Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 28 Kov 2024 13:05

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 7 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 17 Vas 2007 00:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vidmantas POVILIONIS


Paveikslėlis


    Gimė 1948 m. gegužės 29 d. Kaune, Žaliakalnyje. Studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete.

    Dalyvavo studentų žygeivių judėjime ir kraštotyros veikloje. Domėjosi tautiečių padėtimi Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje ir Mažojoje Lietuvoje.

    Nuo 1972 m. dirbo mokslinio tyrimo institute inžinieriumi.

1973 m. suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, t.y. bandymu leisti pogrindinį žurnalą, Molotovo-Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Mordovijos lageriuose.

    1975 m. grįžęs į Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, nes pagal specialybę jam dirbti neleido.

    1988 m. buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune, Sąjūdžio Kauno tarybos, Sąjūdžio seimo narys.

    1990 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

    Buvo Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms ištirti vicepirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas.

    1992-1994 m. - Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1994 m. dirba diplomatinėje tarnyboje. 1994-1997 m. vadovavo Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose, Lenkijoje.


    1997 m. pabaigoje paskirtas Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Graikijoje, Atėnuose, kur dirba iki šiol.

   Žmona Veronika Povilionienė - liaudies dainų dainininkė.
   
   Judviejų vaikai: duktė Rima ir sūnūs Skomantas bei Tautvilas - studentai.

   1997 m. V.Povilionis išleido prisiminimų knygą "Truputis kito gyvenimo".
     
   Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje.

   Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V.Povilionio įkalčiu vadinamojoje "Kraštotyrininkų" byloje.


   LIETUVI,

   JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis.

   Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje.

   Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.

   Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.

   Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta.

   Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.

   KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.

   Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.

Laida "Akis į akį" su Vidmantu Povilioniu


   Šią publicistinę laidą transliavo Vilniaus radijo I programa 2003 05 01 d. 15.05 val., o vėliau tą pačią dieną kartojo 19.20 val.

   Laidos susitikime dalyvavo signataras, diplomatas Vidmantas Povilionis. Aptarta jo kultūrinė ir disidentinė veikla sovietmečiu, atgimimo išbandymai ir grožis, nepriklausomybės neišnaudotos galimybės, diplomatinis darbas Seinuose ir Graikijoje, lietuvių ir lenkų santykiai, realybė ir stereotipai.

    Vidmantas Povilionis - tai buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose, chemikas, inžinierius, disidentas ir politinis kalinys, priartėjus laisvės vilčiai Kauno sąjūdininkas, Nepriklausomybės akto signataras, nuo 1994 m. dirbęs diplomatinėje tarnyboje Seinuose, vėliau ėjęs nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Graikijoje, o šiuo metu tarnaujantis Vidaus reikalų ministerijos Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamente. Laidos vedėjas - redaktorius Vaidotas Žukas.

V. Žukas: Pone Povilioni, laba diena!

V. Povilionis: Laba diena!

V. Žukas: Šį antradienį "Pavasario studijoje" mes jau truputį kalbėjome su Jumis apie lietuvių ir lenkų santykius. Tema nebuvo baigta. Todėl mūsų pokalbio pabaigoje dar šiek tiek grįšime prie Rytų Lietuvos ir lietuvių Lenkijoje. Bet pradėkime nuo Gegužės pirmosios. Ar Jūs galite be kartėlio pažiūrėti į šią tarptautinę darbininkų šventę?

V. Povilionis: Galiu. Aš manau, kad jeigu būtų normalūs laikai ir nebūtų buvę sovietinės okupacijos, ko gero, būčiau buvęs socialdemokratas. Aš manau, kaip ir daugelis Vakarų Europos šalių visuomenių, kad ši šventė yra reikalinga.

    Man teko matyti daug Vakarų Europos šalių, kuriose darbininkai švenčia Gegužės pirmąją. Ten taip pat mačiau ir blogesnių dalykų, tai yra siaubimą, mušimą, degimą, automobilių vartymą, langų daužymą.

   Šiandien Graikijoje vyksta labai graži šventė. Visi žmonės išvažiavo prie jūros, į kalnus. Tai yra nuostabi Gegužės pirmoji su šeima ir su kaimynais, su muzika prie laužų ir panašiai. Taigi aš manau, kad mes turėtume švęsti Gegužės pirmąją. Bet yra tas antspaudas, kad mes praeity buvome prievarta varomi į šią šventę, priversti meluoti ir džiaugtis. Tad manau, kad kurį laiką reikėtų galbūt susilaikyti nuo šventimo.

V. Žukas: Ar laisvos Lietuvos viltį sovietmečiu Jūs paveldėjote iš savo giminių ar savo tėvų? Ar tai buvo kažkoks brendimas, autentiškas, savas?

V. Povilionis: Aš visą laiką maniau, kad visa Lietuva yra tokia, visa priešinasi, visa mato. Ir dabar štai po 13-os metų nepriklausomoj Lietuvoj aš pradedu suprasti, kad tuo metu buvau gana vienišas.

V. Žukas: Tai vis dėlto kokia yra Jūsų tautinio sąmoningumo genezė?

V. Povilionis: Na, man gal truputėlį nebūdinga. Mano giminės nebuvo Sibire, nors nebuvo jie iš skurdžiųjų, o tėvui likimas lėmė kovoti Raudonosios armijos 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Jis bendravo ir pažinojo J. Paleckį, M. Šumauską, Vl. Motieką ir visą viršūnėlę.

    Prieš karą jis buvo socialdemokratinių pažiūrų, pažinojo visus tuos raudonuosius veikėjus ir matė, kas įvyko po karo. Mano tėvas visą laiką buvo neabejotinas lietuvis. Taip pat mano šeima ir giminė buvo neabejotini lietuviai.

    Aš niekada nebijojau ir neturėjau kompleksų. Mano tėvas niekada nevengė kalbėti ir vertinti tų, kurie kažkada buvo šalia jo. Kadangi aš nuo penktos klasės pradėjau organizuoti kažką pogrindyje, nuolatos žiūrėjau į klasės draugus, su kuriais galima būtų dirbti, galbūt leisti kokį nors laikraštėlį ar ką nors kita. Taigi mano kelias buvo labai dėsningas, nes ten, kur aš ėjau, manau, kad kito kelio ir nebuvo.

V. Žukas: Aš internete perskaičiau Jūsų vadovautos pagrindinės organizacijos atsišaukimą, išplatintą 1972 m. vasario 16-ąją Kaune. Šis lapas buvo bene vienintelis Jūsų įkaltis vadinamojoje kraštotyrininkų byloje. Jūs gavote dvejus metus kalėjimo. Kas Jus tąsyk susekė arba išdavė?

V. Povilionis: Mane išdavė rašomoji mašinėlė, iš kurios aš nenuėmiau šrifto (rašomosios mašinėlės spaudos ženklas), ir tai buvo mano klaida. Ją rado pas mane.

V. Žukas: Bet ar kratė Jūsų kambarį ir ieškojo kaltinamųjų įrodymų?

V. Povilionis: Mes seniai buvome sekami ir prižiūrimi.

Aš dalyvavau kraštotyrininkų žygeivių ir visuose įmanomuose judėjimuose, kuriuose buvo galima rasti arba pažinti žmonių, kurie tiktų kokiam nors pasipriešinimo organizavimui.

V. Žukas: Jūs už tai buvote 2 metus Mordovijos lageryje. Ar Jūs galite dabar iš laiko atstumo įvertinti, ar buvo ir teigiamų šio lagerio prasmingumų?

V. Povilionis: Tai mano gyvenimas, aš negaliu jo išpjauti, nes aš turėjau nepaprastai didelę privilegiją bendrauti su tais geriausiais žmonėmis toje visoje Sovietų Sąjungoje. Man teko pabendrauti tikrai su nuostabiais žmonėmis, kurie turėjo vieną ydą, būtent nesugebėjo ištylėti, išsilaikyti, kaip išsilaikė kai kurie pas mus.

V. Žukas: Gerai. Dabar apie Jūsų likimo brolius šiais laikais. Kodėl, Jūsų nuomone, dabar politkaliniai ir tremtiniai, atrodo, yra patys tikrieji patriotai. Jie yra labai politiškai susiskaldę, suirzę, suskilę.

V. Povilionis: Nedalyvauju tų organizacijų veikloje dėl vienos priežasties, būtent, kad senieji lagerininkai ir patriotai neįsivaizduoja, jog buvo kas nors po jų.

Po šeštojo dešimtmečio, kada pasipriešinimas perėjo daugiau į kultūrinę plotmę, jo dalyviai buvo išblaškyti, demoralizuoti, persekiojami, o kai kurie psichiškai sulaužyti.

    O dabar grįžtant prie tų senųjų patriotų ir pokario pasipriešinimo dalyvių - na, visų pirma jie yra seni, o antra, galima sakyti, marginalizuoti...

V. Žukas: Ar Jūs patys buvote į šita linkę, ar tiesiog visuomenė ir mūsų žmonės demoralizavo?

V. Povilionis: Visuomenė... Nemanyčiau. Gyvenimas, be abejo, juos išstūmė už visų ribų. Jie nebegalėjo atsitiesti po 1990-ųjų metų.

V. Žukas: Ekonominės sąlygos irgi prisidėjo.

V. Povilionis: Kaip matote, jie neatsiėmė savo namų, negali grįžti į savo sodybas, ir panašiai. Jie dar tamposi su tuo turtu, yra išvargę, pikti, nelaimingi. O šitoj valstybėj - aš nežinau. Aš žinau tiktai, kad mano prokuroras gauna didelę pensiją. Aš negirdėjau, kad partizanai gautų tokias dideles pensijas, kaip gauna tas, kuris mane prižiūrėjo čia, prie Lenino, 40 kameroje, ir ateidavo kartą per metus aplankyti.

V. Žukas: Kodėl Jums dar sovietmečiu parūpo kultūrinė padėtis Rytų Lietuvoje, Gudijoje, Karaliaučiaus srityje?

V. Povilionis: Mane domino mano tauta, jos ribos ir pakraščiai. O antra: mane taip pat domino kaimynai, kadangi aš visą laiką galvojau apie diplomatinį darbą ir maniau, kad savo kaimynų pažinimas yra būtinas. Aš tuo susidomėjau gal nuo penktos, šeštos ar septintos klasės.

   Ir dabar aš norėčiau grįžti prie to, kad man bebūnant Mordovijoje teko laimė bendrauti su "nacionalistais", kaip mes juokaudavome. Nebuvo įdomesnių žmonių kaip tie, kurie puikiai žinojo savo tautos kultūrą ir buvo pasiruošę suprasti kitus. Buvo labai įdomūs su jais pokalbiai.

   Aš dalyvavau daugely studentiškų kelionių. Kartu su studentais buvau Tian Šanio kalnuose, buvau užsukęs į Čiornają Padiną prie Saratovo, kur aplankėme XIX a. lietuvius tremtinius. Mūsų studentų grupės važiuodavo į Altajų, kur aplankydavo tuos Baisogalos, Šeduvos kaimus, kurių pavadinimai dar užsiliko.

   Žinojome, kur gyvena lietuviai. Mes ir šiandien žinome šita.

Kas man yra labai liūdna - kaip pas mus vienas eksministras gali pareikšti, kad dar abejojama, ar lietuviai apskritai kada nors gyveno prie Vilniaus.

Jie nesidomėjo niekuo jaunystėje, bet šiuo metu eina labai atsakingas pareigas. Jų sprendimai yra kartais lemiantys ir, sakyčiau, nešantys nelaimę mūsų visuomenei.

   V. Žukas: Savo garsiajame vasario 16-osios atsišaukime prieš 30 metų Jūs rašėte, kad ši okupacija nėra paprasta. Kuo, Jūsų nuomone, sovietinė, tuometinė brežnevinė, okupacija buvo nepaprasta?

V. Povilionis: Turbūt aš dabar radau labai gražų įvardijimą, kurį pavartojo jau miręs Rimantas Jasas (Lietuvos istorikas, kuris, tarp kitko, parašė "Didįjį Prūsų sukilimą").

R. Jasas visą tą laikotarpį, tai yra sovietų okupaciją, labai gražiai apibrėžė. Jis pasakė, kad rusai nesugebėjo mūsų surusinti, bet sugebėjo mus nulietuvinti. Labai kritinis Lietuvai buvo laikotarpis tarp praeito amžiaus 9-ojo ir 7-ojo dešimtmečių. Žmonės, kurie gimė tuo laiku, dabar atėjo į valdžią.

V. Žukas: Tai nulietuvinti lietuviai savigarbą prarado.

V. Povilionis: Mes daug ką praradome: savo identiteto jausmą, tapatybės jausmą, domėjimąsi savimi. Aš galiu Jums išvardinti begalę vertybių, kurias praradome. Bet tie visi dalykai dabar lemia mūsų nesveikas nuotaikas, kai Lietuvoje tas valdantysis politinis elitas yra visiškai atsiskyręs nuo žmonių.

   Aš būtent to ir bijojau, kad atminimo praradimas gali lemti ir tautos išsigimimą. Ir mes visi buvome kaltinami tuo, kad bandėme organizuoti spaudos platinimą, kuris buvo vienas iš tikslų išlaikyti atminimą. Mes vaikščiojome, darėme žygius rinkdami atsiminimus apie partizanų kovas ir apie visa kita, ir visa tai norėjome perduoti tiems, kurie dar nežinojo. Mes vedžiojomės šimtus žmonių po žygius, plaukiojome valtimis, ėjome miškais, bet tuo pat metu dirbome arba kalbėjome su jais.

V. Žukas: Gerai. Kaip Jūs dabar, po 15-os metų nuo Atgimimo, vertinate tuometinę Sąjūdžio veiklą?

V. Povilionis: Aš tai labai sąmoningai ėjau į tą Sąjūdį į Kauną, kadangi gyvenau Kaune ir buvau pakviestas Kaune.

Aš kažkada sutikau savo kolegą iš Mordovijos lagerio Liudviką Simutį, kalėjusį keliasdešimtį metų. Ir aš tada pakviečiau ateiti į Sąjūdį. O jis atsakė: "Ką Jūs! Sąjūdis yra KGB-istų organizuotas, ko ten lįsti?" Sakau: "Taip, jis KGB-istų organizuotas, bet ten reikia mūsų, reikia jį po truputėlį kreipti".

V. Žukas: Tai Jūs jį perkalbėjote?

V. Povilionis: Jis vėliau atėjo. Po pirmųjų susitikimų neperkalbėjau. Labai mus daug tampė už skvernų, sakydavo: "Ko Jūs einate?" Sąjūdyje buvo stiprūs susirėmimai tarp skirtingų grupių. Man kartais dabar keista klausytis apie kažkokį dabar esantį Sąjūdį, kurį aš pavadinčiau Sąjūdžio klubu.

   Sąjūdis padarė tai, ką galėjo. Mes susistumdėme su įtakos agentais.

V. Žukas: Ką reiškia - įtakos agentai?

V. Povilionis: Na, šiandien gal aš plačiai nesiskleisiu, bet buvo žmonės, kurie kreipė tą Sąjūdį į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo to, iš kur buvo užsakymas.

     Jeigu Jums buvo nelabai aiški situacija tuo laiku Lietuvoj, tai Jūs turbūt žinote, kokia buvo situacija Demokratinėje Vokietijoje, kai buvo manipuliuojama visais šitais liaudies judėjimais, krikščioniškaisiais judėjimais, žaliųjų judėjimais.

V. Žukas: Būtent todėl Hansas Ditrichas Genšeris (buvęs Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir išvaikė visą tą Rytų Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.

V. Povilionis: Ir būtent todėl mes neišvaikėme nieko. Buvo kitas jėgų santykis.

V. Žukas: Gerai. Dabar mes jau kalbėkim apie laisvės periodą, trylika nepriklausomybės metų. Ko per šitą gerą dešimtmetį neišnaudojome, ką pražiūrėjome, pražiopsojom, išpūtėme vėjais?

V. Povilionis: Grįžtu prie to paties. Neturėjome kritinės masės žmonių, kurie galėtų sudaryti politinį elitą ir truputėlį pravėdinti Lietuvoje pradarę langus.

   Kalba buvo apie vieną dalyką, kad žmonės, kurie susikompromitavo, veikė prieš savo tautą, kolaboravo, neturi teisės valdyti. Jeigu jie turi padorumo, tai turėtų patys išeiti, bet jie neturi teisės valdyti ir vesti.

   Ar žmonės, kurie buvo priversti, gali būti kitą kartą priversti? Jie patys turėtų tai suprasti. Dėl jų minkštumo gali vėl įvykti ta pati nelaimė.

   Paprasčiausiai turėjo visgi būti apribota galimybė buvusiems valdyti mūsų gyvenimą. Aš manau, kad dalis kaltės yra lietuvių visuomenės, kadangi ji gana nebrandi. Mes praradome laiką, galėjome per tuos 13 metų labai toli nueiti.

   Ir aš, negirdamas estų, noriu pasakyti, kad man kartais jie yra labiau suprantami. Manau, kad trūko racionalumo, šalto apgalvojimo, sveiko, normalaus patriotizmo ir savo interesų supratimo.

V. Žukas: Jūs sakote, kad esate profesionalus politikas ir diplomatas. Ar Jūs galėtumėte apibūdinti savo patirtį vadovaujant Lietuvos konsulatui Seinuose?

V. Povilionis: Aš tą kraštą seniai pažinojau, nors tada ta siena buvo visiškai aklina, bet žinių mes gaudavome. Aš rinkau jų "Aušras" gal nuo kokių 1966-67 metų, komplektus turiu namie. Jų gyvenimą aš pažinojau, o dabar per internetą skaitau kiekvieną mėnesį "Aušrą", leidžiamą Suvalkų krašte. Tas kraštas man yra labai artimas ir labai mielas, nes nežiūrint to, kad jie yra dzūkai, jų mentalitetas man labai patinka. Jų politinis galvojimas visiškai kitas. Jie 70 metų gyveno izoliuoti nuo mūsų.

V. Žukas: Tai čia jų laimė, kad buvo izoliuoti nuo mūsų?

V. Povilionis: Ir laimė, ir nelaimė. Jie nyksta, tirpsta, o mes jų neginame, nesuprantame. Mane šiurpina atvažiuojančių į šitą kraštą Lietuvos žurnalistų pateikti klausimai: O iš kur Jūs čia atsiradote? Kodėl Jūs čia atvažiavote? Ir čia aš galvoju apie žurnalistus, apie spaudą, apie žmones tarsi inteligentus, kurie turėtų tą dalyką žinoti. Čia mes tuo skiriamės nuo lenkų, kurie labai puikiai pažįsta savus visur. Jie puikiai žino savo visus vietovardžius ir niekada spaudoje klaidų nedaro.

V. Žukas: Ką Jūs galėjote padėti vietiniams seiniškiams?

V. Povilionis: Aš manau, kad savo darbą ir misiją ten atlikau ir visiems kitiems po manęs yra daug lengviau, nes lenkai suprato, kad Lietuvos valstybė atsikūrė, kad mes ten sugrįžom, atėjom kaip valstybė, ir mes nebebijosim kalbėti lietuviškai, ir to krašto žmonės nebebijos.

V. Žukas: Bet iki šiol seiniškiai bijo kalbėti lietuviškai.

V. Povilionis: Seiniškiai turi labai įdomią savybę. Jų niekad negirdėti, kai eina dviese gatvėje ir kalbasi lietuviškai. Tu turi prikišti ausį visiškai, kad išgirstum jų kalbą. Tai dar yra anų laikų pasekmės. Vietiniai žmonės nežinojo, kad aš ir mano žmona nesame vietiniai. Kai eidami gatve garsiai kalbėdavomės, tai mus varstydavo tokiais žvilgsniais, kad nors skradžiai žemę prasmek.

V. Žukas: Provokatoriai.

V. Povilionis: Mums laužė vėliavas, taškė sienas, rašė visokius piktus užrašus, bet aš manau, kad tikrai tie santykiai keičiasi, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

V. Žukas: Viename iš pokalbių mūsų studijoje ambasadorius Dambrava skundėsi, kad mūsų diplomatai dar neišmokę dirbti, o labiau rūpinasi lengvu gyvenimu, užsiėmę restoranais, priėmimais, automobiliais, iškylom. Jūsų nuomone, ką privalėtų daryti Lietuvos diplomatas, patekęs į svečią šalį?

V. Povilionis: Ką privalėtų, visi žinome, pagal instrukcijas, tai yra laiku rašyti ataskaitas ir visa kita. Problema yra ta, kaip aš pastebėjau bendraudamas su diplomatiniu korpusu, kad karjeros diplomatai paprastai būna labai neįdomūs žmonės. Netgi jeigu jie eina nuosekliai tais laipteliais ir paskiau gyvenimo gale tampa ambasadoriais, tai dažniausiai būna neįdomūs žmonės. Jie būna tylūs, besiklausantys, užsirašinėjantys, ir tokių netgi niekas ir nemėgsta priėmimuose, nes gaudo mintis ir bando Tave suprovokuoti kokiam nors naudingam pokalbiui.

V. Žukas: Taigi gal profesija pakerpa sparnus? Argi asmenybei gali kas nors uždrausti?

V. Povilionis: Aš norėjau pasakyti, kad asmenybių pasitaiko labai retai. Paprastai tai būna politiniai paskyrimai. Kai žinomi kultūros arba žinomi ir gerbiami savame krašte žmonės skiriami ambasadoriais, o aparatas dirba savo darbą, tada būna geriausias atvejis. Gerai būna, jeigu tas žmogus dar truputį sugeba administruoti arba, kaip anglų įprasta sakyti, turi labai gerą dešinę ranką, kuri administruoja viską. O šiaip tie visi maži trintukai, kurie staiga tapo diplomatais, kuriems buvo suteikti aukšti rangai, ir liko trintukais iki gyvenimo galo.

V. Žukas: Jūs turbūt linkęs skatinti mūsų ministrus labiau žiūrėti į asmenybes, į spalvingesnius žmones, kūrybingesnius.

V. Povilionis: Be abejo, bet niekas nemėgsta gudresnių už save. Čia yra problema turbūt visame pasauly.

V. Žukas: Gerai. Dabar pakalbėsim apie graikišką Jūsų patirtį.

V. Povilionis: Man įdomu bet kuriame krašte, įdomu gilintis į to krašto gyvenimą, jo kalbą ir kultūrą. Kai tu domiesi kraštu, kultūra, tada labai lengvai mezgi pažintį su tais žmonėmis, ir jie irgi labai lengvai atsiliepia. Man Graikija labai patiko. Jeigu mes kažkada senovėje bastėmės po Balkanus ir tą žalią vynelį gėrėme, ir apie Dunojėlį dainuojam, tai šiandien, atrodo, ne veltui randam bendrų sąlyčio taškų su graikais. Mes nevažiuojam jų mokyti.

V. Žukas: Ar teko pajusti tą Elados pulsavimą?

V. Povilionis: Aš galėjau pajusti jos pulsavimą prieš du su puse tūkstančio metų, kadangi domiuosi istorija. (Elada - tai senovės Graikijos pavadinimas.)

V. Žukas: Bet ar šiuolaikinis etninis graikas yra?

V. Povilionis: Šiuolaikinio etninio graiko visai nėra. Ir aš tai čia galėčiau pagrįsti. Ir kodėl ne? Italai pakeitė pavadinimą, o graikai ne. Mokyklose yra bandoma išlaikyti tą tęstinumą.

V. Žukas: Ar toks judėjimas toliau vadinamas etruskais?

V. Povilionis: Neteko girdėti.

V. Žukas: Yra žinoma, kad graikai yra labai netolerantiški kitatikiams. Pagal statistiką, Graikija yra stačiatikių kraštas. Graikai tiesiog diskriminuoja kitatikius. Ar Jūs šitą dalyką pajutote?

V. Povilionis: Aš ne tik pajutau, bet man rašydavo laiškus katalikai, kurie jaučiasi diskriminuojami. Aš pajutau lygiai tą patį mane pristatant vienam vyskupui. Jis maloniai su manim pasisveikino ir po to pradėjome kalbėti. Vyskupas manęs paklausė, ar Lietuva tai stačiatikių kraštas. Sakau - ne. Stačiatikių yra nedaug, o daugumą sudaro katalikai. "O jūs kas esate? Katalikas?" Jis apsisuko ir nuėjo, nė žodžio nesakęs. Vadinasi, šita religinė neapykanta egzistuoja, ir tai mane labai stebina, kadangi graikai iš esmės yra labai tolerantiški žmonės. Man nei prancūzai, nei italai taip nepatinka kaip graikai. Jie gali nemėgti amerikiečių arba anglų, bet jie visada paaiškins kelią ir tada angliškai pasakys, kodėl nemėgsta.

V. Žukas: Tai gal galima sakyti, kad čia labiau graikų stačiatikių bažnyčios problema, bet ne tautos problema?

V. Povilionis: Galbūt, galbūt...

V. Žukas: Mes žadėjome pakalbio pabaigoj dar grįžti prie Jums pažįstamų lietuvių ir lenkų santykių. Ar Jūs galėtumėte išvardint pagrindinius šitų santykių stereotipus, baimes, fobijas (įkyri baimės būsena)?

V. Povilionis: Man atrodo, kad "rozmowa Polaka z Litwinem" buvo prieš gerus 500 metų, ir nuo to laiko jokia problema nebuvo išspręsta. Mes iš tikrųjų kaip geri kaimynai nuolatos ginčijamės, ta įtampa buvo ir bus. Bet maišome keletą dalykų dėl mūsų, lietuvių, politinio nebrandumo ir dalies lenkų, kurie dar nesuvokia Lietuvos kaip valstybės, ir galbūt tie istoriniai stereotipai tęsiasi. Mane tai kartais net stebina.

   Aš išgirdau praeitą kartą pasisakymą pono Plokšto, kuris eilinį kartą kartojo savo kelis demagogiškus teiginius - sakė, kad įžeidžiami Vilniaus krašto žmonės, kai kalbama, jog jie yra lietuvių kilmės. Jiems turėtų būti garbė, kai mes kalbame, kad jie yra lietuvių kilmės ir kad priimame į savo tarpą, tai yra mūsų žmonės.

   Aš vaikščiojau po tą kraštą. Aš pažįstu tuos žmones, aš su jais šnekėjausi. Jie kalba tikrai nuostabia, paprasta kalba, kuri iš tikrųjų nėra lenkų. Jie turi lietuviškas pavardes, jie turi labai įdomų mentalitetą, niekas jų neverčia būti lietuviais. Lietuva yra laisvas kraštas, ir jie kaip piliečiai gali daryti, ką nori. Bet aš visą laiką laikiau juos savo krašto žmonėmis, Lietuvos žmonėmis.

   Dalis lenkų veikėjų čia, Lietuvoje, nori grįžti į vakarykštę dieną, galbūt net ne į XX a. tarpukarį. Galbūt jie nori grįžti į laikmetį prieš 200 metų. Jie norėtų, kad tie žmonės būtų izoliuoti gete, kad jie būtų uždaryti ir nesuprastų Lietuvos gyvenimo.

Niekada Vilniaus kraštas nebuvo toks nelietuviškas kaip šiandien. Lietuvoje niekas piliečiams neprimeta savo kultūros, ir yra visos sąlygos ir galimybės gyvent savo kultūrinį gyvenimą. Man lenkų kalba ir kultūra Vilniuje tai yra lietuvių kultūros dalis. Jinai praturtina mūsų kultūrą, o Lenkijos lenkai yra kiti žmonės, tai yra kitos valstybės piliečiai, irgi nesvarbu, kokia kalba jie kalbėtų.

   Taigi šitoj vietoj mes politikoje turėtume aiškiai nubrėžti brūkšnį, kadangi jau Jonušas Radvila lenkiškai pasakė, kad jeigu lenkai bandys Lietuvoje užimti vietas, mes išmėtysime juos pro langus.

   Išmėtysime juos pro langus ir dabar, nes Lenkijos veikėjams, tiems, kurie čia norėtų matyti želigovskinę Lietuvą, pilsudskinę Lietuvą, vietos niekad nebus. Turime labai aiškiai šitą liniją nubrėžti. Bet nežiūrint viso šito gyvenimas eina į priekį, ir jaunimas Lenkijoje turi kitą požiūrį. Aš šiandien internete radau labai įdomų lenkų-lietuvių kalbų žodyną, pokalbių knygutę ir panašiai. Yra puikių atsiliepimų Lenkijos jaunimo, kuris sako: mes norime mokytis lietuvių kalbos, mes norime pagaliau pažinti šitą kultūrą, pagaliau atsirado galimybė pažinti Lietuvą.

V. Žukas: Mes turime. Ir paskutinis klausimas. Šiandien jau minėto Jūsų sovietmečiu išplatinto atsišaukimo pabaigoje Jūs rašote, kad kova tebesitęsia ir, nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės tėvynės mobilizuotaisiais kareiviais. Ar manote, kad šitie prieš 30 metų parašyti, pasakyti žodžiai yra aktualūs iš dalies ir šiandien?

V. Povilionis: Manau, kad taip, ypač einant į Europos Sąjungą. Mums nepriklausomybė nukrito iš viršaus, kadangi, matyt, sprendžiant jis kitur mus pervertino. Manė, kad mūs laisvės siekis arba mūsų politinės jėgos yra stipresnės, negu jos yra iš tikrųjų. Dėl to čia 13 metų kapstomės vietoje, miname. Visgi Europa turėjo pasirinkti. Europa - nori ar nenori - turi mus priimti, nes mus kitaip atiduotų į kitas rankas.

    Mes einame į Europą, kur reikės iš tikrųjų vėlgi kovoti už savo teises, nes nieks ant lėkštutės mums nieko neatneš. Aš manau, kad geriausia su Europos Sąjunga kovoti įėjus į ją, iš vidaus. Ir siūlau visiems taip daryti.

Užrašė Kostas LEONČIKAS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Sau 2011 16:58. Iš viso redaguota 5 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Vas 2007 00:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Paveikslėlis


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Lap 2007 01:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina

Vidmantas POVILIONIS
http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=5385,1,14

APIE SAVE
http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=5382,1,14

Gyvenimo aprašas
Veikla
Žiniasklaidoje
Šeima
Nuotraukos

GENEALOGIJA
Guostagalis
Guostagalio Povilioniai
Povilionių genealoginė schema
Mūsų gentys
Visų Upytės pavieto Povilionių užeiga
Albumas (ar pažįstate?)
Dokumentai, straipsniai, nuorodos, žemėlapiai
Žinios, naujienos
KONTAKTAI

Žiniasklaidoje

http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=5383,1,14

(straipsniai yra Interne - žiūr. nuorodą)

Lietuvių tautos neginkluotas pasipriešinimas prieš sovietinį režimą. Tarptautinė konferencija, Punskas, 2009 12 12
Pokalbis su žurnalistu A. Antanaičiu "Prie pietų stalo" Žinių radijuje, 2008 08 11
Lietuvos TV pokalbių laida "Be pykčio", 2008 03 18
Tautą sudaro ne individai, o šeimos ir giminės, "Aušra", 2008, Nr.5
Vasario 16-oji – ko išmokome iš savo praeities? Pokalbis Žinių radijo "Avilyje" (2008-02-16)
Laisvės kryžkelės. Politinių kalinių reabilitacija, "Bernardinai.lt", 2008-02-04 (2008-02-04)
Arnoldas Aleksandravičius: Sausio 13-ąją Lietuvą išdavė “profesionalai”, "Ūkininko patarėjas", 2008-01-11 (2008-01-11)
Dėl paminklo V.Kudirkai – galvosūkis, "Lietuvos rytas" - "Sostinė", 2008 01 05 (2008-01-05)
Kraštotyrininkų byla, "Liaudies kultūra", 2007, Nr.6 (117)
Valstybinės ar "valdiškos"?, "KULTŪROS aktualijos", 2007 '6 (59) (2007-12-21)
Savo šaknų ieškojimas, "Aušra" 2007, Nr.17
Pasitikrink, ar nesi teroristas, "Atgimimas", 2007 02 16-22, Nr.7 (2007-02-16)
Visi esame giminės, "Aušra", 2006, Nr.16 (2006-08-31)
Giminės medis tautos girioje, "Giminės medis", 2006 (2006-01-01)
Kelios yra Lietuvos? "Atodangos" („XXI amžiaus“ priedas), 2004 02 27, Nr. 12 (2004-02-27)
Išėjome nuogi tarp vilkų, "Aušra", 2003, Nr.10
Pokalbis laidoje "Akis į akį" su V. Žuku Lietuvos radijo I programoje (pokalbis užrašytas ne labai tiksliai), 2003 05 01 (2003-05-01)
Z grona ambasadorów - do zastępu bezrobotnych, "Nasza Gazeta", 2002, Nr.6 (2002-02-10)
Nie jesteśmy ze Wschodu, lecz z Północy, „Kurjer Ateński“, nr. 147(531), 1999 04 1-7
Słownik dysydentów, Fundacja Osrodka "KARTA" (1998-01-01)
Visada stengiausi vadovautis tautos ir valstybės interesais, "Aušra", nr.18, 1994 09 15-30
Esu išlaikęs pogrindžio įpročius..., "Kauno diena", nr.92 (13806), 1992 10 23
Supreme Council of the Republic of LITHUANIA Statement of Protest, 1991 01 18 (1991-01-18)
Lietuvos Respublikos AT protestas (TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui, TSRS Aukščiausiajai Tarybai), 1991 01 18
Ieškant nerimo, "Už tarybinį mokslą", Nr.42 (795), 1968 12 11
Ieškant nerimo, "Už tarybinį mokslą", Nr.41 (794), 1968 12 04

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Sau 2011 01:01. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 21 Spa 2009 13:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina

Vidmantas Povilionis - "Kraštotyrininkų byla" 1973 m.
ir Lietuvos žygeivių judėjimas 1958-1967-1973 m.


Kraštotyrininkų byla

   Su Vidmantu Povilioniu kalbasi Saulė MATULEVIČIENĖ

Kraštotyrininkų byla // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 46 - 55.

Straipsnio originalas su fotografijomis atsisiuntimui (.pdf failas)
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4116&p_k=1

Tai http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4116&p_k=1 failo html kopija (be fotografijų):

             Kraštotyrininkų byla

    1973 metais buvo iškelta vadinamoji "Kraštotyrininkų byla", kurioje teisti 5 asmenys, dar apie 100 buvo kviečiami tardymams. Daugelis jų - aktyvūs to meto kraštotyros sąjūdžio dalyviai.

     Šį kartą kalbamės su Vidmantu POVILIONIU, Nepriklausomybės akto signataru, tuometiniu žygeiviu ¡r kraštotyrininku, kuris 1973 m. buvo suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, Molotovo - Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo.

     Bausmę atliko Mordovijos lageriuose (1), 1975 m. grįžęs j Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, o nuo 1989-ųjų buvo vienas iš aktyviausių Kauno Sąjūdžio grupės kūrėjų.

     Rūpėjo išsiaiškinti šios bylos aplinkybes ir pasekmes, kodėl ji siejama būtent su kraštotyrininkais, kaip 7-ojo dešimtmečio pabaigoje - 8-ojo pradžioje kultūrinė rezistencija peraugo į politinę. Taip pat pasvarstyti, kas lėmė pašnekovo pasirinkimus, kokias atramas jam teikė giminės, šeimos istorija, kokia to meto laisvo žmogaus apsisprendimų kaina.

    Gal pradėkime kalbą nuo trumpo priminimo, kas ta „Kraštotyrininkų byla"?

    Byla, žinoma, turėjo tik numerį, bet kai mes kalėjom, žmonėse ji plačiai buvo vadinama „Kraštotyrininkų byla".

    1970 metais aš jau buvau įsteigęs pogrindinę organizaciją.

    Mano dešinioji ranka buvo medicinos akademijos studentas Šarūnas Žukauskas.


    Kaune prie „Žinijos" draugijos buvo moksleivių kraštotyrininkų būrelis, kuriam vadovavo Jūratė Eitmanavičiūtė, ir mes ten skirdavome pasimatymus. Formaliai tai buvo moksleivių būrelis, bet jame kaip kokiame klube rinkdavosi visi su kraštotyra ir žygeivyste susiję kauniečiai. Visi juk buvome pažįstami.

    Ten, pavartėje ar pilnoje salėje, buvo labai patogu susitikti. Mes keisdavomės knygomis, spausdintais, kopijuotais ar perfotografuotais tekstais ir aptardavome veiklos planus.

    Iš pradžių tam kraštotyros būreliui priklausė tik Šarūnas ir dar vienas mūsų žmogus. Vėliau įtraukėme dar vieną ir žvalgėmės kitų - ten lankydavosi nemaža mums reikalingų ¡r „nepašvęstų", bei patikimų žmonių.

     Nuo kokių 1970- ųjų reguliariai kartą per savaitę nueidavau ten ¡r aš. Esu su jais važiavęs į Rumšiškes užrašinėti tautosakos, nors mane domino kiti dalykai - labiausiai stebėjau žmones.

    Tardydami saugumiečiai sakė, kad Eitmanavičiūtė manęs išsigynė. Formaliai gal ir nebuvau jos sąrašuose (aš jau seniai nebebuvau moksleivis), bet ta byla palietė labai daug kraštotyroje dalyvavusių žmonių.

    1971 metais savo organizaciją neformaliai (nes buvome sutarę telkti žmones atskiroms užduotims, neatskleisdami, kad dirba organizacijai) pavadinau Jaunosios Lietuvos sąjunga. Tai atsispindėjo mano 1972 metų Vasario 16-osios atsišaukime.

    Tuo metu mes kaupėme, dauginome ¡r platinome tekstus....

    Kokie tai buvo tekstai?

    Galvojome apie originalių darbų rašymą, nužiūrinėjome ir kalbinome galinčius tuo užsiimti, bet iš pradžių pradėjome rankioti tekstus, tinkamus žadinti jaunimo mąstymą ¡r formuoti tautinę pasaulėžiūrą, iš prieškarinės literatūros.

     Šarūno mama buvo kilusi iš žinomos, su M. K. Čiurlionio šeima susijusios giminės, jų bibliotekose galėjome pasirankioti visokių knygų.

     Turėjome ryšių su bibliofilais, vieną kitą reikalinga knygą nusipirkdavome. Iš vienuolių gaudavau įvairių perfotografuotų ar rašomąja mašinėle perrašytų verstų ar užsienyje lietuvių leistų knygų. Prisimenu, kartą į rankas pateko Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo" ir man, antrakursiui, ta knyga padarė didžiulį įspūdį.

     Kaip tekstų pavyzdžius galiu nurodyti keletą mašinėle perrašytų straipsnių, kuriuos po pakartotinių kratų surado mano namuose: Felikso Jucevičiaus „Lietuviškosios tikrovės sklaida", Vinco Trumpos „Lietuvos Nepriklausomybės idėja", Rainerio Marijos Rilkės „Duinezo elegijos*. Matote, buvo ir grožinės literatūros vertimų. Tuo metu plačiai plito Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara" ir kiti jo vertimai.

      Kažkas atveždavo Bostone leistos „Lietuviškosios enciklopedijos" knygų. Mes iš XV, XXV lomų perfotografavome visą tekstą apie Ribentropo - Molotovo paktą ir pradėjom jį skleisti. Daug kam tai buvo visiška naujiena.

      Kai vėliau kartą paklausiau tardytojo: „Už ką pasodinsit - juk nieko neturit?", jis atsakė: „jei ir nieko nerasim, tau užteks vien Molotovo - Ribentropo pakto". Šita žinia juos labai žeidė, nors platinome net ne patį paktą, ne konkrečius dokumentus, bet informaciją, kuri buvo enciklopedijoje.

     Ar tuo metu apie Ribentropo-Molotovo susitarimus plačiau buvo žinoma?

     Plačiai - ne. 1948 metais JAV ši informacija jau buvo išviešinta. Gal ir iš partizanų kas nors tai žinojo. Gal būt kažkam tai nebuvo paslaptis ir 1960-aisiais. Bet tuo metu, kai pradėjome tą medžiagą dauginti, nė vieno žinančio nesutikome. Kokiais 1971-aisiais paskleidėme ją keliems šimtams žmonių.

     1972 metais prieš Vasario 16-ąją mes paruošėme kelis atsišaukimus. Vieną tekstą parašė Šarūnas, kitą - aš.

     Šarūnas dalį lapelių atidavė išplatinti Jonui Trinkūnui (po mūsų bylos jį išmetė iš aspirantūros studijų Vilniaus universitete) bei dar vienam žmogui Žemaitijoje, bet, kiek supratau iš tardymo bylų, jie nebuvo išplatinti.

     O aš keletą šimtų savo atsišaukimų išplatinau Kaune VI forto rajone. 11 iš jų pateko į KGB. Kokius 3 ar 4 atnešė lietuviai. Išsigando - gal provokacija. Likusius kagėbistai, perėję per butus, surankiojo iš žmonių.

     Ten buvo kvietimas priešintis. Tai nebuvo raginimas priešintis jėga, bet išgyventi:

--------------------------------------------------------------------------------

   „<... ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.

    Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai, ¡r jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta. Nors šituo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.

    KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu. Ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.

    Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais, (...)". (2)
---------------------------------------------------------------------------------

    1973 m. kovo 26 dienos 12 valandą vakaro į mano namus buvo atvežta spausdinimo mašinėlė, kuria tuos atsišaukimus spausdinome, o 6 valandą ryto mane suėmė. Jau kratas darė ir pas kitus.

    Aišku, ta mašinėlė buvo atvežta provokatoriaus.

    Aš kartą paklausiau: „Šarūnai, ar šriftas nuimtas?" Sako: „Ne". Visada kartojau, kad šriftas turi būti nuimtas jau tą pačią dieną. Pagal visas pogrindžio taisykles, ką pas tave rado, tą prisiimi ir neaiškini, kad tau kažkas atvežė... Atsišaukimai ir rašomoji mašinėlė, kuria jie buvo atspausdinti, mano byloje tapo vieninteliu įkalčiu.

     Nuolatos mūsiškiams primindavau, kad vis tiek kada nors mus pagaus, vis tiek kažkas suklys, bet reikia tą laiką ištempti, suspėti kai ką nuveikti, o po to ne gaila ir pasėdėti. Bet jie nepasimokė. Pakliuvom gana anksti ¡r greitai...

     Mus suėmė kitą pavasarį po Kalantos įvykių. Byloj buvome penkiese... „Nuteisė" 1974-ųjų pavasarį. KGB kalėjimo kamerose praleidau daugiau kaip metus - 13 mėnesių.

     Sako, kad Latvijoj tardė apie 60, o Lietuvoje - vos ne porą šimtų. Mūsų byla (nors ir nelabai „iškepusi") buvo saugumiečių pasiteisinimas, kad jie nepražiopsojo pogrindžio organizacijos, netiesiogiai išprovokavusios 1972 metų neramumus Kaune.

     Įspūdžiui sustiprinti truputį vėliau jie dar „prasuko" Katalikų Bažnyčios Kronikos (toliau - KBK) bylą. Jau po teismo, 1974 metų pavasarį, mūsų ir „Kronikos" bylas pabandė susieti. Kai kitus bendrabylius išvežė į lagerius, mus su Žukausku pradėjo gundyti, už bendradarbiavimą žadėdami laisvę. Mes iš viso atsisakėme kalbėtis su tardytojais. KBK iki galo taip ir neišsiaiškino...

    Kokia jūsų disidentinės veiklos pradžia? Tuo metu buvote ir vienas iš Kauno žygeivių vadų?

    Aš gal jau nuo 5-os klasės pradėjau galvoti, kad reikia Lietuvoje organizuoti pasipriešinimą...

    Kaip berniukas svajodavau, kad reikia tanką pasidaryti ar dar ką ir vaduoti Lietuvą. Pradėjau mokykloj su draugais leisti laikraštėlius, kartais jie nueidavo iki mokyklos inspektorės, bet ten nebuvo nieko politiško... Dairiausi, kuo galiu pasitikėti iš klasės draugų.

     Man besimokant, nuo septynmetės mokyklos buvo pereita prie aštuonmetės. Tuo metu Cbruščiovas mokyklose įvedė naujovę: vieną darbo dieną per savaitę ¡r mėnesį reikėjo atidirbti vasarą. Mes su klasės draugais aštuonmetėje meistraudavome detektorinius radijukus, tai devintai klasei aš pasirinkau J. Jablonskio mokyklą, kur buvo radijo montuotojų specialybė. Ten sudarė net 9-ias įvairių specialybių devintas klases - nuo vairuotojų iki vaikų darželių auklėtojų...

     Į tą mokyklą sušoko iš visur. Dauguma klasės draugų - iš Žaliakalnio, bet buvo ir iš Vilijampolės, Aleksoto, Šančių... Klasės nesuvaldomos - po 45 vieno amžiaus vaikus. 1966 metais iš tų devynių perpildytų klasių baigė penkios, perpus sumažėję. Mano klasės draugai 100 % sustojo į aukštąsias mokyklas. Visi jau suprato, kas yra darbas fabrike...

     Pasirinkau Kauno politechnikos instituto, kur yra karinė katedra, Cheminės technologijos fakultetą. Neabejodamas, kad vienaip ar kitaip teks dalyvauti pasipriešinime, maniau, kad turiu turėti karinį laipsnį - gal reikės kada už Lietuvą pakovoti. O mano laikais Universitete karinės katedros nebuvo, tik Politechnikoj.

    Iki šiol esu rusų kariuomenės leitenantas ir vienas iš pirmųjų Lietuvos Aukščiausioje Taryboje prisiekusių savanorių. Esu Lietuvos eilinis, nors buvau pirmasis kandidatas į Krašto apsaugos ministrus... (vieną vėlų 1990 m. kovo pabaigos vakarą AT deputatai, išsigandę Savanorių prospektu į Vilnių besileidžiančių rusų tankečių, nubalsavo, kad tokios ministerijos iš viso nereikia).

     Politechnikos institute tapau inžinieriumi-technologu, nors žinojau, kad ko gero niekada to darbo nedirbsiu... Ruošiausi toliau studijuoti jau humanitarinius dalykus, bet gyvenimas pasuko kitaip...

     Atsimenu, antrame kurse mums, kažkokia proga surinktiems visų fakultetų atstovams, KGB pulkininkas aiškino - turite žinoti, kokioj baisioj aplinkoj gyvenat ir dirbat. Kaunas - buvusi prieškarinė sostinė, čia po bausmės atlikimo yra grįžę apie 5000 įvairių partijų narių, darančių aplinkiniams labai blogą įtaką, tad turite būti nepaprastai budrūs. Turit žinoti, kodėl Kaunas dehumanitarizuojamas - čia ne vieta auklėti humanitarus.

    1968 metais vienintelį Politechnikos instituto fakultetą, į kurį dar norėjau stoti - Architektūros, iškėlė į Vilnių, įkūrė VISI. Nuo to laiko mano svajonė buvo atkurti Kauno universitetą.

    Berods 1967-ųjų pabaigoje pradėjau lankytis Elektrotechnikos fakulteto Žygeivių klube. Nuo to laiko beveik kiekvieną penktadienį išvažiuodavome į žygius, o grįždavome sekmadienį vakare, kartais ir pirmadienio rytą tiesiai į paskaitas. Visi laisvadieniai ir sovietiniai "prazdnikai" praleisti laukuose ¡r miškuose.

    Toks turistinis judėjimas įsisiūbavo apie 1958-1964 metus.

    Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima - vis liek ištaškys, ¡r pradėjo kitokią lietuvišką veiklą.

    Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais.(3)

   Keliavo ir po Lietuvą. Mus į žygius vedė Juozas Dapkevičius, Rimas Matulis, Tadas Šidiškis - jie į aukštąsias mokyklas buvo įstoję 4-6 metais anksčiau už mane. Savęs mes nevadinome turistais, nors kalnuose eidavome per 6000 m perėjas.

    Lietuvoje žygeivių tikslas buvo kitoks - atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš bendravimo su žmonėmis. Užeidavom į kaimus, su žmonėmis pasišnekėdavom, padainuodavom. Tautosaką užrašinėdavo daugiau Vilniaus universiteto žmonės.

      Folkloro judėjimas ir žygeiviavimas yra vienalaikiai ir lygiagretūs dalykai. Tik mes galbūt tautosaką vertinome daugiau kaip vartotojai ir man asmeniškai buvo svarbi jos taikomoji pusė. Iš tų užrašytų dainų mūsų žygeivių klubas buvo parengęs fotografuotinių dainynėlių, vienas iš jų saugumiečiams kratos metu pasirodė įtartinas ir pavojingas tautų draugystei, nes „krito lenkai kaip lapeliai, lietuviai - kaip mūrai", tad pridėjo prie mano nusikalstamos veiklos įkalčių.

     O žygiuose dainavome viską: nuo senųjų iki Lietuvos kariuomenės, partizanų dainių ir pokario romansų. Šokant prie laužų paplito lelinderiai ¡r padespanai, taip primiršta kaimo kultūra natūraliai pradėjo grįžti į miesto ir inteligentijos gyvenimą.

     Tas judėjimas buvo labai idealistinis, kažkoks labai šviesus. Išeidavom kauniečiai, iš kažkur ateidavo vilniečiai - susirenkam, pasikalbant, pašokam, Tarpusavio santykiai buvo broliški, seseriški, jokio alkoholio - net minties tokios nebūdavo.

      Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietuvos vietoje galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bei kokios pagalbos ar paramos. Su jais plito mūsų dainos, šokiai, mūsų tarpusavio santykiai.

      Tie žmonės vėliau tapo folkloro ansamblių kūrėjais ar aktyviais kultūrinio gyvenimo provincijoje veikėjais. Dar vienas įdomus žygeiviško - folklorinio judėjimo bruožas buvo tas, kad jame susimaišė įvairiausių pakraipų ir specialybių jaunimas iš Universiteto, Politechnikos instituto. Konservatorijos, Žemės ūkio akademijos, Veterinarijos akademijos ir kilų. Tiesa, neprisimenu nė vieno iš Milicijos mokyklos.

    1964 m. nuvertė Chruščiovą, prasidėjo Brežnevinis smukimas žemyn, bet mes dar iš inercijos kilom. Dar jautėsi laisvėjimas - kūrėsi klubai, važinėdavom po visą Lietuvą, rengėm visokius minėjimus, ypač „išnaudodavome" praeities žymių žmonių jubiliejus - susirinkdavome kur nors ant piliakalnių jų švęsti. Per Simono Daukanto, Dariaus ir Girėno minėjimus suvažiuodavo žmonės iš įvairių vietų, ir mums atrodė, kad mūsų buvo daug. Bet būdavo gal 100-400, visi vieni kitus pažinojom...

    Tais laikais susitikę žygiuose dalindavomės informacija - žinodavome viską, kas vyksta Lietuvoje, aš dabar tiek nežinau.

     Atvažiuodavom j Vilnių, j vakarones VU Gamtos fakultete, pas kažką „Čiurlionkės" (VU studentų bendrabutis M.K. Čiurlionio gatvėje) ar aspirantų bendrabučių kambariuose nakvodavom, diskutuodavom apie tautiškus ir kultūros dalykus.

    Politechnikos institute organizavomės tarsi į tikrus kovinius būrelius - buvo tvarka, paskirstytos pareigos, buvom uniformuoti, su skiriamaisiais ženklais. Net statutus turėjome atsispausdinę. Suvokėm, kad esam tam tikros Lietuvos struktūros, kurios galbūt kada nors bus reikalingos Lietuvai.

     Turėjome labai aiškų tikslą ir ėjome atvirai.

     Tik dabar man šovė mintis, kad be jokios tiesioginės įtakos elgėmės beveik tiksliai pagal mūsų partizanų veiklos modelį. O gal pagal įgimtą lietuvių kario instinktą, neišnaikinamą per amžiną lietuvybės genocidą; gal todėl mūsų atsargos karininkija ir nebuvo pasiremta, atkuriant mūsų kariuomenę?

    O vilniečiai ėjo „palaidai" - po truputį rinkdami folklorą, vaidindami, kad slepiasi, kad jie - ne tautinis judėjimas, o šiaip daineles renka.

    1968 metais važiuodami į Tian Šanį išlipome Saratove ir aplankėme Jeršovo rajone esantį Černapadinės kaimą (A. Vidugiris ir N. Vėlius 1963 metais ten buvo surengę pirmąją negausią ekspediciją). Kitais metais mūsų grupės dalis, vadovaujama Šarūno Borutos, važiavo į Altajų ir aplankė du kitus lietuvių kolonistų kaimus - Baisogalą ir Šeduvą...

    Černapadinėje radome dar nemažai tautiečių, užpildėme iš Mokslų akademijos gautas anketas, užrašėme pasakojimų, kaip juos 1927-1929, paskui 1938 metais buožino ir vežė dar toliau, kaip užkapojo lietuvį kunigą...

    Atidavėme jas MA bibliotekai, bet dabar, sako, jų nėra - gal sudomino ¡r KGB. Kažkodėl niekam iš mūsiškių nepavyko rasti nė vieno KPI „Tarybinio studento" numerio, kuriame aprašiau mūsų įspūdžius iš to lietuvių tremtinių kaimo. Numeris su įspūdžiais iš Tian Šanio išliko.

    Kai esi jaunas, naivus, baimės turi mažiausia. Supratau, kad esam sekami, prižiūrimi, būdavo visokių provokatorių, bet iki 1990 metų maniau, kad jiems nelabai pavyko įsiterpt į mūsų žygeivių ¡r kraštotyros judėjimą - visą jį laikiau vieningo tautinio judėjimo skirtingomis kultūrinės rezistencijos formomis...

    Mes buvome tarsi kokia pogrindinė kultūra su legalios veiklos viršūnėlėmis. Tik kai mane pirmą kartą išleido į užsienį - 1988 metais išvažiavau j Vengriją, pamačiau, kad ir pas mus, ir pas juos folkloro judėjimas, atsigręžimas į savas vertybes, tautiškumą prasidėjo ir vyko sinchroniškai. Apie 1964 metus panašūs procesai vienu metu vyko ir Lenkijoj, ¡r Vengrijoj, ¡r Lietuvoj...

    Porą metų pažygeiviavus, man parūpo informacijos sklaida, t.y. spausdinimas ir dauginimas. Nuo 1967 metų ieškojau žmonių, su kuriais būtų galima rimčiau dirbti - kalbėdavomės apie rašymą, leidybą, savišvietą, seminarų rengimą... Apie 1972-uosius mano namuose bandėme pagaminti pogrindiniam darbui prilaikytą kompaktinį, lagamino dydžio, dauginimo aparatą, skirtą KBK spausdinti. Bet tas mūsų darbas nutrūko dėl įgūdžių ir prietaisų stokos.

    Užsiminėte, kad žygeiviškas ir kraštotyros judėjimas vienalaikiai reiškiniai, juose dalyvavo tie patys žmonės. Viena iš akivaizdžiausių sąsajų - jūsų žmona, Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė. Vis dėlto folklorininkų "vaikščiojimą" po kaimus įvertinote gana skeptiškai.

     Negalima mano požiūrio taip tiesiai vadinti skepsiu. Siūlyčiau jį įvardyti kaip atsargų ir pragmatišką, nes maniau, kad būtinos ir kitos veiklos formos, o ne vien "pabažnas" dainų dūzgenimas, Tuo labiau, kad ne kiekvienas iš mūsų turėjo gerą klausą ir balsą...

     Kadangi buvome susidūrę su KGB, aiškiai mačiau, kad pastarieji stengėsi sukiršinti tautinį judėjimą - tuos, kurie Rasas švenčia, vadinamus pagonis, su katalik¡škuoju judėjimu, kuris taip pat buvo pasipriešinimas, ir dar tais, kuriuos galima pavadini! grynaisiais folklorininkais, iš jo duoną valgančiais.

    Tie „grynieji" ekspedic¡jose buvo priversti remtis gana gaivališko ir nevaldomo akademinio jaunimo pagalba, o, kaip minėjau, KGB tose grupėse vairavo situaciją, terorizuodama ekspedicijų vadovus. Taip pat klostėsi ¡r istorinėse ar archeologinėse ekspedicijose, kuriose žygeiviškas ir kraštotyros jaunimas aktyviai dalyvavo.

     Mane visą laiką vadina tautininku, bet, kaip minėjau, nuo vaikystės pažinojau vienuoles, iš arti mačiau tikinčiųjų veiklą, iš jų gaudavau pogrindinių spaudinių (tuomet dar nespausdino Katalikų Bažnyčios Kronikos) bei visokių tikėjimo dalykų - maldaknygių, giesmynų.

     Ir mano teta - tretininkė - tokias knygas įrišinėdavo. O motina yra pasirašiusi ne vieną sovietinei valdžiai siųstą katalikų peticiją dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje. Todėl manau, kad katalikiškoji pasipriešinimo srovė man yra padariusi labai didelę įtaką, man j galvą neatėjo, kad abi tos veiklos kryptys gali būti supriešintos. Atvirai prisipažįstu, kad, nebūdamas joks bažnytininkas, aš visa širdim palaikiau katalikus - jei gali katalikai leisti kažkokią spaudą, mes turime jiems padėti...

     Man buvo nesuvokiama ir tai, kad tautosaka egzistuoja tik akademinėje sferoje, o jos plitimas ir platinimas žmonėse jau yra politika ir profanuoja Šventą reikalą. O tai kagėbistai bandė įteigti mūsų akademikams.

    Pradėjus švęsti Rasas ir vienam kitam jų ideologui užsipuolus katalikybę, pradėjau atsargiai žiūrėti į tai, kas vyksta, pagalvojau, kad galbūt čia bandoma skaldyti. Buvau labiau susijęs su krikščioniškuoju sparnu, todėl visa tai stebėjau kaip politikas. Ir dabar manau, kad KGB iš pradžių planingai mėgino „daryti" pagoniškąjį judėjimą, kad suskaldytų katalikiškąjį ir juos abu supriešintų...

    Kokiais 1967 melais jie „paleido" tuos pagonis. Bet po metų kitų prasidėjo masiniai pagoniškai krikščioniški susiėjimai ant kalvų, jie augo ir stiprėjo, o susipriešinimo vis nesimatė. Organizatoriai nusigando— eksperimentas nepasiteisino. Tada ėmė persekioti ¡r kraštotyrą, ir žygeivius.

    Manau, kad visiškai analogiškai įvykiai klostėsi ir Persitvarkymo sąjūdyje.

    Gal Veronika ¡r kitos ten dainuodavusios jos draugės kitaip tuo metu viską matė. Jos buvo iš visai kitos aplinkos, ir jų požiūris buvo kitas nei mano, kauniečio. Tai ir pavadinau jį folklorininkų „vaikščiojimais".

    Kur sutikote Veroniką?

    1968 m. pavasarį su Kauno politechnikos instituto Žygeivių klubu ėjom j žygį nuo Viešvilės Tauragės giriomis. Sutartą dieną išėjome prie Rambyno kalno, kur turėjo vykti Vydūno minėjimas. Nemunu atplaukė vilniečiai.

    Šventė prasidėjo - degė laužai, kažkas kalbas sakė, po to „baisingai" šoko, ratelius ėjo. Ir, atmenu, patekau ratelin, kuriame tokia ilgaplaukė mergina ypač reiškėsi traukdama: „Nusipirksiu juodą suknią su raudonais guzikais". Tai buvo pirma mano išgirsta Veronikos daina...

    Ten buvo ir senasis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Stovi jis su ašarom akyse, žiūri j tą šėlsmą ir sako: „Kol yra Lietuvoje lokio jaunimo, Lietuva nepražus." Stovėjau šalia ir labai gerai atsimenu tą jo frazę.

     Ką žinojote apie 1968-ųjų Čekoslovakijos įvykius, kaip įie paveikė to meto gyvenimą?

     Iš jaunystės atminty ryškiai išliko keli lūžiniai pasaulio ir Lietuvos istorijos momentai, tapę ir mano asmeninės istorijos dalimi: 1964-ųjų Brežnevo perversmas ¡r Chruščiovo atšilimo pabaiga, 1968-ųjų Čekoslovakijos puolimas ir 1972-ųjų R. Kalantos auka. Po šių lūžių sekę įvykiai nulėmė mano ir daugelio kitų mūsų kartos žmonių tolesnį gyvenimą.

     1968 melais grįždami iš Tian Šanio važiavome per Kizyl Kūmų dykumą - nešioja traukinyje kažkokį laikraštį. Žiūrim - tankai, rusai ima Prahą... Mums net plaukai pasišiaušė. Mes visi uniformuoti - trumpom kelnėm (nuo kurių rusai lais laikais šiurpo - buvo matę lik filmuose), marškiniai su juodomis apykaklėmis, kariškais diržais susijuosę, su Lietuvos kariuomenės pošalmiais - Kirgizijoj klausdavo, ar mes - ne amerikiečių kariai. Aplinkui visi į mus pradėjo įtariai žvairuoti. Visi rusai tuo metu buvo šventai įsitikinę - puola Vakarai, Sovietai vaduoja: dar kelios valandos ir, anot jų, Vokietija būtų užėmusi Čekoslovakiją.

     Stengėmės su jais neįsivelti į diskusijas. Galvojom, ar iki Maskvos nusikrapštysim. Vis dėlto kažkaip atvažiavom ir iki Lietuvos, žiūrim - nieko baisaus, lik dalį šaukiamojo amžiaus vyrų mobilizuoja, veža.

     Bet 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje atsiliepė žiauriu kultūriniu smūgiu Lietuvoje.

     Reakcija aiškiai matėsi - Kaune uždarė kultūristų klubą, uždraudė pramoginius šokius, išvaikė M. Tenisono pantomimos trupę, ir „Nemuno" žurnalas gavo per galvą...

     Prie įvažiavimų ¡ miestus stovėję skydai su miestų herbais buvo nuimti. Tik pradėjusi atsigauti tautinė ir istorinė simbolika buvo kruopščiai iš visur pašalinta. Rinkau tuo metu degtukų dėžučių etiketes - kaip lik leido seriją su Lietuvos miestų herbais - ir juos uždraudė.

     Iki to meto Kaune buvo juntamas tam tikras kultūrinio gyvenimo išlaisvėjimas. Būrėsi įvairūs klubai, vyko diskusijos, meno vakarai. Mes gaudavome visokių (tiesa, tik „socialistinio" lagerio, bet linksmesnių barakų) laikraščių, skaitydavom lenkiškai, daug kas buvo pramokę ir čekiškai... Po 1968 metų - viskas uždaroma.

     Ko gero tuo metu Kaunas kaip savitas, originalus miestas, turintis veidą ir dvasią, pradėjo „mirti". Po kokių 5 melų jis jau grimzdo į letargą. 1987 - 1990 buvo prabudęs, bandė kažką pasakyti ir jau nepriklausomoje Lietuvoje įpuolė į gilią komą. Matyt, išsėmė visus resursus.

    Po Čekoslovakijos pralaimėjimo supratome, kad ir kraštotyros veiklai, ir žygeiviavimui ateina juodi laikai.

    Bet kaip ir vėlesniais Sąjūdžio laikais, tuomet toje atviresnėje konfrontacijoje buvo ir žaismingos bravūros elementų. Kagėbistai jau nebestebėjo iš už kampo, bet "ėjo į kontaktą" - artimą kovą, kaip bokse.

    Nors visas kultūrinis gyvenimas buvo gniaužiamas, bet mes nesustojome, nes nebuvome su valdiškais namais kuo nors susijusi struktūra. Be vieno ar kito pakvietimo į „pokalbius" su KGB, nebuvo mus kuo ir paveikti.

     Todėl buvo gąsdinami kaimo mokyklų direktoriai, įsileidę mus pernakvoti, kultūros namų vadovai, leidę pakoncertuoti vietos žmonėms. Einančius lėtai sekdavo kokia žalia mašinėlė, iš kurios fotografuodavo.

      Aišku, ir tarp mūsų buvo provokatorių, agentų, kurių skundų medžiaga kaupėsi mūsų aplankuose, o kagėbistai kantriai laukė progos, kada galės sukurpti bylą... Bet 1969-1971 metais mes juos dar ignoravome ir palyginti laisvai vaikštinėjome po Lietuvą...

     Žygiai vyko ir net vis intensyviau, nes ir mes augom. Sunku dabar pasakyti, kiek mūsų, kagėbistų žodžiais tariant, „ideologų" ¡r „vadų", buvo - „desėtkas" kitas - nevardinsiu pavardėmis, kad kas nebūtų praleistas, bet pakalbėjome, padiskutavome su tūkstančiais žmonių. Ir pasirodėme žmonėms visame krašte. Tiesa, kaimuose dažnai klausdavo, kiek mums už dieną tokio sunkaus darbo moka (matyt, užuojautą sukeldavo mūsų išsipūtę kuprinės).

     Mes planavome plėsti tautinį judėjimą Sovietų Sąjungoje, ypač palaikyti ryšius su estais, latviais, domėtis jų kultūromis ir sudomint! savąja. Susitikdavome Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.

     Bene 1969 pavasarį dar su ledais surengėme bendrą žygį - plaukėme latvių jūrinėmis valtimis ištvinusią Venta nuo Kuršėnų iki Ventspilio. Buvo didžiulė flotilė, gal per 100 žygeivių.

    Jei gerai prisimenu, 1972 metų pavasarį vieną paskutinių stambių žvgeiviškų susitikimų: su latviais buvom surengę „ant sienos" - kur Vadakstis įteka į Ventą, bet jau buvom labai sekami, kur tik du pradeda šnekėtis, tuoj atsiranda trečias. Kai mane tardė, supratau, kad įie tiksliai žinojo, su kuo ir ką mes kalbėjom...

    Baigęs KPI, į žygius vaikščiojau tik kaip dalyvis, o ne kaip vadas. Eidavau ten susitikti su reikiamais žmonėmis. Likusi laiką atėmė mūsų su Šarūnu Žukausku kuriama organizacija.

    Žygeiviškas laikotarpis, prasidėjęs 1967-aisiais man baigėsi suėmimu 1973-aisiais. Kai, grįžęs iš lagerio, nuėjau į žygį, pamačiau, kad ten visiškai kiti žmonės.

    Dar kartą grįžkime prie 1972 m. įvykių, kurie pagreitino ir jūsų bylos atsiradimą...

    Po Romo Kalantos susideginimo Šarūnui ir kitiems mūsiškiams pasakiau - niekur nesikiškit. Neikit į miestą, nesileiskit į centrą, nesirodykit, kad jūsų nebūtų nuotraukose. Taigi mes nesivėlėme į tuos įvykius.

     Atsimenu, darbe viena rusė piktinosi: „Tie nacionalistai, šiokie, anokie, ko jie čia vaikšto, mušti juos visus reikia." Kitą dieną ateina: „Milicija šiokia, milicija tokia..." Klausiu, kas atsitiko. Ji su vyru buvo nuėjusi į „Laisvės" kino teatrą, bet kai po seanso juos išleido, milicija palaikė juos demonstracija, Jos vyrą taip keliskart peršniojo „bananu", kad iš karto atsivertė į kitą pusę. Tais laikais milicijoje kaip tik atsirado „bananai".

    Mes viską žinojom, sekėm pasakojimus, bet patys nesikišom. Ten viskas klostėsi labai stichiškai, bet po visko saugumas gavo pylos, kad pražiopsojo ir neužbėgo įvykiams už akių. Tada jie ėmė aiškinti, kad čia viskas buvo organizuota buržuazinių nacionalistų. Šiaip tarybiniai žmonės nepradeda maištauti, jei už jų nėra kokių organizacijų. Ir, pasirodo, kaip atpirkimo ožys buvome numatyti mes, ir metus laiko buvome sekami labai jau intensyviai.

    Tuo metu išties jau veikė bent kelios dešimtys pogrindžio organizacijų?
 
     Manau, taip. Buvo bendras pakilimas. Su katalikiškais veikėjais mes turėjome tiesiogini kontaktą. Mokyklose buvo spontaniškų kuopelių, kurios kažką platindavo, bet jei jos nebuvo pagautos, tai ¡r liko nežinomos. Toks amžinas istorijos paradoksas, žinome lik tuos, kuriems nepasiseka, kuriuos pagauna.

    Galiu papasakoti tokį epizodą - po suėmimo kelis mėnesius mane patardę, jie jau geruoju kalbina (tokia buvo jų taktika - tai pagąsdina, tai geruoju): „Ar galėtum nustatyti pagal stilių, kas rašė kilus atsišaukimus?"

    Kai truputėlį „pasilaužęs" sutikau, jie atnešė du stalčiukus nufotografuotų ir sumažintų kortelių - visą dieną skaičiau. Tai įsivaizduojate, kiek buvo visokių moksleiviškų ir kitokių organizacijų?

    Kagėbistas visą dieną sėdėjo ir varvino seilę, po to klausia: „Ar radai ką nors pažįstama". Sakau: „Nė vieno...". Metus pasėdėjus rūsyje, toks pasiskaitymas buvo didžiulė pramoga ir žinia, kad yra dar daug nemiegančių žmonių.

    Akivaizdu, kad labai sąmoningai rinkotės tokį gyvenimo kelią. Ar jūsų namuose buvo kalbama apie Lietuvos laisvės bylą? Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą?

    Aš gimiau 1948-aisiais, tai visas prieškarinis pasaulis dar buvo arti. Augau Žaliakalnyje, ten dar buvo jaukūs prieškariniai namai su „toršerais". Žiemą, atsimenu, gražiai nukasti takai ir tokios šiltos šviesos už užuolaidų...

    Ir visur dar buvo prieškarinių knygų, senų vadovėlių - geografijos, istorijos, kur jau ką pagaudavau, tai skaitydavau. Dar buvo tėvo patefonas, plokštelių kalnai. Klausiau vokiškos, austriškos muzikos - tebeskamba ausyse, buvo visos lietuviškos plokštelės - nuo Šabaniausko iki Kipro Petrausko. Sudrožiau jas visas.

    Pasaulis dar buvo kitoks. Pastebėjau, jog labai ryški takoskyra tarp žmonių, gimusių iki 1960 metų ¡r po 1960.

    Po 1960 metų gimusiųjų tėvai jau auklėjosi po karo. O mūsų tėvai buvo dar iš ano laiko atėję, ir visos šnekos dar buvo apie tai...

    Aš nelankiau vaikų darželio, nebuvau pionierius, per kiauras naktis po antklode su žibintuvėliu skaičiau knygas... Užaugau su Kalėdų Seneliu, mūsų namuose niekada nebuvo Senio Šalčio. Ir mano vaikai nėjo į darželį, ant eglutės visada kaboįo Gedimino pilis su trispalve. Ant vaikų kišenių buvo išsiuvinėti Gedimino stulpai. Žmonės net žiūrėti nedrįsdavo, akis suko...

    Mano atsiminimai prasideda gal nuo 1955 metų. Kai buvau pirmokas, tėvai buvo pasistatę namą, tai viename kambarėlyje mes gyvenome, o kitą nuomojo keletas įdomių studentų. Vienas visą laiką grojo smuiku, o kitas vaikščiodavo į žygius, į kalnus ¡r fotografavo. Buvo ir jų bibliotekėlė.

   Tie studentai buvo iš prieškario inteligentų šeimų, vienas net rašomąją mašinėle turėjo - kai jie išeidavo, aš spausdindavau tekstus iš F. Nietzshe's „Taip kalbėjo Zarathustra", man jie buvo tokie paslaptingi. Iki šiol atsimenu frazę „taip pasakė Zaratustra ir sulapsėjo blakstienomis"...

    Pas mus gyveno ne tik studentai, bet ir vienuolės...

    Susidurdavo tokie, rodos, visai nesuderinami dalykai. Tai buvo labai malonios geros merginos, per Kalėdas kepdavo paplotėlius - kalėdaičius.

    Aš žinojau, kad egzistuoja pogrindiniai vienuolynai, Višinskio gatvėj gyveno to vienuolyno vyresnioji, dabartinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Dalios Kuodytės teta.

    Mano tėvas buvo nuosaikus „cicilikas". Į bažnyčią beveik nevaikščiojo, gal tik senatvėje dažniau nueidavo su pažįstamais pabendrauti. Kunigų jis nemėgo - su Dievu bendravo be tarpininkų. Per dantį patraukdavo ir tas merginas. Mama ¡ bažnyčią vaikščiojo ir mane su seserimi vesdavosi, o prieš tikėjimą tėvas niekada nėra žodžio pasakęs.

    Pagal tėvą esu linkuvis, iš Linkuvos parapijos. Ne taip seniai sužinojau, kad mano jūžintiškė močiutė iš mamos pusės - senelyte vadindavom - ir nuo gyvačių užkalbėt mokėdavo, ir žmonės pas ją patarimo ateidavo.

    Senelis garsėjo kaime kaip keistuolis - toks apsiskaitėlis, fantazuotojas, mėgo papolitikuot, bet prie ūkio darbų mažai tinkamas. Viską tvarkė močiutė. Nors senelis buvo vienintelis vaikas ¡r turėjo paveldėti ūkį, bei prosenelė mirdama palikimą atidavė marčiai. Senelis visą gyvenimą buvo įsižeidęs. Tai tokios istorijos.

    Atsimenu, važiuodavom pas dėdę (jis mirė 1961 m.) į Škaplierines. Susirinkdavo visa giminė ir švęsdavo tris ar keturias dienas. Visiškai kiyas bendravimas buvo. Gerdavo tik alų - be monopolinės degtinės. Tris dienas visi geria, ¡r nė vieno girto. Dėdė vaikščiodavo visą laiką su keliais ąsočiais, prisikabinęs porą puodelių, gražiai prieina: „Brol, brol..." jei kas jau palinkęs, tai įpila iš vieno, jeigu pamato, kad kažkas nosis sukišę per daug karštai aiškinasi, pila iš kito ąsočio. Ką reik - numalšina, ką reikia - pakelia. Pasėdi visi už stalo, padainuoja, pakalba, po poros
valandų pakyla, išeina visi į lauką - sodyba didelė, daržinės plūkto molio... Tai atsimenu labai gerai.

    Užlipęs pas dėdę į palėpę dar rasdavau šautuvų ir knygų... Pas kitą dėdę buvo „Brockhauso" enciklopedija. Kai 1959 m. dėdės šeima išvažiavo, parsivežiau 6 tomus ant rogučių namo - mėgdavau skaitinėti gotišką raštą. Atsimenu ¡r pasakojimus apie partizanus, bet jų pačių nebeprisimenu, nors pasakoja, kad buvo ne kart užėję ir man esant.

    Kalbėtis apie tai buvo įprasta - nežiūrėdavo, kad vaikai klausosi?

    Aš esu iš netradicinės šeimos... Mano tėvas kariavo sovietinėje 16-joje divizijoje. Jis 1941 metais dirbo Susisiekimo ministerijos Plentų valdyboje ir su tokiu mersedesu buvo komandiruotas j Vilnių. Tą birželio 22-osios sekmadienį j Kauną negrįžo, su kažkokiomis panelėmis nuvažiavo į Trakus pasiirstyti valtimis. Sako, matau - skrenda lėktuvai ir bumbsi ant Vilniaus. Grįžo, žiūri - jo mašina prisodinta enkavedistų žmonų. Šautuvą į nugarą: „Sėsk ir važiuok!" Taip ir išvažiavo... Matė, kaip Minską bombardavo, Smolenską... Taip jis atsidūrė Rusijoje, tiksliau - Čiuvašijos miškuose, o kad nenumirtų iš bado, išėjo į kariuomenę.

    1942 metais prie Gorkio, prie Volgos įkūrė tą 16-ąją diviziją. Taip jis iki Kuršo ir atėjo.

    Neprisipažino, kad buvo ryšininkų puskarininkis, tai jį nukreipė j autokuopą. Du kartus jo automobilis sprogo ant minos, iš viso tris kartus buvo sprogimų kontūzytas. Vėliau vežiojo visokius divizijos vadus.

    Čia visi jį buvo palaidoję - manė, kad nušovė pirmą karo dieną. 1944 metais jis Kurše pasiėmė kažkokį trofėjinį motociklą, pasiprašė laisvos dienos ¡r atlėkė pas gimines į savo parapiją pasirodyti...

    Mano tėvas po karo vežiojo M. Šumauską, pažinojo J. Paleckį, visus tuos divizijos vadus - karvelius, urbšus, motiekas.

    Jis apie visas valdžias šnekėjo atvirai.

    Tėvas buvo kilęs iš laisvųjų laukininkų - ūkininkų, jų krašte prieš Pirmąjį pasaulinį karą labai jautėsi Rygos įtaka. Ten visi turėjo polinkį i socializmą, nes kraštas labai turtingas - jeigu turi 25 hektarus, tai neik prie šimtamargių.

    Laisvieji ūkininkai XIX a. antrojoje pusėje buvo nukentėję labiau negu baudžiauninkai. Jų žemė buvo atimta, o jie patys prilyginti nuomininkams, tiktai po 1882 metų caro „ukazo" galėjo ją išsipirkti, 20 metų buvo vejami nuo žemės, bei jie tikėjo, kad savos žemės išpirkti neprivalo. Mano senelis prieš Antrąjį pasaulinį karą neišmokėtos skolos turėjo daugiau negu dviejų valsčių ūkininkai kartu sudėjus, taip juos nustekeno....

    Aš manau, kad laisvųjų laukininkų vaidmuo kuriant 1918 metų valstybę yra neįvertintas. Rusijoje mokęsi provizoriais, telegrafistais, inžinieriais, mokytojais, karo melu įgiję karininkų laipsnius ir kovinės patirties, šitie žmonės tik savo ryžtu atkūrė valstybę. Jie į savo valstybę žiūrėjo kaip į savo tėvo arba senelio ūkį. Labai gerai suvokė, kas yra paskolos, skolos... Jie buvo laisvų žmonių vaikai, ūkininkai - aš gerai matau tą kokybės skirtumą.
 
    Matau skirtumą ir tarp 1990 melų signatarų. Mes, kauniečiai, labai išsiskyrėme. Galvodamas, kodėl, supratau, kad mes - iš nuosavų namų, ne iš daugiabučių. Tai atsiliepia žmogaus psichologijai - laisvas žmogus turi namus, jaučia atsakomybę, yra arčiau žemės, arčiau normalios gyvenimo struktūros.

    Grįžkime prie septintojo—aštuntojo dešimtmečio. Kaip prisimenate to meto viešąjį gyvenimą, ar jame buvo kokių dvasinių atramų?

    Po pokario reakcijos jau buvo tam tikras politinis atlydys - žmogus, kuris gaudė informaciją, tuo metu galėjo nemažai rasti. Džiaugėmės kiekviena nauja knyga. Pasirodė filosofijos chrestomatija. Iš nežinios ištraukti senieji Lietuvos filosofai. B. Genzelio ir kitų jo kolegų šviečiamosios veiklos dėka pilnėjo mūsų lentynos.

    Lituanistų darbai pradėjo pramušinėti „geležinę uždangą", kėlė tautinį pasididžiavimą. Kalbu kaip knygius, kuris tuo metu ¡š nedidelės stipendijos susipirko beveik visą tuo metu išėjusią bei kurios srities lituanistiką. Didžiavomės, kad išleidžiama ir šis, ir tas, kai atvažiuodavo pas mus rusai, gruzinai, stebėdavosi, kad tiek visko turime.

    Mes supratome, kokia kiekvienos pasirodžiusios knygos, spektaklio kaina. Kalbininko |. Kazlausko mirtis parodė, kad nei akademinėje visuomenėje niekas negali jaustis saugus.

    Mano jaunystėje prasidėjo „Poezijos pavasariai*. Viena pažįstama dirbo S. Nėries muziejuje Palemone, tai nuo pat pradžios dalyvaudavau visuose ten vykusiuose „Poezijos pavasariuose".

    Man asmeniškai didžiulį įspūdį darė Marcelijaus Martinaičio poezija. Berods 1966 metų rinkinuką „Debesų lieptais" beveik visą mokėjau mintinai. Vėliau labai nustebino didžiulis kontrastas tarp poeto ir jo kūrybos...

    I. Strielkūnas po P. Širvio - abu tokie dainingi, grojo lietuvio „dūšios" stygomis. S. Geda tuo metu jau rašė... T. Venclova, Just. Marcinkevičius - visus tuo metu žinojom. Žinodavome visas knygas, kokias tik išleisdavo. Tiesa, „Literatūra ¡r menas" buvo vienintelis literatūrinis laikraštis. Bet buvo dar ir „Kultūros barų" žurnalas. Tuo metu eruditu būti buvo lengva. Dabar šiek tiek sunkiau.

    Buvo ir savilaidinės pogrindinės literatūros. Ir apie tai visi diskutavom. Sukrėtė Mindaugo Tomonio mirtis. Tuoį pasirodė savilaidinė jo poezijos knyga.

    Kai norėdavau pasiskaityti prieškarinės periodikos, važiuodavau su žygeiviais į Paberžę.

    Dieną patvarkydavome kapinaites, o per naktį galėjai ¡ki valios krimsti „Naujosios Romuvos" komplektus, tiesa, J. Keliuočio man užrašytą „Naujosios Romuvos" numerį per kratą išsinešė kagėbistai ir nesugrąžino.

    Tautinis judėjimas ėjo savo keliu - bet kuri lietuviška veikla reiškė ir tautinę veiklą. Pažįstami, turintys literatūrinių aspiracijų, Vilniuje, aspirantų bendrabutyje, rengė savišvietos seminarus, skaitydavo kolegoms savo kūrinėlius...

    Oficialieji kūrėjai, jau kažkur priimti spausdintis, sudarė atskirą kastą, įie prie tų „eretikų", kurie balansuoja ties kažkokia riba, nesidėdavo.

    Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, laukėme stalčiuose saugotų, rūsiuose parašytų mūsų kultūros Šedevrų. Deja, iki šiol jų taip ir neatsirado. Ar pro cenzūrą prastumtos užuominos ir buvo viskas, kam mūsų kultūros darbininkai sugebėjo anuo metu pasiryžti?

     Neseniai vienas mano giminaitis gynėsi disertaciją pogrindinės spaudos tema. Jo oponentas paklausė, kodėl darbe visiškai nenušviestas inteligentijos vaidmuo tą pogrindžio spaudą leidžiant? Tai jis sako: „Galiu tiesiai atsakyti - jokio inteligentijos vaidmens nebuvo. Inteligentija pogrindžio spaudą leidžiant nedalyvavo."

    Galbūt tarp inteligentų ir apsisukdavo tos knygelės, bei prie leidimo, spausdinimo, tekstų kūrimo niekuo neprisidėjo joks Lietuvos inteligentas.

Post scriptum.

    Savo suėmimo, tardymų, kalėjimo patirtį esate aprašęs knygoje "Truputis kito gyvenimo". Ar ši patirtis keičia žmogų?

    Grįžęs iš lagerio aš porą metų dar labai gerai atsiminiau viską - metus, pavardes, įvairius įvykius, nes dar tarsi iš inercijos toj zonoj gyvenau. Kalėjusio žmogaus labai įdomi psichologija - atrodo, kad visi laisvėje mato, kad esi kitoks... Trumpi plaukai ar dar ten kas. Iš tikrųjų
aš atpažįstu kalinius - jų kitokia oda, kitokios akys. Ilgokai atrodai kitoks, net kai išore nebeišsiskiri. Manau, kad tai visam gyvenimui. Ir kalėjusiojo požiūris į aplinką, į žmones - ilgam, o gal ¡r visam laikui. Atsiranda toks keistas jausmas, kad matai kiaurai, kaip rentgenas. Tik laikui bėgant pamiršti, kad kiti taip nemato.

    Atkreipiau dėmesį, kad tremties tekstuose žmonės aprašinėja savo kentėjimą, bei nedrįsta tų dalykų apmąstyti. Gal vengia naujo skausmo. Ar nenori kaimynuose atpažinti savo budelių. Tuo turėtų užsiimti psichologai...

    Lietuvoje - visi nukentėję, ar jie buvo čia likę, ar dalis šeimos išvežta. Buvo totaliai naikinama tauta. Net tų, kurie būtų sutikę kolaboruoti, niekas nepaklausė. Taip ir tebenykstame negydomi.

Kalbėjosi Saulė MATULEVIČIENĖ

NUORODOS

1. Vidmantas POVILIONIS
http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1
Žiūrėta 2007-12-12.

1997 m. V. Povilionis išleido prisiminimų knygą: Truputis kito gyvenimo. Punskas: Aušra, 1997, 197 p.

2. Visas atsišaukimo tekstas yra paskelbtas:
http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1

3. Lietuvos alpinizmo pradininkai G. Akstinas, F. Mieliauskas ir V. Vosylius 1959 m. žuvo kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze).

    Žuvusiųjų bendražygiai (ekspedicijoje dalyvavo ir Lietuvos alpinistai), įkopę į bevardes viršūnes Terskėj Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis), pavadino jas lietuviškais vardais - Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m).

   I960 suorganizuota ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinizmo pradininkams atminti.

From the History of ihe Regional
Studies MovemenI


   Saulė MATULEVIČIENĖ talks to Vidmantas POVILIONIS who shares his memories of the 1970s. He is a signatory of the Independence Act, a traveller and a member of the regional studies movement who was arresled in 1973 and accused of anti-Soviet agitation and propaganda, imagining the Molotov-Ribentrop Pact and multiplying and distributing underground literature. POVILIONIS was sentenced to two years in prison which he served in Mordovia's camps. On his return to Kaunas in 1975
he took small jobs and as of 1989 was one of the most active initiators of the Kaunas branch of the Sąjūdis movement.


***********************************************************

Šaltinis - http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1

     Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje.

     Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V.Povilionio įkalčiu vadinamojoje "Kraštotyrininkų" byloje.

   LIETUVI,

   JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis.

   Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje.

   Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.

   Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.

   Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta.

   Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.

   KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.

   Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Sau 2011 00:54. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Sau 2011 00:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Vidmantas Povilionis

Autobiografija Seimo svetainėje

Šaltinis - http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5388&p_k=1

                       Veikla

    1967 m. įsijungiau į Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakulteto žygeivių grupę.

Paveikslėlis

Nuotraukoje KPI EF žygeiviai 1968 metų vasarą prieš kelionę į Tian Šanį. Iš kairės sėdi: Vidmantas Povilionis, Onutė Lukoševičiūtė, Česlovas Drazdauskas, Julius Ulickas; stovi: Antanas Kovas, Juozas Dapkevičius, Artūras Balkevičius. Azijoje prie būrio prisijungė Regina Vansevičiūtė.

     Pakeliui į kalnus, Saratovo srities Černapadinės (Čiornaja Padina) kaime http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=4907 aplankėme 1963 metų sukilimo tremtinių palikuonis ir užrašėme jų pasakojimus.

Paveikslėlis


Paveikslėlis


Paveikslėlis


     1969 m. vadovavau KPI Cheminės technologijos fakulteto žygeivių grupei žygyje į šiaurės vakarų Kaukazą: Karačajų Čerkesiją, Abchaziją, Sočį.

Paveikslėlis


Paveikslėlis


Paveikslėlis


     Daugybėje žygių išvaikščiota visa Lietuva ir lietuvių etninės žemės dabartinėje Gudijoje, Mažojoje Lietuvoje, Latvijoje.

Paveikslėlis


Paveikslėlis


Paveikslėlis

      Studijų metais lankiau KPI veikusį "Oratorinio meno fakultetą", kuriame paskaitas skaitė bemaž visi to meto Lietuvos įdomiausi kultūros bei įvairiausių kitų veiklos sričių žmonės, o jų klausėsi ir karštai į diskusijas veldavosi ne mažiau aktyvi jaunuomenė. Prisimenu, kaip kartą senis Paleckis, net apsiputojęs gynėsi nuo "provokacinių" klausimų ir neišlaikęs išbėgo iš salės. Churginą iki putų privesti būdavo žymiai lengviau...

      1970 m. baigiau vienus iš pirmųjų Kaune ekskursijų vadovų kursus. Dažniausiai važinėjau po Lietuvą. Mėgau ir tolimesnes keliones į Rygą, Taliną, Karaliaučių, Lietuvos Brestą ar Petrapilį (tuomet - Leningradą). Keistai šiandien atrodo tokios "tolumos", jei pamiršti, kad mažiau nei 90 km nuo Kauno stovėjo neįveikiama (kai kam atrodė - amžinai) siena.

      1970 m. atkūrėme pogrindinę „Jaunosios Lietuvos“ sąjungą. Dauginome ir platinome spaudą, bandėme įrengti pogrindinę leidyklą. 1972 m. pradžioje Vasario-16-osios metinių proga pagaminome ir išplatinome keletą atsišaukimų. Vienas jų, mano parašytas, pagamintas ir išplatintas išliko KGB sudarytoje byloje. Jo nuotrauką matote apačioje.

Paveikslėlis

      1973 m. buvau suimtas, apkaltintas „antitarybine agitacija ir propaganda“. Virš metų kalintas ir tardytas KGB kalėjimo rūsiuose Vilniuje. Nuteistas dvejiems metams griežto režimo lagerio. Kalėjau Baraševo ir Potmos lageriuose Mordovijoje. Tuos laikus dar sovietmečiu esu aprašęs 1997 m. išleistoje lagerinių atsiminimų knygelėje „Truputis kito gyvenimo“.

Paveikslėlis

Po pirmųjų dviejų dienų tardymo KGB. 1973 metų kovo pabaiga.
Nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo.


Paveikslėlis

Po dvejų metų: 1975-jų kovo pradžioje Potmos 19-ajame lageryje, Mordovijoje

Paveikslėlis

Sąjūdžio suvažiavimo užkulisiuose 1988 m. spalio 22 d. (foto A. Kairio)

Paveikslėlis

Kalbu latvių tautos sueigoje Miško (Meža) parke 1988 m. spalio 7 d.   (foto A. Krievinio)

      Esu vienas iš Kauno Sąjūdžio steigėjų. Buvau Kauno Sąjūdžio tarybos, Sąjūdžio seimo narys, Sąjūdžio seimo Užsienio reikalų komisijos narys.

      Dalyvavau Kultūros fondo veikloje. Priklausiau „Lietuvių ir latvių“, „Žiemgalos“ draugijoms. Buvau Kauno „Vilnijos“ klubo pirmininkas ir „Tautos fondo" komisijos „Ad hoc“, skirtos paramai Rytų Lietuvai koordinuoti, narys.

Paveikslėlis

Savanorio priesaika: 1991 metų sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.

     Esu Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo ir jo redkolegijos narys.

     Nuo 2001-jų pabaigos domiuosi tik istorija ir genealogija, kas matyti ir iš šios svetainės. Priklausau neseniai įsikūrusiai Genealogų draugijai. Ypatingai traukia reikiamai neišaiškinta ir neįvertinta mūsų įvairialypės valstietijos istorija.

      Kviečiu visus laisvųjų laukininkų ir karališkųjų valstiečių palikuonis, turinčius tai įrodančius popierius, burtis į Lietuvos laisvųjų ir karališkųjų ūkininkų sąjungą  :-)  Nes į mus per amžius rėmėsi Lietuva. Todėl Lietuva be mūsų, Lietuva be ateities! :-)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 29 Sau 2020 20:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Signataras V.Povilionis: Sistema bando užmirštuolėmis dangstyti jaunimo akis


https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... nimo_akis/

2020 sausio mėn. 23 d. 06:58:27
Olava STRIKULIENĖ

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui, vėl prisimename tuos žmones, kurie, nors ir rizikavo, nepabijojo už mus pasirašyti Kovo 11-osios akto.

O kaip šį trijų dešimtmečių laikotarpį vertina pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, aktyvus sąjūdietis, signataras Vidmantas POVILIONIS? Atkūrus Nepriklausomybę, dirbęs Lietuvos konsulu Seinuose (Lenkija), o vėliau - ambasadoriumi Atėnuose (Graikija).

Kokie Lietuvos įvykiai per 30 metų atmintyje įstrigo labiausiai?

„Kasdien kas nors įstringa, kai seki, kas politikoje vyksta, - nusijuokė V.Povilionis. - Bet apibendrinant 30 metų laikotarpį, reikėtų pagalvoti. 1990 m. kovo 11-ąją to laiko nuotraukose mus visą laiką rodo labai besidžiaugiančius. Džiaugiausi Nepriklausomybe, nes visą laiką labai nuosekliai į tai ėjau kaip pasipriešinimo dalyvis. Tikėjau ja.

Manau, kad Aukščiausiosios Tarybos paleidimas 1992 metais buvo lūžinis įvykis, nes po jo į Seimą susirinko žmonės, kurie negalvojo apie Lietuvos valstybę plačiai, bet ėjo vis siauresniu koridoriumi į ateitį. Įvyko senojo režimo restauracija ir matėme valdžioje tuos pačius veidus iš Komunistų partijos Centro komiteto. Tik jie dabar mus protina apie Europą. Kuriamos ne partijos, bet jų imitacijos, kur kapitalistai kovoja už darbo žmonių teises. Nežinau, kodėl žmonės eina į tas partijas. Gal eina tiesiogiai pasigerinti savo asmeninius gyvenimus. Buvo Lietuvoje ir valstybininkų, kurie veikė prieš valstybę.

Ne tokį kelią buvome Lietuvai numatę, ne taip galvojome, bet buvome labai greitai eliminuoti. Buvome už tautinės valstybės atgaivinimą, tačiau atėjo karta, kuri nežino Lietuvos istorijos, neprisirišusi ne tik prie etnografinių, bet ir politinių Lietuvos tradicijų.

Aš sovietiniais laikais buvau teisiamas už tai, kad bandžiau organizuoti pasipriešinimą, atgaivindamas tautinę atmintį. Maniau, kad reikia platinti knygas apie Lietuvos istoriją, kas buvo pasiekta Lietuvos valstybėje prieškariu, platinti informaciją apie Molotovo-Ribentropo paktą. Dėl to iš dalies ir išsaugojome tautinę atmintį.

Kai įvardijame signatarus, kai kas mano, kad mes visi buvome vienodi. Vienodai įsivaizdavome Lietuvos ateitį. Tačiau iš tiesų mes išlikome labai įvairūs.

Aš manau, kad Signatarų klubas gali suorganizuoti ekskursiją į gamtą, Naujųjų metų sutikimą, bet negali viešinti politinių pareiškimų, nes tai sambūris ne politiniu pagrindu.

Daug kas manė ir iki šiol mano, kad buvo galima labai lengvai uždaryti duris ir išeiti iš Sovietų Sąjungos, neatsiskaičius nei su sąžine, nei su praeitimi. Deja, bet per tai išliko ir klesti senoji nomenklatūra.

Sąjūdyje buvo naivių žmonių, kurie „lyg netyčia buvo nukritę iš medžio į politiką“, bet buvo ir specialiai paskirtų bandai varinėti, rodyti jai kryptį. Vis dar yra žmonių, tikinčių, jog ateis geras vadas ir tapsime laimingi. Pridės 30 eurų prie algos ar vaiko pinigų - ir būsime laimingi. Taip ir blaškomės, laukdami „išganytojo“.

1988 m. mes, Kauno sąjūdiečiai, diskutuodavome, ar Maskva suteiks mums Suomijos lygio nepriklausomybę, ar tapsime satelitine „liaudies demokratine“. Kaip Vengrija ar Čekoslovakija.

Budapešte ar Prahoje valdžioje visada vietiniams už nugaros žmogus iš Maskvos sėdėdavo, o pas mus ir šiandien neaišku, kas ir nuo ko, bet sėdi. Turime puikią valstybės imitaciją. Valstybė blizga, graži, imituojama puikiai.

Pradėjome vaidinti laisvus Vakarus, nors nepadarėme tų darbų, kuriuos Vakarai buvo nuveikę per visą tą laiką nuo karo pabaigos. Sudaryta iliuzija, kad mes laisvi, nes galime tris kartus per metus važiuoti į užsienį atostogauti. Nors kai kurie gal neturi tiek pinigų atostogoms. Lietuvoje materialiai ne taip ir blogai gyvename. Lietuvoje labai blogai gyvename dvasiškai.

Lietuvos „politikams“ ir „intelektualams“ tylint, nebuvo suprasta, kad judėjimo laisvė kai kam reikalinga darbo jėgai stumdyti po pasaulį, mus ir mūsų ateitį, jaunimą išvaryti iš namų ir pakeisti mus svetimaisiais. Valstybė vis labiau nyksta, dalis jos įstatymų - pilietybės, lietuvių kalbos - sabotuojami. Švietimas sužlugdytas, nes neturi aiškių tikslų ir uždavinių.

Valstybės požymių lieka vis mažiau. Tai nėra lietuvių Tautos valstybė.

Politikai mus vadina mielais Lietuvos žmonėmis, vienas prezidentas pavadino mus „mielais gyventojais“. Bet Lietuvos gyventojas - kaip nuomininkas. Vieną dieną - čia, o kitą dieną - jau kitur. O mes esame lietuviai, kurie sukūrė Lietuvą. Mums, lietuviams, mūsų vaikams, vaikaičiams būtent čia skirta gyventi. Turime iš esmės kitaip žiūrėti į savo valstybę.

Nebuvo jokio referendumo dėl okupantų kolaborantų, šnipų ir KGB agentūros įslaptinimo. Aiškinantys, kad valstybė yra tam įsipareigojusi meluoja, painiojasi ir kliūva už savo pačių liežuvių. Įslaptintieji yra valdomi. Jie ėjo į KGB ne iš idėjos. Norėjo būti kietesni, vertingesni už kitus lietuvius. Lietuvoje idėjinių nėra. Lageryje sutikau idėjinių rusų, kitų tautybių, bet Lietuvoje idėjinių lietuvių sovietiniais laikais nebuvo. Tai apsimetėlių kultūra. Dabar jie puikiausiai atstovauja Lietuvai.

Jiems pasisekė ir todėl, kad Vakarai, paniškai bijodami tautinių valstybių atgimimo (dabar matome, kad to nebuvo jų būsimosios Europos planuose), o iš Rytų dar gąsdinami Balkanų scenarijais, mūsų partneriais (ir daugumoje mūsų posovietinių kaimynų) pasirinko, jų supratimu, valdyti patyrusius kadrus.

Lietuvoje tiems kadrams, kurie ir tada „dirbo Lietuvai“, pasisekė geriausiai: šeimininkai pasistengė, kad KGB bendradarbiai ir dar trys jų kartos būtų apsaugotos. Už tai gavo normaliose šalyse įstatymais neleidžiamų paslaugų. Šiuo metu visi tie žmonės, jų palikuonys daro įtaką visuomenės nuomonei ir kvailina žmones.

Laikas gimdo vis naujas problemas. Kadaise mes pogrindyje bandėme išsaugoti atmintį apie anų laikų laisvąją Lietuvą. Dabar užaugo karta, kuriai kone iš pogrindžio reikia aiškinti apie mūsų per 30 metų nueitą kelią, nes sistema bando mėlynomis užmirštuolėmis dangstyti jų akis ir vesti klystkeliais. Visos viltys į tą jaunimą, kuris lieka Tėvynėje, vadovaujasi savo akimis, savo mintimis, tėvų patirtimi ir protėvių išmintimi. Ne mes esame valstybės nuosavybė, valstybė yra daugiaamžis mūsų, lietuvių, kūrinys ir nuosavybė. Mes sukūrėme, kuriame ir turime Lietuvą.“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 18 Vas 2020 01:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27008
Miestas: Ignalina
Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė
Neformalių sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra


The server administrator jogile.ulinskaite@tspmi.vu.lt

V96 Vidmantas Povilionis

http://www.visuomenesovietmeciu.tspmi.v ... ovilionis/

2019-01-05 Zilvinas

Pasakoja apie Kauno Sąjūdžio grupę, grupės darbo organizavimą ir jos narius, Algirdo Kaušpėdo vaidmenį. Pasakoja apie vaikystę Kaune, giminės tradicijas ir ryšį su prieškario laikotarpiu. Pasakoja, kaip įkūrė pogrindinę organizaciją, leido pogrindinę spaudą. Dėl tokios veiklos buvo sulaikytas ir kalėjo Mordovijos lageryje. Bendravo su folkloro judėjimo žmonėmis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, dalyvavo žygeivių judėjime, Knygų bičiulių draugijoje, Lietuvos kultūros fondo veikloje. Pasakoja, apie ratelį, kuris rinkdavosi Rumšiškėse Liaudies buities muziejuje. Bendravo su Povilo Butkevičiaus rateliu. Namie turėjo arbatos klubą, kur rinkdavosi daug skirtingų žmonių, sąjūdiečiai.

Interviu minimi asmenys: Povilas Butkevičius, Algirdas Patackas, Tadas Šidiškis, Aringas Gorodeckis, Algirdas Kaušpėdas, Jūratė Eitminavičiūtė, Zita Vanagaitė

Tyrimas: Sąjūdžio fenomenas.
Interviu vieta: Vilnius. Interviu data: 2010 m. balandis 26 d. Audio: yra Transkripcija: yra Sutikimas: yra

etnokultūrinis sąjūdis, Kaunas, pogrindis ir savilaida, Sąjūdis „Antis“, „Ąžuolas“, „Rumšiškių seminaras“, Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, KGB, ryšiai su kitomis šalimis, žygeiviai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 7 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007