Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

2005 02 20

Kęstutis Čeponis. Etninės ir politinės Sėlos ribos rytų Lietuvoje

       Šiaurės-rytų Lietuvoje daugelyje kaimų iki šių dienų vis dar „dzūkuojama“. Manoma, kad tai yra sėlių kalbos palikimas. Deja, sėlių kalba galutinai išnyko gana anksti (matyt, dar XIII-XIV amžiuje), nepalikusi jokių rašto paminklų.

       Kalbant apie Sėlos ribas, reikėtų aiškiai skirti įvairiais laikotarpiais buvusias politines ir etnines ribas. Metraščiuose ir kituose rašytiniuose šaltiniuose iš esmės kalbama tik apie to meto politines ribas, nurodant kieno valdžioje ar politinėje įtakoje buvo viena ar kita teritorija. Dėl šios priežasties negalima tiesiogiai tapatinti sėlių (tai yra genčių, kalbėjusių sėlių kalba) tuo metu gyvenamas teritorijas su XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimomis politinėmis Sėlos ribomis.

       Sėlių gyventa teritorija per amžius labai keitėsi, tačiau X-XIII amžiuje sėliai daugiausia gyveno Dauguvos upės pakrantėse, netgi iki pat Rygos.

       Kalbininkai yra nustatę, kad sėliai, laikui bėgant, stumiami lietuvių genčių, judėjo šiaurės kryptimi (kažkada sėliai gyveno Aukštadvario ir Vilniaus apylinkėse), paskui save palikdami kai kuriuos vietovardžius, išlikusius iki mūsų dienų, ir sėlių kalbos pėdsakus dabartinėse lietuvių ir latvių tarmėse (tai, beje, įrodo, jog nemaža dalis sėlių ne žuvo kovose, o palaipsniui buvo asimiliuoti lietuvių ir latgalių).

       Maždaug iki V-VI a. sėliai gyveno žymiai piečiau, negu X-XIII a. Sėlių piliakalniai buvo net dabartiniuose Trakų ir Vilniaus rajonuose.

       Padėtį pakeitė klajoklių (hunų-akacirų ir kitų genčių) invazija į Centrinę Europą V-VI a., sukėlusi kelias masinio tautų kraustymosi bangas. Tuo metu į baltų žemes įsiveržė slavai, savo ruožtu pastūmę ir įvairias baltų gentis, tame tarpe ir lietuvius.

       Pasak archeologo Gintauto Zabielos (Lietuvos medinės pilys, 1995, p.49-50), archeologiniai radiniai rodo, jog lietuvių gentys maždaug nuo VI a. vykdė invaziją į nuo seno sėlių apgyvendintas žemes.

       Tokie radiniai (sėliams priskiriami įmoviniai užbarzdiniai įsmaugta plunksna ietigaliai, datuojami VI-VII a.) rasti Aukštadvario (Trakų raj.), Moškėnų (Rokiškio raj.), Velikuškių (Zarasų raj.) ir kituose piliakalniuose, taip pat ir dabartinėje Latvijos teritorijoje.

       Ietigalių padėtis ir sudegusių pastatų liekanos rodo, jog sėliai šiuose piliakalniuose nesėkmingai gynėsi nuo užpuolikų.

       Faktiškai didžioji dalis vėlesnės lietuviškos Nalšios žemės yra buvusios sėlių žemės, palaipsniui užimtos lietuvių genčių, kurios pamažu asimiliavo sėliškai kalbėjusias vietines gimines ir gentis.

       Lietuvių ekspansija, prasidėjusi VI a., tęsėsi iki pat XIV a., kada pietiniai sėliai iš esmės jau buvo galutinai sulietuvinti.
   
       Taigi, pietinėje etninės Sėlos dalyje lietuviai tarp sėlių pradėjo kurtis dar gerokai prieš vokiečių invaziją, kuri prasidėjo 1208 metais.Tais metais kalavijuočiai užgrobė sėlių sostinę Sėlpilį, buvusį kairiajame Dauguvos krante, dabartiniame Jėkabpilio rajone.

       Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus nuomone, vokiečiams todėl ir nepavyko pietinės Sėlos dalies prijungti prie Livonijos, kadangi tuo metu čia jau gyveno nemažai lietuvių.

       To meto (XIII a. pradžia) politiniu požiūriu tai jau buvo lietuvių žemės, tai yra Lietuva plačiąja prasme, o ne Sėla.

       Mano nuomone (ir tai patvirtina Ignalinos apylinkių vietovardžiai) šiose sėlių žemėse jau maždaug prieš dvidešimtį metų iki vokiečių invazijos galėjo būti įkurtos karinės lietuvių kolonijos ir įgulos, kurios aprūpindavo lietuvių kariaunas ir garantuodavo jų saugumą, joms traukiant į žygius Polocko, Smolensko, Pskovo, Didžiojo Naugardo kryptimis.

       Kaip rodo įvairūs rašytiniai šaltiniai, intensyvūs lietuvių karo žygiai šiomis kryptimis prasidėjo apie 1183 m. Šios lietuvių kolonistų įgulos taip pat saugojo šiaurrytinę Nalšios žemės (žemės politiniu požiūriu, o ne etniniu, kadangi jos valdomos teritorijos šiaurinėje dalyje tuo metu gyveno ne tik lietuviai, bet ir sėliai) ribą.

      Kalbant apie politinę Nalšios žemės ribą su Sėla, reikėtų atkreipti dėmesį į taip vadinamą Rėkučių gynybinį pylimą. Nustatyta, kad jį statė keli šimtai žmonių gana ilgą laiką, o tai rodo, kad organizuojant šiuos darbus čia pasireiškė aktyvi politinė (valstybinė) valdžia. Pylimas buvo skirtas gintis nuo priešų iš šiaurės, tai yra jį pastatė Nalšios žemės (Švenčionių pusės) gyventojai. Manau, kad XI-XII amžiuose būtent čia buvo reali politinė riba tarp dviejų kunigaikštysčių, kurių viena priklausė Nalšios žemei, o kita - Sėlai.

      Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, apie sėlių kalbą turime dar mažiau duomenų, negu apie kuršių ar žiemgalių kalbas. Iš tų laikų iki mūsų dienų išliko tik kai kurie vietovardžiai ir keletas kalbos ypatybių kai kuriose dabartinėse lietuvių ir latvių tarmėse.

      Tuos duomenis daugiausia yra tyrinėjęs kalbininkas Kazimieras Būga, pats kilęs iš tos Lietuvos dalies, kur senovėje gyveno sėliai (Zarasų raj.).

      Tačiau jis savo lauko tyrimuose, nustatydamas rytines ir pietrytines sėlių paplitimo ribas, dėl tuometinių politinių aplinkybių buvo priverstas apsiriboti jam pasiekiama rytine to meto Lietuvos Respublikos teritorija, tai yra Zarasų ir Utenos rajonais. Be to, K. Būga mirė 1924 m. ir nespėjo įdėmiau ištyrinėti rytų Lietuvos vietovardžių.

      Mano nuomone, tai, jog K. Būga negalėjo aktyviai tyrinėti vietovardžius (ypač vandenvardžius) ir tarmes toje etninės Lietuvos dalyje, kurią 1920-1939 m. buvo okupavusi Lenkija, turėjo didelės įtakos jam nustatant rytines ir pietrytines sėlių paplitimo ribas.

      Manau, jog būtent dėl šios priežasties iki šių dienų literatūroje vyrauja nuomonė, jog senajai Sėlos žemei (maždaug XI-XIII a.) etniniu požiūriu priklausė tik dabartiniai Biržų, Kupiškio, Rokiškio rajonai, rytinė Pasvalio rajono dalis, šiauriniai Panevėžio ir Anykščių rajonų pakraščiai, didžioji dalis Utenos ir Zarasų rajonų, neminint Ignalinos, Švenčionių (šiaurinės dalies) ir Molėtų (šiaurrytinės dalies kampo) rajonų.

       Nesunku pastebėti, kad sėlių arealo rytinė ir pietrytinė riba praktiškai vedama 1920-1939 m. demarkacine linija tarp tuometinės Lietuvos ir Lenkijos.

       Pavyzdžiui, kaip sėlių kilmės vietovardis minimas ežero vardas Dringis. Dringio ežeru kaip tik ir ėjo demarkacinė riba.

       Tuo pat metu teigiama (Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos kilmė, I t., p.362), jog sėlių krašto vardynui būdingos priesagos –ykšt- ( kaip pavyzdžiai pateikiami hidronimai iš Anykščių ir Zarasų rajonų: An-ykšta, Luod-ykštis), -ėt- (Baršk-ėta, Drisv-ėta), -aj- (Alm-ajas, Indr-aja, Kam-aja, Lak-ajai).

       Tačiau neatkreiptas dėmesys, jog vietovardžių su tokiomis priesagomis yra begalės Ignalinos (Vėl-ykštis, Lūš-ykštis, Dysn-ykštis, ež. Parsv-ėtas, Erzv-ėta, ež. Erzv-ėtas, Birv-ėta) ir Švenčionių (Kretuon-ykštis, Sir-vėta, ež. Sirv-ėtas, ež. Indr-ajai) rajonuose, o keletas yra ir Molėtų rajono šiaurrytiniame kampe (jau minėti Baltieji ir Juodieji Lak-ajai, ež. Nik-ajis), tokių vietovardžių yra ir į rytus nuo dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija.

      Manyčiau, jog tyrinėjant sėlių palikimą, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į ežerų pavadinimus su galūne –ys.  

      Ežerų pavadinimų su tokia galūne labai daug šiaurės-rytų Lietuvoje (Varnys, Baltys, Ilgys, Šiekštys, Kurtinys, Dumblys, Ringys, Vėlys, Virėkštys, Bėlys, Kamanys, Gruodys, Perkalys ir t.t.), tiesa kai kur senoji galūnė –ys pakeista į –is, tačiau senieji vietiniai gyventojai vis dar sako –ys.

       Šioje teritorijoje dažnai netgi žmonių vardai tariami su galūne –ys (Algys, Bronys). Gali būti, jog tai irgi yra sėlių kalbos palikimas.

       Zigmas Zinkevičius rašo, kad pirmosios linksniuotės daiktavardžiai didelėje rytų aukštaičių tarmės dalyje (uteniškiai, kupiškėnai, šiaurinės anykštėnų ir vilniškių dalys, šiaurės panevėžiečiai apie Biržus) neturi galūnės –is, o vietoje jos yra –ys (Lietuvių kalbos dialektologija, 1994, p.54).

       Pasižiūrėjus į dabartinių lietuvių tarmių žemėlapį, panašu, kad sėliai yra gyvenę būtent tose srityse, kurių gyventojus kalbininkas Antanas Salys vadino rytų aukštaičiais puntininkais - ten, kur kiti lietuviai sako an („pantis“) arba on („pontis“), puntininkai sako un („puntis“).

       Kaip pažymi kraštotyrininkas Antanas Karmonas savo knygoje „Istorijos mįslės (Šiaurės-rytų Lietuva)“ (2000 m., p. 291), šia tarmės savybe remiantis galima daryti gana pagrįstą prielaidą, kad kronikose užfiksuotas kunigaikščio (vėliau - karaliaus) Mindaugo brolio Dausprungo (o ne Dausprango arba Dausprongo) vardas rodo, jog Mindaugo šeima yra kilusi iš „puntininkų“ žemių, tai yra iš senosios istorinės pietinės Sėlos, tuo metu lietuvių jau užkariautos.

       Manau, kad senosios Sėlos etnines ribas, buvusias įvairiais laikotarpiais, dar ne kartą teks tikslinti.

       Tačiau norint tiksliau nustatyti sėlių paplitimo ribas, visų pirma reikėtų sudaryti išsamius vietovardžių su priesagomis –ykšt-, -ėt-, -aj- (gal būt ir su galūne –ys) žemėlapius, nustatant jų paplitimo arealą,  juos palyginti tarpusavyje ir su kitais išlikusiais sėlių kalbos reliktais, taip pat ir su archeologinių tyrimų medžiaga (kuri, deja, rytų Lietuvoje labai menkai tyrinėta ir datuota).

Kraštotyrininkas  Kęstutis Čeponis

**************************************************************

Tarmių žemėlapiai

     Vilnius ir teritorija į šiaurę nuo Vilniaus patenka į sritį, kurioje kažkada gyveno sėliai, o piečiau jau jotvingių gyventa teritorija

Traditional Classification of Lithuanian Dialects



New Classification of Lithuanian Dialects

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

šaltinis - Trakai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 824#M49824



Remiuosi archeologiniais ir kalbotyriniais (ypač vietovardžių bei tarmių) duomenimis. Plačiau:

2005 02 20

Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje

      Šiaurės-rytų Lietuvoje daugelyje kaimų iki šių dienų vis dar „dzūkuojama“. Manoma, kad tai yra sėlių kalbos palikimas. Deja, sėlių kalba galutinai išnyko gana anksti (matyt, dar XIII-XIV amžiuje), nepalikusi jokių rašto paminklų.

      Kalbant apie Sėlos ribas, reikėtų aiškiai skirti įvairiais laikotarpiais buvusias politines ir etnines ribas. Metraščiuose ir kituose rašytiniuose šaltiniuose iš esmės kalbama tik apie to meto politines ribas, nurodant kieno valdžioje ar politinėje įtakoje buvo viena ar kita teritorija. Dėl šios priežasties negalima tiesiogiai tapatinti sėlių (tai yra genčių, kalbėjusių sėlių kalba) tuo metu gyvenamas teritorijas su XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimomis politinėmis Sėlos ribomis.

      Sėlių gyventa teritorija per amžius labai keitėsi, tačiau X-XIII amžiuje sėliai daugiausia gyveno Dauguvos upės pakrantėse, netgi iki pat Rygos. Kalbininkai yra nustatę, kad sėliai, laikui bėgant, stumiami lietuvių genčių, judėjo šiaurės kryptimi (kažkada sėliai gyveno Aukštadvario ir Vilniaus apylinkėse), paskui save palikdami kai kuriuos vietovardžius, išlikusius iki mūsų dienų, ir sėlių kalbos pėdsakus dabartinėse lietuvių ir latvių tarmėse (tai, beje, įrodo, jog nemaža dalis sėlių ne žuvo kovose, o palaipsniui buvo asimiliuoti lietuvių ir latgalių).

      Maždaug iki V-VI a. sėliai gyveno žymiai piečiau, negu X-XIII a. Sėlių piliakalniai buvo net dabartiniuose Trakų ir Vilniaus rajonuose.

       Padėtį pakeitė klajoklių (hunų-akacirų ir kitų genčių) invazija į Centrinę Europą V-VI a., sukėlusi kelias masinio tautų kraustymosi bangas. Tuo metu į baltų žemes įsiveržė slavai, savo ruožtu pastūmę ir įvairias baltų gentis, tame tarpe ir lietuvius.

       Pasak archeologo Gintauto Zabielos (Lietuvos medinės pilys, 1995, p. 49-50), archeologiniai radiniai rodo, jog lietuvių gentys maždaug nuo VI a. vykdė invaziją į nuo seno sėlių apgyvendintas žemes. Tokie radiniai (sėliams priskiriami įmoviniai užbarzdiniai įsmaugta plunksna ietigaliai, datuojami VI-VII a.) rasti Aukštadvario (Trakų raj.), Moškėnų (Rokiškio raj.), Velikuškių (Zarasų raj.) ir kituose piliakalniuose, taip pat ir dabartinėje Latvijos teritorijoje.

      Ietigalių padėtis ir sudegusių pastatų liekanos rodo, jog sėliai šiuose piliakalniuose nesėkmingai gynėsi nuo užpuolikų. Faktiškai didžioji dalis vėlesnės lietuviškos Nalšios žemės yra buvusios sėlių žemės, palaipsniui užimtos lietuvių genčių, kurios pamažu asimiliavo sėliškai kalbėjusias vietines gimines ir gentis. Lietuvių ekspansija, prasidėjusi VI a., tęsėsi iki pat XIV a., kada pietiniai sėliai iš esmės jau buvo galutinai sulietuvinti.

Plačiau: Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=3273#3273

Tarmių žemėlapiai parodo gana akivaizdžiai senąsias įvairių genčių gyventas teritorijas iki lietuvių genčių invazijos - Vilnius ir teritorija į šiaurę nuo Vilniaus patenka į sritį, kurioje kažkada gyveno sėliai, o piečiau jau jotvingių gyventa teritorija.

Traditional Classification of Lithuanian Dialects

http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

New Classification of Lithuanian Dialects

http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

P.S. Šiuo metu jau manoma, kad ne tik prūsai, jotvingiai ir kuršiai buvo vakarų baltai, bet ir žiemgaliai bei sėliai irgi buvo vakarų baltai.

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

   Выдержки:

   "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

(Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

Lietuvių gentys (ar gentis) užėmė teritorijas, kuriose jau buvo susiformavusios įvairios baltų kalbos (tarmės) ir būtent jų poveikyje susiformavo įvairios lietuvių tarmės.  

Beje, baltarusių ir rusų tarmių žemėlapiai taip pat leidžia gana tiksliai nustatyti senąsias įvairių senųjų baltų genčių ribas, buvusias iki slavų invazijos (o rytų pusėje - iki klajoklių - daugiausia tiurkų - įnvazijos).

http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg
http://litopys.org.ua/pics/maps/map_dialects_VII_XX.gif

     Reikia atsiminti, kad slavų kolonizacija 6-7-9 amžiuose ėjo iš pietų ir pietvakarių - iš esmės upių slėniais, tai yra beveik statmenai dabartinių baltarusių tarmių plotams. Be to, rytų slavai tuo metu buvo dar visiškai vienalytė tarminiu požiūriu masė ir ją "suskaldyti" į atskiras tarmes ("tarmių ruožus") galėjo tik senesni šių vietų gyventojai, jau turėję savo atskiras tarmes ir vėliau palaipsniui asimiliavęsi slavų masėje.

    Kaip akivaizdžiai matyti, baltarusių tarmės "eina" skersai senojo slavų migracijos kelio ir siekia dabartines lietuvių ir latvių, bei buvusias jotvingių žemes. Šios tarmės visame plote (tame tarpe ir ten, kur dar visai neseniai gyveno lietuviai bei latviai - tiksliau latgaliai) yra iš esmės visai vienodos. Tai rodo, jog visuose tuose ruožuose jau iki ateinant slavams buvo susiformavusios vienalytės senųjų gyventojų - baltų genčių - tarmės, ir jos buvo tos pačios, kaip ir dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos pakraščiuose.



      Dabartinių tarmių tyrimai rodo, jog vadinamasis "dzūkavimas" yra paplitęs visoje toje teritorijoje, kur kažkada gyveno būtent jotvingių ir sėlių gentys (bei, matyt, jiems artimos). Tai būtų ne tik dabartinė Lietuvos rytinė dalis, bet ir šiaurės-rytų Lenkija bei vakarų Baltarusija, ir dalis Latvijos teritorijos ("aukščiau" šiaurės-rytų Lietuvos).

     Vis tik tarmių specialistai išskiria specifinius skirtumus įvairiuose "dzūkavimo" arealuose. Labai gali būti, jog tie arealai atspindi senųjų, čia kažkada gyvenusių, giminingų baltų genčių apytiksles ribas.

     Šiuo metu kalbininkai vis labiau "linksta" pripažinti hipotezę, kad sėliai, kaip ir jotvingiai buvo vakarų baltai, ir jų kalba gerokai skyrėsi nuo rytų baltų. Tačiau didesnėje sėlių tuo metu gyvenamoje teritorijoje jie palyginti gana anksti (matyt, dar apie 6-7-8 amžių) buvo "sulietuvinti" ("surytietinti"), ir todėl mažai išliko akivaizdžių įrodymų apie sėlių "vakarietiškumą".

     Jotvingiams šiuo požiūriu "pasisekė" labiau. Lietuvių "imigracinė" ekspansija (taigi, ir "kalbinė") juos pasiekė žymiai vėliau, ir tai iš esmės tik dabartinės Dzūkijos teritorijoje (įskaitant ir jos dalį, dabar esančią Baltarusijos teritorijoje bei šiaurės-rytų Lenkijoje).

     Vis tik šiauriniame jotvingių gyventame areale - pvz., Trakų apylinkėse, tik po rimtų tyrimų "pasimatė" jotvingių kalbiniai "pėdsakai". Tai rodo, jog čia jotvingiai irgi gana anksti buvo "sulietuvinti".

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

     Manau, kad tiksliau ištyrus "dzūkavimo" arealą (ypač dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), būtų galima nustatyti, kur maždaug ėjo riba tarp vakarų baltų ir rytų baltų, iki "didžiojo tautų kraustymosi" 5-7 amžiuose.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Tomas Baranauskas. Sėlos aktai.

„Sėlos aktuose“ – seniausia Šiaurės Rytų Lietuvos praeitis

http://alkas.lt/2016/01/23/selos-aktuos ... s#comments

Tomas Baranauskas, http://www.alkas.lt
2016 01 23 14:01



„Sėlos aktų“ viršelis

Sausio 27 d. – vasario 2 d. Sėlos ir Žiemgalos kraštų muziejuose – Kupiškyje, Anykščiuose, Rokiškyje, Joniškyje, Biržuose ir Pasvalyje – bus pristatyti Sėlos istorijos dokumentai. Pasvalio krašto muziejus drauge su Joniškyje įsikūrusia asociacija Žiemių pradas „Simkala“ išleido dokumentų rinkinį „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ (sudarytojas Tomas Baranauskas), į kurį įtraukti seniausiai Biržų, Kupiškio, Anykščių, Rokiškio ir Zarasų rajonų praeičiai svarbūs Mindaugo ir vėlesnių laikų dokumentai (iki XIV a.). Šiame rinkinyje dokumentai skelbiami originalo (lotynų) kalba paraleliai su vertimu į lietuvių kalbą, o taip pat pateikiamos jų originalų nuotraukos iš Berlyno, Krokuvos ir Stokholmo archyvų. Leidinyje taip pat pateikta XIII – XV a. Sėlos istorijos apžvalga ir skelbiamų dokumentų komentarai.

Sėlos dalybų tarp Vokiečių ordino ir Rygos arkivyskupo aktas sudarytas 1256 m. pabaigoje. 2016 m. sukanka 760 metų nuo šio akto sudarymo ir 600 metų – nuo pačiame Žiemgalos bei Sėlos paribyje įsikūrusių Biržų pirmojo paminėjimo (Biržus pirmą kartą minintis 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laiškas paskelbtas „Žiemgalos aktuose“). Tad šis leidinys dedikuotas šioms sukaktims.

Žiemgalos ir Sėlos istoriniai likimai XIII amžiuje buvo glaudžiai susiję. Juos sieja 1218–1226 m. formaliai gyvavusi Sėlos vyskupija, apėmusi rytų Žiemgalą ir šiaurės Sėlą, o taip pat galutinis viduramžių vokiečių ekspansijos rezultatas – Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos padalijimas į bemaž lygias pietines ir šiaurines dalis, atitekusias atitinkamai Lietuvai ir Livonijai (nuo 1918 m. – Latvijai).

1256 m. Sėlos dalybų aktas teikia žymiai mažiau informacijos apie Sėlą nei atitinkami 1253 m. Kuršo ar 1254 m. Žiemgalos dalybų aktai. Sėlą jis apibūdina tik pagal išorinius jos valdymo centrus – Aizkrauklės ir Kuoknesės pilis – ir nemini jokių vietovardžių pačios Sėlos teritorijoje.

Šią spragą kažkiek užpildo kiti dokumentai, visų pirma Vokiečių ordino valdas pietiniame Dauguvos krante tvirtinanti 1254 m. gegužės 23 d. popiežiaus Inocento IV bulė, reikšminga šiaurinei (latviškajai) Sėlos daliai pažinti. Jos originalas nėra išlikęs, o joje tenkinamos Vokiečių ordino teritorinės pretenzijos pažeidžia Rygos arkivyskupo interesus, todėl yra abejonių dėl bulės autentiškumo.

Pietinės (lietuviškosios) Sėlos dalies vidinę struktūrą aprašo 1255 m. spalio mėn. Mindaugo Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktas. Jis jau yra neblogai žinomas Lietuvoje, mat 2003-aisiais, minint Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų, buvo atvežtas eksponuoti į Vilnių iš Berlyno, kaip „svarbiausia išsaugota ir šiandien žinoma istorinė relikvija, susijusi su vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo asmeniu“ (Dolinskas, 2005). Ta proga jis buvo komentuojamas, fotografuojamas, apsvarstytas paties akto ir prie jo prikabinto antspaudo autentiškumas.

Į „Sėlos aktų“ rinkinį įtraukta ir Rygos arkivyskupystės kapitulos 1298 m. birželio 12 d. sutartis su Danijos karaliumi Eriku VI Menvedu, kuriam už pagalbą kovoje prieš Vokiečių ordiną buvo pasiūlytos žemės Žiemgaloje, Jersikoje ir Nalšioje – iš jo galima spręsti, kad Rygos arkivyskupystei tuo metu dar priklausė gan plačios valdos į pietus nuo Dauguvos, kurios siekė net toliau į pietus, nei buvusios Sėlos ribos.

XIV a. antrojoje pusėje, kuomet Vokiečių ordinas vėl ėmė galvoti apie Sėlos užkariavimą, atsirado dar trys reikšmingi Sėlos aprašymai: du Mindaugui priskiriami suklastoti Sėlos dovanojimo aktai ir anoniminis Sėlos ribų aprašymas, datuojamas 1392 m. Šie aktai, nors juose iš esmės tik bandoma rekonstruoti XIII a. Sėlos ribas pagal jau gan miglotą savo meto supratimą, yra reikšmingi dokumentai, papildantys sėliškų vietovardžių aruodą ir mūsų žinias apie šį kraštą. Pavyzdžiui, tik iš anoniminio Sėlos ribų aprašymo sužinome apie Trakus, kurie turėjo būti Rokiškio rajone ir greičiausiai tapatintini su Papilių piliakalniu prie Obelių. Tik čia minimas ir Sėlos paribyje buvęs Latavos (Lettow, dabar – Palatavys, Anykščių raj.) piliakalnis, kuris gali būti susietas su Mindaugo karūnavimo vieta.

Šiandien nelengva lokalizuoti daugelį Sėlos aktuose minimų vietovardžių. Mažiausiai abejonių kelia dabartinėje Latvijoje esančio Sėlpilio (Salų savivaldybė) ir 1255 m. Mindaugo Vokiečių ordinui dovanotų Maleišių (Anykščių raj.) lokalizavimas (nors ir dėl jų būta kitokių nuomonių). Tačiau visi XIII–XIV a. aktuose užrašyti Sėlos vietovardžiai yra vieninteliai amžininkų užfiksuoti sėlių kalbos liudijimai, kuriuos nagrinėja kalbininkai, bandantys šį tą pasakyti apie išnykusią sėlių kalbą.

Dokumentų rinkinys „Sėlos aktai“ – tai projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ tęsinys, kurį vykdant 2014 m. jau išleistas panašus dokumentų rinkinys „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“. Jo rėmuose taip pat vyksta senųjų dokumentų pristatymai tose vietose, apie kurias jie kalba, o vietos muziejams dovanojamos didelio formato dokumentų fotokopijos. Renginių krašto muziejuose metu rinkinio sudarytojas T. Baranauskas pristatys dokumentus, apžvelgs konkretiems rajonams aktualius faktus, su projektu „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ ir jo tikslais supažindins jo vykdytojai – Pasvalio krašto muziejaus muziejininkas, Žiemgalos draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir asociacijos Žiemių pradas „Simkala“ vadovas Andrius Bitaitis. Pristatymų metu bus galima nemokamai įsigyti dokumentų rinkinį.

Plačiau
https://www.google.lt/search?source=hp& ... ZKPG6e6QkM[/b]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.