Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios neįprastos istorinės ir ne istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Puslapis 1 iš 1

[ 13 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Alko mįslė

Kęstutis K. Urba. Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema

Šiaurės Atėnai, 1997.XI.22 Nr. 45 (389)

http://www.lithuanian.net/lt/svingas.htm

Jau beveik pusė metų vaikštau kaip alko mįslės apsėstas.

Dar 1896 metų Teodoro Grinbergerio „Baltistikos dalykuose Lasickio knygelėje“ pažymėta, kad alkas skamba panašiai kaip gotų alhs - šventykla.

Kazimieras Būga 1908 m., gindamas lietuvių kalbą nuo jos menkintojų, ne tik išvardijo virtinę alko sinonimų - idolus, stabus, balvonus etc., bet ir atkreipė dėmesį į sanskrito arča.

Kalbininkas Pranas Skardžius 1943 m. išleistoje „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ ir archeologas Aleksejus Luchtanas, 1990 m. „Kultūros baruose“ rašydamas apie Kernavės alkvietę, vėlgi grįžo prie gotų termino.

Pastarasis paminėjo dar ir J. Pokorny nurodytus sen.anglų ealh bei saksų alah, reiškiančius apsaugotą vietą.

Intuicija kužda, kad tai nors ir labai svarbu, bet vis dėlto dar ne sprendimas, todėl skubėdamas Pilies gatve linksniuoju dvi dešimtis graikų mitologijos būtybių: Alkaides, Alkajos, Alkatoos, Alkestis, alkides, Alkidike, Alkimede, Alkimedes, Alkidemont, Alkinoos, Alkione, Alkioneus, Alkippe, Alkis, Alkitoe, Alkmeon, Alkon, Alksjon ir bene žymiausios – Heraklio motinos ir Dzeuso pačios vardą - Alkmena.

Neduoda ramybės ir Europos žvėrių karaliaus – briedžio angliškas įvardijimas elk bei taip pat skambantis miestelio pavadinimas Lenkijoje.

Pasklaidžius graikų kalbos žodyną šis tas paaiškėja: alhn reiškia briedį ir jo savybes – jėgą, stiprumą, drąsą.

Beliktų prisiminti lotyniškąjį šio žvėries vardą - alces, kurio darybą, išliekant nuosekliam, tenka bandyti aiškinti kaip žyminčio vandenį al- bei cesso (lot.) – tinginiaujančio (prie vandens), arba, dar geriau, corn - rago samplaiką.

Peno Zemaiciu alkas apmąstymams bei pajuokavimui pateikia ir akad. Zigmo Zinkevičiaus fundamentalioje knygoje „Lietuvių kalbos dialektologija“ įdėtas ketvirtas žemėlapis, rodantis, kad arčiau Anglijos – apie Vilkaviškį, Jurbarką ir Tauragę tarmiškai sakoma elksnis, elkūnė.

Suprantama, šie dialektizmai, rodantys a ir e kaitą, yra pakankamai modernūs, tačiau kas dabar pasakys, kiek kartų ir kur Europoje vartaliojosi šios balsės žodžių pradžioje. Svarbu, kad tai įmanoma fonetiškai ir atsispindi Lietuvos ežerų bei upių vardyno gražumėlyje: Alkas, Alkantis, Alkupis, kelios dešimtys Alksnų, Alnas, Alniaragis, Alnis, Alnupis ir Elkupis bei Elna.

Bičiuliai, sužinoję, kur nėriau, ne tik reiškia užuojautą, bet ir remia prie sienos – o kodėl alkas Žemaičiuose dažniausiai šventas kalnelis, apaugęs medžiais, o Aukštaitijoje – pieva, laukas. Žinau pats, kad apie Raseinius alka dar ir balokšnis, tvenkinys.

Į diskusijas neskubi leistis, nes dar pačiam gerai neaišku, iš kur Ispanijoje greta graikams, prancūzams bei Sigitui Gedai suprantamo kalvelės pavadinimo colina vartojamas sinonimas alcor, alcantarilla - tiltelis per pelkę, alcancia 0 indas aukų rinkimui, o alces tas pats briedis, kurio garbinimui, norisi manyti, ir buvo skirti žemaitiški ir prūsiški alkai.

Tenka gilintis toliau – universiteto bibliotekos lentynoje aptinku apdulkėjusį ir daug sveriantį Joano Corominaso „Diccionario criticoetimologica de la lengua castellana“, išleistą dar 1954 m. Šveicarijoje, o jame paaiškinta, kad Alcor tai ta pati colina, tik kildinama iš arabiško artikelio al ir Šiaurinėje Sacharoje vartojamo kalvos pavadinimo, kuris skamba visai slaviškai - gūr, daugiskaita gara.

Esu skaitęs, kad „gora ir giria yra labai giminingi, o ar arabiški miražai ne slavų ar germanų veržimosi į Romos imperiją IV-VII a. pėdsakai, kada pereita per visą Europą ir gerokai pasivaikščiota šiaurinėje Afrikoje, - atsakyti negaliu. Būna ir atsitiktinių sutapimų, greičiausiai taip ir yra.

Žymiai daugiau rūpesčių sukelia magiškasis skiemuo al- (el-). Pakvimpa tikra žodžių alchemija. Aprimstu tik Erico Partridge‘o trumpame anglų kalbos etimologiniame žodyne greta dramblio - elephant aiškinimo radęs tvirtinimą, jog graikiškas el- yra žymiai ankstesnis už arabišką artikelį. Jaučiu, kad prie šios problemos dar teks grįžti, nors ir matau, kad viena lingvistinė mįslė bematant sukelia dar dešimtį.

Kad senais laikais briedis užėmė žymiai svaresnę vietą nei nūnai, liudija ir senieji mitai.

Ketvirtasis Heraklio žygis – Kerinėjos auksaragio danieliaus, kurį teko vytis iki pat Dunojaus ištakų (kurios, kaip manyta, prasideda tolimoje šiaurėje), sugavimas.

Ten pat, kur „Kalevalos“ herojui Leminkeimui teko vaikytis piktos dvasios – Hysio briedį. Apdainuota 13 ir 14 giesmėse.

Nors atrodo, kad gal ir esu netoli alko mįslės įminimo, tačiau suprantu, kad reikia ieškoti šiai ir kitoms panašioms problemoms archimediško atramos taško ir dar keleto aksiomų, kurias, skaitydamas įvairiausius žodynus ir mąstydamas apie kalbodarą, jaučiu apčiuopęs.

Kalbininkai į prasmių suteikimą vienetams, mažesniems nei žodžio šaknis, žiūri labai atsargiai, Kursiu nerija tačiau besiaiškindamas žodžių darybos, jų pirmykščio konstravimo principus į tai būtinai kaktomuša atsitrenki.

Mokslavyriai yra nustatę, kad žmogaus smegenų darbą galima palyginti su tinkline struktūra, vykdančia atskirų objektų atpažinimą remiantis jų panašumu. Kitaip tariant, mąstymo, sykiu ir vaizdinių bei garsų, asociatyvumas yra užprogramuotas fiziologinėje smegenų struktūroje.

Todėl pirmąją suformuluotą kalbodaros aksiomą – pirmykščiai žmonės naujų žodžių darybos metu objektus, siejamus konkrečios situacijos, dažnai paženklindavo tuo pačiu garsų sąskambiu, - galima būtų palyginti su džiazavimu atskiros morfemos tema.

Pavyzdžiui, kad ir vandeningos al- variacija: alalauja alkos, kelia alasą prie alerų (ajerų prie ežero) alniui alatijant. Itin įdomi ir rusų vartojamų žodžių seka kostj, kopjo, kopatj, kopyto, kostior, kastriulia, kostiak, kol, kolotj, kotiol, kuri gali atspindėti situaciją – su ietimi kauliniu antgaliu nukovęs bekapstantį kanopa žvėrį, išsivirė puode ant laužo. Nors dauguma šių žodžių ir skoliniai, tačiau būtent jie gali leisti patikslinti kalbos susiformavimo laiką ir vietą.

Antroji aksioma džiazo terminais reikštų, kad temos įtvirtinimui klausytojų atmintyje padeda jos varijavimas tame pačiame klube.

Kalbodaroje tai skambėtų – naujadarų įtvirtinimui leksikoje turėjo reikšmę panašiai skambantys kiti žodžiai, susiję su jo vartojimu, kuriuos savo ruožtu dar labiau įtvirtina naujadaras.

Pvz., latvių lankas - loks ne tik sustiprėjo, bet ir padėjo įsitvirtinti paribyje neaiškios kilmės žodžiui lokys, kurį tenka aiškinti danų žodyne netyčia atvertus lokke - įvilioti (matyt, į duobę, uždengtą šakomis). O jei nepavyktų, tai beliktų susigriebti ar,d ar geriau, griebti už lokkehoved - garbiniuotos gauruotos galvos ir vėl ieškoti slaviško logovo, leidžiančio apmąstyti dar vieną germanų, baltų ir slavų medžiotojų pažinties etapą.

Ir trečioji metodologinė pastaba, dėl kurios ir neverta ginčytis – jei žodis atspindi senąją klajoklių medžiotojų ir žvejų būtį, tai jo analizė būtina pakankamai plačiame geografiniame areale ir atitinkamame archeologiniame ir, jei įmanoma, mitologiniame kontekste. Kadangi žodis, lietuvių kalboje atrodantis nedalomu, indoeuropietiškame ar dar platesniame kontekste gali pasirodyti atskirų prasmių samplaika, jų transformacija ir evoliucija.

Suprantama, pastarieji principai automatiškai neduoda net mažiausių argumentų indoeuropiečius kildinti iš Viduržemio jūros pakrantės 13 tūkst. metų prieš Kristų, o ne gerokai vėliau, drauge su gyvulininkystės plitimu, - tačiau padarius šią prielaidą žaidimas morfemų ir fonemų panašumais įgyja prasmę, nes galima manyti, kad tuometinė medžioklių ir žvejų kalba buvo gerokai primityvesnė ir skurdesnė nei antrajame tūkstantmetyje finikiečių rašto sukūrimo metu. Ji turėjo apimti pagrindines daiktavardines sąvokas, žyminčias būtį, ir aktyviai formavosi traukiant į šiaurę.

Pagaliau ir įdomu, o ką pavyktų, jei ne įrodyti, tai bent pagrįsti pasirinkus tokias prielaidas ir principus. Nieko nepadarysi, vandens ir ieties prasmių įžiūrėjimas elnio pavadinime vilioja tolyn į žodžių tankumyną.

Gerai turėti atspirties taškus, tačiau suprantu – spęsdamas spąstus alkui, pats save įklampinau, nes pirmoji aksioma gali pareikalauti spręsti iš pirmo žvilgsnio absurdišką uždavinį – atsakyti, kas bendra tarp alko, alksnio, alkūnės, alkano.

Sprendžiant sudėtingą problemą, gerai turėti galingus metodus.

Šiuo atžvilgiu glotochronologų ginklas – prielaida, kad per tūkstantmetį dvi giminingos kalbos praranda fiksuotą kiekį bendrų žodžių, atitinka matematikos lygtį, kurį arabai buvo pasiekę prieš tūkstantmetį.

Įvairių objektų sąryšių analizei per pastarąjį šimtmetį sukurta galinga matematikos šaka – grafų teorija, leidžianti efektyviai spręsti trumpiausio kelio nuo vieno iki kito objekto (šiuo atveju, žodžio) uždavinius arba išrinkti atskiras susietas jų grupes.

Tačiau kol žodžiai ilsisi kartotekose, o ne kompiuterio atmintyje, kol negalima paprašyti elementariausio – pateik visus žodžius su al-, alk- ar el-, tenka vedžioti akis po žodynų puslapius, pasikliauti intuicija ir trupučiu sėkmės. Ir ant popieriaus lapo surašius įvairius giminingus žodžius, jungti juos rodyklėmis bei strėlėmis, kaip daroma minėtoje matematinėje teorijoje.

Traukiant į alko medžioklę būtina išsiaiškinti, kokius ginklus pasiimti. Jei baltai ir slavai medžioklės įrankį, šaudantį mažomis ietimis – strėlėmis, pavadino lanku ir luk, o pietvakarių Europoje panašiai vadintas ne lankas, o ietis (lance, lankea), tai galima manyti, kad pirmieji medžiotojai prie Baltijos atėjo ginkluoti tik ietimis.

Lanko gamybos technologija tikriausiai bus juos pasiekusi šiek tiek vėliau ar pasivijusi pakeliui.

Archeologų duomenys sako, kad lankas, pagrindinis viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) įrankis, Lietuvos teritorijoje pasirodė anksti – 10-8 tūkst. m. pr. Kr.

Deja, visose paleolito gyvenvietėse, kurių nedidelį sąrašą papildė ir praėjusią vasarą surasta prie Žeimenos, aptinkama ir titnaginių strėlių antgalių, todėl archeologų duomenys dar neleidžia nusakyti ieties pavadinimo į lanką momentą.

Tačiau kalbiniu požiūriu šis „tektoninis lūžis“, terminijoje reiškiantis ribą tarp germanų ir baltų bei slavų (ar jų protėvių – nuosaikesniems skaitytojams), akivaizdus.

Pietvakariai turi žodžių komplektą lance, long (angl. Ilgas), lank (angl. aukštas ir lieknas), bow, bogen, arc (lanko pavadinimas), o mes - lanką ir lenktą, kaip ir turi būti džiazuojant la- tema.

Pastebėjus, kad slavams lenkti - gnutj ir sgibatj, o liakatjcia reiškia bijoti, galima bandyti spręsti apie lankų įsigijimo aplinkybes, tačiau prieš akis įdomesnis klausimas: koks tada senasis ieties pavadinimas?

Ieties ir ilgumo darybos vienalaikiškumas bei pirmoji aksioma leidžia užrašyti jų lygtį: (angl.) lance : long = (vok.) lance : lang = (norv.) lance : lang = x : ilgas = y : dolgij.

Perkratęs visus įmanomus pagalius, kartis, ietis, kuolus, apsistoju ties vieninteliu tinkamu sprendiniu - žalga, gražiai derančiu prie nieko nepaaiškinančio žalgirio, kuriam, matyt, bus tekusi antrosios aksiomos numatyta dalia.

Į slaviško atitikmens vietą tinka tik dalba, su dolbitj vėl keliantis žodžių nuosavybės klausimus, bet man žymiai svarbiau patikrinti sprendinį arba įrodyti, kad žalga, reiškianti kartį užtvankoje su pratekėjimu žuvims gaudyti, labai senas žodis. Ne jaunesnis kaip atkasta užtvara su protaka senovinėje Šventosios gyvenvietėje.

Vartant žodynus ir, žinoma, ieškant visai kitko, akys užsikabina už karelų šalgo - karties, suomių salko, Archangelsko rusų šalga - karties užtvankoje žuvims gaudyti, miško kirtimui.

Atvertęs žymiąją Juliaus Pokorny „Indogermanisches etymologisches Worterbuch“ su nuorodomis į indoeuropiečių kalbų šaknis bei prasmes ir nuo pirmo puslapio pajutęs savo menkumą, apsidžiaugiu, kad žalga siejama su gotų galga - kuolu, sen. islandų gelgia - kartimi, pagaliu, atkeliavusi iš žemyno, sen. airių galar - nelaime, gedėjimu, o gall - šlove, bei Briedis sen. germanų Galgen - kartuvėmis.

Šiek tiek padžiazavęs žalgos tema, susieju g- virtimą į g- su medelio žalumu, genint šakas, ją pačią su žala, žalojimu, galia, galiūnu.

Ir džiaugiuosi kaip nežinau kas, aptikęs, kad nuo Britanijos iki Šiaurės Ledjūrio žalga visur turi giminaičių, o juos galėjo palikti tik klajotojų keliautojų grupės, nes nepradėsi aiškinti, kad keltai išaiškino germanams ir baltams, kas yra kartis, o šie dar ir pas finus nuvykę juos išmokino žuvis užtvankoje gaudyti.

Negalėjo būti tokio supergalingo ar „žalgingo“ etnoso, nusidriekusio per visą žemyną. Buvo keliautojai, ėję ir nuėję į šiaurę iš pietų paskui ledyną.

Kalbininkai jau kada pastebėjo, kad pas mus ir Suomijoje panašūs ne tik žuvų - ešerio, ungurio, vėgėlės bei vėžio pavadinimai, bet ir žeberklo, anksčiau dar vadinto akstimi, akstinu.

Todėl ir žalga gerai prisišlieja prie šios žodžių grupės bei dar V. Thomseno minimo suomių toe – takišys (užtvara upėje su įtaisytomis varžomis žuvims gaudyti; pr. takes - malūno užtvanka).

Oi, kaip man pradeda nepatikti terminas - skoliniai! Atseit, ateita iš namų, pasiimta ir parsinešta. Taip ir norisi sakyti gal ir ne itin grakštų, bet nusakantį esmę - nusinešiniai: apsistota prie Baltijos traukiant iš pietų, o po to nueita dar toliau.

Žalgomis matuojant upelių gylį ar dar ir su ietimis?

Tenka sudaryti ir ėjimo su ietimi lygtį – (angl.) lance : languid (lėtai eiti, sėlinti) = šest : šestvije, šol = x : eiti = (suom.) peitsi : y

Tinka ietis į x vietą: pabandyk akmens amžiuje išeiti į mišką be gero pagalio – apgrauš vilkas ar lokys apglėbs. Ietis ir eiti dera pusėtinai, tačiau yra dar geresnis atraminis žodis: latviškas eiti - iet ir ietu. Tai gal iš tiesų buvo eita, atsiprašau ieta, su žalgomis ir ietimis.

Iki pat elnių salos Onegos ežero šiaurinėje dalyje, kurios mezolitinėje gyvenvietėje, kaip teigia archeologai, gan ryškus baltiškas sluoksnis.

Bet prieš kalbant apie žygiavimus šiaurėn, reikia gerai išsiaiškinti – kuo gi buvo keliamasi per daugybės upių žemupius. O jų visoje Europoje nemenkų būta ir tebėra.

J. Pokorny ir M. Vasmerio (žinomo keturtomio rusų etimologinio žodyno autoriaus) duomenimis – slaviškomis lodka, iš kurių išsirutulioję visos aldijos, luotai.

Matau, kad nedera prie mano senųjų poledyninių migravimo krypčių, todėl suvokiu, kad atėjęs kritinis momentas. Išplauksiu arba ne.

Užsikabinu už kelmo ir jo slaviško giminaičio čelno bei germaniškojo scalm, tačiau kaip su juo į kitą Nemunėlio pusę persiirti, nelabai suprantu, nors ir žodis keltis rodo, kad tai įmanoma. Matyt, senovėje kelmas yra reiškęs kamieną su šaknimis, o su tokiu kaimynai sugebėdavę kažkur nusigauti.

Baltai keldavosi ir į kitą ežero pusę su luotais. Kadangi maža dalis žemaičių ties Klaipėda puodo pavadinimą taria suprantamai europiečiams - podalis (sen. germanų - pott), tai gal ir luotas lotu buvęs, mąstau.

O jei priekyje dar ir a priplakti, tai alotas nuo Simono Daukanto vartotos aldijos ne taip jau toli atrodo. Tačiau pastarąją juk kildina iš lodka ir ratas vėlgi užsidaro.

Beieškant geros žalgos pasipainioja prancūzų laivas chaland su chaloupe - valtimi ir chalutier - žveju, traukiančiu senovinį maišo formos tinklą chalut.

Atrodytų, tyrinėtinas žodis, bet kad turi konkurentų. Visų pirma mums žinomą botą - bateau. Tačiau pastarasis turi giminaitį bati, reiškiantį statyti ir griaučius, primenančius modernaus laivo statybą, o ne surasto 5 m ilgio luoto išdeginimą ir išskobimą titnago kirviu prie Noyensur-Seine Prancūzijos šiaurėje, gyvenvietėje, datuojamoje 7000 m. pr. Kr.

Po bateau atkrenta ir aviso - nedidelis jūrinis laivas, susijęs su apsižvalgymu. Kodėl profesionalai kalbininkai chaland negvildeno, sunku ir pasakyti. Italikų kalbų šaknys dažniausiai veda į lotynų ir graikų tekstus, o ne į moderniąją prancūzų kalbą, bet juk ir pastaroji gali turėti kažką tokio, primenančio gerai išlaikytą seną vyną.

Nors Prancūzų kultūros centre nėra etimologinio žodyno, tačiau dar beeinant į ten chaland išsiskaido elementariai: al siejamas su vandeniu ir -land - žemė. Senųjų medžiokių kalba luotas – tai yra pasakymas vanduo-žemė.

Kokia tada alanto, Alantos prasmė – klausiu savęs.

Ar ar reikia stebėtis, kad suomiškai lotja - barka, luotuo - akmeninga sala, į kurią reikia nusigauti ant pečių užsidėjus lanką - sipuli, kuris išlenktas - kaari ne šiaip sau, o kad su kaarna templės vietoje strėlę paleistum. Panašiai kaip su lanku karnos temple, aptiktu Šventojoje.

Todėl pamatau darbo – detaliau patyrinėti, ar nėra archajiško baltiško kalbinio sluoksnio finougrų kalbose. Ir pradedu lyg įdomiausią detektyvinį romaną naktimis skaityti: iš eilės suomių kalbos žodyną, kurį paskolino draugas.

Kas įdomesnio?

Valtyje, plūduriuojančioje prie Suomijos krantų, įžiūrėti al- drąsu ir drastiška, tačiau prisiminus, kad aalto suomiškai – banga, nešanti aldijas, ne taip jau neprotinga išrodo.

Rusų jal (valtelė) iš angliško yawl (valtis) padirbta, o čia jau galima tykoti jos didenybės yorch - stirnos prie vandens. O tada škotiškas lang-syne - senais airių ainių (svaidžiusių ietis ir šaudžiusių lankais) laikais, primena, kad ir the old time galima suvokti kaip aldijų laikais.

Kęstutis K. Urba,

Šiaurės Atėnai, 1997.XI.22 Nr. 45 (389)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis K. Urba. Alko mįslė

Parašytas: 17 Lap 2013 18:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Aisčių ir lietuvių keliais

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... iu-keliais

Vaidotas Bartkus
2013-09-20

Nenumaldoma laiko tėkmė, kurią neveltui antikos kultūros tapatino su senuoju Nemuno pavadinimu - Chronos yra pati stipriausia duotybė, tačiau joje irstytis prieš srovę tesugeba patys atkakliausi ir įžvalgiausi pasišventėliai, mūsų įstabios kultūros praeities milžinai. Darbštuolis kietas archeologas kilęs iš Žemaitijos, habil.dr. Algirdas Girininkas savo 1995 m. ir 2011 m. monografijomis skirtomis baltų genčių ištakoms, vasaromis kasinėdamas pajūryje, prie Kretuono ežero ar Dzūkijoje, žiemomis preciziškai tiksliai dėliodamas tūkstančius akmens ir žalvario amžių radinių - titnagėlius, pirmuosius įnagius bei ginklus iki puodų šukių, įtvirtintų gyvenviečių pėdsakų, žynių lazdų ir apeiginių meno dirbinių atkūrė nenutrūkstamą, be didesnių esminių pokyčių vykusią materialinio ir dvasinio gyvenimo kultūros raidą plačiame pabaltijyje nuo pat poledynmečio pradžios iki istorinių Herodoto, Ptolemėjaus ir Tacito laikų. Jis įrodė, kad baltai savo kultūra ir jos kilme yra neabejotini autochtonai, o ne atėjūnai, kaip buvo plačiai teigta svetus bei mūsuose ligi tol sutapatinus mūsų protėvius su pakankamai vėlyva ateivių virvelininkų kultūra. Ši mokslo tiesa, deja, pas mus dar nesusilaukė reikiamo įvertinimo bei dėmesio.

Kruopštusis Prof. Eugenijus Jovaiša po daugelio kasinėjimų ekspedicijų bei kitų mokslo ir į jį pretendavusių darbų analizės savo patraukliai 2012 m. išleista studija skirta Aisčių kilmei įrodė ne tik pagrindinį materialinį substratą Vyslos žemupyje, daugumos skirtą iki tol karingiesiems, Romą siaubusiems gotams buvus baltišku ir geležies amžiuje, bet ir nušvietė vakarinių baltų genčių visumos Tacito įvardintos Aisčių sąjungos vardu valios išplitimą bei įsigalėjimą bei bando gotus iš pabaltijo istorijois moksle išbraukti. Jis taip pat, kaip niekas kitas ligi šiol, supliekė įvairias germano- ir slavianofiliškas teorijas, kurios dažniausiai iš ideologinės bei politinės konjunktūros sumetimų savas šaknis vaizdavo baltų žemėse. Kaip kometa į senovės tyrinėjimų pasaulį ne tik mūsuose įsiveržusi energingoji Jūratė Statkutė-Rosales, savo laiku bendravusi ir su Česlovu Gedgaudu, kurio išgarsėjusioje knygoje „vis tiek pasitikrina istorikai“ bei Marija Gimbutiene, ką tik, rugpjūčio mėnesį išleido plačiausią savo knygą skirtą gudams – gotams-getams ir pabandė juos tapatinti su baltais bei stiprokai argumentavo Skandzos žemės – mūsų pabaltijo naudai.

Alg.Girininko, iš kurio mokiausi kasinėjimuose ir turėjau garbės pateikti naujausių paleogenetikos duomenų apžvalgėlę apie akmens amžiaus žmonių migracijas, norėdamas dar stipresnės argumentacijos, plačiausiai užsimota ir prieš ankstesnes baltų atėjūnų į kitų apgyventas žemes teorijas. Jo triūsas geležies amžiaus žinovo E.Jovaišos knygoje pateiktas, greta buvusio, įsigalėjusio baltų - atėjūnų kilmės aiškinimo su nemažu susidomėjimo ženklu, o tai reikštų, kad gal ir čia pamažu įsigalės mokslo tiesa, išklibinusi, netgi, M.Gimbutienės teigtą baltų, išnirusių iš svetur akmens amžiaus pabaigos bei žalvario įsigalėjimo laikmečių užsiklojime kilmės rekonstravimą. Šiai pasaulinio garso mokslininkei savaip rekonstravusiai Senąją Europą ir drąsiai žemėlapyje padengusiai baltų vietovardžių arealu nuo Oderio iki Volgos baltiškomis to ploto žalvario mažiaus kultūromis tiesiog netekę dalyvauti ir kasinėjimuose Lietuvos, Latvijos teritorijose, skirtingai nuo Viduržemio jūros pakrančių akmens ir vėlesnių amžių, dėl žinomų istorinių sukrėtimų ir pasitraukimo į vakarus. Nesileisdamas į diskusiją dėl leksinių žodžių bendrybių kilmės įvairių tautų kalbose periodizacijos bent ketvertu pagrindinių etapų, kurią tiesiog būtina užstabarėjusiam mūsų lingvistikos mokslui vieninteliame – indoeuropiečių, irgi itin svarbu, išsijudinant paskui archeologus, perprasti, pastebėsiu tik, kad M.Gimbutienei dar nebuvo žinomi naujausi kalbos mokslo atradimai išdėstyti modernistų amerikiečių prof. Jozeph Greenberg ar Merrit Ruhlen veikalai, iš esmės pakirtę klasikinius vokiškus indogermanische mokyklos indoeuropietiškų bendrybių kilmės aiškinimus. Žymiajai mūsų tautietei neatrasti buvę ir nostratinės lingvistikos klasiku tapusio ukrainiečių genijaus V.Illyč-Svityč darbai, užgriebę ir akmens amžiaus kalbų klodus, o visa tai neišvengiamai užkardė vieną M.Gimbutienės teorijos dalių bent jau rytinių baltų kilmėje. Gi garbaus amžiaus J.Stakutė-Rosales A.Girininko teoriją sutiko su didžiausiu entuziazmu, matyt, kaip nedaugelis suvokdama, jausdama mūsų etnoso tragediją ir, todėl, mylėdama istorijos mokslą kaip pavergtos, maža tapusios kadaise didingos tautos su vogta bei iškraipoma praeitim, išstumta su tėvais iš laimingos vaikystės Lietuvoje atstovė, baltų - autochtonų tiesą deda visiems tvirtu pamatu ant kurio rituliojosi jos ir kitų visaip aiškinama gotiška Europos ir Afrikos, ar net Azijos pakraščių drama. Jos nuopelnai sisteminant senuosius gotiškus šaltinius yra neabejotini ir, todėl, jau deramai garbiai įvertinti, kad ir peikti prof.Z.Zinkevičiaus dėl neatitikimo kalbinėms paradigmoms, nors visa tai, akivaizdu, yra tik didelio darbo mūsų gotistikoje pradžia, reikalaujanti nemenkų disputų. Jei baltgudžiai pastatę Minske operą apie nacionaliniu laikomą herojų „Vitovt“ sau pamatu deda litvinus, o mus piešia „žmudj su lietuvisais“, tai kur ir kieno kokios logikos apie ištakas tada bus viršus?

Pastebėkime, kad dar rusų ir baltarusių mokslininkų A.Kočiubinskio, A.Pogodino, E.Karskio tiriant vietovardžius buvo nustatyta kad Baltarusijos teritorijoje iki ją užimant ir apgyvenant slavams buvo baltiški vietovardžiai, o šį aiškinimą po to parėmė dar ir mūsų kalbotyros klasikas, fanatiškasis lietuvių kalbos žodyno surinkėjas, beje, įvairiai savo straipsnius pasirašinėjęs K.Būga, pateikęs rytuose dar 20 vietovardžių su analogijomis baltuose, bet ne slavuose į gyvenimo pabaigą apie 1920-1924 m. parašęs „Upių bei vardų studijas ir aisčių bei slavėnų senovę“. Įdomios ir vėl gal vertos dėmesio A.Šachmatovo mintys apie kai kurių vietovardžių galimą keltiškumą.

Savo ruožtu, gotų istorijos rekonstravimas paliestas ir E.Jovaišos ir J.Statkutės-Rosales be garsios XVIa. paskelbtos dominikono Simono Grunau Videvučio legendos išaiškinimo toliau išlieka nepilnas. Sudėtingi šie senovės dalykai, jų atskleidimą dar Martynas Yčas laikė garbės dalyku, kadangi tai ir Lietuvos kilmės istorija. S.Grunau legendos geografinio istorinio teksto esmė yra tokia. Iš plačios Europos grįžusio gotų kunigaikščio Visbio prigrąsintas kautynėmis, Brutenis ir jo brolis Videvutis (Videwuto) su savo gentainiais, iš viso 46 tūkst. žmonių, sėdo ant plaustų ir iš anksčiau iš danų atkovotos Kimbrijos salos - dabartinio Gotlando, perplaukė Chrono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje surado dar nežinomą tautą. Šie skandianai jėgos, gudrumo bei vietinių geraširdiškumo dėka greitai tapo jų ponais. Brutenis pasiskelbęs vyriausiu kriviu su valdovu tapusiu Videvučiu pastatė Honedos, Peipeilo, Nangasto, Wustoppos ir Gallonso pilis, įkūrė tikėjimo centrą Rikojotą, čia jie surado medų ir gyveno virš šimto metų, o prieš mirtį sūnui 573 m. Litwo atidavė Lietuvą, o kitam – Prūsiją. Videvutis pastatė ir Noyto miestą. Be šio aistiško atpasakojimo yra išlikęs ir ordino pakaliko alaniškasis Erazmo Stelos teigimas, kad Lietuvą įkūręsLitalanas.

Mėgstantis sudėtingų dalykų išnarpliojimą, nepriklausomas senovės tyrėjas matematikas Kęstutis K.Urba pateiktą legendą bei senovinius gotų, baltų ir slavų sąryšius pagaliau išaiškino pažodžiui: „Gotų kelionės maršrutas buvo toks – iš Gotlando išprašyti į ten iš Skandzios pakrantės anksčiau įsikraustę aisčiai, kurių archeologinį paveldą saloje yra konstatavęs ir prof.V.Žulkus pirmiausiai praplaukė Chrono – kuronių vandenis, o po to ir Hailibo – gerai žinomos lybių genties Latvijos pakrantėje žemes ir pasiekė dabartinę Estiją – Ulmiganiją latvių, skirtingai nuo suomių tebevadinamą igaunija. Prie Peipuso ežero dabar rusų vadinamo Čudo jie pastatė Peipelo pilį. Gerai žinomame pietų Estijos piliakalnyje Rouge arba net Rygoje jie įkūrė savo karių – rikių šventyklą Rikojotą. Gallonsą legendoje reiktų tapatinti dar su Herodoto minėtu legendiniu Gelono miestu Skitijoje, matyt, prie vieno Dnepro intako Vorsklos Bielyj mieste archeologų atkasto miesto likučiais. Noyte, Honedos, Nangasto, Wustopos atitikmenų Estijos žemėlapyje galima surasti – tai Niida, Omeda ant Peipuso ežero kranto, Mammgaste, Voiste uostas, tačiau nežiūrint šių ar kitų panašokų atitikmenų svarbiausia mums daiktinai aisčių atkeliavusių iš Prūsijos žemių gal net į Pruusi įrodymai prieš pora metų pateikti Tartu universiteto archeologo Andres Tvauri knygoje, skirtoje Estijos geležies amžiui - migraciniam previkingų periodui. Jame pamatęs lankinę segę, o tokių teko matyti kasinėjant su Valdemaru Šimėnu panemunėje nejuokais nustėrau, o po to ir apsidžiaugiau tekste netrukus suradęs sakinius apie neabejotinus prūsų, kuršių, gretimos latgalos dirbinių liudijimus, sąryšius su Gotlandu bei duomenis apie keliasdešimt mus dominančio periodo su VI amžiumi piliakalnių, kaip ir atskirą ištisinę pietesnės Estijos kultūrinę to periodo sritį. Žiūrėkime, kas išplauktų iš šio mano išiaškinimo toliau. Pirmiausia atidžiau įsižiūrėkime į Videvučiu vadinamo vardo užrašymą Widewutto pavidalu ir jo galimą ištarimą – Viteutto arba kitaip tariant mums gerai žinomą... Vytauto vardą. Tai rodytų apie mūsų kunigaikščių dinastijos ištakas, susijusias su aisčių atsikraustymo ne į Prūsiją kaip manė visi tyrėjai lig šiol jos vardą matyt, nesąmoningai tapatindami su Pruteniu-Bruteniu, bet būtent į dabartinės Estijos teritoriją paliudijimu, buvusiu užslėptu Simono Griunau tekste. Verta atkreipti dėmesį į tolimas paraleles estiško, suomiško žodžio aste su tvarka ir valdžia bei rikio – tik estų rahva, jų tautos atitikmens.

Einant toliau atkreipkime dėmesį į viename seniausių rusų metraščių - Lavrentijaus minimą gentį goliad pamaskvėje prie Protvos, Upos ir Neros upių komplekso. K.Būga laikydamasis kalbinių dėsnių ją rekonstravo į galindus, „e su nosine“ atstatės į „in“, tačiau neskubėkime ir imkimės istoriogeografinio, o ne vien lingvistinio tyrimo, nes nežinia ar vienuolis teisingiausiai bus užrašęs. Estai lietuvius lig šiol vadina leedu, o ištaria – lėdu, ne taip jau toli nuo jų žemių kur būta Prutenio, pamaskvyje turime ir Protvos upę, ir galėdus, o Estijos pietuose ir neabejotinus latgalių pėdsakus. Latgaliai ir galėdai – lėdai – lietuviai po visais galais, taigi ta pati kultūrinė sritis, vėliau perkirsta krivičių - krivių vyčių, matyt krivių vyčių karių genties, sukilusios prieš juos pačius arba azijatų toliau stumtos iš viduresnės Europos. Kur dar rusų pervardijimas į rutėnus su Prutenio, siejamo su įtakomis rusų kilmigiesiems, plaukiojusiems sutarti - „ladit su kaimynais“ savo laivais - „ladjomis“ ir žinomas Gedimino titulavimas rutėnų rex?

Mūsų mitologijos šaltiniuose turime ir neabejotiną Lado kulto patvirtinimą, o tai savo ruožtu verčia naujai pažvelgti į hiperborėjų gerbtos dovanomis, graikų derlingumo deivės Lato, Leto, žinomą lotynų - Latonės vardu kultą, kuris persiškoje tradicijoje ėjęs būtent skardesniu Lado pavidalu. Helėnų turgavietės Juodos jūros pakrantėse bei padneprėje kaip ir skitų – persų karai ten pat yra atpasakoti Herodoto knygoje. Dar turime ir nustumtų į Aziją keltų – galatų valstybę, o visa tai rodo Europje ir už jos ribų plačiai, panašiai kaip dabar Šv.Marijos, neabejotinai išplitusį visur derlingumo Deivės Leto garbinimą dar nuo žemdirbystės slinkties laikų, javams išaugti jei nelyja yra neįmanoma. Pridurkime dar vaidilas Rikojote, jų atitikimą graikų mitologijoje šventų akmenų saugotojams – baitilams, T.Narbuto minimą Raudonės rankraštį su lietuvių – Gelono kilme ir neišvengiamai tenka konstatuoti baltų sąryšius su antikos kultūromis, tačiau Gabijos-Hebos, Aistės - Hestijos sugretinime, kaip ir Homero trojos karo aprašyme minimo Troidzenos atitikimu mūsų gerokai vėliau išnirusiam Traideniui dar reikia gerai pagalvoti kas kokias įtakas, kurioa kryptimi ir kada bus padaręs, nes žinomas ir šiaurinių genčių prasiveržimas Graikijos ištakose, kaip ir Dnepro-Dauguvos vandens kelias, kuriuo nuo persų ir skitų galėjo traukti padneprėje prekiavę helėnai. Gelonų, alanų vaidmuo ir garsiajame Europos kare prieš Atilą, kuriame pasak Jordano laimėjo greta alanų kovojo ir laimėjo ir liticiani, būtent tyrinėtinas helėnizmo palikimo kontekste. Jų Alkimantes mitologinis varda traktuotinas kaip alko žynio, kadangi kuršiai turį žodį - „mantat“, kuris reiškia burtininkauti. Pridurkime dar baltišką laidojimą miškuose, dausas ir graikų kalbos dasos reiškiantį mišką. Yra kur kas daugiau duomenų, tačiau eikime toliau.

Istorijos raidoje yra itin svarbūs vandens keliai, pradedant daugeliu tūkstnatmečių nuo ankstyvojo neolito kilusia Graikijos gyventojų jūreivystės istorija, todėl mums itin svarbūs istorijos vyksmai bus rituliavęsi ir apie Vyslos-Dnestro, Dauguvos-Dnepro, Dauguvos - Volgos baseinų vandens kelius, kurie šiaip jau buvo prekybiniai, bet virsdavo ir nuožmių kovų priežastimi, varžantis kas gi juos kontroliuos.

Yra Lietuvos teritorijoje ir neabejotinų romėniškojo periodo daiktinių įrodymų – gausios jų monetos vakarų baltų kapuose, todėl ir Ventos ir žinomo Ventės rago panemunėje vardas skaitytinas lotyniškai nuo ventum – vėjas.

Aisčių ir lietuvių keliais (II dalis)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... s-ii-dalis

Vaidotas Bartkus
2013-09-24

Tekę matyti ir įrodinėjimų, kad Nemuno vardas yra vienas iš gausokų ugro-finizmų baltuose, tačiau jo vardą perskaitę graikiškai - bus kilęs nuo „anemos“, reiškiančio vėjo gauname vėjo kelią upe arba šiek tiek kitoje su Mensko - mažosios menės traktuote ir Nemuno - vėjo menės prasmę. Tada tenka ir romėnų kelių lentelėse pateiktą Dauguvos – seli vardą atiduoti nė pasėliams ir sėliams, o būtent helėnų žyniams – seli. Žinoma, toks požiūris eina prieš visas buvusias teorijas, ir, anaiptol, ne viskas taip iš pirmo žvilgsnio paprasta, kaip ir Ventos pavadinimą sugretinus su lotynų ventum – vėjas, nes yra germaniškas wind, slaviškas veter- vėtra bei mūsų kaime kumpio vindzinimas dūmuose, pagaliau ir istorinis Livonijos kronikų paliudijimas kažkuriuos Vendus spaustus ordino prie Ventos Latvijoje ir pastačiusius net jų magistro rezidenciją – Wendeną, tačiau tai priduoda su visomis Vėtrūnomis argumentą ir Nemuno vėjizavimui, kadangi latvių šventę lygo vieną kartą reikia pradėti kildinti iš romėnų žodžio reiškiančio surišimą, taigi sutuokimą. Taigi,vėl iškeliu pas mus skirtingai nuo romėnų įtakų, dar netyrinėtą ankstėlesnio už juos Lietuvos helėnizavimo problematiką, nes iš žalvario amžiaus radinių prie Šernų Klaipėdos pašonėje yra žinoma ir lieta finikiečių dievo Tešubos figūrėlė, tad ryšiai net su Trojos laikų pietryčių Europa yra daiktiškai įrodyti. Be abejo, darbo čia per akis visiems, o pirmiausia tektų išrinkus visas lietuvių ir helėnų kalbų leksines bendrybes jas chronologizuoti – atrinkti kas iš poledynmečio, kas iš indoeuropietiškos žemdirbystės slinkties, o kas iš istorinių laikų per Hellesponto-Dnepro-Dauguvos vandens kelius, išskirtinį dėmesį skiriant toms bendrybėms, kurių neturį slavai, nes tai rodytų tiesioginius kontaktus. Čia derėtų vieną kartą pastebėti ir graikų šermuonėlio- galinthias panašumą ar galindas, kaip ir Kulmo žemės vardo tiesioginį vertimą į lotynų – Šiaudų žemė ir atsakyti į klausimą, kas ir kodėl pirmieji sudarinėjo šiauresnės Europos žemėlapius bei bandė kuo plačiau įsigalėti, tačiau jei pavykdavo, dažniausiai vietinių po šimtmečio kito būdavo, vis tiek, asimiliuojami, kaip ir aisčiai Estijoje. Kuo gi mums svarbi visų pirma Nemuno vardo greta gausių aukštaičiuose Liminų ir Liminėlių,(prūs.Limna),kurie graikams tereiškia ežerą – ir Ukrainos „limaną“- (žr.ir Sožės intaką)analizė? Ogi, tuo, kad leidžia atmesti visas panfinougruiškas teorijas mūsų poledynmetį Pabaltijyje priskyrusių vien sau, nors Estijos finougrų ten ateita nuo Uralo gerokai vėliau, kai prie tų kalnų staiga atšąlo. Logika kuria vadovautasi etnologiniuose tyrimuose ir sovietmečiu buvo tokia. Aha, jei mūsų pabaltijis akmens amžiuje finougriškas, tai mūsų protėviai bus atėję ne su Madleno ir Svidrų antgalių kultūromis, o gal gerokai vėliau su Virvelinės keramikos kultūra. Rodžiau prof.Z.Zinkevičiui, kurio visokie pabarimai ir man tik į naudą, kad pvz. teigtas mūsų finougrizmų sąraše Kirgus, tėra prūsų išsikergliojęs šermukšnis, todėl pirmas mūsų uždavinys dar kartą gerai peržiūrėti bei pasverti, visgi, stiprokas net genetikoje, visapuses įtakas, bei nepražiūrėti mūsų pabėgėlių aisčių gerokai vėliau ištirpusių Estijoje.

Istorikas dr.T.Baranauskas recenzavęs prof.E.Jovaišos monografiją ne be reikalo bus gynęs galimą gotų pėdsaką pabaltijye, nes pridursiu, yra išlikusi baltuose ir istorinė Pagudė bei dešimtys vietovardžių, žyminčių gudus. Priekaištauti bent kiek darbščiajam, fundamentalius archeologinius etnologinius tyrimus atliekančiam E.Jovaišai, atmušusiams visas slavų teorijas apie jų kilmę baltų teritorijose būtų paprasčiausiai nesąžininga, tačiau įveikti blogį - istorinę politiką geriausia juk gerumu. Dėl šios priežasties padovanokime slavams jų savarankiškos itin senobiškos kilmės išaiškinimą, kad vėl nekiltų norų niekam šnairuoti į mūsų žemes, bet pirmiausia pastebėkime, kad V.Sedovo žemėlapiui apie slavus pusžeminių kultūrose, kaip ir V.Bumblauskui niekinusiam viešai baltus žeminėse dar vėlesniame laike reikalingas ir jų gyvenimo jose priežasties atskleidimas, kadangi žinomos ne tik gerokai anksčiau žalvario amžiuje Samantonių vietoje stovėję trobos, ir namai, kaip ir Europos viduryje. Tai neabejotinas didžiųjų karų ir kovų reliktas – pusžeminėse bei žeminėse žmonės su jų turteliu būdavo žymiai sunkiau kariaujančių plėšikų aptinkami. Pagaliau tai ir nuolatinių slavų pabėgėlių nuo gotų, hunų, gepidų, avarų plaikimas. Centrinės ir rytinės Europos slavai bus patyrę dramatiškų išgyvenimų ir padunojėje su hunų- vengrų – hungary valstybės susidarymu, bulgarų tiurkų skverbimusi, nuolatinių santykių su Romos ir Bizantijos imperijomis suvedinėjime, tačiau eikime prie jų ištakų.

Slavėnų mitologijoje yra ryškus jų pasaulio medžio ąžuolo - „dub“ vaidmuo. Dar poledynmetyje pamažu atšįlant orams ir plintant ąžuolams nuo Dunojaus į šiaurę baltai savame Ąžuolo-Agilos pavadinime bus įtvirtinę jų sodinimo – iš gilės – „želudj“ pavadinimą bei žinoję iš ko ir kodėl reikia skobti tvirtus dubenis. Baltai marias, kaip ir baskai Senojoje Europoje vadinę tuomet jūra. Nesistebėkite, itin archajiškų baskų reliktų rimčiausi mokslininkai aptinka netgi finų kalbose. Taigi, iš čia gauname žodžio duburys – dubuo jūroje kilmę, o tuo pačiu ir chronologinį datavimą: iki žemdirbystės atkeliavimo. Pradžioje mano paties, o vėliau aptikus, kad ir kitų, paviršutiniškas etruskų - „ruskij“ gretinimas tekėlė šypsnį. Visgi, man įsiskaičius į etruskų pavadinimą helėnų kalba gavosi netikėtai išėjo -“iš ažuoliuko“, alb.,graik. ąžuolas yra druis. Taigi, galimas teigimas, kodėl rusai sako ne rusas, o kad jis rusiškas, būtų toks. Lotynams išstumiant etruskus iš Italijos į šiaurę šie bus organizavę dalį slavėnų gyventojų saviems karams, o tada jiems, panašiai kaip ir aisčių estams, užsitvirtino ir vardas nuo etruskų – iš ažuoliuko, mat priesaga „isk“ helėnuose yra mažybiškumas. Taigi mitologinis „dub“ vaidmuo bus padėjęs itin stipriai įtvirtinti ir naują slavėnų, kurių bendras seniausias žymuo bent nuo ledynmečio tebėra - „dub“ dalies pavadinimą „ruskij“ pavidale. Kur dar jų rusalka – undinė ir ruslo – upės vaga, perkūno kultas, žirgo „konj“ pavadinimas sietinas su helėnų medžiokle? „Ruskij“ netikėtame pavidale išnyra vėliau dar Tacito aprašytuose Romos karuose su šiauresnėmis, dar Prolemėjaus žemėlapyje su galindais, sūdinais minimomis, betgi Tacito galimai klaidingai germanams priskirtomis gentimis – Cheruski (čekrusai?), gyvenusioms gal apie Tiuringiją, taigi, prie pat slaviškos Čekoslovakijos. Šių gi, įkrėtusių Romai pocezariniame imperatoriaus Augusto laikmetyje, savo pilietiniame kare nugalėjo kilmingasis Segeste – kas paneigtų, kad tai pažodžiui pergalėjęs ir kaimynus hestus – aisčius ar iš jų, kaip dažnai būdavo, atsikviestas vadas ? Nenuostabu, kad tokia galinga slavėnų gentis, Ptolemėjaus minima kaip šiaurės ruskai – boruskai, vėliau Moravijoje įkūrė pirmą slavų valstybę, o nusilpusi nuo nuolatinių karų su germanais, baltais ir azijatais, pasiekė net sąlyginai ramesnės Ukrainos žemes, kur buvo įkurta Kijevo Rusia, bei getiškai išrodantis Žitomiras. Atskiro aiškinimo reikalautų ir slavėnų – venedų, antų, sklavinų bent jau leksinės kilmės aiškinimas. Tikriausiai dalis vėlesnių romėnų, bėgusių nuo tarpusavio karų Ilyrijos pakraščiuose bus įdiegę rusams ir kitiems apie „dub“ besibūrusiems savąjį – vėjo: ventum pavadinimą, vendų pavidale, panašiai kaip mūsuose – tik diegę upių, kyšulio vardus savo monetomis. Tačiau, tai jau visai kita gili trrumpai čia užgriebta tema, kaip ir slavų kilties, reikalaujanti daugybės padrikų duomenų sudėliojimo į buvusios tikrovės mozaiką. Juk tik grybštelėtos, iš dalies paliestos ankstesnės temos reikalauja pilnutinio archeologijos, mitologijos bei istorijos ir muzikologijos, paleogenetikos ir antropolgijos, taigi, visos etnologijos faktų gretinimo.

Taigi, pereikime dabar prie gotų kilmės. J.Statkutė-Rosales pagrįstai reikalauja atsakymų, ko gi verti šie žinomo kalbininko I.Duridanovo pateikti sulyginimai: trakų pusinas yra lietuvių pušynas; trakų iūras reiškė vandenį — lietuvių jūra yra marės; tačiau pati itin skuba su atsakymais vien jau skyrelių pavadinimais bei išvadomis: „Baltiška Dakų kalba“ baigiamas teiginiu, kad „Dakija buvo Dunojaus gudų valstybė“. Jūros kiltį buvau pateikęs aukščiau, o dėl pušyno štai ką paaiškinsiu. Helėniškai pušis yra – „peuke“, taigi mes ją irgi būsime turėję ir dalinęsi tikriausiai poledynmečio, o ne indogermanische sklidimo kontaktų metu. Į tai būtina atkreipti dėmesį, kadangi tai raktas ir Ptolemėjo žemėlapio genties- Peukinų vardo išaiškinimui. Taigi, garbi senovės tyrėja neturėjusi tinkamo kalbinio išaiškinimo neišvengiamai bus nuslydusi slidaus panbaltizmo paviršutinišku keliu. Žinomas kalbininkas I.Duridanovas visai teisngai daro išvadą: „trakų kalba yra genetiškai susijusi su baltų kalbomis“. J.Statkutės-Rozales skyrelis pretenzingu pavadinimu II skyriuje „Dakijos getai“, „ Kas buvo Getai, dakai , trakai?“ skuba teigti – kadangi dakai ir trakai itin giminingi getams, pirmųjų kalba pasak jos ir kitų paviršuolių yra baltų, todėl getai-gudai yra buvę baltai. Negalima tokia seklia lingvistine analize kelti didžių teorijų. Jos teigtas vien keltų ir baltų etnosų buvimas Senojoje Europoje atrodo, išvis, absurdu – be kalbos chronologizavimo taip kalbėti neleistina.

Pabandykime į visa tai gotų kilties problematikoje pažvelgti giliau, turėdami galvoje, kad tokiuose tyrimuose itin svarbu atraminiai terminai – tarp jų ir medžiotojų periodo ąžuolas atstojęs plieną, o vėlesnio žemdirbių ir kviečiai bei javai. Išdėstę jų lingvistinį plitimą žemėlapyje aiškiai pamatysime slinkties į visas puses iš Artimųjų rytų pėdsakus: Šumero zyd, graikų kviečiai sitos -gal iš čia ir mūsų sietas, o slavų žemdirbių lig šiol turimas „žito su žatva ir žitj“ gal davęs pradžią ir gudui – krūmui. Prūsai bus užkonservavę senąjį duonelės vardą – „geits“, (gotų - hwaiteis, germanų - weizen), o kitose kalbose jis jau bus nubėgęs pirma raide į sateminių kalbų tėkmę. Iš čia turime kildinti senovės Getų vardą – javų,duonos vaikai. Beje, žodžių duona ir geits analizė rodo, kad jie abu bus kilę iš itin archajiško ugnis pavadinimo – duona, sanskrito dhana, kaip ir geits savo prasme bus degena, tik pirmoji bus ėjusi šiek tiek į mus anksčiau, o antroji – dar ir kviečių pavidale – vėliau. Duona bus davusi ir keltų miestų pavadinimą – dunum, kaip ir Dunojui – Danubei. Šie visi žodžiai su žemdirbyste neišvengiamai kisdami prieš tūkstantmečius keliavo su technologijomis iš pietų šį šiaurę. O pabandykite čia atpažinti dar ir norvegų ugnį – tuli ir pajusite tikrąjį nostratinės, o ne indoeuropinės lingvistikos gilumą bei grožį. Taigi, draugingais apibūdinami Getai dar gerokai prieš Kristaus gimimą buvę žemdirbiais, greta karališkųjų skitų ir, sakyčiau, yra pagrindo, visgi, juos sieti ir su slavėnišku substratu, būtent dėl išlaikyto žito-žatva dualumo, kurio bent kol kas neradau pjovusio, kirtusio javus prūsuose, nors upė Prutas padniestrėje link Getų žemių kelia naujas problemas. Gal tai getų mainiusių duoną į kailius ir medų bei vašką kelio į prūsus žymuo? Pagaliau Getų kalbos identifikavimui ir klasifikavimui gal lemiamu būtų aplinkinių šnektos: skirtingų pusių bulgarų – ukrainiečių ir į slaviškas žemes įsiterpusi gerokai vėliau finougriška vengrų, nors būta ir ilyriškų, trakiškų, makedoniškų įtakų, kaip ir baltiškų vietovardžių – Gandra. Dakai gi savus miestus laikė Dievo šventovėmis vardai su – dava, tačiau, deja, neišlikę kaip jie vadino ąžuolą, ir kam juos skirti tebėra didžiulė mokslo problema. Sakyčiau, kad gotų vardas bus kilęs gerokai vėliau - radęsis šiek tiek transformavus getų pavadinimą, nes priebalsės yra žymiai tvirtesnis dalykas bei balsės, kažkur gerai žinomos Černiachovo kultūros šiaurės vakarų pakraštyje, o gotai susidarę iš šiek tiek baltiško, germaniško, slaviško, skitiškai sarmatiško – iranėniško, ir, gal būt, net keltiško substrato. Konstatuojant pagrindinį lemiamu bus zoomorfinis - žvėriškas gotų dirbinių stilius, sietinas su skitų tradicija, todėl gotai laikytini ne baltais, kaip bando teigti J.Stakutė-Rosales, o visgi, paribiniu skirtingų etnosų ir tautų dariniu, kur bus susiplakę bendrai kovai su Romos imperija, žudžiusia net savus kilmingiausius šviesuolius, kurie siūlė vergiją keisti į laisvą samdą, t. y. į prūsams ir mums jau vėl pažįstamą rinkos ekonomiką. Žinoma naują mįslę užmena ir būtinas gretinimas, o gal ir siejimas, paneigiantis ligšiolinius kalbininkų išvedžiojimus: žodis ir gudas, kuris, kaip ir vardas - germanų worts atitikmuo verčia vėl apmąsyti ir runraštiją.

Pušies vardo paleolingvistinė, medžių gamtinio išplitimo - paleogeografinė analizė, rodytų, kad slavų „sosna“ yra iškritusi iš helėnų-trakų-baltų bendrybių, tikėtina, besiradusių nuo poledynmečio, išsivaikščiojimų krypties, todėl, kad jiems pušis, tai, kas gretimiems yra juodasis bukas, o prūsams – iš ten išnėręs kiškis. Prisiminus Bukovinos pavadinimą Karpatuose, vėlgi reikia teigti slavus buvus centrinės Europos, o ne šiaurinės gyventojais savo ištakose, rituliojusiose tūkstantmečiais jų „dubravose“ – ąžuolų bei bukų giraitėse nuo poledyninio atšilimo, o mūsų protėvius buvus šiek tiek šiauriau.

Aisčių ir lietuvių keliais (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... is-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-10-01

Seniausiųjų poledyninių Baltų genčių savotišką logotipą – jų ženklą gali duoti žvėrių pavadinimų įvairiose kalbose analizė bei palyginimas. Ją atlikus išaiškėjo, kad mūsų senovinis unikumas yra lokio vardas, ir pasakykite man, greta slavų logotipo dub (rus.) - ąžuolo, kuris pirma bus atsiradęs? Kalbininkams profesoriams priekaištautojams ir kitiems skeptikams iš karto pasakau, kad „dlak“ – kailis bus težymėjęs jo įgijimo būdą: nudirk gi žvėrį ar vikodlakį be davimo (– dh-) kuoka galvon, o prūsų klokis yra sudurtinys, žymėjęs tą aplinkybę, kad sutikus lokį reikia sunkiai kautis (-kh), o tai ir užkoduota pirmame garse. Mūsų lokys bus radęsis anksčiau, nei „dlak“ ar „klok-„ bet ne atvirkščiai, o ar nuo laukymės, kur laukta prie vandens galiūno ar nuo itin archajiško, nostratiniame kalbos sluoksnyje išsirituliavusio lanko kilęs šis Žemaičių herbe išsaugotas lokys reikalinga atskira gili mokslinė studija, nes laukas lietuviams tai dar ir gyvūnas su baltu šiaurės šamanų žemių ženklu, kurį jie be abejo garbino. Taigi, Lokys bei Tacito paliudytas aisčių Šernas ir bus sudarę mūsų senobinę dvasios galią, įrodytą archeologo dr.A.Butrimo surastu žynio kapu Duonkalnyje, o alkas yra dar gal ankstėlesnio –briedžio, elnio garbinimo laikmečio reliktas, nes aisčiams-prūsams apibendrintas žvėris težinotas ledyniame alne pavidale, o tai rodo jų protėvių ilgą ilgą žiemojimą viename Europos prieglobsčių ledynmečiu. Akas yra itin giminingas ir helėnams su jų Alkimantes alko žyniais, bei slavėnams - vėjūnams garbinusiems juo vandenis su „rusalkomis“. Gi mūsų medis prie kurio rangėsi ir savaip žymėtas prie galvos žaltys yra Eglė karalienė - graik. Elato, o Ąžuolas irgi susilaukęs išskirtinės pagarbos, kadangi jis skirtingai nuo slavų žemių, kur buvęs gamtos dovana, bus išsiaiškinus ir gliaudytų gilių (dų) – želudj,rus svarbą, sodintas ir mūsų šventoms giraitėms. Tik nereikia man bandyti aiškinti, kad slavų ‚dub“ bus parėjęs nuo prūsų žievės pavadinimo – dumpio, dogmatiškai argumentuojant, kad „prūsų kalba senesnė nei slavų“. Ir baltų, ir slavų ir germanų prokalbės yra vienodai senos ir siekia būtent ledynmetį, o ne neolite 2-3 tūkst.m. pr.Kristų, nes slavų „dub“ ankstesnė forma nieko bendra su baltų įtakomis, visgi, neturi, o kad šiuo atveju yra atvirkščiai – prūsų būta perėminio iš slavų nustačiau po dvidešimt penkerių metų atkaklių studijų ir nostratinių kalbų žodynuose. Ir mūsų Ąžuolas (**Agila) kaip ir germanų Eichen (**Eigen, danų Eg) plito ir žmonių dėka, sužinojus, kad jis dygsta iš gliaudytų geldose gilių – dabartine forma išlikusio slavų *„želudj“. Svarbu suvokti, kad slavų, kalbos yra žymiai greičiau kitę ir modernėję, skirtingai nuo archajizmus žymiai labiau išsaugojusių baltų ir todėl, kad slavai Europos viduryje yra patyrę žymiai daugiau visokių įtakų nei mes, o ir būdas jų karštėlesnis nei rambokų šiaurietiškesnių miškuose ir pelkėse užsislėpusių mūsų protėvių aisčių bei lietuvių. Iš šio žodžio „dub“ bus kilęs dūmas, nes iš apskrudinto ąžuolo išgarinus vandenį gautos pačios kiečiausios šventos kuokos, su kuriomis esu pasiruošęs toliau kentėti ir daužyti visą indogermanische paklydimą einantį per du šimtus metų nuo milžinišką įtaką kalbotyros dogmatizmui padarusių F.Boppo rašinių, kol nebus suvokta, kad nebuvo jokios vienos iš jau bene penkiolikos „atrastų“ indoeuropiečių protėvynių, o tik archeologų gerai žinomi, taigi įrodyti ledynmečio prieglobsčiai baskų Iberijoje, pietų Balkanuose, bei Ukrainoje prie jūros. Man įdomiausia yra to laiko pietų priekarpatė, tačiau ar ten buvusi tik šiek tiek vėlesnė finalinio paleolito-mezolito didžiulė tuometės tundrastepių elnių stovyklaviečių žemė su gausiais to periodo archeologiniais radiniais ar dar ankstėlesnė tegalės atsakyti nauji archeologiniai tyrimai. Priekalnės į pietų pusę buvę šiltesnės nei tolesnė jų aplinka. Taigi, mezolito kalbų ištakas ledynmetyje suplakė šalčiai ir speigai suvarę žmones į keletą prieglobsčių, o šylant bei tirpstant ledkalniams iš ten išėjusių šiaurėn paskui elnius medžiotojų ir žvejų kalbėsena sutrupėjo savo išplitimuose į skirtybes, randamas daugelyje, bet, vėlgi, anaiptol, ne visuose nostratinio žodyno žodžių. Gi gerokai vėlesnį leksikos ir kitos kalbėsenos vienodėjimą po keramikos plėtros bus užnešusi itin galinga žemdirbystės slinktis, stipriai atspindėta dalyje indogermanische žodžių, kuriuose vėlgi bent 10 tūkstantmečių bandoma suplakti į vieną žlėgtainį. Beje, įdomūs dalykai dėjęsi ir poledyniniame senajame germanų-baltų paribyje nes po Ąžuolo plitimo paslapties sužinojimo pirmieji grūmęsi už jo kailį – (kailokį?) su germanų Bear giminaičiais, o mes su lokiu, kuris skandinavų mitologijoje išlikęs jiems nežinomos gauruotos dievybės „lokki“ pavidale greta prūsiško – sasins (kiškio) iš slavų pušų – „sosna“, kuriems pužinas „bor: ir šiaurė graikams – tas pat..

Taigi, pirmoji svarbiausia išvada būtų tokia: baltų prokalbė išsirituliavo iš habil.dr..Alg.Girininko rekonstruoto milžiniško Nemuno-Kundos mezolitinių kultūrų ploto nusidriekusi nuo Baltijos į rytus, atėjus į čia paskui elnius Iberų krypties Madleno, Briomės, Fedemeserio, Hamburgo kultūroms, kaip ir pietų Ukrainos-Karpatų krypties Svidrų kultūrai. Gi slavėnų protėvių ateita nuo juos konsolidavusio Dunojaus iki Pripetės pelkių, o germanų pirmtakų tuomet veistasi savo pareinėje. Iš čia kyla labai sunkus lingvistinis pradžiai bent jau dr.A.Sabaliausko knygos apie žodžių atitikmenis išgliaudymo uždavinys: būtina atmetus lėkštą glotochronologijos banalaus logaritmo formulę chronologizuoti matematiniais „klasteriniais“ bei bent jau paleoistoriniais-archeologiniais geografiniais antropologiniais mitologiniais metodais, kurie tik baltams būdingi žodžiai yra nuo poledynmečio, o kurie išrasti jau po žemdirbystės atslinkimo. Ši gi pas mus buvo stiprėlesnė vakarų baltuose nei medžiokliškuose rytuose, kuriuose tikrai negalėjo naujesnis ūkininkavimas išmušti iki tol buvusios kalbos, nes tai rodo ir jų gyvensena ir mūsų daugelio medžių vardų kiltis bei medžioklės ir žvejybos terminų unikalumas. Po to teks imtis dar sunkesnio – visos kalbos sandaros ypatybių ir unikumų chronologizavimo. Svarbu, kad jau turime atspirties taškų, tvirtų, kaip Sierakausko ąžuolo šakos, kurių gilėms pupsint geriausia vėl apmąstyti šiuos gilios senovės dalykus, tačiau pabandykite keletu straipsnių ar net knygų permušti dešimčių tūkstančių pavadinimų pasaulinę dogmatinę indoeuropeistiką, nuslėpusią mūsų visų pačią giliausią praeitį.

Grįžtant prie ankstesnės aisčių-lietuvių santykių su gotais temos po būtino ekskurso ir slavėnų prokalbės senaties atskleidimo be kurio nėra įmanomas ir mūsų – baltų archajiškumo įtvirtinimas ledynmetyje, laikas suformuluoti antrąją išvadą - vakarų baltai garbinę Austėją, (Hestijos analogą) buvo apsijungę po aisčių, neabejotinai nusėdusių ir Estijoje vardu, o rytų baltai būręsi Lato, Leto, Lado kulte su helėnų, iranėnų istorinėmis įtakomis – buvę latai, letai, o išlikę kaip latviai ir lietuviai, su mitologiniais centrais Romuvoje, Rikojotuose, Kernavėje, kur garbinę ir šerną-kernių, bei sėlių žemėse“ – dėstė matematikas, Lietuvos pirmo jaunų mokslininkų konkurso nugalėtojas, tiesa, ne humanitarinių mokslų srityje, Kęstutis K.Urba savo senovės rekonstrukciją.

Visgi, šiam tyrėjui atidavus antikinių žemėlapių vardą, kurį daug kas bando sieti su prūsais - boruskai slavams, šiaurės ruskams, kyla klausimas, o kaip jis pats tada traktuoja vėlyvo prūsų vardo kilmę, ir pagaliau, kiek yra argumentų kalbėti ne tik apie romėniškąjį pabaltijo laikotarpį tebetyrinėjamą habil..dr.M.Michelberto, bet ir apie ankstėlesnį – helėniškąjį, kadangi nuo romantiko garbaus istoriko T.Narbuto šie dalykai mūsuose nebuvo reikiamai tirti, nors archeologas V.Šimėnas yra konstatavęs Dauguvos bei Dnepro kultūrų sąryšius ir dėl žinomo vandens kelio apie kurį kūrėsi ir helėnų emporijos su jų turgais - agoromis.

Matematikas aiškino toliau: „Akademiniai kalbininkų V.Mažiulio, J.Kazlausko, Z.Zinkevičiaus darbai savo minties gyliu ir vingrumu argumentacijose yra prilygstantys aukštajai algebrai ar net pranokstantys ją. Pastarojo garbaus tyrėjo itin daug nusipelniusio Rytų Lietuvos lietuvinimui mokslinės veiklos viršūnė – jo neprilygstamas daktaratas, skirtas Lietuvių kalbos dialektologijai - esančioms tarmėms. Visgi, etnologinėse kitų darbus apibendrinusiose publikacijose šis mokslininkas, be reikalo suignoravęs K.Būgos lietuvių kilmės ieškojusio rytesnėse žemėse intuiciją bus kliuvęs ir į silpnos senos Lowmianskio bei naujesnės K.Kuzavinio vizijos klampynę, kildinančią Lietuvos vardą iš mažo panerių plotelio bei Lietaukos upelės pavadinimo, todėl atskleidžiant tikros Lietuvių didybės ištakas tiesiog būtina nuodugni senųjų genčių vardų analizė, kadangi vaizdžiai kalbant daugelio mūsų etninių dalykų vardų mokslo galai „tebėra vandenyse“: surandamas panašokas vandenvardis ir pasakoma – „iš ten“. Taigi, ar iš balos tas gražumas mūsų prigimimo? Seniesiems etnonimams yra skirta plati dvitomė erudito S.Karaliūno studija prasidedanti nuo pasaulio istorijos tėvo Herodoto minėtų genčių vardų Skitijoje: Budinai, Neurai, Melanchlenai (juodapsiausčiai), Adrofagai (žmonių rijikai), lukštenimų. Darbas fundamentalus buvusių teorijų apžvalga, tačiau siauroko požiūrio, kai kurių man nesuvokiamų ne archajo- , o būtent, vėlgi, panbaltizmu atsiduodančių išvadų. Mąstyta šio autoriaus daugelyje puslapių panašiu braižu, kaip ir kitų: turintys jau 17 lokalizacijų Budynai – gal nuo buduko, kankorėžiuko, paneiginėjant kitus, kad nuo būdų ir jų budavojimo, niaurai nuo nervo, stygos, bet ne niaurių upių, todėl jie greta Gelonų – „geluonių“ genties buvę baltai ar net finougrai, tačiau jokiu būdu ne lietuviai-latviai.

Pirmiausia paklauskime savęs – kas gi buvo tas Herodotas Halikarnasietis ir kas bei kodėl išleido jo aštuoniatomę „Istoriją“ – klausinėjimą? Tremtinys, keliautojas – valstybės Periklo aplinkos akademinis tarnas po persų karų atidenginėjęs ir padneprės būtį. Paskaičius Herodoto graikišką originalą Skitijos aprašyme aptinkame: Alazonai, Budynai, Jirkai, Sauromatai, Thysagetai ir Agatirsai bei Neurų, Gelonų ir kitų genčių vardai. Atlikęs lyginamąjį darbą žodyne aptikau, kad graikiškai šie pavadinimai reiškę – prekijai, gyvulių augintojai, stiebų gamintojai, gal griaunantys be reikalo, Tisos getai, ne getai – tvarkdariai, vandeniai turbūt nuo Pripetės, linksmuoliai. Pastarasis vertinys jau buvo žinomas. Tai rodo, kad graikai galimai patys buvę jų ne tik vardatėviai, bet ir organizatoriai, tačiau man svarbiausi minimų, S.Karaliūno kažkodėl pražiūrėtų 4 tomo 6 skirsnyje - (Herodotos 4.6) paralatų ir skolotų, kurių skitiškumą graikams neigia pats Herodotas, vertiniai: prie latų ir lotų mokykla su tokio pat vardo jų karaliumi Skolotu, pasak legendos kilusių iš Targitajaus sūnų ir dangaus, taigi iš -git- getiško javų augintojų būdo su archajiškiausiais derlingumo deivės Lato, Lėto, Lado garbinimais, o tai ir yra mūsų protėvių gyvensenos pirmas konstatavimas dar Va. pr.Kristų. Būtent kultas, tikėjimas, žemdirbių religija bus išlaikę šį vardą skirtingai nuo prastų kitų. Mokslavyrių gi lig šiol manyta, kad daugelis genčių patys save įvardino, o ne praktiškieji graikai. Pagaliau atskleidus šį dalyką galima imtis ir aisčių, prūsų bei tam reikalingų slavų vardų kilties tikro išaiškinimo.

Lietuvos ir Latvijos pavadinimų kilties iš to paties trijų žemynų derlingumo dievybės Lato, Leto, Latonės, Lado vardų atskleidimas būtent iš Herodoto scholotų – deivės “mokyklos“, seminarijos ir paralatų genčių, duoda raktą kitų istorinių vardų reikšmių suradimui. Sklaveni lygiai taip pat verstini kaip mokykla venduose, o nuotrupos Gal- ir - gal laikytini „mokyklos“ likučiu giminingu netgi angl.„call“ - vadink.

Formalios kalbininkų lentelės neblogai atspindinčios garsų kaitą kalbose dažniausiai susidariusią nuo pirminio žemdirbystės išplitimo laikų kategoriškai neleidžia tapatinti Latvijos ir Lietuvos vardų šaknis, o tai draustų tapatinti jų ištakas, tačiau paleoistorinė geografinė bei mitologinė analizė rodo kitaip – tą pačią kiltį iš legendinės derlingumo dievybės plataus pasaulio titanų dukros Lato, Leto, M.Strijkovskio Litowijaus dievybės nešusios, būtent, lietų vardo. Pagaliau, kas gi išaiškins sudėtingiausius fonetinius kalbos virsmus padneprėje ir padauguvyje per du su puse apžvelgiamų tūkstantmečių? Gi O.Toporovas tarp Ukrainos hidronimų nurodo netoli Lvovo tebesančią būtent Lietvinkos, o ne Litvinkos upę su ukrainiečiams būdinga balsių kaita į „i“, kurios vardas susišaukia ir su Haliču – dar vienu gal-leto, pamaskvės goliadj atspindžiu. Lietuvos vardo mitologizavimui iš pietryčių krypties argumentų duoda ir miglotos kilmės slavų vasaros pavadinimas, ir frygų Kibelės-Kupolinės bei Semelės-Žemelės-Žemynos kultų gretinimas bei jų akivaizdi tolimesnė tąsa baltuose. Beje, pamaskvės goliadj keistas tapatinimas su galindų vardu, o ne estų Leedu – lietuviais, eina nuo V.Tatiščevo, tačiau šviesaus atminimo mūsuose tyrėjas V.Sedovas savo straipsnyje skirtame šiai genčiai išdėstęs visas skirtingas nuomones iš viso nesiima aiškinti jos vardo kilties, tačiau pabrėžia du įrašus Ipatijaus ir kituose metraščiuose, nurodžiusius, kad prie Protvos upės Maskva kovėsi būtent su Litva 1058 ir 1127 m. lyg kreipdamasis dėl būtino ir galimo problemos sprendinio. Kai kurie tyrėjai labai jau laisvai tapatino ne tik goliadj su galindais, bet ir garsios sakmės - pasakos apie carą saltaną pasaulio medžio - „dub“ Bojano salą su Riugenu Baltijos jūroje, nors yra ir garsi antra pagal dydį Viduržemio jūros sala Euboja su jonėnų vario kultūros palikimu nuo kurios ir iki sultonų, ir iki žalvario amžiaus, o ne geležies - Baltijoje, ranka pasiekti.

Slavų mitologija bei istorija gali duoti argumentų ir aisčių vardo helėniškų atitikimų atskleidimui. Jų netolimos dievybės Radogaisto su vaivorykšte „raduga“ gliaudymas greta istorinių slavuose Segeste, Kaligaste, o ir suvienijusio Britaniją juto Hengeste vadų vardų verčia įsiklausyti į O.Toporovo nurodytus bei P.Arumaa sistemintus baltizmu pripažintos gausokus šaknies Gast- upių vardus: pvz. Dnepro, Desnos intakus Gostižas bei jų variacijas. Suradus Lietuvių kalbos žodyne – „gastula lelijėle, kur uliojai“ tenka vesti paralelę tarp helėnų dievybės, Dzeuso sesers saugojusios liepsną Hestijos globotuose jų valdžios postuose gausiose kolonijose - pritanėjų tinkle, tarpinės formos Gastijos su baltų Austėja, žinoma ir durų varstymu, gal kad vėjas neužpūstų ugnies, dar ir bičių globa. Iš čia kildintini ir gaisai, ir gaisrai su užgesinimu bei liepsna nuo liepų su paliepimais bei pagaikščiai, o pritanėjai tarnavo ir teismais, ir daug kur prieglaudomis, kur buvo ne tik ugnis prižiūrėta ir saugota, bet gal ir paplotis keptas, audeklo rietimai bičių raštais austi. Tai verčia ir Herulų genties vardą laikyti helėnų Heros kulto palikimu, o ir Šiaurės Europos žalvario-geležies amžius ir jų sandūrą laikyti stipriai sąlygotais antikinės Graikijos. Iš čia gauname ir Prutenio, pasiskelbusio vyriausiu aisčių žyniu vardo išaiškinimą – iš Pritanėjų, nes jis gerai žinojęs valdžios įstaigų tinklo veikimą ir svarbą. Kadangi pagal S.Grunau prūsų – Bruten, Brudenen vardas, kuris labai vėlyvai tik apie IX amžių išstūmęs aisčių, tai jis kaip ir bartų, sietinas su galima britani ar burtų genties migracija nuo padneprės ir Pruto upės link Baltijos, kaip ir moldaviškų-rumuniškų liautarų doinų muzikavimo -link Dainavos. Ar Lietuvoje dainos buvo įsitvirtinę su duona nuo žemdirbystės atėjimo ir doinos buvo sutiktos bei priimtos kaip labai savos, ar tai buvo VI-IX a. inovacija – klausimas atviras, kaip ir liautarų liutnių bei Latonės romėniškos įtakos mūsų Lato-Leto-Lado kultui po Romos įvykdyto etnocido Rumunijos teritorijoje užkariavus jų aukso ir sidabro kasyklų kontrolę, kaip ir kaimyninėje Mezijoje dešiniajame Donojaus žemupio krante. Taigi, Trakų-Frygų kryptyje įtakos baltams bus ėję dar ir nuo Dakų istorinių sukrėtimų prieš pat didį tautų kraustymąsi.

Naujai pasidalinus Europos geležies, aukso ir sidabro šaltinius, eliminavus šiose kovose keltus, kovose su Roma užsigrūdinusiems galams ir germanų gentims bei gotams beliko užsiimti tolesne kova dėl prekybos kelių bei javų auginimo kontrolės bei valdžios ir dominavimo. Šiuose karuose didžiausius sukrėtimus po Aisčių plėtros, kurią iki Dauguvos ir Kauno panemunių atskeidė ir itin profesionaliai įrodė labai dėmesingas visoms teorijoms prof.E.Jovaiša, patyrė būtent pabaltijis. Gotų, getų atsigręžimas į šiaurės turtus paskui Baltijos salos aisčius nustumtus į Estiją su Pruteniu ir Videvučiu, apnaikina ir Sembos – Samlando galybę, iš kurios Žemaitijos-Kuršo teritorijoje randasi nuo VIIIa. žemėlapių Samogetia, atspindėta gausybe gudiškos šaknies vietovardžių. Elbės aplinkoje germanai naikina ir Venedų vardą. Pasitraukusi iš baltiško pajūrio dalis sembų diduomenės paskui ankstesnę Fenų genties vadovybę galimai lygiagrečiai finų valstybei įkuria ir suomių, o vendų – šiauresnių ruskų - boruskų didikai atplaukę į kairiakrantę Narvą išsilaipina ir suburia vietinę finougrų gentį, kurioje išlikęs vendų vardas Vodj pavidale bei pradeda slavų kovas dėl ankstesnės prekybos kelių krypties į pietus iš šiaurės kolonijos-prieglobsčio nuo germanų ekspansijos, kuri aisčių žemes pasiekia jau turint prūsų žemių vardą vėlesniais, neblogai dokumentuotais istorinių laikų kryžiaus žygiais.

Iš visų šių tyrimų paleoistoriniais geografiniais, lingvistiniais ir kitokiais metodais kyla ir darbinė hipotezė mūsų Europos istorijos antiizoliacionistinei rekonstrukcijai, tačiau ją būtiną toliau grįsti kuo gausesniais daiktiniais įrodymais – archeologiniais radiniais ir kultūrų kilčių bei slinkčių identifikavimu.

Atitirpus ledynams apie 10 tūkst.m.pr.Kr. nuo Karpatų ir pabaltiju ėję bei atėję dvejų skirtingokų kultūrų žmonės sudaro pirmąją Baltijos jūros, Oderio – Okos pakraščių ribomis nusakomą baltiška dabar archeologų taip vadinamą Nemuno-Kundos kultūrą. Jie alkuose medžioklei, žvejybai bei rinkimui garbina Kernių, Bangpūtį, Medeinę ir teisėją Perkūną su Pykuoliu. Labiau atšilus klimatui baltų, germanų apsistojusių prie Reino ir padunojėje užsilikusių slavų paribyje pirmieji dveji sužino ąžuolų sodinimo paslaptį – iš gilių. Vilką šių trijų etnosų užuomazga tebevadina panašiai, o unikalus vardu Lokio kultas išsaugomas latvių Lačplėsio epe bei Žemaičių herbe. Stiprus oro atšąlimas prie Uralo apie 4-3 tūkst.m.pr.Kr. į dabartinės Estijos teritoriją atveja neturinčius europinio žymens – M173 mutacijos jų DNR fino-ugriškai kalbančius žmones. Jie gintarą vadina helmes – sužinoję iš vietinių, kad tai gelmis. Iš Artimųjų rytų galinga žemdirbystės ir gyvulininkystės slinktis atėjusi paskui įspaudinę keramiką – puodų gamybą apie 3 tūkst.m. pr.Kr.stipriau keičia pajūrio, vakarų baltų, kurie gintarą vadina nuo senovės – glesis nuo gilusis, būtį, bet ne rytų, kur miškuose ir pelkynuose tebėra itin svarbi medžioklė ir žvejyba bei rinkimas su medaus ėmimu. Slavai sužino iš pietesnių kaimynų duonos gamybos paslaptį – reikia javus–žito (iš get-) kulti (kol-) o po to iš tešlos lipdyti (lep-) ir įsiveda savo kepalų – „chleb“ (kolep) kepimą. Germanai perima iš pietesnių slavų, kad duona auginama jų paupių purve, sniego tirpsme – brude, būtent iš kur vestinas jų duona brot (braude), bet ne iš brogos kaip siūloma kalbininkų. Kildinant visą terminiją vien kalbos viduje, tektų izoliuoti visus technologinius atradimus, kurie tada būtų ne perimti, o išrasti kiekvieno etnoso savarankiškai. Žemdirbystės plitimas paupiais, beje, yra būdingas virvelinei kultūrai. Rytų baltai – latai duonos pavadinimą perima iš iranėniškos tochariškos krypties. Jiems tai - duona, o vakarų baltuose ji perimama iš slaviškos krypties ir aisčiuose žinota kaip geidžiama geits. Žemdirbystės slinktis priešinga kryptim pasiekusi Indijos kalnų slėnius juose užkonservuoja senąją terminiją sanskrite. Baltai pradeda garbinti ir lietų derliui nešančias dievybes Lato-Lado, Lieto su Vaiva, kuri grūmoja per Perkūną bei žaibus ir rykštę žemėje nesitvarkantiems savo lanku.

Metalų paslapčių įvaldymas atneša ne tik naujus papuošalus, intensyvią prekybą šiaurės ir centrinės Europos gėrybėmis – gintaro, kailio, vaško, javų mainus į metalo žaliavą, bet ir ginklus. Tai bei konkuravimas dėl pagrindinių prekybos kelių upėmis sukelia nuožmias kovas Europoje, kurios iš esmės kyla dėl keltų geležies rūdos, o vėliau, juos apnaikinus bei išstūmus, ir dėl Rumunijos–getų bei Bulgarijos-mezų teritorijose esančių aukso ir sidabro kalnakasybos plotų. Į juos be skitų ir helėnų pasikėsina dar ir Persijos imperija 513 m. pr.Kr. išsilaipinus armijai pietiniuose slavuose, padunojėje, iš kur yra kilę po pusantro tūkstantmečio ir Kirilas bei Metodijus. Persai palaipsniui įtvirtina ir dalį iranėnų kulto terminijos pietų slavų teritorijose, sietinose su getais ir jų valdovu Gudyla. Šie pasiskundžia dar ir įpykusiems dėl prekybos sutrikdymo baltams bei Dakams su vilko herbu garbinusiems Zalmoksį ir Gebeleizę – Gabijos, Hebos giminaitę. Tuo metu, V.a pr.Kr. Herodotas parodęs išskirtinį dėmesį ir helėnų reikalams tolimesnėje padneprėje pamini ir Leto-Lato kulto hiperborėjus bei prielačius paralatus bei jų kulto centrą - „mokyklą“ skolotus, kurio vardas yra išlikęs ir Haliče, ir goliadj, ir latgaliuose su lietuvių – rytų baltų žemėse. Helėnų sakmės augant jų geografiniams atradimams Nemunui suteikia mitologinį Chrono, o jo intakui - Minijos vardus, kaip ir pažodžiui graikiškam pagimdytam jūros gintarui. Kuršiai prie Rubono Ptolemėjaus pažymimi ir Karbonų vardu. Epas apie argonautų žygį aukso vilnos išsaugo legendinio kalvio Hefaisto sūnaus – Palaimonijo vardą bei padovanoja mums vėliau romanizuotą pažodžiui graikiškai – medžiotojo, jūreivio ir žemdirbio: Kuno, Barko, Spero bei Devoltuvos – Deivės Leto, kaip ir Nalšios – vandenų muitų palikimus bei Pritanijų tvarką nuo padneprių sklidusią link Baltijos su Chrono ir Rėjos dukros Hestijos-Gastijos-Austėjos-Aistės vardais, kur svečiavosi ir slavai.

Patyrę žiaurias Romos invazijas barbarais pavadintos germanų, slavų, ilyrų, o ir baltų pakraščių gentys apsivienija po gotų-gudų vardu, nukariauja Romą, įsigali Ispanijoje, tačiau patiria naujus antplūdžius iš Azijos – hunus bei avarus, kuriuos atmušus atsisuka į tebeturtingą gintaru kailiais, javais baltų šiaurę. Stumti dakai, burtai, britanėjai nuo Pruto parneša dzūkų (žr. antis-untis kaitą), gal ir bartų, Prutenio vardus bei Jotvos-getų painiavą. Gotų-gudų, germanų išstumta aisčių, fenų, sembų aristokratija, bei pabaltijo slavai vendai įkuria atitinkamai Estiją, Suomiją, Vodų žemes. Estų-suomių epe Kalevaloje sembų vardas įtvirtinamas Sampo – sidabro malūno vardu.

Taigi, mums svarbiausia išvada būtų tokia: vakarų baltų gentys garbinę Austėją buvo apsijungę aisčių, neabejotinai nusėdusių ir Estijoje, vardu, o rytų baltų gentys nuo padneprių būręsi Lato, Leto, Lado kulte su helėnų, iranėnų istorinėmis įtakomis – buvę latai, letai, o išlikę kaip latviai ir lietuviai, su mitologiniais centrais Romuvoje, Rikojotuose, Kernavėje, kur garbinę ir šerną-kernių, bei sėlių žemėse. Jie, po drachmų laikmečio šimtais naudoję ir denarus bei sestercijas – įkapėse randamas antikos monetas, labai anksti dvejų baltų valstybių sąjungoje šimtmečiais sudarė iki Romos imperijos žlugimo 476 m. jos ekonominę-karinę-kultūrinę Aisčių-lietuvių su latviais valdžioje atsvarą, o kai reikdavo ir Liticiani pulkais greta alanų žūtbūtiniame mūšyje prieš Atilos hunus 451 m. ir jos atsparą, šiaurinį analogą“ – išdėstė matematikas Kęstutis K.Urba. Kaip sakoma, šiose įdomybėse dar daug pridėsi, bet neatimsi, todėl lauksime ir plačios studijos bei mokslinės disputo plėtros – pirštinė juk mesta.

Zigmas ZINKEVIČIUS. Apie Kęstučio K. Urbos straipsnį „Lietuvos aide“

http://www.voruta.lt/apie-kestucio-k-ur ... uvos-aide/

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Voruta
2013-10-11, 10:45

Mano knygos „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ prezentacijos Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje (įvyko 2013 m. spalio 3 d.) proga Kęstutis K. Urba (nepainioti su filologu Kęstučiu Urba) įteikė man savo straipsnio „Aisčių ir lietuvių keliais“, paskelbto „Lietuvos aide“ š. m. rugsėjo 21 d. ir pasirašyto slapyvardžiu Vaidotas Bartkus, atspaudą su pageidavimu, kad viešai įvertinčiau to straipsnio teiginius.

Pasižadėjau tai padaryti ir savo pažadą vykdau. Tam reikalui nutariau panaudoti „Vorutą“, nes šio nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio skaitytojai ne kartą yra kreipęsi į mane straipsnyje aptariamais klausimais. Taigi patenkinsiu ir jų smalsumą.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į straipsnio autoriaus nemokslišką žodžių kilmės aiškinimą (jų etimologizavimą). Kaip ir reikėjo tikėtis iš lingvistikos nestudijavusio asmens, etimologizuojama ne panaudojant kalbos mokslo metodologiją, bet žiūrima vien žodžių skambėjimo panašumo.

Antai lietuvių dausas straipsnio autorius sieja su graikų dasos „miškas“, upės Venta pavadinimą – su lotynų ventum „vėjas“, etruskų vardą – su slavų ruskij ir pan. Dėl to jis istorijos šaltinių Halibo vietovę tapatina su finų genties lybiai vardu, Ulmiganiją – su latvišku Estijos pavadinimu Igaunija ir pan. Videvučio vardas tapatinamas su Vytautu. Slavų genties vendai pavadinimas siejamas su finų vodų (vadžių?) gentimi ir t. t.

Žinoma, remiantis tokiomis etimologijomis daroma mokslo duomenimis nepagrindžiamų išvadų, panašių į etnogenezės išvadas, esančias Česlovo Gedgaudo ir Jūratės Statkutės de Rosales veikaluose.

Straipsnio autoriui „įdomios ir vertos dėmesio“, pavyzdžiui, A. Šachmatovo mintys apie kai kurių Lietuvos vietovardžių keltiškumą, įtikinamai sukritikuotos Kazimiero Būgos ir atsižadėtos paties A. Šachmatovo.

Dėl to fantastiškais lietuvių etnogenezės spėliojimais garsėjanti J. Statkutė de Rosales straipsnyje gretinama su žymiąja mokslininke Marija Gimbutiene (!), kurių iš tikrųjų net palyginti neįmanoma. Arba vėl. Nevykusiai stengiamasi remtis žymiojo paleobalkanų kalbų tyrėjo bulgaro Ivano Duridanovo baltų ir slavų ryšių tematikos veikalais, nesuvokiant I. Duridanovo teiginių esmės.

Jau vien tai, kas pasakyta, rodo, kad tirti lietuvių etnogenezės problemas remiantis kalbiniais duomenimis gali ir nekalbininkai, bet tik tuo atveju, jeigu jie yra studijavę kalbotyrą ir pajėgia tuos duomenis analizuoti kalbos mokslo metodais. Kito kelio nėra. Vien patenkama į neišvengiamus paklydimus.

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 6.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai kalbotyros temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Aisčių ir lietuvių bei piktų keliais

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... tu-keliais

Vaidotas Bartkus
2013-10-29

Paslaptinga, nežinomos kilmės piktų gentis turėjo galimybę būti Europos žemėlapyje vietoj dabartinės Škotijos, tačiau taip neįvyko dėl normanų įsiveržimo ir karų su škotais, nutrynusių piktus iš istorijos dar IX-Xa. Mokslininkai Mailsas Dilonas ir Nora Čedvik teigia, kad piktų pasižymėjusių originaliu, estetiškai tobulu menišku stiliumi, atsiradimo ir kalbos paslaptys lig šiol yra neatskleistos, nors jie romėnų tekstuose pasirodė pakankami vėlai – nuo III-IV amžių sandūros, iš 297 m. Eumenijaus panegirikos.

Prof.E.Jovaišos rekonstruota didžioji aisčių plėtra ištyrus jų kultūros sklidimą rodančius daiktinius įrodymus konstatuota laikotarpyje tarp 10- mūsų eros metų. Ši plėtra aiškiai rodo aisčių valdžios išplitimą iki Dauguvos šiaurėje, Nemuno maždaug ties Kaunu rytuose, Vyslos vidurupio pietuose ir už dešiniakrantės Vyslos vakaruose link Oderio žiočių. Ankstesniame rašinyje buvo pateikti argumentai aisčių įsigalėjimui netgi Estijoje juos iš Gotlando stumtelėjus gotams, o dabar galime klausti savęs, ar aisčių plėtroje vakarų kryptimi buvo apsiribota dabartine Pomeranija? Jei Latvijos ir Lietuvos vardo susiformavimui lemiamos reikšmės bus turėjusi bendraeuropinė derlingumo dievybė Lato-Leto, o šį bendrumą pabrėžia ir pačių latvių naudojamas vardas leiši priskiriamas, būtent, ir latgaliams, tai gal piktų pavadinimą būtų galima kildinti nuo aisčių požemio dievybės Pykulo? Taip svarsčiau skaitinėdamas lenkų istoriko Ježi Stželčiko knygelę apie išnykusias Europos tautas. Ačiū Vyt.Derkšniui, kad žinojo ką reikia išversti. Šiame veikale aptikus, kad VIII a. anglosaksų istorikas Beda Garbingasis nušviečia piktus kaip atsikėlėlius Okeanu iš Skitijos paprastais laiveliais ir gyvenusius greta senųjų vietinės kilmės žmonių, už juos vėlesnių keltų bei atsikėlėlių piktų epochoje anglų, saksų ir jutų, ir pavardintas jų kalbos mįsles, ne juokais susidomėjęs kibau į senuosius raštus ir užsienio mokslininkų tyrinėjimus. Prieš tai pasvarsčiau, kiek K.Būgos Pykulas sietas su pekla galėjo traukti smalsuolius mūsų pabaltijo gyventojus, panašiai kaip mitų helėnus, norėjusius sutikti ir atgal susigrąžinti mirusiuosius iš Hado, tapatinto su šiauriniu Okeanu, nors tai galėjo būti ir priverstinė pabaltijiečių migracija ieškant ramesnių, tolesnių nuo kovų ar palankesnio klimato žemių. Juolab paslaptingoji antikos autorių minėta tolimos šiaurės sala Tulli labai jau atitinka prūsų kalbos žemės pavadinimą - tuli, o Škotijos šiaurėje esančio Šetlando salyno pavadinimai Balta, Bigga, Linda, Oksna, Vaila primena baltų hidronimiją, kurios naudai ir Albion – baltosios žemės lotyniškas senasis Britanijos pavadinimas, nors kalbininkai pavadinimus panašius į Balta yra linkę germanizuoti ir sieti su diržu..

Nagrinėjant Brutenio (Prutenio) legendą šį vardą teko sieti su helėnų Hestijos šventovėmis, valdžios įstaigomis ir prieglaudomis – prytanėjais, tačiau trūkstamą aiškinimo grandį, žinojus buvus graikų kolonistų ir už Gibraltaro, pavyko aptikti tik dabar. Graikų jūreivis pitėjas (Pytheas) dar 300 m. pr.Kr. nurodė šiaurėje Okeane esančias Pretanikai Nesai – Pretanikų salas, o iš šio vardo patys škotai išveda Britanijos vardo kilmę, nors tyrėjas Kennethas Jacksonas ją grindžia tik piktų genties Pritani vardu, tačiau neaiškina iš kur gi jis. Iki kur ir kiek prytanėjų tinklas ir Hestijos kultas buvo išplitęs Dnepro-Dauguvos, Nemuno, Vyslos vandens keliais Aleksandro Makedoniečio užkariavimų laikais, mokslo klausimas tebėra atviras, tačiau iš stiprios S.Karaliūno argumentacijos jo dvitomyje, skirtame seniesiems genčių vardams seka, kad narsusis graikų jūrininkas bus sukaupęs žinių ir apie mūsų Pabaltijį – Metnonidą ar panemunių Metnonemoną. Pastebėkime, kad M.Vasmerio nurodyta slaviško prieglaudos – priton pavadinimo kiltis yra pakankamai netvirta ir gali būti tapatinta su helėnų klestėjimo ir plėtros laikotarpio įtakomis, o tai irgi netiesiogiai rodytų helėnų kultūros galimas įtakas mūsų protėviams.

Žymi tyrinėtoja Londono akademinė mokslininkė istorikė Katherina Forsyth 1997 m. išleidusi knygą „Piktlando kalba“, kurios spausdinimas pakartotas Utrechte 2010 m., kadangi kaip ji pati juokauja, viskas apie piktus yra skubiai išperkama, kaip ir juvelyrika, mezginiai ar nauji marškinėliai jų stiliumi, pateikė savo tyrimo išvadas prieš piktų – neindoeuropiečių teoriją. Pasak jos, rimtai tetyrinėtos buvo dvi piktų kalbos kilmės teorijos – tai galų-bretonų, t.y. keltų kalba arba tai senosios Europos reliktas suvokiamas kaip preindoeuropiečių kalba. Jos hipotezių ir tyrinėjimų bei nuomonių apžvalga ir argumentacija yra gan įtikinanti, tačiau, sakyčiau, irgi negali duoti galutinio atsakymo, kas gi buvo tie piktai ir iš kur jie, vien dėl Pitėjaus liudijimo neaptarimo. Ši istorikė kelia piktų upės Devana keltiškumo hipotezę, tačiau jai nežinoma, kad tai gal ir dyvinos deivės, tvano, Tvankstės, pagaliau ir Dvinos atitikmuo Uepoegus kontekste. Ne be pagrindo bandytas įrodinėti šešeto neaiškių etnonimų - kreonai, kaerenai, kaledonai vacomagi, venicones, taezali (taexali) priklausomumas keltams reikalautų žvelgiant plačiau pirmiausiai pamatyti bei pasvarstyti ir galimas vakarų baltų laivų – kuršių kurėnų įvardinimo įtakas. Pats kaledonų vardas, laikant dėmenį Gal- anksčiau aptarinėtu vardo suteikimo pabrėžimu, leistų juos interpretuoti kaip Lado, Lato, Latonės (Ledonės?) garbintojus, juolab pats keltų valstybės Galatai pavadinimo skaidymas aiškiai tai patvirtintų, nors vien kalbiniu, o ne istoriniu geografiniu požiūriu tai tvirtumo pabrėžimo atitikmuo. Gal prie tokio aiškinimo tiktų ir vietovės Lietren pavadinimas. Venicones, vėlgi primena aisčių kaimynų – vendų (venetų) vardą, panašiai kaip plaukioję pro žalius salynus (zali?) ir kėlę siaubą danams kuršiai. Ne mažiau mįslingi ir pietesni upių vardai – Alauna, Itauna. Pirmasis mums prisiminus Aluoną ir prūsišką alne verstų ją kildinti iš kažkurio elnio pavadinimo.

Piktų genčių pavadinimai – Bredey, Dereley vėlgi leistų tam tikras interpretacijas, tačiau mums yra svarbios tiesioginesnės aisčių protėvių piktuose bent jau užuominos. Į jas gal tiktų Uist sala ir piktų valdovas Onuist, Urguisto sūnus valdęs VIIIa. bei populiarus kitų karalių vardas užrašytas nuo 412m. - Drust arba Drest– ketvirtas, septintas, devintas, vienuoliktas ir dar ne vienas gerokai vėlesnis jų karalius iki pat 848 m. Taigi, „uist“ bus turėjęs atskirą prasmę, kuri gal sietina ir su -ust bei –est, o nebesant kitų aiškinimų, aisčių atspalvis laikytinas tikėtinu.

Aptikus vienos piktų genčių – Meatų pavadinimą ir prisiminus S.Karaliūno pateiktus įtikinančius argumentus, kad jau III a.pr.Kr žinotas helėnų Metnonidis įvardijo būtent 600 stadijų arba 1100 km pabaltijo ruožą nuo Riugeno Vokietijoje iki Suomijos, kadangi ir latvių mętuonis reiškia malūno užtvanką, tenka daryti prielaidą apie tikėtiną pabaltijiečių kelionę Europos pakrantėmis laiveliais iki Škotijos. Tik čia gal verta pridurti, kad niida lotyniškai reiškia lizdą, ir šiame aiškinime gal bus svarbu ir Metelio ežeras ir dešinys Nemuno intakas netoli Jurbarko- 101 km ilgio Mituva, beje, žinoma tankiausiu intakų tinklu visoje Lietuvoje. Galima bandyti ir kelti hipotezę, kad mętuonis sietinas su užtvankoje esančia ant veleno, girnų sukimui reikalinga mente, o tada Metnonidis įgytų irklų menčių pavadinimo prasmę.

Dabar jau galima padaryti pirmąją išvadą – šie pastebėti sutapimai, atitikimai istorinėje fabuloje gali būti ir visai ne atsitiktiniai, o tai leidžia kreiptis į mokslo įstaigas, prašant, kad jos tikrintų ir bandytų pagrįsti aistišką, lietuvišką piktų kilmės pakankamai sudėtingą, sunkią hipotezę, kadangi pačių piktų kalbos paminklų bemaž be keleto neaiškių raižinių akmenyse ir nebėra, o jie žinomi tik iš kitų atpasakojimų. Taigi, dvejų atėjūnų - keltiška prieš baltišką hidronimų bei etnonimų, kaip ir neperskaitytų įrašų ant akmenų, problema kalbininkams, materialinių kultūrų palyginimo - archeologams bei menotyrininkams, nes vien lietuviškos rozetės atitikmenys piktų mene yra akivaizdūs, o ir paleogenetikams būtų kas veikti padarius teigiamas išvadas pirmiesiems.

Su džiaugsmu aptikau, kad šiuo piktų kilmės aiškinimo takeliu pernai jau bandyta eiti istoriosofiškai mąstančio dr.Mariaus Kondroto, tik gal be reikalo jis buvo įtikėjęs vien lotyniška piktų vardo traktuote – atseit, piktai nuo lotyniško piešti. Piktų vardas mokslo nors ir visaip aiškinamas, tačiau sutarimo nebėra, o mums turint vienoje vietoje netoli Nemuno Piktupėnus su gausiais archeologiniais piktų pradžios – III a. radiniais prie Piktupės, Viliaus Pėteraičio „mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiuose“ nurodytus Piktaičius prie Šyšos upės netoli Šilutės ir Piktožius prie Klaipėdos, neužimti mokslo pozicijų šiaurinės Britanijos genčių istorijoje su visais pateiktais atitikimais, atrodo, kad būtų neleistinas dosnumas. Pilnai pritariu dar jauno, bet pasižyminčio gera intuicija M.Kundroto pastebėjimui, anksčiau mano paties išvados, kad Tacito pabrėžtas aisčių ir Britanijos kalbų panašumas ( jis aprašė 98 m. ir Romos karvedžio Julijaus Agrikolos žygius Britanijos šiaurėje atskiru traktatu ir mums svarbią ‚Germaniją“, kurioje minimi aisčiai), gali reikšti žymiai daugiau ir rodyti tiesioginius šių kraštų sąryšius.

Kada galėjo būti išplaukta ir kodėl? Nuo helėno Pitėjaus kelionės 300 m. pr.Kr. į šiaurę pro Gibraltarą iki piktų paliudijimo tiek pat nuo mūsų eros pradžios yra apie pusę tūkstantmečio. Prof.E.Jovaišos suteiktas fundamentas apie aisčių plėtrą link Oderio iki germanams priskiriamos Gustovo kultūros leidžia daryti prielaidą, kad dalis aisčių ir gal būt vendų susidūrę su germanais ne tik suko atgal, bet ir galėjo susirengti į emigraciją kitur laimės ieškoti ar net iki 98 m., kai Tacitas paskelbė savo pirmuosius veikalus.. Nedidelių laivelių flotilė nenutoldama nuo jūros kranto, išplaukusi maždaug nuo Oderio žiočių link Riugeno Danijos pakrantėmis galėjo tiesiai išplaukti į Šiaurės jūrą ir pasiekusi pakrantėmis Reino žiotis toliau plaukti link Bretabės, kur ir būvo nublokšta audrų, kaip rašė Beda Garbingasis, prie Airijos krantų. Ten jie buvo nukreipti į šiaurinę menkai apgyventą Britanijos salyno dalį. Čia gentinis karinis aisčių dalies elitas galėjo trumpam laikui įsigalėti tarp vietinių genčių, palikti savos etnonimijos – pykuoliai Piktai, hidronimijos, tačiau neišvengiamai buvo vietinių asimiliuotas, nes sumišo su keltais, kaip liudijama, imant žmonas iš Airijos. Alinantys karai su Romos imperija dėl žemių tarp senojo romėniško Agrikolos laikų įtvirtinimų bei vėlesnio garsiojo Hadriano pylimo pasibaigė imperijos išsikraustymu IV amžiuje, tačiau nuolatiniai tarpusavio karai bei su kaimynais ir naujais atsikraustėliais į salą – paskutinieji buvo normanai, baigėsi piktų galutine asimiliacija Xa.

Taigi, A.Šachmatovo ir K.Būgos disputas dėl keltų įtakų baltams gali apsisukti priešinga kryptimi ir užminti didžiulį galvosūkį bei atverti naujas praeities tyrinėjimų erdves, juolab M.Kundroto nurodytas vardas iš piktų britų pasienio - Mynyddawg, Mynydawc, Mynyddog pernelyg jau primena ir mūsų Mindaugą. O kur dar Cezario minimos keltų genties Curiosolitae praeities atskleidimas? Žinoma, kad keltai savo plėtros laikais buvo pasiekę ir pietinę Lenkiją, todėl jų dievybės Kernunos galimas įtakas Kernavei, kaip ir jų žynių druidų bei prūsų druvių, gal ir vertėtų patyrinėti giliau, nes pirma romėniško importo skaičiuojamo šimtais radimviečių Lietuvoje turėjo eiti ir graikiškas bei keltiškas. Prieš keletą dešimtmečių Jūratė Laučiūtė žurnale „Baltistica“ buvo pastebėjusi, kad baltų praeitį būtina tyrinėti žymiai platesniame visos bent jau europinės kultūros kontekste. Suprantama, kad sovietmečiu mūsų garsioji kalbotyra gindamasi ir nuo itin archajiškos mūsų, lietuvių kalbos niekinimo buvo neišvengiamai užėmusi tvirtą, netgi, šiek tiek, panbaltistinę poziciją, o toks kad ir kietas, tačiau siaurokas požiūris gali turėti savų apraiškų ir dabar kaip metodologinės tradicijos tęsėjas, tačiau dėl to mes galime ir toliau ilgam neatversti įdomiųjų gilios baltų praeities puslapių. Kita vertus, negalima norėti iš mokslinės kalbotyros tokiuose tyrimuose pernelyg daug, nes ji tegali bandyti rekonstruoti tiriamo vardo teorinę prokalbinę, bandyti gan reguliaria garsų kaita grindžiamą formą ir ją lyginti su gretimomis kalbomis, tačiau istoriniuose ne prokalbiniuose virsmuose situacija tampa žymiai sudėtingesne bei komplikuotesne. Įsivaizduokime mokslinį tyrimą – „Škotų ir Nortumbrijos įtakos piktų kalbėsenai“ ir pamatysime kiek nedaug tegalime pasakyti bei koki tai sudėtinga problematika.

Mūsų archeologijoje tik ką atsirado jau aptartas naujas požiūris į senuosius poledyninius pabaltijo gyventojus kaip baltų kultūros ištakų kūrėjus, nelaukiant gerokai tūkstantmečiais vėlesnių rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų nešėjų, atėjūnų, tačiau mūsų kalbotyra, suprantama, tebesivadovauja senuoju protėvynės ir prokalbės išskilimo į medį modeliu, kuris tebetarpsta, nes taip pasakė Julius Klaproth 1823m. - indogermanų teorijos kūrėjas. Ir archeologija, o dabar jau ir paleogenetika ištyrusi senuosius žynių kapus Duonkalnyje bei prie Spigino ir Kretuono ežerų aiškiai įrodė ir mūsų genetinio fondo archajiškumą, ryškesnį nei kitose tautose.

Aisčių ir lietuvių bei piktų keliais (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... is-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-11-04

Mokslui bei kalbotyrai aiškinantis tautos kilmę būtinas ir visai kitoks kur kas realistiškesnis ir sudėtingesnis baltų kultūros bei jų kalbų susidarymo modelis su abejų pirmojo poledyninio migravimo krypčių protėvynėmis iš Madleno bei Svidrų kultūrų – atitinkamai nuo Oderio pabaltijo bei priekarpačių regionų bei vėlesnėmis stipriomis keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės bei metalų įvaldymo technologijų kaip ir kitų kultūrinių slinkčių – pvz., prieuralės „kurganų“ įtakomis. Tada ir teoriškai rekonstruota indoeuropiečių prokalbė telieka skirtingų kalbėsenų samplaika, kurioje gal ryškesnė žemdirbių įtaka. Laikantis senojo modelio jis padeda toliau tarpti ir baltų atėjūnų - arijų teorijos, nesusimąstant, kad dėlto iš savo praeities kultūros išbraukiame penketą-šešetą tūkstantmečių iš turtingiausio pabaltijo mezolito – medžiotojų, žvejų, gamtos gėrybių rinkėjų Didžiojo Lokio, išsaugoto žemaičių herbe Telšiuose, epochos, o tuo pačiu kertame bei menkiname ir savas šaknis. Dėl arijų vardo kilmės mokslas tebediskutuoja. Gal šis persų genties vardas susijęs su skitų kilties mitu ir tereiškia paprastą artoją (- latv.arijs), tačiau bet kuriuo atveju nebeaišku, kodėl mes turėdami poledyninę istoriją ir itin archajišką genetinį fondą turime bandyti save itin susieti su vėlesniais klajojusiais iranėnais – persais ir skitais.

Žinoma, dvejų kalbėsenų – medžioklių bei žemdirbystės susidūrimas, jo ypatumų atskleidimas yra viena aktualiausių ir sunkiausių kalbotyros problemų, tačiau ir čia mūsų darbščiųjų kalbininkų jau yra pramintų takelių. Vien pastebėjimas, kad lietuvių veiksmažodžio kaitymo sistema yra unikali, vietinė, išskyrus bendraindoeuropiniu vadinamą būsimąjį laiką, leidžia pastarąjį gretinti su laukimo, taigi derliaus laukuose svarba ir atitinkamu žemdirbystės atkeliavimo į pabaltijį laikmečiu, o likęs veiksmažodžio kaitymo unikalumas priskirtinas būtent ankstesniam, bet ne kažkodėl priimtam vėlesniam laikotarpiui - „po atėjimo“, kurio būta gi tūkstantmečiais anksčiau. Veiksmas yra bene svarbiausioji žmogiškos būties dalis, todėl jo svarba kalbos susiformavimui yra neginčytina, o iš čia gauname ir naują kalbotyros – leksikos bei istorinės gramatikos uždavinį: jos reiškinių chronologizavimą. Kalbininkų atlikti lyginamieji darbai yra milžiniškas mūsų praeities lobynas greta turtingos tautosakos, tačiau nereikia užmiršti, kad kalbinių faktų istorines interpretacijas jie konstravo pagal savo laikmečio kilties (etnogenezės) tyrimams svarbių kitų mokslų duomenis. Praėjusio šimtmečio antroje pusėje plušusių mokslavyrių neabejotinas nuopelnas buvo tai, kad jei sugebėjo paneigti nuo J.Dlugošo plitusias ir kiyų lenkų propaguotas teorijas, jog baltai bei lietuviai susiformavo itin vėlai. ir pastūmėjo šią datą dviem trimis tūkstantmečiais anksčiau. Dabar turime gerą galimybę sukurti ir baltų – vietinės kilmės, t.y. autochtonų kalbinę teoriją, tačiau tam reikia žymiai atsargiau žvelgti į labiausiai išsiplėtojusias indogermanų kilties teorijas ir įsiklausyti, pavyzdžiui, į Bolonijos universiteto paleolitinės indoeuropietiškų bendrybių susiformavimo mokyklos teiginius ir atradimus, nekalbant apie novatoriškus amerikiečių tyrinėjimus. Atsiliekame ir nostratinių – sąryšių tarp atskirų kalbinių grupių tyrimuose, nors, pavyzdžiui, baltų ir finougrų kalbinių bendrybių laukas mūsuose visai neprastai panagrinėtas.

Vienok, Lietuvos visuomenė nėra patenkinta savos istorijos mokslo, jos populiarinimo būsena, o kalbininkams reiškiami priekaištai už jų tautos ir kaimynų kilties tyrimus retsykiais išnyra internete ir absurdiškiausias pavidalais. Kalbos ir istorijos korifėjais, tikraisiais žinovais paskelbiami savamoksliai neprofesionalai - tokios asmenybės “kaip Č. Gedgaudas, V. Rimša, R. Matulis, G. Valiukevičius, J. Jokubauskas”, o žymiai korektiškesni ir nuosaikesni savo išvadose mokslininkai apkaltinami net dogmatizmu. Patarimas yra vienintelis – pabandykite su ne vieną pūdą sūraus darbo druskos ragavusią profesūra padiskutuoti jų pačių mokslo terminija ir kategorijomis. Tada pamatysite, kad škotai, tai anaiptol ne šakočiai, o keltai, anaiptol, ne nuo kėlimosi keltais. Žinoma, ir išvardintų savamokslių pastangose ir įžvalgose neabejotinai yra racionalių, naudingų tyrinėjimų procesui, kuris su internetu tampa vis labiau bendruomenišku, minčių, tačiau neužmirškime, kad ir istorijos ir kalbos mokslas tegali konstatuoti vienos ar kitos teorijos metodų moksliškumo laipsnį bei išvadų pagrįstumą: labai ar menkai tikėtinos. Visuomenės ir mokslo dialoge yra labai gražus sektinas dr.Tomo Baranausko sukurto ir jo prižiūrimo istorijos svetainės ir forumo http://www.istorija.net pavyzdys, kur neprofesionali įžvalga dažniausiai atsimuša į kietą mokslo kertę, tačiau taip ir pasisemiama reikiamų žinių ar jomis pasidalinama. Galbūt toks bendravimo su visuomene būdas taptų priimtinu ir kalbotyros dirvose, nes minimame forume itin dažnai neišvengiamai nuklystama būtent į kalbotyros klodus? Man kelia nuostabą, kad pavyzdžiui lig šiol istorikų bei kalbininkų minimi kimbrų, kimrų, kimerų vardai nėra bandomi interpretuoti graikiškai nuo bangą reiškiančio žodžio. Tada prisiminus, kad “bor” helėnams reiškia ne slavų pušyną, o šiaurę, kad hiperborėjai – tolimieji šiauriečiai, nesuprantamas Brutenio legendos kimbrų pavadinimas įgyja prasminį helėnišką atspalvį - bangų šiauriečiai arba šiauriniai bangiečiai. Kiek šį kimbrų pavadinimą tada galima bandyti sieti su gerai žinomos žuvies - skumbrės vardo kiltimi yra atskiras etimologijos mokslo klausimas. Šaknis ‚kim‘ laikoma nostratine ir turi net smėlio bei rūko prasmes.

Prieš dešimtmetį nustatyta, kad keltų ir baltų bendrybės apima net apie 46 proc. žodyno, o keltų ir germanų bei lotynų, suprantama, dar daugiau. Patyrinėjus 150 K.Būgos nagrinėtų keltų žodžių ir jų šaknų sąsajų su baltų kalbomis, bet atsisakius tradicinio vieningos indoeuropiečių protėvynės ir prokalbės modelio pavyko padaryti keletą svarbių prielaidų. Itin svarus K.Būgos konstatuotas aisčių-prūsų dumpbio –žievės, mūsų ąžuolo ir keltų dumblo, į kurį sodintos gilės, nesušąlančios mūsuose, jei 10-12 cm gylyje, taigi dumble arba dumpbio medžiui baloje atitikimas datuojant jį poledynmečiu leido bent jau hipotetiškai lokalizuoti regioninį slavų ir prūsų žemių centrinės Europos poledynmečio ąžuolynų plitusių atšilimo laikotarpyje mokslo vadinamu borealiu apie 7000 m.pr.Kr artumą bei juos iš įvairių pusių supusių lietuvių, germanų ir keltų protėvių didesnį atokumą vėsesniuose kraštuose šiaurės ir vakarų kryptimis plačiame žemyne. Tas jų artumas, matyt, buvo išlikęs ir mokantis auginti jau aptartą duoną, tačiau Lugijų genties aukštesniame pavyslyje vardas užmena dar vieną slėpinį. Sovietmečiu daugelio buvo laikytasi, kaip ir M.Gimbutienės, kad tai slavai, o dabartiniais laikais, lyg mostelėjus lazdele jie virto germanais. Archeologų įrodyta, kad keltai buvo pasiekę pietinę Lenkiją, todėl pavyslio Lugijai, pastebėjus keltų dievybių tarpe ir kūrybą bei mokymąsi globojusį Lugus verta mąstyti ir apie galimą keltišką įtaką, juolab manęs niekas neįtikins, kad Herodoto minima Aistulė yra kilusi nuo slavų irklo pavadinimo, mat tulii keltiškai yra srovė arba kitaip tariant, tai Aistupė. Istorija kartojosi daug kur panašiai, ne tik pas mus Šalčininkai grubiai verčiami „solečnykais“. Taip buvę ir su Juodosios jūros pavadinimu, graikams prisitaikius nesvetingą reiškiantį panašų žodį į iranėnų (– lot.Euxinus), nuo kurio ir nuo skitų juvelyrikos darbų bus kilęs ir mūsų tauriojo metalo pavadinimas – auksas.

Vilnos keltiškas atitikimas „olan“ bus susidaręs plintant gyvulininkystei bent 2-3 tūkstantmečiais vėliau – apie 4-3 tūkstantmetį per.Kr. O štai baltų ir keltų kaimynų piktų tiesioginiai kontaktai pirmuose mūsų eros metuose tebelieka didžiule mįsle. Gal jų liudininkas yra žemaičių „enkiuoti“ – mirtinai kankinti bendrumas su keltais bus ir jų pradinės balsės atitinkamo žodžio išsaugojimas skirtingai nuo germanų. Apmąstymams argumentuojant kaledonų vardo mitologizavimą derlingumo deivės Lato kulte vertas ir lad –reiškiantis skystas, taigi ir iš lietaus. Yra airių mitologijoje ir Eladha kovojęs drauge su tautos dievybe Tuatha, Anglijos rytuose sukilusi prieš Romą 60 metais karalienė Boudikė su mitine Ancaste bei Andraste, o galų, bretonų mitologijoje net Litavijus bei Nerius, tačiau negalima daryti skubių išvadų apie lietuvių ir aisčių tiesiogines įtakas, nes tai tik nedidelė dalis vardinių panašybių greta daugybės kitų skirtybių. Visų pirma, kadangi įrašas ant akmens pietų Prancūzijos pakrantėje “MARTI CICOLLUI ET LITAVI” gali reikšti ir mūsų protėvių karinius žygius gotų, įsitvirtinusių dabartinėje Prancūzijoje iki maždaug 480m., sudėtyje, kaip ir kiti du įrašai su Litavi centrinėje Prancūzijoje, visai netoli garsiojo mūšio su Atilos hunų pulkais, prieš kuriuos kovojo ir Jordano minimi Liticiani. Dėl šių dalykų ir Lietuvos kildinimą iš Bretanės pakrantės - lithus verta apgręžti priešinga kryptimi, nes galėjo būti nunešiniu gotiškais laikais. Taigi ir baltų lietų po sausros atnešanti dievybė Litowanis nelaikytina tokia jau abejotina, kaip teigiama lingvistikos knygose. Vienok, yra pagrindo teigti, kad ir Lietuvos ir keltų bendrybės ženklas „lt“ bus kilęs iš bendraeuropinės dar ir palestiniečių bei Egipto garbintos derlingumo deivės vardo Lato dėl šių priežasčių. Kalbininkų įsikibta ir Alg.Patacko neperspektyvia išvadinta hidroniminė Lietuvos vardo kilmės prielaida – „iš Lietavos, Lietaukos upelės“ neprieštarauja Lato, Litowanio – lietaus nešėjo garbinimui prie vandens ir pačiame dabartinės Lietuvos viduryje, kaip ir gal Kulautuvoje prie Nemuno, Kalotėje bei Deltuvoje, kaip aiškina matematikas Kęstutis K.Urba, pateikęs duomenų Lietuvos vardo mitologinei kilmei nuo Herodoto laikų. Gi garbaus signataro straipsnyje pateikta A.Dubonio - S.Karaliūno lietuvių – karių „leičių“ išvedžiojimų prielaida yra pernelyg silpna, nes nėra tokio žodžio - leitis, reiškiantis karį, tačiau pastebėkime, kad Alg.Patacko argumentas - „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ („Auszra“, 1884, p. 81), kaip ir Lietos medis (Mitt., DLKŽ) neabejotinai duoda argumentą ne militarinei, o žemdirbiškai krivių išsaugotai Lietuvos vardo nuo derlingumo deivės kulto teorijai, kuri dabar jau laikytina pačia įtikinamiausia. Natūralu, teigti, kad vėliau, vietoj arklo imant į rankas kardą buvo prašoma ir deivės išsaugoti gyvybes naujo derliaus nuėmimui, taigi ir karinis aiškinimas laikytinas neprieštaraujančiu bei išvestiniu iš mitologinio ir antriniu kaip ir hidroniminis. Dar vienas argumentas Lietuvos vardo radimuisi nuo Lato ir Leto būtų, jei Pitėjaus vardą mūsų pabaltjui - Metnonidis, Metnonomos bandytume helėnizuoti pagal greta jų gyvenančių svetimtaučių, netgi vergų panašų antikinės Graikijos pavadinimą. Apjungę duomenis iš Herodoto istorijos apie paralatus bei skolotus kalbėjusius visai ne skitiškai su šiuo aiškinimu mes Lietuvos istorijai atkovojame ne vien vardo tūkstantmetį bet visus du su puse tūkstančio metų nuo pirmos žinomos pasaulyje istorijos knygos.

Galime konstatuoti, kad vakarų baltų istorija ir proistorė su E.Jovaišos fundamentalia studija - netrukus pasirodysiančiu visu tritomiu skirtu aisčiams iš esmės tenkins visuomenės poreikį savo protėvių pabaltijyje pažinimui skirtingai nuo rytinių baltų praeities, kadangi didžiuliai žalvario amžiaus baltiški plotai kaip ir jų Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas yra už Lietuvos ribų bei tebelieka menkai ištirtas. Baltų žalvario amžius tebėra pakankamai miglotu visoje baltiškų hidronimų teritorijoje, o jų praeitis ir kilmė, moksliškai vadinama etnogeneze reikalauja ne pavienių siauros specializacijos archeologų ar kalbotyrininkų pastangų, o, visų pirma, profesionalių plačios kvalifikacijos mokslininkų etnologų universitetinio ruošimo ir lietuviškos jų mokyklos reikalingos valstybei ir tautai sukūrimo, nes etnologijos argumentacijos apima ne tik archeologiją bei kalbotyrą, bet ir antropologiją, paleogenetiką, mitologiją ir netgi, muzikologiją. Beje, dabartiniai etnologai istorijos institute užsiima vien dabarties procesų analize. Tarp jų, beje, ir nauja baltų migracija į britų salas.

Piktų vietovardžiuose baltiškai teorijai – salos pavadinime Linda tektų konkuruoti, ne tik su keltų, bet ir su vėlyvų normanų Britanijoje įtakomis, bet kad yra aistiškas upėvardis Lindan. Vacomagi gentį galima bandyti sieti ir su vaix – prūs. karys. Tačiau bene svariausias tiesioginis paliudijimas apie aisčius keltuose lig šiol buvęs užslėptas Pomponijaus Melos ir Plinijaus, šiek tiek skirtingai citavusių Kornelijų Nepotį, raštuose. Jie minėjo du indus pirklius dovanotus konsului Galijoje, kuriuos baisi audra atbloškė nuo Indijos vandenų iki Germanijos krantų. Minimoje J.Stželčiko knygoje tai arba geografinis absurdas arba užuomina į vendus, atseit vindų vardu. Suvokus, kad dėmuo gal- reiškė įvardijimo veiksmo pabrėžimą plačioje Europoje, istoriją su pirkliais reikia laikyti, visgi, neabejotinu galindų, garsėjusių ir keramika bei urnomis - indais, tiesioginiu paliudijimu, apie 60 m. per.Kr., beje gerokai ankstesniu nei Ptolemėjaus. Laikas naujai peržiūrėti visus antikos tekstus tebesaugančius mūsų ainių praeitį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Tautos išlikimo tragedija (I dalis)

http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/a ... ja-i-dalis

Vaidotas Bartkus
2013-09-06

„Lietuvių tautos išlikimo dramą“ į daugiau nei ketvertą šimtų puslapių surašęs ir ne be Dano Kaukėno ir Petro Jonušo rankų pridėjimo dailiai išleidęs Mokslų Akademijos narys emeritas prof. Romualdas Grigas dar prieš dešimtmetį pagerbtas Lietuvos Mokslo premija intelektualiajam Lietuvos skaitytojui pateikė neeilinę dovaną, kaip ir užduotį, sąlygotą tiek paties mokslininko erudicijos, įžvalgumo ir originalumo galių, tiek ir jo betarpiškos įvairių mokslų žinovų ir autoritetų aplinkos bei jų veikalų. Profesoriai A.Tyla ir E.Jovaiša, istorikas E.Meilus, pernelyg anksti, kaip ir kalbininkas J.Kazlauskas, mus palikęs religijotyrininkas G.Beresnevičius, fundamentalusis V.Kavolis, kurio netektis pasak užsieninės pažinties, taip pat, yra miglota, kitas mūsų praeities žvalgytojas, išniręs lyg kometa trejetu knygų minties galiūnas A.Bučys, dvarų teisės studija šįkart mus nudžiuginęs prof. A.Vaišvila, prof. A.Jokubaitis, dr. M.Kundrotas, dr. T.Baranauskas – tai tik keletas akademiko betarpiškų pašnekovų ar pakeleivių, o retsykiais ir oponentų toje laiko mašinoje per erdvėlaikį, kuriame perskrosti ir patys skaudžiausi baltų bei Lietuvos istorijos tarpsniai, ar dėlioti tautos kokybinių virsmų laimėjimų ir pralaimėjimų akcentai. Bene pagrindinis knygos privalumas bus ir naujas, svarus indėlis į Lietuvos politinę filosofiją, tautotyrą ir istoriosofiją – mintijimą istorijos faktais ir kategorijomis kur kas platesniame nei ji pati lauke, kaip ir jos aštrus problemiškumas ir pagaulumas tuoj pat verčiantis bandyti tikslinti, gilinti išguldytą mintį ar nurodytą kryptį arba net bandyti ir prieštarauti. Dviem žodžiais tetariant, ši knyga – tai ir fundamentalus skiltuvas, kurstantis, visgi, ramboką mūsų oficialių istorikų ir viso sociumo tyrėjų darbų „laužą“, tai ir įvairiaspalvis panoraminis vitražas su mozaika, kviesiantis ne kartą geriau įsižiūrėti į vieno ar kito istorijos personažo rolę bei vaidmenį kaip ir vykusių ar tebevykstančių procesų tėkmę, jų pobūdį.

Neabejotinas sociologo profesionalumas visu gražumu atsiskleidžia knygos dalies, pavadintos „Pilietiškumo atvašynai“ skyriuje skirtame tautos kokybiniam virsmui: dar V.Kavolio deklaruotai krizės asmenybei ir jos portreto atmainoms. Tradicionalistas-etnokolektyvistas, „neolithuanus“ arba modernistas, „simuliakras“ – simuliantas, marginalas, „užribio klasės“ asmuo ir pagaliau jiems priešpastatyta „normatyvi“ asmenybė tai ne tik mūsų dabartinės Lietuvos visuomenės universalijų ir tarpstančių sluoksnių abstraktus apibūdinimas po kurio turėtų eiti žymiai platesnės sociologinės studijos bei apklausos – lietuvių savanorystės kolapsas tai ir valstybinė problema, tai ir intelektuali mįslė, verčianti atsigręžti, vėlgi, į paties autoriaus visai kitam laikmečiui priskirtas, mūsų patirto totalaus nuovargio ir išsekimo apraiškas. Piliečio – pilėno dualumas, nors ir nenagrinėtas mokesčio duoklės didikui pavidale ar „balsavimo“ už jį patį kardu, kuoka mūšyje aspektais, tarp šios knygos gausių naujoviškų puošmenų, iš karto atveria kitą horizontą ir būsimiems disertantams ir politikos istorikams - iš pašaukimo.

Knygoje pažerta dešimtys sakinių ir pastraipų su citatomis, kuriais mėgausis kiekvienas tautinės minties puoselėtojas. Pateiksiu bent vieną iš jų: “Tėvynės pajauta gali būti formali – apibrėžta ta teritorija, kuri nužymėta pasienio stulpais. Betgi, egzistuoja ir kita, įvidinta. Ta, kuri padeda asmeniui įveikti vienkartinio, subuitinto gyvenimo supratimą, kuri žmogaus egzistenciją užpildo prasminėmis vertybėmis – dvasiniais saitais susaisto į bendrą tautos ir valstybės tinklainę.“ Išskirtinio dėmesio vertos ir rusų genijų – F.Dostojevskio, grafo L.Tolstojaus lietuviškų šaknų atodangos – pirmasis ir jo broliai dažnai kartodavę esą lietuviai¸ mano žiniomis, iš LDK teritorijos, Dostojevo kaimo buvę, visgi, mūsiškiais tik kultūrinio paveldo prasme, o ne lenkai. Jų atsiribojimas nuo tikrosios - Murza kilties yra sietinas su nežabotu azijatišku vieno pirmatakų žiaurumu, dėl kurio jis pats baudžiauninkų buvęs užmuštas. Gi nemirtingo epinio veikalo „Karo ir taikos“ kūrėjas yra pagal prosenelį kilęs iš Indrių giminės. Pateikta iš Pilsudo dvaro „žmudinu-litvinu“ Varšuvoje vadinto J.Pilsudskio tikroji pavardė Giniotas bei kvestionuota atpasakojamoji jo antilietuvybė. Tik po J.Pilsudskio mirties gi prasidėjo ir lietuviškų mokyklų, draugijų uždarinėjimai. Taigi, lietuvių tauta pasak Vydūno esanti intelektualų ir rusams, ukrainiečiams baltarusiams, lenkams yra tiesiog dosniai padovanojusi neįkainojamų vertybių. Pridurkime dar ir J.Basanavičiaus bulgariškąjį laikotarpį, dėkuiDie pasibaigusį lietuviškuoju. Iškalbinga šiuo požiūriu ir prof.R.Grigo jaunystės studijų Maskvoje „Balticum“ klubo, kur susidūrė skirtingos kultūros, veikla.

Autorius užėmęs neutraloką religijotyrinę plokštumą yra palankus baltiško tikėjimo gamtojautai ir gan kritiškas krikščionybės raidos atžvilgiu visiškai pagrįstai, kadangi ji pati tobulėdama iki šių dienų humaniškųjų pozicijų buvo praėjusi skaudžių išbandymų ir paklydimų laikotarpius, visų pirma, sietinus su inkvizicija ir mūsuose iš svetur, profesoriaus žodžiais lyg gripas atklydusia, ir apie du šimtus metų trukusia raganų medžioklės psichoze su kraupiomis egzekucijomis. Kita vertus, daug nelaimių Lietuvai atnešusi kryžiuočių ekspansija bei polonizacija irgi vyko ne be bažnyčios įtakų, o imantis dar ir istorijos teisėjo bei sąmatininko vaidmens tai apeiti būtų paprasčiausiai neobjektyvu, taigi - nemoksliška. Prof.R.Grigas dar kartą užmena mįslę dėl kai kurių Lietuvos didikų pasinešimo į rytų stačiatikybę. Kad tai buvo iš dalies sąlygota didikų dinastijų santuokų, siekiant giminysčių saitais sudaryti stipresnės koalicijos prieš kitus grobikus galimybę nurodo ne vienas autorius, tačiau svarbu suprasti ir bažnytinės rytų bei vakarų tradicijų skirtumus. Mūsuose apeigos tai rimties, bandymo protu aprėpti nesuvokiama ir užslėpto religinio jausmo rimties visuotina būsena, kuri prasiskleidžia tik ramybės palinkėjimo momentu. Pravoslavų tikėjimo centrų cerkvėse visa tai pirmiausia iš labiau pietietiško, nei mūsų šiaurietiško, slaviškojo charakterio išplaukiantis atviro emocionalumo betarpiškai bendraujant su šventiku aktas, dažniausia lydimas ir subtiliai pakurstomas nuostabų harmonijų muzikinės aplinkos, po kurio, atrodo, dangaus vartai negali neprasiverti ir neišgirsti karščiausių maldų. Jų popai skirtingai nuo mūsų kunigų tebesuvaržytų 1022m. popiežiaus Benedikto VIII sprendimo turi šeimas, o visa tai galėjo patraukti emocionalesnės sandaros žmogų į stačiatikybę arba susilaukti bent jau mūsiško kilniaširdžio palankumo bei tolerancijos rytų valdovams turint ir ekspansinių religinių politikos tikslų. Nesu teologinių tiesų kaip Pr.1,1-31 28. „Dievas juos palaimino ir tarė: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją...“ gvildentojas , tačiau minimas daugiau nei prieš tūkstantį metų priimtas senstelėjęs pragmatiškas bažnyčios sprendimas, matyt, siekęs sukoncentruoti kunigus vien dvasiškiems dalykams yra diskutuotinas ir dėl pasikeitusių materialinių bei komunikacinių sąlygų, kaip ir dėl praktinio valstybės poreikio - mūsų bažnyčios tam tikro senėjimo ir sąlyginės nykros jaunuomenėje bei dėl naujo išskirtinės prabos dvasiškių luomo sluoksnio poreikių mūsų pašlijusioje visuomenėje, nes vaikai išugdyti šioje dirvoje būtų neabejotinai kitų aukštesnių ir pasiaukojimo ir kūrybiškumo nuostatų bei galių. Pagaliau, norintiems atsidėti vien maldai ir šventumo paieškai yra vienuolijos.

Knyga pradedama prūsų tragedijos gvildenimu, kaip ir Rytprūsių siaubais baigiantis II pasauliniam. Išskirtinis dėmesys yra skiriamas lietuvių tautai lemtingiems „siaubo šėlsmo ir jų šešėlių“ 17-18a., kurių studijų įvairiais pjūviais autorius primygtinai reikalauja iš akademinės visuomenės. Cituojami mūsų šviesuolio pamačiusio neišvengiamą katastrofą A.Volano laiškai didikams. Įdomus šviežias ekskursas į dabartį – trumpai užėmusio Rusijos valstybės tarybos vadovo vaidmenį Anatolijaus Burbulio įtaka geraširdžiam sibiriečiui Borisui Jelcinui, rusams trumpam atstojant nuo Lietuvos ir pripažįstant ją. Vis dėlto, šiomis dienomis dėl Rusjos kariuomenės išėjimo 20mečio minėjimo pasirodę įvairios interpretacijos ir vertinimai šiek tiek dvelkia ir vienpusiškumu, kurias gražiai papildo aptariamas A.Burbulio vaidmuo. B.Jelcinas neblogai suprato, kad siekiant išvengti naujo pilietinio karo valstybėje, kur maisto tebuvo tik keletui savaičių, ir norint valdyti bent dešimtmetį, beliko paklusti vakarams, kurių karinis interesas dėl labiausiai militarizuotos visoje Europoje Karaliaučiaus srities aplinkos ir lėmė lietuvių sąjūdžio palaikymą. Žinoma, netgi tame lygmenyje neabejotinas ir pasaulio „politikos šachmatų čempiono“ – prof.V.Landsbergio vaidmuo. Jaunystėje oficialiose varžybose prie lentos įveikęs būsimą pasaulio šachmatų čempioną Tigraną Petrosianą po trejų dešimčių metų tiksliai sužaidęs „pėstininkais“ - tautiečiais „užmatavo“ ir patį M.Gorbačiovą. Nepakankamas gi jo politikos rikių ir bokštų paslankumas liko knygoje nepaliestas, o be jų vieno profesoriaus nepasitenkinimas antrojo veiksmais lieka šiek tiek „pakibęs“ ore. Politikos idealistai, diletantai ekonomikoje ir apsvaigę nuo laikinos pergalės savanaudžiai prisiplakėliai, kaip ir autoritarizmo apraiškos – „viską už mus padarys jei ne p Dievas, tai V.Landsbergis – tikrai“ atvedė mūsų valstybę, pagaliau į ten kur esame: nacionalinę katastrofą su trečdaliu darbingiausių pabėgėlių, sunkia valstybės skola, kaimo nykra, viduriniojo sluoksnio neišsirituliavimu, kultūros išskydimu į elitinę bei liumpenų. Taigi, mūsų išlaisvėjime stebuklui vietos rasime ne itin daug – tai ekonominių, karinių ir istorinių realijų bei trumpam plykstelėjusios tautos valios išraiška.

Trumpai palietęs neabejotinus knygos privalumus pereisiu prie aštresnės polemikos, juolab gerbiamas profesorius, matyt, ir bus turėjęs savo raštais budinti tokį naujo aktyvaus polilogo radimosi tikslą – žadinti mintį tiesos paieškose, kuri tėra įmanoma rašytinėse dvikovose, kuriose, beje, dar nepretenduoju į pergalę su nenumaldoma laiko tėkme: gerai jei toks išskirtinis, netgi mįslingokas veikalas susiguli mintyse gal per metus, skaičius jį ir varčius ne vieną dešimtį kartų, bet ne savaitę iškart po spaustuvės. Vienok, svarbiausia suvokti, kad raktą į tautos išlikimo dramą, arba kaip jau ne aš pats traktuoju – ištikusią Lietuvą katastrofą ir tragediją tegalima suvokti ne vien istoriosofijos, bet, būtinai, ir ikiistoriosofijos ir net etnologosofijos sferose. Gink, Dieve, nekaltinu akademiko ignoravus ar bent neužgriebus dar ir šių pakankamai ūkanotų dirvonų, nes jis konstatuoja – „Į nebūtį nugrimzdo ne šiaip baltų kultūra. Nugrimzdo visa šio superetnoso civilizacija.“ Vienok, be polemizavimo su stipriausio mūsų akmens amžiaus žinovo darbščiojo ir kieto žemaičio prof.Alg.Girininko, protinančio netgi angalakalbius, tyrinėtojo nesibodinčio ir genetikų veikalų bei metusio iššūkį ištisai sovietmetyje tarpusiai baltų-virvelininkų, o ne autochtonų archeologų-etnologų mokyklai, priveikusio ir žinomą suomių tyrėją Kalevi Wiik, neįmanoma adekvačiai apibūdinti paties sumariškiausios istorijos tėkmės ir krypties pobūdžio. Prof.Alg.Girininko kruopščiai ištyrusio senąsias mezolitines kultūras baltų – vietinių žmonių nuo poledynmečio, t.y. baltų - autochtonų atradimas bus mokslui ir tautotyrai epochiniu, jei taps deramai įvertintu visuomenės ir paremtas naujomis adekvatesnėmis kitiems mokslams paleolingvistinėmis studijomis, kuriose – nors „štilis“ verk. Negi sudėtinga įžvelgti Z.Zinkevičiaus „Lietuvių tautos kilmėje“ pateiktame mezolito relikte išlikusiame estų gintaro pavadinime „helmes“ – gelmis, t.y. iš gelmių atitikmenį ar aisčių gintare – „glesyje“ – kad tai gilusis? Šio archeologo stiprybė tame, kad jis atsikratė jau 200 metų nuo F.Boppo einančios stagnacinės indoeuropiečių medžio kilties schemos ir suvokė, kad kalbinės bendrybės formavosi žymiai sudėtingiau netgi žymiai ankstesniais laikais nei virvelininkų kultūros skverbtis pas mus tapatinama su baltais, t.y. atėjūnais. „arijais“ ir dar kuo norite. Neįmanoma superetnos šaknis apčiuopti ir be kruopščiojo etnolingvisto ne tik suregistravusio didžiumą senųjų pavadinimų ir kilčių aiškinimų, bet ir itin praplėtusio jų kontekstą asociatyviomis įžvalgomis prof. S.Karaliūno darbų minėjimo ar net kritikos, nes tautos išlikimo problematika be jų nepasiekia mūsų ištakų – būtino atskaitos taško lyginant buvusią situaciją su buvusia. Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m. bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar poledynmetyje, t.y. mezolite susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų, net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.

Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties - menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius. Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.

Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga. Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.

Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.

Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.

Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės pasaulio kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a. Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos, daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje, visgi, ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais. Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.

Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi, su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais. Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai. Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava, savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą - gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.

Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.

Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno, trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu - Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu, kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.

Tautos išlikimo tragedija (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/a ... ja-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-09-10

Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m. bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar poledynmetyje, t.y. mezolite susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų, net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.

Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties - menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius. Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.

Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga. Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.

Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.

Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.

Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės pasaulio kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a. Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos, daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje, visgi, ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais. Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.

Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi, su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais. Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai. Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava, savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą - gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.

Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.

Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno, trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu - Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu, kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kunigaikščiai karaliai

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... i-karaliai

Vaidotas Bartkus
2013-10-11

Paveldimos, o esant būtinybei ir skiriamos, valstybių valdovų pareigybės istoriniai vardai Europoje gali atskleisti svarbius diplomatinius derybinius momentus bei vykusiais politines intrigas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tų vardų būta visokių. Jų įvairovėje ir lietuviškas kunigaikštis giminingas anglų king verčiamam mūsuose į karalių, germanų „kionigui“, kilusiam iš senosios formos *kuning bei slavų kniazj. Romėnų valdovui – jų karaliui naudotas lotyniškas žodis rex, turintis aisčių žemėse atitikmenį – rikis, o karalienei - regina. Graikiškoje karaliaus įvardijimo tradicijoje yra „bazilėjus“, iš kur kilę ir slaviški vardai – Vasilijus. Slavai valstybės valdovui, kaip ir germanai savo karingam valdovui naudojo ir caro, kaizerio įvardijimus, kilusius nuo Cezario. Gi pats karaliaus pavadinimas yra pakankamai vėlyvas, nes jis radęsis iš frankų valdovų karolingų-merovingų dinastijos, siaubusios aplinkines žemes VIII-X a. mėgdžiojimo.

Mokslų akademijos salėje prieš savaitę susirinkę į seminarą garbūs mokslininkai ir politikai bei kariškiai svarstė išsiplėtojusią šviesuomenės ir kariškių sluoksniuose diskusiją – ar galime, ir ar turime savo didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais arba šiek tiek ironizuojant iš šalies – ar turime giminingą germaniškai anglosaksiškam vadinimą didžiuoju kunigaikščiu keisti į frankišką? Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš Vytauto Landsbergio komentaro – laikykimės tradicijos, tačiau pastebėkime, kad turėtas prūsų karalius Netimeras, o Popiežius rašydamas Gediminui jį įvardijo rex. Daug aiškumo į šią problematiką įnešė guvaus proto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, kurio trejetas monografijų yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų istorijos bei senosios literatūros baruose. Jis pirmiausiai paaiškino, kad Europoje nuo seno egzistavo germaniškas, romėniškas, baltiškas, slaviškas valstybės valdovo – karaliaus inauguravimo ritualas, o po to ir frankiškas, kurie nors ir vykdavo dalyvaujant aukštiesiems dvasiškiams, tačiau Popiežiaus „patepimas“ tam, anaiptol, nebuvo būtinas. Pastarasis gi buvo vėlesnio diplomatinio ritualo atributas. A.Bučys pabrėžė, kad tiek Mindaugui, tiek ir Gediminui rašytuose Popiežių laiškuose į juos aiškiai kreiptasi rex, kai tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kai kuriems lenkų didikams rašyta – dux, taigi, kreipimasi į Lietuvos valdovus nebuvęs tik pagarbos ženklas, bet tai atspindėjo realią mūsų valdovų padėtį ir jų karalysčių – regnum pripažinimą. Šis mokslo vyras, taip pat, nusistebėjo ir apgailestavo, kad mūsų kai kurių istorikų Popiežių laiškų Lietuvos valdovams vertiniuose regnum, taigi, karalystė išversta į ... kraštą, o rex-karalius, atitinkamai, į kunigaikštį. Tai laikytina ne tik aukščiausio lygio neprofesionalumu, bet ir istorijos falsifikavimu. Prof.Z.Zinkevičius priminė ir istorines lenkų intrigas sulaikant Popiežiaus siųstą karūną.

Diskusija kunigaikščių – karalių tema žiniasklaidoje vartaliojasi jau senokai. Dailiai išleistame Karininkų Ramovės leidinėlyje – lankstinyje „Lietuvos karaliai“ piktinamasi, kad sutapatinus Rusios velikij kniazj, kuris tebuvo chanų vietininkas su mūsų didžiuoju kunigaikščiu, pastarasis nūdienos vakarų Europoje prarado savo svarumą ir atitikimą karaliaus titului. Ne be reikalo pabrėžiama, kad didysis kunigaikštis tėra žinomas iš vytautinių laikų, kai buvo itin aktualūs kariniai politiniai reikalai rytų žemėse, o iki tol mus valdė karalium dabar vadinamas buvęs rex, kuris taip ir pasirašydavo. Dabar galime spėlioti, kaip savo titulą lietuviškai, o ne lotyniškai įvardijo Lietuvos valdovai. Linkęs manyti, kad rikiu, kuris gal bus kilęs nuo rėkti ir rikiuoti germanų žemėse, nes valstybės valdovas mūsuose buvo ir kariuomenės vadu. Dabar pereikime prie svarstymo, kaipgi, iš tikrųjų mes turėtume vadinti savo valdovus? Mindaugo ir kitų prieš jį, bei po jo valdžiusių iki Vytauto vadinimas didžiuoju kunigaikščiu, kaip išaiškino A.Bučys neatitinka realybės, o telaikytinas tendencinga sovietinės istoriografijos tradicija, atseit Mindaugas nebuvo karalium iki Popiežiaus pagarbos ženklo – karūnos, kuri buvo siųsta krikščionybės baltų žemės įsigaliojimo intencija. Taigi, beliktų rikis bei karalius. Kadangi pastarasis mumyse yra įsitvirtinęs kaip bendrinis valstybės vadovo feodalo pavadinimas, tai belieka, pirmiausiai, visus mokyklinius vadovėlius perrašyti atlikus atitinkamus pakeitimus – karalius Mindaugas iki Popiežiaus karūnavimo ir po jo, išsilavinusiam žmogui žinant, kad jis buvo rex ir, gal būt, rikis, o ne joks kunigas, kuris atėjus krikščionybei buvo pakeistas pridėjus priesagą į kunigaikštis. Kiek tai susiję su aisčiais galime tik paspėlioti – galėjo suveikti netgi pasąmoninė paralelė. Pagal prof.A.Bumblausko mokymą, Lietuva, visgi, buvo ir nesisteminė karalystė, nes tai priklauso nuo įėjimo į vakarų tradicijos krikščionišką sistemą. Dar pridurkime, ironizuodami - neaibinė karalystė, nes ji nepriklausė chanatų aibei. Tęskime toliau – nekuopinė nesultoninė nekaganatinė karalystė, nes nesibičiuliavo su tiurkais, chazarais ir dar kuo tik nori. Dalykas tame, kad neretai valdovų santykiai su Popiežium būdavo, anaiptol, ne patys geriausi, tataigi, kaip Jums skamba Jungtinė nesisteminė Karalystė su sostine Londone? Tokie moksliniai išsigalvojimai jais ir teliktų, jei, pavyzdžiui, Nerijai Putinaitei nutaikius momentą nešautų į galvą sudėti į vadovėlius – nesisteminė LDK, todėl visuomenėje yra reikalingas ir tam tikras budrumas, kurio šį sykį nepristigo ir kariškiams. Taigi, valio Lietuvos karaliams ir jų karalystės gyventojams, kaip ir Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris vertiniuose, pavyzdžiui, į anglų kalbą turėtų būti ne pažodžiui - grand duke, t.y. didysis hercogas, tačiau, vertus pagal tikrąją prasmę - Grand King, prisimenant, kuningo – kionigo – didžiojo kunigaikščio lingvistinės kilties atitikimą. Pastarosios *kuning ištakos, beje, ieškotinos graikų kalboje ir laikytinos geriausio, taigi vyriausio medžiotojo, kuris buvo vikrus ir kiaunių kūnus nukauti.Beje ir Anglijos karaliaus jūreivis Vulfstanas IXa. raportuodamas apie aisčių žemes ir jų besipešusius karalius panaudojo senosios anglų kalbos žodį – cyninge, kuris irgi yra tos pačios kilties.

Visų skaudžiausia yra kad prie mūsų Valdovų rūmų įėjimo akis bado tos pačios rūšies neteisybė – LDK išversta vėlgi pažodžiui, o ne pagal prasmę: atvertus atgal bus Lietuvos didžioji hercogystė. Dėl šios priežasties daugelis turistų tebekraipo galvas ir klausinėja: visų, o ir jūsų didysis hercogas Varšuvoj, Rygoj, Minske ar Maskvoj sėdėjo? Reikia paprasčiausiai tiesiai daug nesikuklinant užrašyti, kad Lietuva, tai Grand Kingdom – didžioji karaslystė, kadangi yra buvę bei tebėra pasaulyje ir mažų, netgi nykštukinių karalysčių - didžiausia savo laiku Europos valstybė to neabejotinai nusipelnė.

Tiesą sakant, ši visa diskusija su loginėmis lingvistinėmis pratybomis, nors ir labai svarbi, bet atleiskite man, yra šiek tiek ir butaforinė visuotinio dvasinio pakrikimo laikmečiu, nes istorijos variklis į priekį, visgi, priešingai kaip bandoma įteigti - ne valdovų sprendimai ir potvarkiai, o didžiųjų technologijų materialiųjų daiktų ir žmonių aplinkoje, kaip ir dvasinių kultūrinių pokyčių slinktys. Metalų, elektros, naujos komunikacijos atradimas, naujoviškos medžiagos, vaistai, pagaliau ir lietuviškos, skaniausios pasaulyje duonos atradimas, taikos misijos kilę iš humanizmo tradicijos yra tarp didžiausių vertybių, priklausančių ir pasiekiamų daugeliui. Visgi, neužmirškime, kad Ivano rūsčiojo ar karaliaus Mindaugo giminės tragedija disonuoja Kęstučio teisingumui ir garbei, kurią pripažino net patys kryžiokai. Ta verpstė Vingio parke su visomis iškaltomis pavardėmis pastatyta trenkimo į misionieriaus galvą tūkstantmečiui turėtų kuo dažniau būti prisimenama bei primenama, kaip ir anksčiau minėtas istorijos tėvo Herodoto garsiausios pasaulio istorijos knygos skirsnis 4.6, kuriame latvių-lietuvių ištakos paralatuose ir skolotuose neabejotinai liudijamos prieš du su puse tūkstančių metų. Pažiūrėkite kokią veiklą vykdo Rusijos TV kanalai, greta mūsų blizgučių-niekučių „skiedalų“ ir ne tik jie. Ištisą parą transliuojami kultūros, keletas istorinių, dokumentikos kanalai pastaruoju metu aiškiai formuoja ir stiprina rusų istorinį mentalumą, dargi ir su kyštelimais negardžiais „prieskoniais“ apie „iskonno „rusų“ žemes Pabaltijyje, o jų valdžia yra rimtai susirūpinusi „nacionalinės idėjos įgyvendinimu“ ne tik žodžiais. Pasižiūrėkite į internetan sukeltą jų kalbotyros, etnologijos klasiką, naujas įdomiausias disertacijas, kurios pavyzdžiui Pskovo didžiuosius pilkapius –„kurganus“ drąsiai skiria baltams priešingai sovietinės istoriografijos tradicijai. Visa gausi istorinė archyvinė kultūrinė medžiaga iš popieriaus yra verčiama į skaitmeną pasitelkus pažangiausią vakarų techniką. Pas mus kultūrinė veikla gyva, graži, tačiau neretai vien atskirų piliečių, pasišventėlių pastangomis, tačiau pabandykite bent jau Kazimiero Būgos raštus aptikti internete - nepasiseks. Baisi man ta savamokslio trakų frygų sąsajų su lietuvių kalba ieškotojo Rimšos tragedija – kur jo triūso, kad ir ne absoliučiai mokslo kanonų ir dogmų internetinis variantas? Istorijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę sovietmečiu įgijęs disidentų šeimos narys Antanas Burokas prieš keturis dešimtmečius nuvykęs į Osetiją nustebino vietinius geru jų praeities žinojimu. Jis dar ir išrinko iš osetinų, kildinamų nuo alanų genties, epo ne vieną dešimtį žodžių, nesuprantamų slavams, tačiau suvokiamų ar interpretuojamų lietuvių kalboje. Jei mūsų mokslininkai patvirtintų tų žodžių artumą mums, tada ir Jordano „Getikoje“ garsiajame tų laikų mūšyje šiaurės Prancūzijos laukuose 451 m. greta alanų genties kvojusius liticiani, prie kurių prof.E.Skržinskaja padėjo klaustuką dar prieš penkis dešimtmečius, galėtume drąsiai laikyti lietuvių pulkais po Romos vėliava, o ne vien galvoti, kodėl taip manė Č.Gedgaudas. Kam ši karyba bei istorija rūpi ir turėtų būti svarbu tyrimų planuose? Vlastybės mokslo įstaigoms. Pirmeiviams gi būna sunkiausia – dažniausiai jie totaliai atmetami, ignoruojami, ar net scholastiškai paširpiami, tačiau teisybė turi tokią savybę, kad ji, vis vien, kaip nors, anksčiau ar vėliau nugali. Geriau daug nelaukiant.

Visgi, Lietuvos valstybės prestižas šiais laikais irgi ne paskutinėje vietoje, todėl nepasitvarkymas netgi tokiuose paprastuose dalykuose – užrašuose prie Valdovų rūmų ar vadovėliuose pirmininkaujant ES tėra dar vienas abuojumo bendriems reikalams simptomas. Dėl šios priežasties šnektelėjau su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc.D.Vaišniene ir abu išsiaiškinome, kad šių dalykų tvarkomoji eiga yra visuomenės rankose: vertėjų, istorikų gildijos turėtų oficialiai kreiptis į Kultūros bei Švietimo ministerijas, o šioms nebūtų kur dėtis, nes yra ne tik Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią laikas išmokti pritaikyti.

Karališki dalykai prieš keletą savaičių jau vienuoliktą kartą buvo paminėti Maišiagalos piliakalnio papėdėje – trimis autobusais ir lengvosiomis sugužėję vilniečiai bei keletas vietinės šviesuomenės atstovų pasigėrėjo dvejais vaidinimais, skirtais Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, paklausė istorikų, pasidžiaugė netilusiomis dainomis ir kilmingųjų šokiais. Ši šventė, kaip ir visa kultūrinė Karininkų Ramovės veikla varoma su visais itin šiltai, paprastai bendraujančio Gaudento Aukštikalnio yra verta ir aukšto įvertinimo – solinis dainavimas, kankliavimas scenoje, kaip ir daugelio renginių programų bent jau dalys būna tobuliausių standartų, o jauna, bet nuoširdi sceninė vaidyba dar geriau atrodė nei scenoje, prie vis dar apleistoko piliakalnio, kurio aikštelė gali lygiuotis link Gedimino kalno. Gaila, kad kasmetės karaliaus Algirdo šventės nėra tapę ir viso miestelio, ir apylinkių – kermošius turėtų tapti ir neatsiejama šventės dalimi bei seniūno rūpesčiu.

Piliakalnio papėdėje istorikų buvo papasakota ir paminklo Algirdui aktualija Vitebske. Jį sumanius pastatyti centrinėje aikštėje ir atliejus, Baltarusijos valdžią pasiekė laiškas, kad anis žmudzinas buvęs „zladiejus“ ir jam ten ne vieta. Betgi, mūsų gausios kultūrinės draugijos neįstengia surašyti laiško tai valdžiai, kad karalius Algirdas, visų pirma, buvo didysis slavų žemių nuo mongolų totorių anplūdžio gynėjas, sumušęs piktadarius prie Mėlynųjų vandenų ir tai ant paminklo vertėtų užrašyti didžiosiomis raidėmis, juolab istorikų aptikti gausūs karaliaus Algirdo laikų slaviški dirbiniai Kernavėje, kaip tvirtinama, rodo ir jų diduomenės bei geriausių amatininkų slėpimąsi mūsų senovės sostinėje . Gi jo sūnūs, kunigaikščiui Donskojui kritus nuo sužeidimo Kulikovo mūšio pradžioje gerai vadovavo flangams, o ir centre reiškėsi bei nesudrebėjo, todėl tas istorinis didysis mūšis ir buvo laimėtas. Kas gi jei ne algirdaitis karalaitis organizavo ir kremliaus gynybą, tačiau patikėjęs klastūnais išėjo už vartų derėtis ir buvo nužudytas. Senokai pribrendęs reikalas parašyti solidžią studiją apie istorinį Lietuvos vaidmenį gelbstint Europą nuo hunų , avarų bei jų palikuonių mongolų totorių ordų. Tai ko gi dar laukiama – ar sunku laišką surašyti ir santykius su kaimynais gerinti? Patys deramų paminklų stokojame, bet tik vamzdį tesugebame įmaklinti garbingiausion vieton: įmontavę į pilių parko kraštovaizdį, kuris yra viena didžiausių sostinės landšafto vertybių. Negi tik minėta preambulė mus tegina?

Sakoma, kad sutiks pagal apsirengimą, išlydės pagal žodį. Apsitaisę daug kur tebesame nebe taip, kaip derėtų ir galėtume, o ir žodžio reikiamo dar daug kur pritrūkstame, tačiau išdygusi nauja šiuolaikė mokykla visai netoli piliakalnio ir bus tas geras ženklas kuria kryptim ilgai ir kantriai reikia eiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 19:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Literatura - Lietuvos archeologijos draugija
http://www.archeologijosdraugija.lt/Arc ... rafija.XLS‎

Urba K. “Baltai ir jų kaimynai Baltijos regione (800-1200)”. Tokiu pavadinimu Nidoje š.m. balandžio 25-30 dienomis įvyko tarptautinė konferencija // Baltų archeologija. – 1994, Nr. 2, p. 22-23

Urba K. Archeologų vasara prie Kirsnos / Mantas Sargūnas // Lietuvos aidas. – 1997, rugs. 2, p. 15 Turlojiškės (Marijampolės raj.) durpynas

Urba K. Gausus archeologinių kasinėjimų derlius // Lietuvos aidas. – 1998, spal. 15, p. 15

Urba K. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, Nr. 26-28

Urba K. Kirsnos dienoraščiai // Šiaurės Atėnai. – 1988, spal. 31, p. 1 Apie tyrinėjimus Turlojiškės (Marijampolės raj.) durpyne.

Urba K. Svarbūs radiniai prie Kirsnos // Sūduvos kraštas (Marijampolė). – 1998, rugpj. 18, p. 3 Turlojiškės (Marijampolės raj.).

Urba K. Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema // Šiaurės Atėnai. – 1997, Nr. 44, 45, 46

Urba K. Šiaurės Europos indoeuropėjimas // Baltų archeologija. – 1995, Nr. 1 (4), p. 14-15 M. Gimbutienės atminimui skirta konferencija Vilniuje.

*****************************************************************

Urba Kęstutis. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, Nr. 26-28 (1,2,3 dalys).

P.S. Gal kas gali nuskanuoti ir čia įdėti - bent jau nuorodas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 18 Bal 2019 00:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis Urba

Straipsniai

https://kestutisurba.wordpress.com/page/1/
----
https://kestutisurba.wordpress.com/page/22/
https://kestutisurba.wordpress.com/page/23/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 26 Spa 2020 14:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis K.Urba. Publicistika

SENIAUSIOJI BALTŲ ir SLAVŲ LEKSIKA: PUŠIS ir ĄŽUOLAS

https://kestutisurba.wordpress.com/2020 ... r-azuolas/

Spalio 24, 2020

Indoeuropeistikoje tebevyrauja senoji germaniškoji 19a. sukurta teorija apie palyginus nesenokai su savo prokalbe iš savo protėvynės neolite atkeliavusius ateivius su žemdirbystės, gyvulininkystės ar metalų technologijomis, kurie ir davė pradžią gausiai, daugybe leksinių bendrybių turtingai kalbų šeimai Europoje ir Azijoje[1]. Jai alternatyva yra Bolonijos prof.Marco Alinei paleolitinės indoeuropiečių kilmės – jų tęstinumo nuo akmens amžiaus teorija[2].

Nesigilinant, kuri teorija yra teisinga, tenka pastebėti, kad sprendinys atsiremia į leksinių bendrybių chronologizaciją, kurioje ir glotochronologiniai metodai, grįsti matematiniu formalizmu, atrodo, yra bejėgiai. Šiame straipsnyje remiantis elementaria logika ir pirmykščių žmonių mąstysenos psichologizmais gvildenama galimai priešžemdirbinio, medžiotojiško periodo leksikoje buvę pušies ir ąžuolo pavadinimai baltų ir slavų etnosų paribyje bei su jais susiję žodžių lizdai.

Pušis

Lietuvių pušis akivaizdžiai gimininga[3] pr. peuse ir graikų πεύκη bei vokiečių Fichte, air. Achtach. Gi slavai turi originalų, jų etnosą palyginus anksti atskyrusį nuo kitų pušies pavadinimą – сосна, kurio kilmę kalbininkai aiškina pakankamai įvairiai – nuo ide pilkas ar atseit, net nuo сопля – snargliai, įžvelgdami analogiją pušies sakams[4].

Atsisakius vien lingvistinių tapatumų paieškos, tenka atsigręžti į pušies svarbą pirmykščio žmogaus išgyvenamume, į jos medienos ir jos sakų degumą, reikalingą išdžiūvimui po smarkaus lietaus dėl įdomios paralelės suomių kalboje: beržas – koivu ir sausas- kuiva[5], išdžiūti – kuivua, sausra – kuivus. Toks beržo ir išdžiūvimo siejimas yra prasmingas, kadangi beržo tošis turėjo ypatingos svarbos ugnies įkūrime, o gebėjimas išdžiūti bei sušilti buvo viena išgyvenamumo sąlygų ne tik mezolite. Tada tenka panagrinėti galimą sausas, sausuma ir сосна bendrumą, galimai susiformavusį baltų ir slavų paribyje. Juolab pušis yra itin kaloringas kuras, įsidegantis prie sąlyginai žemesnės temperatūros.[6]

Kaip gi galėjo įvykti tas virsmas – sausuma į сосна?
pelkė Instagram posts - Gramho.com

Elnių medžiotojams klaidžiojant tarp pelkynų buvo pakankamai svarbu aptikti ir rodyti į sausumą – kalveles apaugusias pušimis, o tai ir galėjo būti priežastimi rastis sausuma transformacijai į sausma ir сосна.

Neatmestinas ir žodžio sausuma susidarymas iš sausas ir finų žemė – maa, davusi gal pradžią žodžių darybai su priesaga -um, o tai rodytų į ankstyvo poledynmečio laikus.

Problemų randasi su šio galimo virsmo datavimu, kadangi susijusių žodžių lizdas (šaka, sakai, sausas) pasak lietuvių kalbos etimologinio žodyno turi pakankamai plačią geografiją ide kalbose – ir s.indų, persų, armėnų, slavų, tačiau tai neprieštarauja poledyninei – mezolitinei šių žodžių darybos chronologizacijai.

Taigi, tenka padaryti išvadą, kad tikėtina, jog baltų-slavų paribyje semantinis virsmas sausuma ͢ сосна pasitarnavo virsmo pr. sasins (nuo ide pilkas) – kiškis į сосна sustiprinimuiarba net buvo ankstesnis ir pirminis.

Prasmių miškas – žvėris kaita, stebima ir tarp лес (rus. miškas)- лиса ( rus. lapė), dub (slav.ąžuolas) – d*b, kuriuo žymimi ir vilkas, ir hiena ir lokys semitų kalbose[7] yra tikėtinas natūralus dalykas, kuris leidžia sukonstruoti argumentaciją itin ankstyvų leksinių bendrybių su semantiniais – prasminiais virsmais chronologizacijai.

Ąžuolas

Norėdami nutiesti tiltą tarp aukščiau paminėtų semitų žvėrių vardų ir slavų ažuolo – dub, turime įveikti nemenką geografinį atstumą, skiriantį Levantą nuo Balkanų. Trūkstamą grandį gal duoda sen.hetitų tradicijoje sudievintas rato (het. hurki) pavadinimas – DDUBIN[8], kuris gali rodyti kažkokius senosios praslavų migracijos iš Anatolijos į Balkanus apie 20-10 tūkst. m. pr.Kr, kalbinius pėdsakus, nes ratus tinka gaminti iš ąžuolo. Vis tik, ąžuolas (dub) ir lokys (sem.dabb -dub) sąsajos problema neatrodo absoliučiai beviltiška, gal ir dėl galimo het. hurki (ratas ąžuolinis) atitikimo graikiškam ir lotyniškam lokio pavadinimui: arktos ir ursus greta ide ąžuolo: *pherkhu-sietino ir su perkūnu.
Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k., Saldutiškio sen.
Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k., Saldutiškio sen.

Vienok, mums šiame straipsnyje svarbu baltų ir slavų bendrybės, susiję su ąžuolu. Rusų kalboje yra, gal būt, toks žodžių kildintinų iš dub lizdas: (дубина – дупло – добыча – добро)[9]. K.Būgos raštų analizė rodo, kad Lietuvių kalboje yra galima vieninga seka – duoba (įdubimas medyje), daba (paprotys), dabinti (puošti), dubuo, duobė, dauba, daboti (saugoti gal su ąžuoline lazda), duburys, kuri, visai tikėtina, irgi, radosi baltų ir slavų genčių paribyje ąžuolo (dub) įtakoje. Juk iš ąžuolo gerai pasidaryti tvirtą dubenį, kad ir mėsai laikyti, o prie ąžuolo būta apeigų su puošimu vainiku.

Slavų dub, atrodo, turi labai gilias šaknis laike, ir šio termino susiformavimas sietinas tiek su nostratiniu medžio pavadinimu bo[10], tiek ir su dh, matyt, turėjusiu reikšmę – smogti, užduoti. Lietuvių Ąžuolas sietinas ir su graikų οἰγίλωψ – „agila“, o tai rodytų galimą atsodinimo technologijos kodavimą – „iš gilės“. Visa tai leistų lietuvius lokalizuoti šiauriau slavų, kuriems ąžuolas dėl klimato buvo natūralus objektas, o baltams priešingai – ypatingos reikšmės, sodinimo ir priežiūros reikalaujantis medis. Taigi, ledynmečiu baltų protėviai lokalizuotini pietinėse Karpatų priekalnėse, o slavai – prie Dunojaus.

Kuriuo gi metu galėjo vykti tokia žodžių daryba nuo dub? Atsakymą turėtų duoti ne tik žodžio duburys daryba – duobė vandenyje, kuris baskų kalboje yra – ur, o nuo šio bus kilusi ir jūra, ir slavų яр – potvynis. Kad tai gali būti Gimbutienės įvardintos Senosios Europos – mezolito laikmečio reliktas rodytų ir itin svarbus baltų ūdros, slavų – rus. выдра (vydra) bei proto-Baskų *u-dagera atitikimas. Nereikia stebėtis, nes baskų kalbos atspindžių lingvistai aptinka net fino-ugrų kalbose, o šios sąsajos galėjo formuotis iš karto poledynmečiu elnių medžiotojams traukiant į šiaurę paskui elnius, kurie į ten keliavo šiltėjant klimatui ir samanoms traukiantis link ledjūrio bei paliko Madleno, Briomės, Fedmeserio, Hamburgo ir Svidrų bei Kundos archeologinių kultūrų seką. Vis tik, kaip ir šakos atveju, ūdros geografija siekia ir sen.Graikiją, ir sen.Indiją, todėl tvirtas chronologizavimas -atsakymas, kada ir kaip radosi baskų vandens ir ūdros atitikmenys net Indijos teritorijoje lieka atvirokas, nors pilnai galimas ir mezolito, ir priešledynmečio laikmetis.

Argumentų, kad iki šiol nuo ledynmečio gan tvirtai išlikę žodžių priebalsiniai „stuburai“ duoda taip vadinamos globalios etimologijos, kurias konstatavo[11] ir Meritt Ruhlen. Žmonės, manau, mano – dalykai susiję su saviidentifikacija rituliojasi apie MN priebalsių žodžius, kurių pasklidimą po visus žemynus tegalima grįsti tik pirmųjų žmonijos migracijų palikimu.

[1] James P.Mallory. A short history of indo – european problem, 1973

[2] http://www.continuitas.org/texts/alinei ... onless.pdf

[3] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=pu%C5%A1is

[4] https://classes.ru/all-russian/russian- ... -12538.htm

[5] Est. kuiv, Kar. kuivu, Lap. goikkis https://www.academia.edu/12788026/Finni ... Dictionary

[6] https://drova-kiev.in.ua/blog/teplotvor ... znyh-porod

[7] Иванов Гамкрелидзе, c. 867 https://ksana-k.ru/?p=16

[8] Иванов Гамкрелидзе, c. 720

[9] Ąžuolinis vėzdas, drevė, grobis, gėris – nurodė Бурланков Николай Дмитриевич http://samlib.ru/comment/b/burlankow_ni ... ch/goethes

[10] http://inslav.ru/publication/illich-svi ... -1971-1984

[11] https://azkurs.org/pars_docs/refs/31/30889/30889.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 16 Sau 2022 00:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis K.Urba. Publicistika
Praeities tyrinėjimai

LIETUVOS IR LATVIJOS BEI AISČIŲ VARDAI EUROPOS MITOLOGIJOS IR ISTORIJOS KONTEKSTE

Kęstutis K.Urba

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą[1]. Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot.krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų, bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos. Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z.Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis[2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos[3],[4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta. Aisčių vardo kildinime[5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę net aštuonis kilties aiškinimus[6]. Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų[8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų. Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų[9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės[10] motina Leto (gr.Λητώ[11], dorėnų Λατώ)[12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai – hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje.[13] Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais[14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat, o etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė. Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų dievybę Lado[15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“[16] ir aukojami balti gaidžiai[17]. Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo[18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar laistymo? Beje, bulgarų, serbų, slovėnų,s.čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš čia bus ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr.vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto[19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio? Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje[20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr., nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios XI-VI a.pr.Kr. metu[21]. Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo[22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei. Tai iš dalies patvirtintų ir latvių ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo –surišti) bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos[23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais. Istorikas romantikas T.Narbutas, greta Lado[24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės deivę Liethua – Lietuva[25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo. Dievą Lituans minėjo V.Martinijus 1666 m. bei D.Kleinas, M.Strijkovskis ir J.Lasickis[26], o jo atitikmuo – lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių[27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją. Miletietiško V.a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės –Litino[28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa[29], nuo K.Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K.Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“[30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal, -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su ‚– gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ[31],[32] antroji bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala[33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria[34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus.‘golyj‘ – nuogas (neturtingas)[35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms. Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь[36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais, o ne galindų vardu. Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino[37] ir Moščino[38] kultūrų sąsajas su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės[39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. per.Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“[40] Vokiečių tyrinėtojas G.Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius…[41]. Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas ‚gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai –galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ – ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės helėnų įtakos[43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus, tapatinti su Leto-Lato kultu[44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“ helėnų – Leto ir doriečių – Lato? Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A.Dubonio aiškinimą, atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ . A.Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“.[45]

Tenka pastebėti, kad A.Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą – „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“[46]. Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su lot. auctum – didinti, garbinti, augur –žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai[47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį[48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu. Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų[49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis → militarizmas (leičiai),

juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr.Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago –obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų[50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi, spontaniškų dialektinių kaitų. Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai, nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos. Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius. Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas, datuojamas VI a. pr.Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P.Bugo žiotyse – Olbijoje būta Leto garbinimo,[51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla. Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus: Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso,ieties nešėjų žynys), juolab. V.Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu[52].

Leto – Lato kultą galima sieti ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante[53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται )[54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni[55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų. Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos[56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto. Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A.Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)…šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka… Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A.Patackas, anaiptol, tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais LDK laikais. Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Lietuvių kilmės legendų helėniški, alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną[57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus) žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų. O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus. Juolab, trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo -žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką. Ir mitologiniai Hebos-Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio-Jamos, šventų akmenų – baitylos (βαίτυλος) –Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ –burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys, atitikimai verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos[58] įtakų lietuvių kilmės mitui versijos[59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat.Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda[60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų[61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus.притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų. Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K.Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą[62], T.Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N.Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“[63]. Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas[64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K.Būgos –deminutyvo (vaidilutė) versija, o T.Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot.lōtio – plovimas) veiksmu[65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju[66]. ‚Lōtio‘ lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko[67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot)– galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis[68]. Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘[69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘[70] (nuo Curche)[71] – forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu[72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius[73]? A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie Va. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe[74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A.Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje[75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais ( populiariu aiškinimu ir Volynės kariais(?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės) Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros[76]. Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija[77], kovėsi alanų pusėje[78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams[79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais) bei galindai arba Голѧдь .

Baltų daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais– vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir kilmingajame lygmenyje. Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘[81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją, vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ – ‘жито’ pirmapradės formos. Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis[82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti[83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas[84]. Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas krivio lazdos lietose buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų. Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė[85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją: Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo – Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr.[86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω – muzikuoti‚l ietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ –daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr.mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei. Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė forma ‚лето‘ – Leto atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘ yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos šventimais su Lados … Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘[87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai[88]), baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip gyvybiškai itin svarbų baltų paprotį derliaus laukime.

Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas – su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo – nuo prytanėjų, su lietų sistema. Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje – amžių gilumoje Levante. Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι –siekiu[89] (susižinojimui liepsna[90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija. © 2018.12.31 (redaguota)

Publikuota ttps://kestutisurba.wordpress.com/praei ... rinejimai/

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew, Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012), psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etym ... /whnjs.htm

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./ psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t., psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994, I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky. Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W., 1997, s.253

[58] Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V., 1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72] Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.

Kęstutis K.Urba. Kritiškumo kokybės Galindų genties paieškose

Galindų genties minėtos dar Klaudijaus Ptolemajaus žemėlapiuose studijoms yra skirta daugybė įvairiausios kokybės darbų. Vienas paskutiniųjų -GALINDAI EUROPOS PLATYBĖSE: ARCHEOLOGIJA, ISTORIJA, LINGVISTIKA (aut. A.Luchtanas, O.Poliakovas)[1], itin kritiškai įvertinęs tiek garsųjį V.Toporovo straipsnį[2], tiek ir populiarią E.Jovaišos monografiją „Aisčiai“[3], kuri pratęsė du ankstesnius fundamentalius baltų kilčių tyrinėjimams skirtus tomus.

Sekant filosofu Karlu Poperiu, tektų priminti, kad mokslas ir turi žengti į priekį „falsifikuojant“ – itin kritikuojant teorijas bei aiškinimus atmetus visus autoritetus, nes tik taip galima atverti naujus horizontus ir priartėti prie tiesos. Tačiau pati kritika privalo būti itin konstruktyvi ir logiška, o istorijos bei archeologijos ir lingvistikos sandūroje daugeliu atvejų tėra įmanoma vertinti sąlyginį pateikiamų aiškinimų tikėtinumą. Panagrinėkime archeologo A.Luchtano ir kalbininko O.Poliakovo pateiktąją pripažintų korifėjų kritiką, kurioje gausu tokio pobūdžio vertinimų: „Tikru autoriaus „atradimu“ tapo galinga aisčių migracija Europoje vos ne visomis kryptimis ir jų lemtingas vaidmuo Europos istorijoje Didžiojo tautų kraustymosi laikais. Ypatingas vaidmuo tenka galindams, kurie kartu su sūduviais ir Vielbarko žmonėmis „pagimdė milžinišką vakarietišką bangą, kuri užliejo didelę dalį rytų baltų arealo“, „ Išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų.“, „Šias abejotinas idėjas netikėtai perėmė ir išplėtė Maskvos kalbininkas Vladimiras Toporovas. Jis rašė jau ne tik apie galimą galindų migraciją iš protėvynės per Vidurio Europą į Pamaskvę, bet ir iškėlė idėją apie kelias galingas ir sudėtingas galindų migracijos bangas Europos platybėse nuo Pamaskvės girių iki uolėtųjų Pirėnų pusiasalio pakrančių.“, „Nesileisdami į beviltišką diskusiją apie galimą Vielbarko kultūros baltiškumą tik pažymėsime, kad į Rytų Lietuvą galindai kažkodėl pamiršo atsinešti savo etnonimą „galind-“ ir kokių nors kitų vakarų baltų kalbinių elementų.“

Kritikos kritika I – ar Galindai buvo menki?

A.Luchtano ir O.Poliakovo, remiantis L.Kurilos tekstu apie gyventojų tankį Žeimenos mikroregione geležies amžiuje[4], teigiama, kad galindų būta tik … 9800, o E.Jovaiša „… visiškai nepastebi, kad mažytė, negausi gentis, dalyvaujanti toje migracijoje, būtų paprasčiausiai išnykusi tautų katile, ir jo archeologinė argumentacija neišlaiko jokios kritikos.“ Pirmasis kontrargumentas visiškai teisėtai kyla išgarsiojo žemėlapio autoriaus Ptolemajaus dėmesingumo ir šiai baltų genčiai: jei ji būtų menka, tai ar taptų įamžinta greta kitų – didžiųjų?

Pastebėkime, kad L.Kurilos remtasi banaloka D.Ubelaker bendruomenės dydžio skaičiavimo matematine formule, atsižvelgiančia ir į laidojimo paminklo naudojimo laiką, tačiau dar man pačiam dalyvaujant kasinėjimuose pažeimenyje, kilo klausimas – kaip dažnai baltai laidodavo vandenyse ir ar nebuvo bent jau dalis pilkapių skirta vien genties elitui ar karžygiams? Taigi, lygiai, taip pat, ir dar su geros ironijos doze galima priskirti abiejų kritikų nuomonei tikėtinumą nuo 0.098 iki 9.8 proc., t.y. geriausiu atveju tik vieną iš dešimties, o Galindų, lyderiavusių su Sudinais garsumu, populiaciją vertinti, kad ir 30-50 tūkst. su galimybe sudaryti bent jau vieną kitą tūkstantinę ištvermingiausių elitinių karių. Kitas argumentas prieš kritikus yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[5], bet, deja, ne su galindais. Tai rodytų, kad, (jei ‚gal-‘ traktuoti kaip ‚šaukti, vadinti‘, o lyginamoji kalbotyra tam neprieštarauja), galindų būta ir neeilinių jūreivių, kurie sietini ne tik su Bogačevo, bet ir su Vielbarko kultūra.

Antri kritikuotojų prieštaravimai E.Jovaišai bei V.Toporovui archeologijos plotmėje yra susiję su pamaskvėje esančios Moščino kultūros priskyrimu galindams: „Kartografavęs 117 Moščino kultūros piliakalnių ir pilkapynų, 7 paminklus autorius[6] nurodo prie Protvos upės“. Taigi, daroma išvada, kad Protvos upės apylinkės buvę menkai apgyventos, pakraštinės. Pastebėkime, kad A.Luchtanas bei O.Poliakovas, pateikę ir vertingų pastebėjimų bei problematikos, šiame kontekste be reikalo nenagrinėjo legendinio dar istorijos tėvo Herodoto aprašyto Gelono miesto, kuris ne be pagrindo tapatinamas su liekanomis ant Vorsklos upės kranto[7], populiacijos raidos bei likimo. Šio miesto, beje, kurį vokiečių tyrėjas G.Mairas laikė lietuvišku, apylinkėse gausoka tiek baltiškos, tiek ir iranėniškos, kuri datuojama III-II a.pr.Kr., hidronimijos, o pats miestas sunyko po sarmatų invazijos. Todėl tikėtina šios bendruomenės ar net visos Gelonų genties poslinkis į šiaurę, būtent, į Moščino kultūros žemes. Tačiau norint tai pagrįsti yra būtina atsekti visą Zarubincų-Koločino[8]– Moščino kultūrų sąryšį. Pirmas žvilgsnis į Gelono kasinėjimų bei Moščino kultūros radinius sakytų, kad tai tikrai verta atlikti. Taigi, belieka teigti, kad du archeologiniai kritikų argumentai pareikšti E.Jovaišai ir V.Toporovui yra, mažiausiai, labai stipriai abejotini. Trečias, teigiantis, kad „Iki šiol Europos archeologai neranda jokių baltų kultūrų pėdsakų ten, kur V.Toporovas ir jo sekėjas E. Jovaiša bandė įžiūrėti galindų etnonimą.“ lieka atviru. Bet jei greta Juodosios jūros glūdinčioje Černiachovo kultūroje gausu E.Jovaišos minėtų aisčių lankinių segių lenkta kojele, žieduotų segių, tai kodėl jų neturėjo būti, šiek tiek, pabarstyta ir vakarų – Romos bei Ispanijos kryptimis, juolab prekyba ir karo žygis yra visiškai skirtingi dalykai?

Kritikos kritika (II) – kalbinė realybė ir kazuistika

V.Toporovas, sekdamas kitais tyrėjais, deja, bus nekritiškai perėmęs jų nuomonę, kad pamaskvės baltai yra galindai, nors pats K.Būga publikavo tik tokią prielaidą. Голѧдь paminėtą metraščiuose dar 1058 m. verta traktuoti, kaip „vadintus ar šauktus Ledais“ – gerai žinomos mitologijoje derlingumo deivės Lado garbintojais, kadangi estai lietuvius vadina … Leedu. Šia prasme kruopščiojo Jurijaus Otkupščikovo išvada, kad pamaskvės baltų hidronomija yra ne vakarų, ne tikrųjų galindų, o rytų baltų – latgalių kilmės yra labai taikli. Tada pats disputas apie pamaskvės baltus – būk tai, iš prūsų migravusius į pamaskvę galindus yra beprasmis. A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad „Logiška išvada, gal metraštininkas, rašydamas люди Голѧдь, turėjo omenyje ubagą, elgetą ir pan.,“ tėra nekritiškas Max‘o Vasmer‘io etimologijos[9] atkartojimas ar pakartotinis seno naujai atrastas sugretinimas, o ne pačių autorių nuosavybė.

Visgi, kalbinės kritikos dėl pamaskvės baltų leksikos bei hidronimijos ir galindų vardo atspindžių bei sąsajų Europos vakaruose šešėlis metamas ir profesoriui E.Jovaišai nėra korektiškas, kadangi jis rėmėsi ir gan šviežiais Simo Karaliūno tyrinėjimais[10], skirtais ir vakarų galindams[11], todėl lingvistui O.Poliakovui derėjo susikauti su jo studija, o ne su šiek tiek senstelėjusiais V.Toporovo tyrinėjimais.

Kritikų pateiktas teiginys, kad tarp „Jordano paminėtų 350 asmenvardžių nėra nė vieno galindų arba baltų vardo“ yra mažiausiai, diskutuotinas, kadangi, pirma, etnonimas ‚goltscythia‘ yra traktuotinas, kaip ‚gal – lit –scythia‘ santrumpa, reiškusi ‚vadinti lit (icianais?)[12] ir skitais‘, o patys liticiani pulkai, daugelio tyrėjų priskiriami Burgundijai[13], galėjo būti lietuvių pulkai, kadangi Jordanas mini gan plačią kovojusių genčių geografiją – ir alanus bei ostrgotus, siejamus su Černiachovo kultūra.

V.Luchtano ir O.Poliakovo sukaupta lingvistinių tyrinėjimų bibliografija ( V. Hilberg, 2009, García Moreno, 1974; G. Kampers, 1979; Fr. Ventura Salvador, 1995) ir argumentacija skirta Ispanijos vardynui bus, bene, vertingiausia jų išsakytos kritikos dalis, kuri galindų įtakas Ispanijai verstų laikyti menkiau tikėtinomis. Beje, keltų naudai, todėl J.Statkutės-Rosales bei jos, o taip pat, S.Karaliūno pasekėjų lauktų pats rimčiausias mokslinis disputas.

Kritikos kritika (III) – istorijos miglos

Romos imperatoriaus Volusiano (251–253 m.) titulatūros, iškaltos jo monetoje, aptarime negalima nesutikti su teiginiu, kad V.Toporovas bei S.Karaliūnas bus tapę V.Račkaus paskleistos mistifikacijos auka. Tai paaiškino E.Volteris, remdamasis vokiečių specialistu prof. O. Lenze, kuris perskaitė tą užrašą, ir nustatė, kad tai ne galindų paminėjimas, o tik keleto žodžių žaismas.

Centriniu faktu pabrėžiančiu baltų, ir labai tikėtina, galindų dalyvavimą gotų žygiuose, kaip minėta aukščiau, tektų laikyti mano paties atskleistą, Jordano minėtą Goltscythia[14] interpretavimą ir jų susiejimą su liticiani pulkais. Beje, kovojusių po Romos karvedžio Aetius vėliava su sąjungininkais garsiausiame to laikmečio mūšyje Katalaunijos laukuose 451 m. įveikusių hunus, todėl A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad Jordanas neminėjo jokių baltų yra atmestinas, ar bent jau labai menkai tikėtinas. Beje, ir Jordano minėtas etnonimas Coldas[15], visgi, priešingai šių kritikų nuomonei, nėra „lingvistinis absurdas bei istorinė netiesa“, kadangi indoeuropeistų (Julius Pokornyj, 1969) yra įrodyta ‚gal-‘ sąsajos su pvz. dabartiniu angl. „call“ – ‚šaukti, vadinti‘, todėl ir latgaliai traktuotini, kaip vadinti ‚latais‘, žemgaliai – „žemiais (nuo Samo- ir samogetų(?)“, juolab Herodotas mini dvi, kažkodėl S.Karaliūno netyrinėtas Skitijos gentis – Skolotai ( lotų žynių mokykla?) ir Paralatai (prie latų). Ar Coldas reiškė galindus, ar net tolimesnius pamaskvės baltus – nauja, ne vien tik istorijos mįslė.

Sunku atsakyti, ar pamaskvės Голѧдь buvo suvokiami kaip skurdžiai, ar vien Lado, žinomo ir mūsų, ir latvių mitologijoje, garbintojai, tačiau neatmestina ir dviprasmybė to paties etnonimo suvokime ir tais laikais. Juk ir ubagai yra bei „žmonės prie Dievo“.

Išvados

Prof.E.Jovaišos bei ir juo besirėmusio šviesaus atminimo prof.V.Toporovo veikalus kritikavę A.Luchtanas bei O.Poliakovas gerokai praplėtė baltų genčių tyrinėjimų lauką bei pateikė vertingų ir diskutuotinų bibliografinių argumentų. Vis dėlto, jų kategoriškumas bei bandymas korifėjus „užmėtyti kepurėmis“ didesne dalimi tėra vertingas naujos, tolesnės diskusijos žiebimui bei naujų integralių lingvistikos, archeologijos, istorijos, mitologijos bei kitų mokslų pajėgų apjungimo žadinimui. Juk, būtent, kompleksinis požiūris leidžia sukonstruoti jau moksle žinomą devintą, tačiau pačiu patikimiausiu atrodantį Aisčių (Aestii) genties vardo kilties aiškinimą[16]: nuo vasaros – lot. aestās, kadangi baltai buvo žinomi itin svarbaus jų išgyvenamumui vasaros atėjimo visą mėnesį garbinimu – nuo gegužės 25d.

E.Jovaišos mintis, kad „išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų“, yra ne atmestina, o tikslintina ir plėstina. Būtent, per skolotų ir paralatų genčių įtakas latgalių, ir pamaskvės Голѧдь raidai. Pastarajai, galimai, per gelonų pasitraukimą šiauriau nuo sarmatų ir kitų genčių antpuolių į Moščino kultūros arealą, kurį vėliau užklojo Smolensko krivičių, radimičių, viatičių invazijos. Taip pat, dėl gintaro kelio įtakose susiformavusių sakralinių, ūkinių, militarinių reikalų tvarkymo paminėto tiek S.Daukanto, tiek ir K.Būgos didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ – lietose su krivių lazdomis. Juk ne veltui prof.Z.Zinkevičius kategoriškai draudė indoeuropietiškam kontekste tapatinti šaknų ‚lat‘ bei ‚liet‘ kilmę, kurių bendrumas, pasirodo, eina giliai giliai į ikiindoeuropinį – nostratinį kalbinį sluoksnį iš tolimos Afrikos, tačiau pasiekęs ir Baltiją.

Deja, paviršutiniškumu pasižymėję kritikai – A.Luchtanas bei O.Poliakovas nepastebėjo pagrindinio nepaprastai svarbaus ir aiškaus bei taiklaus prof.E.Jovaišos teiginio apie mūsų protėvių lietuvių kultūros ištakų lokalizaciją: „Lietuvai yra aisčių gentis, kurios pagrindas – ankstyvųjų galindų kultūra“[17]. Šis teiginys nuostabiai gerai derėtų prie A.Patacko aptartos lietuvių protėvių naudotos lietų – helėniško pobūdžio susirinkimų paskui krivio lazdą sistemos[18], jei jos atsiradimą tapatinti su gintaro keliais. Žinoma, tada kyla lietuvių kultūros datavimo ir jos stadijų periodizavimo problema, pradedant net XIX a. pr.Kr., tačiau tai jau kita itin svarbi nauja problematika laukianti pačių rimčiausių jungtinių tyrinėjimų.

[1] LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2018, 41

[2] Топоров В. Н., 1983 – В. Н. Топоров „Галинды в Западной Европе“, in: Балто-славянские исследования 1982, М., 1983, с. 129–140

[3] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, , Vilnius, 2016.

[4] Laurynas Kurila. Apgyvendinimo tankumas geležies amžiaus Lietuvoje: Žeimenos baseino mokroregionas./Lietuvos archeologija, V., 2014, t.40, psl. 181-204

[5] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[6] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[7] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[8] V.Sedovas ją laikė baltiška

[9] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.1, с. 434.

[10] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015. Žr. skyrelį skirtą pamaskvės Galindai.

[11] ten pat, psl. 27-39

[12] Jordano minėtais Katalaunijos mūšio apraše liticianais

[13] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[14] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.181

[15] ten pat

[16] Kęstutis K.Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste, V., 2018 12 31, psl. 1-8, reg. Lietuvių kalbos i-te

[17] E.Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. V., 2016, psl. 180

[18] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

copyright © 2019 01 03-04

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 27 Gru 2023 23:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste

https://alkas.lt/2023/12/25/k-urba-liet ... kontekste/

Būdamas tyrinėtoju - matematiku, skiriu Tėvų lituanistų Irenos ir Kęstučio atminimui

Kęstutis K. Urba, www.alkas.lt
2023-12-25 17:26:04

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą [1].

Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot. krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų, bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos.

Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z. Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis [2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos [3], [4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta.

Aisčių vardo kildinime [5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę net aštuonis kilties aiškinimus [6].

Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų [8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.

Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų [9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės [10] motina Leto (gr. Λητώ [11], dorėnų Λατώ) [12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai – hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje. [13]

Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais [14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat, o etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė.

Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų dievybę Lado [15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“ [16] ir aukojami balti gaidžiai [17].

Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo [18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar laistymo?

Beje, bulgarų, serbų, slovėnų, s. čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš čia bus ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr. vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto [19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio?

Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje [20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr., nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios XI-VI a.pr.Kr. metu [21].

Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo [22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.

Tai iš dalies patvirtintų ir latvių ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo – surišti) bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos [23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais.

Istorikas romantikas T. Narbutas, greta Lado [24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės deivę Liethua – Lietuva [25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo. Dievą Lituans minėjo V. Martinijus 1666 m. bei D. Kleinas, M. Strijkovskis ir J. Lasickis [26], o jo atitikmuo – lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių [27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją.

Miletietiško V a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės – Litino [28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa [29], nuo K. Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K. Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“ [30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal, -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su – gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ [31], [32] antroji bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala [33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria [34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus. ‘golyj‘ – nuogas (neturtingas) [35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.

Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь [36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais, o ne galindų vardu.

Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino [37] ir Moščino [38] kultūrų sąsajas su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės [39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. pr. Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“ [40]

Vokiečių tyrinėtojas G. Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius… [41].

Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais [42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai – galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ – ‚LT‘, vardus.
Istorinės kultinės – militarinės helėnų įtakos [43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus, tapatinti su Leto-Lato kultu [44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“ helėnų – Leto ir doriečių – Lato?

Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A. Dubonio aiškinimą, atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ .

Todėl derėtų svarstyti lietos pritanijos – Brutenio leksinio panašumo šaknis. A. Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“. [45]

Tenka pastebėti, kad A. Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą – „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ [46].

Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su lot. auctum – didinti, garbinti, augur – žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai [47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį [48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.

Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų [49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis → militarizmas (leičiai),
juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr. Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago – obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų [50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi, spontaniškų dialektinių kaitų.

Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai, nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos.

Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius.

Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas, datuojamas VI a. pr. Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P. Bugo žiotyse – Olbijoje būta Leto garbinimo, [51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla.

Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus: Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso, ieties nešėjų žynys), juolab. V. Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu [52].

Leto-Lato kultą galima sieti ir su ukrainiečių litj – sueitis apvaisinimui, ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante [53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται ) [54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni [55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.

Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos [56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto.

Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A. Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)… šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka… Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A. Patackas, anaiptol, tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais LDK laikais.

Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Visa tai paneigia Baltarusios pseudoistorikų pretenzijas Lietuvos valstybės susiformavimą susieti su gudų (gotų ir baltgudžių, slavų) etnosų pagrindu, Lietuvai paliekant žemaičius, nes Baltarusios slavų leksika neturi lietos – valstybės reikalų tvarkymo vieneto sąvokos.

Lietuvių kilmės legendų helėniški, alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną [57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus) žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų.

O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus. Juolab, trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo – žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką.

Ir mitologiniai Hebos – Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio – Jamos, šventų akmenų – baitylos (βαίτυλος) – Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ – burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys, atitikimai verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos [58] įtakų lietuvių kilmės mitui versijos [59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat. Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda [60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų [61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus. притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų.

Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K. Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą [62], T. Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N. Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“ [63].

Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas [64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K. Būgos – deminutyvo (vaidilutė) versija, o T. Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot. lōtio – plovimas) veiksmu [65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju [66]. ‚Lōtio‘ lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko [67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot) – galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis [68].

Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘ [69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘ [70] (nuo Curche) [71] – forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu [72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius [73]? A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie V a. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe [74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A. Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje [75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais (populiariu aiškinimu ir Volynės kariais (?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės) Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros [76].

Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija [77], kovėsi alanų pusėje [78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams [79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais) bei galindai arba Голѧдь .

Baltų daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais – vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir kilmingajame lygmenyje.

Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘ [81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją, vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ – ‘жито’ pirmapradės formos.

Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis [82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti [83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas [84].

Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas krivio lazdos lietose buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų.

Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė [85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją: Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo – Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr. [86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω – muzikuoti‚ lietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ – daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr. mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei.

Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė forma ‚лето‘ – Leto atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘ yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos šventimais su Lados… Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘ [87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai [88]), baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip gyvybiškai itin svarbų baltų paprotį derliaus laukime.
Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas – su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo – nuo prytanėjų, su lietų sistema.

Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje – amžių gilumoje Levante.

Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι – siekiu [89] (susižinojimui liepsna [90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija.

Nuorodos

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl. 202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew, Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012), psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etym ... /whnjs.htm

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./ psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t., psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994, I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky. Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W., 1997, s.253

[58] Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V., 1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72] Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 06 Rgp 2025 21:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

K. Urba. Baltų raida ir virsmai

Skiriu Tėvų lituanistų Irenos ir Kęstučio atminimui bei archeologui dr. Algirdui Girininkui

https://alkas.lt/2025/07/15/k-urba-balt ... r-virsmai/

Kęstutis K. Urba, http://www.alkas.lt
2025-07-15 08:16:58

Žeberklas, titnagas ir luotas,
Gyvensena lyg takas paprasta,
Dar kalvijas nenukaltas, žiedas,
Žalčio sakmė neprarasta…

Pasak per pastarąjį šimtmetį įsitvirtinusio požiūrio, baltai susiformavo su indoeuropiečių atėjimu į ankstesnių medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų žemes tarp Baltijos jūros ir Volgos vidurupio maždaug 3 tūkstančiai metų pr. Kr. Pasaulinio garso archeologų manyta, kad ateivių įsiskverbta iš Prieuralės stepių (Gimbutienė), kiti (Renfrew) indoeuropietiškų (ide) bendrybių susidarymą sieja su žemdirbystės slinktimi iš Anatolijos.

Lingvistai (Ivanovas-Gamkrelidzė) lemiamu laiko metalų technologijų sklidimą iš Kaukazo regiono. Kalbininkai iki šiol „tebelaužo ietis“ diskutuodami, kur gi buvo ta indoeuropiečių protėvynė, kadangi yra pasiūlyta dešimtis skirtingiausių lokalizacijų, neapeinant ir lietuvių arealo, su sava silpnesne ar stipresne argumentacija.

Visgi, pastaruoju metu itin ištobulėjus populiaciniams genetiniams ir paleogenetiniams tyrimams, bei susiformavus nostratinių kalbų teorijai (Pedersen, Illyč-Svityč, Dogopolsky…) bei vykstant globalių etimologijų paieškoms (Greenberg, Ruhlen) atėjo laikas bandyti kitaip pažvelgti į mūsų protėvių gyvensenos ištakas ir turtingą materialinę bei dvasinę raidą, bandant apjungti skirtingų mokslo sričių atradimus.

Nežiūrint, kad iki šiol egzistuoja dvi gan nesutaikomos lingvistų mokyklos: konservatyvių, prieš beveik du šimtmečius vokiečių kalbininkų F. Bopo (F. Bopp), A. Šleicherio sudaryto protoindoeuropiečių kalbų skilimo „medžio“ schemos pasekėjai ir gerokai amžių bėgyje giliau bei plačiau bandantys užgriebti įvairių kalbinių grupių bendrybes nostratinės kalbų grupių bendrybių teorijos kūrėjai ir vystytojai.

Kalbininko S. Starostino globalieji tyrinėjimai, susiaurinus garsųjį Svodešo (Swadesh) žodynėlį, leido aptikti daugumoje pasaulio kalbinių grupių atsikartojančias bendras leksemas, o modifikavus glotochronologijoje naudojamą formulę, nukeldinti nostratinių kalbų datavimą nuo siūlyto Illyčiaus-Svityčio – „prieš 5-6 tūkstantmečius“ į „prieš 10 tūkstantmečių“.

Ne mažiau svarbia lieka globaliųjų bendrybių bei kitų kalbos ištakų susiformavimo atskleidimo problematika. Šia prasme archajiškumu pasižyminčios baltų bei jai kaimyninės kalbos yra itin tinkamas tyrimų objektas, tačiau tam jau neužtenka vien lingvistinių ar net matematinių priemonių, nes tenka daryti prielaidas apie kalbinius psichologizmus – pvz. itin svarbius išgyvenamumui ir įrankių bei ginklų gamybai, ir jų naudojimui skaldymo, smogimo, dūrimo veiksmų įžodijimus.

Šiuos yra tikslinga gretinti su skardesniu ar duslesniu sprogstamuoju konsonantizmu – priebalsyno dalimi.

Daugybę neatsakytų tautų etnogenezės klausimų bando įminti kompleksinis požiūris, kuris greta lingvistinių ir archeologinių mokslų tiesų ir hipotezių, siekia priderinti paleogenetinius, mitologinius, net etnomuzikologinius faktus ir aiškinimus.

Archeologijos, istorijos bei paleogenetikos mokslų duomenys leistų rekonstruoti tokius svarbiausius veiksnius ir technologines-socialines įtakas bent jau keleto europinių kalbų susiformavimui:

(1) pirmos žmonijos migracijos,
(2) ledynmečio kompaktiškų prieglaudų svarba prokalbių židinių susiformavimui,
(3) medžioklių, žvejų traukimas iš prieglaudų į šiaurę paskui elnius ir kitus žvėris tirpstant ledynui,
(4) keramikos, gyvulininkystės ir žemdirbystės slinktys į pabaltijo kemsynus ir miškus iš Viduržemio jūros baseino bei Artimųjų rytų ir į sanskritinę Indiją, kur kalbos užsikonservavo ir išsaugojo archajiškąsias savybes,
(5) metalų technologijų slinktys,
(6) karai su M. Gimbutienės Kurganų kultūros įtakų senajai Europai modeliu iki keltų ekspansijų bei šių savrbos,
(7) Antikos įtakos Skitijai [1] ir pabaltijui Dnipro-Dauguvos ir kitais keliais su grįžtamosiomis gintaro, kailių, vaško prekybos, einančiomis dar nuo titnago technologijų, įtakomis,
(8) tautų kraustymasis ir aisčių kultūrinė ekspansija bei slavų išplitimas,
(9) krikščionybės įsigalėjimas,
(10) modernieji laikai.

Ne tik mums, bene įspūdingiausi tarp giliausios senovės reliktų – itin archajiškų U5, U4, U2 genetinių grupių, (U5 pradžia datuojama prieš maždaug 50-30 tūkst. metų) palaikų aptikimas Žemaitijoje prie Biržulio, Donkalnio, Spigino, Aukštaitijoje prie Kretuono, Sūduvoje – Turlojiškės (Butrimas, Girininkas, Merkevičius, Jankauskas), kurie su akmens amžiaus tyrinėtojų (Rimantienė, Girininkas) duomenimis ir nenutrūkstamos vietinės baltų kultūros raidos konstatavimu nuo pat poledynmečio bei šių genetinių grupių atstovų, kad ir negausių, aptikimu tarp dabartinių Lietuvos gyventojų, verčia bandyti atsakyti teoriniais hipotetiniais samprotavimais, kokia galėjo būti šių poledynmečio gyventojų leksika.

Uždavinys yra itin sudėtingas, nes verčia apytiksliai etimologizuoti, chronologizuoti bei lokalizuoti pirminius leksinius darinius, tačiau, atrodo, kad tam tikrą loginių argumentų laiko skraistės praskleidimui, remiantis mokslo žinių visuma, vis tik, galima pateikti
Iš kur ir kokių pirmeivių atkeliauta prie Baltijos?

Tirpstant ledynui bei keliaujant samanų arealui į šiaurę, paskui jį, traukiant šiaurės kryptimi ir elniams, įkandin pasekė ir dalis ietimis, lankais apsiginklavusių medžiotojų. Archeologų nustatyta, kad dabartinė Lietuvos teritorija buvo naujai apgyvendinta vėlyvojo ledynmečio atšilimo pradžioje,t. y. prieš 10–11 tūkstančių metų nuslinkus ledams, kur susidūrė Svidrų kultūros, išplitusios nuo Tatrų ir Karpatų iki artimos Užnemunės žmonės su nuo Elbės iki Dnepro pakrančių plitusiais Hamburgo, Briomės ir Lingbiu, Fedemeserio bei Madleno kultūrų [2] artefaktų nešėjais bei jų įtakomis.

Vaizdžiai kalbant, Centrinės Europos – padunojės, priekarpačių apskritagalviai, didžiagalviai pabaltijyje maišėsi su vakarų priekrančių siauragalviais. Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmieji pabaltijo gyventojai čia buvę iki virvelinės keramikos kultūros pasirodymo yra finougrai [3]. Tos nuomonės [4] ir dabar laikosi suomių tyrėjas Kalevi Vykas (Kalevi Viik) [5], tačiau tai prasilenkia su archeologiniu datavimu: šukinė duobelinė fino-ugrams būdinga keramika pabaltijyje atsirado kur kas vėliau, kai prie Šiaurės Uralo stipriai atšalo ir tų vietų gyventojai (beje, finougramas būdinga N3 genetinė grupė yra itin ryški Lietuvoje) patraukė į vakarus.

Būtent, svarų argumentą baltiškų hidronimų chronologizacijai pateikia aptiktas šukinės-duobelinės (fino-ugrų) neolitinės kultūros nešėjų įsiskverbimas į Narvos kultūros teritoriją Estijoje bei dešiniakrantėje Dauguvos pusėje viduriniame neolite nuo maždaug 3600/3400 m.pr.K r.[6], vykusį dėl klimato atšalimo prie Uralo, tad nenuostabu, kad V. Toporovo ir R. Agejevos duomenimis Estijoje ir Suomijoje bei jų aplinkose yra (tebėra) ir baltiškos hidronimijos, ir gerai žinomos leksikos bendrybių [7], beje aptinkamų ir lietuvių kalboje.

Pereidami prie lingvistinės logikos, pirmiausiai pastebėkime, kad pagal elnio pavadinimą dalis Europos kalbų yra artimos ir, neabejotinai, tai bus keleto ledynmečio prieglobsčių, kur buvo susispietę žmonės – tarp jų ir mūsų protėviai per didžiausius šalčius, palikimas, o štai pagal lokio pavadinimą Europos kalbinės grupės jau stipriai skiriasi.

Matyt, neatsitiktinai elnio pavadinimas yra panašus baltų ir slavų, ir netgi graikų bei armėnų [8], vengrų kalbose: ‚elnias‘ yra ir slavų ,olenj‘, ir vengr. ,elain‘ – žvėris, su galimu atspindžiu ir germanų (vok. ellenbogen).

Gi rudojo lokio įžodinimas, kuris jau atspindėtų poledyninį europiečių išplitimą ir kalbinių ryšių trūkinėjimą yra absoliučiai skirtingas: slavų ‚medved‘, ‚ karhu‘ (suom.) bei vok. ‚Bär‘ su gr. ‚arktos‘ ir giminingu lotynų – ‚ursus‘.

Glaustai aptarę pirmeivių slinktis paskui besitraukusį ledyną, jau galime daryti prielaidą, kad savotiškas mūsų protėvių prie Baltijos unikalus logotipas yra būtent LOKYS, o jo įtvirtinimas dabartiniame Žemaitijos sostinės – Telšių apskrities herbe kartu su Luoke ir Lūkstu, gal atspindi bent dešimties tūkstančių metų kalbinį reliktą.
Baltų ir slavų etnosų ištakos

Pastebėkime, kad itin svarbi slavų ir baltų, turinčių panašų elnio pavadinimą, skirtybė yra susijusi su ‚lokiu‘ bei ‚lanku‘. Kyla klausimas, ar galėjo lokio pavadinimas evoliucionuoti nuo ‚lanko‘, juolab pasak kalbininkų prūsai turi giminingą formą ‚klokis‘, o pietų, bet ne šiaurės slavai, albanai – ‚dlak‘.

Kadangi, neabejotinai, pirmieji žodžių kūrėjai juose kodavo tam tikras išgyvenamumui ir žinių perdavimui reikalingas prasmes, tai tikėtina, žodinė evoliucija bus įvardinusi, kad lokys yra žvėris, kurį būtina pasitikti iš tolėliau lanku: lankas →lonkys → lokys →klokis, kur prūsų priešdėliai *tl-/kl- sietini su būtinu smūgiu-kirtimu, kaip ir albanų →dlak – kailis, reiškiantis kailio nudyrimą ar tą patį nudobimą.

Atrodo, kad ir tai pilnai įmanoma, kadangi ‚klokis‘ galėjo pabrėžti smogimo, sietino su *kh pamačius lokį svarbą, o ‚dlak‘ – kailio nudyrimą, dirbimą, kai reikia ‚otdelitj‘– atskirti: žodžių „stuburo“ – priebalsių ‚d ir l‘ bendrybė, gal ir neatsitiktinė.

Žinoma keletas baltų ir slavų etnosų kilmės ir santykio aiškinimų, pradedant J. Endzelynu ir baigiant V. Toporovu-O.Trubačiovu, kurie slavus kildino iš kraštinio baltų dialekto. Priežastis pastarajai prielaidai yra ta, kad pasak šviesaus atminimo akad. Z. Zinkevičiaus jiems visiems drauge nepavyko niekaip Europoje šiauriau lokalizuoti slavų protėvynės pagal hidronimiją, kupiną baltams būdingų žodžių ir archeologinių šaknų.

Jei jau esminės baltų protėvių dalies lokalizaciją priskiriame Svidrų kultūros priekarpatėms ir šiauriniam padunojui, tai natūralu slavų protėvynę talpinti pietiniame Dunojaus vidurupyje, juolab gausi serbų ar čekų populiacija nebus per tūkstantmečius atsiradusi iš kažkur kitur. Bėda, kad slavišką hidronimiją prie Dunojaus bus nutrynusi gerokai vėlesnė hunų, gepidų, avarų invazija į ten, galiausiai suformavusi vengrų tautą, kurios kalba priklauso fino-ugrų grupei.

Aiškumo į slavų protėvynės lokalizacijos problematiką bei jos sąlyčio su baltų protėvių leksika ir arealu gali įnešti ir girių galiūno – ąžuolo kalbinių vedinių bei paleobotaninio plitimo pagvildenimas.

Įdomi ir nevienintelė, itin archajiška slavų-semitų kalbinė bendrybė [9], kuri bus atėjusi iš pietinio praslavų-prasemitų paribio, gal kažkur Anatolijos aplinkoje, yra semitų-slavų ‚dub‘ – taip slavai vadina ąžuolą, o semitai įžodina [10] lokį: ‚dub-b-‘ ir panašiai vilką – ‚dib-b‘ [11].

Artimą semitų ir pietų slavų kaimynystę rodo ir ‚medžio‘ – ‚derevo‘ protosemitiška rekonstrukcija: ‚*tarip‘ [12]. Aukščiau pateikta prasminė semantinė ‚dub‘ samplaika yra kaip ir neabejotina, juolab Šumero ‚dub‘ – reiškia smogti (žr. slav. ‚lies‘ ir ‚lisa‘ – lapė ir miškas, lietuvių ‚meška – miškas‘ – beje, tai galimas helėnistinio laikotarpio įtakų palikimas), todėl natūraliai kyla klausimas: kur ir kada pietiniai slavai ar jų protėviai galėjo kontaktuoti su, sakykime, išeiviais iš derlingojo trikampio Levante (Viduržemio jūros rytinėse priekrantėse), juolab semitų protėvynė yra šiauriau. Turbūt, daugiau nei prieš dešimt tūkstantmečių.

Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad tobulas žodis ‚dub‘ yra ir paprastas, ir tvirtai skambus bei reikšmingas, kaip ginklas ar medžioklės įrankis bei mitologinis tvirtybės simbolis, todėl galėjo išbūti nepakitęs ir 10 ar net 20 tūkstantmečių bei, tikriausiai, davęs pradžią, beje, K. Būgos įtvirtintam tarmiškam ‚dubuo‘ – iš ąžuolo skobtam indui. Gi semantinio lizdo, sietino su ‚dub‘ rekonstrukcija irgi atitinka pateiktą baltų ir slavų skirtingą lokalizaciją ledynmečiu: ‚ąžuolas‘ kildintinas visgi, nuo ‚ gilė – sl.želudj‘ , todėl koduoja ir šventų baltų giraičių – ąžuolynų sodinimo technologiją: iš gilės (žr. gr. αίγίλωψ ir pralot. *aigol-os).

Pietesniuose kraštuose ąžuolai dėl klimato palankumo plito labiau savaime, o šiauresniuose ąžuolynai galėjo būti dažnokai sodinami žmonių. Nostratinis ąžuolo įvardijimas pagal A.Dolgopolsky rekonstrukcijas yra ir *kolHa su turtingokais atitikmenimis indoeuropiečiuose (armėnai, slavai, baltai) bei net Altajaus kalbinėje grupėje.

Iš čia lietuviškai ir prūsiškai ‚gilė‘ bei ‚gile‘, o slavų *želọdь [13] (pvz. čekų ‚žalud‘ gal atspindės ir vėlesnį derlingumo deivės Lados kultą) bei, matyt, ąžuolinis ‚kuolas‘ iš prasl.*gol [14]. Akmens amžiaus ginklams greta ąžuolinio ‚kuolo‘ buvo itin svarbus ir ‚kaulas‘ iš kurio nuoskilų gaminti aštrūs iečių ar durklų antgaliai ( tikėtina virsmų seka (?): gilė (ąžuolas) → kuolas → kaulas).

Šiokios tokios painiavos į tokius grubokus lingvistine-psichologine prasmėmis aiškinimus, žinoma, įneštų prūsų kailiaraugė žievė „dumpbis“, (lenk. ‚dąb‘- ąžuolo žievė, lietuviškai tai ;dūbas‘) tačiau preciziškesnis gvildenimas, vedantis prie galimo buvusio semitų, slavų ‚dumb‘ ir mūsiško ‚dumbuo‘, vėliau virtusio patogesniu slavams ištarti ‚dub‘ ir baltams – ,dubuo‘, tai jau tik svarbių, detalesnių argumentavimų dalykas ir tolesnis aiškinimo gludinimas pagal visus mokslinio griežtumo reikalavimus.

Pastebėkime, kad tada ‚dubuo‘ traktuotinas kaip slavų bei baltų paribio inovacija – išskobtas iš ąžuolo indas, o ‚duburys‘ bus kilęs hatų ‚u-ra-i‘ – šaltinis [15], netgi baskų ‚vanduo‘ – ‚ure‘, sanskrito ‚vār‘ bei lotyniškų ir graikiškų atitikmenų pirmtakų įtakoje, juolab slavų ‚ярец’ –bebras [16] kildinamas iš ‚яра‘ – pavasario [17], kuomet būna potvyniai, o ‚яр [18]‘ reiškia ir statų gyvenvietės krantą, kurio, suprantama, nepasiekia pavasariniai potvyniai.

Nesunku suvokti, kad slavų-baltų paribio ‚dub‘ įtakos pietų – šiaurės kryptimi greta ‚dubens, duburio‘ bus davę ir kalbinius prasmių virsmus tuometiniams naujadarams – ‚duobei‘ išrausiamai ąžuoliniais padargais bei ‚dobti‘ žvėrį ąžuoliniu kuolu ir, netgi, ‚dabinti‘ ąžuolų vainikais ar, turbūt, vėlyvai pasirodžiusiam Lietuvoje ,dabojimui‘. Slavai iš ‚dub‘ bus išvedę ne tik ‚dubravą‘ – ąžuolų giraitę, bet ir gal ‚dobrj‘ – geras, turintis tvirtumo atspindį.

Paleobotaniniai žiedadulkių archeologiniuose sluoksniuose tyrinėjimai yra atskleidę pagrindinius lapuočių ąžuolų plitimo kelius ir jų dinamiką Europoje, pradedant piečiausiais ledynmečio laikotarpio prieglobsčiais, buvojusiais dabartinės Graikijos, Italijos, Ispanijos teritorijose [19], [20] iš kurių šiltėjant klimatui ąžuolai išplito natūraliai bei gal ne tik baltams, juos sodinant šventoms giraitėms.

Žiedadulkių datavimas rodo, kad į vidurio padunoję ąžuolai atkeliavo maždaug prieš devynis tūkstantmečius, o suomių įlanką pasiekė dar po dviejų tūkstantmečių, matyt, ir darbščių mūsų protėvių, suvokusių miško bei ąžuolynų svarbą, dėka. Lingvistinė vokalizmų-konsonantizmų lentelių sukaustyta scholastika, kažkodėl nekildina ‚ąžuolo‘ iš ‚gilės‘, nors toks sodinimo technologijos užkodavimas yra labai tikėtinas. Juk baltų ir slavų protėvių paribio buvimą liudija ir slaviškas netgi dabartinis gilės įžodinimas – ,žieludj‘.

Gi prūsai savo kalboje ąžuolą vadinę ‚ansoniu‘, matyt, poetiškai turėjo galvoje, kad ąžuolas yra gilės sūnus, nors kalbininkai peteikia ir gumbuoto versiją. Turbūt, dabar jau su šypsniu galime sakyti, kad prūsų protėviai prekybiniais ryšiais titnagų-kailių ir gal net gilių mainuose su slavų pirmtakais bus išsiaiškinę, kodėl ir kaip išdygsta ąžuolai, giliau įspraudus gilę į žemę bei perdavę šias žinias šiauriau gyvenusiems lietuvių protėviams.

Fundamentaliame O.Trubačiovo veikale irgi pateikiami argumentai, kodėl slavų protėvyne reikia laikyti Dunojaus aplinką, o ne Vyslos-Oderio, palaipsniui išplėtotos į Oderio-Dnepro, Pripetės-Polesės ar dešiniakrančio Dnepro regionus [21].

Svarbi yra jo mintis, kad etnoso negalima tapatinti su savęs įvardijimo momentu, nes jo pagrindinis bruožas – kalbinis skirtingumas nuo kitų ir etnosas, o sekant de Sosiuro postulatu, nei viename savo raidos etape etnosas nepasižymi dialektine vienove, ir tai daro etnogenezės problematiką itin sudėtinga.

O. Trubačiovas savo slavų protėvynės lokalizacijos aiškinimu prieštarauja Moščinskio padneprės, Udolfo – priekarpatės, Ler-Splavinskio Oderio-Vyslos tarpupio, Sedovo – aukštupinio Dnepro-Dvinos hipotezėms [22], tačiau aukščiau pateikta argumentacija leistų tiek slavų, tiek ir gretimų baltų protėvynių lokalizaciją Dunojaus vidurupyje ir priekarpatėse nukelti į gerokai ankstesnius nei žemdirbystės išplitimo laikus – kitaip nei tai siūlė garsusis rusų lingvistas, kuris laikėsi klasikinio ide kalbų kilties modelio.

Taigi, turėtume kalbėti ir apie mezolito Nemuno ir Kundos kultūrų laikotarpio baltus, naudojusius titnago dirbinius, kūginius strėlių antgalius, kaulo ir rago bei medžio dirbinius, akmeninius kirvius, vienašonius žeberklus, o ne tik neolito laikotarpio baltus, pažinusius ir turėjusius naujesnes technologijas.

Ne tam tikros technologijos ir dirbinių „mados“ – pvz. puodų puošimas virvelės įspaudu, o kalba gilioje senovėje, tvirtinta prekybiniais mainų ryšiais, yra pagrindinis etnoso bruožas. Pagaliau ir teorinis slavų kildinimas iš pietinio baltų arealo [23] duoda papildomų argumentų Dunojaus vidurupio ir Karpatų pakraščių slavų ir gretimų baltų protėvynių lokalizacijoms.

Dar žymiai giliau amžiuose ieškodami ir semitų ‚dub‘ ištakų, prieisime iki nostratinio medžio įžodijimo – ‚bo‘, gal būt pagal sausuolio, tinkamo kurui skambėjimą, iš šiaurinės Afrikos paplitusio pašėlusiai anksti, ir turbūt galiausiai kažkiek atspindėto ir mūsų berže bei paduslėjus leksinėje bendrybėje su helėnais – pušyje (gr. peuke), ir gal būt net fino-ugrų medyje ‚puu‘.

Tai ir bus priebalsinė atitikmena, keliavusi per afrikiečių, semitų, slavų, baltų ir fino-ugrų kalbines grupes. Beje, ‚beržo‘ įvardijimo dekodavimas technologine prasme leistų aiškinti, kad tai medžio – ‚b…‘, beržo tošies rėžimo ragu veiksmas, kuris buvo itin svarbus išgyvenamumui atšiauriose, lietingose sąlygose: ant ko gi titnagu skelti kibirkštį, jei lynoja, pasakys kiekvienas gamta keliaujantis turistas – sausų sąmanų kuokšto iš užančio ant tošies.

Kadangi ‚beržas‘ yra leksinė baltų-slavų-germanų bendrybė, tai ne tik jos ištakas, vėlgi, tikslinga priskirti ledynmečio žmonių prieglobsčiui buvusiam kažkur Centrinėje Europoje. Žodis ‚ledas‘ būdingas slavams ir baltams (žr. s.air. ‚ladg‘ – sniegas) nėra laikomas indoeuropietišku [24].

Gi klasikinės lingvistinės ide schemos šiuo požiūriu atrodo netvirtai. Negi žemdirbiai bus ėmę ir išmokinę vietinius pabaltijo U genetinių grupių medžioklius-rinkėjus-žvejus medžių ar žvėrių pavadinimų? Juolab pasak A. Girininko medžioklė ir žvejyba bei gamtos gėrybių rinkimas buvo viena pagrindinių baltų veiklų net žalvario amžiuje. Šioje vietoje derėtų užduoti ir nedviprasmį klausimą – iš kurio laikmečio yra išlikusi keliolikos baltų žodžių ( pvz. kūnas, manyti, giminė, šuo…) neįtikėtinai atrodanti bendrybė su visoms pasaulio kalbinėms grupėmis?

Globalios etimologijos konstatuotos Dž. Bengtsono (J. Bengtson) ir M. Ruleno (M. Ruhlen) tyrinėjimuose, vis tik, neatrodo atsitiktinumo vaisiumi, o tada jau tenka galvoti net apie pirmykščio homo sapiens išplitimo iš Afriko po platų pasaulį tūkstantmečius pasekmes kalboms. Remiantis aukščiau pateiktu modeliu, pačiais archajiškiausiais baltų leksiniais vienetais tenka laikyti savęs ir artimųjų leksinį identifikavimą: ‚žmonės‘ [25], giminė‘ [26], ‚mano‘ ir ‚manau‘, kildintinais iš M.Ruleno globalių etimologijų 15-os šaknies ,*mano‘ – žmogus bei 16-os ‚*manau‘.

Kad ši šaknis ‚mn‘ pagrindu yra gaji bei produktyvi, rodo ir ugro-finų ‚aš‘ – ‚minu‘ greta lietuvių ‚mani‘ – aš , beje, sietino su vėlyvu savęs kaip ašvos – kumelės savininkiškumo tapatinimu. Yra juk ir Kapadokijos (Pietrytinė mažosios Azijos sritis) lentelėse išlikę vardai bei hetitų sufiksas ‚-uman‘ išreiškęs priklausomumą [27] – mano.

Tai dar vienas argumentas turiningos baltų kalbos egzistavimui gerokai iki žirgininkystės atsiradimo, turbūt Kurganų kultūros invazijos įtakose. Itin svarbus baltų vienetas ‚giminė‘, beje, ide modelyje ir schemoje visai nepelnytai netapatinamas su ‚žmonės‘, juolab ir dabartinėje leksikoje yra ‚mn‘ atitikimas ,giminė – men, mensch (germ.)‘, kuris ledynmetyje pilnai galėjo egzistuoti kaip genties sandaros įvardijimo vienetas, nes ‚mn‘ leksinė geografija, susijusi su savęs – žmogaus identifikavimu yra neįtikėtinai, nepaprastai plati – nuo Afrikos ir Europos iki Indo-pacifiko arealo [28].

Dargi ir visa alternatyvi ide kalbų kildinimo ne iš žemdirbystės plitimo laikų, o iš paleolito-ledynmečio laikotarpių teorija, sukurta Bolonijos universiteto profesoriaus M. Alinėjaus ir jo pasekėjų (Ballester, Cavazza, Costa, Häusler, Otte, Poghirc) [29], neatrodo iš piršto laužta. Pagaliau ir akad. Z. Zinkevičiaus žodžiai [30], kad nors baltų kalbose yra daugybė neišvengiamų leksinių bendrybių su aplinkinėmis ir netgi tolimesnėmis kalbinėmis grupėmis, lietuvių kalba savo sandara yra itin archajiškas unikumas, sakyčiau, rodo ir itin savitą mąstyseną archetipinėmis kalbinėmis konstrukcijomis.

Juolab akademikas komentuodamas neeilinio kalbininko V. Ambrazo , kuris drąsiai ėmėsi sunkiausių problemų, rašė: „Daugeliu atvejų mūsų dalyvių konstrukcijos yra archajiškesnės už tas, kurios turimos kitų indoeuropiečių kalbų seniausiuose paminkluose“ [31]. Dalyvis gi yra kalbos dalis turinti ir būdvardžio, ir veiksmažodžio bruožų, o tai rodo buvus didžiulį baltų kalbos turtingumą itin ankstyvais – mezolitiniais laikais ‚mn‘ pagrindu konstruotos leksikos aplinkoje.

Visa tai irgi prieštarauja klasikiniam ide prokalbės skilimo modeliui. Iš tiesų, gerai žinoma, kad mūsų kalba yra itin archajiška – lėtai kitusi, kadangi buvo nuošalyje nuo stipresnių vakarietiškų – pietietiškų ar rytietiškų bei šiaurietiškų įtakų ir dėl savo geografijos – Baltijos jūros bei miškingumo ir pelkėtumo veiksnių ir todėl, kaip Baltistikos sritis tyrinėjama daugelio pasaulių universitetų lingvistikos katedrų bei institutų.

Tad bent jau prielaidų ar net mokslinių hipotezių apie baltų kalbų susiformavimą gali būti gan įvairių ir itin tolimų laike, tad klasikinį, taip ir iki šiol neaptinkamos indoeuropiečių protėvynės, kurios jau priskaičiuota dešimtinė skirtingiausių lokalizacijų, modelį derėtų keisti gerokai adekvatesne – ledyninio prieglobsčio Centrinėje Europoje ir išėjimo iš jo realija.

Todėl manant, kad baltai yra labiau vėlyvoki atėjūnai – ‚virvelinės kultūros nešėjai‘, o ne ankstyvieji autochtonai, kurie tolstant nuo ledyninio prieglobsčio suformavo savitą kalbą, reikštų, kad iš baltų proistorės, turtingos materialine bei dvasine kultūra – suformuotu geru, taikingu, pagalbos ranką visada tiesiančiu, kantriu ir darbščiu būdu, minėtu I. Kanto ir jo amžininkų, eliminuojama bent penketas poledyninių tūkstantmečių.

Baltų protėvių logotipas, skiriantis ją nuo kitų kalbinių grupių ir etnosų bus ‚lokys‘, o slavų – pasaulinio medžio įvaizdį duodantis mitinis ąžuolas – ‚dub‘, sietas ir su perkūnu – ‚perun‘.

Germanų logotipas, vėlgi, kitaip nei baltų vadintas lokys yra Berlyno herbe. Gaila, kad patys didžiausi baltų-germanų bendri leksiniai archajizmai yra labai menkai tyrinėti, nors viena spalvingiausių ir prieštaringiausių figūrų skandinavų mitologijoje yra chaoso nešėjas, toteminis LOKI tiesiog verstų purenti ir šią lingvistikos vagą.

Pastebėkime, kad etnosų ištakų nustatyme yra itin svarbus būtent savotiškų jų logotipų – pirmųjų skirtumų tarp kalbų radimosi identifikavimas bei chronologizavimas ir lokalizavimas, kuris tėra įmanomas tik remiantis archeologijos, antropologijos, paleogenetikos, mitologijos bei, suprantama, lingvistikos duodamų faktų logikos visuma.

Tokių rekonstrukcijų patikimumas negali būti itin aukštas, tačiau tik mokslinis tarpdicipliniškumas leidžia užčiuopti praeities realijas ir kurti adekvačias rekonstrukcijas, kadangi sprendžiant iš itin ankstyvų Graveto ar Solutre archeologinių kultūrų palikimo, jų nešėjų intelektas palikęs net meno kūrinių, buvo gan aukštas.

Žinoma, keramikos, gyvulininkystės ir žemdirbystės atkeliavimas iš pietesnių, vakaresnių slavų ir germanų, padarė, kaip ir krikščionybės atnešimas, nemenkų įtakų pagonims baltams, tačiau visa tai žymi labiau atskirus baltų raidos etapus, nei suformavimo aktus.

____________________________________

[1] K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste. alkas.lt, 2023-12-25

[2] Leonid Zalizniak. R.Rimantienė as a founder of the periodization of the final paleolithic of north-west eastern Europe. Lietuvos archeologija, nr. 19, V., 2000, psl.31-32,34,40

[3] Lietuvių etnogenezė. V., Mokslas, 1987, (autorių kolektyvas)

[4] Kalevi Wiik. Europe’s oldest language? Archived 2008-06-09 at the Wayback Machine

[5] K.Wiik. Europiečių šaknys. V., 2009, psl.97

[6] A.Girininkas. Baltai prie Suomijos įlankos. Lietuvos archeologija, Nr. 20, V.,2000, psl.105

[7] Ten pat

[8] Lie. Elnias, la. Alnis, s.sl. jeleni ir t.t. s.angl. elch ‚briedis‘, arm. eln. ‚patelė‘ ir t.t. visi<*el, kuri, gal būt, yra reiškusi rusvą spalvą. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

[9] Žr. semitų *hr – ‚deginti‘, kuri dera su slavų ‚goretj‘ ir kurią Noam Agmon datuoja epipaleolitu (prieš 22,000–11,700 metų).

[10] Ąžuolo (Quercus ithaburensis,Quercus boisseri, Quercus calliprinos) paplitimas Levante yra nustatytas palinologiniais metodais. Žr. pvz. Vegetation and climate history of the southern Levant during the last 30,000 years based on palynological investigation Dissertation zur Erlangung des Doktorgrades (Dr. rer. nat.) der Mathematisch-Naturwissenschaftlichen Fakultät der Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universität zu Bonn vorgelegt von Vera Schiebel aus Troisdorf.Bonn, März 2013, psl. 43-58

[11] Edward Lipinski. Semitic languages: outline of comparative grammar, Leuven, 2001, psl. 240. Beje – b-, žymi laukinį, pavojingą žvėrį (žr. ten pat)

[12] Ten pat, psl. 519, žr. nr. 2464 rekonstrukciją.

[13] Dolgopolsky, A. Nostratic Dictionary. [Book]. 2008, p. 836, žr. rekonstrukciją nr. 882 http://www.dspace.cam.ac.uk/handle/1810/196512

[14] Schuster-Šewc H., Zu den slawischen Bezeichnungen des Hemdes (lat. {camis[i] … und kulturhistorische Betrachtung, Studia etymologica Brunensia 2009, VI, 295–302.

[15] Ivanov V., Gamkrelidze T. Indo-European and the Indo-Europeans– A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture. Part I: The Text. Part II: Bibliography, Indexes Indo-European and the Indo-Europeans– A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture. Part I: The Text. Part II: Bibliography, Indexes

[16] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1987, т.4, с. 560

[17] Ten pat, psl. 559

[18] Ten pat

[19] Giesecke T. (2013) Changing Plant Distributions and Abundances. In: Elias S.A. (ed.) The Encyclopedia of Quaternary Science, vol. 3, pp. 854-860. Amsterdam: Elsevier

[20] Petit RJ, Brewer S, Bordacs S, et al. (2002) Identification of refugia and post-glacial colonisation routes of European white oaks based on chloroplast DNA and fossil pollen evidence. Forest Ecology and Management 156: 49-74

[21] Трубачёв Олег Николаевич .Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003, с. 15

[22] Ten pat, psl. 14

[23] Poliga S. Lexicon proto-borealicum et alia lexica etymologica minora, 2007.

[24] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=ledas

[25] http://etimologija.baltnexus.lt/?w=%C5%BEmon%C4%97s

[26] http://etimologija.baltnexus.lt/?w=gimin%C4%97

[27] Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры. 2 т. — Тбилиси: Изд-во Тбилисского ун-та, 1984, c. 859

[28] Žr. John D. Bengston, Meritt Ruhlen. Global etymologies.

[29] http://www.continuitas.org/texts/alinei ... linary.pdf

[30] Privati diskusija

[31] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (II), 215 psl., V., Mokslas, 1980-1981.

Susiję straipsniai:

K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste
https://alkas.lt/2023/12/25/k-urba-liet ... kontekste/

A. Girininkas: Mitai apie mūsų proistorę
https://alkas.lt/2016/05/08/a-girininka ... proistore/

Komentarai

Kęstutis Čeponis

Baltų, germanų ir slavų senieji protėviai dar kalbėjo labai artimomis kalbomis, kada kitos indoeuropiečių grupės (ypač anatolai, keltai, italikai, graikai, frygai, matyt, ir tocharai) jau buvo gerokai išsiskyrusios kalbiniu požiūriu (matyt, dėl artimų santykių jų migracijų metu susidūrus su neindoeuropinėmis gentimis).

Pirmieji į vakarus Baltijos jūros pakrante patraukė senieji (būsimieji) germanai – būtent jie iš esmės ir susidūrė su čia gyvenusiomis senosiomis gentimis – akivaizdžiai ne indoeuropietiškomis (gal būt jų paskutiniais palikuonimis kalbiniu požiūrių yra saamių tautos, išsaugojusios ikifininį substratą).

Būtent todėl susiformavo germanų prokalbės tarmės, kada šie pirmieji indoeuropiečiai šiuose kraštuose susiliejo su vietiniais ir jų kalbomis – taip atsirado germanų kalbos.

Germanų galutinė protėvyne tapo pietinė Skandinavija, nors dalis vakarinių baltų ten irgi įsikūrė – kaip rodo vandenvardžių tyrimai.

Baltai išsaugojo labai daug senųjų indoeuropietiškų archaizmų būtent todėl, kad prieš juos praėję būsimieji germanai jau buvo išstūmę bei išnaikinę senuosius neindoeuropinius vietinius, poledynmetyje įsikūrusius, gyventojus, kurių, matyt, čia ir nebuvo gana daug.

Todėl baltų kalbose ir nėra rasta žymesnių senųjų gyventojų pėdsakų. O germanų kalbose jų substratas labai akivaizdus.

Slavų protėviai, matyt, buvo gana artimi kalbiniu požiūriu seniesiems baltams (ypač vakarų baltams, pvz., prūsams ir jotvingiams – nors abu šie pavadinimai nėra teisingi – tai svetimšalių suteikti pavadinimai,o ne savivardžiai), bet jų prokalbę ar prokalbės tarmes labai stipriai paveikė iranėnų kalbos (netgi dievų vardus slavai perėmė iš jų) bei, matyt, keltų kalbos.

Atskira artima grupe seniesiems baltams buvo trakų – dakų – getų kalbos (tarmės). Deja, labai mažai žinome apie šias kalbas.

Dabar apie genetiką...

Genetika, archeologija, tautos bei jų kalbos

Kalbant apie genetikos ryšį su konkrečiomis kalbomis reikia labai gerai atsiminti, kad žmonių grupės visais laikais gana intensyviai maišėsi tarpusavyje.

Ir tai vyko nuo žmogbeždžionių laikų.

Pavyzdžiui, neseniai atlikti šimpanzių grupių genetiniai tyrimai parodė, kad kiekvienoje šimpanzių grupėje yra labai plati genetinė įvairovė. Akivaizdu, kad ir senoviniai žmonės irgi panašiai maišėsi.

Genetinė įvairovė buvo genties išgyvenimo sąlyga. Ir todėl konkurencinėje kovoje dėl resursų išlikdavo tik tos gentys, kurios dėka savo papročių ("apiformintų" kaip tabu) sugebėdavo išvengti incestų bei to sukeltų apsigimimų.

Ir tai buvo susiję su grupių išgyvenimu. Mes dabar suprantame, kodėl genetiškai artimų porų vaikai dažnai turi įvairių išsigimimų, o štai senovėje (nuo pačių seniausių laikų) žmonės iš savo patirties suprato, kad būtina poruotis su kuo tolimesniais kitais žmonėmis.

Kad būtų būtent taip, daugybėje genčių buvo sukurta fratrijų sistema bei giminystės ryšius nusakantys terminai, ir sukurta įvairių tabu, griežtai draudžiančių giminaičių seksualinius santykius.

Iš čia kilo ir paprotys grobti žmonas pas kuo tolimesnius kaimynus.

Buvo ir dar daug įvairių metodų, kaip apsisaugoti nuo išsigimimų.

Pvz., dar visai neseniai šiaurės Sibiro tautų tarpe buvo paplitęs paprotys, kad atvykusiam iš tolimų kraštų pakeleiviui stovyklos šeimininkas primygtinai siūlydavo sugulti su jo žmona (žmonomis).

Todėl dabar kalbėti apie kažkokias specifines genų grupes, siejant jas su etniniais dalykais ir kalbomis, yra visiška nesąmonė.

Kiekvienoje etninėje grupėje visais laikais buvo didelė genetinė įvairovė. Na o tos grupės, kuriose tos įvairovės nebuvo, tiesiog išmirdavo nuo išsigimimų.

Genų haplogrupės nerodo kokiomis kalbomis kalbėjo tų haplogrupių grupių nešiotojai...

Žmonės milijonus metų pastoviai kryžminosi ir tarpusavyje (visokiausių žmonių genčių atstovai), ir su savo artimais giminaičiais homo grupėje (neandertaliečiais, Denisovo žmonėmis, hobitais (homo florensis), ir kt. ...).

Jau nekalbant apie tai, kad kol kas (deja) genetiškai yra ištirta tik mažytė dalis žmonių populiacijų, pvz. Lietuvoje.

Kalbant apie genetines haplogrupes, tai be abejo galima ir reikia sudarinėti jų paplitimo pasaulyje žemėlapius, ir jų pagalba nustatyti tam tikrų teritorijų gyventojų senovines ir vėlesnes migracijas.

Bet tvirtinti, kad, pvz., visi finų kalbomis kalbėję vyrai turėjo turėti haplogrupę N1c, o visi baltų kalbomis (arba indoeuropiečių) kalbėję vyrai turėjo turėti haplogrupę R1a, yra visiška antimokslinė nesąmonė - kiekvienoje etninėje grupėje visada buvo nemaža haplogrupių įvairovė (ir vyriškų, ir moteriškų).

Archeologinių kultūrų siejimai su konkrečiomis etninėmis grupėmis irgi yra iš esmės "iš piršto laužti".

Jie niekuo neparemti, išskyrus įsivaizdavimą, kad, tarkime, Šukinę duobelinę kultūrą paliko finai (tikrai ne ugrai ir samodai), nes tiesiog visi žinojo, jog viduramžiais ten visur gyveno finų tautos.

Bet niekas tada ir nepagalvojo, kada jie ten iš tikro atkeliavo.

Be to kultūra tiesiogiai priklauso nuo gyvenamų vietovių geografinių sąlygų ir ypatumų, todėl pasaulyje daugybė pavyzdžių, rastų etnologų, kada visai skirtingomis kalbomis kalbančios gentys, gyvenančios greta ir panašioje geografinėje vietovėje, turi lygiai tokią pačią kultūrą.

Kalbų paplitimo ribas archeologija nenustato, išskyrus gana retus atvejus. Tai galima padaryti tik tiriant hidronimus, toponimus ir senųjų kalbų substratus dabartinėse kalbose.

O hidronimai šiauriau Peterburgo ir Maskvos iki pat Pietų Suomijos bei Karelijos ir Archangelsko aiškiai rodo, kad iš pradžių buvo baltiškų hidronimų sluoksnis, kuri vėliau užklojo finiškų hidronimų sluoksnis, o dar vėliau jau slaviškų.

Tačiau iki šiol vyrauja teorija, kad pirmiau buvo ugrofiniška banga, o vėliau indoeuropietiška, kuri susijungusi su vietiniais gyventojais išvirto į baltų kalbas.

Kalbotyriniai duomenys rodo, kad buvo atvirkščiai. Netgi latvių kalboje finizmų labai mažai.

O štai pabaltijo finų kalbose - nuo lyvių iki karelų ir suomių - pilna baltizmų. Baltų kalbų paveikta netgi pabaltijo finų kalbų gramatinė struktūra.

Taigi teisingiau reiktų sakyti, kad būtent pabaltijo finų kalbos buvo stipriai paveiktos vietinių baltų kalbų.

Plačiai paplitęs teiginys, kad Baltijos pakrantėse paplitusią vyrų haplogrupę N1a atnešė finai (o tuo labiau ugrai :) ) yra klaidingas.

Genetikų tyrimai jau tvirtai įrodė kad Baltijos pakrantėse paplitusi haplogrupė iš N grupės yra visai kita negu ta, kuri paplitusi centrinių finų tarpe, o tuo labiau ugrų tarpe (chantų ir mansių, nes vengrų genofondas po jų persikėlimo į dabartinę teritoriją apskritai labai pakito, lyginat su senuoju ugrų genofondu).

Ir dar - tarp lietuvių yra daugiau paplitusi ne vyriška haplogrupė R1a1a, o N1a1a1a1a1a1a1-L1025 (tiksliau kalbant tarp dabartinių Lietuvos gyventojų dabartinėse Lietuvos politinėse ribose) - maždaug 45 procentai, atitinkamai R1a1a yra apie 38 procentai.

Latvijoje N1a1a1a1a1a1a1-L1025 apie 40 procentų, o R1a1a - irgi apie 40 procentų.

Vyriškų haplogrupių pasiskirstymas Europos valstybėse:

download/file.php?id=352
download/file.php?id=517

------------------------------------

Nuo 19 amžiaus vyravo požiūris, kad baltai atėję rado finus Pabaltijyje.

Tačiau pastarųjų kelių dešimčių metų kalbotyriniai tyrimai, ypač hidronimijos ir saamių kalbų nostratinių reliktų, parodė, kad senovėje baltai gyveno visoje dabartinėje Pietų Suomijoje ir turėjo ilgus tiesioginius kontaktus su saamių protėviais (jie tada kalbėjo savo kalba, kuri nebuvo finų kalba).

Taip pat jau rasta nemažai baltiškų vandenvardžių Pietų Karelijoje ir netgi Archangelsko srityje.

Tai rodo, kad finai atėję iš už Uralo į šias vietas, čia jau atrado nuo seno gyvenančius baltus ir netgi perėmė jų vandenvardžius. Kurie išliko iki mūsų dienų, nepaisant ir vėliau įvykusios slavianizacijos.

Faktiškai ateiviai finai per kelis šimtus metų, o gal ir ilgiau, palaipsniui nutautino (sufinino) čia rastus baltus ir šiauriau jų gyvenusius saamių protėvius - taip atsirado dabartiniai lyviai, estai, vodai, ingrai ir kiti, pietiniai karelai, pietiniai ir šiauriniai suomiai (šie atsirado iš nutautintų saamių).

Ir perėmė iš vietinių baltų jų haplogrupes, tame tarpe ir N1a1a1a1a1a1a1-L1025, kuris susiformavo baltų masyve Pabaltijyje daug anksčiau nei čia pasirodė finai.

Pas tuos finus ir ugrus, kurie neturėjo ilgų artimų kontaktų su baltais, tokios haplogrupės nėra - yra visai kitos N1a mutacijos, susiformavusios pačių finų ir ugrų masyve: N1a1a1a2-B211/Y9022, N1a2b-P43 ir jo pogrupis N1a2b2a2-VL67, N1a2b2-Y3195.

Kitas reikalas, kad pradinį N1 ir baltai, ir dalis kitų indoeuropiečių, ir fino-ugrai, ir dalis tiurkų... gavo kažkada tai iš bendro šaltinio. Bet tai buvo prieš keliolika tūkstančių metų kažkur tarp Pietų Uralo ir Centrinės Azijos stepių.

Visada būtina prisiminti, kad dabartinė Lietuvių Tauta - tai ne tik senosios lietuvių (leičių) genties palikuonys, bet ir daugybės kitų baltų (ir ne tik baltų) genčių mišinio palikuonys - mūsų genuose yra ir jotvingių (sudūvių, dainavių, palėkių ("poleksėnų")), ir prūsų (sembų, notangų, bartų, varmių, ...), ir galindų, ir nadruvių bei skalvių, ir sėlių, ir kuršių, ir žiemgalių, ir senųjų gotų bei vandalų, ir įvairių tiurkų bei finų genčių, ir, žinoma, slavų įvairiausių genčių genai, bei mūsų įvairiausi tolimesni protėviai (medžiotojai-rinkėjai) iš proistorinių laikų...

-------------------------------------

P.S. Nėra jokių išskirtinai "lietuviškų genų", kaip ir "latviškų", "rusiškų" ir net "slaviškų" ar "germaniškų".

Vartoti tokią terminologiją gali tik asmenys, visiškai nieko nesuprantantys apie genetiką.

Ir blogiausia, kad pati genetika, kuri yra labai rimtas ir istorijai naudingas mokslas, paverčiama visokių pasakų, nesąmonių ir fantazijų skleidimu, o tai savo ruožtu padaro genetiką ir jos tyrimus pajuokos objektu masių sąmonėje.

Nėra jokių specifinių lietuviškų, lenkiškų ar rusiškų genų.

Yra tik vyraujančios genų grupės tam tikruose arealuose.

Beje, norint rimtai juos ištirti, būtina visų pirma turėti imtis ne kelių šimtų dydžio (kaip yra dabar), o daugelio dešimčių tūkstančių iš konkretaus ploto, pvz. Lietuvos.

Be to būtina kiekvieną mėginį iš karto susieti su genealogija - dabar to nėra, netgi tautybė nėra fiksuojama.

Taigi, vadinami "lietuviški" ar kitokie genai nustatomi tiriant ne etninius lietuvius, o dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenančius asmenis - visai nepriklausomai nuo jų tikrosios tautybės bei protėvių (niekas to net nebando išsiaiškinti - bent jau paskutinių 3-4 protėvių kartų).

Genetika yra mokslas - ir būtent todėl genetinius duomenis visų pirma būtina tinkamai surinkti. O po to tinkamai statistiškai apdoroti.

Deja, kol kas bet kokios išvados apie konkrečių tautų genetinę sudėtį ir tuo labiau apie ryšius su kitomis tautomis, yra iš esmės tik "šakėmis ant vandens" parašytos.

Aš pats kaip duomenų analitikas esu dirbęs su genetikų surinktais duomenimis - ir žinau, ką sakau.

Esminės priežastys dvi - duomenų kraupus "užterštumas" ir katastrofiškai mažos imtys.

"Užterštumas" reiškia, jog renkant duomenis tik labai retais atvejais yra pasidomima žmogaus tautybe, o tuo labiau jo protėviais bent trijų kartų.

Kaip taisyklė nurodoma tik vienas požymis - kad žmogus yra iš Lietuvos. 　

Kiek žinau, tik vienas rimtesnis genetinis populiacinis tyrimas buvo atliktas Lietuvoje - tačiau imtis ten juokingai maža, apie 300 žmonių:
https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir ... -ir-vakaru

viewtopic.php?f=135&t=13999

O reikia kad būtų dešimtys tūkstančių - tik tada statistinės išvados bus pagrįstos tautai, kurioje apie 4 milijonai žmonių (per visą pasaulį).

Apie tai, kaip duomenys renkami pas mūsų kaimynus - ir kokios ten imtys, apskritai patylėsiu...

Štai jums konkretus pavyzdys
download/file.php?id=264 ,
kokios yra realios imtys, kuriomis remiantis daromos "rimtos išvados". :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 06 Rgp 2025 21:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

K. Urba. Mezolito baltai (I)

https://alkas.lt/2025/08/06/k-urba-mezolito-baltai-i/

Kęstutis K. Urba, http://www.alkas.lt
2025-08-06 13:19:56

Iki šiol Baltų protėviais tebėra laikomi atėjūnai, kurie pasirodė pabaltijyje vėlesniame nė vidurinis akmens amžius (mezolitas) – neolito laikotarpyje su virvelinės keramikos archeologine kultūra ir yra tapatinami su indoeuropiečių (ide) atšaka.

Atėjo laikas peržiūrėti tokį itin įsišaknijusį aiškinimą, kadangi yra nemažai priežasčių Baltais laikyti pirmuosius medžiotojus ir žvejus keliavusius paskui tirpstančius ledkalnius bei įkandin jų traukusius elnius.

Dalis argumentų, susijusių su paleogenetine U grupe, kalbos reiškinių, ypač dalyvio chronologizacija ar ‚ąžuolo-dub‘ žodžių kilmė bei jų vedinių plėtotė, gerai įsirašantys į laiko bei geografijos rėmus, pateikta ankstesniame rašinyje [1]. Temą toliau plėtoti verčia noras ir pareiga suteikti kur kas tvirtesnius pamatus naujam požiūriui į Baltų kilmę, kurį akmens amžiaus tyrinėtojas Algirdas Girininkas, pabrėžęs, kad Baltų kultūra pradėjo formuotis jau penketų tūkstantmečių paleolito-mezolito laikotarpiu, o ne tik vėlyvuoju neolitu [2,3] kaip fundamentinį mokslo duomenų integravimo uždavinį iškėlė šių eilučių autoriui prieš tris dešimtmečius ant piliakalnio prie Kretuono ežero Švenčionių rajone po karštos akmens amžiaus sluoksnio kasinėjimų dienos.

Siekis parodyti, kad Baltai yra autochtonai – vietiniai gyventojai nuo pat poledynmečio, yra tapatus klasikinės indoeuropiečių teorijos paneigimui, itin stipriam jos modifikavimui, tačiau, visgi, pabandykime tai atlikti, juolab mokslo filosofas Karlas Poperis, būtent, kėlė uždavinį kuo griežčiau kritikuoti esamas teorijas, nes tik tai gali užtikrinti radikalesnę mokslo pažangą.

Problematika, atrodytų, neįveikiama – vien lingvistiniams ide aspektams yra skirta didžiulis 300 tūkstančių viršijantis publikacijų kiekis [4], o kur dar naujausios genetikos, archeologijos, mitologijos žinios ir aiškinimai. Vis tik, kad su šia tampančia klasikine ir trečią šimtmetį skaičiuojančia teorija ne viskas tvarkoje rodytų ir tas faktas, kad protėvynės paieškos ir prokalbės vienetų atkūrimai tęsiami iki šiol, o ide lokalizavimo ir chronologizavimo problema, pasak įžymiojo indoeuropeisto Dž. P. Malorios (J.P. Mallory), nuolat neduoda ramybės ir, nelyg Thoro ožys vėl ir vėl sugrįžta atgalios.

Todėl buvo ir bandymų klibinti ide kilties aiškinimų pamatus ir geografine, ir chronologinėmis, ir metodologine prasmėmis: pats radikaliausias Šmito-Lemano (Schmidt–Lehman) aiškinimas, kad adekvatus modelis yra Euraziją užpildžiusių susijusių dialektų visuma, vietoje dirbtinų protėvynės ir vienos prokalbės rekonstrukcijų [5].

Kiek tvirta klasikinė indoeuropiečių teorija?

Teoriniuose svarstymuose indoeuropiečių prokalbės skilimas yra datuotas remiantis hetitų rašytiniais šaltiniais, prasidedančiais XVIII a. pr.Kr. Su hetų-luvių grupe siejami asirų tekstai iš Mažosios Azijos priskiriami III tūkst.pr.Kr. Indoiranėnų rašytinės leksemos datuojamos II tūkstantmečio pirma puse, todėl ide prokalbės skilimas, kaip manyta ir teigta, priklauso IV-V tūkst. pr.Kr.

Archeologas, slavų ir baltų etnogenezės tyrinėtojas V. Sedovas priima už aksiomą vokiečių kalbininko G. Krahe nuomonę [6], kad armėnų, graikų ir trakų kalbos pasirodė šia prasme palyginus anksti, o centrinės Europos – keltų, italikų, slavų, baltų ir ilyrų kalbos susidarė vėlai [7]. Apie 1950 metus pasirodė Tregerio-Smito (Trager-Smit) prokalbės skilimo modelis [8], o tokių ide „medžio“ pavidalo modelių visumos apžvalga yra pateikta čekų matematiko ir kalbotyrininko Vaclavo Blažeko [9].

Pirmiausia pastebėkime, kad klasikiniu tampantis, šimtmečius skaičiuojantis Boppo-Šleicherio indoeuropiečių kalbų skilimo „medis“ (ar jo modifikacijos), nors ir yra pakankamai platus dėl struktūrinių elementų gausos bei galimų naujų kalbų radimosi momentų neapibrėžtumų, tačiau, vis tik, nėra tiek sudėtingas, kad aprėptų neaprėpiama – per tūkstantmečius nusidriekusias nuolatines leksines ir kitas kalbų sandaros naujoves, diktuojamas ir prekybinių ryšių, ir atrastų technologijų bei migracijų, kaip ir klimato kaitos ar kultūrinių-militarinių ekspansijų.

Kalbant paprastai ir aiškiai, kalbinės – proistorinės evoliucijos buvo kur kas gerokai sudėtingesnės ir gilesnės laike, nei tai galėtų tilpti į akimis aprėpiamą medžio pavidalo schemą. Pagaliau yra kalbų istorijoje ir pakankamai daug baltų dėmių: neatsakyta į klausimą, koks tada gi buvo ateiviais laikomų indoeuropiečių kalbos santykis su vietinių autochtonų, kažkiek „pažįstamų“ iš nostratinių žodynų (žr. [10]‚ lokio‘ chronologizavimui ir etimologizavimui *luka – lenkti, lo[“]ika – kirsti), tebetyrinėjama ide kalbų santykis su kitomis kalbinėmis grupėmis. Juo labiau banalios glotochronologijos formulės logaritmų pagrindu tikrai neatspindi sudėtingų difuzinių, interferencinių ar tiesioginių kultūrinių – istorinių įtakų bei permainų.

Iš karto pasakysiu, kad pats indoeropiečių problemos formulavimo būdas: prokalbės rekonstrukcija, protėvynės paieška yra pakankamai nekorektiškas. Ide problematika turėtų tereikšti aiškinimus, kokiu būdu ir maždaug kada bei kodėl atsirado tiek daug kalbinių bendrybių tarp apie pusantro šimto esamų ir išnykusių idoeuropiečių kalbinei grupei priskiriamų kalbų.

Prielaidų gali būti ne viena: pirmojo žmonijos išplitimo po platųjį pasaulį palikimas, skirtingų kalbinių grupių kontaktai, galingos klimato sąlygotos ar minėtos kultūrinės militarinės ekspansijos. Kitaip tariant, yra reikalingas ne plokščias „2D“ formato ide kalbų raidos iš prokalbės modelis, o gerokai erdvesnis, gal net bent jau „5D“ (kalba, laikas, vieta, genomas, sociumas) su savomis plėtojimosi ir įtakų dinamikomis.

Viena pagrindinių pastaruoju metu vis labiau įsitvirtinančių indoeuropiečių kilties teorijų yra dar 1886 metais O. Šrioderio (O. Schrader) pasiūlytas ir M. Gimbutienės nuo 1956 m. gerokai pagilintas bei išplėtotas archeologine argumentacija modelis, pasak kurio pietų Kurganų archeologinės kultūros atstovai – Prieuralės, Ponto stepių karingi ginkluoti raiteliai trimis bangomis veržėsi į Senąją Europą, kur vyravo matriarchatas, ir siaubė ją. Jie, atseit, ir bus tie ide prokalbės nešėjai iš savosios protėvynės (Gimbutas 1973, 1997, Mallory 1989, Ringe 2006, Parpola 2008, Fortson 2010, Beekes 2011, Ringe 2015) [11].

Kita ilgą laiką buvusi populiari K. Renfriu (C. Renfrew) teorija indoeuropiečių protėvyne laiko derlingąjį Viduržemio jūros rytinį pakraštį iš kur su žemdirbystės palaipsniu įsigalėjimu išplito ir į Europą, ir į Aziją ide kalbos (Renfrew (1987, 1999, 2000 a,b, 2001, 2003), Bellwood&Renfrew 2002, Diamond&Bellwood 2003, Bellwood 2004, van Andel&Runnels 1995, Perlès 2001, Bocquet-Appel et al. 2009) [12].

Yra nemažai ir kitų ide protėvynės lokalizacijų, neapeinant ir Centrinės Europos ar net Lietuvos. Kadangi nei vienos, nei kitos pagrindinės teorijos negalima atmesti dėl archeologinių, genetinių bei etnosocialinių, kalbinių faktų gausos (pvz. žr. Anatolijos hipotezės tyrimą [13] ar aistringą, tačiau nepilnai pagrįstą Kurganų raitelių migracijos į vakarus teorijos neigimą paleogenetikos pagrindu [14]), tai belieka padaryti itin drąsiai skambančias išvadas, kad jokios vienos indoeuropiečių protėvynės, kurios aiškinimų priskaičiuota bent aštuoniolika, bei prokalbės nebuvo, o kalbines bendrybes formavo ir ką tik suminėtos abi įtakos, kuomet maišėsi vyravę Centrinėje Europoje pietryčių Anatolijos žemdirbių kitokių genetinių pogrupių dalis su rytų – Ponto stepių gyvulių augintojų R1a (šio tipažo pogrupių įtaka Vakarų Baltams ryški Žalvario amžiuje nuo Tčineco kultūros – dėl prekybos Karpatų vario rūda), kaip ir kitos kilusios iš daugybės leksinių inovacijų centrų dar ir gerokai anksčiau. Juk palyginus nauji žymaus nostratisto A. Dolgopolskio atlikti lyginamieji tyrimai parodė, kad nostratiniame žodyne yra net 2085 ide šaknys [15].

Betgi tai reiškia nepaprastai plačias kalbines įtakas ir mainus tarp skirtingų kalbinių grupių, neatmetant netgi pirmojo žmonijos išplitimo paveldo, kuris bus sudaręs leksinį substratinį pagrindą M. Gimbutienės Senajai Europai. Iš jos teturime gyvuojančią izoliuotą Baskų kalbą, o kitų – Etruskų, Tarteziečių, Iberų, Retų, Lemnų (Tirsėnų šeima) bei kitų tik archeologinius pėdsakus ir kalbinius likučius [16].

Kalba prasidėjo nuo žmogaus – savęs identifikavimo, tad nenuostabu, kad nostratiniame kalbų žodyne V. Iljičiaus-Svytyčiaus (V. Illyč-Svityč) ar Dolgopolskio variantuose figūruoja šios ir kitokios ‚man-‘‚ ‚mun-‘, ‚mun(y)-‘ ar kitų žodžių su ‚mn‘ reikšmės: ‚vyras, būti tvirtam, progenitorius, būti pirmuoju, asmuo, veidas, ašara, tėvas, patinas, sėklidės, kiaušinis, geisti, aistringai trokšti, kopuliuoti, daugintis, mąstyti, manyti, skaičiuoti, net kalbėti, gyventi, namas, valda, tvora, apgauti, sargyba, frontas, bėgti, vaikščioti, pasilikti vietoje, tvirtai stovėti…‘. Gi ‚mn‘ samplaika lietuvių kalboje atspindėta priskirtinuose didžiausiems archajizmams žodžiuose: ‚mano, žmona, giminė, manymas, mintis, mėnuo, akmenys, mainai, minti (taką), kamanos…‘ o pati priesaga ,men‘ lietuvių daiktavardžių daryboje yra gan produktyvi [17].

Baisoka, kad *kh- priskyrus kirtimo, sužeidimo, smūgio veiksmų prasmes, žodis ‚akmenys‘ dekoduotinas kaip rieduliai mestini į žmogų, nors ‚akmenys‘ galėjo pirmapradiškai reikšt ir žmogaus metamus riedulius į žvėrį su visais chronologizavimo paleolitu atspalviais.

Gan ryškiais pamatiniais paleolito-mezolito sandūros nostratizmais lietuvių kaboje bei hidronimijoje derėtų laikyti ir neaptiktas Baltų kalbose vokiečių lingvisto Theo Vennemann tyrinėtas baskų-germanų sandūros izoglosas [18]: 1. ‘izoz’ – šaltis, ledas, betgi, tai lietuvių kalboje ‘ižas’, vedantis link ‘ežeras’ 2. baskų ‘alde’ atitinka lietuvių ‘nuolydis’ (žr. hidronimus ir helonimus Iženas, Yžnė, Izitas, Iežesta, Liedė, Liedelė [19]).

Kad Baltų ir Slavų kalbos mena poledynmečio mezolitą rodo ir šis tarpusavyje susijusių žodžių, kurie mena Senąją Europą, lizdas: , baskų ‚haritz‘ – ąžuolas, medis, ‚zur‘ – medis, slavų ‚goretj‘ – degti, lietuvių ‚garas‘, baskų dumbo – rūkas (žr. nr. 536 šaknį A. Dolgopolskio nostratiniame žodyne), gi sietinas su dūmu, sen.a.vok. ‚toum‘ – dūmas, prūsų ‚dumpbis‘ – ažuolas, o dumis – dūmas‘. Kitaip tariant, pirminė dūmo prasmė – nuo degančio ąžuolo. Ir dėl sakralumo, ir dėl malkų kaitrumo.

Dž. Šmitas (Joseph Schmidt) aptikęs daug neatitikimų germanų kalbose prokalbės skilimo medžio pavidale aiškinimui, jau pačią prokalbę traktavo kaip dialektų visumą, o šios gerokai sudėtingesnio ir adekvatesnio lingvistinių inovacijų sklidimo idėjos, nors ir susilaukę skepsio yra gvildenamos iki šiol [20,21,22] kitų kalbų ar baltogermanų ir baltoslavų dialektų analizėje.

Jo bendrapavardis žinomas kalbininkas W. Šmitas (Wolfgang Schmid) nustatęs, kad Baltų kalbų skirtingumai nuo visų kitų ide kalbų yra mažesni, nė bet kurių kitų kalbų grupių tarpusavyje, visai teisėtai patalpino Baltų kalbas „Indogermanijos“, t.y. ide kalbų centre ir tai jį verčia Baltų hidronimijos arealą tapatinti su ide protėvyne, nors toks „centrizmas“ visai gali būti ir baltų kalbų konservatyvumo dėl sąlyginio geografinio istorinio nuošalumo bei izoliuotumo pasekmė.

Tęsiant tam tikrą ide problematikos sustabarėjimo kritiką pastebėkime, kad vokiečių kalbininkai Bopas (Bopp) ir Šleicheris užkrovė mokslui, beje labai produktyvų bendrybių paieškose modelį, kuris, visgi, šių dienų požiūriu turėtų būti pripažintas itin gaja moksline fikcija, simuliakru šiuo metu tapusiais tikra „Prokrusto lova“ gausiai kalbininkų ir archeologų bei jiems talkinančių genetikų bendrijai, stabdančia mokslinę senovės tyrinėjimų pažangą.

Vaizdžiai kalbant, turime per šimtmečius daugybės indoeuropeistų suslėgtą didžiulį didžiulį bent jau leksikos bendrybių „sūrį“ ir dabar tenka aiškintis kur ir kada radosi ta ar kita jo dalis su visais gausiais prieskoniais, pradedant globaliomis etimologijomis, sietinomis su pirmais homo sapiens išplitimo po pasaulį tūkstantmečiais.

Nenuostabu, kad dėl vieno ide kalbinio centro nebuvimo, manant, kad toks egzistavo, niekada tarpusavyje nesutars skirtingos akcentologų, morfologų, leksikologų, sintaksių tyrinėtojų, etnologų – rekonstruotojų grupuotės, siūlančios skirtingas vieningos ide protėvynės ir prokalbės modelių bei schemų ypatybes ir lokalizacijas.

Kurganų kultūros įtakos pabaltijui

Nederėtų abejoti, kad M. Gimbutienė atliko neįkainuojamą mokslinį žygdarbį atradusi karingos patriarchalinės, prisijaukinusios laukinius arklius (takhi (Prževalskio arklys) ar tarpanus), Kurganų kultūros, žinomos ir avių, ir kitų galvijų bandų prižiūrimų raitų piemenų auginimu, invazijos į Senąją matriarchalinę Europą tris bangas.

Ankstyvoji 4400-4200 m.pr.Kr. skverbtis pasiekus Balkanus ir Dunojaus slėnį sukūrė pvz. Vinčos kultūrą. Suprantama, susilaukė ir vietinių žemdirbių pasipriešinimo, tad naujai karingai Kurganų kultūros bangai 3400-3200 m.pr.Kr. sukūrusiai Badeno, Rutulinių amforų ir ankstyvąją Virvelinės keramikos kultūras prireikė viso tūkstantmečio. Virvės sureikšminimas – atspaudas molyje kieno gi, jei ne gyvulio rišimo ženklas?

Galutinė ekspansija, kurioje susiliejo atneštas į Europą Anatolijos žemdirbių gyvenimo būdas su Volgos-Dono žemupių stepių gyvulių augintojų, vyko laikotarpiu 3000-2800 m.pr.Kr. Suprantama, kad archeologė M. Gimbutienė šias Kurganų kultūros slinktis sekdama O.Šraderiu lengva ranka sutaptino su indoeuropiečių atkeliavimu į Europą, betgi ant virvelininkų puodų nėra likę jokių tekstinių įrašų.

Tad nereikia stebėtis, kad viena paskutinių itin solidaus žurnalo „Nature“ publikacijų skirtų Kurganų kultūrų plitimo genetikai, totalią kalbinę ide ekspansiją, kurios šerdyje buvo Jamnos kultūra, iš Prieuralės laiko tik tikėtina [23]. Kad jos, vis tik, dalinės būta, nederėtų abejoti, juolab Kurganų kultūros, artimos tocahrų arealui genomas yra ženklokas ir pabaltijo vyrijoje [24].

Gi Jamnos kultūros plėtotė sustoja prie Pripetės pelkių, todėl Pabaltijis Kurganų kultūros įtakas patyrė aplinkiniu keliu ir ne itin tiesiogiai – maršrutu Bugo – Nemuno tarpupyje į pamarius, o kai kurie tik latvių gyvulininkystei būdingi tocharizmai gal rodytų ir padniprės-padauguvio kelią.

Tad šiek tiek suliteratūrintai vaizdingu siužetu panagrinėkime Kurganų kultūros įtakas Pabaltiijo gyventojų leksikai ir jų gyvenimo būdui. Tų karingų Kurganų raitelių bene pagrindiniu atributu buvo judėjimo priemonė – žirgas. Šis žodis, keistai asocijuojantis sąskambiu su ‚irigacija‘, yra būdingas tik Baltų kalboms (prūsų ‚sirgis‘, liet. ‚žirgas‘, la. ‚zirgs‘). Ką tai galėtų reikšti? Ogi, kad baltai iš savo krūmynų išvydę svetimšalius jų kaimus deginančius raitelius gal bus sugebėję juos kažkaip naktį nudobti, o pririštus prijaukintus žirgus pasisavinti ir savaip praminti.

Gal būt, atsižvelgiant į dažną g →ž kaitą, žirgui bus suteikę nuolat girdymo reikalaujančio gyvūno įžodinimą – ‚girgą‘, kuris vėliau davė pradžią ir ‚žergti‘, nors galėjo būti ir atbulai: aliuzija į girdymą galėjo tik stipriai įtvirtinti ‚žirgą‘ , atspindėtą tochariškame žodyje ‚kärk-‘‚ – rišimas‚ kalbininkų drąsiai sietą su ‚kergimas‘, žalvario amžiaus kalboje, keliavusiame greta Anatolijos krypties ‚eržilas‘ (dar. žr. dėl girdymo ide*e/ok[h] – ‚vanduo‘ atitikimą ‚kumelei‘ ide*ekuo-s).

Baltams įvaldžius žirgininkystę ir pradėjus su jais skaitytis atėjūnams bei prekiauti, matyt, buvo perimtas atneštinis kumelės pavadinimas – ‚ašva‘. Gi iš čia gal bus kilęs ir žodis ‚uošvis‘ – tas žmonos tėvas, kuris kraičio jaunikaičiui duodavo ir ašvą ar ašvienį. Tam neprieštarauja ir žirgų kapų chronologizacija Lietuvoje: seniausi žirgų laidojimai yra Vakarų Lietuvoje – Kveciuose netoli Baltijos jūros yra datuojami vėlyvojo žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi ir siejami su išskirtinės žirgo padėties formavimusi Baltijos regione nuo II ir I tūkst. pr. Kr. [25] iki vieno apogėjų Marvelės kapinyne, kurį ištyrinėjo archeologai A.Astrauskas ir M. Bertašius.

Paralelizmas ‚ašva-aš‘ esantis ir kitose Europos kalbose (lot. ‚equa ir ego‘ (!), ide *ekuo-s- ir * eg(hom) ir t.t. ) bus davęs leksinę inovaciją – kitą savęs sampratą: žmogaus nuosavybėje turinčio jojimui skirtą gyvūną, o taip pabrėžiamas visai kitas socialinis statusas, kurio siekdami bemaž visi indoeuropiečiai įvykdė pirmojo asmeninio įvardžio perkaitą – išstūmė įvairiose kalbose tik pirmas asmenavimo įžodinimo formas su ‚mn‘, tačiau nepergalėjo visos asmenavimo sistemos, o tai rodo, kad ši susiformavo gerokai anksčiau (dar žr. samplaikas Hettitų ‚eːsmi‘, Sanskrito ‚ásmi‘ – aš esu) . Suprantama, pirmo asmenuotės sando perkaita nenutiko fino-ugrų kalbose, nes jų areale didelė judėjimo aktualija buvo sniegžengiai ir šunų kinkiniai su kitu atšiaurių gamtinių sąlygų diktuotu gyvenimo būdu.

Pastebėkime, kad žodis ‚arklys‘ yra giminingas graikų άροω – arklas, todėl šis žirgo pavadinimas bus iš Anatolijos įtakų, pasiekusių Baltus žalvario amžiuje. Seniausias žinomas medinis arklas turbūt išlikęs žemaičių ‚žambis‘ yra rastas Šventosios gyvenvietėje ir datuojamas antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą – tikėtina, kad šiame žodyje koduota žemės ir medžio – ,b…‘ sąlytis, o seniausia, vėliau trumpėjusi forma galėjo būti net ‚žemdubis‘ (?)).

Toks žemės ūkio padargas bus davęs pavadinimą prūsų genčiai – Sembai [26], ne viename istoriniame šaltinyje vadintai Samia, Samen, Sami, Samen, Semen. Iš čia ir ‚žambas‘ bus kilęs garsusis žemėlapinis Samogetų pavadinimas gilias žemdirbystės tradicijas turinčiai Žemaitijai, kurios tikrasis autentiškas vartas, galėjo būti Žambgeitija→Žambaitija, kadangi prūsiškai duona – ‚geits‘, kuri gretintina su slavų ‚žito‘ – javai. Šis žodis savo ruožtu sietinas su Getų genties, kurios kultūrą nušlavė vėlesnė Romos etnocidinė invazija į Dakų valstybę, vardu (dab. Rumunijos teritorija). Betgi, jei dabartinė vakarų Lietuva buvo galiausiai pavadinta Žemaitija, tai turėjo gi rastis ir Aukštaitijos vardas, žinomas bent nuo XIII a.

Dar viena tikėtina Kurganų kultūros leksine atnešena į pabaltijį greta ‚ašvos‘ laikytinas itin svarbus mėsos ir lašinių teikėjas – ‚paršas‘, kadangi Permės finuose yra ženklios virvelinės keramikos įtakos, o Udmurtai ir Komiai turi giminingą paršo pavadinimą, kuris galėjo būti dar labiau įtvirtintas naujais laikais dėl kontaktų su rusų kalba.

Visgi, kiaulininkystė yra buvusi tiek svarbi, kad gausybė ‚paršo‘ ide bendrybių bus ėję su vyravusiu javų auginimu ir iš Anatolijos, todėl, tikriausiai būta tam tikro abiejų kultūrinių krypčių susikalbėjimo kiaulininkystėje. Gi unikaloka Baltų ‚kiaulės‘ etimologija vestų hipotetiškai link ‚kaulės‘ ir šerno, būtinai mitologizuoto atitikmeniu – Kernius, kurį A.J. Greimas nagrinėjo ‚Kirniaus‘ pavidale kaip nedekoduotą mitologemą [27]. Vestų iki ‚ilties‘ tapatinimo su itin svarbiu ‚kaulu‘, kuris pabrėždavo gero šernų medžiotojo statusą gentyje.

Žirgų, ašvų, arklių aptarinėjimuose problema lieka su ‚kuinu‘. Kodėl kalbininkai jo negretina su slavų ‚konj‘ yra absoliučiai neaišku – matyt, to vėlgi neleidžia kažkurios ide garsų kaitos lentelės. Gali būti, kad tai pats seniausias laukinio arklio pavadinimas žinotas Rytų Baltų pirmiau vakarinių. Belieka pastebėti, kad slavų kumelė – ‚kobyla‘ sietina su helėnų mitologine dievybe Kibele, o pati ‚kumelė‘ kalbininkų ne be reikalo gretinta su kamanomis – sen.slavų ‚komonj‘.

Gal ir mūsų papročiuose pasiturėjęs kūmas, panašiai, kaip ir uošvis su ašva, sietinas su paprotiniu kumelės, ar bent jau kamanų dovanojimu vardynų proga? Juk dėdienė – ‚avyna‘ [28] paliudyta ir A.Juškos žodyne bei turinti gilias ide bendrybių šaknis yra sietina ar su prūsų ‚aswinan‘ – kumelės pienas bei leksine konkurente – avimi, o gal ir abiem, tad senuose papročiuose galėję egzistuoti ir atitinkami, būdingi svečiavimuisi apdovanojimo ritualai.

Tocharai turi žodį apibūdinantį namų (dvaro) valdytoją – ‚kañcuki’, tai ar ne iš čia bus kilęs, davus gal ne tik laisvę vaizduotei, Kurganų kultūros invazijos laikų kilmės lietuviškas žodis ‚kančia‘, beje, giminingas tik helėniškai formai? Juolab tocharų ašara yra ‚ākär‘ [29]. Dar ir turintis žemės dirbimo atspalvį toch ‚kapyāre*‘ – ,darbininkas’ greta ‚liga‘ – ‚kapille*‘ ir identifikavimo ženklas – ‚kapci’, gal suponuoja nuorodą nuo tradiciškai suriestų dėl žemės kietumo pietuose negyvų tochariečių ir virvelininkų kauleliių dar ir iki Baltų žemėse – ‘kape’, galimai išstūmusį ankstesnę ‘duobę’, reikalingą ką nors nudobus: toch.A ‚ko‘-, B ‚kau‘- ‚užmušti, nužudyti‘. Buvusius socialinius atėjūnų ir vietinių mezolitinių Baltų palikuonių neolite santykius kažkiek atspindi nešta toch. ‚neske *‘ – duoklė, (ñäsk-‘ – reikalauti, ‚näk‘- naikinti) ir toch. A ‚ ,näs‘ – tai atitinka slavų gi ‚naš‘ – mūsų. Gi pastarasis tocharizmas Baltų nepasiekė.

Apibendrinant nagrinėjamą itin plačią Kurganų kultūros įtakų Pabaltijui temą, derėtų pastebėti, kad būtent šios kultūros kalbiniai reliktai tebeslypi menkai išlikusioje artimokų Prieuralei, nuo Aralo jūros į Rytų Turkestaną išmigravusių, tocharų A,B,C kalbose, deja, dar neišsluoksniuotose į seniausią paleolitinį bei žalvario amžiaus kalbinius klodus (žr. jų leksikoje buvusius ‚auksas‘, pr.‘ ausis‘, ‚valda‘, ‚širšė‘, ‚kriaušė‘….ir kitus atitikmenis [30], ėjusius ir per Juodosios jūros – Pontus Euxeinos skitų protėvių auksą). Bene pats ryškiausias žalvario amžiaus kalbinis Kurganų kultūros krypties artefaktas yra tocharų ugnis – ‚puwar‘ [31] iš kur bus kilę ir slaviški-baltiški virimo įžodinimai ir mūsų ‚varis‘, (dar žr. toch.A ‚virti‘- ‚wratk-‘ ir ‚varis‘ – marių ,vorgene‘, pr. ‚vorgene‘), kurio rūdos gausu Prieuralės Mednogorsko apylinkėse, nors dėl šios iškasenos šaltinio tebėra diskutuojama nurodant ir Kaukazą ar net pietų Ukrainą. Slavų ‚varis‘- ‚medj‘ bus perimtas iš tocharų A ugnis – ‘mit‘ (turbūt, reiškė ugnį iš medžio) atitikmens tarp Kurganų (Jamnos periodas) kultūros nešėjų.

Iš ‚virti‘ bus gal kilęs ir kalbininkų nepastebėtas vedinys – ‚tvirtas‘. Baltų ir Slavų technologiniu – leksiniu žalvario išlydymo lopšiu dera laikyti Kurganų kultūros įtakas, o žalvarinių papuošalų stilių nemenka dalimi būdingu Juodosios jūros stepėms. Gi pati rūda Baltų krosnelėms ir dirbiniams buvo gabenama iš Vakarų Karpatų [32].

Tocharams negiminingų iranėnų krypties įtakos kelia daug kalbėsenos rekonstrukcijos problemų vien jau ir dėl žymiai vėlesnių persų – skitų karų ir prekiavimo palikimų jau erų sandūroje. Turbūt svarbiausi šios Kurganų įtakų krypties padariniai darbštiems Baltams yra susiję su gyvulininkystės, itin svarbios žirgininkystės ir žalvario technologijų atnešimu, tačiau, kaip parodyta A. Miliūtės-Chomičenkienės buvę pakankamai riboti gyvūniją charakterizavusios tocharų leksikos prasme [33], tad, matomai, neištrynė buvusios vietinės kalbos. Vilniaus universiteto archeologo, su kuriuo yra tekę kasinėti Kirsnos pievą prie Turlojiškės,

Algimanto Merkevičiaus kruopščiai surinkta enciklopedinė įspūdingiausia žalvario amžiaus dirbinių atvaizdų ir aprašų gausa [34,35,36] tik patvirtina M. Gimbutienės teiginį apie Baltų kultūros suklestėjimą Žalvario amžiuje, tačiau jau turėjusios giliausias vietines šaknis.

Tad, sakyčiau, kad daug kas teoriniuose ide apibendrinimuose atsistotų į savo vietas, jei pagrindiniais kalbinių ide bendrybių susidarymo veiksniais laikytume greta (ant) nostratinio sluoksnio ir žemdirbystės slinkties, ir Kurganų kultūros neabejotiną įtaką Senajai Europai, kurios gerokai praturtino buvusią autochtonų – mezolito Baltų kalbą, bet nepakeitė jos nauja.

Mezolito Baltų būsto – ,būdos‘‚ ,namo‘ aplinkos kalbiniai reliktai

Archeologai akmens ir žalvario amžių tyrinėjimuose turi labai aiškias ir gan produktyvias užduotis – kasinėti, klasifikuoti ir aiškintis kultūrų tęstinumą bei inovacijas. Bandymas „prakalbinti“ daiktinį palikimą yra kitos rūšies žymiai ir sunkesnis sava tikimybine logika, ir tuo pačiu paprastesnis uždavinys, nes „kasinėti“ užtenka daugybėje turimų žodynų bei vis tik sunkiai aprėpiamų, dažnai prieštaringų ar pernelyg kategoriškų mokslinių lingvistikos, pleogenetikos, mitologijos-etnologijos publikacijų gausoje.

Vis tik atsisakius iš knygų į knygas trečias šimtmetis perrašinėjamų ir paskaitose studentijai perteikinėjamų dirbtinų ide protėvynės ir prokalbės schemų, galima konstatuoti bei rekonstruoti daug apytikslių kalbinių senųjų pabaltijo gyventojų reliktų.

Žinoma, kyla klausimas, kokiu būdu galėjo per bent dešimtį tūkstančių išlikti savotiški Baltų ir jų kaimynų ankstesnėje publikacijoje argumentuoti dar ir slaviški, germaniški „logotipai“ – ‚LOKYS‘, ‚DUB‘, ‚BÄR‘, žymintys tris skirtingus etnosus dar bent mezolito pradžioje. Gi būtent kalba, suvokiama kaip dialektų visuma apibrėžia etnosą, o ne totalus žmogaus priklausomumo jam suvokimas, kuris sietinas su gerokai intensyvesnio komunikavimo laikais, nė šimtus kilometrų gabento Dzūkijos juodojo ar retesnio spalvotojo titnago ir gintaro mainų epochų.

Logotipų konservatizmo esmė yra tame, kad jie buvo neabejotinai sakralizuoti – sudvasinti, netgi išliko įvairių kalbų grupių tautosakose bei atkeliavo į heraldikas, o kas yra šventa – iškentėta, tas kalbine prasme neliečiama, nekeičiama.

Kyla esminis klausimas – kur ir kaip tų mezolitinio palikimo kalbinių Baltų unikumų reliktų ieškoti? Itin sunkus ir sudėtingas dalykas Senosios Europos kalbų atspindžių aptikimas Baltų kalbose, nors suradus studijas skirtas baskų kalbos sąsajoms su kaukaziečių ar įtakoms fino-ugrams, neabejotinai iš ledynmečio ar poledyninių laikų, belieka pasižymėti dar vieną uždavinį, kuris „kimba“ aptikus etruskų ‚tin‘ – ‚diena‘.

Kur kas paprastesniu atrodo bandymas suklasifikuoti chronologiniu požiūriu tik Baltams būdingas bent jau ankstyviausias gyvensenas charakterizuojančias leksines išraiškas. Klasikinis ide leksikos raidos aiškinimas gerai žinomas savo chronologiniu nuoseklumu [37,38]: pirma su ide prokalbe siejami dalykai, po kurių eina baltų-slavų leksinės bendrybės, kaip ir užsimintos baltų-germanų, baltų- suomių, ir tik po šių – tik baltams būdinga leksika. Panašiai yra ir A. Kaukienės panagrinėtoje veiksmažodžio raidoje [39].

Gi atsisakius šių metodologinių dogmos padiktuotų „spąstų“ klystkelio ir sugrįžus atgal prie ide tyrimų ištakų bei laikantis bent jau J. Šmito (Schmidt) dialektų bangų modelio, sukūrusio ide bendrybes, (o ne neaptinkamos vienos protėvynės ir prokalbės) jau iki šiol profesionalių kalbininkų konstatuotą turtingą tik Baltams būdingą leksiką tenka chronologizuojant sluoksniuoti į du skirtingus horizontus: medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų mezolito epochos kalbinių unikumų buvojusių greta aukščiau paminėtų pačių archajiškiausių globalių kalbinių bendrybių ‚mn‘ pagrindu su visais giminės manymais apie asmenuotes – ‚mano, man, mums, mumyse…‘ bei antrąjį – vėlesnį iš gyvulininkystės-žemdirbystės atkeliavimo laikų.

Pirmesnieji, sietini su mezolitu bus medžioklių, žvejų ir rinkėjų žodžiai (‚žaltys, žaibas, lokys, briedis, šernas, kiškis, blužnis, skrandis, skilvis, vėdaras, lašiniai, apuokas, genys, vieversys, kėkštas, kikilis, kregždė, pelė, kurmis, skruzdė, uodas, varlė, lydys, avietė, bruknė, dilgėlė, lapas, rūgštynė, samanos, viksva, raistas, rūkas, žievė, pienė, žydėti, žiogas, dangus, didis, vėlus, vėlė, velėna, balsas, laikas, liūnas, pelkė, ragana, regėti, byloti, gluodenas, driežas, malka, pagalys, sielis, lankas, žūti, daryti…‘ savose senobinėse formose), o antri, gerokai vėlesni, žemdirbystės, gyvulininkystės ir metalų laikotarpio ne visada mainuose perimti, o ir atsargiai savaip įžodinti leksinėse inovacijose.

Tokių geriausiu pavyzdžiu bus jau aptartas ‘žirgas‘ bei netgi jodytas javams ‚jautis‘, greta lyg ir pakartotinai atnešto nuo Anatolijos ‚bareliai‘ bei ‚rugys‘, ar ir Kurganų krypties ‚avis‘, ‚ožys‘, veršis‘, ‚mėsa‘ ir germanų ‚bulius‘. Pagrindą Baltų mezolite kalbai bus sudariusi būdinga latviams, lietuviams ir prūsams bei jotvingiams leksika slypinti nostratiniame kalbos žodyne, kuris apjungia archajiškas bendrybes iš skirtingų kalbinių grupių ir gali byloti ledynmečio prieglobsčio ar dar ankstesnių laikų leksinius pamatus. Tų, deja, dar neišskaičiuotų ir nesistemintų baltiškų – nostratinių bendrybių dalis gali duoti supratimą apie žmonijos kalbų pirmaprades ištakas bei pamatinę Baltų mezolite kalbą.

Atskiro aptarimo reikalauja slav. ‚jagoda‘ ir ‚uoga‘, juolab pastaroji ne be pagrindo tapatinta ir su gile – sen.anglų ‚äcern’ (žr.sąsają su slavų šaknis – ‚korenj‘, gotų vaisiumi ‚akran’)ir bus turėjusi pirmykštę renkamų girios gėrybių, tame tarpe ir gilių, apibendrinančią prasmę. Slavai, matyt, bus ugdymo tikslais pabrėžę, kad ‚jagoda‘ randasi kasmet – kas ‚god‘, o Baltai buvoję šaltesniuose kraštuose burnos be reikalo gal neaušindavo, metus skaičiuodavo pagal medžio – gal ievos, o gal liepos žydėjimą.

Skvarbiai žvelgiant į mitologijos horizontus juk galima pamatyti paralelizmą ‚vėlė-velėna‘ bei turbūt neabejotiną Baltų-Slavų paribio dialektų‚ ‚debesys-biesas‘, jei jis žaibu nė iš šio, nė iš to padega šventą ąžuolyną. Belieka pakartoti, kad velnias kaip visada slypi detalėse, kurių būtina prirankioti, kad ir hipotetinėse, bet nuosekliose schemose kuo daugiau.

Turint matematinį – tikimybinį išsilavinimą ir sistemotyrines patirtis, kurios prieštarauja gajam fragmentuotam ir itin specializuotam, siauram metodologiniam daugelio mokslinių publikacijų požiūriui, juk būtina ir verta bandyti eiti amžių gilumon su sava „laiko mašina“, tiesa, labiau semantinių virsmų takais, nė didžiausių lingvistikos vingrybių akivarais, bet prisilaikant principo, kad priebalsės, kurios sudaro žodžio „stuburą“ bus mažiau ir lėčiau kitę nei balsės.

Vienu svarbiausių argumentų mezolitinių Baltų buvimui yra tas lingvistinis danų kalbininko L.Hjelmslevo paminėtas faktas [40], kad ide tėvą – ‚tėtį‘ (šis žodis turi itin gilias nostratines šaknis ir Uralo, ir Altajaus, ir Kaukazo kalbinėse grupėse – persmelkęs jas gal net nuo pirmo žmonijos plitimo laikų) įžodina visai skirtingai nei Baltai – pvz. lot. ‚pater‘. Tėtį derėtų rišti su dievybe ‚Perkūnu tete‘ sąsaja su viso Pabaltijo reikšmingumo titnago gavybos centru Dzūkijoje svarba ir ugnies skėlimui, ir įrankių gamybai mezolite.

Gal būt, ir su labiau patriarchaline mezolitine tvarka Baltų giminėse bei gentyse nė Centrinės Europos M. Gimbutienės konstatuota matriarchaline. Kadangi tocharų ‚tėtis‘ – ,pacar‘ -atitinka ide bendrinę formą, tai šis įžodinimas nebus Kurganų kultūros atnešinys, o itin archajiškas paveldėtas ir mitologiškai įtvirtintas bei užkonservuotas iš nostratinio sluoksnio bei išsaugotas baltiškas kalbinis konstruktas beje vis tik, turintis atitikmenų ir hetitų, graikų, albanų kalbose – matomai užsilikęs jose nuo Senosios Europos laikų.

Gi jau konstatuoti tocharizmai Slavuose, bet ne Baltuose, tokie kaip toch. A‚ ,näs‘ – naš (slavų supletyvizmas) – mūsų ar yäp- (žr. Ved. yábhati) – kopuliacija [41], lapas toch. B ‚lasto‘ – sl. ‚list‘ rodytų, kad Kurganų kultūra neužnešė į Europą totalios ide prokalbės. Pagaliau tikėtina nepaprastai archajiško žodžių lizdo ‚vyras→ virkštis→ virvė‘ evoliucija bei vietinės Virvelinės keramikos puošimas rumbeliais, kurie būdingi ankstesnei mezolitinei Nemuno kultūrai, rodytų, kad atėjūnai virvelininkai smelkėsi difuziniu kultūrinės integracijos būdu, o ne užplūdę staiga, nelyg skėriai ir sunaikinę kalbą. Jau į skaitlingesnes pamažu ir žemdirbystę įsisavinančių vietinių mezolitinių Baltų žemes.

Traukęsi nuo šalčių piečiau, dabartinėje Lietuvos teritorijoje integruoti, asimiliuoti Baltų ugrofinai su vietinėmis seniausių Y-DNR genetinių grupių atstovais bus sudarę pakankamą atsvarą Virvelinės kultūros – R1a genetinio pogrupio invazijai, juolab laiko tarpas tarp šių dviejų įtakų iš priešingų pusių yra apie 800 metų. Tai rodo ir genetiko akad. V. Kučinsko išvada:

Tyrimas atskleidė šiuolaikinių lietuvių išskirtinumą – nustatyti trys genetiniai komponentai, priklausantys protėviams iš trijų skirtingų priešistorės laikotarpių: PAGRINDINIS genetinis komponentas priklauso prieš neolitą gyvenusiems MEDŽIOTOJAMS - rinkėjams, o kiti du mažesnio santykio gentiniai komponentai – ankstyvojo ir vidurio bronzos amžiaus stepių pastoralistams ir vėlyvojo neolito bronzos amžiaus europiečiams. Be to, nustatytos trys medžiotojų-rinkėjų grupės, turėjusios įtakos formuojant Lietuvos populiacijos pagrindinį genetinį komponentą: Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai, medžiotojai-rinkėjai iš Skandinavijos ir kiek mažiau Rytų medžiotojai-rinkėjai. Tai parodo sudėtingą lietuvių populiacijos istoriją, kai maišėsi skirtingos protėvių grupės skirtingais istoriniais laikotarpiais. [42]

Toliau panagrinėkime itin svarbaus šiauresniuose kraštuose šeimai ar giminei būsto, neatsiejamo nuo medžio karkaso įžodinimą greta ‚lūšnos, būdos, namo, pirkios, trobos ir gryčios bei stubos‘. Archeologas V. Juodagalvis yra aptikęs maždaug 6×4 m2 ploto būstų mezolitinėse ir Dusios, ir Kubilėlių gyvenvietėse prie Šešupės, anaiptol, ne pavienių statinių pėdsakų.

M. Gimbutienė yra pateikusi daug neolito pastatų, kuriems reikėjo jau labai įgudusių statybininkų su patirtimis gautomis dar mezolite, pavyzdžių [43]. Gi ‚stuba‘ yra gerai žinomas germanizmas, ‚gryčia‘ (grinčia) bus nuo rūkyklos garo ar grįstos moliu ąslos, o gal dėl abiejų įtakų kilęs, gal labiau, rytų – pietų Baltams būdingas žodis. Gi troba, kaip panagrinėta žemiau, bus medžio apdorojimo mezolitinio ‚darbo‘ epochos darinys.

Pirkia sietina su helėnišku ugnies pavadinimu, turimu dabar ir ‚pirtyje‘, ir ,pirotechnikoje‘. Kalbininkų gvildentas ‚namas‘ ( plg. iranėnų *nam-. Av‚demana, nmana‘ – būstas, namas) [44] dėl ‚mn‘ gali reikšti ir patį didžiausią archaizmą, atspindėtą „ten mūsų namai, kur Nemunas teka“. Galimai turime ir gerokai vėliau ant šio užneštą naujesnį valdingą helėnišką atspindį turintį ‚namą‘ valdos pavidale: (οἰκονομία) – ‚ekonomika‘ iš oîkos (namas) + nómos (valdymas).

Lietuvių kalbos atlasas rodo, kad ‚namelis‘ reiškiantis priemenę tėra žinomas Zarasų krašte, o tai būtent gali reikšti helėnišką įtaką žalvario amžiuje Dnipro-Dauguvos vandens keliu, nes latviai turi ‚nams‘. Keista, kad kalbininkai namo pavadinimo ‚šlajus‘ nebandė sieti su tarmišku ‚šlynu‘ – molis.

‚Lūšna‘ bus pirmine prasme nusižiūrėjus į lokio susikrautą laužą žiemos miegui. Taigi, tikėtinas virsmas ‚lokio laužas →lukna→lūšna‘: k→š kaita nėra kalbotyroje retenybe. ‚Būda‘ yra Baltų-Slavų-Germanų leksinė bendrybė, todėl gerai tinka ledyno traukimosi periodo pabaigai – mezolito pradžiai, juolab turi ir tam tikrą ‚būti‘ pirmapradį, itin archajišką atspalvį.

Kad egzistavo gausi mezolitinių Baltų, Germanų, Slavų paribių dialektų bendruomenė, rodytų jau garsaus Norvegijos kalbininko Chr. Stango išskaičiuotos tik Baltų-Germanų-Slavų (68) ir Baltų-Germanų (66) bei Slavų-Germanų (54) leksinės bendrybės [45,46], kurias vėlgi derėtų gerokai pakedenus chronologizuoti į ankstyviausias ir vėlyvas, atsižvelgiant ir į N. Čemodanovo praeito amžiaus septinto dešimtmečio publikacijas [47].

Daug technologinių inovacijų pas Baltus pateko iš pietų ir pietryčių per slavus ir germanus, todėl pvz. ir radosi bendrybės tarp prūsų duona ‚geyts‘, ‚geitka‘ ir slavų ‚žito‘ – javai ar tapo aukščiau minėtas perimtas iš germanų žodis ‚bulius‘, tačiau tokie kalbos praturtinimai iš esmės nekeitė jos pačios.

Morfologiškai, būtent ‚dub‘ – ąžuolas yra gan artimas ‚būda‘, lenk. ‚buda‘, čekų ‚bouda‘ iš vid.v.vok ‚boude‘ – palapinė, n.v.vok.‘bude‘ [48], tačiau sąsaja su semitų ,*bayt‘ – namas yra pakankamai miglota, nors irgi galima ankstyviausiuose prie(semitų) ir (pre)slavų santykiuose. Leidus įsibėgėti vaizduotei, pirmykštėje būsto statyboje, „ąžuolas prie ąžuolo“ pavidale, ‚dubudub‘ galėjo virsti moteriškos giminės ‚buduba‘ ir galiausia trumpiniu ‚būda‘, nes ten derėjo būti vaikų augintojai – moteriai, kaip ir ‚bobai‘ prie laužo ugnies.

,Būda‘ bus davus ir Budinų genties, lokalizuojamos sąlytyje su rytinių Baltų teritorija, vardą. Beje, kaimų pavadinimai ‚Būda‘ yra plačiai išplitę ne tik Lenkijoje, Baltarusijoje, bet ir Ukrainoje, Rusijoje ir mena Sūduvoje gerokai vėlesnius balų geležies išgavimo laikus. Elbingo žodynėlis sako, kad prūsų ‚būstas‘ – ‚buttan‘, tad namo vadinimas ,butu‘ Lietuvių kalbos atlase rodomas dėsningai užsilikęs Klaipėdos krašte. Panašią formą turi ir latvių kalba.

Pastebėkime, kad pirminė slavų medžio (nostr. * dʷirV – žr. S.Starostino nostr. žodyną) ‚derevo‘ – semitų ‚tarip‘ įžodinimo forma, atsižvelgiant į ide bendrybę susijusią su nostratinių paralelių turinčiu ‚darau‘ ir ‚durti‘ samplaikoje su minėtu Š. Afrikos kilties nostratinių žodynų medžiu – ‚bo‘, turbūt atspindėtą ir mūsų ,baslyje‘, bet itin įsitvirtinusį sen. aukštųjų vokiečių kalboje – boumiš, sen. germanų kalbos – baumaz, galėjo būti ir tikėtina formos ‚derebo‘ pavidale, nes Baltai turi ir žodį ‘drebulė’ gal davusį pradžią ‘drebėti’ ir, svarbiausia – ‚darbas‘. Kitaip tariant, pirminė ‚darbo‘ prasmė buvo, būtent medžio apdorojimas, o kad pirmiausiai derėjo užsiimti ąžuolu dėl jo tvirtumo ir liudija slavų ‚dub‘ bei ‚u‘ ir ‚r‘ garsai sietini su pastanga, įsirėžimu.

Galiausiai viskas rituliojasi apie rus., дербить‘ – ‚pinti‘, o tai atspindi gal jau virvelinės keramikos kultūros palikimą gyvulių rišimui, germanų ‚Arbeit‘ ir išnaudotą darbui rus. ‚rab‘ – vergą, kuris atspindi ne pačius geriausius slaviškų-germaniškų bendrijų santykius nuo senų laikų. Rekonstruota seka, įvardijus pirmykštį smūgio, davimo reiškimą kaip ‘*dh’, pradedant nostratiniu ‘bo’, bus evoliucionavus apytiksliai taip: ,Bo→dhbo→dumb→dub→(pastanga) durebo→darbas→troba’, prie kurios ar kurioje ‚triūsta‘ kad ir valgio gaminime.

Žinoma, būtina aptarti, koks tada itin archajiško, nostratinio slaviško ‚derevo‘ vedinio ,drevės‘ santykis su medžiu ir lokių kopinėtu ‚medumi‘, nors ir dauguma kalbininkų jų neriša, ignoruodami sakų, sulos saldumo panašumus į medų. Šis žodis yra iš nostratinio semitų, ide ir uraliečių kalbinio sluoksnio, todėl bus pašėlusiai archajišku, o kadangi neatsiejamas nuo ‚medžio‘, bent jau psichologizmų prasme, tai ir šiam priduoda chronologinio gilumo, netgi seka ‚medis→mietas→ietis (?)→ eiti‘. Senasis miško pavadinimas, pr. ‘median‘ (einama juk medžioti, o ne „miškauti“) yra pasiekęs ir fino-ugrus (suom. ‚metsään‘ – miškas).

Medis bus gal turėjęs Baltų ir Slavų paribio dialektuose ir pirmykštę liepos, į kurią verta lipti medaus prasmę, o iš protogermanų liepos – *lindō bus radęsi ir mūsų lentos. Gi ‚derebo‘ bus reiškęs medį, kuriuo verta užsiimti darbiniais tikslais, trobos statybai. Nelabai įtikinamai atrodanti žodžio ‚miškas‘ pirmapradė etimologija verčia mąstyti kitaip: tai gal bus trumpinys nuo mažybinio helėnų nuo Ponto įtakose – ‚medisk-‘, reiškusio jaunuolyną, juolab Kelmės rajone tebeturime Mediškėlius.

Miškas kaip ‚riba‘ (s.kr. ‚meda‘ – riba, krūmynas, slov. ‚meja‘ – riba, krūmynas, žemas miškas) bus radęsis vėliau. Taigi, ‚giria‘ gal bus reiškus mišką kalnuotoje, kalvotoje vietovėje, ‚medė‘ – turbūt drevyną ar liepyną, kur verta ieškoti medaus, o pats miškas – jaunuolynas, kuris gal mena Baltus pušaičių, eglaičių ir žemaūgių beržų keružių areale poledynmečiu.

Dabar jau galima daryti išvadą, kad poledyninės, mezolito epochos Baltų, Slavų, Germanų pakraščių dialektų bendruomenės, galbūt, maždaug Tatrų – Karpatų – Vidurio Dunojaus nusakomoje teritorijoje su baltiškomis nuo kalnų einančiomis giriomis, kalbiniu logotipu yra mūsuose geriausiai išsaugota pirminė forma ‚DARBAS‘, sietina su medžio apdorojimu, tikėtina mezolitine ‚troba‘.Yra gi buvusi pradinė nostratinė BALTŲ-GERMANŲ-SLAVŲ bendruomenė ledynmečio prieglobstyje, kuri išsivaikščiojo kas sau: Baltai į šiaurės vakarus, Slavai į pietryčius, Germanai į vakarus.

Prieštaravimą tokiam mezolito epochos ‚darbo‘ chronologizavimui – norą nukelti į vėlesnį neolitinį žemdirbystės su ‚dirva‘ (gal nuo ‚darbo‘?) slinkties padarinį, sukeltų semitų grūdų įžodinimas ‚barr -‘, beje, turintis nostratinį atitikmenį ‚purvas‘, būtent, į kurį dėl drėgnumo reikėjo sėti pietų karščiuose, kad užaugtų derlius. Juk ne šiaip sau Virvelinės keramikos kultūros atstovų gyvenviečių plitimas Lietuvos teritorijoje archeologų nustatytas buvus paupiais, gyvenimai – paežeriais [49] (žr. toch‚āp*‘ – upė, toch. A ‚plaw-‘, B ‚plu-‘, ‚plyew‘ – plūduriuoti, sanskr. ‚plavate‘ – plaukti). Kadangi ‚upė‘ – ap-*\ā̆p-* – priklauso nostratiniam žodynui, tai būta supratimo upių reikalais galimybių tarp vietinių ir ateivių.

Paleobotaniniai tyrinėjimai teigia netgi miško žiedyno, kaip ir kelių kitų rūšių išlikimą ledynmetyje santykinai mažose teritorijose, besiribojančiose su vandenį dovanojančiomis aukštų kalnų sistemomis, tokiomis kaip Alpės ir Karpatai, taip pat Balkanų pusiasalio aukštų kalnų sistemų artume [50].

Pastebėkime, kad slavų įžodinimas ‚bor‘ – pušynas irgi galėjo atsirasti dėl dvejopų įtakų: šiauresnis (gr. ‚Βόρεια‘) lietingesnis klimatas duodavo daugiau purvo, o slavai į poledyninę padunojo tundrą šiltėjant ir iš pakalnių taigos plintant kedrinėms pušims (Pinus cembra), kurios ir dabar auga Karpatuose, galėjo, netgi, eksperimentuodami jas kurį laiką sodinti dėl riešutėlių ir sakų degumo – gero kuro bei baltymų stygiaus, juolab tą laikmetį mena ir ‚ranka‘, ir ‚ruka‘, turinti semito-chamitišką atitikmenį ‚rah‘ [51].

Gi geografines platumas atspindintys pers. ‚birinj‘ – ryžiai gali būti giminingi ‚bėrimui‘ bei netgi sėjantiems kankorėžius, vėliau giles ‚bernams‘ pilname drevių (slav. ‚bortj‘) burtų ‘ pušyne – ‚bor‘. Negalima gi paneigti ‚sosna‘ ir ‚sausas‘ bei prūsų ‚sasins‘ – kiškis atitikmenų. Todėl ‚baras‘ senovinė forma bus gal reiškus eilę sodinukų, o jau vėliau žemdirbystėje atsirado atitinkamas ‚rugių barelis‘.

Pietesnių slavų (lenkų, ukrainiečių) darbas ,praca‘ bus turėjęs darbo, būtent pušyne – ‚bor‘ prasmę ir radosi suduslėjus ,b‘. Alternatyvi, o gal įtvirtinanti čia pateiktą hipotezę – Slavų darbas ‚praca‘ sorų (‚proso‘) laukuose, nors galėjo būti ir antras išvestas iš pirmo, o ne atvirkščiai.

Kitas būsto pavadinimas yra susijęs su neaiškios kilties ‚priemene‘: latvių ‚galminieks‘ – rūmininkas, kurie sietini su helėnų ‚meno‘ – gyvenu. Daiktavardžių vediniai su *-men- [52,53] yra kildintini būtent iš tokio sudurtinumo su ‚meno‘ pagal pradinį modelį. Galimas toks pavyzdys ‚būmenia‘ – lūšna [54], bei darinys – ‚eimena‘, reiškiantis upę.

Neatmestina prielaida, kad ‚būda‘ yra reiškusi būstą iš medžio, o ‚menės‘ kalbinės analogijos – su būstu iš akmenų ar bent jau akmeninės aslos ir abu atspindėję pirmykštę architektūrą, atitinkamai, miškingoje ar stepių ir pusdykumių zonose, kur medienos beveik ir nėra.

Aukščiau pateiktas slavų ‚dub‘ kilties aiškinimas – nuo labai ankstyvų kontaktų su semitų pirmatakais Levanto šiaurėje, verčia klausti ir vertinti, ar tai visgi nėra atsitiktinis sutapimas? Norint paneigti tokią galimybę ir įvertinti tikėtinumą tenka vėl ieškoti pre-semitų ir (pre)slavų kalbinių bendrybių bei lokalizuoti atitinkamą itin archajišką kaimynystę pleistoceno pabaigoje Levanto šiaurėje – Mažojoje Azijoje. Itin svarbi semitų kalbų savybė – pirmapradis tvirtas konstruktyvistinis konsonantizmas žodžių daryboje, leidęs rekonstruoti protosemitines šaknis [55].

Kadangi tarp pre-semitų šaknų rekonstrukcijų [56] yra ir ,*bt‘ – ‚kirsti‘, kuri vedama iš hebrajų ‚btr‘ bei Akadų ‚btt‘ gretintina su slavų ‚bitj‘ –mušti, tai‚ būdos budavojimas‘, neapsiėjęs nuo medžių kirtimo dera, būtent, į ledynmečio – mezolito periodą. Matyt, neatsitiktinai protosemitų viršutiniu paleolitu datuota šaknis ʕ ar [57] – ‚skūra‘ turi atitikmenis ne tik Slavų-Baltų kalbose, bet ir lotynų – ‚corium‘, bei Germanų – vok. Gerber yra odadirbys.

Tikėtina, kad ir pats žodis ‚kalba‘ tereiškė ‚kalybą‘ – ženklus iškalinėtus užaštrintu kaulu ant medinių paminklų mirusiems, panašių į Mažosios Lietuvos krikštais vadinamus. Ženklus, kuriais Baltai kalbėdavosi su vėlėmis, pakilusiomis iš kapų šventomis naktimis. Gal todėl ir seniausios Baltų raštijos nėra bemaž išlikusios, nes dažniausiai buvo kalinėtas medis, o ne riedulys, gi rašinėta (rakinėta) nusmailintu ragu ant beržo tošies. Belieka teigti, kad šiuo metu etnologijos moksle yra iškilęs nepaprastai sunkus kuo plačiausio kalbos reiškinių išsluoksniavimo ir chronologizavimo uždavinys.

Tad prie aptiktos akad.V. Kučinsko genetinės dabartinės mezolitiniams baltams būdingos pagrindinės medžiotojiškos komponentės derančios archeologų išvados „Besiskverbiančios į miškų zoną Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos kultūros žmonių grupės paliko pavienių III tūkstantmečio pr. Kr. kapų (Žilinskaitė, 2004).

Bet čia jie nepaliko net dešimtadalio gyvenviečių ar jose randamos tūkstantosios dalies medžiagos lyginant su to paties laikotarpio miškų neolito gyventojų paliktu paveldu, kuriame (tik miškų neolito gyventojų!) tuo pačiu metu pastebima ryški neolitizacijos plėtotė (Girininkas, 2002, 2011).

R1a haplogrupės įsiveržimui lieka tik vėlesnis bronzos amžius ar net tautų kraustymosi laikotarpis” [58] pridūrus dar ir kalbinius baltiškus archajizmus su keletu savitų, o ne perimtų žemdirbystėje bei gyvulininkystėje – pačių susikurtais terminais (pvz. miežis, meitėlis…), belieka konstatuoti poledyninių mezolitinių Baltų gyvenimo būdą ir kultūrą su savita kalba nepertraukiamai nusidriekus į neolitą, žalvario ir geležies amžius bei viduramžius iki šių dienų [59], [60].

Juolab tam atitinka ir semantinė situatyvinė mezolito Baltų tikėjimo rekonstrukcija, kurioje išryškėjo nepaprastas pagrindinės šventvietės – Alko senumas.

Dar ne pabaigos žodis

Aukščiau pateikta pirmeiviška eskizinė glaustoka argumentacija rodytų jau mezolito laikotarpyje tikėtinai buvus turtingą genetinio U tipažo gyventojų – Baltų kalbą, o tai reiškia ir buvus etnosą, greta savitų, artimų Germanų bei Slavų, kuriuos irgi teko neišvengiamai loginiais argumentais gerokai pasendinti bendrybių ir skirtybių aptarime: kitaip nelabai išeitų Baltų kalbą ir kultūrą laikyti mezolitine.

Neabejotinai yra verta kuo kruopščiau išnagrinėti senovinę medžiotojišką, žvejišką, gamtos gėrybių rinkėjų leksiką ir parodyti ją buvus iki žemdirbystės bei gyvulininkystės perėmimo pabaltijyje kultūrinių ir galimų militarinių kontaktų keliu. Kadangi kalba su sava sandara ir prasmių atspalviais yra žymiai platesnis fenomenas nė leksikos rinkinys, tai verta naujai įvertinti netgi diskutuotą olando kalbininko A. Holvuto (A. Holvoet) pastebėjimą apie baltiško specifinio kilmininko susidarymą laike [61] – turbūt vis tik iki žemdirbystės, nes nuosavybės reikalai, sietini su archajizmais (‚mano‘) yra išryškėję itin ankstyvame žmonijos raidos etape.

Būtina kuo giliau išnagrinėti pamatinius archajiškiausius baltizmus nostratiniuose žodynuose, itin svarbu pratęsti ir fenomenalius kalbininkų dinastijos Vytauto ir Sauliaus Ambrazų darbus tiek istorinės gramatikos, sintaksės, tiek ir žodžių darybos ir chronologizacijos baruose bei A. Miliūtės-Chomičenkienės tocharistinius tyrinėjimus, kad taptų gerai identifikuota Kurganų kultūros kalbinė įtaka Baltams.

Lietuvos kalbininkai šiuo metu kruopščiai tyrinėja labai siaurus, specifinius Baltų ir kitų kalbų reiškinius [62], tačiau anksčiau šviesaus atminimo Z. Zinkevičiaus, V. Mažiulio, J. Kazlausko ir jų kolegų, išskirtinės kokybės lygį atitinkančių darbų, paremtų, kad ir kuklokais to laikmečio archeologiniais duomenimis, bet lyderiavus baltistikoje, šiuo metu lyg ir neturime.

Gi dabar Lietuvos mokslininkams jau tenka žvalgytis iš prarastų pozicijų į amerikiečių, vokiečių, slavistikos ar Izraelio bei ukrainiečių genijaus V. Illyčiaus-Svityčiaus, mokėjusio kelias dešimtis kalbų, pasekėjų galingas mokyklas. Turėtų pozicijų susigrąžinimui būtina plati, apjungianti ide ir nostratinių sričių lingvistų, tautosakininkų, mitologų, archeologų, antropologų, genetikų, etnologų, netgi matematikų bendruomenes apjungianti mokslinė Baltų etnogenezei skirta programa, kuri ryškėjančią hipotezę apie mezolito Baltus – autochtonus, bet ne perėjūnus-atėjūnus, paverstų stipriausiai pagrįsta mokslo tiesa.

Etnoso apibrėžtis didžiausia dalimi yra nusakoma kalba, todėl itin ir pernelyg nepamatuotai sureikšminti leksines ar net genomines bei technologines inovacijas, užneštas tiek Kurganų kultūros invazyvumu į Europą, kaip ir pasekmes kultūrinės-difuzinės žemdirbystės iš Balkanų slinkties į Pabaltijį, kur ištisoje mezolito epochoje, plačiausioje teritorijoje nuo Elbės iki Okos gyveno ir brandino savo kultūrą Baltai, negalima.

Archeologų sprendusių ir kalbines ide bendrybių problemas argumentai yra pakankamai paviršutiniški, o siaurų specializacijų ide tyrinėtojų lingvistų darbai ir teiktos interpretacijos akivaizdžiai prasilenkia su archeologiniais, genetiniais bei mitologiniais duomenimis.

Bus daugiau

Literatūra

[1] https://alkas.lt/2025/07/15/k-urba-balt ... r-virsmai/

[2] A. Girininkas. „Baltų kultūros ištakos“, V., 1994.

[3] A. Girininkas.„Baltų kultūros ištakos“ II t., Kl., 2011.

[4] https://guides.library.harvard.edu/c.ph ... &p=2072063

[5] F. Solleveld. Between Dogma and Data: Wilhelm Schmidt and the After lives of 19 th – Century Ethnolinguistics. Linguistique et anthropologieaudé but du 20e siècle, 44-2, 2023.

[6] Krahe Н. Sprache und Vorzeit. Heidelberg, 1954; Krahe H. Die Struktur der alteuropaischen Hydronymie // Akade-miederWissenschaft und derLiteratur. Abhandlungender Geistes- und Sozialwissenschaft lichen Klasse. Bd. 5. Wiesbaden, 1962; Krahe H. Unsere altesten Flussnamen. Wiesbaden, 1964.

[7] Валентин Васильевич Седов. Этногенез ранних славян // Вестник РАН. Т. 73, № 7. 2003. С. 594—605.

[8] Trager, G. L. and Smith, H. L. : An Outline of English Structure, Norman, Oklahoma, 1951.

[9] VáclavBlažek. On the internal classification of Indo-European languages: survey. 2005.

[10] Takács G. A. Dolgopolsky’s Nostratic Dictionary and Afro-Asiatic (Semito-Hamitic). Lingua posnaniensis, vol. Liii (1)/2011.

[11] WillChang, ChundraCathcart, David Hall and Andrew Garrett. Ancestry-constrained phylogenetic analysis supports the Indo-European steppe hypothesis March 2015, Language 91(1):194-244.

[12] Žr. ten pat.

[13] QuentinAtkinson. Language-tree divergence times support theAnatolian theory of Indo-European origin. Nature, 2003.

[14] Horvath C. B. (2019.) Reconsidering The Geographic Origins Based On The Synthesis Of Archaeological And Linguistic Evidence And The Newest Results In Genetics – A Finno-Scythian Hypothesis. Asia- Pacific Journal of Advanced Business and Social Studies. Year 2019. Volume: 4. Issue: 2 pp. 41-70.

[15] https://www.proto-nostratic.ru/pn-lexis.html

[16] Horvath, C. B. (2019). Redefining Pre-Indo-European Language Families of Bronze Age Western Europe: A Study Based on the Synthesis of Scientific Evidence From Archaeology, Historical Linguistics and Genetics. European Scientific Journal, ESJ, 15(26), 1. https://doi.org/10.19044/esj.2019.v15n26p1

[17] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. II t., V., 2000.

[18] Theo Vennemann. Water all over the place: The Old European toponyms and their Vasconic origin: With notes on the names of Cannes and Le Suchet [2000].

[19] L. Bilkis. „Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai“, V., 2008.

[20] François, Alexandre (2014), “Trees, Waves and Linkages: Models of Language Diversification”, in Bowern, Claire; Evans, Bethwyn, The Routledge Handbook of Historical Linguistics, London: Routledge, pp. 161–189.

[21] Paul Heggarty,Warren Maguire, Apri lMcMahon. Splits or waves? Trees or webs? How divergence measures and network analysis can unravel language histories EvolBioinform Online. 2015; 11(Suppl 2): 57–68.

[22] Letas Palmaitis. Baltų kalbų gramatinės sistemos raida. K., 1998, p. 35

[23] Saag L, Metspalu M. Genetic and geographical origins of Eurasia‘s influential Yamna culture, Nature, 2025.

[24] Mittnik, A., Wang, CC., Pfrengle, S. et al.The genetic prehistory of the Baltic Sea region. Nat Commun9, 442 (2018). https://doi.org/10.1038/s41467-018-02825-9

[25] A. Merkevičius, L. Muradian. Ankstyviausi žirgų palaikai laidojimo objektuose Lietuvoje. V., VU, 2015.

[26] S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t., V.2005, p. 145-15.9

[27] A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant. V.-Ch., 1990, p. 94-96.

[28] R. Biuvydienė. Vedybų giminystės pavadinimai. V., 1997, p.162-164.

[29] A dictionary of Tocharian B by Douglas Q. Adams (Leiden Studies in Indo-European 10), xxxiv, 830 pp., Rodopi: Amsterdam – Atlanta, 1999.

[30] T. Gamkrelidzė, V.Ivanovas. Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai. Tb., 1984, II t., p. 935-939.

[31] Ronald I. Kim. Introduction to Tocharian, UniverzitaKarlova, 2012.

[32] A. Čivilytė. Žmogus ir metalas priešistorėje“ žvilgančios bronzos trauka.V., 2014, p. 213.

[33] A. Miliūtė-Chomičenkienė. Baltų – slavų – tocharų leksikos gretybės. BALTISTICA, 1990, t.26, Nr.2

[34] A. Merkevičius. Ankstyvieji metaliniai dirbiniai Lietuvoje. V., 2011.

[35] A. Merkevičius.Ankstyvojo metalų laikotarpio laidojimo paminklai Lietuvoje., V.,2014.

[36] A.Merkevičius.Ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietės Lietuvoje, V.,2018 (su bendraautoriais).

[37] A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, p. 34, 59.

[38] A. Sabaliauskas savo naujas knygas, pradedant, populiarizuota „Žodžiai keliauja“ siųsdavo mano vaikystėje mums į namus

[39] A. Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 2 t. 1994–2002.

[40] L. Hjelmslev. Kalba. V., 1995, p. 13.

[41] M. Malzahn. The second one to branch of? The Tocharian lexicon revisited, 2017.

[42] https://naujienos.vu.lt/nature-grupes-z ... s-tyrimus/

[43] M. Gimbutienė. Senoji Europa. V., 2022.

[44] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, I., V. p.185.

[45] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019.

[46] Stang Chr. S. „Lexikalische Sonder über ein stimmun genzwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen“, O.-B.-T., 1972.

[47] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019, p. 193.

[48] М. Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.1, с. 230.

[49] G. Piličiauskas. Virvelinės keramikos kultūra Lietuvoje 2800–2400 cal BC. V., 2018.

[50] Schmitt T. Molecular biogeography of Europe: Pleistocene cycles and postglacial trends. Front Zool. 2007 Apr 17;4:11. doi: 10.1186/1742-9994-4-11. PMID: 17439649; PMCID: PMC1868914.

[51] Ten pat, p. 444, žr. nr. 2091 rekonstrukciją.

[52] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. I t., V., 1993, p. 55, 88, 186, 213.

[53] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. II t., V., 2000, p. 34.

[54] S. Ambrazas. Daiktavardžių darybos raida. I t., V., 1993, p. 55.

[55] Noam Agmon. Materials and Language: Pre-Semitic Root Structure Change Concomitant with Transition to Agriculture. Brill’sAnnual of Afroasiatic Languages and Linguistics, 2 (2010), p. 23–79.

[56] Ten pat, p. 26.

[57] Noam Agmon. Materials and Language: Pre-Semitic Root Structure Change Concomitant with Transition to Agriculture. Brill’sAnnualofAfroasiaticLanguagesandLinguistics, 2 (2010), p. 28.

[58] A. Girininkas. Baltų kultūros ištakos, t.II, p. 199, 2011.

[59] K.K. Urba. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, liep. 4, p. 11; liep. 11, p. 11.

[60] K.K. Urba /(slapyv. )V. Bartkus. Aisčių ir lietuvių keliais. Lietuvos aidas. 2013 10 02, nr. 211-222.

[61] P.U. Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V, 2019, p. 174.

[62] Žr. žurnalus BALTISTICA ir ACTA LINGUISTICA LITUANICA.

Susiję straipsniai:

K. Urba. Baltų raida ir virsmai
K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste
A. Sabaliauskas. Mes baltai. Prūsai
A. Sabaliauskas. Mes baltai. Vietovardžiai
T. Baranauskas. Naujai prakalbinta aisčių istorija
Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, vakarų baltų pasaulį (I)
„Baltų genas“: A. Girininkas apie baltų etnogenezę (audio)
Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
Pribrendo metas tyrinėti aisčius, vakarų baltų pasaulį (II)
G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (I)
V. Vaitkevičius. „Buvęs pastatytas Perkūnas dievaitis su dviem padėjėjais“
V. Velička. Giminės mitas – Genties mitulys
G. Jokimaitis. Rasos šventė Kernavėje 1967m.
J. Trinkūnas. Marija Gimbutienė ir Romuva (video)
Lietuvoje vieši baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales (video, audio)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 06 Rgp 2025 21:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Baltų raida ir virsmai | Alkas.lt koliažas

Mezolito baltai | Alkas.lt koliažas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 13 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: