 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
Lietuviai Gudijos šiaurėje
Kazimieras Garšva
Greita peržiūra
http://www.google.lt/url?sa=t&source=we ... jA&cad=rja
PDF. failas įsirašymui (su nuotraukomis)
http://www.google.lt/url?sa=t&source=we ... Sg&cad=rja
ISSN 2029–011X. Gimtasai kraštas. 2009
Pasaulio lietuviai
Kazimieras Garšva
LIETUVIAI GUDIJOS ŠIAURĖJE
Įvadas
Aprašius gretimose valstybėse atsidūrusius etninių žemių senbuvius lietuvius1, nagrinėjama jų padėtis dabartinėje Vitebsko srityje, kur iškilo daug problemų.
Breslaujos–Apso–Vidžių ir kitos apylinkės yra šiaurrytinė etnografinės Lietuvos dalis. Šios apylinkės priklausė Lietuvos didžiajai Kunigaikštystei ir tik tarpais svetimšalių buvo niokojamos.
Pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį ši teritorija grįžo Lietuvai. Siena ėjo nuo Dauguvos (vakarinio Drujos miesto pakraščio) Kazėnų link. Apie 3 mėnesius čia buvo Lietuvos kariuomenė, administracija, veikė visi įstatymai. Yra išlikęs lietuviškas V.R.M. Ežerėnų apskrities Apsos valsčiaus valdybos 1920 m. spalio 11 d. leidimas Nr. 919.
1920 m. spalio 9 d. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį, tomis dienomis iš okupuotos rytinės Zarasų apskrities dalies vėl sudaryta Breslaujos apskritis, į kurią įėjo Apso, Breslaujos, Drūkšių, Dūkšto, Pliusų, Rimšės, Slabados, Smalvų ir Vidžių valsčiai (1925 m. prie jos iš Dysnos apskrities prijungti dar 8 valsčiai).
1939 m. spalio 30 d. rytinė Breslaujos apskrities dalis su visu kitu plotu atiteko Baltarusijos TSR ir 1992 m. Baltarusijos Respublikai.
1941–1944 m. Vidžiai įėjo į Lietuvos generalinę sritį. Vidžiuose veikė lietuvių gimnazija.
1920 m. liepos 12 d. sutartis lyg ir įšaldyta, pasirašius 1996 m. Lietuvos ir Gudijos Respublikų sienos protokolą.
Lietuvių padėtis iki 1939 m.
XIII–XVI a. lietuviai gyveno abipus Dauguvos (Daugpilio, Kraslavos, Drisos apylinkės), rytuose siekė Ikaznę, Juodžius (Jodus)2.
1526 m. 15 km į rytus nuo Breslaujos buvo pastatyta Ikaznės bažnyčia, kurioje įkūrėjas ir Breslaujos seniūnas L. Sapiega įsakė turėti lietuviškai mokantį kunigą, nes paprasti žmonės kalbėjo lietuviškai. Lygiai taip pat tada kalbėjo ir gretimos parapijos – Breslaujos, Drūkšių, Drujos, Juodžių, Naujojo Paguosčio ir t. t.
Kalbinė padėtis nebuvo pasikeitusi ir po 100 metų. Žinoma, jog XVII a., rusams įsiveržus į Lietuvą, visa Breslaujos apskritis kalbėjo lietuviškai – net ir tie valsčiai, kurių gyventojai buvo pravoslavai3.
Lietuviškai kalbančių buvo net gerokai į rytus, Polocko apskrityje.
Lietuvių kalba pastebimiau šiaurės rytuose pradėjo nykti XVIII a., žlungant Lietuvos valstybei. Bet ir tada lietuviškai kalbančiųjų buvo ne tik apie Breslaują, bet ir 50 km į rytus nuo 1920 m. sienos – apie Paguostą, Juodžius, Miorus, Leonpolę.
Rytinių lietuvių nutautinimo etapai susiję su tų žemių okupacija: Rusijos (1795–1918), Lenkijos (1920–1939), vėl Rusijos (su Baltarusija nuo 1944 m.).
Po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvybę naikino lenkiškos orientacijos kunigai ir Rusijos administracija. Tada gimtosios kalbos ypač versti atsisakyti Belmonto, Pliusų, Vidžių, Drūkšių apylinkių gyventojai.
Jau 1860 m. Drūkšių kunigas Černeckis nebeklausė išpažinčių lietuvių kalba, o Pelekuose išpažintį reikalauta pradėti ir baigti lenkiškai. Drūkšių bažnyčioje lietuvių kalba panaikinta 1886 m.
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=1&w=778
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Pastovys. Gudijos respublika. 2003. Nuotrauka iš autoriaus rinkinio
Tarp Breslaujos ir Vidžių veikė 7 katalikų bažnyčios. 1846–1926 m. iš Vilniaus vyskupystės jos (iki 1926 m.) buvo pervestos į Žemaičių vyskupystę. Todėl tarpais jose galėjo būti sudarytos geresnės sąlygos vartoti gimtąją kalbą.
XX a. pradžioje pamaldos buvo tik lenkiškos, lietuviškai skaityta evangelija (sekmadieniais) ir retkarčiais – pamokslai (per atlaidus).
Pelekų bažnyčioje 1904–1910 ir 1928–1936 m. kas trečią sekmadienį pamaldos leistos ir lietuvių kalba (evangelija skaityta ilgiau).
Vidžių bažnyčioje lietuviški pamokslai sakyti apie 1912 m. (per bažnyčios šventes), Apso bažnyčioje – apie 1932 m. Breslaujoje 1908–1911 m. lietuviškai skaityta evangelija, o išpažintys su tarpais lietuviškai klausytos ilgai.
Lietuvybei nusipelnė Pelekų kunigas a. Žeimys-Žeimavičius (1854–1909), Breslaujos kunigas Armalis (organizavęs ir lietuviškas mokyklas), Ikaznės kunigas Buivydas, dar XIX a. gale ten platinęs oficialiai uždraustą lietuvišką spaudą.
Panaikinus spaudos (bet ne lietuviškų mokyklų) draudimą, Pelekų pradinė lietuviška mokykla veikė bent 1905–1911 m. Pradžioje ji buvo privati, nuo 1909 m. – „saulės“ skyrius. Joje tada buvo 37 mokiniai, kitąmet – net 60, bet tais pačiais 1910 metais mokykla buvo uždaryta ir turėjo slaptai pereiti į a. Abalevičiaus namus.
Vien apie Breslaują 1907 m. veikė 4 lietuviškos mokyklos. 1908 m. susekta ir likviduota Ūsionių slapta mokyklėlė (9 mokiniai) M. Bagdonavičiaus namuose.
Lenkijos okupacijos laikotarpiu pradinės lietuviškos mokyklos veikė Zabarninkuose (mokė a. Bubulis; 1934–1935 m. gimtoji kalba dėstyta tik kaip dalykas; buvo 39 mokiniai), Apse (mokyt. Marija Tunkūnaitė-Žemaitienė, gyvenusi ir 1997 m. palaidota Zlote), Petkūniškėje
(mokyt. Stasė Mališkaitė-Krivelienė), Pelekuose, Obelykščiuose.
1925–1936 m. Breslaujos apylinkėse lietuviškumą palaikė Šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijos, kurios neretai organizavo jaunimo vakarus (su pranešimais apie ūkį, meną, sportą), minėjimus, šokius, padėjo atidaryti lietuviškus darželius (Adomėniškėje, Kupčeliuose, Petkūniškėje, Zabarninkuose), pradines mokyklas, skaityklas (Zabarninkuose, Kupčeliuose, Petkūniškėje, Damošiuose, Apse, Miliūnuose, Juodelėnuose, Adomėniškėje), knygynėlius, kuriuose buvo 2600 knygų.
1933 m. Breslaujos apskrityje veikė 28, 1934 m. – 26 Šv. Kazimiero draugijos skyriai (17 Apso apyl. kaimų ir t. t.), 9 vaikų darželiai, 8 lietuviškos mokyklos.
1935 11 03–04 Apse buvo sušauktas gausus Šv. Kazimiero draugijos Breslaujos apskrities suvažiavimas.
Vienu iš paskutinių (1939 m. liepos 31 d., Nr. 113) lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ centro valdybos nutarimu, pasirašytu pirmininko kun. K. Čibiro, buvo priimti nariais 12 Zabarninkų sodžiaus gyventojų.
1936 m. baigtos uždaryti visos lietuviškos mokyklos. Lenkų kalba buvo oficialioji („prestižinė“), lietuvių – daugiausia namų, neoficialaus bendravimo ir iš dalies – bažnyčios.
Už pareiškimą valdžios įstaigoms mokyti lietuviškai suimta, kalinta ir 1934 m. Apso teismo nuteista 20 Paberžės ir Petkūniškės kaimų gyventojų lietuvių.
1938 m. gale knygnešys, lietuvybės skleidėjas, Vaclovas Petroška suimtas, kankintas ir 1939 07 03 nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, turėjo drąsos teisėjui bei prokurorams pasakyti: „Tegyvuoja
Lietuva su sostine Vilniumi! ...“4.
Lenkijos režimo pobūdį rodytų tai, jog 1933–1934 m. vien už kišeninių žiebtuvėlių naudojimą Apso apylinkės gyventojai bausti 63 kartus.
Sąlygos dar pablogėjo 1939 m., okupavus Sovietų Sąjungai.
Daugelis gyventojų manė, jog teritorija iki Drujos upės grįš Lietuvai, ir užsirašė lietuviais. Pradėjus skleisti gandus, kad lietuviai bus vežami į Sibirą ir prasidėjus antrajam pasauliniam karui, vėl keitė pasus į lenkų (ar baltarusių) tautybės: buvo katalikai, prievarta lankę lenkų mokyklas, tarnavę jų kariuomenėje, vengė armijos Krajovos keršto, išsiskirdami iš kitų.
Pradžioje „lenkai“ neimti į sovietų kariuomenę ir 1945–1958 m. galėjo „repatrijuoti“ į Lenkiją.
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=2&w=778
Lietuvio kunigo Pilypo Būdvyčio kapas Armanavičių bažnyčios šventoriuje. Breslaujos kraštas. Nuotrauka iš autoriaus rinkinio
Iki XX a. pradžios Apso „salos“ nebuvo, kadangi kompaktiška lietuvių–gudų kalbų riba dar ėjo į rytus ir šiaurę nuo Apso. Vakarinės apylinkės dar nebuvo sugudėjusios. Todėl ir 1920 m. siena išvesta į rytus nuo Breslaujos, Apso, Vidžių.
Šiaurės rytuose ties Dysna lietuvių etnografinis ir valstybinis plotas labiausiai buvo nutolęs į rytus5.
Lietuvių skaičius ir jo mažėjimas
Lietuvių skaičių nurodyti, lietuvybę palaikyti imta sustiprėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir judėjimui.
Nurodyta, jog Breslaujos parapijoje XX a. pradžioje lietuviškai dar kalbėjo apie 4000 žmonių, Vidžių – taip pat apie 4000 (iš jų 1022 gyveno miestelyje).
Apso parapijoje tada buvo 2/3 lietuviškai kalbančiųjų (daugiausia – Pelekų parapijoje).
Taigi vien tarp Breslaujos ir Vidžių tada lietuviškai kalbėjo apie 8000 žmonių.
XIX a. gale lietuviai, negaudami leidimo pirkti žemės gimtinėje, atsikėlė ir į Armanavičių (Germanovičių, apie 600 lietuvių), Dysnos (300 lietuvių) apylinkes, nedidelis skaičius ir į Breslaujos–Apso kraštą (Gruodiškė, Marijampolis).
Armanavičių apylinkės lietuviai atsikėlė iš Ukmergės apskrities, Dysnos – iš Merkinės apylinkių, kai kurie Breslaujos – nuo Daugėliškio.
Turėjo būti ten iš seno likusių ir dar nenutautusių lietuvių: Dysnos apskrityje jų nurodyta 2,1 proc., arba 2200.
1987 m. toje pačioje apskrityje beužrašyta tik 699 lietuviai, 1990 m. – 1036.
Bet ir 1942 m. vokiečiai dar planavo prie Lietuvos priskirti Pastovių, Varpuvos, Drujos ir Breslaujos apylinkes, kur jie rado lietuvių daugumą6.
1931 m. vien Apso valsčiuje buvę 3442 lietuviai, kurie tarp visų gyventojų (slavakalbių, žydų) dar sudarė 60 proc.7
Pagal 1970 m. Sovietų Sąjungos gyventojų surašymus, visame Breslaujos rajone gyveno tik 202 lietuviai, 1979 m. – 137 lietuviai. Iš jų 63 (46 proc.) gimtąja kalba dar laikė savo tautybės kalbą, 50 – baltarusių kalbą, 24 – jau rusų kalbą.
Kaip antrąją laisvai mokamą SSRS tautų kalbą 41 asmuo (30 proc.) užrašė rusų kalbą, 35 (26 proc.) – baltarusių, 33 (24 proc.) – lietuvių kalbą, o 28 žmonės (20 proc.) buvo vienakalbiai.
1979 m. kaimo vietovėse dar užrašyti 47 kitų tautybių asmenys, laikę lietuvių kalbą gimtąja, ir 57 asmenys, mokėję ją kaip antrąją kalbą (iš jų „lenkų“ – 26, lietuvių – 17, baltarusių – 12, rusų – 2 ir totorių – 1).
Taigi, pagal oficialią statistiką, 1979 m. Breslaujos rajone lietuviškai gerai mokėjo mažiausiai 167 žmonės.
Ši statistika buvo keliskart sumažinta. 1972 m. tautosakos ekspedicijoje ir 1985–1987 m. šio darbo autoriaus tyrinėjimuose tik Apso apylinkės kaimuose užrašyta per 150 vien vyresnio amžiaus žmonių, kalbėjusių lietuviškai.
1987 m. daugiausia jų buvo Dvarčioniuose (mažiausiai 20), Adomėniškėje (15), Zabarninkuose (12), Ūsionyse (10), Konstalinoje, Misose, Šalakandžiuose, Petkūniškėje, Juodelėnuose, Kupčeliuose, Naujasalėje (maždaug po 5), Damošiuose, Rimašiuose (po 3) ir t. t.
Kituose kaimuose lietuvių buvo dar mažiau: senieji išmirė (pvz., 1972–1985 m. Bikauskuose – 7), o jaunesnieji tėvų kalbos nesimokė ar užmiršo, išsikėlė į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, kitas Baltarusijos Respublikos vietoves.
Nugriovus Ignotiškės kaimą, lietuviams teko keltis į Murmiškes, kur anksčiau taip pat buvo 6 lietuviai.
Anksčiau minėtuose kaimuose pagal O.Chominskio 1928–1933 m. žemėlapį buvo mažiausiai po 26–50 proc. lietuvių (Ūsionys, Damošiai, taip pat Breslauja, Rožava, Apsas ir t. t.), o dažniau – nuo 51 iki 90 proc. lietuvių.
Lietuvių padėtis nuo 1944 m.
1944 m. lietuviška veikla nutraukta. Uždaryta ir Zabarninkų pradinė mokykla (50 mokinių), kur 20 metų mokytojavo D. Krivelienė. 35 lietuvių šeimos iš to kaimo dabar gyvena Vilniuje.
Po karo daugiausia buvo mokoma baltarusiškai (tik pradinėse klasėse, plg. Kampiniuose), vėliau – vien rusiškai (Apse, Breslaujoje ir t. t.). Miestuose (pvz., Breslaujoje) net daželiuose pradėta mokyti rusiškai, tokie vaikai surusėjo.
Paskelbus Baltarusijos Respubliką su valstybine baltarusių kalba, daug kur vietoj rusiškų imta steigti baltarusiškas mokyklas, kuriose intensyviai mokyta rusų kalbos, bet lietuvių padėtis nuo to dar pasunkėjo.
Į Gudijos plotą, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi pripažintą Lietuvai, privažiavo apie 100 Lenkijos kunigų, kurie 400 mokyklų organizavo lenkų kalbos pamokas. daugelis vietinių „lenkų“, „baltarusių“, „rusų“ prisimena,
kad jų tėvai ir ypač seneliai buvo lietuviai8 (plg. Grinblat 1959, 530).
Lietuviams, priverstinai lankiusiems lenkiškas, rusiškas ir baltarusiškas mokyklas, daug lengviau buvo išmokti skaityti ta kalba.
1987 m. Breslaujos rajone užsiprenumeruoti 9 lietuviški laikraščiai ir 13 žurnalų (ir tuos pačius ilgai už savo pinigus, be to, visaip trukdomi, užsakinėjo Antanas Patackas, Tadas Ivanauskas).
Visame pasienyje žiūrima Lietuvos televizija, girdimas Lietuvos radijas.
1992 m. rugpjūčio 1 d. „Vilnijos“ draugijos tarybos nario R. Krivelio pastangomis atidaryta Vainiūnų lietuviška skaitykla ir jos filialai Baltojoje, Dvarčioniuose, Maceliškėje, Zabarninkuose. skaitykloje buvo sukaupta apie 300 knygų, 10 pavadinimų žurnalų, 7 pavadinimų laikraščių („voruta“ ir t. t.). skaitykla aptarnavo 12 kaimų, lankėsi 76 skaitytojai. Palaikytas ryšys su Lietuvos atstovybe Minske, visuomeninėmis organizacijomis, Apso, Pelekų, Vidžių skaityklomis, kuriose atidaryti lietuviškos literatūros skyriai.
1993 m. gruodžio mėn. susitarta atidaryti lietuviškas sekmadienines mokyklas Pelekuose, Maceliškėje ir Baltojoje.
1994 m. gruodžio 26 d. pirmą kartą po 50 metų suremontuotoje Zabarninkų kaimo prieškarinėje mokykloje (J. Gruzdžio namuose) prie Kalėdų eglutės susirinko 26 vaikai, 70 senelių ir tėvų. vaikams įteiktos Kalėdų senelio dovanos, 350 knygų.
1998 m. įkurta Breslaujos rajono lietuvių kultūros draugija, įvyko kompleksinė ekspedicija, organizuojamos lietuvių kalbos pamokos, pamaldos. Pelekų sekmadieninę mokyklą lankė 38 vaikai, prašyta mokyklos Ūsionyse ir kitur.
Lentelė - statistiniai duomenys apie ūkių ir gyventojų skaičių Breslaujos r.
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=4&w=778
Kaimas
Bužionys
Juodelėnai
Krukai
Miliūnai
Obelykščiai
Rožava
Strusta
Šalakandžiai
Ūsionys
Vainiūnai
Žvirbliai
Kultūros centras išgelbėtų lietuvybę
Prieš 100 metų Vitebsko sr. Breslaujos, Šarkauščinos, Pastovių rajonuose atsikūrė lietuviškos mokyklos, bažnyčios, organizacijos, bet jos iki šiol neturi savo patalpų ir negali pakankamai veikti.
Dabar Breslaujos r. veikia 4 lituanistinės mokyklos (Pelekų, Vainiūnų, Ūsionių, Zaračės). Pelekų, Vainiūnų mokyklos yra lietuvių telkimo centre. Ūsionys, Zaračė yra už 20 km į šiaurę, kur Pelekų mokiniai negali nuvažiuoti.
Po 10 metų svarstymų ir paieškų Breslaujos r. lietuvių bendruomenė „Rytas“ su mūsų pagalba prie Pelekų kaimo bažnyčios įsigijo 20 a sklypą su priklausiniais, kur prašoma pastatyti lietuvių kultūros ir švietimo centrą.
Siūlymas ieškoti patalpų už 50 km esančioje Breslaujoje yra nepagrįstas, nerealus ir bendruomenei nepriimtinas: Pelekai yra toks pat bažnytkaimis kaip Pelesa (kurios mokiniai nevažiuoja mokytis į rajono centrą Varanavą) ir svarbesnis centras už Rimdžiūnus (kur nėra bažnyčios ir kurių mokiniai taip pat mokosi vietoje, nevažiuodami į rajono centrą Astravą).
Siūlymai lietuvių kultūros ir švietimo centrą rengti Ūsionyse ar Pelekų klebonijoje taip pat nepagrįsti, nes lietuvių bendruomenė neturi šiems pastatams nuosavybės dokumentų, į Ūsionis dauguma lietuvių net nenuvažiuotų.
Pelekuose gyveno ir palaidotas buvęs Vilniaus universiteto rektorius Vaclovas Pelikanas (1770–1873), šiame plote baltai ir lietuviai gyveno 4 tūkstančius metų ir dar prieš šimtmetį sudarė daugumą, išlaikė 20 lietuviškų mokyklų.
1998 metų ekspedicijos metu pėsčiomis išvaikščiojome beveik visus kaimus, kuriuose gyvena lietuviai, atlikome jų registraciją, rinkome pareiškimus dėl bendruomenės ir mokyklų steigimo.
Šių pastangų dėka buvo įsteigta ir įregistruota Breslaujos rajono lietuvių bendruomenė, sekmadieninės mokyklos Pelekuose, Vainiūnuose, Ūsionyse, Zaračėje.
Draugija moka už Pelekų, Vainiūnų, Ūsionių sekmadieninių mokyklų patalpų kūrenimą, valymą, rengia šventes, ekskursijas į Lietuvą ir pan.
Tuo tarpu departamento atstovai pas Apso krašto lietuvius pirmą kartą, mūsų pakviesti, nuvyko prieš keletą metų.
Draugija yra kompetentinga nuspręsti, kur reikia kurti Breslaujos rajono (ir Vitebsko srities) lietuvių kultūros ir švietimo centrą.
Steigti centrą vien Ūsionyse nepakanka, nes ten nėra didžiausia lietuvių susitelkimo vieta. Be to, esamos klubo patalpos reikalauja kapitalinio remonto, kultūros klubas pastaruosius metus jau neveikia, todėl patalpos nėra prižiūrimos, tik viename pastato gale prisiglaudusi biblioteka, kuri dirba labai blogomis sąlygomis.
Daugiausia lietuvių gyvena Vainiūnų, Dvarčionių, Zabarninkų, Pelekų apylinkėse. Centras Pelekuose strategiškai patogesnis jau veikiančių Pelekų ir Vainiūnų sekmadieninių mokyklų vaikams.
Draugijos pasiūlytas pirkti senas namas yra netoli Pelekų bažnyčios, kur didžioji dalis lietuvių meldžiasi. sekmadieniais po mišių bendruomenės nariai be vargo pereitų į centro patalpas.
Šv. Mišios lietuvių kalba būna per didžiąsias katalikų šventes, per bendruomenės renginius ir pan. Prie bendruomenės pirkto pastato yra didelis sodas, ežeras.
Kodėl šį klausimą departamentas prašė spręsti Minsko, Gervėčių ir Pelesos lietuvių bendruomenių pirmininkų, tačiau nepaisė registruotos Breslaujos lietuvių bendruomenės nuomonės?
Gervėčių, Pelesos kraštų pirmininkai gerai žino situaciją tik savo bendruomenėse.
Breslaujos rajono lietuvių bendruomenė raštiškai pasisako dėl lietuvių centro steigimo Pelekuose. Tuo tarpu departamento valdininkai neatsižvelgė nei į Breslaujos rajono lietuvių bendruomenės, nei į „Vilnijos“ draugijos nuomonę bei valstybės interesus.
Namo parinkime dalyvavo Breslaujos rajono lietuvių bendruomenės, „Vilnijos“ draugijos atstovai ir departamento specialistai.
Visų paminėtų organizacijų atstovų nuomonė sutapo dėl centro vietos Pelekuose.
Lietuvos Respublikos vyriausybė 2006 11 20 nutarimu Nr. 1134 skyrė 100 000 Lt lėšų pastatui Pelekuose, Breslaujos rajone (Baltarusija) įsigyti ir rekonstruoti.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas 2006 11 12 raštu Nr. (12-01)-s-962 paprašė Finansų ministerijos, perskirstant departamento 2007 m. planuotas lėšas tarp investicinių projektų, padidinti finansavimą
Breslaujos krašto lietuvių namų rekonstravimui iki 312 000 Lt.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovai patarėjas plėtros klausimais Algimantas Aloyzas Balčiūnas ir plėtros tarnybos vyriausiasis specialistas Linijus Baškys kartus su Breslaujos krašto (Baltarusija) lietuvių bendruomenės atstovais bei „Vilnijos“ draugijos atstovais 2006 10 20 apžiūrėjo Breslaujos krašto lietuvių bendruomenės kultūros ir švietimo centrui pasiūlytus pirkti pastatus ir pasitarimo metu vieningai nusprendė įsigyti pastatą Pelekuose, kaip labiausiai atitinkantį bendruomenės poreikius.
2006 10 30 Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius a. Petrauskas parašu patvirtino suvestinį statybos kainos skaičiavimą Breslaujos krašto lietuvių kultūros centrui Pelekuose įrengti.
2006 12 29, pirmininkaudamas Baltarusijos ir Lietuvos bendros įmonės Lietuvos kultūros, švietimo ir informacijos centro dalininkų susirinkime, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius a. Petrauskas pasirašė protokolą, pritardamas pirkti turtą, esantį Vitebsko apskrityje, Breslaujos rajone Miliūnų km. (Pelekai) ir siūlydamas suteikti Baltarusijos ir Lietuvos bendros įmonės Lietuvos kultūros, švietimo ir informacijos centro direktorei v. Kolesnikovai įgaliojimus pirkti turtą.
Už šį nutarimą dalyvaujantys susirinkime dalininkai balsavo vieningai.
Atsiprašinėdamas savo statistiniame-ataskaitiniame rašte, a. Petrauskas minėjo, jog departamentas planuoja dar kartą aptarti Ūsionių kultūros centro patalpų naudojimo galimybę, lyg nežinodamas, o gal ir pamiršęs, kad Breslaujos vykdomasis komitetas oficialiai pateikė neigiamą atsakymą dėl įteisinto naudojimosi aukščiau paminėtoms patalpoms. Beje, šios patalpos yra apgailėtinos būklės, neprižiūrimos ir turėtų būti įvardintos kaip avarinės. Dėl šios priežasties ten seniai nebeveikia kultūros klubas.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovai turėtų apsispręsti, kad lietuvių kultūros ir švietimo centras turi būti ne Ūsionyse, kurie yra 30 km nutolę nuo pagrindinės bendruomenės susitelkimo vietos – Vainiūnų, Dvarčionių, Zabarninkų, Pelekų gyvenviečių, juolab kad čia veikia Pelekų ir Vainiūnų sekmadieninės mokyklos, o Pelekuose.
Pelekuose šalia steigiamo bendruomenės centro yra lietuvių kunigų statyta bažnyčia, iš kurios bendruomenės nariams po mišių būtų patogu užsukti į centrą ir plėtoti kultūrinį-švietėjišką darbą, vakaroti.
Pastaraisiais metais didžiųjų katalikų švenčių, bendruomenės renginių metu bažnyčioje vyksta pamaldos lietuvių kalba, kurias aukoja Baltarusijoje dirbantis lietuvis kunigas v. Petraitis.
Ką pagaliau pastatys Lietuvos Respublika Breslaujos – Apso krašte – minimalius lietuvių namus ar kryžių lietuvybei?
Vietoje apibendrinimo
Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1906–1915 m. Breslaujos regiono lietuviai aktyviai pradėjo organizuoti lietuviškus darželius, pradines mokyklas, pamaldas gimtąja kalba: rašė daugkartinius prašymus, kvietėsi mokytojus, kunigus, platino lietuvišką spaudą.
1920 m. jie kvietė ir palaikė Lietuvos valdžią, priklausė Lietuvos Respublikai (1942–1944 m. dalis jų taip pat prijungta prie Lietuvos administracijos).
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=5&w=778
Lituanistinių mokyklų moksleiviai, mokytojai ir svečiai iš Lietuvos. 2008. Pelekai. Breslaujos kraštas. Nuotrauka iš mokytojos Aldonos Misiūnienės rinkinio
Rapolas Skipitis savo atsiminimuose rašo, kad jį, kaip Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovą, 1920 m. atvykusį į Vidžius, aplankė gyventojų delegacija net iš Šarkauščinos, apie 60 km į rytus nuo Vidžių ir apie 30 km į rytus nuo 1920 m. nustatytos sienos.
Apie susitikimą su tais delegatais pats R. Skipitis šitaip pasakoja:
„atėjo trys baltagalviai seniai su ilgom visai pražilusiom barzdom. Žemu nusilenkimu pasveikinę pasisakė, kad yra Šarkauščinos ir dar dviejų valsčių atstovai. Vienas jų, kuris kalbėjo delegacijos vardu, turėjo būti ne visai mažai mokytas ir galvotas senis. Jis aiškiai dėstė tuometinę nepakenčiamą būklę ir kiek įmanydamas stengėsi įtikinti, kad Lietuvos valdžia turėtų atsižvelgti į gyventojų nusistatymą, o vietos gyventojų nusistatymas esąs visai aiškus: priklausyti Lietuvai, o ne sovietų Rusijai.
Tas delegacijos vadas nurodė, ir kokiu ruožu turėtų eiti Lietuvos rytų siena nuo šiaurės į pietus. Kiek prisimenu, jis kalbėjo taip:
„Lietuvos siena šiaurėje turėtų prasidėti ne nuo Drujos, bet nuo Drisos ir eiti į pietus pro Armanavičius į Gluboką. Nors mes ir ne lietuviai, bet tolimos praeities broliškas lietuvių sugyvenimas su mūsų pirmtakais traukia mus ir dabar labiau prie lietuvių negu prie rusų.
Galėtumėte patikrinti mūsų gyventojų nusistatymą plebiscito keliu ir pamatytumėte, kad mano tamstai pasakyti žodžiai pasitvirtintų...
Liūdnai atsisveikino su manim tų žilagalvių, savo apylinkėse neabejotinai autoritetingų ir Lietuvai draugingų vyrų, delegacija. O pats
faktas, kad nuo Drujos ir Šarkauščinos ėjo delegacijos prašyti prijungti prie Lietuvos, yra labai įsidėmėtinas“9.
Lenkijos okupacinis režimas 1933–1934 m. 7 asmenims iškėlė bylą už bažnytinę šv. Kazimiero vėliavą su lietuvišku užrašu, uždarė lietuviškas mokyklas, skaityklas.
1934 m. Apso teismas teisė net 20 Paberžės ir Petkūniškės gyventojų, kaltintų tuo, kad jie įteikę Lenkijos valdžiai pareiškimą, jog savo vaikus mokysią tik lietuviškai. Jau minėtas Petkūniškės kaimas ypač pasižymėjo lietuviška veikla: ten buvo ruošiami lietuviški vakarai, minėjimai ir kitokie susirinkimai. Kaimo gyventojus lenkai
dėl to persekiodavo, tardydavo.
Vietiniai gyventojai ėmė save skirti nuo lenkų ir gudų, suprato esą lietuviai, ne slavai. Netrukus iš jų tarpo išėjo nemaža ir tokių lietuvių, kurie ir mirti nebijojo dėl savo pavergto krašto. Jie skleidė lietuvybę ne tik savo valsčiuje, bet noriai leisdavosi ir į kitas pavergto Vilniaus krašto vietoves. Vienas iš tų lietuvybės skleidėjų, gabenęs lietuviškas knygas,vaclovas Petroška, 1939 vii 3 lenkų apeliacinio teismo rūmų sprendimu buvo nuteistas15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Iš Apso valsčiaus ribose 1932 m. buvusių 5373 gyventojų per 60 proc. sudarė aiškūs lietuviai ne vien iš vardo ir kalbos – jie kovojo dėl lietuvių teisių. Apse veikė šv. Kazimiero draugijos ir kitų lietuviškų draugijų skyriai, mokykla ir skaityklos. Lietuvių jaunimas kaimuose rengdavo lietuviškus vaidinimus, vakarėlius, dainuodavo lietuviškas dainas.
Šių dienų visuomenės nuomone, Pelekuose, kaip ir Gervėčių, Pelesos apylinkėse būtina turėti lietuvių kultūros ir švietimo centrą (lietuvių namus), kur veiktų lituanistinės mokyklos, Breslaujos rajono lietuvių bendruomenė „Rytas“. Tik taip realiai gali būti sustabdytas paskutinių lietuvių ir jų vaikaičių nutautėjimas ir atlyginta jiems Tėvynės skola už tai, kad jie sunkiausiomis sąlygomis iki šiol išsaugojo protėvių kalbą.
Nuorodos
Garšva K. Užribio lietuviai – mūsų kultūros priešpilis. – Gimtasai kraštas, 2008, Nr. 1, p. 95–99; Garšva K.
viewtopic.php?t=5534
1
Lietuvių kalbos paribio šnektos (forologija). V., LKI leidykla, 2005, p. 21–34.
2
Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 219–220 ir kt.
3
Mūsų Lietuva (2-asis fotogr. leid.), t. 1, Vilnius, 1989, p. 648 (toliau – ML).
4
Lietuvos bažnyčios, t. 5(2), Chicago, p. 426.
5
Rytų Lietuva. Red. a.M.Budreckis. Chicago, 1980, p. 538–579
6
Ten pat, p. 585–589.
7
ML, t1, p. 648–660.
8
Гринблат М. Й. Белорусы, Минск, 1959, p. 530.
9
skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Čikaga, 1961.
Kazimieras Garšva
Lithuanians in the north of Belarus
summary
The article describes the old residents (ethnic) Lithuanians living in the present-day region of Vitebsk (Belarus).
Their history started about the 5th century when the Lithuanian language separated from the Latvian and other languages of eastern Balts.
During the times of Mindaugas, the King of Lithuania, and later there were the boundaries of ethnic Lithuanian lands that according to the border of 1920 between Ikaznė (district of Breslauja) and Druja became the most distant to the east.
The article pays the greatest attention to the question how under unfavourable conditions to preserve there the oldest indo-European culture.
According to the opinion of the society, here and in Gervėčiai and Pelesa as well it is necessary to have a Lithuanian culture and education centre (Lithuanian home) in which the Lithuanian schools and Breslauja
region Lithuanian community “Rytas” could carry out their activities.
Only in such a way there could be really stopped the denationalization of the last Lithuanians and their grandchildren, and their Motherland could pay debt to them for having preserved up till now the language of their forefathers.
Methods of the research: analysis of historical, cultural, sociological and linguistic sources, gathering and interpreting of new data and prognosis of the situation.
Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5, LT – 10308 Vilnius
Gauta 2009 11 12
atiduota spausdinti 2009 11 16
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
