Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

Parašytas: 17 Rgp 2024 19:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

https://atodangos.com/pilietines-tautos ... ivaizdoje/

17 rugpjūčio, 2024

Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.

Daugelį metų ginčijamasi, kas yra tauta ir kas ją apibrėžia: kilmė, kalba, kultūra, savimonė ar politinis kūnas. Turbūt optimalu, jei šie penki parametrai maksimaliai sutampa: absoliutus sutapimas – utopija. Visgi sąvoka „politinis kūnas“ mus veda teisingu keliu: valstybė yra kūnas, o tauta – dvasia.

Nepriklausomybės akto signataras ir filosofas Bronislavas Kuzmickas taikliai parašė: moderni tauta yra tauta modernybėje. Tą patį galima pasakyti apie politinę tautą: tai – tauta, įgavusi politinį kūną. Tai nėra kokia nors kita esatis nei etninė tauta, kiek šis tautologinis žodžių junginys atitinka logiką.

Jaunas filosofas ir visuomenės veikėjas Andrius Jankauskas sako: ne kultūros kuria tautas, o tautos – kultūras. Nors šiuo atveju galima pasiginčyti, nes kultūra suteikia bendras prasmes ir sampratas tautai, kuri be to būtų tik padrika bendros kilmės masė, lengvai išsidraikanti po kitas tautas ir pasaulį, bet šis posakis puikiai tiktų, kultūrą pakeitus politika. Taigi, tautoje gimstame, o kultūroje ir politikoje tauta įsitvirtina.

Pilietinė tauta galėtų būti politinės tautos sinonimas arba mažų mažiausiai – jos vedinys. Tauta sukuria valstybę, o valstybė – piliečius, tarp kurių gali būti ir kitų tautų atstovų. Visgi šiandien pilietinės tautos sąvoka įgavusi kitą prasmę, pagal kurią priežastis ir padarinys sukeičiami vietomis. Tariama, jog piliečiai sudaro tautą ir kuria valstybę, nors kiltų logiškas klausimas, kieno piliečiai jie buvo prieš valstybės sukūrimą.

Pilietinės tautos sampratos išradėjais reikia laikyti prancūzų revoliucijos ideologus. Jie nutarė, kad užteks išdalyti žmonėms pasus ir išmokyti juos valstybinės kalbos, ir jie taps prancūzais. Šis projektas skirtas bretonus, provansalus ir švabus, tai yra – panašių kultūrų žmones, paversti prancūzais. Bet kai šis modelis imtas taikyti ateiviams iš plačiojo trečiojo pasaulio, paaiškėjo, kad tai nėra taip paprasta.

Dar didesne problema tapo tai, kad naujosios pilietinės tautos principu nuo revoliucijos laikų tapo karingas sekuliarizmas – maksimalus religijos išstūmimas iš viešų erdvių į privatybę. O žymi dalis naujųjų Prancūzijos gyventojų net labiau save tapatina su religija nei su tauta. Krikščionims viešose erdvėse plėšomi kryželiai, musulmonėms imta plėšyti hidžabus. Išsikvėpę tradiciniai krikščionys su tuo susitaikė, o musulmonus tai dar labiau sutelkė aplink islamo idėjas ir iš esmės – radikalizavo.

Asimiliacijos politika per kalbą ir sekuliarizmo idėją atskleidė visą savo skurdą. Šiandien Prancūzija išgyvena vienus stipriausių konfliktų su atvykėliais visoje Europoje.

Priešingas pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Čia priimti žmonės priimami su sava kultūra. Pavyzdžiui, sikhai net gauna uniformas su savais tautiniais motyvais – turbanais: vienokios spalvos turbanus dėvi kariai, kitokios – policininkai, trečiokios – ugniagesiai. Ši politika ilgai pasiteisino: britų visuomenė patyrė mažiau konfliktų nei prancūzai. Šiandien vykstančios riaušės rodo tik tai, kad net ir sėkmingai migracijai yra ribos.

Galima integruoti mažas svetimos kilmės bendruomenes per daugelį metų. Neįmanoma darniai įtraukti milžiniškos masės per trumpą laikotarpį. Tokia migracija tampa pakaitine: ateiviai išstumia vietinius, užuot įsilieję į jų visuomenę. Šiandieninė Europa tvirtai žengia Romos imperijos keliu. O jei dar pridursime tragiškus gimstamumo rodiklius vietinėse tautose, Vakarų Europos pabaigą dar gali išvysti mūsų vaikai.

Jungtinė Karalystė, nors yra federacinė monarchija, iš tiesų yra tautų federacija. Etninis principas joje nėra taip aiškiai išreikštas, kaip Vidurio Europos šalyse, bet nėra ir visiškai paneigtas. Britų valstybingumas remiasi tėvų židiniais ir kapais, siekiant perduoti paveldėtas vertybes savo palikuonims. Nors ilgametė slinktis į liberalizmą, o per jį – ir į kultūrinę kairę po truputį plauna šiuos pamatus, čia erozija nėra tokia staigi kaip Prancūzijoje. Netgi dalis imigrantų Britanijoje save laiko britais ir tapatinasi su jais.

Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtį ir gal net pavyzdį. Čia atvykėliai žydai, totoriai ir karaimai puikiai integravosi dėl kelių priežasčių. Pirma – lietuviai žinojo, kiek tų ateivių įsileisti. Antra – atvykusiems žmonėms suteikta itin plati kultūrinė autonomija (nors būta išlygų: tarkime, totoriams nurodyta statytis mečetes iš medžio, tikintis, kad jos greičiau suirs). Trečia – šios tautinės bendrijos užėmė konkrečias socialines nišas: totoriai ir karaimai – karių, žydai – prekybininkų.

Tai susiejo šias grupes su valstybe, o jų gerovę – su viešuoju valstybės ir visuomenės gėriu. Deja, ilgainiui sveika proporcija pažeista, ypač – miestuose. Tautų pavasarį Lietuva pasiekė su visiškai nutautėjusiais miestais ir teko modernią tautą kurti beveik išimtinai iš kaimo valstiečių.

Atgimusi Lietuvos valstybė nutolo nuo senosios tolerancijos ir nukrypo į kitą pusę. Prisijungusi Klaipėdos kraštą ji vietinius lietuvininkus dėl jų konfesinės savasties, kultūrinių ypatybių ir istorinės patirties laikė kone svetimšaliais. Nerasta ryžto steigti Mažajai Lietuvai būtinų evangelikų dvasinių seminarijų, o ilgainiui imta persekioti net surinkimininkų tradicija, išsaugojusi čia lietuvybę vokiečių valdžios metais. Diskriminacija atstūmė prūsų lietuvininkų daugumą nuo Lietuvos valstybės ir nukreipė juos atgal į Vokietiją.

Dabartinė Lietuva užmiršo tiek Didžiosios Kunigaikštystės, tiek Pirmosios Respublikos pamokas. Tai ypač ryšku sulenkėjusioje Pietryčių Lietuvoje. Iš pradžių į jos gyventojus žiūrėta kaip į svetimus, o vėliau pulta į priešingą kraštutinumą ir prasidėjo pataikavimas dėl asmenvardžių bei vietovardžių. Švietimo tinklo atidavimas savivaldybėms čia atsiliepė ypač skaudžiai, suteikiant progą lenkiškai vietos valdžiai vykdyti kone atvirą lietuviukų asimiliaciją. O lietuvių ir lenkų priešprieša naudojasi bendras priešas – Rusija.

Dabar padėtis įkaitusi taip, kad konstruktyviems kompromisams jau gali būti ir per vėlu. Kuo blogas buvo paso projektas, kuriame siūlyta leisti lenkams užsirašyti asmenvardžius sava ir valstybine kalba? O pajutę Lietuvos valdžios silpnumą egzaltuoti vietinių lenkų tautininkai šį variantą kategoriškai atmetė. Primestas vienakalbis variantas vargu, ar prisideda prie čionykščių lenkų integracijos.

Kalbant apie vietovardžius, dvikalbiai užrašai savaime nėra tragedija. Transilvanijoje daug kur išvysite rumuniškus užrašus kartu su vengriškais, o kai kur – ir su vokiškais, nors rumunų santykiai su vengrais istoriškai – gal net aštresni nei lietuvių su lenkais. Aišku, galimas argumentas, kad Pietryčių Lietuva yra istorinė Lietuva, tuo metu kai Transilvanija – istorinė Vengrija. Didžiausia problema ta, kad oficiali Lietuvos lenkų partija iki šiol save identifikuoja ne kaip Lietuvos lenkus, o kaip lenkus Lietuvoje.

Išeitis būtų suvienodinti visų Lietuvos mokyklų programas ir dėstomąją kalbą. Gal net įvedant visų mokyklų pavaldumą bendrai valstybės institucijai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Problema – ne lenkai, problema – tai, ką iš jų daro viena Maskvos interesus atitinkanti partija. Lietuviai turi suprasti, kad ši tautinė bendrija yra mūsų lenkai, o šie turi įsisamoninti, jog Lietuva yra jų tėvynė. Tai – ilgalaikis darbas, reikalausiantis abipusių nuolaidų ir supratimo.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas, tautininkų idėjinis lyderis Antanas Smetona sakė: lietuviai yra Lietuvos valstybės kūrėjai, o čia gyvenantys kitataučiai – jų pagalbininkai. Nėra Lietuvos tautos, yra tik lietuvių tauta ir Lietuvos piliečiai. Nereikia painioti tautybės su pilietybe žlugusiu prancūzų pavyzdžiu.

Dabar ir Vidurio Europa jau susiduria su masinės migracijos problema. Jei leisime toliau save valdyti liberalams ir kairiesiems, galime tapti paskutine vietinės kilmės karta savo pačių šalyse. Vakarų Europoje šis procesas jau įsibėgėjo per toli, kad jį būtų galima apgręžti. Mūsų regionas dar turi galimybių.

Sprendimas – paprastas. Pirma – nusistatyti aiškias kiekybines ir kokybines kvotas: kiek ir kokių ateivių galime priimti. Antra – gerbti jau priimtų žmonių kultūrą, tapatybę ir dvasią. Trečia – griežtai skirti integraciją nuo asimiliacijos: pirmoji – būtina, antrosios reikia vengti. Nereikia versti atvykstančių žmonių lietuviais. Jurgis Zauerveinas tai sakė vokiečiams, bandžiusiems asimiliuoti lietuvius: kas buvo blogas lietuvininkas, tas vargu, ar taps geru vokiečiu. Taip gaminami kosmopolitai arba šovinistai.

Paradoksalu, bet tiek kosmopolitizmas, tiek šovinizmas kyla iš pažeistos tapatybės. Žmogui, kuris jaučiasi saugus dėl savo tautiškumo, nėra jokio reikalo jį utriruoti. Nėra reikalo ir jo gėdytis. Bet visų pirma reikia aiškiai apsibrėžti, kokį žmonių skaičių galime integruoti.

Jei galvojame, kad žmonės, bėgantys iš Bangladešo, Kurdistano ar Tadžikistano nuo savo problemų, entuziastingai puls spręsti lietuvių problemas, esame naivūs ir meluojame sau patiems. Kodėl atvykėliai turėtų kelti Lietuvos gerovę ar kariauti už Lietuvą, jeigu pats jų atvykimo motyvas – jų pačių gėris? Jie palieka savo šalis su jų problemomis ir staiga taps idealistiniais kitų šalių patriotais?

Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Pasitaiko atvejų, kai žmogus svetimą kraštą pamilsta labiau nei savo kilmės šalį. Bet tokių buvo ir bus vienetai. Atskirkime šiuos vienetus nuo svetimo gero ištroškusių masių. Ne valstybė kuria tautą, o tauta – valstybę. Ne lietuviškas pasas daro lietuvį lietuviu, o jo prigimtis, dvasia ir savimonė. Ir visa tai – susiję. Atskirdami savimonę nuo prigimties darytume tautybę preke ar pomėgio dalyku. Šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – lenkas, poryt – gal rusas.

Tai nėra tikras lojalumas. O be lojalumo, be natūralios ir įpareigojančios jungties tautos miršta. Nepriklausomai nuo to, kas įrašyta žmogaus pase. Roma žlugo. Vakarų Europa žūsta mūsų akyse. Vidurio Europai jau šiandien reikia atsakyti į klausimą: būti ar žūti? Dar galime pasirinkti būti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

Parašytas: 19 Spa 2024 21:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Na čia viskas susiję su mūsų valdžios požiūriu ir pagal tai skiriamu finansavimu - pvz. istorinio-kultūrinio paveldo išsaugojimui...

O valdžia mūsų jau seniai yra ne iš tautinės stovyklos...

Ten apskritai sėdi ypatingai aršūs kosmopolitai, kurie visapusiškai pritaria savo Vakarų "bendraminčiams", kad tautas bei jų kalbas būtina likviduoti, o visų pirma jų istoriją, kuri šitų kosmopolitų-leftistų įsitikinimu "skaldo bendrą Europą" ir kad "Europa vis dar per daug balta".

O todėl būtina įsileisti naujus milijonus imigrantų iš Azijos ir Afrikos, kad "praskiestų baltuosius Europos senbūvius" ir jie pamirštų savo istoriją.

Faktiškai tai yra nacizmo ideologijos šiuolaikinė atmaina - "vienas reichas, viena tauta".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: