 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.bernardinai.lt/index.php?url ... es%2F79785
Sąjūdis ir Kaunas – abu labu tokiu
Algirdas Patackas.
2008-06-03
20 metų istoriniam žvilgsniui daug ar mažai? Mažai – jei turime omenyje atstumą, retrospekciją, ir daug – jei norėsime perduoti autentišką istorinio įvykio dvasią. Tarp šios Scilės ir Charibdės – žudančio dvasinę atmintį laiko ir jausminio atsiribojimo poreikio – visada balansuos istorikai.
* * *
„...(Sąjūdžio Tarybos) didžioji dalis narių buvo vilniečiai [...]. Per kitus trejus metus Sąjūdį pamažu užvaldė ir pakreipė radikalesne linkme Kauno atstovai [...]. Per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 spalio 22-24 dienomis išryškėjo, kaip išaugo Kauno frakcija ir buvo atvirai prabilta apie Nepriklausomybę“. Anatoly Lieven, Baltic revoliution, p. 235-238
Vilniaus Sąjūdis ir Kauno Sąjūdis – šios santykinės sąvokos ne vien dviejų miestų, ne vien geografinė ar kultūrinė priešprieša. Jos žymi dvi Lietuvos atkūrimo idėjas, o dar gilesne prasme – dvi Lietuvas, atskiras laike ir erdvėje, ko gero, nuo pradžių pradžios.
PRELIUDIJA. Sąjūdis plačiąja prasme, be abejo, yra pokario kartų kovų už laisvę sudėtinė dalis. Siaurąja prasme – Sąjūdis tęsė antrosios, neginkluoto pasipriešinimo bangos, kurios ryškiausia apraiška buvo LKB Kronika, tradiciją. Būtent ši antroji banga buvo stipri Kaune, maištingiausiame buvusios SSRS mieste, – pradedant Vėlinėmis bei Kalantinėmis ir baigiant pogrindžio spauda, kurios didžioji dalis buvo susieta su Kaunu ne vien geografine prasme (keistas dalykas yra miesto, polio dvasia – kas atsakys, pavyzdžiui, kodėl neprisimename nė vieno ryškesnio disidento iš Klaipėdos? Ir ar tai susiję su proliberalistinėmis nuotaikomis šiame mieste?..).
GIMIMAS. Kalbant apie Kauno Sąjūdį kaip reiškinį, apie jo įspaudą naujausioje Lietuvos istorijoje, prireiks „virsmo“ sąvokos. Kaip žinoma, virsmas yra „senos formos laužymas ir naujos kūrimas, gaivinant ją gyvybės, gyvuoju vandeniu“. Tačiau vien laužymo maža. Griuvėsių krūva tėra griuvėsių krūva. Kad iš jos pradėtų kaltis želmenys, kad atsibustume naujam gyvenimui, reikia gyvojo vandens. Kalbant ne taip gražiai, galima prisiminti kaip nokautuotam boksininkui duodama pauostyti amoniako. Drįstame teigti, kad šiuo gyvuoju vandeniu, jeigu norite amoniaku, Lietuvos revoliucijai buvo Kauno Sąjūdis.
Kodėl? Ką daro ištikus revoliucijai valdžia, kai, anot marksistų, „nebegali valdyti po senovei“?
Ogi bando valdyti kitaip, landsbergiškai sakant, „eiti žirgu“, t. y. apvaldyti burnojančios masės energiją jos neslopinant, nestabdant, bet nukreipiant sau reikalinga kryptimi, paverčiant pseudorevoliucija.
Tas Rusijos atžvilgiu beveik pavyko, vadinamasis „Andropovo planas“ beveik įgyvendintas V. Putino. Nors ir su tam tikrais nuostoliais, „jie“ išsilaikė, netgi savaip sustiprėjo.
Kodėl gi šitai nepavyko Baltijos šalyse? Todėl, kad tai nepavyko Lietuvoje. Kodėl nepavyko Lietuvoj? Todėl, kad šitai nepavyko Kaune. Kaune buvo kitaip.
* * *
Prisiminkime Kauno Sąjūdžio gimimą. Vilniuje Sąjūdis gimsta kaip neaiški mutacija tarp nomenklatūros ir daugiau ar mažiau sovietinės inteligentijos viršūnių – žodžiu, viršūnėse, iš viršaus. Kaune viskas kyla iš apačios, savaime, kaip ilgai kauptos energijos proveržis. Drįstame tvirtinti, kad Kauno Sąjūdis buvo gyvas „vidinio proletariato“ pavyzdys, kuris anot anglų kultūros istoriko A. Toynbee, yra visų vidinių transmutacijų varomoji jėga.
Įrodymai? Štai jie. Palyginkime du sąrašus – pirminį iniciatyvinės Sąjūdžio grupės sąrašą, sudarytą spontaniškai, čia pat, Architektų namų salėje, nors planuota buvo tik išklausyti efektingą A. Juozaičio paskaitą. Palyginkime šį pirminį sąrašą su vėlesniu jau nusistovėjusiu ir juodo darbo procese gimusiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (dar ne Kauno Sąjūdžio tarybos ) sąrašu. Pirmame matome pavardes žmonių, kurias iš dalies galima priskirti prie tuometinio Kauno kultūrinio bomondo, savotiškos monemklatūrinės šlėktos. Tai režisieriai, aktoriai ir kitoks to meto visuomenės sąmonės popsas. Nieko blogo negalima pasakyti apie tuos vyrukus, nieko blogo jie nepadarė, tačiau jų beveik neliko. Jie atkrito. Kas liko? Liko gatviniai.
GATVĖ. Kas yra gatvė, kas yra gatviniai? Pirmiausia niekam nežinomi – jei žinias semsime iš to meto laikraščių. O jei ir žinomi, tai tik siauram bičiulių, bendraminčių nelegalų ratui. Būtent nelegalų – ne disidentuojančių, bet niekaip neįsirašančių į to meto legalią visumą. Antra, – atsitiktinai, t.y. pakliuvę į istorijos sūkurį eidami pro šalį, žmonės iš gatvės, atsitiktinai pakliuvę, kaip tas Grantenas iš Viktoro Hugo „Vargdienių“ į gatvės barikadas. Atsitiktinai tai atsitiktinai, bet jie buvo liaudies atstovai, ir šito iš jų neatimsi.
Ir trečia – išimtys, kurios, kaip žinoma, yra būtinos taisyklėms. Bet apie jas vėliau. (Grįžtant prie „gatvės“ sąvokos, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad lazda turi du galus. Gatvės drąsa, turėjusi didelę įtaką radikaliam virsmui, vėliau gali virsti avantiūrizmu ar net kriminalu, kaip iš dalies ir atsitiko su kai kuriomis gerai žinomomis Kauno Sąjūdžio personomis.)
Taigi praėjus vos savaitei po Vilniaus Sąjūdžio įsikūrimo, gimsta Kauno Sąjūdis. Tai atrodytų kaip vientiso proceso, kuris „pošol“, chronologinė seka. Tačiau šios kelios dienos yra takoskyra. Takoskyra tarp viršaus ir apačios, tarp dviejų – gal bus per drąsiai, bet iš esmės teisingai pasakyta – Sąjūdžių.
MITAI. Sąjūdis, kaip ir kiekvienas istorinis reiškinys, yra apipintas savais mitais. Vienas iš šių mitų, o gal ne mitų, – kad Vilniaus Sąjūdį buvo pavesta įkurti LSSR Mokslų akademijai, o Kauno Sąjūdį – tuometinio KPI docentams. Mitas ar ne, dokumentais vargu ar įrodomas, bet pats buvau liudininkas, kaip po kurio laiko, jau gerokai įsikūrus ir pradėjus veikti Iniciatyvinei Sąjūdžio grupei (ISG), prisistatė tūla kompanija, pasisakė esą KPI docentai (sakau „docentai“ perkeltine prasme, gal jie buvo profesoriai, o gal kas nors) ir pareiškė, kad jie kurs Kauno Sąjūdį. „Viskas gerai, vaikinai, tik šiek tiek pavėlavote, – Sąjūdis Kaune jau įkurtas“. Reikėjo matyti tas fizionomijas. Beliko paguosti: „...bet jūs galite kurti Sąjūdžio grupes pas save. Darbo užteks visiems“.
Dar vienas mitas – kad pagrindinis garsaus Justo Paleckio vizito į Kauno Sąjūdį tikslas buvo nustatyti, „trefnas“ šis sambūris ar ne. „Trefnas“ – tokia buvo šio žymios giminės žymaus diplomato diagnozė. Todėl Kauno Sąjūdžio neturi likti, o Vilnius palaiminimą esą gavęs, kaip tenkinantis Černiachovskio aikštę. (Prisimenu įdėmų draugo Justo žvilgsnį, virtusį kažkokiu sustingusiu, kai neapsikentęs slėpynių išrėžiau apie save, kas toks esmi, be jokių diplomatijų. Mat kiekvienas turėjome pasisakyti apie save kaip tardyme...).
IŠIMTYS. Laikas pasakyti apie anksčiau minėtas išimtis. Jų būta po dvi – iš vienos ir iš kitos pusės. „Gatviniai“ turėjo marginalų iš abiejų galų – du iš „legaliosios“ pusės ir du iš pogrindžio. Tačiau tai tik marginalai, sukibimo taškai, kad krumpliaračiai liestųsi su visos Lietuvos sūkiais. Tokie „legalai“ buvo A. K. ir Č. S. iš vienas meninio “undergraundo“, pusiau legalizuoto („Antis“), kitas iš administracinės nomenklatūros. Kas šiuos žmones atvedė į Kauno Sąjūdį? Manau, jų asmeninės savybės, ypatingas, prigimtinis padorumas ir sąžiningumas. Ypač įsidėmėtinas yra Č. S. atvejis, – bet apie personalijas vėliau.
Kitas sparnas – disidentinis. Kauno ISG turėjo du marginalinius personažus, žinomus kaip politinius kalinius. Tai V.P. ir A. P. Atskirai reikėtų pakalbėti apie disidentų santykį su Sąjūdžiu. Iš esmės pritardami jam, realybėje disidentai, kurių dauguma buvo „zekai“ (o „zekai“, kaip žinoma, visada pasižymi permanentiniu įtarumu), į Sąjūdį žiūrėjo atsargiai, nors ir geranoriškai. Būdinga pradinė politkalinio L. D. pozicija (kol dar nebuvo įsižeidęs ant visų, o ant Sąjūdžio ypač). Kai jis buvo kviečiamas į ĮSG, atsisakė: „Jūs berniukai, pirmyn, o manęs nereikia, kad nepakenkčiau“. (Atrodo, vienas iš J. Paleckio nuosprendžio Kaunui motyvų buvo – o, ten yra politinių kalinių!..)
REIDAS. Taigi gatviniai vis įžūlėja. Jiems jau neužtenka Kauno – važiuoja, eksportuoja Sąjūdį ne tik po Lietuvą, bet ir po „užsienius“. Atmenu fantasmagoriškai dabar atrodančią išvyką, o greičiau spec. grupės („task – force“, sakytume dabar) reidą į Gudiją kelti ten revoliuciją. Šita speciali grupė buvo gerai žinomas nesenstantis barzdyla L. G., Sajūdžio videografas, toksai A. P. ir jo sūnus Patackiukas, kurio funkcija buvo nešti stovą ir trispalvę. Šita triada įžūliai nusibeldė į Gardiną, iškėlė trispalvę ir surengė pirmą, o gal paskutinį BSSR mūsų pusbrolių gudų Liaudies fronto mitingą, lydimi milicininkų eskorto.
KONVENTAS. Kokių dar išmislų prasimanė Kauno gatviniai? Vienas labiausiai vykusių, kuris, tiesą sakant, savaime susiklostė, buvo Įgaliotinių susirinkimas (ĮS), savotiškas Sąjūdžio Konventas su savais robespjerais ir maratais, jakobinais ir sankiulotais. ĮS buvo aukščiausia valdžia, kuriai turėjo paklusti ir ĮSG – jos nutarimus turėjo tvirtinti ĮS, ir tik po to jie įsigaliodavo. Kiek žinoma, šito nebuvo niekur Lietuvoje, jau nekalbant apie Vilnų (kur Sąjūdžio valdžia iš esmės buvo rankose nedidelės grupelės, šmirinėjančios Gedimino prospektu tarp LSSR AT ir Sąjūdžio būstinės). Jei kur ir buvo panašių struktūrų, tai kaunietiškoji nustelbė visas savo mastu – Sąjūdžio klestėjimo laikais įgaliotinių būdavo per 600. Ir jis veikė! Kaip galėjo valdyti tokia masė? Labai paprastai – norintis pasisakyti ir neturintis ką pasakyti buvo ne nušvilpiamas, o nuplojamas karštais aplodismentais. Pasikartojus kalbėjimo priepuoliui ir nepataikius į tašką, jo karjera ten būdavo baigta – taip atsitiko ir su L. D., ko pastarasis negali atleisti Sąjūdžiui iki šiol...
STUKAČIAI. Kaip gatviniai apsisaugodavo nuo išdavikų „stukačių“, šito visų revoliucijų užkrato? Labai paprastai – savaime. Kadangi jie buvo gatviniai, „stukačių“ procentas tarp jų buvo kaip ir gatvėje – tik vienas kitas. O kaip juos susekdavo? Ogi niekaip – patys išsiduodavo. To meto aura buvo tokia dezinfekuojanti, tokia aitri, kad „anie“ sudegdavo patys, kaip ir Judas. ĮSG „stukačius“ pasirodė besąs banalus godišius (H. S. istorija). Nebanalu šioje istorijoje buvo tik tai, kad parduota buvo krauju atpirkta vėliava...
(Šalia karžygiškų rūpesčių buvo ir naivumo - kaip žinoma, idealistas visada truputį yra naivuolis. Jei šito neturi, darosi pavojingas, jei per daug – ilgainiui virsta tiesiog žiopliu. Prisimenu, kaip su A. S., būsimu dukart užsienio reikalų ministru, žygiavome kažkur į užpečkius, į Vilijampolę, taikyti Sąjūdžio vardu susipykusio vyro ir žmonos... Ir sutaikėme!)
Ir štai šis gatvinis gaivalas, staiga, netikėtai netgi pačiam sau virtęs realia jėga, susikaupia lemiamai pastangai – pralenkti laiką, pralenkti išsilaisvinusios energijos bangą, kad taranuotų dar nespėtas pastatyti praeities jėgų užtvaras. Tam reikėjo individualizuotos valios, reikėjo asmens. Paradoksaliu būdu ši jėga įsikūnijo į visai ne didvyriškos, jei nepasakytum stipriau, išvaizdos muzikologijos profesorių, netgi ne lietuviška, o kažkokia livoniška pavarde. Visi žinome tą barzdelę, akinius, krenkštimą ir garsųjį kche-kche... Tačiau ne visi, tiksliau, keletas težino šio žmogaus lėtą, neatšaukiamą apsisprendimą „ištverti lig mirties“ ir – kas dar svarbiau – šio apsisprendimo akivaizdoje gebėjimą spręsti ir vadovauti, žaist klaikius šachmatus su mirtimi ir likimu.
Teko sutikti ir pažinti du tikrus Prezidentus, du savo tautų Pirmuosius – tai Dudajevas ir Landsbergis. Džocharas Dudajevas irgi buvo apsisprendęs amžinybei. Žmoguje tai matytii, kažkokiu trečiuoju pojūčiu galima suvokti esant juos jau „ne iš šio pasaulio“. Tačiau Dž. Dudajevas jau laukė, troško tos akimirkos, – ji jam buvo išsivadavimas. Ala Dudajeva pasakojo savo sapną, kokias kančias dėl savo tautos likimo patyrė jos vyras pirmąją po žūties naktį, būdamas jau anapus – tai viršijo žmogaus galias, ir todėl dieviškojo atleidimo sekundė buvo laukiama kaip išganymas. V. Landsbergis visa tai patyrė realybėje, ne anapus. Kaip žinoma, realybė – banalybė. Rezultatas ar likimas – akivaizdus. Mes, nors ir murkdomės, vis dar čia, o čečėnai – jau beveik anapus.
Taigi Vilniaus intelektualas-marginalas „susineša“ su Kauno vaikėzais. Ši netikėta Sąjunga duoda nelauktą, bet savaip logišką efektą – pastarųjų įžūlumas, tramdomas profesoriškojo ratio, bet kartu ir jo tarsi stimuliuojamas, padaro monumentalų ir kartu akiplėšišką ėjimą istorijos šachmatuose. Tai Vasario 16-oji Kauno muzikiniame teatre (1989 m.) ir jo metu priimta Sąjūdžio deklaracija, kur pirmą kartą oficialiame dokumente randame nedviprasmišką žodį – NEPRIKLAUSOMYBĖ.
Prisimenu išvakarės, dūmą traukiančius sąjūdininkus Būstinės (K. Donelaičio g.) balkonėlyje, kai vienas solidesnių Kauno Sąjūdžio Tarybos (tada jau nebe Iniciatyvinės grupės) narių išsitarė: „Tai kaip bus, vyrai?.. – ir nebaigė. Prisimenu šaltuką, nubėgusį oda, ir tolimą šio jausmo reminescenciją su Sąjūdžio pradžios fejerverku Santakoje, kai, šįkart dar pirotechninio parako smarsas ir raketų šūviai labai jau tikroviškai priminė, kas yra karas. Vėliau buvo ir žmogaus kūno gabalai pramaišiui su skarmalais Džochargalos alėjų medžiuose, Sausio apokalipsė, Medininkų lavonai, bet visa tai buvo vėliau...
O tą vakarą Taryboje buvo daug muštasi, o naktį porą kartų kursuota pirmyn ir atgal maršrutu Kaunas –Kačerginė, kur tąsyk nakvojo profesorius. O paskui – miesto sodo liepos, gyvas koridorius per žmonių minią, sveikinimai, kalbos ir siaura lenta per orkestro duobę į sceną, kuria turėdavo eiti kalbėtojas. Simbolika!
Kodėl pavadinau profesorių Vilniaus marginalu? Mat likimo jam buvo dovanota viena aplinkybė – Vytulis, kaip šaukė artimieji, augo ir brendo savotiškojoje muzikų Kastalijoj, anapus čia ir dabar. Ten jis galėjo žaisti savo didmeistriškus muzikologinius endšpilius, saugomas, iš vienos pusės, bajoriškų senelio ūsų, ir profesoriaus kepuraitę dėvinčio Suvalkijos ūkininko-patriarcho – iš kitos. Augo smetoniškame Kaune, jau modernėjančiame, fliuksuojančiame, nors šaknys buvo istoriniame Vilniuje – visiškai atvirkščiai, nei eilinio Lietuvos inteligento kelionė maršrutu kaimas–Kaunas–Vilnius. Taigi gente vilnensis, natione kaunensis. Jau vien tai jį darė albinosu tarp prakutusių, apsihumanitarinusių kaimiečių, pokariu suvažiavusių į Vilnių. Neteko – tokia jau likimo dovana, – jam tiek meluoti ir išsisukinėti kaip kitiems. Ir šitai darė jį nepakenčiamą – už ką šitokios dõnys, šitasai išskirtinumas. Ir dar – tasai gebėjimas matyti kelis ėjimus į priekį, pašaipėlė politikos pradinukams ir nujaučiamas, bet nematomas, plieninis slapto tiesos adepto šarvas, tiesos vardan pačios tiesos, ne dėl ko nors kito. Ir netgi pomėgis apsistatyti vasalais ir rūmų freilinomis, taip erzinęs tikruosius bendražygius – iš aristokratiškųjų silpnybių rinkinio.
O tas palengvėjimo atodūsis, – pagaliau išeina! – išduodantis liumpenišką ekskolaborantiškos dūšios nusilengvėjimą! O tas pro dantis iškoštas „tam tikrų nuopelnų pripažinimas“! O tas per ankstyvas plebėjiškas džiugesys! Labai per ankstyvas!
(...verčiame Europos istorijos vadovėlį, skirtą ES valstybių mokinukams, parašytą dvylikos skirtingų tautybės autorių. Ten nėra Vytauto Didžiojo, bet yra Vytautas Landsbergis. Ir ištrauka iš 1989 m. Vasario 16-osios minėjimo Kaune deklaracijos.)
* * *
Kokie dar būtų Kauno Sąjūdžio instinktyvaus liaudiškumo, „kaunietiško tautiškumo“ įrodymai. Būtent savaiminio, instinktyvaus, nes to suplanuoti neįmanoma.
Peržiūrėkime Kauno Sąjūdžio Tarybos, Atkuriamojo ir kitų Seimų sąrašus: atėję iš Sąjūdžio, likę politikoje po Kovo 11-osios kauniečiai darbavosi iš esmės dviejose srityse – Krašto apsaugos (plačiąja prasme) ir užsienio politikos. (Dauguma krašto apsaugos ministrų – iš Kauno. Nacionalinio saugumo komitete, valdant dešiniesiems, vyravo Kauno sąjūdininkai. Žaliaraiščiai, SKAT‘as (KASP), Šaulių sąjunga gimė Kaune. Garsusis Kauno savanorių maištas privertė atsitokėti abi puses. Pagrindiniai KA daliniai dislokuoti apie Kauną.
URM lemiamu laikotarpiu vadovavo kauniečiai, šeši buvę Kauno sąjūdininkai veteranai dirba ar dirbo diplomatinį darbą ir t.t.
Būtent instinktyvus strateginis įžvalgumas liudija ne tik Kauno Sąjūdžio liaudišką, demosišką prigimtį, bet ir sveiką nuovoką (kas yra svarbiausia), kur pirmiausia turi būti panaudojama Sąjūdžio bangos energija, kuri, kaip jau galima buvo nujausti, nebuvo neišsemiama. Būtent šios kryptys – vidaus ir išorės apsauga – lėmė, kad vis dėlto turime valstybę, turime namus tautai gyventi. Kitos sritys gali palaukti, yra antraeilės, nes buvo pasąmonėje, sveiku protu suvokta, kad be saugos nėra gerovės. Jokiu būdu ne atvirkščiai, kaip bandė teigti Vilniaus laisvarinkininkai ir fonhajekininkai, pseudoekonomistai ir filosofuojantys partsekretoriai sąjungoje su kolchozų bonzomis ir posovietiniais liumpenais. Kitaip manantys ir darantys buvo išvadinami urviniais patriotais – idiotais. Tačiau šie idiotai pasirodė esą teisūs – rusų tankus sustabdė ne gerovė, kuri tada buvo neįmanoma, o blaivi ir dinamiška užsienio politika, energingas Krašto apsaugos kūrimas ir nuovoka, pagrįsta šimtamete istorine patirtimi, kad Lietuvos gerovė yra saugumo pasekmė, jokiu būdu ne atvirkščiai. Ši sveikos liaudiškos nuovokos padiktuota kryptis ir idėjos jėga padarė stebuklą, gal dar didesnį nei Kovo 11-oji – šitie gatvės idealistai, būdami nuolatinėje mažumoje, iš esmės laimėję tik porą rinkimų ar referendumų iš beveik 10-ties, turėdami ne daugiau kaip 20% rinkėjų balsų vidurkio, t.y. būdami nuolat Dovydo situacijoje, sugebėjo primesti ir diktuoti savo valią, savo doktriną daugumos Galijotui, pokomunistiniam Kolosui.
Ir ne tik primesti, bet priversti ją vykdyti. Visa jų energija, Sąjūdžio akumuliuota, buvo išeikvota šiomis dviem kryptimis – Krašto apsaugos ir užsienio politikos, t. y. totalaus, viską apimančio, universalaus saugumo – žievės, apsauginio šarvo nukaldinimui. Lietuvos traukinys buvo pastatytas ant tinkamų bėgių, tie bėgiai nutiesti strategiškai vienintele teisinga kryptimi ir traukiniui, traškinant kaulus ir sausgysles, suteiktos energijos kvantas tokios jėgos, kad pagreičio užteko atriedėti, nepaisant rąstų ant kelio ir išardytų pabėgių, iki saugios zonos su abrevatūromis NATO ir ES. Nors mašinistas ir buvo nustumtas nuo vairo, bet prie stabdžių rankų kišti nedrįsta, – ir ačiū Dievui, traukinys, atrodo, įriedės į istorijos Pažadėtąją žemę.
Kitas reikalas, jei tauta dar sumanys pasivaikščioti po dykumas – labai prašome, jei jau taip norisi, svarbu, kad išeita iš pavojaus zonos, iš egiptų ir sibirų. Ir tai yra stebuklas, nes jis buvo padarytas dovydiškos mažumos, padedant dausų armijoms, kadaise suguldytoms sibiruose ir pamiškėse. Ir šitoje istorinėje dramoje kaunietiškasis lašas buvo tas, kuris prakalė akmenį.
DATOS
1988 m. birželio 10 d. – Kaune, Architektų namuose, įsikuria Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
1988 m. birželį – Kauno Sąjūdžio iniciatyvinę grupę inspektuoja ir „diagnozę“ nustato CK pasiųstas Justas V. Paleckis.
1988 m. birželio 25 d. – Kauno Sąjūdžio kovos krikštas – mitingas prie Vykdomojo komiteto ginant Šv. Gertrūdos bažnyčią. Pirmosios trispalvės, pirmasis iššūkis valdžiai, J. Paleckiui stebint.
1988 m. rugpjūčio 1 d. – išleidžiamas pirmasis „Kauno aido“ numeris. Kauno Sąjūdis turi spaudą, įgyja balsą!
1988 metų rugpjūčio mėnesį – garsaus funkcionieriaus, žymaus „perestroikininko“ V. Jakovlevo vizitas Lietuvoje, tylomis legalizavęs Sąjūdį. Laikoma, kad iki šio vizito susikūrusios grupės yra drąsiausios ir patikimesnės, nei po jo. Sąjūdžio iniciacijos laikotarpis baigėsi, prasideda branda.
1988 m. rugsėjį – įkuriama Kauno Sąjūdžio Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla. Ši struktūra unikali tuo, kad vienintelė iš Sąjūdžio struktūrų išsilaikė iki šių dienų.
1988 m. spalio 9 d. – Virš Kauno karo muziejaus bokšto po pusės amžiaus pertraukos vėl suplevėsuoja trispalvė, daugiatūkstantinei miniai džiūgaujant, porą dienų vėliau nei Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno – kad trispalvę iškėlė ne bevardis funkcionierius, o Kauno Sąjūdžio įgalioti Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Bokštas tris paras prieš tai buvo saugomas žaliaraiščių. Prieš pakeliant, vėliava buvo iškilmingai pašventinta Arkikatedroje, o naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, slapta tų pačių žmonių nuimta, dalyvaujant miesto varpininkui, pakeista kita ir atiduota saugoti kardinolui V. Sladkevičiui kartu su šitai patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu Kauno klinikų garaže.
1988 m. spalio 10 d. – daugiatūkstantinis mitingas Kaune, Rotušės aikštėje, reaguojant į „bananų balių“ Vilniuje, kai sovietinė milicija sumušė protestuojančius. Kauno Sąjūdžio žaliaraiščiai perspėja milicijos komisarą S. Liubertą nesikišti ir nebandyti kartoti Vilniaus įvykių.
1988 m. spalio 22-24 d. – LPS steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Į LPS tarybą patenka tik du kauniečiai – A. Kaušpėdas ir K. Uoka.
1988 m. lapkričio 19 d. – Kauno Sąjūdis pradeda akciją dėl VDU atkūrimo.
1988 m. gruodžio 1 d. – pradeda veikti įgaliotinių susirinkimas, aukščiausia Sąjūdžio valdžia Kaune.
1988 m. gruodžio 14 d. – išrenkama (slaptu balsavimu) Kauno Sąjūdžio taryba.
1988 m. gruodžio 24 d. – pirmosios laisvos Kūčios su žvakelėmis languose – pirmasis „referendumas“ už Nepriklausomybę.
1989 m. vasario 15-16 d. – neeilinė LPS Seimo sesija Kaune priima nedviprasmišką rezoliuciją dėl Nepriklausomybės, aktyviai spaudžiant Kauno sąjūdininkams. Kaune pašventinamas atstatytas Laisvės paminklas. Valdžios rūstybė sukyla. Sąjūdis, ypač Vilniaus, susigūžia.
1998 m. balandžio 15-16 d. – „Caritas“ atkuriamasis suvažiavimas Kauno sporto halėje.
1989 m. balandžio 28 d. – atkuriamas VDU.
1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelias.
1989 m. rugpjūčio 26 d. – Maskvos reakcija. SSSR CK pareiškime grasina Pabaltijui.
1989 m. rugsėjo 1 d. – pradeda veikti Vytauto Didžiojo Universitetas, pirmoji nepriklausoma aukštoji mokykla tuometinėje SSSR.
1990 m. vasario 24 d. – Kauno Sąjūdis laimi rinkimus į LSSR AT – Atkuriamąjį Seimą rezultatu 16:0.
Ir pagaliau – 1990 m. KOVO 11-oji. Dieve padėk!
* * *
Taigi šita žaižaruojanti vėliavos varsomis, atrodanti amorfiška ir nesuvaldoma, o iš tikrųjų personifikuota, susidedanti iš individualybių, iš išorės tiesiog minia, o iš tiesų labai struktūrizuota ir drausminga jėga valdė to meto Lietuvos protus ir širdis – tų, kurie nebuvo Judai.
Kas buvo ta jėga? SĄJŪDIS.
Kas buvo tas energijos šaltinis? IDĖJA.
Koks buvo tos idėjos vardas? LAISVĖ.
Bernardinai.lt
Komentarai Bernardinai.lt
http://www.bernardinai.lt/?url=articles ... 2FDESC%2F5
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
