 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
Algirdas Patackas. Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį
Šaltinis - http://www.baltai.lt/?p=427
Visas tekstas
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1283652913
http://www.lrytas.lt/-12852558791283652 ... raukos.htm
Algirdas Patackas
Lapkritis 19, 2010
„galindai (…) šiaurės vakarų Ispanijos pakraštyje, Europos labiausiai į Vakarus nutolusiame kyšulyje (…) realizavo istorinį savo likimą, atspindėtą (ir tarsi nulemtą) jų vardo“ (Vladimiras N. Toporovas)
Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai, buvo vienas sėsliausių. Apskritai, t.y. „pagrindo etnosai“, užgimę pastoviuose ir vientisuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip giria, kalnai, yra sėslūs – kelionėms pakyla tik antriniai etniniai dariniai, sakytume sūnūs ar dukros, visai kaip šeimoje… Didžiosios girios (jos likutis yra Belovežo sengirė) gentys pasižymėjo ypatingu sėslumu, glūdėjimu, anot Vaižganto. Tautų kraustymosi bangos ritosi per senąjį žemyną viena po kitos, o čia, glūdumoje, tvyrojo prietema ir romá, kaip amžinybės ar neseniai prarasto rojaus miglotas prisiminimas.
Tačiau laikas ir jo įsuktas istorijos smagratis darė savo. Baltų gentys buvo įtrauktos į istorijos sūkurius. Vieni pirmųjų šitai patyrė galindai, galinė, pakraštinė aistijų gentis, gyvenusi didžiosios Girios pakraštyje, kur žvilgsniui atsiveria horizontai.
***
I-dalis. GALINDIJA.
Galindų vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš devynių prūsų kilčių). Jie gyveno Galindoje, tarp Geldapės ir Nauros (Narevo, Vyslos intako) upių. 178 m. po Kr. apie juos rašė graikų geografas Klaudijus Ptolemajas (archeologai to laikotarpio galindus tapatina su taip vadinama Bogačevo kultūra).
Pietuose galindai (prūsiškai galindis, lotyniškai galindae) ribojosi su mazovais, rytuose – su jotvingiais (su kuriais juos siejo itin glaudūs ryšiai), šiaurėje su bartais, vakaruose su pagudėnais, pietvakariuose su sasnais (sėsnomis?). Jų klestėjimo laikas – pirmieji amžiai po Kristaus. Galindijos centras buvo netoli Alnaštyno (Allenstein – vok., Olsztyn – lenk.), Prūsų (dabar Mozūrų) ežeryne.
Narevas iš paukščio skrydžio. Foto Wojciecha Franusa
1699 m. Geldapės apylinkių žemėlapis
http://amzpbig.com/maps/1699_Goldap_1937.jpg
Lenkiška svetainė
http://www.galindia.com.pl/home.html
Tuo metu galindai buvo labiausiai klestinti baltų gentis – turėjo išvystytą žemdirbystę ir amatus, prekiavo ne tik su kaimyninėmis gentimis, bet ir su Padnieprės, Padunojės, Pareinės kraštais, netgi su tolimuoju Krymu. Tuo laiku galindais greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis etninė bendrija, pavyzdžiui, visi lingvistiniai senprūsių protėviai. Mirusius jie degindavo ir vėliau laidodavo urnose, o vyrus laidodavo su žirgais.
VII a. antroje pusėje (įsidėmėkime šią datą) galindų kultūra ėmė nykti. VII-XII a. – palaipsnio galindų silpnėjimo laikotarpis. Manoma, kad XII a. dalis galindų žuvo kovose su Mazovijos kunigaikščiais arba buvo išvesti į nelaisvę, kiti kryžiuočių ordino buvo išvaryti į Sembą, dar kiti išsikėlė į jotvingių ir nadruvių žemes. Vokiečių istorikas Petras Dusburgietis teigė, kad XII a. antroje pusėje Galinda virto dykra, pirmykščia giria.
XIV-XVII a. Galinda buvo kolonizuota vokiečių ir lenkų.
Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine, į vakarus nuo Maskvos (dabartinės Možaisko apylinkės). Jie yra minimi Ipatijaus metraštyje (1057 m. ir 1147 m.) kaip goliadj. Archeologai jiems priskiria taip vadinamą Moščino kultūrą (V-VIII a.). Vėliau juos asimiliavo slavai. Rusų lingvisto V. Toporovo teigimu, XI a. situacija buvo tokia, kad Maskvos gyvenvietėje jau buvo kalbama slaviškai, bet apylinkėse – dar galindiškai, o iki litovščinos, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antpuolių, tai yra baltiškosios Rekonkvistos pradžios, tebuvo šimtas metų…
Žymiausias XX a. antrosios pusės baltistas-slavistas Vladimiras Toporovas rašo (1):
„Galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo „didžiajame tautų kraustymesi“, pradėjusi migruoti iš protėvynės dar keletą amžių anksčiau [...]. Migracijos pasekmėje galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje [...]. Turint omeny, kad istorijos dėka galindai užėmė ypatingą vietą tarp kitų baltų genčių, būdingą kraštutinumais (pats pavadinimas Gal-ind atitinka, matyt, balt. gal-as „kraštas“ (2), ir kad šitie kraštutinumai pasireiškia pirmiausia būtent per šios genties laiko/erdvės charakteristikas, (galindai kartu su sudinais yra paminėti Ptolemajaus – Γαλίνδαι καί Σουδινοί. III, 5 – jau II a. po Kr.; jie gyveno piečiausiame baltų arealo pakraštyje ir migracijos dėka atsirado kraštutiniuose – pietvakariniame ir šiaurės rytų Europos pakraščiuose [...].
„Naujas“ galindų atradimas 60-siais ir ypač 70-siais XX amžiaus metais leidžia įtikinamai teigti, kad dėka galindų mokslas apie baltų senybes rado tą jungiančią grandį (reikia tikėtis ne vienintelę), kurios pagalba galima apčiuopti daugiau ar mažiau patikimą ryšį tarp dviejų istorinių laikotarpių – to, kuris gali būti atstatytas ir suprastas vien per rekonstrukciją vienų ar kitų jo elementų, ir to ankstyvosios istorijos laikotarpio, apie kurį galima spręsti jau iš istorinio pobūdžio dokumentų“.
Kodėl iškeliavo galindai?
„GOTIŠKASIS“ variantas
Istorikai ir kalbininkai siūlo tokią priežastį: „…tikslingiausia atrodo prielaida, kad pusiausvyros Pavislyje sutrikdymo kaltininkais dviejų tūkstantmečių paribyje (iki Kr. ir po Kr.) buvo gotai, persikėlę čionai tuo metu“ (3). Teigiama, kad galindai, pagauti migracinio impulso, tapo gotų (galbūt ir vandalų bei burgundų) palydovais ir iš dalies sąjungininkais, kol jų pėdsakai neišniro toli vakaruose – Galijoje ir ypač šiaurės vakarų Ispanijoje, kur susikūrė vestgotų, prasiskverbusių į Pirėnų pusiasalį 415 m. po Kr., karalystė.
[Vladimiro Toporovo straipsnyje pateikta gan sudėtinga, paini galindų migracijos schema. Mūsų supratimu, painiava atsiranda nesusitarus dėl pamatinių dalykų. Esmė yra štai kur – kaip aiškinsimės šį etnonimą? Jei laikysime, kad rytiniai, pamaskvės galindai (Ipatijaus metraščio goliadj) yra migrantai, ne autochtonai, vietiniai, tada schema tampa itin sudėtinga ir todėl jos patikimumas mąžta: „Migracija vyko dviem skirtingomis kryptimis: į pietryčius ir vėliau į šiaurės rytus vienu atveju ir į pietus (ar pietvakarius), po to į vakarus ir, pagaliau, pietvakarius kitu atveju“. Tai pripažįsta ir pats Toporovas: „Griežtai kalbant, mes neturime patikimų duomenų apie dvi galindų migracijas“.
Mūsų supratimu, užduotį galima dar labiau supaprastinti. Tam reikia atlikti nedidelę sąvokinę revoliuciją – pripažinti, kad galindais, „galiniais“ buvo vadinamos pakraštinės baltų gentys, kur jos begyventų – rytuose, pietuose ar vakaruose (2). Tada viskas stoja į savo vietas – rytiniai baltai nėra atkilėliai, jie ten gyveno nuo amžių, o migravo tik vakariniai galindai. Juo labiau, kad pats Toporovas sutinka su galindų kildinimu iš galas – vieno jo straipsnių paantraštė „Etnoniminis pagrindas Galind- kaip baltų periferijos ženklas“.
Pavyzdžiui, lenkų istorikai kresais, pakraštinėmis teritorijomis juk vadina ir Livoniją („Inflanty“), ir Sileziją, ir Podolę. Beje, Toporovo straipsnyje beveik nerašoma apie dar vieną Galindiją, kurią galima pavadinti „pietine“, šalia rytinės ir vakarinės. Tai – Galicija (ukr. Галичина, lenk. Galicja). Tai itin sudėtingos istorijos kraštas, nuolat padalintas tarp kelių valstybių (tame tarpe ir LDK), visaip vadintas (Haličo-Voluinės kunigaikštyste, netgi Galisijos ir Lodomerijos karalyste). Neabejotina tik viena – kad čia gyvenusio etnoso substratas iš esmės yra baltiškas, tai yra galindiškas. Apie tai užsimena ir Toporovas, kalbėdamas apie „galindiškojo elemento buvimą toli į pietus nuo istorinės Galindijos (...), t. y. lenkų-čekų pasienio ruože (pirmą kartą nurodyta Kozyrovskio), šiaurinėse Karpatų ir Sudetų priekalnėse“. Pagaliau juk mūsų kaime paskutinėje troboje gyvenantis dažnai vadinamas „galiniu“...]
***
Taigi, toliau bus kalbama tik apie vakarinius galindus, Prūsų (Mozūrų) paežerių ir girių tautą ir jos odisėją – kelionę į Vakarus. Pirmuosius galindų pėdsakus vakaruose vokiečių istorikai aptiko asmenvardžiuose – tai Galindo, vestgotų kario vardas, taip pat Bertino analų sudarytojo vardas Prudentius Galindo (835-861 m. įraše). Ypač pagausėja šių atradimų prieškario vokiečių mokslininkų darbuose (matyt, tai susiję su tų laikų politiškai konjunktūrišku dėmesiu gotų istorijai).
Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844-1200 m.). „Kartu su elemento galind- geografijos ir chronologijos išsiplėtimu labai svarbus buvo staigus pavyzdžių kiekio augimas ir, pagaliau tai, kad po šiuo elementu buvo užkoduoti ne tik asmenvardžiai, bet ir vietiniai objektai. Šiaip ar taip, esama medžiaga leido E. Gamillscheg’ui rekonstruoti got. galinds kaip „galindas“. Nuo to laiko tapo aišku, kad panašūs pavyzdžiai yra ne tik ne atsitiktiniai, bet turi būti laikomi dėsningu atspindžiu bei liudijimu, jog tarp vestgotų būta ypatingos vakarų baltų kilmės etninės grupės – galindų, kurie, matyt, turėjo ir savo teritorinius centrus“ (4).
Nors, Toporovo nuomone, kalbos ilgą laiką galindams išlaikyti nepavyko – ją, matyt, kaip ir vestgotų kalbą, užgožė romaninės kilmės kalbos (vulga latina), – nėra beviltiška ieškoti baltizmų ispanų tarmėse, ypač ten, kur galindų labiau apsistota. Tai – Pirėnų pusiasalio šiaurės vakarų kyšulys, Galisija. Nors toponimų su Galind-, daugiausia patroniminės kilmės, yra aptinkama ir kitur, net centrinėje Ispanijoje (pavyzdžiui, Castel de Galindo prie Teruelio, Fuente Galindo prie Alikantės, tor de Galindo, Muňogalindo, Los Galindillos ir t. t.), tačiau šiaurės vakaruose jų tiek gausu (prie Ourense, Braga, Porto, Viseu, Zamora, Salamanca, Avila, Bizcaya, Segovia, Cáceres ir kt.), kad galima kalbėti apie „Pirenėjų Galindiją“, panašiai kaip kalbama apie Andalūziją („vandalų šalį“), Kataloniją (Catalania – Got‘ų + Alan‘ų kraštą) ir t. t. Įdomu, kad tarp patronimų pasitaiko ir labai jau atpažįstamų – Galindon-ez (t.y. Galindon sūnus, nes –ez reiškia -aitis), Galind-onis, Galinnonis.
Vladimiras Toporovas pirmasis atkreipė dėmesį ir į faktą, kuris kažkodėl nesusilaukė nei Vakarų, nei mūsų mokslininkų dėmesio, kad ispanų epo herojaus El Sido palydoje būta companjeros, šaunaus ietininko Galind Garçiez, el bueno d‘Aragón (apie šį šaunuolį bus atskira kalba).
„Demografinio sprogimo“ variantas
Pradėkime nuo Petro Dusburgiečio, kryžiuočių kronikininko, „Prūsijos žemės kronikų“(1326m.): Pagausėjo galindų [galindite], kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti… (čia ir toliau išryškinta mūsų). (5)
Tą pačią mintį apie „demografinį sprogimą“ kartoja ir pora šimtų metų vėliau rašęs Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.):
Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo. (6)
Ir toliau: Prūsijoje (Brutenijoje) [Brudenia] gyveno gentis, vadinama galindai (galindier). Jie turėjo daug vaikų, daugiau už kitas gentis … (7). Tą patį teigia ir Prūsijos kultūros istorikas Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius) savo rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (rašytame 1671-1703m.): Mat galindai buvo labai galingi, iš dalies dėl to, kad jų gyvenama teritorija Prūsijoje buvo neprieinama dėl daugybės raistų, ežerų, girių ir t.t., iš kurių jie lengvai rasdavo kelią; iš dalies ir dėl to, kad jų moterys buvo labai vaisingos, net kraštas nebegalėdavo išlaikyti tiek daug žmonių.(8).
Ir toliau: „Ypač jie buvo galingi, kai šalį valdė karaliai, nes ji (Galinda – aut. past.) buvo ne tik plati (tikra) to žodžio prasme, bet ir turėjo tiek daug gyventojų…(9). Neteko aptikti, kad į šią svarbią aplinkybę tyrinėjantys galindų migraciją būtų atkreipę dėmesį. O juk staigus populiacijos pagausėjimas yra dažniausia migracijų priežastis. Yra dar viena prielaida, mįslingai deranti prie „demografinės“.
Jau rašėme, kad Prūsijos galindų medžiaginė kultūra, kaip teigia archeologai, suklesti pirmuose amžiuose po Kr., labiausiai tarp visų baltų genčių, tačiau VII a. antroje pusėje dėl nesuprantamų priežasčių nunyksta, ir gentis jau nebeatsigauna – XII a. galindai yra nukariaujami ar išstumiami iš gimtų vietų. Tai koreliuojasi su gotų invazijos į Iberijos pusiasalį chronologija (V-VI a.) ir, kaip jau rašyta, pirmųjų galindų pėdsakų šiaurės Ispanijoje pasirodymu (VII a. po Kr.) bei staigiu jų pagausėjimu. Kas gali atsakyti, kokį vaidmenį čia suvaidino anas materialinis gerbūvis? Kokią įtaką šitai turėjo tautos gausėjimui ir vėlesniam žlugimui?
Yra mokslininkų, linkusių istorijai taikyti biologijos dėsnius – pradedant Frezeriu ir baigiant Gumiliovu. Pvz., materialistinėse mokyklose naudojami tokie terminai, kaip „biomasės kiekis iš ploto vieneto“ – šios ir panašios sąvokos taikomos taip vadinamai „maisto rinkėjų“ epochai, kai buvo prasimaitinama iš to, kas randama natūralioje gamtoje.
Kitos, rafinuotesnės mokyklos bando ne taip tiesmukiškai aiškinti biologijos poveikį žmonijos istorijai, įvesdamos vitališkumo, „gyvybinės energijos“, pasionariškumo (L. Gumiliovas) sąvokas. Pavyzdžiui, vyriško prado kultūrose dažnai yra sutinkamas tipažas, įkūnijantis ekstremalų, su aržumo perteklium personažą, dažnai negatyvų taikiu laikotarpiu, bet teigiamai vertinamą krizės ar karo sąlygomis – tai kaukaziečių abrekas, germanų berseras ir t. t. Pašalinti iš sociumo, jie suformuoja būrius, ordas ir, susikaupus kritinei masei, pakyla į žygį. Tai paaiškina, kodėl istorijos apyaušryje į Europą periodiškai paplūsdavo vikingų bangos, o iš bekraščių Eurazijos stepių – klajoklių ordos.
Taigi, pakilus galindų kaimynams (pusbroliams? posūniams? sūnums?) gotams (kurių žygiams pagrįsti ir tinka L. Gumiliovo „pasionariškumo“, vitalinės energijos perviršio dėsnis), paskui juos pakilo (ar buvo „išsviesti“) ir ne tokie karingi, taikesni galindai. Tačiau jei gotai prasiautė per Europą kaip liepsna, beveik nepalikdami pėdsakų (kokie pėdsakai gali likti po liepsnos…), tai galindai, trumpiau ar ilgiau apsistoję naujuose kraštovaizdžiuose, paliko tokias žymes, leidžiančias atsekti šį išskirtinį mūsų protėvių nuotykį, baltiškajį žygį į Vakarus..
***
II-dalis. GALISIJA.
Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Galisijos šventvietę Santjago de Kompostelą, Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijintis raštas – compostela kabo garbingoje vietoje ant sienos. Iš esmės tolimesnis tekstas bus tos kelionės impresijos, įspaudai, kurios vienas iš tikslų, be kitų, sakraliųjų, buvo ir atkartoti, suvokti galindiškosios kelionės į finis terrae, Capo Finistera (ar Fistera) paslaptį. Pradėkime nuo to, kas yra camino, piligriminė kelionė į Santjago.
***
Camino Santiago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.
Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai.
Kodėl būtent į šį užkampį? Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grąsomoje maurų, šis Galicijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.
Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais.
Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu.
Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės. Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija.
Tačiau ši istorija turėjo įvadą… Dalykas tas, kad per Galisiją ėjo senovinis, dar pagoniškų laikų mitinis kelias į pasaulio galą. Šis kelias į tolimiausiai vakaruosna nutolusį Europos žemyno kyšulį, kurio dėka Europos žmogus galėjo akivaizdžiai išvysti, kur baigiasi jo oikumena, jo gyvenamas pasaulis – be abejo, buvo sakrali erdvė. Šio kelio savotiškas dvasinis atitikmuo, dangiškoji-kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia kryptimi – vakarų, saulėlydžio link.
Camino de Santiago. Camino Santiago kelias
Yra nuotrauka, daryta naktį – apačioje boluoja, vingiuoja per Kastilijos lygumas ir kalvas camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė.
Beveik visos senos kultūros turi savo supratimą ir vardą tam keliui – pradedant turbūt poetiškiausiu, baltiškuoju senoviniu Sielų upė, Vėlių kelias, vedantis į dausas – vėliau Paukščių kelias (kaip ir pas latvius ir ugrofinus), Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, viena iš Dzeuso žmonų, moteriškumo ir motiniškumo įsikūnijimas, gražiomis (graikų skoniui…) karvės akimis; taip pat slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palietu pienu maitinasi dievai), ir baigiant šiurpiais gotiškais-germaniškais eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragnarok), apie mitinį žvėrį, vilką Fenrirą, kosminio blogio įsikūnijimą, praryjantį saulę ir t.t.
Paukščių takas
Teko matyti senose, dar turbūt ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose bareljefų, kur pavaizduotas šis žvėris su ilgu, iškištu ir vingiuojančiu liežuviu (liežuvis – tas pats kelias? finis terrae kaip saulės kapinės?). Dideliems giminystės su gotais gerbėjams patartina susipažinti su bent pora epizodų iš jų apokaliptinės mitologijos, kad praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų turbūt nerasime visame mitų pasaulyje… Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žvaigždkelis virsdavo tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.
Galisijos klimatas
Pažvelkime į Pirėnų pusiasalio nuotrauką, darytą iš kosmoso – visa Ispanija yra geltonai ruda, išskyrus siaurą žalios spalvos ruožą pačiame viršuje, šiaurėje, tarsi karūną. Tai – España verde, žalioji Ispanija, Atlanto vandenyno ir Kantabrijos jūros (Biskajos įlankos) pakrantės ir pietinės Pirėnų pašlaitės (tiksliausiai jo ribas nubrėžia meteorologai – į šiaurę nuo linijos, kur iškrenta daugiau kaip 1000 mm kritulių). Išties, tai tarsi kitas pasaulis – žalias ir vėsus, visai kitoks nei išdegusios, saulės nualsintos pietinės Iberijos plynaukštės.
Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atataria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando. Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, tame tarpe amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai.
Tuo tarpu centrinės Ispanijos lygumose gali pravažiuoti ištisus kilometrus, nepamatęs nei vieno medžio, o pietinės pakrantės labiau primena Afriką, nei Europą (berods, Gi de Mopasanui priklauso: Afrika prasideda už Pirėnų...). Kas lemia šiuos kontrastus? Juk ant tos pačios geografinės lygiagretės kaip Galisija (43º š. p.) rasime ir tokius anaiptol ne „vėsius“ geografinius pavadinimus, kaip Korsika, Kaukazas ir net Karakumų prieigos... Tai – didingojo Atlanto įtaka. Šiauriniai Kantabrijos kalnų skardžiai sulaiko Atlanto vėjų nešamą drėgmę, ir jų pavėsyje kaip šaldytuve susikuria šie „šiaurės subtropikai“ – teko vieną vasarą maudytis Atlante, esant 16ºC vandens temperatūrai...
Galisija ir keltai
Galisijos praeitis iki Kristaus gimimo skendėja ūkuose. Žinoma tik tiek, kad šalia baskų protėvių, kurie neabejotinai yra seniausi Iberijos čiabuviai, gyventa ir kitų genčių, kurias susitarta vadinti iberais, ir kurios, kaip atrodo, buvo artimos baskams. Tai tarsi rodytų štai šios panašybės:
Iberų Baskų Egiar egin (daryti) Salir zillar (sidabras) Saltu saldi (arklys) Nescato neskato (mergaitė)
Pirmieji indoeuropiečiai, prasiskverbę į Iberiją, buvo, kaip teigiama, keltai. Išties, daugelį archeologinių artefaktų, randamų šiaurinėje Iberijoje, galima priskirti keltams. Iš keltiško-gališko konteksto išvedamas ir Galisijos pavadinimas – graikų istorikas Strabonas (I a. po Kr.) mini gentį καλλαικοι, iš kurios lotynizuoto pavadinimo Gallaeci, Gallaicoi ir kildinamas Galisijos pavadinimas. Vėliau kraštas pakliūva Romos valdžion, dar vėliau seka svebų-gotų invazija.
Tačiau dėl etnonimų su šaknimi gal-, kurių pilna Europa, yra prirašyta ir prikurta tiek prielaidų, kad kyla pagunda šiam etimologiniam chaosui vienu lietuvišku kirčiu „padaryti galą“, traktuojant gal- kaip universalų sandą pakraštinėms, Indoeuropos paribio gentims ar teritorijoms įvardinti (2).
Europos „galūgaliai“
Labai gausu jų pietuose, Italijoje ir ypač Graikijoje.
Eidami „lietuviškuoju“ 25º dienovidžiu į pietus, prie Dardanelų sąsiaurio rasime vieną piečiausių Europos žemyno kyšulių – Gallipolio pusiasalį.
Šalia ežeras Galo, taip pat Galaksidion kyšulį Korinto įlankoje; Peloponeso pusiasalyje – du toponimus Galatas, dar vieną Kretoje, visi ant jūros kranto; Galatista, Galatia, Galatini prie Salonikų; kyšulys Galisas Siro saloje; beveik ant tos pačios lygiagretės, Apeninų pusiasalio pietuose, Italijos „bato“ smaigalyje yra Gallipoli miestas (kaip ir Graikijoje), šalia dar Galatone ir Galatina, taip pat Gallo kyšulys šalia Palermo, Sicilijoje, Tirėnų jūroje.
Pačioje Škotijos šiaurėje, ant įlankos kranto, kyšulys Gallan, toponimas Galashils ir upė Gala-water; Galway Bay, įlanka vakarų Airijoje.
Legendinėje „Ultima Thule“, tolimojoje Tulėje, ties poliariniu ratu, šalia šiauriausio Europos kyšulio Nordkapo – Galten; kyšulys Galstrom Švedijoje, Botnijos įlankoje. Pietryčių kryptimi, Dunojaus estuarijuje, senovinėje Galatijoje, yra Galac, o ant Juodosios jūros kranto, Varnos įlankoje – Galata.
Dar priminkime Galisiją su jos „pasaulio pabaigos“ kyšuliu (Finis terrae arba galisiškai Capo Fistera).
Kontinento viduryje toponimai su gal- labai reti, bet Europos „galvūgaliuos“ turime mažiausiai dvylika kyšulių, įlankų ar upių, įtekančių į įlankas su šaknimi gal-, tad yra apie ką pamąstyti...
Vienaip ar kitaip, Galisijos „galindiškojo“ varianto teisę egzistuoti sunku būtų užginčyti. Juo labiau, kad jos suabsoliutinimas, bandymas vien ja aiškinti Galisijos kitoniškumą iššaukia vis didesnes abejones, kurios prasiskverbia net ir į populiariąją lektūrą.
Pateikiame, pavyzdžiui, straipsnio iš „Galisijos gido“ (Galicia quide) santrumpą:
[Dažnai teigiama, kad yra ryšys tarp Ispanijos Galicijos ir Šiaurės Britanijos, ypač Škotijos ir Airijos. Tačiau iš tikrųjų šie santykiai yra atviras klausimas, nes pagrįsti ne tiek istoriniais įrodymais, kiek pasakomis ir mitais. (...) Pirma, nėra abejonių, kad galima rasti panašumų tarp kai kurių artefaktų Galisijoje ir Airijoje. Tačiau šitaip galima pasakyti ir apie Prancūziją, Italiją, net Pietų Ameriką. Ar ten visur buvo keltai?
Toliau, iš „velnio advokato“ pozicijų – Galisijos kalba, gallego neturi jokio panašumo su jokia senovės keltų kalba. Gallego yra artima portugalų kalbai, turinti skolinių iš ispanų (castellano) kalbos.
Taigi ar ryšys su keltais yra daugiau nei mitas? Yra keletas neįprastų tradicinių papročių, kurie gali sumažinti skepticizmą. Aplankykite bet kurią Galisijos šventę, ir jūs būsite liudytojas, kaip labai jie skiriasi nuo festivalių pietų Ispanijoje. Pirmiausia išgirsite dūdmaišius, paragausite galleta gallega, „kepinių iš Velso“. Nerasime čia tartanų (languotų sijonų), tačiau muzika ir šokiai bus nepanašūs į ispaniškus. Galima rasti griuvėsių iš laikotarpio prieš romėnų įsigalėjimą, panašių į Britanijos keltų gyvenvietes, be to, veido bruožais galisiečiai skiriasi nuo ispanų iš kitų regionų. Vis dėlto šių panašumų nepakanka tvirtai pagrįsti „keltiškajai“ versijai...]
Mūsų komentaras būtų toks: neabejotina, kad kaimyniniai etnosai, tokie kaip Britanijos ir Prancūzijos keltai, turėjo įtakos. Tačiau šitai netrukdo ir „galindiškajai“ versijai – juk dūdmaišius gali rasti beveik visoje Indoeuropoje, nuo Labanoro girių iki Irano, o nepanašumus su piečiau esančia Ispanija sėkmingai galima aiškinti ir iš „galindiškų“ pozicijų.
V. Toporovas teigia: „Vis tik nereikia laikyti neperspektyviomis galimų baltizmų paieškas ispanų tarmėse tose vietovėse, kur pastebėtas ypač tankus galindiškasis sluoksnis.
Šiaip ar taip, gotiški elementai ispanų kalboje sudaro pastebimą sluoksnį, kurio, tiesą sakant, skirtingai nei galindiškojo, specialiai buvo ieškota (...). Vis augantis germanizmų kiekis ispanų ir portugalų onomastikoje verčia daryti prielaidą apie ispanų ir portugalų kalbose kadaise buvusį svaresnį gotizmų sluoksnį.
Tokia pati perspektyva gali atsiverti ir „galindiškųjų“ elementų šiose kalbose radimui, ypač jeigu priimti domėn, kad mūsų laikais pavyzdžių su elementu galind- kiekis šiaurės vakarų Ispanijoje ir Portugalijoje, palyginus su 30-siais [XX a. – mūsų past.] metais, išaugo daug kartų“ (10).
Belieka mūsų kalbininkams priminti, kad, pirma, tai skamba kaip įpareigojimas, ir antra, kad yra tokia gotiškojo-baltiškojo problemų rato tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, kurios darbų stengiamasi iš visų jėgų nepastebėti...
Taip, ta pati ponia Jūratė iš Venesuelos, kuri aptiko vertimo klaidą, atsiradusią verčiant į vokiečių kalbą senuosius raštus, ir todėl ponios Jūratės dėka Jordano Skandia galime susigrąžinti iš anapus Baltijos į mūsų pajūrius: tai ji priminė, kad, pagal Ramoną Menendez Pidalį (Ramón Menéndez Pidal), žymų ispanų filologą, senasis Kastilijos, Castellae (pilių, castillos, šalies) pavadinimas, iki jį lotynizuojant, buvo Vardulies (plg. Vor-uta, Mindaugo pilis ir t. t.)...
Savo ruožtu pabandysime padaryti tokią pastangą, remdamiesi kelionės per Galisiją įspūdžiais, tik ne onomastikos baruose, o hidronimikoje.
Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna.
Bet štai keletas galisiškų vandenvardžių:
Rio Miño (tariasi Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Boente, Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)...
Palyginkime – Minija (Min-upė, Minia, Minė – visos Žemaitijoj), Neris, Nova prie Griškabūdžio (Nava – ežeras Aukštaitijoj), Mera prie Švenčionių (Merkys), Bonė, Bonalė prie Kartenos (gal ir Venta), Jiesia (Isė prie Karklininkų, Įs-upis prie Joniškio, Aisė prie Veiviržėnų), Sil-upis prie Krekenavos (Sėl-iupys prie Daugailių), Sor-upis prie Lukšių, Saria prie Švenčionių, Ūla...
Ir tai vien iš dabartinės Lietuvos duomenų, iš A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno“, o kur dar prūsiška-galindiška medžiaga? Galima tęsti ir tęsti:
Rio Tambre – Dumburys prie Vainuto, Dumblė prie Linkuvos, Rio Lima – Lima Prūsijoj, Rio Umia – Umėja prie Kėdainių, Rio Govia – Govijos upelis prie Varnių, ež. Gavys, Gauja Latvijoje, Rio Balsa – Balsė prie Marijampolės, Balžė prie Šešuolių, Rio Lamas – Loma prie Kvėdarnos, ež. Lamėstas, Rio Landro – Lendrė, Lendr-upis Žemaitijoje, Rio Ybias – Jieva-raistis ir t. t.
Iš jų ner-, nov-, sil- yra labai archajiški ir, sakysim, priklauso bendraindoeuropinei hidronimų klasikai, tad į juos galėtų pretenduoti ir keltai. Tačiau kiti? Kitur Ispanijoje beveik nieko panašaus nerasime – ten visur, prisiminus nemirtingus Puškino stansus, „sruvena virpa nakties zefyrai ir teka srūva Gvadalkvivirai“.
Apie galisiečius.
Štai kaip juos apibūdina senos, XIX a. enciklopedijos: „Galjegos yra artimesni portugalams nei ispanams ir kalba šnekta, kurią gali palaikyti pagadinta portugalų kalba, ir kurios ispanas nesupranta. Tai stiprūs, tvirto sudėjimo vyrai, geriausi Ispanijos kariai; jie nebijo sunkaus darbo, kaip ir jų moterys, garsėjančios savo vaisingumu ir noriai samdomos žindyvėmis. Galjegos griežtai religingi, darbštūs, garbingi ir svetingi.
Daug galisiečių per sunkmečius emigravo (XX a. pirmoje pusėje į Lotynų Ameriką ir JAV išvyko apie 1,3 mln., 1950-1960 m. apie 0,5 mln. persikėlė į Ispanijos pramoninius rajonus, liko 2,6 mln.), tačiau visada, kiek užsidirbę, stengdavosi grįžti į tėviškę.
Apie prasimbolį arba logotipą.
Santjago de Komposteloje yra etnografinis muziejus, Museo do pobo Galego, įkurtas žymaus etnografo, Galisijos mylėtojo Choakino Lorenzo (Xoaquin Fernandez Lorenzo, 1907-1989).
Tik įėjus, krenta į akis didžiuliai mediniai rąstgaliai – jaučių jungai, kurie tvirtinami jaučiui ant sprando. Ant šitų medinių rąstigalių, per vidurį, įrėžtas atpažįstamas ženklas – apskritimas su šešiais lapeliais. Šis simbolis Galisijoje dažnas ne tik muziejuose, bet ir gatvėje, buityje – ornamentuose, iškabose, netgi atsikartoja langų rėmuose. Jį galima laikyti savotišku Indoeuropos logotipu, kultūriniu prasimboliu, nes jis aptinkamas visur – nuo Galisijos iki Galilėjos.
Dar daugiau – jis neišnykęs iš vartosenos ir dabar, jį galima aptikti atsikartojant įvairiais pavidalais – ne tik ant artefaktų, susijusių su liaudies menu bei kultūra – verpsčių, audinių ir t. t., bet ir kaip prekės ženklą, kaip dizaino elementą, kaip reklamos fragmentą ir t. t.
Paprastas ir darnus, apjungiantis griežtą simetriją ir lenktą liniją, jis dažnai yra siejamas su saulės ir žvaigždžių simbolika. Tačiau negalima ignoruoti jo ryšio ir su augmenijos pasauliu, augaline estetika, ir dar neaišku, kuris variantas yra archajiškesnis. Ar tik nebus tai apibendrintas žiedo simbolis – apskritimas su penkiais-šešiais lapeliais?
Dar daugiau – ar tik nebus tai paparčio žiedas? Juk jį galima rasti ir viršūnėje stilizuoto archajinio augalo su asimetriškai augančiais lapais ant stiebo, kitais žodžiais – ant paparčio viršūnės. Neatmestina, kad abu variantai turi giluminį ryšį.
Audinių ekspozicijoje - tie patys geometriniai ornamentai ir raštai, tos pačios prislopintos, neryškios spalvų gamos. Liaudies muzika, pobo galego melodijos– lengvai atpažįstamos, panašios į lietuviškas ilgesingos, tęstinės dainos ir giesmės, gal kiek kitokia jų ritmika.
***
Toks tai būtų bandymas pažvelgti į patį pirmąjį realų, apčiuopiamą ir pakankami argumentuotą mūsų, aisčių etnoso pėdsaką Europos praistorijoje – kelionę iš Didžiosio Girios pakraščių, iš Prūsų Galindijos ežerynų ir pelkynų į tolimąją Iberiją, už devynių kalnų ir devynių upių, kad išvydus pasaulio pakraštį. Šis gal pats egzotiškiausias lietuviškosios metaistorijos epizodas turbūt buvo ir paskutinis – pasivaikščioję pagaliau ir visiems laikams supratome, kad „namuose geriausia“..
***
Post Scriptum:
Lietuviškoje savimonėje, gyvenančioje palyginti laisvos ir viešos humanitarinės minties sąlygomis, jau kurį laiką vis intensyviau reiškiasi noras ir poreikis mitologinio proveržio, naujo etnosą orientuojančio vektoriaus, suburiančio ir brandinančio provaizdžio (kuris, tiesą sakant, nebuvo niekada mūsų tautoje užgesęs).
Tokio, kuris žmonių, liaudies amorfinę masę paverčia apčiuopiama, nauja kokybe, nauju dariniu, vertu tautos vardo. Nepatenkinus jo, šis poreikis išsigimsta, virsta arba akademinėmis nuobodybėmis, arba marginaliniais kliedesiais, o tai reiškia veltui eikvojama vitaline energija.
Tautos pasionarusis sluoksnis metasi į primityvias raiškas – pradedant nuo kontrabandos ir baigiant migracija. Nepadeda ir siūlomi banalūs receptai, tokie kaip užsakomi įvaizdžiai ar aukštos technologijos, silicio slėniai ir kiti kompiuterinės civilizacijos blizgučiai, nes jie neužkabina esmės, giliųjų savimonės sluoksnių, ir veda į klystkelį – į išorę, iš savęsp.
Kaip sugrįžti į savo vidinį kosmą, iš kurio mus išsviedė istorija, kol kas atsakymo nedavė niekas, nors bandymų būta – iš jų sėkmingiausio gal būta Daukanto, vėliau Vydūno, Maceinos...
Bet istorija, mūsų žiaurioji pamotė, neleido šito įbūtinti, įgyvendinti iki galo, iki tos dermės, kuri užtikrintų stabilią, brandžią ir vaisingą tautos būtį, įgalinančią išpildyti Dievo jai duotą priesaką – idėją.
Gal dabar, tokią brangią kainą sumokėjus už laisvę, kuri iš esmės yra laisvė laisvai mastyti, atėjo laikas lemiamai pastangai, lemtingam proveržiui? Ir vėl pradėti reikia iš pat pradžių pradžios, kas ir bandyta šiuo rašiniu, pradėti tuoj pat, nelaukiant, nes pamotė istorija vėl ir vėl gena link mūsų juodus debesis. Kad tik nebūtų vėlu...
LITERATŪRA
1. В. Н. Топоров. Галинды в западной Европе, – Балто–славянский сборник, Москва, 1975, p. 129.
2. J. Nalepa. Próba nowej etymologii nazwy Galindia czy Golędź, – Acta Baltico-Slavica, 1976, t. 9, p. 191- 210 [cit. pagal В.Н. Топоров, Галинды...]
3. В. Н. Топоров. Галинды..., p. 131.
4. ten pat, p. 135
5. Peter von Dusburg. Chronicon terrae Prussiae (1326) [Petras Dusburgietis, Apie Galindos (Galindia) žemės nuniokojimą, – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II t., Vilnius, 2001, p. 332 (343)].
6. Simon Grunau. Preussische chronik, 1529 (Simonas Grunau, Prūsijos kronika, – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai), p. 100.
7. ten pat, p. 120
8. Mattheus Praetorius, Deliciae Prussicae, oder Preussische schaubühne (Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t.2, Vilnius, 2004, p.249)
9. ten pat, p. 541.
10. В. Н. Топоров. Галинды..., p. 136
Algirdas Patackas. Fenriras, arba ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus
Algirdas Patackas, „Naujoji Romuva“, 2011, Nr.2
http://alkas.lt/2011/08/11/fenriras-arb ... -ir-gotus/
2011 08 11 01:15
Algirdas Patackas
Neseniai lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1].
Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos. Bet apie viską iš eilės:
Lobio amžius – apie V a. po Kr., radimvietė – Olštyno vaivadijos Piečki (Pieczki) valsčiaus Čaškovo (Czaszkowo) kaimas (čia kadais gyveno senovinė baltų gentis – galindai). Rasta apie šimtas radinių, daugiausia ginklai, kai kurie iš jų sulaužyti; taip pat rasta ir papuošalų iš juodosios emalės bei gryno aukso ir sidabro. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Tomasz Nowakiewicz apibūdino radinius kaip „verčiančius susimastyti ir nelauktus“.
Išties, lobis pateikė daug netikėtumų – ir tai, kad rastas ežero (buvusio) dugne, ir brangiomis radinių medžiagomis bei jų pagaminimo technologijomis; ir tai, kad ant ginklų ir papuošalų yra deginimo pėdsakų – atrodo, kario palaikai buvo pirma sudeginti, o po to paskandinti ežere, kas yra neįprasta šiam regionui – ir t.t.
Radinys Prūsijos Galindijoje, prie Nidajno ežero
Tačiau apsistosime ties vienu radiniu – papuošalu, kuriame pavaizduotas plėšrus žvėris [pav. nr.1]. Šį žvėrį lenkų archeologai įvardina kaip liūtą, o ir aplamai papuošalų stilistiką priskiria bizantiškajai įtakai.
Bet atidesnis žvilgsnis į šį efektingą, aukštos meninės vertės radinį verčia daryti kitokią išvadą – šis žvėris, ko gero, yra mitinis vilkas Fenriras.
Vilkas Fenriras. Akmens raižinys Santjago de Kompostelos bažnyčioje
Šis gotų-skandinavų mitologinis personažas, kosminio blogio ir vyriškojo aržumo įsikūnijimas, buvo populiarus ne tik senovėje, bet ir dabar – nuo specialiųjų dalinių, task-forces pavadinimų iki multifilmų, internetinių fantazy stiliaus monstrų. Ši eschatologinė pabaisa yra siejama su pasaulio pabaigos (Ragnarok) motyvu.
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2011 ... -Pav-3.jpg
Vilkas Fenriras. Edda Snorra rankraščio fragmentas. Apie 1680 m.
Dažniausiai sutinkami yra du siužetai.
Pirmasis – Fenriras praryja saulę, po to žemę apgaubia tamsa, kosminis blogis triumfuoja (šito siužeto kitas variantas – Fenriras praryja Odiną, vyriausiąjį dievą, o jo sūnūs keršydami įstato Fenrirui į nasrus smaigą).
Antrasis siužetas – kai Fenriras nukanda mitiniam herojui Tyrui dešinę ranką.
Abu šie siužetai yra plačiai atvaizduoti meno kūriniuose – pradedant Edomis ir baigiant raižiniais ant akmens bei piešiniais manuskriptuose.
Tačiau yra ir trečiasis siužetas, mažiausiai žinomas ir gal keisčiausias. Keliaujant po Ispanijos Galisiją, senovinėse jos bažnyčiose (Galisijoje krikščionybė įsitvirtino jau V-VI a. po Kr.!) dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis.
Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“[pav. nr.3].
Radinys baltiškoje Galindijoje vaizduoja būtent šį siužetą – iš žvėries nasrų aiškiai matyti kyšantis liežuvis – kosminė upė. Lyginant su „galisiškuoju“ vilku, pavaizduotu realistine, „nearžia “ maniera, baltiškasis laimi – jame siurrealistine maniera atvaizduotas žvėris vaizdžiai manifestuoja plėšrumą, jo stilizuotos galingos letenos, neproporcingai išdidinti nagai ir nasrai daro pabaisą vienu įspūdingiausių pagoniškojo meno kūrinių.
Galindai ir gotai.
Šis artefaktas – vilko Fenriro baltiškoji versija – kelia ir kitokių minčių. Be abejo, tiek šis radinys, tiek kiti, o taip pat ir laidojimo būdas yra sietini labiau su gotais nei galindais – laidojimai ežere yra žinomi gotų ir skandinavų kultūrose, pvz. Jutlandijos pusiasalyje.
Tačiau jau seniai Jūratės Statkutės-Rozales kultivuojama antigermaniška – baltiška gotų kilmės versija čia gauna stiprų švietalą. Juk radinys rastas pačiame baltiškosios Galindijos centre, jos girių glūdumoje, Mozūrų ežeryne.
Gal būt tai yra karo grobis, gal atsitiktinis precedentas, bet negalima nuneigti, kad jis liudija artimos gotų-galindų bendrystės naudai.
Prisiminkime įžymiojo slavisto- baltisto Vladimiro Toporovo hipotezę apie galindų kelionę į vakarus (paskui gotus arba kartu su jais) – Paukščių taku, iki ispaniškosios Galisijos, bei jų pėdsakus toponimikoje.
Savo ruožtu esame rašę [2], kad šių pėdsakų yra ir hidronimikoje, ir liaudies mene, ir netgi ispanų epe „El Side“. Šitame gal seniausiame Europos epiniame šedevre (XI a. po Kr.) yra atvaizduotas kilmingas riteris Galindas Garsija, don Galindo Garçia el Aragón, „narsioji ietis“ (lanca ardida), vienas iš El Sido, ispanų epinio herojaus palydos „kompanjerų“. Dar daugiau – Galindez‘ų (t.y. Galindaičių) dinastija IX-X a. po Kr. valdė Aragono karalystę.
GALINDAIČIŲ DINASTIJA:
Aznar I Galíndez valdė [809-820 m.],
Garcia I Galíndez [820-833m.],
Galindo Garçes [833-844m.],
Galindo I Aznárez [844-867m.],
Aznar II Galíndez [867- 893m.],
Galindo II Aznárez [893-922m.),
Andragoto (?) Galíndez,
grafienė [922-943m.].
(J. Terrero – J.Reglá. Historia de España)
Prisiminkime, kad Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.) rašė:
„Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo“.
Tad ar nebus anoji Galindezų dinastija tęsinys baltiškosios?
Šiaip ar taip, gotų ir baltų sąsajas po šio radinio bus sunkiau vaizduoti kaip fantazijas ir marginalijas.
Aišku, tai neliečia esmės, mentaliteto dalykų – jau vien Fenriro įvaizdžio pakanka suvokti šių dviejų pasaulėžiūrų – gotiškosios ir baltiškosios – skirtybę ir netgi priešybę, tačiau iš kitos pusės šitie du pasauliai buvojo greta, tiek artimai, kad galima kalbėti apie galindus kaip apie tarpinę, „kraštinę“, pereinamąją, arba, dar tiksliau, „sūniškąją“ gentį tarp gotų ir baltų [3].
Ir dar – ar nebūta ir atgalinio ryšio?
Kaip kitaip artefaktas, dažnas Ispanijoje ir Skandinavijoje, galėjo patekti į baltiškasias girias? Juk nuo Kauno iki Nidajno ežero tėra kiek daugiau nei du šimtai kilometrų.
Jei žengti dar toliau, tai mokslininkai yra pastebėję tam tikras paraleles tarp Ahriman‘o, senovės iranėnų „blogosios“ dievybės, ir Fenriro.
Šiuo atžvilgiu Galindijos fenomenas gali tapti ypatingai įdomus – kaip pakraštinė, gimdančioji naujus darinius erdvė tarp baltiškosios , „motininės“ kultūros ir begimstančios „sūniškosios“, su vyraujančiu vyriškuoju pradu.
Kaip žinia, baltai kažkada turėjo tiesioginį kontaktą su stepių iranėnais – tą liudija jotvingių genties, „baltiškųjų iranėnų“, genetika. Iš čia, iš didžiosios baltų-aisčių Girios pakraščių, jos pagirių „sūniškosios“ kultūros buvo išplėstos iki Ispanijos vakaruose ir Irano plokštikalnės bei toliau rytuose…
Vienaip ar kitaip, dabar mūsų pasaulėjautai atsiranda daugiau erdvės ir laisvės. Štai ką gali, štai kur gali nuvesti nedidelis atvaizdas su paslaptingu plėšrūnu, rastas išnykusio ežero dugne…
Post scriptum:
Matas Praetorius (1635 – 1704) yra parašęs knygą „Prūsijos įdomybės“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubuehne), kuri laikoma prūsistikos klasika. Ateina laikas rašyti šią knygą iš naujo – Prūsijoje, šiame nelaimingame, bet kartu paslaptingame baltiškų žemių lopinėlyje randama vis daugiau įdomybių, tarsi taip Apvaizdą atlygintų už netiesą ir nusikaltimus, padarytus prūsų tautai. Tai ne tik šis lobis. Štai kad ir tokia žinia: „Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.).
Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m. Ši pilis yra tampriai surišta su Lietuvos istorija – ji tarnavo kaip atramos punktas kryžiuočiams puolant Lietuvą. Kronikose yra užfiksuota, kad 1402 m. iš žygio į Lietuvą čia grįžo komturas Vilhelmas fon Helfenšteinas. 1402-1408 m. ši pilis buvo neramiojo Švitrigailos rezidencija, kuris tuo metu buvo susidėjęs su Ordinu, iš šios pilies jo pasiuntiniai nuolat kursavo tarp Ordino ir Lietuvos. Vėliau pilies griuvėsiai buvo perstatyti į evangelikų bažnyčią.
Teigiama, kad būtent šioje pilyje-bažnyčioje buvo paslėptas Šv. Gralis. Legenda sako, kad Šv. Gralis galėjo atsidurti prūsų giriose iš Anglijos, kur po Hastingso mūšio (1066 m.) karaliaus Haroldo Goodwinson‘o sūnūs, slėpdamiesi nuo persekiojimo, traukėsi per Lietuvą ir Kijevą į Bizantiją.
Du sūnūs liko Lietuvoje, o vyresnysis tapo karaliaus Vladislovo Jogailos protėviu.
Bažnyčios inventorinėse knygose yra aprašytos Jogailos brolio, Švitrigailos dovanos bažnyčiai – graikiškas antepediumas (dekoratyvinis altoriaus aptaisas), o taip pat Eucharistijos taurė, kuri ir yra Šv. Gralis. 1520 m., užpuolus totoriams, taurė buvo paslėpta – užmūryta bažnyčios sienoje. Toliau jos likimas yra nežinomas – liko tik anga sienoje, kur, anot legendos, yra buvusi slėptuvė.
Reikia pastebėti, kad ši vietovė yra nuo seno turi paslapties. Štai visai šalia yra Šventosios Liepos (Sw. Lipka – lenk.) vienuolynas. Legenda pasakoja, kad garbintos dar senųjų prūsų galingos liepos lapijoje apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Bažnyčioje yra iš sidabro nukaltas medelis, o jo šakose – Dievo Motinos atvaizdas, laikomas stebuklingu (1519 m. šią šventovę pėsčiomis ir basomis aplankė kryžiuočių ordino Didysis Magistras Albrechtas Hohencolernas, ji gausiai piligrimų lankoma ir dabar).
Įdomiausia, kad miestelio (ir viso valsčiaus) herbe yra vaizduojamas lokys su vyskupo lazda! Dar daugiau, pastoralo viršūnė – spiralė, primenanti paparčio ūglį – yra auksinė, todėl švytinti (paparčio žiedas irgi švyti). Susilieja du svarbiausi grališkieji motyvai – paparčio žiedo ir krikščioniško liturginio reikmens – insignijos, antros pagal svarbą po Eucharistijos taurės, kurią Aistijos girių glūdumoje saugo lokys, girių valdovas…
Taigi visai šalia, vos už pusantro šimto kilometrų, turime ryškų šventosios legendos pėdsaką. Apvaizdos lėmimu, slėpiningoji paparčio misterija, apsukusi gerą galą pasaulio, vėl sugrįžo į savo ištakas – į šventąsias girias“[4].
Tad lankykime šventąją prūsų žemę, neužmirškime jos – protėvių vėlės atsidėkodamos atskleis mums dar ne vieną paslaptį.
P.P.S. Neseniai įvykęs p. Jūratės Statkutės de Rosales vizitas Lietuvoje, jos entuziastingos sutiktuvės ir jai suteiktas Edukologijos universiteto honoris causa vardas rodo, kad baltų – gotų tematika yra svarbus mūsų tautos savimonės fragmentas. Šių eilučių autorius taip pat domisi šia tema, yra publikavęs keletą straipsnių, parašęs knygelę, tačiau laikosi kiek kitokios nuomonės, kuri dažnai yra neteisingai suvokiama ir interpretuojama. Naudodamasis proga, norėčiau dar kartą savo poziciją patikslinti:
a) Česlovo Gedgaudo skelbiamos teorijos apie baltų proistorę yra anapus istorijos mokslo ribų. Vienintelis teigiamas jų bruožas – kad žadinamas susidomėjimas tautos ikirašytine istorija.
b) Nors p. Jūratė Statkutė de Rosales yra Česlovo Gedgaudo sekėja, tačiau jos sukaupta medžiaga, įsigilinimas į lotyniškojo pasaulio istorinius šaltinius, aštri pangermanistinio požiūrio kritika, originalus, nors ir ginčytinas mokslinis instrumentarijus, nuopelnai supažindinant ispanakalbes tautas su baltų pasauliu neleidžia ignoruoti jos darbų. Mūsų akademinė terpė, skendėjanti parapijiniam snūde, turės į juos reaguoti, nes kitaip pati bus tautos ignoruota ir neteks jos moralinės paramos.
c) kai dėl gotų-baltų problemos, pripažindamas glaudžius šių dviejų etnosų istorinius-geografinius, iš dalies genetinius ryšius, niekaip negaliu jų tapatinti. Atvirkščiai – šalia kraštutinai matricentrinės baltiškosios kultūros susiformavęs grynai vyriškojo- sūniškojo prado gotų etnosas yra radikaliai skirtingas, orientuotas į išorę, plėtrą, dinamiką, formų pasaulį. Tuo tarpu baltų kultūra yra, anot Vaižganto, „glūdinčioji“, orientuota savęsp, į esmių pasaulį, į etoso kultūrų vertybes, absoliučiai sėsli (su „galindiškaja“ išimtimi, tik patvirtinančia taisyklę). Tai nereiškia, kad neturime domėtis gotų-gudų istorija, tačiau sutapatinti šias dvi mentalines priešpriešas būtų nedovanotina intelektualinė klaida, galinti turėti ir jau turinti (migracija) realių neigiamų pasekmių.
Literatūra:
1. „Rzeczpospolita“ ir lrytas.lt inf. Lenkijos archeologai Mozūrijoje atkasė baltų genties galindų kario kapą su jo ginklais (nuotraukos). (2011 04 20).
http://www.lrytas.lt/-13033071901301738 ... raukos.htm
W.Pastuszka. Zatopione cuda z mazurskiego jeziora. (2011 04 11).
http://archeowiesci.pl/2011/04/22/8622/
2. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010.
3. Algirdas Patackas, Gotai ir baltai, Naujasis Židinys-Aidai, 2008 nr.1-2, p.38.
4. Algirdas Patackas, Papartis ir šv. Gralis. Krikščioniškojo ir ikikristinio simbolių dvasinė giminystė, (mokslinės konferencijos „Baltų kultūros sakraliniai aspektai”, vykusios Lietuvos kultūros tyrimų institute 2010m., medžiaga).
Rašinys skelbtas „Naujoji Romuva“, 2011, Nr.2.
Komentarai
http://alkas.lt/2011/08/11/fenriras-arb ... -ir-gotus/
Žygeivis:
2011 08 11 16:33
Labai įdomus straipsnis – visų pirma faktologine prasme.
Tačiau ir pateiktos hipotezės yra įdomios.
Apskritai, kalbant apie senąją įvairių baltų genčių (tautų) istoriją, reikia labai aiškiai skirti du visai atskirus dalykus: pačių įvairiausių mokslo sričių faktinių duomenų kaupimą ir jų interpretacijas (įvairias hipotezes bei teorijas).
Be abejo, bet kokios hipotezės turi remtis jau sukaupta duomenų baze.
Ir kuo daugiau įvairių duomenų iš pačių įvairiausių šaltinių bei mokslo sričių, tuo tikslesnius modelius įmanoma sudaryti.
Kaip tik todėl absoliučiai nesutinku, kada su Gedgaudo, o anksčiau Narbuto ir kitų senųjų istorikų-duomenų rinkėjų, pateiktomis hipotezėmis yra ignoruojami ir jų surinkti įvairūs faktai.
(Pvz., jau esu rašęs, jog pagal Narbuto vienoje iš knygų nurodytus duomenis, Kernavės ežero (Šalčininkų raj.) pelkėtoje pakrantėje suradau dar sovietmetyje vadinamąjį “Kerniaus kapą”. Tiesa, kada jį apžiūrėjo specialistai (kiek atsimenu, Vykintas Vaitkevičius bei Gintautas Zabiela), tai jų nuomone ten yra buvęs alkakalnis, o ne kunigaikščio pilkapis).
Ir dabar panaši situacija su Jūratės Statkutės de Rosales surinktais duomenimis – ignoruojant arba kritikuojant jos pateiktas teorijas, mėginama nepastebėti ir faktus, jos surinktus iš įvairių rašytinių šaltinių, bei kitus duomenis.
P.S. Kalbant apie konkrečias hipotezes, norėčiau tik pridurti, jog senovės baltų arealas, kaip akivaizdžiai rodo kalbotyriniai duomenys, užėmė milžiniškus plotus nuo pietrytinių Europos stepių iki pietų Suomijos, o vakaruose, matyt, siekė ir Berlyno apylinkes. O įvairūs kiti duomenys rodo, kad ir baltų gentys, ir kitos gentys nebuvo kažkokie namisėdos, o neretai keliavo ir po visą šį plotą, ir gerokai už jo ribų.
Todėl tiriant konkrečios teritorijos gyventojus ir jų istoriją, be abejo reikia atsižvelgti į buvusias įvairiausias migracijas tose teritorijose per praėjusius kelis tūkstantmečius – nuo pat to momento, kai pasitraukė ledynai ir pasirodė pirmieji žmonės.
Visi jie paliko ir savo “genetinius pėdsakus”, ir kultūrinius – religinius – mitologinius, ir kalbinius, ir archeologinius artefaktus.
Tik reikia tuos pėdsakus surasti ir “iššifruoti”.
Ir būtina neapsiriboti dabartine Lietuvos teritorija bei netgi dabar jau žinomų senovės baltų gyventų žemių ribomis, o ieškoti įvairių pėdsakų labai plačiose žemėse – pietryčiuose, kaip rodo ir J. Statkutės tyrimai, ir ankstesni – iki pat Ispanijos, o gal ir Šiaurės Afrikos; vakaruose - iki Vakarų Vokietijos ir frizų gyvenamų žemių, šiaurės vakaruose - iki Pietų Suomijos imtinai, pietryčiuose ir šiaurryčiuose - iki dabartinių Ukrainos šiaurės rytų bei Rusijos Maskvos srities – vakarų galindų žemių, pietuose – dabartinės Rumunijos ir Bulgarijos teritorijose (ką parodė dar Basanavičiaus tyrimai).
Žygeivis:
2011 08 11 17:17
„Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.). Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m.”
Baušys – pavardė paplitusi Rytų Lietuvoje, pvz. Ignalinos raj.
Pvz., mano probobutė buvo Juzė Baušytė, žymi šių vietų žolininkė-užkalbėtoja (įdomi detalė – žolininkės “profesija” buvo perduodama tik moteriškąja linija – vyriausiai dukrai).
P.S. Pavardės Baušys sulenkinta forma – Bowszys arba Bowszis (reta forma – Bowsz), yra ir forma Bowsis arba Bovsis:
http://www.moikrewni.pl/mapa/kompletny/bowszys.html
http://www.moikrewni.pl/mapa/kompletny/bowsz.html
**************************************************************
Odkrycia archeologiczne w Czaszkowie
„Święte jezioro” Galindów. Wyniki badań archeologicznych na stanowisku bagiennym w Czaszkowie, gm. Piecki, pow. Mrągowo w sezonach 2010-2011.
http://it.mragowo.pl/odkrycia-archeolog ... 38,pl.html
Algirdas Patackas. Gotai ir baltai.
http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1276
http://ledas666.livejournal.com/42682.html
http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... %3Dlang_lt
Arba kodėl gotai nėra baltai ir kodėl pavojinga ieškoti ten, kur nepametei
Algirdas Patackas - Naujasis židinys - Aidai 2008 / 1–2
Tarp Lietuvos istorijos mylėtojų paskutiniu metu suaktyvėjo Česlovo Gedgaudo1 šalininkai.
Tai lėmė, matyt, dvi priežastys.
Pirmoji – nuobodybė, jei nepasakyti nūda, įsivyravusi mūsų akademinėje istoriografijoje, pateikiančioje visuomenei disertacijas, bet ne naujas idėjas.
Kita priežastis veikiausiai bus 2007 m. Lietuvoje išleista Jūratės Statkutės de Rosales knygelė2.
Į šį gana agresyvų suaktyvėjimą nereaguoja oficialusis istorijos mokslas, užmiršdamas, kad akademinė kryptis turi mažiausiai įtakos tautos istorinės savimonės formavimuisi (pakanka prisiminti XIX a. priešpriešą Simonas Daukantas vs. Juzef Jaroszewski).
Kuo pavojingas šis reiškinys, iš pirmo žvilgsnio tarytum nekaltas ir niekuo dėtas? Juk palaidai, atsiprašau, pliuralistiškai žiūrint, toks požiūris turi teisę buvoti šalia kitų.
Tačiau iš pradžių tiesiog atsakykime į klausimą: kodėl gotai nėra baltai? Atsakymas paprastas: todėl, kad gotai yra gotai, o baltai yra baltai.
Prieš pradedant rimtą pokalbį, reikėtų trumpai prisiminti reiškinio istoriją. Gedgaudizmo ištakos slypi gadynėje po „Aušros“, kai Jono Basanavičiaus ir kitų aušrininkų bei jų pranokėjo Simono Daukanto istoriografinių idėjų, gana profesionalių, iš esmės teisingų ir iki dabar beveik galiojančių, atėjo epigonų laikas.
Tada ir pasigimė „gotiškoji“ mūsų istorijos mylėtojų kryptis, kurios „klasikai“ – žinomas numizmatas Aleksandras Račkus3, jau minėtieji Gedgaudas ir Statkutė de Rosales.
Kokia pagrindinė yda ar klaida, kurią daro šios krypties fanatai?
Dalykas paprastas – remiantis keletu paviršutinių krepštelėjimų skelbiama, kad gotai yra beveik baltai, tad viskas, ką nuveikė gotai – o nuveikė jie daug, paliko pėdsaką, ryškų iki šiol, – priskiriama baltams, o tada jau stabdžiams sudie: Berlynas tai Varlynas, o Lietuva baigiasi kone prie Havajų.
Rimtesnioji iš šių autorių Statkutė de Rosales teisingai kaltina nacizmo ideologus, kad šie, pasitelkę istorijos mokslą, deformavo gotų istoriją tuometinio režimo tikslams, tačiau gotų ir germanų genetines sąsajas peržiūrinėti būtų juokinga.
Kaip yra iš tiesų?
Pradėti, kaip sakyta, reikėtų nuo teiginio, kad gotai nėra baltai. Maža to, sunku rasti kalbinę-kultūrinę indoeuropiečių (toliau ide.) šeimą, svetimesnę baltams. Gotai, buvę mūsų kaimynai, yra svetimesni mums, nei, pavyzdžiui, lotynai, keltai arba arijai, su kuriais kaimynai nebuvome. Ieškome ko nepametę – vienas kitas asmenvardis, skambesiu primenantis baltišką, dar nerodo vidinio ryšio.
Bet kalbėkime konkrečiai.
Objektyvioji pusė būtų ta, kad gotų ir baltų santykį galima apibūdinti tokiomis dvinarėmis opozicijomis kaip nomadizmas – sėslumas, sūnus – motina, aržumas – romà ir kt. Jei norime, galime pasitelkti Arnoldo Josepho Toynbee’io terminą affiliated, t. y. „įsūnijimas“.
Grynai lingvistinės gotų ir baltų kalbų panašybės – ne ryškesnės nei su kitomis archainėmis ide. pirmojo rato (pagal Wilhelmą Schmidtą) kalbomis – senąja graikų, lotynų, sanskrito.
Tuo tarpu (neįveikiama) skirtybė visa jėga išryškėja, kai susitelkiama į mentaliteto tyrimą.
Aržumas.
„Karinė sfera nukonkuruoja visas kitas pasaulio modelyje, rekonstruojamame remiantis senovės germanų dvinariais nom. pr. (tikrinių vardų) elementais.
Jos rafinuotumas stebina precizišku aprašymu, padidintu dėmesiu smulkmenoms ir apskritai ši sritis atrodo nelygstamai „išpūsta“.
Hipertrofiškumo įspūdis kyla iš daugybės vienos sąvokos pavadinimų (plg. penkis mūšio pavadinimus – badwō, gun þˉ -jō4, hadu, heldjō, weigaz; tris gynybos pavadinimus – bergo-, mundu-, fridu-); smulkaus ginkluotės aprašymo su išvešėjusiais sinonimais (ietis – gaiza-, uzda-; kardas – heru-, branda-, saksa-; skydas – randu-, skeldu-), aukšto kiekvieno elemento produktyvumo onomastinėje sistemoje, maksimalaus komponentų valentiškumo [pasikartojimų skaičiaus dvinarėje vardų sistemoje, – A. P.] (harja- (28), segez- (29), guþˉ jo- (28), gaiza- (19), -harjaz (40), -gaizaz (34), -munduz (29), heldjō (25), -friduz (28)).
Šios savybės tikriausiai išryškėjo herojinei poezijai stipriai paveikiant į senovės germanų onomastinį pasaulio modelį“5.
Ši ilga citata iš kapitalinio Tatjanos Toporovos veikalo buvo būtina, norint atskleisti esminį gotiško „aš“, gotiško mentaliteto bruožą – karingumą, aržumą.
Estetinėje plotmėje šis bruožas ypač atsiskleidžia vadinamajame „žvėriškajame stiliuje“ – gotų ir senovės germanų heraldikos karūnuotų erelių snapai, liūtų nagai, drakonų liežuviai, plėšrūnų dantys, ragai ir iltys, kovoje susiviję kūnai – visa ši atžariojo plėšrūnų pasaulio fantasmagorija, iliustruojanti šiurpią žmogaus-plėšrūno estetiką, manisfestuoja aržumą, agresiją, o jos apoteozė – gyvatė ar koks nors panašus apokaliptinis siaubūnas, ryjantis savo uodegą; blogio perviršis sunaikina blogį.
Tas pats „žvėriškasis stilius“ būdingas ir skitų, šitų „stepinių gotų“ (plg. giria/jūra ir giria/stepė) estetikai.
Išėję ar išvaryti (iš-goję ar iš-guiti) iš Aistijõs miškų, genami savo machistinio pasionariškumo, apgyvendinę nederlingas ir nesvetingas Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantes, Skandinavijos uolynus ir fiordus jie buvo priversti išgyventi arba žūti (kaip pirmieji vikingų kolonistai Šiaurės Amerikoje, Vinlande), priešpriešindami rūsčiai aplinkai savąją drąsą, narsą ir fizinę jėgą.
Stiprus, jėgingas turi net šešis sinonimus: rīka, starka-,festu-, magne-, þˉ rūdjo-; įdomiausias yra šeštasis swen-þˉ az (!).
(Paimprovizuokime: „šventas – tai stiprus“, „stip-rus yra šventas“, „per stiprumą į šventumą“ ir t. t. Skamba labai jau baltiškai, ar ne?)
Iš viso sacrum spektro pasirinktas – be abejo, būtinas – stiprybės, atsparumo sandas. Bet kaip tada su „nendrele vėjuje“?
Ir palyginkime su baltiškąja esmine sacrum substancija – roma.
Destrukcija.
Palyginkime: drąsus – balda (Balda – Waldaz – drąsiai valdantis).
Tačiau lietuviškasis (pa)-balda yra tik: 1. nenuorama, 2. akiplėša (LKŽ). Sugretinkime su ta pačia recesija slavų kalbose: smelyj – drąsus (liet. smilus – negatyviai drąsus) ir net drąsus (liet.) – trus (slav.) bailys.
Esama ir panašybių: žvalus – wakra, išmintingas, protingas – frōda, didelis – stōra, naujas – newja, valia – welja, bet tokių dalykų galima rasti bet kurioje ide. kalbų šeimoje. Minėtuoju karingumo aspektu šie žodžiai neutralūs.
Tokia būtų trumpa sakralinės ir mentalinės sferų apžvalga.
Laikas ir erdvė.
Kaip su laiko ir erdvės kategorijomis?
Čia įdomiausias būtų gotiškasis – germaniškasis jūros pavadinimas – saiwa.
Vienintelis priebalsinio konstrukto s – v atitikmuo mūsų kalboje yra sava(s) (nebent dar latvių sieva – žmona, matyt irgi reiškianti „savąją“; tiesa, yra dar syv-(ai)).
Vėl paimprovizuokime: gotui jūra, marios – kažkas sava, esminiai substanciška (syv-ai). Tuo tarpu mums marios (audrotu pavidalu – jūra (gau-rai; jau-ra)) – kažkokia anapusybė, vos ne mar-os sinonimas.
Toks ir santykis su ja – pažiūrėti, pamedituoti, pabraidyti ir tiek.
Tuo tarpu gotui, skandinavui jūra per šcheras, fiordus, salynus prisijaukinama, įeina į buitį, tampa sava.
Toliau žemė – er(d)o.
Aiškus nomadinis požiūrio taškas – žemė nomadui tik paviršius, erdvė, erčia. Dar įdomiau ir mįslingiau giria, medis – widuz (sen. islandų – vid, runų rašto paminkluose widu-).
Giria – vidus? Kieno vidus? Žmogaus?
Mano viduje – giria, aš nešiojuosi ją savyje kaip įsčias, bet pats jau nebe jose, esu už girios, išorėje. Išėjęs ar išvarytas, bet giliai ją viduje išlaikęs?
Tačiau tarp abstrakcijų vyrauja neatrakinami semantiniai labirintai, mentalinės piramidės, slėpiningi prasminiai sfinksai, liudijantys mums jau uždarą, svetimą omenį: laikas – aiwa; gyvenimas – alda-; protas – hugi; laimė – awja; baimė – agi-. Kas beįspės?
Vardų kūrėjas.
Subtilių niuansų atskleidžia specifinė semantikos sritis – dvinarių vardų tyrinėjimas. Kaip žinia, gotų-germanų pasaulis pasižymi unikalia dvinarių vardų gausa bei įvairove, gal didžiausia tarp ide. kalbų.
Juos turi daugelis ide. kalbinių atšakų (čia vieni įdomiausių yra baltiškieji dvinariai vardai), o visiškai neturi, regis, tik lotynų ir armėnų kalbų šeimos.
Jei lyginsime gotų (germanų) ir baltų dvinarius vardus, tai čia aptiksime tam tikrus nuosmukio požymius.
Baltiškame vardyne abu sandai turi didelį prasminį krūvį ir jų sudarymo principą galima pavadinti prasminiu.
O kaip teigia Toporova, gotų-germanų onomatetikoje vyrauja poetinis principas – vardai sudaromi remiantis labiau aliteracijomis, sąskambiais nei prasme.
Išties daugelis šiuo principu sudarytų gotiškų vardų prasminiu požiūriu neatlaiko kritikos, yra, galima sakyti, beprasmiai, nors ir gražiai skambantys.
Tai aiškus nukrypimas nuo senovinio Indoeuropos (onomateto įvardijimo) dėsnių.
„Vardo suteikimas naujagimiui tampa jo esmiškumo atspėjimu ar galimybe suvokti pirmąjį elementą indoeuropietiškame žodyje, skirtame vardui n – men kaip „viduje, jame“6.
Avestoje netgi teigiama, kad vardą suteikia pats Dievas, Ahura Mazda: Ahurō Mazdāo nāmam dadās (Ahura Mazda vardą davė).
Pitagoriečių aplinkos tekstuose sakoma, kad „antroje vietoje pagal išmintį yra tas, kas nustato vardus“7.
O pasak Platono „Kratilo“, „nustatyti vardus – ne kiekvienam įkandamas reikalas, o tik tam tikram vardų kūrėjui, onomatoirios“8.
Tad senoji Indoeuropa žinojo ne tik pribuvėjas, bet ir vardų kūrėjus, kurie, be abejo, priklauso garbingam tiltininkų-palydovų per virsmus luomui9.
Taigi nusižengimą šiai archainei onomastinei tradicijai, kai vardo prasmę užgožia, keičia poetizmai, galime laikyti nuosmukiu.
„Virsmų knygoje“ jau esame rašę, kad galbūt lietuviškoje tradicijoje po vardų invertiškumu (sandų susikeitimu vietomis) slypi iniciacijos ritualas (pirmuoju sandu įvardijama prigimtis, antruoju – kuria kryptimi ta prigimtis turėtų būti ugdoma).
Po iniciacijos, jei ji pavyksta – sandai sukeičiami vietomis, ir tai simbolizuoja jau suformuotą, pagal tam tikrą vektorių apvaldytą prigimtį.
Šiai hipotezei pagrindą teikia faktas, kad dauguma – galima sakyti, beveik visi lietuviški (baltiški) dvinariai vardai – yra invertabilūs.
Gotų-germanų tradicijoje vardai irgi turi savo invertus, nom. pr. A-B; B-A tipo (pvz., glostantis lietuvišką ausį Swen-þˉ a – rīkaz ir Rīka – swenþˉ az; tačiau reiškiantis, deja, tik stiprus – stiprus).
Tačiau tokių pavyko priskaičiuoti ne daugiau dvidešimt dviejų, kai tuo tarpu gotų-germanų dvinarių vardų užrašyta šimtai (rytų-vakarų germanų 185; skandinavų net 419).
Šitai irgi neliudija senosios tradicijos tęstinumo.
Nepavyko aptikti ir iniciacijos ritualo požymių.
Taigi grįžkime į pradžią. Galbūt priešprieša „arba gotai, arba baltai“ yra per griežta, tačiau jos nutylėjimas yra klystkelis.
Kodėl?
Todėl, kad veda mus „nuo savęs“.
Vietoj ieškoję „savęs savyje“, savo vidiniame, anot Immanuelio Kanto, kosmose, kuris ir yra baltiškojo etoso, baltiškosios savimonės protėvynė, mes nukrypstame į išorę ir ieškome ten, kur nepametę, ten, kur mūsų nebuvota, eikvodami tam energiją ir aptemdydami õmę.
Tie, kas gyveno ir liko GIRIOJE – tie yra baltai, kas išėjo – nebe baltai.
Tiesa, esama ir tarpinių variantų – niekad nebūna vien juoda arba balta.
Gedgaudo gerbėjų paguodai tokie buvo (ir yra) galindai. Kodėl ne tik buvo, bet ir yra?
Todėl, kad kadaise Mozūrų ežeryno sengirės pakraščiuose gyvenę baltų galiniai – tebegyvena.
Šitie galindai (paskutinės trobos kaime šeimininkas vadindavosi galinis), baltiškojo ovalo pa-kraščių (plg. u-kraina, lenk. kresy) sargybiniai, „markgrafai“, vieną dieną išvydę pro šalį traukiančius į vakarus barzdotų vyrų būrius – tai buvo gotai – pakilo ir patraukė iš paskos: dieną pagal saulę vakarop, naktį pagal Paukščių taką, kol po ilgų klajonių atsidūrė pasaulio pakraštyje – „Finis terrae“ (dabar Finistera), vakariausiame europietiškos oikumenos kyšulyje10.
Toliau nebuvo kur eiti.
Apsidairę pamatė, kad čia, tuometinio pasaulio pabaigoje, kur Atlanto vilnys dūžta į Costa Morte, Mirties krantą, taigi apsidairę jie pamatė, kad Kantabrijos kalnų priekalnės visai panašios į jų protėvynę.
Tie patys rūkai rytais, sengire apžėlę kalvos, už žmogų aukštesni papartynai.
Kitais žodžiais, atrado įprastą ekologinę nišą ir ten apsigyveno, suteikė tam kraštui savo genties – Galicijos pavadinimą, o taip pat vardus upėms – Rio Isa, Rio Neira ir net Rio Ula...
Ten mūsų ne kartą buvota ir išvaikščiota pėsčiomis – į Santjago de Compostelą, todėl galime teigti, kad ten jautiesi savas kaip Lietuvoj, ir kartu, aišku, šiek tiek kitaip.
Taigi gotai ėjo ir nuėjo kaip liepsna, o galindai liko.
Etnografiniame muziejuje – tos pačios saulutės, kaip ir ant mūsų verpsčių, tos pačios liūdnos tęsiamos dainos, jokių flamenkų ir kastanječių.
Kalbant tyliai – taip, kad neišgirstų Ispanijos politikai – Galicija yra arčiau Lietuvos nei Madrido.
Todėl siūlytume gedgaudininkams kaip pleistrą ant jų žaizdų susidomėti verčiau galindais, pasiskaityti kapitalinius Vladimiro Toporovo straipsnius apie juos, o gotai...
Taip, gotai – įstabi tauta.
Vien Burgos, karalių miestas, ko vertas. Lotynų Amerikoje godos, gotų palikuonys yra laikomi tautos elitu.
Gotų pasionarinis impulsas įgalino krikščioniškąją Ispaniją įvykdyti rekonkistą – per 800 metų išstumti maurus iš Pirėnų.
Šito pasionarinio pliūpsnio vilnys nuvilnijo ir už Atlanto – konkistadorai, antrieji sūnūs, bedaliai, neturtingi hidalgai (dvarelį paveldėdavo vyriausias), šitie pasionarijai užkariavo Lotynų Ameriką, pasiekė net Filipinus.
Taip, bet baltų antrieji sūnūs yra bitininkai, bičiuliai, sklidini romõs kaip medaus, niekur nekeliavę. Ir todėl gotai nėra baltai, nes yra sūnūs (got. sunus – liet. sūnus).
Bet juk sūnus nėra motina! Jis turi savo atskirą gyvenimą, sūnus turi atsiskirti nuo motinos, idant galėtų jį gyventi, o mes leiskim mūsų õmeniui gyventi savo gyvenimą, vidinį ir esminį, kuriame daug ką reikia suvokti ir susivokti, sudėlioti ir sutvarkyti, permąstyti ir nusiramini. Romõs!
Išnašos:
1 Jo pamatinis baltofilijos veikalas „Mūsų praeities beieškant“ sovietmečiu buvo tarp nelegaliai dauginamos literatūros „topų“: Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, [Mexico]: „Del Toro“ sp., 1972; Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, fotografuotinis leidima, Kaunas: Aušra, 1994.
2 Jūratė Statkutė de Rosales, Didžiosios apgavystės, Vilnius: Baltijos kopija, 2007; Jūratė Statkutė de Rosales, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago: [s. n.], 1985. Svarbiausias šios autorės veikalas publikuotas tik ispaniškai ir angliškai: Juratė Statkutė de Rosales, Los godos: Un eslabon perdido de la historia Europea, Caracas: Ed. Zeta, 1998; Barcelona: Ariel, 2004; Juratė Statkutė de Rosales, Balts and Goths: The missing link in European history, Lemont (Ill.): Vydūnas Youth Fund, 2004.
3 Aleksandra M. Račkus, Gudonai (gotai) lietuvių tautos giminaičiai: Traktatas apie gudonų etnologiją, istoriją, gudonų viešpatavimą Italijoje ir Spanijoje, numizmatiką, kalbą, pavardes etc. / Guthones (the Goths) kinsmen of the Lithuanian people: A treatise on the Gothic ethnology history of the Gothic dominion in Italy and Spain, numismatics, language, and proper names, Chicago: Spaustuvė Draugas Publ. Co., 1929.
4 þˉ – maždaug tolygu t, th anglų kalboje.
5 Татьяна Владимировна Топорова, Культура в зеркале языка: Древнегерманские двучленные имена собственные, (ser. Studia philologica), Москва: Языки русской культуры, 1996, p. 131.
6 Владимир Николаевич Топоров, in: Мифы народов мира: Энциклопедия, t. 1, главный редактор С. А. Токарев, Москва: Советская энциклопедия, 1980, p. 510.
7 Вячеслав Всеволодович Иванов, „Древнеиндийский миф об устaновителе имён и его паралель в греческой традиции“, in: Индия в древности, Москва, 1964, p. 84–85.
8 Platonas, Kratilas, graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 1996, p. 389: ονοματουρυος, dar onomastikos, lot. nomenclator.
9 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus, Virsmų knyga: Vestuvių virsmas, gimties virsmas, mirties virsmas, Kaunas: Kauno tautinės kultūros centras, 2002, p. 159–160.
10 Apie galindus žr. Владимир Николаевич Топоров, „Балт. Galind-в этнолингвистической и ареальной перспективе“, in: Проблемы этнической истории балтов, Рига, 1977, p. 121–126; Idem, „Галинды в Западной Европе“, p. 127, 140.
Komentarai Veidaknygėje
http://www.facebook.com/permalink.php?s ... re_comment
Marius Kundrotas
Dėl genetikos galvos nedėčiau, o dėl kultūros - drįsčiau teigti, jog baltai - kur kas artimesni germanams, nei slavams, kurie vis dažniau patys kildinami iš baltų.
Pažvelkime kad ir į ornamentiką. Baltų ir germanų ženkluose vyrauja tvarkingos linijos, kosmogoninės iliustracijos, kryžiai ir įvairios jų modifikacijos. Na, o slavų ženkluose - augalėliai, žvėreliai...
Ši simbolika savaip šiltesnė, bet kartu - žemiškesnė, buitiškesnė, artimesnė seniesiems europiečiams, gyvenusiems čia dar prieš arijus ir labiau orientuotiems į šiapusybę, sielinį-kūnišką, o ne dvasinį-protinį pradą.
Twrch Trwyth
Germanai patys pasirodo nėra genetiškai vienalyčiai. Pas Skandinavus stipri "megalitų kultūros" nešėjų įtaka - haplogrupė I1. Manoma, kad ne tik ikigermaniška, bet ir aplamai ikiindoeuropietiška, priskiriama seniausiems Europos gyventojams.
Jeigu skaitote rusiškai, tai va gal bus įdomu:
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... D%D0%9A%29
Angliškai:
http://en.wikipedia.org/wiki/Haplogroup_I1_%28Y-DNA%29
Marius Kundrotas
Intuityvistinės kultūros atstovas Algirdas natūraliai pritempinėja tautinę savastį prie sau priimtinesnės Neatmetu galimybės, jog panašiai galiu elgtis ir aš.
Bet pažiūrėkime į tuos pačius vardus, kuriais remiasi Algirdas.
Žygimantas - Zygmundas.
Eidimantas - Edmundas.
Germantas - Hermanas.
Kundrotas - Konradas.
Nebekalbu apie gausybę germaniškų vardų, kuriuose kartojasi prūsiškasis "rikis" (neatmetu galimybės, jog ateinantis dar iš ide. laikų, nes būdingas ir keltams, ir italikams) - Vinrichas, Ulrichas (sen. - Alarichas), Dytrichas (sen. - Teodorikas), Heinrichas (kt. - Henrikas), Erichas (kt. - Erikas)...
Jei gi žiūrėsime slavų ir baltų vardus, atitikmenų rasime vos vieną kitą, ir tai šių slaviškų vardų slaviškumas bus abejotinas: Visvaldas-Vsevolodas, Algis-Helgis-Olegas, gal dar vienas kitas...
Džiugu, jog berašant antrąjį komentarą įsijungė Vitalijus - va, šis kolega tai jau duos pipirų, ir man, ir Algirdui.
Twrch Trwyth
Bet juk dažnai tų panašių germanų ir baltų vardų etimologija aiškinama visiškai skirtingai.
Pavyzdžiui, girdėjęs teoriją, kad Algirdas (Olgerd) germaniškai yra "ieties smūgis". "Ger" sen.germ. - ietis.
Iš baltiškų pozicijų šis vardas aiškinamas visiškai kitaip.
Žygimantas (su "žygiu"), Zygmundas (galbūt su "Sieg" - Pergalė).
Be abejo, tai labai sudėtingas klausimas ir mes negalime keltis giminystės ryšių ar visiškai juos ignoruoti dėl panašaus sąskambio.
Marius Kundrotas
Įdomu, jog baltų ir germanų kalbose (kalbėkime apie seniausias prokalbes) sutampa dvi sakraliausios sąvokos - Dievas ir Tauta.
Germanų teologijoje figūruoja labai senas, vėliau nustumtas į panteono pašalį dievas, kurio vardas - Tivaz (vėliau - Tivaras, dar vėliau - Tyras).
Tauta senųjų germanų prokalbėje - thiud, iš čia - etnonimas Teutisch, vėliau - Deutsch.
O ką turi slavai? Bog ir Narod: išvestinė sąvoka iš žodžio "narodit" - "prigimdyti"...
Twrch Trwyth
Gott (Dievas) etimologija irgi ne ką jaunesnė.
The English word itself is derived from the Proto-Germanic * ǥuđan. Most linguists agree that the reconstructed Proto-Indo-European form * ǵhu-tó-m was based on the root * ǵhau(ə)-, which meant either "to call" or "to invoke".
Twrch Trwyth
Įdomu, kad gotų pavadinimas tiesiog įtartinai panašus į germaniškąjį dievą reiškianti žodį. Nedrįstu spėlioti, atsitiktinumas tai ar kokie realūs ryšiai.
Marius Kundrotas
Vedinys iš germaniško žodžio "geras", ar ne?
Jei taip, ar būdvardinės kilmės daiktavardis nebus jaunesnis už sąvoką, atsispindinčią daugumoje ide. kalbų - Dev, Theos, Deus, Dievas, Tivaz?
Germanai tai bent jau prisimena, o slavai? Per jauni...
Twrch Trwyth
Skaičiau įdomu straipsnį panašiais klausimais. http://lt.netlog.com/Alkutis/blog
Skaityti nuo "Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu..."
Kęstutis Čeponis
Slavų "bog" (бог) yra labai ankstyvas skolinys iš iranėnų kalbų (tai, beje, įrodo, kad slavų tolimi protėviai artimai kontaktavo su iranėnais - skitais, sarmatais ir pan.), o pačių slavų senojo žodžio "atgarsiai" yra išlikę žodžiuose "дева", "девица" (senoji analogija mūsų "deivei").
Beje, ir iranėnų kalbose išliko senasis indoeuropietiškas "devas", tik jau priešinga reikšme "velnias" (taip atsitiko zoroastrizmui išplitus).
Rusų "дьявол" kilęs iš germanų "devil", kur irgi krikščionybės įtakoje "dievas" virto "velniu".
O štai lietuviai ne tik išsaugojo senąjį žodį, bet ir jo pirminę prasmę - "dievas" ir "deivė" (čia net ir senasis baltų -ei- išsaugotas, nepakitęs į -ie-).
Tas pats ir senovės graikų "de(v)os" - Dzeusas.
Miglė Valaitienė
Tivaz etimologiją visi man žinomi mitologijos tyrinėtojai labiau sieja su žodžiu tėvas, o ne tauta.
Twrch Trwyth
Na, jo. Pas germanus Odinas/Wotanas kartais pakeičiamas žodžiu Alfater, Alfadur (Visko tėvas).
Kai kurie galvoja, kad archajiškiausiais laikais Alfateris buvo visiškai atskiras seniausias dievas, na, galbūt kaip baltų tiesiog Dievas, Senelis Dievas.
Marius Kundrotas
Migle, ne su tauta sieju, o su Dievu.
Žinoma, gali būti ir tėvo variantas, visai tikėtina versija.
Marius Kundrotas
"Žygio" ir "Sieg" semantika - labai artima. Be to, sudurtiniuose varduose figūruoja dalys, nuolat besikartojančios tiek baltų, tiek ir germanų kalbose, nors junginiai ir skiriasi.
Al-girdas
Al-minas
Al-bertas
Al-fredas.
Žygi-mantas
Zyg-mundas
Zyg-frydas
Na, o Raimundas - tai juk mūsų Rimantas
Žinoma, suprantu, jog taip galima nueiti iki Velykų salos, besiremiant sąskambiu tarp titulų "rikis" ir "arikis", tačiau sutikite: kuo artimesnės tautos, bent jau geografiškai, tuo sutapimų tikimybė - menkesnė.
Robertas Šalna
Straipsnis jau senokas. Per tą laiką nemažai kas pasikeitė.
Jūratė Statkutė de Rosales išleido antrąją lietuviškąją, daug rimtesnę knygą - "Senasis aisčių giminės metraštis".
Tarp kitko per jos pristatymą buvo ir pats A. Patackas, kurio oponuojanti nuomonė nebuvo gausi argumentų.
Dabar kiek teko girdėti Patacko pozicija gudų (gotų) klausimu yra gerokai sušvelnėjusi.
O šiaip, mano nuomone, šiai teorijai trūksta daugiau reklamos, tuomet būtų ir rimtesnių analizių.
Pačioje Ispanijoje gotų-baltų teorija daug garsesnė nei Lietuvoje. Didžiausiuose Madrido knygynuose praeitą vasarą įsigyti Statkutės knygą "Los Godos" buvo neįmanoma, nes viskas išpirkta.
Marius Kundrotas
Dėl gotų - turėčiau atskirąją nuomonę.
Tarp skirtingų tautinių masyvų dažnai būna tautų, kurios ir kilme, ir kalba, ir kultūra būna mišrios. Labai tikėtina, jog tokie buvo ir gotai.
Neatmestina netgi versija, kad iš pradžių jie labiau buvo baltai. Bet ar jie buvo iš esmės baltai, verždamiesi į Romą - jau visai kitas klausimas.
Nesu archeografas, bet kiek žinau iš šaltinių - bent jau kalbos požiūriu tikrai ne.
O kad su jais keliavo baltiškojo substrato atstovai - dar kitas klausimas, ir šiuo atveju tenka sakyti - tikrai taip.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
, а совсем не «мед».
."
