 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27466
Miestas: Ignalina
|
Jotvingiai - dainaviai, sūduviai, "poleksėnai" (palėkiai), ...
Baltų gentys (tautos) pagal archeologinius ir rašytinius duomenis
http://www.socintegrum.ru/pictures/images/balt.jpg
Žiūrėti baltų vandenvardžių paplitimas Europoje -
http://www.lietuvos.org/istorija/tarvyd ... age011.gif
daugiau žemėlapių ir schemų čia:
http://www.google.com/images?hl=en&safe ... =&aql=&oq=
--------------------------------------------------------------------
Autorius Tomas Baranauskas
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 1318#M1318
Tarvydas užbrūkšniavo maksimalų plotą ir dar nuo savęs pridėjo.
Žr. tikslesnį žemėlapį:
http://www.muenster.org/litauen/html/ge ... alten.html
----------------------------------------------------------------------
Pagal M. Gimbutienę
http://www.vaidilute.com/books/gimbutas/figure-2.jpg
Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai vadinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva.
Jotvingių teritorija dabartinėje Lenkijoje (Kamiński)
Aleksander Kaminski, Jacwiez, terytorium, ludnosc, stosunki gospodarcze i spoleczne, Lodz 1953.
http://www.aidai.us/images/65/75.jpg
Jotvingių ir Rytų lietuvių (senieji sėlių?) piliakalniai 10 amžiuje
http://club-kaup.narod.ru/rec/archussr_ ... _map48.jpg
Jotvingių teritorija dabartinėje Baltarusijoje (Квятковская)
Квятковская А. В. Ятвяжские могильники Белоруси (XI–XIV вв.). Вильнюс, 1998.
Квятковская А.В. (Минск). Курганы ятвягов конца I - начала II тысячелетия н.э. (устройство и типология).
Квятковская А.В. Каменные могильники Белорусского Понеманья // КСИА. 1986.
Квятковская А. В. "Ятвяжские могильники Беларуси ".
Источник - Литовский кладоискатель-ФОРУМ ВКЛ. Lietuvos lobiu ieskotojas - LDK FORUMAS » Обсуждение любых тем » В Беларуси разработан экскурсионный проект "К истокам ВКЛ"
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=5147#p49413saldek rašė: Единственное хотел бы добавить, что А.В. Квятковской карты уже не актуальны, и, отчасти были фантазийными чтоли...
Знаком был с этой женщиной. Она на любой большой камень в лесу буквально набрасывалась и говорила что это жертвенник или еще чего там... Даже среди местных искала внешние признаки (темные волосы, острые черты лица, невысокий рост и пр.) и приписывала им ятвяжское происхождение, хотя я лично знал этих людей и знал что они приехали из мест, явно не заселенных в прошлом ятвягами.
Ятвягами была просто одержима и все курганы приписывала им... Все из добрых чувств к Алле Викторовне кивали, поддакивали и она смело публиковалась во времена развала совка.
Сейчас, когда она вышла замуж за голландца, ушла из института и благополучно покинула родину, все стало на свои места и уважаемые ученые смело стали проводить южную границу заселения ятвягов по реке Нарев, т.к. могильники южнее этой реки относятся либо к мазовшанам, либо к дреговичам. Иногда в захоронениях эти культуры уже смешаны... saldek, спасибо за инфу.
P.S. 1. Я тоже сомневаюсь, что все мощеные (как у нас говорят - "друкованные", то есть сверху накрытые камнями) курганы можно считать ятвяжскими.
Например, в Северо-восточной Литве (скажем, прямо в нынешней Игналине) имеются курганы, которые были покрыты камнями или кругами из камней.
Другое дело, что при строительных работах (особенно ж.-д. Санкт- Петербург - Варшава в 1858-1862 г. и мощении дорог ("друков"), особенно во времена польской оккупации в 1922-1939 г.) эти камни часто собирали и использовали "по другому назначению". И мне кажется, что так было во многих местах - камни, как строительный материал, использовали во все времена.
Но старые люди еще помнят, что курганы были "друкованы".
С другой стороны надо не забывать, что тут жили селяй, которые и по своему языку были близки ятвягам (так например, считает Топоров, и я с этим мнением согласен), и по материальной культуре.
-----------------------------------------------------------------
https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention
Kęstutis Čeponis
----Arwi Rakecky каменные выкладки (ятвяжские) ----
У селяй (селонов) были такие же каменные могильники (вымощенные камнями илди с кругами из камней) - к примеру, в Игналине.
А селяй (селоны) в свое время жили вплоть до реки Мяркис (Мероч - это из селонского названия реки - upė Merotys, в родительном падеже Meročio upė (Мярочио упэ)).
Вильня (Вильнюс) находится на древней земле селяй (селонов).
Arwi Rakecky
Kęstutis Čeponis, в Игналине каменных могил не обозначено. на моей карте их нет. В Девянишках селоны не обнаружены
Kęstutis Čeponis
Arwi Rakecky, в Игналине каменных могил не обозначено. на моей карте их нет. ---
Надо смотреть не старые карты, а описания, которые я сам и сделал, когда 10 лет работал в Игналинском районе в системе охраны культурного наследия.
В Игналине, на территории бывшей деревни Будряй, несколько десятков курганов. Все они были брукованы (накрыты) полевыми камнями.
Но когда строили ж.д Санкт-Петербург-Варшава в 1858-1862 г. камни с них (и с множества других могильников недалеко от ж.д) собрали на стройку ж.д.
Окончательно "добили" поляки в 1924-30 г., когда мощили дорогу из Игналины в Дукштас, а также многие другие дороги в Восточной Литве.
Поляки готовили рокадные дороги на случай войны, и на всей ими занятой в 1920 г. территории мощили грунтовые дороги - именно тогда они и собрали камни со многих молильных курганов. Камни скупали и у местного населения, которое тоже свозило их со всей округи. Да и советы в 1939-41 г. скупали камни, когда строили новую оборонительную линию ("Молотова").
Мои родственники сами мне все это рассказали (именно мой прадед руководил строительством отрезка ж.д у Игналины в 1858-62 г.), и его внук, мой дедушка (он родился в 1902 г., умер когда ему шел 93 год), рассказал мне много интересного как происходило строительство - сам он, конечно, не видел, но с детства слышал рассказы про это от своего деда и отца, других родственников.
Ну а то, как поляки разбирали камни с могильников, когда мощили грунтовки в 1924-30 г., видел он сам. Да и камни тоже собирал и продавал полякам.
Вообщем исследуя историю любой местности всегда необходимо собирать и местные краеведческие данные, рассказы старожилов, а также исследовать документы, статьи в старых газетах и книгах...
Местные люди в деревнях часто по рассказам своих предков знают то, что никакие археологи и историки не могут узнать из своих исследований.
Я по таким рассказам нашел более 100 ранее неизвестных исторических и археологических объектов только в Игналинском районе, в том числе немало могильных курганов и два укрепленных городища в оборонительной линии, которая проходила севернее Швянчионис (Švenčionys).
----Arwi Rakecky в Девянишках селоны не обнаружены ----
Обнаружены. :)
Местный литовский аукштайтский диалект имеет те же селонские свойства, как и на территории севернее - вплоть до Даугпилиса.
Это прекрасно видно на карте литовских наречий:
download/file.php?id=159
--------------------------------------------------------------------
P.S.2. По моему наиболее достоверная карта Седова, отображающая расселение ятвягов.
Jotvingių teritorija dabartinėje Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje (Седов)
Lietuva XIII a. II dešimtmetyje = Lithuania in the 2nd decade of the 13th century (žemėlapis)
http://forum.istorija.net/photos/show-a ... hotoid=358
Baltų tautos 12 amžiuje
А. C. Кибинь. Ятвяги в Х–XI вв.]
Кибинь Алексей Сергеевич.
ВЕРХНЕЕ ПОНЕМАНЬЕ В ПОЛИТИЧЕСКОЙ, СОЦИО - КУЛЬТУРНОЙ И ЭТНИЧЕСКОЙ ИСТОРИИ СЛАВЯН И БАЛТОВ VIII-XIII ВВ., диссертация, 2009.
Читать реферат
https://www.dissercat.com/content/verkh ... baltov-vii
Оглавление диссертации
кандидат исторических наук Кибинь, Алексей Сергеевич
Введение
Глава I. Политика, языки и этническая идентичность в Верхнем Понеманье до середины XI века.
1.1. Начало славянизации Понеманья (VIII - XI вв.).
1.2. Ятвяги на Неманском речном пути в X - XI веках.
1.3. Русь и «ятвяги» в первой половине XI в.: миссия св. Бруно Кверфуртского и походы Ярослава.
Глава П. Власть Рюриковичей в Верхнем Понеманье (середина XI -конец XII в.).
2.1. Городенское княжество и проблема восточных городов Понеманья.
2.2. Правобережье Верхнего Понеманья в XI-XII в. Литва в сфере влияния Рюриковичей
Глава Ш. «Тёмное» время в Черной Руси (1184-1249 гг.)
Глава IV. Черная Русь: к вопросу о правомерности использования термина
Источник - Виктор Верас. ПЕРЕСЕЛЕНЦЫ В ВКЛ
http://veras.litvin.org/008.html
В Литве ятвяжские деревни получили название «Дайнова» и «Ятвязь».
Поселений типа «Дайнова», как установил А. Каминьский, на территории современной Летувы было 28. Все они расположены в Южной Летуве, где в те времена проживали ятвяги. Далее поселения с такими названиями тянутся по территории Беларуси вплоть до Минска. Они сосредоточены главным образом между Алитусом (видимо, пограничной крепостью рядом с д. Ятвязь) и Вишневом.
Селения типа «Ятвязь» на территории Летувы отсутствуют. Они расположены в Беларуси в основном к югу от Немана. Река Неман образовывала четкую границу между селениями Дайнова и Ятвязь.
SŪDUVIŲ PROBLEMA
Straipsnio autorius: JONAS PUZINAS
Šaltinis - http://www.aidai.us/index.php?view=arti ... Itemid=290
Sūduviai — ryčiausia ir skaičiumi gausiausia baltų kiltis, daugumo kalbininkų ir istorikų priskiriama prūsų giminei. Jie buvo beveik visai išnaikinti XIII a. gale Volinijos-Haličo kunigaikščių, mozūrų ir Vokiečių ordino. Istorija maža tėra palikusi apie juos žinių, todėl daugybė klausimų tebelaukia objektyvaus mokslininkų žodžio.
Kadangi sūduviai istoriniuose rusų, lenkų, vokiečių ordino ir kituose šaltiniuose vadinami įvairiais vardais, vėlyvesnioje istoriografijoje atsirado apie juos įvairiai nuspalvintų sampratų, prielaidų bei spėliojimų, labai dažnai supainiotų ir klaidinančių. Tik XIX a. pasirodė darbų, kur moksliškai imta nagrinėti įvairias sūduvių praeities problemas.
Kokiais gi tat vardais sutinkami sūduviai rašto šaltiniuose?
Sūduva — sūduviai
Pirmą kartą sūduvius (sūdynus) pamini I-II a. po Kr. graikų geografas, astronomas ir matematikas Klaudijus Ptolemėjas (Claudius Ptolemaios). Jis savo didžiuliame veikale "Geografija" (111,5) rašo:
"O Sarmatiją užima labai daugelis tautų . . . Mažesnės tautos gyvena Sarmatijoje palei Vyslos upę (Ouistoúlos potamos); po venetų (ounėdoi) gotai (Gythones), toliau suomiai (Finnoi); toliau sulonai (Sulones) . . ., po venetų vėl galindai ir sūduviai (Galindai kai Soudinoi) ir stavanai (Stouanoi) iki alaunų".
Čia Sarmatiją Ptolemėjas vadina dideles Europos sritis į rytus nuo Vyslos. Venetai yra buvę kuri nors slavų kiltis, bet ji žemėlapyie klaidingai lokalizuojama išilgai Baltijos pajūrį nuo Vyslos žiočių į rytus palei jo vadinamą Venetų įlanką. Į pietus nuo gotų klaidingai lokalizuojami ir suomiai.
Galindai su sūduviais žemėlapyje parodomi gana tiksliai. Kiti šiaurinėje dalyje suminėti tautovardžiai ir vietovardžiai sunkiai beišaiškinami. Iš upių tik Vysla nekelia jokių abejonių, bet kitos toliau į rytus nuo Vyslos paminėtos upės, įtekančios į Baltiją (Crhónos, Roúdon, Toūrountes, Chėrsunos), sunkiau tepatikrinamos. Ar Ptolemėjo čia turėta galvoje Prieglius, Nemunas (ar Rusnė), Venta ir Dauguva — palieka mįslė
http://www.aidai.eu/images/65/74.jpg
Ištrauka iš Ptolomėjo žemėlapio
(plg. žemėlapio ištrauką: von Eckert, Wanderungen und Siedlungen der germanischen Staemme. Berlín 1901, Taf. VI; S. Gutenbrunner, Namenkundliche Zeugnisse zur germanischen Urgeschichte. Festschrift Hirt II, 1936, psl. 461).
Po to sūduvių vardas išnyksta istoriniuose šaltiniuose ir tik XIII a. pradžioje vėl jis iškyla, pvz. Danijos karalių Valdemaro II ir Kristupo I įsakymu mokesčių reikalui sudarytuose kaimų ir žemės valdytojų sąrašuose, vad. Liber Census Daniae, 1231 m. data minima Sūduva (Zudua):
"Galindo, Syllonis in Zudua, Littonia" (Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 737).
Ypačiai Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis savo Prūsų žemės kronikoje (Chronicon terrae Prussiae), rašytoje Karaliaučiuje 1326 m., platėliau sustoja ties Sūduvos nukariavimu 1277-1283 m.
Tą paskutinį Ordino nukariautą kraštą, kuris išsiskyręs iš kitų Prūsų sričių didžiule karine jėga, Petras Dusburgietis vadina Sudowia, Sudowen, Sudawin, o jos gyventojus — Sudomite (Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 51, 137-146 ir kt.). Jis, kalbėdamas apie prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Sembą, sūduvius iškelia kaip lygius žygio dalyvius (1. c, psl. 112).
Vytautas Didysis 1420 m. kovo 11 d. laiške imperatoriui Zigmantui sūduvius vadina trumpiniu šūdų vardu ir nurodo juos gyvenus tarp Lietuvos ir Prūsų:
"terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam" (Codex epistolaris Vitoldi, ed A. Prochaska. Krakow 1882, psl. 468).
1421 m. imperatoriaus Zigmanto laiške didžiajam Ordino magistrui Sūduva sutapatinama su Jotva: "terra Sudorum et Iacuitarum, quod idem est."
1283 m. Vokiečių ordinas galutinai užėmė vakarinę Sūduvos dalį. Daugumas jų vadų žuvo kovose, dalinis sūduvių kunigaikštis Skurdą su savo žmonėmis pabėgo į Lietuvą, o kunigaikštis Gedėtas, sritinis kunigaikštis Skomantas, Kantigirdas pasidavė Ordinui.
Sūduvių likučiai buvo perkelti į Sembą ir apgyvendinti į vakarus nuo Karaliaučiaus vadinamajame Sūduvių Kampe (vok. Sudauer Winkel), kur jie tebegyveno iki XVI a. (G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert Reallexikon der Vorgeschichte, I, 1924, psl. 338; A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125 - 126).
Jotva — jotvingiai
Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai vadinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva.
https://www.aidai.eu/images/65/75.jpg
Jotvingių vardas seniausiame senosios Rusijos metraštyje "Povesf vremennych let", surašytame XII a. pradžioje Kijeve vienuolio Nestoro, Laurentijaus metraštyje ("Lavrentjevskij spisok"), sukompiliuotame 1377 m. Suzdalyje vienuolio Laurentijaus ir Ipatijaus metraštyje ("Ipatjevskij spisok"), sudarytame XIV-XV a. sąvartoje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Volinijoje, rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz', Iatviazie, Iatviazi, Iatviažin (jotvingis), zemlia Iatviaskaja, na zemliu Iatviaz'skouju, na Iatviaziech ir 1.1.
Rusų šaltiniai visai nepažįsta sūduvių vardo, bet savo kaimynus visada vadina jotvingiais (plg. Polnoje sobranije russkich latopisej, t. I-II, antras leidimas, 1908-1926).
Lenkų šaltiniuose (Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščio Konrado dokumentuose, Didžiosios Lenkijos kronikoje "Kronika Wielkopolska", Krokuvos kapitulos, Sędzivvojaus, Mažosios Lenkijos, Trzaskio metraščiuose, vėliau J. Dlugošo Lenkijos istorijoje ir kitur) taip pat susiduriama su jotvingių vardu.
Ten rašoma lenkiškomis ir sulotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvuditas, Jazvindite, Iacuizitas, Iaczuizitas, lazvoizite, Jaczwingi (labiausiai Dlugošo vartota lytis) ir pan.
1260 m. Mozūrų kunigaikščio Zemovito sutartyje su Vokiečių ordinu jotvingių žemė vadinama "terrae Getuinzitarum", o 1264 m. Jotvos pasidalijimo sutartyje tarp Zemovito, Vokiečių ordino ir Haličo kunigaikščio Danieliaus — "terra Jatioezenorum".
Ir to meto popiežiaus kurija bei Čekijos Pšemislidų (ypač Otokaro II) raštinė dažniausiai vartoja jotvingių vardą: terra Jativesonie, Jentuesones, Jentuosi, Gzetuesia, Gotwesia, Getuesia, Gettoezia, Getwesia, Jachivesia ir t.t. (plg. A. Kaminski, Jačwiež. Terytorium, ludnošč, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953, psl. 13-18; A. Salys, Jotvingiai. Lietuvių Enciklopedija IX, 1956, psl. 501-502; Z. Ivinskis, Sūduviai, t. p. XXLX, 1963, psl. 115).
Jotvingiai, arba sūduviai, būdami rusų ir lenkų kaimynai, jau gana anksti su jais susidūrė. Tie santykiai daugiausia yra buvę karinio pobūdžio.
Pačios ankstyviausios žinios apie jotvingius siekia X a. pabaigą. Nestoro metraštyje 983 m. data minimas Kijevo kunigaikščio Vladimiro žygis į Jotvą. Ten rašoma, kad Vladimiras žygiavęs į Jotvą ir nukariavęs jų žemę:
"Ide Volodimir na Jatviagy i vzia zemliu ich" (Polnoje sobranije russkich letopisej, II, 1908, psl. 69).
Nuo to laiko iki pat XIII a. vidurio vyko atkaklios jotvingių kovos su rusais: 1038 m. jie kovojo su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu Išmintinguoju dešinėje Narevo pusėje, 1102 m. jie kariauja su kunigaikščiu Borisu ir 1112 m. su Volinijos kunigaikščiu Jaroslavu.
XII a. pabaigoje su jotvingiais kovėsi Volinijos ir Haličo kunigaikštis Romanas, kuris daug jotvingių išsivedė karo belaisviais. Neliko Romanui skolingi ir jotvingiai, puldinėdami jo žemes. Kijevo valstybei susiskaldžius ir gerokai nusilpus, nuo XII a. galo jotvingiai tiek ėmė puldinėti rusų žemes, jog jie tapo tikra kaimyninių rusų sričių rykšte.
Tik apie XIII a. vidurį Romano sūnui Danieliui sukonsolidavus Haličo-Volinijos valstybę, imtasi energingai gintis nuo jotvingių. Ipatijaus metraštis užrašė, kad 1256 m. Danielius prie sutvirtinto Priviščios kaimo sumušęs jungtines jotvingių pajėgas, čia aptikęs nemaža maisto: tik iš dviejų sodybų prisisotinusi Danieliaus kariuomenė ir jos arkliai, o maisto likučiai buvę sudeginti (Polnoje sobranija russkich letopisej, II, psl. 832 t.t.).
A. Salys čia minimą Priviščios kaimą tapatina su dab. lenkų Prawdziska (lietuviškai būtų Prieviškiai), Luko aps., apie 15 km į vakarus nuo Augustavo (plg. A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, t. XXIX, 1963, psl. 121).
Tie jotvingių santykiai su rusais, kaip minėta, yra buvę beveik išimtinai karinio pobūdžio. Kartais jotvingiai prisidėdavo ir prie rusų, jiems kovojant su lenkais. Tik vienu atveju turime žinių, kad būta ir prekybinių santykių su rusais. 1279 m., kai Jotvoje, Lietuvoje ir Lenkijoje siautė badas, jotvingiai kreipėsi į rusus, prašydami atsiųsti javų, už kuriuos žadėjo mokėti jiems vašku, voverių, bebrų ar juodųjų kiaunių kailiais bei sidabru (Polnoje sobrani-je russkich letopisej, II, psl. 835)
Taip pat anksti jotvingiai susidūrė ir su lenkais, ypač mozūrais. Jau XI a. mozūrai buvo pradėję savo ekspansiją į jotvingių žemes, kartais pasiekdami net Gardino ir Valkavisko sritis (R. Jakimowicz, Wschodnie granicy osadnictwa mazowieckiego w X i XI w. z Jaéwieza į Rusią i zasiąg kolonizacji mazowieckiej na wschodzie. Pamiętnik VI Powszechnego Zjazdu historyków polskich w Wilnie 1935. I. Referaty. Lwow 1935).
Ir jotvingiai neduodavo ramybės savo kaimynams mozūrams. Jie dažnai puldinėdavo Mozūrų sritis už Bugo. Apie tas kovas net ir paskutiniuoju laiku mozūrų liaudyje yra išlikusių padavimų, o piliakalniai dažnai vadinami "okopy jadzwiñskie" (J. Mikulskį, Grodziska w powiecie siedleckim. Przegląd Archeologiczny, VI: 1, 1937, psl. 99-105).
Palenkė
Patys seniausi lenkų šaltiniai savo šiaurės rytinius kaimynus vadino skirtingu vardu: Pollexiani, o kraštą — Polexia (Palenkė).
XII a. lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas tą "baisingą ir žiaurią gentį" ("gens atrocissima, omnium ferarum immanitate trucelentior") vadina "Pollexiani" ir juos sieja giminystės ryšiais su prūsais: "sunt autem Pollexiani, Getharum seu Prussorum genus" (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 421).
Taip pat ir Kujavijos XIII a. dokumentuose bei popiežiaus bulėse, susijusiose su Kujavijos reikalais, jotvingių kraštas vadinamas Polexia. Pvz. 1253 m. popiežius Inocentas IV savo bule paveda "terra, qua Polexia vulgariter apellatur" Kujavijos kunigaikščio globai. Ir 1255 m. Kujavijos kunigaikščio Kazimiero sutartyje su Vokiečių ordinu kalbama apie "terra Polexia" (Preussisches Urkunden-buch, I, 1882, nr. 267, 303 ir 331). Vėliau "Polexia" pavadinimas pateko ir istoriografijon (pvz. Dlugošas, Miechowita, Kromeris ir kt.). Tačiau lenkų šaltiniuose vyrauja iš rusų paimtas jotvingių vardas.
Nemaža smulkmenų sužinome apie jotvingius iš Vincento Kadlubeko. Štai keletas būdingesnių žinių apie jotvingių - lenkų santykius. 1191 ir 1192 m. Kazimieras Teisingasis atlikęs žygį į jotvingių kraštą, išdeginęs jų šventyklas, pilaites, kaimus, trobesius, klėtis su javais; miestų jie neturį. Nusiskundžiama, kad jotvingiai nepaisydavę susitarimų, todėl lenkai vėl turėdavę su jais kovoti.
Tas pats Kadlubekas rašo, kad sekančiais metais (1192) jotvingiai vėl buvę užpulti ir priversti prašytis taikos, duoti įkaitų ir pasižadėti mokėti duoklę. Tačiau Kazimierui pasitraukus, jotvingiai nesilaikę susitarimo, samprotaudami, jog esą geriau netekti sūnų gyvybės, negu tėvų laisvės; esą, mūsų sūnų tauri mirtis atgimsianti dar tauresniuose, nes, kaip toliau tęsia Kadlubekas, visuotiniu klaidingu prūsų papročiu, mirusiųjų vėlės vėl apsigyvenančios naujai gimstančiuose, o kitos sužvėrėjančios, prisiimdamos žvėrių kūnus (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 421-423).
Iki pat XIII a. vidurio, kaip minėta, jotvingiai nedavė ramybės savo kaimynams. Todėl lenkai kovai su jais kvietėsi talkon vokiečius. 1237 Mozūrų kunigaikštis Konradas iš Dobrinės perkėlė į Drohičiną vadinamą "Dobrinės brolių" ordiną jotvingių krikštytų.
Pagaliau lenkai, rusai ir Vokiečių ordinas ėmė sutartinai kovoti prieš jotvingius-sūduvius. 1253 Kujavijos kunigaikštis jau buvo gavęs iš popiežiaus Inocento IV teisę globoti kaimynines jotvingių sritis, o 1254 m. Volinijos kunigaikštis Danielius, Mozūrų kunigaikštis Zemovitas ir Vokiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (terre Jatwezenorum): du trečdaliai Jotvos buvo paskirta Vokiečių ordinui (vienas trečdalis lenkams ir rusams (Preussisches Urkundenbuch, I, nr. 298).
Po dešimties metų (1264) jotvingiai iš lenkų pusės patyrė labai skaudų smūgį. Kaip rašo lenkų metraščiai, tais metais karalius Boleslovas Drovusis beveik visiškai išnaikinęs jotvingius. Kovoje su lenkais žuvęs ir jotvingių vadas kunigaikštis Komotas (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 839, 878). Netrukus Jotva-Sūduva imta kolonizuoti ir XIII a. gale ta didžiulė ir karinga vakarinių baltų kiltis buvo palaužta.
Dainava
Lietuvių šaltiniuose sūduviams ar jų daliai pavadinti vartotas Dainavos (Deynowe, Dainowe, Denowe) vardas.
Pirmą kartą Dainavos žemė "térra Deynowe medietatem" paminėta 1253 m., kada Mindaugas pusę to krašto buvo padovanojęs Livonijos ordinui. Antrą kartą Dainava (Denowe) minima 1259 m. Mindaugo dokumente, kuris vienų istorikų laikomas Ordino padirbtu, kitų — autentišku (K. Maleczyñski, W sprawie autentecznoáci dokumentów Mendoga z lat 1253 - 1261. Ateneum Wileñskie, XI, 1936).
Ten rašoma apie atidavimą Ordinui visos Dainavos, išskyrus kai kuriuos valičius (terrulae) Denowe totam, quam etiam quídam Jetwesen vocant, exceptis quibusdam terrulis, scilicet Sentane (— prie Šelmento ežero Rytprūsiuose), Dernen (netoli Margrabavo) et Cresmen — Skomantų ežero apylinkė, į rytus nuo Luko) et villa Gubitinen (13 km į pietų rytus nuo šiaurinio Skomanto ežero kranto) dicitur, cum tribus villis in Welzowe quas nostro domino reservamus" (F. G. von Bunge, Liv-, Esth- und Curlaendisches Urkundenbuch, I, Reval 1853, nr. 342; A. Salys, Dainava. Lietuvių Enciklopedija, IV, 1954, psl. 234-235).
Dainavos vardas žinomas ir "Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Žemaičių Metraščiui".
Ten rašoma: "Romanas pagimdė penkis sūnus: vyriausiąjį Norimantą, antrąjį Daumantą, tretįjį Golšą, ketvirtąjį Giedrių ir penktąjį Traidenį. Mirus Romanui, ėmė valdyti jo vyresnysis sūnus Norimantas, jis įsteigė Kernavės miestą ir savo sostinę iš Naugarduko perkėlė į Kernavę . . . Traidenis gyveno pas savo brolį didįjį kunigaikštį Norimantą. Ir sužinojo didysis kunigaikštis Norimantas, kad Dainavos Jotvos girioje (na pušči Dajnova Jatvež) gyvena žmonės (mužiki), kurie neturi ant savęs pono. Ir nuvyko pas juos. Ir jie nesipriešindami pasidavė ir nusilenkė. Ir jis paliko jų valdovu, ir atidavė juos valdyti savo broliui Traideniui. Ir didysis kunigaikštis Traidenis surado prie Bebro upės gražų ir gerą kalną, ten pastato miestą ir pavadina jį Raigardu (Rajgorod) ir pasiskelbia didžiuoju Jotvos ir Dainavos (Jat'vezskim i Dojnovskim) kunigaikščiu. Ir jam valdant tą sritį buvo didelių kovų su lenkais (Liachi), rusais ir mozūrais, ir visada laimėdavo". (Polnoje sobranije russkich letopisej, t. XVIII. S. Peterburg 1907, psl. 237-238, 253-254, 302, 368, 433).
Manoma, kad lietuviai vietoj Jotvos vartoję Dainavos vardą. Apie tai remiamasi tuo faktu, kad vienas Zietelos apylinkių (Slanymo aps.) kaimas, minimas ir XVI a., gudų vadinamas Jatviež, o vietos lietuvių — Dainava (K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, 1924, psl. LXXV).
http://www.aidai.eu/images/65/77.jpg
Rudaminos piliakalnis
Painiavų narpliojimas
Iš šios apžvalgos matome, kad istorinės žinios apie sūduvius yra labai nuotrupinio pobūdžio, daugiausia jos ribojasi karo žygių paminėjimu, vardai labai supainioti, neturime tikslesnių duomenų nei apie jų kalbą, gyvenamąsias ribas, nei apie jų kultūrą, socialinę bei politinę santvarką ir apie kitus mums rūpimus klausimus.
XIII a. gale išnykus sūduviams, istoriografijoje atsirado visokiausių, net labai prieštaraujančių aiškinimų (pig. St. Zajaczkowski, Jotvingių problema istoriografijoje. Lietuvos Praeitis, 1:2, 1941, psl. 387-468). Tik XIX a. atsirado specialių darbų, nagrinėjančių įvairias sūduvių praeities problemas.
Iš tokių darbų ypač išskirtinos dvi disertacijos. E. Henningo ir A. Sjoegreno (E. Henning, De rebus Jazygum sive Jazuin-gorum. Regiomonti 1812 ir A. Sjoegren, Ueber die Wohnsitze und Verhaeltnisse der Jatwaeger. Petersburg 1859). Vėliau istorikai ir kalbininkai, tyrinėję Lietuvos, Prūsų, Mozūrų ir Vakarų Rusijos praeitį, savo darbuose taip pat daugiau ar mažiau paliesdavo atskirus sūduvių senovės klausimus. Ilgainiui atsirado eilė rimtų moksliškų studijų apie sūduvius, pvz. J. Sem-brzyckio apie šiaurines ir vakarines jotvingių ribas (J. Sembrzycki, Die Nord- und Westgebiete der Jadwinger und deren Grenzen. Altpreussische Monatschrift, XXVIII, 1891, psl. 76-89), St. Zajaczkowskio (St. Zajaczkowski, Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais. Lietuvos Praeitis, 1:1, 1940, psl. 57-76; Jotvingių problema istoriografijoje, t. p., I: 2, 1941, psl. 387-469), o paskutiniuoju laiku išsami studija A. Kaminskio, Jacwiez. Terytorium, ludnošc, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953).
Kad ir yra palikę nemaža neišaiškintų klausimų, tačiau paskutiniuoju metu istorikai ir kalbininkai yra išnarplioję gana daug neaiškumų. Daugumas mokslininkų sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūduviai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė - sūduviai. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje tais skirtingais vardais galėjo būti vadinami tos pačios kilties atskirų sričių gyventojai, pvz. šiaurėje ir vakaruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainaviečių.
Kalbininkai, remdamiesi išlikusiais vietovardžiais bei asmenvardžiais yra nustatę, kad sūduviai buvo prūsams labiausiai gimininga kiltis ir kad jų kalba buvusi prūsų kalbai labai artima tarmė (G. Gerullis, Zur Sprahe der Sudauer-Jotwinger. Festschrift Bezzen-berger, 1921, psl. 44; K. Būga, Kalba ir senovė, I, 1922, 78 t.t.; G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert Reallexikon der Vorgeschichte. I, 1924, psl. 338; A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 119-125).
Ribos
Gerokai mokslininkų pasistūmėta ir nustatant sūduvių gyventą teritoriją XIII a. Šaltiniai sūduvių riboms susekti nėra gausūs. Šį tą sužinome iš karo žygių aprašymų, kronikose ir dokumentuose aptinkamų vietovardžių bei valsčių (territorium, terrae, terrulae) pavadinimų, kurių daugumą įmanoma bent apytikriai lokalizuoti.
Istoriografijoje jau nuo pas XV a. (Dlugošas) bandyta nusakyti sūduvių gyvenamąsias sritis, bet dėl skirtingo šaltinių interpretavimo daugiau pripainiota, negu išaiškinta.
Pirmasis moksliškai bandęs pagrįsti sūduvių ribas yra buvęs prūsų žemės istorikas Max Toeppenas.
Jis, nustatydamas vakarinę Sūduvos sieną, iš dalies rėmėsi 1422 m. Melno taikos sutartyje pravesta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, nes dviejose vietose ji sutapo su Sūduvos siena. Tą vakarinę sieną jis vedė Luko upe ir Luko ežerais, toliau mažu lanku tiesiai į šiaurę iki Galdapės. Šiaurine ir rytine siena Toeppenas laikė Nemuną, o pietuose ją atrėmė į Narevą (M. Toeppen, Historisch-comparative Geographie von Preus-sen. Gotha 1858, psl. 22-37).
Vėliau specialiai Sūduvos sienų klausimą nagrinėjo Mažosios Lietuvos tyrinėtojas J. Sembrzyckis. Jis jau daug nuodugniau išvedė vakarines Sūduvos ribas. J. Sembrzyckis taip pat rėmėsi 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatyta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, bet patikslino jas daugiau natūralinėmis ribomis (pelkėmis, miškais), skirusiomis atskiras kiltis.
Galindų - sūduvių sieną jis vedė Luko (Lyck) upe aukštyn, toliau per ežerų grandinę į pietų vakarus nuo Luko miesto, nuo čia lanku šiaurės link pro miškus iki Hasnų (vok. Haschner See, lenk. Lažno) ežero, pro kaimyninius Hasnų miškus iki Raudondvario miškų (vok. Rothebuder Forst), nuo čia iki Romintos šilo, nusitęsiančio į šiaurės rytus iki pat Galdapės miesto, toliau Nadruvos-Sūduvos siena pro Vištyčio ežerą šiaurės rytų kryptimi iki Salyno salos Nemune (J. Sembrzyski, Die Nord- und Westgebiete der Jadwinger und deren Grenzen. Altpreussische Monatschrift, XX VIII, 1891, psl. 76-89; maždaug tas pat lenkiškai: Ziemie polnocne i zachodnie kraju zudwinskiego i ich granice. Wisla, V, 1891, psl. 851-864).
J. Sembrzyckio išvesta Galindos - Sūduvos siena susilaukė daugelio tyrinėtojų pritarimo, tik proistorikas C. Engelis, remdamasis archeologiniais duomenimis, tą sieną nukėlė gerokai į vakarus: nuo Grajewo tiesiai iki šiaurinio Sniardvų ežero kranto, toliau lanku iki vakarinių Mauro ežero pakraščių ir nuo Unguros miesto iki Galdapės (C. Engel und W. La Baume, Kulturen und Voelker der Fruehzeit im Preussenlande. Koenigs-berg 1937, psl. 142, 178, 180, 185, 197).
Kalbininkai taip pat panašiai smaigstė Sūduvos sienų gaires. Pvz. Jurgis Gerulis sūduvių sienas šiaip nusakė: šiaurėje ir rytuose riba siekusi Nemuną, pietuose — Bieloviežo girią, pietų vakaruose Bugą ir už jo, vakaruose — nuo aiškiai nežinomos vietos Mozūruose riba ėjusi išilgai iki tos vietos, kur Luko upė susikryžiuoja su Rytprūsių siena, nuo čia tęsėsi per Mozūrus iki Vištyčio ežero, toliau Lietuvos - Rytprūsių siena iki Nemuno (G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, I, 1924, psl. 337).
Kazimieras Būga tik labai bendrais bruožais apibūdino Sūduvos sienas: Rytprūsiuose jie gyvenę pietų rytinėje dalyje, maždaug tarp Lėciaus (Loetzen), Alėckos (Treu-burg) ir Luko; vakaruose siena ėjusi su Galinda Luko upe; rytuose sūduviai siekę Nemuną ir toliau buvo užėmę Gardino ir Suvalkų sritį (K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, 1924, psl. LXXXVII).
Pastaruoju laiku iš lenkų istorikų Sūduvos ribas yra nagrinėję H. Lowmiahskis ir ypačiai A. Kaminskis. Pirmasis daugiausia rėmėsi M. Toeppeno nustatytomis sienomis, tik vietomis yra padaręs kai kurių pataisų, pvz. jis pietinę Sūduvos sieną nuo Narevo nukėlė į žemutinį ir vidurinį Luką bei Bebrą, o ribą nuo Galindos pusės truputį pastūmėjo į rytus (H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i pans twa litewskiego, t. I, Wilna 1931, psl. 52, 68-69 ir t. II, 1932. psl. 23 ir žemėlapis nr. 2).
Naujausią žodį sūduvių, kartu ir Sūduvos ribų klausimu tarė Kamihskis (A. Kaminski, Jacwiez. Terytorium, ludnošč, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953).
Jis paneigia Dlugošo, Kromerio ir vėliau kitų tvirtinimą, kad Drohičinas buvęs jotvingių sostinė. Jo nuomone, Palenkė nelaikytina pirminėmis jotvingių sodybomis, bet jų ieškotina į šiaurę nuo čia, srityse į vakarus nuo Didžiųjų Mozūrų ežerų Nemuno vidurupio kryptimi, ypač Suvalkų ir gretiminėse srityse.
Antrosios XIII a. pusės Sūduvos sienas A. Kamihskis šiaip išveda: šiaurėje — Nemunas, pradedant maždaug prieš II pasaulinį karą buvusia Lietuvos ir Vokietijos siena iki pat Kauno; kairiame Nemuno krante vietomis yra buvę žemaičių ir lietuvių sodybų, o nuo Kauno iki Vangų, Nemuno kilpoje, yra buvęs lietuviškas Šlienavos valsčius. Rytuose Sūduvos ribą sudarė Nemunas (Kaunas, Alytus, Merkinė, Gardinas), nuo Gardino ta riba ėjo tiesia linija į pietus iki Svisločiaus aukštupio. Pietuose riba vedama Narevu beveik iki jo santakos su Bebru, toliau Luku iki Grajevvo (ar sritis tarp Bebro, Narevo ir Svisločiaus buvo gyvenama sūduvių, A. Kaminskis paileka spręsti proistorikams).
Nuo čia vakarinė siena neaiški, bet ji vedama nedideliu lanku iki Galdapės miesto, pro Vištyčio ežerą Širvinta ir Šešupe tiesiai į šiaurę iki pat Nemuno.
A. Kaminski, Materialy do bibliografu archeologicznej Jačwiežy of I do XIII w. Materialy Starožytne, I, Warszawa 1956, psl. 194-195 ir žemėlapis).
Tai labiausiai atsargiai išvestos sūduvių gyvenamosios ribos, paremtos daugiausia XIII a. istorinių šaltinių duomenimis. Tai ribos to meto, kada sūduviai ėmė dingti iš istorijos šviesos. Labai galimas dalykas, kad ankstyvesniais, jau priešistoriniais laikais sūduvių gyventa plačiau, bet tą tegalės išaiškinti sistemingi gretiminių sričių archeologiniai tyrinėjimai.
Teritorinė sandara
Į kokias teritorines padalas buvo susiskirsčiusi Sūduva, nedaug teturime žinių. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę eilė teritorinių pavadinimų, kurie lotyniškuose raštuose vadinami terrula, terra, territorium. Istorikai yra linkę tuos vienetus vadinti valsčiais, kurie, be abejo, buvo įvairaus dydžio.
Tokius valsčius sudarė ištisa eilė kaimų, miškų, pievų, ganyklų, ežerų, taip pat atskirų sodybų, kuriose gyveno žvejai, kailinių ir kitokių žvėrių medžiotojai, bitininkai ir kt. H. Lowmiahskis, remdamasis Petro Dusburgiečio ir kitomis žiniomis, išvedžiojo, kad vidutiniškai viename valsčiuje gyvenę per 1000 žmonių (H. Lotomianski, Studija nad początkami spoleczehstwa i pahstwa litewskiego, II, Wilno 1932, psl. 130 t.t.).
Galimas daiktas, kiekviename valsčiuje buvo mažiausiai po vieną pilį ar svarbesnį sustiprintą kaimą — administracinį ir gynybinį valsčiaus centrą. Tokie savarankiški politiniai vienetai pavojų metu jungdavosi draugėn.
Šaltiniuose yra išlikę vardai 13-14 valsčių, 3 pilių ir 9-10 kaimų. Daug kas juos yra bandęs lokalizuoti, bet, atrodo, kruopščiausiai tą darbą yra atlikęs A. Kamihskis jau minėtame darbe (Jacwiez 1953, psl. 95-112).
Pats piečiausias tuo tarpu žinomas valsčius, Zlina, minimas Volinijos metraštyje 1251, 1256 ir 1273 m., lokalizuojamas tarp Jotvingių Pelkių, Bebro ir Luko upių. Į šiaurę yra buvusi Raigardo pilis (Raj, Rajgröd), o už jos prasidėjo Kresmena (Cresmen, Crasima), netoli Skomanto ežero.
Manoma, kad ir anksčiau minėtas sustiprintas Prieviškių (Privišča) kaimas buvęs Kresmenos valsčiuje. Toliau už šiaurinio Skomanto ežero kranto yra buvęs valsčius Derna (Dernen), o dar šiauriau — Meruniska (vok. Merunen, Gr. Marauen, lenk. Mieruniszki).
Netoli Vištyčio yra buvęs Weyze ar Weyse valsčius; jo vardas siejamas su Vižainio pavadinimu. Vakaruose, Galindos pasienyje, minimi du valsčiai: Kyminava (Kymenow, Kymenovia) ir Sentanė. Palei Nemuną lokalizuojamas Panemunės (Pamemene) valsčius. Toliau palei Prienus lokalizuojami Vangai (Wangen), prie Kirsnos — Kirsnuva (Kirsnowia) ir į vakarus nuo Merkinės — Dainava (Dainowe).
Ūkiniai ir visuomeniniai santykiai
Kaip matyti iš atskirų užuominų istoriniuose šaltiniuose, XII-XIII a. žemės ūkis buvo gana gerai išsivystęs. Iš priešų karo žygių aprašymų sužinome apie Sūduvoje aptiktus nemažus maisto išteklius, klėtis su javais, pašarą. Auginta arkliai ir galvijai, medžiota kailiniai žvėreliai, verstasi bitininkyste ir kt. Išsiskyrė kilmingųjų ir valstiečių luomai, būta ir belaisvių.
Žinomi keli kilmingųjų, sūduvių vadų vardai: Skomantas, Skurdas, Ankodas, Kantigirdas, Komotas, Stekintas ir kt. Kariuomenė buvo sudaryta iš raitininkų ir pėstininkų. Politiškai Sūduva nebuvo apsijungusi, atskiras sritis valdė sritiniai ar daliniai kunigaikščiai. Tik Skomantui buvo beveik pavykę apjungti Sūduvą.
Tai ir yra beveik visi patys svarbieji duomenys apie sūduvius. Vargu ar jau bebus kada aptikta naujų istorinių šaltinių. Todėl visų viltys nukrypusios į archeologinių paminklų tyrinėjimus.
Tik ištyrus visą Sūduvą ir gretimas sritis, ateities proistorikai galės išaiškinti sūduvių kilmę, susekti jų kultūros raidą, laidojimo papročius, socialinę sąrangą, ūkio formą, giminystės ryšį su kitomis baltų tautomis ar kiltimis, santykius su kaimynais ir pagaliau nustatyti kiek galint tikslesnes sūduvų gyvenamąsias ribas pradedant proistoriniais laikais ir baigiant istoriniais.
-----------------------------------------------------------
https://www.facebook.com/groups/2507403 ... nt_mention
Markas Eyn Lettowe
Kęstutis Čeponis - Pas jus toje temoje 1420 m. Vytauto laiškas jau nurodytas Juozo Puzino str. "Sudūvių problema".
O ta emocinga Vytauto 1413 m. frazė maršalui dėl jo tėvų žemės iki Osos (“Do wart Witoldt czornig und sprach: Pruszen ist och miner elder geweszen und ich wil is ansprechen bis an di Osse, wen is io min vetirlich erbe ist. Und frogete do den marschalk: welchs des ordens vetirlich erbe were?“) irgi pagal tą patį leidinį psl. 257:
https://www.epaveldas.lt/recordDescript ... 0003662711
*****************************************************
Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
SŪDUVIŲ PROBLEMA
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=5#M55956Cituoti: BishopaZ - 2008-11-21 12:38 AM
"Kodėl nedaug? Istorijoje yra ir didesnių klaustukų. Viskas daugmaž aišku - ir teritorija, ir kalbiniai ryšiai, ir dar šis bei tas... Juk tai ne valstybės istorija, o tik nedidelio ir nereikšmingo žemės plotelio."
Man keista, kad bent dalis Palekės nebuvo įtraukta į sūduvių teritorijas, Kamenecas ir Lietuvos Brasta berods jotvingių teritorijos.
Be to sūduvių gyvenama teritorija nėra "nereikšmingas žemės plotelis", bijau suklysti, bet ši teritorija apima panašią teritoriją kaip dabar Vilniaus apskritis, jei ne didesnę. Be to JONAS PUZINAS pabrėžia "Sūduviai — ryčiausia ir skaičiumi gausiausia baltų kiltis".
Dėl jotvingių (sudūvių, poleksėnų, ....) gyventų teritorijų yra įdomūs žemėlapiai - žiūr. temą:
Baltų gentys (žemėlapiai)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1409
Baltų genčių ir tautų kalbos
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=51
Senoviniai šaltiniai minintys baltų tautas (gentis)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=158
XXXIII. Jotvingiai
http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=65
Palyginus baltų kalbomis kalbėjusių genčių arealus (baltiškų vietovardžių paplitimo) su vėlesniais gentiniais arealais, matyti, kad senovėje jotvingių (sudūvių, dainavių, poleksėnų ...) gyventa teritorija buvo žymiai didesnė - ypač į pietų pusę - iki dabartinės Varšuvos apylinkių imtinai. Matyt, todėl, jau antikoje buvo žinomas sudūvių pavadinimas - Sudinoi; Σουδινοί (Ptolemėjas).Cituoti: BishopaZ - 2008-11-28 10:16 PM
Pačioje pirmoje žinutėje prie nuorodos yra žemėlapis. Jame įvardijamos tokios sūduvių/jotvingių gentys:
- Pamemene,
- Wange,
- Kirsnowia,
- Deynowe (Dainuviai???),
- Weysse,
- Zlina,
- Cresmen,
- Weyze,
- Meruniska,
- Dernen.
Gal yra žinomi tikri jų pavadinimai ir gal galima būti sužinoti nors vieną kunigaikštį kiekvienos srities? POLESĖ – „PAMIŠKĖ“, „PALENKĖ“ AR „DIDELIŲ PELKIŲ KRAŠTAS“?
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Klaipėdos universitetas
Šaltinis - http://www.leidykla.eu/fileadmin/Baltis ... uciute.pdf
Tai http://www.leidykla.eu/fileadmin/Baltis ... uciute.pdf failo html kopija.
Nuorodoms arba adresyno žymėms naudokite šį adresą: http://www.google.com/search?q=cache:6N ... =firefox-a
BALTISTICA XLI (3) 2006, 451– 459
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Klaipėdos universitetas
POLESĖ – „PAMIŠKĖ“, „PALENKĖ“ AR „DIDELIŲ PELKIŲ KRAŠTAS“?
Polesė – rytinių slavų (daugiausia baltarusių ir ukrainiečių, kalbančių savitu – „polešukų“ – dialektu) gyvenama teritorija, apimanti Baltarusijos pietinę dalį, šiaurės Ukrainą, kelis kaimyninius vakarinės Rusijos rajonus bei šiek tiek įsikišanti į vakarinių slavų (Lenkijos) teritoriją ir užimanti vakarinę Narevo ir Nemuno baseinų dalį, kur ji kartais ne visai tiksliai vadinama Podliašje (Подляшье) (Агеева 1990, 50).
Paprastai Polesės teritorija nusakoma ja pratekančių upių baseinais, todėl Polese vadinamas visas dešiniojo Dniepro intako Pripetės baseinas ir dalis kairiakrantės Padnieprės.
Polesėje gyvenančių slavų šnektos sudaro vadinamąją Polesės dialektinę zoną, kuri ėmė formuotis jau ankstyvaisiais viduramžiais rytinių slavų šnektų pagrindu.
Po totorių antplūdžio kairiakrantė Padnieprė išgyveno nuosmukį, dėl kurio sunyko vietinės senosios slavų šnektos.
Vėliau pietinius Polesės rajonus ėmė veikti ukrainiečių tarmės, o iš šiaurės į ją pradėjo skverbtis baltarusių tarmių ypatybės.
Tačiau didžiausią smūgį Polesės regiono šnektoms bei autochtoninei istorijai sudavė Černobylio tragedija, dėl kurios į kitus Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rajonus buvo priversti emigruoti ištisi kaimai.
Tradiciškai Polesėje skiriamos Vakarų Polesės (Bresto srities pietinė dalis, Volynės ir Rovno sričių šiaurė) ir Vidurio Polesės (Gomelio srities pietinė dalis, Žitomiro ir Kijevo sričių šiauriniai rajonai) tarmės (Широков 1985, 262).
Šių tarminių zonų ribomis laikomi Pripetės intakai Jaselda ir Gorynė.
Etniškai Polesės gyventojai – vadinamieji poleščiukai – dar skirstomi į vakarinius (pinčiukai – Pinsko rajono gyventojai, „breščiukai“ ar „brestiukai“ – Bresto rajono gyventojai ir podliasiečiai – dalis rytinės Lenkijos gyventojų), šiaurinius (tarp Jaseldos ir Berezinos upių) ir pietinius (Ukrainos Polesės gyventojai).
Polesė itin svarbi baltų ir slavų seniausiųjų santykių istorijai, ypač jos onomastika ir archeologiniai paminklai, liudijantys, kad tai galėjusi būti ankstyviausių baltų ir slavų kontaktų zona, o Polesės vakarinį pakraštį, susisiekiantį su šiaurrytinėmis Karpatų kalnų prieigomis, kai kurie slavistai (M. Vasmeris ir kt., plg. Супрун 1989, 150) linkę laikyti ir slavų protėvyne.
Daugelio slavistų nuomone, Polesė esanti netgi viena svarbiausių archajiškojo slaviškojo pasaulio zona tiek kalbos, tiek materialinės bei dvasinės kultūros atžvilgiais. (Plg.: «Более тридцати лет этот славянский регион был объектом внимания специалистов разных гуманитарных дисциплин как один из наиболее архаических в этнокультурном отношении регионов славянского мира, сохраняющий до наших дней языковые, обрядовые, фольклорные реликты ушедших веков», Толстая 1996, 47).
Kai kurių archeologų (Седов 1979 ir kt.) nuomone, slavų gentys Polesėje ėmė kurtis I tūkstantmečio viduryje, kai ten pasirodė Prahos-Korčako archeologinės kultūros paminklų.
Iki to meto tarp genčių, gyvenusių Polesėje, dominavusios baltų (vakarinių ir Padnieprės) gentys. Todėl tam tikra prasme Polesės slavų istorija – tai ir ten gyvenusių priešistorinių baltų genčių asimiliavimo istorija.
Beje, Polesėje gyvenusių ir jos pelkėse nugrimzdusių senųjų vakarų baltų genčių pėdsakai iškyla į paviršių kartais visai netikėtu pavidalu.
Pavyzdžiui, aštuoniasdešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Polesės patriotai bandė sukurti savarankišką „poleščiukų“ literatūrinę kalbą, kurią iš pradžių pavadino „rusinų-polesės“ (русинско-полесский язык) kalba, o vėliau ėmė vadinti jotvingių (ятвяжский) kalba.
Tokį pasirinkimą, N. M. Tolstojaus žodžiais tariant, lėmė „menkai tepagrįstas spėjimas, kad senieji poleščiukų protėviai buvę jotvingiai“ (Толстой 1995, 399).
Galbūt išties per drąsu būtų visus Polesės gyventojus laikyti tiesioginiais jotvingių palikuoniais, tačiau baltiškų pėdsakų apstu ir Polesės tarmių leksikoje, ir etnografijoje, ir onomastikoje.
Polesėje užfiksuota palyginti daug apeliatyvinių skolinių iš baltų kalbų, kurie būdingi tik šiam regionui, pvz.: гудėще „mišku apaugusi žemuma“ (rytų Polesė: Černigovo-Sumų tarmės) ← pr. gudde „krūmai“; зáльва „jaunos rūgštynės, augančios šalia namų“ (pietvakarių Polesė), plg. baltiškus toponimus Želvà (= blr. Зэльва), ež. Zálvas, up. Zálvė ir kt.; ховп „nedidelis kalnelis nuožulniais šonais; kalva“ (Žitomiro ir Lvovo tarmės) ← blt., plg. lie. kaũpas; зáкензлы „žąslai“ (pietvakarių Baltarusijos Polesė), tikriausiai, dėl lenkų tarminio. zakiełznąć „žaboti arklį“ su metateze iš *заке(н)лзы, plg. blr. baltizmus келзы „žąslai“, кiлзаць „žaboti“; палi „žemas reljefas“ (rytų Ukrainos Polesė) ← lie. pãlios „didelės pelkės“, la. paļi „pelkėtas ežero krantas“ ir kt. (visi pavyzdžiai iš: Laučiūtė 2003, 21–24; papildomai žr. Лаучюте 1982).
Dar ir šiandien vietiniai gyventojai pelkes, tyvuliuojančias į šiaurę nuo Pripetės, vadina „litovskoje Polesje“, į pietus – „volynskoje Polesje“ (Volynės Polesė), o pelkes, esančias į vakarus nuo Pripetės aukštupio – „polskoje Polesje“ (lenkų Polesė).
Senieji lenkų istoriniai šaltiniai fiksuoja ten gyvenusią gentį polexiani, kurią kartais bandoma tapatinti su viena iš vakarinių baltų, paprastai – jotvingių – gentimi.
Apie čia kažkada gyvenusius baltus galbūt primena ir kai kurie vakarų Polesės (Bresto srities: Бастынь, Ковнятин, Сварынь, Ровбицк) ir centrinės Polesės (Gomelio srities: Заспа, Пирки ir kt.) kaimų pavadinimai.
Baltiškų pėdsakų gausa Polesėje skatina atidžiau gilintis ir į paties pavadinimo Polesė kilmę.
Slavistai (ir ne tik, pvz., S. Daukantas) paprastai linkę šį pavadinimą sieti su ryt. sl. žodžiu лес „miškas“ ir priešdėliu по- pagal tą patį modelį kaip ir река „upė“– по-речье „paupys“, берег „krantas“– по-бережье „pakrantė“ ir pan.
Tačiau esama pagrindo manyti, kad tokia etimologija – tipiškas liaudies etimologijos pavyzdys.
Taip manyti leidžia nemaža faktų:
1. Netgi tie kalbininkai, kurie Polesės pavadinimą etimologiškai sieja su „mišku“, atseit, Polesė - „miškinga vietovė“, nepalieka nuošalyje analogijos su baltiškais pavadinimais Palà, Pelesà, Pelysa, nurodydami, kad lietuvių ir latvių kalbose jie reiškia „pelkėtas miškelis“ (? – J. L.), ir priskirdami Polesės pavadinimą „baltoslaviškųjų“ šaknų korpusui.
Tačiau leksikologams-etimologams turėtų būti aišku, kad bendrą šaknį pavadinimuose Polesė, Pelesa ar Pelysa galėtume įžiūrėti nebent tuo atveju, jei visiškai atsisakytume etimologinio ir semantinio ryšio su slavų лес „miškas“ ir dėmesį sutelktume prie baltų faktų.
2. Baltų kalbose turime visą būrį vietovardžių, kuriuose nesunkiai galima išskirti šaknį Pal-/Pel-: lie. up. Palà, Palangà, Palėja, Palinis, ež. Palaĩkis, up. Pelà, Pelesà, Pelyšà, la. up. Pala, pv. Palejas, up. Pėla ir kt.
Jie kildinami iš fiziografinių terminų: lie. palà „bala, raistas, pelkė“, pãlios „užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai“, *pela „pelkė“, la. palas, paļas „pelkėtas ežero krantas“ (Vanagas 1981, 241).
Baltų žodžiai turi atitikmenų ir kitose ide. kalbose: dakų pala „bala, pelkė“, trakų Palae, lot. palus „bala“ ir t.t. (LEW 532t. ir kt.;
E. Fraenkelis spėja esant tos pačios šaknies ir la. paėts, paėte „Pfütze; upeliukas“ bei r. hidr. Полота).
Aptariamosios šaknies onomastiniais dariniais laikytini ir kai kurie slavų žemėse užfiksuoti vietovardžiai: kaimai Baltarusijoje Пéлiшча (vak. Polesė); kaimas ir miškas šalia jo Палюшына, Палėшынскi (vak. Polesė), Пелякà (Vitebsko sr., galbūt sietinas su pélkė), Пėлiкi (Vitebsko sr.), Пелесà (Gardino sr.), ežeras ir kaimas Пялíк, var. Палíк (Minsko sr.), up. Пéла (Vilijos int., Nemuno bas.), up. Пелéка, Пелесà (Nemuno bas.); ež. Пелик (Dniepro bas., V. Toporovo nuomone, tai prūsų Pelike atitikmuo, ТТ 201, dar žr. TT 202); miškelis Палé (Minsko sr.); pieva Палiёва (vak. Polesė);
Rusijoje hidr. Полутинский (Okos bas.; J. Otkupščikovas jį kildina iš apeliatyvo pãlios mažybinės formos *paliùtė(s), plg. up. Paliutė (Откупщиков 2004, 90)).
Balsių e/a kaita šaknyje baltų kalboms nėra svetimas reiškinys. Ji pasitaiko, kaip manoma – sporadiškai, ir kituose žodžiuose, plg. lie. belà „bala, pelkė“, „vėdryninių šeimos augalas, plukė“ greta plačiau vartojamo lie. balà „t.p.“, stabulė : stebulė ir t.t. (Karaliūnas 2004, 132).
3. Atkreiptinas dėmesys ir į slavų kalbose užfiksuotus bendrašaknius apeliatyvinius skolinius iš baltų kalbų: tai jau minėtas ukr. (rytų Polesė) пáлi „žemas reljefas“, kuris, sprendžiant iš arealo, yra rytinių baltų substrato liekana; plg. tos pačios šaknies vedinį le. polwy/pulwy „vasarą sausos, o pavasariais užliejamos paupių pievos ties Narevu Lomžos apylinkėse“, kurį A. Nepokupnas laiko skoliniu iš pr. palwe „laukinis, bemiškis, pelkėtas kraštas“ (Непокупный 1976, 139 142).
4. Galima dar būtų remtis ir fiziografinėmis aptariamojo regiono ypatybėmis: Polesės zonai būdingiausia ypatybė – žemas reljefas ir pelkių, užakusių ar atvirų liūnų, raistų gausa. Vietovės pelkėtumas į akis krinta labiau, nei netolygiai pasiskirsčiusios miškų salelės.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs: „Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“
( http://www.probelar.ru ).
Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.
5. Pagaliau vertėtų atsižvelgti ir į šaknies (kamieno?) poles- vedinių semantiką kaimynų slavų kalbose. Plg.: r. полéсье 1. „didelis valdiškas miškas, besitęsiantis nuo Oriolo iki Maskvos gubernijos“, Tambovo, Tulos, Oriolo tarmės; 2. „medžio šaka“, Tverės tarmės; 3. „medžioklė“, Oloneco tarmės (СРНГ 1995, 60); 4. „miškinga vietovė“ (СРЯ 1953, 303); 5. „pelkėta vietovė, apaugusi retu mišku“ (СРЯ 1984, 257); полескóй „esantis lauke; lauko“, Kurgano tarmės; полéсица „uogienė; nei šis, nei tas, niekai (apie kalbos turinį)“, Pskovo, Tverės tarmės (СРНГ 1994, 58).
Tuo tarpu reikšmė, nuosekliai siejanti vietovę su mišku, būdinga kitos darybos žodžiui подлесье 1. „vieta, ruožas prie miško“, Jaroslavlio, Voronežo tarmės; 2. „nedidelis miškelis“, Smolensko tarmės; 3. „miško pakraštys“, Novgorodo, Smolensko, Voronežo tarmės; 4. „bemiškis plotas, sklypas“, Sverdlovsko tarmės (СРНГ 1994, 63).
Beje, pastaroji reikšmė būdinga tik vėlyvųjų persikėlėlių iš centrinių Rusijos rajonų tarmei, tad laikytina nauja ir nedėsninga.
Taigi susidaro įspūdis, kad šaknis poles- slavų tarmėse neturėjo vientisos, aiškios semantikos. Kartais semantika siejama su лес „miškas“, o kartais - su поле „laukas“.
Tokie nemotyvuoti semantikos, taip pat – ir pamatinio žodžio įvairavimai paprastai būdingi atvejams, kai į kalbos sistemą mėginama įsprausti skolinį.
Kuris geografinis terminas ar toponimas galėjo pasitarnauti tiesioginiu skolinimosi šaltiniu, šiandien pasakyti būtų keblu.
Galbūt visam regionui pavadinti galėjo būti apibendrintas (o vėliau suslavintas) koks nors hidronimas, pvz., Pel-es-à. Šiuo atveju priebalsis -s- priklausytų baltiškai hidroniminei priesagai (plg. up. Lauk-es-à = ryt. sl. Лучеса, Pyv-es-à ir t.t.). Tačiau neatmestina ir prielaida, kad regiono pavadinimo Polesė pagrindu tapo apeliatyvas blt. *palios „didelės pelkės“.
Šiuo atveju priebalsis -s- Polesės pavadinime būtų sustabarėjusios daugiskaitą žyminčios baltiškos galūnės liekana.
Panašių sustabarėjusių galūnių, įterptų į suslavintą baltizmą, yra ir daugiau: blr. (Polesė) кул-íс-ок „ne iki galo iškultas pėdas“, šalia baltarusių, lenkų rusų ir ukrainiečių kalbų tarmėse plačiai paplitusios labiau suslavintos formos kul, куль „didelis pėdas ar glėbys šiaudų, šieno, linų ir pan.“; r. (Archangelsko sr.) дреб-ус-ė на „klampynė, liūnas“, kurio vidury „įstrigo“ baltų būdvardžio dreb-ùs
„virpantis, liulantis“ galūnė -us-.
Vietovardžio siejimas su apeliatyvu, reiškiančiu „žemą, pelkėtą vietovę“, turi tipologinių-semantinių paralelių ir kitose kalbose, plg. Romos imperijos istorinės srities pavadinimą Pannonia, kuris kildinamas iš toponimo *Pannona ir siejamas su tos pačios šaknies ilyrų kalbos žodžiu, reiškusiu „pelkė, bala“, savo ruožtu giminišku pr. pannean „pelkė, bala“.
Taigi ilyrų kalboje *Pannona galėjo reikšti „pelkių miestas“, o dabartinis Vengrijos ež. Balaton pavadinimas atsirado kaip ilyriškojo toponimo slaviška semantinė kalkė, plg. prasl. *bolto „pelkė, bala“ (Трубачев 1992, 6).
Pagaliau, kaip beaiškintume toponimo Polesė kilmę, jau pats klausimo formulavimas skatina kryptingai pasidomėti baltiškos kilmės pelkių ar žemų, drėgnų vietų pavadinimais slavų kalbose.
Krinta į akis, kad tai – viena gausiausių ir ryškiausių teminių grupių, kuri būdinga ne klajojantiems kultūriniams skoliniams, o substratiniam paveldui.
Be jau čia suminėtų baltiškos kilmės pavadinimų палi, дребусина, įvairiose slavų kalbų tarmėse užfiksuota dar kelios dešimtys panašios reikšmės baltizmų.
Mokslinėje literatūroje gana dažnai minimi šie baltizmai:
blr. алéс „klampynė, liūnas: pelkė miške“, paplitęs daugiau vakarų Baltarusijoje; le. alos „pelkė, liūnas“ (Lenkijos-Baltarusijos pasienyje); r. алёс „šlapia vieta; klampynė“ (smolensk., Padnieprė); ukr. ольос „gražus miškas, skirtas iškirtimui; liūnas“ (Polesė), alos „t.p.“ (Belovežo girioje esančios paribinės baltarusių-ukrainiečių tarmės) ← blt., plg. la. alots „šaltinis“ (žr. Лаучюте 1982, 9 ir kt.); blr. (šiaur. vak.) кýдра „miškas pelkėje“, „tvenkinys, užtvanka“, кудрá „mažas ežerėlis“, кýдзяркa „nedidelis miškelis lauko ar pelkės viduryje“ ir t.t.; le. (tarmės Lietuvoje) kudra, kuderka, kudziarko „ežerėlis“; ukr. (šiaur. vak. Polesė) кýдра „nedidelis tvenkinėlis; miško salelė“ ← lie. kėdra, kūdrà „tvenkinys; nedidelė pelkė; šlapia krūmais apaugusi vietovė“ (žr. Лаучюте 1982, 37 ir kt.); blr. мярéча, r. dial. мерéча, мярéча „drėgna, šlapia vieta; pelkė“ ← blt., plg. lie. markà „duobė, kūdra linams merkti“, merkti „nardinti į vandenį“, la. mērce „padažas“, mērkt „merkti; vilgyti, mirkyti‘ ir t.t.; taip pat plg. r. up. Мерка (Maskvos upės bas.), kurios pavadinimas kildinamas iš baltų kalbų (plačiau Oткупщиков 2004, 86); blr. пéлька „nedidelis vandens telkinys“, пель „pelkė“ – visame Polesės regione; le. rašt. pam. pelca, pełka(ła) „prasta žemė; žemuma; pelkė“; r. пéлька „eketė“ (vak., briansk.); ukr. пéлька „eketė“, пелá „didelė vandens pilna duobė“ (Polesė) ← lie. pélkė (Лаучютe 1982, 19t. ir kt.); blr. рóйст(а), var. рóйства, райставíна „pelkė, pelkėta vietovė“; le. dial. (šiaur. ryt. ir Lietuvoje) rojst(o), rojsta „pelkėta vieta, raistas“; r. ройст (tarmės Lietuvoje) „krūmais apaugusi pelkėta vietovė“ ← blt., plg. lie. raistas (Лаучюте 1982, 33 ir kt.); blr. liter. твань „klampi vieta, liūnas“, r. dial. (vak., pietvak. ir centr.) твань, dial. var. тваль, тванья, квань „klampi vieta, liūnas“; ukr. dial. твань, тваль „klampus tirštas purvas upėje, pelkėje“ ← blt., plg. lie. tvãnas, tvìnti, patvanỹs „laikotarpis po potvynio“, la. tvans „smarvė, dvokas“ (Лаучюте 1982, 40; kitaip – K. Būga, V. Urbutis).
Čia suminėti tik tie skoliniai, kurie paplitę dviejose ir daugiau slavų kalbų, bet tokios teminės grupės baltizmų esama ir daugiau.
Substratinės kilmės pelkių pavadinimams galima būtų priskirti ir kai kuriuos tik siaurame ir su dabartiniu baltų kalbų arealu nesusisiekiančiame plote užfiksuotus žodžius, tokius kaip:
ukr. (Polesė) бедра „apsemta loma, lyguma; duobė“ ← la. bedre „duobė; išvažinėta vieta ant kelio“ ← lie. bẽdrė „duobė“, plg. dar la. bedriens „vieta, kur daug nelygumų, duobių“ (Невская 1972, 318; Лаучюте 1982, 91).
A. Nepokupnas, anksčiau šiuos žodžius laikęs baltizmais, vėliau priskyrė rytų slavų dialektizmams, bendros kilmės su atitinkamais baltiškais žodžiais (Непокупный 1975, 11); praslaviškai leksikai juos priskiria A. Anikinas (Аникин 1955, 68; taip pat Топоров ПЯ 1975, 205).
Slaviška šio žodžio kilme verčia abejoti semantinės ir morfologinės (moteriškoji giminė) aptariamųjų slavų dialektizmų ypatybės, būdingos tik tam arealui, kuriame neabejotinai yra veikęs baltų substratas, ir turinčios atitikmenų būtent baltų kalbose.
Substratiniais baltizmais laikytini dar šie geografiniai terminai:
r. пурвиж „durpinga pelkė“ (olonec., Лаучюте 1982, 90); мелда „balkšva, dumblinga dirva“ (volog., Лау ч ю т е 1982, 120); r. балда „užakęs, karosų pilnas ežeras“ (jarosl., pavolg.) bei variantai бáлдавина „ūksmingas ežeras, kuriame veisiasi karosai“ (rostov.), балдóвина „t.p.“ (jarosl.); r. лома (pskov., tver.), лом „pelkė, raistas“ (pskov., tver.), sen. r. ломъ, ломá «полтина» (kostrom.), лáмė „pieva, apaugusi smulkiu mišku, krūmais, kartais užliejama vandeniu“ (pskov.), ламь „dykynė, dirvonas“ (novgor.), лáма „pelkėta pieva“ (archang.), ломь „pelkė“ (sverdl.), ломė „užliejama pieva upės žemupyje“ (pskov., tver., plg. pievos pavadinimą Ломы pskov.); blr. rašt. pam. лом ← la. lāma „bala, pelkė, liūnas“ (Лаучюте 1982, 55) ir kt.
Rusų tarminių žodžių, reiškiančių „pelkė; užliejama pieva“ ir pan., galimą skolinimąsi iš baltų kalbų šaknies lam-/lom- darinių liudytų ir gausūs slavų hidronimai, kurių baltiška kilmė jau aptarta mokslinėje literatūroje.
Pavyzdžiui: up. Лама (Volgos aukšt., Топоров 1972, 233), ež. Ломок, up. Ламша (Okos bas., Откупщиков 2004, 96), Ломна, Ломенка (Dniepro bas.) bei Lomno, Łomne (Vyslos bas.), Łome, Łomene (Elbės bas., Топоров 1972, 233).
Tikriausiai tos pačios – baltiškos – kilmės yra ir šie dar neetimologizuoti Okos baseino hidronimai:
Ламенка, Ламенная, Ламенской, Ламка, Ламо, Ламовис, Ламота, Лом, Лома, Ломенка, Ломна, Ломной, Ломля, Ломы (ГБО 26, 87, 224, 30, 58, 246, 220, 251, 191, 268, 163, 16, 103) bei grupė Baltarusijos mikrotoponimų: km. Лóмы (Bresto sr.), l. Ламáка, mšk. Ламė, Ламкí ir kt. (Minsko sr.).
Tiek lam-/lom- šaknies apeliatyvų, tiek ir jų onomastinių darinių etimologiją sunkina balsių a/o kaita šaknyje, kuri būdinga ir baltų žodžiams, ir jų atitikmenims slavų kalbose, plg. pr. Lamen, Lammoten, lie. Lomà, Lomnà, la. Lame, Laminu purvs, kurš. Lammato ir kt.).
Baltų substrato paveldu laikytinas ir r. dial. дребь „raistas, pelkė“ (olonec. ir kitos šiaur. rusų tarmės), „pelkė, liūnas, apaugęs mišku“ (archang., pskov.), дрéби „eglyno tankmė“ (novgorod.), дреб „pelkėta, apaugusi mišku ar krūmais, vieta“ (olonec.), дреб-езýна „klampi vietovė“ (sverdl.), plg. dar veiksmažodį дребéть „дребезжать“(ivanov.). Fonetiniu дребь variantu galbūt laikytinas ir žodis дряб „vieta, apaugusi krūmynais“ (tver., СРНГ 1994, 225).
Atsižvelgiant į arealą, kuris yra būdingas rusų tarmėms, patyrusioms baltų substrato įtaką (žinoma, neskaitant vėliau kolonizuotų Uralo, Pavolgio ar Sibiro regionų), į fonetiką (šaknies -e-) bei specifišką „pelkinę“ semantiką, šaknies dreb- žodžiai rusų kalboje sietini su lie. drebėti „virpėti, tirtėti“, drebùs „kas tuoj dreba; virpantis“ (E. Fraenkelis nurodo tik formą drabùs „drebantis, virpantis“, LEW 102, o LKŽ II 2 623 ir 675 pateikia abi formas), la. drebêt „virpėti, tirtėti“ etc., pr. dirbinsnan (taisytina į dribinsnan) „Zittern“.
Kai kurie tyrinėtojai šiuos žodžius laiko giminiškais r. dial. (novgorod.) дробеть „nedrįsti, kuklintis“, дробкой, дробной „nedrąsus“ (Būga 1958, 437; LEW 103), kurie toliau siejami su r. дробь.
Taigi atsižvelgiant į toponimo Polesė semantines, etimologines, arealines ypatybes, esama rimto pagrindo teigti, kad tai – baltiškos kilmės pavadinimas, reiškęs „didelių pelkių“ kraštą, o semantinės sąsajos su „mišku“ atsirado vėliau, rytų slavų gentims ėmus įsisavinti ir kraštą, ir jo baltiškuosius vietovardžius.
POLESIE: “ALONG THE FOREST,” “ALONG THE VALLEY” OR “LAND
OF GREAT SWAMPS”?
S u m m a r y
Polesie is a territory inhabited by speakers of an Eastern Slavonic dialect called “Poleshuk”, stretching across southern Belarus, northern Ukraine, several neighboring western regions of Russia and part of the western headwaters of Poland’s section of the Pripet River.
The Polesie region is extremely significant for the history of old contacts between Balts and Slavs, because of its linguistic peculiarities and archaeological monuments, which offer evidence that this could have been the zone where Balts and Slavs first met, the strongest traces of which were impressed in the local place names.
The abundance of Baltic traces in the Polesie region calls for greater attention to the origin of the name Polesie itself.
This article presents arguments casting doubt on the Slavic origin of the name: supposedly Polesie = Slav. (R.) po- + les- (по- + лес-) “along the forest”, from R. лес “forest”, cf. по-бережье “along the shore”, etc. Even those linguists who tend toward maintaining that the etymology is based on “forest” try to connect Polesie with Baltic hydronyms such as Pala, Pelesa and others, which etymologically have nothing in common with the meaning “forest.”
Based on appellative and onomastic constructions of the Baltic pal-/pel- root and borrowings of these in the Slavic languages, it is suggested that the proper name Polesie needs to be considered as part of the heritage of the Baltic substrate, a word whose “ancestors” could have been either a hydronym with the affix -es- (e.g., Pelesa), or a geographic term meaning “large swamp”, cf. Lith. palà “marsh or morass, bog, swamp”, palios “large swamp in places where lakes have been overgrown, wasteland”, Latv. palas, paļas “marshy lake shore” and others. Similar typological/semantic parallels exist in other regions, cf. Pannonia “historical Roman province in the area of the present-day lake Balaton”, whose title *Pannona is sought in the appellative meaning of “swamp, bog” in the Illyrian language, cf. Baltic (Prussian) pannean “swamp”.
A Baltic origin for Polesie is also strengthened by the fact that a large portion of the borrowings from the Baltic substrate in the various Eastern Slavonic languages are comprised of words for wet, low and swampy places, e.g.: alos, алес “swamp, marsh, quagmire” (Polish, Belarusian, Russian, Ukrainian); kudra, кудра “forest in a swamp, small lake” (Polish, Belarusian, Rus., Ukr.); pelka, пелька “swamp, depression” (cf. Lith. pelkė “swamp”) (Polish, Belarusian, Rus., Ukr.); rojst(o), ройст(а) “swampy place, bog, fen” (Polish, Belarusian, Rus.); твань/тваль “swampy place, quagmire”; R. пурвиж “peat- bog”, балда “an overgrown lake filled with crucian carp)”, лом(а)/(о) ламė “swamp, bog, fen, marshy meadow”, дребь/дреб “fen, swampy place overgrown with forest” and so on.
In light of the semantic/typological, etymological and areal features of the toponym Polesie there is strong basis to the claim that it is of Baltic origin and possibly meant “land of great swamps”, while the semantic connections with “forest” arose later, following inhabitation of the land by the Eastern Slavic tribes and their adoption of the local Baltic toponyms.
LITERATŪRA
Būga K., 1958, Rinktiniai raštai, I, Vilnius.
Karaliūnas S., 2004, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, I, Vilnius.
Laučiūtė J. S., 2003, Vakarų baltų kilmės žodžiai Polesės slavų tarmėse, – Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai, IV (= Tiltai, Priedas Nr. 14, Klaipėda), 21–24.
Vanagas A., 1981, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius.
Агеева Р. А., 1990, Страны и народы: происхождение названий, Москва.
Аникин А., 1995, К изучению бвлто-славянских лексических связей, Москва.
ГБО – Г. П. Смолицкая, Гидронимия бассейна Оки, Москва, 1976.
Лаучюте Ю. С., 1982, Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград.
Невская Л. Г., 1972, Словарь балтийских географических апеллятивов, – Балто-славянский сборник, Москва.
Непокупный А. П., 1976, Балто-севернославянские языковые связи, Киев.
Откупщиков Ю. В., 2004, Древняя гидронимия в бассейне Оки, – Балто- славянские исследования, Москва, 83-114.
Седов В. В., 1979, Происхождение и ранняя история славян, Москва.
СРНГ – Словарь русских народных говоров I–, Ленинград (Санкт-Петербург), 1965–.
СРЯ 1953 – Словарь русского языка, сост. С. И. Ожегов, Москва.
СРЯ 1984 – Словарь русского языка, III, Москва.
Супрун А. Е., 1989, Введение в славянскую филологию, Минск.
Толстая С., 1996, Этнолингвистическое изучение Полесья: состояние и перспективы, – Полiсся, Киiв, 47–54.
Толстой Н. И., 1995, Этнокультурное и лингвистическое изучение Полесья (1984–1994), – Славянский и балканский фольклор, Москва.
Tопоров В. Н., 1972, „Baltica“ Подмосковья, – Балто-славянский сборник, Москва.
Топоров В. Н., 1975, Прусский язык. Словарь, А–D, Москва.
Трубачев О. Н., 1992, Языкознание и этногенез славян, VII, – Этимология. 1988–1990, Москва.
TT – В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1969.
Широков О. С., 1985, Введение в языкознание, Москва.
KAI KURIE SUTRUMPINIMAI
bas. – baseinas
hidr. – hidronimas
int. – intakas
l. – laukas
mšk. – miškas
pv. – pieva
rašt. pam. – raštijos paminklas
sr. – sritis
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Slavistikos centras
Klaipėdos universitetas
Herkaus Manto g. 84
LT–9294 Klaipėda
Lietuva
| Prikabinti failai: |
Седов. Распространение ятвяжских курганов.jpg [ 97.09 KiB | Peržiūrėta 12635 kartus(ų) ]
|
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Vas 2011 00:14. Iš viso redaguota 23 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
