Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai
|
Nusilaužiau girtas koją,
Kelią perbėgo katė,
Velnias šieno nepaklojo...
Tai vis Landsbergio kaltė.
Nuėjau vandens pasemti,
Užušalus eketė...
Buvau jaunas – ėmiau senti
Tai vis Landsbergio kaltė.
Taip sūnaus sulaukt tikėjaus!
Gimė ne sūnus – duktė...
Visos viltys eina vėjais –
Tai vis Landsbergio kaltė.
Kiauras stogas, prastas būstas.
Nuvertėjusi vertė.
Netelpa tribūnoj biustas...
Tai vis Landsbergio kaltė?!
Petras Garnelis, Lietuvos aidas,
2000 01 13
Šaltinis - http://diskusijos.patriotai.lt/viewtopic.php?t=1376
Zigmas Zinkevičius, "Istorijos iškraipymai" (2004)
Salvis - Čia (Patriotai.lt) dėsiu nuskanuotą Z. Zinkevičiaus knygą "Istorijos iškraipymai". Pamaniau, kad tokia gera knyga turi būti pasiekiama daugeliui (kai tuo tarpu ji išleista tik 500 egzempliorių tiražu). Iš karto visos neįdėsiu, dėsiu dalimis, bet pradžioj pateiksiu knygos turinį, pagal kurį galėsite matyti, kiek jau įdėta, ir susirasti dominančias temas.
Zigmas Zinkevičius
Istorijos iškraipymai
KATALIKŲ AKADEMIJA
Pilies 8
Vilnius 2004
UDK 323(474.5)
Zi-102
Recenzavo
habil. dr. prof. Vacys Milius,
habil. dr. prof. Antanas Tyla
Viršelyje, priešlapyje ir antraštiniame puslapyje – Piterio Breigelio (Pieter Bruegel) pav. „Aklųjų parabolė" 1568 m. Drobė, tempera (86x 154 cm),
Neapolis: Museo Marionale.
© Zigmas Zinkevičius, 2004
© Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2004
ISBN 5-420-01539-0
Pratarmė
Šioje knygoje aptariami Lietuvos istorijos iškraipymai po nepriklausomybės atkūrimo.
Ankstesni klastojimai paliečiami tik tais atvejais, kai jie susiję su dabartiniais – juos papildo ar paaiškina. Šiaip jau ankstesnių iškraipymų stengtasi neliesti. Kadangi orientuojamasi į platesnius skaitytojų sluoksnius, ne vien į istorijos specialistus, tai vengta sudėtingos citavimo ir šaltinių nuorodų sistemos (ji paprastinta), apskritai viso tradicinio mokslinio aparato, kuris paprastam žmogui tik sunkintų suprasti dėstomą mintį. Skaitytojų patogumui pridėta pavardžių rodyklė.
2003 m. spalio 28 d.
Turinys
Pratarmė
Klastojimo prielaidos
Neįvykdyta desovietizacija
Sovietinės nomenklatūros įsigalėjimas
Žiniasklaida
Bolševikinė „santarvė"
Sovietinis „teisingumas"
Tautiškumo neigimas
Bolševikinė terminologija
Tautos simbolių nuvertinimas
Mokyklos sukosmopolitinimas
Bandymai klastoti nepriklausomybės atkūrimo istoriją
Landsbergio ir Brazausko priešprieša
Sąjūdžio ir Kovo 11-osios akto vertinimas
Reitingai, apklausos ir kt.
Okupacijų istorijos klastojimas
Raginimas viską pamiršti
Raginimas neprisiminti, kad komunistų partija buvo baisiųjų nusikaltimų organizatorė
„Okupacijos nebuvo"
„Bolševikai – kovotojai už nepriklausomybę"
Antano Sniečkaus „nuopelnai"
Siekimas ištrinti ribą tarp budelio ir aukos. M. Ivaškevičiaus romanas Žali
KGB rūmų ir archyvų savinimasis
Laisvės kovų literatūros ignoravimas
Žudynių nutylėjimas
Bažnyčios kančių istorijos klastojimas
Kolaborantų prilyginimas laisvės kovotojams
Mokslo istorijos falsifikavimas
Tariamas rūpinimasis lituanistika
Pensijų skyrimas bolševikams
Bolševikų apdovanojimas Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais
Pastangos išsaugoti bolševikinius paminklus
Sovietinių švenčių įteisinimas
Bolševikinio „rojaus garbinimas"
Birželio sukilimo reikšmės lietuvių tautai menkinimas
1918-1940 m. Lietuvos Respublikos vertinimo klastojimas
Sovietinio melo kartojimas
Šaipymasis iš Lietuvos Respublikos kūrėjų, svarbesnių veikėjų
Bandymai menkinti Lietuvos Respublikos pažangą
Gruodžio perversmo ir Antano Smetonos veiklos sovietinio vertinimo atgarsiai
Kairiųjų, ypač komunistų, nuopelnų išpūtimas
Literatūros istorijos klastojimas
Senosios Lietuvos valstybės istorijos klastojimas
Priešų istoriografijos recidyvai
Tariamas Lietuvos atsilikimas
Senosios Lietuvos valstybės raštinių kalba
Lietuviai ir gudai (baltarusiai)
Žečpospolitos atgyvenos
Sovietinės ideologijos atraugos
Ginčai dėl valstybės ištakų
Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas
Žemaičių problema
Lenkai Lietuvoje
Karaliaučiaus kraštas
Nespecialistų rašliava
Lingvistinis neišprusimas
Primityvios etimologijos
Fantastiškos „teorijos"
Pora baigiamųjų pastabų
Pavardžių rodyklė
Klastojimo prielaidos
Būti išmintingam yra geriau, negu būti stipriam; žinojimas yra svarbesnis už jėgą
Pat 24,5.
Išsivadavę iš okupacijos paveldėjome sovietinį požiūrį į istoriją. Žymiausi mūsų istorikai savo darbe ir toliau iš įpratimo taiko istorinio materializmo teoriją ir laikosi nebeveikiančių kompartijos direktyvų, vedančių prie istorijos klastojimo. Bolševikinės istorijos perrašymo nuostatos tebėra giliai įsismelkusios ne tik į istorikų profesionalų, bet ir į daugelio inteligentų – istorijos mėgėjų sąmonę. Mūsų praeitis neretai vaizduojama iškreiptai, „žiugždiškai". Nesusimąstome, jog klastojant praeitį prarandama tautos savastis. Toks elgesys kelia grėsmę tautos gyvatai. Turbūt niekur pasaulyje istorija nebuvo taip falsifikuojama kaip bolševikų valdomoje Lietuvoje. Tasai juodas darbas iš esmės tebetęsiamas. Jam sąlygas sudarė žemiau aptariamos aplinkybės, tos veiklos prielaidos.
Neįvykdyta desovietizacija. Atgavus nepriklausomybę liko nepriimtas desovietizacijos įstatymas. Ši aplinkybė lėmė daugumą vėlesnių mūsų valstybės bėdų. Be desovietizacijos buvo neįmanoma greitai atkurti tvirtą valstybę. Šis įstatymas būtų sutrukdęs išsirinkti komunistą prezidentą, paskirti komunistus ministrus ir kitus aukštus pareigūnus. Seime nebūtų susidariusi komunistinė dauguma. Gyvenimas būtų pakrypęs visai kita vaga. Antai Čekijoje ir Vengrijoje, kur komunizmas buvo įstatymu pasmerktas kaip neteisėtas ir nusikalstamas, komunistai pareigūnai buvo pašalinti iš valdžios. Taip šiose šalyse parengta dirva naujoms doroms vyriausybėms. Desovietizacijos įstatymas reikalingas ne nesantaikai kelti, ne kerštui, bet mūsų visų ateičiai: kad niekas daugiau nesusigundytų išduoti savo tautos. Buvę partiniai funkcionieriai turėjo atsiprašyti tautos ir bent keleriems metams pasitraukti iš vadovaujančių postų. Tai privalėjo padaryti patys, jeigu būtų buvę dori žmonės. Deja, to neįvyko.
Sovietinės nomenklatūros įsigalėjimas. Nesant desovietizacijos įstatymo nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėjo sovietinė nomenklatūra. Grįžo į valdžią „buvusieji". Partinė grietinėlė, atsiskyrusi nuo SSKP, persikrikštijo į LDDP. Iki tol valdžiusi valstybės turtą sovietinės sistemos sąlygomis, pasiglemžė jį esant laisvajai rinkai. Buvusiai sovietinei „liaudžiai" liko tik trupiniai. Po turto „prichvatizacijos", pusvelčio įmonių išpardavimo, tiesiog jų išsidalijimo, bankų griūties, „buvusieji" tapo naujuoju nepriklausomos Lietuvos turtuolių luomu, iš esmės kapitalistais. Jie gyvena kaip inkstai taukuose. Atmetę pajamų deklaravimo įstatymą paslėpė savo praturtėjimo siūlų galus, panaikino ribą tarp legaliu darbu ir nusikalstamu būdu įgyto turto. Maždaug per ketverius metus Lietuvoje atsivėrė didžiulė praraja tarp saujelės turtuolių ir skurstančių masių.
Naujieji turtuoliai greit pamiršo dar neseniai jų pačių skelbtą socialinę „lygybę". Nusispjaut į ideologiją! Buvęs kompartijos aktyvistas, užkietėjęs ateistas tapo konservatoriumi, net krikščioniu demokratu, nekalbant apie stojimą į savo pačių sukurtas socialistų, valstiečių, ūkio ar moterų partijas. Daugelio partijų branduolį sudarė tie patys „buvusieji", kurie joms ir vadovavo. Mąstančiam žmogui šypseną kėlė matant tą pačią panelę su kita suknele. Visų tikslas buvo vienas – patekti į Seimą. Girdėjau dainuojant:
Komunistų maišalynė susiraizgė, susipynė.
Savo veidą kasdien maino, kad pakliūtų tik į Seimą.
Ir su velniu susidėtų, kad tiktai Seime sėdėtų.
Po 1992 m. rinkimų Lietuva tapo pirmoji iš postkomunistinių valstybių, kurioje į valdžią „tautos valia" grįžo komunistai. Pasaulis tatai pavadino lietuvišku sindromu. Ir stebėjosi. Nesuprato šio fenomeno. Tomis dienomis man teko skaityti lingvistikos paskaitas Münsterio universitete (Vakarų Vokietijoje). Prisimenu pokalbį su prorektoriumi ponu Dapperiu, kuris niekaip negalėjo suprasti įvykių Lietuvoje. Kaip tai atsitiko? Kaip galima išsilaisvinus vėl rinktis pančius? Mano pastangos paaiškinti Lietuvoje rinkėjų elgesį liko bevaisės. Vis tiek jis nieko nesuprato!
Buvę komunistai nesisielojo dėl savo pažiūrų kaitos. Apie sąžinės išsivalymą negalėjo būti ir kalbos. Juk jie buvo „teisūs": veikė pagal įstatymus (savo pačių sukurtus), o visa kita – niekai! Ir toliau mūsų šalis buvo dalijama tarsi į dvi Lietuvas: tautinę, kovojančią dėl nepriklausomybės, ir prosovietinę (prorusišką).
Valdžioje įsitvirtinę komunistai negalėjo pamiršti dešimtmečiais okupuotoje Lietuvoje jų pačių deklaruoto neigiamo požiūrio į lietuvių tautą, Lietuvos valstybės ignoravimo. Siekė tą valstybę traukti atgal į posovietinę erdvę, arčiau prie „motušės" Rusijos. Neteko girdėti, kad palankiai kas nors iš jų būtų kalbėjęs apie laisvės kovotojus. Juos perlaidojant dalyvaudavo nebent priversti. Nereikia stebėtis, kad pirmasis bolševikų istorikų darbas Vilniaus universitete buvo panaikinti su vargu sovietmečiu išlaikytą Lietuvos istorijos katedrą. Pasidaro nejauku: iš kur tiek akiplėšiškumo ir begėdystės!
Žiniasklaida. Praturtėjusi bolševikinė nomenklatūra tuojau pat į savo rankas perėmė spaudą ir apskritai žiniasklaida. Iš patirties gerai suprato jos reikšmę. Užvaldžiusi informavimo priemones, užsigarantavo savo įtaką tautai, kaip buvo okupacijos metais. Tai – viena iš didžiausių tautai atstovavusio Sąjūdžio netekčių. Iš pradžių, Sąjūdžio prispaustas, net bolševikų oficiozas Tiesa buvo pradėjęs skelbti bent dalį tiesos. Atgimimo dienomis steigėsi daugybė smulkių patriotinių laikraštėlių. Tačiau praėjus vos keleriems metams Lietuvos žmonės su nuostabą pamatė, kad iš patriotiškos spaudos liko tik malonus prisiminimas. Visuotinai įsivyravo kairuoliška žiniasklaida, pavaldi nomenklatūrai ir jai ištikimai tarnaujanti, nors ir skelbėsi esanti „nepriklausoma", „laisva" ir pan. Net Sąjūdžio įsteigtas dienraštis Respublika persimetė į priešišką pusę. Nedaug beliko periodinių leidinių, kurie dirbtų pozityvų darbą. Negalima nesidžiaugti skaitant Trimitą, Karį, Tremtinį, Kregždutę ir panašius laikraščius. Kiek ten gražių veikų ir jų dalyvių! Tyliai, kantriai dirbamas fundamentalus Lietuvos piliečių brandinimo darbas. Bet tokie leidiniai sudaro mažumą patriotinį darbą griaunančios spaudos jūroje.
Bolševikinėje dvasioje išugdyti žurnalistai – kompartijos propagandistai – greit ėmė uoliai tarnauti kita spalva savo fasadą persidažiusiai tai pačiai „gimtajai" partijai. Visuomenėje buvo formuojama tokia nuomonė, kokios tai partijai reikėjo. Panaudota iš okupacijos laikų paveldėta profesionali žmonių mulkinimo patirtis. Patriotinės dešiniosios spaudos liko visai nedaug, ir tuos likučius buvo stengiamasi kuo greičiau sunaikinti. Rezultatas – kristalizavosi keistoka priešprieša: kas savo veiksmais ir žodžiais rėmė Lietuvos nepriklausomybę ir visišką atsiskyrimą nuo Rusijos įtakos, tas buvo laikomas „dešiniuoju", o kas norėjo Lietuvą išlaikyti Rusijos įtakoje, tas – tai „kairysis".
Į nomenklatūros rankas patekusi „laisvoji" spauda labai greitai tapo visagalė ir neliečiama. Ji nepakentė nė menkiausios kritikos. „Liaudžiai" leido tik džiaugtis, kad Lietuva turi „laisviausią Europoje" žiniasklaida. Apeliuoti į tokios žiniasklaidos sąžinę, jausmus ar savigarbą – bergždžias dalykas. Ji – nepamokoma. Ji tik nuperkama. Nomenklatūrai tarnaujantys žiniasklaidos magnatai eilinius žurnalistus pajungė savo valiai. Šie privalėjo rašyti tai, ką sankcionavo jų bosai. Įsivyravo naujų laikų cenzūra. Susiformavo visagalė „ketvirtoji valdžia". Jai talkino vadinamasis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, rėmęs (grupės draugų principu) bemaž tik kairiąją spaudą. Ši turėjo ir savąją, iš okupacijos laikų paveldėtą Žurnalistų sąjungą. Nepakęsdami pastarosios diktato, dalis (mažoji) žurnalistų įsteigė savąją Žurnalistų draugiją, kuri skyrėsi tuo, kad jos nariai stengėsi neprekiauti savo sąžine, nepiktdžiugauti dėl Tėvynės nesėkmių, nors jas ir matė, sielojosi dėl jų, kėlė viešumon valstybės bėdas.
Okupacijos laikų žurnalistai, kurių lojalumas kompartijai būdavo patikrinamas stojant į Universitetą, įpratinti šmeižti, meluoti ir pagal partijos užsakymą purvais drabstyti žmones, tęsė tą darbą. Jiems tai atrodė natūralu, juoba kad taip daryti liepė toji pati, naujai pasivadinusi, partija. Kaip labai buvo įsigėręs į kraują besąlygiškas reikalavimas vykdyti partijos „priesakus"! Bolševikiniai žurnalistų teoretikai toliau rengė Lietuvai žurnalistų kadrus, vadovaujami ideologo Laimono Tapino. Sparčiai daugėjo „tapinukų", kurie skleidė antilietuviškas nuotaikas. Sakysime, ima žurnalistas kokią nors visiems žmonėms būdingą ydą ir visose pasaulio valstybėse sutinkamą neigiamą reiškinį, bet pateikia jį taip, tarsi toji yda ar reiškinys būtų būdingas tik lietuviams ir tik Lietuvai. Benamiai, valkatos, šiukšlynų žmonės aprašomi taip, lyg dėl jų likimo būtų kalta nepriklausomybė. Apie viską, kas bloga, buvo kalbama su pasitenkinimu, pasigardžiavimu, o tai, kas gera, stengtasi nutylėti. „Kokia Lietuva, tokios ir jos žinios", – plyšojo radijo ir TV reklama. Tyčiojimasis iš visko, kas sava, lietuviška, tapo gero skonio požymiu. Diena dienon, nuo ryto iki išnaktų, žiniasklaidoje buvo niekinami lietuviai. Girdi, tai vagių, žudikų, bukų, nevisaverčių žmonių padermė. „O kas man toji tėvynė? Ji nieko gero neduoda! Visi čia sukčiai, kyšininkai, banditai ir t. t." – pamanydavo prisiklausęs žiniasklaidos sapaliojimų ne vienas doras žmogus. Patologinė neapykanta savajai tautai! „Negeras tas paukštis, kuris savo lizdą teršia" – šią žmonių išmintį retas žurnalistas teprisimindavo. Už gardesnį kąsnį būdavo parduodama Tėvynė, tėvai, net sąžinė, siela. Nusirista iki to, kad imta neigti Maironio, Bernardo Brazdžionio kūryba. Lietuvoje tada buvo daug lietuviškais žodžiais parašytos spaudos, bet joje su žiburiu reikėjo ieškoti lietuviškos minties. Sąvoka patriotizmas laikyta odiozine:
Kuo didesnis patriotas,
tuo didesnis idiotas!
Kitas plytą pasiėmęs,
į Brazauską atsirėmęs,
Pavilionį apkabinęs,
srutas pila ant Tėvynės.
Šitam laisvės atgaiva,
tik istorinė klaida
Iš populiarios dainelės.
Natūraliai kildavo mintis, kad lietuviams padėjo kultūrėti tik lenkai, carinė ir sovietinė Rusija, o nepriklausoma Lietuva savo piliečiams nieko gero nedavė, neduoda ir neduos!
Tapusi verslu (labai dideliu) žiniasklaida ėmė vaikytis sensacijų. Tai – sunkiai pagydoma jos liga. Šios ligos vengianti spauda ilgai neišsilaikydavo – vos vegetuodavo arba ir visai išnykdavo. Neva pataikaudama „masėms" žiniasklaida ėmė propaguoti gyvulišką seksą, moralinį iškrypimą, apeliuoti į žemuosius žmogaus instinktus, tuo ardydama tautos dvasinius pagrindus, griaudama lietuvišką šeimą, įteisindama sugyventinių statusą. Rezultatas akivaizdus: skyrybų skaičius artėjo prie sutuoktuvių, kas ketvirtas naujagimis – nesantuokinis. Gresia tautos išsigimimas.
Turbūt daugiau kaip trys ketvirtadaliai žurnalistų pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu nesilaikė jokių moralės normų. Širdis tino nuo nešvankybių srauto televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose:
Štai Šerėnas sugalvojęs
Mus kasdien purve volioja.
Intensyvėjo smurto aukštinimas. Nusikaltėlis – herojus. Spaudoje nepastebimi tie, kurie darbštūs ir kūrybingi, moka gyventi prasmingai. Jie žiniasklaidai nerūpėjo. Ją domino tik nusikaltimai, be saiko išpučiami. Smurto ideologijos garbinimu ėmėme lenkti daugelį Europos šalių.
Iš Vakarų žiniasklaidos būdavo pasirenkama tik bjaurastis. Antai stengtasi įdiegti Valentino dienos orgijas, net nepaaiškinus, kad šventasis Valentinas buvo kankinys, nužudytas už tai, jog smerkė orgijas. Žiniasklaidai nieko neliko šventa. Dviračio žynios (klaidinga rašyba rodo žurnalistą esant analfabetą ir valstybės kalbos negerbimą) niekino tautai, net visam pasauliui labiausiai nusipelniusius žmones (popiežių Joną Paulių II – aukščiausio laipsnio cinizmas!), Lietuvos herbą, jos himną, kurio žodžiais būdavo kuriamos nepadorios slaviškos „čiastuškos". Sunku įsivaizduoti taip besielgiančius žmones Lenkijoje ar Prancūzijoje. Pas mus – viskas galima. Prie televizoriaus praleistas vakaras griovė visos dienos mokytojo darbą.
Stengtasi ištrinti ribą tarp gėrio ir blogio. Akivaizdžią tiesą žmonės imdavo laikyti klastote, o klastotę – tiesa. Žiniasklaida sumaišė su žemėmis visas vertybes, sujaukė protus, kėlė nepasitikėjimą valstybės institucijomis, sėjo žmonėse pesimizmą ir neviltį, dėl kurios ne vienas silpnesnės dvasios jaunuolis tapo savižudžiu. Ne veltui žiniasklaida būdavo pravardžiuojama purvasklaida, šmeižtasklaida, žiniaklaida, žiniakliauda, laikraštiena, šunauja ir pan. (visi šie pravardžiavimai paimti iš spaudos).
Vytautas Landsbergis ne be reikalo patarė perskaičius laikraštį nusiplauti rankas. Turbūt retas žurnalistas susimąstydavo: Ką pamanys jo vaikas ar vaikaitis, perskaitęs tėvo ar senelio „chrestomatinį" straipsnį – šlamštą.
Kovoti su tokia žiniasklaida buvo beviltiška. Net trisdešimt dviejų Lietuvos intelektualų 2001 m. gegužės 2 d. paskelbtas atviras laiškas prezidentui Valdui Adamkui, kaip žaibas perskrodęs pridvisusią melo bei neapykantos tautai ir nepriklausomybei žiniasklaidos virtuvę, pastebimesnės įtakos nepadarė. Prezidentas aiškiai bijojo spaudos. Ne tiek pats laiškas, kiek labai didelis visuomenės palaikymas vis dėlto sudrebino žiniasklaidos magnatus, privertė atsikvošėti ir suvokti, kad jau per toli nueita. Cinizmas ėmė po truputį mažėti.
Bolševikinė „santarvė". Įsitvirtinusi nomenklatūra ėmė pūsti „santarvės" burbulą, reikalauti budelio ir aukos susitaikymo, dėti tarp jų lygybės ženklą, taigi siekė panaikinti ribą tarp gėrio ir blogio. Imta tapatinti partizaną ir stribą; kankintą, ketvirčiuotą, gyvą degintą patriotą ir jo budelį; disidentą ir kolaborantą. Žodžiu, buvo peršama vilko ir ėriuko draugystė. Populiarinta mintis, kad tautos kankiniai (o ne budeliai) yra kalti, jog per tiek laisvės metų krašte vis dar nėra santarvės. Visi jie (aukos!) esą supriešino tautą. Buvę komunistai reikalavo užmiršti, atleisti, pasibučiuoti ir gyventi palaimingoje santarvėje. Užmiršti... išdavystes, Lietuvos pardavimą, tautos žudymą, tikėjimo niekinimą, patyčias, prievartą, mulkinimą. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra pasakęs: „Neduok, Dieve, kad kada nors lietuvio sąmonėje būtų ištrinta riba tarp pasiaukojimo ir išdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, nes tada būtų parašytas mirties nuosprendis dvasiniam tautos prisikėlimui" (iš spaudos).
„Buvusieji" reikalavo santarvės be teisingumo. Kalbėti apie bet kokį sugyvenimą ar dialogą galima tik remiantis teisingumu, o ne užmarštimi. Kaip galima reikalauti, kad buvęs kalinys mylėtų savo kankintoją, išlikęs gyvas vaikas – savo tėvų žudiką; kaip mylėti buvusį draugą, kuris tave išdavė, ar buvusį mokytoją, kuris terorizavo tikinčius mokinius ir jų tėvus? Teisingumas reikalauja, kad nusikaltėlis būtų pavadintas nusikaltėliu ir nubaustas, bent morališkai. Ne jam keršijant, bet siekiant teisingumo, be kurio neįmanoma tvarka visuomenėje. Aukos, žinoma, turi teisę atleisti savo skriaudikams, bet jokiu būdu ne skriaudikai patys sau. Kas davė jiems teisę atleisti už tas aukas, kurias išžudė, kankino Rainiuose, Červenėje, NKVD rūsiuose ir Sibiro mirtininkų lageriuose? Siaubingiausių nusikaltimų buvo, bet nusikaltėlių nėra. Šimtų tūkstančių žmonių sudarkyti gyvenimai, sunaikintas tautos genofondas, neišmatuojama moralinė skriauda – o kaltų nėra! Netikros santarvės siekimas yra amoralus savo esme, nes griauna tautos moralės pagrindus. Tegu nors mūsų vaikai ir vaikaičiai auga be melo ir neteisybių.
Propagavo ir tebepropaguoja santarvę be kaltės prisipažinimo. Iš tikrųjų galima kalbėti apie atleidimą nuo bausmės, bet ne nuo kaltės, juolab ją ignoruojant. Žydai niekada neatleis Hitleriui, o mes Stalinui? Negali partizanas sėstis prie vieno stalo su stribu, jei šis, žudęs viešai ir slapta lietuvius, vežęs juos į tremtį, sako, kad gerai daręs. Jei jis nesupranta, kad turi viešai atsiprašyti tautos ir atgailauti, bent moraliai atlyginti padarytas skriaudas. Taigi kaip galima atleisti tam, kuris atleidimo neprašo? Žmogus, kuris kartą jau buvo išvertęs kailį, pirmai progai pasitaikius vėl jį išvers mainais į šiltą vietą. Raginimą nuoširdžiai išsipasakoti, pripažinti savo klaidas pas mus imta vadinti raganų medžiokle, ir tik vienas kitas iš žinomų bolševikinių veikėjų išdrįso atlikti išpažintį. Buvę bolševikai nori kaltės atleidimo be išpažinties ir atgailos. Betgi taip nebūna! Net popiežius negali duoti atleidimo tam, kuris neprisipažįsta nusidėjęs, nesigaili už nuodėmes ir neatlieka atgailos.
Nesuvokiama ar nenorima suvokti to, kad be tvirtų kriterijų, didžių dvasinių vertybių, be moralės, patriotizmo, žmogaus paskirties ir gyvenimo prasmės suvokimo negali būti jokios santarvės ar susitaikymo.
Tai neįmanoma neįvardijus ir neįvertinus komunistų partijos, NKVD-MGB-KGB, Lietuvos komjaunimo struktūrų ir apskritai kolaboravimo veiksmų, nedemaskavus budelių ir kolaborantų. Juk antrąsyk negalime leisti savęs naikinti, negalime negalvoti apie valstybės ateitį. Kad vėl nekiltų noras varyti savo brolius į Sibiro vagonus, išdavinėti, naikinti juos! Negalima Lietuvos 1940-1990 metų istorijos traktuoti kaip teisingos ir korektiškos, tvirtinti, esą tuo laiku nieko nebuvę, kiekvienas dirbęs jam skirtą darbą. Reikia aiškiai nurodyti moralinę, politinę ir teisinę atsakomybę asmenims, kurie griovė, naikino, išdavė ir pardavinėjo Lietuvos valstybę. Toks konstatavimas būtų istorinis dokumentas ir pilietinė pamoka. Priešingu atveju jaunoji karta manys, kad nusikaltimai nėra baudžiami ir praras pačią teisingumo sampratą. Tauta be teisingumo – tauta be ateities. Santarvė įmanoma tik per teisingumą.
Buvę bolševikai nori tautai įpiršti visuotinio susitaikymo be atgailos teoriją, pagal kurią ir auka, ir budelis gali būti apdovanojami tuo pačiu didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, ir vieniems, ir kitiems skiriamos garbingiausios Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos. Žodžiu, pripažįstama tik tokia santarvė, kurioje būtų šokama pagal nusikaltusiųjų muziką. Tokiai „santarvei" propaguoti net įsteigta speciali premija. Bet tai – bergždžios pastangos. Tikroji santarvė rasis tik tuomet, kai demokratinė visuomenė sugers (absorbuos) buvusius kolaborantus, kurie patys privalo reikšti norą absorbuotis. Šis procesas, žinoma, turėtų prasidėti „buvusiųjų" klaidos prisipažinimu, atgaila bei atsiprašymu tų, kurie nukentėjo nuo SSKP ir KGB struktūrų. Deja, to nematyti.
Sovietinis „teisingumas". Paveldėjome bolševikinę teismų sistemą su bolševikais teisėjais. Kokie jie buvo anksčiau, visi gerai žinome. Okupuotoje tėvynėje visa teisinė struktūra buvo komunistų partijos rankose.
Joks asmuo negalėjo studijuoti teisės prieš tai negavęs NKVD (KGB) leidimo.
Profesūra buvo KGB aprobuota, taip pat visi teisinės struktūros kadrai. Su religija bolševikai išvarė ir teisingumą, krikščionišką demokratijos sampratą. Humanizmą pakeitė genocidas, demokratiją – bolševikinė diktatūra. Žlugus sovietinei santvarkai neieškota bolševikinių nusikaltėlių, neorganizuotas jiems „Niurnbergo teismas", kaip buvo daroma su naciais.
Nusikaltėliai žmoniškumui ne tik nebuvo baudžiami, bet ir neįvardijami. Nepatraukti atsakomybėn trėmimų organizatoriai ir vykdytojai. Nebuvo teisiamas nė vienas KGB tardytojas, naudojęs žiauriausias „fizinio poveikio" priemones. Nekeltos bylos specialiųjų NKVD dalinių nariams, kurie, persirengę partizanais, žudė nekaltus žmones. Nė plaukas nuo žudikų galvos nenukrito.
Kitaip ir būti negalėjo, nes visa teisinė sistema, visa teisėjų armija liko ta pati. Negi pati save teis? Maža to, bolševikiniai teisininkai kaišiojo pagalius į dar silpnos pirmųjų metų valstybės vežimo ratus, trukdė tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir vėlesniųjų Seimų darbą. Praeities nepasmerkimas plačiajai visuomenei piršo nuomonę, kad neverta būti teisingam ir padoriam. Kas toks buvo, atrodė lyg kvailelis. Ir vėliau tebesantis bolševikinis teisingumas užglaistydavo nesąžiningųjų darbelius. Natūrali išvada: sąžiningam būti neapsimoka, geriau būti korumpuotam. Kas sunkiai dirba, tas tik vargsta, o kas sukčiauja, žudo, tas klesti. Tokia bolševikinio „teisingumo" pamoka mūsų jaunajai kartai! Rezultatų laukti ilgai neteko: jaunosios kartos „žygdarbiai" greit ėmė mirgėti visuose laikraščiuose, žurnalistų dar pagražinami.
Tautiškumo neigimas. Atgimimas sukėlė patriotinio pakilimo bangą, anuomet Lietuvai reikalingą kaip oras ir vanduo. Tačiau daugeliui žmonių nesulaukus vilčių išsipildymo, patriotizmas greit ėmė slūgti. Bolševikinė nomenklatūra to ir siekė. Komunistams nebuvo nieko baisiau už tautišką ir krikščionišką ideologiją, kurių gyvybingumas patikrintas tūkstančių pokario rezistentų, taip pat Sausio 13-osios aukų krauju. Tautiškumo neigimui bolševikai pajungė visagalę žiniasklaidą. Ir jie laimėjo.
Kurios partijos programoje rasi pasiryžimą ugdyti tautiškumą, patriotizmą? Filosofas Arvydas Šliogeris kategoriškai pareiškė: „Kuo didesnis patriotas – tuo didesnis idiotas". Jo nuomone, tautos iš viso nesą. Yra tiktai stabas, o pagarba praeičiai – tai pagarba lavonui. Iki ko nusirista! Būta sunkumų net su patriotizmo skiepijimu kariams. Prieš karių patriotiškumu besirūpinantį KAM viceministrą Edmundą Simonaitį buvo panaudota propagandos „sunkioji artilerija". Galvas pakėlė visokio plauko kosmopolitai. Tautiškumą imta traktuoti kaip senamadiškumą.
Tautiškumas buvo apšauktas atsilikimu, būdingu Lietuvai. Bet čia aiškiai meluojama, nes tautiškumo kėlimu iš tikrųjų mes labai atsiliekame nuo savo kaimynų. Antai Lenkijoje, priešingai negu pas mus, kiekvieną ten nuvykusį lietuvį stebina begalinis jų didžiavimasis savo tėvyne, tauta, lenkybe. Jų pagarba savo tautos praeičiai dažnam lietuviui atrodo tiesiog neįtikėtina. Neteko sutikti nė vieno lenko, kuris ciniškai kalbėtų apie tautiečių patriotinius jausmus, žemintų savo krašto praeities didvyrius, valstybines ar tautines vertybes. Tokio elgesio Lenkijoje netoleruotų nei valdžia, nei juolab Bažnyčia, nes dvasininkų įnašas į lenkų patriotizmo ugdymą buvo ir tebėra labai svarus. Niekada iš lenkų žiniasklaidos neišgirsi, kad Lenkijoje gyvena vien niekšai, apgavikai, vagys, žudikai, kaip visuotinai buvo įpratinę lietuvius juodinti savi bolševikai. Kiekvienas lenkų vaikas nuo mažų dienų moka patriotinį eilėraštuką apie tai, kad jis didžiuojasi esąs lenkas, kad jo herbe yra baltas erelis ir t. t.
Stumiant iš viešojo gyvenimo ir pašiepiant tautiškumą, patriotizmą, iš žmonių atimama labai reikšminga, gyvenimą įprasminanti vertybė. Mūsų ateitis priklausys nuo to, ar būsime savo valstybės patriotai, ar jausimės jai svetimi. Tautinė savimonė ir tautos bendrumo suvokimas yra tasai švyturys, kuris nušviečia kelią į ateitį. Be to švyturio visuomenė virstų destruktyvia mase, kuria lengva manipuliuoti ir iš kurios greit atsiranda visokie nežmoniški režimai, sudrebinantys pasaulį.
Bolševikinė terminologija. Grįžusi į valdžią nomenklatūra siekė grąžinti bolševikų terminiją, kitaip sakant, vėl taip sujaukti sąvokas, kad jos iškreiptai atspindėtų dvasines vertybes, drumstų visuomenės sąmonę. Ilgą laiką buvo stengiamasi vengti dviejų svarbiausiųjų visuomenės gyvenime žodžių: nepriklausomybė ir okupacija. Vietoj nepriklausomybės vartojo daug kam nesuprantamą svetimžodį suverenitetas. Kalbėta apie valdžios pasikeitimus 1940 ir 1990 metais, nors pirmuoju atveju iš tikrųjų buvo nepriklausomybės praradimas, t. y. Lietuvos okupacija, o antruoju atveju – nepriklausomybės atgavimas.
Žodžio nepriklausomybė kurį laiką ne tik bijota, bet jo net gėdytasi. Panašiai vietoj Lietuva sakyta respublika, kaip sovietiniais laikais. Stengtasi išlaikyti klaidinančius pavadinimus Tarybų Lietuva, Tarybų Sąjunga vietoj pasaulyje visuotinai vartojamų Sovietų Lietuva, Sovietų Sąjunga, nors kiekvienam aišku, kad žodžiu taryba iškraipoma bolševikų sukurtos valdymo formos esmė, ji padaroma neva „demokratiška", kokia iš tikrųjų ji niekada nebuvo. Vengta žodžių laisvės kova, partizaninis karas, kurie keičiami ne kiekvienam suprantama rezistencija, kartais net klasių kova (!).
Imta diegti į vartoseną tokius žodžius ir jų formas, kurios iškreiptai atspindi realybę, kreivai įtaigoja žmonių galvoseną. Antai visur kaišiota Lietuvos vardo mažybinė forma Lietuvėlė, kad įteigtų tautai nevisavertiškumą, nutylint, jog pagal didumą ir gyventojų skaičių Europos valstybių sąraše Lietuva užima anaiptol ne paskutinę vietą, bet yra sąrašo viduryje.
Tai ne meilę rodantis maloninis žodis, koks turėtų būti pagal gramatinę formą, bet piktavališkas Lietuvos pašiepimas.
Teko Briuselyje bendrauti su Liuksemburgo ir Lichtenšteino, daug kartų mažesnių už Lietuvą valstybių, pareigūnais (pagal abėcėlę posėdžiuose atsidurdavau tarp šių dviejų valstybių atstovų). Jie į mane žiūrėjo su pagarba kaip į didelės šalies pareigūną ir nė karto neteko girdėti, kad savo šalis jie vadintų Liuksemburgėliu ar Lichtenšteinėliu. Tas pat pasakytina dėl bolševikinio mąstymo žmonių paskleisto lietuvių pravardžiavimo lietuvaičiais. Vartojant šį žodį parodomas ir kalbinis neišprusimas, nes lietuvaitis – tai lietuvio sūnus (plg. tėvavardį Petraitis – Petro sūnus), o ne lietuvėlis. Dar prisimintinas su visa įmanoma pašaipa ir panieka etiketės Marijos žemė mūsų šaliai segiojimas (tuo šaipomasi ir iš Bažnyčios), patriotiškai nusiteikusių pamaldžių moterų pravardžiavimas megztomis beretėmis ir kt.
Tautos simbolių nuvertinimas. Kaip jau buvo užsiminta, nomenklatūra ilgą laiką rodė nepagarbą valstybinei vėliavai, herbui ir himnui, iš kurių būdavo šaipomasi, ypač komercinių televizijų laidose. Per valstybės šventes vengta kelti Trispalvę.
Šią nepagarbą savajai vėliavai Seimas 2002 m. net įteisino! Bolševikinio mąstymo žmonės „užsimiršę" kartais iškeldavo ne Lietuvos, bet LTSR vėliavą su pjautuvu ir kūju kampuose (pavyzdžiui, 1995 m. Plungės centre).
LNK televizijos „Dviračio žynių" laidoje 2002 m. spalio 25 d. buvo parodyti du šunys su Lietuvos Respublikos herbais po kaklu. Nomenklatūrai laida patiko, todėl buvo pakartota ir 2002 m. lapkričio 1 d. Visaip juoktasi ne tik iš Lietuvos himno, bet ir iš partizanų (tautos kankinių) dainų.
Pajuokai himnas būdavo giedamas nuo galo į pradžią. Vytauto Šerėno laidoje su pasigardžiavimu deklamuoti Lietuva, Tėvyne mūsų žodžius tęsiantys pašaipūs ketureiliai, kuriuose šlykščiai dergta Lietuva ir lietuviai. Spauda valstybės šventes, ypač Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, demonstratyviai „užmiršdavo" paminėti arba įdėdavo šiokią tokią žinutę, kurią užgoždavo reklama, skelbimai ir visokia laikraštiena. Prieita iki to, kad Prezidentūra ėmė apdovanoti garbingais Lietuvos Respublikos ordinais sovietinės epochos „tūzus", kitus Lietuvai kenkusius asmenis, net KGB veikėjus „kad po lygiai iš abiejų pusių būtų pagerbiama" – tai Justino Karoso žodžiai per televiziją.
Mokyklos sukosmopolitinimas. Atgimimo laikotarpiu iškelta tautinės mokyklos idėja negalėjo patikti nomenklatūrai. Prie tos idėjos sunkiai pritapo ir bolševikinio sukirpimo pedagogai. Juk daugumą mokytojų sudarė mokslus baigę sovietmečiu. Jie buvo įpratinti vaikus mokyti mylėti Leniną, Staliną, „šlovingąją" partiją.
Mokykloms vadovavo buvę rajkomų ir partkomų sekretoriai, partiniai instruktoriai ir panašūs veikėjai. Jiems sunku buvo atprasti nuo sovietinio „ritualo" ir istorijos faktų kraipymo, kuris tada mokyklose dar tvirtai laikėsi. Net praėjus dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus pedagoginio universiteto išleista metodinė priemonė istorijos mokytojams tebedvelke bolševikinė Žiugždos dvasia.
Joje nebuvo nė žodžio apie Rainių, Budavonės miškelių kankinius, nužudytus Panevėžio gydytojus ir seselę, sušaudytus Pravieniškių kalinius. Nepaaiškinta lietuvių partizaninio karo esmė, nė žodžio apie tai, kas buvo tie visuomenės keikiami stribai ir kt.
Perskaičius knygą savaime peršasi mintis, kaip gera buvo gyventi „prie rusų". O kad Lietuva iki okupacijos nedaug atsiliko nuo Danijos – nė žodelio! Mokyklos depolitizacijos priedangoje toliau tyliai buvo auginami sovietiniai mankurtai, be savo žemės šventumo jausmo, be patriotinių šarvų, lengvai pasiduodantys vartotojiškai gyvensenai, ieškantys malonumų alkoholyje, narkomanijoje ir sekse. Tėvynės meilės ir tikėjimo į Dievą nepraradę mokytojai – jų mažuma – tūnojo užguiti bolševikinės vadovybės ir bijojo atverti širdį savo mokiniams.
Greit kalbos apie tautinę mokyklą liko tik kalbomis. Jaunoji karta augo ne ką žinodama apie savąjį kraštą, garbingą jo praeitį, laisvės kovas, baisias kančias ir siekius. Ko galėjo jaunimą išmokyti tokie mokytojai, kaip kovojęs prieš lietuvių tautą Valerijus Ivanovas, paleistas iš kalėjimo kurį laiką dėstęs istoriją (!) vienoje Vilniaus mokykloje?
Išskyrus keletą labai retų išimčių, mokiniai nedalyvaudavo laisvės kovų dalyvių atminimo renginiuose, pagerbiant tautos didvyrius. Augo be doros pamatų. Todėl apie tvirtų asmenybių formavimą negalėjo būti ir kalbos. Kaip ir sovietinę mokyklą baigę tėvai, mokiniai prastai orientavosi moderniajame pasaulyje, jo moksle ir kultūroje. Tai akivaizdžiai rodo TV laida „Klausimėlis".
Lietuvos švietime visuotinai įsigalėjo kosmopolitinė dvasia. Buvo ugdomi, kaip ir okupacijos metais, piliečiai, nejaučiantys atsakomybės už savo tautos likimą, neskiriantys gėrio nuo blogio. Kosmopolitizmas greit užgožė beprasikalančius tautinės mokyklos daigus, išskyrus retas išimtis, kai mokykloms vadovavo lietuvių tautai neabejingi asmenys, ypač katalikiškose mokyklose.
Patriotinis auklėjimas daugelyje mokyklų buvo tik atskirų mokytojų, o ne kolektyvo reikalas. Juo rūpinosi supratingi tėvai ir savo Tėvynę mylintys pedagogai, taip pat jaunimo organizacijų vadovai, tačiau jų buvo mažuma. Kosmopolitinį auklėjimą palaikė Atviros Lietuvos fondas, rėmęs tik kosmopolitizmu dvelkiančius projektus, neskyręs lėšų leisti auklėjimui tikrai vertingiems politinių kalinių ir tremtinių atsiminimams, kitai jaunimo tautinio ugdymo literatūrai. Kovoti su kosmopolitizmu buvo labai sunku. Tai savo kailiu teko patirti šių eilučių autoriui (žr. jo knygelę Kaip aš buvau ministru). Gležni tautinės mokyklos daigai lėtai skinasi kelią kosmopolitizmo plotmėje. Praeis nemaža laiko, kol tautinė mokykla mūsų švietimo sistemoje tvirčiau atsistos ant kojų.
Visa tai, kas iki šiol buvo pasakyta, ir sudarė svarbiausias prielaidas atsirasti toliau aprašomiems Lietuvos istorijos klastojimo reiškiniams.
_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
