Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ukmergė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ukmergė - Vilkmergė

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ukmergė - Vilkmergė

Parašytas: 07 Gru 2025 16:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Ukmergė - Vilkamergė - Вилкомир - Wiłkomierz

Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialiai vadinosi Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pvz., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 1918–1920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ajame dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.

Gyvenvietė pirmą kartą paminima 1333 m. Vartbergės kronikoje, kur rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „…buvo prie Vilkenbergės“. Pirminė lietuviška miesto vardo forma tikriausiai buvo Vilkamergė. Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialiai vadinosi Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pvz., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 1918–1920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ajame dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.

Nors nėra nė vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, visi sutaria, kad pavadinimas yra kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis galbūt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.

----------------------------------------------

Настоящее древнее литовское название - Vilkamergė.

В документах крестоносцев название встречается в вариантах Vilkenberge (1336), Vielkemirgen (1366), Wilkenmerge (1385).

В славянских документах - у Вилкомири (1475). В польском языке это название превратилось в Wiłkomierz.

Название города происходит из речушки Вилкмергеле (теперяшняя Укмергеле, правый приток Швентои).

Само название речушки вероятнее всего происходит от вилкас (vilkas - лит. волк) и старолитовского слова с корнем -merg, значившего течь, сочиться, журчать.

В современном литовском языке это значение утеряно, но оно легко реконструируется по аналогиям из латышского языка: merga, marga – „мелкий дождь“, mergat – „дождить“ и имело общий корень -merg, связанный с более общими значениями чего-то мокрого, влажного в старых балтийских языках.

Замена Vilkmergė на Ukmergė связана с особенностями местных литовских наречий. Vilkmergė - Ukmergė находится на стыке трех литовских говоров.

Kęstutis Čeponis

Название Ukmergė появилось только примерно в 1920 г. - после восстановления независимости Литовского Государства в 1918 г. - можно сказать, что это было волюнтаристское решение местных властей, которые языковедами не были, а название Vilkmergė им просто не нравилось.

Они использовали в одном местном наречии известное название Aukmergė, которое превратили в Ukmergė.

*****************************************

Alboro Komar-Stachowski

Nors nėra nė vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, visi sutaria, kad pavadinimas yra kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis galbūt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.

Kęstutis Čeponis

----Alboro Komar-Stachowski
Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę ----

В литовском языке в гидронимах использовался корень merk-, mirk- , а не merg-.

Все эти корни одного происхождения. Литовские слова "merkia, mirkti" означают "мочит, мочится в воде".

И в Литве много соответствующих гидронимов - река Merkys, озеро Merkmenys,...

А корень merg- в литовских гидронимах всегда имеет значение "дева, девушка"... - Mergakumpis, Mergaraistis, Vilkmergė...

-----------------------------------------------------------

Zeneta Sakeniene

Ukmergė
https://en.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97

1225 - Wilkemerge, Wilkamergen - iš Jono Deksnio rankraščio "Apgyventų vietų pavadinimų kitimas 13-20 amžiuje" [Populated places name changes in 13th-20th centuries, 1985 m. (provided by Audris Mockus)], https://mockus.org/deksnys/vietoviu_pavadinimai.html

Ukmergė
https://mockus.org/deksnys/ukmerge.html

Anksčiau buvo rašoma metais: kr - kronikoje, m - metraštyje; i - inventoriuje, akte; ž -žemėlapyje; v - vardyne, ž - žinyne; pr -privilegijoje

Pavadinimas
129. Ukmergė

1225 kr (?)
Wilkemerge,
Wilkamergen

Šaltinio nuoroda
https://mockus.org/deksnys/saltiniai.html
SRP - Hirsch-Toeppen-Stelke "Scriptore rerum Prussicarum"
(deja, nenurodytas puslapis)

1333 - Vilkenberge; 1384, 1391 - Wilkinberg; 1455 - Vilkomir; 1611 - Wilkomir; 1613 - Wilkomirz; 1766 - Wilkomiria; 1786 - Wilkomirz; 1806 - Wilkomir; 1900 - Ukmerge; 1908 - Aukmergė; 1911,1917 - Ūkmergė; 1918 - Wilkomierz; 1919 - Vilkmergė; 1920 - Ukmergė; 1923 - Vilkmergė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ukmergė - Vilkmergė

Parašytas: 07 Gru 2025 16:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Волкомир - Vilkmergė (сейчас Ukmergė) (от слов "Vilko merga" - Волчья дева)

vil̃kas sm. (4) KBII51, K
1. SD1194, SD399, H, R, D.Pošk, Sut, KII360, LsB163, RtŽ, J, LL278, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, LTEXII251 zool. panašus į šunį plėšrus miško žvėris (Canis lupus): Vilkas turi išvaizdą didelio, sauso šunies, kurio uodega yra visad palaida Blv. Vilkų kailis žiemą šiurkštus rš. Toki su karčiais vilkaĩ buvo LKT355(Str). Vil̃ko akys naktį kaip lempytės blizga Aln. Vilkuo ugnys iš akių leka Pln. Vilko lopa didelė, katės maža lopukė Lš. Vilkas jis tepgi protą turi kap žmogus Nč. Kad vilkas godus, kad jis besotis, kiekvienas žinom J.Jabl. Buvo vilkų̃, kad eis naktimis, šunis pjaus Sd. Arkliniai ir aveliniai vilkai LKGI570. Čia miškai – tokių vilkų̃ avinių buvo Ob. Tuokart buvo vilkų̃, o tie miškai buvo neiškirsti Kl.Vilkaĩ tik turias, kur girios didelės, miškai Brž. Kaip seniau čia buvo vilkų̃, tai apsaugok ir apšviesk! Adm. Kokis miškas be vil̃ko Mrc. Lekia ausis pastatęs vilkas Rud. Pas mumi vilkaĩ bastosi Vvs. Kai gilios žiemos, tai ateina ir an mum vilkaĩ Ob. Būdavo, vilkai staugia, net an pečiaus girdžias Alz. Miške žiemos laike vilkaĩ staugdavo, dantim kaldavo, baisu net eit Kp. Staugia aplinkui, groja kap muzika tie vilkaĩ Dsm. Kada važiuoji su skambalu, neužpuola vilkaĩ Krk

mergà sf. (4)
1. SD278, K, J suaugusi netekėjusi moteris, mergina: Jau jo sūnus bernas ir duktė mergà (suaugusi, didelė) Pls. Vienos [dukterys] mer̃gos buvo, kitos da piemenės (jaunesnės, mažos) Mrj. Rimta mergà tę – ją galiama už moterį imt Jrb. Merga kap pušis, kasos kap kultuvės Plv. Trys mer̃gos kai kanapės Gs. Penkiosdešimts metų kaip merga tebesu JD1413. Ta duktė jau išaugo į mergų metus BsMtI155. Gera mergà (vienerių metų) – an žemės bėga (juok.) Šlu. Ne merga būčiau, kad nežinočiau, kas lekia be sparnelių KlpD23. Ir mergomì reikia až jaunikio eit Zt. Prieg mergomi iteip neūtarykit Dv. Numirė mūs mergà (apie dukterį) Klvr. Bernas nuej[o] mergóp AruP116(Arm). Tas vaikas buvo mergomì (mergaujant) gimęs Rmč. Mergõm (mergavimo metais), regis, ir graži buvo Trgn. Kastė mergose (merga būdama) mirė Rm. Šita skara mano dar mergõs (mergaujant) pirkta Lnkv. Vieną vaiką mergosè (mergaudama) susigreibė Krš. Mergà (instr. netekėjusi būdama) vis giedojau Ad. Gricikė esu iš mergų̃ (kai buvau mergina) Vn. Domas gerai žinojo, kad Semėnaitė buvo mergos vaikas J.Avyž. Kur tos senos mer̃gos (pasenusios, neištekėjusios merginos) dėsis? Šl. ^ Darbšti merga ilgai mergose nesėdi KrvP(Lnkv). Gera merga namų darbu graži KrvP(Al). Merga lopšy, bernas arkly (jaunikis daug vyresnis už jaunąją) LTR(Kp). Kokia merga, tokia verba (pagal Jurgį ir kepurė) Krok. Merga – ne rugių aruodas, neišlaikysi (reikės išleisti už vyro) Rm. Mergų̃ močia nemirus ir bobutė gyva (mergų visuomet yra ir bus) Trgn. Ot aštrus peilis – merga į jomarką gali nujoti (labai atšipęs) Kt. Kol mergà buvau, mergavau, kaip pasenau, akis gavau, per tais akis pati išlindau (aguona) Sch55. ║ mergaitė, mergelė: Gimęs iš Marijos mergos Mž21. Atstokite, nenumirė merga, bet miegti DP368. Numirusiaip mergaip DP371. ║ išrinktoji, mylimoji: Turiu penkis baravykus, pirksiu mer̃gai čeravykus (d.) Lz. | Idant su ta tavo merga (nuotaka), pas tave stovinčia, gyventumbei PK233.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ukmergė - Vilkmergė

Parašytas: 07 Gru 2025 16:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kuri Ukmergės miesto įkūrimo data tikra: 1225 ar 1333 metai?

https://www.gzeme.lt/2025/05/26/kuri-uk ... 333-metai/

Paskelbta: 2025/05/26

Prieš kiekvieną Ukmergės miesto gimtadienį atgyja diskusijos, kada iš tikrųjų buvo įkurtas šis vienas iš seniausių Lietuvos miestų? Vyresnieji ukmergiškiai puikiai mena, jog prieš kelis dešimtmečius miesto įkūrimo data laikyta 1225 metai. Todėl jiems nesuprantama, kodėl dabar Ukmergė daugiau nei šimtu metų buvo pajauninta…

Kad Ukmergės (Vilkmergės) vardas istoriniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėtas 1333 m., istorikas, buvęs ilgametis Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas argumentuotai paaiškina leidinyje „Ukmergės miesto istorija (nuo įkūrimo iki 1919 m.)“. Jis taip pat išsamiai aprašo reikšmingiausius šios vietovės istorijos faktus, kuriais dalijamės ir su laikraščio skaitytojais.

Data ištaisyta prieš du dešimtmečius

„Seniau enciklopedijose, vadovėliuose, įvairiuose žinynuose, istorikų veikaluose būdavo rašoma, kad Ukmergė įkurta apie 1225 m., – leidinyje pažymi istorikas. – Ši neteisinga apytikrė hipotetinė data atsirado dėl plačiajame LDK metraščių sąvade, taip vadinamojoje Bychovco kronikoje (rašytoje pirmoje XVI a. pusėje) užrašytos Ukmergės įkūrimo legendos. Pradinėje dabar legendine vadinamoje Bychovco kronikos dalyje pasakojama apie V a. nuo įsiveržusių Atilos vadovaujamų hunų pabėgusį (dabartinė Venecijos teritorija) romėnų kunigaikštį Palemoną su palyda, kurie bėgdami pasiekė Lietuvą ir ten įsikūrė. Kaip rašoma Bychovco kronikoje, vienas iš Palemono palydovų Romos patricijus „Dausprungas, Kentauro herbo, keliavo Šventosios upe ir atrado labai gražią vietą, panašią į piliakalnį, ji labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno, įkūrė miestą ir tą miestą praminė Ukmerge, o pats ėmė vadintis Deltuvos kunigaikščiu ir ten ėmė daugintis“.

Būtent šis legendinio Palemono bendražygis ankstesniųjų istorikų buvo sutapatintas su konkrečiu istoriniu asmeniu mano minėtoje 1219 m. sutartyje su Volyne minimu vyresniuoju Mindaugo broliu Dausprungu. Dėl to legendinio ir istorinio Dausprungo (kuris teminimas vieninteliame šiame 1219 m. dokumente) sutapatinimo buvo sugalvota kažkokia nekonkreti, teoriškai išprotauta miesto įkūrimo data („apie 1225 m.“), kuri istorinėje ir enciklopedinėje literatūroje vyravo iki pat XX a. pab.

Jau apie 20 metų ši data ištaisyta, remiantis pirmuoju miesto vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose. Ne visi Ukmergės senovės gerbėjai nori su tuo sutikti. Juk anksčiau Ukmergė laikyta visu šimtmečiu senesne už Vilnių. Miestas be abejo galėjo egzistuoti ir XIII a., o galbūt ir anksčiau, bet istorijos šaltiniuose tai neužfiksuota. Dabar laikomasi nuostatos miesto įkūrimo data laikyti ne archeologinius radinius ar legendas, bet pirmą paminėjimą dokumentuose. Juk ir Vilniuje archeologinių kasinėjimų metu rasti X-XI a. pastatų likučiai, bet oficialia Vilniaus įkūrimo data tebelaikomi 1323 m. (iš Gedimimo laiškų), o Kauno 1362 m. (Kauno pilies sugriovimo metai, nors Kauno pilis, be abejo, buvo gerokai senesnė).“

Miesto vardas paminėtas „Livonijos kronikoje“

Pasak istoriko R. Ramanausko, Ukmergės miesto įkūrimo data dabar laikomi 1333 m., kai miesto vardas buvo tikrai paminėtas Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“, kuri rašyta XIV a. antrojoje pusėje.

„Pasakodamas apie Livonijos ordino magistro Eberhardo Monheimo žygius į Lietuvą 1333 m. Vartbergė rašo: „Tais metais magistras buvo prie Vilkenbergen“. Metraštininkui nepažįstama pavadinimo pabaiga „mirgen“ tapo „birgen“.

Senasis miesto pavadinimas įvairiuose vokiečių kalba rašytose kryžiuočių ir Livonijos ordino kronikose rašomas įvairiai: Vilkenberge (1333 m.), Vilkinberg (1384 m.), Vilkamergen, Vilkemerge, Volkomaria, Volkamiriensis. Rusiškuose šaltiniuose miestas visur vadinamas Vilkomir, lenkiškuose pradžioje Vilkomir, vėliau Vilkomiež.

Beje, seniausia miesto pavadinimą aiškinanti legenda užrašyta Lietuvos metraščių platesniajame sąvade XVI a. pr., rašytame senąja baltarusių kalba, pasakoja ne apie Vilkmergę, bet apie Vilkomirą.

Pradžioje metraštininkas pasakodamas, kaip Palemono bendražygis Dausprungas įkūrė Vilkomirą, sakosi nežinantis, kodėl tas pavadinimas atsirado. Tačiau kiek vėliau tame pačiame sąvade jau aiškina, kad „kai Dausprungas atėjo į tas vietas, kur miestą pastatė, rado didžiulę daugybę vilkų. Tie vilkai draugiškai gyvendami su Dausprungo galvijais, arkliais, avimis jokios žalos jo turtui nedarė, ten net ir savas irštvas įsirengę veisėsi tarp jų (t. y. tarp Dausprungo gyvulių) ir vaikščiojo tarp avių tarsi avelės. Todėl turėdamas su jais taiką, Dausprungas pavadino miestą „Volkomir“ („Vilkų taika“)“, – rašoma minėtajame leidinyje.

R. Ramanauskas pastebi, kadangi iki pat XIX a. pab. jokių leidinių lietuvių kalba nebuvo, neaišku, kaip keitėsi miesto pavadinimas vietinių lietuvių kalboje. Atsiradusioje lietuviškoje periodikoje – „Aušroje“, „Varpe“, miesto pavadinimas buvo rašomas visaip: Vilkmergė, Aukmergė, Ukmergė.

Laikui einant, lietuviškoje spaudoje Vilkmergės pavadinimas pasitaikydavo vis rečiau, o XX a. pr. visai dingo. Pasak ukmergiškio istoriko, tarpukario laikotarpiu būta senojo miesto vardo grąžinimo šalininkų, kurie buvo gana aktyvūs, nors didesnės paramos ir nesusilaukė. Apie 1930–1932 m. tokie miesto pavadinimo variantai išnyksta ir galutinai įsitvirtino Ukmergės pavadinimas.

Gediminaičių dinastija prasidėjo Ukmergėje?

„Pirmą kartą šaltiniuose Ukmergė paminėta Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais“, – rašo R. Ramanauskas. – Labai įdomi yra Lietuvos istorijos klausimais rašančio anglų istoriko S. C. Rovelo versija, išspausdinta jo straipsnių rinkinyje (S. C. Rowell „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, „Baltos lankos“, 2001).

Rovelo nuomone, Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš Vilikailos ir prasidėjo Vilkmergėje, kaip kad teigia XVI a. geneologija: („Rod litowski kniazej“) („Lietuvos kunigaikščių geneologija“) „A Wilkus postawil horod na toy sze reky na sviatoy y narek jeho wo swoie ymia Volkomir. A u Wilkusa syn, Kedimin y wilkusow wnuk byl“ (O Vilkas pastatė miestą prie tos Šventosios upės ir pavadino jį savo vardu Vilkomiru. O Vilkas turėjo sūnų Gediminą ir anūką“).

Toliau Rovelas rašo: „Ukmergė buvo pagrindinis įtvirtintas centras Rytų Lietuvoje, keturiolikto šimtmečio pabaigoje ji dažnai priklausydavo vyresniesiems Gediminaičiams ir buvo viena pirmųjų didžiojo kunigaikščio valdų, kurios po 1387 m. papuošė katalikų bažnyčia“.

Lietuvių istorikai į šią hipotezę nereagavo. Gedimino stulpų ženklas reiškia stilizuotus miesto vartus. Gal tai Ukmergės miesto vartai? Žinoma, lengviausia atmesti vyraujančiai tradicijai prieštaraujančią nuomonę (juo labiau ne Lietuvos istoriko), net nejučiomis kyla klausimas, kodėl tik dviejuose Lietuvos miestuose piliakalniai yra pačiame miesto centre – Vilniuje ir Ukmergėje. Panašus netgi abiejų miestų kraštovaizdis – šalia piliakalnio teka upelis, įtekantis į didelę upę. Gal britų istorikas ne visiškai neteisus ir vilkas Gedimino sapne neatsitiktinai atsirado?“

Ukmergės parapija – viena pirmųjų

Istoriko R. Ramanausko teigimu, svarbią Ukmergės reikšmę XIV a. pab. – XV a. pr. rodo ir tai, kad 1387 m. Lietuvos krikšto metu, įkūrus Vilniaus vyskupiją viena iš pirmųjų jos parapijų tapo Ukmergės parapija.

1387 m. Vilniaus vyskupijoje iš viso buvo įkurtos 7 parapijos: Krėvoje, Hainoje, Obolcose (šios trys dabartinėje Baltarusijoje), Medininkuose, Nemenčinėje, Maišiagaloje, Ukmergėje. Visos lietuviškos vietovės priklausė asmeniškai didžiajam kunigaikščiui.

„Ukmergės klebonui išlaikyti Jogaila paskyrė 3 valakus žemės. Kada pastatė pirmąją bažnyčią, tikslių žinių nėra. Tikriausiai netrukus po parapijos įkūrimo. Istorikai mano, kad parapinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia visą laiką stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar“, – rašoma leidinyje „Ukmergės miesto istorija (nuo įkūrimo iki 1919 m.)“.

Ukmergės miestui suteikė savivaldą

„XVI a. pirmoje pusėje LDK ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (pasak kai kurių istorikų pirmąsyk, kitų antrąsyk) Ukmergei suteikė savivaldos Magdeburgo teises.

Tai patvirtinantieji dokumentai neišliko, todėl kai kurie skeptiškai nusiteikę Lietuvos istorikai tuo abejoja, nors žinia apie Žygimanto Senojo Ukmergei suteiktą savivaldą minima istorinėje literatūroje, istoriniuose žinynuose, enciklopedijose.

Netiesioginis įrodymas, kad toks savivaldos suteikimas galėjo būti yra Lietuvos Valstybės Istorijos Archyve išlikęs Ukmergės vaitų Petro Miklaševskio (1561 m.) ir jo brolio Jono Miklaševskio (1563 m.) vaitystę patvirtinantys karaliaus Žygimanto Augusto (Žygimanto Senojo sūnaus) pasirašyti dokumentai“, – rašo istorikas R. Ramanauskas.

Ukmergės kraštotyros muziejaus duomenimis, Ukmergės miestui Magdeburgo teisė buvo sugrąžinta 1792 m. gegužės 22 d.

Šios Abiejų Tautų Respublikos – Lietuvos-Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto suteiktos privilegijos metu buvo patvirtintas ir Ukmergės miesto herbas, simbolizuojantis miesto atgimimą.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ukmergė - Vilkmergė

Parašytas: 07 Gru 2025 16:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Ukmergės herbas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_herbas

LR priimtas 1992-05-27
LSSR priimtas ~1970
LDK priimtas 1792-05-22

Ukmergės herbas – pagrindinis Ukmergės miesto, seniūnijos ir Ukmergės rajono savivaldybės heraldinis atributas.

Aprašas

Sidabriniame lauke žydra papėde šviesiai rudas mūrinis dviejų aukštų namas raudonu stogu, heraldinė dešinioji namo pusė atstatyta, kairioji - apgriuvusi, apaugusi krūmeliais. Ant namo skydo centre raudona širdis, viršutiniame lauko trečdalyje atversta sidabrinė knyga, dengianti dalį namo stogo. Dešiniajame knygos lape – rožės šakelė su raudonais žiedlapiais ir žaliais lapais, kairiajame lape – raudonas žingsniuojantis saugantis jautis.
Simbolika

Herbo simbolika sudėtinga, atspindi tuometinę politinę situaciją. Iš griuvėsių kylantis namas – per reformas pradedantis atgyti miestas. Knyga – miestui suteiktos laisvės. Raudonas veršis – Poniatovskių giminės simbolis. Raudona rožė veikiausiai yra susijusi su tuometinio miesto vaito Juozapo Kučevskio heraldika. Širdis – Dievo meilė, džiaugsmas gavus miesto teises.[1][2]
Istorija

Pirmąjį herbą 1792 m. gegužės 22 d. Ukmergei patvirtino Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.[3] Miestui suteiktas herbas „pačių miestiečių pasirinktas“, herbą sukūrė patys miestiečiai, o ne karaliaus dvaro pareigūnai.[4] Tais pat metais jis buvo panaikintas kartu su savivalda. Sovietmečiu apie 1970 m. herbas trumpam buvo sugrąžintas, bet ir vėl kaip mat uždraustas.

Dabartinis herbas atkurtas 1992 m. gegužės 27 d. LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis nutarimu Nr. I-2592.[5]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: