 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina
|
Dubonis, Artūras. "Lietuvių kalba: poreikis ir vartojimo mastai: XV a. antra pusė - XVI a. pirma pusė." Naujasis Židinys - Aidai, 2002, Nr. 9-10, p. 473-478.
Visas straipsnis čia - https://nzidinys.lt/project/2002-nr-9-10/
Atsisiuntimui - https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/ ... r-9-10.pdf
https://www.lituanistika.lt/content/41127
Straipsnyje analizuojamas lietuvių kalbos vartojimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais (XV a. antroje pusėje – XVI a. pirmoje pusėje).
Apžvelgiama plati istoriografija ir keliamos dvejonės joje vyraujantiems teiginiams apie LDK dominavusias lenkų ir rusų kalbas.
Kalbos vartojimas yra svarbus istorijos politikai, kadangi lenkų istoriografijoje akcentuojant lenkų kalbos dominavimą, tai leido politikams laikyti Lietuvą Lenkijos karalystės kresu.
Tuo tarpu lietuviška istoriografija svarbiausia laikė šnekamąją, o ne rašto kalbą, tačiau tyrinėti jos paplitimą trukdo šaltinių stoka.
Todėl informacija apie lietuvių kalbos vartojimą tiriamuoju laikotarpiu yra reta, tačiau itin vertinga, nors ją interpretuoti ir paaiškinti, ar užfiksuotas lietuvių kalbos vartojimas yra išimtis, ar taisyklė, praktiškai neįmanoma.
Atrasta, jog lietuvių kalba XIV a. vykdyta gyventojų katechizacija, o XV a. šnekamoji lietuvių kalba buvo viena iš Europos diplomatijos kalbų.
Dėl plintančios lenkų kalbos, lietuvių kalba buvo vis rečiau vartojama lietuvių etninės diduomenės, tačiau tai nereiškė šios visuomenės dalies nutautėjimo.
XVI a. vis dėlto ėmė trūkinėti lituanistinė kalbos vartotojų grandinė, bajorija rečiau vartojo lietuvių kalbą, tačiau ji dar buvo naudojama ir netapo marginaline valstiečių kalba, ir apskritai dauguma lietuvių nemokėjo kitų kalbų.
Padaryta išvada, kad lietuvių kalbos vartojimas tarp bajorijos ir dvasininkijos buvo pakankamai paplitęs, kad būtų galima lietuvių kalbą laikyti gyva ir reikalinga LDK kalba.
Literatūra
Kalbinė padėtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (iki XVI a. vid.): interpretacijos istoriografijoje. Lituanistica. 2013, Nr. 3, p. 138-157.
Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija. Terminologija. 2002, 9, p. 7-25.
Lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV a. pabaigos iki pirmosios knygos (1547 m.): vartojimo politika ar politinis vartojimas?. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012. P. 35-64.
Lietuvių teisės terminija 1918-1940 metais: pagrindinių kodeksų terminai. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2010. 341 p.
Palemonidai, Gediminaičiai ir žemaičiai: kelios pastabos apie lituanistiką "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikoje". Lietuvos istorijos studijos 2021, t. 48, p. 8-32.
Rusėniška XV a. pab.- XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų - valdovių ir didikių - korespondencija. Istorija. 2009, Nr. 76, p. 18-29.
********************************************************
473NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
kuLtūroS IStorIja
Atidžiau neįsigilinus, lietuvių kalbos reikalai Lietu
vos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atrodo
prastai. Viešuosius gyvenimo reikalus tvarkyta naudo
jant rusišką raštą – dauguma Lietuvos istorijos šaltinių
surašyti šia kalba. Tais laikais eiliuota:
Polska kwitniet ùacinoju,
Litwa kwitniet ruscziznoju,
Bez toj w Polsze nie prebudiesz,
Bez siej w Litwie bùazen budiesz.1
LDK sukūrusi tauta buvo tarsi nebylė – iki 1547 m.
pirmosios lietuviškos knygos išleidimo nepaliko nė
vieno stambesnio rašto paminklo, išskyrus poterius
Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Tikiu ingi Dievą Tėvą.
Profesionalūs rusų istorikai XIX a. suformulavo „lietuvių
surusėjimo“ ir „LDK valstybinės rusų kalbos“ aksiomas.
Lenkų istorikai nebuvo linkę be atodairos „rusinti“ lie
tuvių, vieni pirmųjų pateikė faktų lietuvių kalbos var
tojimo valstybėje naudai. Tačiau jie „lenkino“ Lietuvą,
ir tai leido lenkų politikams vėliau laikyti ją Lenkijos
provincija, vienu „kresų“. Nacionalinė lietuvių istorio
grafija nuosekliai polemizavo su rusų ir lenkų istorikais,
įrodinėjo tezę, kad lietuvių kalba turėjo deramą ir net
pačią aukščiausią poziciją LDK, nors laikui bėgant jos
vartojimas siaurėjo, tačiau iš valstybinio, viešojo gy
venimo ją stūmė ne rusų, o lenkų kalba. Tvirtinama, kad
lietuvių surusėjimo galėjo net nebūti arba jo mastai buvo
nedideli dėl tam tikrų teisinių aspektų, kai stačiatikių,
rusiškoji bajorija ilgai neturėjo visų pilietinių ir politinių
teisių, kokias turėjo lietuviai po 1387 m. krikšto. Prieš
kelis dešimtmečius šiuos problemos aspektus gana nu
osekliai aptarė Konstantinas Jablonskis, Jurgis Lebedys,
Zigmas Zinkevičius, Zigmantas Kiaupa2.
Imtis jau išpręsto klausimo paskatino kolegos bal
LiEtuVių KALBA:
PoREiKis iR VARtoJimo mAstAi
(XV a. antra pusė – XVi a. pirma pusė)*
Artūras Dubonis
tarusių mokslininkai – istorikai ir lingvistai. Ne vi
ename darbų, straipsnių ar pasisakymų baltarusių, t.
y. „senąją baltarusių“, kalbą jie pavadina valstybine
LDK kalba. Taip daroma metodinė klaida, kurios esmę
puikiai suformulavo Kiaupa: „...rašto kalba – tai dar ne
šnekamoji“3
; pridurkime – ir ne valstybinė, nes Lietuvoje
prie valstybinių tektų priskirti lotynų ir lenkų. Kai
mynams antrina mūsų istorikas Stanislovas Lazutka.
Jis kategoriškai tikina, kad Lietuvos ponai, bajorai,
miestiečiai ir net kai kurie valstiečiai – visi mokėjo
„senbaltarusų“ kalbą. Išvada sudomino Nobelio premijos
laureatą Czesùawą Miùoszą, nes iš dalies paaiškino,
iš kur jo gimtinėje, Kėdainių krašte, atsirado lenkų
kalbos plotai. Lenkų kalba pakeitė „senbaltarusių“.
Bet Miùoszas nepritaria visoms Lazutkos išvadoms ir
kelia dėsningą klausimą: „...kaip senoji baltarusių kalba
atsirado Kėdainių apskrityje, kur kaimo žmonės nebuvo
stačiatikiai ir nekalbėjo slaviškai?“ 4 Galima atsakyti
paprastai: nebuvo etninėje Lietuvoje „senbaltarusių“
ARtūRAs duBonis (g. 1962) – hum. m. dr., Lietuvos istori-
jos instituto vyresn. mokslo darbuotojas. tyrinėja Xiii–XVi a.
Lietuvos visuomenę ir istorijos šaltinius.
* už padovanotus itin vertingus duomenis apie lietuvių kalbą Kaune
dėkoju Jolantai Karpavičienei.
1 Pirmojo Lietuvos statuto nuoraše esantis ketureilis cituojamas iš
Bardach, J., O Rzeczpospolitą Obojga Narodów, Warszawa, 1998, s. 6.
2 iš stambesnių darbų: Jablonskis, K., Lietuviški žodžiai senosios Lie
tuvos raštinių kalboje, d. 1: tekstai, Kaunas, 1941; idem, „Lietuviški
žodžiai Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės oficialiųjų raštų kalboje
ir jų reikšmė Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijai“, in: Jablonskis,
K., Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, sud. Vytautas merkys, Vilnius,
1973, p. 272–290; idem, „martynas mažvydas“, in: ibid., p. 36–49;
Lebedys, J., Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius,
1976; zinkevičius, z., Lietuvių kalbos istorija, t. 2: iki pirmųjų raštų,
Vilnius, 1987, p. 111–146; idem, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: senųjų
raštų kalba, Vilnius, 1988, p. 152–156; Kiaupa, z., „Kauno vaito XVi
a. vidurio knygos prabyla lietuviškai“, in: Kultūrų sankirtos: skiriama
doc. dr. Ingės Lukšaitės 60mečiui, Vilnius, 2000, p. 66–90.
3 Kiaupa, z., „Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos XVi a. – XVii a.
pirmojoje pusėje“, in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, [kn. 1], Vil-
nius, 1988, p. 29.
4 Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji teismų bylų knyga, par. sta-
nislovas Lazutka, irena Valikonytė ir kt., Vilnius, 1995, p. cxix–cxxii;
Lazutka, s., „Język statutów litewskich i metryki litewskiej“, in: Lithuania,
1997, nr. 1–2, s. 27–33; miùosz, Cz., „Apie mano šaknis“, in: Kultūros
barai, 1997, nr. 8–9, p. 9–11.
474 NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
AR tūRAs duBo nis
kalbos plotų. Šią polemiką įžiebė metodiškai netiksliai
interpretuoti šaltinių duomenys.
Lietuvos istorijos šaltiniai, kaip minėjau, byloja ne
lietuvių kalbos vartojimo naudai. Deja, tokių šaltinių,
kurie atskleistų vientisą, nenutrūkstamą LDK vidinio
gyvenimo, kasdienybės raidą XV–XVI a. pirmoje pusėje
ne kažin kiek išliko. Tik Lietuvos Metrika, dar vienas
kitas „šaltinėlis“. Mažai teismų dokumentų, neišlikusios
ypač svarbios miestų teismų knygos: Vilniaus magistrato
dokumentus ir teismų knygas (miesto archyvą) sudegino
ar pradangino Maskvos caro kariuomenė, okupavusi
miestą XVII a. viduryje; tuo metu pražuvo aukščiausio
bajorijos teismo, t. y. Tribunolo, iki 1655 m. rašytos
knygos, visos iki vienos Trakų miesto aktų knygos
sudegė per keturis gaisrus ir minėtą maskvėnų invaziją
XVI–XVIII a. 5 Kokios unikalios lingvistinės informa
cijos turėjo jose būti, toliau paaiškės iš išlikusių XVI
a. Kauno miesto teismų knygų. Todėl duomenys apie
lietuvių kalbos vartojimą aptariamu laikotarpiu – be
galo reti, nors ir labai informatyvūs. Jie taip išsiskiria
LDK rusikoje, kad kartais nežinia, ką liudija: išimtį iš
taisyklės ar taisyklę apie apverktiną lietuvių kalbos
būklę? Ar rusų raštijos įsigalėjimą etninės Lietuvos
raštinėse mes turime laikyti šios kalbos masinio var
tojimo tarp lietuvių įrodymu? Kokias pinkles šaltiniai
gali paspęsti Lazutkos išvadai, paliudija elementarus
faktas: 1535 m. rugpjūčio 12 d. Žemaitijos tijūnai ir
bajorai skundėsi Ldk savo seniūnu Jonu Radvilu, kad
šis vertęs juos vykdyti neįprastas karines užduotis –
žvalgyti Maskvos kariuomenės judėjimą prie Polocko ir
imti į nelaisvę „liežuvius“. Ypač sunki buvo paskutinioji
užduotis, nes žemaičių kariuomenė – bajorijos žiedas! –
prisipažino, kad gerai nemoka rusų kalbos „ìîâå šóñêîé
äîįšå íå çíąžòü“ 6 . Vienas faktas griauna kitą – Lazutkos
išvadų grandinė suyra, o Miùoszas Kėdainių žemėje
teras savo lietuviškas šaknis.
Negausūs duomenys apie lietuvių kalbą santūrokai
atskleidžia jos vartojimo mastus ir vartotojus lietuvių
tautos sukurtoje valstybėje. Nesigilinsime į lietuvių
krikštą 1387 m., kai žmonių katechizacija vykdyta
lietuviškai, o tarp tikėjimo tiesų aiškintojų ir vertėjų
buvo karalius Jogaila (Lietuvoje ir Žemaitijoje) ir didy
sis kunigaikštis (toliau – Ldk) Vytautas (Žemaitijoje).
Tvirtinama, kad tuomet turėjo atsirasti pirmieji lietu
viški religinio turinio tekstai7. Tuo metu šnekamoji
lietuvių kalbos forma buvo tapusi viena Rytų Europos
diplomatijos kalbų. 1429 m. sausį regiono monarchų
suvažiavime Lucke Vytautas su Jogaila lietuviškai tarėsi
dėl kai kurių Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi
aspektų 8
. Aukšti Vokiečių ordino pareigūnai ją mokėjo9.
Lietuvą ir Lenkiją valdžiusi Gediminaičių Jogailaičių
dinastija ir lietuvių diduomenė dėmesį lietuvių kalbos
vartojimo reikalams išlaikė visą XV a. Jano Dùugoszo
dėka sužinome, kad iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių atvykęs
Ldk Kazimieras didikų buvo išmokytas lietuvių kalbos
ir papročių10. 1446 m. jam tampant Lenkijos karaliumi
5 Ragauskas, A., „1650 m. kovo 30 d. Vilniaus suolininkų teismo įrašų
knygų aprašas“, in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, kn. 3, Vilnius,
2001, p. 260–266; Baliulis, A., „trakų magistrato aktų knygos (iki XViii
a. pabaigos)“, in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, [kn. 1], Vilnius,
1988, p. 46–59; [Raudeliūnas, V., „įvadas“], in: Lietuvos Vyriausiojo
Tribunolo sprendimai 1583–1655, par. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas
Baliulis, Vilnius, 1988, p. 22.
6 Ldk žygimanto senojo 1535 08 12 raštas žemaičių seniūnui
Jonui Radvilui, kad siųsdamas žemaičius į sargybą ar priešo žvalgybą
laikytųsi senovės papročio, in: Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų
kolekcija, Lietuvos metrika, kn. 19, [spaudai rengia darius Vilimas],
l. 51v–52v.
7 Jablonskis, K., „martynas mažvydas“, p. 45; Jovaišas, A., Jie parašė
pirmąsias lietuviškas knygas, Vilnius, 1989, p. 15.
8 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae, wyd. Antoni
Prochaska, Kraków, 1882, p. 816.
9 maršalas H. Holtė 1430 m., ibid., p. 920.
10 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1955, p. 156.
Puslapis iš Ldk žygimanto senojo rašto žemaičių seniūnui
Jonui Radvilui. 1535 08 12. Lietuvos ist
10 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1955, p. 156.
Puslapis iš Ldk žygimanto senojo rašto žemaičių seniūnui
Jonui Radvilui. 1535 08 12. Lietuvos istorijos instituto
mikrofilmų kolekcija
475NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
11 Vienas lenkų bajorijos įsipareigojimų būsimajam karaliui Kazimierui
1446 09 19: [...] familiares linguagii cuiuscunque tenere, habere et fovere
[...], žr. Akta unji Polski z Litwą 1385–1791, wyd. stanisùaw Kutrzeba
i Wùadysùaw semkowicz, Kraków, 1932, nr. 69. Jog kita kalba čia
lietuvių, patvirtina žymioji Ldk Kazimiero privilegija1447 05 02, kur
numatoma vakuojančias bažnytines pareigas užimti lietuviams, lenkams
alterius nationis persona – išskirtiniu atveju, žr. „Ldk Kazimiero 1447 m.
privilegijos fragmentas“, Lietuvos Metrika, knyga nr. 25 (1387–1546),
užrašymų knyga 25, par. darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius,
1998, p. 47 (nr. 2.4). Abiejuose dokumentuose dvi tautos ar kalbos – tai
lietuviai su lenkais. šią pusiausvyrą antrajame dokumente komentavo
Juozas tumelis, žr. tumelis, J., „stanislovas Rapolionis ir jo laikai“, in:
Stanislovas Rapolionis, Vilnius, 1986, p. 12.
12 Hansisches Urkundenbuch, Bd. 11, ed. v. W. stein, münchen u.
Leipzig, 1916, s. 364. Komentavo Jablonskis, K., „martynas mažvydas“,
p. 37.
13 „oratio Erasmi Vitellii [...] ad Alexandrum Vi, pontificem maximum
[...]“, in: Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finiti
marum historiam illustrantia, ab Augustinus theiner, t. 2 (1410–1572),
Roma, 1861, p. 278.
14 „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“, in: šešioliktojo amžiaus raštija,
(ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius, 2000, p. 186.
15 Lebedys, J., op. cit., p. 124–133; tumelis, J., op. cit., p. 12. iš
naujesnių faktų įdomesni: Ldk žygimantas senasis 1524 01 27 nurodo
Eišiškių parapijos bažnyčios klebonui turėti lietuviškai mokantį pamoks-
lininką (Lietuvos Metrika, knyga nr. 12 (1522–1529), užrašymų knyga
12, par. darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius, 2001, p. 559,
nr. 720); Leonas sapiega 1596 m. ikažnės ir novy Pogosto bažnyčioms
(Breslaujos vals.) davė žemių ir pareikalavo, kad jų klebonai arba vikarai
rūpintųsi lietuvių kalba (Hedemann, o., Historja powiatu Brasùaws
kiego, Wilno, 1930, s. 5–6).
16 tumelis, J., op. cit., p. 12.
17 Kiaupa, z., op. cit., p. 28; dubiñski, P., Zbiór praw y przywilejów
miastu stolecznemu W(ielkiego) X(ięstwa) L(itewskiego) Wilnowi na
danych [...], Wilno, 1788, s. 96.
18 Ãåšįåšųòåéí, Ñ., Çąïčñêč î Ìîñêîâčč, Ìîñêâą, 1988, ñ. 59.
numatoma, kad karališkajame dvare bus dvariškių,
ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbos atstovų11. Kazimi
ero laikais (1440–1492) valstybės vidaus ir užsienio
politikos reikalai – svečių, pvz., Gdansko miestiečių
pastebėjimu – tarp valdovo didikų aptarinėti lenkų,
lietuvių ir rusų kalbomis12. Tai neatsitiktiniai faktai.
Jie patvirtina bendrą taisyklę: visą XV a. lietuviškai
kalbėjo, valstybės reikalus šia kalba tvarkė lietuvių
diduomenė (jos atstovai neabejotinai mokėjo ir rusiškai),
o svarbiausia – Lietuvos valdovas su savo dvaru. Kal
binę situaciją LDK gražiai apibendrino Ldk Aleksan
dro (1492–1506) kanceliarijos sekretorius, Vilniaus
vyskupijos kapitulos kanauninkas Erazmas Ciolekas
(Vitelijus) savo kalboje popiežiui Aleksandrui VI Ro
moje 1501 m. kovo 31 d. Jis akcentavo, kad lietuviai
turi savo kalbą, teiginį stiprindamas žodžio observare
atspalviu „griežtai laikosi, gerbia, saugo“: Linguam
propriam observant. Tikslino, kad plačiai vartojama
rusų kalba, kuri yra lengvesnė ir paprastesnė, ja kalba
beveik pusė valstybės 13 . Šiuo atveju Ciolekas patvirtina
iš istorijos šaltinių žinomus dalykus apie rusiško rašto
tradicijos jėgą LDK ir tarp pagrindinių valstybės kalbų
– lietuvių su rusų – nusistovėjusią idealią pusiausvyrą
ir santaiką. Jų trūko santykiuose su Maskvos valdovu.
Matyt, LDK etnolingvistinės situacijos neišmanantys
žmonės smalsavo, kodėl valstybę įkūrusi ir valstybės
vardu vadinama tauta savo reikmėms taip plačiai var
tojo rusišką raštą. Parengtas atsakymas buvo nuolatos
po ranka: minėtas Cioleko – tiksliau Ldk kanceliarijos,
arba Vilniaus vaito Augustino Rotundo XVI a. antroje
pusėje apie narsius, šaunius, malonius užkariautojui
lietuviui rusus. Lietuviai ėmė taikytis prie jų – abiejų
tautų kalbos ėmė maišytis; slavų kalba paranki, nes
paplitusi didžiojoje Europos dalyje 14 .
Šią darną ardė kitas procesas. Per karaliaus dvarą
ir iš dalies krikščionišką hierarchiją LDK plito lenkų
kalba. Mūsų aptariamu laikotarpiu lietuvių kalba
dingsta iš valdovo dvaro – karalius ir Ldk buvo vienas
abiem valstybėms, dažniau reziduodavo Lenkijoje. To
liau gimtoji kalba nyko iš etninės lietuvių diduomenės
lūpų. Žinoma, ji nenutautėjo – tiesiog keitėsi jos kalbinė
orientacija. Diduomenė išliko priklausanti lietuvių tau
tai, įtraukė „lietuvėjančią“ etninę LDK rusų bajorijos
viršūnę – tai politinė lietuvių tauta. Kita vertus, valdovo
ir diduomenės dėmesys (mūsų laikų prasme – valstybinė
kalbos politika) lietuvių kalbai išliko ir prisidėjo prie
to, kad jos neištiko prūsų, škotų ar airių kalbų likimas.
Iš turimų duomenų matyti, kaip Ldk toliau rūpinosi
stiprinti katalikų tikėjimą žmonėms suprantama
kalba. Visada būdavo palaikomi klebonų prašymai
turėti vikarus lietuviškiems pamokslams, išpažintims
ir kitiems patarnavimams 15 . Ldk Aleksandras 1501
m. rugsėjo 18 d., norėdamas pagausinti lietuviškai
mokančių kunigų skaičių, Vilniaus vyskupui Albertui
Taborui perleido valdovo patronato teisę 28 Vilniaus
vyskupijos parapijose ir 5 bažnyčiose (geografija – Lyda,
Belica, Slonimas, Vosyliškis) 16 . Atsižvelgiama į lietuvių
kalbos poreikius miestuose: privilegijoje Kauno miestui
(1540 07 07) ir patvirtinant Vilniaus miesto vilkierių
(1551 11 18) buvo pabrėžtos klauzulės dėl lietuvių
kalbos vartojimo kartu su lenkų Kaune bei su lenkų ir
rusų Vilniuje17. Kaip regime, informacija apie kalbinę
padėtį LDK valdančiuosius sluoksnius pasiekdavo iš
konfesinių sluoksnių, miestų. Įdomus dar vienas infor
macijos šaltinis – Ldk kanceliarijos pareigūnai ir su ja
susiję asmenys. Žygimanto Senojo laikais (1506–1548)
su atsakingais Ldk kanceliarijos ir krašto pareigūnais
1517 ir 1526 m. dėl santykių su Maskva bendravęs Im
perijos pasiuntinys Herberšteinas paliko įdomių pastabų
apie lietuvių kalbą. Kai kuriuos niuansus jis tegalėjo
sužinoti iš raštingų valstybės tarnautojų. Anot jo, rusų
kalbos (slavų kalbų) okeane šioje Europos dalyje yra dvi
nerusiškos sritys – Lietuva ir Žemaitija; ten kalbama
sava kalba. Pastebi, kad tarp jų gyvena daug rusų 18 .
Neabejotina, kad minimi rusai pabėgėliai nuo Maskvos
Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio, kuris
brovėsi į vakarus, aneksuodamas slaviškas LDK žemes.
Labai blogą nuomonę apie šiuos rusėnus išsakė valdovo
475NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
11 Vienas lenkų bajorijos įsipareigojimų būsimajam karaliui Kazimierui
1446 09 19: [...] familiares linguagii cuiuscunque tenere, habere et fovere
[...], žr. Akta unji Polski z Litwą 1385–1791, wyd. stanisùaw Kutrzeba
i Wùadysùaw semkowicz, Kraków, 1932, nr. 69. Jog kita kalba čia
lietuvių, patvirtina žymioji Ldk Kazimiero privilegija1447 05 02, kur
numatoma vakuojančias bažnytines pareigas užimti lietuviams, lenkams
alterius nationis persona – išskirtiniu atveju, žr. „Ldk Kazimiero 1447 m.
privilegijos fragmentas“, Lietuvos Metrika, knyga nr. 25 (1387–1546),
užrašymų knyga 25, par. darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius,
1998, p. 47 (nr. 2.4). Abiejuose dokumentuose dvi tautos ar kalbos – tai
lietuviai su lenkais. šią pusiausvyrą antrajame dokumente komentavo
Juozas tumelis, žr. tumelis, J., „stanislovas Rapolionis ir jo laikai“, in:
Stanislovas Rapolionis, Vilnius, 1986, p. 12.
12 Hansisches Urkundenbuch, Bd. 11, ed. v. W. stein, münchen u.
Leipzig, 1916, s. 364. Komentavo Jablonskis, K., „martynas mažvydas“,
p. 37.
13 „oratio Erasmi Vitellii [...] ad Alexandrum Vi, pontificem maximum
[...]“, in: Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finiti
marum historiam illustrantia, ab Augustinus theiner, t. 2 (1410–1572),
Roma, 1861, p. 278.
14 „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“, in: šešioliktojo amžiaus raštija,
(ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius, 2000, p. 186.
15 Lebedys, J., op. cit., p. 124–133; tumelis, J., op. cit., p. 12. iš
naujesnių faktų įdomesni: Ldk žygimantas senasis 1524 01 27 nurodo
Eišiškių parapijos bažnyčios klebonui turėti lietuviškai mokantį pamoks-
lininką (Lietuvos Metrika, knyga nr. 12 (1522–1529), užrašymų knyga
12, par. darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius, 2001, p. 559,
nr. 720); Leonas sapiega 1596 m. ikažnės ir novy Pogosto bažnyčioms
(Breslaujos vals.) davė žemių ir pareikalavo, kad jų klebonai arba vikarai
rūpintųsi lietuvių kalba (Hedemann, o., Historja powiatu Brasùaws
kiego, Wilno, 1930, s. 5–6).
16 tumelis, J., op. cit., p. 12.
17 Kiaupa, z., op. cit., p. 28; dubiñski, P., Zbiór praw y przywilejów
miastu stolecznemu W(ielkiego) X(ięstwa) L(itewskiego) Wilnowi na
danych [...], Wilno, 1788, s. 96.
18 Ãåšįåšųòåéí, Ñ., Çąïčñêč î Ìîñêîâčč, Ìîñêâą, 1988, ñ. 59.
kanceliarijos sekretorius Venclovas Mikalojaitis, veikalo
„Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius
Mykolas Lietuvis, vadinęs juos Maskvos šnipais19. Jis
buvo humanistinio akiračio ir išsilavinimo valstybės
biurokratas, laikė save lietuviu, tapatinosi su visa et
nine tauta, nuo didiko iki nelaisvojo žmogaus lietuvio.
Jį globojo kancleris Albertas Goštautas, kurio lituanis
tiniai nuopelnai ir specifinis nacionalizmas gana plačiai
žinomi: Lietuvos bernardinų (pranciškonų) atskyrimas
nuo lenkų, lietuvių religinės raštijos veikėjų (Abraomo
Kulviečio) globa, gilus nepasitikėjimas LDK rusėnais.
Mykolas Lietuvis pamokymuose, skirtuose 1544–1548
m. Lietuvoje rezidavusiam jaunajam karaliui ir Ldk
Žygimantui Augustui greta kitų žinių, atskleidė kalbų
vartojimo valstybėje problemas: Lietuvoje moko
masi maskvėnų mokslo (rašto), nes nėra mokslui eiti
gimnazijų (aukštesniųjų mokyklų, kolegijų). Jose būtų
mokoma katalikams tradicine mokslo kalba – be abejo,
lotynų. O štai rusų kalba lietuviams, kilusiems iš italų,
yra svetima20. Tokios išvados tiesiogiai susijusios
su siekiais plėtoti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau
visiškai netikėtu aspektu. Galime tik spėlioti apie
diskusijas šiuo klausimu tarp atsakingas valstybines
pareigas užimančių intelektualų. Kai kurie jų rusišką
rašto tradiciją ir kalbą siekė išstumti iš valstybinio
gyvenimo. Priežastis paprasta: tą pačią kalbą vartojo
priešas maskvėnas, neslėpęs agresyvių kėslų į LDK
teritorinį vientisumą. Nuo XVI a. pradžios, ypač po
Glinskio maišto 1508 m., atsirado nemažai bajorų,
pasiryždavusių didelėms išlaidoms ir Ldk kanceliarijoje
perrašydavusių savo rusiškas privilegijas lotyniškai21.
1540 m. Žygimantas Senasis Kauno privilegijoje numatė
dvi oficialias miesto teismų kalbas – lietuvių ir lenkų.
Kartodamas Mykolą Lietuvį, Vilniaus miesto vaitas Ro
tundas karaliui Steponui Batorui į lotynų kalbą išversto
Antrojo Lietuvos Statuto (ALS) pratarmėje 1576 m.
ragino naująjį Abiejų Tautų Respublikos valdovą kuo
rečiau vartoti maskvėnų kalbą visose gyvenimo srityse22.
Vietoje jos siūlė kuo dažniau vartoti lietuvių. Kadangi
tų laikų LDK humanistų supratimu tai buvo „pagadin
ta“ lotynų kalba, todėl oficialiąja turėjo tapti pastaroji.
Tačiau rusiškojo rašto tradicija LDK buvo sena, giliai
įsišaknijusi, turėjo pajėgias edukacines struktūras ne tik
rusiškoje valstybės dalyje, bet ir lietuviškoje. Rotundas
ir jo šalininkai pralaimėjo. Jis dalyvavo rengiant ALS
(1566 m.), tačiau savo kalbinių nuostatų nerealizavo
pagrindiniame valstybės teisiniame kodekse. Kalbinės
polemikos nugalėtojų ženklu reikia laikyti ALS IV sk.
1 str. įvestą reikalavimą, kad bajorų byloms spręsti
formuojamuose žemės teismuose raštvedyba vyktų rusų
raštu A pisarz ziemski ma po rusku, literami i sùowy
ruskiemi wszystkie listy i pozwy pisac, a nie inszym
ięzykiem y sùowy... 23 Lietuvoje tai buvo naujas Lenki
jos teisėtvarkos pavyzdžiu įvestas teismas. Jame LDK
lingvistiniai tradicionalistai nepadarė kalbinių išimčių.
Pergalę įtvirtinta Trečiuoju Statutu (TLS) 1588 m.,
kur dėl pilies teismo raštininko irgi nustatyta, kad juo
būtų skiriamas teisę ir rusišką raštą išmanęs bajoras
(IV s., 37 str.)24 . Galų gale iš savo aukščiausio valstybės
pareigūno pozicijų tuo klausimu tašką padėjo pakan
cleris Leonas Sapiega, TLS pratarmėje pažymėjęs, kad
šis teisės kodeksas surašytas ne kuria nors svetima, bet
sava, rusų kalba „...íå îį÷ūìú ÿêčìú ÿçūêîìú, ąėå ñâîčìú
âėąñíūìú [rusų, – A. D.] ïïšąâą ñïčñąíūå ìąåìú...“ 25 TLS
pratarmės ir kitų rusiškų klauzulių reikalavimų Statu
tuose negalima laikyti senbaltarusių kalbos paskelbimu
valstybine LDK, kaip daro kolegos baltarusių istorikai.
Tai buvo konstatavimas, kad rusų kalba išlieka oficialia
krašto rašomąja – juk buvo lotynų kalba ir stiprėjanti
lenkų kalba.
Toks atsakingų pareigūnų pabrėžiamas rūpestis dėl
rusiškos raštijos liudijo jos susilpnėjusias pozicijas.
Lenkų kalba stūmė rusų iš raštvedybos, o lietuvių – iš
viešojo gyvenimo. Abiejų LDK tautų atstovų nuostatos
prieš lenkų kalbą XVI a. antroje pusėje buvo panašios.
Leonas Sapiega ir Statutų rengėjai vengė tiesioginių
priekaištų lenkų kalbai, tačiau iš anksčiau minėtų faktų
nesunku suprasti, prieš ką naujosios klauzulės buvo
nukreiptos. Tuo tarpu žemesnieji valstybės pareigūnai
nepasitenkinimą išreikšdavo atvirai. Išliko 1569 m.
spalio 10 d. Žygimanto Augusto raštas Smolensko vaiva
dai, Minsko ir Pinsko seniūnui Vasilijui Tiškevičiui, iš
kurio matyti, kad pastarasis atsisakė vykdyti lenkiškai
parašytą karaliaus nurodymą. Valdovui teko pakartoti
raštą rusiškai 26 . Po trisdešimt metų, 1599 m. Žemaičių
vyskupijos kapitulos kanauninkas Mikalojus Daukša
476 NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
AR tūRAs duBo nis
19 mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius,
Vilnius, 1966, p. 59; ochmañski, J., „michalon Litwin i jego traktat „o
zwyczajach tatarów, litwinów i moskwicinów“ z poùowy XVi wieku“,
in: Dawna Litwa, olsztyn, 1986, s. 134–157.
20 mykolas Lietuvis, op. cit., p. 49.
21 Klausimas visai netyrinėtas. Būdingesnis pavyzdys: LdK kancelia-
rijos raštininkas Vasilijus Petrovičius perrašo iš valdovo gautą rusišką
privilegiją lotynų kalba 1519 07 02, žr. Lietuvos Metrika, kn. nr. 11
(1518–1523), užrašymų knyga 11, par. Artūras dubonis, Vilnius, 1997,
p. 92, nr. 75.
22 Rotundas, A., „Laiškas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam
kuni gaikščiui steponui (1576)“, in: Šešioliktojo amžiaus raštija,
p. 281–282.
23 „Pomniki prawa Litewskiego z XVi wieku“, in: Archiwum komisji
prawniczej, t. 7, wyd. Franciszek Piekosiñski, Kraków, 1900, s. 72.
24 Lappo, J., 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2: tekstas, Kaunas,
1938, p. 211.
25 Ibid., p. 17.
26 Ldk žygimanto Augusto raštas smolensko vaivadai, minsko ir Pin-
sko seniūnui Vasilijui tiškevičiui 1569 10 10, kuriuo nurodo duoti tris
valakus žemės valdovo raštininkui Jonui terleckui, in: Lietuvos istorijos
instituto mikrofilmų kolekcija, Lietuvos metrika, kn. 52, [spaudai parengė
Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius], l. 62–62v. Ldk žygimantas
Augustas priekaištauja „[...] òč ñÿ òîãî ñåėüöą åìó åùî íå ïîñòóïčė [...] ą
îñîįėčâå äåé âūìîâó òâîÿ ìčėîñòü ÷číčųú òūìú, čę åñìî ÷åšåç ėčñò íąųú
ïî-ïîėüñêó ïčñąíūé òâîåé ìčėîñòč šîñêąçąėč [...]“.
477NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
27 daukša, m., „Przedmowa do czytelnika ùaskawego“, in: Daukšos
Postilė, Kaunas, 1926.
28 Bo acz w prawdzie rzadki iest u nas zwùaszcza z przedniejzsych,
ktoryby w ięzyku polskim biegùym nie byùy kazania, polskim ięzykiem
pisane, czytaã przez się nie mogù, wszakýe, moim zdaniem, większa
[išspausdinta – wietsza, – A. D.] iest takich częúã, ktorzy go albo nie
rozumieią, albo w nim maùo co są úwiadomi (ibid.).
29 zinkevičius, z., Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 122.
30 Ldk žygimanto senojo 1528 08 29 pranešimas žemaičių tijūnams,
kad pas juos atvyksta valdovo sekretorius stanislovas skapas ir dva-
riškis Jonas orvydas surašyti gyventojus ir jų mokesčius, in: Lietuvos
istorijos instituto mikrofilmų kolekcija, Lietuvos metrika, kn. 15,
[parengė Artūras dubonis], l. 59–60; Ldk žygimanto senojo 1528 08
29 pranešimas žemaičių tijūnams, kad siunčia savo dvariškį Bagdoną
mitkavičių kontroliuoti iždui iš žemaitijos priklausančias pajamas, in:
Ibid., l. 124–124v.
Puslapis iš žygimanto Augusto rašto smolensko vaivadai,
minsko ir Pinsko seniūnui Vasilijui tiškevičiui. 1569 10 10.
Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija
„Postilės“ prakalboje ragino lietuvių bajorus valstybės
reikaluose vartoti lietuvių kalbą27. Raginimas buvo
susijęs su politinėmis krašto reformomis 1564–1566
m., kurių metu steigti bajorų vietiniai seimeliai kandi
datams į Respublikos seimą išsirinkti, bajorų vietiniai
žemės teismai ir Tribunolas, apeliacinis teismas. Tai
buvo daugiau ar mažiau Lenkijos politines ir teisines
struktūras atkartojantys pertvarkymai, per kuriuos į
Lietuvą plūstelėjo lenkų kalba.
Lietuvių, kaip ir rusų, kalbos vartojimo oficialiajame
gyvenime horizontas niaukstėsi. Jos pavertimas lotynų
kalbos tarme sako, kad lituanistinė vartotojų grandinė
ėmė trūkinėti. Valdanti dinastija, lietuvių diduomenė,
dalis bajorijos traukėsi iš lietuvių kalbos vartotojų gretų
per visą XVI a. Kita vertus, valdantysis Lietuvos elitas
nepaliovė rūpintis reikiamu lietuvių kalbos palaikymu,
tuo metu ji dar netapo marginaline viešajame gyvenime
ir neliko kaimiečių kalba. Galima kalbėti apie lingvistinį
spaudimą iš apačios, kuriam valdantieji sluoksniai
buvo dėmesingi. Priežasčių būta ne vienos: reformacijos
metu augo tautinės kalbos reikšmė; egzistavo trintis
tarp rusų, pabėgėlių nuo Maskvos, ir lietuvių etninėje
Lietuvoje; prarandant dalį rytinių valstybės žemių
gyventojų, santykinai padidėjo etninių lietuvių skaičius.
Dauguma lietuvių vis dar nemokėjo kitos kalbos. Dar
kartą žvilgtelėkime į žemaičių bajorų nepasitenkinimą
1535 m. Minėtame dokumente jų elitas prisipažino,
o Ldk pripažino menką, nepakankamą rusų kalbos
mokėjimą tvarkantis su nelaisvėn paimtais maskvėnais.
Neturėtumeabejoti,kadkasdieniamegyvenime,teis
muose ir administravimo reikaluose, kur viešpatavo
tikslūs ir aiškūs teisiniai terminai, sąvokos, o viskas
turėjo juridines pasekmes, lietuviai būtų kalbėję kita
kalba. Kanauninkas Daukša prakalboje 1599m. pabrėžė,
kad dauguma Lietuvos žmonių, t. y. bajorijos, nemoka
lenkų kalbos – net XVI a. antroje pusėje 28 ! Bet 1535
m. žemaičiai į valdovą kreipėsi raštu, aišku, rusiš
ku. Susiduriame su skirtingomis sakymo ir rašymo
tradicijomis. Tradicinį sakymą paverčiant ne mažiau
tradiciniu rašymu, dalyvauja raštingas daugiakalbis
tarpininkas tarp etnosų ir jų kultūrinių tradicijų.
Tvirtinama, kad išsilavinusių lietuvių raštininkų būta
daug, etninėje Lietuvoje XVI a. jie sudarę daugumą29.
Jiems atitenka garbė už lingvistiškai tikslų lietuviškų
vietovių ir vardų, atskirų žodžių užrašymą rusiškuose
ir kituose šaltiniuose. Kas jie? Vieną kitą pavyzdį
galima paminėti. Valdovo rūmuose tai buvo lietuviai
dvariškai, kanceliarijos, iždo raštininkai ir sekretoriai,
kai kurie aukštesnieji valstybės pareigūnai. Antai 1528
m. rugpjūčio 29 d. į Žemaitiją surašinėti gyventojų ir jų
mokesčių valdovas išsiuntė savo dvariškį žemaitį Joną
Orvydą, o 1531 m. lapkričio 20 d. – kitą dvariškį Bagdoną
Mitkavičių, dar pabrėždamas, kad jis iš Žemaitijos 30 .
Itin stiprias pozicijas valdovo kanceliarijoje turėjo ir
atsakingas pareigas ėjo minėtasis sekretorius Venclo-
478 NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI 2002 / 9–10
AR tūRAs duBo nis
31 Ldk įgaliotinių teismo sprendimas 1529 05 07 dėl Eišiškių valsčiaus
bajoro Petro samarako kaltinimo laisvam žmogui senkui ivaškavičiui,
kad melagingai liudijo, in: Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji teismų
bylų knyga, p. 89–90 (nr. 113).
32 Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius
(toliau – VuB Rs), f. 7, Kauno magistrato 1522–1545 m. knyga (toliau
– Km), l. 215v.
33 Lebedys, J., op. cit., p. 192. Lietuviai mokosi rusų kalbos. Vertinga
Albino Jovaišo pastaba apie Lietuvos metraštyje atrastą faktą, kaip
didžiojo kunigaikščio šeimos nariai mokėsi rusų kalbos Xiii a., žr.
Jovaišas, A., op. cit., p. 23. neabejotinas XV–XVi a. pradžios kasdienybės
normos taikymas ankstesniems laikams.
34 VuB Rs, Km, l. 118: [...] er sproch halben dem, er im litauischen
nicht wol erfaren sei [...].
35 dubiñski, P., op. cit., s. 96.
36 Jablonskis, K., „Lietuviški žodžiai Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės
oficialiųjų raštų kalboje ir jų reikšmė Lietuvos kultūros ir visuomenės
istorijai“, p. 272–290; zinkevičius, z., op. cit., p. 123–130.
vas Mikalojaitis (Mykolas Lietuvis), smulkus lietuvių
bajoras iš Maišiagalos. Dar daugiau tokių išsilavinusių
tarpininkų turėjo būti žemesnėse krašto valdžios ir
teisėtvarkos struktūrose. Žinios apie juos atsitiktinės,
bet jų nuopelnai ir reikšmė – nepamatuojama. Tarpinin
kai galėjo būti ir nelietuviai. Tuo klausimu vertingas La
zutkos cituotas 1529 m. gegužės mėn. valdovo įgaliotinių
teismo sprendimas 31 . Teisme nagrinėtas Eišiškių
valsčiaus bajoro Petro Samarako kaltinimas laisvam
žmogui Senkui Ivaškavičiui, kad pastarajam neteisingai
paliudijus, ieškovas nukentėjo materialiai. Diečkus,
teismo pareigūnas su ieškovu išvyko į vietą apklausti
bylos liudytojų. Ten bajoras lietuviškai prašė liudytojų
melagingai paliudyti jo naudai, žadėdamas dovanų.
Teismo pareigūnas lietuviškai suprato ir informavo
teisėjus apie melą. Šioje byloje jis ir yra įdomiausias
asmuo. Tai – LDK rusas, Vasilijus Belianinas. Išmokęs
lietuviškai, dvikalbis valstybės pareigūnas. Jis netgi
teismo vertėjas, tačiau ne etatinis profesionalas, bet
pareigūnas diečkus, kurių būdavo kiekviename teisme.
Kartu regime, kad suprasti lietuviškai ar kita krašto
kalba buvo valstybės valdžios pareiga. Norma buvo
aiški: visi turėjo suprasti reikalo esmę, antraip žmogus
galėjo būti atleistas nuo atsakomybės. Kauno miesti
etis Meilus miesto teisme 1544 m. pareiškė, kad negali
teismui tiksliai atpasakoti matyto konflikto tarp bylos
šalių esmės, nes nei lenkiškai, nei vokiškai nemoka ir
nesupranta 32 . LDK nelietuviai mokėsi lietuvių kalbos.
Antai 1562 m. tarp Kauno magistrato aktų yra įrašas
apie lenko vaiko mokymąsi lietuvių kalbos šeimoje
ir 1567 m. vokiečio vaiko mokymą lietuvių ir lenkų
kalbų, irgi šeimoje 33 . Lietuvių kalbos nemokėjimas
tapo vienu Kauno miestiečio vokiečio Andreaso Voyto
atsistatydinimo iš suolininko pareigų motyvų 1538 m. 34
Nesuprantantis kitų kalbų žmogus turėjo teisę gauti
reikiamą informaciją apie viešojo gyvenimo įvykius
gimtąja kalba. Taip ir formuluojama 1551 m. lapkričio 18
d. Vilniaus vilkieriuje (miesto nuostatuose): šaukimas į
teismą ir į teismo knygas įrašomi sprendimai skelbiami
po polsku i po litewsku, i po rusku, aby wszyscy, ktorzy
by sùuchali, rozumieli35 . Pagrindinių valstybės kalbų
mokėjimas raštingam žmogui galėjo garantuoti sotesnį
gyvenimą, bajorui – neblogą karjerą.
Nesunku įsitikinti, kad lietuvių kalbos vartojimas tarp
bajorijos ir dvasininkijos krašto valdyme ir miestuose
patenkinamai paliudytas. Kaip gyva, reikalinga kalba,
ji darė įtaką LDK rusiškajai kalbai, ypač raštvedyboje
vartojamai jos formai. Šis klausimas lietuvių, rusų
istoriografijoje seniai žinomas ir suformuluotas kaip
lietuviškų žodžių Lietuvos raštinių kalboje problema 36 .
Tai ne asmenvardžiai ar vietovardžiai, o šimtai žodžių,
kurie apibūdindavo lietuvių visuomenės buities, ūkio,
socialinės padėties ar struktūros ypatybes, t. y. reprezen
tavo lietuvių kultūrą ir lietuvių visuomenės procesus
dvinarėje LDK. Tai žodžiaisąvokos. Į raštus juos atne
šė raštingi lietuviai ir nelietuviai, nes lietuviškiems
reiškiniams nebuvo rusiškų atitikmenų. Pirmieji
lietuviški žodžiai į rusų raštus galėjo ateiti XIV a. pir
moje pusėje. Kai kurie tapo bendravalstybiniais diaklo,
mezleva, bonda, doilida, rikunja, sviren, klet’, kiti liko
lokaliniais – žibintiaj Vitebsko valsčiuje. Natūralu, kad
etninės Lietuvos raštinėse lietuviškų žodžių daugiausia.
Bet yra vienas kitas, kurį vartojo tik baltarusiškose
teritorijose bukštel (Vitebskas, Mogiliovas), žibintiaj.
Lietuviškų žodžių vartojimo intensyvumas sako, kad
krašto valdyme lietuvių kalba buvo vartota gana plačiai,
pranokdavo etnines ribas, joje vartotos sąvokos pateko
į rusišką ir lotynišką raštiją. Kai kurios tapo univer
salios valstybės raštvedyboje. Kita vertus, rusiškoji
ir lenkiškoji terminijos paveikė lietuvių kalbą: buvo
perimta itin daug įvairiausių buitinių, socialinių,
teisinių, karinių ir kt. skolinių. Formavosi specifiška
LDK lietuvių kalba, kurią būtų įdomu palyginti su
prancūzų, lotynų ir kitų kalbų skolinių persotinta da
bartine anglų kalba.
Valstybės valdantieji sluoksniai sergėjo kalbinę
pusiausvyrą krašte, palaikė natūraliai susiformavusią
daugiakalbystę, nes nuo to iš dalies priklausė stabi
lumas visuomenėje (kalba tuo metu gana glaudžiai sieta
su tikėjimu). Polilingvizmą sukūrė Dievas, sumaišydamas
kalbas per Babelio bokšto statybą. Lietuvių kalba šioje
sistemoje kalbamu metu dar buvo deramoje vietoje.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
