Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Zigmas Zinkevičius. Jotvingiai ir jų kalba

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Zigmas Zinkevičius. Jotvingiai ir jų kalba

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Zigmas Zinkevičius. Jotvingiai ir jų kalba

Parašytas: 22 Lap 2020 00:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Jotvingiai ir jų kalba

http://www.voruta.lt/rubrikos/101/3400

2010-02-05
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius

Jotvingius ir jų kalbą šiame straipsnyje bus stengiamasi aptarti istorinės kalbotyros požiūriu, išvadas daryti tik tokias, kurios įmanomos iš lingvistikos mokslo duomenų. Archeologijos ir kitų disciplinų faktai bus tik retu atveju pasitelkiami.

Ką gali apie jotvingius pasakyti kalbos istorikas baltistas? Palyginti nedaug. Iš pirmo žvilgsnio jotvingių sąvoka yra lyg ir aiški. Tačiau taip atrodo tik iš paviršiaus. Labiau gilinantis išryškėja daugybė su šios sąvokos tiksliu aptarimu susijusių neišspręstų problemų.

Čia prisimena bendradarbio doc. Jono Kabelkos pasakojimas apie studijas Latvijos universitete. Jis pasakojo, kaip panelės studentės per prof. Janio Endzelyno paskaitas skaičiuodavo, kiek kartų žymusis mokslininkas pasakydavo žodį laikam – latviškai „galbūt, turbūt“. Kartą J. Endzelynas kažkur išvyko. Jį pavadavęs asistentas to žodžio nei karto nepavartojo – jam, priešingai negu J. Endzelynui, viskas
buvo aišku.

Iš tikrųjų baltų kalbų istorikui jotvingių sąvoka tebėra miglota.

Paprastai sakome, kad jotvingiai buvo viena iš vakarų baltų genčių. Vakarų baltus sudarė prūsai + „?“. Neaišku, ar visas tasai „?“ buvo jotvingiai.

Baltų kilmės vandenvardžių (hidronimų) randame dideliame plote vakaruose maždaug iki Varšuvos, šiaurės vakaruose – iki Pasargės upės, gal ir dar toliau. Ar visuose tuose plotuose kažkada buvo kalbama jotvingiškai, ar ten buvo vartojamos kitos (mums nežinomos) vakarų baltų kalbos, galime tik spėlioti.

Iš vandenvardžių to nustatyti neįmanoma. Tie vandenvardžiai yra apskritai baltiški, atsiradę dar prieš ryškesnę vakarų baltų kalbinę diferenciaciją. Tas pats pasakytina ir apie plotus į pietryčius nuo istorinių jotvingių žemių, kuriose irgi gausu baltų kilmės vandenvardžių. Apie tuose plotuose kažkada vartotą baltų kalbą (kalbas?) taip pat nieko konkretaus pasakyti neįmanoma.

Pastaruoju metu vis labiau linkstama įsitikinti, kad jotvingiai nebuvo vientisa gentis, bet juos sudarė genčių junginys. Be kita ko, tai rodo šaltiniuose vartojami ne tie patys atskirų jotvingiams priskiriamų genčių pavadinimai.

Kryžiuočiai anksti susidūrė su sūduvių gentimi, kurią 1283 m. sutriuškino ir pavergė. Jie dalį sūduvių prievarta iškėlė į Sembos pusiasalį, kur nuo tada atsirado vadinamasis sūduvių kampas (sudawischer Winkel).

Po daugiau negu pustrečio šimto metų Hieronimas Maletijus išleido knygelę apie šių sūduvių religiją ir mitologiją (1562 m.). Joje pateikti sūduvių kalbos pavyzdžiai yra artimi prūsų kalbai. Pirmojo prūsų katekizmo įžangoje rašoma, kad sūduviai prūsų katekizmą nesunkiai suprasią. Ir tai tikėtina. Juk Paprūsės sūduvių kalba iš seno galėjo būti prūsams artimesnė negu kitų jotvingių. Be to, gyvendami tarp prūsų Sembos sūduviai per pustrečio šimto metų galėjo gerokai suprūsėti. Artimas prūsų kalbai ypatybes rodo ir pietryčių Lietuvoje (Sūduvoje, dzūkų krašte) išlikę jotvingiški vietovardžiai.

Nuo sūduvių gerokai skyrėsi palekiai (lotyniškai Polexani), su kuriais anksti susidūrė lenkai.

Tai rodo Viačeslavo Žinovo 1978 m. rastas Belovežo girių glūdumoje (netoli Novyj Dvor gyvenvietės) rankraštinis žodynėlis Pogańske gwary z Narewu (Pagonių šnektos iš Narevo apylinkių). Deja, žodynėlio originalas pražudytas. V. Zinovo nuorašas – daugiau negu 100 žodžių su lenkišku vertimu – paskelbtas lietuviškai parašytame straipsnyje leidinio Baltistica 21 tome (perspausdinta: Z. Zinkevičius Rinktiniai straipsniai, I 30-60), pakartotas rusų ir lenkų (angliškai) lingvistinėje spaudoje.

Nepaisant tam tikrų abejonių, kurias gali kelti žodynėlio teksto užrašymo (tai atliko greičiausiai vietinis kunigas) ir jo nuorašo (daryto paties V. Zinovo) tikslumas, šis žodynėlis rodo palekių genties kalbą buvus savitu vakarų baltų idiomu, kurio tik dalis leksikos sutapo su prūsų kalba ar buvo artima jai, kita dalis nors ir skyrėsi, bet turėjo būdingąsias vakarų baltų kalbines ypatybes, pvz. (žodžių rašyba sumoderninta): tuolis „velnias“ (plg. prūsų Pa-tulas – priešdėlinė forma), Perkus „perkūnas“ (kitose baltų kalbose turimos tik priesaginės formos), guti „kryžiuočiai“ (sietina su lietuvių kalbos žodžiu gudai, bet reiškiančiu germanus, o ne slavus), drygi, „rusai, maskviečiai“ (plg. baltarusių дрыгaвiчi „dregoviečiai“ – senovės rytų slavų gentis), Naura „Narevo upė“ (primena Herodoto neurus) ir kt.

Žodynėlis sukėlė tarp baltistų diskusiją, atsirado visokių spėliojimų. Net imta įtarinėti jo autorių buvus žydą (kunigas ir žydas – sunkiai suderinama).

Sūduvių ir palekių gentys – tai du kraštutiniai jotvingių genčių junginio kalbiniai poliai. Matyt, būta tarpinių genčių.

Tokiomis laikytinos dainaviai (istorinių šaltinių Dainava) ir jotvingiai siaurąja prasme (Jotva). Taigi kuomet vartojame jotvingių terminą, pravartu nurodyti, ką turime omenyje: atskirą jotvingių gentį ar visą genčių junginį.

Kryžiuočių šaltiniuose jotvingiai neskiriami nuo prūsų. Ir tai suprantama. Pradėję baltų genčių nukariavimą prūsų žemėse, eidami tolyn į šiaurės rytus, kryžiuočiai visas pavergtas baltų gentis priskirdavo prūsams. Lietuviai kryžiuočių veržimąsi sustabdė ties Nemunu, todėl toliau, anapus Nemuno, esančias žemes šie jau laikė lietuviškomis, nors, be abejo, ir į pietvakarius nuo Nemuno buvo ne vien prūsų (taigi ir jotvingių, lietuvių)gyvenamų plotų.

Panašiai atsitiko ir anksčiau su Šv. Brunono organizuota misija į prūsų žemes. Neskirdamas jotvingių nuo prūsų Šv. Brunonas pakrikštijo jotvingių, tiksliau sūduvių, srities kunigaikštį („karalių“) Netimerą su jo 300 pavaldinių ir buvo nužudytas Netimero brolio Zebedeno įsakymu kažkur lietuvių genčių pasienyje.

Kvedlinburgo vienuolyno analuose (kasmetiniuose įrašuose) Šv. Brunono žūties vieta nurodoma netiksliai: Rusios (lotyniškai parašyta Rusciae, greičiausiai analų perrašinėtojo suklysta vietoj Prusciae „Prūsijos“, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su kitakalbiais nesisiekė, todėl išlaikė labai archajišką kalbos struktūrą) ir Lietuvos (vns. klm. Lituae, vrd. Litua, tarė Litva) pasienyje. Lietuvos pavadinimas aiškiai gautas iš slavų ir reiškė ne tik šalį, bet ir gyventojus, plg. Гoлядь „galindai“.

Kad tai įvyko jotvingių (sūduvių) pusėje, rodo vakarų baltiškos (jotvingiškos) kunigaikščių vardų formos Netimeras (šaltinyje įrašyta Nethimer) ir Zebedenas (Zebeden, Zebedem).

Tai senoviniai dvikamieniai asmenvardžiai, turintys dėmenis Net(i)- ir Seb(e) – (vokiečiai tarė Zebe-), kurių nėra lietuvių antroponimijoje, bet kurie būdingi vakarų baltams, plg. prūsų Nauti- (mer; jotvingių Neti- galėjo atsirasti iš Nauti-) ir Sebe- (: prūsų sebei „sau“, plg. lietuvių Sau-dargas; -denas gali būti susijęs su prūsų dėmeniu –ding).

Dėmuo Net(i)- iki šių dienų išliko trijų gyvenviečių, esančių į pietus nuo Augustavo miesto, pavadinime Netta. Visos šios gyvenvietės yra prie to paties vardo (Netta) upės, įtekančios į Net-sko ežerą, esantį anapus Augustavo. Šiame krašte esama ir pavardės Net-up-ski, kurioje slypi jotvingių Net-, lietuvių –up-(: upė) ir slavų priesaga –ski. Atstovaujamos visos šiame krašte sumišusios kalbos.

Visa tai rodo, kad kažkur čia ieškotinos jotvingių sritinio kunigaikščio Netrimero valdos, kuriose Šv. Brunonas vykdė krikščionybės skleidimo misiją. Taigi tuomet krikščionybės skleidimas buvo priartėjęs prie pat etninių lietuvių žemių, tada dar nesujungtų į vieną valstybę. Tai įvyko tik maždaug po pusantro šimtmečio, karaliaus Mindaugo laikais.

Neseniai pasirodė Leto Palmaičio puošni knyga "Įmintos tūkstantmečio mįslės", kurioje tvirtinama, kad Šv. Brunonas žuvo ne jotvingių krašte, bet Nemuno žemupyje, Mintuvos upyne. Esą Nemuno žemupyje gyvenusi baltų gentis, vadinama rusai. Vėliau tasai pavadinimas buvęs pakeltas į Novgorodą, o po to į Kijevą ir tuo būdu davęs pradžią dabartiniam rusų etnonimui. Taip tvirtindamas L. Palmaitis remiasi Rusnės (Nemuno šakos ir miestelio) pavadinimu, kurį vokiečiai vadina Russ.

L. Palmaitis nepaiso žymiojo kalbininko Kazimiero Būgos dar prieš I Pasaulinį karą pareikšto perspėjimo mokslininkams, darantiems istorinio pobūdžio išvadas, jokiu būdu nesiremti svetimųjų iškraipytais lietuvių vietovardžiais. Tada K. Būga sukritikavo rusų akademiką Aleksiejų Šachmatovą, kuris iš carinės administracijos vartojamų iškraipytų Lietuvos vietovardžių padarė klaidingą išvadą, jog Lietuvoje kažkada yra gyvenę keltai. A. Šachmatovas sutiko su K. Būgos kritika.

L. Palmaitis neatkreipė dėmesio į tai, kad vokiečiai anksčiau Rusnę vadino Rusne, Rusna, tik vėliau sutrumpino į Russ.

Be to, Nemuno žemupyje nėra jokios tradicijos, pasakojančios apie Šv. Brunono misiją, priešingai negu buvusiose jotvingių žemėse, kur tokia tradicija akivaizdi. Pagaliau, Nemuno žemupys yra senosios Kuršių žemės, bet ne Lietuvos pasienis: etninės lietuvių žemės yra buvusios toli nuo čia, apie Kernavę, Trakus, Vilnių, Ašmeną ir dar toliau rytuose. Tačiau kuršiai Šv. Brunono žūtį aprašančiuose šaltiniuose visai neminimi.

Visa tai, kas buvo pasakyta, rodo, kad labai svarbu toliau kruopščiai tirti visus jotvingių praeičiai išaiškinti reikšmingus kalbos, ypač vardyno, duomenis, kurių didelė dalis dar tebėra ne tik pakankamai gerai neištirta, bet net ir nesurinkta. Kalbos istorikų dar laukia dideli darbai. Reikės sistemingai išanalizuoti visam jotvingių genčių junginiui įtariamai priklausiusio ploto dabartinį vardyną, istorinius tą plotą liečiančius šaltinius ir surankioti išlikusius jame jotvingių kalbos elementus, tiek bendrinę leksiką (dabar vartojamose kalbose ir jų tarmėse), tiek ir tikrinius žodžius (asmenvardžius ir vietovardžius).

Šis tas bus dabar spaudai rengiamoje mano knygoje "Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse", kurioje atkreipiamas dėmesys į jotvingiškus vardyno elementus. Trumpa būsimosios knygos santrauka yra paskelbta žurnale "Gimtoji kalba", 2009 m. Nr. 11.

Tam tikrą impulsą būsimiems tyrimams, be abejo, duos šioje konferencijoje pristatoma knyga "Terra Jatwezenorum", kurioje, be kita ko, yra ir šių eilučių autoriaus išsamesnis straipsnis apie jotvingius ir jų kalbą. Dar nurodytina, kad neseniai buvo atgaivintas Jotvingių kryžiaus riterių ordinas. Taigi domėjimasis jotvingiais ir jotvingistikos mokslas vis plečiasi. Judame ir judėsime šioje srityje į priekį.

*Straipsnio pagrindą sudaro kalba, pasakyta tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Seinų krašto istorijos paveldui, įvykusioje Punske 2009 m. gruodžio 12 d.

Voruta. - 2010, vas. 6, nr. 3 (693), p. 1, 10.

Vladas,
2010 02 09 1:41

Prof. Zinkevičius teisus, perspėdamas, kad istorijoje apie Brunono galą neminimi kuršiai. Betgi Nemuno žemupys buvo ne Kurša, o Skalva, o skalviai minimi aiškiai.

Godos,
2010 02 05 16:17

Palmaitis kalba ir apie ankstesnius laikus: kaip atsirado Kijevo Rusia - jos pavadinimas, t.y. dar iki jos apsikrikštijimo 10 a.

Prekybos kelias Nemunas-Dniepras atplukdė Riuriką iš Rasytės (Rusytės) pilies, kuri buvo pastatyta skalvių ir atvykėlių iš Danijos vikingų (vytingų). Paprašius Kijevo miestelėnams: "Valdykite mus", Riurikas pradėjo savo dinastiją ir pavadino Kijevo Rusia.

Dar anksčiau šie skalviai (vytingai) įkūrė bazę prie Ilmenio ežero Staraja Rusia, netoliese išaugo Naugardas, kuriame buvo senoji Prūsų gatvė.

Manau, kad Palmaitis teisus, nes remiasi ir archeologija bei tuo, kad dabartinėje Ukrainoje jų herbas yra trišakis toks pats, kaip archeologų randama Sembos pusiasalyje.

Palmaičio tyrimas lokalizuoja Brunono žūtį prie Mituvos ir Alsos upių ir tai verčia atsisakyti nuo tradicinių istorijos aiškintojų.

Palmaičio tyrimai artėja prie Č.Gedgaudo įžvalgų apie vytingius - vykingus.

Žygeivis,
2010 02 11 23:05

Ištrauka iš Z. Zinkevičiaus straipsnio:

"Paprastai sakome, kad jotvingiai buvo viena iš vakarų baltų genčių. Vakarų baltus sudarė prūsai + „?“. Neaišku, ar visas tasai „?“ buvo jotvingiai.

Baltų kilmės vandenvardžių (hidronimų) randame dideliame plote vakaruose maždaug iki Varšuvos, šiaurės vakaruose – iki Pasargės upės, gal ir dar toliau. Ar visuose tuose plotuose kažkada buvo kalbama jotvingiškai, ar ten buvo vartojamos kitos (mums nežinomos) vakarų baltų kalbos, galime tik spėlioti.

Iš vandenvardžių to nustatyti neįmanoma. Tie vandenvardžiai yra apskritai baltiški, atsiradę dar prieš ryškesnę vakarų baltų kalbinę diferenciaciją. Tas pats pasakytina ir apie plotus į pietryčius nuo istorinių jotvingių žemių, kuriose irgi gausu baltų kilmės vandenvardžių. Apie tuose plotuose kažkada vartotą baltų kalbą (kalbas?) taip pat nieko konkretaus pasakyti neįmanoma."

-------------------------------------------------------------------------------------

Manau, kad šiai problemai "išryškinti" vertėtų pasinaudoti šiuolaikinių slavų (lenkų, baltarusių ir ukrainiečių) ir lietuvių kalbų tarmių ir izoglosų žemėlapiais.

Kaip rodo senųjų baltiškų vietovardžių išlikimas, vietinės baltų gentys buvo ne išnaikintos slavų ar kitų to meto užkariautojų, bet palaipsniui asimiliuotos. Todėl šiuolaikinėse tarmėse išliko senųjų čia gyvenusių baltų tautų "įspaudas", ir tarmių žemėlapiuose pakankamai aiškiai matosi senieji įvairių baltų genčių gyventi arealai.

Pvz., tarmių žemėlapiuose labai ryškios jotvingių ir sėlių senojo arealo ribos Aukštaitijoje.

Labai panaši padėtis ir baltarusių, ukrainiečių ir rusų tarmių žemėlapiuose. Labai aiškiai matosi įvairios sritys, tame tarpe ir gerai žinomos Mazgavos (Maskvos) galindų (rytų) gyventos srities ribos.

Plačiau skyriuose:

Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia
http://lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=94

Lietuvos žemė, sritis, vardo kilmė
http://lndp.lt/diskusijos/viewforum.php?f=8

Ypač temoje:

Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=72

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 17 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: