Šaltinis -
http://www.geocities.com/Vykintas/n.htmlNacionalizmo pabaiga?
Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis — visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti, pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Šiame referate bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos tarptautinės sistemos vystymosi.
1. Modernizavimas ir nacionalizmas
1.1. Nacionalizmų konkurencija
Modernizacijos tendencijos
kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis išnyks, arba taps technine ideologija.
Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo. Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų.
Dar viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad
kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas“1.
Todėl industrializavimas tik paskatina nacionalizmą, aktyvuodamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais. Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškyla ir kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo. Nacionalistinė valstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypač kai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vieno specializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakyti specializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kurios importuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, gali būti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimais išlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjeros sistemą.
Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia, politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažino nacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith), valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos, o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais.
Todėl nacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, o atvirkščiai, pačios išsiplėtė2. Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jei jau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gi sąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendinti tuomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmo išsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekada galutinai nepasiekiamas.
Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui, tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietišką visuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi likti autentiškas, unikalus ir išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti „patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrinti unikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu3. Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo jos narių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų.
Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūrę nacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą. Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria, vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadangi nacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimo galimybes.
Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių ir politinių nacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino. Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimai paprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“, kaip „natūraliai“ apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis4. Toks teorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijų legitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.
1.2. Kultūrų konfliktai
Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikio priemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominį mobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtų reikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros, pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga.
Ji ima skatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas, „tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“5.
Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų, atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Bet kuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša ir siekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesį istoriniam ir kultūriniam tapatumui“6. Toks tapatumas dažnai belieka tik paviršutinis ir dirbtinas,
tačiau pakankamas stiprinti nacionalistines ambicijas. „Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbi nacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemia tarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išlieka industriniame amžiuje7. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokai supanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo. Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumams skatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nes barjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“ mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etninių pasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad
tokiam kultūrų bendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles, politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras, sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienu politiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulai ir visiškai nešališkai“8.
Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir bus apribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisyti kultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas. Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuo nacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai nacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą,
tačiau nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus plačiau aptartas kitoje dalyje)9. Gelneris dar griežčiau nurodo, kad
nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis yra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu10. Be to, gali būti, kad modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.
2. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas
Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę — visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis nacionalizmų.
Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui? Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu mastu. Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas.
Jis pripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionalinių valstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių ar nacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionalinių valstybių sistemai — nacionalistines ambicijas. Šitoks nacionalizmas yra iš principo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus — taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamai sistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toks internacionalizmas todėl yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tik tam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio masto reikalavimais11.
Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamas vienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto — etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“ judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiami kurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“ nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentus kylančio separatizmo akivaizdoje.
Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą skatina: separatistiniai judėjimai verčia stiprinti tarptautinę sistemą, kuri savo ruožtu sukelia dar didesnį secesionistų nepasitenkinimą. Bet kuris konfliktas ir vietiniu, ir sisteminiu lygiais stiprina su juo susijusių gyventojų grupių tautinę savimonę12. Todėl internacionalizmo negalima laikyti nacionalizmo priešu; kaip teigia Smitas,
tikrasis nacionalizmo priešas yra kosmopolitizmas. Svarbiausios jo išraiškos yra supranacionalistinės tendencijos, tad nebent jos galėtų reikšti nacionalizmo pabaigą. Tokios tendencijos ryškios pirmiausia Europoje, kur Europos Sąjungos institucijas galima laikyti kompromisu tarp „tarpvyriausybininkų“ ir „supranacionalistų“. Pirmiesiems Europos Sąjunga svarbi, įtvirtinant nacionalines (ar nacionalistines) ambicijas visos Europos lygiu, antrieji siekia naujo europietiško identiteto.
Visgi toks supranacionalizmas irgi nėra priešingas nacionalizmui, nes „jis per daug panašus į egzistuojančių nacionalinių valstybių nacionalizmą“13.
Jungimosi į supranacionalinį darinį paskatos atitinka nacionalizmo paskatas — tai išorės priešų (dabar veikiau ekonominių konkurentų) baimė, tikslai — nacionalizmo tikslus. Tai politinis susivienijimas, autonomija, panašus identitetas su bendra krikščioniška viduramžių praeitimi. Stimulai taip pat panašūs į nacionalistinius — pasaulinis prestižas, ekonominis savarankiškumas ir savarankiškas vystymasis14.
Iš čia Smitas daro išvadą, kad „supranacionalizmas gali sumažinti konkuruojančių nacionalizmų skaičių tam tikroje teritorijoje, tačiau tik naujo — galingesnio ir platesnio — „supranacionalizmo“ kaina“15. Naujų tarptautinės sistemos vienetų elgesys, tikslai, idealai veikiausiai liktų tokie pat kaip ir esamų nacionalinių valstybių, pakistų tik jų dydis ir sąveikų mastas. Prasidėtų, anot Smito, „kontinentinių tautų“ varžybos.
Supranacionalizmas, kaip ir internacionalistinės tendencijos, gali paskatinti separatizmą arba bent jau švelnesnes jo formas. Šįkart tokie nacionalistiniai judėjimai jau gali kilti ne tik „subtautiniu“, bet ir nacionaliniu mastu, nes supranacionalistinė decentralizacija, net jei ir labiau patenkins periferinių etninių grupių siekius, gali pažeisti nacionalinių valstybių daugumos interesus. Todėl neįteisinto nacionalizmo pretenzijų grėsmė supranacionalizmo atveju neišnyksta, tik keičia (jei išvis keičia) savo išraiškos lygmenis. Dar svarbiau, kaip nurodo Smitas, kad
supranacionalizmas nulemia didesnį situacijos neapibrėžtumą, o pastarasis didina galimybę reikštis įvairiems besivaržantiems nacionalizmams, eskaluoti tautinius konfliktus. Tokių konfliktų atveju, net jei jau yra sukurta keletas identitetų, bus vis vien atsirenkamas vienas iš jų kaip dominuojantis. Taigi
supranacionalizmas gali reikšti, kad „didės nacionalistinių konfliktų galimybės ir stiprės tautinis jausmas“16. Internacionalizmo nereikėtų laikyti nacionalizmo priešingybe, greičiau sistema, skatinančia tam tikrų nacionalizmų atsiradimą ir plėtotę. Nacionalizmas turi ideologinį antipodą — kosmopolitizmą, tačiau ir jo pagrindinė išraiška — supranacionalizmas — taip pat nėra priešinga nacionalizmui, ir, bent jau remiantis prieinamais empiriniais pavyzdžiais, gali skatinti nacionalistines ambicijas, tegu ir reiškiamas kitais lygmenimis.
Išvados
Nacionalizmo išnykimo perspektyva prieinamoje ateityje neatrodo reali. Kaip buvo aptarta, buvo galima tikėtis, kad nacionalizmo patrauklumą sumažins modernizavimo tendencijos.
Tačiau šios viltys neatrodo realios: didėjant naujų išteklių poreikiams, kyla iki tol buvę paslėpti konfliktai ne tik tarp turinčių resursus ir jų neturinčių, bet ir tarp konkuruojančių dėl išteklių. Tokioje kovoje valstybės vaidmuo lieka itin svarbus, ji turi tenkinti politines bei ekonomines nacionalistines ambicijas, kurias kartais dar sustiprina politinių elitų siekimas išlaikyti palankią karjeros sistemą. Be to, priešingai, negu tikėtasi,
nacionalizmas dėl modernizavimo neišsisėmė ideologiškai. Nors atsirado daugiau galimybių įgyvendinti nacionalistinius siekimus,
šios galimybės labiau susijusios su „normalios“ valstybinės padėties tarptautinėje sistemoje užtikrinimu, tačiau jos nereiškia nacionalistinių ambicijų likti „unikaliais“ atsisakymo ir su jomis konfliktuoja. Nacionalizmą gali skatinti ir modernizavimo išryškinami kultūriniai konfliktai, pirmiausia atmetantys supervalstybių kultūrą. Tiesa, modernizavimas suartina aukštąsias kultūras (ir net panaikina „liaudiškąsias“), tačiau ir toks suartėjimas veikiausiai turi ribas, ir sunku įsivaizduoti jų visišką susiliejimą net ir politinio bei ekonominio bendrėjimo sąlygomis.
Pagaliau, esama tarptautinė sistema, kurią Smitas vadina internacionalistine, taip pat nereiškia nacionalizmo pabaigos, o netgi jį skatina. Taip yra todėl, kad
esama sistema pripažįsta tik tam tikros formos — valstybinį — nacionalizmą ir atmeta kitokių — periferinių ir susivienijimo — judėjimų nacionalistines ambicijas, skatindama pastaruosius reikšmingesniems veiksmams ir stiprindama su tokiomis grupėmis susijusių žmonių tautinę savimonę. Net ir supranacionalizmas, kurį galima kildinti iš nacionalizmui priešingo kosmopolitizmo, ne sunaikina,
o irgi gali paskatinti nacionalistines ambicijas. Tiesa, keičiasi jų mastas ir reiškimo lygmuo, tačiau nacionalizmas kaip kova už kultūriškai apibrėžiamo identiteto ir politinių ribų sutapimą neišnyksta.
Todėl galima manyti, kad
tendencijos, kurios atrodo priešingos ir pražūtingos nacionalizmui, jį tik dar labiau skatina. Todėl vargu ar įmanoma tikėtis nacionalizmo pabaigos prieinamoje ateityje. Tiesa, galima tikėtis, kad kai kurios modernizavimo tendencijos prislopins nacionalistinių sąjūdžių apimtis, nacionalistinių ambicijų reiškimosi mastą bei intensyvumą ir padarys jas ne tokias pavojingas.
Išnašos 1 Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— P. 178.
2 Žr.: Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— P. 238.
3 Žr. ten pat.— P. 235—236.
4 Žr. ten pat.— P. 242—243.
5 Ten pat.— P. 235.
6 Ten pat.
7 Gellner E. Op. cit.— P. 185.
8 Ten pat.— P. 188.
9 Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 236—237.
10 Žr.: Gellner E. Op. cit.— P. 180.
11 Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 243—244.
12 Ten pat.— P. 245.
13 Ten pat.— P. 246.
14 Ten pat.
15 Ten pat.— P. 247.
16 Ten pat.— P. 248.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— 239 p.
2. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— xi, 350, [6] p.