Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Partijų veikla. Savivaldybių, Seimo, Europarlamento, Prezidento rinkimai - tvarka ir reikalavimai, prognozės, pasiūlymai, diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 24 Bir 2024 21:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

https://alkas.lt/2022/10/18/m-kundrotas ... ka-turime/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2022-10-18 23:31:05

Brandžioje politinėje diskusijoje, paprastai, kalbama apie idėjas ir programas. Paviršutiniškesniame ginče – apie procesus ir struktūras. O visiški infantilai kivirčijasi personalijų lygyje.

Veidą iškreipia graudi šypsena, kai žymūs viešieji intelektualai disproporcingą dėmesį skiria personalijoms, lyg tik tam būtų gabūs, ar – dar liūdniau – laikytų tik tam gabia savo auditoriją. Bet kai jie taip elgiasi, tenka leistis į jų lygį ir atsakyti.

Vytautas Radžvilas, Nacionaliniu s u s i v i e n i j i m u pasivadinusios partijos vadas, į Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) kvietimą į rinkimus žygiuoti sutelktomis gretomis, matyt, stokodamas argumentų idėjų ir programų lygmenyje, puolė taršyti kviečiančios partijos lyderį Petrą Gražulį.

Kliuvo ir anksčiau kvietusiam vienytis Rimantui Dagiui. Neva, su šiais žmonėmis vienytis būtų tiesiog nusikaltimas, nes jie viską sugadina. Kad pagrindinės idėjos dubliuojasi ir skaldo panašiai mąstančius rinkėjus, visiškai ignoruojama.

Vienybę šis Susivienijimas supranta vienareikšmiai: jūs pasitraukiate ir užleidžiate kelią mums.

Nepriminsime, kas tautosakoje kam užleidžia kelią, tik šiuo atveju suabejosime, jog tautosaka visada teisi.

Svarbiausia tai, kad radžvilistų partija susikūrė ne tuščioje vietoje. Iki jų Lietuvoje jau veikė tiek tautinės, tiek ir krikščioniškos partijos.

Užuot stiprinus jas įkurta nauja partija. Tad sau taisyklę užleisti kelią kitiems šios partijos kūrėjai taikyti pamiršo.

Pirmuosiuose rinkimuose dar buvo galimas argumentas „o mums pasiseks geriau“, bet šiai vilčiai žlugus vėl ruošiamasi žengti į rinkimus ir vėl – atskirai.

V. Radžvilo akcentus į tai, kokie blogi centristų-tautininkų, Krikščionių sąjungos ir kitų alternatyvios dešinės partijų vadovai, galima suprasti, pažįstant jo paties asmenybę.

Prieš daugelį metų, šių eilučių autoriui pristatant disertaciją, oponentas V. Radžvilas ištarė konceptualią frazę: "Geriausias pavyzdys, kaip galima rašyti apie tautiškumą, yra mano straipsniai".

Po tokios frazės bet kokia diskusija tampa bergždžia.

Jei geriausias žmogaus pavyzdys, kokį jis gali pateikti, yra jis pats, belieka nueiti į gėlių turgelį ir nupirkti jam žydintį narcizą.

Taigi, pasaulio centras V. Radžvilui yra jis pats ir apie šį centrą telkiasi visa jo partija. Idėjos čia skirtos instrumentinei funkcijai. Jei būtų kitaip, tai būtų nuoseklu vienytis su tais, kurių idėjos panašios.

Bet kai esmė – personalinės ambicijos, apie vienijimąsi nėra nė kalbos. Tada kitų kvietimai vienytis sukelia tik pasipiktinimą – kaip kažkas gali lygintis su manimi? O siekiant pagrįsti savo pranašumą narstomos tikros ir pramanytos ydos.

Žinoma, P.Gražulis nėra šventasis. Skirtingai, nei V. Radžvilas, jis pats pripažįsta turįs silpnybių. Istorija su žuvies pardavėja, nuotykiai keliuose, tragiška klaida Seime svarstant šeimą gynusį Konstitucijos papildymą – visa tai gerai žinoma plačiajai visuomenei.

Tik ar pats kaltintojas gali pasigirti esąs be nuodėmės?

Tuo metu, kai P. Gražulis dalyvavo antisovietinėje veikloje ir sėdėjo okupantų kalėjime, V. Radžvilas tobulino marksistinę psichologiją ir filosofiją. Vėliau tapo liberalų patriarchu. Dar vėliau kvietė boikotuoti partinę veiklą ir rinkimus.

Nespėliokime jo tuometinių motyvų – ar tai buvo sąmoningas sabotažas, dirbant sistemai, ar noras pasirodyti gudresniu už visus veikiančius politikus, bet vienaip ar kitaip tai buvo naudinga valdantiesiems.

O dabar jiems naudinga tai, kad Lietuvoje dėl tos pačios ideologinės nišos peštųsi kuo daugiau ir kuo mažesnių partijų.

P. Gražulis tai supranta, V. Radžvilas tai suprasti atsisako. Spręskite patys, kas šiuo atveju visa galva aukščiau – tiek intelektualiniu, tiek ir moraliniu požiūriu.

Aukštinant save ir žeminant kitus griebiamasi net melo. Vykstant rinkimams į Europos Parlamentą V. Radžvilo komitetas, sudaręs dabartinės partijos branduolį, šmeižė centristų partiją, kad ši palaiko genderizmą ir imigraciją, nors puikiai žinojo, kad tai nėra tiesa.

Remtasi vieno iš kandidatų istorija, ką jis buvo išsakęs anksčiau, nors jis nei buvo, nei yra partijos narys. O patys komitetininkai į savo gretas traukė emigrantę, anksčiau dalyvavusią vaivorykštinės propagandos eitynėse. Saviems keistis leidžiama, o kitiems?

Nėra nei tobulų žmonių, nei tobulų partijų. Rašant šias eilutes norėtųsi, jog Tautos ir teisingumo sąjunga taip pat keistųsi.

Daugiau dėmesio intelektualinei veiklai, daugiau dėmesio vertybiniams teisės projektams, daugiau kritinio požiūrio Kremliaus šalininkų atžvilgiu, o ne tiktai konservatorių ar liberalų adresais. Mums visiems yra, kur tobulėti.

Mums reikia vieniems kitų. Užtai net ir po visų tarpusavio santykių aiškinimųsi mūsų Sąjunga lieka atvira.

Jei kam nors trukdo asmeninės ambicijos, liekame atviri tiems, kam svarbiausia – idėjos.

Susiję straipsniai:

V. Radžvilas. Deganti dešiniųjų žemė
V. Radžvilas. Grumtynių dėl istorinės tiesos spektaklis
M. Kundrotas. Kas užpildys Europą?
M. Kundrotas. Trys nacionalizmo fazės
M. Kundrotas. Kas atleistina agitatoriui – gėda politologui
M. Kundrotas. Kas vienija, o kas – skaldo tautines jėgas?
M. Kundrotas. Dvi motinos, patvoriniai ir maži stalinukai
M. Kundrotas. A. Rudomanskis įrodinėja Z. Šličytės teisumą?
M. Kundrotas. Nusilpusi politinė įžvalga ar sąmoningas patriotų žlugdymas? Vytauto Radžvilo atvejis
M. Kundrotas. Vienybė težydi. Jei vienysitės aplink mane
Petras Gražulis perrinktas Tautos ir teisingumo (centristų, tautininkų) sąjungos pirmininku
V. Vižinis. Apie patriotinių jėgų jungimąsi
R. Karbauskis. Viena didžiausių lietuvių Tautos ir lietuvių kalbos išdavysčių atkurtos Lietuvos istorijoje
Tautininkai ir centristai oficialiai sujungė partijas į Tautos ir Teisingumo sąjungą – 4-tą pagal dydį partiją Lietuvoje
P. Gražulis: Tautininkai priešinasi Kremliaus penktajai kolonai, atsiriboja nuo melagingų kaltinimų

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 11 Rgp 2025 16:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Almantas Stankūnas

https://www.facebook.com/almantas.stankunas

Dar keletas svarbių prof. dr. Vytautas Radžvilas pastabų apie akciją prieš Baltarusijos opozicijos biurą Vilniuje.

Prof. Vytautas Radžvilas. Populistinė V. Sinicos akcija – paslauga dviejų Rytų diktatorių propagandai

https://www.pozicija.org/prof-vytautas- ... opagandai/

2025-08-10

Keletas ištraukų:

"Šis trumpas tekstas išvys dienos šviesą tik todėl, kad mėgindamas žurnalistams paaiškinti, kodėl NS atsiribojo nuo jo organizuoto protesto V. Sinica žurnalistams pasakė, jog taip įvykę dėl ,,vidinių įtampų“ partijoje.

Tokia užuomina mėginta suklaidinti visus besidominčius ir klausiančius įtaigaujant mintį, kad atsiribojimo priežastis – asmeniniai partijos narių nesutarimai, kurie sutrukdę Valdybai paremti tariamai protingą ir drąsią, Lietuvos valstybei naudingą ir svarbią Seimo nario iniciatyvą.

Iš esmės toks atsakymas laikytinas V. Sinicos mėginimu melagingai pavaizduoti save partijos vadovybės nesupratingumo ir piktavališkumo auka.

Seimo narys ,,pamiršo“ paminėti ir Valdybos pareiškime nurodytą svarbią aplinkybę, kad iniciatyvą atšaukti buvusios konservatorių ir liberalų valdžios avantiūristiškai suteiktą ,,Baltarusių demokratijos atstovybės“ akreditaciją Lietuvoje ir panaikinti Cichanouskiams suteiktas privilegijas jis paskelbė ne tik nepasitaręs su NS vadovybe, bet net neinformavęs apie tokį svarbų ir atsakingą žingsnį.
....

Todėl tenka pasakyti be jokių užuolankų ir gudravimų: nepaskelbus Valdybos pareiškimo dėl atsiribojimo nuo V. Sinicos neapgalvotos ir – vadinkite dalykus tikraisiais vardais – politiškai trumparegiškos akcijos, Nacionaliniam susivienijimui būtų belikę bejėgiškai laukti ir spėlioti, kiek ir kaip baltarusių propagandinkai nuspręs savo propagandiniame kare prieš opoziciją išnaudoti partijos nario V. Sinicos mėginimą ,,iškrapštyti“ CB ir ta pačia proga pagirti NS kaip ,,geopolitiškai realistišką ir blaiviai mąstančią“ Lietuvos politinę jėgą.

Partijai iškilusio pavojaus būti sukompromituotai akivaizdoje nėra prasmės, o ir neverta spėlioti, ar skelbdamas iniciatyvą uždaryti iš tiesų problemiškas S. Cichanouskajos įstaigas V. Sinica iš tiesų nesuprato ir toliau nesupranta itin sudėtingo šio reikalo geopolitinio ir diplomatinio konteksto, ar paprasčiausiai sąmoningai nekreipė į jį dėmesio ir dėl tik jam žinomų motyvų nusprendė eiti paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. Tik jis pats galėtų pasakyti, ar nuoširdžiai kėlė klausimus ir reikalavimus valdžiai tikėdamas sulauksiąs stebuklo – jos palankaus ar bent dalykiško atsakymo, ar kreipėsi į ją iš anksto žinodamas, kad jo net neverta tikėtis.

Antruoju atveju jo iniciatyvas ir ypač penktadienį surengtą protesto akciją tektų laikyti, kaip ne be pagrindo daroma prielaida Pozicijoje paskelbtame tekste, pigiu asmeniniu viešųjų ryšių veiksmu, kuriuo galimai siekta populistiškai laimėti politiškai neišprususių žmonių susižavėjimą ir palankumą.

Dėl šių priežasčių derėtų, kaip nurodoma NS Valdybos pareiškime, užuot ėjus V. Sinicos siūlomu keliu, stiprinti Lietuvoje radusių prieglobsti Baltarusijos opozicinių veikėjų ir organizacijų veiklos kontrolę siekiant, kad ši veikla nekenktų nacionaliniams mūsų valstybės interesams.

Apskritai išspręsti gausios baltarusių diasporos ir įvairiaplaukės opozicijos problemą taip, kad jų buvimas ir veikla ne tik nekeltų grėsmės, bet atitiktų ilgalaikius strateginius lietuvių tautos ir valstybės interesus – didžiulis intelektualinis ir (geo)politinis iššūkis. Jam įveikti būtina atlikti milžinišką parengiamąjį darbą sutelkiant visas turimas intelektualines ir organizacines suvokiančių atsakomybę už Lietuvos ateitį specialistų ir visuomenininkų pajėgas.

Teisingų, bet iš esmės akivaizdžių banalybių apie priešiškos agentūros antplūdį į Lietuvoje įsikūrusias baltarusių emigrantų organizacijas, kaip ir deklaratyvių raginimų vienu ypu atsikratyt, be jokių išankstinių sąlygų ir kontrolės svertų akredituotų baltarusių opozicijos įstaigų neužtenka norint išspręsti buvusios valdžios lengvabūdiškai ir nusikalstamai Lietuvai sukurtas problemas. Tokia yra Nacionalinio susivienijimo Valdybos pareiškime išsakyta principinė nuostata.

Na, ir baigiant: atlikime mažytį mintinį eksperimentą ir akimirkai įsivaizduokime, kad įvyksta stebuklas ir Lietuvos valdžia čia pat įvykdo V. Sinicos reikalavimus. Ką visam pasauliui ištriūbytų Lukašenkos ir Putino propaganda?

Ogi štai ką: antibaltarusiškas, Vakarams padlaižiaujantis lietuviškasis politinis režimas, spaudžiamas draugystės ir glaudaus bendradarbiavimo su kaimynine Baltarusija visada troškusių paprastų Lietuvos žmonių, buvo priverstas uždaryti parazitinį dvi broliškas tautas kiršinantį vadinamąjį opozicinį Cichanouskajos biurą – Baltarusijos išdavikų ir Vakarų imperializmo agentų irštvą.

Pagalvojo apie tai protesto Cichanouskajos ,,krapštytojai“ iš Lietuvos, ar trūksta (geo)politinės vaizduotės, kuri turėtų įspėti apie jų pastangomis Lietuvos valstybei sukeliamą grėsmę būti šitaip pažemintai viso pasaulio akyse? Juk ar nebūtų įgyvendintas didžiausias Lukašenkos ir Putino troškimas išspręsti juos erzinančią baltarusių opozicijos problemą pačių lietuvių rankomis?

Štai kur veda turbūt gerais norais grįstas toks lengvas ir greitas V. Sinicos siūlomas šios problemos kelias. Apie jį pagalvojus kažkodėl savaime mintyse iškyla žinomas posakis: Nelabasis viską daro teisingai – tik truputį ne laiku ir ne vietoje…

Niekada jokiais neapgalvotais pareiškimais ir veiksmais NS neteikė ir neteiks paslaugų Baltarusijos ir Rusijos diktatoriams. Ne kokie nors asmeniškumai, o ši principinė NS nuostata ir tuo pagrindu gilėjanti idėjinė ir praktinė politinė takoskyra yra tikroji NS atsiribojimo nuo dviprasmiškų ir pavojingų valstybei Seimo nario populistinių iniciatyvų ir veiksmų priežastis.

Baltarusijos ir Rusijos režimams naudingais idiotais nebūsime."

Kęstutis Čeponis

---Raimondas Navickas Nebent nėra siekio gerai pasirodyti būsimuose rinkimuose----

Būtent taip ir yra. :(

Radžvilas ir jo palaižūnai visada aktyviai priešinosi bet kokiems veiksmams, kurių dėka NS atstovai būtų galėję patekti į Seimą - pvz. sudaryti rinkiminę sutartį ir bendrą sąrašą su kitomis tautinėmis partijomis, arba bent jau pasiskirstyti apygardas, kad nekonkuruoti tarpusavyje..., taip pat griežtai beveik nepriimant naujų narių į partiją - ir paliekant vis tą patį jų skaičių, tik šiek tiek daugiau kaip 2000 (minimumą reikalingą partijai oficialiai egzistuoti).

Ir dabar, kada Vytautas Sinica tapo Seimo nariu (faktiškai priešinantis tam Radžvilo vadovaujamai grupei), akivaizdžiai matosi bandymai Vytautą Sinicą išspirti iš partijos.

Aš, beje, tai numačiau ir parašiau apie tai iš karto po to, kai Vytautą išrinko į Seimą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 15 Rgp 2025 15:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Nacionalinis susivienijimas iš partijos skelbia pašalinęs Vytautą Sinicą, šis tokį sprendimą atmeta

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/l ... ium=copied

2025-08-15

Nacionalinis susivienijimas iš partijos narių skelbia pašalinęs Seimo narį, šios politinės jėgos pirmininko pavaduotoją Vytautą Sinicą. Pats politikas tokį partijos žingsnį atmeta, vadindamas jį negaliojančiu.

Kaip rašoma penktadienį išplatintame pranešime, sprendimą šalinti V. Sinicą priėmė Nacionalinio susivienijimo valdyba, argumentuodama šiurkščiais partijos įstatų ir etikos kodekso pažeidinėjimais.

„Esminiai V. Sinicos padaryti pažeidimai yra susiję su daugkartiniu neteisėtų, neturinčių kvorumo tarybos narių susirinkimų organizavimu ir vadovavimu jiems, be kvorumo priimtų tokių susirinkimų sprendimų įgyvendinimu“, – skelbia partija.

Anot jos, įgyvendinant tokius sprendimus buvo neteisėtai užvaldytos partijos komunikacijos paskyros ir grupės, neteisėtai apribotos partijos valdybos galios, priimtas neteisėtas sprendimas surengti neeilinį partijos suvažiavimą.

„Suvažiavimui numatyti tik klausimai balsuoti dėl visų partijos valdymo organų atšaukimo ir naujo pirmininko, valdybos Ir tarybos išrinkimo. Taigi, yra vienintelis tikslas – nemotyvuotai suteikti galimybę grupei partijos narių užimti valdžią partijoje, neparengus dokumentų ir nesvarstant jokių politinių klausimų“, – skelbia Nacionalinis susivienijimas.

Kartu su V. Sinica už panašius pažeidimus iš partijos buvo pašalintas valdybos narys Marius Parčiauskas ir tarybos narės Asta Katutė bei Inga Drupienė.

Taip pat Nacionalinio susivienijimo valdyba skelbia priėmusi nutarimą, kuriame nurodoma, kad liepą įvykęs grupės partijos tarybos narių susirinkimas buvo neteisėtas, tad ir jo priimti sprendimai – neteisėti.

„Niekinis ir negaliojantis“ sprendimas

Su parlamentaru BNS susisiekti nepavyko, tačiau jis vėliau penktadienį savo poziciją išsakė „Facebook“ paskyroje. Pasak politiko, partijos paskleista žinia yra klaidinanti.

„Valdybos daugumą turinti grupelė, tikiu, priėmė tokį sprendimą, bet jis yra niekinis ir negaliojantis, nes valdyba pagal Nacionalinio susivienijimo įstatus neturi jokios teisės šalinti narių be Etikos komisijos išvadų. Tuo tarpu Etikos komisijos partijoje iki artimiausio suvažiavimo nebėra, nes dauguma jos narių protestuodami atsisakė pareigų“, – aiškino V. Sinica.

Jis teigė, kad partijos taryba – aukštesnis organas – yra dar gegužę suspendavusi valdybos teisę šalinti narius.

„Jau pavasarį partijos bendruomenė matė vadovybės ratelio tendencijas vykdyti susidorojimus su partiečiais ir buvo priversta imtis tokių apsaugos priemonių. Gaila, jog profesoriui Radžvilui šiemet dramatiškai pasikeitus, o jo artimiausiai aplinkai pasirinkus vidinio skaldymo kelią, visa partija tapo to įkaitais“, – rašė parlamentaras.

„Dėl paranojiško įsivaizdavimo, kad kažkas mėgina perimti partiją, jau beveik metus yra sustojęs normalus naujų narių priėmimas, tuo būdu einama link formalaus partijos likvidavimo. Tačiau partijoje daugybė veiklių ir idealų vedamų žmonių, kurie pasiryžę to neleisti. Partiją reikia išsaugoti, o tam būtini pokyčiai“, – pridūrė jis.

V. Sinica žada išgelbėti partiją nuo žlugimo „greitu laiku rengiamame suvažiavime“. Jis kvietė partiečius nesitraukti iš Nacionalinio susivienijimo, ruoštis rugsėjį planuojamam suvažiavimui.

Kaip skelbė BNS, praėjusią savaitę Nacionalinis susivienijimas atsiribojo nuo V. Sinicinos organizuotos protesto akcijos prieš Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos biurą Vilniuje.

V. Sinica buvo vienintelis partijos narys Seime, jis į parlamentą pateko per vienmandatę apygardą.

*********************************************

https://alkas.lt/2025/08/15/nacionalini ... ent-502269

Kęstutis Čeponis

Autoritaras Radžvilas klaikiai bijo, kad kas nors gali jį pakeisti NS pirmininko kėdėje. Todėl nuosekliai šalino iš partijos visus potencialius konkurentus.

Vytauto Sinicos pašalinimas irgi buvo tik laiko klausimas, ypač po to kai jį išrinko Seimo nariu vienmandatėje apygardoje.

To Radžvilas pakęsti jau nebegalėjo…

Beje, yra ir vienas esminis ideologinis skirtumas tarp Radžvilo ir Sinicos šalininkų....

Radžvilo ir Sinicos požiūrių skirtumas į Tichanovskajos "biurą" labai aiškiai padalijo NS narius bei jo šalininkus į dvi ideologines grupes: Radžvilo liberalus-kosmopolitus ir Sinicos lietuvių nacionalistus.

Ir tai natūralu - Radžvilas ir jo šalininkai visada buvo liberalai ir formaliai "sunacionalistėjo" tik 2015-2019 m.

Na o Vytautas Sinica ir jo sukurta "Pro Patria" nuo pat pradžių buvo tikri lietuvių nacionalistai. O kiekvienam lietuvių nacionalistui visiškai akivaizdu, kad įsileisti į Lietuvą dešimtis tūkstančių baltarusių, kurių nemaža dalis užsikrėtę "licvinizmo" ideologija, yra labai rimtas smūgis Lietuvybei.

Na o štai liberalams, kokios pakraipos jie bebūtų, tai yra natūralu ir priimtina.

Taigi NS dabar yra iš tikro dviejų griežtai skirtingų ideologinių grupių samplaika...

Tai buvo matyti nuo pat partijos įkūrimo 2019 m., bet tik dabar akivaizdžiai "išlindo" kaip yla iš maišo... - kada Radžvilas pajuto, kad Sinica gali jį išspirti iš partijos pirmininko kėdės.

Ir Radžvilas dabar atvirai nusimetė "lietuvių nacionalisto" kaukę....

-----Vytenis Kelevisius jūs - lyg ir tautininkas? jūsų partijoje Puteikis? ---

Taip aš esu idėjinis lietuvių nacionalistas (kalbant lietuviškai - tautininkas).

Na o Naglis Puteikis nėra lietuvių nacionalistas. Ne be reikalo jis ir buvo Centro sąjungoje.

Mes supratome, kad vieni tautininkai-nacionalistai nepajėgūs laimėti rinkimus dabartinėje Lietuvoje... Todėl stengėmės sujungti kuo daugiau įvairių grupių, daugiau mažiau tautiškai nusiteikusių.

Tautos ir teisingumo sąjunga susidarė susijungus krūvai visokių partijų ir politinių grupių - centristams, tautininkams, respublikonams, "Vyrai, už Lietuvą" ir dar kelioms... Todėl dabar partijoje apie 7000 narių.

Kaip ir buvo planuota, partijos gausumas bei Petro Gražulio charizma padėjo laimėti rinkimuose į Europos parlamentą - Petrą Gražulį išrinko. Deja, Seimo rinkimuose Petrui neleido dalyvauti, ir tai bei Žemaitaičio "antisemitizmas" tapo priežastimi, jog rinkimus Tautos ir teisingumo sąjunga prakišo.

Na o dabar partijos ideologinis "margumas" irgi kiša koją ir mums - trukdo veiksmingai dirbti tarp rinkimų.

Beje, visada laikiau ir dabar manau, kad Radžvilas įkūrė Nacionalinį susivienijimą būtent tam, kad suskaldytų lietuvių nacionalistus-tautininkus.

Tokių skaldytojų Lietuvos istorijoje jau buvo ne vienas...

Dovydas Buta

Atsakymas prof. dr. Vytautui Radžvilui...

Naujausias profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstas yra liūdnas, bet pamokantis pavyzdys, kaip politinė baimė ieško sau intelektualinio apvalkalo. Pasitelkęs pretenzingą „simuliakrų“ sąvoką, profesorius bando savo paties ir dalies partijos vadovybės neveiklumą paversti ne silpnybe, o kone filosofine dorybe. Šis kapitulianto manifestas, deja, demaskuoja ne V. Sinicos tariamą populizmą, o paties autoriaus idėjinę aklavietę.

Išnarstykime šį „realybės“ apologija persunktą tekstą dalimis.

Dekonstrukcija Nr. 1: Simuliakro spąstai, kuriuose įkliuvo pats autorius

Profesorius pateikia mums naują terminą – „simuliakriniai veiksmai“. Tai, anot jo, yra tokie siūlymai, kurių šiuo metu neįmanoma įgyvendinti, todėl jie tėra viešųjų ryšių triukai, „muilo burbulai“. Skamba moksliškai, bet yra logiškai kiaura.

Pirmas, pats paprasčiausias klausimas profesoriui: ar jis, iškėlęs šią sąvoką, bent akimirkai susimąstė, kad pagal jo paties logiką, visas „Nacionalinio susivienijimo“ egzistavimas yra vienas ištisas simuliakras? Prisiminkime esminius partijos tikslus: sustabdyti masinę imigraciją, apginti prigimtinę šeimą, atkurti teisingumą. Ar bent vienas šių fundamentalių siūlymų buvo įgyvendintas dabartiniame Seime? Akivaizdu, kad ne.

Vadinasi, sekant profesoriaus logika, visa partijos veikla – nuo programos iki rinkimų – yra bevertis „muilo burbulų“ leidimas. Pateikdamas apibrėžimą, kuris turėjo sukompromituoti V. Sinicą, profesorius iš tiesų suformulavo nuosprendį visai partijai ir sau pačiam. Tai ne politinė analizė. Tai – intelektualinė savižudybė.

Dekonstrukcija Nr. 2: Ciniška amnezija

Skaudžiausia matyti, kaip profesorius ciniškai neigia principus, kurių pats mokė ir kuriais ilgus metus vadovavosi visa „Pro Patria“ ir vėliau NS bendruomenė. Juk mes visada puikiai supratome, kad dauguma mūsų reikalavimų nebus įgyvendinti čia ir dabar. Mūsų tikslas buvo plėsti sakinio ribas – stumti Overtono langą teisinga kryptimi, pamažu normalizuoti nacionalizmo sąvoką, įtvirtinti diskurse lietuviškos Lietuvos idėją.

V. Sinica, teikdamas „neįgyvendinamus“ siūlymus, daro būtent tai: jis neleidžia numirti politinei vaizduotei, jis neleidžia sistemai ramiai virti savo sultyse. Jis primena, kad egzistuoja alternatyva, net jei ji atrodo tolima. Jis taiko tą pačią strategiją, kurią profesorius anksčiau laikė vieninteliu teisingu keliu.

Tad kodėl dabar tai tapo „pavojingu muilo burbulu“? Atsakymas, deja, banalus. Tai ne filosofija. Tai – ciniškas propagandinis rašinėlis, kuriuo bandoma susidoroti su politiniu oponentu, net jei tam reikia išsižadėti savo paties ilgamečių įsitikinimų.

Dekonstrukcija Nr. 3: Birželio sukilimo kliedesiai

Didžiausias profesoriaus loginis ir moralinis nuopuolis atsiskleidžia pastraipoje apie Birželio sukilimo Deklaraciją.

Cituoju: „V. Sinica pasiūlė išspręsti šį klausimą [...] puikiai žinodamas, kad mūsų dienomis Birželio sukilimas jau visuotinai trinamas iš Tautos atminties [...] Teikdamas savo pasiūlymą parlamentaras negalėjo nesuprasti, kad jo parengtas nutarimo projektas neįveiks net pateikimo svarstymui stadijos.“

Perskaičius šiuos žodžius, norisi paklausti – ar profesorius girdi pats save? Jis detaliai išvardija visas kliūtis, visą antilietuviškos sistemos pasipriešinimą, visą istorinę neteisybę – ir visa tai pateikia ne kaip argumentus, kodėl reikia kovoti dar atkakliau, bet kaip įrodymą, kad kovoti beprasmiška!

Pagal šią ligotą logiką, visa dešimtmečius trukusi tautos rezistencija – nuo partizanų kovų iki „Katalikų bažnyčios kronikos“ ir disidentų veiklos – buvo tik beprasmis „simuliakras“, nes neatnešė staigių pokyčių ir atrodė pasmerkta žlugti. Tai yra ne tik išdavystė visų, kurie kovojo neturėdami vilties laimėti, bet ir tiesioginis spjūvis į Sąjūdžio ištakas. Nubraukti pasipriešinimo pradžią, nes ji nebuvo sėkminga iš karto, reiškia nubraukti visą kelią iki pergalės.

Tai – ne argumentai. Tai – nihilistinė kapituliacija, įvilkta į tariamo „realizmo“ rūbą. O kaip mums reaguoti į kliedesius? Apsimesti, kad jų negirdime?

Profesoriaus Radžvilo „realybės“ filosofija yra paprasta: jei negali laimėti dabar, išvis nekovok. Sėdėk tyliai, rašyk tekstus apie tai, kaip viskas blogai, ir kritikuok tuos, kurie bando kažką daryti.

Bet politika nėra tik tai, kas įmanoma šiandien. Politika yra ir kova už tai, kas bus įmanoma rytoj. Kiekvienas V. Sinicos „muilo burbulas“ yra dūris į sistemos sąžinę ir priminimas Tautai, kad mes nepamiršome, kas esame ir ko siekiame. O profesoriaus „realizmas“ tėra mandagus būdas pasakyti: „Aš pasiduodu“.

Partijai teks rinktis ne tarp „realios“ ir „simuliakrinės“ politikos. Teks rinktis tarp pareigos kovoti ir patogios baimės, prisidengusios išminties kauke.

Kęstutis Čeponis

Beje, o Radžvilo "liberalų sparnas" kada nors skaito Nacionalinio susivienijimo Programą https://susivienijimas.lt/programa/ ?

Pvz., kas ten parašyta apie kitataučių imigracijos stabdymą... - 43.13 punktą...

Tačiau kada Vytautas Sinica, remdamasis partijos Programos viena iš esminių nuostatų, ėmėsi realių veiksmų tą imigraciją stabdyti, jūs jį išmetate iš partijos... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 07 Rgs 2025 16:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

J. Vaiškūnas. Ar neeilinis NS suvažiavimas sustabdys autofagiją?

https://alkas.lt/2025/09/06/j-vaiskunas ... utofagija/

Jonas Vaiškūnas, http://www.alkas.lt
2025-09-06 09:30:42

Kaip žinia, rugsėjo 6 d. 11 val. Vilniaus mokytojų namuose rengiamas Nacionalinio susivienijimo (NS) partijos neeilinis suvažiavimas.

Suvažiavimo rengėjai – Seimo narys, NS pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Sinica kartu su būriu bendražygių iš NS tarybos. Tiek V. Sinica, tiek nemaža dalis NS tarybos narių šių metų rugpjūčio viduryje esą buvo pašalinti iš šios partijos „už sistemingą ir šiurkštų partijos įstatų ir etikos kodekso pažeidinėjimą“, tačiau jie tokį pašalinimą laiko neteisėtu. V. Sinicos vadovaujama partijos dalis ketina, jų žodžiais, atkurti teisingumą bei atgaivinti ir prikelti partiją, sustabdyti dėl vidinių intrigų ir nuolat reiškiamų įtarinėjimų prasidėjusią partijos savinaiką.

„Tai nepaprastai apmaudi situacija, kurią galima ir būtina išspręsti, tačiau dabar jau, deja, tik nemaloniu būdu – neeiliniu suvažiavimu ir išankstiniais rinkimais“, – rašoma kvietime į neeilinį NS suvažiavimą.

Kadangi rugsėjo 6-osios suvažiavimo išvakarėse vienas paskui kitą pasipylė straipsniai, kuriuose ne tik kaltinami suvažiavimo rengėjai dėl šaukiamo esą neteisėto suvažiavimo, bet ir be atsako plačiai viešojoje erdvėje tiražuojantys abejotinus ir ginčytinus kaltinimus Vytauto Sinicos ir kitų jį palaikančių NS narių atžvilgiu, todėl aš negalėjau tylėti viešumon neiškėlęs ne man vienam žinomos NS kūrėjo ir šios partijos vadovo profesoriaus Vytauto Radžvilo vienos esminės nuostatos, dėl kurios ir kilo šis tragiškas susipriešinimas tarp tikslą telktis Lietuvos labui iškėlusių bendražygių.

Neketinu ieškoti kaltų ir ginti teisių, gilintis į partijos vidaus reglamentus ir įrodinėti vienų kitiems metamų kaltinimų pagrįstumo, nes noriu tiktai pasidalinti samprotavimais apie per 32-jų metų laikotarpį, kurio ribos yra nuo Sąjūdžio (1988 birželio 3 d.) iki NS steigimo (2020 m. kovo 7 d.), sukauptą patirtį.

O ji tokia: V. Radžvilas, vienas iš iškiliųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigėjų ir jo ideologijos kūrėjų, ir toliau nuosekliai žengė sąjūdiniu keliu, nesitraukdamas iš jo net ir tuomet, kai Sąjūdžio kaip visuomeninio judėjimo nebeliko, o daugelis ėmė švęsti, ilsėtis ir netgi lobti tariamai jau iškovotoje laisvėje.

Tuo tarpu V. Radžvilas atsisakė partinio politinio veikimo ir nebodamas kliūčių bei nesibaimindamas išstumties į viešuomenės paraštes galiausiai išaugino būrį mokinių ir pasekėjų, persiėmusių Sąjūdžio dvasia ir pasiryžusių bei pajėgiančių kurti, palaikyti ir pratęsti į ateitį laisvą tautinę Lietuvą. Tačiau čia ryškų vaidmenį suvaidino esminė ir nuo Sąjūdžio laikų nekintanti V. Radžvilo viešai skelbiama ir nuosekliai išpažįstama nuostata – atsiriboti nuo partijų ir partinio veikimo taisyklių.

Ar pamenate, kaip 2016 m. prof. Vytautas Landsbergis žiniasklaidoje paskelbtu savo komentaru supeikė V. Radžvilo globojamą nuo 2011 m. veikiančią dešiniųjų pažiūrų jaunimo organizaciją „Pro Patria“ ir jos interneto svetainės autorius, apkaltinęs juos atsiribojimu nuo partijų ir partinės veiklos? Cituoju: „Pro visą tą konstrukciją šmėkšo doktrina /…/ Jokių partijų, jokių varžybų rinkimuose („jaunime, neik!“ – kviesdavo nuo seno V. Radžvilas)…“

Tuomet ir „Pro Patria“ vadovas V. Sinica, paklaustas LRT žurnalistės, kas ir kodėl paskatino atsiriboti nuo partijų, paaiškino: „Mūsų nepartiškumas yra ir praktinis, ir principinis. Praktinis – nes dauguma mūsų yra esami ir būsimi politologai, o skaitytojų pasitikėjimą, vertinant politinius procesus, galima išsaugoti tik nesusisaistant su partijomis. /…/ Nematome nė vienos partijos, už kurią galėtume ramia sąžine kviesti balsuoti ir palaikyti. Norint ateityje pokyčių per partijas ir parlamente, šiandien būtini pokyčiai universitetuose, mokyklose ir žiniasklaidoje.“

Tad kas nutiko, kad V. Radžvilo 2016-2018 m. suburtas visuomeninis judėjimas „Tautos forumas“ 2019 m. vis tik dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose kaip Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, o 2020 m. iš Tautos forumo gimė ir politinė partija Nacionalinis susivienijimas?

Galiu nedaugžodžiaudamas paaiškinti, nes pats buvau tų įvykių sūkuryje. Artėjant 2019-jų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams kilo mintis pasiūlyti V. Radžvilo vadovaujamo Vilniaus forumo nariams pasinaudoti Prezidento rinkimų teikiama tribūna ir tuo būdu ne tik iškelti Forumo idėjas į viešumą pasinaudojant rinkimams suteikiamomis viešinimo priemonėmis, bet ir iškėlus Sąjūdžio vertybėmis paremtus siekius deklaruojantį politinį lyderį telkti Tautos forumo politinį sparną – naują partiją, kuri šios visuomeninės organizacijos tikslus ir siekius galėtų paversti politine programa Seime. Tuomet pasiūliau, kad šiam svarbiam politiniam žygiui tiktų vienas iš Sąjūdžio pirmeivių Arvydas Juozaitis.

Tuokart pasijutau į studijų laikus sugrąžintu studentu, nes profesorius Vytautas Radžvilas iškėlęs pirštą ir vaikščiodamas pirmyn ir atgal po VU auditoriją, kurioje vyko Vilniaus forumo sueiga, man visų dalyvių akivaizdoje perskaitė paskaitą apie tai, kad esą per daug tiesmukiškai ir supaprastintai suprantu politologinius procesus ir kad Lietuvos kursą esą galima ir būtina veikti ir keisti neįsitraukiant į politinių partijų veiklą (galėčiau pacituoti pažodžiui, nes turiu šios kalbos garso įrašą).

Ir vis tik sueigos pabaigoje pažadėjau pakalbinti A. Juozaitį – ar jis sutiktų eiti į Prezidento rinkimų vajų ir skleisti Tautos forumo ir Sąjūdžio vertybes siekiant pažadinti visuomenėje Sąjūdžio dvasią ir perduoti ją ne tik ateinančioms kartoms, bet ir jau dabar sutelkus politines jėgas nešti ją į Seimą.

Kaip žinia, A. Juozaitis ryžosi atidėti rašytojo plunksną ir žengė į 2019-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimų karuselę. Kas nutiko toliau, tikriausiai pamenate ar žinote iš viešosios erdvės. Nėra reikalo čia viską atpasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad tiek paties A. Juozaičio, tiek mūsų – apie jį susibūrusių bendražygių – bandymai rasti kalbą su V. Radžvilu ir jo vadovaujamu Tautos forumu žlugo.

V. Radžvilas, patyręs, kad A. Juozaitis rimtai ketina ne tik pasirodyti politiniame mūšio lauke su Tautos forumo siekiams artima politine programa, bet ir yra pasiryžęs telkti apie save platų bendražygių ratą, ėmė baimintis, kad bus sužlugdytas visas jo, V. Radžvilo, ilgus metus kurto ir puoselėto naujojo Tautos atgimimo sąjūdžio kūrimo įdirbis.

Tuomet dėl siekio apsisaugoti nuo tokių, jo nuomone, grėsmių V. Radžvilas ir ryžosi nepaprastam žingsniui – pats dalyvauti politinėje veikloje – pirmiausia įkurdamas visuomeninį rinkimų komitetą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ (2019 m.), o paskui pats dalyvaudamas Europos parlamento rinkimuose, kol po to 2020 m. ryžosi įkurti ir politinę partiją Nacionalinis susivienijimas, kad jau su juo būtų dalyvaujama savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimuose.

Dabar, praėjus 5 metams, aiškėja, kad V. Radžvilui partijos steigimas buvo aplinkybių išprovokuotas priverstinis veiksmas, kad jo širdyje ir mintyse ir toliau tebegyvena nuoširdus partinės-politinės veiklos kaip nešvaraus dalyko atmetimas. „Negalima nieko doro pasiekti veikiant pagal pačių prie lovio pripuolusių politikų pasirašytas taisykles. Tą pačią akimirką, kai tik pasiduodi šioms taisyklėms imi eiti klaidingu keliu, vedančiu į priešingą pusę nei vedė Baltijos kelias…“ – taip dabar persakyčiau tais tuoj jau tolimais tapsiančiais 2018 metais VU auditorijoje išklausytos profesoriaus Vytauto Radžvilo paskaitos pagrindinę mintį.

Ir kai girdžiu pasvarstymus, kad esą V. Radžvilas ardo savo paties sukurtą partiją vieną paskui kitą išstumdamas iš jos pačius veikliausius ir šviesiausius savo mokinius dėl to, kad pats nepapuolė į Seimą, negaliu su tuo sutikti. Šitos partinės savinaikos priežastis daug gilesnė. V. Radžvilas niekada nenorėjo kurti partinės struktūros. Priverstas ją sukurti gudravo, esą Nacionalinis susivienijimas – tai net ne partija… na gerai, jei jau partija, tai – „Sąjūdinio tipo partija“…

Ir štai visas ne kartą apsakytas ir aptartas blogąsias politinio veikimo pasekmes, visus jo ribotumus ir pagundas V. Radžvilas staiga pradeda matyti žvelgdamas į vienintelį iš Nacionalinio susivienijimo į Seimą patekusį savo mokinį – Vytautą Sinicą.

Gerbiamas profesoriau Vytautai, Sąjūdžio bendražygi, seniai godota, Tavo neįkainojamomis pastangomis išugdyta jaunoji karta ateina tęsti mūsų puoselėto Lietuvos kelio. Atpažink juos, palaimink, palydėk ir visi kartu jiems padėkime. Tik taip prie Lietuvos politinio vairo gali sugrįžti Ozolas, Marcinkevičius ir Patackas…

Arvydas Juozaitis

Komentaras “Alko” leidėjui Jonui Vaiškūnui –

Jonai,

dėkoju, kad nepamiršti, mūsų bendro siekio ir darbo – net dvejus metus paaukojome kartu bandydami bent kiek supurtyti “sisteminių partijų” rūmą. Reikėjo tiek daug patirti, žinant, kad patirti verta.

V. Radžvilo požiūris-pozicija-asmuo tų dvejų metų kovoje buvo apgailėtinas fenomenas. Jis galėjo (kaip visuomet, taip ir dabar) tik vograuti, sakyti ilgiausias patriotinių konstrukcijų kalbas. Tai jo talentas ir jo teatro scena, tinkanti tik vienam artistui… Visa kita — jo anti-talentai.

Jis gali suburti žalią ir nepatyrusį mąstymo pinklių jaunimą, gali sukelti studentus ir net dalį spaudos savęs gynybai, ir gali čia pat palikti visus; gali burti nepartinę partiją, kad jos nat galų pagalės neliktų…

Gali nuodyti visus įtarumo nuodais. Jis pažada ateiti į spaudos konferenciją, ir jau kitą dieną paskelbia, kad jo nekvietė. Jis gali pažadėti bendradarbiavimą, net su parašu, bet jau kitą dieną nebus nei jo, nei parašo. O jam ranką ištiesusieji bus apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis ir išdavystėmis Tėvynei.

Taip, didžiausias jo talentas – mitų-priešų ideologinis kūrimas. Labai tinkantis tam tikro žanro paskaitoms, ir net universitete. Nes mąstymui-konstrukcijoms visa tai yra penas ir net aistra.

Be to, Jonai, koks gi jis Sąjūdžio — Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio “kūrėjas ir ideologas”? Gėda girdėti jau ne pirmus metus.

Tik savo fantazijose ir paskaitų-propagandos lauke jis yra “kūrėjas”.

Deja, net į Tartiufo rūbą neįtelpantis.

Baigiu pereiti visą 1988 metų istoriją iš naujo, dabar jau nebe “kūnu ir krauju”, kaip anuomet, o tirdamas tų lemties metų rašytinius liudijimus ir vaizdo-garso palikimą. Gyvus atsiminimus rinkdamas.

Radžvilo nėra jokiame “formate”, nė kvapo, jokiame ryškesnio darbo lauke, niekur. Jis neveikė nei kaip “jaunimo sparno” vyras, nei kaip R. Ozolo sparno, “vyresniųjų” gynėjas. Apskritai jo nėra.

Romualdo dienoraščiuose, 2007 metais pasirodžiusiuose, Radžvilas kai kur šmėsteli, bet kaip kas? Kaip “jaunas mąstytojas”, kabantis ore, kaip kritikas. Jis neveikė jokioje akcijoje, jokiame mitinge, jau nekalbant apie lemtingus žygius.

Iš sykio, 1988 birželį, jis buvo net aršus Trispalvės pakėlimo priešininkas, aršesnis už išsigandusius vyresniuosius (V. Daunorą ir kt.).”Ne laiku, kaip nesuprantate?!” O buvo jau net vėlu.

Bet — įsiteigti Romualdui Ozolui jis — figūra.

Kur mes kaunamės su Ozolu iš principo, kur jis iš esmės įtarus ir neteisus “jaunimo sparno” (mūsų 6-o) drąsos atžvilgiu, Radžvilo nėra nei viename sparne.

(Ozolas buvo keistoje būsenoje, nes ryšininkavo tarp PS IG ir LKP CK mums nė nežinant; todėl nesupratome jo pataikavimo net N. Mitkinui.)

Neparašęs nė vieno straipsnio į “Sąjūdžio žinias”, tik intrigavęs prieš jas (iš esmės aišku, kodėl). “Sąjūdžio žinios” buvo ledlaužis, bet jam jų nereikėjo. Nes juk jos negalėjo skelbti jo ideologinių fantazijų.

Buvo jis reikalingas? Buvo, kaip lektorius paskaitoms. Kai savuoju “tanko mąstymu” išgąsdindavo ir žmones, ir valdžią — ir, paradoksas, vienu metu net naudingas buvo Sąjūdžio plėtrai, nes “nekomunistiškai kalbantis”.

Bet pakaks.

Didesnio intriganto ir pavyduolio nebuvau sutikęs. O galiausiai — šmeižiko.

Labai gailiuosi, kad tenka šitai pasakyti.

Ką kalbėti apie žmogų, kuris būdamas “tautininkas” … Ak, betgi kodėl tai reikia sakyti? — bet pasakysiu: ar esi, Jonai, matęs kada, ar girdėjęs, kad Radžvilas būtų dainavęs liaudies-tautos dainą su savo žmonėmis, bendražygiais, draugais?

Jo “Lietuvoje” dainos-gyvenimo nėra, ten tik ieškoma priešų, puolama ir intriguojama.

(Nors … gal klystu? Nes negirdėjau — gal dainavo?)

Rūstybei nereikia bendruomenės. Ir Tėvynė jai — asmeniškam naudojimui.

Jonai, darai daug ir esi dorai atviras. Nenuolaidžiauk “niekšybės paslapčiai”, kaip pasakytų Antanas Maceina. Neverta. Vis vien apšmeiš, paspirs.

Bendražygiai visa tai seniai žino ir tiesiog kenčia. Tik kam, kodėl kenčia?

Vytautas Sinica jau tiek buvo Radžvilui atsidavęs, kad net gaila jo buvo žiūrėti ir klausyti. O, prašau: vos aukštesnis pasirodė esąs — ir jau priešas. Nenustebčiau, jeigu buvęs patronas paskelbs jį net “Maskvos agentu”. (Ilgiausioje filipikoje.)

Rašau visa tai, o juk taip neįdomu – seniai viskas perdegę.

Atleiskite, broliai ir sesės, gal per daug pasakiau.

Pagarbiai visiems –
Arvydas Juozaitis

A.D. 2025-09–06

Kęstutis Čeponis

Esminis klausimas – kam naudinga tokia Radžvilo idėjinė ir praktinė veikla, faktiškai atsisakant kurti masinę tautinę partiją ir dalyvauti visų lygių rinkimuose ne nominaliai, o tam kad laimėtum?

Atsakymas akivaizdus – tai naudingiausia Lietuvą valdantiems kosmopolitams ir globalistams, kurie kuo toliau tuo aktyviau naikina Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą.

Kęstutis K. Urba

Geras tekstas.

Tik pastebėsiu, kad visos Lietuvos politikos “Achilo kulnas” yra socialinės-ekonominės politikos prapultis. Nei V.Radžvilas, nei V.Sinica neskiria tam reikiamo dėmesio dar ir todėl, kad yra humanitarai. Vien LAISVĖS ir PATRIOTIZMO abstraktų nuolatinis eksploatavimas niekur nenuves, kadangi ta Lietuvos gyventojų dalis, kuri yra TAUTA (apie 300 tūkst.) ir taip yra patriotiškai nusiteikę, o likusi lemianti rinkimus dalis – LIAUDIS tėra orientuota į materialinę gerovę: pensijų, algų, pašalpų dydžius.

Vien NS “artojėlio” Almanto Stankūno pastangų finansinėje-ekonominėje politikoje neužtenka: nevaldomas kainų šėlsmas yra LIAUDŽIAI problema nr.1, o kad reikia grąžinti į oligopolizuotą rinką konkurenciją smulkios prekybos regeneravimu, niekas nesirūpina. Kaimo naikinimui per dešimtmečius dėmesio taip pat nėra

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 07 Rgs 2025 16:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

J. Vaiškūnas. Ar neeilinis NS suvažiavimas sustabdys autofagiją?

https://alkas.lt/2025/09/06/j-vaiskunas ... utofagija/

Jonas Vaiškūnas, http://www.alkas.lt
2025-09-06 09:30:42

Kaip žinia, rugsėjo 6 d. 11 val. Vilniaus mokytojų namuose rengiamas Nacionalinio susivienijimo (NS) partijos neeilinis suvažiavimas.

Suvažiavimo rengėjai – Seimo narys, NS pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Sinica kartu su būriu bendražygių iš NS tarybos. Tiek V. Sinica, tiek nemaža dalis NS tarybos narių šių metų rugpjūčio viduryje esą buvo pašalinti iš šios partijos „už sistemingą ir šiurkštų partijos įstatų ir etikos kodekso pažeidinėjimą“, tačiau jie tokį pašalinimą laiko neteisėtu. V. Sinicos vadovaujama partijos dalis ketina, jų žodžiais, atkurti teisingumą bei atgaivinti ir prikelti partiją, sustabdyti dėl vidinių intrigų ir nuolat reiškiamų įtarinėjimų prasidėjusią partijos savinaiką.

„Tai nepaprastai apmaudi situacija, kurią galima ir būtina išspręsti, tačiau dabar jau, deja, tik nemaloniu būdu – neeiliniu suvažiavimu ir išankstiniais rinkimais“, – rašoma kvietime į neeilinį NS suvažiavimą.

Kadangi rugsėjo 6-osios suvažiavimo išvakarėse vienas paskui kitą pasipylė straipsniai, kuriuose ne tik kaltinami suvažiavimo rengėjai dėl šaukiamo esą neteisėto suvažiavimo, bet ir be atsako plačiai viešojoje erdvėje tiražuojantys abejotinus ir ginčytinus kaltinimus Vytauto Sinicos ir kitų jį palaikančių NS narių atžvilgiu, todėl aš negalėjau tylėti viešumon neiškėlęs ne man vienam žinomos NS kūrėjo ir šios partijos vadovo profesoriaus Vytauto Radžvilo vienos esminės nuostatos, dėl kurios ir kilo šis tragiškas susipriešinimas tarp tikslą telktis Lietuvos labui iškėlusių bendražygių.

Neketinu ieškoti kaltų ir ginti teisių, gilintis į partijos vidaus reglamentus ir įrodinėti vienų kitiems metamų kaltinimų pagrįstumo, nes noriu tiktai pasidalinti samprotavimais apie per 32-jų metų laikotarpį, kurio ribos yra nuo Sąjūdžio (1988 birželio 3 d.) iki NS steigimo (2020 m. kovo 7 d.), sukauptą patirtį.

O ji tokia: V. Radžvilas, vienas iš iškiliųjų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigėjų ir jo ideologijos kūrėjų, ir toliau nuosekliai žengė sąjūdiniu keliu, nesitraukdamas iš jo net ir tuomet, kai Sąjūdžio kaip visuomeninio judėjimo nebeliko, o daugelis ėmė švęsti, ilsėtis ir netgi lobti tariamai jau iškovotoje laisvėje.

Tuo tarpu V. Radžvilas atsisakė partinio politinio veikimo ir nebodamas kliūčių bei nesibaimindamas išstumties į viešuomenės paraštes galiausiai išaugino būrį mokinių ir pasekėjų, persiėmusių Sąjūdžio dvasia ir pasiryžusių bei pajėgiančių kurti, palaikyti ir pratęsti į ateitį laisvą tautinę Lietuvą. Tačiau čia ryškų vaidmenį suvaidino esminė ir nuo Sąjūdžio laikų nekintanti V. Radžvilo viešai skelbiama ir nuosekliai išpažįstama nuostata – atsiriboti nuo partijų ir partinio veikimo taisyklių.

Ar pamenate, kaip 2016 m. prof. Vytautas Landsbergis žiniasklaidoje paskelbtu savo komentaru supeikė V. Radžvilo globojamą nuo 2011 m. veikiančią dešiniųjų pažiūrų jaunimo organizaciją „Pro Patria“ ir jos interneto svetainės autorius, apkaltinęs juos atsiribojimu nuo partijų ir partinės veiklos? Cituoju: „Pro visą tą konstrukciją šmėkšo doktrina /…/ Jokių partijų, jokių varžybų rinkimuose („jaunime, neik!“ – kviesdavo nuo seno V. Radžvilas)…“

Tuomet ir „Pro Patria“ vadovas V. Sinica, paklaustas LRT žurnalistės, kas ir kodėl paskatino atsiriboti nuo partijų, paaiškino: „Mūsų nepartiškumas yra ir praktinis, ir principinis. Praktinis – nes dauguma mūsų yra esami ir būsimi politologai, o skaitytojų pasitikėjimą, vertinant politinius procesus, galima išsaugoti tik nesusisaistant su partijomis. /…/ Nematome nė vienos partijos, už kurią galėtume ramia sąžine kviesti balsuoti ir palaikyti. Norint ateityje pokyčių per partijas ir parlamente, šiandien būtini pokyčiai universitetuose, mokyklose ir žiniasklaidoje.“

Tad kas nutiko, kad V. Radžvilo 2016-2018 m. suburtas visuomeninis judėjimas „Tautos forumas“ 2019 m. vis tik dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose kaip Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, o 2020 m. iš Tautos forumo gimė ir politinė partija Nacionalinis susivienijimas?

Galiu nedaugžodžiaudamas paaiškinti, nes pats buvau tų įvykių sūkuryje. Artėjant 2019-jų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams kilo mintis pasiūlyti V. Radžvilo vadovaujamo Vilniaus forumo nariams pasinaudoti Prezidento rinkimų teikiama tribūna ir tuo būdu ne tik iškelti Forumo idėjas į viešumą pasinaudojant rinkimams suteikiamomis viešinimo priemonėmis, bet ir iškėlus Sąjūdžio vertybėmis paremtus siekius deklaruojantį politinį lyderį telkti Tautos forumo politinį sparną – naują partiją, kuri šios visuomeninės organizacijos tikslus ir siekius galėtų paversti politine programa Seime. Tuomet pasiūliau, kad šiam svarbiam politiniam žygiui tiktų vienas iš Sąjūdžio pirmeivių Arvydas Juozaitis.

Tuokart pasijutau į studijų laikus sugrąžintu studentu, nes profesorius Vytautas Radžvilas iškėlęs pirštą ir vaikščiodamas pirmyn ir atgal po VU auditoriją, kurioje vyko Vilniaus forumo sueiga, man visų dalyvių akivaizdoje perskaitė paskaitą apie tai, kad esą per daug tiesmukiškai ir supaprastintai suprantu politologinius procesus ir kad Lietuvos kursą esą galima ir būtina veikti ir keisti neįsitraukiant į politinių partijų veiklą (galėčiau pacituoti pažodžiui, nes turiu šios kalbos garso įrašą).

Ir vis tik sueigos pabaigoje pažadėjau pakalbinti A. Juozaitį – ar jis sutiktų eiti į Prezidento rinkimų vajų ir skleisti Tautos forumo ir Sąjūdžio vertybes siekiant pažadinti visuomenėje Sąjūdžio dvasią ir perduoti ją ne tik ateinančioms kartoms, bet ir jau dabar sutelkus politines jėgas nešti ją į Seimą.

Kaip žinia, A. Juozaitis ryžosi atidėti rašytojo plunksną ir žengė į 2019-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimų karuselę. Kas nutiko toliau, tikriausiai pamenate ar žinote iš viešosios erdvės. Nėra reikalo čia viską atpasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad tiek paties A. Juozaičio, tiek mūsų – apie jį susibūrusių bendražygių – bandymai rasti kalbą su V. Radžvilu ir jo vadovaujamu Tautos forumu žlugo.

V. Radžvilas, patyręs, kad A. Juozaitis rimtai ketina ne tik pasirodyti politiniame mūšio lauke su Tautos forumo siekiams artima politine programa, bet ir yra pasiryžęs telkti apie save platų bendražygių ratą, ėmė baimintis, kad bus sužlugdytas visas jo, V. Radžvilo, ilgus metus kurto ir puoselėto naujojo Tautos atgimimo sąjūdžio kūrimo įdirbis.

Tuomet dėl siekio apsisaugoti nuo tokių, jo nuomone, grėsmių V. Radžvilas ir ryžosi nepaprastam žingsniui – pats dalyvauti politinėje veikloje – pirmiausia įkurdamas visuomeninį rinkimų komitetą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ (2019 m.), o paskui pats dalyvaudamas Europos parlamento rinkimuose, kol po to 2020 m. ryžosi įkurti ir politinę partiją Nacionalinis susivienijimas, kad jau su juo būtų dalyvaujama savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimuose.

Dabar, praėjus 5 metams, aiškėja, kad V. Radžvilui partijos steigimas buvo aplinkybių išprovokuotas priverstinis veiksmas, kad jo širdyje ir mintyse ir toliau tebegyvena nuoširdus partinės-politinės veiklos kaip nešvaraus dalyko atmetimas. „Negalima nieko doro pasiekti veikiant pagal pačių prie lovio pripuolusių politikų pasirašytas taisykles. Tą pačią akimirką, kai tik pasiduodi šioms taisyklėms imi eiti klaidingu keliu, vedančiu į priešingą pusę nei vedė Baltijos kelias…“ – taip dabar persakyčiau tais tuoj jau tolimais tapsiančiais 2018 metais VU auditorijoje išklausytos profesoriaus Vytauto Radžvilo paskaitos pagrindinę mintį.

Ir kai girdžiu pasvarstymus, kad esą V. Radžvilas ardo savo paties sukurtą partiją vieną paskui kitą išstumdamas iš jos pačius veikliausius ir šviesiausius savo mokinius dėl to, kad pats nepapuolė į Seimą, negaliu su tuo sutikti. Šitos partinės savinaikos priežastis daug gilesnė. V. Radžvilas niekada nenorėjo kurti partinės struktūros. Priverstas ją sukurti gudravo, esą Nacionalinis susivienijimas – tai net ne partija… na gerai, jei jau partija, tai – „Sąjūdinio tipo partija“…

Ir štai visas ne kartą apsakytas ir aptartas blogąsias politinio veikimo pasekmes, visus jo ribotumus ir pagundas V. Radžvilas staiga pradeda matyti žvelgdamas į vienintelį iš Nacionalinio susivienijimo į Seimą patekusį savo mokinį – Vytautą Sinicą.

Gerbiamas profesoriau Vytautai, Sąjūdžio bendražygi, seniai godota, Tavo neįkainojamomis pastangomis išugdyta jaunoji karta ateina tęsti mūsų puoselėto Lietuvos kelio. Atpažink juos, palaimink, palydėk ir visi kartu jiems padėkime. Tik taip prie Lietuvos politinio vairo gali sugrįžti Ozolas, Marcinkevičius ir Patackas…

Kęstutis Čeponis

Esminis klausimas – kam naudinga tokia Radžvilo idėjinė ir praktinė veikla, faktiškai atsisakant kurti masinę tautinę partiją ir dalyvauti visų lygių rinkimuose ne nominaliai, o tam kad laimėtum?

Atsakymas akivaizdus – tai naudingiausia Lietuvą valdantiems kosmopolitams ir globalistams, kurie kuo toliau tuo aktyviau naikina Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą.

Kažin

Koks čia tas “Landsbergio 90-aisias padarymas”!

Padarė Reiganas, Techer, Gorbačiovas ir Tautos Sąjūdis.

Sąjūdžio aktyvas ėjo Laisvės atkūriman va bank – tam palanki buvo JAV – Landsbergis negalėjo to nevykdyti. Iki Sąjūdžio jo disidentų, kovotojų už Lietuvos laisvę gretose nebuvo.

Kęstutis Čeponis

—-ėjo Laisvės atkūriman va bank – tam palanki buvo JAV—-

Ne, JAV valdžia visai nebuvo palanki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui.

Tai gali patvirtinti visi, kurie tada žinojo kas ir kaip realiai vyksta…

Kalbant apie Landsbergį, tai jo esminis nuopelnas tame, kad sausio įvykių metu jis nepridėjo į kelnes ir nepabėgo kaip Albertas Šimėnas.

Dar pridurčiau kietą Landsbergio poziciją SSSR deputatų suvažiavime bei kietu bendravimu su Gorbačiovu, o taip pat gerų santykių su Jelcinu ir jo aplinka užmezgimą.

Būtent čia labai pravertė įgimtas Landsbergio gudrumas, suktumas bei intrigavimas… :)

O visi kiti jo nuopelnai yra iš esmės tik propagandos išpūsti…

P.S. Sąjūdžio jėga buvo tame, kad atsirado keli tūkstančiai jaunų žmonių, kurie jau mokėjo ir sugebėjo organizuoti žmonių mases, buvo susieti artimais ryšiais nuo senesnių laikų ir žinojo ką ir kaip reikia daryti…

Kęstutis K. Urba

Geras tekstas.

Tik pastebėsiu, kad visos Lietuvos politikos “Achilo kulnas” yra socialinės-ekonominės politikos prapultis. Nei V.Radžvilas, nei V.Sinica neskiria tam reikiamo dėmesio dar ir todėl, kad yra humanitarai. Vien LAISVĖS ir PATRIOTIZMO abstraktų nuolatinis eksploatavimas niekur nenuves, kadangi ta Lietuvos gyventojų dalis, kuri yra TAUTA (apie 300 tūkst.) ir taip yra patriotiškai nusiteikę, o likusi lemianti rinkimus dalis – LIAUDIS tėra orientuota į materialinę gerovę: pensijų, algų, pašalpų dydžius.

Vien NS “artojėlio” Almanto Stankūno pastangų finansinėje-ekonominėje politikoje neužtenka: nevaldomas kainų šėlsmas yra LIAUDŽIAI problema nr.1, o kad reikia grąžinti į oligopolizuotą rinką konkurenciją smulkios prekybos regeneravimu, niekas nesirūpina. Kaimo naikinimui per dešimtmečius dėmesio taip pat nėra

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Vytautas Radžvilas – geriausia, ką turime?

Parašytas: 07 Rgs 2025 16:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

SIŪBUOJANTIS NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO LAIVAS

https://alkas.lt/2025/09/06/j-vaiskunas ... utofagija/ (komentaruose)

Kęstutis K.Urba

Kultūriniais reikalais užklydęs į Vilniaus mokytojų namus nepajutau kaip buvau įsiurbtas į opozicinės Nacionalinio Susivienijimo (NS) dalies suvažiavimo užkulisius ir gavęs programą nutariau keletą valandų išlaukti Seimo nario Vytauto Sinicos inauguracinio prisistatymo į partijos pirmininko pozicijas. Jis ir atidarė suvažiavimą pasakymu, kad reikia gelbėti partiją, o esama netoleruotina vidinė Nacionalinio susivienijimo (“išsivienijimo”) situacija verčia imtis neordinarinių veiksmų, juolab visos insinuacijos dėl finansinės NS veiklos rinkimų kampanijoje praranda pagrindą – skolos dengimas prasidėjo ir viskas bus skaidru bei tvarkinga. Iš karto pasakau, kad nors kažkiek labiau pritariu ne “maištininkų”, o prof.V.Radžvilo šalininkų pusei, tačiau pasistengsiu būti nešališku, atskaitos orientyru pasirinkęs ne kažkurios NS grupuotės, o Lietuvos valstybės ir jos gyventojų interesus.

Suvažiavimo vyksmas

Suvažiavimo dalyvių tarpe Kovo 11-os akto signatarė pedagogė Irena Andriukaitienė, pasižmonėti iš Klaipėdos atvyko kita signatarė – teisininkė Zita Šličytė, gėlių puokštės susilaukė žinoma televizininkė Nijolė Baužytė, kuriai turėjau garbės padėkoti už įstabų LRT serijalą apie Lietuvos miestelius.

Kultūrinį reikalą aptariau su kalbininke Jūrate Laučiūte, būtent, kurios straipsnis viename pirmųjų “Baltistica” numerių, raginęs atsisakyti siauro panbaltistinio požiūrio į mūsų kalbą ir kuo plačiau nagrinėti europinius kontekstus, mane patį pastūmėjo į tebetęsiamus mūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimus. Susirinkusi publika, sklidinai užpildžiusi salę, taikliausiai apibūdintina kaip pusamžiai, šalia veržlios jaunimo bei garbios senjorų dalies.

Ilgos ir storokos suvažiavimo dalyvių eilės registracijos procedūra dėl dalyvių gausos užvilkino suvažiavimo pradžią geru pusvalandžiu, tačiau kai mandatų komisijos pirmininkas paskelbė, kad suvažiavime registruoti 320 nacionalinio susivienijimo narių ir tai gerokai viršija pusės aktyviųjų – NS nario mokestį mokančiųjų skaičių, tapo aišku, kad demokratijos buldozeris krestelės buvusią partijos vadovybę.

Taip ir įvyko: nuobodžiame balsų skaičiavimo maratone suvažiavimas per keletą valandų priėmė visą eilę nutarimų, tarp kurių – dėl jo sušaukimo teisėtumo, dėl keleto NS valdybos sprendimų atšaukimo, kuriais V.Sinica ir keletas jo šalininkų pašalinti iš partijos. Pagaliau ir pats V.Radžvilas balsais „į vienus vartus“ bei partijos atsakingasis sekretorius A.Stankūnas atšaukti iš užimtų pareigų bei visa valdyba ir taryba paliuosuoti iš užimamų pozicijų „in corpore“.

Nesiimu aiškintis, kuri pusė NS įstatų atžvilgiu yra teisi: abi ne juokais sukonfliktavę pusės turbūt ras sau reikalingų argumentų ir viešinamų priekaištų kitai.

Akivaizdu, kad tai kas vyksta yra ir Lietuvos tragedija: partija pretendavusi į intelektualios politikos formavimą susipliekė savo „smėlio dėžėje“ ir reitinginiai praradimai prieš savivaldos rinkimus yra neišvengiami: kur du pešasi, visada laimi trečias.

Pastebėsiu, kad ir šiam suvažiavimui koją kaišiojo šimtmečius skaičiuojanti balsavimo ir iškeltų mandatų suskaičiavimo procedūra atėmusi tvankioje salėje bent pusantros valandos. Laikas, kuris galėjo ir turėjo būti skirtas pusšimčio naujų valdybos ir tarybos narių prisistatymui bent vienu sakiniu: “mane neramina tokia ir tokia problema, ją spręsiu tokiu būdu“.

Nežinau Teisingumo ministerijos biurokratijos reikalavimų, tačiau, kad pribrendęs reikalavimas vadovautis balsavimuose, kuriuose trys šimtai „už“, du susilaiko, vienas „prieš“ – vizualia dauguma, dokumentuojama, beje filmuotos salės vaizdo įrašu yra akivaizdu: delegatų ir balsų skaičiuotojų „kankinimus“ tokiomis technikos laikams neadekvačiomis procedūromis visose partijose ar kitokiose konferencijose laikas baigti.

Dar daugiau, užsitęsus suvažiavimo darbotvarkei, paties V.Sinicos laukta dvi su puse valandos prakalba dėl laiko taupymo tetruko … dvi minutes: „mano programa yra jos neturėjimas, partijos ideologija ir programa, kurią teks tobulinti – nesikeičia, o permainos bus partiniame veikime“.
Visa tai mane kažkiek nuvylė, nes vėl viskas vyko pagal bolševizmu modelį „vsio rešajut kadry“ – stigo programiškumo, nors salės energija ir rodė esamą neeilinį potencialą.

Gi pati vyriausiųjų dalis neatlaikiusi karščių pamažu palikinėjo salę ir matėsi gal penketas atvejų, kai viena ranka kėlė du mandatus. Tai būtų, žinoma, visai nereikšminga nieko nelemianti smulkmena, jei ne tokios tradicijos persikėlimas į Seimo salę, kur būta skandalingų mygtukų spaudimų už to paprašiusį kolegą. Šiaip ar taip, man aktualiausi „Lietuvos kultūros kanono“ ir „Lietuvos metų kultūros knygos“ sukūrimo reikalai dėl laiko stokos bei išvargimo ir čia liko nuošalyje, nors šiuo metu yra pats tas „karštasis momentas“ – formuojama nauja naujos vyriausybės programa.

Ką daryti?

Suvažiavimo pertraukoje aptarinėjome, kas nutiktų jei, siekant „karo kirvių užkasimo“ nušalintasis iš pirmininko pareigų prof. V. Radžvilas būtų išrinktas jos garbės pirmininku su atitinkama partijos įstatų, kurie čia pat buvo keisti, papildymu. Dauguma sakė, kad V.Radžvilas jokiu būdu nesutiktų.

Vis tik, žinodamas Vytautą, kuris dar daugiau nė prieš tris dešimtmečius aiškino, kad krikščionybė yra vienintelė religija, kurioje išaukštintas pasiaukojimas dėl kitų, bent jau svarstytų tokios pozicijos užėmimą, jeigu ši pareigybė NS įstatų tvarka suteiktų garbės pirmininkui šaukti viešus debatus partijos viduje. Sakyčiau, kad ir toje pačioje Mokytojų namų salėje. Vienoje jos pusėje prof. V. Radžvilo komandos šimtinė – kitoje V.Sinicos.

Svarstoma paeiliui detaliai ir nuodugniai: kuo ir kaip užpildysime išemigravusių iš Lietuvos paliktas buveines: pasienio kaimiškuose rajonuose gyventojų tankis į kv.km yra mažesnis nė vienas žmogus. Tai yra nacionalinė katastrofa, nes kaimas visada buvo valstybės demografiniu resursu, o ir Igno Hofmano atšaukimas iš žemės ūkio pareigų nieko gera nežada.

Kita problema: kaip kovosime su kainų šėlsmu, sąlygotu konkurencijos rinkoje stoka, jos iškraipymu. Būtent, maisto produktų kainos, kaip rodo apklausos, didžiumai Lietuvos gyventojų yra problema nr.1. Ir nors NS programoje yra antioligopolinės politikos nuostatos, tačiau jų neatsirado nė vieno iš NS lyderių darbotvarkėje, nes jie yra humanitarai, neturintys nei reikiamo ekonominio išsilavinimo, nei daugelio disciplinų aprėpties reikalaujančio sisteminio mąstymo, kurio, beje, stinga visam Lietuvos politikos elitui.

Pagaliau būtų galima vardinti dar dešimtį aktualių Lietuvos problemų, kurios laukia nesulaukia pačių karščiausių ir taip reikalingų debatų. Akivaizdu, kad tokiu elementariu būdu NS būtų įteisinta dviejų esamų grupuočių intelektualus varžymasis ir visa skilimo energija būtų nukreipta ne į tuščią ir žalingą neabejotinai metų metus truksiantį bylinėjimąsi, o į prasmingą dialogą, kuris turėtų vesti link labai konkrečių kreipimųsi į visuomenę ir valstybei reikalingiausių įstatyminių projektų.

Nenoriu sakyti, kad prof. V. Radžvilas šiandien patyrė pralaimėjimą, nors formalioji daugumos pusė ir ne jo naudai. Jis vis tiek nugalėjo ta prasme, kad jo suburtas, ugdytas NS susivienijimas – jaunesnė karta perėmė LAISVĖS žinią, apie kurią kalbėta ir rugpjūčio 23-ioje greta apleistų Vilniaus sporto rūmų.

V. Radžvilo asmenyje Lietuvos valstybė pralaimėjo prieš keletą metų, kai nebuvo susitarta dėl bendro veikimo su filosofo, rašytojo – publicisto, žinomo visuomenės veikėjo, Sąjūdžio lyderio pradiniame jo etape 88-ais, Lietuvos politikos „Bairono“, olimpinio medalininko, plaukiko Arvydo Juozaičio grupuote dėl bendro veikimo.

Paskaičiuokime: šiuo metu iš registruotų daugiau nė dviejų tūkstančių NS narių partinį mokestį susimokėjo bemaž ketvirtadalis laikomų aktyviais.

Išryškėjęs supriešintų narių santykis: maždaug trys šimtai prieš dvi šimtines nieko gero nežada artėjančiuose Savivaldos rinkimuose dėl abiejų grupių potencialo ir jau įsibėgėjusios nesantaikos bei santykių aiškinimųsi prokuratūroje bei teismuose.

Sakyčiau, kad situaciją radikaliai gal pakeistų dar vienas veiksmas, beje, iš Lietuvos politinės fantastikos srities. Abiejų grupių sutarimu derėtų dar vienu NS garbės pirmininku už didžiulius nuopelnus jau įvertintus įvairiomis premijomis su tokia pačia vidaus debatų teise, pasikvietus išsirinkti minėtąjį A. Juozaitį. Įsivaizduokite, neabejotinai pilnutėlę salę besiklausančią trijų NS grupuočių – „frakcijų“ lyderių V.Sinicos, V.Radžvilo, V.Juozaičio disputo, kaip veiksime Lietuvos kultūros politiką. Tai būtų įvykis, nors taip ir nebūna. Vis tik daugiau nė 70 tūkstančių rinkėjų – A.Juozaičio šalininkų atidavusių balsus už jį prieš šešetą metų būtų nemenka paspirtis pačiai audringų konvulsijų blaškomai NS su jos nauju lyderiu V.Sinica.

Alternatyva yra aiški, arba plūduriuojanti su menka bure NS – vienas narys Seime, lieka menko įtakingumo dviejų susiriejusių sektų dariniu, arba ji pastiprėtų vidinių frakcijų įteisinimu įstatuose ir akivaizdaus politinio intelekto telkimu viešiems debatams.

Gerai būna, kad ir politikoje lyderiai varžosi. Tačiau tai turi vykti džentelmeniškai, pagal aiškiai apibrėžtas taisykles, juolab, Lietuvoje dažnai lemia ne formalioji teisė, o politinė valia.

Šios dienos, kad ir ne pats efektyviausias NS narių suvažiavimas bei veikimas, kaip tik pademonstravo politinės valios formavimo aktą – iššūkį į kurį derėtų reaguoti kuo nuosaikiau, netgi teisės prasme.

Žinoma, V.Radžvilo grupuotė galėtų iki eilinio suvažiavimo kitais metais sutraukti dar du šimtus savo šalininkų, sušaukti savo neeilinį, kuriame dešimtimi nutarimų panaikintų šiandien V.Sinicos suvažiavimo priimtus, tačiau ar Lietuvai reikia tokio cirko, kai yra žymiai konstruktyvesnio veikimo kelias? Lietuvos valstybės ir jos gyventojų labui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: