Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios neįprastos istorinės ir ne istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Rimanto Matulio straipsniai ir knygos

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Rimanto Matulio straipsniai ir knygos

Parašytas: 26 Sau 2007 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Rimanto Matulio straipsniai ir knygos

http://www.matulis.com/RMatulis19.htm

Svetainės tvarkdario pastaba

Deja, ši nuoroda jau nebeveikia (čia buvo patalpinta daugybė Rimanto darbų - straipsnių bei knygų tekstai), o jo darbų kopijų dar neradau.

************************************************************

Šaltinis - http://www3.lrs.lt/rinkimai/2004/seimas ... 295350.htm

Rimantas Matulis gimė Kaune 1941 m. vasario 19 d.

Rašytojos Lazdynų Pelėdos (Marijos Lastauskienės) vaikaitis.

Kraštotyrininkas, vienas žygeivių judėjimo Lietuvoje pradininkų. Už dalyvavimą nelegaliame Vėlinių minėjime 1957 m. nuteistas 10 parų. 1960 m. KGB tardytas dėl Pabaltijo turistų sąjungos įkūrimo.

1969 m. su Birute Burauskaite įkūrė liaudies dainų klubą "Raskila".
1970 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbą ir literatūrą. Išlaikius kandidatinius egzaminus dėl politinių motyvų R.Matuliui nebuvo leista ginti disertacijas iš Lietuvos istorijos.

Dalyvavo antisovietinės Helsinkio grupės veikloje. Nuo 1989 m. - Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Vokiečių kalbos klubo "Lotte" narys.

1989 m. atkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą.

1990-1995 m. buvo išrinktas Vilniaus miesto tarybos deputatu ir dirbo Lietuvos kultūros fondo direktoriumi. Knygų "Lietuvių tautos kilmė" ir "Istoriniai akmenys" autorius.

Moka anglų, rusų, lenkų ir vokiečių kalbas.

Vedęs. Žmona Irena Matulienė - anglų kalbos mokytoja, sūnus Daumantas - biochemijos mokslų daktaras (JAV), sūnus Visvydas - studentas, duktė Raminta baigė Kauno kūno kultūros universitetą, studijuoja anglų kalbą Vilniaus universitete.

----------------------------------------------------------------------------------

Matulis Rimantas. Istoriniai akmenys. Vilnius, 1990, 146 p. + 2 žemėlapiai.

Matulis Rimantas. Lietuvių tautos kilmė. Vilnius, 1990, 84 p.

Matulis R., Akmenys riboženkliai, Eskizai. Ukmergė, 2003, Nr. 13, p. 77-78.

Taip pat žiūrėti temą:

Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Rimantas Matulis
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=727

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 26 Lap 2010 20:30. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Lap 2010 16:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Plačiau apie legendines lietuvių kilmės teorijas skaitykite čia:

Lietuvos ir lietuvių kilmės teorijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_i ... s_teorijos

http://www.google.lt/search?client=fire ... ie%C5%A1ka

Legendos yra surinktos ir knygose:

Jurginis Juozas. Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius, 1971.

Matulis Rimantas. Lietuvių tautos kilmė, 1990 m.

*************************************************************

“Lietuvos aidas” 2003 12 03

Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas

Rimantas Matulis

2003 m. “Lietuvos aide” jau paskelbėme kelias dešimtis straipsnių apie lietuvių kilmę. Kadangi šios teorijos apima labai įvairius laikotarpius ir jos ryškiai viena nuo kitos skiriasi, skaitytojų pageidavimu nutarėme parengti vieną visų lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadą, išdėstant jas pagal svarbą ir patikimumą: iš gerulių, aisčių, gitonų, getų, trakų, dakų, frygų, kimbrų, romėnų, gotų, gepidų, venedų, alanų. Paskutines keturias teorijas priskiriame prie iš dalies klaidingų. Pradėsime nuo teorijos, kurią šių eilučių autorius laiko patikimiausia.

1. Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Aleksandras M. Račkus ir daugelis kitų mokslininkų manė, kad geruliai suvaidino svarbų vaidmenį susidarant lietuvių tautai, ir jie neklydo. Romos laikais šiuo žodžiu buvo vadinami ištisinio miško masyvo tarp Vyslos žemupio vakaruose, Smolensko - Maskvos rytuose, ugro-suomių šiaurėje bei Ukrainos stepių pietuose gyventojai. IV a., o pagal S. Daukantą dar anksčiau, nemažai jų patraukė į pietus, kariavo su dakais prieš romėnus, 476 m. - kartu su skiriais, kurių vardas greičiausiai kilo nuo Skaros upės (dabar Prieglius) Prūsijoje, vadovaujami Odoakro, užėmė Romą ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Gerulių pavadinimas kilo nuo žodžio “giria”. Iš pradžių jie vadinti giriais, giruliais, vėliau – geruliais, heruliais, eruliais. Šios sąvokos tiksliausiai sutampa su įprastiniu mūsų protėvių baltų pavadinimu. Nesutarę su Bizantijos imperatoriumi Justinianu dėl jų karaliaus, geruliai grįžo į baltų kraštus ir, būdami raštingi, davė pradžią daugeliui lietuvių kunigaikščių.

2. Šiuo metu visuotinai priimta nuomonė, kad romėno Kornelijaus Tacito minimos aestiorum gentes (estijai, aisčiai – “rytų gentys”) sutampa su mūsų protėvių baltų pavadinimu. Iš esmės ji teisinga, bet turime pastebėti Jordano užuominą, kad Germanarikas savo valdžiai buvo pajungęs “visus estijus iki tolimiausių Baltijos jūros pakraščių”, taigi estus. Beje, Estija ir gavo pavadinimą nuo estijų (germanai estijais vadino visą rytinį Baltijos pajūrį). Šiaurėje aisčiai galėjo siekti ir Suomiją. Taigi didelę aisčių - estijų dalį sudarė mums negiminingos finougrų tautos. Be to, vargu ar aisčiais buvo vadinami ir aukštutinio Dniepro baseine gyvenantys baltai – geruliai (slaviškai vadinti drevlianais), nes šis terminas reiškė tik rytinės Baltijos jūros pakrantės gyvetojus. Estijus aisčiais pirmą kartą pavadino Vakarų Europos keliautojai, lankęsi Prūsijoje apie VIII a. Pagal dabartines ir buvusias valstybes mūsų protėviams aisčiams turėtumėme apytikriai priskirti Prūsiją, Lietuvą ir Latviją.

3. II a. Ptolemėjus tarp Rytų Europos tautų mini gitonus. Šių eilučių autoriaus nuomone, senasis Žemaitijos pavadinimas Samogitija kaip tik ir reiškia “žemuosius gitonus”, nes pajūrio žemės Semba, Semegalija (Žemgala) ir turbūt Suomija reikia “žemą žemę”. O gitonų, kaip ir gudų, gotų, hetų, hittim, chatų, pavadinimas yra kilęs iš indoeuropiečių protėvių getų. Jeigu žemaičiai buvo žemieji gitonai, tai pagal Nemuną aukštieji gitonai buvo lietuviai. Lietuvių ir gitonų apytikrio tapatumo teorija yra šių eilučių autoriaus tyrinėjimų padarinys.

4. Tarp Samogitijos pavadinimo variantų istoriniuose šaltiniuose teko aptikti ir Samogetiją. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad lietuviai tiesiog buvo getai (indoeuropiečiai). Tačiau taip teigti būtų ne visai tikslu, nes tikrieji getai buvo mūsų kaimynai jotvingiai (pirmiausia jų pavadinimas iš getų išvirto į getvius, o vėliau g pakito į j, kaip “gintaras” į “jantarj”). Jotvingius getais prieš tūkstantį metų vadino pirmosios kronikos. Mūsų protėviai - virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių ir laidojimo pilkapiuose papročio nešėjai - greičiausiai vadinosi getais. Miškuose apsigyvenusius baltus – gerulius - galime laikyti šiauriniais getais. Štai kodėl lietuvių kalba iš visų išlikusių indoeuropiečių kalbų yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei ir sanskritui, o mes esame artimiausi senųjų indoeuropiečių palikuonys.

5. Kas nežino garsios J. Basanavičiaus teorijos, kad lietuviai yra kilę iš trakų – frygų tautų, gyvenusių Balkanuose – Mažojoje Azijoje? Nėra jokios abejonės, kad getai ir trakai buvo artimiausi giminės, tik pastarieji gyveno daugiau Balkanuose. Jų vardą galėjo suteikti trojiečiai, pralaimėję karą su graikais ir pasitraukę į getų žemes. Prie trakų istorijos tėvas Herodotas priskiria ir Mažojoje Azijoje gyvenusius bitinus. S. Daukantas pateikia daug istorinių šaltinių, kuriuose lietuviai ir latviai vadinami trakais: Vincento Kadlubeko, Jano Dlugošo, Martino Kromerio, Motiejaus Pretorijaus darbuose. “Danų karalystės raštuose” žemgaliai vadinami trakais. Ne tik J. Basanavičius, bet ir daugelis šiuolaikinių mokslininkų surinko daugybę vietovardžių ir žodžių atitikmenų trakų ir lietuvių kalbose. Trakų kilmės vietovardžių yra daug ir Lietuvoje: Trakų miestas, Trakininkai, Trakiškiai, Trakiškiemiai, Traksėdai ir kt. Bet kadangi trakai yra indoeuropiečių getų padalinys, abi teorijos yra artimai susijusios.

6. Dakų apgyventos žemės šiaurinė riba, anot romėnų geografo Vipsanijaus Agripos, gyvenusio I a. prieš Kristų, šiaurėje siekė Baltijos jūrą, taigi baltų apgyvendintas Baltijos pajūris turėjo priklausyti Dakijai. Tokios nuomonės laikėsi J. Basanavičius, remdamasis Detlefsenu. Be abejonės mūsų protėvių kariai turėjo dalyvauti Dakijos kare su Roma Trajano laikais. Dakai, kaip ir trakai, buvo artimiausi getų giminės, pasivadinę dakais tik keletą šimtmečių prieš Kristų. XI a. kronikose dakai, kaip ir getai, minimi įvairiuose karuose Lenkijoje ir už jos ribų.

7. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atkreipė dėmesį, kad seniausi frygų rašto paminklai, vietovardžiai ir asmenvardžiai labai primena lietuvių kalbą, todėl, jo nuomone, lietuviai kažkuria dalimi yra kilę iš į Lietuvą atsikėlusių frygų. Vėlgi nekelia abejonių labai artima frygų giminystė su trakais, dakais ir getais, o per juos ir su lietuviais.

8. Anot Herodoto, apie VIII a. prieš Kristų nuo šiaurinių Juodosios jūros pakrančių pajudėjo kimerų (kimbrų, kimrų) tauta. Jie dalyvavo Romos nukariavime ir didžiules jų apleistas stovyklas romėnai matę dabartinėje Danijoje. Aišku, kad prieš pasiekdami Daniją, jie gyveno ir dabartinės Lietuvos teritorijoje bei Prūsijoje. VI a. Gotlando sala vadinosi Cimbrija, iš kurios gotų išvytas Vaidevutis su 46 tūkstančiais kimbrų išsikėlęs į Sembą ir Prūsiją. Spėjama, kad senasis Velso pavadinimas Britų salose kilęs iš tų pačių kimbrų. Kadangi kimerai atėjo iš Ukrainos stepių, iš kur prieš juos į baltų kraštus atsikėlė indoeuropiečiai – virvelininkai, tai kimerai galėjo būti mūsų giminės. Romėno Kornelijaus Tacito užuomina, kad aisčių kalba panaši į britų, kaip tik ir gali paliudyti į šią salą iš mūsų kraštų atvykusių kimbrų kalbos panašumą į aisčių. Kimbrai turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį lietuvių tautos formavimuisi. Iš kimbrų galėjo kilti tokios lietuvių pavardės kaip Kimbrys.

9. Mūsų dabartiniai mokslininkai daug juokėsi iš lietuvių kilmės iš romėnų teorijos. Tiesiog daugelis iš jų suko galvą, kada ir kas šią teoriją sugalvojo. Kaip jau esame ne kartą rašę, pamėginsime pagrįsti mintį, kad ši teorija nėra išgalvota, tik ją reikia mokėti perskaityti. Prie teisingų teorijų šiame straipsnyje ji rašoma paskutinė, bet lygiai taip pat galėtumėme ją perkelti ir prie neteisingų. Kodėl? Anksčiau minėti geruliai apie šimtmetį klajojo prie Romos imperijos sienų, keletą dešimtmečių gyveno prie Dunojaus ir pačioje imperijoje, joje kariavo, dalis jų apsikrikštijo, tapo raštingi. Kodėl jų negalima laikyti romėnais? Legenda apie gerulių sugrįžimą po Romos nukariavimo seniausiais laikais, be abejo, buvo siejama su Roma. Taigi, ar lietuvių kilmės iš romėnų teorija teisinga, spręskite patys.

10. Toliau, šio straipsnio autoriaus nuomone, klaidingos lietuvių kilmės teorijos. Galbūt mažiausiai klaidinga iš jų yra lietuvių kilmės iš gotų teorija. Kaip minėta, gotai yra iškreiptas pavadinimas iš getų. Getai prieš 3 – 4 tūkstančius metų (o gal kai kurie ir vėliau), atsikėlė į Vokietiją ir Skandinaviją, palaipsniui perėmė germanų kalbą, bet ne visai. Dar gotų Vulfilos biblijoje prie Dunojaus išlikę daug mums giminingų negermaniškų žodžių. Matyt, dėl germanų kalbos žodžio “Dievas” – Got įtakos jie pakeitė pavadinimą į gotus. Istorikas Jordanas VI a., kaip ir daugelis kitų romėnų, gotų tautos istoriją vadina getų istorija. Iš seno jie dar žinojo apie jų bendrą kilmę. Lietuvą ilgai valdė gotų karaliai Germanarikas ir Teodorikas Didysis. Jordano duomenimis, pirmasis netgi užvaldė aisčius be karo. Galbūt neišlikusia ostgotų abėcėle parašytas Vaidevučio vėliavos įrašas?! Nors gotai ir buvo beveik sugermanėję, bet per ilgesnį laiką jų dalis, be abejo, įsiliejo į lietuvių tautą, tačiau jokiu būdu mes negalime save laikyti kilusiais iš gotų. Neigiamas žodis “gudai” greičiausiai kilo iš priešiškumo gotams. Tačiau dauguma gotų vardų, išlikusių romėnų istoriniuose šaltiniuose, turi galūnes – is, -as, kaip lietuvių ir daugelis vardų panašūs į lietuvių.

11. Kronikininkas Motiejus Strijkovskis lietuvius kildino iš gepidų ir kimbrų. Ankstyvaisiais Romos laikais gepidai greičiausiai gyveno dabartiniame Lenkijos Pamaryje. Prokopijus iš Cesarėjos VI a. aprašo anekdotiškai skambantį jo girdėtą aiškinimą, kad kai gotai I a. kėlėsi iš Skandinavijos į žemyną, vienas iš trijų jų laivų atsiliko. Juo plaukusieji pagal gotų žodį gepanta “tinginys” buvę pavadinti gepidais. Vienaip ar kitaip, tai gali būti ir tiesa, nes iki Kristaus tokia gentis į pietus nuo Baltijos jūros lyg ir nežinoma. Pripažinus šią teoriją, būtų galima gepidus beveik sutapatinti su gotais. Daugelis antikos autorių juos ir laikė gotais. Kiek vėliau negu geruliai jie patraukė Romos imperijos link ir po langobardų į šiaurę nuo Dunojaus buvo sukūrę savo valstybę. Rašydamas apie gerulių sugrįžimą susipykus su imperatoriumi Justinianu, Prokopijus mini, kad geruliai įsikūrė ankstesnėse gepidų žemėse. Taigi dalis gepidų turėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet lietuvius tiesiogiai iš jų kildinti būtų neteisinga.

12. Yra autorių, kurie lietuvius kildina iš venedų (vendų). Romos laikais jie gyveno tarp Dunojaus ir pietų Lenkijos. Vėliau įvyko garsusis venedų sprogimas – jie staigiai išplito į rytus, šiaurę ir pietus, duodami pradžią plačioms slavų giminėms. Kristaus laikais dar jų kalba buvo artima baltų kalboms, net kai kurie kalbininkai ją laiko pakraštiniu baltų kalbų dialektu. Jie laikinai buvo kolonizavę beveik visą Graikiją, Vokietijoje dalis jų sugermanėjo ir įgavo vandalų vardą. Čekijos kronikose yra paskelbtas tariamas dar ankstesnių laikų Aleksandro Makedoniečio laiškas, kuriuo jis venedams dovanojo Europą. Romos istorikas Kornelijus Tacitas sako, kad “venedai plėšikaudami išnaršė visus miškus ir kalnus, dunksančius tarp peukinų ir fenų” (finų – R.M.). Iš jų kildinami Ventės rago, Ventos upės, Ventspilio, Vandžiogalos (?), Vendeno miesto Latvijoje pavadinimai, taip pat Rygoje dar kryžiuočių laikais buvęs senasis kalnas, kuriame gyvenę venedai. Estai ir dabar rusus vadina vene. Didžioji slavų kolonizacija Europoje vyksta jau 2 tūkstančius metų, bet, aišku, mes nesame kilę iš slavų.

13. Vaidevučio legendoje sakoma, kad Vaidevučio sūnaus, kuris VI a. valdė Lietuvą, motina buvo alanė, su kuria Lietuvoje mėginusi įsigalėti didelė alanų giminė, tačiau alanai Lietuvoje pralaimėję ir turėję pasitraukti. Kas tie alanai? Istorinių šaltinių duomenimis, jie kilę iš iranėnų – persų. Romos laikais jų giminės vadinosi skitais, vėliau – sarmatais. Skitija ir Sarmatija užėmė didelę Rytų Europos dalį, dažnai jų teritorijai buvo priskiriama ir Lietuva. Kartais lietuviai buvo iš jų kildinami. Tačiau nors kai kurie alanai ar jų giminės per karus galėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet mes jokiu būdu negalime savęs iš jų kildinti. Pastaruoju metu tiesioginiai alanų palikuonys yra osetinai, gyvenantys Kaukaze.

Be čia minėtų tautų, su lietuvių protėviais galėtų būti susiję prieš Kristų “už šiaurės vėjų” gyvenę hiperborėjai, kurie eidavę beveik per visą Europą į deivės Letos atlaidus į Graikiją pas Delfų orakulą, ir daugelis kitų tautų, kurių visų čia suminėti neįmanoma. Bet straipsnio autorius supažindino su visomis pagrindinėmis lietuvių kilmės teorijomis.

************************************************************
Šaltinis - http://www.matulis.com/RMatulis19.htm

“Lietuvos aidas” 2003 06 03

Artėjančiam Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Ką reiškia žodis "Lietuva”?

Rimantas Matulis

Iki šiol mes dažniausiai girdėdavome nuomonę, kad Lietuvos vardas yra kilęs iš Lietaukos upelio, ar vandenvardžių Leitė, Leiciškių ež. Kadangi šiose vietovėse nėra didelių senovinių gyvenviečių ar piliakalnių, kaip pvz., Vilnius prie Vilnios upės, ir dėl nepaprasto giminingų Lietuvos vardui vietovardžių paplitimo nuo seniausių laikų dižiulėje teritorijoje, tokią teoriją reiktų atmesti.

Taip pat nelabai įtikina ir bandymai Lietuvos vardą susieti su lotynišku žodžiu litus – “jūros pakrantė”. Kalbininkas St.Tarvydas rašė apie vieną senovės Galijos pajūrio provinciją, lotyniškai vadintą Litovia. Daugelis nelietuvių kalbininkų, tarp jų ir Walde, lietuvius siejo su šiais “pajūrio gyventojais”.

Lieka aptarti tris pagrindines Lietuvos vardo kilmės teorijas: 1) mitinę - iš deivės Letos, Ledos arba dievo Lietuvanio; 2) etninę – iš lidų tautos, žinomos iš Mažosios Azijos ir 3) iš žodžio “liaudis”, kuris galėjo reikšti ir kariauną.

Šių eilučių autoriui patikimiausia yra jo paties išplėtota mitinės kilmės teorija, siejanti Lietuvos vardą (Mindaugo rašte ir Dusburgo kronikoje vadintą Letovia) su Apolono motina deive Leta, kurią garbinę hiperborėjai gyvenę “už šiaurės vėjų”.

Kadangi Apolonas buvo karo dievas, tai jo motina Leta gali būti siejama su trečiuoju mūsų kilmės aiškinimu apie Lietuvą – liaudies kariauna. Deivė Leta, anot žymaus tyrinėtojo R.Greivo (Graves), yra gimininga Egipte ir Palestinoj garbintai derlingumo deivei Lat.

Čia galime palyginti Strijkovskio minimą derlingumo dievą, lietaus sukėlėją Lietuvanį. Letos garbintojus hiperborėjus mokslininkai mano gyvenusiais įvairiose šiaurės ir rytų Europos vietose: nuo britų salų iki Dniepro.

Tačiau remdamiesi pirmojo tūkstantmečio pradžios Ptolemėjaus žemėlapiu, galime spėti hiperborėjus gyvenus į šiaurę nuo Karpatų kalnų baltų žemėse.

R.Greivas deivę Letą tapatina su Leda, o apie lietuvių deivę Ladą daug duomenų buvo surinkusi mūsų garsi etnografė Pranė Dundulienė. Ši mitinė lietuvių vardo kilmės teorija nukelia mus keletą tūkstančių metų atgal, prieš pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą – į 1009 m.

Tačiau šios ankstesnės Lietuvos nesiejame su konkrečia teritorija, taigi nebūtinai čia turime įžiūrėti prieštaravimą. Paminėjime prieš tūkstantį metų jau susidūrėme su aiškia Lietuvos valstybingumo užuomazga.

Pirmąją Lietuvos vardo kilmės teoriją gerokai trikdo antroji – etninė teorija.

Ties besikuriančios Lietuvos valstybės viduriu buvo labai sena ir galinga Lydos pilis, kuri, panašiai kaip ir Trakai su pilimi (pavadinti pagal trakų gentį), savo vardą greičiausiai gavo iš Mažojoje Azijoje antikos laikais gyvenusios lidų tautos. Lietuvoje paplitę vietovardžiai Lyduvėnai, Lydavėnai, Lydnia ir kt. turėtų būti susiję su išeiviais iš Lydos.

Anglosaksų poemoje “Widsith” minimi Lidwicings gali būti Lydos ar Lietuvos vikingai. Priebalsiams d ir t susikeitus, Lyduva lengvai galėjo pavirsti į Lietuvą. Tai viena iš kildinimo galimybių. Deja, vargu ar pavyktų šią lietuvių kilmės teoriją suderinti su ankstesniąja. Tegu tai nustato ateities mokslininkai.

Trečiajai teorijai artimiausias yra Česlovas Gedgaudas. Kronikose suradęs tariamai bendrinius vardus: “in Sudua Littonia” (Lietuva Suduvoje), “Letovini de Samethia” (Žemaitijos lietuviai) ir “Littovin Lant” (Lietuvos kraštas Žemaitijoje) jis prieina prie išvados, kad šie lietuviai žymi liaudų, tam tikrų lietuvių karinių formuočių teritorijas – stovyklavietes.

Č.Gedgaudas aptikęs aprašymą, kad apie 800 m. Karolio Didžiojo laikais letes – leudes kovęsi su burgundais.

Pastaruoju metu kai kurie mūsų lituanistai taip pat Lietuvos vardą sieja su kariauna, karine formuote. Beje, kaip minėjome, ši teorija gali būti suderinta su pirmąja teorija apie karo dievo Apolono motinos deivės Letos garbės kariauną.

Negaliu čia nepaminėti ir savo teorijos, kad Lietuvos ir Latvijos vardai yra tos pačios kilmės. Tai patvirtina seniausi rašytiniai šaltiniai.

Mindaugo laiške bei Dusburgo kronikoje Lietuva vadinama Letovia, Lethovia, o Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis letais vadina latvius ir panašiai lietuvius - lettones.

Todėl šių eilučių autorius seniai siūlo bendrą istorinį lietuvių ir latvių pavadinimą – letai. Kalbėdami apie Lietuvą ir Latviją kartu, šį kraštą turėtumėme vadinti Letija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 24 Lap 2010 10:37. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Lap 2010 10:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Rimanto Matulio šiųmetinis veikalas:

(pranešė Vladas Palubinskas)

„Girių gyventojai geruliai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija“
http://on.lt/geruliai

Naujiena dviguba: Rimanto veikalą pagaliau pripažino moksliniu --
išleido VPU leidykla, žurnale „Istorija“, serija „Mokslo darbai“:

http://www.leidykla.vpu.lt/?page=periodika&id=3

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2011 21:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Žiūrėti nuorodas į Rimanto Matulio knygas ir straipsnius čia:

http://on.lt/rimantas-matulis#knygos

Rimantas Matulis

http://on.lt/rimantas-matulis#knygos

Rimantas Matulis — vienas iš „Žygeivių“ kraštotyros sąjūdžio ir „Raskilos“ dainų ratelio įkūrėjų, anglų kalbos mokytojas.

Parašęs knygas „Istoriniai akmenys“ ir „Lietuvių tautos kilmė“, paskelbęs spaudoje kelis šimtus rašinių kraštotyros ir istorijos mokslo klausimais.

Rimantas Matulis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Bibliografija

Rimantas Matulis spaudoje:
1990 1998 1999 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

2010 m.

* Girių gyventojai geruliai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija — Vilniaus pedagoginis universitetas: Mokslo darbai: Istorija (ISSN 1392-0456) 2010 m. 2 (78) nr. 58-62 psl., 18 bibliogr. p., santrauka anglų k.

2009 m.

* Liaudies dainų klubui „Raskila“ – 40 metų — 2009 gruodžio 23 „XXI amžius“ (ISSN 2029-1299) 91 (1783) nr. Stasys Povilaitis apie žygeivių dainų, šokių ir tautinių papročių gaivinimo sambūrio kilmę, veiklą, dabartį.
* Apie lietuvių kilmės problemas — 2009 birželio 27 Žinių radijo laidos „Avilys“ vedėjas Audrys Antanaitis kalbina Rimantą Matulį apie jo kraštotyrą ir apie lietuvių kilmę.
* Netikėta įspūdinga knyga apie mūsų protėvius — 2009 birželio 19 „Voruta“ (ISSN 1392-0677) Rimantas Matulis apie Jono Laurinavičiaus Minske išleistą 327 psl. akademinę monografiją rusų kalba „Древняя Литва: Цивилизация и государство“ (Senovės Lietuva: Valstybė ir civilizacija).

2008 m.

* Aukuro ženklai – raktas į senąją lietuvių religiją — 2008 gegužės „Tėviškės gamta“ (ISSN 1392-6284) 5 nr. 8 psl., iliustruota. Rimantas Matulis apie Akmenės r. rastą mitologinį akmenį.
* Ženklas puodo šukėje – senovinis rašmuo? — 2008 vasario 22 „Šiaurės Atėnai“ (ISSN 1392-7760) 882 nr. Arūnas Kazys Kynas paminėjo Rimanto Matulio nuopelnus, tyrinėjant raštus skmenyse.
* Užsienietis Lietuvos nesuprato ar nenorėjo suprasti? — 2008 vasario 20 „Voruta“ (ISSN 1392-0677) „Knygos“ 10 psl. Rimanto Matulio recenzija 2008 m. Vilniuje „Minties“ išleistai Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) knygai „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999“, kurią iš anglų kalbos ir išvertė pats Rimantas Matulis.
* Kas trukdo spręsti lietuvių kilmės problemas? — 2008 sausio 12 „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 15 psl., iliustruota. Rimantas Matulis apie Zigmo Zinkevičiaus knygą „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“.

2007 m.

* Pavyko perskaityti Paragių aukuro ženklus? — 2007 liepos 5 „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 3 psl., iliustruota.
* Ar Europa pajėgi spręsti žmogaus teisių problemas Šiaurės Kaukaze? — 2007 balandžio 24 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 2 psl., iliustruota, yra portretas.
* Ar taps kultūra prioritetu valstybės gyvenime? — 2007 balandžio 17 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl.
* Knyga apie Stasį Antaną Bačkį — lietuvių diplomatijos šventė — 2007 balandžio 13 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 2 psl., iliustruota. Apie balandžio 11 Lietuvių katalikų mokslų akademijoje (LKMA) įvykusią LKMA ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išleistos A. Streikaus knygos „Diplomatas Stasys Antanas Bačkis“ sutiktuves.
* Žalgirio mūšio atminimas įamžintas Krašto apsaugos ministerijoje — 2007 balandžio 12 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Apie balandžio 6 atvertą Krašto apsaugos ministerijos salę, kurios visas keturias sienas papuošė dailininko A. Beinaravičiaus nutapyti dideli paveikslai, vaizduojantys Žalgirio mūšį.
* Dar kartą apie prieštaringai vertinamą „Gaublio“ klubą — 2007 balandžio 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl. Apie „Žinijos“ draugijos surengtą J. Lipovkos paskaitą „Mindaugo metraštis iš jo monetų“ Vilniuje.
* Lietuvių mokslo draugijai — 2007 balandžio 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 10 psl., iliustruota. Apie Signatarų namuose vykusią mokslinę konferenciją, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus.
* Tikra Klaipėdos krašto lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo enciklopedija — 2008 kovo 31 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 10 psl., iliustruota. Apie Astridos Petraitytės romano „Šaktarpio metas“ pristatymo renginį Vilniuje.
* Žemaičiai Europoje buvo pakrikštyti paskutiniai — 2008 kovo 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) „Lietuvos istorija XIV-XV a.“ 12 psl., iliustruota.
* Po tūkstančio metų baigėsi Lietuvos krikštas — 2008 kovo 24 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota.
* Krikščionybė skverbėsi į Lietuvą Kęstučio ir Algirdo laikais — 2008 kovo 21 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota, su portretu.
* Medvėgalio krikštas, Lietuvos dovanojimas ordinui, pranciškonų veikla ir netektys — 2008 kovo 16 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota.
* Apdovanojo Viktorą Petkų — 2008 kovo 8 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 2 psl., iliustruota.
* Ar mažosios partijos amžinai liks mažomis? — 2008 kovo 2 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) Redakcijos skiltis 7 psl. Apie Lietuvos partijų gausumo priežastis ir pasekmes, dvipartinės sistemos netobulumą ir valstybinio partijų finansavimo ydingumą.
* Aukaimio krikštas, Vytenio ir Gedimino karas su kryžiuočiais — 2008 kovo 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota.
* Kas pasuose supainiojo tautybę su pilietybe? — 2008 kovo 1 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 12 psl. Apie peticijas su daugiau kaip 160 parašų (tarp kurių olimpinis čempionas V. Alekna, Kovo 11-osios akto signatarai L. Milčius, K. Uoka), kuriuose piktinamasi, kad naujausiuose Lietuvos Respublikos pasuose „pilietybė“ išverstas anglišku žodžiu „nationality“, peticijų autorių reikalavimus, kad pasuose būtų įrašyta asmens tautybė.
* Krikščionybė ir senoji religija Lietuvoje po Mindaugo — 2007 vasario 28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota.
* Hiperborėjų Apolonas, šventos upės ir Lietuvos vardo kilmė — 2007 vasario 22 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Apie baltišką graikų dievo Apolono vardo kilmę, pagoniškos Lietuvos šventyklas.
* Balsuokime už Lietuvių tautininkų sąjungos sąrašą Nr. 15 — 2007 vasario 21 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 9 psl., yra portretas. LTS kandidato Nr. 10 į Vilniaus m. tarybą Rimanto Matulio rinkiminė agitacija (užsakomasis pristatymas).
* Nuo tramvajaus išgelbės Seimas? — 2007 vasario 20 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) redakcijos skiltis 6 psl. Apie Vilniaus m. tarybos patvirtintą bendrąjį Vilniaus planą iki 2015 m., kuriame labiausiai nepriimtina yra gatvinio tramvajaus Vilniuje idėja, minimi prof. A. Ambrazevičius, prof. V. Brėdikis, G. Jakubčionis, J. Markevičienė, J. Zykus.
* R. Ragaišiui ir po 48 metų Vėliavos spalvos liko tos pačios — 2007 vasario 15 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 1, 8 ir 9 psl., iliustruota. Su Vasario 16-osios pasipriešinimo dalyviu R. Ragaišiu kalbasi Rimantas Matulis.
* Tramvajų Vilniuje planuoja korumpuoti ar neatsakingi žmonės? — 2007 vasario 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 3 psl. Apie Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) Vilniuje surengtą konferenciją „Ar reikia Vilniuje tramvajaus?“, kurioje Vilniaus Dailės akademijos Architektūros katedros prof. V. Brėdikis kreipėsi į susisirinkusiuosius su pranešimu “Gal pirma sutvarkykime miesto magistrales, sankryžas bei ištaisykime miesto plėtros klaidas”, inžinierius J. Zykus, padaręs smulkią siūlomo Vilniaus miesto bendrojo plano analizę ir nustatęs, kad tramvajus tik sukeltų naujų transporto problemų, teigė, kad ateityje miesto transporto laukia visiška stagnacija, Lietuvos karo akademijos prof. A. Ambrazevičius pasisakė už olandišką bebėgį ratinį tramvajų, o kultūros paveldo ekspertė J. Markevičienė pranešė, jog jeigu rengtumėme tramvajų, kasdamiesi po Pylimo gatve sunaikintumėme daug įvairaus kultūros paveldo.
* Kas geriau: daugiabučius namus griauti ar atnaujinti? — 2007 vasario 13 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 3 psl. Apie vasario 9 Vilniuje įvykusį Daugiabučių atnaujinimo forumo renginį, kuriame tarp kitų dalyvavo ir Lietuvių tautininkų sąjunga.
* Virgilijus Čepaitis grįžo po dvylikos metų — 2007 vasario 9 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 9 psl., iliustruota. Apie signataro V. Čepaičio knygos „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ pristatymą Signatarų namuose, kurį vedė Kazys Almenas, perskaitęs Arvydo Juozaičio sveikinimą, kuriame ši Čepaičio knyga pavadinta geriausia iki šiol parašyta knyga apie Sąjūdį, europarlamentaro Vytauto Landsbergio, rašytojo Kazio Sajos, signataro Romualdo Ozolo, kunigo Vaclovo Aliulio, seimūno Sauliaus Pečeliūno pasisakymus knygos pristatyme (dar minimi žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė, signataras prof. Bronius Genzelis).
* Susirinkusieji nusprendė: Vilnius pasauliui turi byloti lietuviškai — 2007 vasario 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Apie vasario 5 Vilniaus Mokytojų namuose įvykusią sueigą, kur buvo perskaityta miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos ataskaita, perskaitytas kreipimasis į Seimą dėl naujos Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo projekto redakcijos, pasirašyta peticija „Už Vilnių, kuris bylotų lietuviškai“, apie Kalbos komisijos atstovų A. Šiupienienės, M. Tamošiūno, Kultūros kongreso pirmininko K. Stoškaus, Lietuvių tautinės kultūros fondo ir Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininko G. Songailos, Seimo nario G. Dalinkevičiaus, advokato A. Dzegoraičio, Lietuvos vartotojų asociacijos atstovės P.R. Liubertaitės, kalbininko prof. V. Vitkausko, sambūrio „Patirtis“ atstovo P. Plumpos, rašytojo A. Baltakio, A. Augulio, „Lietuvai pagražinti draugijos“ pirmininko J. Dingelio, signataro prof. B. Genzelio pasisakymus.
* Tymo kvartale atgimsta tautodailė — 2007 vasario 1 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 12 psl., iliustruota. Apie sausio 31 Vilniuje, auksakalių gildijos galerijoje „Meno niša“ įvykusį specialistų ir valdininkų susitikimą, kuriame buvo aptartas Vilniaus miesto dailiųjų amatų ir tradicinių verslų programos iki artėjančio Lietuvos vardo tūkstantmečio įgyvendinimas, dalyvavusieji pabrėžė būtinybę iki 2009 m. Vilniuje, Tymo kvartale pastatyti tradicinių amatų dirbtuves su parodų ir konferencijų salėmis, atkurti ir sutvarkyti Kūdrų parką.
* Mindaugui atkritus, lietuviai grįžo į senąsias klaidas — 2007 sausio 31 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Apie Lietuvos karaliaus Mindaugo valdomą Lietuvą, įvykius Prūsijoje, Durbės mūšį.
* Kas rausiasi po Vilniaus senamiesčio pamatais? — 2007 sausio 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 2 psl., iliustruota. Apie Vilniaus miesto „sutankinimo“ pasekmes, avariją name Šiaulių g. 8 (per tris aukštus griuvo laiptinė) dėl netoli pamatų iškastos didžiulės statybų duobės, apie galimas grėsmes Pylimo ir Jogailos gatvėms, jeigu būtų patvirtintas bendrasis Vilniaus planas su tramvajumi.
* Ir pasikrikštijęs Mindaugas aukodavo savo dievams — 2007 sausio 27 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 12 ir 13 psl. Apie pirmuosius bandymus apkrikštyti Lietuvą, iliustruota.
* Ar ateis šviesesni laikai Mažajai Lietuvai? — 2007 sausio 26 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 12 psl., iliustruota.
* Kodėl taip skubama patvirtinti bendrąjį Vilniaus planą? — 2007 sausio 25 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 1 ir 2 psl. Apie sausio 24 prie Vilniaus m. savivaldybės įvykusį Lietuvių tautininkų sąjungos, Žaliųjų judėjimo ir keliolikos Vilniaus m. bendruomenių piketą, iliustruota.
* Ar tikrai Mažoji Lietuva — niekieno žemė? — 2007 sausio 20 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., yra žemėlapis.
* Vyskupas Kristijonas nelaisvėje rašė apie Vaidevutį Lietuvos krikšto priešaušryje — 2007 sausio 19 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl, iliustruota. Pradžia.
* Paskutinį Romos imperatorių nuvertę geruliai ir skiriai buvo baltai — 2007 sausio 17 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) „Iš Lietuvos krikšto istorijos“ 13.psl., iliustruota, su portretu. Pradžia.
* Kol Almonaičiai rašo, kraštotyra ir žygeivystė gyvuos! — 2007 sausio 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 12 psl., iliustruota. Rimanto Matulio recenzija 2004 m. VšĮ „Keliautojo žinynas“ Kaune išleistai Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knygai „Karšuva“.
* Lazdynų Pelėdos muziejus šįmet toliau gražės — 2007 sausio 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Tvarkomas Paragių dvaro sodyboje prieš 40 metų įkurtas muziejus Akmenės rajone.
* Ar mokslas nors kiek pripažins Gedgaudą? — 2007 sausio 5 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1822-5713) 13 psl., iliustruota. Pastabos apie 1972 m. Mechike išleistoje Česlovo Gedgaudo knygoje „Mūsų praeities beieškant“ iškeltas mintis lietuvių tautos kilmės klausimais.

2006 m.

* Aistros dėl emigracijos įgyja pagreitį — 2006 gruodžio 23 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl. VU Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute vyko diskusija „Apie Lietuvos Valstybės santykį su užsienyje gyvenančiais lietuviais“.
* Vengrijos sukilimo penkiasdešimtmečiui — 2006 spalio 28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 4 psl., iliustruota. Apie Vengrijos 1956 m. sukilimą.
* Baskai Europos sąjungoje — 2006 spalio 25 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota, yra „Baskų autonominės bendruomenės žemėlapis“. Apie baskus, baskų oficialią atstovybę Briuselyje.
* Ar viską žinome apie Lietuvos krikštą? — 2006 spalio 14 ir 21, lapkričio 4 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215), iliustruota, yra žemėlapiai.
* „Raskila“ Latvijoje — 2006 spalio 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 7psl., iliustruota.
* Gyvenantys už šiaurės vėjų: hiperborėjai ir arimfėjai — 2006 rugsėjo 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl. Apie antikos laikų gentis mūsų kraštuose, iliustruota.
* Paslaptingieji gotai: Kaip J. Statkutė-Rosales bando sugriauti istorinius štampus apie mūsų praeitį — 2006 rugsėjo 23 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 6 psl., iliustruota.
* Dakai — 2006 rugsėjo 16 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 211 nr. 2 psl. Apie Dakiją ir dakų tautą, iliustruota.
* Trakai — 2006 rugsėjo 9 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 205 nr. 5 psl. Apie Trakiją ir trakų tautą, iliustruota.
* Skitų, sarmatų ir alanų indėlis į Lietuvos istoriją — 2006 rugpjūčio 19 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 7 psl., iliustruota, yra žemėlapis.
* Mezija prie Dunojaus ir Lietuva — 2006 rugpjūčio 12 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 5 psl., yra žemėlapis.
* Ar tikrai Valdovų rūmai statomi per aukšti — 2006 rugpjūčio 5 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl., iliustruota.
* Ar tikrai Valdovų rūmai statomi per aukštai — 2006 liepos-rugpjūčio „Tautininkų žinios“ (ISSN 1392-8643) 13-14 nr. 4 ir 8 psl.
* Baltų gentys istorijos šviesoje: sūduviai ir getai — 2006 liepos-rugpjūčio „Tautininkų žinios“ (ISSN 1392-8643) 13-14 nr. 6 psl.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 rugsėjo 2 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 2 psl. Pabaiga. Pradžia 106 nr. gegužės 12.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 rugpjūčio 26 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 6 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 liepos 29 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 6 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 liepos 22 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 2 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 liepos 15 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 3 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 liepos 8 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 2 psl. Tęsinys.
* Apie Bitiniją, prūsus, kimbrus ir girulius — 2006 liepos 1 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 3 psl.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 birželio 26 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 1 ir 2 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 birželio 17 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 4 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 birželio 10 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 1 ir 3 psl. Tęsinys.
* Baltų gentys istorijos šviesoje — 2006 gegužės 12 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Mūsų senovė“ 106 nr. 1 ir 3 psl. Padžia, „Galindai“. Pabaiga rugsėjo 2.
* Ar sovietams kėlė pavojų lietuvių liaudies dainos? — 2006 gegužės 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl. Apie „Raskilos“ liaudies dainų klubą, iliustruota.
* Apie akmeninį Vyžuonų žaltį — 2006 balandžio 29 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl.
* Kaip sovietmečiu žygeiviai gelbėjo Lietuvos piliakalnius? — 2006 balandžio 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota.
* Ar Kuršių Neringai svarbūs Franco Jozefo Efos palaikai? — 2006 balandžio 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 2 psl.
* Dingęs Vilniaus paveldas: šventi miškai ir apeiginiai medžiai — 2006 balandžio „Tėviškės gamta“ (ISSN 1392-6284) 1 ir 2 psl., iliustruota.
* Kaip lietuviai dalyvavo sugriaunant galingiausias pasaulio imperijas — 2006 kovo 31 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 4 psl.
* Geografija padeda perskaityti tautų vardus — 2006 kovo 24 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl. Pabaiga.
* Geografija padeda perskaityti tautų vardus — 2006 kovo 17 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl. Tęsinys.
* Geografija padeda perskaityti tautų vardus — 2006 kovo 10 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 5 psl. Tęsinys.
* Geografija padeda perskaityti tautų vardus — 2006 kovo 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 52 nr. 3 psl. Pradžia.
* Pilėnų tragedijai – 670 metų — 2006 vasario 24 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 2 psl.
* Dar apie aisčius — 2006 vasario 6 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 2 psl. Apie archeologės Marijos Gimbutienės atminimui surengtą vakarą Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
* Mažoji Lietuva ir Prūsija žygeivių akiratyje — 2006 sausio 28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl., iliustruota.
* Ar vyko pagonybės reformacija Lietuvoje? — 2006 sausio 19 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl.
* Genetika ateina į pagalbą: patvirtintos Jono Basanavičiaus teorijos — 2006 sausio 11 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 4 psl. Apie naujuosius pasiekimus sprendžiant migracijos problemas Europoje, yra žemėlapis.

2005 m.

* Kunigaikščių ir tautų vardai — 2005 gruodžio 24 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl.
* Apie didžiųjų ir mažųjų tautų nesusikalbėjimą — 2005 gruodžio 9 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl. Pabaiga, o pradžia gruodžo 2.
* Apie didžiųjų ir mažųjų tautų nesusikalbėjimą — 2005 gruodžio 2 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl. Pradžia, o tęsinys 280 nr. gruodžio 9.
* Sovietinis įšalas Kaune ir Šiaurės Kaukaze — 2005 lapkričio 21 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl. Apie Pabaltijo turistų sąskrydžius Sovietų sąjungoje, iliustruota.
* Žygeiviai Solženicyno gulaguose — 2005 lapkričio 15 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 7 psl. Atsiminimai iš kelionės po Sibirą, iliustruota.
* Sibiro Šeduvą ir Baisogalą prisiminus — 2005 lapkričio 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 8 psl., iliustruota.
* Kaip Norvegijoje atsirado baltiški vietovardžiai? — 2005 spalio 20 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl.
* Dingęs Vilnius: paslaptingoji Perkūno šventykla — 2005 spalio 8 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl., yra žemėlapis. Tęsinys, pradžia 229 nr. spalio 3.
* Dingęs Vilnius: paslaptingoji Perkūno šventykla — 2005 spalio 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota. Pradžia, tęsinys spalio 8.
* Dingęs Vilniaus paveldas: šventi miškai ir apeiginiai medžiai — 2005 rugsėjo 22 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 2 psl., iliustruota.
* Susidomėjusiems Mažąja Lietuva — 2005 rugsėjo 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 10 psl.
* Vietovardžiai -gala ir senoji lietuvių pasaulėžiūra — 2005 rugsėjo 2 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl. Tęsinys, o pradžia rugpjūčio 29.
* Vietovardžiai -gala ir senoji lietuvių pasaulėžiūra — 2005 rugpjūčio 29 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota. Pradžia, o tęsinys 199 nr. rugsėjo 2.
* Baltų piliakalniai – šventyklos prie Smolensko — 2005 rugpjūčio 20 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 psl., iliustruota.
* Senasis Vilniaus paveldas: istoriniai ir apeiginiai kalnai — 2005 rugsėjo 15 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota.
* Senasis Vilniaus paveldas: ženklai akmenyse — 2005 liepos 16 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2 psl, iliustruota.
* Senasis Vilniaus paveldas: aukurai — 2005 liepos 11 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 4 psl, iliustruota. Pabaiga. Pradžia liepos 9 d. 157 nr.
* Senasis Vilniaus paveldas: aukurai — 2005 liepos 9 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 4 psl., iliustruota. Pradžia, bus daugiau.
* Skautai ar žygeiviai? — 2005 birželio 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 4 psl. Apie žygeivių veiklą Lietuvoje, iliustruota.
* Iš kur tie slavai? — 2005 birželio 10 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl.
* Dunojus ir Lietuva — 2005 gegužės 25 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 5. psl.
* Ar yra tokia šalis Letija? — 2005 gegužės 28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 psl., yra žemėlapis.
* Greitaeigiai Japonijos Skinkanseno traukiniai — 2005 gegužės 17 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl. Vertimas iš anglų kalbos.
* Kur dingo garsioji kimbrų tauta? — 2005 gegužės 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 psl.
* Lietuviai, baltai, indoeuropiečiai — 2005 kovo 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 2. psl., su portretu. Pagal 2004-04-23 pranešimą, skaitytą Mokslų akademijoje diskusijoje apie lietuvių kilmę ir 2005-02-03 „Gaublio“ klube.
* VGTU liaudies dainų klubo „Raskila“ 35-metis — 2005 „Gedimino universitetas“ 1 (43) nr. Jonas Pakenis apie liaudies dainos klubo „Raskila“ 35-ųjų metinių iškilmes, koncertą ir vakaronę 2005 sausio 15 Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros rūmų salėje.

2004 m.

* Diskusija apie lietuvių kilmę. Kas toliau? — 2004 balandžio 28 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 7 psl. Apie diskusiją „Lietuvių tautos kilmė: mitai ir mokslas“ Mokslų akademijoje. Yra portretas.
* Kas buvo mūsų protėviai: baltai, aisčiai, getai ar geruliai? — 2004 balandžio „Tautininkų žinios“ (ISSN 1392-8643) 7 nr. 3 psl.
* Kas klydo: J. Basanavičius ar mes? — 2004 sausio 23 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 9 psl. Apie lietuvių kilmės teorijas. Yra portretas.

2003 m.

* Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas — 2003 gruodžio 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 12 psl., yra portretas.
* Vaidevutis — legenda ar tikrovė? — 2003 lapkričio 25 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 9 psl., iliustruota.
* Divonio iš Bitinijos dienoraštis ir legendos apie lietuvių kilmę — 2003 lapkričio 22 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 8 psl., yra portretas.
* Dvasios milžinas Prokopijus iš Cesarėjos apie gotus ir gerulius — 2003 lapkričio 4 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 12 psl.
* Ką reiškia šie ženklai? — 2003 spalio 9 „Lietuvos aidas” (ISSN 1648-4215) 5 psl., iliustruota.
* Apie mūsų protėvių gerulių karalių Rodvulfą, Radvilas ir Vaidevutį — 2003 rugsėjo 5 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 11 psl., yra portretas.
* Ar valdė Lietuvą ostgotų karalius Teodorikas Didysis? — 2003 rugpjūčio 13 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Iš Romos imperijos istorijos“ 9 psl., iliustruota.
* Dar vienas žingsnis Šiaurės šalių link — 2003 liepos 8 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl. Apie sutarties tarp Šiaurės šalių asociacijų sąjungos ir Lietuvos Šiaurės šalių asociacijos pasirašymą Suomijos ambasadoje Vilnius, iliustruota.
* Aukojimo papročiai senojoje lietuvių religijoje — 2003 liepos 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl., yra portretas.
* Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio priesakai — 2003 birželio 27 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 5 psl., yra portretas.
* Kiek gali iškentėti Valdovų rūmai ir jų rėmėjai? —2003 birželio 10 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl., yra portretas.
* Ką reiškia žodis „Lietuva“? — 2003 birželio 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl. Artėjančiam Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Yra portretas.
* Kas buvo mūsų protėviai: baltai, aisčiai, getai ar geruliai? — 2003 gegužės 30 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl., yra portretas.
* Kunigaikštienė Olga, drevlianai ir Rytų baltų nukariavimas — 2003 gegužės 21 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl., yra portretas.
* Erškėčiuotas pranciškonų kelias į Lietuvą — 2003 gegužės 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl., iliustruota.
* Kada Katedros vietoje veikė Perkūno — amžinosios ugnies šventykla? — 2003 gegužės 3 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) „Iš istorijos“ 1 psl., iliustruota.
* Ariogala, geruliai ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija — 2003 balandžio 16 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 14 psl. Apie vietovardžių, besibaigiančių -gala, kilmę. Yra portretas.
* Lietuva — paskutinė getų civilizacijos sala Europoje — 2003 kovo 19 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl., su portretu.
* Šventasis šulinys, aukuras ir pranciškonų žūtis Vilniuje — 2003 kovo 1 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 psl., iliustruota.
* Ar senovėje lietuviai turėjo raštą? — 2003 vasario 15 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 13 psl.
* Patriarcho darbai liko neįvertinti — 2003 vasario 7 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 4 psl. Apie Joną Basanavičių, su portretu.
* Ką slepia Verkių požemiai? — 2003 vasario 1 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 3 psl., su portretu.
* Lietuvių protėviai nukariavę Romos imperiją? — 2003 vasario „Tautininkų žinios“ (ISSN 1392-8643) 4 nr. 4 psl.
* Mūsų protėviai Romos imperijoje — 2003 sausio 22 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 5 psl.

1999 m.

* Pravėrus „Raskilos“ duris… — 1999 „Gedimino universitetas“ 4 nr. Jonas Stanikūnas apie „Žygeivių“ kraštotyros sąjūdžio kilmę, raidą, nuveiktus darbus ir apie tautinės dainos klubą „Raskila“, artėjant jo 30-mečiui.

1998 m.

* Raskila — 1998 „Liaudies kultūra“ (ISSN 0236-0551) 3 nr. 38-43 psl. Liudvikas Giedraitis apie tautinės dainos klubą „Raskila“, 3 nuotraukos.

1990 m. knygos

* Istoriniai akmenys — 1990 m. 143 psl. ir 4 psl. žemėlapių. UDK 902.6 (474.5).
* Lietuvių tautos kilmė — 1990 m. 84 psl. UDK 947.45.

— Surinko bibliografė Genovaitė Mačiūtė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2011 22:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Rimantas Matulis: Kas trukdo spręsti lietuvių kilmės problemas?

Apie Zigmo Zinkevičiaus knygą „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“:
Oficialusis mokslas apie mūsų tautos kilmę yra visiškai įstrigęs —

Rimantas Matulis, 2008-01-12.

http://on.lt/kas-trukdo-tirti-lietuviu-kilme
Sava Lietuva » Pastabos » Praeitis » Gudai » Nr. 271

Lietuvių kalbos instituto leidykla 2006 m. išleido Zigmo Zinkevičiaus knygutę „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“, kurioje kritikuojami „pseudomokslininkai“ Rimantas Matulis, Nijolė Vyšniauskienė, Gintaras Valiukevičius, Juozas Jokubauskas, Jurijus Lipovka, Jūratė Statkutė-Rosales, Vytautas Rimša, Pranciška Regina Liubertaitė ir kiti straipsnių autoriai, bandantys spręsti lietuvių tautos kilmės problemas.

Pabandysiu padiskutuoti su lietuvių kalbos žinovu Zigmu Zinkevičiumi, nes manau, kad daugelis jo šioje knygelėje paskelbtų minčių kalba apie pačias svarbiausias mūsų tautos kilmės problemas, kurias būtina nedelsiant išsiaiškinti, bent jau pabandyti tai atlikti. Tik ginčuose gimsta tiesa!

Visų pirma turiu pripažinti, kad jeigu visi čia išvardinti „pseudomokslininkai“ būtų gerai išstudijavę lyginamąją ir bendrąją kalbotyrą, tai būtų išvengta daugelio klaidų ir prie kai kurių išvadų galima būtų prieiti trumpesniu keliu. Bet, kaip matysime, lyginamoji kalbotyra sprendžiant mūsų klausimą gali prisidėti tik iš dalies.

Ką lyginamoji kalbotyra galėtų pasakyti, kodėl getai pirmojo tūkst. pr. Kristų pirmoje pusėje, kaip rašo Herodotas, persivadino trakais ir kodėl tie trakai II a. pr. Kr., kaip rašo romėnai, persivadino dakais? Neužtenka vien surasti antikos laikais šių visų trijų etnosų įkurtas valstybes Balkanuose ir nubraukti jų tūkstantmetę istoriją, karus, klajones ir nesidomėti pradine jų kilme.

Pats Z. Zinkevčius rašo, kad daugelis antikos laikais minimų tautų beveik nepaliko rašto paminklų, taigi apie jų kilmę, maišymąsi, vardų keitimą galime spręsti iš seniausių rašytinių šaltinių mums žinomomis kalbomis. Todėl labai svarbu, kad greta lyginamosios kalbotyros kalbininkai dar mokėtų kuo daugiau kalbų ir dar daug ko. Tobulumui ribų nėra!

Dėstomąją straipsnio dalį pradėsiu nuo Z. Zinkevičiaus paskelbto mano ir kitų autorių kai kurių (kaip aš manau) atradimų paneigimo. Beje, visoje knygutėje tėra beveik vien tik paneigimai, todėl mažai peno diskusijai. Teks bandyti paneigti paneigimus. Būtų įdomiau, jeigu Z. Zinkevičius būtų bandęs pateikti įvairių sunkiai sprendžiamų klausimų sprendimų variantus.

Viena iš svarbiausių savo teorijų laikau atgaivintą dar XVIII – XIX a. paplitusią lietuvių kilmės — iš gerulių teoriją (Ksaveras Bohušas, 1746-1820, J. Danilowicz, „Skarbiec diplomatow“, Vilnius 1860, p. 24). Z. Zinkevičius piktinasi, kad aš „germanų“ gentį herulius sulietuvinau į gerulius. Bet gi mes turime tiek pavardžių Gerulis ir Gerulaitis, Gerulių piliakalnius Alytaus ir Prienų rajonuose, Girulių gyvenvietę prie Palangos, o jokių Herulių ar Herulaičių Lietuvoje aptikti neteko.

Taip pat autorius kritikuoja, kad aš gotus paverčiau baltais. Bet gotų (gudų) baltišką kilmę puikiai įrodo Jūratė Statkutė-Rosales ką tik pasirodžiusioje knygoje „Didžiosios apgavystės“ (Vilnius, 2007).

Žinoma, turiu pripažinti, kad gotai ir geruliai, ties Vysla susidūrę su germanais, jautė jų didelę įtaką. Ypač tai galime pamatyti jų skurdžiuose rašto paminkluose.

Dalyje baltų genčių germanų kalbos turėjo būti prasismelkusios į aukštuomenę, panašiai, kaip bendros respublikos laikais lenkų arba tarp rytinių baltų rytų slavų kalbos. Taigi, gerulių ir gotų germaniškumas yra labai problematiškas.

Teisingai rašo Jūratė de Rosales, kad iki šiol Ispanijoje paliktų germaniškų pėdsakų niekas ir su žiburiu negali surasti, o baltiškų ji aptinka labai daug.

Be abejonės, gotai (gudai), kaip skelbia romėnų šaltiniai, yra kilę iš getų (pasikeitė balsis, o priebalsiai d ir t kaitaliojami visur — kaip lietuvių dainose: vienur dymas, kitur — tymas balnelis).

Tuo tarpu gerulių, herulių, erulių tautos pavadinimo pirmųjų raidžių variantas yra paplitęs visoje rytų ir pietų Europoje: Galšėnai, Holšany, Alšėnai; Genrikas, Henrikas, Enriko; golos, holos, alasas, graikų deivė Hera lietuviškai turi būti tariama „gera“, žodis „herojus“ kitose kalbose tariamas „gerojus“, Kretos sostinė Heraklionas dažniausiai sutrmpinamas į Iraklioną, nekreipiant dėmesio į pirmojo balsio pasikeitimą ir t.t. Pradžioje būna g, h, arba visai be priebalsio.

Šių eilučių autoriui jau nusibodo rašyti apie tai, kad aisčiai reiškia „rytiečius“, gyvenančius rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Iki pat dvidešimtojo amžiaus tai nebuvo paslaptis. Tik kuriantis Lietuvos valstybei prieš šimtą metų kai kam kilo noras šį geografinį pavadinimą išvesti iš baltų kalbų. Taip aiškus terminas tapo neaiškiu. Ar žodžio „aisčiai“ pradžią tarsime aist-, kaip tarė romėnai, ar east (ist), kaip taria anglai, ar ost (vokiškai Baltijos jūra vadinama Ost See), ar est- (taip iki šiol tebevadinama Estija), vis tiek šis žodis reikš „rytus“.

Reikia turėti šiek tiek humoro jausmo. O galutinai pagrįsti šiai minčiai prisiminkime, kad rytų saksų pavadinimas buvo rašomas lygiai taip, kaip aisčiai: Aest Saxones (plg. Tacito Aestiorum gentes) (žr. 2006-02-06 „Lietuvos aide“ Rimantas Matulis: „Dar apie aisčius“).

Beje, niekada nesiūliau, kaip klaidingai rašo Z. Zinkevičius, aisčių termino vartoti vietoj įsigalėjusio baltų pavadinimo, nes taip pat, kaip ir Z. Zinkevičius, aisčiais laikau tik vakarinius baltus, prie jų priskirdamas ir mums negiminingus, Baltijos rytinėje pakrantėje gyvenusius, estus.

Kaip matome, ir girių gyventojai „giruliai“ (geruliai), ir Baltijos rytų pakrantėje gyvenę aisčiai yra geografiniai pavadinimai, kurie greičiausiai apėmė ne vieną etnosą. Juo labiau, kad tais senais laikais įvairūs etnosai įsiterpdavo į gretimas teritorijas, kurių apgyvendinimas gana greitai keisdavosi. Ypač prie to prisidėdavo žiaurūs tarpgentiniai karai.

Dabar apie Jogailą, Jogalą, Jogėlą ir Jogilą. Tokius teko aptikti Jogailos vardo variantus. Tačiau Z. Zinkevičiaus nuomone tokie balsių pasikeitimai neįmanomi. Turiu pridurti, kad aptikau analogiškas pavardes Daugailą, Daugėlą ir Daugalą, kurios visos trys tikrai reiškia tą pačią pavardę.

Knygos autoriui perėjus prie atskirų baltų genčių vardų etimologijos ir savo paneigimams iš konteksto išimant labiausiai diskutuotinas ir geografiškai toliausiai nutolusias teritorijas, negaliu sutikti su daugeliu Z. Zinkevičiaus paneigimų.

Visų pirma dėl pajūryje gyvenusių genčių. Iki šiol visame pietiniame ir rytiniame Baltijos jūros pakraštyje gyvenantys žmonės pagal upių tėkmę vadinami žemumų žmonėmis. Šį faktą geriausiai patvirtina Lietuvos gyventojų pagal Nemuno tėkmę paskirstymas į aukštaičius ir žemaičius. Svarbu pastebėti, kad žemaičiai nebuvo taip pavadinti pagal Nevėžio ar kitos upės gilesnes įdubas, bet būtent pagal Nemuno, tekančio į jūrą, tėkmę. Ir prieš šimtmetį Nemuno delta buvo vadinama Lankos sritimi (vok. k. Niederung — „žemumos sritis“).

Jau Povilas Pakarklis prieš pusę šimtmečio rašė, kad Sembos (Sambijos) srities prie Karaliaučiaus pavadinimas yra susijęs su žodžiu „žemė“ (prūsų tarmėse vietoj ž visur tariama s).

Žodžiai „žemė“ ir „žemas“, aišku, yra tos pačios kilmės. Taigi P. Pakarklio „žemė“ Semba mažai skiriasi nuo mano „žema, prie jūros esanti žemė“.

Toliau, norėčiau tvirtinti, kad Dauguvos ir Lielupės žemupiuose buvusi žemė Semigalia lietuviškai turi būti tariama Žemgala, t.y. žemai esanti žemė, bet ne Žiemgala (į šiaurę, žiemius nuo Lietuvos esanti žemė), kaip nutarė mūsų kalbininkai prieš šimtą metų.

Žemgalą, ne Žiemgalą, patvirtina rytinėje Latvijoje prie Dauguvos esanti žemė Aukštzemė. Todėl Latvijos Aukštzemę ir Žemgalą mes visiškai galime sulyginti su mūsų Aukštaitija ir Žemaitija.

Suomiai aiškina, kad jų kalboje kai kurie žemi augalai vadinami panašiai kaip mūsų samanos (prie pačios žemės augančios). Todėl visai gali būti, kad ir Suomijos pavadinimas yra kilęs iš „žemai esančios žemės“. Tą patį galime pasakyti ir apie Suomijos šiaurėje prie Lediniuotojo vandenyno gyvenančius samius. Kaip jau teko ne kartą rašyti, balsių ir net dvibalsių kaita dažnai būna visiškai nenuspėjama. Gal būt todėl daugelyje Artimųjų Rytų kalbų balsiai iš viso nerašomi.

Dabar apie Samogitiją. Z. Zinkevičius nesiginčija, kad žodžio pradžia sam- reiškia „žemas“.

Belieka išsiaiškinti, ar čia germanų kalbų poveikyje į Samaitiją yra įsiterpusi „parazitinis“ priebalsis g, ar Samogitija yra „žemoji Gitija, Getija“.

Mano įsitikinimu, teisingas yra antrasis variantas.

Čia dar noriu priminti, kad Philippo Austriaco 1584 m. žemėlapyje (Vilniaus universiteto bibliotekos retuose spaudiniuose M1507) ant Sembos pusiasalio užrašyta Suda Samaidę, t.y. „Žemaičių Sūduva“ (daug sūduvių į Sembą perkėlė kryžiuočiai).

Jau įžvalgusis Simonas Daukantas savo „Būde…“ (Raštai, 1976, 420 psl.) rašė: „…vadino lietuvius… getais, masagetais ir samagetais, pagal tą, medėse ar jūros pašaliuose gyveno“. Štai ir viskas pasakyta. Nėra ko pridurti!

Ir Ptolemėjus II a. savo žemėlapyje į šiaurę nuo Vyslos pažymėjo atskirą gentį gitones, kurios žemiau prie jūros gyvenusi dalis greičiausiai ir vadinosi samogitais. Gal būt čia tiktų ir Vytauto Didžiojo antspaude Aleksandro Račkaus perskaityti žodžiai: Dominicus Hicensis, t.y. „Gitų valdovas“?

Tiek apie Z. Zinkevičiaus nepripažįstamas žemai prie jūros gyvenusių sembų, samogitų (žemųjų gitų, getų), žemgalių ir kt. genčių pavadinimų etimologijas.

Knygos „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“ autorius piktinasi, kad aš jotvingius vadinu getais.

Tačiau kodėl jų dalį (sūduvius) Vytautas Didysis vadino getais, nepaaiškina.

Šį Vytauto dokumento tekstą savo knygoje „Didžiosios apgavystės“ iš to paties Kazimiero Būgos pateikia Jūratė de Rosales:

„Pretera licet terra Sudorum sive Gettarum que mediat inter terram Lythuaniam et Prussiam“ (Taip pat užleidžia žemę sūduvių, kitaip getų, kuri yra tarp Lietuvos ir Prūsijos) (Prochaska: Codex Epistolaris Vitoldi, 468 psl.; K. Būga: Raštai, III t. 155 psl.).

Turbūt Vytautas Didysis nežinojo, kaip jo žemės vadinasi?! Tai štai išminčių ekvilibristika. Būtų buvę daug geriau, jeigu Būga, užuot šaipęsis iš Basanavičiaus, būtų įsiskaitęs į jo raštus ir nepametęs getų Lietuvos pašonėje, o tiksliau — pačioje Lietuvoje!

Neatsisakau ir to, kad lietuvių ir latvių vardai yra tos pačios kilmės.

Anot Z. Zinkevičiaus, mūsų abi tautos negalėjo būti kilusios iš pirminio varianto „letai“. Čia pat jis rašo, kad šaknis let yra paliudyta tik Latvijos pavadinime ir pamiršta, kad Mindaugas Lietuvą vadino Lethovia curia nostra.

O kalbant apie Lietuvos vardo kilmę tikrai dar reikės daug rašalo sugadinti.

Patikimiausia laikau savo teoriją, kad Lietuvos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir graikų dievo Apolono motinos deivės Letos vardas. Mat senovės graikai ne kartą rašė, kad šių dievų kultą į Graikiją atnešė hiperborėjai, t.y. gyvenę „už šiaurės vėjų“. Kaip dabar aiškėja, tai didesne dalimi turėjo būti baltų arba jiems giminingų tautų apgyvendinta teritorija.

Lygiai taip neatsisakau ir geografinių vardų kilmės teorijų: lenkų pavadinimas yra kilęs iš „lankų gyventojų“, priešpastatant juos girių gyventojams giruliams.

Tai įrodo net ir dabartinė riba tarp stepių ir miško. Ukrainoje vyrauja stepės (į pietus nuo Kijevo), o į šiaurę nuo šios ribos driekiasi miškų sritis, kurios gyventojai mes jau esame ne mažiau, kaip tris tūkstančius metų (čia galima būtų skelbti keturių tūkstančių metų terminą, bet negalime garantuoti, kad atvykę indoeuropiečiai — gyvulių augintojai, piliakalnių tvirtintojai, laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos nešėjai — per tūkstantį metų asimiliavo prieš juos gyvenusius medžiotojus ir žvejus).

Pagal visą miško – stepės ribą pietų pusėje gyveno gentys, turėjusios „prie miško gyvenusių“ pavadinimus: Prūsijos – Lenkijos pasienyje pamedėnai, Baltarusijoje Poliesės gyventojai, Ptolemėjaus tiesiog lietuviškai vadinti pagiritais, apie Kijevą polianai, kurie, kaip ir „lankiai“ (poliakai) reiškė laukų gyventojus. Prie jų pridursime dar lugijus (nuo slavų žodžio lug — „laukas“). Jeigu buvo pagiritai ir pamedėnai, tai į šiaurę nuo jų, aišku, gyveno girių gyventojai giruliai.

Ir vokiečiai (latviškai vacieši) reiškia „vakariečius“, kaip ir aisčiai — „rytiečius“.

Nesiplečiant į smulkesnes galimų variantų paieškas, kurių labiausiai nemėgsta Z. Zinkevičius, galiu pasakyti, kad ieškoti būtina, nes dabartinis oficialusis mokslas apie mūsų tautos kilmę yra įstrigęs visiškoje stagnacijoje. Taigi visos paieškos yra sveikintinos. Nesąmonė, kad bandymo išaiškinti savo tautos kilmę siekis yra savo tautos išaukštinimas. Šis teigimas yra toks primityvus, kad net nesinori dėl to burnos aušinti.

Tik norisi trumpai paminėti kitus Z. Zinkevičiaus įvardintus „pseudomokslininkus“.

Tenka stebėtis Nijolės Vyšniauskienės įžvalgomis, kurios toli pralenkia jos darbų kritiką. Galime spėti, kad galai, kaip ir galindai bei galatai, turėjo reikšti toliausiai gyvenusius (tik lieka išsiaiškinti, ar jie negalėjo būti susiję su žodžiu „galia“, kurį vietovardžiuose ir etnonimuose galima aptikti apsčiai).

N. Vyšniauskienės spėjamos Lotaringijos vardo sąsajos su lietuvių vardu tikrai gali būti realios. Tą patį galima pasakyti net ir apie karaliaus Liudviko vardą. Visų jos įžvalgų čia neišvardinsime, bet kad jos duoda peno tyrinėtojams, tikrai neapsiriksime. Tiesa išaiškės tik tyrinėjant, o ne vien paneiginėjant.

Gintaras Valiukevčius taip pat turi gilių įžvalgų, bet ir daug nepriimtinų teorijų. Man rodos, jis mūsų kalboje perdaug randa bendrumų su mums negiminingais vengrais, ir kai kur šiuo klausimu su Zigmo Zinkevičiaus pareikšta kritika galima sutikti.

Apie Juozą Jokubauską sunku kalbėti, nes jo išvados tikrai globalinės: siekia ne šimtus, bet šimtus tūkstančių (!) metų. Yra daugelis etimologijų, kurios remiasi tik garsų panašumu. Čia taip pat su Z. Zinkevičiaus pareikšta kritika galima sutikti. Tačiau vis dėlto daugelis jo pateiktų vietovardžių ir vandenvardžių visoje Eurazijoje, kuriuose jis mato lietuvių kalbos atitikmenis, verti dėmesio, o kai kurie ir priimtini. Tik metų skaičius kartais nerealus.

Iš Jurijaus Lipovkos skelbiamų temų man labiausiai nepriimtini jo milžiniškų piešinių, susidarančių iš geografinio kraštovaizdžio ar vandens telkinių bei upių linijų pasaulio žemėlapyje bei ištisų istorijų įskaitymai „Mindaugo monetose“ (atvirkščias miniatiūrinis pasaulėvaizdis).

Man taip pat, kaip ir Z. Zinkevičiui, teko pažinoti Vytautą Rimšą, kuriam, dirbdamas Kultūros fonde, bandžiau padėti išspausdinti vieną iš paskutinių jo knygų. Deja, prie Kultūros fondo buvusi leidykla per klaidą kartu su seifu pardavė ir jo knygos rankraštį, o pirkėjas, matyt pamanęs, kad tai šiukšlės, išmetė į šiukšlyną. Nors tiesiogiai ir nesu kaltas, nes ši leidykla nebuvo Kultūros fondo padalinys, man išliko nuoskauda.

Tačiau man visą laiką kėlė įtarimą mūsų oficialiojo mokslo nepritarimas V. Rimšos trakologijos ir kitoms studijoms. Ar toks paieškų varžymas negalėjo prisidėti prie V. Rimšos būsenos pablogėjimo? Jis visą laiką labai pergyveno dėl to, kad jam varžoma laisvai tirti trakų ir baltų tautų giminystės problemas. Jis ištisai, kaip ir J. Basanavičius, rinkdavo baltų ir trakų kalbines bendrybes bei stengdavosi savo atradimus paskelbti mokslinėje spaudoje ir atsimušdavo kaip į sieną. Dėl jo nepraktiškumo V. Rimšos nemokėtos skolos už butą kartai siekdavo keturženklį skaičių. Jis mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Baigdamas dar noriu pastebėti, kad laikui bėgant mano nuomonė daugeliu kalbotyros ir istorijos klausimų keitėsi ir aš pritariu kai kurioms Z. Zinkevičiaus pareikštoms pastaboms.

Kadaise rašiau, kad Betygala galėjo reikšti „bet tik galią“ (t.y. menką galią). Šiuo metu esu daugiau linkęs manyti, kad šis vietovardis gali būti susijęs su Butygala, kur balsė u pakito į e, o šaknis but- mūsų asmenvardžiams ir vietovardžiams yra būdinga.

Tačiau, kita tarus, Z. Zinkevčius man yra pripaišęs ir tokių teorijų, kurių aš niekada nesu skelbęs. Matyt jis per klaidą jas paėmė iš kitų „pseudomokslininkų“. Antai niekada nesu skelbęs, kad Pandėlis kilęs iš Pano ir graikų atvykėlio Delo. Ne visas tokias pripaišytas klaidas iš karto galiu atsekti, tačiau tokių netikslumų Z. Zinkevičiaus knygoje yra daug.

Taigi nebijokime drąsių hipotezių. Ieškokim, o mokslas turės arba tas hipotezes patvirtinti, arba atmesti.

— Rimantas Matulis

2008 m. sausio 12 d. „Voruta“ (ISSN 1392-0677) 15 psl.
apie Zigmo Zinkevičiaus knygą „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Sau 2011 19:46. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Sau 2011 19:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Rimantas Matulis: Žygeiviai ir Lietuvos piliakalniai (kaip žygeiviai piliakalnius gelbėjo)

http://on.lt/lietuvos-piliakalniai

Rimantas Matulis. Lietuvos piliakalniai
http://on.lt/autorius/Rimantas+Matulis/

2006 balandžio 14 „Lietuvos aidas“ (ISSN 1648-4215) 1 ir 3 psl., iliustruota.

Kaip sovietmečiu žygeiviai gelbėjo lietuvių piliakalnius:
Stora velėna piliakalnius saugo, o krūmai ir medžiai ardo...

Bet koks persekiojimas visada sukelia atvirkštinį atoveiksmį.

Todėl, kai sovietmečiu mus vertė garbinti „tarptautinę kalbą, kuria kalbėjo Leninas“ arba kurti kažkokią bedvasę sovietinę kultūrą, kaip tik stengėmės puoselėti savo tautos gražiausius papročius, rengėme keliones susipažinti su garbinga mūsų tautos praeitimi, stengėmės kiek galima daugiau išsaugoti praeities paminklų.

Taip kilo įvairios mintys registruoti ir restauruoti senovinius kryžius, koplytstulpius.

O kai žygiuose aptikdavome gamtos arba žmonių griaunamus piliakalnius, nukasamus pilkapius, sprogdinamus istorinius akmenis, tuoj eidavome į Kultūros ministeriją ir kitas įstaigas pranešti apie nykstančias tautos vertybes.

Pagaliau nusprendėme, kad dideli žmonių sambūriai turistiniuose žygiuose gali ir patys mėginti stabdyti gamtos ir žmonių griaunančius veiksmus.

Aplankę labai daug piliakalnių, pastebėjome, kad tie iš jų, kurie yra apaugę tvirta velėna, stovi visai mažai pakitę nuo seniausių laikų. O tie, kurie apaugę brūzgynais, labai greitai virsta paprasčiausiu žemės kupstu.

Geriausias toks pavyzdys yra Girmuvos (dabar Ruskoje) mažasis piliakalnis Semboje, prie pat Girmuvos kaimo. Kol jis buvo neapaugęs, nepaprastai gražiai atrodė ovalinis pylimas piliakalnio viršuje. O kai jį aplankėme po kelių dešimtmečių, piliakalnį radome apaugusį krūmais ir nutryptą į ganyklas varomų gyvulių bandų.

Palyginimui tą patį galime pasakyti apie du netoli vienas kito esančius miniatiūrinius piliakalnius prie kelio Vilnius – Prienai: Lepelionių („Napoleono kepurė“) ir Lavariškių (kiek toliau nuo kelio). Pirmasis, matyt, niekada nebuvo apaugęs medžiais ir išsilaikė labai gerai. Antrasis ilgą laiką buvo apaugęs brūzgynais (pastaruoju metu nuvalytas) ir buvo pavirtęs tiesiog kupstu, gerokai deformavosi.

Mažai piliakalnių mačiusių žmonių tarpe buvo paplitusi klaidinga nuomonė, kad medžiai apsaugo piliakalnius nuo slinkimo.

Didžiausi ir skausmingiausi ginčiai sovietmečiu buvo kilę dėl Gedimino pilies kalno Vilniuje.

„Mūsų gamtoje“ šių eilučių autoriui parašius, kad Gedimino kalne reikia labai išretinti medžius, paliekant jų nedidelį skaičių, kilo pasipriešinimo banga. Tik vėliau, kai dėl medžių pavėsyje išnykusios velėnos prasidėjo ryški Gedimino pilies kalno erozija, šlaituose atsirado plačios lietaus vandens išgraužtos rėvos, medžiai buvo gerokai išretinti, vis dėlto per daug jų paliekant pietiniame šlaite. Eroziją pavyko sustabdyti, nes medžiai Gedimino pilies kalne auga tik kiek daugiau kaip šimtą metų, tačiau pietiniame šlaite ir dabar velėna yra per silpna. Aiškiai matyti, kaip nedrausmingiems lankytojams laipiojant šiuo kalno šlaitu iš po kojų slenka žemė.

Nežinau, ar čia pasigyrimas, ar partizaninė veikla, bet šių eilučių autoriui su istoriku Gintautu Ereminu net teko iškirsti kalno pietiniame šlaite bedygstančius naujus medelius. Neleidžiant jiems ataugti, po kurio laiko tai audra nuvers kokį medį, tai kitas nudžius dėl senatvės ir medžiai patys išretės.

Kalno šlaituose reikėtų palikti tik nedidelį skaičių kilmingiausių medžių: ąžuolų, uosių ir kt. (ąžuolų galbūt ir nėra). Tai reikėtų padaryti jau vien dėl to, kad senovėje piliakalniai niekada nebuvo apaugę medžiais. Ir jeigu pradės augti medžiai ant stogo, jų tenai nepaliksime.

Pasistengsiu trumpai išvardyti žygeivių atliktas piliakalnių valymo talkas.

Dar prieš įsikuriant Sąjūdžiui, Talkos klubas ne tik atkasinėjo Valdovų rūmų pamatus, bet ir kirto brūzgynus Gedimino pilies kalne.

Žygeiviai surengė ne vieną talką brūzgynams kirsti Medininkų pilies apsauginiuose pylimuose (kai kur medžių šaknys jau buvo įaugę į patį pilies mūrą) bei Eišiškių piliavietėje. Be abejo, su kirviais galėjome iškirsti tik nedidelius medelius ir krūmus, kurie, deja, po kelerių metų vėl ataugdavo.

Spaudoje pasirodydavo ir priešiškų pareiškimų. Vienai mūsų grupei iškirtus medžius Birštono piliakalnyje, teko skaityti tikrą pasipiktinimą. Kad nereikėtų talkininkams daug vargti, vietinė valdžia rajonuose turėtų leisti žmonėms patiems kirsti piliakalniuose medžius. Tik čia turėtų būti užkirstas kelia piktnaudžiavimui ir korupcijai. Už šiuos medžius niekas neturėtų reikalauti iš vietinių žmonių jokio atlyginimo ir, kita vertus, turėtų būti griežtai kontroliuojama, kad piliakalnių valymo pretekstu nebūtų kertami medžiai ir gretimose teritorijose.

Kita piliakalnių apsaugos sritis yra juos graužiančių upelių vagos nukreipimas. Archeologams gerai žinoma, kad daugelį piliakalnių upeliai ir didesnės upės yra visiškai nušlavusios nuo žemės paviršiaus.

Iš šių eilučių autoriaus vykdytų darbų sudėtingiausia buvo apsaugoti Paparčių piliakalnį (Kaišiadorių r.), kurio visą aikštelę jau pasiglemžė greta tekantis upelis. Laimei, kitame upelio krante buvo mažai naudojamos ganyklos, pievos.

Pačiame Sąjūdžio įkarštyje Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos vyr. inžinieriaus A. Misiūno dėka pavyko vienai dienai gauti ekskavatorių, kuris prakasė naują upelio vagą apie 10 metrų nuo piliakalnio. Kadangi nauja upelio vaga buvo visai negili, tai ją teko gilinti, o seną vagą užkasti.

Čia daug padėjo Sąjūdžio laikų aktyvisto kunigaikščio Vildaugo (Urniežiaus) suorganizuotas jaunimo būrys. Be to, gavęs vienai dienai savivartį sunkvežimį, Naujininkuose pamačiau griaunamą namą ir krūvas besivoliojančių plytų. Sumečiau jas į mašiną ir nuvažiavęs prie Paparčių piliakalnio plytomis užverčiau senąją upelio vagą. Kiek teko girdėti, upelis prasigraužė naujai prakasta vaga, o slenkantis šlaitas, deja, apaugo daugiau krūmais negu velėna. Taip išlikęs piliakalnio gynybinis pylimas kuriam laikui tapo išgelbėtas.

Žygių metu aptikome, kad bevardis upelis buvo įsigraužęs beveik iki Nemenčinės piliakalnio vidurio. Norint apsaugoti piliakalnį, reikėjo ištiesinti upelio kilpą ir taip žymiai jį atitolinti nuo graužiamo šlaito. Mūsų grupė šiuos darbus tik pradėjo, o užbaigė, jei neklystu, Vytauto Musteikio vadovaujami jaunieji žygeiviai.

Be upelio nukreipimo Nemenčinės piliakalnyje dar ėmėmės visiškai neįprastų darbų. Po piliakalnyje vykdytų archeologinių kasinėjimų gynybinio pylimo viršus liko įdubęs: matyt, per kasinėjimus dalis iškastos žemės nebebuvo supilta atgal į perkasą. Surengėme talką, kurios metu visą dieną iš pakelės kupstų, esančių tiesiog piliakalnio papėdėje, nešėme į viršų žemę ir pylėme į susidariusią įdubą. Tik taip galėjome pajusti, ką reiškia supilti piliakalnius. Po dienos darbo įduba piliakalnio viršuje tik nežymiai sumažėjo. O kai kasant prie kelio aptikome kažkokius kaulus, buvęs archeologinių kasinėjimų vadovas Pranas Kulikauskas liepė darbus nutraukti, nors pakelės kaulai vargu ar galėjo būti iš kokio nors palaidojimo. Tai galėjo būti ir gyvulių kaulai. Taip iki galo ir neatkūrėme senesnio piliakalnio vaizdo.

Prie Dūkštų kaimo esančio Brodeliškių piliakalnio (Vilniaus r.) didelę dalį jau pasiglemžė Dūkštos upelis. Čia talkos metu bandėme ant graužiamo piliakalnio šlaito upelyje krauti žabų klojinius ir juos užremti akmenimis. Buvome skaitę, kad taip sutvirtinto šlaito upė negraužia, bet atvirkščiai – sąnašauja. Deja, dėl mažos darbų apimties vargu ar galima buvo tikėtis geresnių rezultatų. Daugiau naudos turbūt davė surengtos kelios šio piliakalnio aikštelės nuo brūzgynų valymo talkos.

Ne visada ant šlaitų suaugę medžiai juos griauna. Nukirtus medžius nuo vieno Kernavės piliakalnio šlaito, visas šlaitas nuslinko į upelį. Bet tas pakibęs paplautas šlaitas vis tiek kada nors būtų nuvažiavęs. Jį sutvirtinti galima būtų tik apačioje atlikus didžiulius tvirtinimo darbus, kuriems lėšų tikrai niekas nebūtų paskyręs. Pakibusio piliakalnio nuslinkimas buvo tik laiko klausimas.

Žygių metu teko aptikti daugelį ariamų, ganomų arba žvyrui nukastų piliakalnių. Vieną nukastą piliakalnį aptikome net Aukštaitijos nacionaliniame parke prie vieno didžiausių ežerų. Tačiau daugiausiai tokių atvejų pasitaikydavo Karaliaučiaus srityje.

Tenka apgailestauti, kad mūsų archeologai po kasinėjimų visiškai neatkuria buvusio pilkapių vaizdo. Dažniausiai iš jų lieka tik apgailėtini kupstai. Mūsų žygeiviai ne kartą yra siūlę iš naujo supilti po kasinėjimų sudarkytus pilkapius, bet tikrovėje to niekada nepavyko įgyvendinti. Tik pastaruoju metu teko skaityti, kad kai kur tokie darbai jau vykdomi. Belieka tik pasveikinti!

Pabaigoje nori nenori reikia palyginti, kaip palieka piliakalnius po kasinėjimų Lietuvos ir kaimyninių šalių archeologai.

Daugiau kaip prieš 30 metų lankant Smolensko srities baltų piliakalnius, teko matyti po kasinėjimų likusį Tušemlios piliakalnį. Niekas nepriminė čia buvusio piliakalnio: žiojėjo tik milžiniški surausti kupstai. Linkime mūsų archeologams ir toliau išsaugoti prieš kasinėjimus buvusį piliakalnių vaizdą, taikant tai ir pilkapiams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Vas 2011 16:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Klausykitės 2009 06 27 d. „Žinių radijo“ laidos „Avilys“.

http://www.ziniur.lt/lt/archyvas/2009/27/avilys/7968

Laidos autorius ir vedėjas – Audrys Antanaitis.

Apie save ir lietuvių kilmę laidoje kalba istorikas, žygeivis Rimantas Matulis.

Perklausai (po reklamos)
http://www.ziniur.lt/player.php?show_id ... 7&mp3=8934

Atsisiuntimui (po reklamos)
http://www.ziniur.lt/download.php?show_ ... 517&adi=67

Komentarai
http://alkas.lt/2011/02/21/rimantas-mat ... mment-7566

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Rimanto Matulio straipsniai ir knygos

Parašytas: 27 Gru 2020 21:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

R. Matulis. Ptolemėjo geografija ir baltų tautos

http://alkas.lt/2016/03/07/r-matulis-pt ... s#comments

Rimantas Matulis, http://www.alkas.lt
2016 03 07 11:54

Rimantas Matulis
Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas?

Pradžioje noriu pasakyti, kad kuo giliau einame į praeitį, tuo daugiau nežinomųjų. O kai pasiekiame laikus, kurių nesiekia Biblija ir kiti seniausi raštai, tai pasineriame į tokią jūrą, kurios nei šaukštu, nei samčiu, nei, galiausiai, kibiru neišsemsim. Dažnai akademiniuose sluoksniuose susiformuoja „jau išspręstos ir visa apimančios sistemos“, tačiau vėliau, kaip čia minimu E. Jovaišos atveju, vėl daug ką reikia dėstyti iš naujo.

Turbūt apie labiausiai dabar paplitusį ginčą, ar gotai buvo germanai, ar baltai, atsakysiu trumpai: savo kilme gotai yra artimesni baltams, negu germanams. Dabartines tautas ar jų junginius neįmanoma mechaniškai perkelti į 2 ar 3 tūkstančių metų praeitį. Romėnų pavadinta „Barbarų“ Europa yra neapsakomai sudėtingas tautų katilas, tačiau išvesti kažkokį siūlą, rišantį įvairias tautas, įmanoma ir netgi būtina. Kaip žinome, didžiosios tautos ir jų junginiai (germanai, slavai ir kt.) ne tik nukariauja silpnesnius kaimynus, bet ir savaime kuria istoriją „iš savo varpinės“, sau prirašo ir buvusias istorijoje tautas. Jeigu ne Marija Gimbutienė, Vladimiras Toporovas ir kai kurie kiti žymiausi mokslo autoritetai, iki šiol būtumėm šaipęsi iš tokių nuomonių (o iš daug ko tebesišaipoma), kad baltų gentis galindai kažkada atsidūrė Ispanijoje ir prisidėjo prie ispanų kalbos susiformavimo, arba kad baltai yra gyvenę iki Maskvos ir t. t.

Detalesnį nagrinėjimą pradėsiu nuo Herodoto iš Halikarnaso (Halikarno), gyvenusio apie 484 – 430 m. pr. Kr., išsakytos žinios, kad trakų tauta yra pati didžiausia, neskaitant indų, ir kad jeigu trakai būtų vieningi, jie būtų nenugalimi6 . Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad trakų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Taigi, kuri iš dabartinių indoeuropiečių kalbų, ar kalbų grupių, yra artimiausia šios Herodoto minimos didžiosios trakų tautos kalbai, ir kuri tauta šiuo metu, ar giminingų tautų grupė, yra artimiausia trakų tautai?

Bandysiu pagrįsti mintį, kad artimiausi šiai didžiausiai Herodoto minimai tautai, neskaitant indų, turėtų būti baltai, nes „Herodotas tvirtina, kad getai yra „narsiausia ir tauriausia trakų gentis“7. Netiesiogiai iš šio pasakymo galime daryti išvadą, kad getai etniniu požiūriu sudarė trakų genčių branduolį, t. y. didžiulė trakų genčių teritorija apytikriai gali būti kildinama iš getų, o jau II-I a. pr. Kr., kaip rašo romėnų istoriniai šaltiniai, trakai persivadino dakais. Tai vėlgi nėra visiškai tikslu, nes Kristaus laikais Balkanų pusiasalyje dar buvo visi trys atskiri valstybiniai junginiai: Getija, Trakija ir Dakija. Tačiau tuo metu, kai Romos imperatorius Trajanas nukariavo Dakiją, kuri apėmė dabartinės Rumunijos teritoriją (II a. pr.), dakai trakų genčių tarpe jau užėmė svarbiausią vietą. Tačiau kaip tik po šio Dakijos nukariavimo minėtų genčių junginyje vėl įsivyravo getų pavadinimas, Europoje paplitęs išvestiniais gotų, gudų, gitonų, masagetų, samogitų (samogetų), tirsagetų, geatų, heathobardų, jotvingių, jutų (jutai – getai, iš Jutlandijos atsikėlę į Britų salas, iš jų V a. išsikrausčius romėnams – R.M.), iš ankstesnių laikų chetų, hetų – hetitų ir kt. vardais. Apie tai labai taikliai daug knygų yra parašiusi Jūratė Statkutė Rosales8, taip pat Česlovas Gedgaudas9. Tačiau daug kur be getų išlieka ir trakų bei dakų pavadinimai. Lietuvoje yra daug vietovardžių su šaknimi trak: Trakai (miestas), Trakai k. Ignalinos r., Jonavos r. k., Jurbarko r. k., Kėdainių r. k., Marijampolės sav. t. k., Molėtų r. k. Trakų piliakalnis buv. Kovarsko rajone, Radviliškio r. k., Širvintų r. k., Švenčionių r. k., Trakėnai (dab. Jasnaja Poliana Karaliaučiaus sr.), Trakininkai k. Pagėgių sav., Trakininkai k. Panevėžio r., Trakiškė k. Seinų aps. Lenkijoje, Trakiškiai k. Kalvarijos sav. ir k. Marijampolės sav., Trakiškis k. Panevėžio r. Šilalės raj. yra k. Traksėdis, kuris lyg etniškai reikštų „Trakų sodybą“. Tas pats ir k. Traksėdžiai Šilutės r. ir t. t. Yra ir begalės pavardžių su šaknimi trak: Trakimas, Trakas, Trakelis, Traknys, Trakomaitis ir t. t. Daugelis iš čia paminėtų žodžių gali būti kilę ir iš žodžio trakas – „kirtavietė miške“ ar pan., tačiau daugelio iš jų kilmę iš minėtos trakų tautos vargu ar galėtume paneigti.

Įdomu, kad trakus ir dakus daugelis istorikų mini dar XI a. Apie tai daug rašė Teodoras Narbutas (T. Narbutt, Dzieje st. n. Lit., t. III, Wilno 1838, p. 203-205). Jis cituoja Voigtą, kad Mozurijos kunigaikštis Maslavas apjungė gentis Dacosque, Gethas10 kovai prieš Lenkijos karalių Kazimierą. Bogufalo leidinyje vietoj Dacosque, Gethas rašoma Ducesque, Gethos. O tai leistų daryti prielaidą, kad dakai Lietuvoje galėjo išvirsti į dukus, o šie vėliau į mūsų dzūkus, panašiai kaip prūsų ir trakų ape pas mus tariama upė. Daugelį dzūkų kilus iš pietų rodo jų tamsesni plaukai ir tamsesnės akys, taip pat ir genetiniai tyrimai. Kaip čia neprisiminsi J.Basanavičiaus teorijos apie trakų, frygų giminystę su lietuviais.

Įdomu, kad labai daug senųjų autorių Daniją, arba didesnę teritoriją greta Danijos prie Baltijos jūros, XI-XII a. vadina Dakija. Citata iš Helmoldo: …in omnibus Borealibus regnis, Daciae scilicet, Suediae, Norwegiae, functus est authoritate Archiepiscopali, & legationis Apostolicae ministerio11. Karolio Lundijaus veikale danai vadinami Vakarų Dakais: …old boundaries of West Gothia with Sueonia and Dania („Senosios Vakarų Gotijos (vestgotų) sienos su Švedija ir Danija“ – R.M.)… toliau rašo: Danes (West Dacians)12.

Panašių tekstų, kur danai vadinami dakais, teko sutikti nemažai. J.Basanavičius pateikia tekstą, rašytą XII a., kuriame danai ir dakai minimi atskirai maždaug dabartinėje šiaurinėje Vokietijoje ir Danijoje.: Sunt etiam plurima…aliarum nationum regna, quae sicut sedes vel regni limites habuere videlicet Gothi, Dani, Daci, Rugi, Heruli, Gepidi etc.13 Apie 1346 m. Livonijos magistras puolė Daccones, Eystones ir Osolienses14. Čia gali būti minimi Dago ir Ezelio salų gyventojai Estijoje ir aisčiai (šiuo atveju – estai).

Dakijos ribų neapibrėžtumą senovėje rodo toks faktas, kad Agrippos žemėlapyje 12 m. pr. Kr. Vyslos upe eina siena tarp Germanijos ir Dakijos15. Pagal tą patį Agrippos žemėlapį J.Basanavičius rašo, kad šiaurėje Dakija siekė Baltijos jūrą, taigi apėmė ir Lietuvą. (J.Basanavičius, Apie Trakų Prygų tautystę…, V.1921, p.13. Detlefsen, Ursprung, Einrichtung und Bedeutung der Erdkarte Agrippas, Berlin 1906, p.34).

Kadangi apie trakų, dakų ir getų giminystę esu parašęs daug straipsnių, toliau bandysiu įrodyti, kad Herodoto minimos antros didžiausios tautos trakų branduolys getai buvo baltai, arba kad baltų kilmė negali būti atsieta nuo getų. Turbūt niekas iš mūsų neabejoja, kad jotvingiai yra baltų gentis, o jie lotyniškuose tekstuose vadinami Getwesia16, Getuesia, Getvezitae ir pan.17 Tik vėliau pirmasis garsas g pavirto į j. Beje šis garso pasikeitimas įvyko dar anksčiau negu susiformavo slavai. Jau V a. Danija buvo vadinama Jutlandija, iš kurios jutai, kartu su anglais ir saksais, V a. iš Britų salų pasitraukus romėnams, įsiveržė į Britų salas ir ten įsikūrė. Žinome, kad anglų vardas išliko Anglijos pavadinime, saksai – Wessex (Vakarų saksų), Essex (Rytų saksų) ir Sussex (Pietų saksų) grafysčių pavadinimuose, o jutai, kituose šaltiniuose taip pat vadinami getais, įsikūrė pietvakarių Anglijoje. Kaip matome, jau V a. getų vardo pirmasis garsas kai kur buvo pakitęs į j. Tokius pakitimus galime aiškiai matyti slavų kalbose, kur žodžio gintaras tarimas yra pakitęs į jantar‘, Gediminas rusų šaltiniuose dažnai vadinamas Jedimin ir pan. Beje, šių eilučių autoriui anglų kalboje dažnai pasitaiko žodžiai, kuriuos galima būtų kildinti ne iš bendrosios indoeuropiečių prokalbės, bet iš baltų, ar jiems kažkokių labai artimų kalbų. Tačiau kol kas nuo šių nuomonių susilaikau, nes tam turėtų būti atlikti kruopštesni kalbiniai tyrimai.

Toliau bandysiu įrodyti, kad jotvingių pavadinimas yra tik vienas iš getų tautos vardo variantų.

Kaip Lietuvos vardas kilo iš letų (letones lietuvius ir latvius vadina kryžiuočiai): Lietuva, Litva ir karaliaus Mindaugo bei P. Dusburgo vartotas pavadinimas Letovia, Lethowia18, taip iš getų: Getuva, Getva, Getvezia. Čia ir matome lotynišką formą Getwesia.
Getvių pavadinimas išvirto į jetviahie, o šie į lenkų k. jacwingowie, liet. k.
Jotvingius getais vadino prūsai.
Vytautas Didysis 1420 m. laiške Ordinui getais vadina sūduvius: „Sūdų arba Getų žemė, esanti tarp Lietuvos ir Prūsijos, yra tikra mūsų tėvonija, paveldėta iš mūsų senelių bei prosenelių“19. Sūduviai, kaip žinoma, sudarė jotvingių genties dalį.
Jotvingius getais vadino Motiejus Pretorijus ir daugybė to laikotarpio autorių.
XI a. krikštiję šiaurės Europą vyskupai rašė, kad jiems dar liko apkrikštyti visą Getiją. Tą patį skaitome ir popiežiaus bulėje apie 1171 m.: „Aleksandras…karaliams bei valdovams ir kitiems Kristų tikintiesiems, esantiems Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Gėtijos karalystėse…“20. Kaip žinome, XI a. jotvingiai su kitomis baltų gentimis kaip tik ir buvo likusi nepakrikštyta sala šiaurės Europoje.
Jeigu Sūduva ir Nemuno aukštupys, bei jotvingiai, nuo jūros buvo aukščiau pakilę, tai žemiau buvusi Žemaitija buvo vadinama Samogitija arba Samogetija, kuri reiškia Žemutinė Getija – pradinį garsą s vietoj lietuvių ž vartoja mūsų kaimyninės tautos. Beje, Samogetijos terminas senovės raštuose yra ne ką mažiau paplitęs, kaip Samogitijos, pvz., Ptolemaios/Ruscelli 1561 m. Venecijoj išleistame žemėlapyje vietoj Samogitijos rašoma Samogetija21.

Tokių įrodymų galima pateikti ir daugiau, tačiau turėtų užtekti ir šitų. Įdomiausia, kad prieš kelis šimtus metų getų, gotų, gudų ir kitų čia minėtų vardų giminystė niekam nebuvo paslaptis ir nereikėjo nei Č. Gedgaudo, nei J. Statkutės Rosales įrodymų. Kaip matome, kartais mokslas užplaukia ant seklumų. Užtenka čia paminėti V a. Jordano veikalą De origine actibusque getarum, kuriame turėtų būti rašoma apie getus, o Jordanas rašo apie gotus. Matyt jis, kaip spėjama pats buvęs gotas, šių pavadinimų nesupainiojo.

Dabar pereisiu prie naujausių duomenų, kurie iškyla skaitant E. Jovaišos knygas Aisčiai. Reikia pritarti E. Jovaišos pateiktam baltų paplitimo žemėlapiui, kuriame baltų riba vakaruose beveik siekia Oderio upės žiotis22, ir taip pat galime laikyti beveik įrodytu Vielbarko ir veidinių urnų kultūrų priskyrimą baltams, daug baltiškų toponimų randant ir į vakarus nuo Oderio23. Čia neįmanoma apeiti ir Rugium genties, kurią Ptolemėjas žymi prie Baltijos jūros gerokai į vakarus nuo Vyslos24. Šis rugijų genties paminėjimas baltų teritorijoje mums įdomus tuo, kad rugijus kartu su skiriais ir geruliais Odoakras atvedė į Romą 476 m. ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių nepilnametį Romulą Augustą. Nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti. Taigi, mums jau seniai laikas pripažinti, kad rugijai, skiriai ir geruliai buvo baltai, ir nustoti juos laikyti germanais (skiriai gyveno Prūsijos teritorijoje, o geruliai – girių gyventojai baltai). Be to, Riugeno saloje, kurios pavadinimas greičiausiai taip pat susijęs su rugijais, yra daug baltiškų vietovardžių. Dėl gerulių baltiškos kilmės nebeapsistosiu, nes jų vietovardžių ir asmenvardžių yra pilna Lietuvos ir gretimų baltų genčių teritorijoje.

Su skirių genties vardu greičiausiai yra susiję daugelis vietovardžių, vandenvardžių ir asmenvardžių Lietuvoje bei dabartinėje Karaliaučiaus srityje. Visų pirma, tai – Skirava (vok. Gross Schirrau) buv. Vėluvos apskr., dabar Dalneje prie upelio Skirius (vok. Skirus 1938 m., dabar – Priamaja). Vok. k. garsas sch čia atsirado dėsningai, painiojant sch su sk, kaip ir Nemuno deltoje buv. Skalvijos genties pavadinimas vokiškiuose šaltiniuose vadinamas Šalavonija. Upė Prieglius seniau vadinta Skara, o prieš tai – Skera. Skėriai (vok. Skoren su umliautu) – k. buv. Pakalnės apskr. (dabar Slavsko r.), dab. Gorodkovo; Skėriai k. Kaišiadorių r., k. Mažeikių r., k. Pakruojo r., k. Pasvalio r. Skerpieviai k. Vilkaviškio r., Skirlėnai k. Vilniaus r. Skironys k. Bauskės r. Latvijoje. Galbūt prie šios grupės vietovardžių galima priskirti ir Skirsnemunę Jurbarko r., Skiručius Kelmės r., Skirvytę – k. ir up. Nemuno deltoje. Panašios kilmės gali būti asmenvardžiai Skirmantas, Skirgaila ir kt. Be abejo, dalis šių vietovardžių gali būti susiję ir su žodžiais skėrys (toks vabzdys), skirti ir kt. Bet pereikim prie istorinių šaltinių. Gentis Sciri Romos laikais parodyta Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio25. Gentis Skiriai (Skiren) 476 m. parodyti apytikriai prie Priegliaus upės Prūsijoj26. Yra daugiau istorinių šaltinių, kurie rodo skirių gentį, gyvenusią vėliau mums žinomos Prūsijos teritorijoje.

Šiauriausia gentis Ptolemėjo taip vadinamoje Europos Sarmatijoje, pagal E. Jovaišos spėjamą suskirstymą, pažymėta Sali vardu. Kadangi, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, nustatant vietovės ar genties vardo kilmę kuo mažiau dėmesio reikia kreipti į balses, šios šiauriausiai pažymėtos genties vardą galima būtų sieti su sėlių pavadinimu, o šiuos – su šiliais, šilionimis (šilas latviškai tariamas sils). Kaip žinome, šiauriausi baltų teritorijos miškai yra daugiausiai pušynai, t. y. šilai. Taip pat Sali gentį galima būtų sieti su žodžiu „sala“, tačiau minėtoje teritorijoje kokių nors didelių salų ar salynų vargu ar rasime. Taigi, nustatyti Sali genties vardo kilmę turėtume rasti daugiau duomenų.

Pagyritus (Pagyritae) Ptolemėjas žymi į šiaurę nuo Ripėjų kalnų ir į vakarus nuo Dono ištakų, už kurių jau pažymėta Azijos Sarmatija: Sarmatia Asiatica. Čia matome kaip sunku susigaudyti Ptolemėjo genčių išdėstyme, kuriame gali būti daug ir Ptolemėjo ir jo aiškintojų klaidų. Tačiau nereikėtų abejoti, kad pagiritai buvo „Pagirio“ gyventojai, kaip tai atsispindi dabartiniame Polesės pavadinime pietų Baltarusijoje. Tik turime atkreipti dėmesį, kad ta ištisinio miško ir stepių riba tęsėsi nuo Vyslos žemupio per Kijevą ir visą Europą, ir dar toliau: Pamedės žemė buvo Prūsijoje prie Vyslos, į šiaurę nuo Kijevo gyveno girių gyventojai drevlianai, o į pietus nuo Kijevo – polianai. Genčių, kurios atitiko „Pagirio“ ar didžiosios girios pavadinimą, vargu ar suskaičiuosime ant visų rankų pirštų. Gaila, kad girulių (gerulių) savo darbuose beveik nemini J. Statkutė Rosales, E. Jovaiša, nors šių eilučių autoriui nekelia abejonių, kad girių gyventojai giruliai – geruliai gyveno pačioje tikriausioje baltų teritorijoje. E. Jovaiša pagiritus priskiria rytų baltams (Dniepro – Dauguvos kultūrai27.

Mokslininkams nekelia abejonių, kad Ptolemėjo minimi galindai (Galindae) ir sūduviai (Sudini) buvo Prūsijos ir jos kaimynystės baltų gentys. Tačiau kaip skirtingai rašomas aisčių pavadinimas! Baltijos pakrantėje tarp Rudonis upės ir Turunti (pagal E. Jovaišą tarp Ventos ir Dauguvos) Ptolemėjas žymi gentį Hossii, kuri, mano nuomone, reiškia aisčius. Plg. Teodoriko Didžiojo Laišką aisčiams, kuriuos Teodorikas vadina Hestis28. Prieš pirmą raidę – balsę įvairiose kalbose dažnai pridedamas garsas g arba h. Liet. k. Alšėnai baltarusių kalba tariama Holšany, Germanarikas dažnai vadinamas Hermanarikas arba Ermanarikas, geruliai vadinami eruliais, heruliais ir t. t. ir t. t. Taigi prie aisčių – estijų pridėtas garsas h gali būti įprastinis. E. Jovaiša hosijus priskiria Baltijos finams – Akmeninių krūsnių / tarandų kultūrai29. Čia gali prieštaravimo ir nebūti, nes aisčiai – estijai reiškia „rytiečius“ – rytinio Baltijos kranto gyventojus, o ne tamtikrą baltų etnosą. Taigi, hosijai gali reikšti estų giminaičių lybių protėvius dabartiniame Kurše. Negalime taip pat neatkreipti dėmesio į tai, kad Teodorikas Didysis aisčius vadina ne Aestiorum gentes pagal Tacitą, bet Hestis. Tai yra dar vienas įrodymas, kad šie hestis, kaip ir mūsų šiauriniai kaimynai estai, reiškia „rytinio Baltijos jūros kranto gyventojus“.

Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną keistą paminėjimą – Chuni kairiajame (rytiniame) Dniepro (Borysteno) krante30. Neturėtume abejoti, kad hunai ir Chuni yra tas pats genties pavadinimas. Išeitų, kad didelę Europos dalį nukariavę hunai ne IV a. atsikėlė iš Azijos į Europą, bet jau čia gyveno I a. Ptolemėjo laikais. Tai dar viena mįslė.

Baigdamas noriu dar kartą atkreipti dėmesį į E. Jovaišos knygų Aisčiai ypatingą reikšmę tyrinėjant seniausią Lietuvos praeitį. O kaip suderinti mūsų baltų žemėse nuo ledynmečio giriose gyvenusių žmonių tapatybę su getų – gotų, trakų, dakų ir kitų indoeuropiečių tautų apgyvendinta teritorija didesnėje Europos dalyje, taip pat ir mūsų girių teritorijoje? Mano nuomone, mes turime pripažinti mūsų archeologų paskutinių tyrinėjimų duomenis, kad įvairiausios archeologinės kultūros Lietuvos teritorijoje palaipsniui pereidavo viena į kitą, be labai didelių pertrūkių, kai gentys, ar tautos nebuvo ištisai išnaikinamos ar išvaromos. Tiesiog kultūrinė tradicija buvo perimama palaipsniui. Tačiau čia minėtos mums, lietuviams, giminingos kalbos, o taip pat ir lietuvių kalba, baltų teritorijoje išplito su indoeuropiečių atėjimu maždaug prieš 4 tūkst. metų. Antras ryškus dalinis kalbos pasikeitimas Lietuvoje turėjo įvykti Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpyje apie V a., arba dar anksčiau, kai į Lietuvą II a. įsiliejo didelė dakų – trakų dalis. Šie didieji kalbos pakitimai Lietuvoje turėtų atsispindėti ryškiose lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau, deja, tai kol kas nėra plačiau ištirta.

Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – kilmė, V., 2012
Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V., 2014
Algirdas Patackas, Litua, V., 2013
Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
Jūratė Statkutė Rosales, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago, 1985 ir kt.
Геродотъ, т. II, M. 1888, с. 2 – 3
H. Daikovičius, Dakai, V., 1973, p. 9
Jūratė Statkutė Rosales, Europos šaknys ir mes, lietuviai, V. 2011 ir kt.
Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, 1972, Meksika
P. Voigt, Gesch. Preuss., b. I, s. 314
Helmoldi Chronica Slavorum, Lubecae 1659, s. 63, lib. I, cap. XXII
Carolus Lundius, Zamolxis – First legislator of the Getae, Upsala 1687
J. Basan, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė, 1893, p. 27-28, Slg. Pertz, Monumenta German. histor., Scriptores XIV, s. 572
Olivos kronikos vert. MA Ist. i-te, 67R, p. 47
Kultury i ludy dawnej Europy, Warszawa, 1981, p. 233
Voigt, Codex dipl. Prussicus, p. 109, 129, 149, 160-164
J. Basanavičius, Etnologiškos smulkmenos, Tilžė 1893, p. 11 – 12
„versus Austechiam, terram regis Lethowie“, P. Dusburg, Scr. I, p. 159
Lietuvos istorijos šaltiniai, t. I, V. 1955, p. 92
Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a.“, V. 1987, p. 23
Prussia – Karten 1542 – 1810, Stuttgart, 1982, p. 66
Eugenijus Jovaiša, Aisčiai kilmė, V. 2012, p. 20
Ten pat, 137-139
Eugenijus Jovaiša, Aisčiai raida, V. 2014, il. 5:7, 5:11
Žemėl. 7, „Germania, Rhaetia, Vindelicia, Noricum, Pannonia“, Lipsiae (Leipcigas), In libraria J. C. Hinrichsia prostat, MA bibliotekoje K.1-103, atlasas Orbis terrarum antiquus
F. W. Pusgers, Historischer Schul-Atlas, Bielefeld und Leipzig, p. 50
Eugenijus Jovaiša, Aisčiai – raida, V. 2014, p. 159, il. 5:15
Ten pat, p. 214
Ten pat, p. 159, il. 5:15
Ten pat, il. 5:8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: