Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Puslapis 1 iš 1

[ 22 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 03 Lap 2007 00:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Šalia istorijos ( tiesiogine prasme )
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 693#M57693

Šiuo metu nėra įrodyta, kad baltai ir (arba) slavai yra turėję savo raštą iki priimant krikščionybę. Tačiau gal būt ateityje bus rasti kokie nors įrašai arba iššifruoti jau šiuo metu žinomi, bet dar neperskaityti.

Plačiau čia:

Įvairūs kalendoriai, runos, rašmenys, matų sistemos
http://lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=98

Ypač temos:

Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1627

Ženklai ir užrašai ant akmenų, kaulų, puodų šukių ir kt. Dubeniuoti akmenys.
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=139

Tamgos - nuosavybės ir giminės ženklai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=138

***********************************************************

Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529)

http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LC00/Simonas_Grunau._Pr%C5%ABsijos_kronika.LC1500B.pdf

Ištrauka:

[...] 514-ųjų Viešpaties metų įvykiai. Kaip gotai atėjo į Kimbriją ir kaip vietinės gentys buvo priverstos nuo jų bėgti į Ulmiganiją

Gotų kunigaikštis Visbius išsiuntėį Kimbriją pas skandus (Scandiani) pasiuntinius ir liepė jiems pasakyti, kad kunigaikštis Teodotas jiems [=gotams] išnuomojo jų [=skandų] apgyventas žemes, kurias gotai už išpirką priėmė, o jeigu jie [=skandai] nenorį pripažinti jų [=gotų] savo valdovais, tai Visbius ir vyriausieji gotai ir atsiuntė juos paklausti, ką jie apie tai mano: ar jie Kimbriją paliksią geruoju, o galbūt panorėsią taikiai su jais gyventi ir mokėti jiems duoklę, o gal norėsią susikauti.

Žmonės Kimbrijoje turėjo du vyriausiuosius, kuriuos laikė karaliais, – Brutenį (Bruteno) ir Vaidevutį (Vidowuto).

Pastarieji susirinko su kilmingaisiais pasitarti, ką daryti: būti tarnais, kai jie buvo gimęponai, – tai jiems per daug įžeidžiantis dalykas, – ar kovoti, žinant, kad pralaimėsi?

Ir jie visi nutarė, ir Brutenis (Brutteno) jų galingųjų dievų vardu paskelbė, kad jiems reikią palikti Kimbriją ir kad jie kur nors tapsią galingesni negu čia. Todėl jie sutarė su gotais, kad jie paliksią Kimbriją ir kad gotai nei jų, nei jų palikuonių, kad ir kokioje žemėje jie būtų, neimsiąį nelaisvę, ir gotai jiems tai prisiekė ir savo priesaikos laikėsi.

Brutenis (Brudeno) ir jo brolis Vaidevutis (Witowudo) su visais savo gentainiais, iš viso keturiasdešimt šeši tūkstančiai žmonių, sėdo ant plaustų ir perplaukė Krono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje surado dar nežinomą tautą. Čia jie apsistojo ir saviškai statėsi pilis ir kaimus.

Ilgainiui skandai iš Kimbrijos, kartais pasinaudodami jėga, kartais gudrumu, o kartais vietinių Ulmiganijos gyventojų draugiškumu, tapo jų ponais ir naudojosi jų paslaugomis.

O gotai atsikėlėį Kimbriją ir ją apgyveno; sostinę jie pavadino pagal savo kunigaikštį Visbiumi (Wisbua), o visą Kimbriją – Gotlandu.

Brutenis (Bruteno) ir jo brolis Vaidevutis (Witoudo) pastatė Honedos, Peilpeillo, Nangasto, Wustoppos ir Gallonso pilis.

Čia jie surado medų, iš kurio darydavosi gėrimą, – šiaip jie nuo seno gerdavo tik išrūgas. Vietinius gyventojus, kuriuos rado Ulmiganijoje, kimbrai išmokė gyventi saviškai, ir abiejų pusių vyrai tapo girtuokliais ir išvėsėliais, o laikui bėgant – ir žiauriais kariais.

521-ųjų Viešpaties metų įvykiai. Kaip Ulmiganija tapo karalyste ir gavo kitą vardą

Ponas Kristijonas pasakoja, kad Brutenis (Bruteno) ir jo brolis Vaidevutis (Witoudo) sušaukė (jis negalįs tikrai pasakyti, kokia dingstimi) visus savo protingiausius vyrus, – gal kad norėjo išsilaisvinti nuo duoklės mazoviams, o gal dėl to, kad nenorėjo pripažinti kito valdovo, o tik tą, kurį patys atsigabeno. Taip jie visi nutarė, kad jiems reikia karaliaus, ir paskyrė juo Brutenį (Bruteno).

Jisai tarė: „Brangūs žmonės, aš negaliu būti karaliumi, kadangi mūsų galingųjų dievų valia jiems privalau tarnauti, bet štai čia yra mano brolis Vaidevutis (Wytowudo), drąsus vyras, – imkite jį savo karaliumi, ir jis jus garbingai valdys. O aš pasiliksiu jums mūsų dievų pasiuntiniu, ir ką tik iš jų išgirsiu, jums pasakysiu. Be to, žinokite, aš būsiu jums didesnė paguoda melsdamasis mūsų šventiesiems dievams negu kovodamas su svetimtaučiais“.

Klausydami šių ir panašių žodžių, jie sutiko ir savo papročiu Vaidevutį (Widowuto) karūnavo karaliumi, o paskui karalius su visais žmonėmis panoro savo brolį Brutenį (Brutteno) turėti savo aukščiausiuoju viešpačiu ir pavadino jį Krivių krivaičiu (crywo cyrwaito) – tai būsiąs jų valdovas po dievo. Be jo valios jie nieko nedarydavo ir neturėdavo teisės daryti. Jo klausydavo kaip pačių dievų.

Savo kraštą pavadino Brutėnija (Brutenia), ir visi nutarė niekam nevergauti, o tik aukoti savo dievams. Pirmiausia pastatė Bruteniui (Brutteno) ir jo dievams ypatingus namus.

Dievai buvo trys: Patulas (Patollo), Patrimpas (Patrimpo) ir Perkūnas (Perkuno), jų [buveinė] buvo šešių uolekčių storumo ąžuolas. Šį ąžuolą ir krivio (crywen) ar krivaičio (kyrwaidens) namus su visais jo vaidilučiais (waidolotten) – tai jų dvasininkai – jie pavadino Rikojotu (Rickoyto).

Vaidevutis (Vidowuto) nerijoje tarp Krono ir Hailibo pasistatė pilį, pavadino ją Noytto, dabar Neitenbergas, ir gražiai viešpatavo, buvo mylimas, sulaukė 12 sūnų: Litpo (Lithppffo), Samo (Saymo), Sudo, Nadro (Naydro), Skalvio (Scalawo), Notango (Nathango), Barto (Bartho), Galindo (Galyndo), Varmio (Warmo), Hogo (Hoggo), Pomezo (Pomeso), Chelmo.

Vėliau šie sūnūs pasidalijo kraštą, ir kiekviena dalis gavo jos valdovo vardą, kaip bus dar papasakota.

Vertė Sigitas Plaušinaitis [...]

Apie karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavą ir herbą

Vėliava buvo balta drobulė penkių uolekčių ilgumo, trijų uolekčių platumo, joje buvo pavaizduoti ligi pusės stoto trys vyrai mėlynais rūbais, ir jie atrodė taip: vienas kaip jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, – jis buvo javų dievas ir vadinosi Patrimpas (Potrimppo).

Antras buvo kaip piktas vidutinio amžiaus vyras, jo veidas buvo lyg ugnis, o karūna iš liepsnų, barzda jo buvo garbiniuota ir juoda, ir jiedu žiūrėjosi į kits kitą, koks kuris besąs, vienas linksmai šypsąs iš antrojo rūstumo, o antrasis pasipūtęs pykčiu.

Trečias paveikslas vaizdavo seną vyrą su ilga žila barzda, ir jo spalva buvo visai kaip numirėlio, jis buvo vainikuotas balta skara, susukta kaip į turbaną, jis iš paniūrų žiūrėjo į anuos du ir vadinosi Patulas (Patollo).

O toje vietoje, kur buvo skydas, stovėjo pasistiebę du balti žirgai, ir jie laikė skydą savo tarpe, o skyde pavaizduotas iki pusiau stoto žmogus, tik jo galva kaip lokio su pražiotais nasrais.

Ir dar tame skyde ir vėliavoje buvo raidės ir užrašai, kurių nemokame perskaityti, tokios formos ir pavidalo, kaip čia žemiau nubrėžta matome:

Apie ąžuolą, kuriame buvo dievai, ir apie jo padėtį

Didelis, storas, aukštas, galingas ąžuolas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą (aš manau, kad tai velnio klastos darbas), ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lietaus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos gražios uždangos, per vieną ar per tris žingsnius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio.

Tenai niekas daugiau negalėjo įeiti kaip tik krivaitis (kirwaito) ir vyriausieji vaidilučiai (waidolotten), o jei kas ateidavo [norėdamas paaukoti], tai jie uždangas atitraukdavo. O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą.

Vieną dalį turėjo Perkūno (Perkuno) stabas, kaip anksčiau sakyta, ir jo ženklas buvo, kad be paliovos kūrenosi ąžuolinių malkų ugnis, dieną naktį, ir jeigu ji per apsileidimą užgesdavo, tai kaltasis vaidilutis (waidlotten) būdavo nužudomas – ant tos ugnies pats paaukojamas.

Antrą dalį turėjo Patrimpo (Potrumppi) stabas, ir jo ženklas buvo gyvatė, ji dideliame puode buvo vaidilučių (waydolottinen) penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais.

Trečiasis, Patulo (Patolli) stabas turėjo trečiąją dalį, o jo ženklas buvo žmogaus, arklio ir karvės kaukolė, ir kartkarčiais, jų šventėse, būdavo deginamas lajus jų garbei. Aplinkui iš visų pusių palapinėse gyveno vaidilučiai (wadolotten).

Vertė Dominykas Urbas

50[?]-ųjų metų įvykiai. Apie tai, kaip Vaidevutis (Widowuto) ir krivaitis (kirwaito) Brutenis (Bruteno) paaukojo save savo dievų garbei

Karalius Vaidevutis (Vidowuto) ir Brutėnijos (Brutenia) krivaitis (kirwaitto) Brutenis (Bruteno) 500-aisiais Kristaus metais sukvietė, vienas Dievas težino kodėl, visus kilminguosius ir jiems paskelbė, kad juos jų dievai kviečiasi jų džiaugsmams ir jų darbams ir todėl [žmonėms] reikią pasižiūrėti kito karaliaus, kuris būtų iš jų tarpo, būtų vertas dievų malonės ir kuris, amžinai rūstaujant jų maloningiems dievams, palaikytų jų tvarką, melsdamasis jų maloningųjų dievų garbei. Kilmingieji niekaip negalėjo nutarti, ar jiems rinkti vieną karalių, o gal daugiau nei vieną karalių turėti.

Tada susirinko vaidilučiai (waidolotten) ir išrinko krivaičiu (kirwaito) vieną vyrą iš savo tarpo – Brudoną (Brudono), kuris labai ilgai juos valdė. Jis laikėsi kaip karalius ir buvo gerbiamas, nuo jo ir šalis buvo pavadinta Brutėnija (Brutenia).

Tuo tarpu Vaidevutis (Widowuto) ir jo brolis krivaitis (kyrwaito) Brutenis (Brutteno), palaiminę ir pasveikinę naująjį krivaitį (kirwaito), įsakė sukrauti priešais Perkūno (Parkuno) stabą didelį laužą ir sustoję priešais šį laužą prakalbo į visus žmones: „Mieli vaikai, mes jus raginame bijoti savo dievų ir gerbti savo krivaitį (kirwaitto). Liaukitės būti užsispyrę, nes kitaip visiškai pražūsite. Mes meldėme dievus dėl jūsų, kad jie būtų jums maloningi. Jie mums pasakė: ateikite pas mus į mūsų gyvenimą, ir mes padarysime, kaip jūs prašėte. Žinokite, kad mes jus mylime, esame jums ištikimi, mes už jus aukojamės, kad užtikrintume jums dievų pagalbą ir malonę, kadangi mes pas juos būsime“, ir dar daug kitokių žodžių kalbėjo, ir iš daugelio rankų buvo aukojama.

Ir pakilo didelė audra su griausmais ir žaibais, vienas Dievas težino, ar tai buvo gamtos, ar velnio darbas.

Ir abu seni, daug nugyvenę vyrai, karalius Vaidevutis (Widowuto), gražiausiai pasipuošęs, ir jo brolis krivaitis (kyrwaitto) Brutenis (Brutteno), taip pat geriausiais drabužiais apsirengęs, bet ne tais, kuriuos vilkėdavo žyniaudamas, jie abu susiėmė rankomis ir giedodami žengė į laužą ir sudegė, o visi kiti tai matydami verkė.

Ir taip atsitiko, kad visoje šalyje, daugelyje vietų, žmonės turėdavo jų atvaizdus ir jiems melsdavosi kaip dievams.

Karalių jie vadino Viršaičiu (Worskaito), o krivaitį (kyrwaito) Svaibratu (Iszwambrato), ir kiekvienas, jausdamas jiems pagarbą, susirgus gyvuliams, bėgdavo pas vieną iš jų ir tikėdavo, kad jam bus pagelbėta.

Vertė Sigitas Plaušinaitis

Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, XVI amžius, t. 2, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 91–92, 103–105.

***********************************************************

Abėcėlė pagal Wolanskį T. (1845)

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Prikabinti failai:

Vaidevučio vėliava ir užrašai.jpg [ 54.48 KiB | Peržiūrėta 8276 kartus(ų) ]

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 27 Sau 2009 22:05. Iš viso redaguota 5 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Lap 2007 17:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Pasakojimas apie Vaidevutį

http://www.šaltiniai.info/index/details/809

XVI a. pradžioje Prūsijos kronikininkų iš žodinės tradicijos perimtas ir užrašytas pasakojimas apie prūsų ir lietuvių karalių Vaidevutį arba Vydevutį yra svarbus šaltinis senųjų prūsų papročiams ir tikėjimui pažinti.

Kartu šis Lietuvos istorikų išplėtotas pasakojimas virto lietuvių valstybės kilmės mitu. Lietuvos visuomenės tapatybė Vaidevučio mitu rėmėsi daugiau nei trejetą amžių.

Vokiečių istorikas Erazmas Stela (Erasmus Stella, mirė 1521 m.), gyvendamas Prūsijoje, 1498–1510 m. lotynų kalba parašė veikalą "Apie Prūsijos senovę", kuris buvo išleistas Bazelyje 1518 m. Šioje knygoje jis pateikė daug žinių apie senųjų prūsų papročius.

Joje aprašė ir pirmąjį Prūsijos karalių Vaidevutį, kuris V a. po Kr. išmokė laukines prūsų ir jų kaimynų alanų tautas gyventi civilizuotą gyvenimą – laikytis bendrų įstatymų, religinių apeigų ir bičiuliautis.

Kiek kitokį pasakojimą apie Vaidevutį pateikė Prūsijos kronikininkas Simonas Grunau (Simon Grunau, miręs apie 1530–1531).

1510–1529 m. jis vokiškai parašė 24 dalių "Prūsijos žemės kroniką", kuri išleista buvo tik XIX a.

Šioje kronikoje Grunau pasakojo ne tik apie Vaidevutį, bet ir apie jo vyresnįjį brolį Brutenį – du pirmuosius Prūsijos valdovus, kurie sukūrę Prūsijos valstybę. Tautos susirinkime Vaidevutis buvęs išrinktas šalies karaliumi, o Brutenis – vyriausiuoju žyniu, Krivių krivaičiu. Abu valdovai davė prūsams įstatymus ir išmokė juos laikytis bendrų papročių.

Sulaukęs 116 metų Vaidevutis sukurtą valstybę padalinęs savo sūnums: vyriausiajam sūnui Litpui davęs valdyti dabartinę Lietuvos žemę, kitiems – skirtingas prūsų genčių žemes. Abu broliai mirė pasiaukoję dievams.

Grunau taip pat aprašė karaliaus Vaidevučio vėliavą, kurioje buvę pavaizduoti trys senieji baltų dievai – Patrimpas, Perkūnas ir Patulas, ir įrašyti žodžiai neperskaitomais prūsų rašmenimis.

Savo skaitytojus Grunau tikino, kad pasakojimą apie Vaidevutį ir kitų žinių apie senuosius prūsus jis atradęs pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono parašytoje kronikoje.

Iš Erazmo Stelos knygos Vaidevučio mitą į savo istorinį pasakojimą perkėlė Motiejus Strijkovskis, iš mozūrų kilęs Lietuvos istorikas ir poetas, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius.

1582 m. Karaliaučiuje išleistoje lenkiškai rašytoje jo "Kronikoje" karalius Vaidevutis iškeliamas kaip „prūsų ir lietuvių Respublikos“ kūrėjas.

Šį Strijkovskio pasakojimą apie Vaidevutį XVII a. perėmė didžiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas, jėzuitas, Vilniaus universiteto profesorius Albertas Vijūkas-Kojalavičius.

1650 m. Gdanske išleistoje lotyniškai rašytoje Lietuvos istorijos pirmojoje dalyje Kojalavičius suteikė Vaidevučio mitui politologinį pobūdį, pavertė jį pasakojimu apie Lietuvos Respublikos įsteigimą. Taip tautos kilmės mitas buvo sujungtas su Respublikos steigimo mitu.

Mitiniu pasakojimu apie valstybės, Respublikos pradžią Kojalavičius pavertė iš Strijkoskio perimtą legendą apie tai, „kaip lietuvis Vaidevutis Litalanas iš lietuvių tautos tapo pirmuoju prūsų ir litalanų arba lietuvių karaliumi“. Pirmojo lietuvių karaliaus idėją Kojalavičius išaugina iki Respublikos idėjos.

Pasak Kojalavičiaus, IV a. Germanijoje kitų tautų sumušti lietuvių protėviai herulai ir alanai su savo vadu Litalanu pasitraukę į Prūsiją, kur juos mielai priėmė gimininga prūsų tauta. Bet vėliau, kilus vidaus nesantaikai, jie visi vos nepražuvę, nes neturėję visuomenės (societas), gyvenę be įstatymų ir valdžios, būtent – tarpusavio žudynėmis.

Pagaliau, pasibjaurėję nesantarve, jie ėmę tartis ir priėję prie nuomonės, kad būtų renkamas valdovas, kuris, tramdydamas atskirų žmonių godumą, leistų savo valia įstatymus. Pasiilgę visuotinės taikos jie suvokė, jog bendruomenėje visuotinė ramybė esti tada, kai laikomasi tų pačių įstatymų ir klausoma tos pačios valdžios, todėl jie trokšte troško, kad šitaip būtų ir jų tėvynėje.

Šiuos žmonių troškimus, išsakytus viešame tautos susirinkime, ėmęsis įgyvendinti alanas Vaidevutis. Jis pasiūlęs bičių pavyzdžiu išsirinkti Karalių: „Paskelbkite vieną valdovą, kurio valdžia laiduotų jūsų laisvę“. Visi Vaidevučio pasiūlymui pritarę. Tad susirinkusiems vieningai sutariant, jis ir buvo paskelbtas pirmuoju prūsų bei alanų, kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais, valdovu. Šitaip tapo įsteigta Prūsų ir Alanų Respublika – Respublika Prussorum et Alanorum.

Naująją Respubliką Vaidevutis ėmęs tvarkyti įstatymais – legibus Rempublicam novam administrabat.

Sykiu valdovas skubėjęs lavinti neišprususią tautą: „meiliais pokalbiais ir širdingu draugiškumu, bendromis vaišėmis stengęsis sušvelninti širdis ir žmogų su žmogumi suartinti. Šitokiu bendravimu (...) buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent – visuomenės gerovė (bendras gėris – bonum commune); dabar žmonės įsitikino, kad būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę“.

Įsidėmėtina, kad Kojalavičiaus pasakojimas apie lietuvių ir prūsų Respublikos sukūrimą apėmė tiek Antikos filosofų Aristotelio ir Cicerono, tiek ir juos aktualizavusių Lietuvos Renesanso autorių Augustino Rotundo, Leono Sapiegos, Andriaus Volano, tiek ir jėzuitų plėtotas šv. Tomo Akviniečio mintis apie valstybę kaip žmonių pilietinį susivienijimą, grindžiamą įstatymais, teisingumu ir draugyste, besiremiantį morale, palaikomą ugdymu, siekiantį bendrojo gėrio ir laiduojantį laisvę.

Šiame pasakojime yra akivaizdžių sąšaukų tiek su Antikos laikų, tiek su XVII a. visuomeninės sutarties ir prigimtinės teisės teorijomis.

Kojalavičiaus išplėtotas Vaidevučio mitas teigė, kad visuomenė ir politinė valdžia yra atsiradusios iš žmonių susitarimo. Būtent susitarimas padėjęs žmonėms pereiti iš laukinės būklės, tarpusavio žudynių arba visų karo prieš visus, į civilizuotą bendruomeninį ir politinį gyvenimą.

Valdovo valdžia, politinė valdžia apskritai, kyla ne iš Dievo, bet iš tautos, iš bendruomenės. Kojalavičius pabrėžia, kad Respublika – tai pačios tautos kūrinys. Jis atsiranda ir gyvuoja tik žmonėms suvokiant, kad bendrus reikalus dera vertinti labiau nei asmeninius, suprantant, kad kovoti už Respubliką būtina aukojant net pačią gyvybę. Visuomenę ir Respubliką sukuria įstatymai ir ugdymas.

Iš Kojalavičiaus Lietuvos istorijos pasakojimas apie Vaidevutį pateko į jėzuitų mokyklinį teatrą: jame Vaidevutis vaizduotas kaip visų Lietuvos valdovų pirmtakas.

Vaidevučio mitu savo paskaitose rėmėsi Vilniaus universiteto filosofijos profesoriai, aiškindami, kaip lietuviai susikūrę laisvą Respubliką – piliečių sąjungą.

Iš Kojalavčiaus šį mitą perėmė XVIII a. Lietuvos istorijos vadovėliai ir pirmosios lietuvių kalba rašytos Lietuvos istorijos autorius Simonas Daukantas.

Jėzuitų istoriko gintą laisvos Respublikos sampratą Daukantas 1822 m. parašytuose "Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių" iš esmės papildė.

Jis Respubliką, lietuviškai vadintą „ūke“, jau aiškino kaip visų luomų šalies gyventojų sąjungą. Pasak Daukanto, Lietuvos, Žemaičių ir Prūsų viešpats Vaidevutis, „įsteigęs rėdą ūkei (tvarką valstybei), idant tauta, arba giminė, be rėdos neišgaištų“, sutikęs užtikrinti ir vienodą „vargalių žmonių bei diduomenės liuosybę (laisvę)“.

Vaidevučio valdomoje ūkėje buvę nustatyta, jog „tie tebus diduomiais, kurie gerais darbais ir dorybe už visus didžiau atsiženklins, vienok nė kokios viršutinės perskyros tarp jų, žmonių vargdienių ir diduomių, daugiau nebebus. Taip vargaliai žmonės, savo liuosybę užstiprinę, gyveno paskui ilgus amžius laimingai“.

Taigi Vaidevučio sukurtoje valstybėje visi žmonės buvę lygūs ir laisvi, visi buvę vertinami ne dėl turto ir kilmės, bet dėl valstybės labui nuveiktų darbų ir dorybės.

Taip pasakojimas apie Vaidevutį – senas lietuvių Respublikos steigimo mitas – ėmė tarnauti romantizmo laikų tautinės vienybės, laisvos tautos kaip lygiateisių žmonių bendrijos idėjai, padėjusiai rastis moderniai lietuvių tautai.

Darius Kuolys

Prikabinti failai:

Baltiškųjų dievų trejybė.jpg [ 111.93 KiB | Peržiūrėta 8276 kartus(ų) ]

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Lap 2007 13:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.ausra.pl/0624/grebliunas.html

Prūsų XII-XIII a. vėliavos užrašas

Šią prūsų vėliavą ir jos užrašą dar viduramžiais yra nupiešę: Simon Grunau, Luk David, K. Henenbergeris. Atidžiai panagrinėję jų pateiktus užrašus, pastebime keleto raidžių skirtumus. Pirmieji šios vėliavos užrašu susidomėjo ir jį tyrinėjo T. Narbutas ir T. Volanskis devynioliktojo amžiaus pradžioje.

Mielas skaitytojau, Jums pateikiame du prūsų vėliavos paveikslus ir užrašus. Lietuvos skaitytojui pirmąjį prūsų vėliavos užrašą dar prieš 200 metų pateikė istorikas Teodoras Narbutas, o tos vėliavos originalas, tai yra antrasis paveikslas, kuris pavaizduotas Romo Batūros lietuviškame vertime knygos: Petras Dusburgietis "Prūsijos žemės kronika", 134 puslapyje (Vilnius, 2005 metai).

http://www.ausra.pl/0624/veliava.JPG

http://www.ausra.pl/0624/vel.JPG

Kryžiuočių ordino metraštininkas P. Dusburgas - Petri de Dusburg savo lotyniškame veikale Chronika terrae Prussiae" aprašęs 1231-1283 metais kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje. Veikalo įvykiai baigiasi 1326 metais, ir pratęsta iki 1330 metų. Jis nupiešęs ir pateikęs šiame veikale prūsų vėliavą su užrašu. Deja, kolonizatoriai niekinę mūsų kultūrą ir tuos raštus neigę.

1838 metais Teodoro Narbuto veikalo Lietuvių tautos istorija" trečio tomo 427 puslapyje pavaizduota prūsų vėliava su dievų paveikslais, o virš jų galvų runų užrašas. Šį užrašą beveik prieš 200 metų bandė perskaityti Teodoro Narbuto artimas bendramintis Tadas Volanskis, kuris net sudarė lietuvių runų abėcėlę.

T. Narbutas savo veikalo trečio tomo 419 puslapyje rašo: Jau šiame veikale ne kartą buvo proga įsitikinti, kad senovės lietuviai yra turėję savo raštą, kad jų dvasininkų luomas mokėjo ženklų pagalba, kitaip sakant, rašmenimis išreikšti kalbos garsus. Tai buvo daroma netgi trejopai: runomis, kurios buvo paskolintos iš skandinavų ar venedų. Jų pėdsakų yra išlikę pas herulus, gyvenusius anapus Oderio. Juk Jonas Potockis skaitė ant akmenų iškaltą maldą į Perkūną, apie tai jau rašėme šio veikalo pirmame tome.

Taip pat tame pačiame tome pateikėme monetų su runų raštais pavyzdžių (III lentelė) ir paminėjome pastebėję ką kita, kas liudijo lietuvius buvus susipažinus su skandinavų ir venedų runomis. Kitas raštas, kuriuo, atrodo, rečiau buvo už kitus naudojamasi, - biarmių. Apie tai jau buvome rašę ankstesniame tome, pateikta ir litografinė lentelė, kurioje nurodyta ši abėcėlė, taip pat pastebėtų įrašų pavyzdžiai monetose ir medaliuose. Galop trečiasis raštas, kurį dera pavadinti savu, lietuvišku, buvo vartojamas didžiųjų statinių mūrų, vėliavų ir kitų svarbių objektų įrašuose. Juo buvo rašomos maldos dievams, kreipimasis į nemirtingąsias būtybes, joms išsakomos godos".

Taigi beveik prieš 200 metų mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir - kaip jis rašo - gerbiamajam Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudaręs ir pateikęs T. Narbutui runų lietuvišką abėcėlę, jau buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savą raštą runų raidėmis. Bet iki šiolei praėjus apie 200 metų mūsų mokslininkai apie tai net nedrįsta kalbėti.

Nenuostabu, juk okupantų išugdytos istorikų, kalbininkų kartos vis dar yra paveiktos jų įtaigos, kad lietuviai yra pagonys, taip sakant, atsilikę laukiniai. Nors Europos kalbininkai - baltistai pritaria, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, o žymus italų kalbininkas Pietro Umberto Dini savo veikalo Le lingue baltiche", Firenze: La Nuova Italia, 1997, 79 puslapyje rašo: [...] Levino požiūris neabejotinai yra naujoviškas ir įdomus; vis dėlto juo remiantis labai sunku sekti atskirų indoeuropiečių (arba protolietuvių) garsų raidą per įvairias fazes [...]".

Taigi italų kalbininkas P.U. Dini, susipažinęs su daugelio Europos kalbininkų darbais, daro išvadą, kad indoeuropiečių kalba yra protolietuvių, t. y. kad mūsų protėvių kalba yra mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių kalbos. Taigi mūsų kalbai jau daug tūkstančių metų. Mano galva, argi per daugelį tūkstančių metų mūsų tauta negalėjo turėti savo rašto? O kas tos runos, kurias savinasi mūsų kaimynai? Bet ar jie supranta runų raštą?

Jau kelis dešimtmečius runų raštą narplioja mūsų tautos genijus Juozas Šeimys. Aš, pasinaudodamas jo sudaryta runų abėcėle, pateikta knygoje "Gališkos runos", p. 131-132, Marijampolė, 2003, taip pat dalinai Tado Volanskio "Alphabetum pagano lithuanicum", perskaičiau daugiau kaip 700 metų senumo prūsų vėliavos užrašą.

Atidžiai panagrinėjus, matosi, kad atskiro laikotarpio istorikų pateiktos raidės kažkiek skiriasi, o Lukas Davidas net praleidęs runą (R), Z ir įrašęs naują ženklą. Daugelis raštininkų padaro klaidų. Taigi po runomis surašius dabar vartojamas raides užrašas ant prūsų vėliavos skamba taip: Deva vorda amsinu, zmoagu dušia rita Oziris, ši sijana eisu, taigi turime skaityti Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi) Viešpaties (Visamatančio-Ozirio ar Azirio) sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.

Dabar mes matome, kad šį užrašą gali suprasti tik lietuvis.

Algirdas GRĖBLIŪNAS

*************************************************************

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Runos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 787#M57787

Cituoti:

Sakmius - 2009-01-28 2:39 AM

Turint omeny, kad G. Beresnevičius patvirtino, jog abejonės Grunau pateikiama medžiaga nėra pagrįstos:

http://www.geocities.com/igdrasilas/beresnevicius.htm

Ir turint omeny, jog Skandinavija ir Prūsija sudaro tam tikra religini kontinuumą, kuriam priklauso daug Romuvos tipo šventviečių, tarp jų ir rastos šventyklos liekanos prie Naugardo, tai reiškia, jog egzistavo civilizacija, kuria vienija:

1. panašus trejybės kultas
2. raštas, runinis

Kritiku pozicija del veliavos autentiskumo pagristumo nera pagrista faktais, o daugiau tikejimu kad tai neimanoma. Ar tik nebus cia isivelusi kazkur kazkokia istorijos klaidele?

----------------------------------------------------------------------------------
„Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“).

Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje).

http://lt.wikipedia.org/wiki/Runos_Lietuvoje

-----------------------------------------------------------------------------------

Beje, įdomu, kad kuršiai pradėjo atakuoti skandinavus, kai ten įsitvirtino krikščionybė, o iki tol draugiškai prekiavo ir mainėsi idėjomis (pagal Bliujienė A. “Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika”. Vilnius, 1999a.)

Prikabinti failai:

Legendinė vaidevučio vėliava.jpg [ 504.98 KiB | Peržiūrėta 8276 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 24 Bal 2010 23:00. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

macepe

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Lap 2007 16:44

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177

Pone A. Grebliūnai, man labai malonu žinoti, kad ne visus lietuvius žydkrikščionybė ir jos sesė komunizmas nuzombino. Matot, kai norima, randama daug info apie mūsų bočių praeitį ne iš slavų, vokiečių, lenkų ir popiežiaus falsifikatų.

Manau, jums vertėtu perskaityti Č.Gedgaudo "Mūsų praeities beieškant".

Jis duoda ir jūsų minimą vėliavą tik jos kilmė kitokia. Ir, kaip jis rašo, tai ne piešinys, o nuotrauka. Ir dar. Užrašą jis perskaito kiek kitaip. Tikiuosi, kad perskaitysit minėtą knygą ir gausit papildomų žinių.

Slavai daug ką savinasi iš mūsų. O ko negali pasisavinti priskiria bet kam, tik ne mums. Net priėjo iki to, kad mūsų bočiai runas gavo iš skandinavų. "Vikingai - skandinavai" teiginys seniai paneigtas, bet visi "mokovai" mūsų priešai, toliau nudelbę akis tai tvirtina.

Kaip mes galėjome iš slavų perimti runas, jei mes patys tuos slavus "išperėjom".

Gedgaudas daug rašo apie Gintaro Kelio imperiją. Baltgudžiai (suslavinti gudai-vyčiai) dabar išvystė didžiulę kampaniją, savindamiesi LDK. Bet nežino net to, kad imperijos sostinė yra dabartinėj jų teritorijoj.

Ir herbas sostinės yra. Herbas sudarytas pagal visas heraldikos taisykles. Jei domitės, rasit jį čia:
http://www.geocities.com/heraldica_litv ... sty/2.html

Tai imperijos sostinės herbas su valdomų žemių herbais. Tokio herbo neturi nei Maskva, nei Kijėvas, nei Varšuva.

Gardino herbas, 1567 metai

http://www.geocities.com/heraldica_litv ... a-1567.gif

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Kov 2008 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - J. Venclova "Lietuvių Tautos pašaukimas"
http://www.lietuvos.net/istorija/lietuv ... auta_2.htm

Ar senovės lietuviai turėjo savo nuosavą raštą?

Dabar tenka paliesti labai kontroversinį klausimą apie senovės lietuvių raštą. Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ". Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): "Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo... Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto". Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį (Žiūr. R. Šaluga "Bychovco kronika", Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, 1959,150 p.)

Panašiai ir K. Būga visai neteisingai (Tauta ir Žodis, 1922 m., It.) totaliniai suniekino dr. J. Basanį (Basanavičių) už tai, jog jis mėgino surasti senovės trakų giminystę su lietuviais. Tačiau ne vien dr. J. Basanis nurodė giminystę tarp senovės trakų ir lietuvių, bet šią giminystę rado jau seniau visa eilė žymių pasaulio mokslininkų: dr. I. Taylor, prof. N. Jokl, dr. O. Schrader, prof. A. Meyer, J. Grimm, prof. dr. V. Thomsen, prof. H. Kiepert ir kiti. Šių mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų dar ir dabar neteisingai niekinamas Lietuvos istorijos tėvas S. Daukantas.

O dabar pagal turimus šaltinius į šį klausimą pažiūrėkime iš esmės. Jau žymus žmonijos žilos praeities tyrinėtojas prof. dr. F. Ratzel (109-37) randa, jog tarp visų pasaulyj tautų yra palinkimas sąvokas žymėti ženklais. Prof. S. Piggot (105-254) tvirtina, kad seniausi Indijos rankraščiai buvo parašyti ant beržo žievės.

6 amžiaus romėnų dainius Fortunatus (Fort. Ven. carmlib. VII, 18) nurodė, jog barbarai, reiškia ne romėnai, turėjo runas, įrantytas medžio lentelėse ir lygiai nudailintose lazdose. H. Maurus savo apie langobardus istorijoj konstatavo, kad medyje runomis įrašoma maginės dainos, burtai, pranašystės ir kiti pagonių tikėjimu susiję reikalai, vadinasi, net buvo ištisa runinė literatūra medyje. Pagal dr. W. Schulzt (121-96) pagonys jau nuo senų laikų turėję savus kalendorius įraižytus lazdose. Senovės indai tokį savo kalendorių "sawana" vadino. Gi turėti savo kalendorių buvo labai svarbu.

Savo esme runos buvo paslaptingi ženklai bei paslaptingos žinios, turinčios ryšį su senovės religija, žymus vokiečių proistorės žinovas dr. L. Reinhardt (III-907) aiškiai tvirtino: "... runos tai yra išraižyti ženklai, kaip simboliai dievų arba dalykų, kurių vardu jos pavadintos, apdailintose skroblo lazdelėse". Pasaulinio masto etnologas dr. C. Mac Culloch (82-296) konstatavo: "Pirminė reikšmė (runų) buvo "paslaptis" ar "paslaptingas žinojimas". Taip pat jos reiškė alfabeto raides...".

Aukščiau pateikti istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija - krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų "kritiški istorikai" kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.

Jau mūsų minėtas istorikas C. Keary (65-201) tvirtino, jog skitai mokėję vesti savo tautos įvykius ("ascribed in the records to the Scythian race"). Gi istoriniai šaltiniai nurodo, kad senovės lietuviai dar skitais buvo vadinami. Gotų istorikas Jordanes (6 amž.) savo "Getica" 3 str. rašo, jog Germaniją nuo Skotijos skiria Vyslos upė ("Vistulae fluvii, qui... Germaniam Scytiam ue determinans"), vadinasi, mūsų protėvių gyvenamas plotas įėjo j Skitijos teritoriją. Pasirėmęs rusų istoriku Karamzin (Ross., Vol. IV), J. Hertmanowicz (52-27 ir 33) tiesiog sako: "In those times the Lithuanians were known as Scythians ... Gediminas selected their own battlefield on the banks of the river Pirnes and he said: "In the battle remember that you are Lithuanians and have an opportunity by these enemies, and to redeem form foreign ruler the country, in which your ancestors, the Scythians once enjoyed perfect freedom and liberty" ("Tais laikais lietuviai buvo žinomi kaip skitai..."). O dr. W. Schultz (121-92) įsakmiai nurodė, kad runos buvo atsiradusios ne vėliau 3 amž. tarp Juodųjų ir Baltųjų jūrų. Reiškia, jau anuo laiku lietuviams runiškas raštas buvo žinomas.

Alberto metraštis (Alberti chronicon, 527 p.) mini, kaip Modenos vyskupas Wilhelm, gyvendamas Prūsijoj ir čia išmokęs lietuvių kalbos, apie 1223 m. išvertė į lietuvių kalbą Donato gramatiką. Tai patvirtino ir prof. J. Jarocszewicz (56-169): "Donato gramatika, kurią mini Albertas savo kronikoj, apie 1223 m. buvo išversta į lietuvių kalbą, gyvenusio Prūsijoj ir mokėjusio vietos kalbą vyskupo Wilhelm Sabandski". Gi visų laikomas kritišku istoriku prof. I. Daniloivicz (Tautos Praeitis, Chicago, 1965, II t., 142 p.) aiškiai pabrėžė: "... žmonės, kurie turėjo Prūsijos lietuvišką gramatiką 13 amž., negalėjo būti neraštingi ligi Jogailos laikų".

J. Kraszewski (68-92), pasirėmęs Nedim Arab liudijimu, konstatavo, kad senovės lietuviai turėję savo runinį raštą pradžioj ant medžio, o vėliau ant akmens ir rakandų. Apie lietuviško rašto buvimą liudijo ir vokietis grovas Kyburg, kuris 1397 m. lankėsi Lietuvoj, savo kelionės aprašyme: "Mums parodė kažkokį raštą, sakydami, kad tai lietuviškas, tik nebuvo galima raidžių suprasti".

Garsus senojo Vilniaus universiteto istorikas prof. J. Lelewel (Tygodnik Wilenskie, 1816 m., II t. )ne tik manė, jog senovės lietuviai turėję savo raštą, bet nurodė, kad Thunmann iš runiško rašto išskaitęs lietuvišką maldelę. Dr. G. Krause (Lithauen und dessen Bewohner, 18) galvojo, kad prūsai (lietuviai) mokėję rašyti prieš kryžiuočių atvykimą. Vokiečių kartografas C. Hennenberger (Deliciae Prussicae, 16) tvirtino, jog senovės prūsai (lietuviai) turėję savo nuosavą raštą, net priduodamas to rašto pavyzdžius. Pats M. Praetorius (Actą Borussica, 1731 m., 2 t.) taip pat tikėjo — seniau vaidilos ir kriviai turėję savąjį runišką raštą,

16 amž. prūsų metraštininkas L. David savo "Preussische Chronik", It. 40 p. nurodė, jog senovės prūsai (lietuviai) savo kariuomenėj turėję vėliavas, ant kurių buvo daromi įrašai. Kronikininkas (16 amž.) S. Grunau "Preussische Chronik" (Bd. II. c. 4) buvo pateikęs šio rašto runomis įrašus ant senovės prūsų kariuomenės vėliavos. Mokslininkas Bayer (O puscula, 373 p.) konstatavo, kad tiek S. Grunau, tiek L. David senovės prūsų (lietuvių) vėliavose runomis įrašai yra paimti iš pirmojo Prūsijos vyskupo Christian kronikos. Anot kritiško istoriko prof. J. Vogt (146-688), jei tokia vėliava vyskupo Christian laikais buvo, tai buvo galima tuos įrašus vėliavoj matyti ir juos aprašyti.

Lietuvių istorikas, rašęs lenkų kalba, T. Narbutt savo "Pomniejsze pisma historyezne szczegolnie do historyj Litwy odnoczące się", 1856 m., 24 p. talpina Lydos teisėjo L Wolski 1792.VIII.18 d. laišką kunigaikščiui Czartoryski, kuriame jis pažymi, kad Nowakowski 1787 metais Lydos pilies griuvėsiuose radęs medines lenteles, kuriose buvo išpjaustytos raidės, reiškia, senas lietuviškas raštas. Tačiau lietuvių runiškas raštas ant medžio neišliko, kaip ir medinės lietuviškos statulėlės. Apie ką rašė archeologas dr. M. Heseh (53-4): "Lietuviškos statulėlės ir jos išnyko". Juo labiau, kad katalikų kunigai nepakentė tai, kaip pagoniškų liekanų. Kan. K. Propolanis (108-31) aprašė, kaip patys katalikų net vyskupai naikino pagonių statulėles savo rankomis. Savaime aišku, kad ir senas lietuvių raštas tokiomis pat priemonėmis buvo naikinamas, kaip pagoniška liekana.

Senovės lietuvės mėgo įrašus daryti ir audiniuose. Žymus vokiečių kalbininkas ir istorikas prof. dr. A. Bezzenberger (Beitraege zur Kunde der indogermanische Sprache, 1888 m., 15 t.) aprašo vieną seną lietuvių kalbos paminklą (Ein altes Denkmal der litauischen Sprache), rastą Drezdene plačią šilkinę juostą, ant kurios 1512 metais išsiūta šis sakinus: "pas mamužes augau warga ne žinoiau".

Daugiau išliko senovės lietuvių runinių aštų, daromų ant patvarios medžiagos, ypač ant akmens. Istorikas A. Naruszewicz savo "Historya narodu polskiego", Krakow rašo apie vieną liekaną iš pagoniškos Lietuvos, tai yra apie kapų akmenį, rastą netoli Ariogalos, su runinėmis iškaltomis raidėmis, kurias jis pats matęs. Archeologas P. Tarasenka (130-91) mini prie Punsko ir Kalvarijos kelio akmenį su iškaltais jame rašto ženklais. Dr. J. Basanis (Aušra, 1885, 12 nr.) plačiau rašė "Iš priežasties atradimo Lietuvoj rašyto akmens".

Ir dabar Lietuvoj, giliau ariant su traktoriais, kartais išrausia akmenų su runomis. 1968 m. Panorų kaime, Kaišiadorių rajone, buvo į paviršių išverstas akmuo, kurio vienoj pusėj buvo iškalti rašmenys, kurių niekas neskaitę. 1969.II.15 d. "Draugas" rašė: "Į pastarojo (Dail. K. Šimonio) rankas pateko viename Kulautuvos darže rastas akmens gabalėlis su runų rašto raidėmis, kuriame dailininkas išskaitęs žodį "Vargu". Antrasis radinys — puodo šukė su runų ženklais, rasta upelio griūvančiame kultūriniame sluoksnyje Romaičių parke ne toli Kauno. Čia minėtas dailininkas įskaitęs raides "isada kad pilnas bu...".

Buvo Lietuvoj runinio rašto ir ant ragų. Tas pats P. Tarasenka (130-8) nurodė "Lenkų karalius Augustas II, Drezdeno Muziejaus įkūrėjas, liepė saugoti rastus Šventosios upėj ties Ukmerge tauro ragus su išbrėžtomis runomis".

Kalbant apie runinius kalendorius, pasirodo jų taip pat būta Lietuvoj. Ant medžio lazdelių neišliko, bet ant geležinės lazdos rastas senovės lietuvių runinis kalendorius. Mokslininkas M. Gusev rusų žurnale "Izvestija Imperatorskego Russkago Obščestva", 1864 m. aprašo vieną lietuvių kalendorių ant geležinės lazdos su senovės lietuvių rašmenimis.

Lazda, kuri vadinama "krivūlė", su rašmenimis buvo senovėj lietuvių plačiai vartojama. Apie šią krivūlę istorikai rašė: dr. A. Ewald (37-143): "Ten (Romuvoj) gyveno atsiskyręs ir retai matomas galingas vyriausias Krivaitis, kuris prūsams latviams ir lietuviams siuntė savo pasiuntinį su žinoma lazda, kad jiems dievų valią paskelbus", prof. I. Jonynas (57-85): "Tą krivūlę žyniai (sen. liet.) ... po apylinkės šalis žmonėms į aukojimo vietą sukviesti", dr. M. Anysas (3-43): "Suvalkijoj ji buvo vadinama "krivūle" rantyta lazdelė su įspaustu raštu", dr. J. Baltrušaitis (8-70): "These so-called "krivūles" belong to chieftains and are passed from hand to hand in case of a summons or transmission of an order".

Ir šių laikų mūsų rašto tyrinėjimo duomenys rodo, jog lietuviškas raštas buvo daug anksčiau vartojamas, negu M. Mažvydo "Catechismusa Prasti Szadei" (1547 m.). Už tai byloja istoriniai šaltiniai: prof. dr. J. Lebedys (M. Daukša, Vilnius, 1963): "Senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai". Gal tiksliau būtų pasakyti, kad šie tekstai dar nėra visi surasti, nes 1962 m. Vilniaus u-to bibliotekoj buvo rasta knyga "Tractatus socerdotalis", 1503 m., kurios pabaigoj įrašyta lietuvių kalba poteriai, kas rodo, kad gali atsirasti ir daugiau senų lietuviškų tekstų. Mūsų proistorės žinovas prof. K. Jablonskis (Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947) taip pat mano, kad lietuviškas raštas daug seniau buvo vartojamas, negu ligi šiol laikoma pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).

Kad lietuviai senovėj turėjo savo runinį raštą tvirtina ištisa eilė mokslininkų: dr. C. Jurgėla (61-187), dr. L. Rhesa "De religionis christianae in Lithuanorum", Regiononti, 1819, 7 p., prof. A. Meyer "Et folk, der Waagner", Kobenhavn, 1895, 53 p., A. Jusaitis "The History of the Lithuanian Nation", U.S.A., 65 p., Vydūnas "Sieben hundert Jahre deutschlitauis-cher Beziehungen", 1932, 156 p., S. Daukantas "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" 10 p., dr. A. Račkus "Guthones", 1929, 352 p., A. Kirkor "Živopisnaja Rossia", Moskva, 1882, III, 28 p., prof. A. Benedictsen (10-54) ir visa eilė kitų istorikų bei mokslininkų.

Tokiu būdu visi aukščiau iškelti istoriniai šaltiniai ir gyvenimo faktai liudija, kad senovės lietuviai turėjo savo nuosavą runinio pobūdžio raštą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Kov 2008 23:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Senasis lietuvių raštas
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 245#M50245

Cituoti:

Hansas - 2008-03-19 12:51 AM

Neatsimenu kur, bet skaičiau, kad vis dėlto dar iki XIII-XIV a., kada Lietuvoje buvo pradėta rašyti senąja slavų ir lotynų kalbomis, egzistavo raštas, kurį žinojo tik kriviai, ir už paslapties išdavimą grėsė mirtis. Su krikščionybės įvedimu kriviai rašto paslaptį nusnešė į kapus. Raštų fragmentai liko, mes juos matome, bet perskaityti nemokame. Tai audimų raštai, kurie virto ornamentika, puošybos elementu. Kiek ši prielaida artima istorinei tiesai?

Cituoti:

Vors - 2008-03-19 6:25 PM

Ženklų sistema tai dar ne raštas. Pvz., nacionaliniame muziejuje galit rasti porą Lietuvoje rastų XVII-XVIII a medinių kalendorių, juose savita simbolių sistema.

O kas dėl rašto, tai štai kas gavosi, kuomet kažkoks beraštis Algirdo laikų meistras bandė "rašyti" :sm13: :

http://www.lietuvospilys.lt/data/neaiskus.htm

http://www.lietuvospilys.lt/images/lentele-psl.jpg

Švininė plokštelė su neaiškiais raštmenimis rasta tiriant plotą prie keltuvo į Gedimino kalną. Gal kas galit perskaityti?

Viena iš versijų, autorius Mindaugas Strockis - 370 Kb
http://www.lietuvospilys.lt/images/pdf/LenteleUni.pdf

Cituoti:

Šarmaitis - 2008-03-20 2:49 PM

Cituoti:

Questions - 2008-03-20 2:44 AM

kazkokiu budu wistiek zinios ar isakymai persiduodavo. pasitiketi vien zigunu pavojinga. turejo buti tikrumo zenklai, amuletai, krivules, kazkas bendro ir zinomo.

Knygyne mačiau knygą, kurioje sudėti kažkokio vokiečių tyrynėtojo darbai. Ten yra net 2 jo sudarytos lietuvių rašto abėcėlės. Tik nėra nurodyta, kokią raidę ar žodį kiekvienas ženklas atitinka. Aš tas abėcėles nufotkinau su telefonu. Jei neištryniau - galėsiu vėliau čia įdėti.

Cituoti:

Šarmaitis - 2008-03-21 8:32 AM

Cituoti:

Hansas - 2008-03-21 3:38 AM

Tikrai idomu butu pamatyti

Talpinu nuotraukas. Pasirodo, viena abėcėlė to tyrinėtojo net iššifruota. Gal kas nors atsimenat to tyrinėtojo vardą ir pavardę?

Nuotraukas žiūrėti:
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 245#M50245

Nuotraukas atsisiųsti:
http://forum.istorija.net/forums/get-at ... mentid=611
http://forum.istorija.net/forums/get-at ... mentid=612

Cituoti:

Šarmaitis - 2008-03-21 11:07 AM

Pirmoji abėcėlė, mano nuomone, identiška Luko Dovydo (?) abėcėlei:

http://forum.istorija.net/photos/show-a ... hotoid=623

http://forum.istorija.net/photos/show-a ... hotoid=624

http://forum.istorija.net/photos/show-a ... hotoid=625

Cituoti:

anonymus - 2008-03-21 2:57 PM

Taip. Perpaišyta iš plačiai žinomos "Vaidevučio" vėliavos.

Nuotraukos yra iš spalvotos knygos Carl von Schmith, Necrolithuanica

Knygos anotacija:

1863 metais datuotas Carlo von Schmitho (apie 1795–1797–1876) rankraštinis albumas „Necrolithuanica“ – išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje.

Didžiąją dalį šio darbo, kurio originalas šiandien saugomas Stokholme, Karališkosios senienų tarybos ir valstybinio istorijos muziejaus archyve, sudaro archeologinių radinių piešiniai (321 atvaizdas) iš tuometinės Lietuvos ir Baltarusijos vietovių.

Kiek kuklesnę, tačiau ne mažiau įdomią minėto albumo dalį sudaro mitologemų piešiniai (77 atvaizdai). Taigi Carlo von Schmitho siekta pateikti visuminį Lietuvos priešistorės vaizdą, į vieną vietą sujungti šio krašto archeologijos ir mitologijos tyrinėjimus.

Darbo vertę didina tai, kad dauguma šiame albume pavaizduotų archeologinių radinių ir mitologinių raritetų vėliau negrįžtamai dingo.

Cituoti:

Šarmaitis - 2008-03-21 3:37 PM

Cituoti:

anonymus - 2008-03-21 5:57 PM

Taip. Perpaišyta iš plačiai žinomos "Vaidevučio" vėliavos.

Nuotraukos yra iš spalvotos knygos Carl von Schmith, Necrolithuanica

Knygos anotacija:

1863 metais datuotas Carlo von Schmitho (apie 1795–1797–1876) rankraštinis albumas „Necrolithuanica“ – išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje. Didžiąją dalį šio darbo, kurio originalas šiandien saugomas Stokholme, Karališkosios senienų tarybos ir valstybinio istorijos muziejaus archyve, sudaro archeologinių radinių piešiniai (321 atvaizdas) iš tuometinės Lietuvos ir Baltarusijos vietovių. Kiek kuklesnę, tačiau ne mažiau įdomią minėto albumo dalį sudaro mitologemų piešiniai (77 atvaizdai). Taigi Carlo von Schmitho siekta pateikti visuminį Lietuvos priešistorės vaizdą, į vieną vietą sujungti šio krašto archeologijos ir mitologijos tyrinėjimus. Darbo vertę didina tai, kad dauguma šiame albume pavaizduotų archeologinių radinių ir mitologinių raritetų vėliau negrįžtamai dingo.

Antroji Karlo von Šmito abėcėlė skiriasi nuo T. Volanskio pateiktųjų abėcėlių. Beje, Volanskio pateiktoje Lietuvių pagonių abėcėlėje yra F raidė. Lietuvių kalboje anksčiau F raidės nebuvo. Taigi, arba abėcėlė yra klastotė, arba T. Volanskis neteisingai traktuoja tą ženklą, kuris, jo nuomone, reiškia F raidę.

Cituoti:

Žygeivis - 2008-03-21 9:23 PM

Teodoro Narbuto "Lietuvių tautos istorijoje" 1 tome gale yra antros čia pateiktos abėcėlės piešiniai (lietuviškame leidime - antroji abėcėlė pateikta kaip taip vadinama Biarmos abėcėlė - 386 puslapyje).

Ten ir daugiau įvairių artefaktų piešinių su įvairiais užrašais.

---------------------------------------------------------------------------

Ženklais, šiek tiek panašiais į pirmąją čia pateiktą abėcėlę ("Vaidevučio vėliavos"), yra iškaltas užrašas ant akmens netoli Kernavės - Dūkštų ąžuolyne netoli Karmazinų piliakalnio ir pilkapių - dabar vadinamas AIRĖNŲ AKMUO SU ŽENKLAIS.

Airėnų (Dūkštų) akmens ženklai (Vilniaus r.)
http://www.aruodai.lt/paieska/vaizdas.php?VId=2981

Akmens foto

Cituoti:

Kriwis - 2008-03-22 9:59 AM

Cituoti:

Hansas - 2008-03-19 3:51 AM

Neatsimenu kur, bet skaičiau, kad vis dėlto dar iki XIII-XIV a., kada Lietuvoje buvo pradėta rašyti senąja slavų ir lotynų kalbomis, egzistavo raštas, kurį žinojo tik kriviai, ir už paslapties išdavimą grėsė mirtis.

Su krikščionybės įvedimu kriviai rašto paslaptį nusinešė į kapus. Raštų fragmentai liko, mes juos matome, bet perskaityti nemokame. Tai audimų raštai, kurie virto ornamentika, puošybos elementu. Kiek ši prielaida artima istorinei tiesai?

Germanai nors runas ir tikrai naudojo, tačiau jų panaudojimo paminklų taip pat ne kažkas. Ten "krikščionybės gynėjai" taip pat daug paminklų išnaikino.

Tačiau liaudyje išlieka ir gyvų tradicijų. Viena iš tokių, kaip pavyzdys, yra išlikusi tradicija dailidžių amate pas vokiečius. Tradiciškai pas juos yra naudojami "fachwerk" tipo stulpinės konstrukcijos pastatai.

Tokio pastato statybos proceso metu visi balkiai yra sužymimi "runomis". Taip daroma todėl, kad esant reikalui, pavyzdžiui gavus kraičio pastatą, galima jį būtų pervežti į naują vietą. Šios žymėjimo sistemos yra mokoma profesinėje mokykloje.

Manau tai pavyzdys kaip liaudyje išliko senųjų tradicijų atspindžiai. Tam, kad naudoti tokias runas "rašyti" šiuolaikine prasme nereikia mokėti. Tai būtent lokalaus specifinio panaudojimo pavyzdys. Beje tokius žymenis teko matyti Kauno senamiesčio viduramžių pastato pastogėje. Buvo sužymėtos gegnės.

Kalbant apie raštą tikriausiai reikia atskirti du aspektus:

1.Raštas nebuvo masiškai naudojamas dėl jo perdavimo kitiems ribotumo (nebuvo nei daug skaitančių, nei rašančių), todėl jis galėjo būti naudojamas tik siaurose, specifinėse sferose: magiški ženklai ant ginklų, vėliavų, kalendorių, paminklinių akmenų ir t.t). Kita vertus nebuvo masinio leidimo rašto kūrinių ir techninės galimybės. Todėl spausdinimo atsiradimas ir yra laikomas perversmu raštijos plitime.

2. Egzistavo stipri žodinė informacijos perdavimo kultūra, kurios pavyzdžių turime beveik visose žinomose kultūrose. Akivaizdu, kad tai ir šiandien dar patikimiausias šaltinis istorijos eigoje. Seniausios žmonijos žinios yra išlikusios būtent dėl to, kad tokia informacijos sistema egzistavo.

Norėti, kad lietuviai būtų išimtis šioje srityje, yra utopinis noras. Esminė problema yra kita: perėjimas nuo žodinės sistemos prie pasikliovimo rąšto sistema buvo nesklandus ir žinios nebuvo perduotos.

Priežastis tam yra ir tai, kad vyko perėjimas prie svetimos religinės sistemos, todėl ideologiškai išsaugojimas seno paveldo galėjo būti suvokiamas kaip kompromitacija. Pagoniškos šaknys buvo veikiau minusas, nei vertybė.

Čia ir atsiskleidžia tuometinio elito ribotas suvokimas vykstančių procesų. Jiems nebuvo skirtumo ką valdyti - kitataučius ar saviškius. Tautiškumo ir tradicijų išsaugojimo sąvokų visai neegzistavo.

Kai sluoksnis, kuris galėjo šį procesą tęsti tapo "velnio tarnais", žodinė tradicija degradavo iš valstybinio lygmens į buitinį, atitinkamai ir savo turiniu.

Plačiau čia:

Mindaugas Peleckis. Ar lietuviai turėjo runas?
http://www.radikaliai.lt/radikaliai/361 ... rejo-runas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 22 Kov 2008 19:14. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 20:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas

Runos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=6#M58117

Kreivėnų-Alksnėnų akmuo

http://www.punskas.pl/MUZIEJAI/jotvingi ... rona_1.htm
http://www.ausra.pl/0712/akmuo.htm

Bronius Kviklys trečiajame „Mūsų Lietuvos“ tome apie Punsko kraštą rašo: „Tuojau į šiaurę yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius.

Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas.

Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę“.

http://www.punskas.pl/MUZIEJAI/jotvingi ... UO-JOT.jpg

Kaitri birželio vidurio priešpietė. Punsko „Aušros“ leidyklos automobilis smagiai rieda siauru, vingiuotu kaimo vieškeliu Budzisko perėjos link, palikdamas tolumoje dulkių debesis. Važiuojame kupini vilties surasti paslaptingą Kreivėnų-Alksnėnų akmenį, apie kurį rašant tiek daug rašalo išlieta, kuris per šimtmečius aitrino istorijos specialistų ir mėgėjų protus. Automobilį vairuojantis Seinų apskrities viršininko pavaduotojas, „Aušros“ leidyklos direktorius, mūsų krašto praeities mėgėjas Romas Vitkauskas apie šį senovės istorinį objektą pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų.

http://www.punskas.pl/MUZIEJAI/jotvingi ... /akmuo.jpg

– Kai grįžau iš komandiruotės, – pasakoja jis, – mūsų valsčiaus sekretorė Birutė kalbėjo man apie įdomaus svečio iš Latvijos apsilankymą. Svečias, kaip pasakojo Birutė, atvyko į Punską dėl kažkokio Alksnėnų akmens.

Deja, Romui nepavyko su juo asmeniškai susitikti. Po metų kitų gavo iš Latvijos lakonišką laiškelį, kuriame Andrius Mičiulis trumpai užsiminė apie Kreivėnų-Alksnėnų senovės paminklo paieškas.

Į pokalbį įsiterpia ir mūsų kelionės bendras – Punsko valsčiaus įstaigos Civilinės būklės skyriaus darbuotojas Valentas Uzdila. Jis papasakoja įdomią Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją.

Vieną 1992 m. vasario dieną ateina į Civilinės būklės skyrių Kreivėnų kaimo gyventojas Vincas Grimalauskas (1913-1997 m.) ir rodo Andriaus Mičiulio iš Latvijos laišką. Atsiųstame žemėlapyje prašoma nurodyti Grimalauskų sodybą, kelią, kuriuo minėtąjį akmenį vežė, ir vietą, kurioje jį perdavė Lietuvos sienos apsaugos tarnybos pareigūnams. Vinco Grimalausko tvirtinimu, šis paslaptingas akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjęs greta kitų akmenų ant nedidelio kalnelio, nedirbamame lauke, 70 metrų nuo jų sodybos.

1936 m. Lietuvos sienos apsaugos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbina Vinco tėvą Joną akmenį pervežti per sieną, nes šis senovės paminklas Lietuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį sunaikinti. Sutartą dieną ir valandą Jonas Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lietuvos pusėn, palieka jį Bartnykų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą. Po savaitės, kaip pasakojo tada Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo. Apie tolesnį jo likimą jis nieko daugiau negirdėjęs. Vinco Grimalausko teigimu, akmenyje buvę iškalti keisti, nesuprantami ženklai. Žmonės jį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Sukurta apie šį akmenį nemažai padavimų, kaip antai pasakojimai apie aukso katilą, užkastus lobius, Napoleono karius ir kt.

Privažiuojame Lenkijos ir Lietuvos sienos perėją. Lietuvos poste mus sutinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vadas majoras Rimantas Kundreckas. Vaišina arbata, klausinėja apie mūsų paieškos tikslą. Pasakojame jam šio nepaprasto akmens istoriją.

Istorinėje-archeologinėje literatūroje akmuo minimas jau XIX šimtmetyje. Marijampolės mokytojas apie jį rašė:

„Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini spaudoje šį senovės paminklą. 1935 m., prasidėjus visuotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities viršininko įgalioti asmenys akmenį suranda. Bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka nebaigta, o akmuo paliekamas be priežiūros. Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio. Po Antrojo pasaulinio karo akmuo yra priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergždžios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldinami iš savo namų, o Alksnėnų kaimas atsiduria uždaroje pasienio zonoje, kas ne vienam tyrinėtojui užkerta kelią.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surastas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pasienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senųjų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).

1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro specialistai suorganizavo ekspediciją, kurioje dalyvavo Archeologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vilius Fokas, gyvenantis Kaune. Akmuo buvo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinaitėse. Minėtina, kad jam grėsė dideli pavojai. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.

Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius, linksmas ir žvalus iš Kalvarijos kilęs marijampolietis, mielai sutinka nuvežti prie Kreivėnų-Alksnėnų akmens. Išsileidžiame Lietuvos pasieniečių ratais į uždarą pasienio zoną. Žmogaus nepaliesta gamta ir žavi, ir kelia nerimą. Pravažiavę nepaprasto grožio Giluišių ežerėlį, 500 m nuo Šeštokų-Varšuvos geležinkelio, 220 m į rytus nuo Šaltinių upelio, sustojame Senųjų Alksnėnų kaimo kapinių pakraštyje. Šios kaimo kapinės įrengtos 3–4 m aukščio, 100 m ilgio ir 40 m pločio kalvoje. Kitados jas juosė 1 m akmenų tvora, kuri, matyt, rusų pasieniečių buvo išardyta. Kapinėse dar yra 7 akmenys, kuriais kitados buvę sutvirtinti kryžiai (o gal tai koplytėlės pamatas?).

Prie pat Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio) Kreivėnų kaimo kelelio, netoliese buvusios Broniaus Švedo sodybos, guli mūsų ieškinys – garsus senovės paminklas, Kreivėnų-Alksnėnų akmuo. Tai pilkai rusvos spalvos stambiagrūdis granitas, 90x70x35 cm dydžio.

Ženklai viršutinėje plokštumoje iškalti 38 cm ilgio ir 21 cm pločio plote. Jie septyni, vidutiniškai 7 cm aukščio, gerokai apdūlėję.

Viena viršutinė raidė panaši į lotynišką V (išgaubtais šonais), kitos (po dvi) – į J, apverstą G, Q (tik keturkampę ir su uodegėle ne į kairę, bet į dešinę), stilizuotą W (lankelis su brūkšneliu viduryje), stilizuotą O (trikampė, viršūne į viršų, plokštuma į apačią) ir Z. Kitados dr. J. Basanavičius teigė, kad akmenyje iškalti ženklai panašūs į Mažosios Azijos rašto ženklus.

Gal tai veikiau dingusios istorijos verpetuose jotvingių genties raštaženkliai? Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius parodo mums tolumoje nusidriekusią Senųjų Radiškių stotį, kurioje 1918 m., lenkams užėmus Punską, įsikuria Punsko valsčiaus valdyba ir milicininkai. Dar vienas žvilgsnis iš anapus sienos į nuostabiai nusidriekusį jotvingių Eglinės piliakalnį, ir jau riedame siauru ir duobėtu keleliu atgal. Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos poste atsisveikiname Kalvarijos užkardos vado pavaduotoją, dėkodami jam už informaciją ir suteiktą pagalbą.

Sigitas BIRGELIS

Straipsnio komentarai
http://www.ausra.pl/0712/idek.php?fname=akmuo.htm

Šventi sužeidimai
http://www.punskas.pl/AKTUALIJOS/07/runa.htm

http://www.punskas.pl/AKTUALIJOS/07/5.jpg

http://www.punskas.pl/AKTUALIJOS/07/3.jpg

Jei blogas žodis įsirėžia į žmogaus širdį labiau nei į akmenį, tai jis, šventraščio žodžiais tariant, žvirbliu išskridęs galįs jaučiu sugrįžti. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl žmogus prieš išsakydamas žodį pradėjo jį fiksuoti akmenyje ar molio lentelėje, pirmiausia piešiniais, vėliau skiemenim ir raidėm. Senosios legendos byloja, kad rašto kilmė dieviška ir šventa. Taigi jei rašto kilmė dieviška, tai pirmojo rašto kalba, be abejo, buvusi runa. Dieviška ta tauta, kuri prieš tūkstančius metų runomis pradėjo fiksuoti informaciją...

Nusistovėjusi nuomonė, kad „runa“ esąs skandinavų kilmės žodis, kad jomis rašė švedai, danai, norvegai... Gal ir rašė, bet jos jiems šiandien taip pat paslaptingos, kaip ir pats žodis “runa“. Beje, jis nesvetimas aisčiams. Latviai dar ir šiandien sako: „Riga runa“ (Kalba Ryga).

Mažiau išprususiems Skaitytojams skubu paaiškinti, kad runa – tai paveikslėlių arba skiemeninis garsų raštas (žodis „runa“ reiškia rašyti, braižyti, brėžti, įbrėžti, raižyti, rėžti, rodyti, taip pat sužeisti, įpjauti). Tik romijant (sužeidžiant paviršių) kaulo, bronzos, aukso, sidabro, vario, titnago dirbiniuose, klintyje, akmenyje, ant uolų, sienų buvo galima palikti informaciją. Runos ir hieroglifai – tai tie patys šventi sužeidimai – romijimai. Sužeidus kūno paviršių atsiveria žaizda. Lenkų kalbos žodžiai „rana“, „ranić” fonetiškai ir dalykiškai „runai“, „runojimui“ atrodo labai giminingi. Ar tai dar vienas žmonijos praeities ir kalbos reliktas? Taigi kalba (runa) gali sužeisti ne tik akmens ar metalo paviršių, bet ir žmogų. Sužeisti jo kūną, įbrėžti ir sužaloti sielą!

Marijampolėje gyvenąs žmogus, Juozas Šeinys, vienas iš nedaugelio runų žinovų ir aiškintojų, kelių knygų apie runas autorius, nemanąs, kad lietuviai neturėję rašto, nes jie, kaip ir skitai, nuo senų senovės rašę hetitų runomis. Galima tikėti, galima ir ne, kad lietuviai esą hetitų palikuonys, kad tai ta pati gentis, kuri senuose žemėlapiuose įvardyta kaip Semohetijos gyventojai. Jei Sūduvos vardas runose užrašytas, kaip teigiama, prieš penkis – šešis tūkstančius metų, o sūdujai (sūduviai) sakėsi esą Odisėjo palikuonys, tai kodėl taip noriai trumpinam savo tautos praeitį ir menkinam gimtosios kalbos reikšmę? Daug tautų tiesia rankas į aisčių kalbas, steigia savo universitetuose baltistikos katedras, mokosi kalbos. O mes ar mokame įvertinti, ką turime? Ar lankiusiems sustiprintos aglų kalbos pamokas mūsų jaunuoliams dar reikalinga gimtoji kalba, tiek amžių gyvavusi visuomenės paraštėje?..

http://www.punskas.pl/AKTUALIJOS/07/4.jpg

Nebuvo istorija mūsų Lietuvėlei palanki! Ne per ilgai džiaugėmės Mindaugo ir Vytauto valstybės galybe. Liublino unija pavertė ją „Naująja Lenkija“, ir visiems, kas save laikė kilmingais, garbingais, raštingais, derėjo rašyti ir kalbėti lenkiškai, nes kalbėti nepaprastai gražia ir sena indoeuropiečių kalba daugeliui pasirodė mužikiška, menka ir žemiška.

Didelis lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius 1832 m. užrašė: „Litwo, ojczyzno moja“, o kad lietuvių kalba tinkama tik buitiniams reikalams, buvo įsitikinęs net ir „Anykščių šilelio“ autorius, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Po abiejų valstybių užgrobimo Lietuva tampa carinės Rusijos provincija – Severno zapadnij kraj. Po Sausio sukilimo caras draudžia raštą lotyniškais rašmenimis, aršiai persekioja lietuvių švietimą. Nutautėjimas vyksta ir per Bažnyčią. Bet įvyksta neįmanoma. Tauta, atsidūrusi ant nebūties slenksčio, nepaprastai priešinasi. Aušta knygnešių ir daraktorių epocha, kurią vainikuoja tautos atgimimo sąjūdis ir 1918 m. atgauta nepriklausomybė. Per 22 tarpukario metus nuveikta nepaprastai daug, padėti tvirti valstybingumo pamatai, bet viską nušluoja Antrasis pasaulinis karas, antroji sovietų okupacija, tremtis, tautos genocidas. Lietuvių tautos sąmonės žadintojų laukia amžinojo įšalo žemė, o domėtis sovietizuota istorija tolygu tautos išdavystei...

Nors ir neilgai su Juozu Šeiniu bendravęs, supratau, kad runas galima skaityti, kaip tai darė mūsų protėviai prieš šešis ar septynis tūkstančius metų. Taigi jei ši sena hetitų kalba – runa – gali atrakinti duris į žmonijos senąjį pasaulį, įminti civilizacijos mįsles, kodėl nepaklusti vaizduotės gaivalui ir nebandyti sužinoti, kokį ji aprašo pasaulį, kokius senosios pagonybės laikus, kokį gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, kaip tai bando daryti marijampolietis Juozas Šeinys?

Su Juozu Šeiniu susipažinau „nei per anksti, nei per vėlai, o pačiu laiku“ – birželio 13 d. Punske vykusioje konferencijoje „Terra Jatwezenorum“. Nuvykome tąsyk prie istorinio Kreivėnų-Alksnėnų akmens, kurio raštiženkliais kitados domėjosi dr. Jonas Basanavičius. Juozas Šeinys giliai susijaudinęs patikino:

– Tai senoji aisčių (sūduvių) runa. Kas protauja ir domisi, pasinaudodamas mano knygose pateikta abėcėle, senoviniais runų ženklais, gali pats šį užrašą perskaityti. Aš tai padarau per 2 minutes. Ant jo sūduviškai užrašyta... kas lietuviškai skambėtų: „Čia Jogailos jo dušiai žėglius sudėjo tarnai čia Sudujos čia Gildujos“. Ne aukso ar sidabro puodai užkasti, bet įvardytas istorinis faktas. Šis akmenėlis buvęs ribos ženklas tarp jotvingių (sūduvių) Sūdujos ir Gildujos genčių. Šitų ženklų mūsų protėviai šventai laikėsi, prie jų duodavo priesaikas... Jis jiems buvo šventas... Todėl saugokime jį...

Broniaus Kviklio trečiajame „Mūsų Lietuvos“ tome skaitau: „Tuojau į šiaurę yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius. Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas. Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę“.

– Ar akmuo gali būti gyvas? – klausiau Lietuvos alpinistų, atvykusių pažiūrėti Kreivėnų-Alksnėnų akmens.

– Akmuo yra gyvas, – savo nuostabai išgirstu alpinistų atsakymą. Tarp jų – Vladas Vitkauskas – pirmasis Lietuvos alpinistas, iškėlęs Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (8848 metrų, 1993 m. gegužės 10 d.), Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T. Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika).

Smagu skaityti Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją. Istorinėje-archeologinėje literatūroje jis minimas jau XIX šimtmetyje. To amžiaus viduryje Marijampolės miestelio mokytojas užrašo: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini šį įdomų istorijos paminklą. 1935 m., prasidėjus visuotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities Lazdijuose viršininko įgalioti asmenys akmenį suranda, bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka nebaigta. 1936 m. Lietuvos sienos apsaugos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbina Kreivėnų (tada Alksnėnų) kaimo ūkininką Joną Grimalauską akmenį pervežti per sieną. Mat „šis senovės paminklas Lietuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį sunaikinti“. Sutartą dieną ir valandą Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lietuvos pusėn, palieka jį Bartnykų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą. Po savaitės, kaip vėliau pasakojo Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo, o apie tolesnį jo likimą daugiau jis negirdėjęs. Akmeniui grėsė dideli pavojai. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.

Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio. Po Antrojo pasaulinio karo akmuo yra priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergždžios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldinami iš savo namų, o Alksnėnų kaimas atsiduria uždaroje sienos zonoje, kas tyrinėtojams užkerta kelią.

Pagaliau Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surandamas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pasienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senųjų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).

1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro specialistai organizuoja ekspediciją, kurioje dalyvauja Archeologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vilius Fokas, gyvenantis Kaune. Akmuo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinaitėse.

(...)

Sigitas BIRGELIS

PS Lietuvai ir Lenkijai įstojus į Šengeno erdvę akmuo lankytojams prieinamas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 11 Bir 2009 17:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Knygos, runos, žemėlapiai apie Lietuvos ir baltų istoriją - foto ir trumpos anotacijos

http://foto.delfi.lt/album/9069/?page=1
http://foto.delfi.lt/album/9069/?page=2
http://foto.delfi.lt/album/9069/?page=3

Nuosekli peržiūra
http://foto.delfi.lt/picture/316913/

Autoperžiūra (nustatyti 1 ar 3 sek. ir spausti "Rodyti")
http://foto.delfi.lt/slide_show/9069/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Bal 2010 23:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Runos Lietuvoje

http://lt.wikipedia.org/wiki/Runos_Lietuvoje

Runos, arba tikėtinos runos Lietuvoje aptinkamos tik ant kai kurių mitologinių akmenų. Nedidelė lietuvių humanitarų dalis mano, kad ant minėtų akmenų iškaltus neaiškios paskirties ženklus galima laikyti runomis ar iš runų abėcėlės „pasiskolintais“ kultinės paskirties ženklais; galima šių į runas panašių ženklų sąsaja su vikingų epochoje dalį dab. Lietuvos kolonizavusiais išeiviais iš Skandinavijos nėra specialiai tyrinėta.

Mėgėjiškuose rašiniuose vad. „lietuviškųjų runų“ tema šių runų egzistavimo problema paprastai neskiriama nuo runų vartojimo pagoniškoje Lietuvoje (iki XIV a. pab.) problemos. Patikimuose šaltiniuose žinių apie hipotetinių „lietuviškųjų runų“ egzistavimą nėra, tačiau nuo XIX a. kai kurie romantinės istoriografijos krypties atstovai bei daugelis istorikų mėgėjų ne kartą bandė įrodyti, kad pagoniškoje Lietuvoje lietuvių kalbai pritaikytos runos buvo vartojamos.

T. Narbutas yra aprašęs nemažai neva pagoniškosios Lietuvos pinigų bei antspaudų su runomis. 1835 m. išleistame „Lietuvių tautos istorijos“ I tome (III lentelė, 10 pav.) jis paskelbė „Sidabrinio pinigo su Lietuvos kunigaikščio atvaizdu ir įrašu runomis“ piešinį (iš kt. šaltinių apie tokias LDK tariamai kaldintas monetas nėra žinoma); viename Lydoje rastame antspaude Narbutui, jo paties tvirtinimu, esą net pavykę išskaityti runomis įrašytą Mindaugo vardą.

T. Narbutas yra publikavęs ir Ignaco Volskio 1792 m. A. Čartoryskiui rašytą laišką, kuriame pasakojama apie tai, kad kažkoks Novakovskis Lydos pilies griuvėsiuose rado medinių lentelių, kurios buvusios prirašytos į jokius mokslui žinomus nepanašiais rašmenimis ir žalvariniais kabliais sukabintos į savotiškas knygas; pasak I. Volskio, tose knygose esą galėję būti surašyti „senovės Lietuvos įstatymai“.

1907 m. J. Basanavičius „Lietuvių tautoje“ (1 knyga) paskelbė straipsnį „Karaliaus Mindaugo žymiaspaudis (sigilis)“, kuriame aprašė Mindaugui priskiriamą antspaudą su runomis rašyta legenda. Jis esą buvo rastas Naugarduko apskrityje ir pateko į baltarusių archeologo Henriko Taturo rankas.

Tačiau, anot istoriko I. Jonyno, visa šio antspaudo koncepcija yra tapati Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos mažojo antspaudo koncepcijai[1].

Tariamajame „Mindaugo antspaude“ pavaizduotas Vytis, kurio skyde matyti Vyčio kryžius, o toks LDK monarcho antspaudo Vyčio vaizdavimas nusistovėjo tik po XIV a. pab. (patikimai nustatyta, kad dvigubą, arba vad. lietuviškąjį kryžių į lietuviškąją heraldiką ne anksčiau kaip 1386 m. įvesdino didysis kunigaikštis Jogaila). Taigi, vadinamasis „Mindaugo antspaudas“ yra neabejotinas falsifikatas.

„Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“).

Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje).

Išnašos ir nuorodos

1. ↑ Jonynas I., Lietuvos didieji kunigaikščiai, V., 1996, p. 174−175.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Dainavis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Geg 2010 11:39

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142

macepe rašė:

Abi nuorodos neveikia

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 10 Bal 2012 15:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Taip, deja, senosios nuorodos jau "numirė".

Štai čia yra apačioje bendrame paveiksliuke, šone, Gardino herbas, o plačiau ir didesnį herbo vaizdą (didelio žemėlapio viršuje) žiūr. temoje:

Gardino herbas
viewforum.php?f=65

Prikabinti failai:

d10k01t03k_il3.jpg [ 197.7 KiB | Peržiūrėta 17295 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 05 Spa 2012 16:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Tęsėjas rašė:

Ir štai 1387 metais Jogaila prie Vilniaus katedros savo rankomis užgesino kelis tūkstantmečius degusią mūsų arijų-baltų protėvių šventąją ugnį. Lietuva buvo pakrikštyta prieš tautos valią.

Kad neišliktų arijų-baltų istorinių paminklų, jie buvo fiziškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kad nebūtų išsaugota mūsų protėvių istorinė ir dvasinė atmintis - buvo fiziškai naikinami visi, kurie tiktai galėjo ją išsaugoti, o vėliau ir perduoti, sekančioms kartoms. Mūsuose fiziškai buvo sunaikinti ir runų raštu mokantys skaityti bei rašyti žmonės, ir visi artefaktai su runomis.

Kadangi Skandinavijos šalyse krikščionybė nesusidūrė su tokiu pasipriešinimu, joje ir artefaktai su runomis nebuvo išnaikinti.

Hipotezė įdomi, tačiau faktai rodo ką kitą:

1. Visų pirma, Skandinavijoje pasipriešinimas krikštui buvo ne ką mažesnis nei Lietuvoje - kaip tik dėl to labai daug kilmingų vikingų pasitraukė iš Skandinavijos (tame tarpe ir į Islandiją bei Ameriką).

2. Kaip žinia, baltai gyveno nuo dabartinio Berlyno ir Varšuvos iki Maskvos, Kursko, Oriolo, Kijevo. Taigi, ir ten turėjo būti runų raštų baltų kalbomis - juk ten krikščionybė atėjo panašiu laiku, kaip ir į Skandinaviją.

Taigi, pagal Tęsėjaus hipotezę šiose vietose, kaip ir Skandinavijoje, neturėjo krikščionys naikinti senųjų akmenų su runų įrašais, jei tokie čia buvo....

Bet, deja, nėra apie tai jokių užuominų - tame tarpe ir krikščionių bizantiečių bei rusų metraščiuose...

3. Kaip tik todėl, jog Lietuva buvo pakrikštyta beveik 400 metų vėliau nei Skandinavija bei įvairios kitų baltų žemės, joje turėjo išlikti daug daugiau įvairių runų rašto pavyzdžių, nes neįmanoma buvo sunaikinti viską, jei ir būtų tai daroma.

4. Tačiau juk Lietuvoje ir kitose baltų žemėse išliko galybė kitų įvairių akmenų su pagoniškais simboliais, dubenimis žalčiams maitinti ir pan., o tai įrodo, kad tokie pagoniški akmenys, jei ir buvo tyčia naikinami Lietuvoje, vis tiek išliko labai gausiai.

Taigi, turėjo bent keli išlikti ir su runomis.

Tačiau jų - bent jau iki šiol - taip ir nerasta. O tai rodo, kad Lietuvoje runų raštas, jei ir buvo naudojamas, tai labai menkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 05 Spa 2012 19:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Tęsėjas rašė:

VYKINGAI

Vykingų genties vardas puikiai liudija, ir tuo niekas negali paneigti, kad jie buvo viena iš daugelio lietuvių protėvių genčių, gyvenusių Baltijos jūros krante ir ne tiktai šiauriniame. Dėl tuo metu vyravusio vis dar šalto klimato, Skandinavijos gilumoje gyvenimas tiesiog buvo neįmanomas. Tikėtina, kad ir artefaktai su runomis Skandinavijoje atrandami dažniausiai netoli nuo Baltijos jūros kranto.

Vykingai vakaruose, ir konkrečiai Grenlandijoje bei Islandijoje apsigyveno ne bėgdami nuo krikščionybės, bet vykdydami mūsų protėvių šalies Gardarikijos valdovų strategiją - apgyvendinti ir įsisavinti vakaruose esamas negyvenamas salas. Tai liudija ir tas faktas, kad 982 metais pirmasis į Grenlandiją nuvykęs vykingų vadas Eirikis Rudasis netrūkus apsikrikštijo.

KULTŪROS PĖDSAKŲ NAIKINIMO MENAS

Tamstai vertėtų pasiskaityti lietuvių kilmės lenko archeologo Kosciuškos knygutę apie jo archeologinius darbus, vykdytus Kerčėje, ir apie jo raštus pačiai Rusijos carienei, kuriuose jis skundėsi jai, kad valstybinę užduotį vykdyti jam trukdo greta apsigyvenę vienuoliai, kurie vietoje to, kad senas šventyklas restauruotų, jas griaudavo ir iš jų akmenų greta statydavo naują šventyklą.

Baisiausia tai, kad visus akmenyse esamus RAŠTUS ir BARELJEFUS jie sąmoningai dėdavo į mūro vidų, kad jie amžiams dingtų iš žmonių akių!!!

1. Vikingų vardas niekaip neliudija jų būtent baltiškos kilmės, nes jis kilęs iš šiaurės germaniško (skandinaviško) žodžio vik ("kelionė", "žygis") su standartine germaniška priesaga -ing, reiškiančią veiksmą (lietuvių kalboje ši, iš senųjų indoeuropiečių paveldėta, priesaga irgi yra, bet jos reikšmė kiek kitokia - būdvardinė (viltingas, kūrybingas, veiksmingas ir pan.)).

O tai, kad lietuvių žodis "vyk-ti" turi tą pačią šaknį, irgi tik parodo, kad ir senovės baltai, ir senovės germanai yra kilę iš tų pačių bendrų protėvių. Deja, jie buvo bendri keliais tūkstančiais metų anksčiau, nei atsirado vikingai.

P.S. Beje, nei kiek neabejoju, kad vikingų būriuose (ypač plaukiojusiuose į Gardarikę) buvo ir baltų genčių (ypač prūsų bei kuršių) žmonių, kadangi vikingų gyvenvietės-kolonijos prūsų ir kuršių žemėse buvo įkurtos dar 8-9 amžiuose.

Tai patvirtina daugybė archeologinių radinių (įskaitant Truso miestą ir gyvenvietę Nemuno saloje Rusnėje, Apuolės antpuolis) bei pačių vikingų sagos, įvairios kronikos bei užrašai tais pačiais runų ženklais akmenyse Skandinavijoje.

Deja, jie parašyti ne baltų kalbomis, o senosiomis skandinavų - šiaurės germanų - kalbomis.

2. Jei Lietuvoje akmenys su runų įrašais irgi būtų įmūryti į pamatus ar sienas, tai, be abejo, bent jau vieną tokį akmenį iki mūsų dienų tikrai kas nors būtų radęs - tuo labiau, kad daugybė katalikiškų bažnyčių ir ypač vienuolynų buvo sugriauti dar carizmo laikais.

O ir dabar vykdoma daugybė perstatymų, griovimų ir archeologinių kasinėjimų.

Trumpai kalbant, pasikartosiu - kol nebus rastas bent vienas įrašas runomis, parašytas kokia nors senąja baltų kalba (tarme), tol galime kalbėti tik apie galimybę, jog senieji baltai irgi galėjo žinoti - ir vartoti - runų raštą.

P.S. Esu surinkęs įvairią informaciją apie neaiškios kilmės užrašus, rastus kur nors buvusiose baltų žemėse, temoje:

Ženklai ir užrašai ant akmenų, kaulų, puodų šukių ir kt. Dubeniuoti akmenys.
viewtopic.php?f=98&t=139

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Ar lietuviai turėjo runas?

Parašytas: 11 Rgp 2016 18:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Ar lietuviai turėjo runas?

http://www.radikaliai.lt/radikaliai/361 ... rejo-runas

Mindaugas Peleckis
2016 m. Rugpjūčio 11 d., 14:07

Vieno atsakymo nėra, tačiau kai kurie radiniai leidžia manyti, kad lietuviai (baltai, aisčiai) runas turėjo. Jas turėjo ir keltai, skandinavai, turkai, vengrai.

Metalinė plokštelė iš Žemutinės pilies archeologinių radinių (rasta 2003 metais vasarą, datuojama XIV a.).

Praėjo 13 metų. Vis dar neaišku, ką tie simboliai ir raštai reiškia, nei pačios plokštelės paskirtis.

Žinoma tik dr. Mindaugo Strockio 2003 m. iškelta, bet dar nieko tvirtai neišsprendžianti hipotezė apie dalies ženklų graikišką kilmę ir sąsają su Algirdo vardu bei titulu (basileus).

M. Strockis 2016 08 11 pakomentavo:

"Nieko tiksliai kaip mokslininkas negaliu pasakyti. Tiesiog yra per mažai medžiagos, per mažai rašmenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas. Kol kas tai vienintelė tokia rasta plokštelė."

Dr. Liberto Klimkos manymu, runų kalendoriai Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur, egzistavo. Tai liudija ir vienas jų, rastas ir laikomas Nacionaliniame muziejuje.

Ar šis runų kalendorius susijęs su M. Strockio rastąja plokštele, kol kas pasakyti niekas negali. Lietuvoje panašūs tyrinėjimai nevykdomi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ar lietuviai turėjo runas?

Parašytas: 12 Rgp 2016 18:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Žemutinės pilies lentelės įrašas

http://www.lietuvospilys.lt/images/pdf/LenteleUni.pdf

Mindaugas Strockis
mindaugas.strockis@flf.vu.lt

ŽEMUTINĖS PILIES LENTELĖS ĮRAŠAS

2003 m. birželio mėnesį žemutinės pilies teritorijoje rasta švininė plokštelė su įrašu, datuojama XIV amžiumi: įrašą sudaro dvi eilutės.

Pirmosios eilutės pradžioje ir pabaigoje yra kryžiaus pavidalo ženklai. Tikriausiai jie yra puošmenos, nelaikytinos rašmenimis.

Likęs pirmosios eilutės tekstas susideda iš dviejų dalių: pradžioje eina du simboliai, labai panašūs į senuosius lietuvių žymenis (asmeninius ženklus). Žr. Gudavičius, žymenys, p. 99-105.

Likęs pirmosios eilutės tekstas galėtų būti netiksliai nukopijuotas įrašas graikų kalba uncialinėmis didžiosiomis raidėmis.

Galima spėti, kad originalus graikiškas tekstas, skirtas graviruotojui kopijuoti, buvęs užrašytas graikų raštininko rašalu ir plunksna ant kokios nors rašomosios medžiagos skiautės.

Neraštingas graviruotojas galėjo tekstą iškraipyti, nejučia jį stilizuodamas pagal lietuviškųjų žymenų formą.

Galbūt originalus įrašas buvo net keletą kartų kopijuojamas, kaskart vis labiau iškraipant.

DLK Algirdo dvare be abejonės būta graikų raštininkų, kadangi žinomas graikiškas Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui.

1370 m. laiške Algirdas savo titulą verčia βασιλεύς (basileus, karalius), t. y. jis laiko savo titulą lygiu Bizantijos imperatoriui.

Laiško fragmentai: Ἀπὸ τὸν βασιλέα Λιτβῶν τὸν Ἄλγερδον ("Nuo lietuvių karaliaus Algirdo"), ὁ βασιλεὺς ὁ Ἄλγερδος ("karalius Algirdas").

Konstantinopolio patriarcho dokumentai Algirdą tituluoja žemesniu titulu ῥήξ (rex, lotynų kalbos skolinys Bizantijos graikų kalboje; apytiksliai irgi "karalius"): τῷ πυρσολάτρῃ ῥηγὶ τῶν Λιτβῶν Acta I, 524 ("ugnies garbintojui lietuvių karaliui"); ὁ 2μέγας ῥὴξ τῶν πυρσολατρῶν Acta II, 117; Pfitzner 53 ("didysis ugnies garbintojų karalius").

Pats Algirdas titulą ῥήξ 1370 m. laiške vartoja tik kalbėdamas apie sau pavaldžius kunigaiköčius: τὸν γυναικάδελφόν μου, τὸν ῥῆγα Μιχαὴλ ("mano žmonos brolį, kunigaikštį Mykolą"); τὸν γαμβρόν μου, τὸν ῥῆγα τὸν Μπορίσην τοῦ Χαμηλοῦ Νοβογραδίου ("mano žentą, žemutinio Naugardo kunigaikštį Borisą").

Algirdo vardas jo paties 1370 m. laiške transkribuojamas tiesiogiai iš lietuvių kalbos: Ἄλγερδος (Algerdos), be slaviškos formos Olgierd tarpininkavimo.

Konstantinopolio patriarchato dokumentai, rašyti ne paties Algirdo raštininkų, jį vadina Urgeldu ir pan. (užfiksuota naudininko linksnio forma τῷ Οὐργέλδῳ Acta I, 524).

E. Gudavičiaus Lietuvos istorijos 129 p. galima pamatyti Algirdo antspaudo reprodukciją. Antspaude yra kiriliškas užrašas (Algirdo vardas rašomas Olger) ir raidės ABE.

Jos gali reikšti Ἄλγερδος Βασιλεὺς Εὐγενέστατος (?): Algirdas, kilniausiasis (?) karalius.

Žemutinės pilies švininės lentelės pirmoje eilutėje, atmetus dekoratyvinius kryžius ir du žymenis, galima perskaityti užrašą ΑΛΓΗΡ∆ ΤΟΥ ΒΑΣΙΛΕΩΣ (Algirdo karaliaus).

Iliustracija vaizduoja autentišką lentelės įrašą ir spėjamą graiko raštininko rašytą teksto originalą, kuris galėjo būti iškraipytas neraštingo graviruotojo. (= Ἄλγηρδ τοῦ βασιλέως)

Lingvistinės ypatybės: Algirdo vardo rašyba beveik atitinka rašybą 1370 m. laiške: Ἄλγηρδ ó Ἄλγερδος.

Plokštelėje vartojama raidė η (XIV a. jau tariama i) net labiau atitinka lietuvišką tarimą.

Be to, atrodo, kad Algirdo vardui suteikta nelinksniuojama forma (Ἄλγηρδ τοῦ βασιλέως).

Galbūt linksnio galūnė dingusi dėl santrumpos arba praleista graviruotojo.

Tuomet tekstas būtų skaitomas Ἀλγήρδ[ου] τοῦ βασιλέως.

Antroji plokštelės įrašo eilutė lieka neaiški.

LITERATŪRA

Algirdo laiško graikiškasis originalas:
Acta patriarchatus Constantinopolitani, t. 1, ed. F. Miklosich et J. Muller, Vindobonae, 1860, p. 58-581

Dr. Herbert Kruger, Ein Brief des Litauerfursten Olgerd an den Patriarchen von Konstantinopel. In: Mitteilungen der Littauischen literarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1907, Bd. 5, Heft 29, p. 358ñ361 (VUB Senųjų spaudinių skyriuje nr. LR 12625)

Konstantinopolio patriarchato dokumentų citatos:
Pfitzner, Josef, 1930: Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Klaipėda.

Algirdo laiško vertimas:
Ročka, Marcelinas. Rinktiniai raötai. Vilnius, 2002, p. 11-18

Viduramžių graikų rašto pavyzdžiai:
Greek Letters. From Tablets to Pixels. New Castle, Delaware, 1996

Algirdo antspaudas:
Gudavičius, Edvardas. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, p. 129

Žymenys:
Gudavičius, E. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII-XX a. Vilnius, 1980

Bizantijos titulai:
http://www.romanity.org/htm/fox.01.en.w ... ine.01.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 12 Rgp 2016 23:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.epaveldas.lt/object/recordDe ... 0000763719

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Daugardas Grs

Klausimas ar atradėjas šio rašto nebus pats jo išradęs.

Jonas Vaiškūnas

Taip, pats ir išrado. Sena istorija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ar lietuviai turėjo runas?

Parašytas: 27 Sau 2020 18:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Lietuviai turėjo raštą... (Zomšų kaimo paslaptis)
https://straipsniai.lt/mokslas/lietuvia ... -paslaptis

Komentaras veidaknygėje:

Kostas Gaitanzi
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... highlights

Jei Lietuva iki krikšto būtų turėjusi raštą, apie tai tikrai būtų žinoma.

Reikia suprasti, kad absoliuti dauguma kultūrų puikiai apsieidavo be rašto.

Ar lietuviai kokiame XI amžiuje žinojo, kas yra raštas? Be abejo, žinojo ir suprato patį principą.

Kodėl (greičiausiai) nesinaudojo? Nebuvo poreikio.

Rašto būtinybė atsiranda tik esant didelei centralizuotai valstybei. "Vadystės" (cheftainships) kuo puikiausiai tvarkosi be raštinės buhalterijos.

Valstiečiai dar prieš 150 metų nemokėjo nei skaityti nei rašyti. Ne todėl, kad kvaili, todėl kad jiems to nereikėjo. Net Viduramžių Europoje raštingų žmonių buvo aiški mažuma. Dauguma riterių ar feodalų rašto nemokėjo. Tiesiog, svarbesnių reikalų turėjo nei mokytis skaityti.

Raštingi buvo tik dvasininkai, specifinis luomas.

Kitaip - raštas funkcionuoja tik esant tam tikrai socialinei struktūrai. Ši struktūra formuojasi tik esant centralizuotai valstybei. Centralizuota valstybė formuojasi tik esant tam demografiniam ir ekonominiam pagrindui. Lietuvoje iki XIII a. šio pagrindo nebuvo. Gyventojų mažai, miestų nėra. Absoliuti žmonių dauguma aria žemę. Socialinė struktūra - "žemė".

Kiekvienas kunigaikštis turi iki kelių tūkstančių pavaldinių. Iš jų - keliasdešimt profesionalių karių ir po keliolika amatininkų, prekeivių ir žynių. Viskas. Tokiai struktūrai raštas be reikalo, viskas gali būti sprendžiama žodiškai, tiesiogiai bendraujant.

Kai Mindaugas suvienijo "žemes", tada ir prireikė rašto, bendravimui su kitomis valstybėmis. Šį darbą atliko keli išsilavinę vienuoliai, mokantys lotynų kalbą.

Valstybės viduje rašto poreikis atsirado tik prijungus slaviškas žemes, XIV a. Tai gi, socialinio-kultūrinio pagrindo lietuviškai raštijai iki XIII-XIV amžių negalėjo būti.

Įsivaizduokime, kad tais laikais kažkas visgi būtų sumastęs rašyti lietuviškai. Ar gi jis išradinėtų visiškai originalią rašto sistemą? Greičiausiai, tiesiog būtų panaudojęs vieną iš jau naudojamų raštų - lotynų arba kirilicą. Deja, tokie raštai nėra rasti.

Tiesiog statistiškai - jei tai būtų dažna praktika, kažkas būtų išlikę.

Tai ateinam prie to paties oficialios istorijos taško - plačiai lietuviška raštija atsiranda tik XV a. pabaigoje - XVI a. pirmoje pusėje, gerokai po krikšto, lotynų abėcėlės pagrindu. Jei iki tol ir buvo kažkokie bandymai rašyti lietuviškai, jie buvo epizodiški.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Runos - Vaidevutis, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 14 Bal 2020 19:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Интересные материалы

Руны (скандинавские)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D1%83%D0%BD%D1%8B

Древнетюркское руническое письмо (орхоно-енисейская письменность)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9E%D1% ... 1%82%D1%8C

Иссыкское письмо
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D1% ... 0%BC%D0%BE

Болгарские руны
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0% ... 0%BD%D1%8B

Славянские руны (предпологаемые)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0% ... 0%BD%D1%8B

Форум КИР "Наследие Предков" » Общие » Реконструкция » Руны
http://dom-np.hoha.ru/ikonboard.cgi?s=d ... ;f=3;t=112
------------------------------------------------------------------------------------

По сообщениям некоторых историков у древних пруссов тоже было священное письмо - например на флаге Вайдевутиса (флага Видевута или Вейдевута) (Wejdewut)

Рисунок см. на http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/008a/02111123.htm

Вайдевут.

В немецкой литературе это имя принято произносить Видевут.

Настолько же знаменитая фигура в истории Пруссии, насколько и загадочна. С относительной уверенностью можно утверждать только то, что в начале шестого века он, вместе со своим старшим братом Прутеном, морем на плотах привел около полутора тысяч соплеменников кимбров на наши земли. Судя по всему, имя Вайдевут культовое, и до его принятия этого человека звали как-то по-другому. Вайдевут же переводится с прусского языка примерно, как "всезнающий".

Гербом этого основателя прусской государственности считается человек с головой медведя. Однако, подлинный ли это символ Вайдевута, или герб ему придумали поздние исследователи, выяснить сегодня невозможно. Не подлежит сомнению только тот факт, что появление братьев в Пруссии, дало совершенно новый толчок в развитии этого балтийского народа. Прутен стал Верховным Жрецом пруссов, объединив их верования в стройную религию, а Вайдевут дал народу своеобразную конституцию - свод заповедей, и возглавил борьбу пруссов за независимость от мазуров.

Все остальные сведения о братьях чаще похожи на мифы, чем на отражение реальных событий. Считается, например, что у Вайдевута было двенадцать сыновей. Одиннадцать из них стали родоначальниками одиннадцати прусских племен, а от старшего - Литво, будто бы позже произошли литовцы. Удивительна смерть братьев, та, о которой рассказывают саги. Когда Вайдевуту было сто шестнадцать лет, а Прутену сто тридцать два года, оба они, решив, что сделали для своего народа все, что могли, добровольно взошли на жертвенный костер.

По другой версии, они принесли себя в жертву богам перед Великой битвой пруссов с мазурами, благодаря чему пруссы и разгромили соседей. Случилось это будто бы в районе сегодняшнего городка Хайлигенбайль / Мамоново. На месте их жертвы вырос вечнозеленый дуб, который потом долго не могли срубить крестоносцы. Так или иначе, первый король пруссов Вайдевут и его брат Прутен остаются одними из самых значительных и самых загадочных фигур в истории Пруссии, и до сих пор вызывают жгучий интерес у историков.

Вайделоты.

Так когда-то называлась каста прусских жрецов. Дело в том, что, вопреки общепринятому мнению, Пруссия до прихода крестоносцев вовсе не была каким-то скопищем диких язычников, как до сих пор ее пытаются представить христианские или прогермански настроенные историки.

Здесь было жестко выстроенное теократическое государство, чем-то похожее на государства Южной Америки или Древнего Египта. Нам, выросшим на абсолютно других культурных ценностях, эти системы не понять. Да и сведения о них старательно стерты из людской памяти церковниками.

Мы знаем только, что власть в Пруссии когда-то была целиком в руках жрецов - вайделотов. Причем, настолько, что прусские князья и вожди племен предпочитали уходить вместе со своими дружинами в наемники в другие страны.

Именно поэтому так много русских, литовских и польских аристократических родов обязаны своим происхождением пруссам. А здесь вайделоты, тщательно охраняя какие-то свои тайные знания, правили вплоть до прихода крестоносцев.

В том, что прусские жрецы, действительно знали нечто, нам сегодня неведомое, сейчас никто не сомневается.

Гитлер, например, посылал в Пруссию экспедицию за экспедицией, в надежде найти хоть крохи того Знания. Но, увы! все это кануло в Лету вместе в вайделотами.

****************************************************

Автор - Ashraf

Kestas,

Заинтересовало Ваше сообщение про прусских жрецов.

Особенно названия прародителя прусской государственности ВИДЕВУТ (ВАЙДЕВУТ)...

Если Вы оглушите звук Д в Т в германском наименовании, то сможете увидеть:

ВИТЕВУТ

Посмотрите на консонантную базу (ВТВТ). Та же самая, что и у литовского князя ВИТОВТА...

Подозрительно не так ли?

Что же тогда означает имя литовского князя ВИТОВТ, а?

************************************************************

Чтобы понять смысл балтских инен Видевут и Витовт, надо восстановить истинное звучание этих имен.

Во первых - эти формы записанны славянскими писцами или немецкими писцами, без балтских окончаний, тогдашним славянским алфавитом или латинским (германским, польским), в которых просто нет некоторых литовских древнеиндоевропейских звуков.

Во вторых - почти все языческие балтские имена имеют своих двойняшек среди языческих германских и славянских имен - правда, в этих языках их форма и произношение не всегда похожи с первого взгляда - в ходе тысячелетий изменились не только гласные (или двугласные) звуки, но часто менялись и согласные звуки.

Имя Видевут по прусски звучало примерно Видэвутис или Вайдэвутис (аналогичная форма имеется и в литовском языке), а Витовт по литовски - Витаутас.

Оба имени происходят из двух сандов (корней), как и большинство древнеязыческих имен у всех индоевропейцев.

Витаутас - Вит- ("Видящий") и Таут-а (то есть "Народ"), то есть Видящий народ или Видящий (что) народу (надо).

Видевут или Вайдевут - происходит из прусского слова Вайдэвис (слово означает "знающий") - из более древнего Вид- или Вайд- (оба корня имеют отношение к понятию - "духи", "потусторонний мир").
Вайдэвис - скорее всего происходит из Вайд- и Дэвис (то есть "Бог"). Поэтому все имя примерно значило "Познавший Бога" (или "Знающий (секреты) богов").

Суффикс - ут- часто используется в литовских и балтских древних именах - как уменшительный суффикс (например, мое полное имя - Кяст-ут-ис (имя Великого Литовского Князя, отца Витаутаса), а сокращенное - Кястас).

**********************************************************************************
Источник - Литовский кладоискатель-ФОРУМ ВКЛ. Lietuvos lobiu ieskotojas - LDK FORUMAS » Атрибуция и оценка находок »

Камень с надписями неизвестного происхождения
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=1188&p=1

**********************************************************************************

Автор - Alexander

Вот кое-что по данной теме:

Германские и Славянские руны:
http://www.algiz-rune.com/runes.htm

Интереснейшую локальную группу памятников рунического письма, датируемых концом XI - началом XIV веков, образуют памятники, собранные при проведении археологических раскопок в Витебской области Белоруссии на городище Масковичи.

Огромная коллекция из более чем сотни костяных фрагментов, покрытыми руническими и подобными руническим знаками была в свое время перевезена в Москву, ведущему российскому рунологу Е.А.Мельниковой - для исследования и попытки дешифровки.

Прочитать рунические надписи на языках германской группы не удалось и... потому, вероятно, они до сих пор лежат где-то в Москве, почти никому неизвестные.

В настоящее время большинство этих памятников хранится в частных коллекциях в Москве.

Весьма фрагментарно эти памятники были опубликованы Л.В.Дучиц и Е.А.Мельниковой в "Древнейших государствах..." за 1980 г. Несколько большее количество памятников этой группы было опубликовано в 6-м выпуске "Мифов и магии индоевропейцев".

Литература:

Дучиц 1988 — Дучиц Л. В. Городище Масковичи (к вопросу о порубежных пунктах Полоцкого княжества) // Труды V Международного конгресса славянской археологии. Киев, 1988. Вып. 2.

Дучиц, Мельникова 1981 — Дучиц Л. В., Мельникова Е. А. Надписи и знаки на костях с городища Масковичи (Северо-Западная Белоруссия) // ДГ. 1980 г. М., 1981. С. 185–216.

Славянские рунические надписи из д.Масковичи (Беларусь)

В.А. Чудинов
Чтение надписей из деревни Масковичи
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02111077.htm

Славянские рунические надписи из разных регионов
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/008a/02110018.htm

В.А. Чудинов
Чтения новых рязанских надписей
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02111081.htm

Чудинов В.А.
Руница и археология.
Непривычные начертания.

Ярлыки и забытые названия вещей (1/2)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110048.htm

продолжение (2/2)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110049.htm

Чудинов В.А.
Руница и археология.

Непривычные начертания.
Имена владельцев (часть 1/4)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110050.htm

(часть 2/4)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110051.htm

(часть 3/4)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110052.htm

(часть 4/4)
http://www.trinitas.ru/rus/doc/0211/005a/02110053.htm

**********************************************************************************

Автор - KestaS

Прочитал "труды" Чудинова.

К сожалению, не нашел самого полезного и главного - полного альбома хороших фотографий всех найденных оригиналов, и точного описания и схем расположения всех находок.

Могу добавить, что на нынешней территории Литвы, Латвии и бывшей Пруссии тоже найдено в разное время и в разных местах множество таких же предметов с очень похожими надписями, но, как правило, все они очень короткие - не более 9 знаков.

Исходя из этого, многие ученые считают, что это имена хозяев предметов или имена богов, которым эти предметы были пожертвованы.

Именно потому, что надписи очень короткие, их никто еще достоверно не расшифровал, хотя попыток и у нас было множество. Но все они прочитаны Чудиновским "методом" - с явными "подтяжками" и "подогнанием" к подходящему смыслу. Правда, уже опираясь на литовский или латышский язык (а не на какой нибудь германский или славянский). :D

Не зря в серьезной научной литературе пишут, что язык (а может быть - и несколько разных языков) вендских рун (и других не ясных надписей, найденных в разных местах Польши, Прибалтике, Беларуси, западной части России) пока еще достоверно не известен.

Примечание - Имеется еще один интересный источник - Теодор Нарбут в своей "Истории литовского народа" в таблицах, приложенных к 1 тому, поместил много разных рисунков предметов с неясными надписями, а также таблицу так называемого Бярмского письма. Между прочим, его буквы очень похожи на буквы, высеченные на камне, фото которого представил cmasby.

Раньше многие ученые скептически относились к информации, которую в своей Истории изложил Нарбут, но постепенно это мнение меняется.

Я лично думаю, что Нарбут не занимался фальсификацией источников (в чем его обычно обвиняют) - просто он использовал все ему в то время доступные источники, а среди них могли быть и подтасовки (этим делом и тогда занимались предприимчивые "мастера").

Пример из моей практики.

В 1983 году я решил проверить местность, описанную в 3 томе Истории Нарбута. Он в книге написал, что местные мужики ему показали так называемую могилу князя Кярна. Я обследовал описанную местность и в болотах рядом с озером Кярнаве нашел эту "могилу" - курган. В центре этого кургана уже была в древнии времена (наверное, еще во времена Нарбута) выкопанная яма, а в ней росла древняя ель.

Когда сообщил знакомым археологам, то они сначала даже не поверили, пока наконец сами поехали и посмотрели. Оказалось, что это скорее всего не курган и не могила, а скорее всего древнее языческое святилище.

Самое интересное, что множество историков и археологов читали книги Нарбута, но никому не пришло в голову поехать на довольно четко описанное место и проверить достоверность данных Нарбута.

После этого случая я тоже стал не предвзято смотреть на труды Нарбута - считаю, что надо проверять все, что он написал (если, конечно, есть такая возможность), а не с ходу отбрасывать (как часто делают и теперь).

**********************************************************************************

Автор - Alexander

Не надо забывать, что существовали и КЛЕЙМА (индивидуальные и (или) родовые знаки) - прототипы гербов, которыми очень широко пользовались как бояре, так и мещане.

Зачастую представляли весьма сложные конструкции, которые можно принять за короткие "рунические" и вообще "не понятные" надписи, о которых говорил KestaS.

Ставились на различных предметах с целью обозначения их принадлежности, в т.ч. для обозначения границ земельных владений на камнях, деревьях, на пчелиных бортях.

Известно их огромное количество и использовались они с незапамятной древности вплоть до 20 в. Не удивительно, что часть их сохранилась.

На камне KestaSa - скорее всего тоже они. Могли ставить сразу несколько хозяев, например на пограничном камне, как признание границы владений всеми сторонами.

Примеры подобных знаков есть в книжке А.Цiтоў "Геральдыка i сфрагiстыка Беларусi", Мiнск, 1999г. с.88 ; ещё в каком-то томе ЭГБ кажись видел.

Так что огромная часть коротких надписей может с успехом быть идентифицирована как клейна, не прибегая к всякого рода загадочным алфавитам, языкам. Без всякой мистики!

Другое дело длинные надписи - вот здесь действительно есть над чем подумать..

Что косается трудов Чудинова, согласен с Kestas-oм, много что "притянуто за уши".

Старые авторы, типо Нарбура, вероятно в чём-то тоже правы, однако слепо им доверять я бы тоже не стал.

**********************************************************************************

Автор - cmasby

Камень найден под водой в Полоцком районе.

Определенно является отколотой частью целого большого камня.

Высота около метра, вес ок 80 кг.

Видимо расколотый христианами языческий памятник (мое предположение).

Помогите определить поконкретней принадлежность, датировку, язык надписи.

Что это, руны, древнелитовский? Заранее благодарен за любую инфу.

http://fotoplenka.ru/avtor/cmasby/album ... 068481.htm

Paveikslėlis

Вот, поколдовал немного в фотошопе:

Paveikslėlis

**********************************************************************************

Автор - Alexander

А "надписи" случайно не свежевыдолбленные?.. Да и шрифт, признаться, какой-то подозрительный..

**********************************************************************************

Автор - cmasby

[quote=Alexander]А "надписи" случайно не свежевыдолбленные?.. Да и шрифт, признаться, какой-то подозрительный..[/quote]
Явно не свежевыдолбленные. Очень затёртые. Пришлось также оттирать от всевозможных наростов, образававшихся под водой. По краям также видны следы от инструмента, которым, по-видимому, камень раскалывали на части.

Если это поможет, камень был найден осенью в озере НАВЛИЦКОЕ Полоцкого р-на на глубине около 1.5 метра во время подводной охоты.

Возможно также (и скорее всего), что положение камня на фото не соответствует правильному расположению букв.

**********************************************************************************

Автор - Alexander

Во всяком случае - на руны точно не похоже!
Может надмогильный? (а на нём чё-то на польском?..)

**********************************************************************************

Автор - cmasby

[quote=Alexander]Во всяком случае - на руны точно не похоже!
Может надмогильный? (а на нём чё-то на польском?..)[/quote]
Для могильного великоват. Буквы сантиметров по 10.

С польскип тоже всё в порядке - это не латиница и не кириллица.

А вот пример рун. Очень даже похоже.

Paveikslėlis

**********************************************************************************

Автор - Alexander

[quote=cmasby]А вот пример рун.[/quote]

Так эт не руны, во всяком случае в классическом понимании.. А под неразборчивый текст любые "закарючки" подвести можно. И всё будет похоже.

**********************************************************************************

Автор - cmasby

Так, может, есть на форуме специалист, или человек, который знает такого специалиста.

С удовольствием предоставлю всю информацию и сам камень для серьезного исследования...

Да и остальные части поискать можно... где-то же они лежат, не думаю, что далеко от места первой находки

**********************************************************************************

Автор - KestaS

Очевидно, что надпись довольно длинная. Поискать другие части камня в любом случае необходимо - таких "вещей" со странными и такими длинными надписями во всей Восточной Европе найдено не так уж и много.

В Литве найдено немало похожих надписей (на камнях, на остатках керамической посуды, на деревянных предметах), но все они обычно очень короткие - 3-6 букв.

Например, камень с 4 буквами в Кармазинай (Дукштос) в древнем дубовом лесу, недалеко от Кярнаве.

Надпись до сих пор не прочитана.

Источник - http://www.neriesparkas.lt/?id=68&sub=27&l=1

**********************************************************************************

Автор - KestaS

[quote=Alexander]Другое дело длинные надписи - вот здесь действительно есть над чем подумать..[/quote]
Именно поэтому камень cmasby представляет особый интерес - тут явно что то написано.

**********************************************************************************

Автор - Alexander

[quote=KestaS]Именно поэтому камень cmasby представляет особый интерес - тут явно что то написано.[/quote]
Возможно, да. Нельзя сказать на 100% уверенно, т.к. символы чётко не просматриваются, частично они похожи на латиницу, частично вообще на цифры..

Я бы не был уверен, что надпись(и) написана на каком-то "особом" алфавите (исключая кирилицу, латиницу и греческий).

**********************************************************************************

Автор - KestaS

Все таки некоторые буквы очень специфические - а вся надпись, мне похоже на что-то среднее между латиницей, кирилицей и даже глаголицей.

Однако думаю, что это не руны (в классическом понимании).

**********************************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 20 Bal 2020 15:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/2507403 ... on_generic

Silvestras Guoga

Runos vargu ar buvo lietuviškos, nes jos nėra ir skandinaviškos - tai barbarų, daugiausia germanų, savaip iškraipyti lotynų kalbos ženklai naudoti prekyboje.

Yra ir lietuviški runų kalendoriai, tik ten runos naudojamos kaip ženklai, ne kaip kalbos fonemos.

Runų kalendorius Lietuvoje
gruodžio 30, 2010
http://www.baltai.lt/?p=1754

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Skandinavai (išskyrus suomius) buvo tie patys germanai. O jų runos iš tikrųjų yra kilusios iš lotynų abėcėlės.

Kaip tik todėl negalima atmesti galimybės, kad ir baltų gentys, nuo senų laikų aktyviai bendravusios su tais pačiais skandinavais, galėjo naudoti jų runas arba savas modifikacijas.

Problema ta, kad baltai akivaizdžiai nenaudojo runas įrašams akmenyse - bent jau taip plačiai, kaip skandinavai.

O įrašai ant medžio lentelių, žievės ar odų, jei jie buvo, jau seniai sudulijo.

Be to nereikia pamiršti ir to fakto, kad, pakrikštijus Lietuvą, daugybę amžių buvo aktyviai naikinama viskas, kas buvo laikoma susiję su pagonybe.

Vis tik reikia tikėtis, kad laikui bėgant pavyks atrasti atitinkamus artefaktus. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 08 Kov 2021 22:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

LIETUVIŠKI RAŠMENYS – TARP ISTORIJOS IR MITOLOGIJOS

http://www.radikaliai.lt/tauta-ir-istor ... itologijos

Su dailės istorijos edukologu, dailės terapeutu, dizaineriu Artūru JAZAVITA kalbasi Mindaugas PELECKIS.

Tekstas publikuojamas gavus žurnalo "Kultūros barai" leidimą. Šį tekstą galite rasti 2021 m. antrajame "Kultūros barų" numeryje.

Mindaugas Peleckis
2021 m. Kovo 08 d., 18:19

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 03 Bir 2021 17:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Vaidevučio vėliavos užrašo abėcėlė (pagal T. Volanskį, 1845 m.)

(Pateikė Artūras Jazavita)
https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Prikabinti failai:

Prūsų abėcėlė pagal Volanskį.jpg [ 384.79 KiB | Peržiūrėta 8276 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškos (?) runos - Simonas Grunau. PRŪSIJOS KRONIKA (1529), Vaidevučio ir Brutenio legenda, rašmenys (runos) "Vaidevučio vėliavoje", vardo kilmė

Parašytas: 10 Spa 2022 15:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Runų kalendorius Lietuvoje

http://www.baltai.lt/?p=1754

gruodžio 30, 2010

Vilniaus istorijos ir etnografijos (dabar Nacionalinio muziejaus) stenduose galima pastebėti nedidelę dešimties medinių lapų knygelę, dailiai aštriu įnagiu išraižytais ženklais. Kiekvieno lapo viršuje ir apačioje yra yra po dvi eilutes runų rašmenų, o viduryje išraižyti simboliai, primanantys piktogramas.

Dvi eilutės yra įrėmintos lygiagretėmis tiesėmis, pažymint, kad jos čia pagrindinės.

Ženklai kartojasi kas septyni, tad nesunku atspėti jog matome runų kalendorių. Knygelės pabaigoje pažymėta data: 1638 metų balandžio mėnuo.

Panašių runų kalendorių rasta ne tik Skandinavijoje, bet ir Anglijoje, Baltijos jūros salose, Estijoje.

Skandinavų runų kalendoriai

Vilniaus muziejuje saugomi kalendoriai veikiausiai yra 1857 m. pagamintos kopijos, o originalai esą Kijevo universiteto bibliotekoje, kur buvo perduoti kai kurie Vilniaus universiteto rinkiniai, 1832 metais jį uždarius.

Versdami lapą po lapo čia rasime 365 įrėmintus ženklus, pasikartojančius kas septyni, paimtus iš naujojo daniškojo runų raidyno pradžios (tik du rašmenys truputį pakeisti). Tai dienų skaičius metuose. Fonetinė ženklų prasmė čia nėra svarbi: kalendorius yra amžinas ir tinka bet kuriems metams.

Medinė runų kalendorinė knygelė, Foto L. Balsys

Taigi, runa įrėmintoje eilutėje reiškia kurią nors metų dieną. Skirstymo mėnesiais čia nėra – tai, beje, daugelio senųjų kalendorių ypatybė. Stebėtis nereikia, nes dar visai neseniai kaime laiką buvo įprasta skaičiuoti tarpais nuo vienų švenčių iki kitų arba pagal svarbesnių žemės ūkio darbų trukmę. Todėl itin reikšminga yra vidurinioji lapo dalis, nes ten simboliškai pažymėtos ypatingesnės dienos.

Jų tiek gausu, kad beveik kas trečia ar ketvirta diena kuo nors išskirtinė. Piktogramoms dažnai panaudota krikščioniškoji šventųjų atributika.

Pavyzdžiui, Petro ir Povilo dieną žymi raktas ir popieriaus tiara, arkangelo Mykolo dieną – svarstyklės ir trimitas, Klemenso dieną – inkaras. Kai kurie simboliai yra bendri visiems runų kalendoriams.

Štai kirvis žymi Šiaurėje populiarias Zigfrido (II. 15) ir Olafo (VII.28) vardines. Atmetus plačiai žinomas vardų dienas lieka nemažai įdomių simbolių, kuriuos galima tapatinti su fenologinių gamtos reiškinių datomis, žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga.

Šiuose ženkluose slypi tradicinio liaudiško kalendoriaus bruožai, o juos iššifravus gal pavyktų įminti svarbiausią mįslę, kuri nuolatos iškyla nagrinėjant šiuos muziejaus eksponatus: kokia jų kilmė, kada ir kas juos pagamino?

Nacionaliniame Lietuvos muziejuje kalendorinė runų lazda. Foto L. Balsys

Krikščionybė stengėsi senąsias liaudies kalendorines šventes, dažniausiai paremtas Saulės judėjimo astronominiais ir gamtos sezoniniais ciklais priderinti prie bažnytinių švenčių. Štai Vasaros saulėgrįžos diena (Kupolių, Rasos šventė) tapo Joninėmis.

Tačiau tauta išsaugojo senovinius papročius ir apeigas, skirtas šiai dienai.

Mūsų kalendoriuje ilgiausioji metų diena pažymėta augalu ar žiedu – Saulės simboliu. Juk tai šienapjūtės pradžia, o gal ir pagoniškos dievybės, globojančios vegetaciją, šventė. Su šia diena susijęs ir lietuviškas Oriono žvaigždyno pavadinimas – Šienpjoviai; kažkada Vasaros saulėgrįžos metu jis suspindėdavo viršum horizonto.

Sukrikščioninto kalendoriaus datose galime įžvelgti ir tradicinį senovinį kalendorių.

Vasario 24 d. pažymėta žuvele, kovo 21 d. – arklu, balandžio 14 d. – sprogstančiais pumpurais pasidabinusia šakele, šio mėnesio 25 d. žymi jautis (ganiavos pradžia) arba gegutė, gegužės 18 d. – iškilusios varpos, liepos 18 d. – dalgelė, liepos 15 d. – dviguba varpa, spalio 14 d. – eglutė, lapkričio 11d. – gaidys arba žąsis, gruodžio 13 d. – „diedas“ degančioms balanoms laikyti. Įdomu, kad šie simboliai labai seni. Kai kurių užuomazgas randame kartu su kalendoriniais ženklais ant molinių puodų senosios slavų genties polianų archeologinėje II-IV a. kultūroje.

Panašių dalykų yra ir estiškuose kalendoriuose. Štai vasario 24 d. Ezelio salos kalendoriuje komentuojama kaip žūklės pradžios diena, balandžio 18 d. – augalų vegetacijos pradžios metas ir pan.

Tokios artimos datos liudija, kad šiais kalendoriais buvo naudojamasi panašiose platumose, toje pačioje klimato juostoje.

Viršum įrėmintosios savaitės dienų eilutės eina kiek kitokia runų greta. Joje kartojasi 19 ženklų. Su savaitės dienų runomis pastarosios sutampa kas 1-3 dienos. Naujojo raidyno tam tikslui nepakako, todėl čia pridėta keletas kitokių rašmenų. Kas 19 metų kartojasi Saulės ir Mėnulio reiškiniai, pvz., jaunatimi prasideda metai (šis ciklas astronomų vadinamas Antikos graikų mokslininko Metono vardu arba „auksiniu ciklu“).

Taigi runų eilė viršum savaitės dienų žymi Mėnulio fazes. Norint sužinoti, kokiomis mėnesio datomis kokios bus Mėnulio fazės reikia atsiversti priešpaskutinį knygelės puslapį ir atlikti tam tikrus skaičiavimus.

Pirmiausia reikia nustatyti einamųjų metų numerį Metono cikle. Sausio 1 diena sutampa su trečiąja lentelės runa. Vadinasi, kalendorius pagamintas trečiaisiais Metono ciklo metais. Tris sudėję su einamaisias metais ir padaliję iš 19, gausime liekaną, kuri rodys metų eilės numerį cikle. Tada priešpaskutinio puslapio lentelėje esančiame Mėnulio fazių skaičiavimo „rakte“ pagal gautą skaičių randame kelrodę runą, žyminčią Mėnulio jaunatį visais tais metais. Ties kuria data kalendoriuje ji pirmą kartą pasirodo, tada ir stebėsime sausio mėnesį pirmąjį jauną Mėnulį.

Medinė runų kalendorinė knygelė (titulinis puslapis). Foto L. Balsys

Knygelės pabaigoje yra dar viena 28 runų lentelė. Kai kurios jų dvigubos, t.y., viena viršum kitos. Saulės ciklas turi 28 metus. Tad nesunku suprasti, kad iš lentelės galima apskaičiuoti, kokios savaitės dienos tenka įvairioms kalendorinėms datoms.

Dvigubos runos pritaikytos keliamiesiems metams: iki kovo mėnesio skaičiuojamos pagal aukštesniąją, o toliau – pagal įrėmintąją „rakto“ eilutę. Šių runų eilutės pradžią žymi rutuliukas su tašku viduryje (Saulės simbolis). Skaičiuojama panašiai, kaip nustatant Mėnulio fazes.

Matome, kad runų kalendorių sudarytojais privalėjo turėti daug astronominių žinių, taip pat mokėti apibendrinti ilgametę liaudies darbo ir veiklos patirtį, gamtos stebėjimus. Išraiškingi simboliai kalendorių daro suprantamu ir neraštingiems žmonėms. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl juo taip ilgai naudotasi.

Skaičiuodami Mėnulio fazes ir savaitės dienų pavadinimus, padarome labai svarbų atradimą: šie kalendoriais sudaryti pagal Grigaliaus sistemą. Laikoma, kad pastaroji Lietuvos ir Lenkijos valstybėje paplito tik ją įvedus, maždaug nuo 1586 m.

Skandinavų runų lazda

Tarp skandinaviškųjų (kartu su estiškaisiais) ir Vilniaus kalendoriaus esti tam tikrų skirtumų.

Šiaurietiškuose kalendoriuose metai dažniausia pradedami skaičiuosi nuo Žiemos saulėgrįžos, o mūsiškiame metai prasideda sausio 1 d., pažymėta linksmybių ragu. Antra, skandinavų kalendoriai daug kuklesni, jų simboliai lakoniškesni, beveik be ornamentikos, o lietuviškame gausu papuošimų, švenčių sužymėta labai daug, simboliuose galima įžvelgti lietuvių liaudies meno motyvų.

Pavyzdžiui, kai kurios vardo dienos yra pažymėtos tradicinio lietuviško koplytstulpio siluetu, o moteriškos dienos papuoštos lelijos ar katilėlio žiedu.

Aplamai palyginimai rodo, kad Vilniaus kalendorius yra šiaurietiškos tradicijos, sudarytas pagal skandinavų prototipą, bet pamažu pakeistas, pritaikytas prie kito regiono, kitų papročių.

Estų runų kalendorius

Pagal: Ona Mažeikienė, Libertas Klimka „Ką byloja mediniai lapai“

BALTAI.LT nuotraukos ir iliustracijos

© 2010 – 2012, viršaitis. All rights reserved.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 22 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: