Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896
|
Ernesto Che Guevara. „Laiškas trims žemynams“
Šaltinis: http://www.marksistai.lt/skaityti/ernes ... s-zemynams
Trumpas pristatymas:
Ernestas Che Guevara – žmogus, kurio turbūt niekam nereikia pristatyti. 1967 metais parašytas „Laiškas trims žemynams“ – tai istorinis šio revoliucionieriaus straipsnis. Nepaisant to, jog jis parašytas su nemažu fanatizmu ir klaidingu tuometinių kompartijų valdytų valstybių laikymu socialistinėmis, „laiškas“ yra labai svarbus visam pasauliniam kairiajam judėjimui, tačiau jį skaitant nereiktų užmiršti atsižvelgti į tuometinę pasaulinę situaciją (tada bus lengviau suprasti ir patį Ernestą Guevarą). „Laiške“ Guevara trumpai aptaria Korėjos karą ir plačiau Vietnamo karą, trumpai apžvelgia tuometinę Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos padėtį. Che paskelbė Jungtines Valstijas žmonijos priešu ir kaltina imperializmu bei pateikia savo planą, kaip su juo susidoroti. Ypač svarbu tai, jog „laiške“ yra plėtojama pasaulinės revoliucijos idėja. - Marksistai.lt
-------------------------------------------------------------------------------
Laiškas trims žemynams [1]
Po paskutiniojo pasaulinio karo pabaigos jau praėjo 21-ieri metai; šiam įvykiui, kuris baigėsi Japonijos sutriuškinimu, dabar skirta daug publikacijų įvairiomis kalbomis. Daugelyje į dvi stovyklas padalinto pasaulio regionų tvyro akivaizdi optimistinė atmosfera.
21 metai be naujo pasaulinio karo, esant aštrios konfrontacijos, karinių konfliktų ir staigių permainų situacijai, yra labai ilgas laikotarpis. Tačiau netgi specialiai neanalizuodami prie kokių rezultatų praktikoje atvedė ši taika (skurdas, degradacija, vis didėjančių pasaulio regionų išnaudojimas), už kurią mes visada esame pasirengę kovoti, reikėtų suprasti, ar tai yra realybė.
Šiais užrašais nėra siekiama nei smulkiai aprašyti po Japonijos kapituliacijos įvykusius įvairius vietinio pobūdžio konfliktus, nei smulkiai atpasakoti gausius ir dažnėjančius civilių kivirčus, kurie įvyko šiais tariamos taikos metais. Kad suprastume visą tvyraujančio optimizmo nepagrįstumą, mums užtenka paminėti karus Korėjoje ir Vietname.
Korėjoje po kelių žiaurių kovos mėnesių šiaurinė šalies dalis buvo žiauriausiai niokojama. Niokojimas, žinomas modernaus karo istorijoje: suvarpyta bombomis, ji liko be gamyklų, mokyklų ar ligoninių ir be pastogės liko dešimtys milijonų žmonių.
Po sukompromituota Jungtinių Tautų vėliava šiame kare dalyvavo dešimtys šalių, vadovaujamos JAV. Į karines operacijas buvo įtrauktas milžiniškas JAV karių kiekis, o JAV mobilizuodamos Pietų Korėjos gyventojus, juos pavertė patrankų mėsa.
Kitoje pusėje – Korėjos liaudies armija ir Kinijos Liaudies Respublikos savanoriai gavo iš TSRS ginklų, šaudmenų ir karinių patarėjų . JAV išbandė visas masinio naikinimo ginklų rūšis, išskyrus termobranduolinį; bandė ir bakteriologinį, ir cheminį (nors ir ribotu mastu).
Vietname patriotinės pajėgos beveik visą laiką kariavo prieš tris imperialistines valstybes: Japoniją, kuri beveik visiškai sužlugo po Hirosimos ir Nagasakio subombardavimų; Prancūziją, kuri atgavo savo Indokinijos kolonijas ir netesėjo pažadų, duotų sunkesniais šaliai laikais; ir galiausiai prieš JAV.
Kiekviename žemyne vyko vietiniai susirėmimai. Mūsų Amerikoje ilgą laiką vyko tik kariniai maištai ir bandymai pradėti išsivaduojamąją kovą iki tol, kol Kubos revoliucija perspėjo, koks svarbus yra šis regionas. Šis veiksmas užrūstino imperialistus ir galiausiai Kuba buvo priversta ginti savo pakrantes – Playa Giron‘e ir paskui vėl Spalio krizės metu. [2]
Pastarasis incidentas vos neišprovokavo karo su nenuspėjamomis pasekmėmis, nes dėl Kubos galėjo kilti konfliktas tarp TSRS ir JAV.
Tačiau neabejotina, kad dabar visi prieštaravimai daugiausiai pasireiškia Indokinijos pusiasalyje ir gretimose teritorijose. Laosas ir Vietnamas yra draskomi pilietinių karų, bet padėtis pasikeitė, kai į kovą visa savo galybe įsitraukė JAV imperializmas. Taigi, šios zonos virto bet kada galinčiu sprogti pavojingu detonatoriumi.
Aštriausiai pasireiškė susirėmimas Vietname. Mes neketiname rašyti šio karo istorijos. Mes tiesiog atkreipsime dėmesį į kai kuriuos svarbius įvykius.
1954 metais, po Dien–Bien–Phu mūšio * pralaimėjimo, Ženevoje buvo pasirašytas susitarimas, pagal kuri šalis buvo padalinta į dvi zonas. Rinkimai turėjo įvykti po 18 mėnesių. Per rinkimus būtų nustatyta, kas turėtų valdyti Vietnamą ir kaip šalis turėtų būti suvienyta. JAV nepasirašė šio dokumento ir pradėjo manevruoti, siekdamos pakeisti Prancūzijos marionetę – imperatorių Bao Dai sau lojalesniu žmogumi. Tai buvo Ngo–Din–Diem **, kurio tragiška žūtis (imperializmas suspaudė jį kaip citriną) puikiai žinoma visiems. [3]
* Dien–Bien–Phu mūšis – 1954 m. kovo 13 d. – gegužės 7 d. tarp Prancūzijos ir Vietmino pajėgų vykęs mūšis, pasibaigęs Vietmino pergale ir karo su Prancūzija pabaiga. – Marksistai.lt
** Ngo–Din–Diem – pirmasis Pietų Vietnamo prezidentas. – Marksistai.lt
Praėjus keliems mėnesiams po Ženevos susitarimo, optimizmas vėl įsivyravo liaudies pajėgų stovykloje. Pietų Vietname buvo sunaikinti paskutiniai antiprancūziško pasipriešinimo būriai ir jie pradėjo laukti Ženevos sutarčių vykdymo. Tačiau patriotai greitai suprato, jog jokių rinkimų nebus – nebent JAV manys esančios pajėgios primesti savo valią rinkimuose. O JAV nepavyktų primesti savo valios netgi tokiu atveju, jeigu JAV panaudotų visus žinomus sukčiavimo būdus rinkimuose.
Nuo to laiko vėl atsinaujinusi kova Pietų Vietname vis stiprėjo ir stiprėjo. Šiuo metu JAV kariuomenė jau sudaro pusę milijono žmonių, kuomet Pietų Vietnamo marionečių pajėgos stipriai mažėja, ir, svarbiausia, kad jos visiškai praranda kovingumą.
Beveik prieš 2 metus JAV pradėjo sistematiškai bombarduoti Vietnamo Demokratinę Respubliką, dar kartą mėgindamos įveikti Pietų agresiją ir jėga priversti sėsti prie derybų stalo. Iš pradžių bombardavimai buvo daugiau ar mažiau izoliuoti ir pateisinami tariamomis Šiaurės Vietnamo provokacijomis. Vėliau, kai bombardavimai suintensyvėjo ir tapo reguliarūs, jie tapo viena gigantiška ataka, diena po dienos vykdoma JAV oro pajėgų, turint tikslą sunaikinti visus civilizacijos pėdsakus Šiaurės Vietname. Tai yra liūdnai pagarsėjęs „eskalacijos“ epizodas.
Jankių pasaulio planai buvo įvykdyti labai dideliu mastu, nepaisant nepalaužiamos vietnamiečių priešlėktuvinės artilerijos gynybos, daugybės numuštų lėktuvų (virš 1700) ir socialistinių valstybių karinės paramos.
Karti tiesa, bet Vietnamas yra šalis, kuri tapo viso pasaulio žmonių, netekusių vilčių ir lūkesčių, simboliu. Šalis liko viena tragiškoje padėtyje. Ši šalis turi kentėti žiaurias JAV atakas beveik negalėdama suduoti jokių atsakomųjų veiksmų pietuose ir tik turėdama šiokią tokią gynybą šiaurėje. Tačiau ji kovoja visada viena.
Viso pasaulio progresyvių jėgų solidarumas su Vietnamo liaudimi panašus į plebėjų meilikavimą gladiatoriams Romos arenoje. Agresijos aukoms reikia ne sėkmės linkėti, o galimybės spręsti savo likimą; kartu su jais kovoti iki pergalės arba mirti.
Kai analizuojame Vietnamo vienumo priežastis, mes esame apimti skausmo: tiek analogiškas atrodo žmonijos požiūris į tai, kas vyksta.
JAV imperializmas yra kaltas dėl agresijos sukėlimo. Imperializmo nusikaltimai yra milžiniški ir jie yra žinomi visam pasauliui. Tačiau visa tai jau mes žinome, ponai! Bet atsakingi yra visi tie, kurie lemiamu metu susvyravo ir nepaskelbė Vietnamo neliečiama socializmo teritorija. Suprantama, tokia taktika galėtų sukelti pasaulinio masto karą, tačiau su tokia taktika skaitytųsi ir amerikiečių imperializmas. Kalti taip pat ir tie, kurie remia šį grobikišką karą, kuris kilo prieš kurį laiką dėl dviejų galingiausių socialistinės stovyklos valstybių. [4]
Ieškodami sąžiningiausio atsakymo, mes turime paklausti savęs: Vietnamas izoliuotas ar ne? Ar tai neužtikrina pavojingos pusiausvyros tarp dviejų nesutariančių valstybių?
Kokia didi tauta! Koks tvirtumas ir drąsa! Ir štai koks yra šios kovos pavyzdys visam pasauliui!
Praėjus kuriam laikui mums bus aišku, ar prezidentas Džonsonas kada nors iš tikrųjų ruošėsi įgyvendinti šias reformas, palengvinančias paprastos liaudies gyvenimą, kad sumažintų klasinius prieštaravimus, vis dažniau kylančius su triuškinančia jėga. Bet jau dabar akivaizdu, kad reformos, paskelbtos su pompastišku „Didžiosios visuomenės“ [5] pavadinimu, nutekėjo į Vietnamo nuotekų kanalą.
Didžiausia imperialistinė valstybė suprato, kad ji pradeda menkėti kovodama prieš skurdžią ir atsilikusią šalį ir jog jos karinės išlaidos naikina jos stebuklingą ekonomiką. Žudynės jau nebėra pelningas verslas monopolijai. O juk viską, ką turi pasaulį stebinantys Vietnamo kariai, tai yra tik gynybiniai ginklai (ir jų jie turi nepakankamai), taip pat jaučia meilę tėvynei bei iškirtinę drąsa. Imperializmas įklimpo Vietname ir negali rasti išeities iš susiklosčiusios padėties, todėl beviltiškai ieško to, kas jam galėtų padėti išsikapstyti iš šios kupinos pavojų situacijos. Tačiau „keturi punktai“, pasiūlyti Šiaurės ir „penki punktai“, pasiūlyti Pietų [6], degina jį ir pasipriešinimas dėl to vis gilėja.
Įvykiai rodo, kad ta trapi taika, kuri taika vadinama vien tik dėl to, kad globali konfrontacija dar nesukėlė tiesioginio karinio susidūrimo tarp dviejų stovyklų. Šiandien kyla pavojus būti sugriautam kokiais nors veiksmais, kurie būtų negrįžtami ir nepriimtini kitai šaliai dėl amerikiečių. Ir mes, šio pasaulio užguitieji, kokią poziciją turime užimti? Trijų kontinentų tautos stebi Vietnamo įvykius ir mokosi iš šių įvykių. Jei imperialistai šantažuoja žmoniją grasindami karu, tai teisinga būtų, jei atsakytume, jog mes šio karo nebijome. Bendra tautų taktika turi būti pastovūs ir ryžtingi išpuoliai prieš imperialistus visur, kur tik pastebima konfrontacija.
Kokį uždavinį mes turim išspręsti ten, kur niekinga, sunkiai pernešama „taika“ dar nesulaužyta? Išsivadavimas bet kokia kaina.
Šiandien pasaulio įvaizdis išsiskiria savo margumu. Tokio uždavinio, kaip išsivadavimo, turėtų siekti net ir pakankamai išsivysčiusios Europos šalys, kurios jaučia kapitalizmo prieštaravimus, tačiau jos yra perneleyg silpnos, kad vykdytų atvirą imperialistinę politiką arba bent eitų šiuo keliu. Artimiausiu metu šių šalių prieštaravimai pasieks kritinę ribą [7], bet iškylančios priešais šias šalis problemos (vėliau ir šių problemų sprendimai) skiriasi nuo mūsų ekonomiškai atsilikusių ir priklausomų tautų problemų.
Pagrindinės imperialistinės išnaudojimo zonos yra trys atsilikę žemynai – Azija, Afrika ir Lotynų Amerika. Kiekviena šių žemynų šalis turi savo ypatumus, lygiai kaip ir skiriasi patys kontinentai.
Lotynų Amerika yra daugiau ar mažiau vienalytis reiškinys ir praktiškai visoje jos teritorijoje absoliutų pranašumą turi Šiaurės Amerikos monopolistinis kapitalas. Marionetinės arba (geriausiu atveju) silpnos vietinės vyriausybės nepajėgios nepaklusti savų Šiaurės Amerikos šeimininkų įsakymams. JAV beveik maksimaliai politiškai ir ekonomiškai viešpatauja žemyne; be to, ką jau turi, jie gali gauti tik labai nedaug ir todėl bet koks situacijos pasikeitimas kelia grėsmę jų pranašumui. Todėl JAV politika orientuota į pasiekimų išsaugojimą. Šiandien pagrindinis JAV veiksmas žemyne – tai šiurkštus jėgos naudojimas, kad galėtų nuslopinti bet kokį išsivaduojamąjį judėjimą.
Lozungas „Neleisti atsirasti naujai Kubai“ vartojamas nuslėpti akiplėšiškus ir agresyvius jankių veiksmus, pavyzdžiui, nusikaltimus prieš Dominikos Respubliką [8], o seniau masinius žudymus Panamoje [9], taip pat atvirai grasinti: jankiai pasiruošę panaudoti savo kariuomenę bet kokioje Lotynų Amerikos vietoje, kur susvyruoja dabartinis režimas arba arba kyla grėsmė Šiaurės Amerikos interesams. Ši politika iš esmės buvo vykdoma visiškai nekontroliuojama: AVO (Amerikos valstybių organizacija) [10] visiškai save diskreditavo, pasinaudodama jankiais kaip naudinga priedanga; JTO bejėgiškumas įgavo tragikomedijos bruožų; visų Lotynų Amerikos šalių kariuomenės pasiruošusios kovai prieš savo pačios liaudį. Faktiškai sukurtas nusikaltimų ir išdavysčių internacionalas.
Tuo pačiu metu vietinė Lotynų Amerikos buržuazija galiausiai nesugebėjo kovoti prieš imperializmą (jei ji iš viso kada galėjo) ir virto jo paklusniu patarnautoju. Pasirinkimo nėra: arba revoliucija žemyne bus socialistinė, arba tai bus ne revoliucija, o karikatūra.
Azijos žemyne situacija kitokia. Dėl išsivadavimo kovų prieš besikeičiančius Europos kolonizatorius žemyne susiformavo daugiau ar mažiau progresyvūs režimai, kurie vėliau vystėsi skirtingai: vieni siekė pradinių tikslų, susijusių tik su nacionaliniu išsivadavimu, kiti grįžo prie proimperialistinių pozicijų.
Azijoje ekonominiu atžvilgiu JAV rizikavo nedaug kuo, užtat galėjo daug gauti. JAV suinteresuotos situacijos pasikeitimu ir kovoja už tai, kad išstumtų senas kolonialines valstybes ir įsiskverbtų į naujus ekonominiui regionus tiesiogiai arba padedant japoniškam kapitalui.
Bet yra dar ir unikalios politinės sąlygos (visų pirma Indokinijos pusiasalyje), kurios lemiamai įtakoja politinę situaciją Azijoje ir labai formuoja globalią karinę JAV imperializmo strategiją. Šis imperializmas ketina apsupti Kiniją, remdamasis Pietų Korėja, Japonija, Taivanu, Pietų Vietnamu ir Tailandu.
Ši dviguba užduotis — svarbiausias strateginis JAV interesas (karinis Kinijos Liaudies Respublikos apsupimas) ir amerikietiško kapitalo siekis įsiskverbti į stambias Azijos rinkas, kuriose kol kas jis nėra lyderis. Dėl to Azija yra viena iš labiausiai įtemptų vietų šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant stabilumo, kurį galime pastebėti už Vietnamo teritorijos.
Artimieji Rytai, nors jie geografiškai priklauso Azijos žemynui, turi tokią ryškiai išreikštą specifiką ir priėjo prie tokio konflikto aštrumo, kad šiandien neįmanoma nuspėti, kuo pasibaigs „šaltasis karas“ tarp Izraelio, palaikomo imperialistų, ir progresyvių šio regiono jėgų. Tai dar vienas ugnikalnis, grasinantis sprogimu visam pasauliui.
Galima sakyti, kad Afrika yra beveik nepaliestas neokolonializmo laukas. Čia mes stebėjome permainas, kurios privertė kolonijines valstybes atsisakyti buvusių savo absoliučių teisių. Tačiau tokiais atvejais, kai permainos vyko lėtai ir be smurto, kolonializmas neišvengiamai peraugdavo į neokolonializmą. Ekonominio viešpatavimo požiūriu vienas nuo kito niekuo nesiskiria. JAV neturėjo kolonijų šiame žemyne ir dabar JAV stengiasi prasiskverbti į teritorijas, kurių anksčiau troško jų dabartiniai sąjungininkai. Galima neabejoti, kad Afrika strateginiuose amerikietiško imperializmo planuose bus reikšminga kaip atsarginis rezervas: didelės Šiaurės Amerikos kapitalo investicijos pastebimos tik Pietų-Afrikos Sąjungoje, o JAV kapitalo skverbimasis į Kongą, Nigeriją ir kelias kitas šalis, kur nuožmi konkurencinė kova (kol kas dar taiki) su kitomis imperialistinėmis šalimis dar tik prasideda.
Šiame regione jankiai kol kas neturi didelių interesų, kad juos reiktų saugoti, prisidengiant išsigalvota agresijos „teise“ bet kurioje pasaulio vietoje, kur Amerikos monopolijos tikisi gauti didžiulį pelną arba kur atras turtingus naudingų iškasenų klodus.
Tai, kas aukščiau išsakyta, iškelia aktualų klausimą dėl trumpos ir trumpalaikės tautų kovos perspektyvos dėl išsivadavimo.
Jeigu mes pradėtume analizuoti Afrikos situaciją, mes pamatytume, kad aktyvi kova šiandien vyksta Portugalijos kolonijose – Gvinėjoje, Mozambike ir Angoloje, be to, Gvinėjoje įvykiai vystosi įkvepiančiu būdu, o kituose dviejose šalyse – su besikeičiančiu pasisekimu. Tęsiasi kova ir Konge – tarp Lumumbos pasekėjų ir buvusių Čombe bendrininkų, be to, svarstyklės, sprendžiant iš visko, linksta link paskutiniųjų, kurie patys sau mano, kad sugebėjo „apraminti“ šalį (nors latentine forma partizaninis karas dar vyksta).
Rodezijoje situacija yra visai kitokia: britų imperializmas išnaudojo visas galimybes, kad perduotų valdžią baltųjų mažumai, kuri dabar ir turi valstybės valdžią. Didžiosios Britanijos atžvilgiu konfliktas turi visiškai neteisėtą pobūdį, ir, be to, šalis, su jai būdingu vikrumu – tiksliau, vadinkim taip, kaip yra, veidmainiškumu – formaliai rodo nepasitenkinimą Jano Smito [11] vyriausybės veiksmais. Tokia melaginga Anglijos pozicija randa palaikymą tose Britanijos Sandraugos šalyse, kuriose visada šokama pagal Londono politikos dūdelę, bet dauguma Juodosios Afrikos valstybių šią poziciją atmeta – nepriklausomai nuo to, ar jos yra ekonominiai britų imperializmo vasalai, ar nėra.
Situacija Rodezijoje gali paaštrėti, jeigu dabar mobilizuotos liaudies patriotinės juodosios daugumos jėgos susikoncentruos ties karinio pasipriešinimo kova, o kaimyninės šalys suteiks joms pagalbą. Kol kas Rodezijos problemas pabandys išspręsti tokios bejėgės organizacijos kaip JTO, Britų Sandrauga arba AVO (Afrikos sąjunga). [12]
Kad ir kaip būtų, socialinis-politinis Afrikos išsivystymas neleidžia padaryti išvados apie artėjančią kontinentinės revoliucijos situaciją. Išsivadavimo kova prieš portugalų kolonizatorius neabejotinai pasibaigs pergale, bet pati Portugalija pasaulio imperializmo hierarchijoje neužima jokios vietos. Revoliucijos požiūriu svarbūs būtent tie susidūrimai, kurie smogia imperializmo sistemai, nors šio suvokimas, aišku, neprivers mūsų sustabdyti išsivadavimo kovos trijose Portugalijos kolonijose ir vykstančių revoliucijų jose gilinimo.
Tiktai tada, kai juodaodžiai Pietų Afrikoje ir Rodezijoje pradės tikrą revoliucinę kovą, Afrikoje prasidės nauja epocha. Arba ši epocha gali prasidėti kokia nors kokios nors žemyno šalies neturtingų masių kova prie oligarchiją.
Kol kas žemyne vyksta – iš eilės – tik kariniai perversmai, kurių eigoje viena generolų grupė nuverčia kitą arba piliečių vadovus, kurių veikla nustojo atspindėti vietinių kastų ir veidmainiškai jomis manipuliuojančių imperialistinių valstybių interesus. Liaudies judėjimų praktiškai nėra. Toks Kongo judėjimas, įkvėptas Lumumbo atminimo, trumpam laikui atsirado, bet ir jis per pastaruosius mėnesius prarado galią.
Azijoje, kaip mes matome, situacija aštri – ir ne tik Vietname ir Laose, kur kova pasiekė atviro pasipriešinimo stadiją. Nepamirškime Kambodžos, prieš kurią amerikiečiai gali bet kada pradėti agresiją, taip pat Tailando ir Malaizijos ir, žinoma, Indonezijos, kur paskutinis žodis dar netartas, nors valdžią užgrobė reakcionieriai ir šalyje sunaikinta Komunistų partija [13]. Ir, žinoma, lieka dar ir Artimieji Rytai.
Lotynų Amerikoje ginkluota kova vyksta Gvatemaloje, Kolumbijoje, Venesueloje ir Bolivijoje; pirmieji tokios kovos daigai išdygo Brazilijoje. Užsidega ir gęsta kiti pasipriešinimo židiniai. Beveik visose žemyno šalyse sukurtos sąlygos tokiai kovai, kurios pergalės atveju turi mažiausiai atsirasti socialistiškai orientuotos vyriausybės.
Žemyne kalbama beveik viena kalba, išskyrus Brazilijoje, bet ir su brazilais ispaniškai kalbantieji gali lengvai susišnekėti dėl abiejų kalbų panašumo. Klasinė situacija Lotynų Amerikos šalyse tokia vienoda, klasių panašumas su kitomis klasėmis kaimyninėse šalyse toks didelis, kad mes galime kalbėti apie „Lotynų-Amerikos internacionalą“. Juos vienija kalba, papročiai, bendri šeimininkai. Praktiškai vienodo masto ir formos išnaudojimas, taip pat ir jos pasekmės – kaip ir išnaudotojams, tai ir išnaudojamiems – daugumai Lotynų Amerikos šalių. Žemyne sparčiai vystosi sąlygos sukilimui.
Mes turim teisę užduoti klausimus: kokie bus šio sukilimo vaisiai? Kokio tipo jis bus? Mes jau seniai teigiame, kad dėl didelio savybių panašumo skirtingose žemyno šalyse, kova Lotynų Amerikoje anksčiau ar vėliau turės žemyninę formą. Lotynų Amerika taps arena daugelio didžių kovų už žmonijos išsivadavimą.
Žemyninio masto kovos požiūriu kova tose šalyse, kur dabar ji aktyviai vyksta – ne daugiau kaip epizodai, bet jau yra šios kovos kankiniai, kurių vardai bus įrašyti į Lotynų Amerikos istoriją kaip didvyrių vardai, atidavusių savo gyvybę pirmame žmonijos išsivadavimo etape. Istorijoje liks vardai komandante Tursiosa Limo [14], kunigo Kamillo Torreso [15], komandante Fabrisio Ocheda [16], komandante Lobatona [17] ir komandante Luisa de la Puento Useda [18], sužaidusių pagrindinį vaidmenį revoliuciniame judėjime Gvatemaloje, Kolumbijoje, Venesueloje ir Peru.
Vykstant aktyvių liaudies jėgų mobilizacijai, gimė nauji lyderiai: Sesaras Montesas [19] ir Ionas Sosa [20] pakėlė kovos vėliavą Gvatemaloje, Fabio Vaskesas [21] ir Marulanda [22] – Kolumbijoje, Douglas Bravo [23] ir Ameriko Martin [24] – Venesueloje, šalies vakaruose ir El-Bačiljerėje [25], kur kiekvienas iš jų vadovauja frontams.
Nauji partizaninės kovos daigai pasirodo, skverbiasi šiose ir kitose šalyse, kaip jau atsitiko Bolivijoje; šie daigai tvirtės nepaisant visų pavojų, kurie tyko revoliucionierių. Daugelis kris nuo savo pačių klaidų, kiti žus žiauriose kovose, tačiau revoliucijos kovos ugnyje gims nauji kovotojai ir nauji lyderiai. Liaudis pati ruoš savo karius ir savo vadus – atrinkdama tuos, kurie išgyveno per ryžtingas kovas. Žinoma, prie to pačio augs ir marionečių skaičius, naudojamas jankių, kad vykdytų represijas. Šiandien jankiai turi savo karinius patarėjus visose šalyse, kur vyksta karinė kova. Pavyzdžiui, Peru kariuomenė, apmokyta šių patarėjų ir jiems tiesiogiai dalyvaujant, ganėtinai sėkmingai įvykdė revoliucinės kovos nuslopinimo operaciją. Tačiau jeigu kurtume karinius pasipriešinimo židinius ne greitai, o atsižvelgiant į smulkias karines ir politines sąlygas, tai židiniai praktiškai taps nesuinaikinami, o tai privers jankius siųsti į veiksmų zonas vis naujus ir naujus savo samdinius. Toje pačioje Peru nauji kariai, tebūnie dar nežinomi pasauliui, demonstruodami tvirtumą ir atkaklumą, atlieka partizaninės kovos reorganizavimo darbą. Neišvengiama yra tai: esančius pasenusius ginklus, kurių vyriausybės kariuomeniai pakanka, kad nuslopintų nedideles karines grupes, teks pakeisti naujausia ginkluote; amerikiečių patarėjų skaičių teks vis nuolat ir nuolat didinti, todėl galų gale Jungtinės Valstijos bus priverstos atsiųsti reguliariąją kariuomenę – ir vis didesnę; kitaip jiems nepavyks išsaugoti valdžios stabilumo šalyse, kurių nacionalinės armijos žlunga kovoje su partizanais. Tai – Vietnamo kelias; būtent šiuo keliu turi eiti likusios tautos. Šiuo keliu eis ir Lotynų Amerika – su tuo skirtumu, kad Lotynų Amerikoje karinį judėjimą turės kurti savotiškos Koordinuojančios Chuntos, kurių tikslas bus sutrukdyti imperializmui pradėti represijas ir vieni kitiems padėti siekiant iškeltų tikslų.
Prieš Lotynų Amerikos žemyną, pamirštą pastarosose politinėse kovose už išsivadavimą, žemyną, kuriam Trijų žemynų konferencija neša savo tautų avangardo žodį, Kubos revoliucijos žodį, iškyla didžiulės svarbos uždavinys: sukurti planetoje antrą Vietnamą, arba trečią, arba ir antrą, ir trečią Vietnamą tuo pačiu metu.
Galų gale mes turime atsiminti, kad imperializmas, paskutinė kapitalizmo stadija – tai pasaulinė sistema, ir pergalei prieš ją reikalinga pasaulinio masto konfrontacija. Strateginis mūsų kovos tikslas – imperializmo sunaikinimas. Mūsų tautų dalyvavimas atsilikusių ir eksploatuojamų šalių kovoje turi neišvengiamai peraugti į imperializmo tiekimo bazių sunaikinimą, į jo valdžios prieš mūsų prispaustas šalis sunaikinimą: šalis, iš kur imperializmas šiandien gauna savo kapitalą, išgauna pigias iškasenas ir pigius specialistus, kur vis dar yra pigi darbo jėga ir kur eina nauji kapitalai – kaip viešpatavimo įrankis, nukreipiami ginklai ir naudojami kiti būdai, skirti totalios mūsų priklausomybės išsaugojimui. Pagrindinis mūsų strateginio uždavinio elementas – tikrasis tautų išsivadavimas, kuris absoliučia dauguma atvejų galimas tik kariniu būdu, o Lotynų Amerikoje ši kova neišvengiamai pereis į socialistinę revoliuciją.
Ir jeigų mūsų tikslas yra sunaikinti imperializmą, tai mes turime aiškiai suvokti, kad imperializmo vadovaujančioji jėga yra Jungtinės Amerikos Valstijos.
Kad pasiektume šį bendrą tikslą, mums teks išspręsti ir vieną taktinę užduotį: mes turime išvilioti priešą iš jam palankių ir įprastų sąlygų, priversti jį kovoti tokioje vietoje, kur įprastai jis griūna nuo rūstaus susidūrimo su realybe. Ir nereikia nenuvertinti priešininko: amerikiečių karevis yra gerai parengtas, o techninis pasirengimas yra toks, kad gali išgąsdinti ką tik nori. Sėkmingam karui jam trūksta tik ideologinės motyvacijos – tai yra to, ką šiandien turi jo patys aršiausi priešininkai – Vietnamo partizanai. Mes nugalėsim JAV kariuomenę, tik jei sugebėsime palaužti jos dvasią. Dėl to mes turime kas kartą sutriuškinti JAV kareivius kovoje ir nuolatos išlaikyti juos netekties ir pavojų padėtyje.
Šis glaustai išsakytas planas, kaip pasiekti pergalę, numato didelį tautų aukų skaičių. Šias aukas teks aukoti jau šiandien ir nedelsiant; tačiau tikėtina, kad šių aukų bus mažiau nei tų, kurias mūsų tautoms būtų tekę paaukoti, jeigu jos nuspręstų išvengti kovos tikėdamos, kad kažkas kitas jiems nešios kaštonus iš ugnies.
Žinoma, kad ta šalis, kuri paskutinė stos į išsivadavimo kovos kelią, turi visus šansus išvengti karinės kovos, o jos tauta išvengs kančių, susijusių su ilga ir žiaura kova prieš imperializmą. Tačiau yra ir tokia galimybė, kad dėl pasaulinio kovos pobūdžio ši šalis neišvengs nei pačios karinės kovos, nei jos pasekmių, o tautos kančios taps tokios pat didelės, kaip ir kitų šalių, arba netgi bus didesnės. Mes negalime pranašauti ateities, tačiau tuo labiau neverta pasiduoti oportunizmo pagundai ir reikštis tautos lyderiais, kurie aistringai trokšta laisvės, bet tuo pačiu nenori už ją kovoti ir laukia pergalės kaip vargšas laukia išmaldos.
Visiškai teisingi bandymai ir siekiai išvengti nereikalingų aukų. Todėl labai svarbu suprasti, kokia yra reali mūsų priklausomos Lotynų Amerikos galimybė pasiekti išsivadavimą taikiu keliu. Mes manome, kad atsakymas į šį klausimą jau aiškus: mes galime klysti pasirinkdami laiką ir vietą kovai, bet daugiau negalima apsirikti, jog išsivaduoti galima be kovos. Mes neturime teisės taip apsirikti. Ir šios kovos nebus gatvės susidūrimai, kuriuose akmenys bus naudojami prieš ašarines dujas, ir ne visuotini taikaus pobūdžio streikai, ir ne spontaniškos supykdytos liaudies kalbos, galinčios per dvi tris dienas sutraiškyti represyvias valdančiosios oligarchijos struktūras; ne, kova bus ilgalaikė ir negailestinga, fronto linija eis per partizanų slaptavietes, per kovotojų namus, kur jų šeimos nariai taps lengvų represijų grobiu, per visiškai sunaikinamas valstiečių gyvenvietes, per miestus ir kaimus, sunaikinamus priešininkų bombardavimų.
Mes esame priversti kovoti – mes neturime kitos išeities, kaip tik priimti ją ir ruoštis jai.
Šios kovos pradžia negali būti lengva, atvirkščiai, ji bus labai sudėtinga. Oligarchija mobilizuos visą savo gynybą, visas represyvios mašinos galimybes, visą savo žiaurumą ir demagogiją. Pradžioje mūsų užduotis bus išgyvenimas, bet vėliau pradės veikti tokie faktoriai, kaip kovojančio partizano būrio pavyzdinė jėga ir jo karinė propaganda. Šią propagandą reikėtų suprasti kaip Vietname: tai propaganda, išreikšta šūviais ir kovomis su priešininku, nesvarbu, ar kovos pergalingos, ar ne, bet svarbu, jog kova vyksta nuolat.
Svarbiausia dalykas, šviečiant užguitas mases, yra įtikinimas geriljos nenugalimumu. Taip gimsta nacionalinė dvasia, atsiranda jėgų įvykdyti vis sudėtingesnes užduotis, pasipriešinimą vis aršesnėmis represijomis.
Neapykanta – svarbus kovos faktorius: nesutaikoma neapykanta priešams suteikia žmogui ypatingos jėgos, paverčia jį efektyvia, nuožmia, veikiančia tikslingai ir pasirinktinai naikinimo mašina. Tokie ir turi būti mūsų kariai; liaudis, negalinti nekęsti, niekada nelaimės prieš žiaurų priešininką.
Reikia kovoti visur, kur yra priešininkas: ir ten kur jis gyvena, ir ten, kur jis ilsisi; reikia padaryti karą totaliniu. Negalima duoti priešininkui nei minutės pailsėti kareivinėse, nei už jų sienų; atakuoti jį visur, kur jis randasi; priešininkas turi visur jaustis kaip užpjudytas žvėris. Tik taip mes pasieksime jo moralinės dvasios nuosmukį.
Taigi, priešininkas pradės elgtis žiauriau kaip niekad, bet būtent tai ir bus išorinis dvasinio nuopolio požymis.
Ir tuomet turės apie save pranešti tikrasis proletarinis internacionalizmas, turės būti sukurtos internacionalinės proletarinės kariuomenės, kurių karinė užduotis bus šventas visos žmonijos išvadavimas, kai mirtis už Vietnamo, Venesuelos, Gvatemalos, Laoso, Gvinėjos, Kolumbijos, Bolivijos, Brazilijos – išvardintos tik tos valstybės, kuriuose šiandien vyksta karinė kova – laisvę taps tiek pat šlovinga ir trokštama lotynoamerikiečiui, aziječiui, afrikiečiui ir netgi europiečiui.
Kiekvienas kraujo lašas, pralietas už svetimos šalies išvadavimą, o ne tos, kurioje tu gimei – neįkainojama patirtis; išgyvenusieji įsisavins šią patirtį ir panaudos savo šalies išvadavimui. Taigi, bet kokios tautos išvadavimas bus vertinamas kaip sėkminga kova už savo pačios liaudies išvadavimą.
Atėjo metas pamiršti mūsų nesantaikas ir visas jėgas atiduoti bendrai kovai.
Tarp kovotojų už laisvę šiandien yra rimti prieštaravimai. Tai yra visiems žinoma ir nėra paslaptis [26]. Šie prieštaravimai įgavo tokį pobūdį ir tokį aštrumą, kad bet koks dialogas ir tuo labiau susitaikymas yra problematiški, jeigu išvis dabar įmanomi. Nėra kaip pradėti dialogą, jeigu ginčo dalyviai atsisako jo. Bet priešininkas visur mums smogia – ir šie smūgiai turi priversti mus susivienyti, jei ne dabar, tai rytoj. Ir tas, kuris supras šią neišvengemybę anksčiau negu kiti ir pradės ruoštis šiai būtinai sąjungai, užsitarnaus tautų padėką.
Jeigu kreiptume dėmesį į tokio lygio agresyvumą ir nesutaikomumą, su kokiu susiduria kiekvienas iš kovingų požiūrių, tai mes sielvartaudami nesutiktume su tokia nesutarimų išraiškos forma — net tada, jeigu mes kokiais nors atvejais sutinkame su vienos pusės klausimo iškėlimu ar tezėmis, kurios bus mums artimesnės, nei kitos pusės. Įtemptos kovos sąlygomis prieš bendrą priešą ir forma, kuria viešai pasireiškia dabartiniai prieštaravimai, silpnina mus visus; bet atsižvelgiant į šių nesutarimų lygį, viltis juos teisingai išspręsti yra iliuzininė. Istorija arba pašalins šiuos nesutarimus, arba teisingai juos išspręs.
Mūsų kovojančiame pasaulyje bet kokie prieštaravimai dėl taktikos ir metodų, iškeltų tikslų pasiekimui, turi būti analizuojami su visa pagarba, kurią gali užtikrinti ir kitos nuomonės. Bet kas dėl pagrindinės strateginės užduoties – visiško imperializmo sunaikino kovojant su juo – mes turime parodyti savo tvirtumą.
Apibendrinkime mūsų planą, kad pasiektume pergalę: būtina sunaikinti imperializmą sunaikinant jo pagrindinį pamatą – imperinį Jungtinių Amerikos Valstijų viešpatavimą. Taktinis kelias link to yra nuoseklus mūsų tautų išvadavimas, paeiliui arba visomis grupėmis, ir tuo pat metu priverčiant priešininką nenaudingai kovoti už jo teritorijos tam, kad atkirstume jį nuo tiekimo bazių – priklausomų šalių.
Tai reiškia ilgalaikį karą. Ir pakartosime dar kartą, įtemptą ir žiaurų karą. Nereikia apsigauti dėl šito, bet tuo pačiu metu nereikia ir dvejoti, ar pradėti karą ar ne – dvejoti, bijant jo pasekmių. Šis karas – vienintelė mūsų viltis pasiekti pergalę.
Mes negalime neatsakyti į laiko iššūkį. Šito mus moko Vietnamas su savo nuolatiniais heroizmo pavyzdžiais, kasdieninėmis tragiškomis kovos pamokomis iki mirties siekiant galutinės pergalės.
Ten imperializmo kariai atsidūrė nenaudingoje sau aplinkoje – pripratę prie liūdnai pagarsėjusio šiaurės amerikietiško gyvenimo būdo, jie dabar priversti gyventi priešiškoje šalyje; jie jaučia nepasitikėjimą, jausdami, kad kiekvienas jų žingsnis – tai žingsnis priešininko žemėje; mirtis tyko tuos, kurie palieka savo įtvirtinimus ir visur nuolatos jie sutinka priešišką liaudį. Tai išprovokavo reakciją pačiose Jungtinėse Valstijose: atsirado naujas faktorius, silpninantis imperializmo jėgas – klasių kova pačiose JAV.
Kokia artima ir šviesi taptų ateitis, jeigu planetoje atsirastų du, trys, daug Vietnamų – tebūnie su jų mirties kvotomis ir neišmatuojamomis tragedijomis, bet su kasdieniu heroizmu, nenutrūkstamais smūgiais imperializmui: smūgiais, priverčiančiais blaškyti savo jėgas ir trukdančiais slėptis nuo viso pasaulio tautų neapykantos!
Jeigu mes sugebėtume susijungti tam, kad mūsų smūgiai būtų stipresni ir tikslingesni, kad bet kokia pagalba kovojančioms tautoms būtų kraštutinai veiksminga – kokia didinga taptų ateitis, kokia artima!
Jeigu mums visiems, kas smulkiausiuose žemėlapio taškuose atlieka savo pareigą ir atiduoda kovai tą nedidelią auką, kurią mes galime atiduoti – mūsų gyvybes, mūsų pasiaukojimą, – artimiausiu metu teks kristi ant žemės, suteptos mūsų krauju ir būtent todėl tapusia mūsų, žinokite: mes suvokiame mūsų veiksmų mastą ir žvelgiame į save kaip didingos proletariato armijos dalelę – ir didžiuojamės tuo, kad supratome pagrindinę Kubos revoliucijos ir jos pagrindinio vado pamoką, išplaukiančią iš padėties, kurioje jie yra šioje planetos dalyje: “Ką reiškia pavojus, gręsiantis vienam žmogui arba netgi visai tautai, ką reiškia jų aukos, kai ant kortos žmonijos likimas?”
Mūsų veiksmai – tai karingas antimperialistinis šūkis ir pasaulio tautų raginimas vienytis prieš pagridinį žmonijos priešininką — Jungtines Amerikos Valstijas. Ir nesvarbu, kur mes mirtume – mes sveikiname ją, jeigu tik mūsų karingas šūkis pasieks ausį, naujos rankos perims mūsų ginklus, nauji kariai bus pasiruošę giedoti mums laidotuvių dainas – lydint kulkosvaidžiams ir naujiems kariniams pergalės šūkiams.
Tricontinental. Suplemento especial, 16 de abrilde 1967.
Granma. 17 de abril de 1967.
Ernesto Che Guevara
Aleksandro Tarasavo pastabos/išnašos.
[1] Trijų kontinentų konferencija („Trikontinental“) vyko 1966 m. pavasarį Havanoje. Jos metu buvo sukurta Solidarumo su Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos žmonėmis Organizacija. 1964-1965 metais Če Gevara aktyviai dalyvavo rengiant Konferenciją ir sukuriant OSPAAAL.
[2] Turima omenyje Karibų krizė.
[3] Ngo Din Djem (Ngo Dinh Diem) žuvo 1963 m. lapkričio 1 d. dėl CŽV pradėto karinio perversmo.
[4] Turimi omenyje ideologiniai prieštaravimai tarp TSKP ir Kinijos Kompartijos, ir dėl to skilęs pasaulinis komunistinis judėjimas.
[5] Džonsono administracijos socialinių reformų programa pompastiškai pavadinta programa pakeičiant JAV į „Didžiąją visuomenę“
[6] „Penki taikaus Vietnamo problemos susitarimo punktai“ buvo pasiūlyti Nacionalinio Pietų Vietnamo išsivadavimo fronto 1965 m. kovo 22 d. ir palaikytas Nacionalinio Demokratinės Respublikos Vietnamo susirinkimo 1965 m. balandį („4 punktai“). Jie numatė: pripažinti Vietnamo tautai teisę į nepriklausomybę, vienybę ir teritorinį vieningumą; JAV agresijos sustabdymą Vietname; JAV ir jos sąjungininkų kariuomenės išvedimas iš Pietų Vietnamo; leisti Vietnamo tautai pačiai spręsti savo likimą, įskaitant susijungimą.
[7] Numatyta prieš du metus iki krizinių 1968-ųjų.
[8] Karinė JAV intervencija į Dominikos Respubliką 1965-1966 metais, siekiant išvengti teisėtai išrinkto prezidento atėjimo Chuano Bošo (Juan Bosch), vėliau nuversto per karinį perversmą.
[9] Amerikiečių jūrų pėstininkų Panamoje 1964 m. sausį, studentų ir jaunimo, reikalavusių grąžinti Panamos kanalą, demonstracijos sušaudymas.
[10] Amerikos Valstybių Organizacija tuo metu šokusi pagal Vašingtono politikos dūdelę.
[11] Rasistinio režimo lyderis Pietų Rodezijoje (Britanijos kolonijos), o vėliau (nuo 1965 metų) – Rodezijos (nepripažintos rasistinės valstybės).
[12] Afrikos vienybės organizacija (nuo 2001 metų – Afrikos sąjunga).
[13] 1966 metais partinazinė kova vyko visose išvardintose valstybėse.
[14] Gvatemalos Revoliucinio lapkričio 13 d. judėjimo ir Sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadas žuvo kovoje 1966 m. spalio 2 d.
[15] Kolumbijos kunigas-partizanas, sociologas, „išsivadavimo teologijos“ teoretikas žuvo kovoje 1966 m. vasario 15 d.
[16] Vienas iš Venesuelos ginkluotųjų nacionalinio išsivadavimo pajėgų vadovų, kuris buvo nužudytas valstybės agentų 1966 m. liepos 21 d.
[17] Peru Kairiojo revoliucinio judėjimo (KRJ) vadas, žuvęs kovoje 1966 m. sausio 7 d.
[18] Peru Kairiojo revoliucinio judėjimo (KRJ) vadas, asmeninis Če draugas, žuvo 1965 m. spalio 23 d.
[19] Chulio Sesasaro Masiaso Maijoro slapyvardis (Julio César Macías Mayora).
Vienas iš Revoliucinio lapkričio 13 d. judėjimo ir Sukilėlių ginkluotųjų pajėgų įkūrėjų Pajėgų Gvatemaloje, vadovavęs Guasapo partizanų frontui pilietinio karo metu Salvadore 80-aisiais metais, o dabar — artimiausias Rigoberto Menču (Rigoberta Menchú) padėjėjas.
[20] Revoliucinio lapkričio 13 d. judėjimo vadas, nušautas meksikiečių muitininkų 1970 m. gegužės 18 d.
[21] Vienas iš Nacionalinės išsivadavimo armijos (NIA) įkūrėjų. 1975 m. emigravo į Kubą.
[22] Veikiantis Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų — liaudies armijos, didžiausios partizanų organizacijos Lotynų Amerikoje lyderis.
[23] Vienas iš ginkluotųjų nacionalinio išsivadavimo pajėgų lyderių, dabar — kairiosios organizacijos „Trečiojo kelio judėjimas“ lyderis.
[24] Kairiojo revoliucinio judėjimo(KRJ) lyderis, nutraukęs karinę kovą 1971 m.; dabar – neoliberalios antičavistinės „Demokratinės koordinacijos“ opozicijos koalicijos lyderis.
[25] Kalnų rajonas, partizaninio fronto Esekielio Samoros vardu pavadinta tvirtovė.
[26] Kalbama apie TSRS ir Kinijos diskusiją pasauliniame komunistiniame judėjime.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
