Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Kun. Dr. Arvydas-Petras Žygas

“Ateities programa” 2002 02 16, Kaunas

“Tautiškumas”

Kintanti tautiškumo samprata globalizacijos kontekste.

   Prieš pradedant kalbėti apie bet kokį principą, idėją ar sąvoką, pirmiausia reikia ją apibrėžti.

   Kas yra tautiškumas? Kas yra tauta?

   Šiuos dalykus ateitininkų ideologijoje pabrėžė prof. St. Šalkauskis, t.p.  kiti žmonės, ateitininkijos patriarchai, kurių veikalais mes grindžiame savo pasaulėžiūrinę sampratą.

   Tačiau teisinga, kad tos pačios sąvokos ir apibrėžimo, kurį pateikia prof. St. Šalkauskis, A. Maceina, prof. J. Girnius, mes negalime naudoti tiesiogiai.

   Svarbu pripažinti, kad laikui bėgant keitėsi pasaulis, keitėsi filosofija, mes atėjome iš modernaus pasaulio į postmodernizmą, todėl keitėsi sąvokos, reikėjo naujai į jas pasižiūrėti.

   Siūlyčiau pasižiūrėti į tautiškumo sampratą iš trijų pagrindinių sričių.

   Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti iš mokslo pusės.

   Antropologija tai mokslas apie žmogų. Žmogus ir kultūra yra neatsiejami dalykai. Antropologija nuo pirmųjų savo mokslo atsiradimo dienų domėjosi, kas yra kultūra. Antropologai praplėtė žmogaus prasmę sakydami, jog tai, ką mes vadiname žmogaus prigimtimi yra labai siaura samprata krikščioniškos - europietiškos - vakarietiškos kultūros, kurią esame paveldėję iš renesanso. Yra tūkstančiai, jeigu ne daugiau, skirtingų kultūrų- būdų, kaip žmogus gali gyventi tautoje.

   Pirmieji antropologijos klausimai buvo: kas savita kiekvienoje kultūroje? Kodėl tai taip svarbu ir vertinga?

   Lygiagrečiai buvo keliamas kitas klausimas - kas yra bendražmogiška kiekvienoje kultūroje, nežiūrint to, kad skirtingai žmonės tuokiasi, dainuoja, rengiasi, valgo, laidoja, išpažįsta skirtingas vertybes? Ką būtų galima vadinti žmogaus prigimtimi? Kas yra žmogus pagal savo genetinę arba biologinę prigimtį? Daugelis žiūrite gamtos laidas per TV, kur rodomi gyvūnai - hienų, liūtų, primatų ir kt. šeimos. Kiek mūsų tautiškumas yra prigimtinis - genetinis dalykas? Ar šie reiškiniai nėra mums perduodami taip, kaip gamtoje, tik aukštesniu lygiu?

   Šiandieną reikia pripažinti, kad tautos bei kultūros sąvoka - nėra tokia aiški kokia buvo anoje Lietuvoje. Kas pasikeitė? Šiandien mes jau gyvenam visuomenėje, kur multikultūrinė sąvoka yra geras dalykas.

   Anksčiau kultūra, tauta buvo sinonimai siejami su geografine aplinka. Buvo aišku, kad lietuviai gyvena Lietuvoje, lenkai - Lenkijoje, prancūzai - Prancūzijoje ir t.t. Šiandien toks mąstymas yra blogas ženklas. Tai yra arba šovinizmas, arba rasizmas.

   Daugeliui krikščionių nepriimtina Mindaugo Murzos pasaulėžiūra arba kitų, kurie iš neonacizmo, neošovinizmo skatina, kad būtume užsidarę, kad pripažintume tik savo kultūrą kadaise gyvavusioje germanų “Deutschland, Deutschland uber alles” dvasioje.

   Dabar nėra aiškaus genetinio baseino, kuris apsprendžia kultūrą. Anksčiau nebuvo klausiama, kodėl baltieji tuokiasi su baltosios rasės žmonėmis, kodėl tos pačios kultūros nariai ieško savo tarpe žmonių su kuriais galėtų sukurti šeimą ir sulaukti palikuonių. Šiandien matome, kad tas savitumas, kuris kadaise buvo labai svarbus kultūros išsaugojime, nebėra vertybių hierarchijoje pats aukščiausias principas. Svarbesnis yra humanizmas. Pasižiūrėkime į Viktorą Diawar'ą. Jo tėvelis yra įžymus rašytojas Malio valstijoje, Afrikoje, mama Viktorija teatro režisierė. Kas pasakytų, kad Viktoras Diawar'a yra blogas lietuvis, jei jis nori atstovauti Lietuvą su SCAMP Eurovizijos konkurse ir taip laimėti Lietuvai garbingą vietą?

    Kas dar pasikeitė? Anksčiau buvo aišku, kad kultūra negali egzistuoti be savo kalbos. Ryšys tarp kalbos ir kultūros buvo neatsiejamas. Mes tampame lietuviais lietuviškai kalbėdami, apibūdindami pasaulį, mus supančius daiktus. Tai formuoja savitą mūsų pasaulėžiūrą, kuri yra lietuviška ir skiriasi nuo prancūziškos, vokiškos ar itališkos pasaulėžiūros. Taip pat skirtinga nežodinė komunikacija. Lietuvio kultūrinė išraiška yra rami, santūri, tyli. Mes, išeivijos lietuviai, ateitininkų stovyklose vasarą išsirinkdavom mums brangias lietuviškas dainas, ir susėdę prie laužo bandydavom jas dainuoti angliškai. Juokdavomės iš keisto jų skambesio. Pvz. Daina “Norėčiau aš keliauti ten toli, toli už jūrų marių, už upių, vandenėlių, kur šlama, ošia girios”. Ir dabar angliškai dainuojame “I want to travel far far away over the oceans and the rivers, where the forests are šlaming and making noises”. Dabar mes išgyvename kultūros suniveliavimą, “lydymo katilo efektą”, ir esame bejėgiai. Pripažįstame tą bejėgiškumą, kaip ir 15 grupių konkuravusių dėl dalyvavimo Eurovizijoje šiais metais. Nė viena iš jų nedainavo gimtąja kalba.

    Kita vertus yra žmonių galvojančių kitaip. Antropologijos dėka buvo ginamos mažos gentiškos kultūros, saugojama jų vertė. Kaip buvo galvojama, kad reikia išsaugoti kiekvieną gyvūną atsiradusį per evoliuciją, taip antropologija gynė ir P.Amerikos, Brazilijos ar Venesuelos indėnus, Afrikos gentis, mažas tauteles Filipinų salose, klajojančias gentis arabų tautose. Pamažu atsirado supratimas, kad juos būtina apsaugoti nuo coca - cola’os ir rokenrolo kultūros, tam kad jie išlaikytų savo kultūrinį savitumą, susiformavusį per tūkstančius metų, nes jo išnykimas būtų negrįžtamas procesas.

   Todėl galiu teigti, kad pasaulyje vyrauja 2 nuotaikos:

1. globalizacija ir
2. etninės kultūros ir savitumo išsaugojimas.

    Mes matome, kad atsakymas yra pagrįstas pačiu aukščiausiu principu, vienijančiu visą žmoniją šioje žemėje, šiame laikmetyje - humanizmo epochoje - laisve pasirinkti savo likimą.

    Prieš kelis metus R. Paleckis mane kvietė į laidą “Prieštarauk”. Jis prašė, kad aš būčiau vienoje tvoros pusėje, kurioje būtų ginama etninė folklorinė kultūra. Man paklausus apie laidos temą, jis atsakė: noriu paklausti ar dabartinėje Lietuvoje turėtų būti moderni europietiška ar tradicinė - tautinė kultūra? Atsisakiau dalyvauti laidoje, nes nemačiau prieštaravimo, kodėl lietuviška kultūra negali būti moderni europietiška kartu ir tautinė folklorinė. Mano nuomone, šių dalykų supriešinimas iškraipo jų esmę.

    Vėl norėjau paminėti Eurovizijos konkursą - nejutau kritikos nė vienam atlikėjui, dainavusiam angliškai, nes tokios buvo taisyklės. Tačiau viliuosi, kad kada nors mūsų pop kultūra sugrįš prie kitokio stiliaus. Bandymai kopijuoti užsienietiškas grupes (“U2”, “Back street boys”, “Spice girls”) dabartiniam jaunimui nusibos, jie norės kažko kito. Yra galimybė, kad kada nors Rugiaveidė bus labai populiari ir bus norima tokių dalykų, kurie yra labai saviti ir kelia jaunimo tarpe pasididžiavimą, skatina supratimą, kad ir savoje kultūroje yra gražių dalykų.

    Antras aspektas yra filosofinis pasaulėžiūrinis, tai filosofinė ideologija, kuri pripažįsta žmogaus asmeninę laisvę. Anksčiau lietuvybės supratimas buvo neatsiejamas nuo šių dalykų:.

• lietuvių kalbos;
• gyvenimo Lietuvoje;
• lietuviškos šeimos sukūrimo;
• vaikų užauginimo gerais lietuviais, patriotais, mylinčiais Lietuvą.

    Šiai dienai, anksčiau išvardinti dalykai negalioja, tai yra laisvas apsisprendimas. Lietuvių išeivių gyvenime buvo daug atvejų, kai mergaitės ištekėdavo ne už lietuvio, bet už amerikietiškos kilmės žmogaus, kuris galėjo būti italų, prancūzų ar kt. kultūros nariu. Tačiau dažniausiai, jei mama buvo nusprendusi auginti vaikus lietuviškai, tėčiai neprieštaraudavo. Paradoksalu, tačiau išeivijos gyvenime, mišrios šeimos dažnai būdavo lietuviškesnės nei tuomet, kada abu, vyras ir žmona, buvo lietuviai.

    Sakydami, kad nemokant lietuvių kalbos negalima būti lietuviu - vėl pastebime, kad ši taisyklė jau negalioja. Aš dažnai paklausiu savo studentų, kai dėstau antropologiją provokuojantį klausimą: - kas yra geresnis lietuvis? P. Amerikoje yra trečios, ketvirtos kartos lietuviai, be galo mylintys Lietuvą. Kai kurie net atvažiavo gyventi į Lietuvą, sukūrė čia šeimas, nors beveik visą gyvenimą nekalbėjo lietuviškai. Turime daugybę žmonių Lietuvoje- tulpinių gaujos narius ir kt., kurie tobulai kalba lietuviškai. Kuris iš jų geresnis lietuvis?

    Matome, kad kalba nėra vienintelė taisyklė arba vienintelis pagrindas, kaip ir gyvenimas etnografinėje žemėje.

    Taigi ir pirmuoju (antropologiniu), ir antruoju (pasaulėžiūriniu) požiūriu viskas yra paremta asmenine laisve, apsisprendimu.

   Trečiasis - tikėjimo aspektas.

    Tautiškumas yra didelė vertybė - tai vienas iš aukščiausių vertybių hierarchijos principų. Tai matome ir Vatikano bažnyčios dokumentuose - kur nepaprastai vertinamas kultūrinis savitumas ir siekiama jį išsaugoti.
Dievo žodis yra tai, ką Dievas nori, kad žmogus žinotų, kaip jis nori gyventi ir pagal ką savo gyvenimą formuoti. Verta į tai atkreipti dėmesį, kadangi evangelijoje randame tiesą, kuri teikia mums gyvenimo kelrodžius. Mes tikime, kad Dievo žodis yra amžinas ir jame išreikšta tiesa yra principinė ir nekintama. Kristus tas pats vakar, šiandien ir rytoj.
Norėjau paskaityti keletą citatų iš Šventojo Rašto ir Senojo Testamento - kaip Dievas kalbėjo apie tautą ir jos vertę. Tremtinių giesmė. Joje kalbama apie Babilonijos tremtį ir žydų tautos sugrįžimą: “Prie Babilonijos upių, ten mes sėdėjom verkdami, Siono kalną atsiminę. Ant to krašto kopų pakabiname savo arfas, nes mus į nelaisvę išvariusieji, ten liepė mums giedoti. Mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: pagiedokite mums Siono giesmių. - Kaip gi galime mes giedoti, Viešpatie, giesmę svetimoje žemėje? Jeruzale, jei tave užmirščiau tenuvysta mano dešinė, te prilimpa man liežuvis prie gomurio, jeigu apie tave negalvočiau ir Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau”.

    Įsivaizduokite jei mes pakeičiam žodžius: “prie Sibiro upių, ten mes sėdėjom verkdami, Vilniaus miestą atsiminę. Ant to krašto beržų, pakabinome savo kankles, nes mus į laisvę išvariusieji, ten liepė mums giedoti, neleisdami verkti. Mūsų engėjai vertė mus džiūgauti sakydami - pagiedokite mums lietuviškų dainų. - kaip gi galime mes giedoti, Viešpatie, giesmę svetimoje žemėje? Vilniau, Kauno mieste, Taurage, Alytau, Panevėžy, Marijampole, jei tave pamirščiau, tenuvysta mano dešinė, te prilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Lietuvos didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau”.

    Amžinasis žodis, jis yra puikus kelrodis šiandien, kai galvojame apie Lietuvos šventovę, apie tautos vertę. Jeigu Dievo žodyje - tauta yra toks brangus dalykas ir nekintamas žodis. Turime evangelinį pagrindą tikėti, kad neturime atsiprašyti už savo meilę Tėvynei ir tautiškumo principą.
Esame tikėjimo ir vilties žmonės- tai yra šio sąjūdžio esmė - nenuleisti rankų, nenusivilti, kad yra mažas būrys, tikėti, kad savo vertybe galim uždegti tūkstančius kitų širdžių ir nepaviršutiniškai, ne tik per pasilinksminimus, o per tykų bandymą pritraukti žmones ir padėti jaunimui atpažinti tikrąsias vertybes. Ar tauta yra svarbi? Pats Jėzus mums atsakė:- Jėzus mylėjo savo tautą. Jis liūdėjo dėl jos ir norėjo, kad jai būtų gera. Šv. Luko evangelija sako: “Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: - o, kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę. Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave. Jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.” Dar kitoje vietoje rašoma, kaip Jėzus verkdamas sako: “Kiek kartų norėjau jus surinkti, kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnu ir jus globoti.” Jėzus mylėjo savo tautą ir mes būdami Jėzaus pasekėjai pripažįstame kristocentrizmo dvasią. Mes suprantame, kad tautiškumas yra amžina vertybė.

    Kaip praktiškai galima įgyvendinti tautiškumą, jį puoselėti, stiprinti tiek savo gyvenime, tiek perduodant kitiems? Kultūroje yra tam tikri dėsniai. Galima apibendrintai sakyti, kad vyksta dviejų kultūrų susitikimas, yra 4 pagrindiniai tokio susitikimo dėsniai:

    - viena kultūra išstumia kitą - užgožia, sunaikina. Tai gali būti kultūrinis genocidas arba patys žmonės savo noru kultūrą palaidoja, taip, kaip mes matome Lietuvoje. Vasario mėnesio “Panelės” žurnale nė vienu žodžiu neužsiminta apie vasario 16 arba Tėvynės laisvę. Tai pačių pasirinkimas, nes yra “cool” būti amerikiečiu. Yra “cool” būti vakariečiu. Mes pasirenkame nebūti šitoje atsilikusioje, senoviškoje, senamadiškoje kultūroje.

- sinkretizmas. Kultūra Nr.1 ir kultūra Nr.2 susijungia į naują kultūrą ir tampa kultūra nr. 3. Sinkretizmas yra darinys visiškai naujų dalykų.
Praplėtimas - kai susiduria 2 kultūros ir toje pačioje kultūroje atsiranda daugiau kultūrinių reiškinių, kuriuos žmonės pasisavina. Galima toje pačioje kultūroje dainuoti folklorines dainas, dalyvauti diskotekoje arba naudotis internetu, arba gyventi kaimo atmosferoje. Žmogui suteikiama pasirinkimo laisvė.

- kompartmentalizacija. T.y. subkultūros. Toje pačioje kultūroje gyvena žmonės vienas nuo kito užsidarę, nepripažįstantys kitų kultūrinių reiškinių. Lietuvoje tai žmonės, kurie puoselėja baltų kultūrą, religiją bei mato krikščionis kaip savo didžiausius priešus. Jie skatina nacionalizmą, gyvena užsidarę savo dėžutėse ir pripažįsta tik savo kultūrinę išraišką. Toks šovinizmas mums nepriimtinas.

   Todėl katalikiška jaunuomenė turi pasirinkti tai, kas yra krikščioniška, tai, kas išsaugoja visas principines vertybes pagal hierarchiją. Pripažįstame, kad Lietuva nėra kaimo visuomenė, kokia buvo prieš 100 metų, tačiau tai nereiškia, kad liaudies dainos, folkloras, visi kultūriniai elementai, - tokie gražūs, brangūs ir saviti, negali būti pilnai suderinami su mūsų moderniu gyvenimu.

    Apmąstydami tautiškumo esmę, matome, kad esame ne tik kultūringi inteligentai, mes esame katalikai inteligentai. Randame atsakymą amžinajame Dievo žodyje - kad kultūra yra didelė Dievo dovana, verta išsaugoti. Juk su ašara beriamas grūdas, ir džiaugsmas pjūčiai atėjus. Reikia truputį paverkti ir paprakaituoti bei įdėti darbo tam, kad nebūtų viskas tiktai pigu, ir kad galėtume džiaugtis derliumi, surastu per prakaitą. Aš matau, kad mes tą darome ir manau, kad galime nuoširdžiai padėkoti Viešpačiui, kad vertybės buvo gyvos mūsų tarpe per visą atgimimo laikotarpį. Dėkokime Dievui už tai ir dauginkime šitą malonę savo veikloj, savo sąjūdyje.

Katalikiškas požiūris į tautiškumą

http://ateitis.org/ateitis/simpoziumas_tautiskumas.html

Ateities programa
“Tautiškumas”

2002 02 16
Kaunas

SIMPOZIUMAS

1. Pilietiškumas ir tautiškumas
2. Verslas ir tautiškumas

    Dalyvauja: AF pirmininkas Vidas Abraitis, AF tarybos nariai- kun. Arvydas Žygas, Aurimas Šukys, bei kun. Kęstutis Kėvalas.

Moderuoja: Irma Kuliavienė

1. PILIETIŠKUMAS IR TAUTIŠKUMAS

     Ar skiriasi pilietiškumo ir tautiškumo sąvokos? Kuo?

Aurimas Šukys: Šios sąvokos ir skiriasi, ir papildo viena kitą. Kuo skiriasi piliečio ir tautoje gyvenančio žmogaus pareigos. Kalbėdami apie pilietį, kalbame apie pilietinę visuomenę, politinę valdžią, jos rinkimus, kitas pareigas visuomenėje. Kalbant apie žmogų, kaip apie tautinės bendruomenės narį, labiau akcentuojame tas vertybes, kurios yra gyvybiškai svarbios ir kurias saugojam kaip vieną iš pamatinių dalykų. Pilietiškumas yra kaip iššūkis būti visuomeniškam, būti veikliam, o būti lietuviu, reiškia giliau suprasti, kas aš esu, kokios yra mano vertybės, kaip jas išsaugoti bendrame globalizacijos kontekste. Išskirti šiuo dalykus galime tik teoriškai, bet gyvenime jie susipina, turime tam tikrą sintezę.

Kun. Arvydas Žygas: Pilietiškumas turi juridinę, o tautiškumas- daugiau idealistinę- vertybinę prasmę. Būdamas kunigu, vienuole, mamyte, tėveliu aš turiu atitinkamus teisinius įsipareigojimus būti geru kunigu, vienuole, tėčiu, mama. Taip pat dar yra mano asmenybės bruožai- aš noriu tobulėti, noriu džiaugtis savo šeima, noriu jai aukotis, noriu, kad mano vaikai užaugtų dorais ir mylinčiais, kad aš jais džiaugčiausi. Taip atsiranda idealų siekimas- aš tarsi nesu teisiškai įpareigotas siekti idealo - aš galiu viską atlikti minimaliomis pastangomis. Tačiau taip pat aš galiu siekti pačių aukščiausių idealų šeimoje, tautoje, valstybėje. Pilietiškumas suteikia formą, struktūrą, o tautiškumas suteikia idealus, idealizmą, amžinąsias vertybes ir jų puoselėjimą.

Emilija Pundziūtė: Kaip šį klausimą nagrinėtų politikos mokslai? Tautinių valstybių yra mažai. Dažniausiai vienoj valstybėj gyvena keletas tautų. Pvz. Karaimai gyvenantys Lietuvoje, jų tautybė - karaimai, tačiau jie yra ir Lietuvos piliečiai. Jie tarsi priklauso 2 bendruomenėm, kurios yra persipynusios tačiau tuo pačiu ir skirtingos. Piliečio pareigos - tai pareigos valstybei, mes turime ir lietuvio pareigas, nes esame lietuvių tautos nariai. Tačiau šios pareigos nėra tapačios.

Vidas Abraitis: Pažiūrėkime į santykį mūsų tautos ir tautų, gyvenančių su mumis. Popiežius, viešėdamas Lietuvoje, yra pasakęs įdomią frazę: “Lietuvoj nėra lenkų. Lietuvoje yra lenkų kilmės lietuviai. O Lenkijoje nėra lietuvių. Jie yra lietuvių kilmės lenkai”. Lenkų tautos žmogus, gyvenantis Lietuvoje, nors ir tapatina save tik su Lenkija, nėra Lenkijos pilietis. Tačiau, gyvendamas Lietuvoje ir nesijausdamas Lietuvos piliečiu, jis negyvena pilnaverčio gyvenimo. Žmogus turi branginti savo tautos papročius, tradicijas, kalbą, kultūrą, tačiau taip pat reikia prisiimti atsakomybę ir už krašto, kuriame gyvena, būseną, jo ateitį, savo, kaip piliečio, pareigas.

Irena Grigalionytė: Kai nagrinėjame skirtumus tarp pilietiškumo ir tautiškumo, man atrodo, jog kiekvienas skirtingai suprantam, kas yra tautiškumas ir pilietiškumas. Emilija kalbėdama apibrėžė, kad piliečiai - asmenys teisiškai susiję su valstybe. Tauta - žmonės pasižymintys tam tikrais bruožais ir sudarantys vieną bendruomenę. Kaip žinome iš istorijos ir politologijos - yra valstybinė tauta, kuriai galima priskirti piliečius, ir etninė tauta, apie kurią šnekame, kai kalbame apie tautiškumą.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Tautiškumas yra tarsi “juodoji dėžutė” mumyse. Joje yra archeotipinė realybė: simboliai, ženklai, savimonė. Tautiškumą galima įvardinti tik per tam tikras apraiškas. Pvz.: Amerikos lietuvis 50 m.gyvena Amerikoje ir kas dieną internetu sužino apie orą Lietuvoje. Kokia tai realybė? Tai apraiška ateinanti iš vidinio šauksmo- aš esu lietuvis ir negaliu nuo to atsiriboti. Filosofiškai šnekant tautiškumas yra turinys, o pilietiškumas- forma.

    Kaip įmanomas ar neįmanomas tautiškumas be pilietiškumo, pilietiškumas be tautiškumo?

Irma Kuliavienė: Galvodami klausimus, modeliavome situacijas. Įsivaizdavome tautišką žmogų, gyvenantį Lietuvoje, kultūros veikėją, liaudies menų puoselėtoją, tačiau neatliekantį savo pilietinių pareigų (neinantį balsuoti, nešvenčiantį valstybinių švenčių). Taip pat įsivaizdavome pilietį, dirbantį valstybės labui, tarkim seimo narį, kuris kalba netaisyklinga lietuvių kalba ir kuriam visai nesvarbi Lietuvos tautinė kultūra. Ar tie du dalykai suderinami? Ar galima sakyti, kad Lietuvos pilietis yra netautiškas arba, kad netautiškas tas žmogus, kuris neturi pilietinių įsipareigojimų.

Kun. Arvydas Žygas: Norėčiau grįžti prie teologinės tautiškumo ir pilietiškumo dimensijos. Tai, kad aš myliu savo tautą, Tėvynę ir priimu ją kaip Dievo dovaną, labai daug bendra turi su tuo, ar pasirenku joje gyventi, dirbti, aukotis, nežiūrint į tai, kad man dabar yra ekonomiškai sunku ir nepelninga tai daryti. Tai neatsiejama nuo suvokimo apie tautą, kaip Dievo dovaną, taip pat kaip pilietybę. Ateitininkijai atsinaujinus Lietuvoje buvo diskutuojama dėl pirmo įstatų sakinio “Ateitininkija yra lietuviško, katalikiško jaunimo organizacija”, po ilgų diskusijų buvo priimtas kitas variantas - “katalikiška, mokslo siekiančio jaunimo organizacija Lietuvoje”. Ateitininku gali būti lenkų tautybės ar kitos kultūros jaunuolis, mylintis savo tautą, bet esantis geru Lietuvos piliečiu.

Aurimas Šukys: man atrodo, kad pilietybė padeda apginti tautines vertybes ir tautiškumą. Visa valstybė, visas mechanizmas yra tautiškumo apraiška. Pvz.: kai folklorinis ansamblis važiuoja atstovauti Lietuvą, tai lietuviai pirmiausia pasiima pasus ir parodo pasienio kontrolės poste. Tik todėl, kad jie yra Lietuvos piliečiai, juos įleidžia į kitą valstybę. Valstybė yra aparatas, padedantis atstovauti tas vertybes, kurias esame išsaugoję kaip tautiška bendruomenė. Globalizacijos procese- “būsimosiose Europos Jungtinėse valstijose”, kaip pasakė A. Buškevičius, pilietiškumas yra vienas iš svarbiausių ginklų, turintis apginti tai, ką mes turim brangaus- lietuvių kalbą, papročius ir tam tikrą gyvenimo būdą.

Emilija Pundziūtė: Lengva kalbėti, kai esi lietuvis - Lietuvoje. Kai nuo tavo tautos yra kilęs valstybės pavadinimas ir faktiškai lietuvių tauta yra dominuojanti Lietuvoje. Bet ką pvz. daryti kiniečiui Malaizijoje,- kurio tauta yra visai kitokia, nei valstybės pavadinimas? Man atrodo, ateityje ši problema iškils ir Europos Sąjungoje.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Europos sąjungoje daugiau skatinamas pilietiškumas. Aš esu Europos pilietis. Tautiškumas pradėjo slinkti į šoną. Panaši situacija kaip Amerikoje - tautiškumas liko kaip tradicija susijusi su tam tikro maisto valgymu, dainų dainavimu ir t.t. Esminis klausimas išlieka- kas aš esu- tik Europos pilietis ar ir lietuvis?

Vidas Abraitis: Tautų, kurios yra skirtingos savo kultūrine patirtimi, buvimas kartu viena kitą paryškina. Jei visuomenė būtų vienalytė, neapibrėžta, netautinė- ji būtų be galo blanki ir neįdomi. Pasaulis labai nuskurstų tiek kultūrine, tiek kalbine, tiek išvaizdos ar kita prasme.

Vygantas Malinauskas: Iki šiol visi kalbėjome, jog tautiškumas padeda valstybei. Tačiau ir mūsų tautos istorijoje yra nemažai pavyzdžių kur tautiškumas griovė valstybę. Pvz.: karaliaus Mindaugo atvejis, kai tautiškai nusiteikę žemaičiai, nusprendė susitvarkyti patys ir mes praradome karalystę. Taip pat ir šiais laikais tautinis sąjūdis nebūtinai skatina valstybės, kaip pilietinės visuomenės stiprėjimą. Tai nereiškia, kad tai turi būti priešingi dalykai, šios kryptys gali sutapti arba išsiskirti.

Kun. Arvydas Žygas: Vygantas ką šnekėjo apie tautiškumą, kuris buvo žalingas valstybingumui. Tai buvo tautiškumas be Dievo, be krikščionybės. Kodėl ateitininkija buvo tokia pranaši prof. St.Šalkauskio ideologijoje? Jis pabrėžė, kad “mano tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas turi būti persmelktas katalikiška dvasia”. Kodėl išpažįstame vieną katalikų tikėjimą kaip tikrąjį tikėjimą? Norint reikštis ir gyventi bet kurioje kitoje religijoje- reikia persiimti tos religijos kultūrine išraiška. Katalikybė- vienintelė religija pasaulyje, persmelkianti visas tautas ir kultūras, nereikalaujanti atsisakyti kultūrinės išraiškos, bet leidžianti kultūrai būti lyg tautiniu drabužiu (ar tai būtų Afrikos ar baltų, ar europiečių kultūra). Mes galime išreikšti savo pagarbą, meilę Dievui, bažnyčiai neatsisakydami savo kultūrinės išraiškos. Tauta matoma kaip didžiausia Dievo dovana, bet ne kaip tikslas savyje, o kaip išraiška per kurią garbinam Dievą. Kaip žmogus negali egzistuoti be savo kūno, taip jis negali egzistuoti be savo tautos, tautinės išraiškos.

Dainius Jankauskas: Kas yra svarbiau? Tautiškumas ar žmogiškumas? Ką tu matai, tarkim, rusų tautybės žmoguje - rusą ar žmogų? Tai, kad Europa vienijasi, yra kažkuria prasme Dievo kalbėjimas: ,,Jūs esate… žmonės visi… Visi pagal tą patį Dievo atvaizdą.” Tai, kad jūs esate originalūs, yra gerai, bet tai nėra tikslas… Įdomi yra Senojo Testamento citata- istorija apie Babelio bokštą. Nuo ko prasidėjo tautiškumas? Nuo žmogaus puikybės. Dievas atėjo ir sumaišė išpuikusių žmonių kalbas.

Kun. Arvydas Žygas: Tautiškumas nebuvo Dievo bausmė! Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai.

     Koks turėtų būti tautiškumo ir pilietiškumo tarpusavio santykis ateitininkiškame nagrinėjamo principo įgyvendinime?

Vidas Abraitis: Susidurdami su kultūrine ar tautine apraiška, savo aplinkoj turėdami ir žydų, ir rusų, ir lenkų, turėtume išlaikyti šeimyniškumo principu pagrįstą santykį. Priešpastatymo nėra, tik kūrybiškas ieškojimas.

Aurimas Šukys: Pirmiausia skatinu žmonių sąmonėjimą. Tautiškumas padeda lengviau įsijungti į pasaulinę visuomenę, į tą didelį bendrabutį, kurio gyventojai mes tampame. Ateitininkų uždavinys yra ieškoti, kaip padėti provincijos žmonėms, nebūtinai tikintiems, įsijungti į procesus, kurie dabar vyksta.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Ateitininkai yra katalikiška organizacija, o žodis katalikiškas yra verčiamas kaip visuotinis, vadinasi apima visus aspektus, taigi ir tautiškumą, ir pilietiškumą. Ateitininkų šūkyje pirmas žodis yra Visa- tai ir tautiškumo sąvoka, ir pilietiškas veikimas; antrasis- atnaujinti- visi dalykai ir procesai, kurie nėra palaikomi, pradeda smukti į apačią. Atnaujinimas reikalauja nuolatinių pastangų. Ką reiškia šiandieną pilietiškai veikti? Man tai reikštų entuziazmo, iniciatyvos ir motyvacijos skatinimą. Dėmesio- Lietuvoje irgi gali būti Amerika. Kodėl? Žmonės nemąsto, kad jie gali laimėti. Mąstyk, kad laimėsi, ir laimėsi. Lietuvoj daugelis žmonių mąsto, kad pralaimės, ir jie pralaimi. Ateitininkai turi tą atnaujinti, perkeisti.

Kun. Arvydas Žygas: Amerikos lietuvių tarpe, mums buvo aišku, kad nebuvome amerikonai, mes buvome lietuviai, bet mes buvome Amerikos piliečiai. Buvo būtina būti ir garbingais lietuviais, ir garbingais Amerikos piliečiais. Ar aš galėjau būti garbingas Amerikos pilietis, nebūdamas lietuviu? - Taip. Ar aš galėjau būti garbingas lietuvis nebūdamas garbingu Amerikos piliečiu? - Ne. Atgimimo metais išeivijos lietuvių visuomenę labai įskaudino pradėję važiuoti į Ameriką naujieji lietuviai, jie nebuvo nei garbingi lietuviai, nei garbingi Amerikos piliečiai. Jeigu aš esu garbingas lietuvis tautiškumo atžvilgiu, jei gerbiu kitas tautas ir nesu šovinistas, nacionalistas, taip pat esu garbingas pilietis. Šie dalykai nėra atsiejami vienas nuo kito.

Vygantas Malinauskas: Kas yra geras pilietis, diskusijų kyla mažai, bet ką reiškia būti geru tautiečiu, diskusijų kyla daug. Tautiškumo savimonė gali būti konservatyvi, ir gali būti kūrybiška, vaisinga. Galima laikyti tautiškumu tai, kad užkonservuoju kaip muziejines vertybes XIX amžiaus žemdirbių dainas, arba tai, kad dabar kuriu XX am postmodernią Lietuvos miestų tautinę kultūrą.

Kun. Arvydas Žygas: Mes turime pripažinti, kad yra laiko kaita, kuri keičia kultūrą, bet taip pat būtų neteisinga paneigti tai, kas buvo praeity, kultūros lobyno dalykų nevertinti ir nesaugoti. Esame generacijų ir laiko produktas, kiekviena karta yra mums palikusi kažką- kraitį, palikimą, dovaną. Kada nors, Vygantai, tavo vaikai ir anūkai turės seną Virgutės ir Vyganto vestuvinę nuotrauką, bet jie galės ją atnaujinti įdėdami į naujus rėmus- “prieš šimtą metų buvo Vygantas ir Virgutė, mūsų seneliai ir proseneliai, mes dėkojame jiems, kad per juos atsiradome pasaulyje”. Tai nesupriešinami dalykai. Kultūros išsaugojimas dažnai yra vadinamas kultūros stagnacija, bet manau tai yra klaidinga samprata, nes etninė kultūra yra palikimas, vertybė, tūkstančiais metų sukurtas lobynas, dovanojamas iš kartos į kartą kaip dovana.

Liutauras Serapinas: Pilietiškumas ir tautiškumas organizacijos kasdienybėje kartais įgauna labai savotišką atspalvį. Tautiškumo samprata moksleivių renginyje- išeina moksleivis su Lietuvos vėliava į priekį, apsirengęs treningais. Žinoma, šiuolaikinių tautinių rūbelių nėra. Treningai gali būti tautinis rūbelis. Taip pat mūsų pilietiškumas- mūsų organizacija yra viena iš skaitlingiausių organizacijų Lietuvoje, esame didelė politinė jėga, prieš rinkimus, per rinkimus galima laukti, tikėtis iš mūsų tam tikro žingsnio. Tačiau mūsų organizacija visiškai nedalyvauja politikoje, nesame partija, neturime politinių lozungų, ambicijų, netgi raidos. Iš mūsų visuomenė ir tauta galbūt tikisi truputį daugiau.

Kun. Arvydas Žygas: 1996 m. moksleiviai ateitininkai per suvažiavimą apie tai diskutavo ir priėmė, kad tai, jog nesame politikoje, dar nereiškia, kad politinių procesų nevertiname ir negerbiame, arba kad neleidžiame žmonėms dalyvauti. Jeigu kažkas iš mūsų norėtų per bet kurią partiją, kuri yra krikščionišku principu paremta, įeiti į seimą, būtų galimą tokį žmogų palaikyti.

2. VERSLAS IR TAUTIŠKUMAS

      Kodėl verta ar neverta skatinti verslo pasaulį propaguoti tautinių švenčių šventimą, tradicijų saugojimą?
 
      Ar būtų įmanoma paskatinti visuomenės tautiškumą pasinaudojant verslo strategijomis?

Irma Kuliavienė: Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje Vokietijoje tie žmonės, kurie nešiojo tautinius rūbus, buvo finansiškai, materialiai paskatinami. Šiais laikais pinigai nebėra mokami, tačiau iki šiol tam tikruose Vokietijos regionuose - miesteliuose savaitgaliais, o kaimuose ir kasdien, žmonės vaikšto su tautiniais rūbais, o madų žurnaluose dažnai atsispindi tautinių rūbų motyvai.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Aš manau, kad šie dalykai suderinami. Tai būtų įdomu tiek rūbų modeliavime, tiek ir namų dizaine, statyboje. Statomi namai gali būti nepaprastai modernūs, bet tuo pat metu atspindėti tam tikrus XIX am trobos motyvus- pavyzdžiui centre stovintis židinys, aplink kurį formuotųsi visas gyvenimas.

Mūsų gyvenamųjų butų kūryba - detalės su linu, medžiu ar akmeniu ir t.t. Pasauly ateina mados - pvz.: japoniško stiliaus, kinietiško stiliaus; mūsų verslininkai dar nėra to pagavę, bet jei pagautume pasaulio tendencijas ir tas taptų mada, taip galėtų būti skatinamas tautiškumas. Manau, kad verta būtų skatinti tautiškumą, užkrečiant verslą tautiškais simboliais, motyvais.

Vidas Abraitis: Kai kurie dalykai nėra išviešinti, bet yra natūraliai įaugę į kraują - pavyzdžiui maisto gaminimas. Jie nuo seno buvo ir yra erdvė, kur galima išlikti savimi. Pagalvoję atrastume ir daugiau tokių sričių. Tai ir turistinis, ir šou verslas.

Aurimas Šukys: Ar mes, valgydami lietuviškus balandėlius ir koldūnus, liekame lietuviais, galbūt net nebekalbame lietuvių kalba, o belieka tik produktai iš tam tikros šalies. Tai komercializacijos problema. Reikia išlikti budriems, kad per anksti neprarastume to, ką turime. Jei niekas kaime neorganizuoja šokių, tai visi eina gerti, jei mieste nėra užimtumo programos vaikams, tada jie eina leistis narkotikų.

Vygantas Malinauskas: Verslas dažnai turi savybę iškreipti kitų žmonių poreikius. Verslo principu mums geriausias gėrimas turėtų būti coca-cola, sveikiausias maistas- Mc Donald’o sumuštiniai. Tautiškumas- tai kiekvieno šimtmečio kuriamas stilius. Kaip reikėtų organizuoti šiuolaikinius lietuviško stiliaus jaunimo vakarėlius, taip pat būtų galima turėti šiuolaikinius lietuviško stiliaus drabužius.

Mindaugas Kuliavas: Tautiškumas atsirado, kūrėsi ir išsilaikė dėka namų verslo. Tai yra tai, kas buvo audžiama, drožiama, dainuojama darbo metu. Ir šiuolaikiniams lietuviško stiliaus drabužiams sukurti verslas galėtų pagelbėti.

Kun. Arvydas Žygas: Kultūra nėra statiškas, bet dinamiškas, nuolatos besikeičiantis reiškinys. Tačiau yra tam tikros taisyklės kultūrologijoje- etninė kultūra yra atėjusi iš kaimo visuomenės, prieštechnologinės kultūros laiko, ji yra laikoma savita ir unikali, bei verta išsaugojimo.

Prieš keletą savaičių “Stiliaus” televizijos laida rodė Paryžiaus aukštosios mados namus, kur buvo naujai pristatyti Afrikos genčių moterų drabužiai, bei jų elementai įvesti į Paryžiaus aukštos kultūros madą.

Harvardo universitete yra specialiai leidžiamas žurnalas, kuris vadinasi “Cultural survival”, jis skatina, kad etninės, tautinės kultūros būtų išsaugomos ne muziejiniame lygyje, bet žmonių gyvenimuose. Tą pat mes matome ir popiežiaus kelionėse per visą pasaulį? Apkeliaudamas visas tautas ir kultūras jis parodė katalikų Bažnyčios pagarbą ir meilę toms kultūroms, kurios atsirado per Dievo malonę ir kurios turėtų būti saugomos.

Evangelizacija kiekvienoje kultūroje vyksta pagal jos etninės kultūros išsaugojimą ir savitumą. Verslas ateina į pagalbą ten, kur padeda populiariai, ne pigiai, bet prasmingai puoselėti etninę kultūrą, kur žmonės gali nusipirkti vertingus dalykus, o tautai ir kultūrai tai gali būti naudinga.

Pvz. : Aborigenų kultūra Australijoje: jų menas yra parduodamas už tūkstančius dolerių ir yra skaitomas, kaip vienas iš gražiausių meno išraiškų, gauti pinigai sugrįžta pas aborigenus tam, kad padėtų jiems išsilaisvinti iš alkoholizmo liūno, kad suteikti jiems mokslą, švietimą, medicininę priežiūrą. Verslas turi labai stiprią vietą ir paskirtį puoselėjant kultūrų pažangą.

Liutauras Serapinas: Biznis - tai pinigų darymas, o pinigai yra vilionė, pagunda, šėtoniškas gyvis. Mes, krikščionys, turim akivaizdžią takoskyrą. Vilionė, pagunda, nuodėmė, tai konkretūs dalykai, o tauta- Dievo dovana, čia negali būti jokio ryšio, čia nuolatinė kova, nuolatinis pasipriešinimas.

Kun. Arvydas Žygas: Jeigu žmonės kaimuose skursta, bet ten yra audėjų ir dievdirbių, mes galime skatinti, kad jie kurtų produkciją ir verslo sistemoje ar tai meno galerijoje, ar suvenyrų parduotuvėje, tuos dalykus parduotų, o pinigus panaudotų savo ekonominiam gerbūviui pagerinti ir šeimos vaikų ateičiai užtikrinti. Tai gėris, tai ne nuodėmė, tai nėra nesuderinami dalykai.

Algos gavimas yra pagrindinis socialinio bažnyčios mokymo pagrindas. Teisingumas, kuris yra įgyvendinamas teisingu atlyginimu už darbą yra pagrindinė mintis, kurią išreiškia Leonas XIII “Rerum novarum”.

Žmonės turi teisę užsidirbti, turi teisę į privačią nuosavybę, turi teisę gauti teisingą atlyginimą už gerą darbą. Bažnyčia tuo rūpinasi.

Vygantas Malinauskas: Tautiniai dalykai, tautinė dailė buvo iš esmės tautinio verslo dalis, to negali griežtai atskirti, bet apskritai verslas atstovauja stipresnę, ekspansyvią modernesnę kultūrą.

Poreikį, tautinį skonį suformuoja ne verslas, bet tautos stilingumo, grožio nuojauta, o verslas reaguoja ir kartais prisideda. Bet paprastai verslas skonį gadina, nes labiau apsimoka pardavinėti pigias, nekokybiškas prekes, negu subtilesnius ir geresnės kokybės gaminius.

Mindaugas Kuliavas: Skonį gadina ne biznis, o žmonių neturtas. Žmonės neperka pigių ir nekokybiškų daiktų, jei turi pinigų. Verslas savotiškai gina tautinę kultūrą, nes skatina žmones dirbti ir užsidirbti. Skurdas trukia kultūrą žemyn.

Vidas Abraitis: Svarbu ne tiek pats procesas, bet proceso dalyviai, jų pasiruošimas, išprusimas, jų vidinės vertybės. Jei verslininkas bus tautiškai sąmoningas, supratingas, jis skatins tautiškumą. Jei pinigai bus jo vertybė, o ne priemonė, tai viskas apsivers.

Aurimas Šukys: Jei esu gamintojas, gaunu pelną, galiu jį panaudoti savo vertybių išsaugojimui.

Dainius Jankauskas: Išlieka tai, kas yra vertinga

Emilija Pundziūtė: Pasižiūrėkime, kas yra tos amerikietiškos Mc Donald'ų ir coca-cola’os kultūros skverbimosi ginklas- tai yra verslas. Manau būtų protinga tuo pačiu ginklu pasinaudoti ginant savo tautiškumą. Būtų labai paklausūs ir rūpintojėliai, ir kaimo turizmas, verslas galėtų puikiai skatinti tautiškumą.

Kun. Kęstutis Kėvalas: Pasaulyje dažnai stipresnė kultūra peržengia silpnesnę. Jei Mc Donald'ai taip sėkmingai žengia į Lietuvą, tai mūsų kultūra nėra pakankamai stipri ar unikali. Amerikoje tai nėra prabangos dalykai, nes tai pigus ir greitas maistas, ir nesveikas taipogi. Taigi jeigu žmonės skursta, atsidaro kelias masinei kultūrai, kuri dažnai yra niveliuojanti.

Mindaugas Kuliavas: Mc Donald'ai patiria didžiulius nuostolius ir svarsto išeiti iš Lietuvos.

Atnaujinta: 2006-06-02

Kun. Edmundas Naujokaitis, Tautiškumas ir religija

http://www.fsspx.lt/index.php?option=co ... &Itemid=68

2006 07 29
Kun. Edmundas Naujokaitis

Lietuvis vertybių kryžkelėje. Tautiškumas ir vertybinės kontroversijos europinėje erdvėje

Pranešimas Lietuvių Tautinės Kultūros Forume, Vilniuje, 2004 05 21

       Didžiai gerbiama Forumo Taryba, gerbiami dalyviai!

       Esu Katalikų Bažnyčios, tai yra „visuotinės“, visas tautas apimančios Bažnyčios kunigas ir priklausau tarptautinei kongregacijai – Šv. Pijaus X kunigų brolijai, tačiau taip pat esu ir lietuvis, neabejingas savosios tautos likimui ypač šiais svarbių permainų laikais. Mano senelis ir tėvas – tautininkai, aš pats iki įstojimo į seminariją aktyviai dalyvavau Tautininkų Sąjungos veikloje, todėl labai džiaugiuosi, galėdamas prisidėti prie šio Tautinės Kultūros Forumo darbo.

       Lietuvis, kaip jau ne kartą savo istorijoje, stovi kryžkelėje. Politinis kelias jau pasirinktas – Lietuvos valstybė jau įstojo į tarptautinę organizaciją, vadinamą Europos Sąjunga. Tačiau ši politinė ir ekonominė organizacija, vis labiau integruodama Europos tautas, neišvengiamai plečia savo įtaką ir kultūrinėje bei dvasinėje srityse. O šiose srityse neužtenka diplomatijos ar vadybinių technologijų, čia reikia apsispręsti dėl vertybių. Lietuvis jau stovi pačios Europos vertybinėje kryžkelėje ir turi aktyviai rūpintis, į kurią pusę pasuks visa Europa.
Tautiškumas, tautinė kultūra yra vertybė, bet ji turi savo vietą bendroje vertybinėje sistemoje. Turiu suvokti, kad esu lietuvis, bet visų pirma privalau susimąstyti, kodėl ir kokiu tikslu apskritai esu. O tai jau filosofijos, pasaulėžiūros, galų gale – religijos klausimas. Tik turėdamas tam tikrą visą mano būtį paaiškinančią sistemą galiu pradėti rūpintis etnine ar nacionaline savastimi.

       Paklauskime labai konkrečiai: ar galiu būti lietuviu, geru ir sąmoningu lietuvių pilietinės visuomenės nariu, jeigu mano aukštesnioji, egzistencinė vertybių sistema yra, tarkim, marksistinė, pravoslaviška, budistinė ar feministinė? Prieškario tautininkai būtų pasakę: svarbiausia – lietuvių tautos vienybė ir solidarumas, bet koks lietuvių pykimasis dėl socialinės klasės, konfesijos, ideologijos yra žalingas, nes tai silpnina tautos konsolidaciją grėsmingų kaimynų akivaizdoje.

       Bet, mano nuomone, toksai tautos vienybės idealas labiau tiko prieškarinės Lietuvos realijoms, šiuolaikinės lietuvių nacijos kūrimosi stadijoje. Šiandien norom nenorom įsiliejame į ES suformuotą erdvę, o joje aktualiausia yra ne tautiškumo problema, bet radikalus konfliktas tarp religinių ir ideologinių įsitikinimų. Etninė savimonė yra vertybė, bet ji nebegali būti ta aukščiausia vertybe, kuri viena garantuotų tautos vieningumą ir išlikimą.

       ES tikrai neims sąmoningai lietuvių vokietinti ar prancūzinti, jos biudžete turėtų atsirasti lėšų ir etninės kultūros tyrimui bei konservavimui. Tačiau uolūs eurovaldininkai kruopščiai nustatys, kaip turi būti vykdomas, tarkim, lietuvių pradinukų seksualinis švietimas. To reikalauja Briuselio koridoriuose vyraujanti liberalistinė ir feministinė vertybių sistema. Pradinukai gerai išmoks lietuvių kalbą, tapę moksleiviais ir studentais, perskaitys lietuvių literatūros klasikus ir susipažins su šlovinga Tėvynės istorija. Tačiau jie nekurs šeimos ir neturės vaikų. O po keliasdešimt metų dauguma Lietuvos pradinukų bus nebe lietuviai. Didžiojoje Britanijoje jau dabar kas aštuntas naujagimis yra neeuropietiškos kilmės, ketvirtadalis jų – juodaodžiai. Prognozuojama, kad 2020 metais Birmingemo ir Lesterio miestų gyventojų dauguma bus afrikietiškos kilmės.

       Europos Sąjungos Demografinė komisija prognozuoja, kad Vokietijoje, kur šiandien gyvena 73 mln. vokiečių ir 10 mln. migrantų, 2050 metais svetimtaučių bus 25 milijonai. Į Lietuvą panašioje Danijoje, kurioje šiandien penki mln. danų ir pusė milijono imigrantų, po 50 metų pastarųjų gyvens jau du milijonai (XXI amžius. Horizontai, Nr. 5, 2004 03 03, p. 7). Socializmo ir liberalizmo ideologijos, daugumai europiečių diktuojančios vertybinę skalę, veda mūsų žemyno tautas fizinio išnykimo link. Europa, į kurią žengiame, serga kažkokia savižudiška manija. Kuo gilesnės demografinės problemos, tuo aršiau propaguojamas abortas, kontracepcija ir visų rūšių iškrypimai. Esminiai klausimai, su kuriais susidurs Lietuvos politikai Europos parlamente ir kitose institucijose bus ne lietuvių kalbos ar etninės kultūros apsauga, o negimusių kūdikių žudymas, eutanazija, vienos lyties asmenų „santuoka“, seksualinis švietimas ir, galų gale, santykis su Katalikų Bažnyčia, kuri vienintelė dar išdrįsta tarti kritišką žodį šiais klausimais.

       Mano nuomone, reikėtų iš naujo atrasti ir labiau akcentuoti vieną primirštą tautininkiškos ideologijos aspektą: A. Smetonos tautininkystė nėra grynas abstraktus nacionalizmas. Nacionalistas gali būti ir komunistas (pvz. Afrikos tautose), ir religinis fundamentalistas (kaip arabų pasaulyje ar Indijoje), ir liberalas (kaip Jungtinėse Valstijose). Drįsčiau teigti, kad tikras lietuvių nacionalistas, kovotojas už tautinius interesus, yra nacionalkonservatorius. Lietuviškąją tautininkystę galima apibūdinti kaip nacionalkonservatizmą. Taigi tautininkas etninio tautiškumo vertybę įrašo į konservatyvių vertybių sistemą: tradicija, šeima, atmintis, subsidiarumas ir galiausiai – katalikiškumas. Šis aspektas su nauja jėga iškyla daugelyje Europos tautinių organizacijų, pavyzdžiui pas prancūzus ar lenkus. Rimčiausia lenkų tautinė partija „Liga Polskich Rodzin“ puikiai suderina tautiškumą, katalikišką sąmoningumą bei aktyvią šeimos ir gyvybės gynimo politiką. Partija remiasi jaunais žmonėmis, kurie stengiasi atitrūkti nuo prieškarinės problematikos ir šovinistinių tendencijų. Mielai priimamas prancūzų politiko Le Peno šūkis: „Visų tautų nacionalistai – vienykitės!“ Lietuvos politinėje scenoje kai kurias konservatyvias vertybes ir katalikiškas tendencijas bando reprezentuoti Tėvynės sąjunga, bet jos idėjinis branduolys greičiau priklauso liberalizmo stovyklai. Tikro idėjiško nacionalkonservatizmo nešėja Lietuvoje vėlgi natūraliai galėtų būti Tautininkų Sąjunga.

       Pažvelkime į vieną iš konservatyviųjų vertybių, kuri yra tiesiog natūrali tautininkystės sąjungininkė. Tai mūsų tėvų ir senelių katalikiškas tikėjimas. Prieškario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo geras katalikas, bet nedemonstravo didelio pamaldumo. Jis niekad nepiktnaudžiavo Dievo vardu ir religija, kaip kai kurie populistiniai Vakarų Europos diktatoriai. Jo rami, solidi valstybininko išmintis rėmėsi katalikišku sveiku protu. A. Smetona nuoširdžiai pripažino organišką lietuvybės ir katalikybės ryšį ir, nepaisant partinių ginčų su Bažnyčios vyrais ar katalikų organizacijomis, politikoje rėmėsi katalikiškos moralės principais. Leiskite pacituoti prezidento kalbą palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuvėse: „Žodis nuo darbo (Arkivyskupui Jurgiui) nesiskyrė, dėl to jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Čia jo, bažnyčios žmogaus, darbas pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis, antras valstybiškai, sub specie temporis. Katras gi tvirčiau kuria? Tas, katras deda amžinus pagrindus, religijos pašvęstus, siekiančius žmogaus sielos gelmių. Taip mąstė kunigas Jurgis. Jo organizacijos darbas prasideda nuo atskiros sielos organizavimo, kadangi tvarkingos sielos tegali sudaryti tvirtą visuomenę, ant kurios gali statyti Bažnyčia ir Valstybė. Tame daikte jų solidarumas, jų talka be prieštaravimų. Tik tie, kurie neišmano religijos svorio asmens ir visuomenės tvarkoje, gali kitaip manyti“ (Smetona, A., Pasakyta parašyta, Pažanga, Kaunas, 1935, p. 176).

       A. Smetona kaip valstybės vadovas ir kaip lietuvybės gynėjas puikiai suprato, kad reikia „dėti pagrindus, religijos pašvęstus, siekiančius žmogaus sielos gelmių“, nes tik Dievą tikintis ir Jo įsakymus pripažįstantis lietuvis bus sveikas patriotas, šeimos augintojas ir socialinės tvarkos palaikytojas.

        Katalikų religija išmoko pilietį ir tautietį dorybės, virtus, kuri yra vienintelis stabilus visuomeninės tvarkos pamatas. Kai nelieka dorybės, negelbės joks socialinis menedžmentas, jokios policinės priemonės, jokia liberalistinė žmogaus teisių retorika. Tauta be savojo Dievo tegali persivalgyti, išsižudyti ir parsiduoti. Vakarų Europos tautos jau eina šiuo keliu, o šio kelio gale – beprasmybė ir neviltis.

        Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo 2003 m. birželio 28 d. Apaštališkajame paraginime „Ecclesia in Europa“ rašo apie šį baisų vilties praradimą:

        „...daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų. (...) Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų „absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus”, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime.“ Nesant vilties, nebereikės ir Europos Sąjungos. Naujausios visuomenės nuomonės apklausos rodo didėjantį gyventojų nusivylimą Sąjunga. Ja patenkinti ir ją remia tik 48% europiečių, tik 34% senosios ES rinkėjų ruošiasi dalyvauti ateinančiuose Europarlamento rinkimuose (Kirtiklis, Kęstas, Europoje didėja nusivylimas ES, http://www.bernardinai.lt, 2004 05 20).

        Norėčiau baigti popiežiaus Pijaus XII žodžiais, pasakytais oficialioje kalboje naujajam Lietuvos pasiuntiniui Vatikane Stanislovui Girdvainiui 1939 metais (spalio 18 d., Acta Apostolicae Sedis, XXXI (1939), p. 611). Juos būtų galima pakartoti ir šiandien:

        „Europos politinėse struktūrose ir dvasiniuose tautų tarpusavio santykiuose vykstant dramatiškiems pasikeitimams, lietuvių tauta, esanti krikščionijos viduryje, lieka pasiryžusi laikytis tų įsipareigojimų ir tikslų, kuriuos jai nustato jos nacionalinė valia gyventi ir jos religinė tradicija. (...) „Šiaurinis katalikybės bastionas“ – taip, pone ministre, Jūs pavadinote šį kraštą, kurio sūnus ir aukšto rango tarnas esate. Šie žodžiai eina iš Jūsų lūpų ir iš pačios širdies Jūsų tautos, kuri tradiciškai taip atsidavusi Šventajam Sostui. Tai garbės titulas Lietuvai“. Būti šiauriniu tautinių ir katalikiškų vertybių bastionu Europoje – tik suvokusi šį savo pašaukimą, lietuvių tauta galėtų įlieti šviežio kraujo į susenusią Europą bei prisidėti prie žemyno dvasinio ir fizinio atgimimo.

       Mano konkretūs pasiūlymai Lietuvių Tautinės Kultūros Forumui būtų tokie:

       1. Šio Forumo deklaracijose atsižvelgti į šeimos moralės ir tautiškumo santykio su religija problematiką:

„Pareiškimo“ dalyje „reikalauja“ pridėti punktą: „- kad Lietuvos Seimas ir Vyriausybė neleistų, jog įstatymų leidybai įtaką darytų šeimos instituciją ir tautos dorovę griaunančios ideologinės grupės ir kad būtų pradėta rūpintis demografine lietuvių tautos būkle.“ „Nutarimo Nr.1“ punktą 1.3. pratęsti žodžiais: „... etninė kultūra, jungianti baltiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes“.

       2. Paskatinti tautines partijas ir organizacijas kurti „smegenų centrą“ (think tank) konkrečių europinės politikos aktualijų analizei ir aktyviau ieškoti bendraminčių Europoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (I)

http://www.propatria.lt/2012/11/pranas- ... izmas.html

Paskelbta 2012-11-05



Pranas Kuraitis

Visuose pasaulio kraštuose šiais laikais labiausiai aktuali ir svarstoma tema — tai daug kam įvairiais atžvilgiais įgrisusi šimtaformė krizė. Krizė reiškiasi daugiau ar mažiau visose žmogaus gyvenimo srityse, ir net neretai kalbama ne tik apie tokių ar kitokių žmones liečiančių dalykų krizę, bet ir apie paties žmogaus krizę. Mat daug kas ima su apatija, su abejingumu žiūrėti į visą gyvenimą, nes daug kas ima nesusivokti, kokia esamose nelemtose sąlygose gali būti žmogui gyvenimo prasmė, kam žmogui dirbti, vargti, kovoti, laukti pagerėjimo, kai žmogus nemato ir neturi aiškių idėjinių gairių ir duodančių galios suprasti ir vertinti gyvenimo reiškinius tikrų idėjinių perspektyvų. Taip, krizė daug kur bauginančiai yra įsigalėjusi ne tik ekonominėje srityje, ne tik socialinėje ir politinėje, bet net ir doros ir religijos reikaluose.

Ir vienoje kurioje gyvenimo srityje ilgiau esanti krizė negali neatsiliepti žmogaus dorinėje ir religinėje sąmonėje ir reikalauja daugiau negu normaliais laikais dorinio judrumo ir religinio susiorientavimo. Savaime tad suprantama, kad tik dorinės bei religinės rūšies pastangomis gali būti sėkmingai kovojama prieš krizę, tiesiog liečiančią dorinius ir religinius dalykus.

Jau nuo seno mūsų inteligentijos tarpe yra nemaža religinės krizės paliestų žmonių. Pokariniais laikais, kai inteligentija daugiau gali santykiauti su miestelių ir kaimų gyventojais, tai religinės krizės reiškiniai, nežiūrint gausingų katalikiško veikimo pastangų ir darbų, vis gausiau ir giliau apima kaskart didesnes Lietuvos mases.

Religinė krizė liečia ir religinio susipratimo ir religinio gyvenimo sritį. Ir vienu ir kitu atžvilgiu ta religine krize turi susirūpinti visi susipratę Lietuvos katalikai, bet visų pirma, žinoma, tie, kurie iš pašaukimo privalo budėti religinių reikalų sargyboje ir kurie pirmieji turi sielotis tų reikalų pažanga.

Religinio susipratimo krizė pirmučiausia reiškiasi nesiorientavimu tuose klausimuose, be kurių išsiaiškinimo neįmanoma ir privačiajame ir viešajame gyvenime tinkamai, kaip pridera katalikui, atlikti savo priedermes. Religinio susipratimo krizė reiškiasi antai, kai žmonės, kad ir apie jokią savo gyvenimo religinę pervartą negalvodami, betgi dedasi prie tokių judėjimų, įsijungia į tokias sroves, kur sąmoningai ar nesąmoningai prasilenkiama daugiau ar mažiau su krikščioniškosios doktrinos nurodymais ir reikalavimais.

Ypač daug kam nelengva susiorientuoti krikščioniškosios doktrinos nuostatuose, liečiančiuose socialinį, tautinį ir valstybinį gyvenimą. Enciklikų Rerum novarum ir Quadragesimo anno mintys per mažai dar yra pasiekusios ne tik masių, bet ir inteligentų socialinę sąmonę. Garsiosios Leono XIII, Pijaus X, Benedikto XV, Pijaus XI enciklikos apie tautinį, tarptautinį ir valstybinį gyvenimą daugelyje kraštų žinomos, ir tai paprastai su spragomis, tik visai negausingam susipratusių katalikų elitui. Socialinį, tautinį ir valstybinį gyvenimą liečiančius krikščioniškosios doktrinos nuostatus betgi labai svarbu šiais laikais, kiek galima, plačiau paskleisti visuomenėse, nes dėl nesiorientavimo šituose nuostatuose šiais laikais daug kam gresia religinio indiferentizmo, religinės sąmonės pakrikimo, nuo religijos atšalimo ir atsitolinimo pavojai. O iš čia didelė žala ir tiems tų pavojų ištiktiesiems, ir Bažnyčiai, ir tautai bei valstybei.

Iš tų krikščioniškosios doktrinos nuostatų čia tenka paliesti tuos, kurie iš religinės bei dorinės pusės nušviečia tautinį bei nacionalinį gyvenimą, - tenka kalbėti apie nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje.

Šita tema apima labai svarbių ir aktualių klausimų kompleksą. Juk nemaža yra daroma priekaištų katalikams ir Katalikų Bažnyčiai, tariamai iš tautos reikalų ir iš besiimančios visiems tautos reikalams atstovauti valstybės reikalų požiūrio. Prikišama antai katalikybei šaldančio nuo tautos reikalų internacionalizmo ir tautinio indiferentizmo skiepijimo tendencijos. Prikišama jai tautos reikalų nustelbimas vyraujančiais antgamtiniais požiūriais, tautinės individualybės nebranginimas, lygiai besistengiant elgtis su visomis tautomis. Prikišama tautinės valstybės nepakankamas vertinimas, tautinės vienybės skaldymas, kuriant ir palaikant katalikiškas kultūrines organizacijas, tautiečių dirigavimas iš svetimame krašte esančio centro taip svarbiuose religiniuose dalykuose.

Neretai keliama mintis, kad Bažnyčia, kaip aprūpinanti tik dalinius tautos reikalus, privalanti reikšti paklusnumą visais tautos reikalais besirūpinančiai valstybei, kad tik pagaliau valstybės diriguojama tautinė bažnyčia galinti tikti integralinio tautiškumo interesams, kad tik specifiška tautiška religija esanti tautai savas dalykas.

Šitie ir panašūs priekaištai, kaip pamatysime, dalimi yra atsiradę dėl nesusipažinimo su atitinkamais Bažnyčios mokslo nurodymais, dalimi dėl klaidingų pažiūrų į tautos bei valstybės prigimtį, reikalus ir uždavinius.

Čia betgi ne tiek bus svarbu tuos priekaištus atremti, kiek tų priekaištų proga pozityviai giliau išaiškinti tautinių bei nacionalinių reikalų santykį su Bažnyčia, būtent tuos reikalus giliau panagrinėti krikščioniškosios doktrinos šviesoje.

Šitokių reikalų, šitokių klausimų, kurie taip daug ką jaudina ir kurie taip labai turi rūpėti tikram Bažnyčios ir savo tautos mylėtojui, negalima traktuoti nei išimtinai apologetiniu, defenzyviniu metodu, nei antitetiniu, ofenzyviniu, puolimo būdu, bet visų pirma — kūrybiniu, ireniniu, sintetiniu, sine ira et studio, — be piktumo ir šališkumo.

Suprantant tikrai Bažnyčios reikalus, yra visai aišku, kad Bažnyčiai negali nerūpėti kuo didžiausia tautos gerovė, negali jai nerūpėti, kad visi tautiečiai gerai suprastų tautos reikalus, kad su didžiausiu atsidėjimu ir pasiaukojimu jie dirbtų savo tėvynės, savo tautos labui. Tikrai suprasta tėvynės meilė negali, žinoma, neapimti ir pirmaeilės svarbos tautai religinių bei dorinių rūpesčių ir reikalų; mat visa, kas vyksta gera tautoje ir tėvynėje, pagal Dievo nustatytus esybių prigimčiai tikslus, Bažnyčia visa tai laimina ir stengiasi tokiems vyksmams suteikti antgamtinio kilnumo charakterį.

Taip pat, suprantant tikrai tautos bei valstybės reikalus, yra aišku, jog valstybei labai svarbu, kad tautos bei valstybės gyvenime reikštųsi kuo didžiausia religinio susipratimo ir uolaus religinio gyvenimo įtaka. Mat tada tėvynės meilė nepalyginamai bus patobulinta ir sustiprinta, bus apsaugota nuo iškrypimų, plačiau reikiamai apims ir pačius svarbiuosius religinius bei dorinius tautos reikalus, bus daugiau tada tautoje sutarimo, taikos dvasios, daugiau pasiaukojimo, savitarpio pagalbos, uolumo, energingo pažanga susirūpinimo tautos viduje ir teisingo bei taikingo sugyvenimo su kitomis tautomis.

Kaip ne kartą Leono XIII ir Pijaus XI yra pareikšta, juo kas bus geresnis katalikas, juo kam labiau rūpės tikrai pažinti religijos reikalus, tuo tas drauge bus ir geresnis patriotas. Taip pat kas krikščioniškojo mokslo akimi žiūrės į tautos reikalus, tas supras, kaip neapsakomai daug patarnaujama tautai, kai jos tautiečių tarpe sustiprinamas religinis susipratimas ir tikras uolus religinis gyvenimas.

Visoks tad nevykęs, klaidingais pagrindais paremtas tautinis bei nacionalinis ir valstybinis nusistatymas ir veikimas, juo labiau, kai jis sueina į koliziją su krikščionybės mokslu, yra iš tikrųjų žalingas pačiai tautai ir valstybei.

Kalbant apie nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje, tenka pirmiausia išsiaiškinti, kas yra nacionalizmas, kas yra tauta, kokie yra tautiniai ir nacionaliniai reikalai. Paskui tenka čia pasvarstyti, kaip krikščioniškosios doktrinos šviesoje reikia žiūrėti į tėvynės, tautos, tautinės valstybės vertinimą. Pagaliau reikia įsižiūrėti, kokie čia dažniau pasitaiko svarbesni nesusipratimai tarp tų, kurie sakosi ypačiai esą susirūpinę tautos bei valstybės reikalais, ir tarp tų, kurie yra gyvai susirūpinę religijos reikalais; kokie žymesni tie nesusipratimai šiandien reiškiasi įvairių kraštų gyvenime.
I
1. Nacionalizmo terminas, kaip liudija 1922 m. Maurice Vaussardo [1] visame pasaulyje tarp teologų, filosofų, sociologų, juristų, rašytojų daryta anketa, toli gražu nevienokia prasme yra vartojamas. Vieni į nacionalizmą žiūri, kaip į ypatingų tautos meilės, tautos savybių išlaikymo ir kultivavimo akcentavimą, tautinės valstybės galia ir didybe didelį susirūpinimą. Kiti artimai jungia nacionalizmo sąvokos turinį su tautų teise į savitą valstybę. Vėl kiti tą terminą vartoja prasme perdėjimo, vienašališkumo, ekskliuzyviškumo, nevaržomo tautos ir tautinės valstybės egoizmo, einančio į koliziją su kitų veiksnių kompetencijomis tautos ir valstybės vidaus gyvenime ir kitų tautų reikalais ir natūraliais siekimais. Taigi vieni tą žodį vartoja teigiama prasme, panašiai kaip patriotizmą, kiti gi neigiama prasme, kaip ekskliuzyvistinį tautiškumą ir tautiškumui besiimantį išimtinai atstovauti tautinio valstybiškumo absoliutinimą.

Šičia man nerūpi imtis galutinai spręsti terminologijos klausimą, kuria būtent prasme, logiškumo žiūrint, teigiama ar neigiama tą terminą reikėtų vartoti. Terminų vartojimas įsigali ne kartą ne vien veikiant loginiams motyvams, ypačiai kai liečiama tokios sąvokos, kurios vartojamos ne vien mokslo reikalui, bet kurios labai jaudina ir plačiąsias mases. Krikščioniškosios doktrinos požiūriu, nėra jokio reikalo burną daugiau aušinti ar plunksną spausti, stengiantis įgyvendinti išimtinį to termino vartojimą viena ar kita prasme. Svarbiau čia tik priminti mokslininkų nesutarimą to termino prasmės supratime ir nebūtinai stengtis jo, sakysime, pejoratyvinę prasmę visiems užmesti. Norint pažymėti neigiamo nacionalizmo įsakmų charakterizavimą, tiksliau bus prie to žodžio pridėti atitinkamą būdvardį, sakysime, tiksliau bus kalbėti apie egoistinį nacionalizmą, arba apie vienašališką nacionalizmą, arba apie ekskliuzyvistinį nacionalizmą, arba pagaliau apie estetinį ir totalistinį nacionalizmą, žiūrint, kurį to neigiamumo niuansą čia norime ypačiai paakcentuoti.

[1] M. Vaussard. Enquêtesur le nationalism. Paris (Spes).

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje http://www.propatria.lt/2012/09/lietuvo ... gijos.html .

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (II)

http://www.propatria.lt/2012/11/pranas- ... as_14.html

Paskelbta 2012-11-14


2. Pagrindinesnės už nacionalizmo ir nacionalumo sąvokas yra tautos ir nacijos sąvokos. Nacija paprastai vadinama kultūringa tauta, kuri yra sukūrusi savo valstybę arba kuri dėl savo kultūrinio subrendimo turi teisę savo valstybę steigti, nors tam steigimui nelemtos sąlygos tuo tarpu ir neleistų virsti realiu faktu. Taigi visų šitų sąvokų pagrinde yra tautos sąvoka. Kai kalbama apie nacionalius, tautinės valstybės reikalus ir interesus, tai pagaliau kalbama apie tautos reikalus ir interesus. Taigi norint lemtai suprasti, kaip žvelgti į nacionalizmą krikščioniškosios doktrinos šviesoje, reikia įsižiūrėti, kaip tos doktrinos šviesoje reikia vertinti tautą, jos egzistavimą, jos savybes, jos individualiąsias ypatybes, jos siekimus savo individualybei kultivuoti, jos pastangas turėti galingą, kultūringą, laimingą, garbingą savo valstybę.

Nors tautos sąvoka taip įvairiai, tetiškai ir antitetiškai nesuprantama, kaip nacionalizmas, tai betgi ir ją norint arčiau aptarti, yra nemaža neaiškumų. Įvairiai atsiradusioms tautoms sunku rasti toks apibrėžimas, kuris visoms joms lygiai tiktų. Bet tai nekliudo daugiau ar mažiau lemtai susivokti, kai klausimas eina apie konkrečias tautas, kas būtent sudaro jų tautiškumo sąvokos svarbesnius elementus. Paprastai tinka nurodyti į svarbią tautiško bendrumo atsiradimo priežastį — į bendrą kilmę arba rasę; iš čia anatominės ir fiziologinės tautos ypatybės, nuo kurių daug priklauso tautos juslinio gyvenimo pasireiškimai, tautos temperamentas ir netiesioginiu būdu ir tautos charakteris. Bet tautos temperamentas daug priklauso ir nuo gyvenamo krašto geografinės padėties, nuo klimato, nuo artimesnės ir tolimesnės gamtinės aplinkumos ypatybių, nuo gyvenimo sąlygų. Tautos charakteris daug priklauso nuo bendros istorijos, nuo ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo sąlygų. Be galo didelę reikšmę turi tautai jos išpažįstama religija.

Bendros kilmės keliu bent manomoje jos daugumoje atsiradusi tauta šiandien kai kurių pabrėžtinai vadinama gryno kraujo, vienokio kraujo tauta. Tas kraujo giminingumas, tas kraujo grynumas laikomas tautos išsilaikymo, tautos sveikatingumo ryškiausiu pažymiu.

Kitas svarbus tautinio bendrumo vertinamiausias pažymys — bendra kalba ir ja besiremianti bendra tautos literatūra.

Bet yra daug tautų, ir tai labai žymių, kurios atsirado istorijos eigoje, susimaišius įvairioms rasėms ir tautoms taip, kad sunku būtų šiandien pasakyti, kurios rasės, kurios kilmės žmonės toje tautoje daugiau savo žymėmis reiškiasi.

Yra kraštų, kur įvairių kilmių, įvairių kalbų, įvairių religijų žmones taip glaudžiai sujungė bendras istorinis likimas, bendros pergyventos kovos laikai, bendri džiaugsmai ir vargai, kad dabar jie jaučiasi kaip ir vienos tautos vaikai.

Yra tautų, kurios turi labai gyvą tautinio bendrumo sąmonę ir jausmą, o nekalba viena kalba, nors yra bendros kilmės, kaip antai žydai, airiai.

Tautinės ypatybės vienos daugiau išreiškia kūno tautinius individualumus, kitos individualines sielos ypatybes, o trečios papročius ir kitus bendrus visuomeninius pažymius. Tauta ir neturėdama savo valstybės gali pareikšti ir išorėn nemenką bendrą kultūrinį gyvenimą. Tokia tauta vertinama kaip nacija ir ji, esant reikalingoms sąlygoms, turi teisę eiti kad ir per kovą su priešais prie savo nepriklausomos valstybės sudarymo.

Žinoma, ne visados tautos, kad ir iš esmės galinčios sugebėti savo nepriklausomą valstybę turėti ir normaliai ją tvarkyti, turi progos, turi sąlygų faktiškai tą savo sugebėjimą realizuoti kad ir savo tautos daliai; labai dažnai nėra joms galimumo visus tautiečius turėti savo nepriklausomoje valstybėje. Paprastai visose valstybėse yra ir kitų tautų dalelių arba vadinamųjų tautinių mažumų. Jos priklauso valstybei kurios daugumą sudaro kita tauta, ir šiandien niekas rimtai nemano, kad visur būtų galima sudaryti valstybes, turinčias savo ribose visus savo tautiečius ir tik juos teturinčias, taigi esančias be jokių tautinių mažumų, be jokių kitos tautos piliečių.

Šitą faktą labai svarbu turėti galvoje, kad galėtume lengviau suprasti, jog tauta turi prigimtą teisę reikštis kultūriniame veikime, jog tą prigimtinę teisę valstybė, valstybės valdžia privalo gerbti, bet neturi moralinės teisės jos naikinti, slopinti, jos sveiko veikime reiškimosi trukdyti. Šita teisė kai kuriose po Didžiojo karo sudarytose tarptautinėse sutartyse yra net įsakmiai fiksuota ir garantuota.

3. Paties visatos Kūrėjo jau taip yra nustatyta, kad žmonija susideda iš įvairių savo individualiosiomis ypatybėmis asmenų ir iš turinčių skirtingas savybes tautų. Kaip tos pačios šeimos vaikai, nors ir panašūs, daugiau ar mažiau skiriasi savo išvaizda, savo ūpu, temperamentu, savo palinkimais, taip ir didžiojoje žmonijos šeimoje reiškiasi tautinių tipų įvairumas, skirtingumais išmarginti grupiniai panašumai.

Atskirų žmonių temperamento skirtingumai susideda ir iš biologinių jėgų ir veikiant savotiškai įvairiose vietose gamtos ir gyvenimo aplinkai; atskirų žmonių charakteris priklauso ir nuo temperamento ir nuo laisvo jo ir viso gyvenimo tvarkymo proto nurodymais, religiniais bei doriniais požiūriais; prie charakterio susidarymo prisideda ne tik paties asmens laisvas savęs tvarkymas, savęs auklėjimas, bet ir kitų šiokiu ar kitokiu būdu ir laisvai ir nesąmoningai daroma įtaka.

Panašiai ir tautų temperamento bei charakterio savybės priklauso ir nuo išorinių ir nuo išvidinių faktorių. Fiziologiniai dėsniai, gyvenamoji vieta, klimatas, valgis, išorinio darbo rūšys ir būdai veikia, jei taip pasakysiu, tautos kūną. Religija ir dora, šeimyniniai, grupiniai ir visuomeniniai santykiai, istoriniai pergyvenimai, žygiai, pavyzdžiai, taikūs ir priešiški retesni ar dažnesni susidūrimai ir reikalai su kitomis tautomis įvairiai prisideda prie tautos dvasios formavimo. Taigi skirtingos tautų ypatybės susidarydamos priklauso ir nuo palankių ir nuo nepalankių sąlygų, nuo teigiamos ir nuo neigiamos rūšies įtakų, ir nuo laisvai bent dalimi paveiktų ir nuo nesąmoningai vykstančių vyksmų.

Atskirų tautų su įvairiomis ypatybėmis atsiradimas praturtina žmonijos gyvenimą naujais reiškiniais, yra ne kartą sąlyga dideliems istoriniams veiksmams, įvairiems dramatiškiems istoriniams vyksmams. Tautų įvairumas daug prisideda prie kultūros pažangos, kuri visuomet daug priklauso nuo įvairių verslų pasirinkimo, pagal įvairius palinkimus ir sugebėjimus, tokiu būdu nuo darbo pasidalijimo ir nuo pasinaudojimo vieni kitų skirtingų darbų padariniais.

4. Atskirų tautų atsiradimas turi taip pat didelės reikšmės ir kiekvienos atskiros tautos vidaus gyvenimui. Kiekviena tauta paprastai turi savo labai teigiamų vertingų savybių, kurios savaime verčia žmogaus sielą jas mylėti, branginti, jas saugoti, jas plėtoti, jomis teisingai didžiuotis.

Bet kaip savo tėvus, savo šeimą, savo gimines normalus žmogus natūraliai myli, brangina, džiaugiasi jų džiaugsmais, dalyvauja jų liūdesyje, panašiai ir normaliai išauklėtas tautos narys savaime reiškiasi tėvynės meilės jausmais, pastangomis ir darbais. Kaip tėvų namai savo širdinga šeimynine šiluma, savo saugojančia ir padedančia globa, savo jaukumo poezija įpareigoja kiekvieną normalų žmogų neišdildomam dėkingumui, taip pat ir gyvenimas tautoje, kuri yra ne kas kita, kaip išplėstos laike ir erdvėje tėvų namų bei šeimos židinio ribos, su kuriuo tūkstančiais naudingų įtakų yra glaudžiai susijęs mūsų likimas. Tai visa savaime mūsų sieloje ugdo tėvynės meilę ir savaime sužadina mumyse ypačiai branginamos priedermės tėvynei supratimą.

Ir garsieji krikščionių moralistai, kaip antai Tomas Akvinietis, pripažįsta, kad iš priklausymo prie tos pačios tautos natūraliai atsiranda ypatinga dorinė priedermė, ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga — pietas erga patriam [1].

[1] II II c. 101, a. 1 ir a. 3.

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje http://www.propatria.lt/2012/09/lietuvo ... gijos.html

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (III)

http://www.propatria.lt/2012/11/pranas- ... as_26.html

Paskelbta 2012-11-26

5. Yra pagrindo kalbėti ne tik apie iš prigimties einančias mūsų priedermes tėvams ir tėvynei, bet ir apie jų teises mūsų ir kitų tautų atžvilgiu.

Leonas XIII enciklikoje Rerum Novarum kalba apie šeimos iš prigimties turimas teises ir priedermes, kurios yra pagrindinesnės ir senesnės už jų fiksavimą pozityviuose valstybių įstatymuose. Panašiai ir tautos, dar prieš sukurdamos valstybę ir prieš įsivesdamos valstybinę teisinę santvarką, reiškiasi kaip moraliniai asmens, su savo teisėmis ir priedermėmis. Jau laukinės tautos jaučiasi turinčios savo teises, skirtingas nuo atskirų individų (pvz., kruvinojo giminės keršto teisė). Senojo įstatymo istorija mums liudija apie žydų tautos prigimtinių teisių sąmonę Egipte Mozės gimimo laikotarpyje. Jie atskirus žydus liečiančią neteisybę jautė, kaip tautos visumos teisių įžeidimą. Mes žinome apie netekusių savo valstybės airių skaudžiai jaučiamą tautinių teisių maltretavimą šimtmečiais iš anglų valdžios pusės. Mes žinome apie Balkanų tautų kovas dėl savo teisių senojoje didžiojoje turkų imperijoje. Mes žinome apie išdalytų tarp trijų valstybių šimtametines, kartais labai kruvinas lenkų kovas dėl savo tautos teisių.

Bet nėra reikalo mums čia gilintis į kitų tautų pavyzdžius. Mūsų pačių tautos istorija pakankamai liudija, jog mes esame įsitikinę, kad ne valstybė tautą sukuria ir ne valstybė pirmoje eilėje nustato tautai teises ir priedermes. Ne valstybės valdžia juk mums įsakė prieš Didįjį karą varyti tautinį judėjimą, nenusigąstant nei valstybių organų įstatymais ir neįstatymais paremtų draudimų, nebijant nei pakenkimo savo karjerai, nei piniginių pabaudų, nei belangių, nei tikrų sunkiųjų darbų kalėjimų, nei ištrėmimų nejaukiose Europos Rusijos ir žiauraus Sibiro plotuose. Ir dabar mums pirštu prikišamai aišku, kad mūsų tautos teises ir priedermes negali mums visur užbrėžti taip neapsakomai branginamos mūsų dabartinės nepriklausomos valstybės šiaip ar kitaip leidžiami įstatymai. Mes juk kovojame ir turime neišdildomų priedermių kovoti dėl Vilniaus krašte tautiškai vargstančių mūsų brolių prigimtų tautinių teisių. Mums turi visada gyvai rūpėti tautinės kultūros teisės mūsų taip gausingų tautiečių išeivių Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir kituose pasaulio kraštuose, įvairių valstybių valdomuose. Ne vien tad tik sausas skirtingų dalykų atskyrimo objektyvus logikos reikalavimas mus verčia neidentifikuoti tautos ir valstybės priedermių ir teisių, bet ir sąmoninga mūsų tėvynės meilė, tautos reikalų tikras branginimas, jais gyvas susirūpinimas, dėl tautos prigimtinių teisių nenuilstamas visais dorais būdais kovojimas.

6. Tai, kas iki šiol pasakyta, visai nereiškia, kad mes neturėtume vertinti nepriklausomos valstybės, kaip neapsakomai brangintinos tautai gėrybės. Juk nepriklausomos valstybės negi gali branginimą reikšti, kai jai priskiriama ne jai priklausančios savybės. Valstybė savo tikslu, savo uždaviniais, savo teisėmis ir priedermėmis duoda pakankamai pagrindo ją neapsakomai vertinti, neapsakomai branginti, jos išlaikymui, jos klestėjimui, jos garbei visomis išgalėmis reikale pasiaukoti. Juk visos tautos, turėdamos nepriklausomą valstybę, ją didžiai brangina, visais būdais rūpinasi jos išlaikymu, jos garbe, jos didybe. Tos gi tautos, kurios visai neturi nepriklausomos valstybės, arba ne tose ribose, kuriose turėtų turėti, deda visas pastangas, nesigaili rūpesčių ir aukų, kad galėtų savo valstybinį idealą pagal išgales realizuoti. Iš tikro tauta be savo valstybės nėra normalioje padėtyje. Tautai čia stinga vieno pajėgą ir autoritetą turinčio centro, kuris sėkmingai rūpintųsi tautos teisių pasireiškimą žadinti, remti, ginti. Kai tauta turi savo valstybę, tai joje gali nekliudomai pilniau pasireikšti bendrojo tautos labo siekianti valia, kuri tinkamais tautai įstatymais tvarko tautos vidaus gyvenimą ir nustato normalius santykius su kaimyninėmis ir kitomis tautomis. Visai kas kita tautiečių sudarytas valstybinis aparatas ir jų valdomas, ir vėl kas kita, kai svetima tauta kraštą valdo. Įstatymai, nors ne visur atstoja tautos papročius ir tautos rūpesčius bei siekimus, bet labai aiškiai nubrėžia bent kai kurias bendras tautos valios linijas ir gyvai reprezentuoja savo srityje tautos valios saistantį autoritetą.

Tautinė valstybė geriau gali patarnauti piliečiams savo pagalba įvairiuose kultūros reikaluose, negu svetimas tautas valdanti valstybės valdžia.

Tautos pažangos reikalai, tautos aspiracijos normaliai rūpi tautinei valstybei, jos valdžiai, jos visam valdomajam aparatui, ir, žinoma, kitokio pasisekimo ir tie reikalai ir tos aspiracijos gali susilaukti savoje valstybėje, negu svetimų tautų valdančioje valstybėje. Taigi tauta savo valstybėje turi nepaprastai svarbią ir reikalingą galingą savo normaliam gyvenimui atramą, savo teisių bei reikalų saugotoją bei rėmėją, savo svarbių reikalų dalies tvarkytoją, savo autoritetingą atstovą būtinuosiuose santykiuose su kitomis tautomis.

7. Bet negalima užmiršti, kad tarp tautos ir savo valstybės yra glaudus tarpusavio santykiavimas. Tame santykiavime neleistina yra pamiršti apie įtaką tautos gyvenimo savitos valstybės gyvenimui.
Visose kultūros srityse galingai savo pastangomis ir darbais besireiškianti tautos laisva iniciatyva, iš tautos sielos gelmių besiveržianti, ne iš viršaus tik žiebiama tėvynės meilė, tautos savybių savaimingas branginimas, tautos gerovės, laimės, garbės iš tautinės sąmonės gelmių einąs siekimas — tai tvirčiausias pagrindas ir savo valstybės galiai, gerovei ir garbingiems jos gyvenimo pasireiškimams. Kai tautoje galingai reiškiasi nepadiktuotos iniciatyvos keliu sumanymai ir darbai, kai valstybė nesikiša ne į savo sritį tautos gyvenime, kai ji moka nevalstybines teises ir institucijas geriau gerbti, negu svetima valstybė, tai tada aiškiai yra laimingas normalus santykiavimas tarp savos valstybės ir tautos, išeinąs bendrai ir tautos ir valstybės gerovei, didybei, laimei ir garbei. Tada išsipildo palaimingumas tautai, kai ji turi savo valstybę, apie kurį kalba Tomas Akvinietis savo komentaruose į Aristotelio politiką .

Deja, ne visada tėra normalus santykiavimas tarp valstybės ir tautos, tarp valstybės valdžios reiškiamų nusistatymų bei pastangų ir tikrų tautos reikalų. Šio amžiaus pradžioje antai Kanadoje gyvenantieji prancūzai labai sielojosi dėl tironiško kišimosi į prancūzų tautos religinius reikalus Prancūzijoje. Rusai emigrantai teisingai dejavo ir dejuoja dėl valstybės valdžios nepripažinimo ir mindžiojimo prigimtų asmens, šeimos, religijos, nuosavybės, kultūrinio darbo laisvės teisių totalitariškai bolševikų valdomoje Sovietų Rusijoje. Dėl nacionalsocialistiško etatizmo įsigalėjimo Trečiajame vokiečių reiche skundžiasi, kur tik laisvą žodį gali tarti, vokiečių tautos žmonės.

Skelbiama iš "Filosofijos raštų rinktinė" (1990). Pirmą kartą straipsnis publikuotas 1937 m. Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.

Pranas Kuraitis. Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje (IV)

http://www.propatria.lt/2012/12/pranas- ... izmas.html

Paskelbta 2012-12-04

II

Dabar eisime prie klausimo, kaip krikščioniškosios doktrinos šviesoje reikia žiūrėti į tėvynės, tautos, tautinės valstybės vertinimą.

1. Tikra krikščioniškoji doktrina, kaip ją skelbia Kristaus įsteigtoji Katalikų Bažnyčia, visada laikosi dvasios to dėsnio, kurį aiškiai ir įsakmiai suformulavo didysis Bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis: Gratia non destruit natumm, sed supponit et perficit naturam [1]. Katalikų Bažnyčia moko, kad antgamtinė malonė negriauja prigimtosios dorinės tvarkos linijų, bet tą tvarką suponuoja, ją kilnina, ją tobulina. Ant prigimties pagrindo statoma antgamtinės malonės karalystė. Antgamtinė malonė gydo prigimtinėje srityje atsiradusias doros ligas (gratia medicinalis); antgamtinė malonė atitaiso, atitiesia, kas buvo nupuolę (gratia elevans); antgamtinė malonė pašvenčia nuodėmių sužeistą prigimtį (gratia sanctificans); antgamtinė malonė apšviečia klaidžiojantį protą (gratia iliustrationis) ir stiprina nusilpusią valią (gratia inspirationis).

Kadangi, kaip matėme, tėvynės meilė, tautos reikalais susirūpinimas, tautinės valstybės branginimas yra iš prigimties labai geras dalykas, todėl savaime suprantama, kad Bažnyčia gali čia tikinčiuosius tik skatinti augti ir tobulėti toje tėvynės meilėje, tame tėvynės reikalais susirūpinime, tame savo valstybės branginime.

Krikščionybė tėvynės, tautos, valstybės meilę iškelia į antgamtinės srities kilnumą. Tuos, kurie savo visas jėgas, savo gyvybę aukoja už teisingus, kilnius, šventus savo tautos, savo valstybės reikalus, Bažnyčios atstovai paraleliai vertina su tais, kurie miršta kovodami ir kentėdami dėl šventų tikėjimo ir Bažnyčios teisių, dėl švento tikėjimo išpažinimo ir praktikavimo.

2. Krikščionybė liečia tėvynės, tautos reikalus, ne tik pakeldama žmonių sielose jų vertę į antgamtinę plotmę, bet ir teikdama nurodymų religiją bei dorą arčiau liečiančiais tėvynės, tautos bei valstybės pagrindiniais klausimais. Mat Katalikų Bažnyčios mokslu, antgamtinio tikėjimo šviesa yra reikalinga ir tikriau, lengviau, prieinamiau susiorientuoti ir svarbiais prigimtosios pasaulėžiūros ir prigimtosios dorinės tvarkos klausimais. Užtenka įsižiūrėti į paskutinių kelių popiežių pasauliui skelbiamas enciklikas įvairiais svarbiais tautų, visuomenių, valstybių gyvenimo pagrindus liečiančiais klausimais, kad suprastume, kaip labai Bažnyčiai rūpi tikinčiųjų tėvynės, tautos bei valstybės reikalais tikras susiorientavimas, tikrai uolus, pasiaukojąs susisielojimas ir energingas darbas.

Krikščionybė yra priešinga tautų tarpusavio neapykantai, neprietelingumui, silpnesniųjų skriaudimui, bet tai, aišku, ne tik negali tikinčiuosiuose mažinti savo tėvynės, savo tautos ir valstybės branginimo, bet, priešingai, tą meilę ir branginimą tik apsaugoja, apvalo nuo kenksmingų pagaliau kiekvieno tėvynei, tautai, valstybei nedoro egoizmo, ekskliuzyvizmo, išnaudojimo palinkimų ir įpročių.

Krikščionybė yra universali: ji yra skirta visiems laikams ir visoms tautoms. Bet jos universalumas nereiškia, kad ji turi naikinti natūraliąsias, brangintinas tautų individualines ypatybes.

3. Kaip teigiamai vertina krikščionybės mokslas tėvynės, tautos, valstybės reikalus, galima įsitikinti iš įsakmių apie tai minčių Apreiškimo šaltiniuose, Šv. Rašte ir tradiciniuose Bažnyčios mokslo atstovų raštuose, ir iš oficialių Bažnyčios atstovų pareiškimų ir nurodymų.
Teologams yra gerai žinomi Senojo įstatymo pranašų raštuose galingai, sujaudintai pareikšti gilūs patriotiniai jausmai, savo tėvynės, savos tautos reikalais susirūpinimas.

Mūsų Dieviškas Atpirkėjas įvairiais atvejais yra pareiškęs, kad jam visų pirma rūpi savo tautiečių laimė, ir Evangelija mini jo pro verksmus pareikštą skaudų nusiskundimą, kad tautiečiai nesinaudoja jiems pirmučiausia skirtomis išganymui priemonėmis. Tautų apaštalas šv. Paulius atvejų atvejais reiškia savo laiškuose gilų prisirišimą prie savo tėvynės, prie savo tautos. Jei Dievas leistų, jis sakosi net sutiktų eiti į pražūtį, kad tik jo tautiečiai būtų išgelbėti.

Kalbų stebuklas per Sekmines, kai įvairiomis kalbomis kalbantieji klausytojai girdėjo kiekvienas savo kalba skelbiant šv. Evangeliją, yra pranašiškas nurodymas, koks yra iš esmės pagrindinis Bažnyčios nusistatymas įvairių tautų ir įvairių kalbų atžvilgiu. Ketvirtos Laterano santarybos (1215 m.) devintasis kanonas reikalaudamas, kad Dievo žodžio skelbėjai atsižvelgtų į kalbų ir papročių įvairumą, išreiškia tradicinį Katalikų Bažnyčios pagrindinį nusistatymą. Įsigalėjimas Vakarų Bažnyčios dalyje lotynų kalbos literatūroje ir Romos apeigose remiasi istorinėmis ir praktinėmis priežastimis. Pijus XI, tradicinės Bažnyčios dvasios prisilaikydamas, reikalauja, kad visur misijų kraštuose būtų gerbiamos brangintinos tautų ypatybės, kad tikėjimas, kiek ir kur tik galima, būtų skelbiamas gimtąja kalba ir tų tautų sūnų dvasiškių.

Šv. Augustinas, reikšdamas Bažnyčios tradicines pažiūras, daug kartų savo autoritetinguose raštuose pareiškia, kad reikia branginti geras tautų individualias savybes. Įvairių tautų skirtumai, anot jo, labai gerai gali patarnauti bendrajam žmonijos tikslui. Jis nenori, kad būtų naikinami geri tautų papročiai ir įvairios gyvenimo formos, jeigu tik jos nekliudo Dievo garbinimo [2].

Viduriniais amžiais mes turime šalia kitų Tomo Akviniečio autoritetingus ne vienoje vietoje jo raštuose sutinkamus nurodymus, kaip labai reikia branginti savo tėvynę ir savo tautą [3].

Aiškiai visa plotme mes turime išdėstytą Bažnyčios teigiamą tėvynės, tautos reikalais uolaus susirūpinimo įvertinimą magistralinėse enciklikose, ypačiai Leono XIII, Pijaus X ir Pijaus XI. Antai Leonas XIII savo enciklikoje Sapientiae christianae štai ką sako: „jau prigimties įstatymas mums liepia ypačiai reikšti meilę ir atsidavimą tam kraštui, kuriame mes esame gimę ir užauginti, ir tai iki tokio laipsnio, kad geras pilietis turi nesibijoti nė mirties dėl tėvynės“. Toje pačioje enciklikoje kitoje vietoje jis rašo: „antgamtinė Bažnyčios meilė ir prigimtoji tėvynės meilė iš to paties amžinojo principo turi savo kilmę. Abidvi tos meilės turi savo Kūrėju ir pirmąja priežastimi Dievą. Iš čia išeina, kad tarp tėvynės meilės ir šventos Bažnyčios negali būti jokio priešingumo ir nesutikimo...“. Panašiai Leonas XIII ir kitose enciklikose aiškiai ir energingai pabrėžia tėvynės, tautos meilės, tautai savo jėgų paaukojimo reikalą (ypačiai Diutumum illud, Immortale Dei).

[1] Malonė negriauna prigimties, bet suponuoja (turi kaip sąlygą) ir tobulina prigimtį.
[2] Sermo 8I, 8, 9; Sermo 80, 8; De Cia. Dei ll, 29; ten pat IV 15; ten pat XIX, 16, ten pat XlX, 17.
[3] Summa theol. Il, ll, 2, 101, a. 1; II, 2. E. 101 a. 3 ad 1; 2. E. 101 a. 4; Summa theol. I q. 60, a. 5; III, II q. 26, a.7, 8; Summa teol. II, II 280..

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.