php?t=144


******************************************************************************************


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 15 Lap 2010 23:16. Iš viso redaguota 7 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Gru 2006 18:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Интересные генетические данные в теме

У всех урало-алтайских народов один общий праотец!, Вывод из генетических данных
http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showtopic=642&st=0


[quote name='аскер' post='9668' date='13.4.2004, 23:29']
http://racialreality.shorturl.com/ (зайдите в раздел Asian Tat-C)

Вывод: тюрки, монголы, финно-угры, балты, японцы и корейцы - короче все урало-алтайцы в той или иной мере генетически родственны друг с другом по мужской линии.

То есть когда-то давным давно был один единственный человек, с мутированным генотипом, где вместо Т-аллель (как у всех остальных людей мира) у него синтезировался С-аллель. Этот человек и есть общий праотец нынешних урало-алтйских народов.

Короче идея кровного братства Туран отдыхает по сравнению с тем, что можно развернуть вокруг этого Тат-С. Ведь здесь родственность не воображаемая политиками из Турции, а реальная кровная родственность, подтвержденная генетиками. У нас общий праотец.

Ваши мнения?
[/quote]

[quote name='Scut' post='9672' date='14.4.2004, 0:42']
Каким боком к урало-алтайцам были причислены балты, японцы и корейцы???  :o
Балты (латыши и литовцы) это самые настоящие индоевропейцы. А японцы и корейцы ваще изолированные народы, никак не связанные с урало-алтайской семьей.
[/quote]

Предки нынешних литовцев и латышей - это племена восточных балтов, котоые примерно до 5-7 веков жили где то в районах треугольника (нынешних городов) Калуга - Брянск - Орёл (место очень приблизительное).

Смотрите тему:

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов.

http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showtopic=2068

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях
http://janaberestova.narod.ru/toporov.htm

Выдержки:

"В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

"(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

***************************************************************************************

   После нашествия гуннов и других кочевых восточных племен эти древние восточно балтские племена постепенно ушли на запад, где со временем ассимилировали здесь жившие западно балтские племена - селов (селонов), земгалов, куршей и часть ятвягов.

   Судя по приведенным в статье данным, восточные балты принесли с собой и генны, полученные ими во время контактов с гуннами и другими кочевыми племенами. Даже может быть, что эти контакты были довольно продолжительные.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 15 Kov 2009 19:50. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Vas 2007 18:50 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Apie leičius ir Lietuvą

Lietuvos istorijos forumas

Šaltinis - http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 390#M40390

Remigijus

 Posted 2006-10-19 10:20 PM (#40390)
Subject: Apie leičius ir Lietuvą  

    Keletas minčių dėl tų leičių ir Lietuvos. Čia va ką pavyko rasti iš seniau:

S.Karaliūnas: Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/lietuva.htm#6

A.Dubonis: Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai, dis. tezės
http://viduramziu.lietuvos.net/socium/leiciai.htm

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

T.Baranauskas: Prie Lietuvos vardo ištakų
http://www.voruta.lt/article.php?articl ... pe=archive

   Atsakymas į klausimą apie leičių ir Lietuvos vardą turėtų paaiškinti leičius kaip tam tikrą tarnybą ar luomą, bei tokius Karaliūno pateikiamus pavyzdžius kaip "krestil knjazja Litovskago imenem Evnutija i ego družinu Litvu". Žinoma, ir ryšį tarp šių ir tautinės Lietuvos bei lietuvio reikšmės.

   Prieš "upelinę" kilmę būtų tokie argumentai.

   Dvejopi vardai su ei ir ie bene reikštų Lietuvą su šiuo vardu buvus jau iki rytų baltų išsiskyrimo, – iki ~ 500 m. pr. Kr., nes vėliau paimtas iš upės pavadinimas būtų pasiekęs mūsų dienas tik vienu variantu, jei sutiksime kad rytų baltų ie < ei bei su įprastu datavimu.

   Leičių bei Lietuvos kildinimas iš kokių nors bendrinių žodžių nekelia tokių įtartinų pasekmių, nes tie giminingi žodžiai galėjo būti dvejopo vokalizmo, plg. žiebti, žaibas.

   Be to, reikšmės perkėlimas nuo vardo, reiškiančio visus lietuvius, į atskiros grupės, leičių, būtų sunkiai suprantamas.

   Karaliūno siūloma Lietuvos 'kariaunos' reikšmė atrodo pernelyg siaura, nes pasak Dubonio, leičiai, būdami laisvi žmonės, galėję atlikti įvairią, nebūtinai karinę, tarnybą valdovui.

   Leičio reikšmės paieškos lauką galime laikinai apsibrėžti daugmaž kaip 'laisvo, sutartinio prievolininko ar pareigūno'. Vienas tad iš reikšmės sandų – 'laisvė', kurį, kaip reikšmės elementą, nesunkiai galime atpažinti galimuose tos pat šaknies vediniuose, kurie lyg dar nebuvo pastebėti:

    2 láitinti, -ina, -ino tr. lepinti: Nelaitink taip vaikų, bo bus tinginiai Slk. Nereikia maži vaikai láitinti: ką padavei, turi ir valgyti Ds. 2 išláitinti tr. išlepinti, išpaikinti: Kai mažus išláitina, tai užaugę tėvam kailį karša Ds. (Plg. nuolaidžiauti).

    laitótis, -ójasi, -ójosi per daug valgyti, neskųsti, netaupyti: Šiandien tai laitójas, ale ryto ką beės Užv. Nieko į grabą neįsidės, kita parėjusi besilaitos! Žem. Jei nenori gerti, kam reik laitótis Krkl. (Plg. išlaidauti).

    Toliau jau čia galima pamatyti pirminę šaknį *lei- (žr. *lēy-, *lēi-d-) su panašia reikšme kaip ir žodyje leisti.

    Vis dėlto 'laisvumas' yra pernelyg bendras ir neparodo reiškinio ypatumo. Paprasčiausias šio keblumo sprendimas būtų laisvumą laikyti tik pirmine įvardijimo motyvacija, o paties leičio reikšme jau buvus 'prievolininko ar pareigūno'. Šiai galimybei pagrįsti pirmiausia pastebėkim, kad laisvo žmogaus prievolė grindžiama sutartimi ir pasitikėjimu. Pasitikėjimas vėlgi reiškia laisvę, kaip štai:

    leisti: 6. refl. R psn. pasitikėti, pasikliauti; atsiduoti: Leidžiuosi ant ko SD350. Leistis ant laimės N. Ant jo valios leidėsi PK160. Leidžiuosi ant viernų jo žodžių žadėjimo brš. Ant tavo … šaukimo drąsiai visi leidžiamėsi.

    Dar plg. laidas, laiduoti.

    Bet įdomiausia, kad lietuviški žodžiai privalėti, prievolė yra greičiausiai velti (atem. I velmi) 'leisti' vedinys. Tai reiktų suprasti taip: tai ką privalau, yra 'leista', skirta mano laisvam disponavimui bei atsakomybei, man 'priklauso', 'turiu'(!). Panašiai ne ką kita, bet tokį laisvą diponavimą, įvardija veldėjimas bei valdymas.

    Matome, kad prievolės įvardijimas per laisvės kampą ne tik kad neturėtų stebinti, bet yra ir gana būdingas netgi.

    Taigi leitis tikėtiniausiai galėtų reikšti 'patikėtinį, prievolininką, laisvai įsipareigojusį', o, tarkime, *leita ar *lieta – 'pasitikėjimą, sutartį, prievolę'. Lietuva tuomet būtų iš tokių susitarimų kylanti tvarka bei valstybė, o kartais tokių prievolininkų būrys ar gyvenvietė.

    LKŽ paliudyta lieta dėl ie vokalizmo žemaičių tarmėse ne be pagrindo laikoma latvišku skoliniu. Ir latv. lietos reikšmės labai abstrakčios 'dalykas, reikalas', todėl sunku pasakyti, ar tai labai nutolęs to paties žodžio palikuonis, ar visai kitas. Įtariamas suomių baltiškas skolinys laita reiškia 'tvarką, padėtį'. Galbūt 'kas (laisvai) susiklostę, pasidarę'?

    Kur kas įdomesnė Daukanto lietos vartosena, ir kaži ar geriausias sprendimas būtų apkaltinti Daukantą gryna kūryba ar kokiu sukčiavimu, juolab kad jau sykį tokie sprendimai buvo privedę prie klaidingų išvadų aukos ir aukavimo atveju.

    Dėl ie vokalizmo dar reiktų pasakyti, kad ir pati Lietuva žemaičiuose dažniausiai taip sakoma, kaip skolinys, su ie.

    Todėl manau, kad į Daukanto lietą reikėtų žiūrėti rimtai, kol nebus naujų argumentų. Vartoja jis tą žodį be jokio paaiškinimo, kaip savaime suprantamą. Štai kai kurie pavyzdžiai iš Daukanto Būdo:

laikomos, beje, išeigos ir lietos daiktai; turėjo ji kartais
vadinamo, kurį viršiau regėjom. Lietos nuomonėj toksai kiemas vadinos
ūkės ar lietos reikalais tesirūpino, kaip
ir motriškosios; pirmieji lietos ir ūkės reikalais rūpinos,
neprietelių karėj graudino ar lietos žygius ir keliones tolimas
būti vadinami ūkės vyrais, lietos vyrais ar karės vyrais,
vyrais ar karės vyrais, nesgi lietos gudryboj ir ūkės rėdoj visados
lietos ar ūkės vyrų veizėjo, kaipogi
arba: "Ūkės vyras, lietos vyras, karės vyras". Senovėj
tiktai savo liuosybę, kaipo lietos daiktą, godojo ir gerbė.
savo valdžią, įduodamas lietos, arba ūkės, lazdą, krivūle
žinantys ir permanantys lietos daiktus: kaipogi jie nuo

http://www.intratext.com/IXT/LIT0025/8Q.HTM

   Dar nereiktų pamiršti, kad laisvė, (pasi)tikėjimas, sutartys, mainai, priesaikos yra viena svarbiausių temų ie. senosiose religijose ir ideologijose, taip pat ir lietuvių matyt.

*******************************************************************************************

Inga

 Posted 2006-10-20 2:01 AM (#40399 - in reply to #40390)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

  Labai įdomi versija. Pagal ją išeitų, kad Lietuva (Lieta) = (bendras) reikalas = Respublika.

*******************************************************************************************

Gintaras

 Posted 2006-10-20 9:00 AM (#40403 - in reply to #40402)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

  O latviai lietuvius "leišiais" vadina...

*******************************************************************************************

Sarunas

 Posted 2006-10-20 9:17 AM (#40405 - in reply to #40403)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

> Ne , "litua" bendras reikalas . Pries tukstanti metu lietuviu sukurusiu valstybe vokale vyravo "i" , bet ne "ie" ar "ei" .

   Bet kad kalbininkai, berods, mano, kad tai pas slavus "ie" ar ei virto "i".

> O latviai lietuvius "leišiais" vadina...

   O gal viso to šaknis reikia ieškoti 2-3 m.e.a., kai dabartinės Lietuvos teritoriją iš pietvakarių (Sūduvos?) ir vakarų (būsimos Prūsijos) užplūdo vakarų baltai (ko pasekoje rytų baltų (?) brūkšniuotosios keramikos kultūrą pakeitė visa eilė naujų kultūrų)?

   Arba 5-6 a., kai Prūsijoje ir Nemuno žemupy pasirodo kažkokios nuo Romos imperijos sienų grįžtančios grupuototės - archeologai nesutaria dėl jų kilmės - ar tai grįžta baltai, dalyvavę didžiajame tautų kraustymesi ar tai kažkokios polietninės grupuotės (Vaidevučio legendos prototipas, bent jau pagal V. Šimėną)?

   Tokiu atveju gal iš pradžių tie leičiai buvo kažkokia vakarų baltų, atėjusių į Lietuvą grupė. Palaipsniui šie vakarų baltai asimiliavosi su vietiniais rytų baltais, pastariesiems irgi perimant tą patį vardą.

   Atitinkamai, pasikeitus leičių kalbai, jų savivardyje "ie" ėmė virsti "ei". Dabartinės žemaičių tarmės atstovų protėviai - kuršiai - leičiais-lietuviais ėmė virsti 13-15 a. Atitinkamai tuo metu "ei" daug kur jau buvo virtusi "ie". Tokia maždaug būtų hipotezė.

*******************************************************************************************

Remigijus

 Posted 2006-10-20 12:02 PM (#40413 - in reply to #40405)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   "Atitinkamai, pasikeitus leičius kalbai, jų savivardyje "ie" ėmė virsti "ei". Dabartinės žemaičių tarmės atstovų protėviai - kuršiai - leičiais-lietuviais ėmė virsti 13-15 a. Atitinkamai tuo metu "ei" daug kur jau buvo virtusi "ie"."

   Bet tas kitimas nevyko visada, o tik tam tikru metu, išsiskiriant rytų baltų kalbinei grupei, žymiai anksčiau.

   Vėliau atėjęs ei turėtų toks ir likti.

   Paprasčiau paaiškinti kad tų vardų atsiradimo metu jau būta variantų su ie ir su ei pačioje rytų baltų kalboje.

   Tokie variantai įprastas dalykas, įsivaizduokim, kokio pietų krašto žmonės būtų vadinami "peičiais" ar "peiteliais" (LKŽ 'pietų vėjas'), o pats kraštas kokia "pieta" ar "pietuva", patys žmonės vėliau "pietuviais".

   O latviškas leitis ir tereikštų kad lietuviai bent jau kurį laiką taip buvo vadinami.

Edited by Remigijus 2006-10-20 12:03 PM

*******************************************************************************************

incognito

 Posted 2006-10-20 12:26 PM (#40415 - in reply to #40413)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   Na, nežinau ar istorikų tebesvarstoma Z. Batūros iškelta mintis, o jis remiasi Henriko Latvio kronika, kad lietuviai ir latviai (latgaliai) turėję save vadinti lettais.

   Tiksliai nebepamenu kaip suformuluota, bet remiamasi tuo, kad lettonai, Lettonija, Lettia, lettigalai, lettai turi tą pačią šaknį ir kad Henrikas Latvis priklausomai, nuo to koks atitinkamas kraštas turi statusą atitinkami deda vadina: -onia, -gallia, -ia.

*******************************************************************************************

Remigijus

 Posted 2006-10-20 12:53 PM (#40417 - in reply to #40415)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

    Nenuostabu, jei liet- būtų vokiškai ar lotyniškai rašoma let-, tačiau priešingai neįmanoma.

    Nesuprantama būtų tada ir slaviška Litva.

    Kaip radosi latgaliai ir kodėl rašoma buvo su -e-, savaime labai įdomu, bet nieko apie tai nežinau.

Edited by Remigijus 2006-10-20 12:54 PM

*******************************************************************************************

Julius

 Posted 2006-10-20 11:27 PM (#40436 - in reply to #40417)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

     Ydomus kurinys M.Mazvydo "Knigieles" . Mazvydo kalboje veikia dvigarsio "ie" generatorius , tiesiogine zodzio prasme, bet "liet-" jis uzraso "let-" ir jus tai nestebina?

*******************************************************************************************

Velnias

 Posted 2006-10-21 12:06 AM (#40437 - in reply to #40436)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

  Tai vadinasi tarme... O e vietoj ie berods buvo su umlautu (tokiais 2 taškiukais).

Edited by Velnias 2006-10-21 12:07 AM

*******************************************************************************************

Julius

As nematau ten jokiu taskeliu
http://anthology.lms.lt/scan_img/03.jpg

*******************************************************************************************

Ibicus

 Posted 2006-10-21 8:55 PM (#40442 - in reply to #40417)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

  "Location: in Lettowia in curia nostra Nesuprantama būtų tada ir slaviška Litva. Kaip radosi latgaliai ir kodėl rašoma buvo su -e-, savaime labai įdomu, bet nieko apie tai nežinau."

   Lygtai Zinkevičius rašė apie ei->ie transformaciją per "i", kuri slavų kalbose užsifiksavo.

*******************************************************************************************

Remigijus
 Posted 2006-10-21 9:32 PM (#40443 - in reply to #40442)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

"Lygtai Zinkevičius rašė apie ei->ie transformaciją per "i", kuri slavų kalbose užsifiksavo."

    Tiksliau per ilgą siaurą ē (žymi su tašku apačioj).

*******************************************************************************************

Sarunas

 Posted 2006-10-23 4:32 PM (#40460 - in reply to #40443)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

>> Lygtai Zinkevičius rašė apie ei->ie transformaciją per "i", kuri slavų kalbose užsifiksavo.

> Tiksliau per ilgą siaurą ē (žymi su tašku apačioj).

     Jei tą pokytį užfiksavo slavų kalbos, tai jis turėjo vykti tuo metu, kai lietuviai jau ribojosi su slavais.

     Kitaip tariant, tas pokytis turėjo įvykti jau gerokai po spėjamo rytų ir vakarų baltų kalbų atsiskyrimo.


*******************************************************************************************

incognito
 Posted 2006-10-23 11:49 AM (#40450 - in reply to #40417)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   R. Batūra mano, kad senasis bendras etnonimas tiek lietuviams, tiek latgaliams buvęs lettai.

*******************************************************************************************

Velnias

 Posted 2006-10-26 12:30 PM (#40522 - in reply to #40450)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   tai kad latviai su lietuviais niekada nesudarė vieno bendro etnoso. Net viduramžiais patys lietuviai nesudarė bendro etnoso.

*******************************************************************************************

incognito

 Posted 2006-10-26 12:52 PM (#40523 - in reply to #40522)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   "tai kad latviai su lietuviais niekada nesudarė vieno bendro etnoso. Net viduramžiais patys lietuviai nesudarė bendro etnoso."

    Taip.

    Bet kas gali paneigti, kad to iš principo negalėjo būti kokiame 6 amžiuje? Arba kartais teigiama, kad latgaliai iki slavų kėlimosi gyvenę toliau į rytus.

    Kodėl tuomet to negalėję būti. Reikėtų paieškoti, kaip tiksliai šitokia idėja yra užrašyta.

Edited by incognito 2006-10-26 1:06 PM

*******************************************************************************************

Velnias
 Posted 2006-10-27 12:09 PM (#40568 - in reply to #40523)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

    Nereikia iš to pūsti burbulo, tas žodis leitis be priesagos uv galbūt tėra toks pat darinys, kaip kinas iš kinijos be priesagos ij.

    6 amžiūje kultūros jau buvo gana aiškiai išsiskyrusios, kaip matom čia:
http://www.istorija.net/photos/show-alb ... hotoid=244

http://www.istorija.net/photos/show-alb ... hotoid=243

    Latgaliai susidarė ten, kur buvo mišri kultūrų sankirta, o kadangi žinom, jog valstybiniai junginiai rytų Lietuvoje pradėjo formuotis tik 5 amžiuje, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad visi kilę iš tos pačios šaknies, nes po šimto metų kultūriniai skirtumai per daug dideli, tai negalėjo būti kažkokia viena pirmykštė valstybė, palikusi leitišką idealogiją 1500-ams metų, net po daugelio kitų valstybinių vienetų formavimųsi ir užkariavimų, bei asimiliacijos.

    Dabartinėje latgalių tarmėj tas ei paverstas arba ilgu y (degraduotas), arba išlaikytas ei, pvz. gyvybė - latvių dzyve, latgalių dzeive, lietuvių gaiva, jokiu būdu negali būti dzave ar gavė...

*******************************************************************************************

Velnias

 Posted 2006-10-27 12:17 PM (#40569 - in reply to #40568)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   Iš tiesų žodyne visi laičiai, leičiai, leišiai apibūdinami kaip žmonės, kurie nesuprantamai kalba, maždaug kaip gudai. Taigi, tai tiesiog senas lietuvių siaurąja prasme pavadinimas.

*******************************************************************************************

Šaltinis - http://www.istorija.net/forums/thread-v ... &mid=40662

incognito

 Posted 2006-10-31 10:55 AM (#40662 - in reply to #40568)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą

    Yra žinoma, kad riba tarp baltų ir finougrų genčių 1000 m. pr. m.e. ėjo Dauguvos upe.

    Taigi tuomet latgaliai dar negalėjo gyventi į šiaurę nuo Dauguvos. Tad klausimas kada ir kodėl latgaliai ar būsimieji latgaliai atsiduria ten kur yra pavaizduoti žemėlapiuose.

     Be to aš neradau kas pirmasis suformulavo idėją, apie latgalių - lietuvių bendrą vardą, gal tai ir ne R. Batūra, gal kitas istorikas. Gal tiesiog skaičiau kokiam straipsnyje, ir autorių pamiršau, o gal R. Batūros vardas istrigo todėl, kad jis apie baltų vienybę yra rašęs. Tiek to... Bet tai nekeičia esmės, nes ši tą radau:

    "Ir vis dėlto vienos etninės kilmės Pabaltijo tautos galėjo turėti bendrą pavadinimą*.

     Pirmas jį atskeidė H. Latvis. Kronikoje jis aprašo lettų: Lettijos, Lettonijos ir Lettigalijos gyventojus. Jie visi vienos genties, skiriasi pagal teritorinį valdymo priklausomybę: Lettonijos gyventojai - lettonai, Livonijos dalies - Lettijos - lettai, o Lettigalijos - lettigalai **

     ....... Iš kronikos teksto ir to paties laikotarpio popiežiaus bulių matyti, kad prie žodžio su kamienu l e t t- dedama priesaga reiškė -o n i j a - šalį , didelę žemės junginį, turintį savo valdovą (princeps)
-i a - žemę su vienu ar keliais seniūnais, -g a l l i a - šalies arba didelės žemės kraštą"

Šaltinis: Juozas Jurginis Įvadas iš Livonijos kronikos. V., 1991. p. 14-15.
Pastabos: * paryškynau pats

Edited by incognito 2006-10-31 11:08 AM

*******************************************************************************************

Velnias

 Posted 2006-11-01 1:46 PM (#40687 - in reply to #40662)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

   Prie ko čia Lietuva?

*******************************************************************************************

incognito

 Posted 2006-11-02 9:22 AM (#40702 - in reply to #40687)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

    Taigi, jei remtis H. Latvio kraštų įvardijimo sistema, kurią pastebi J. Jurginis, išeitų, kad Letonija (t.y. Lietuva) ir Letigalija yra kažkokios bendros teritorijos dalys, ar kažkokio etnoso turinčio bendrą pavadinimą arealas, nors tiesiai šviesiai kronikoje tai nėra įvardinta.

    Bet kokiu atveju pavadinimų panašumas leidžia dalyti tokias prielaidas.

*******************************************************************************************

Sarunas

 Posted 2006-10-31 3:46 PM (#40673 - in reply to #40568)
Subject: latgaliai, lietuviai ir Baltarusija  

    Su 6 a. kultūrom sudėtingas dalykas. Kaip, beje ir su jų kilme bei santykiu su ankstesnėm kultūrom (visų pirma brūkšniuotosios keramikos).

    Pvz., archeologiškai sėlius atskirti nuo latgaliu, berods nėra paprasta. Ir ar gentys 6 a. jos jau užėmė žemėlapy parodytus plotus irgi truputį klaustukas

    (žr., pvz. M. Bertašius. Vidurio Lietuva VIII–XII a. - Kaunas, 2002).

    Bet kuriuo atveju, išeivių iš vakarų baltų žemių dalyvavimas jų susidaryme yra neabejotinas.

    Na ir, aišku, Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros atstovus pavadinti aukštaičiais, o Rytų Lietuvos pilkapių – lietuviais – tai tik geriausiu atveju hipotezė su kuria sutinka tik dalis archeologų.

    Reikėjo kažkaip pavadinti ir kažką daryti su tuo, kad archeologiškai galim maždaug pasakyti čia žemgaliai, čia kuršiai, o štai lietuviams kažkodėl “tenka” net 3 archeologinės kultūros.

    Beje, Volkovaitė-Kulikauskienė, siūlo jungti šias dvi kultūras (vidurio ir rytų Lietuvos) į vieną. Bet kuriuo atveju, archeologinė kultūra nebūtinai =etnosas.

    Toliau, jei neaišku kada atsirado etnonimas lietuviai (leičiai ir kt.), ar jį atnešė čia vakarų baltai, ar tai rytų baltų etnonimas dar iš laikų prieš vakarų baltų invazija, kaip galim kategoriškai atmesti panašumus tarp lietuvių ir latgalių etnonimo?

    Kaip, beje, neaiškus ir tikrasis santykis tarp lietuvių ir prūsų - kaip į ji žiūrėjo patys klietuviai ir prūsai.

    Kas link latgalių ryčiau dabartinės Latvijos rytinės sienos, tai štai kas rašoma apžvalginiame baltarusių archeologo straipsnyje (ištraukos):

    Мядзведзеў А.М. Да пытання аб паходжанні беларусаў (па дадзеных археалогіі і мовазнаўства). GISTARYCHNA-ARKHEALAGICHNY ZBORNIK (The Historic-Archaeologic Collection) Number 13, 1998 (pp. 10--15).

    Lingvistika:

    Першы, паўночны раён, які характаразуецца назвамі з канчаткамі -ея, займае паўночную (на поўнач ад р. Заходняя Дзвіна) и паўночна-усходнюю (Верхняе Падняпроўе з бассейнам р. Сож) часткі Беларусі, а таксама працягваецца на захад, у Латгалію (Vanagas, 1970, р. 110--111) і на ўсход, у Смаленскае Падняпроўе з суседнімі раёнамі Волга-Окскага міжрэчча (Седов, 1963, с. 28).

   Несумненна сувязь гэтага раёну з латгальскай мовай у гідраніміі (Топоров, 1990, с. 372).

   Сувязь прасляежана нават у сінтаксісу сказаў (у басейне Заходняй Дзвіны) (Прохорова, 1991, с. 31). Поўнага супадзення арэалу з этнаграфічнымі регёнамі ці дыялектамі беларускай мовы цяжка чакаць.

   Трэба мець на ўвазе і магчымасць некаторага змянення мяжаў у часе культурнага развіцця. У такім выпадку з гэтым арэалам можна суаднесці рэгіёны Паазёр'я і Падняпроўя (мал. 1а) і паўночна-усходні дыялект (мал. 1б). Па дадзеных археалогіі з гэтым арэалам суадносіцца днепра-дзвінская культура.

   Archeologija:

   Так, у матэрыяльнай кульутры (пахавальны абрад і інвентар) смаленска-полацкіх доўгіх курганоў існуюць дзве традцыі.

   Помнікі з першай традыцыяй (звязаны з балтамі, верагодна, латгаламі) з'яўляюцца ў 7--8 стст. у Полацкім Падзвінні і ў сярэдзіне 8 ст. распаўсюджваюцца ў Смаленскім Падняпроўі. У выніку гэтага на Смаленшчыне знікае тушамлянская кульутра.

*******************************************************************************************

Julius

 Posted 2006-10-20 3:36 PM (#40427 - in reply to #40405)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

>> Ne , "litua" bendras reikalas . Pries tukstanti metu lietuviu sukurusiu valstybe vokale vyravo "i" , bet ne "ie" ar "ei" .

>Bet kad kalbininkai, berods, mano, kad tai pas slavus "ie" ar ei virto "i".

 Tiktai "mano".

*******************************************************************************************

Sarunas

 Posted 2006-10-20 9:19 AM (#40406 - in reply to #40404)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

> O kaip čia tas vedinys išeina? Lieti - valieti? Tai tada ir valdyti-valsčius-valstybė-володити-владеть-волость... Žodžiu, Lietuva = Valstybė. Be jokio tautinio atspalvio..

   Su Rusia, kiek suprantu, buvo būtent taip.

   Beje, daugelio tautų savivardis juk išvertus iš jų kalbos juk buvo (yra) tiesiog "žmonės" ar dar kas nors įdomaus.

*******************************************************************************************

Remigijus

 Posted 2006-10-20 9:34 AM (#40408 - in reply to #40404)
Subject: RE: Apie leičius ir Lietuvą  

  "O kaip čia tas vedinys išeina? Lieti - valieti?"

  Ne, jokiu būdu neišeina "Lieti - valieti", analogija būtų tik semantinė, kad 'prievolė' įvardijama per 'laisvę', kurios, savo ruožtu, tikriausiai esama žodžiuose laitinti, laitotis, o tai bene vienintelis patikimas užsikabinimas lietuviškam žodyne, jei nežiūrėsim Daukanto lietos.

*******************************************************************************************

Remigijus
 Posted 2006-10-20 10:57 AM (#40409 - in reply to #40390)
Subject: Latviška "lieta"  

   Atrodo kad jos reikšmė nėra taip nutolusi, kaip galima būtų pagalvoti. Galima palygint:

      (iš velti 'leisti')

  prievala sf. (1) reikalas, poreikis: Didžiūnai ir galiūnai to svieto, kuriump kiti žmones savo prievalose puolasi

 prievolė sf. (1); FT, prývolė (ž.) (1) Als

1. kas privaloma, reikia atlikti: Siekimas nusikratyti baudžiavos prievolėmis rš. Ūkininkų prǯevolės valstybei NdŽ. Ir pienų, ir sviestų, ir prievoles davėm [okupantams] Žln. Karinė prǯevolė DŽ. Darbo prǯevolė DŽ. Mokyklos lankymo prǯevolė NdŽ. Mano prievolės jums yra labai didžios J.Jabl. ǁ R32 susitarimo straipsnis, dalis.

2. R22, K psn. reikalas, reikmė: Šio svieto prievolėmis daugsingai pagelbėti Mž577. Išsakyk tiektai ir parodyk naudą ir iškadą, prievolę ir gerybę, pavojumą ir išganymą Vln9. Tur giedoti psalmą vieną alba du ... pagalei prievolės Mž495. Gėrybių dūšės ir prievolių kūno nor išprašyti MT189. Žinot apie jų vargus ..., nuogystę, badą ir visokias kitas prievoles SPII102.

privalùs, -Ǯ adj. (4) 2. P, Kos58, Ms prideramas, tinkamas: Kaipogi kiekviena veislė obulų ... tur sau privalį skanumą S.Dauk. privaliaǰ adv.: Medis, privaliai apgenėjamas, po kelerių metų bus vaisingu ir par ilgą dar laiką galės užsiturėti S.Dauk.

privalùmas sm. (2) → privalus:

1. J Privalùmo švęst nėra, ale šventė Vlk. Pareigos privalùmas ne visiems yra aiškus FT. Nes jį dabar tačiau grynumas spaudžia ir privalùmas visų daiktų DP194.

2. M, brš savybė, savumas, ypatybė: Akėtumas lapų medinių turia privalumą ne vien išleidimo drėgmės, bet ir įsurbimo jos S.Dauk. Karalius Jonas Kazimieras, žinodamas apei gerus jo privalumus, veikiai ant to sutiko M.Valanč. Kalboje veliuonyčių taipojau randame nemaž savotiškų privalumų ištarime žodžių JDIII,VIpsl. Mažmožiai turi tą privalumą, jog prirengia mus prie didelių daiktų Blv. Teisingumas, maloningumas yra puikiausi žmogaus privalumai Vaižg. Gerieji ir blogieji būdo privalùmai NdŽ.

3. gera savybė, pranašumas: Iškart pastebimi A. Strazdo kūrybos stilistiniai privalumai: eiliuotinės kalbos aiškumas, sklandumas, įtaigumas rš. Trikotinės medžiagos savo privalumais pralenkia austines rš. Kožna pasaka tura saviep turėti grumtą ir privalumùs, tai yra žodžius pritinkančius PP10.

4. A1884,84 pirmumas, privilegija: Vladislovas IV išdavė raštą, katruo patvirtinęs visus nuo seno gautus privalumus žemaičių M.Valanč. Protestantai geisdavo kaskart naujų privalumų Gmž.

    Panašiai galima įsivaizduoti reikšmės kitimą ir su lieta: 'kas kam leista, paskirta' -> 'paskirtis, tikslas, reikalas' -> 'dalykas'.

    O lietuviška *lieta ar *leita truputį kitaip: 'kas kam leista, paskirta, patikėta' -> 'kas pridera, privalu' -> 'prievolė, pareiga, sutartis'

    gr. leitōr, leit-ourgia irgi žadina smalsumą (nors gali būti ir iš laos 'žmonės, liaudis'):

    leitourg-ia , hê, earlier Att. lêt- IG22.1140.14 (386 B.C.):--at Athens, and elsewhere (e.g. Siphnos, Isoc.19.36; Mitylene, Antipho 5.77),

    A. public service performed by private citizens at their own expense, And.4.42, Lys.21.19, etc.;

l. enkuklioi ordinary, i.e. annual, liturgies, D.20.21; leitourgiai metoikôn, opp. politikai, ib.18.

     II. any public service or work, PHib.

1.78.4 (iii B.C.), etc.; ho epi tôn leitourgiôn tetagmenos, in an army, the officer who superintended the workmen, carpenters, etc., Plb.3.93.4; hoi epi tina l. apestalmenoi Id.10.16.5 : generally, military duty, UPZ15.25 (pl., ii B.C.).

2. generally, any service or function, hê prôtê phanera tois zôiois l. dia tou stomatos ousa Arist.PA650a9 , cf. 674b9, 20, IA 711b30; philikên tautên l. Luc.Salt.6 .

3. service, ministration, help, 2 Ep.Cor.9.12, Ep.Phil.2.30.

    III. public service of the gods, hai pros tous theous l. Arist.Pol.1330a13 ; hai tôn theôn therapeiai kai l. D.S.1.21 , cf. UPZ17.17 (ii B.C.), PTeb.302.30 (i A.D.), etc.; the service or ministry of priests, LXX Nu.8.25, Ev.Luc.1.23.

http://www.perseus.tufts.edu/cgi-bin/pt ... 3D%2362292

   leitôr , oros, ho,

  A. priest, arôgos l. Ath.Mitt.12.283 (Athens); leitores: hiereiai (fort. hiereis), Hsch.; cf. leiteirai, leitoreuô, homoleitôr, lêitêres, lêtôr.

http://www.perseus.tufts.edu/cgi-bin/pt ... 3D%2362296

Edited by Remigijus 2006-10-20 10:58 AM

*******************************************************************************************

Remigijus

 Posted 2006-10-21 10:17 PM (#40444 - in reply to #40390)
Subject: леть  

       Fasmeris rašo:

   Near etymology: I. (нареч.) "можно, дозволено", диал. (Даль), блр. лець -- то же, др.-русск. лѣть "возможность, приличие", ст.-слав. лѣть (ѥстъ), лѣтиѭ ѥстъ ἔξεστι (Супр.), др.-чеш. letenstvie "добродушие, благожелательность; великолепие", др.-польск. lecieństwo "свобода"; см. Брюкнер, AfslPh 10, 267; 11, 134.

   Further etymology: Родственно лтш. lę̃ts "дешевый", лит. lė̃tas "медлительный; слабый, кроткий, тихий, спокойный", гот. unlēds "бедный", далее -- греч. ληδεῖν ̇ κοπιᾶν, κεκμηκέναι (Гесихий), λάτρον "награда, жалование", др.-инд. rā́ti "жалует, предоставляет"; см. Уленбек, Aind. Wb. 247; Перссон 710; ВВ 19, 280; М.--Э. 2, 460, 463; Маценауэр, LF 10, 52. Следует отделять от лит. lietà, лтш. lìeta "дело, надобность", вопреки Бернекеру (1, 714); см. М.--Э. 2, 505 и сл., а также от греч. ἀλήϊος "бедный", πολυλήϊος "богатый"; ср. о последних Гофман, Gr. Wb. 179.

Trubachev's comments: [Пизани ("Раidеiа", 9, No 2, 1954, стр. 115) связывает леть с лтш. lai, пермиссивной част. -- Т.]

Pages: 2,489

  Tačiau "Следует отделять от лит. lietà, лтш. lìeta 'дело, надобность'"... Kodėl? Juk slavų ѣ gali būti iš *ai, taip pat ir liet. ie gali, arba tiesiog kaitaliotis pačioje liet. kalboje su ai, ei; plg. miešti, maišyti : мѣшати. Pagal reikšmę tinktų idealiai "можно, дозволено" plg. liet. dera 'tinkama, leistina', bet ir gali būti ir 'privalu'.

Edited by Remigijus 2006-10-21 10:20 PM

*******************************************************************************************

Remigijus

 Posted 2006-10-22 12:05 AM (#40446 - in reply to #40390)
Subject: leičiai ir Šventaragiai  

    Atrodo, esama tam tikro ryšio tarp leičių gyvenviečių ir Šventaragiais vadinamų šventviečių, kaip matyti iš Vykinto Vaitkevičaus:

    [...] Vis dėlto ryškiausias valstybinių šventviečių pavyzdys yra Šventaragiais vadinamos šventvietės.

    Jų užfiksuota 9 vietovėse Rytų (Molėtų ir Ukmergės r., Anykščių ir Vilniaus m.) ir Vakarų (Kelmės, Plungės, Raseinių r.) Lietuvoje. Dar vienas Šventragio kaimas yra Marijampolės r.

    Šventaragiais vadinami (ar tokį pavadinimą išlaikė) įvairūs kraštovaizdžio elementai: aukštumos ar kalnais upių santakose (Čiuželiai, Plungės r.; Dvarviečiai, Raseinių r.; Anykščiai; Vilnius) ir ežerų pusiasaliuose (Aigėlai, Girsteitiškis – abu Molėtų r.) taip pat miškai (58 pav.) (Dvarviečiai, Vilnius), pelkės arba balos (Paprėniškiai, Ukmergės r.)

    Jų lokalizacija pasižymi tuo, jog gyvenamosios (gynybinės) vietos atžvilgiu jie paprastai plyti už upės (Anykščiai; Dvarviečiai; Vilnius) ir dažnai 0,5-3 km atstumu nuo Alkais vadinamų šventviečių, būdingų I t-mečio vidurio – II t-mečio pradžios laikotarpiui, t. y. gentiniam laikotarpiui (Aigėlai, Anykščiai; Paprėniškiai).

   Padavimai pasakoja, esą Šventaragiais vadinamose vietose degusi šventoji ugnis, buvę meldžiamasi (Anykščiai; Dvarviečiai), stovėjusi bažnyčia (Aigėlai) arba tai, jog čia buvę deginami mirusių kunigaikščių ir didikų palaikai (Vilnius).

   Trys Šventaragiais vadinamos šventvietės sietinos su ankstyvaisiais valstybės politiniais centrais Vilniuje, Anykščiuose, Ukmergėje.

   Čia būta valstybinių pilių ir (arba) valdovo kiemų, yra užfiksuota valstybės politinė, karinė bei socialinė leičių institucija.

   Dviejų Šventaragių Molėtų krašte padėtis ne tokia iškalbinga, tačiau Girsteitiškio vietovė sietina su Mindaugo sūnumi Girstuku ar Girsteikiu (beje, už 5 km į šiaurę nuo Girsteitiškio yra ir Laičių kaimas (Leičiai)).

   Dvarviečių Šventaragis yra toje Žemaitijos dalyje, kuria karalius Mindaugas XIII a. viduryje jau disponavo, nes dalį jo dovanojo vyskupui Kristijonui, o vėliau, baigiantis XIII a., Traidenis čia kurdino pabėgėlius žiemgalius.

   Kražius didžiojo kunigaikščio valdžia pasiekė XIII a. viduryje, įveikus žemaičių kunigaikštį Vykintą. Šiose apylinkėse žinomi ir leičiai.

   Čiuželių Šventaragio istorinį kontekstą apibūdinti sunkiau, tačiau galima manyti, XIII a. pirmojoje pusėje – viduryje čia ėjo vakarinė Lietuvos valstybės siena.

   Tai, kad Šventaragių paplitimas koreliuoja su ankstyvųjų politinių centrų geografija valstybės branduolyje ir periferijoje, verčia akcentuoti ne tiek valstybės politiką didžiojo kunigaikščio asmenyje, kiek jos sklaidą per to meto politinį, karinį ir socialinį valdovo tarnų sluoksnį – leičius.

   Ši XIII a. pirmojoje pusėje jau gyvavusi institucija yra savotiškas centrinės valdžios ir valstybės ideologijos „plėtojimo mechanizmas“.

   Šiaurinio Lietuvos pasienio linija su gamtinėmis kliūtimis, pylimais bei pilimis (taip pat Ukmergėje ir Anykščiuose), saugoma leičių, buvo sukurta XIII a. ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje.

   Savo valdžią Žemaitijoje (ir Betygalos bei Kražių apylinkės) didysis kunigaikštis galėjo įtvirtinti laimėjęs 1248-1252 m. vidaus karą.

   Tai leidžia manyti, kad Šventaragiais vadinamos šventvietės galėjo būti centralizuotai kuriamos trumpą laiką XIII a. pirmojoje pusėje – viduryje.

   Kaip parodė tyrinėjimai, dvi iš jų (Vilniaus Šventaragio slėnyje ir Dvarviečiuose Betygalos apylinkėse), turėdamos valstybinių kulto vietų statusą, veikė iki Lietuvos krikšto 1387 ir 1413 m. [...]
---------------------------------

Vaitkevičius V. Alkai. Baltų šventviečių studija; Vilnius, 2003. 206-208 psl.

*******************************************************************************************


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 24 Lap 2011 15:31. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Vas 2007 19:29 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177
Mieli ponai ir господа, Jūsų diskusija labai primena popų ginčą - kiek milijonų angelų gali tilpti adatos smaigalyje.

    Reikėtų susipažinti su E.Fraenkel "Die Baltishe Sprachen" ir Trautmano palyginamuojų žodynų ir turėtų prapulti noras sieti lietuviškų toponimų atsiradimą su rusų įtaka.

     O baltų (koks velniškai blogas terminas) genčių imperija turėtų paaiškėti, žvilgterėjus į Andriveau-Goujon žemėlapį - Baltų valstybė 372 metais po Kristaus.

     Tokie "ginčai", turbut geras vaistas nuo nuobodulio, kai žinios apie mūsų bočių praeitį semiamos iš tendencingai nusiteikusių kaimynų "teisingų šaltinių".

      Gal ir R.Ambraziejienė teisi, teigdama: ...pasijunti gyvas lietuvis krikščionis..., ... Gyvybės medis, kurio šaknys - senoji baltų kultūra ir tikėjimas..., ...o žiedai - Kristus."

      Nesvarbu, kad Dievas vienas, bet susitaikikim su primestu križiuočių mums dievu ir su jo sūnum žydu.

      Susitaikikim su kaimynu primetama mums mūsų istorija, nes kaip ir
religiją, istoriją mums primetama jau labai seniai.

      O jei nesinori būti vedžiojamu už nosies? Tada teks ieškoti kitų šaltinių ir po truputi, po "plytą", griauti nusisovėjusi melą. Arba pasiduoti daugumos susitaikeliškumui ir prisiversti tikėti melu.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Kov 2007 19:36 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177
Radau Č.Gedgaudo paminėtą Gardino, Gintaro Kelio Imperijos sostines, herbą. Toks jis ir yra, kaip Č.Gedgaudo aprašytas. Taip pat palyginau jį su Maskvos, Kijevo, Varšuvos ir Novgorodo herbais. Tikri skurdukai, palyginus su Gardino herbu.

  Labai smalsu, kaip reaguos mūsų didieji istorijos "žinovai", kai iškils viešumon herbo egzistavimas. Greičiausiai vel ignoruos, arba apšauks falsifikatu. Ha-ha-ha!!!
 


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Rgp 2007 23:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
В теме Балтийцы
http://www.kyrgyz.ru/forum/index.php?showt...amp;#entry46005
vilkacis дал интересный пример:


[quote name='vilkacis' post='45907' date='11.8.2007, 19:36']В этом названии только начальные буквы "лат" являются древними.

С 13 века немцы называли латышей "Lett", "Lettisch" [лэтиш]. Очевидно, что и русское слово "латыш", и польское "lotyzs", и английское "Lettish" происходит от немецкого "Lettisch".
До того русские называли латышей "летъгола".
Эстонцы называют латышей "lati" (над "а" две точки).
Латышское самоназвание "latvietis" появилось позже.
Дла обозначения же национальности были (а в устном языке используются и сейчас) слова без "-ietis":

latvis - латыш
leitis - литовец
spānis - испанец
italis - итальянец
vācis - немец[/quote]

Древнее латышское название leitis - литовец показывает, что раньше литовцы назывались не "lietuvis" (летувис), а "leitis" (ляйтис), то есть латыши сохранили в названии литовцев древнее "ei" (яй), которое сами литовцы со временем "потеряли" - в нынешнем литовском языке древнее "ei" (яй) как правило заменено на "ie" (е). Поэтому древняя земля, где жили предки литовцев наверное называлось "Leita" (Ляйта) или "Leitva" (Ляйтва).


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Sau 2008 20:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Восточная Европа в 11 веке

http://historyatlas.narod.ru/east_eur11.gif

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Sau 2008 19:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina

Lietuvos vardas


Šaltinis - http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=56

XXIV. Lietuvos vardas


    Lietuviai pirmieji ir vieninteliai iš visų baltų genčių buvo sukūrę savo valstybę. Pirmą kartą neabejotinai Lietuvos vardas paminėtas 1009 m. lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses). Ten skaitome: Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacas, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios (gal Prūsos, t. y. Prūsijos) ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas (galvą), su 18 saviškių 1009 m. kovo 9 d. (t. y. vasario 14) iškeliavo danguosna.

    Aprašomasis įvykis – vienas iš nepavykusių bandymų pakrikštyti baltų gentis. Metraštininką Lietuvos vardas turėjo pasiekti iš slavų (pavartojo sulotynintą slavišką kilmininko formą Lituae ‘Lietuvos’ su slavišku šaknies balsiu i), kuriems Lietuva buvo gerai žinoma jau bent keletą šimtmečių.

Šaknys liet-, lit-, leit-


    Lietuvos vardas istorijos šaltiniuose ir kitose kalbose turi tris atmainas: su šaknimis liet- (lietuvių tradicija), lit- (slavų tradicija) ir leit- (latvių tradicija).

    Lietuvių tradicijos šaknį liet- rodo vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų seniausių šaltinių formos. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo išgirsti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, bet tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną.

Kaip pasaulyje vadinama Lietuva


    Latviai – vieninteliai likę lietuvių kaimynai baltai – anksčiau Lietuvą vadino Lietava, bet dabar latvių kalboje įsigali forma Lietuva (kirčiuojamas pirmasis skiemuo).

     Slavų tradicijos seniausia forma laikytina Rusios metraščių Литъва, vartota greta trumpesnės Литва (plg. lenkų Litwa). Tai slaviškas lietuvių formos Lietuva atliepinys su i vietoj ie (iš baltų ei), rodantis labai seną šio vardo kilmę.

     Slavų tradicijos formos (su šaknies i vietoj ie) vėliau įsigalėjo vokiečių (Litauen) ir lotynų (Lituania) šaltiniuose. Ilgainiui šio tipo formos labai išplito ir įvairias jų atmainas imta vartoti daugelyje Europos kraštų, net kituose žemynuose.

    Palyginkime: slavų šalyse – baltarusių, ukrainiečių Лiтва, bulgarų Литва, čekų ir slovakų Litva, germanų kraštuose – vokiečių, švedų, norvegų, danų, olandų Lit(h)auen, islandų Lit(h)áen, Lithaugaland.
Daugelyje kalbų Lietuvos vardas vienaip ar kitaip susijęs su lotynų Lituania, pvz., italų, ispanų, rumunų Lituania, portugalų Lituânia, prancūzų Lituanie, anglų Lithuania, serbų ir kroatų Литвāниja, naujosios graikų λιϑουανία, albanų Lituani, vengrų Litvania, turkų Litvanya, vietnamiečių Li–tuy–a–ni (šalia Litva), japonų Ritowaniya (neturi priebalsio l).

Italija, lietus ir Lietuva


     Visų trijų Lietuvos vardų (su šaknies ie, i ir ei) pirmapradis šaltinis – lietuvių forma Lietuva (seniau Lietava, tarta *Letavā, t. y. panašiai kaip *Lėtava su ilgu paskutiniu a). Dėl šio vardo kilmės tyrėjai jau seniai ginčijasi.

     Dar XV–XVI a., remiantis lietuvių kilmės iš romėnų teorija, Lietuva buvo laikoma iškraipyta L’Italija, nes manyta, kad lietuviai, kaip neva romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos. Vėliau Lietuvos vardą imta sieti su lotynų žodžiu lītus ‘jūros pakraštys’. Toks siejimas nėra vykęs jau vien dėl to, kad pirmykštė „Lietuva“ ieškotina ne Baltijos jūros pakraštyje, bet toliau nuo jos. Neretai Lietuva buvo siejama su keltų (airių) Letha ‘vakarinis buvusios Galijos pakraštys prie Atlanto’. Tokia sąsaja nepatikima, nes šį keltų vardą kalbininkai kildina iš kitokios šaknies – *pItaa-.

     Nusivylus Lietuvos vardo kilmės ieškojimu kitose šalyse ir svetimose kalbose, imta jį kildinti iš lietuvių žodžio lietus. Esą Lietuva – tai lietaus, lietingas kraštas. Tokiam aiškinimui sunku pritarti, nes yra šalių, kur lyja nepalyginti dažniau negu Lietuvoje, bet jos savo vardo iš lietaus nekildina.

*Lieta


     Žodis Lietuva turi priesagą -uva, todėl jis turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai iš *Lietā. Nepriesaginės formos buvimą rodo ir latvių leitis ‘lietuvis’, vestinas iš *Leitā. Palyginkime lietuvių žodį latvis – iš *Latvā ‘Latvija’. Nepriesaginės formos *Lietā < *Leitā giminaičiai įžiūrimi upių varduose Leita (Graumenos intakas, Švėkšna), Leitė (Rusnės intakas), Leitalė (Leitės intakas). Visi šie upėvardžiai gali turėti kuršių ei.

    Dar palyginkime Leic-iškių (iš Leit-iškiai) ežero vardą Marijampolės savivaldybės teritorijoje. Jo vardas gali būti jotvingių kalbos palikimas.
Pastarųjų laikų tyrėjai Lietuvos vardo ištakų vis labiau linksta ieškoti vandenvardžiuose. Vandenvardinės kilmės yra daug baltų tautovardžių, pvz., Latvija, Latgala siejama su upėvardžiais Latava, Latuva, Latuvis, latvių Late, Latupe ir kt., Sėla ‘sėlių žemė’ – su Sėliupis, Sėliupys, Sėlinė (bala) ir kt., Jotva ‘jotvingių žemė’ – su Jotija, Sūduva – su Sūdupis, Sūduonia, Dainava – su upelio vardu Dainava.

    Dar palyginkime Prūsų žemės sričių pavadinimus: Notanga (upė Nota), Barta (upė Bart-uva), Nadruva (prūsų na ‘ant’ + *Druva / *Drava : upė Druoja), Skalva (upė Skalvys, Skalvė). Taigi ir Lietuvos vardui pradžią galėjo duoti koks nors liet- šaknies vandenvardis, buvęs tame krašte, kur pradėjo kurtis Lietuvos valstybė.

Lietauka


     Kalbininkas Kazimieras Kuzavinis (1927–2006) iškėlė prielaidą, kad Lietuvos vardui pradžią galėjo duoti suslavintas upėvardis Lietauka. Taip dabar vadina dešinįjį Neries intaką, ištekantį iš Lietaukos raisto ir ties Arnotiškiais, aukščiau Šventosios žiočių, įtekantį į Nerį. Tai nedidelė, apie 11 km ilgio upelė, esanti apie 30 km nuo Kernavės, svarbaus senosios Lietuvos valstybės politinio centro. Vardas Lietauka (dar yra Lietaukos intakas Lietaukėlė) – aiškiai suslavinta lietuviško vandenvardžio forma (apylinkių būta gerokai nutautusių), perdirbta iš Lietava su slavų priesaga -ka.

     Tokia forma girdėta iš senų žmonių, rasta ir raštuose. Palyginkime suslavintus upėvardžius Kamaika – iš Kamaja, Vėgėlianka – iš Vėgėlė.
Netoliese yra ir daugiau šio vardo vandenvardžių bei šiaip vietovardžių: net keli šaltiniai anapus Neries. Taigi toks vardas šiam kraštui būdingas. Kazimiero Kuzavinio nuomone, nuo upelio ir kitų vietovardžių vardą ilgainiui gavo tos apylinkės, vėliau vardas virtęs tautovardžiu. Juk baltams būdingas tautovardžių raidos modelis: vandenvardis → kraštovardis → tautovardis.

Išsiliejančios upės


     Pats pamatinis žodis *Lietā (gal būta ir bendrinio žodžio *lietā?) laikytinas vediniu. Jo šaknis tokia pat kaip ir veiksmažodžio lieti ‘pilti’.
Lietavos // Lietaukos pirmykštę reikšmę galėtų rodyti ir kraštovaizdžio ypatumai. Pastebėta, kad ši ir kitos Liet- (Leit-) šaknies vardus turinčios upės teka žemose vietose, turi neaukštus krantus ir plačius klonius, todėl lengvai išsilieja iš krantų.

Dvejopi vardai


     Lietava ir Lietuva yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Tokių paralelių turime daug, pavyzdžiui, Dainava // Dainuva, Dotnava // Dotnuva, Labgava // Labguva, Latava // Latuva, Linkava // Linkuva, Tytava (Tytauka) // Tytuva.

     Dar palyginkime istorinių etnonimų poras Sūdava // Sūduva, Nadrava // Nadruva, gretimines bendrinių žodžių formas baudžiava // baudžiuva, ganiava // ganiuva, keltava // keltuva ‘galvijas’. Tikrinių vardų variantai su priesaga -uva lietuvių kalboje vis labiau įsigali, o su -ava nyksta. Vardai su -ava populiaresni Latvijoje.

Pasiskaityti plačiau:
Kalbotyra, t. X, p. 5–18, t. XVII, p. 135–137

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Vas 2008 14:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
šaltinis - Trakai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 824#M49824


Cituoti:
Kuka - 2008-02-12  2:48 PM

Beje, pirmą kart girdžiu, kad Vilnius buvo sėlių žemėje. Kuo remdamasis, gerbiamasis, taip tvirtinate?

:sm33:


Remiuosi archeologiniais ir kalbotyriniais (ypač vietovardžių bei tarmių) duomenimis. Plačiau:

2005 02 20

Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje

      Šiaurės-rytų Lietuvoje daugelyje kaimų iki šių dienų vis dar „dzūkuojama“. Manoma, kad tai yra sėlių kalbos palikimas. Deja, sėlių kalba galutinai išnyko gana anksti (matyt, dar XIII-XIV amžiuje), nepalikusi jokių rašto paminklų.

      Kalbant apie Sėlos ribas, reikėtų aiškiai skirti įvairiais laikotarpiais buvusias politines ir etnines ribas. Metraščiuose ir kituose rašytiniuose šaltiniuose iš esmės kalbama tik apie to meto politines ribas, nurodant kieno valdžioje ar politinėje įtakoje buvo viena ar kita teritorija. Dėl šios priežasties negalima tiesiogiai tapatinti sėlių (tai yra genčių, kalbėjusių sėlių kalba) tuo metu gyvenamas teritorijas su XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimomis politinėmis Sėlos ribomis.

      Sėlių gyventa teritorija per amžius labai keitėsi, tačiau X-XIII amžiuje sėliai daugiausia gyveno Dauguvos upės pakrantėse, netgi iki pat Rygos. Kalbininkai yra nustatę, kad sėliai, laikui bėgant, stumiami lietuvių genčių, judėjo šiaurės kryptimi (kažkada sėliai gyveno Aukštadvario ir Vilniaus apylinkėse), paskui save palikdami kai kuriuos vietovardžius, išlikusius iki mūsų dienų, ir sėlių kalbos pėdsakus dabartinėse lietuvių ir latvių tarmėse (tai, beje, įrodo, jog nemaža dalis sėlių ne žuvo kovose, o palaipsniui buvo asimiliuoti lietuvių ir latgalių).

      Maždaug iki V-VI a. sėliai gyveno žymiai piečiau, negu X-XIII a. Sėlių piliakalniai buvo net dabartiniuose Trakų ir Vilniaus rajonuose.

       Padėtį pakeitė klajoklių (hunų-akacirų ir kitų genčių) invazija į Centrinę Europą V-VI a., sukėlusi kelias masinio tautų kraustymosi bangas. Tuo metu į baltų žemes įsiveržė slavai, savo ruožtu pastūmę ir įvairias baltų gentis, tame tarpe ir lietuvius.

       Pasak archeologo Gintauto Zabielos (Lietuvos medinės pilys, 1995, p. 49-50), archeologiniai radiniai rodo, jog lietuvių gentys maždaug nuo VI a. vykdė invaziją į nuo seno sėlių apgyvendintas žemes. Tokie radiniai (sėliams priskiriami įmoviniai užbarzdiniai įsmaugta plunksna ietigaliai, datuojami VI-VII a.) rasti Aukštadvario (Trakų raj.), Moškėnų (Rokiškio raj.), Velikuškių (Zarasų raj.) ir kituose piliakalniuose, taip pat ir dabartinėje Latvijos teritorijoje.


      Ietigalių padėtis ir sudegusių pastatų liekanos rodo, jog sėliai šiuose piliakalniuose nesėkmingai gynėsi nuo užpuolikų. Faktiškai didžioji dalis vėlesnės lietuviškos Nalšios žemės yra buvusios sėlių žemės, palaipsniui užimtos lietuvių genčių, kurios pamažu asimiliavo sėliškai kalbėjusias vietines gimines ir gentis. Lietuvių ekspansija, prasidėjusi VI a., tęsėsi iki pat XIV a., kada pietiniai sėliai iš esmės jau buvo galutinai sulietuvinti.

Plačiau: Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje

http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=3273#3273

Tarmių žemėlapiai parodo gana akivaizdžiai senąsias įvairių genčių gyventas teritorijas iki lietuvių genčių invazijos - Vilnius ir teritorija į šiaurę nuo Vilniaus patenka į sritį, kurioje kažkada gyveno sėliai, o piečiau jau jotvingių gyventa teritorija.

Traditional Classification of Lithuanian Dialects

http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

New Classification of Lithuanian Dialects

http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

P.S. Šiuo metu jau manoma, kad ne tik prūsai, jotvingiai ir kuršiai buvo vakarų baltai, bet ir žiemgaliai bei sėliai irgi buvo vakarų baltai.

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях


   Выдержки:

   "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

(Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

Lietuvių gentys (ar gentis) užėmė teritorijas, kuriose jau buvo susiformavusios įvairios baltų kalbos (tarmės) ir būtent jų poveikyje susiformavo įvairios lietuvių tarmės.  

Beje, baltarusių ir rusų tarmių žemėlapiai taip pat leidžia gana tiksliai nustatyti senąsias įvairių senųjų baltų genčių ribas, buvusias iki slavų invazijos (o rytų pusėje - iki klajoklių - daugiausia tiurkų - įnvazijos).

http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg
http://litopys.org.ua/pics/maps/map_dialects_VII_XX.gif

     Reikia atsiminti, kad slavų kolonizacija 6-7-9 amžiuose ėjo iš pietų ir pietvakarių - iš esmės upių slėniais, tai yra beveik statmenai dabartinių baltarusių tarmių plotams. Be to, rytų slavai tuo metu buvo dar visiškai vienalytė tarminiu požiūriu masė ir ją "suskaldyti" į atskiras tarmes ("tarmių ruožus") galėjo tik senesni šių vietų gyventojai, jau turėję savo atskiras tarmes ir vėliau palaipsniui asimiliavęsi slavų masėje.

    Kaip akivaizdžiai matyti, baltarusių tarmės "eina" skersai senojo slavų migracijos kelio ir siekia dabartines lietuvių ir latvių, bei buvusias jotvingių žemes. Šios tarmės visame plote (tame tarpe ir ten, kur dar visai neseniai gyveno lietuviai bei latviai - tiksliau latgaliai) yra iš esmės visai vienodos. Tai rodo, jog visuose tuose ruožuose jau iki ateinant slavams buvo susiformavusios vienalytės senųjų gyventojų - baltų genčių - tarmės, ir jos buvo tos pačios, kaip ir dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos pakraščiuose.

Cituoti:
Ignat - 2008-02-27  12:12 AM

Cituoti:
Žygeivis - 2008-02-13  9:28 PM
Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje


Ganėtinai įtikinama, nors aš labai abejočiau, ar dzūkavimas yra sėlių kalbos ypatybė, o dzūkai - sėlių palikuonys.
Iki slavų atsikraustymo sėliai tikrai galėjo gyventi piečiau Neries.




      Dabartinių tarmių tyrimai rodo, jog vadinamasis "dzūkavimas" yra paplitęs visoje toje teritorijoje, kur kažkada gyveno būtent jotvingių ir sėlių gentys (bei, matyt, jiems artimos).
Tai būtų ne tik dabartinė Lietuvos rytinė dalis, bet ir šiaurės-rytų Lenkija bei vakarų Baltarusija, ir dalis Latvijos teritorijos ("aukščiau" šiaurės-rytų Lietuvos).

     Vis tik tarmių specialistai išskiria specifinius skirtumus įvairiuose "dzūkavimo" arealuose. Labai gali būti, jog tie arealai atspindi senųjų, čia kažkada gyvenusių, giminingų baltų genčių apytiksles ribas.

     Šiuo metu kalbininkai vis labiau "linksta" pripažinti hipotezę, kad sėliai, kaip ir jotvingiai buvo vakarų baltai, ir jų kalba gerokai skyrėsi nuo rytų baltų. Tačiau didesnėje sėlių tuo metu gyvenamoje teritorijoje jie palyginti gana anksti (matyt, dar apie 6-7-8 amžių) buvo "sulietuvinti" ("surytietinti"), ir todėl mažai išliko akivaizdžių įrodymų apie sėlių "vakarietiškumą".

     Jotvingiams šiuo požiūriu "pasisekė" labiau. Lietuvių "imigracinė" ekspansija (taigi, ir "kalbinė") juos pasiekė žymiai vėliau, ir tai iš esmės tik dabartinės Dzūkijos teritorijoje (įskaitant ir jos dalį, dabar esančią Baltarusijos teritorijoje bei šiaurės-rytų Lenkijoje).

     Vis tik šiauriniame jotvingių gyventame areale - pvz., Trakų apylinkėse, tik po rimtų tyrimų "pasimatė" jotvingių kalbiniai "pėdsakai". Tai rodo, jog čia jotvingiai irgi gana anksti buvo "sulietuvinti".

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

     Manau, kad tiksliau ištyrus "dzūkavimo" arealą (ypač dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), būtų galima nustatyti, kur maždaug ėjo riba tarp vakarų baltų ir rytų baltų, iki "didžiojo tautų kraustymosi" 5-7 amžiuose.


Cituoti:
Sakmininkas - 2008-03-04  4:14 PM

    Sveiki, dzūkavimo reiškinį tyrinėja filologai, remiantis istoriniuose šaltiniuose minima leksika nustatyta, jog dzūkavimas atsiranda tik 13 a. ir yra visiškai naujas dalykas, neturintis nieko bendra su gentimis.

Internete plačiau nieko ypatingo neradau, tik čia: http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=75

     Šiaip, toks dalykas, kaip dzūkavimas yra savaime atsirandantis dalykas, pavyzdžiu imkim rytų slavų kalbas. Dzūkuoja baltarusiai, d ir t prieš priešakinius minkštai taria ir rusai, taigi, kada baltai pradėjo minkštinti tj ir dj, tam įtakos jau turėjo padaryti slavai. Kalbos apie kokius sėlius čia net negali būti.


------------------------------------------------------------------------------------------------------
Šaltinis - http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=75

XLIII. Dzūkija

     Dzūkijos pavadinimas kilo nuo kalbinės ypatybės – dzūkavimo, t. y. dz tarimo vietoj bendrinės kalbos dž, pvz., dziauti ‘džiauti’. Etnografinis terminas dzūkai (Dzūkija) apibūdina tik dalį to ploto, kuriame dzūkuojama. Mat yra dvi dzūkuojančios tarmės: iš jų viena artima vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmei, kita nuo šios labai nutolusi ir sudaro rytų aukštaičių tarmės patarmę. Jos abi labiau skiriasi tarpusavyje negu nuo savo kaimynų, todėl kaip dialektologijos terminas tarmei vadinti žodis dzūkas nėra tinkamas, nors anksčiau buvo vartojamas.

     Beje, save dzūkais vadina tik vienos iš nurodytų tarmių atstovai: tos, kuri artima vakarų aukštaičių tarmei ir sutampa su etnografine Dzūkija. Jie skiriasi nuo kitų lietuvių savitais papročiais, liaudies dainomis, apskritai etninėmis ypatybėmis, kurių bent dalis gali būti jotvingių palaikas.

     Dzūkų vardui pradžią davusį dzūkavimą sudaro du kalbos reiškiniai:

1) vietoj bendrinės kalbos č, dž yra c, dz (cia ‘čia’, medziai ‘medžiai’);
2) vietoj bendrinės kalbos t(v), d(v) prieš i, y, į, ie yra c(v), dz(v) (cik ‘tik’, cylus ‘tylus’, pircį ‘pirtį’, lacvys ‘latvis’, dzvylika ‘dvylika’).

      Pirmasis reiškinys yra atsiradęs greičiausiai apie XIII a. ir susijęs su garsų samplaikų *tj, *dj virtimu afrikatomis, skirtingomis dzūkuojančių šnektų plote (c, dz) ir kitur Lietuvoje (č, dž).
Antrasis reiškinys yra vėlesnis. Sprendžiant iš tikrinių vardų rašymo nelietuviškuose istorijos šaltiniuose aiškėja, kad t(v), d(v) tarti c(v), dz(v) prieš i, y, į, ie imta maždaug tik nuo XV amžiaus.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

      Noriu pabrėžti, kad "tarmė artima vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmei" yra kaip tik tame areale, kur gyveno jotvingiai. O "kita nuo šios labai nutolusi ir sudaro rytų aukštaičių tarmės patarmę" - yra būtent tame plote, kur randami sėlių kilmės vandenvardžiai bei kitos sėliams priskiriamos kalbos ypatybės.

      Reiškinio, vadinamo "dzūkavimu" atsiradimo priežastys nėra aiškios. Apie kažkokią slavų įtaką vargu ar galima kalbėti - netgi 13 amžiuje slavai gyveno daug ryčiau ir kontaktai galėjo būti tik atsitiktiniai:

http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-10-c150.gif

     Tačiau kalbininkai yra nustatę tam tikrus dėsningumus, būdingus sėlių kalbai:

     "Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras – ežeras, nukritus žodžio pradžios balsiui."

    Taigi, c, dz ir s, z buvo būdingi būtent sėliams, ir, matyt, buvo "perduotas" vietinei lietuvių tarmei.

Jotvingių kalba

http://lt.wikipedia.org/wiki/Jotvingi%C5%B3_kalba

     Negausius jotvingių kalbos pažinimo šaltinius sudaro kelios dešimtys jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Zebrys, Veisiejis, Seira, Seirijis, gyvenviečių pavadinimai Leipalingis, Jieznas, Berznykas, Seinai ir kt.), 1978 m. rastas rankraštinis jotvingių kalbos Narevo pagonių šnektų žodynėlis ir dar keli prastai užrašyti žodžiai.

     Iš visų šių fragmentų galima spręsti, kad jotvingiai, kaip ir prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (pvz., Kirsna (upės vardas, plg. pr. kirsnan ‘juodas’; Garbus, Garbingiai (kalnų vardai), plg. pr. garbus ‘kalnas’; Gailintas (ežero vardas), plg. pr. gaylis ‘baltas’; Azagis (ežero vardas), plg. pr. assegis [azegis] ‘pūgžlys’; Stabingis (ežero vardas), plg. pr. stabis ‘akmuo’).

     Jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedingė, Pilvingis, Suvingis.

     Kai kurių lenkų ir lietuvių kalbų tarmėms būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as) dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu.

     Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas ‘tėvas’, degutė ‘gegutė’, begėgė ‘begėdė’, gievas ‘dievas’ (Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis)
----------------------------------------------------------------------------------------------

     Kaip matome, jotvingių gyventame areale kalbininkai gana vieningai "pririša" vadinamąjį "dzūkavimą" ("mozūravimą") su jotvingių kalba, kaip jos substratiniu palikimu.

      Manau, kad lygiai toks pats palikimas yra ir Šiaurės rytų aukštaitiškas "dzūkavimas" - tik tai jau ne jotvingių substratas, o sėlių.

     Beje, galima paaiškinti ir kodėl būtent 12-13 amžiuose "dzūkavimas" išplinta Rytų aukštaičių tarpe - būtent tada įvyko tuo metu dar išlikusio sėlių arealo Šaiurės rytų Lietuvoje intensyvus "lietuvinimas".

     Vilniaus apylinkėse šis sėlių  "lietuvinimas" įvyko prieš kelis amžius (manau, kad dar 7-8 amžiuose), be to žymiai staigiau ir masiškiau, todėl ir sėlių kalbos įtaka tuometinei vietinei lietuvių tarmei didelės įtakos nepadarė - tačiau vis tik tam tikros sėlių kalbos ypatybės ir  vietovardžiai paliko pėdsaką ir šių apylinkių lietuvių tarmėse. Bėda tame, kad Vilniaus apylinkių senųjų gyventojų lietuvių kalbos tarmė laikui bėgant labai stipriai buvo paveikta įvairių slavų kalbų, ir atrasti senąsias sėlių kalbos liekanas labai sunku.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 04 Kov 2008 21:02. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Kov 2008 17:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Cituoti:
Nevertis - 2008-01-15  10:04 PM

     Nesuprantu, kodėl manote, kad pirminis Lietuvos pavadinimas buvo Leituva. Manoma, kad Baltų prokalbė skilo į Vakarų ir Rytų šakas apie 500-uosius metus iki Kristaus. Todėl jau nuo tada galėjo atsirasti pavadinimas Lietuva.


    Na, visų pirma, ne Leituva tikriausiai, o Leita arba Leitva.

     Dėl skilimo į rytų ir vakarų šakas - neaišku, kada tai iš tikro įvyko, kaip tai vyko erdvėje ir laike, ir kurie garsai bei dvigarsiai kada (kokia seka) keitėsi. Akivaizdu, kad -ei- lietuvių kalboje kai kuriais atvejais išliko iki dabar.

     Rašiau ir apie variantą, jog pavadinimas atsirado žymiai seniau - dėl įvairių galimų priežasčių (pvz., etnonimui panaudoto hidronimo "užsikonservavimo").

     Apskritai, tai šia tema geriau paskaitykite žinomų kalbininkų bei istorikų jau pateiktus duomenis ir samprotavimus:

Lietuva-Lietava-Lietva-Litva-Leita-Lituae-Litua (vardo kilmės teorijos)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=50

***********************************************************

Literatūra:

S.Karaliūnas: Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/lietuva.htm#6

A.Dubonis: Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai, dis. tezės
http://viduramziu.lietuvos.net/socium/leiciai.htm

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

T.Baranauskas: Prie Lietuvos vardo ištakų
http://www.voruta.lt/article.php?articl ... pe=archive

Kur buvo Lietuvos žemė?- Tomas Baranauskas "Voruta", Nr. 13 (607), 2006 m. liepos 1 d.
http://www.voruta.lt/article.php?article=169

***********************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Kov 2008 19:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
šaltinis - Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 868#M49868


Cituoti:
Sakmininkas - 2008-02-24  1:58 AM

Cituoti:
     Kai kas iš kalbininkų ir istorikų (pvz., T. Baranauskas) jau gana įtikinamai įrodė, jog senoji istorinė Lietuva (maždaug 9-13 amžiuje) buvo į rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų - žemumose, į rytus nuo Aukštaičių aukštumos (aš dar pridurčiau - ir į šiaurę nuo Ašmenos aukštumos).


    Kad man atrodo, jog čia truputį per daug išsišaunat į Baltarusiją. Pagal istorinius šaltinius Lietuvos žemei priklausė dalis dabartinės, Lietuvai priklausančios, Aukštaitijos.


     Visų pirma, tai, ką aš parašiau, yra tik hipotezės (aš jas pateikiau remdamasis iš esmės įvairiais kalbiniais ir archeologiniais tyrimais, bei tuo, jog dabar egzistuojančios hipotezės jau neatitinka įvairius žinomus faktus), kurias dar reikia tyrinėti. Plačiau mano argumentus skaitykite čia:

Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita
http://lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=8

Iš kur kilo lietuviai, latviai ir Lietuvos bei Latvijos vardai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1985


     Svarbiausia, kad jūs kalbate apie laikus, jau aprašytus istoriniuose šaltiniuose, tai yra ne anksčiau kaip 12-13 amžius, o aš kalbu apie žymiai senesnius laikus - 6-9 amžius - tautų kraustymosi laikotarpį.

     Manau, kad istorinė Lietuvos žemė siaurąja prasme iki maždaug 7-8 amžiaus buvo Ašmenos apylinkės (greičiausiai net nesiekiant Vilniaus). Taip manau todėl, kad remiantis tarmių tyrimais, Vilniaus apylinkės (tikriausiai iki maždaug 7 amžiaus) buvo gyvenamos sėlių. O tai, jog Vilniuje buvo viena iš pagrindinių šio krašto baltų šventvietė, gali rodyti, kad Vilnius buvo kelių genčių gyvenamo arealo sandūroje - jotvingių, sėlių ir lietuvių (Vykinto Vaitkevičiaus tyrimai rodo, jog baltų šventvietės dažnai būdavo būtent tokiose vietose).
 

Cituoti:
Sakmininkas - 2008-02-24  1:58 AM
Cituoti:
      Būtent iš čia lietuviai kolonizavo kalvyną, kurį jie pavadino Aukštaitija, o nusileidę nuo jo - į Žeimenos, Neries ir Nemuno slėnius - šią teritoriją pavadino Žemaitija (čia tuo metu, beje, gyveno sėliai - aplink dabartinį Vilnių ir į šiaurę nuo jo, o į pietus nuo sėlių gyveno jotvingiai - pasižiūrėkite lietuvių tarmių žemėlapį ir sėlių bei jotvingių gyventos teritorijos bus akivaizdžios.


      Čia jau ko gero viena iš versijų, nesusieinanti su kitais dalykais. Pvz., tai ką jūs čia laikot lietuviais apskritai yra baltai, o baltai dar nėra lietuviai.

      Žemaitija Nemuno slėnių žemumose tiesiog geografinis apibūdinimas tam tikros vietovės, kuri suteikia vardą tam tikrai baltų grupei, genčiai. Bet nepamirštam fakto, kad apskritai baltai nėra lietuviai, o lietuviai tėra baltų dalis.


      Aukštaičiai ir žemaičiai, mano nuomone, buvo tie patys lietuviai, kolonizavę ir susimaišę su vietiniais baltais (greičiausiai kalbėjusiais vakarų baltų kalbomis - visų pirma sėliais ir jotvingiais), kuriuos palaipsniui asimiliavo. Tai įvyko dar iki 8-9 amžiaus (kalbant apie arealą, kuriame žinomos vėlesnės lietuvių žemės). Tikriausiai ne visi vietiniai gyventojai liko gyventi senose vietose, užėmus jų žemes lietuviams. Manau, kad dalis sėlių tikriausiai tuo metu buvo nustumti į šiaurę, o dalis jotvingių - į pietus.

     Patys pavadinimai - aukštaičiai ir žemaičiai - rodo, jog tai ne senoviniai gentiniai pavadinimai. O štai lietuviai (leičiai), jotvingiai (sudūviai), sėliai, žiemgaliai, ... - akivaizdžiai yra "atėję" iš gana senų laikų.


Cituoti:
Sakmininkas - 2008-02-24  1:58 AM
Cituoti:
    Senąją "istorinę" Lietuvą reikia ieškoti žymiai toliau į rytus. Be to verta atsiminti, kad ten ji vadinosi dar ne Lietuva ar Lietva, o Leitva (tikriausiai iš čia ir Latvijos pavadinimas - Latva ar Lotva - čia turėjo išsiskirti lietuvių ir latvių protėvių keliai) arba net Leita.

      Į rytus nuo Gomelio, eidami ta pačia kryptimi, randame Kurską, kaip kraštutinę baltiškų vietovardžių ribą (iš tikro ta riba yra dar toliau į rytus, bet ten baltiškų vietovardžių - bent jau kol kas - rasta labai mažai).



      Man atrodo apskritai per daug esat linkęs tam tikrą nežinomą baltų grupę suvesti į vieną lietuvių grupę. Pats Lietuvos žemės pavadinimas galėjo atsirasti jau po tautų kraustymosi, būtent ten, kur ir buvo Lietuvos žemė: kažkur Rytų Aukštaitijos teritorijoj ir šiek tiek išsišaunanti į Baltarusiją.


      Dėl "nežinomos baltų grupės" - remiuosi baltarusių ir rusų tarmių arealų išsidėstymu. Plačiau argumentaciją skaitykite mano aukščiau nurodytas temas.

     Ankstyvuose šaltiniuose jau randame sudūvius (sudinus) ir sėlius, tačiau nerandame jų labai artimų kaimynų lietuvių (kaimynų 12-13 amžiuose). Manau, kad tai rodo, jog ankstyvieji lietuviai gyveno ne šalia jotvingių (sudūvių) ir sėlių, o ten, kur juos nuo antikos ir vėlesnių laikų raštą vartojusių šalių skyrė kitos baltų gentys. Baltarusių tarmių žemėlapiai rodo, jog ta vieta yra kažkur "ruože" aukščiau jotvingių grupės ir dar kažkokios nežinomos baltų grupės (kurie gal būt yra mums žinomi iš šaltinių budinai ir neurai). Žinias apie juos pateikiau žemiau - kitame lape (rusų kalba).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Kov 2008 19:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Свод основных сведений

Источник - http://linguarium.iling-ran.ru/eurasia/IE/balt.shtml

aH8 Древние народы, возможно говорившие на балтийских языках:


8a † EN: АЙСТИИ; эстии; Aesti; aestii, aistians; {lit} aisčiai. ЮВ. (или В.) побережье Балтийского моря. Впервые упоминаются Тацитом (I в.); также позднее. Согласно Тациту говорили на языке, родственном германским, но звучащим более по-британски (кельтски). Обычно отождествляются с предками пруссов, реже со всем населением Прибалтики, включая предков эстонцев. Впоследствие это название видимо перешло на последних: Eistland в древнескандинавских сагах.

8b † EN: НЕВРЫ; Neuroi; Νέυροι [Геродот], neuroe [Плиний Старший], nerui, nervi [Аммиан Марцеллин], neriuani [Баварский Географ]. Геродот помещает их к С. от скифов за большим озером (?Припятские болота), т.е. возможно в сев. басс. Днепра. Neriuani возможно обозначает жителей бассейна Нарева (< *neruv-enai) и не связано с ост. названиями. М.б. и славяне.

8c † EN: Будины; Budinoi; Βουδίνοι. Упоминаются только Геродотом, как соседи гелонов и м.б. невров.

8d † EN: Галинды; Γαλινδοι. [Птолемей]. Часто соотносятся с галиндами в Пруссии (см. выше). (и голядью (galindai - по литовски) в Московской области - KestaS)

8e † EN: Судины; Sudinoi; Σουδινοί. [Птолемей]. Часто соотносятся с ятвягами (судавами) (см. выше).

8f † EN: Боруски. [Птолемей]. Иногда соотносятся с пруссами (боруссами).

8g † EN: Кареоты. [Птолемей]. Иногда соотносятся с куршами (или карелами)

8h † EN: Салы. [Птолемей]. Иногда соотносятся с селами.

****************************************************************
*************

В.Н. Татищев
ИСТОРИЯ РОССИЙСКАЯ

ЧАСТЬ ПЕРВАЯ
ГЛАВА СЕМНАДЦАТАЯ.


ИЗ КНИГ СЕВЕРНЫХ ПИСАТЕЛЕЙ. СОЧИНЕННОЕ СИГФРИДОМ БЕЕРОМ. КОММЕНТАРИЕВ САНКТ-ПЕТЕРБУРГСКИХ ТОМ X. СТР. 371

http://lib.pagan.ru/books/0source/tatis ... tis017.htm

****************************************************************
*********

В.Н. Татищев
ИСТОРИЯ РОССИЙСКАЯ


ЧАСТЬ ПЕРВАЯ
ГЛАВА ДВАДЦАТЬ ВОСЬМАЯ


АЛАНЫ, РОКСАЛАНЫ, РАКАЛАНЫ, АЛАНОРСЫ И ЛИТАЛАНЫ

http://www.magister.msk.ru/library/history/tatisch/tatis028.htm

****************************************************************

[b]Василий Татищев. Сказание Геродота Гелиокарнасского о скифах, сарматах и прочих


http://kirsoft.com.ru/freedom/KSNews_473.htm


Балтские племена


http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html
Paveikslėlis

Карты балтийских языков
http://linguarium.iling-ran.ru/eurasia/ ... maps.shtml

1. Археологические культуры III-IV в. н.э. и балтийские гидронимы.
http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic3-4c-150.gif

   Поскольку для столь отдаленного периода в балтистике нет надежных сведений о распространении языков, приходится пользоваться лишь косвенными данными. Поэтому на данной карте показаны, с одной стороны, территория балтийских гидронимов, с другой – археологические культуры, традиционно приписываемые носителям балтийских языков. Хотя однозначной временной привязки для распространения гидронимов нет, и в некоторых местах оно может отражать более раннее (например, к западу от Вислы) или более позднее (например, на большей части Латвии) балтийское присутствие, 3-4 века выбраны не случайно: вскоре после этого начинается инфильтрация носителей славянских диалектов на балтийские земли с постепенным преобразованием археологических культур, и определить надежно соотношение балтийского и славянского населения становится невозможным вплоть до 8-9 вв. Даже для этого времени нельзя с уверенностью сказать о языковой принадлежности носителей киевской культуры, хотя последние исследования говорят в пользу того, что это были предки славян (как минимум для части ее ареала).

http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic3-4c-150.gif

2. Балтийские языки в 10 в.

http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-10-c150.gif

   Эта карта показывает ареал балтийских языков после того, как на остальной (большей) части прежней территории они были вытеснены славянскими языками. На эту карту не попал лишь островок голяди на восточной периферии балтийской территории, границы которого трудно определить (однако см. карту №11 в [Славянские языки 2005: 650]). Сведения об основании большинства городов на балтийских землях относятся как правило к более позднему времени, поэтому на этой карте для ориентира показаны в основном современные города с названиями в скобках. Границы отдельных балтийских племен даны в основном по археологическим данным. В частности на их основе выделяются две различных культуры: грунтовые могильники аукштайтов (в центральной Литве) и восточнолитовские курганы (в восточной Литве). Их соотношение с языковой принадлежностью не вполне ясно, поэтому на карте они подписаны как “литва” (хотя граница между ними показана).

http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-10-c150.gif

http://img156.imageshack.us/img156/1037 ... iiann4.jpg

Paveikslėlis

3. Балтийские языки в 13 в.
http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-13c-150.gif

   На этой карте показаны изменения территории отдельных балтийских племен, а также дана дополнительная информация политико-исторического характера. К этому времени балтийские земли были поделены между государствами (их границы показаны на карте), а также были основаны многие города, названия которых даны в транслитерации с официальных языков соответствующих государств (немецкого для Ливонского и Тевтонского орденов, западнорусского для Великого княжества Литовского и соседних славянских княжеств). Территории пруссов на юго-западе и ятвягов на юге показаны условно, поскольку уже шел активный процесс ассимиляции этих племен соседями-славянами.

http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-13c-150.gif

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 04 Kov 2008 21:05. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Kov 2008 00:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
šaltinis - Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 868#M49868


Cituoti:
Daugaila - 2008-03-02  10:26 PM

Cituoti:
Žygeivis - 2008-03-01  7:28 PM

     Aukštaičiai ir žemaičiai, mano nuomone, buvo tie patys lietuviai, kolonizavę ir susimaišę su vietiniais baltais (greičiausiai kalbėjusiais vakarų baltų kalbomis - visų pirma sėliais ir jotvingiais), kuriuos, palaipsniui asimiliavo. Tai įvyko dar iki 8-9 amžiaus (kalbant apie arealą, kuriame žinomos vėlesnės lietuvių žemės). Tikriausiai ne visi vietiniai gyventojai liko gyventi senose vietose, užėmus jų žemes lietuviams. Manau, kad dalis sėlių tikriausiai tuo metu buvo nustumti į šiaurę, o dalis jotvingiių - į pietus.

     Patys pavadinimai - aukštaičiai ir žemaičiai - rodo, jog tai ne senoviniai gentiniai pavadinimai. O štai lietuviai (leičiai), jotvingiai (sudūviai), sėliai, žiemgaliai, ... - akivaizdžiai yra "atėję" iš gana senų laikų.  

    Idomu paklausti - o kaip toliau, teritorijoje labiau i vakarus? Ar yra zinoma kokia nors valdanti dinastija Nadruvoje ir Skalvijoje? Ar nera taip, kad lietuviai prasiskverbe i tas teritorijas gana anksti? Pvz., Nemuno zemupyje yra upelis Leite, Leita su Paleitės gyvenviete - savotiskos muitines/posto pozicijos, ar ka?


     Labai įdomi informacija. Tai tikriausiai rodo, kad A. Dubonio "leičių teorija" - visų pirma kaip Lietuvos (Leitos) pasienio sargybinių - dar kartą pasitvirtina (deja, neatsimenu, ar A. Dubonis savo knygoje mini ir šias Leitas).

     Lietuvių tarmės rodo, jog lietuvių protėviai (kalbėję rytų baltų kalba) labai anksti prasiskverbė į Nemuno žemupį ir "sulietuvino" vietinius gyventojus, todėl Nemuno pakrantėmis ir žemupyje yra išlikusios aukštaičių tarmės patarmės, kuriose labai menka senųjų vakarų baltų kalbų įtaka.

     O, pvz., visai greta gyvenę kuršiai "sulietuvėjo" daug amžių vėliau - ir būtent jų kalbos poveikyje susidariusias dabartines lietuvių tarmes mes šiuo metu vadiname žemaičių tarmėmis (tačiau istoriniuose dokumentuose žemaičiais vadino visai ne šias vietas (dabartinę Žemaitiją), o panemunias ir tą patį Nemuno žemupį).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Kov 2008 21:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
    Bandant išsiaiškinti senąją lietuvių protėvynę, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog lietuviai įvairiuose šaltiniuose (jau nuo 13-14 amžiaus) apibūdinami, kaip geri  raiteliai (taip pat naudojantys karo žygiams ir roges). Pažymima, kad lietuviai augina ir turi daug puikių žirgų, tinkamų tolimiems karo žygiams.

     Tuo pat metu, kalbant apie kitas baltų gentis, sakykim, 13 amžiuje artimus lietuvių kaimynus, jotvingius, sakoma, jog jų kariai į žygius eina pėsčiomis.

    Žirgų auginimo ir jų panaudojimo tolimuose karo žygiuose įgūdžiai neatsiranda staiga - tam buvo būtinas artimas ir gana ilgas kontaktas su gentimis, kurios tuo jau seniai užsiėmė ir turėjo gerų žirgų kaimenes. Karo žygiams tinkami žirgai juk irgi neatsiranda iš niekur - jų veisles būtina išvesti, ir tam reikia daugelio amžių nuoseklios selekcijos.

   Kur lietuvių protėviai galėjo įgauti atitinkamus įgūdžius ir gauti pačių žirgų?

   Jei pasižiūrėsime į baltiškų vietovardžių paplitimo arealą, tai būtent šio arealo pietrytinėje pusėje baltų gentys gana ilgą laiką kontaktavo su įvairiomis stepių klajoklių gentimis, kurios nuo amžių turėjo puikių žirgų kaimenes.

   Taigi, žirgų auginimo įgūdžiai irgi "riša" lietuvius su senuoju pietrytiniu baltų arealu - kaimynyste su stepėmis ir ten klajojančiomis gentimis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Kov 2008 16:15 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas
    Pats žirgo garbinimas būdingas visiems indoeuropiečiams.

     Būtent to žirgo pagalba indoeuropiečiai sėkmingai užkariavo Persiją ir Indiją, bei paplito po visą Europą.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Kov 2008 17:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Musgaudis rašė:
    Pats žirgo garbinimas būdingas visiems indoeuropiečiams.

     Būtent to žirgo pagalba indoeuropiečiai sėkmingai užkariavo Persiją ir Indiją, bei paplito po visą Europą.


     Žirgus naudojo senovės indoeuropiečiai-klajokliai 2-3 tūkstantmetyje iki Kristaus. Ir šią, karo žygiams skirtų, žirgų auginimo tradiciją išsaugojo būtent tos indoeuropiečių gentys, kurios ir toliau klajojo stepėse, o ne persikėlė gyventi į miškų zoną (skitai, sarmatai ir kt.).

     12-13 amžiaus šaltiniuose iš visų baltų genčių išskiriami tik lietuviai, kaip plačiai ir pastoviai naudojantys žirgus karo žygiuose.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Kov 2008 19:18 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas
   Taip gaunasi, kad lietuviai atėjo iš stepių? Miškuose nelabai paklajosi...


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Geg 2008 17:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina

ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS


Daktaro disertacijos tezės

http://viduramziu.lietuvos.net/socium/leiciai.htm#p.3

Ginčytina interpretacija:

       Varduose ‘Leta’, ‘Lata’, ‘Late’, ‘Leite’ ir ‘Lietauka’ yra trys tos pačios šaknies variacijos: lietuviškoje versijoje šaknis yra liet- (Liet-uva < Liet-ava < *Leit-ava); slaviškoje versijoje sutinkame šaknį lit- (Litva = Lietuva); pagaliau latviškoje-latgališkoje versijoje matoma šaknis lat- (su ‘a’ iš ‘e’ dėl slavų įtakos) (latvis, *Latva > Latvija). Visi trys variantai kyla iš formos su dvibalsiu ‘ei’, *Leita, kuri apima visus vardus: latviai, Lettenland, letgaliai, Letgale, o taip pat lietuviai ir Lietuva. (...)

      Vėliau žodžio leitis (dgs. leičiai) reikšmė toliau kito. Kaip remdamasis XIV–XVI a. dokumentais parodė A. Dubonis, jis reiškė privilegijuotą sluoksnį Lietuvos visuomenėje, turbūt kunigaikščių arklininkus. Ir A. Dubonis, ir S. Karaliūnas mano, kad leičiai buvo lietuviai. Tačiau aš manau, kad *leitis (dgs. leiši) galėjo būti didžiausios bendros lietuvių-latvių genties vardas. (...)

      (...) Leičių grupės gentinis vardas išliko vakarietiškos kilmės šaltinių žodžių formose (pradedant XIII amžiumi), ypač pas Henriką Latvį: XIII amžiaus pradžioje karaliaus Mindaugo titulas buvo rex Lettowiae; Gediminas XIV amžiaus pradžioje buvo rex letwinorum, letphinorum, o vokiškame dokumente koning van Lethoven, Lettowen. Henrikas Latvis šiai teritorijai įvardyti vartojo tris vardus: Lettonia, reiškusi visumą, įskaitant Lietuvą su jos gyventojais lettonus ‘lietuviais’; Lettia – siauresnis regionas, apimantis šiandieninę Vidzemę ir kairįjį Dauguvos vidurupio krantą su jo gyventojais lettus ‘latviais’; ir pagaliau Lettigalia – rytinis lettigal’ų kraštas.

    Endre Bojtar. Foreword to the Past: A Cultural History of the Baltic People, Budapest: Central European University Press, 1999, p. 136–138.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 29 Geg 2008 22:57. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Geg 2008 23:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
   Jei rašyti ne leičiai, o LIEČIAI, tai viskas atsistoja į savo vietas. :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Geg 2008 12:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   Jei rašyti ne leičiai, o LIEČIAI, tai viskas atsistoja į savo vietas. :img06:


  1. Dabar, aišku, galime rašyti kaip kam "patogiau", tačiau istoriniuose šaltiniuose "leičiai".

  2. Jau seniai kalbininkų nustatyta, kad lietuvių kalboje daugelyje žodžių šaknų dabartinis "ie" atsirado iš senovinio baltiškojo "ei" (jis iki šiol kai kuriose šaknyse išlaikytas ir lietuvių kalboje (pavyzdžiui "kreivas", o latvių jau "krievs"). O prūsų, jotvingių (Seirijai, Veisiejai, Leipalingis - lietuvių "liepa"), sėlių (Žeimena - liet. "žiema") kalbose senasis -ei- išliko pilnai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Geg 2008 13:23 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
   "Šaltinius" rašė nelietuviai. O apie tai, kad dvibalsis ei turi kokią tai reikšmę gali išmąstyti tik juokų mėgėjai. Juk vokiečiai, kuriuos mes laikome žmonėmis, mėgstančiais tikslumą, kaip ir daug kitų ,rašė nei Leitva, o Littauen, t.y.pabrėždami žodžio kitą kilmę. Tad nebekurkime, draugai. Dar daugiau galiu pasakyti - Lietuvą tuomet dengė miškai, todėl joje visada smarkiai lijo. Ir Vokiečių metraštininkas iš Rygos rašė: "lietuviai lindėjo savo miškuose ir medžiojo aplinkinius" - kas patvirtina mano žodžius apie tai, kad Lietuvą dengė miškai, kas ir lėmė dažną lietų ir kartu lietuvių bei Lietuvos pavadinimą. Amen. :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Geg 2008 22:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Источник - http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... 9449&com=1

Aleksotas, to славянин,, 2008 05 29 22:38

    _И христианами предки белорусов стали раньше литовцев на 3 века_

    Совершенно верно.

    А теперь посмотри, милейший, на распространение католических костёлов к востоку от современной Литвы. С 14 века их там строили для новокрещенных литовцев. Самый отдаленный костел в 1387 г. был построен в Обольцах, под Оршой.

    Насчет восточных славян вы тоже правы. Фонетические отличия их стали появляться в эпоху их контактов с балтами, которые в течение времени были ассимилированы славянамию

    О голядах у Протвы пишут даже славянские хроники 11-12 веков.

    Именно под влиянием балтских языков в русском проявились полнолгасные формы _сторона_, _голова_ и пр. наряду со старыми формами _страна_, _глава_ и пр.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Kov 2009 19:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Жиздра. Калужская область
http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhizdra/index.html

     Село Жиздра в 1777 преобразовано в уездный город Калужского наместничества. Название по расположению на р. Жиздра. Гидроним балтийского происхождения: жиздрас "крупный песок, гравий".

Lietuvių kalbos akademinis žodynas
http://www.lkz.lt/startas.htm

žizdrà sf. (2) K.Būg(Jnš), NdŽ, žyzdra A1885,278, L, KŽ žr. žiezdra:

1. Prasta yra žemė pri žizdros J.
2. Ir leidos jis kaip koks vagis tyliai, kad negirgždėtų žizdros jam po padais Vd.
3. skeveldra: Žìzdros aplink ausis tik zvembia Rs.

1 žìzdras sm. sing. (2) K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Prk žr. žiezdra 1: Į žìzdrą niekas neauga, o kur žemė su žizdrù, auga viskas Plšk. ║ Žìzdras tik prie mūrijimui yra [naudojamas] Plšk. Pagal vieną [upės] šoną yr žìzdras, pagal kitą yr minkšta Rsn.

2 žìzdras sm. (2) žr. 2 žiezdras: Toki užjautimo akimirka lyg žizdro kaitra nubrauks tau visas gyvenimo rūdis Vaižg.

1 žiẽzdras sm. sing. (2) NdŽ; Q429, R298, MŽ399, N, ŠT192 žr. žiezdrai: Žinau mano griekus sunkesnius esant kaip žiezdras marėsa Ns1858,3. Žiezdras prie jūrų B1037.

2 žiẽzdras sm. (4) DŽ, NdŽ, (2) Š, K.Būg(Ds, Plv) žaizdras: Žiezdrè daug apgargažėjusių anglių Grž.

************************************************************

http://www.delfi.ua/news/daily/politics ... &com=1&s=1

Националист, О Жиздре 15.03.2009 17:20

    Взгляни где Жиздра находится - в самом центре расселения голяди (статья В.В.Седова):
http://www.rustrana.ru/articles/14947/glnd2.gif

В.В.Седов
ГОЛЯДЬ

http://www.rustrana.ru/article.php?nid=14947

    Новейшие топонимические изыскания достоверно свидетельствуют, что области верхнеокского бассейна, где локализуется голядь, составляют неразрывную часть древнего балтского ареала.

    Причем, водных названий балтского происхождения здесь не меньше, чем в других регионах древнего расселения этого этноса. В этой связи, можно со всей определенностью утверждать, что балтские племена начиная с отдаленной древности вплоть до славянских миграций заселяли земли бассейна верхней Оки (Седов, 1971, с. 99-113; Топоров, 1972а, с. 217-280; 19726, с. 185-224; 1982, с. 3-61; 1988, с. 154-176).

------------------------------------------ --------

    Финно-угорские гидронимы встречаются главным образом на востоке Подмосковья, в то время как балтоязычные, будучи вторыми по времени, составляют значительный пласт географических названий на всей территории западной части междуречья Оки и Волги.

    Характерной особенностью названий рек Подмосковья является закрепление балтоязычных гидронимов как за крупными, так и сравнительно небольшими (средними) реками, тогда как славянские названия относятся только к самым малым - ручьям и речкам.

    При этом славяне одну часть гидронимов балтоязычного происхождения усвоили и сохранили в неизменном виде, другую переосмыслили в соответствии с особенностями своего языка или дали им новые названия.

    Подмосковный ареал балтоязычной гидронимии включает около 300 балтоязычных названий поселений и рек, из них более 60 названий притоков р. Москвы.

    В границах ныне существующей территории Москвы сохранилось более 10 таких гидронимов: Алчанка, Бубна, Голяденка, Ичка, Рачка, Сетунь, Филька, Химка, Чечера, Яуза и др.


    Этимологический анализ названий волостей и сел духовных грамот Ивана Калиты, многочисленность и устойчивая сохранность балтизмов в Подмосковье, широкое их использование для номинации волостных образований допускает мысль, что главным "хранителем", по крайней мере до начала XIV в., топонимического субстрата было не славянское население, а балтоязычный этнос.

Националист, Кто ищет - тот находит 15.03.2009 18:07

http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhizdra/index.html

    Исторический очерк

    Село Жиздра в 1777 преобразовано в уездный город Калужского наместничества.

    Название по расположению на р. Жиздра.

    Гидроним балтийского происхождения: жиздрас "крупный песок, гравий".
-----------------------------------------

Большой академический словарь литовского языка:

Lietuvių kalbos akademinis žodynas
http://www.lkz.lt/startas.htm

žizdrà sf. (2) K.Būg(Jnš), NdŽ, žyzdra A1885,278, L, KŽ žr. žiezdra:

1. Prasta yra žemė pri žizdros J.
2. Ir leidos jis kaip koks vagis tyliai, kad negirgždėtų žizdros jam po padais Vd.
3. skeveldra: Žìzdros aplink ausis tik zvembia Rs.

1 žìzdras sm. sing. (2) K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Prk žr. žiezdra 1: Į žìzdrą niekas neauga, o kur žemė su žizdrù, auga viskas Plšk. ║ Žìzdras tik prie mūrijimui yra [naudojamas] Plšk. Pagal vieną [upės] šoną yr žìzdras, pagal kitą yr minkšta Rsn.

2 žìzdras sm. (2) žr. 2 žiezdras: Toki užjautimo akimirka lyg žizdro kaitra nubrauks tau visas gyvenimo rūdis Vaižg.

1 žiẽzdras sm. sing. (2) NdŽ; Q429, R298, MŽ399, N, ŠT192 žr. žiezdrai: Žinau mano griekus sunkesnius esant kaip žiezdras marėsa Ns1858,3. Žiezdras prie jūrų B1037.

2 žiẽzdras sm. (4) DŽ, NdŽ, (2) Š, K.Būg(Ds, Plv) žaizdras: Žiezdrè daug apgargažėjusių anglių Grž.

Националист, А вот что говорят ученные 15.03.2009 18:29

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях
http://janaberestova.narod.ru/toporov.htm

    "Речь идёт о выдвижении принципиально новых точек зрения на членение и балт., и слав. диалектных континуумов.

    В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам кроме пруссов и ятвягов ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт.

    Вероятно, ревизия старой классификации балт. языков затрагивает и хронологический аспект проблемы.

    Во всяком случае, эти "новые" зап.-балт. диалекты, оказавшиеся в значительной степени субстратом по отношению к вост.-балт. диалектам (лит., лтш., лтг.), настоятельно призывают исследователей к более точному определению локуса лит. и лтш. языкового элемента в ареальном плане в более раннюю эпоху, и блр. ареал и его непосредственное окружение под этим углом зрения должны привлечь особое внимание

    (в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнике Калуга - Брянск - Орёл)."

------------------------------------------ ------------

    "Краеведу" 007 следует обратить внимание на последние строки о "треугольнике Калуга - Брянск - Орёл"

    и две карты для сравнения

http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhi ... 12501n.gif

Paveikslėlis

http://www.rustrana.ru/articles/14947/glnd2.gif

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Kov 2009 05:16 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
    Lietuva ir lietuviai nuo lietuviško žodžio "lietus". Latvių kalba kito labiau, todėl ja remtis negalime, aiškindami senesnę  lietuvių kalbą.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Kov 2009 21:07 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
  Latvių kalba kito labiau, todėl ja remtis negalime, aiškindami senesnę  lietuvių kalbą.


   Jau esu rašęs, kad kalbotyroje nėra tokios sąvokos, kaip "sena" ir "jauna" kalba (visos kalbos vienodai senos, tik jų kitimo greitis skirtingas). Todėl yra naudojama sąvoka "archajiškesnė kalba" - tai yra kalba išlaikiusi daugiau senovinių bruožų nei kokia kita jai gimininga.

   Imant visumą savybių, latvių kalba mažiau archajiška, nei lietuvių, tačiau kai kur ji išlaikė tokius archajiškus bruožus, kuriuos dabartinė lietuvių kalba jau seniai prarado.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Kov 2009 00:14 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
  Latvių kalba kito labiau, todėl ja remtis negalime, aiškindami senesnę  lietuvių kalbą.


   Jau esu rašęs, kad kalbotyroje nėra tokios sąvokos, kaip "sena" ir "jauna" kalba (visos kalbos vienodai senos, tik jų kitimo greitis skirtingas). Todėl yra naudojama sąvoka "archajiškesnė kalba" - tai yra kalba išlaikiusi daugiau senovinių bruožų nei kokia kita jai gimininga.

   Imant visumą savybių, latvių kalba mažiau archajiška, nei lietuvių, tačiau kai kur ji išlaikė tokius archajiškus bruožus, kuriuos dabartinė lietuvių kalba jau seniai prarado.


    Gerb.Žygeivi, Jums reiškiu griežtą įspėjimą už svetimžodžių brukimą į lietuvių kalbą (su įrašymu į knygutę). :img01:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 00:06 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142
   Na Lietuva kilo nuo žodžio sulieti susilieti, o žodis latvis nuo latgalos, o latgala nuo Lietuvos galo...

    Be t nereikia išsidirbinėti su ei ir ie, nes gausis, kad žodis liepti kilo nuo leipti, o kad kai kurios Lietuvių kalbos tarmės (Jotvingių, pavyzdžiui) iškraipė Lietuvių kalbą, tai joms tik minusas, kaip ir žemaičiuojant pasakoma žmuona vietoj žmona, dar nereiškia kad tai senesnė forma...

    Tas pats ir su ie su ei byloje... Jeigu turim eina ar aina, tai kodėl neturime iena iana ėjimo prasme?...

    Seniausia Žemėje yra Dzūkų šnekta (su savo aitau, važuotai, o ne eičiau, važiuotum), tačiau ji jau yra apkitusi su savo dzūkavimu, kaip ir ėžgė ar pūgžlys rodo ž pirmuma prieš z bei ėžgės (nuo žodžio ežys) pirmuma prieš essegė (tariamai Jotvingiškai)... Be to ir kieta su keita/kaita yra vos ne priešingų reikšmių; ar ta pati meilė su mielėmis...

    Nesigauna kabinti ant ei kurpalio Lietuvių (Dzūkų) kalbos, nes prieinama iki absurdų arba tenka pripažinti, kad Lietuvių kalba atsirado tik Jablonskiui ją sugalvojus


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 01:45 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Lieti ir lietus - tie patys žodžiai. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 05:11 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142
  Yra ir naujų, ir pakitusių kalbų.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 05:18 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142
   Na, bet lietus ir susiliejimas jau kaip diena nuo nakties skiriasi.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 19:12 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Šaknis ta pati. O šaknis ir yra žodžio esmė. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Spa 2009 18:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
   Sėlių ir jotvingių gyventų žemių (iki ateinant senųjų leičių (lietuvių-latvių) genčiai maždaug 5-6 amžiuose) lokalizacija yra nustatyta pakankamai tiksliai - remiantis visų pirma hidronimais, toponimais ir dabartinėmis lietuvių tarmėmis. Tuo metu kalbinė riba tarp jotvingių ir sėlių ėjo piečiau Vilniaus - dabartinių Šalčininkų ir Vilniaus rajonų žemėmis.

   Deja, apie tai rašoma tik specializuotuose kalbininkų darbuose, o visuomenei tai nėra plačiai aiškinama.

   P.S. 1. Prašau nepainioti su žemėmis, kuriose jotvingiai ir sėliai randami jau įsikūrus Lietuvos Valstybei (pvz. 13-15 amžiuose), kada nemaža dalis senųjų vietinių baltų genčių žmonių jau buvo "lituanizuoti". Aš kalbu apie 1-6 amžius m.e.

  P.S. 2. Beje, būtent todėl antikiniuose šaltiniuose ne kartą yra minimos įvairios senosios baltų giminės (gentys, tautos) - aisčiai (būsimieji prūsai - taip juos beje, pavadino lenkai maždaug 9 amžiuje, o patys prūsai save taip nevadino), galindai (taip vadinami "vakarų galindai"), sėliai (selones), sudūviai (sudinai, tai yra jotvingiai), bet neminimi žiemgaliai, lietuviai, latgaliai.

  Neminimi, nes jie tuo metu gyveno gerokai nutolę ir atskirti nuo antikos pasaulio kitų baltų giminių. Beje, panašu, kad neurai, budinai, gelonai, melanchlenai, ... irgi yra senosios baltų gentys, kurios tuo metu skyrė senuosius, dar neišsiskyrusius į atskiras gimines, lietuvius-latvius (tuo metu leičius) nuo antikos pasaulio paribių.

   Kaip jau minėjau, atsiranda vis daugiau kalbotyrinių įrodymų, kad senoji leičių (lietuvių-latvių) protėvynė iki 4-6 amžiaus buvo dabartinėje centrinėje Rusijoje - rytiniame to meto baltų kalbiniame areale.

http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html

Paveikslėlis

   Manau, kad
kaip tik čia (teritorijoje tarp dabartinės Kalugos, Oriolo, Kursko, Černigovo, Gomelio, Smolensko) reikia ieškoti upėvardžių su šaknimis Leit-, Liet-, Lat-, Let-.


   Kai tik turėsiu daugiau laisvo laiko, pasistengsiu paieškoti tokių upėvardžių. Esminė problema tame, kad man dar nepavyko rasti išsamios Centrinės Rusijos toponimų ir hidronimų duomenų bazės ar žinyno.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Spa 2009 19:09 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Žygeivis rašė:
   Manau, kad kaip tik čia (teritorijoje tarp dabartinės Kalugos, Oriolo, Kursko, Černigovo, Gomelio, Smolensko) reikia ieškoti upėvardžių su šaknimis Leit-, Liet-, Lat-, Let-.

   Kai tik turėsiu daugiau laisvo laiko, pasistengsiu paieškoti tokių upėvardžių. Esminė problema tame, kad man dar nepavyko rasti išsamios Centrinės Rusijos toponimų ir hidronimų duomenų bazės ar žinyno.


  Peržiūrėjęs internete įvairią informaciją, šiek tiek keičiu savo nuomonę - labai gali būti, jog lietuviai savo vardą gavo dar seniau - teritorijose, kurios dabar priklauso Austrijai bei Slovakijai (dalinai ir Vengrijai).

  Ir iš čia migravo į šiaurę ar šiaurės rytus, kur susimaišė su kitomis baltų gentimis.

  Plačiau žiūr. temoje:

Upė Leita-Litava (tarp Austrijos ir Vengrijos) ir upė Lietava (greta - Slovakijoje)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3789

  Kartu toliau laikausi savo hipotezės, kad rytų baltų gentys taip pat migravo iš rytų (dabartinės Centrinės Rusijos) į vakarus (į dabartinę Baltarusijos ir Lietuvos teritoriją - kur tuo metu gyveno kitos baltų gentys (greičiausiai, sprendžiant iš vietovardžių bei šiuolaikinių lietuvių bei baltarusių tarmių - vakarų baltų).

  Tik kol kas neaišku, ar tai buvo tie patys leičiai (lietuviai) atėję iš Centrinės Europos ir įsikūrę dabartinės Centrinės Rusijos teritorijoje, ar kitos baltų gentys, kurios vėliau palaipsniui susimaišė su leičiais (lietuviais) ir perėmė jų vardą, taip tapdami būsimųjų lietuvių ir latvių protėviais.

  Labai neaišku ir tai, kada vyko visi šie procesai.

  Aišku tik, kad 7-8 amžiuje m.e. lietuviai jau buvo įsikūrę dabartinės Baltarusijos teritorijos vakarinėje dalyje (B. Kviklio vadinamoje "Liūdnąja Lietuva") ir palaipsniui kolonizavo dabartinę Lietuvą - iš pradžių Aukštaitiją ir Nemuno pakrantes iki pat jūros, o vėliau ir Žemaitiją (pradžioje "istorinę" Žemaitiją, tai yra Panevėžio apylinkes, o vėliau ir žiemgalių bei kuršių žemes, kurios laikui bėgant tapo šiuolaikine Žemaitija).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Spa 2009 00:08 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas

Lietuva, Lieta, Leitis. Ką manote?
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 80&start=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 6&posts=48

Ibicus
Posted 2009-08-12 7:31 PM (#66087 - in reply to #66054)
Subject: RE: Lietuva, Lieta, Leitis. Ką manote?

http://forum.istorija.net/forums/thread ... 6&posts=48

   Dvibalsis -ei- -- rytų baltų inovacija, tam tikrose pozicijose išsivystęs iš e ilgojo, kuris savo ruožtu - ir iš ei tam tikrose pozicijose.

   Pvz.?

   Pr. deiws, lie. dievas ir deivė, la. dievs

Ankstyviausias autentiškas LT vardo paminėjimas
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 79&start=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 6&posts=43

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Spa 2009 13:20 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Protėvynių ieškojimas yra vanduo ant "belarusų" malūno, teigiančių, kad Lietuva buvusi jų teritorijoje. Todėl, manau, laikas liautis - Lietuva yra ne žemė, o bendrija lietuvių (senovės rusai sakydavo - užpuolė Литва), ko neatmeta jokie Lietuvos aiškinimai ir kas yra tikrai pastovu. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 15:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Protėvynių ieškojimas yra vanduo ant "belarusų" malūno, teigiančių, kad Lietuva buvusi jų teritorijoje. Todėl, manau, laikas liautis - Lietuva yra ne žemė, o bendrija lietuvių (senovės rusai sakydavo - užpuolė Литва), ko neatmeta jokie Lietuvos aiškinimai ir kas yra tikrai pastovu. :smile38:


  Kokios teorijos (hipotezės) besilaikytume, vis tiek įdomiausia yra žodžio "leita" kilmė ir "kelionės" - iš kokios kalbos tai žodis, ką jis tais laikais reiškė, kaip ir kokiais senoviniais "keliais" ir kieno "pernešamas" jis pateko dabartinę Lietuvą ir pan.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 17:57 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žodžio leita lietuvių kalboje nėra - lkz.lt. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 18:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žodžio leita lietuvių kalboje nėra - lkz.lt. :smile38:


   Gal būt ir nėra - turiu omenyje dabartinę lietuvių kalbą. O štai pas latvius yra - jie ir dabar dar sako "leitis". :smile38:

   Ir nepamiršk, kad mes kalbame apie kalbą, kurią vartojo mūsų (dabartinių lietuvių ir latvių) protėviai prieš 2000 (ir dar seniau) metų, kada būsimieji lietuviai ir latviai dar kalbėjo ta pačia kalba.

   O kalbininkai teigia (ir aš jų teiginiu tikiu - nes tai įrodo ir dabartinė lietuvių bei latvių kalbos, ir prūsų, jotvingių, sėlių išlikę žodžiai bei pavadinimai), kad tada žodis "lieta" buvo tariamas "leita", o vėliau iš jo atsiradęs žodis(dabartinis pavadinimas - "Lietuva") turėjo skambėti "Leitva" ir "Leituva" (o šie savo ruožtu laikui bėgant virto į Lietva ir Lietuva) ...

   Tačiau tu tuo netiki ir atkakliai neigi - bet tai jau tavo problema. :img01:

-------------------------------------------------------------------------------

   Tačiau lkz.lt yra:

http://www.lkz.lt/startas.htm

leĩtas, -à adj. (4) K.Būg(Kv), NdŽ lėtas, romus; švelnus.

líeta (la. lieta) sf. (1)

1. nauda, pelnas: Kas iš anų líeta, kad visi tušti riešutai J. Nieko líetos iš supuvusio medžio J. Nėko líetos iš to nebėr Slnt. Iš tų vištų nieko líetos: lesini lesini, o kiaušio nė pasiutusio Grg. Líetos medis MitI133.

2. tikslas: Įrankiai, tai lietai derantys S.Dauk. Dvi kartali vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai išręstose S.Dauk.

3. daiktas, dalykas, reikalas: Menkos líetos – pinigų – nėr, neturiu J. Pirkčiau, bet menkos lietos (pinigų) trūksta Žem. Tik vienas Vincas laikė tai maža lieta Vaižg. Tas nėkam lietai nedera S.Dauk. Ir būs esanti líeta tėvų neklausyti Brs. Nėksai jo tose lietose nepranokę S.Dauk. ^ Ta lieta tam dėta, tas šmotas to nora, taip atradom, taip paliksam Vgr. Ar tatai yr líeta (ar galima, galimas daiktas )? Slnt. Maža líeta (mažas reikalas, maža bėda): tujau užsidėsiu atsarginį ratą, ir būs gal važiuoti Skd.

4. įrankis: Meistro líetos: ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas Lž. Be líetų joks meistras stalo nepadirbs Lž.

5. būdas, ypatybė: Tokia jo lieta Ak.

6. Ak valstybė, valdžia (?): Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo M.Valanč. Buvo gi pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus S.Dauk. Lietos nuomonėje toksai kiemas vadinos da ūkiu S.Dauk. Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Spa 2009 18:15. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 18:15 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
   LKŽ apima visų laikų žinomus lietuvių žodžius.

   O latviai sako ne leitis, o leišis (taip lietuvius vadina). Žinau, nes esu iš jų tai girdėjęs.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 18:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   O latviai sako ne leitis, o leišis (taip lietuvius vadina). Žinau, nes esu iš jų tai girdėjęs.


    Patikslinu tavo latvių kalbos "žinias" :img01: :

Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 18:44 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Neišsimįslik. :img01: Aš kaip tik daugiskaitą turėjau omenyje, bet apie jokius leitis jie niekada nešnekėjo. Čia pats sugalvojai. Arba duok nuorodą iš latvių etimologinio  žodyno. :img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 19:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Neišsimįslik. :img01: Aš kaip tik daugiskaitą turėjau omenyje, bet apie jokius leitis jie niekada nešnekėjo. Čia pats sugalvojai. Arba duok nuorodą iš latvių etimologinio  žodyno. :img01:


  Galų gale pasižiūrėk pats Internete - "leitis".

Štai dar vienas įdomus straipsnis:

http://209.85.135.132/search?q=cache:3t ... clnk&gl=lt

Šiaurės Atėnai


VARDAS LIETUVA


    Rusios metraščiuose užfiksuoti šie ankstyviausi Lietuvos (Литъва, Литва) paminėjimai:

- 1040 m. kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą (greičiausiai nesėkmingai, nes apie to žygio rezultatus metraštyje nutylima);

- 1113 m. Lietuva minima kaip Rusios kaimynė;

- 1132 . aprašomas Mstislavo Didžiojo žygis į Lietuvą, nedavęs apčiuopiamų rezultatų;

- Lietuva taip pat minima “Sakmėje apie Igorio žygį" (apie 1187 metus).

    Slavų tradicijos formos (su šaknies i vietoj ie) vėliau įsigalėjo vokiečių (plg. Litauen) ir lotynų (Lituania) šaltiniuose. Ilgainiui šio tipo formos labai išplito ir įvairias jų atmainas imta vartoti daugelyje Eurpos kraštų, net kituose žemynuose.

    Plg. slavų šalyse: rusų, bulgarų Литва, baltarusių Лiтва, lenkų Litwa, čekų, slovakų Litva. Iš slavų plito tolyn, pavyzdžiui, estų dial. Litva – maa (F.J Wiedmanno žodyne),  vietnamiečių Litva (šalia Li-tuy-a-ni) ir kt.

    Germanų kraštuose: vokiečįų, švedų, norvegų, danų, olandų Lit(h)auen, islandų Lit(h)auen, Lithaugaland.

     Daugelyje šalių Lietuvos pavadinimas savo kilme vienaip ar kitaip susijęs su lotynų Lituania, Lituania pavyzdžiui, italų, ispanų, rumunų , portugalų Lituania, prancūzų Lituanie, anglų Lithuania, serbų-kroatų Litvanija (Литваниja), albanų Lituani, estų dial. Litvani-maa (F.J Wiedmanno žodyne), vengrų Litvania, turkų Litvanyja, japonų Ritovaniya (neturi priebalsio l).

    Latviai lietuvį iš seno vadino leitis, dgs. leiši (dabartinė forma lietuvietis yra nauja), bet Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. leišos “Lietuvoje, pas lietuvius” turi šaknies dvibalsį ei. Janio Endzelyno nuomone, ši forma gauta iš kuršių.  Latvių tradicijos lietuvių ir Lietuvos vardas (su šaknies ei) kitose kalbose nepaplito.

    Be Latvijos, kiek žinoma, buvo vartojamas tik pietų Estijoje (Leitte). Užfiksuotas Tartu mieste 1648 m. pasirodžiusioje (pietų) estų kalbos gramatikoje, kurios autorius buvo J. Gutslaffas. Veikiausiai estai jį gavo iš kaimynų latvių. Minėtoje gramatikoje jis turi ‘lenko’ reikšmę. Lietuvius su lenkais anuomet supainioti nebuvo sunku, nes pietų Estija 1582-1625 m. (oficialiai iki Almarko sutarties 1629 m.) buvo valdoma Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Nors minėtoje gramatikoje Leitte reiškia ‘lenką’, nėra abejonės, kad žmonės šį vardą vartojo ir lietuviams pavadinti).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Spa 2009 20:15 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Visi  vadino Li, o latviai - ne. Nesąmonė ir tiek. Galėjo dar būti susiję su latvių kalbos ypatybėm (pavadinimo kaita jų kalboje), o ne su tuo, kad pavadinimas, atseit, buvo kitoks. Jei pavadinimas būtų buvęs kitoks, tai kiti irgi kitaip būtų vadinę.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Spa 2009 13:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
  Visi  vadino Li, o latviai - ne. Nesąmonė ir tiek. Galėjo dar būti susiję su latvių kalbos ypatybėm (pavadinimo kaita jų kalboje), o ne su tuo, kad pavadinimas, atseit, buvo kitoks. Jei pavadinimas būtų buvęs kitoks, tai kiti irgi kitaip būtų vadinę.


   Pasiskaityk šiame forume pateiktus straipsnius rimtų mokslininkų ir rasi daugybę pavyzdžių be jokio Li-, o su Le- ar net Lei-.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Spa 2009 21:39 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
  Visi  vadino Li, o latviai - ne. Nesąmonė ir tiek. Galėjo dar būti susiję su latvių kalbos ypatybėm (pavadinimo kaita jų kalboje), o ne su tuo, kad pavadinimas, atseit, buvo kitoks. Jei pavadinimas būtų buvęs kitoks, tai kiti irgi kitaip būtų vadinę.


   Pasiskaityk šiame forume pateiktus straipsnius rimtų mokslininkų ir rasi daugybę pavyzdžių be jokio Li-, o su Le- ar net Lei-.
Pala - aš šneku pagal tavo pateiktą pavyzdį praeitam komentare. Dabar jau nebekeisk parodymų.  :img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Spa 2009 23:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
  Visi  vadino Li, o latviai - ne. Nesąmonė ir tiek. Galėjo dar būti susiję su latvių kalbos ypatybėm (pavadinimo kaita jų kalboje), o ne su tuo, kad pavadinimas, atseit, buvo kitoks. Jei pavadinimas būtų buvęs kitoks, tai kiti irgi kitaip būtų vadinę.


   Pasiskaityk šiame forume pateiktus straipsnius rimtų mokslininkų ir rasi daugybę pavyzdžių be jokio Li-, o su Le- ar net Lei-.
Pala - aš šneku pagal tavo pateiktą pavyzdį praeitam komentare. Dabar jau nebekeisk parodymų.  :img01:


  Aš ten pateikiau konkretų - mano nuomone įdomų - straipsnį, kuriame yra įdomių duomenų - ypač apie latviško Lietuvos pavadinimo "persikėlimą" į estų kalbą.

  O dabar kalbu apie visus - pačius įvairiausius - Lietuvos vardo paminėjimus pačiuose įvairiausiuose viduramžių šaltiniuose.

  Galų gale, mes juk čia mokslinę diskusiją vystome, o ne šaškėm žaidžiam. :img01:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Spa 2009 23:13 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Kaip tik apie diskusiją - davei vienokius duomenis, o po to sakai, kad kažkur yra dar kažkas. Kur? Gal geriau duok nuorodas? Kaip ten su latvių etimologiniu žodynu? Neradai? Vadinasi - mano teisybė? :img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Spa 2009 23:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Kaip tik apie diskusiją - davei vienokius duomenis, o po to sakai, kad kažkur yra dar kažkas. Kur? Gal geriau duok nuorodas? Kaip ten su latvių etimologiniu žodynu? Neradai? Vadinasi - mano teisybė? :img01:


 Užknisai tu mane savo paprastumu :img01:

  Pasiskaityk (ką raudonai pažymėjau, manau suprasi):

Latviešu valodas vārdnīca / Red. D. Guļevska et al. – Rīgā, 2006.

http://donelaitis.vdu.lt/lkk/pdf/Latviu ... intern.pdf
a) gulbi gulbji, puiši puisi, leiti leiši, brāli brāļi, dzeņi dzeni, ......

Vārdi un / kā vardes

Šaltinis - http://berelis.wordpress.com/2007/04/01 ... ka-vardes/

Raksta autors Guntis Berelis uz 01/04/2007

Citata iš latvių mokslininko diskusinio straipsnio apie tai, kokias valstybių, tautų, miestų pavadinimų formas reikia vartoti latvių kalboje - senas tradicines ar naujadarus:

   Te kārtējā problēma: francūzis vai francis? spānietis vai spānis? itālietis vai itālis? lietuvietis, lietuvis (kā pasācis rakstīt Talrids Rullis) vai leitis?

ETNONĪMS LATGAĻI UN TĀ VARIANTI VĀCU UN SLĀVU VĒSTURES AVOTOS; ETNONĪMA ETIMOLOĢIJA

Ištrauka
http://www.gudrinieks.lv/referati/refer ... o-ija.html

   Ar otro viedokli it kā pretrunā ir tie 13.-14.gs. vēstures avoti (hronikas un citi vēstures dokumenti), kuros etnonīmi latgaļi un latvieši un zemes vārdi Latgale un Latvija ir sinonīmi un tie attiecināti arī uz Vidzemes vidieni līdz pat Daugavas ietekai jūrā un uz Vidzemes vidienes pamatiedzīvotājiem.

   Tā, piemēram, Indriķa Livonijas hronikā 13.gs. rakstīts: Lettos qui proprie dicuntur Lethigalli ‘ latviešus, kas tuvāk tiek saukti par latgaļiem’ 10, 3, Lethi vel Letgalli ‘ latvieši jeb latgaļi’ 10, 3 un Henricus de Lettis ‘ Indriķis latvietis’ 16, 3.

    Mehovas Matejam (1456 – 1523) Latvija un Latgale bija sinonīmi.
   
   Savā 1521. g izdotajā darbā ‘’Descriptio Sarmatiarum’’ viņš rakstīja Lothwa, seu Lothihola, id est Livonia, circa fluvium Dzwina, et Rigam civitatem ‘ Latvija jeb Latgale, tas ir, Livonija (ir) ap Daugavas upi un Rīgas pilsētu’.

-----------------------------------------

    Lai pierādītu divu separātu latgaļu cilšu (pēc viņu terminoloģijas, letgaļu un latgaļu) pastāvēšanu, K Ancītis un A. Jansons izvirzīja citu lingvistisku argumentu. Pēc viņu domām, pilnīgi pieļaujama divu separātu etnonīmu letgaļi un latgaļi pastāvēšana senatnē.

   Šo etnonīmu līdzība nevar būt par šķērsli pieņēmumam par diviem separātiem cilšu nosaukumiem. Tikpat tuvas saknes, viņuprāt, bija arī let- un leit- etnonīmos letgalis un leitis // lietuvis (ar ie no ei).

   Etnonīms un zemes vārds vispirms fiksēts Nestora senkrievu hronikā 11.gs. Garais ē saknē let- ieviesies, aizgūstot vārdu Letgola, kur uzsvērta bija 1. zilbe. Patskani e saknē let- atspoguļo arī Indriķa Livonijas hronika Letthi vel Letgalli 1206.g. vā.

   Lette ‘latvietis’ un ig. lat’t’ ‘latvietis’ (ar platu e). Patskani a, kas radies no e pozicionālās pārskaņas rezultātā, sastopam mūsdienu latgalisko izlokšņu formās, piemēram, ‘latuvis, ‘ latvietis’ Stāmerienē, ‘latusks’ ‘latvisks’ Ciblā, Pildā, Zvirgzdenē. Patskanos o šai saknē ir Novgorodas 1.hronikā, Pleskavas hronikā un mūsdienu latgalisko izlokšņu formās, piemēram, lotuvs miele ‘latviešu valoda’ Alūksnē, Apukalnā, lotuskys ‘latvisks’ Liepnā, Šķilbēnos.

   Patskanis a saknē lat- (no pirmbaltu o ) ir lejzemnieku etnonīma formās latvis, latvietis. Lai izprastu šā etnonīma vēsturi, jāatceras, ka analizējamie etnonīmi ar sakni let- / lat- / lot- bija sinonīmi, piemēram, Letthi vel Letgalli ‘ leti jeb letgaļi’ Indriķa Livonijas hronikā 1206. g. Tikai šai gadījumā etnonīma pirmā forma leti irpirmatnīgs vārds, bet otrā forma letgaļi ir saliktenis, kurā ir divas saknes let- + gal- , un burtiski tulkojama ‘letu gala ļaudis’. Visa etnonīma minēto formu daudzveidība reducējama ar pirmbaltu sakni *let- : *lot- (ar patskaņu e:omiju). Etnonīma formas un atvasinājumi no tā ar sakni lat- jau atspoguļo fonētiskās pārmaiņas senlatviešu cilšu valodās).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 00:31 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Supratau: letgalis=latvietis, lietuvis=lietuvietis. :img01: Моя взяла?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 12:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Supratau: letgalis=latvietis, lietuvis=lietuvietis. :img01: Моя взяла?


  Nepyk, bet tavo bukumas mane jau nervuoja. Jei nei trupučio nemoki latviškai, tai susirask tikrą latvį ir pasiklausk jo, kaip seniau latviai vadindavo lietuvius - vienaskaitoje bei daugiskaitoje. Nes man jau atsibodo pirštu badyti ir rodyti tau tai, ką tu niekaip nematai:


Žygeivis rašė:

   Te kārtējā problēma: francūzis vai francis? spānietis vai spānis? itālietis vai itālis? lietuvietis, lietuvis (kā pasācis rakstīt Talrids Rullis) vai leitis?

   Šo etnonīmu līdzība nevar būt par šķērsli pieņēmumam par diviem separātiem cilšu nosaukumiem. Tikpat tuvas saknes, viņuprāt, bija arī let- un leit- etnonīmos letgalis un leitis // lietuvis (ar ie no ei).


  Paaiškinsiu - latviškai "vai" reiškia "ar", o "un" reiškia "ir". Toliau išsiversk pats. :smile38:

***********************************************************

  P.S. Manimi netiki, tai gal patikėsi žinomais kalbininkais:

   "Leitis - 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

   1994-04-07 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 13:37 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Aš irgi apie tai sakau - kad Lietuva tai buvo kažkokia bendrija, gal karių . O dėl latvių, tai sakiau iš karto - kalbėjau su jais apie tai. Niekas tokių dalykų nenurodo. Galima spėti, kad leitis - kažkokia ypatingai sena forma, bet paprasti žmonės tokių nėra net girdėję. Bet, tokiu atveju, mokslininkų irgi gali būti išpiešta iš oro. Kaip ne kartą yra buvę. Kadangi tokio dalyko nepatvirtina dabartiniai žmonės (kalbėjau su latve, kuri dirba latvių kalbos mokytoja vietiniams latviukams - Joniškis yra už 13 km nuo Latvijos), todėl laikau labiau tikėtinu , kad leitis nėra patvirtinta nuomonė. Taigi: liekame kiekvienas prie savo.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 13:45 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
tikras lietuvis rašė:
Supratau: letgalis=latvietis, lietuvis=lietuvietis. :img01: Моя взяла?


Žygeivis rašė:

   Te kārtējā problēma: francūzis vai francis? spānietis vai spānis? itālietis vai itālis? lietuvietis, lietuvis (kā pasācis rakstīt Talrids Rullis) vai leitis?

   Šo etnonīmu līdzība nevar būt par šķērsli pieņēmumam par diviem separātiem cilšu nosaukumiem. Tikpat tuvas saknes, viņuprāt, bija arī let- un leit- etnonīmos letgalis un leitis // lietuvis (ar ie no ei).


   Pasižiūrėk: pavyzdžiai - spanietis - spanis, lietuvietis - lietis (ne EI); abejoja: leitis ar lietis (ir staiga nei iš šio, nei iš to bando įrašytis lietuvis (leituvis), kai logiškai turėtų rašyti lietis). Taip, kad nelabai panašu, kad būtų leitis.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 14:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   Pasižiūrėk: pavyzdžiai - spanietis - spanis, lietuvietis - lietis (ne EI); abejoja: leitis ar lietis (ir staiga nei iš šio, nei iš to bando įrašytis lietuvis (leituvis), kai logiškai turėtų rašyti lietis). Taip, kad nelabai panašu, kad būtų leitis.


   Tu, kaip matau, jau nebetiki nei žodynais, nei žymiais kalbininkais, o tik savo "geležine logika".

   Ką gi - tau belieka paaiškinti latviams, kad jie, bemoksliai, pasielgė labai nelogiškai (tavo nuomone), pavadindami lietuvius leičiais, o ne lietais. :img01:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 15:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Tą ir manome:  lietus - lieti  - Lietuva - lietuviai. :smile38:


    Pirminė indoeuropietiškoji žodžio "lietis" (senesnis variantas - "leitis") prasmė yra "tekėti (skysčiui")". Iš čia ir įvairūs upių pavadinimai Europoje, tame tarpe ir Leita (Leitha).

    Ir, manau, jau būtent iš tokio upės pavadinimo kilo "leičių" sąvoka - kaip iš šio regiono kilusios, gerai organizuotos, grupės karių ("kariaunos"), kurie (analogiškai 8-9 amžiaus variagams "rus"), suvienijo vieną ar kelias senovės baltų gentis, o šių palikuonys įkūrė Lietuvos Valstybę.

    Atsižvelgdamas į surinktus duomenis apie upes Leita - Lietava, esančias dabartinėse Slovakijos, Austrijos, Vengrijos, vakarų Ukrainos teritorijose, spėju, kad ta "kariauna" - "leita" atėjo iš centrinės Europos regiono, tuometinio pasienio su Romos imperija. Būtent todėl jie jau turėjo tokių karinių, organizacinių bei technologinių žinių ir realios patirties, kuri leido jiems paimti valdžią kažkokioje senovės rytų baltų gentyje (o gal ir keliose gentyse).

   Iš kitos pusės, ta rytų baltų gentis (ar gentys) irgi atėjo kažkur iš rytinio tuometinio baltų arealo - iš ten, kur ji ilgą laiką kontaktavo su senovės finų gentimis (iš čia 40 procentų finiškų genų dabartinių lietuvių genuose) bei stepių klajokliais (iš čia kovinių žirgų auginimo bei naudojimo kare įgūdžiai).


   Šita mano hipotezė, beje, labai gerai paaiškina įvairias legendas (o kaip žinoma, praktiškai visose legendose būna tam tikras "tiesos grūdas") bei kalbotyrinius faktus apie lietuvių kilmę, lietuvių liaudies dainas apie karo žygius prie Dunojaus - Dunojėlio, juos visus susiedama į bendrą teoriją.

   Plačiau apie legendines lietuvių kilmės teorijas skaitykite čia:

Lietuvos ir lietuvių kilmės teorijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_i ... s_teorijos

http://www.google.lt/search?client=fire ... ie%C5%A1ka  

   Legendos yra surinktos ir knygose:

Jurginis Juozas. Jurginis, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius, 1971.
Matulis Rimantas. Lietuvių tautos kilmė, 1990 m.

*************************************************************

“Lietuvos aidas” 2003 12 03

Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas


Rimantas Matulis

    2003 m. “Lietuvos aide” jau paskelbėme kelias dešimtis straipsnių apie lietuvių kilmę. Kadangi šios teorijos apima labai įvairius laikotarpius ir jos ryškiai viena nuo kitos skiriasi, skaitytojų pageidavimu nutarėme parengti vieną visų lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadą, išdėstant jas pagal svarbą ir patikimumą: iš gerulių, aisčių, gitonų, getų, trakų, dakų, frygų, kimbrų, romėnų, gotų, gepidų, venedų, alanų. Paskutines keturias teorijas priskiriame prie iš dalies klaidingų. Pradėsime nuo teorijos, kurią šių eilučių autorius laiko patikimiausia.

    1. Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Aleksandras M. Račkus ir daugelis kitų mokslininkų manė, kad geruliai suvaidino svarbų vaidmenį susidarant lietuvių tautai, ir jie neklydo. Romos laikais šiuo žodžiu buvo vadinami ištisinio miško masyvo tarp Vyslos žemupio vakaruose, Smolensko - Maskvos rytuose, ugro-suomių šiaurėje bei Ukrainos stepių pietuose gyventojai. IV a., o pagal S. Daukantą dar anksčiau, nemažai jų patraukė į pietus, kariavo su dakais prieš romėnus, 476 m. - kartu su skiriais, kurių vardas greičiausiai kilo nuo Skaros upės (dabar Prieglius) Prūsijoje, vadovaujami Odoakro, užėmė Romą ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Gerulių pavadinimas kilo nuo žodžio “giria”. Iš pradžių jie vadinti giriais, giruliais, vėliau – geruliais, heruliais, eruliais. Šios sąvokos tiksliausiai sutampa su įprastiniu mūsų protėvių baltų pavadinimu. Nesutarę su Bizantijos imperatoriumi Justinianu dėl jų karaliaus, geruliai grįžo į baltų kraštus ir, būdami raštingi, davė pradžią daugeliui lietuvių kunigaikščių.

    2. Šiuo metu visuotinai priimta nuomonė, kad romėno Kornelijaus Tacito minimos aestiorum gentes (estijai, aisčiai – “rytų gentys”) sutampa su mūsų protėvių baltų pavadinimu. Iš esmės ji teisinga, bet turime pastebėti Jordano užuominą, kad Germanarikas savo valdžiai buvo pajungęs “visus estijus iki tolimiausių Baltijos jūros pakraščių”, taigi estus. Beje, Estija ir gavo pavadinimą nuo estijų (germanai estijais vadino visą rytinį Baltijos pajūrį). Šiaurėje aisčiai galėjo siekti ir Suomiją. Taigi didelę aisčių - estijų dalį sudarė mums negiminingos finougrų tautos. Be to, vargu ar aisčiais buvo vadinami ir aukštutinio Dniepro baseine gyvenantys baltai – geruliai (slaviškai vadinti drevlianais), nes šis terminas reiškė tik rytinės Baltijos jūros pakrantės gyvetojus. Estijus aisčiais pirmą kartą pavadino Vakarų Europos keliautojai, lankęsi Prūsijoje apie VIII a. Pagal dabartines ir buvusias valstybes mūsų protėviams aisčiams turėtumėme apytikriai priskirti Prūsiją, Lietuvą ir Latviją.

    3. II a. Ptolemėjus tarp Rytų Europos tautų mini gitonus. Šių eilučių autoriaus nuomone, senasis Žemaitijos pavadinimas Samogitija kaip tik ir reiškia “žemuosius gitonus”, nes pajūrio žemės Semba, Semegalija (Žemgala) ir turbūt Suomija reikia “žemą žemę”. O gitonų, kaip ir gudų, gotų, hetų, hittim, chatų, pavadinimas yra kilęs iš indoeuropiečių protėvių getų. Jeigu žemaičiai buvo žemieji gitonai, tai pagal Nemuną aukštieji gitonai buvo lietuviai. Lietuvių ir gitonų apytikrio tapatumo teorija yra šių eilučių autoriaus tyrinėjimų padarinys.

    4. Tarp Samogitijos pavadinimo variantų istoriniuose šaltiniuose teko aptikti ir Samogetiją. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad lietuviai tiesiog buvo getai (indoeuropiečiai). Tačiau taip teigti būtų ne visai tikslu, nes tikrieji getai buvo mūsų kaimynai jotvingiai (pirmiausia jų pavadinimas iš getų išvirto į getvius, o vėliau g pakito į j, kaip “gintaras” į “jantarj”). Jotvingius getais prieš tūkstantį metų vadino pirmosios kronikos. Mūsų protėviai - virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių ir laidojimo pilkapiuose papročio nešėjai - greičiausiai vadinosi getais. Miškuose apsigyvenusius baltus – gerulius - galime laikyti šiauriniais getais. Štai kodėl lietuvių kalba iš visų išlikusių indoeuropiečių kalbų yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei ir sanskritui, o mes esame artimiausi senųjų indoeuropiečių palikuonys.

    5. Kas nežino garsios J. Basanavičiaus teorijos, kad lietuviai yra kilę iš trakų – frygų tautų, gyvenusių Balkanuose – Mažojoje Azijoje? Nėra jokios abejonės, kad getai ir trakai buvo artimiausi giminės, tik pastarieji gyveno daugiau Balkanuose. Jų vardą galėjo suteikti trojiečiai, pralaimėję karą su graikais ir pasitraukę į getų žemes. Prie trakų istorijos tėvas Herodotas priskiria ir Mažojoje Azijoje gyvenusius bitinus. S. Daukantas pateikia daug istorinių šaltinių, kuriuose lietuviai ir latviai vadinami trakais: Vincento Kadlubeko, Jano Dlugošo, Martino Kromerio, Motiejaus Pretorijaus darbuose. “Danų karalystės raštuose” žemgaliai vadinami trakais. Ne tik J. Basanavičius, bet ir daugelis šiuolaikinių mokslininkų surinko daugybę vietovardžių ir žodžių atitikmenų trakų ir lietuvių kalbose. Trakų kilmės vietovardžių yra daug ir Lietuvoje: Trakų miestas, Trakininkai, Trakiškiai, Trakiškiemiai, Traksėdai ir kt. Bet kadangi trakai yra indoeuropiečių getų padalinys, abi teorijos yra artimai susijusios.

    6. Dakų apgyventos žemės šiaurinė riba, anot romėnų geografo Vipsanijaus Agripos, gyvenusio I a. prieš Kristų, šiaurėje siekė Baltijos jūrą, taigi baltų apgyvendintas Baltijos pajūris turėjo priklausyti Dakijai. Tokios nuomonės laikėsi J. Basanavičius, remdamasis Detlefsenu. Be abejonės mūsų protėvių kariai turėjo dalyvauti Dakijos kare su Roma Trajano laikais. Dakai, kaip ir trakai, buvo artimiausi getų giminės, pasivadinę dakais tik keletą šimtmečių prieš Kristų. XI a. kronikose dakai, kaip ir getai, minimi įvairiuose karuose Lenkijoje ir už jos ribų.

    7. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atkreipė dėmesį, kad seniausi frygų rašto paminklai, vietovardžiai ir asmenvardžiai labai primena lietuvių kalbą, todėl, jo nuomone, lietuviai kažkuria dalimi yra kilę iš į Lietuvą atsikėlusių frygų. Vėlgi nekelia abejonių labai artima frygų giminystė su trakais, dakais ir getais, o per juos ir su lietuviais.

    8. Anot Herodoto, apie VIII a. prieš Kristų nuo šiaurinių Juodosios jūros pakrančių pajudėjo kimerų (kimbrų, kimrų) tauta. Jie dalyvavo Romos nukariavime ir didžiules jų apleistas stovyklas romėnai matę dabartinėje Danijoje. Aišku, kad prieš pasiekdami Daniją, jie gyveno ir dabartinės Lietuvos teritorijoje bei Prūsijoje. VI a. Gotlando sala vadinosi Cimbrija, iš kurios gotų išvytas Vaidevutis su 46 tūkstančiais kimbrų išsikėlęs į Sembą ir Prūsiją. Spėjama, kad senasis Velso pavadinimas Britų salose kilęs iš tų pačių kimbrų. Kadangi kimerai atėjo iš Ukrainos stepių, iš kur prieš juos į baltų kraštus atsikėlė indoeuropiečiai – virvelininkai, tai kimerai galėjo būti mūsų giminės. Romėno Kornelijaus Tacito užuomina, kad aisčių kalba panaši į britų, kaip tik ir gali paliudyti į šią salą iš mūsų kraštų atvykusių kimbrų kalbos panašumą į aisčių. Kimbrai turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį lietuvių tautos formavimuisi. Iš kimbrų galėjo kilti tokios lietuvių pavardės kaip Kimbrys.

    9. Mūsų dabartiniai mokslininkai daug juokėsi iš lietuvių kilmės iš romėnų teorijos. Tiesiog daugelis iš jų suko galvą, kada ir kas šią teoriją sugalvojo. Kaip jau esame ne kartą rašę, pamėginsime pagrįsti mintį, kad ši teorija nėra išgalvota, tik ją reikia mokėti perskaityti. Prie teisingų teorijų šiame straipsnyje ji rašoma paskutinė, bet lygiai taip pat galėtumėme ją perkelti ir prie neteisingų. Kodėl? Anksčiau minėti geruliai apie šimtmetį klajojo prie Romos imperijos sienų, keletą dešimtmečių gyveno prie Dunojaus ir pačioje imperijoje, joje kariavo, dalis jų apsikrikštijo, tapo raštingi. Kodėl jų negalima laikyti romėnais? Legenda apie gerulių sugrįžimą po Romos nukariavimo seniausiais laikais, be abejo, buvo siejama su Roma. Taigi, ar lietuvių kilmės iš romėnų teorija teisinga, spręskite patys.

    10. Toliau, šio straipsnio autoriaus nuomone, klaidingos lietuvių kilmės teorijos. Galbūt mažiausiai klaidinga iš jų yra lietuvių kilmės iš gotų teorija. Kaip minėta, gotai yra iškreiptas pavadinimas iš getų. Getai prieš 3 – 4 tūkstančius metų (o gal kai kurie ir vėliau), atsikėlė į Vokietiją ir Skandinaviją, palaipsniui perėmė germanų kalbą, bet ne visai. Dar gotų Vulfilos biblijoje prie Dunojaus išlikę daug mums giminingų negermaniškų žodžių. Matyt, dėl germanų kalbos žodžio “Dievas” – Got įtakos jie pakeitė pavadinimą į gotus. Istorikas Jordanas VI a., kaip ir daugelis kitų romėnų, gotų tautos istoriją vadina getų istorija. Iš seno jie dar žinojo apie jų bendrą kilmę. Lietuvą ilgai valdė gotų karaliai Germanarikas ir Teodorikas Didysis. Jordano duomenimis, pirmasis netgi užvaldė aisčius be karo. Galbūt neišlikusia ostgotų abėcėle parašytas Vaidevučio vėliavos įrašas?! Nors gotai ir buvo beveik sugermanėję, bet per ilgesnį laiką jų dalis, be abejo, įsiliejo į lietuvių tautą, tačiau jokiu būdu mes negalime save laikyti kilusiais iš gotų. Neigiamas žodis “gudai” greičiausiai kilo iš priešiškumo gotams. Tačiau dauguma gotų vardų, išlikusių romėnų istoriniuose šaltiniuose, turi galūnes – is, -as, kaip lietuvių ir daugelis vardų panašūs į lietuvių.

    11. Kronikininkas Motiejus Strijkovskis lietuvius kildino iš gepidų ir kimbrų. Ankstyvaisiais Romos laikais gepidai greičiausiai gyveno dabartiniame Lenkijos Pamaryje. Prokopijus iš Cesarėjos VI a. aprašo anekdotiškai skambantį jo girdėtą aiškinimą, kad kai gotai I a. kėlėsi iš Skandinavijos į žemyną, vienas iš trijų jų laivų atsiliko. Juo plaukusieji pagal gotų žodį gepanta “tinginys” buvę pavadinti gepidais. Vienaip ar kitaip, tai gali būti ir tiesa, nes iki Kristaus tokia gentis į pietus nuo Baltijos jūros lyg ir nežinoma. Pripažinus šią teoriją, būtų galima gepidus beveik sutapatinti su gotais. Daugelis antikos autorių juos ir laikė gotais. Kiek vėliau negu geruliai jie patraukė Romos imperijos link ir po langobardų į šiaurę nuo Dunojaus buvo sukūrę savo valstybę. Rašydamas apie gerulių sugrįžimą susipykus su imperatoriumi Justinianu, Prokopijus mini, kad geruliai įsikūrė ankstesnėse gepidų žemėse. Taigi dalis gepidų turėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet lietuvius tiesiogiai iš jų kildinti būtų neteisinga.

    12. Yra autorių, kurie lietuvius kildina iš venedų (vendų). Romos laikais jie gyveno tarp Dunojaus ir pietų Lenkijos. Vėliau įvyko garsusis venedų sprogimas – jie staigiai išplito į rytus, šiaurę ir pietus, duodami pradžią plačioms slavų giminėms. Kristaus laikais dar jų kalba buvo artima baltų kalboms, net kai kurie kalbininkai ją laiko pakraštiniu baltų kalbų dialektu. Jie laikinai buvo kolonizavę beveik visą Graikiją, Vokietijoje dalis jų sugermanėjo ir įgavo vandalų vardą. Čekijos kronikose yra paskelbtas tariamas dar ankstesnių laikų Aleksandro Makedoniečio laiškas, kuriuo jis venedams dovanojo Europą. Romos istorikas Kornelijus Tacitas sako, kad “venedai plėšikaudami išnaršė visus miškus ir kalnus, dunksančius tarp peukinų ir fenų” (finų – R.M.). Iš jų kildinami Ventės rago, Ventos upės, Ventspilio, Vandžiogalos (?), Vendeno miesto Latvijoje pavadinimai, taip pat Rygoje dar kryžiuočių laikais buvęs senasis kalnas, kuriame gyvenę venedai. Estai ir dabar rusus vadina vene. Didžioji slavų kolonizacija Europoje vyksta jau 2 tūkstančius metų, bet, aišku, mes nesame kilę iš slavų.

    13. Vaidevučio legendoje sakoma, kad Vaidevučio sūnaus, kuris VI a. valdė Lietuvą, motina buvo alanė, su kuria Lietuvoje mėginusi įsigalėti didelė alanų giminė, tačiau alanai Lietuvoje pralaimėję ir turėję pasitraukti. Kas tie alanai? Istorinių šaltinių duomenimis, jie kilę iš iranėnų – persų. Romos laikais jų giminės vadinosi skitais, vėliau – sarmatais. Skitija ir Sarmatija užėmė didelę Rytų Europos dalį, dažnai jų teritorijai buvo priskiriama ir Lietuva. Kartais lietuviai buvo iš jų kildinami. Tačiau nors kai kurie alanai ar jų giminės per karus galėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet mes jokiu būdu negalime savęs iš jų kildinti. Pastaruoju metu tiesioginiai alanų palikuonys yra osetinai, gyvenantys Kaukaze.

    Be čia minėtų tautų, su lietuvių protėviais galėtų būti susiję prieš Kristų “už šiaurės vėjų” gyvenę hiperborėjai, kurie eidavę beveik per visą Europą į deivės Letos atlaidus į Graikiją pas Delfų orakulą, ir daugelis kitų tautų, kurių visų čia suminėti neįmanoma. Bet straipsnio autorius supažindino su visomis pagrindinėmis lietuvių kilmės teorijomis.

************************************************************

Įdomus straipsnis rusų kalba - surinkti įvairūs archeologiniai faktai, duomenys iš rašytinių šaltinių bei legendos (pateikiu ištrauką):

Пруссы: эксперимент, поставленный историей


Андрей САВЕЛЬЕВ

Эстии


    Во времена, когда о Янтарном крае становится известно Нерону (середина I в. н.э.), янтарь снова является предметом торговли. По свидетельству Плиния Старшего, янтарь в огромных количествах вывозят в Римскую империю. Позднее Корнелий Тацит также описывает эстиев как собирателей янтаря, которые не задумываются о его происхождении и сами никак не используют. Интересно описание Тацитом эстиев: “Итак, правым берегом Свевского моря омывается земля племен эстиев, у которых обычаи и внешний вид как у свевов, а язык похож на британский. Они поклоняются матери богов и носят как символ своих верований изображение кабана.

    Это у них заменяющая оружие защита от всего, гарантирующая почитателю богини безопасность даже среди врагов. Они редко пользуются железным оружием, чаще же дубинами. Над хлебом и другими плодами земли они трудятся с большим терпением чем нежели это соответствует обычной лености германцев”.

    Здесь Тацит смешивает описание нескольких сословных образов – безоружный жрец с амулетом кабана (исключающий железо как “нечистый” металл), сельский труженик с дубиной и воин с железным оружием. На связь с кельтами указывает особенность языка и поклонение Матери богов, а также изображения кабана.

    В связи с готским нашествием возникает второй этнический кризис населения Янтарного края. К концу I в. н.э. культура насыпных курганов перемещается восточнее Немана до верховьев Оки, бывшие “эстии” заселяют территории нынешней Московской и Калужской области - многие реки и ручьи здесь носят балтские имена. Это часть бежавших от нашествия готов прусских родов могла мигрировать к своей прародине, к близко знакомым родовым сообществам. Считается, что именно эти переселенцы были известны здесь под именем “голядь”.

    Оставшаяся часть “эстиев”, как и мигрировавшая, утратила свои культурные традиции, но не была уничтожена готами, вынужденными свои главные силы отвлекать на войну со скифами. Устойчивое поселение готов III века зафиксировано лишь на периферии Янтарного края – в районе сохранившегося орденского замка Бальга (прусская крепость Хонеда VI в. пала в результате предательства после 2-х летней обороны). От готской топонимики осталось лишь название города Хайлибергайль (нынешнее Мамоново). Готское слово halba (“половина”), обозначавшее в V в. пространства к юго-западу от города. Пруссы же называли окрестности города Швентомест (“святой город”) – здесь рос священный дуб пруссов, а река называлась Банава (“светлая, святая”).

    От готов перенимается характерный орнамент керамики, фиксируемый в Самбии III-IV вв. Янтарь, прежде почитаемый как священный камень (находки жженого янтаря в святилище Шведеншанце севернее нынешнего поселка Романово), снова становится предметом торговли – в III-V вв. формируется Янтарный путь: по реке Хёлле от Горы Великанов, огибая Самбийский полуостров до устья Вислы (kvisl – древнегерм. “устье”) и к ее истокам, далее – вьючная переправа к берегам Дуная и сплав на ладьях до римской крепости Карнутум (предместья современной Вены), откуда сушей янтарь доставлялся до североиталийского города Аквилея.

    Можно с уверенностью сказать, что никакого смешения с германскими племенами не произошло. Небольшие группы германцев около 250 г. ушли с границ расселения эстиев ближе к границам Римской Империи. С запада и с востока от смешения с другими племенами эстиев уберегали мощные лесные массивы, за которыми, как считалось, лежат владения подземного бога Патолса. Название реки Pregora переводится с древнепрусского как “текущая из нездешнего мира”.

    Смешение происходило в стороне от Самбии, за лесным массивом – на нынешней Эльблонгской возвышенности, где осели остатки готов и гепидов, а также других племен, бежавших от гуннов (из их армий или от их армий) - их историй Йордан называет видивариями (что на древнегерманском означает “вещие воины”), фиксируя тем самым новый очаг этногенеза и новую сакральную традицию. А возможно и путая географию, примешивая к жизни беженцев святые для пруссов места – святилище Ромове с огромным городищем 205х182 м. и валом высотой 6,5 м (городище у поселка Липовка вблизи поселка Мамоново). Священный дуб в святилище был разделен на три части, в каждой из которых было окно с кумиром одного из триады прусских богов.

    В V веке на Европу накатываются полчища гуннов, которая затрагивает Янтарный край своеобразно – воины-эстии принимают участие, как считается, в гуннских походах и войнах с Римом. Подчиненность Атилле самой территории проживания эстиев при этом носила скорее формальный характер. Весьма вероятен и другой сценарий возникновения профессионального прусского воинства – римский. Именно Рим рекрутировал в свои войска дружины эстиев, хорошо знакомых в Империи по янтарной торговле. Эстии не могли покориться эмиссарам гуннов в силу их совершенно иного культурного и антропологического типа. Контакты же с римлянами имели вековую историю и, возможно, эстии и в прежние времена шли на службу императорам небольшими отрядами. Можно предположить, что главное святилище пруссов Ромове было пантеоном, устроенным ветеранами римских легионов, которые всегда становились зачинателями культов, обретенных ими в походах (это хорошо известно по культу Митры.)

    В Самбию сброд беглецов и переселенцев не пустили, но восприняли от них германский инвентарь погребений и некоторые легенды – в частности, о пришествии князей Видевута и Брутена. От бывших римских легионеров жители Янтарного края переняли военное снаряжение – форму боевого шлема и прямой римский щит. От переселенцев-коевников и вернувшихся из далеких краев воинов в быт прусских дружин вошли разгульные степные нравы с многодневными пирами и многоженством.

Пруссы


    С появлением воинов-ветеранов, возвращавшихся из многолетних походов, возник новый кризис – воины знали иных богов и не могли уважать местных обычаев. К концу VI в. власть старейшин сменилась властью прусских вождей. По канонам римского военного лагеря пруссы стали строить городища с укрепленными валами и рвами.

    Хаос межплеменного смешения по соседству с пруссами усилился набегом авар и союзных им германских племен на западную часть Мазурского Поозерья в 566 году. Пруссы же, согласно “Прусской хронике” Симона Грунау, предпочли откупаться от аварских союзников данью – не только копченой рыбой и янтарем, но и своими детьми. Можно предположить, что практика “дани детьми” на самом деле означала совершенно иное, чем принято считать – отправку подрастающих мальчиков на воспитание своим коллегам по прежним походам, которые еще не вернулись к оседлой жизни и лучше сохранили воинские навыки.

    Согласно легенде, пруссы, платившие дань мазонам, в 550 году отказались повиноваться. Мазовецкий князь Антонес в союзе с королем Роксолании (Подунавье) выступили против прусского князя Видевута. Прусское войско было разбито. Тогда братья Брутен (верховный жрец) и Видевут (князь) созвали в святилище Ромове представителей высших сословий. Разразившаяся во время жертвоприношения гроза была истолкована как воля бога Перкуно, обещавшего помощь пруссам. И действительно, мазоны были разбиты пруссами, и князь Антонес послал к Видевуту своего сына Чанвига с предложением мира. Чанвиг в знак мира принес богам в жертву белую кобылицу. С тех пор белые лошади были объявлены священными. В 573 году Видевут и Брутен (первому было 116, второму - 132 года) решили разделить Брутению между наследниками. Видевут передал своему сыну Литтпо страну Литауен (Литву), Замо поручил во владение Земланд (территория Калининградского полуострова). Получили части страны и еще десять сыновей, а также три дочери Видевута. Был выбран новый верховный жрец Брудано. После этого братья-старцы взошли на костер - боги призывали их к себе.

    Одна из немецких хроникальных историй гласит, что после побед Видевута пруссы испытывали трудности – природная среда не могла прокормить все население. (К тому же V век был отмечен резким похолоданием климата в Европе). Поэтому в земле Галиндии действовал закон умерщвления рожденных девочек. Кончилась эта демографическая затея плохо – пруссы были разбиты сначала христианским войском, потом соседи судавы опустошили Галиндию. Эта легендарная история показывает, что пруссы всегда жили в крайне жестких климатических условиях.

    Крайне невзрачно выглядело жилище пруссов. Оно представляло собой сруб овальной формы, сооруженный на каменном венце и крытый соломой. В центре жилища находился открытый очаг, ограниченный камнями – он служил одновременно и для обогрева и для приготовления пищи. Дым выходил через отверстие в крыше или стене. Стены и потолок были покрыты слоем копоти.

    Непомерные материальные затраты на умиротворение мазурских князей привели к оскудению прусских земель в VI-VII вв. Но в конце VII века прусское войско разбило соединенное войско мазур и авар (место битвы точно не установлено – где-то на юге Правдинского района) – благодаря возвращению своих отданных на воспитание детей, ставших умелыми воинами. Эта победа отмечена мировой историей появлением имени “пруссы”, а для пруссов стала поводом перенять от аварских воинов их внешний вид.

    Судьба пруссов не пошла по пути, обычному для других народов. Военная победа не привела к узурпации власти военными вождями. Приписанная воле прусских богов, она дала в руки жреческого сословия бразды правления. Верховные жрецы получили священное культовое имя, передававшееся из поколения в поколение – Криве-Кривайтис. (Не это ли имя перекочевало вместе с сембами на Русь, где жили кривичи, наследуя также имя прусского племени кривингов, обитавшего на Куршской косе?) Прусские племена при этом жили по-прежнему обособленно, не подчиняясь так и не возникшей здесь единой государственной системе.

    Дружинно-племенной характер прусского социума позволил им мирно уживаться с викингами, которые зачастую входили в состав прусских дружин – об этом свидетельствуют находки в могильнике VII века Кляйнхайде (на северной окраине нынешнего Гурьевска) – захоронение знатного воина с двумя соратниками в виде каменной ладьи характерно для Южной Скандинавии.

    В то же время викинги служили своеобразному отбору, снижавшему вероятность государственной самоорганизации пруссов. В конце IX века набег викингов (возможно, и самих пруссов) разорил торгово-ремесленный центр Трусо (близ нынешнего польского Эльблонга), где к тому же было множество торговцев и ремесленников непрусского происхождения. Викинги, таким образом, были также и своеобразными селекционерами, хранившими чистоту прусской породы. Вполне возможно, что среди викингов было множество пруссов, которые не хотели видеть своих единоплеменников заимствующими чужие нравы.

    Побережье Самбии всегда было открыто для свободных воинских дружин. К тому же у скандинавов и пруссов были общие боги – исследователи обнаружили идентичность между прусским святилищем Ромове (прусск., “чистое место”), располагавшимся близ нынешнего поселка Липовка (Багратионовский район) примерно с V века, и шведским Уппсала. Близость к кельтам, а затем к викингам, позволяет выдвинуть гипотезу о единой этнической истории, в которой пруссы были не периферией, а центром северных культов – своеобразной базой, тихой гаванью для странствующих по морям дружин и оседавших в далеких краях переселенцев.

    Дружинная добыча была скорее предметом обмена, который происходил в конце лета вокруг цитадели Кауп (сканд. “торжище”) у поселка Моховое близ Зеленоградска, где в X в. на “ярмарках” встречались дружинники с разных концов Балтии. Этот центр был окружен цепью святилищ, в которых “отмаливались грехи” походной жизни – в соответствии с нюансами верований каждого пришлого отряда. Попытка христианизаторской миссии Войцеха-Адальберта в Каупе (997 год) кончилась трагически – он, как осквернитель, был принесен в жертву языческим богам.

    На рубеже тысячелетий заканчивается очередной цикл истории пруссов. В 1010 году польский король Болеслав Храбрый уничтожил святилище Ромове и убил верховного жреца – как считается, в отместку за убийство причисленного к лику святых Войцеха-Адальберта. Жрецы перенесли святилище на левобережья реки Преголи (близ нынешнего Междуречья, поселок Бочаги). Новое святилище представляет собой крупнейшее сооружение в Северной Европе той эпохи – площадка укреплена двумя валами высотой до 15 м. “Ритуальная чистота” (отсутствие культурного слоя) подчеркивает культовое назначение городища.

    В 1016 году датский конунг Канут Великий сжег Кауп. Но дружинные поселения вокруг него просуществовали еще столетие – поселки Варгенава (прусск., “поселок варягов”) и Бледава (нынешние Малиновка и Сосновка Зеленоградского района). Последние викинги, бежавшие от Вильгельма Завоевателя и других королевских правителей, нашли свое пристанище именно здесь. К концу XI века исчезают захоронения в ладьях, из могильников исчезают захоронения коней (характерные с III в.), захоронения становятся предельно скромными, исчезает обряд кремации. Морские дружины, лишенные баз на побережье, превращаются в пешие и уходят на службу князьям Польши, Литвы и Руси. Можно предположить, что под именем “варяги” они переселялись на Русь целыми родами. Возникает столетняя пауза, в течение которой “воспроизводство” профессиональной дружины прерывается.  

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 17:34 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
   Pasižiūrėk: pavyzdžiai - spanietis - spanis, lietuvietis - lietis (ne EI); abejoja: leitis ar lietis (ir staiga nei iš šio, nei iš to bando įrašytis lietuvis (leituvis), kai logiškai turėtų rašyti lietis). Taip, kad nelabai panašu, kad būtų leitis.


   Tu, kaip matau, jau nebetiki nei žodynais, nei žymiais kalbininkais, o tik savo "geležine logika".

   Ką gi - tau belieka paaiškinti latviams, kad jie, bemoksliai, pasielgė labai nelogiškai (tavo nuomone), pavadindami lietuvius leičiais, o ne lietais. :img01:


Nepavadino (nėra įrodymų). Čia ne kurie piliečiai išsimįslija (pats mini jų žodį lietis, o paskui iš kažkur atsiranda leitis). :img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 17:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
   Pasižiūrėk: pavyzdžiai - spanietis - spanis, lietuvietis - lietis (ne EI); abejoja: leitis ar lietis (ir staiga nei iš šio, nei iš to bando įrašytis lietuvis (leituvis), kai logiškai turėtų rašyti lietis). Taip, kad nelabai panašu, kad būtų leitis.


   Tu, kaip matau, jau nebetiki nei žodynais, nei žymiais kalbininkais, o tik savo "geležine logika".

   Ką gi - tau belieka paaiškinti latviams, kad jie, bemoksliai, pasielgė labai nelogiškai (tavo nuomone), pavadindami lietuvius leičiais, o ne lietais. :img01:


Nepavadino (nėra įrodymų). Čia ne kurie piliečiai išsimįslija (pats mini jų žodį lietis, o paskui iš kažkur atsiranda leitis). :img01:


  Ir kur aš taip rašiau, kad latviai vadina lietuvius "lietis"? Gal pateik tikslią mano citatą?

  Štai man atrodo, kad tai tu kažkodėl taip parašei :img01:


tikras lietuvis rašė:
   Pasižiūrėk: pavyzdžiai - spanietis - spanis, lietuvietis - lietis (ne EI); abejoja: leitis ar lietis (ir staiga nei iš šio, nei iš to bando įrašytis lietuvis (leituvis), kai logiškai turėtų rašyti lietis). Taip, kad nelabai panašu, kad būtų leitis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 18:45 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Iš senesnių komentarų (kada kalbėjom, kad jei ir galėjo būti ne lietuvis, tai bent turėjo būti su tokia šaknim - tai ir būtų nei lei, o lie). Leitis - visai nežinia kaip atsiranda. P.S.Net jei latviuose ir tikrai būtų buvęs toks pavadimas, tai jis dar nieko nereiškia, nes taip gali atsitikti dėl jų kalbos ypatybių. Vienžo - grynų gryniausias išmįslas.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 10 Spa 2009 18:53. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 18:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Iš senesnių komentarų. Leitis - visai nežinia kaip atsiranda. Grynų gryniausias išmįslas.


   Paaiškinu - Iš kur atsirado žodis "leitis" lietuvių ir latvių kalbose ir yra šios temos klausimas. :img01:

  Apskritai, pasiskaityk bent jau šį darbą:

Artūras Dubonis ( http://www.istorija.lt/html/adubonis.html ). LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII-XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Daktaro disertacijos tezės
http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm

Interne yra ir čia:
http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12132.html

  Ir pas mus tema atskira yra:

Artūras Dubonis. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.
viewtopic.php?t=2641

  Ir ten tu jau "prirašei komentarą" :img01:

************************************************************

Kada atsirado Lietuvos vardas?


Šaltinis - http://www.voruta.lt/archyvas/100/1787

2009-06-30
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius

     Pirmą kartą Lietuvos vardas raštu buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo vienuolyno (Vokietija) analuose – pametiniame metraštyje ryšium su šv. Brunono Bonifaco žūtimi. Suprantama, žinutę įrašęs vienuolis (vienuolė) to vardo pats nesugalvojo. Tasai vardas jau prieš tai buvo vartojamas.

    Nuo kada jis atsirado?

    Tai sunkus klausimas. Lengviau pasakyti, kada jis jau tikrai turėtas. Kazimieras Būga tvirtino (Rinktiniai raštai II, 151), kad su Lietuvos vardu slavai susidūrė dar tada, kai lietuviai (rytų baltai) vietoj dabartinio dvibalsio ie šio žodžio šaknyje tebeturėjo siaurą ilgąjį monoftongą, nes tiktai iš tokios formos tegalėjo atsirasti slavų Litva. Tai turėjo atsitikti dar prieš slavų dvibalsių, tarp jų ir ei, galutinį suvienbalsėjimą, greičiausiai jam tebevykstant. Manytina, kad tai įvyko apie V amžių po Kristaus, matyt, dar tik prasidedant ryškesnei rytų baltų kalbinei diferenciacijai. Bene detaliausiai šį chronologizmą aptarė Romualdas J. Apanavičius (Lietuvos aidas, 2009 06 09).

    Slaviškoji Lietuvos vardo forma, turinti šaknį Lit- (Litva), vėliau pateko į daugelį pasaulio kalbų ir dabar plačiai vartojama (žr. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija II, 11).

    Taigi Lietuvos vardo jau tikrai būta mažiausiai prieš pusantro tūkstančio metų, tik jis į rašytinius šaltinius pateko vėliau, prieš tūkstantmetį.

    Ar buvo Lietuvos vardas vartojamas dar anksčiau, prieš susipažįstant su juo slavams? Greičiausiai taip. Paprastai jo buvimas siejamas su lietuvių kalbos, kaip tam tikro kalbinio vieneto, turinčio būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes, susidarymu rytų baltų kalbinės sistemos gelmėse. Lietuvių kalba, savo ruožtu, neatskiriama nuo lietuvių tautybės atsiradimo.

    Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai tų pietinių rytų baltų kalba galėtų būti vadinama lietuvių kalbos vardu. Bet ar iš tikrųjų ji tada taip buvo vadinama, nesame tikri.

Archeologai lietuviams būdingos materialinės kultūros elementų aptinka maždaug nuo II-III amžių. Jau tada galėjo būti vartojamas ir Lietuvos vardas. Bet tai tik galimybė, kuri kartais remiama ir kitokiais, nesusijusiais su lingvistikos ir archeologiniais mokslais, argumentais (Romualdas J. Apanavičius, ten pat).

    Neatmestina galimybė, kad lietuvius, kaip ir kitus baltus, senovėje galėjo vadinti dar ir kitokiais, dabar jau išnykusiais ar dar neišaiškintais šaltinių vardais, tokiais kaip Herodoto budinai ir pan.

    Tokią galimybę patvirtina daugybė atvejų, kai dabartinės tautos kaimynų vadinamos įvairiais skirtingais vardais, pvz., rusus latviai vadina krieviais (nuo slavų genties krivičiai), estai – vene (manoma, nuo venetų), jotvingiai rusus vadino drigiais (drygi – jotvingių žodynėlyje, nuo slavų genties dregovičiai); vokiečius prancūzai vadina alemanais (germanų gentis Reino aukštupio dešiniajame krante), slavų tautos – niemčiais (niemec – neaiškiai, nesuprantamai kalbantis), mūsų giminaičiai prūsai vokiečius vadino miks(i)ais (manoma, nuo skandinavų genties mixi pavadinimo, plg. lietuvių vokietis, latvių vācietis – nuo kitos skandinavų genties – vagoth vardo), patys vokiečiai save vadina doičiais (Deutsche, sen. vokiečių kalba diutisc, „liaudinė kalba, kaip priešingybė lotynų kalbai“ ir pan.

    Tačiau turime ir kalbinių duomenų, rodančių, kad lietuvių (Lietuvos) vardas galėjo būti labai senais laikais vartojamas. Taip manyti verčia latviškas lietuvio pavadinimas leitis (dabar vartojamas lietuvietis – naujas žodis) su šaknimi leit- vietoj liet-, turinčia vakarų baltų dvibalsį ei vietoj rytų baltų ie, bet be priesagos -uv- (-av-).

    Janis Endzelynas pagrįstai mano, kad žodį leitis latviai gavo iš kuršių, nes pačių latvių, kaip rytinių baltų, kalboje turėjo būti šaknis liet-. Kuršių šaknis leit- (ir jos galimas atspindys lietuvių tarmių žodžiuose leičiuoti „kita tarme kalbėti“, leičiukas „kitatarmis“), savo ruožtu, laikytina vakarų baltų kilmės šaknimi ir jeigu jos dvibalsis ei nėra vėliau adaptuotas vietoj rytų baltų ie, gali siekti labai senus baltų skilimo į vakarinius ir rytinius baltus laikus, taigi net I tūkstantmečio prieš Kristų vidurį.

    Kalbotyros mokslas (ypač istorinė kalbotyra, lingvistinė archeologija), kaip ir archeologijos, antropologijos, etnologijos mokslai, pastaraisiais laikais padarė didelę pažangą ir jų tyrimo rezultatų negalima nepaisyti sprendžiant etnogenezės bei seniausių laikų istorijos problemas. Šie mokslai labai praplėtė mūsų žinojimą apie tolimąją lietuvių tautos praeitį. Kai kurie istorikai daro didelę klaidą ignoruodami šių mokslų pasiektus rezultatus, atkakliai laikydamiesi nuomonės, kad tautų istoriją sudaro tik tai, kas yra fiksuota istorijos šaltiniuose, tuo labai nuskurdindami patį istorijos mokslą.

    Lietuvos vardo, kokio senumo jis bebūtų, kilmė dar nėra paaiškėjusi. Patikimiausia laikytina hidroniminė teorija, kildinanti Lietuvos vardą, ypač jo šaknį Liet- < Leit-, iš vandenvardžių, pavyzdžiui, upėvardis Lietauka Gelvonai, buvusi kūdra Lietavka – netoliese anapus Neries (Mūsų kalba, 1987, Nr. 5, p. 36) ir turintys vakarų baltų ei šaknyje upėvardžiai Leita, Leit-upalis Švėkšna, Leitė (ir Leitalė) Šilutė, plg. prūsų Leythen Gerullis Altpreussische Ortsnamen 86, slavų upė Lit-iž, dešin. Usožės, kair. Nerusos ir Desnos intakas Toporovas - Trubačovas Aukštutinės Padnieprės lingvistinė analizė 192.

    Hidronimų šaknis liet-, savo ruožtu, siejama su apeliatyvu lieti, išsi-lieja. Visi šią šaknį turintys upėvardžiai žymi upes, kurios teka žemumose ir lengvai išsilieja iš krantų. Beje, greičiausiai hidroniminės kilmės ir etnonimas latvis (Latvija), taip pat daugelis kitų baltų etnonimų (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai I, 77).

    Bandymai suplakti į vieną Lietuvos ir Latvijos vardus, juose abiejuose įžiūrėti buvus vieną bendrą šaknį, atsirado dėl netaisyklingo šių vardų perskaitymo istoriniuose šaltiniuose (plg. nebuvėlę Lietvygalą „Latgala“ Apanavičiaus straipsnyje Lietuvos aide 2009 06 10) ir dėl to atmestini.

    Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai. Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu.

    Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.

    Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“.

    Taigi etnonimo Lietuva hidroniminės kilmės hipotezė tebelieka ir toliau patikimiausia.

Voruta. - 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 1, 16.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Spa 2009 21:49. Iš viso redaguota 8 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 18:55 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Iš senesnių komentarų. Leitis - visai nežinia kaip atsiranda. Grynų gryniausias išmįslas.


   Paaiškinu - Iš kur atsirado žodis "leitis" lietuvių ir latvių kalbose ir yra šios temos klausimas.  :img01:


Va va - apie ką aš ir kalbu: lietuvių kalboje tokio žodžio nėra ir nebuvo - lkz.lt.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 19:09 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Iš senesnių komentarų. Leitis - visai nežinia kaip atsiranda. Grynų gryniausias išmįslas.


   Paaiškinu - Iš kur atsirado žodis "leitis" lietuvių ir latvių kalbose ir yra šios temos klausimas.  :img01:
Va va - apie ką aš ir kalbu: lietuvių kalboje tokio žodžio nėra ir nebuvo - lkz.lt.


   Raštai rodo, kad buvo (skaityk http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm ).

   O dabar ir vėl "sugrįžo". Paleisk, pvz., paiešką Google "leitis" ir rasi daugybę:

http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... %3Dlang_lt

   O Lkz.lt - ne "Šventas raštas" - jį pastoviai papildo bei tikslina.  :smile38:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 19:30 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Iš senesnių komentarų. Leitis - visai nežinia kaip atsiranda. Grynų gryniausias išmįslas.


   Paaiškinu - Iš kur atsirado žodis "leitis" lietuvių ir latvių kalbose ir yra šios temos klausimas.  :img01:
Va va - apie ką aš ir kalbu: lietuvių kalboje tokio žodžio nėra ir nebuvo - lkz.lt.


   Raštai rodo, kad buvo (skaityk http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm ).

   O dabar ir vėl "sugrįžo". Paleisk, pvz., paiešką Google "leitis" ir rasi daugybę:

http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... %3Dlang_lt

   O Lkz.lt - ne "Šventas raštas" - jį pastoviai papildo bei tikslina.  :smile38:


  1. Yra ten ir reikšmė litten. Gal tai liečiai?

   2. lkz.lt rašo visas reikšmes: ir senas, ir naujas. Jei leičiai būtų buvę, tai ir paminėti būtų buvę(plius - visi lietuviški žodžiai turi paaiškinamą prasmę - jei sakyti, kad buvo žodis leitis, tai kaip jis kilo, iš kur atsirado, jei nieko panašaus lietuvių kalboje nėra? Jei nėra, tai ir nebuvo). O Dubonis remiasi nelietuvių užrašais, kurie iškraipo, garantuotai.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 20:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina

Sveiki, broliai leišiai!


Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/313676/sv ... brazauskas

2009.10.12 19:40
Arūnas Brazauskas

     Vienąkart įbridus istorijon, sunku iš jos išsikepurnėti sausam.

     Beieškant tinkle Sarmatijos, kelią pastojo leičiai ir nuviliojo savo lietuvon (gali būti bendrinis daiktavardis kaip tėvonija ar nausėdija).
Turiu omeny Artūro Dubonio studiją apie feodalinės Lietuvos socialinę (luominę) grupę – leičius ir galimą Lietuvos/lietuvių vardo kilmę iš tų leičių (A.Dubonio teksto nuoroda pateikta šio įrašo pabaigoje).

    „Braliukai“ latviai mus ilgokai vadino leišiais, kol nepradėjo vadinti rimčiau – lietuviečiais.

    „Leišišką“ Lietuvos vardo kilmę yra aptaręs Algirdas Patackas. Pateiksiu leičių apibūdinimą iš jo straipsnio „Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva““
http://www.lrytas.lt/-12499654771249731 ... ietuva.htm

     Leičiai –

     1) 13 a. vidurio – 16 a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13 a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai.
Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.

    2) 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

--

    A.Dubonis: „Atidžiau patyrinėjus istorijos šaltinius, pavyko atrasti gerokai ankstyvesnių nei XIX šimtmečio žinių, kad leičių, kaip Lietuvos visuomenės sluoksnio, valdovo tarnybinių žmonių gyvenamos administracinės prievolinės teritorijos būdavo pavadinamos Lietuva, Lietava, (*lietuva): Anykščių valsčiaus Leičių/Lietuvos vaitija (XVI a.); Slanimo valsčiaus Lasasinos dvaro leičiai/ литва (XVI a. pirmoji pusė); Žemaičiuose Karšuvos valsčiaus Lietavėnai (XIV ir XVIII a.), kurie susiję su Leitkapių vietovėmis (XVI a.) Viduklės, Batakių valsčiuose. Paaiškėjo, kad žodžio leitis reikšmės „lietuvis, Lietuva“, ir „valdovo dvaro tarnybinis žmogus“ žinotos gan ankstyvuose Lietuvos istorijos šaltiniuose...“

    Pasak A.Dubonio, „leičiūkai... – tai žemaičių kalbą iškreipiantys lietuviai aukštaičiai, neišprusę, baisūs girinaičiai“.
"Karštą meilę" tarp palestiniečių žemaičių ir žydų leičių liudija ši A.Dubonio teksto ištrauka apie sukarintas leičių nausėdijas Jordano vakarų krante Žemaitijoje:

    Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje – per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, – arba viena iš kelių – tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas – kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.

--

    Manyčiau, kad leičius galima gretinti su Čekijos chodais, kurių pareiga buvo saugoti valstybės sieną, taip pat su Rusijos kazokais. Peršasi ir kitas palyginimas: „tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos“ primena Rusijos padalijimą į zemščiną ir opričniną prie Ivano Rūsčiojo. Taigi tie leičiai-lietuviai buvo tarsi kokie opričnikai žemaičių žemėse.

    A.Patackas apžvelgia ir kitas hipotezes apie Lietuvos vardo kilmę:
1994-04-07 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai“. Būtent iš jo, iš militarinio termino, kaip kuopinis daiktavardis plg. bernuva, broluva, šišava – vaikų būrys ir t. t.) ir kilęs Lietuvos vardas, o šis procesas datuojamas maždaug  X a., kas koreliuoja su Lietuvos, Litua vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose.

--

    Paties A.Patacko pozicija, kiek supratau, yra tokia:

    ...šis žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis vadino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuomenės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija.

    Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – paleistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...

--

    Mano požiūriu, nėra ypatingo prieštaravimo tarp Lietuvos vardo kildinimo iš sengraikių lēiton, leitourgos ar lietuviškos lietos ir to vardo siejimo su leičiais. Kur valdžia (lieta), ten ir policija (leičiai). Taigi lietuvis esmiškai reiškia „policajų“ (Polizei).

    Aptardamas konkuruojančias Lietuvos vardo kilmės hipotezes, A.Patackas konstatuoja:

    Alfredo Bumblausko grosbuche „Senosios Lietuvos istorija“ pripažįstama buvus leičius, bet „iš kur kilęs pavadinimas, neaišku“ ir t. t.

--

    Na, „grosbuche“ šitos vietos dar neieškojau. Tačiau daug ieškoti nereikia, kad labai nustebtumei. Rašantieji apie leičius jų niekaip nesieja su ankstyvojo feodalizmo socialine grupe, Europoje vadinta Liti/Lazzi, nors tai elementari žinyno ar žodyno informacija!

    Pvz.,  rusiškame Brokhauso ir Efrono žodyne yra straipsnis:

Литы у древних германцев http://dic.academic.ru/dic.nsf/brokgauz ... 1%82%D1%8B - Senovės germanų litai (lot. Liti; senovės vokiečių aukštaičių Lazzi)

    Kažkas apie Liti/Lazzi parašyta ir čia:

Framing the early Middle Ages – Europe and the Mediterranean 400-800
http://books.google.lt/books?id=O1EpOrf ... zi&f=false

    A.Dubonis mini vokišką Lietuvos leičių pavadinimo formą Litten, tačiau, kiek supratau, nekelia klausimo apie Litten sąsajas su Liti/Lazzi.

    Baltarusių istorikai, atrodo, nebijo atplėšti žvilgsnio nuo savo bambų ir apsižvalgyti. Pateikiu nuorodą į straipsnį, kuriame bandoma nušauti iškart du zuikius: dabartinio baltarusių etnoso šaknų ieškoti tarp germanų išvarytų Palabio slavų; kartu su tais vakarų slavais į mūsų kraštus atkeldinti Liti/Lazzi, neva davusius tam tikro feodalinio tarnybinio sluoksnio vardą – литвa.

Здислав Ситько. Возвращаемся к литве
http://www.petergen.com/lwk/history/wozklitwe.shtml

    Ir Z.Sitko, ir A.Dubonis Lietuvos/Litvos vardą sieja ne su kokiu nors vietovardžiu, vandenvardžiu ar tautvardžiu, o su luomvardžiu Liti/leičiai. Z.Sitko dar bando atsakyti į klausimą, iš kur leičiai atsirado tarp Gardino ir Minsko.

    Pagalvojau, kad yra kelios priežastys, dėl kurių lietuvių istorikai gali nematyti, arba vaizduoti, kad nemato Liti/Lazzi. Apie Liti rašo Tacitas, bet kaip tas luomas/kasta atsidūrė Lietuvoje? Gal Liti/Lazzi atsikraustė su kokiais nors migrantais, pvz. Palabio slavais, ir net nekalbėjo baltų kalba? Tokiu atveju su lietuviška Lietuvos vardo kilme tenka atsisveikinti.
Kita vertus, luominio ar profesinio pavadinimo Liti/Lazzi sąsaja su lēiton ir lieta gali atrasti nemažai saviveiklinių entuziastų, kuriems leičiai yra lietos sargai. „Rimtą“ mokslininką tokia prielaida gramzdina į klampų „gėdgaudyną“, kuriame pagauta gėda paskui sunkiai nusiplaus. Leičius Lietuvoje dar galima pakęsti, tačiau jų būta tarp germanų, frankų! Iš kur!?

    Rimtesniam pakapstymui:

Artūras Dubonis
LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS
http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm

Papildas:

Tomas Baranauskas.
Prie Lietuvos vardo ištakų
http://web.archive.org/web/200710051132 ... article=81

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/313676

Tomas Baranauskas
2009-10-13 00:41:28


    Kalbiniuose samprotavimuose yra įvairių niuansų: ne viskas, kas panašiai skamba, yra gimininga, kartais svarbi net priegaidė. Esu apie Lietuvos vardo kilmę ryšium su leičiais ir pan. rašęs, straipsnį, anksčiau skelbtą "Vorutoje", dabar galima perskaityti tik vebarchyve:
http://web.archive.org/web/200710051132 ... article=81

   Beje, visai neseniai šį straipsnį, išsivertęs į anglų kalbą, persispausdino JAV spausdinamas žurnalas "Lituanus". Tik prieš kelias dienas gavau kelis jo egzempliorius...

Žygeivis
2009-10-16 21:13:26


Kelios pastabos:

   1. Lietuvos vardo kilmė šiuo metu yra neaiški.

   2. Rekonstruojant seniausią Lietuvos vardą gauname pavadinimą Leita (iš jo, pakitus ei į ie, kilo Lieta ir vėliau Lietva bei Lietuva).

   3. Ypač didelė tikimybė, kad žodis "leitis", "leičiai" yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos-Leitos vardu.

   4. Žodis "leita" yra kol kas neaiškios kilmės:

- neaišku ir iš kokios kalbos atėjo į lietuvių bei latvių kalbas,
- neaišku ir kokiais "keliais" bei kieno "perneštas" jis pateko į mūsų protėvių kalbą.

   5. Vandenvardžių Leita - Litva - Litava - Lietuva gausa Centrinėje Europoje (Austrijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Vakarų Ukrainoje) leidžia iškelti hipotezę, kad žmonės (gentis, o gal greičiau karių grupė), save vadinę "leita", atėjo į šiaurę ir perdavė "leitos" pavadinimą kažkokioms baltų gentims, būtent iš šios teritorijos.

   6. Ar ta pirminė gentis ar karių grupė "leita" buvo baltiškos kilmės (pvz. iš karo žygių Romos imperijoje grįžtančių karių grupė) neaišku. Galėjo, beje, būti ir tautiškai gana mišri grupė - dalinys.

   7. Kalbiniai, archeologiniai ir net genetiniai, folkloriniai bei kiti tyrimai rodo, jog senovės lietuvių-latvių bendri protėviai (pagrindinė jų "masė") atėjo iš rytų - nuo tuometinio paribio su stepių klajokliais bei šiaurės rytinio paribio su finų gentimis.

   8. Kokioje vietoje ir kuriuo momentu (ir iš kieno "rankų") šie būsimi mūsų ir latvių protėviai perėmė vardą "leita" - neaišku.

   9. Dabartinės Lietuvos teritorijos rytinėje dalyje ir vakarinėje dabartinės Baltarusijos dalyje tuo metu dar gyveno vakarų baltų kalbomis kalbėjusios jotvingių (įskaitant dabartines Trakų apylinkes) ir sėlių (įskaitant dabartines Vilniaus ir Aukštadvario apylinkes) gentys.

  10. Slaviškai kalbantys žmonės dabartinėje Vakarų Baltarusijoje pasirodė žymiai vėliau - matyt, tik apie 9 amžių, ir jie palaipsniui slinko į šiaurę bei į rytus - o į vakarus jų slinkimą sustabdė tuometinė Leitva, jau vadinta vardu Lietva ("Litva") (-ei- pakito į -ie-). Tai, beje, įrodo, kad Lietva tuo metu jau buvo tapusi pakankamai rimta karine jėga, pajėgusia atremti slavų genčių (o vėliau ir stambios valstybės - Kijevo Rusios) karinį spaudimą.

Žygeivis
2009-10-16 21:26:35


   Kam įdomu, tai įvairi informacija apie Lietuvos vardo kilmę bei ištakas surinkta temose:

Lietuva-Lietava-Lietva-Litva-Leita-Lituae-Litua (vardo kilmės teorijos)
viewtopic.php?t=50

Lietuvos vardo paminėjimas - 1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija
viewtopic.php?t=2232

Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita
viewtopic.php?t=72

Iš kur kilo lietuviai, latviai ir Lietuvos bei Latvijos vardai (Žygeivio-Kęstučio Čeponio hipotezė)
viewtopic.php?t=1985

Upė Leita-Litava (tarp Austrijos ir Vengrijos) ir upės Lietavos (Slovakijoje ir Vakarų Ukrainoje)
viewtopic.php?t=3789

Iš kur kilo lietuviai ir Lietuva (Gedgaudo, Statkutės; macepe, Neverčio, Aurupaičio hipotezės)
viewtopic.php?t=2104

A.Butkus. Palemonas ir lietuvių kalba
viewtopic.php?t=3457

Gardarikė. Lietuvos vardo kilmė - pvz. iš žodžio "liaudis" (Musgaudžio hipotezė)
viewtopic.php?t=2181


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 22:50 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Prof.Zinkevičius sako, kad leičiai ir Lietuva nėra giminingi žodžiai. Ką ir reikėjo įrodyti.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 23:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Prof.Zinkevičius sako, kad leičiai ir Lietuva nėra giminingi žodžiai. Ką ir reikėjo įrodyti.



  Patikslinu - jis sako kiek kitaip (todėl visada verta pateikti tikslias citatas):

- pvz. vartoja žodį "greičiausiai",

- galimą sėlišką kilmę paneigia, remdamasis jų "rytų lietuviškumu" (o žymūs kalbininkai, pvz. Toporovas, jau mano, kad sėliai - istoriškai buvo vakarų baltai)

-  Z. Zinkevičiaus teiginys "Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“ kaip tik gal būt parodo visai kitą "tiesų kelią" - jog "leita" yra ne baltiškos kilnmės žodis, o "atneštinis".

Z.Zinkevičius:

   "Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai. Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu.

   Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.

   Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“."

   Vis tik svarbiausia, kad ir Z. Zinkevičius be dvejonių pripažįsta, kad pati pirminė žodžio Lietuva forma buvo Leita.

   Štai pasiskaityk, ką Z. Zinkevičius rašo savo kitame straipsnyje:

*************************************************************

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

Lietuvos vardo kilmė


      Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką – Литва.

      Akivaizdu, kad metraštininkas Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai, lietuvių kalbotyrininko Kazimiero Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš * Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва. Plg. giminingus žodžius žiemà –зима, priẽ –при ir kt.

      Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow(er). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o -owen – priesaga -uva (-ava?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga –ones).

      Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: “O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, – pirmiausia karaliaus (t.y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuluotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

      Kur pradžioje buvo ‘Lietuvos’ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

      Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis .

      Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose – dab. Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis – gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

     Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

     Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tačiau Henriko Latvio kroikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

     Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.

     Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis i vietoj lietuvių ie) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

    Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ’lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas (su šaknim ei) kitose kalbose nepaplito.

     Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis – ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā> Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

     XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

     Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

     Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

     Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą –uva, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis ‘lietuvis’, padaryto iš *Leitā.

     Plg. latvis – iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā < *Leitā dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) – Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse, Leĩtė –Rusnės intakas, Leitãlė – Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

     Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà – su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai – su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) – su Jótija ir kt.; Dainavà – su upelės Dainavà vardu ir t. t.

    Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet– (Leit–), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

    Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat– negali būti padaryta iš Liet–.

    Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5–18 ir t. 17 (1967), p. 135–137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka –dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės – vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

     Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga –ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

     K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas  krašto pavadinimas  etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą –ava į –uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su -uva.

     Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia –Jano Radvano ,,Radviliadoje” (1588 m.), Литавия – Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов–ец, литов–ский, sen. rus литов–ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov–ini (Dusburgo kronika)’lietuviai’.

     K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

      Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’.

      Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

      Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

      Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį ,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91.

      Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

  Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.

  Iš rusų k. vertė Gražina Zaleckytė

Akad. Zigmas Zinkevičius, 1999 m. lapkričio 30 d.

************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 17 Spa 2009 00:21. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 00:11 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Vienąsyk pripažinai, kad tie "leičiai" yra eilinis burbulas.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 00:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Vienąsyk pripažinai, kad tie "leičiai" yra eilinis burbulas.


    Ar tu bent skaitai, ką aš parašau? Ar tik rašinėji, kas tau "pasirodo"?  :smile38:  :smile89:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 01:08 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Zinkevičius aiškiai taip sako. Ar tu prieš?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 01:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Zinkevičius aiškiai taip sako. Ar tu prieš?


   Gal tu geriau pacituok, ką tiksliai sako Z. Zinkevičius. :smile38:

**********************************************************

   P.S. Apskritai tai mane autoritetų "svoris" nelabai "gąsdina", ypač kai aš esu įsitikinęs savo teisumu.
:img01:
   Pvz., savo laiku man teko būti "prieš" prieš visą tuometinę Valstybinės lietuvių kalbos komisiją, su visais joje dirbusiais akademikais bei profesoriais ir mokslų daktarais.

   Įdomu tai, kad po gana ilgo susirašinėjimo galų gale gavau laišką iš tuometinio komisijos pirmininko prof. A. Vanago, jog aš esu teisus ir būtent mano pasiūlytą įstatymo variantą (o ne gerokai anksčiau Kalbos komisijos jau oficialiai patvirtintą - Drūkšiai) Valstybinė lietuvių kalbos komisija teiks tvirtinti Aukščiausiai Tarybai (vėliau pervadintai į Atkuriamąjį Seimą).

   AT patvirtino mano teiktą pasiūlymą Sniečkų pervadinti Visaginu, o aš gavau pagiriamąjį raštą iš AT.

   Plačiau ta istorija aprašyta čia:

Kaip Sniečkus tapo Visaginu
2006.06.22
Autorius: Laimonas Abarius
http://web.sugardas.lt/index.php?cid=4605

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 15:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Savo aukščiau paminėtam komentare paskaityk.

P.S. taip ir nesupratau - kas tas Visaginas? Iš kur nukrito šitoks pavadinimas? Gal ką reiškė iki tol?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 16:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27101
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Savo aukščiau paminėtam komentare paskaityk.

P.S. taip ir nesupratau - kas tas Visaginas? Iš kur nukrito šitoks pavadinimas? Gal ką reiškė iki tol?


Visaginas (ežeras, buvęs kaimas, dabar miestas)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Visaginas  
http://www.miesteliai.lt/miestas/visaginas.html :img01:

P.S. Ignalinos rajone yra ir Kančioginas (ežeras ir miestelis) bei upė Kančiogina.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 17:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
Visaginas ežeras, buvęs kaimas,  
http://www.miesteliai.lt/miestas/visaginas.html


Tada ja.

:img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 17:53 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
    S.Karaliūno nuomone leitis atsirado iš vokiško žodžio leitten.

    Tai labai gali būti, nes latviuose yra daug vokietizmų - tai man sakė minėta latvių kalbos mokytoja, latvė.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007