Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas - arba kaip tampama lietuviu

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas - arba kaip tampama lietuviu

Parašytas: 10 Bal 2010 22:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

AUŠRA Nr. 32 [72]
Lietuva, 1982 m. rugpjūtis
http://www.lkbkronika.lt/index.php?opti ... Itemid=183

MŪSŲ MIRUSIEJI
Prof. TADUI IVANAUSKUI 100 metų

Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkos dvare, prie Lebiodkos upės, Vosyliškio valsčiuje, dabar BTSR, sugudėjusioje ir sulenkėjusioje aplinkoje. Iš mažens jis kalbėjo lenkiškai, lietuviškai išmoko tik jau būdamas aštuntoje (paskutinėje) gimnazijos klasėje.

Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su lenkais 1919-1920 m.

Apsigyvenęs Kaune, visą laiką profesoriavo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dažniausiai gyvendavo Obelynėje, 3 km. už Kauno, ūkyje, kurį jam padovanojo Lietuvos valdžia mokslo reikalams.

Savo atsivertimo į lietuvybę istoriją jis papasakojo susirinkusiems pas jį į Obelynę BTSR lietuviams. Ją čia atskirai pateikiame.

Tėvo dvare, — pasakojo T. Ivanauskas, — kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai. Lietuviškai niekas nekalbėjo. Bet aš turėjau tetą (Korbutienę), kuri man pasakodavo Lietuvos istoriją, kad Lietuva buvusi didelė, galinga valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Teta man lenkiškai deklamuodavo L. Kondratavičiaus - Syrokom-lės eilėraštį, skirtą Lietuvai (jo veikalo „Pan Demborog" įžanga): „Ziemia moja rodzona, Litvvo moja svvięta. . ." (Žeme mano gimtine, mano Lietuva šventoji. . ."). Tas ilgas kelių puslapių eilėraštis man taip patiko, kad jį išmokau atmintinai ir dabar tebemoku (čia jis imdavo deklamuoti tą eilėraštį, kurio dėl ilgumo nabaigdavo, nutraukdamas žodžiais ,,ir taip toliau, ir taip toliau").

Paaugusį mane tėvai nuvežė į Varšuvos gimnaziją. Vietiniai lenkai mane vadindavo „litevvski niedzvviedz" (lietuviška meška), o aš atsikirsdamas juos vadindavau „malpa nadvvislanska" (Vyslos beždžionė). Prieidavome iki peštynių. Vieną kartą jau vyresnėse klasėse buvo suruoštas mokinių pasirodymas. Aš padeklamavau ištisai visą minėtą Kondratavičiaus eilėraštį. Visiems padarė gilų įspūdį, patiko, ir nuo to laiko mokslo draugai pradėjo mane gerbti.

Prie mano tėvo dvaro prieina Gudų giria. Per atostogas aš mėgdavau medžioti. Girioje piemenys ganydami trimituodavo, baidydami nuo bandos vilkus. Tie trimitų garsai man primindavo tetos pasakojimus iš Lietuvos istorijos, man sukeldavo vaizdus, kad šie trimitai šaukia Lietuvos karius į kovą. . . Bet, nors aš jaučiausi lietuvis esąs, lietuviškai kalbėti nemokėjau.

Gimnaziją užbaigiau ne Varšuvoje, bet Petrapilyje, nes dėl neramaus savo būdo buvau iš Varšuvos gimnazijos pašalintas. Man besimokant paskutinėje aštuntoje klasėje (jau Petrapily) atsitiko toks įvykis. Atostogaudamas tėvo namuose, aš mėgdavau vienas klaidžioti po miškus. Kartais kelias dienas negrįždavau namo. Kartą taip beklaidžiodamas po Gudų girią sutikau kaimietį, kuris užkalbino mane lietuviškai. (Lietuviškai aš nemokėjau, bet iš visa ko supratau, kad jis kalba lietuviškai). Aš jam nieko negalėjau atsakyti. Ir man pasidarė didelė gėda, kad aš, būdamas lietuvis, nemoku lietuviškai kalbėti. Tuomet aš prisiekiau ir dangui, ir žemei, ir miškui, kad išmoksiu lietuvių kalbą. Tą savo pažadą ištesėjau.

Petrapily, tuomet jau būdamas studentas, susipažinau su būsimu inžinierium prof. Steponu Kairiu ir būsimu prof. Vaclovu Biržiška, jie man davė lietuviškų knygelių ir padėjo mokytis lietuvių kalbos. Po metų nuo ano susitikimo su lietuviu kaimiečiu aš jau kalbėjau lietuviškai.

Vėliau, baigęs mokslus, su savo žmona Honorata įsteigiau lietuvišką mokyklą Masteikos kaime. (Čia baigiasi T. Ivanausko atsivertimo į lietuvybę istorija).

T. Ivanauskas yra konvertitas, konvertitas lietuvis, nes jo gimtoji kalba — lenkų, ir kilęs nuo Lydos, iš tos vietos, kur jau prieš 100 metų niekas lietuviškai nekalbėjo. Konvertitai dažniausia būna uolūs priimtos naujovės skelbėjai. Konvertitai paprastai būna religiniai, konfesiniai. Ivanauskui su konfesine religija buvo nepakeliui. Jo konfesija — tai lietuvybė, kurią jis skelbė žodžiu ir darbu visą gyvenimą nuo pat atsivertimo dienos. Skelbė uoliai, aistringai, negailėdamas tam laiko ir jėgų.

Kartą pasakiau jam, — pasakoja vienas minėto susibūrimo Obelynėje dalyvis, kad lietuviuose dažnos nelietuviškos pavardės, o nelietuviška pavardė galinti liudyti ir nelietuvišką kilmę.

„Kiek yra grynakraujų lietuvių, nežinau. Tokių lietuviškų pavardžių, kaip Daukantas, yra maža, — kalbėjo jis man. — Mano protėviai į Lietuvą atvyko iš Vestfalijos (Vokietijos), pirko čia dvarus ir tuo būdu įsikūrė". Vadinasi, T. Ivanausko tautybės apsisprendimui nelėmė nei gimtoji kalba, nei kilmė.

Obelynė buvo vieta, kur jis suburdavo savo krašto lietuvius. Vienas toks susibūrimas buvo spalio mėn. (priešpaskutiniais metais prieš jo mirtį). Jame dalyvavo apie 30 žmonių, beveik išimtinai jaunimas. Prie vaišių stalo kilo kalba apie šventes, kam kokia patinka. „O man smagiausia metų šventė — tai Velykos", — pareiškė jis.

Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sirginėjo. Pasitaikė taip, kad Kalėdas jis turėjo praleisti ligoninėje (Kauno didž. poliklinikose). Kūčių dieną jis liepė pas save kambary (jis gulėjo atskirai vienas) pastatyti eglutę ir pareiškė: „Nors religijos atžvilgiu esu liberalas, bet aš noriu rusams parodyti, kad pas mus papročiai geri". Jo noras buvo išpildytas. Namuose jis visada valgydavo Kūčių vakarienę.

T. Ivanauskas rūpinosi ir dėjo daug pastangų, kad BTSR nenutautėtų išlikusios lietuviškos vietovės. Lietuviškumui palaikyti jis skyrė nemaža pinigų, užsakydavo BTSR lietuviams lietuvišką spaudą, materialiai remdavo mokslus einantį jaunimą. Palaikė glaudžius ryšius su šviesesniais BTSR lietuviais. Dėjo daug pastangų, kad ten būtų atidarytos lietuviškos mokyklos. Apgailestavo, kad uždaryta Palesos bažnyčia, nes iš jos sklisdavo daug lietuviškos šviesos. „Kaip gera būtų, kad Palesoje būtų atidaryta bažnyčia", — sakė jis. Tą jo norą patvirtina palesiškiai.

BTSR gyvenančių lietuvių reikalams T. Ivanauskas išleisdavo nemažą sumą pinigų. Vien spaudai kasmet jis skyrė 300 rb. Mirė jis 1970 m. birželio 1 d. Buvo manyta, kad jo materialinė parama nenutruks ir po jo mirties, bet įvyko kitaip. Ar dėl to, kad jis staiga mirė, ar dėl kitų priežasčių jam mirus išnyko ir materialinė parama, kuri jam gyvam esant tarnavo lietuvybės palaikymui.

Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/c ... page=0%2C0
http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/c ... page=0%2C1

Tęsiame pašnekesį su Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro vadovu prof. habil. dr. Vytautu Jonu TRIPONIU, kuris per 40 darbo metų atliko daugiau kaip 10 tūkst. operacijų. Profesorius yra visų moderniausių kraujagyslių operacijų Lietuvoje pradininkas, sukūręs naujus metodus kraujotakai atkurti, kai užanka operuotos arterijos ir dirbtinės kraujagyslės.

Už nuopelnus medicinai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o Vilniaus miestas jį pagerbė Šv. Kristoforo statulėle, kuria apdovanojami iškiliausi vilniečiai.Po paskaitos Vilniaus medicinos draugijos renginyje prof. Vytautas Triponis atsako į vaikų chirurgo prof. Benjamino Siaurusaičio, kraujagyslių chirurgo prof. Egidijaus Barkausko ir pediatro prof. Prano Šimulio klausimus

Ir vis dėlto su profesoriumi ir šį kartą kalbėsimės ne apie kraujagyslių chirurgiją ir net ne apie mediciną, bet taip pat labai svarbius dalykus, kuriuos galėtume įvardyti kaip dvasinę sveikatą.

..................................................

Labai norėčiau suprasti, iš kur senasis lietuviškas kaimas išugdė tokius šviesulius kaip broliai Vileišiai iš Pasvalio krašto arba Ignas Končius iš Purvaičių kaimo Plungės rajone, tapęs fizikos profesoriumi, Žemaičių kryžių ir koplytėlių fotografuotoju, fiksuotoju. Pavyzdžių būtų galima pateikti ne vieną. Stebina tų iš kaimo kilusių pirmos kartos inteligentų tautinis sąmoningumas, šviesumas, vidinė inteligencija, kurios ir šiandien, šimtui metų praėjus, daugelis iš mūsų galėtų tik pavydėti. Iš kur visa tai, iš kokių gyvybingų Lietuvos žemės gelmių?

Tie žmonės sugebėjo išeiti į mokslus, įgyti specialybę. Ir jei ką tikrai gerai žinojo, tai Lietuvos istoriją. Man atrodo, kad tai atliko didelį vaidmenį. Norėčiau pateikti du pavyzdžius.

Pirmas – tai mūsų iškilus gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas (1882–1970). Kilęs iš Lebiodkos (dabar – Holovičpolės kaimas Ščiučino r., Gudija), kur lietuviškai jau niekas nebekalbėjo. Bet smalsusis Tadas išsiaiškino, kad jo šaknys lietuviškos. Vadinasi, ir jam reikia būti lietuviu. Žinios apie savo giminės kilmę, senąją Lietuvos valstybę, iš kurios buvo atimtas valstybingumas, taip paveikė Tadą, kad jis neabejodamas pasirinko lietuviškos veiklos kelią. Tapo Ivanausku, o jo broliai ir toliau pasirašinėjo Iwanowski, palaikė Lenkijos įvykdytą Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus okupaciją. Tadas su broliais baisiai barėsi: jis broliams Ježiui ir Stanislavui atrodė baisus litvomanas, o Tadui šiedu atrodė pasipūtę šlėktos. Kartais net negražiai apsižodžiuodavo, tai tęsėsi iki tarybinių laikų.

Atėję bolševikai sutaikė brolių tautinius nesutarimus?

Nesutaikė. Trečias Tado Ivanausko brolis save laikė gudu. Bet štai ką noriu pasakyti. Susivokti, kas kokiai tautai priklausė, buvo nelengva. Priklausė ir nuo žinių, kuriomis žmogus remdavosi. Pasirinkimas priklausė nuo žinių – štai kokia žinojimo svarba.

Konservatizmas kreipė būti lietuviais

Antras pavyzdys – Vladas Putvinskis-Pūtvis (Putvys, 1873–1929). Jis užaugo dvarelyje, lenkiškos kultūros ir kalbos apsuptyje. Bet išsiaiškino, kad jo protėviai buvo tikri Lietuvos bajorai. Vėliau jo žmona prisiminė, kaip vyras pasakė: „Kokia man gėda, kad esu tikras lietuvis, o mes namuose kalbame lenkiškai ir tik kartais padainuojame lietuviškai.“ Apsisprendęs būti lietuviu daug nuveikė Lietuvos labui, tapo Lietuvos šaulių sąjungos kūrėju, valstybės veikėju.

Tapo Putviu-Putvinskiu. Buvo senos lietuvių bajorų giminės palikuonis.

Iš kartos į kartą bajorams buvo diegiamos giminės ir šalies valstybingumo vertybės, juose dar glūdėjo LDK piliečio savivoka.

XIX a. antrojoje pusėje formuojantis moderniai lietuvių tautai, kai tautybė jau pradėta suvokti etniniu pagrindu, kai kurie tų bajorų palikuonys turėjo rinktis, su kuo jiems eiti – su lenkais ar lietuviais? Tam tikra dalis pasijuto esą lietuviais, nors persiversti į „lietuviškos kultūros lietuvį“, kalbėti lietuviškai, jiems buvo nelengva. Bet iš kur to susipratimo sėmėsi valstiečių, ūkininkų vaikai?

Mūsų valstiečiai, apskritai, kaimo žmonės buvo labai konservatyvūs. Ir tai išgelbėjo jų lietuviškumą. Lėtas būdas, konservatizmas, nenoras priimti svetimo, kas buvo primesta svetimųjų.

Mano seneliai mokėjo lenkiškai ir rusiškai, bet niekas nesurusėjo ir nesulenkėjo. Nors turėjo geras sąlygas ir Maskvoje gyventi. Viena mano senelių pusė buvo tik baudžiauninkai, tarnavo lenkiškame dvare, o buvo persisėmę lietuvybe. Mano seneliai dirbo Saldutiškio dvare, kurį valdė lenkas. Senelis puikiai mokėjo lenkiškai, bet pamėgintum jį užklausti – pasijusdavo esąs tikras lietuvis. Man net sunku būtų paaiškinti, iš kur toks susipratimas.

Aplinka darė įtaką?

Galimas dalykas, nes aplinkui žmonės skaitė lietuviškas knygas, dainavo lietuviškas dainas, buvo rengiamos vakaronės. Lietuviška šviesa sklido, XX a. pabaiga–XX a. pradžia – tai tautinio pakilimo metai. Valstiečiai jau buvo pasinešę į lietuvybę, manau, kad ir dvaras jau buvo ne toks, koks anksčiau.

Mes daugiau žinome apie lietuvybės judėjimo viršukalnes: 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, 1918 m. Vasario 16-oji… Tačiau apie jokį valstybės atkūrimą netektų nė svajoti, jeigu ne bendra nuotaika, jeigu žmonės nebūtų pasijutę esantys lietuviais, išgyvenę didžiulį troškimą jais būti ir galop turėti savo valstybę, nors iš pradžių tai atrodė tik gražus sapnas, gal net tuščias svaičiojimas.

Net J. Tumas-Vaižgantas XX a. pradžioje pasišaipė iš realybės jausmo neturinčių lietuvių, užsimaniusių turėti savo valstybę. Net ir tokiai šviesiai asmenybei kaip Vaižgantui dar reikėjo pereiti į visai kitą savivokos būvį, nuo paklusnumo „carui tėveliui“ iki suvokto ir giliai išjausto siekio turėti savo valstybę. O tam reikėjo iš savęs išguiti vergą.

Mane stebina kad ir 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimo reikalai. Nei ten kas turėjo telefoną, nei paštas normaliai funkcionavo, bet sugebėta susiorganizuoti, išsirinkti savo atstovus, suvažiuoti ir svarstyti stebėtinai reikšmingus klausimus, pirmininkaujant daktarui Jonui Basanavičiui. Mane stebina to meto mūsų lietuvių organizuotumas, noras keisti ligtolinį paklusnų gyvenimo būdą.

Koncerte Didžiojo Vilniaus Seimo išvakėse 1905 m. pirmą kartą viešai buvo sugiedota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, nuo 1917 m. giedota viešuose susirinkimuose ir politinėse demonstracijose.

Mums gal nėra lengva vėl pajusti į tų įvykių atmosferą, išgyventi tuos pačius jausmus, Visa tai mums ir šiandien yra tarsi stebuklas.

Kaip tampama revoliucionieriais

Užtat mes patyrėme, išgyvenome susikabinimo rankomis Baltijos kelyje jausmą, Sąjūdžio mitingų džiaugsmą. Dar nebuvo prasidėjusios valstybės postų dalybos, dar visi turėjo vieną didelį tikslą – Lietuvos nepriklausomybė. Manau, kad mums nėra sunku suvokti, kokius jausmus galėjo išgyventi mūsų seneliai XX a. pradžios lietuvių judėjime.

1905 m. vienas iš mano dėdžių – Izidorius Jasiūnas vos netapo revoliucionieriumi. Apie 1955 m. pas jį iš Istorijos instituto atvažiavo darbuotojas ir sako: „Mes jums galime pasiūlyti skirti personalinę pensiją, nes pagal mūsų turimus dokumentus esate revoliucionierius.“ Dėdė atsisakė personalinės pensijos, nenorėjo būti įrašytas į revoliucionierius.

Teko su juo kalbėtis apie tuos 1905 m. įvykius. Kalbėjo nenoriai. Dėdė lyg ir pasakęs revoliucinę kalbą Dusetų bažnyčios šventoriuje sekmadienį po pamaldų, ir štai jis jau „revoliucionierius“. „O ar žinote, ką aš pasakiau labai įpykęs? Šalin maskolius iš Lietuvos!“ Po tų įvykių apie 20 jaunuolių turėjo bėgti į Ameriką. Pirmiausia pabėgo į Rygą ir iš ten išplaukė į Ameriką.

Dėdė gėdijosi būti pavadintas revoliucionieriumi, nenorėjo apie tai prisiminti. Nesijautė esąs „raudonas“.

Mano tėvas Jonas Triponis ir dėdė Vladas Triponis buvo mokytojai. Abu užaugo Rusijoje, dalyvavo 1917 m. įvykiuose Maskvoje. Kai mano tėvas atvažiavo į Lietuvą (dėdė Vladas grįžo vėliau), abu sunkiai kalbėjo lietuviškai. Sesuo Marija Triponaitė tėvą „restauravo“ kaip lietuvį. Išmokė gerai lietuviškai kalbėti ir rašyti. Būdamas šešiolikos metų galėjo dirbti raštininku, ir aš mačiau jo ranka rašytus raštus – puikiai, be klaidų parašyta.

Niekas jo tos lietuvių kalbos nebūtų išmokęs, jeigu jo paties širdyje nebūtų motyvo mokytis šios kalbos. Buvo užsispyręs ir norėjo išmokti gimtąją kalbą, nors buvo aprusėjęs. Kad buvo persiėmęs revoliucinėmis nuotaikomis, man primena ir toks įvykis.

Negalėčiau pasakyti, kuriais tai buvo metais, bet tėvas Jonas su kitu savo broliu Mykolu ir dar vienu iš Rusijos grįžusiu vaikinu traukė per kaimą ir plėšė rusiškas revoliucines dainas. Paskui suorganizavo kažin kokią gurguolę grūdų Rokiškio raudonarmiečiams. Per miškus važiavo, o ties Rokiškiu, man regis, juos sulaikė generolo Vinco Glovackio kariai.

Be jokių ceremonijų nuteisė tris vaikinus mirties bausme. Paskui Glovackis nutarė: tegu šį reikalą sprendžia Kaune esanti Lietuvos valdžia. Jaunikaičiai buvo pristatyti į Kauną ir ten jų likime lemiamas vaidmuo teko ne kam kitam, o būsimam profesoriui, matematikui Zigmui Žemaičiui. Man sunku prisiminti, kiek metų tada buvo Z. Žemaičiui, bet jis pasakė: „Vaikinai, kuriasi laisva Lietuva, prieš ką jūs einat?“

Tėvas taip susimąstė, kad nuo to meto apsivertė visa jo galvosena ir veikla. Lietuviško parako savyje turėjo, bet dar nesuprato, kas čia vyksta. Kitas mano tėvų giminaitis apšaudė tas grūdų gurguoles iš Rusijos atsivarytomis patrankomis – buvo 1919 metai.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Redakcijos pastaba

Kad jau prisiminėme prof. Tadą Ivanauską (1882–1970), „kietą“ lietuvį, Kauno zoologijos sodo ir Zoologijos muziejaus įkūrimo iniciatorių, žymų mokslininką, skaitytojams priminkime ir jo tris brolius – lenkus Ježį ir Stanislavą Ivanovskius (Jerzy i Stanislaw Iwanowski) ir gudą Vaclavą Ivanouskį (Вацлаў Іваноўскі).

Ježis Ivanovskis (Jerzy Iwanowski, 1878–1965) įgijo inžinieriaus technologo specialybę, 1901 m. baigęs Peterburgo politechnikos instituto Mechanikos fakultetą. Tapo lenkų visuomenės veikėju ir politiku, vadinamosios Vidurio Lietuvos (1920–1922) užsienio reikalų ministru. Lenkijos Seimo III kadencijos (1930–1935) narys. Pokario metais gyveno Didžiojoje Britanijoje, ten mirė. Jo duktė Vanda (1920–1977) buvo literatūros kritikė, ištekėjo už dailininko Kamilio Sosnovskio (Kamil Sosnowski), tapo Armijos Krajovos kovotoja. J. Ivanovskis turėjo ir du sūnus: Maciejų ir Ježį; pastarasis buvo Varšuvos politechnikos universiteto studentas, žuvo per Varšuvos sukilimą.

Stanisłavas Ivanovskis (Stanisław Iwanowski) buvo advokatas Vilniuje.

Vaclavas Ivanouskis ( Вацлаў Іваноўскі, 1880–1943) – baltarusių tautinio atgimimo veikėjas. 1904 m. baigė Peterburgo politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus kvalifikaciją. Institute dėstė iki 1913 metų. 1918 m. tapo Baltarusijos liaudies respublikos švietimo ministru. Pasitraukus vokiečiams, liko Minske, bet 1919 m. gegužės mėn. bolševikų suimtas ir išvežtas į Smolenską. Paleistas grįžo į Minską, dirbo Lietuvos–Baltarusijos Tarybų Respublikos Švietimo komisariate, taip pat Liaudies švietimo pedagoginiame institute Minske. Žlugus Litbelui, 1920 m. tapo vadinamosios Vidurio Lietuvos prekybos ministru. Nuo 1922 iki 1939 m. dėstė Varšuvos politechnikos universitete. 1939 m. pavasarį atvyko į Vilnių, dėstė Stepono Batoro universitete. 1941 m. lapkričio mėn. tapo Minsko burmistru, slapta palaikė ryšius su lenkų pogrindžiu. 1943 m. gruodžio 6 d. Minske mirtinai sužeistas pistoleto šūviu, mirė kitą dieną ligoninėje. Tikrų žinių, kas įvykdė teroro aktą, nėra.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:18. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 22:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Tadas Ivanauskas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas

Tadas Ivanauskas (1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, Varanavo raj., Baltarusija – 1970 m. birželio 1 d. Kaune) – gamtininkas, biologijos daktaras, profesorius, akademikas.

Biografija

Tadas Ivanauskas dar vaikystėje susidomėjo gamtos mokslais. Iš tėvo išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius. Pradžioje mokslus ėjo namuose. 1901 m. baigė Varšuvos gimnaziją, 1903 m. – Peterburgo 10-ąją berniukų gimnaziją. 1903–1905 m. studijavo gamtos mokslus Peterburgo universiteto Fizikos - matematikos fakultete. Užmezgė ryšius su Peterburge gyvenančiais lietuviais, išmoko lietuvių kalbą.

1905–1909 m. mokėsi Paryžiuje, Sorbonos universiteto Gamtos - istorijos fakultete ir jį baigė. 1904 m. įstojo į Paryžiaus lietuvių draugiją „Lituania”, buvo išrinktas jos sekretoriumi. 1909 m. vėl įstojo į Peterburgo universitetą (nes Rusija nepripažino užsienio diplomų). Įsitraukė į „Lietuvių studentų draugijos” veiklą, buvo išrinktas jos pirmininku. 1910 m. baigė universitetą ir gavo gamtos mokslų 1-ojo laipsnio diplomą.

1910 m. Peterburge įkūrė (ir vadovavo iki 1915 m.) Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom”. Gamino zoologijos, botanikos, anatomijos, mineralogijos preparatus. Vasaros metu keliavo po Lietuvą, rinko medžiagą preparatams. 1914 m. ir 1917 m. dalyvavo mokslinėse ekspedicijose, vykusiose į Šiaurę (Murmanską, Šiaurės Norvegiją, Archangelską).

1916–1918 m. dirbo Žemės ūkio ministerijoje Peterburge. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir kartu su žmona Honorata Musteikos km. (Varėnos raj.) įsteigė lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo.

1919–1921 m. dirbo patarėju Žemės ūkio departamente Kaune. 1919 m. kartu su kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su zoologijos muziejumi), 1919–1922 m. buvo šios stoties direktorius. 1921–1939 m. „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos“ įkūrėjas ir pirmininkas, 1927–1938 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“. 1923 m. kartu su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą. Su žmona Honorata organizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ bei „Medžių sodinimo šventes“, kurių metu buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.

1920 m. kartu su kitais įkūrė Aukštuosius kursus, vienas iš lektorių bei Gamtos skyriaus vedėjas (iki 1922 m.), vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų. 1922–1940 m. šio universiteto Matematikos - gamtos fakulteto profesorius, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos (nuo 1929 m. Zoologijos katedros) vedėjas.

1928–1939 m. Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas. 1929 m. suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą Obelynėje, netoli Kauno. 1929 m. Ventės rage (Šilutės raj.) įkūrė ornitologinę stotį. 1937 m. su kitais įsteigė Žuvinto rezervatą. 1938 m. įsteigto Kauno zoologijos sodo vienas įkūrėjų. 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. Vilniaus universiteto profesorius, Zoologijos katedros vedėjas, 1942–1944 m. Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakulteto profesorius. 1943–1944 m. Vilniaus vidurinės miškų mokyklos dėstytojas.

1945–1950 m. Lietuvos MA Biologijos instituto direktorius. 1949–1951 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų apsaugos katedros (vėliau Miškininkystės katedra) profesorius; 1952–1954 m. šios katedros vedėjas. 1954–1965 m. Kauno medicinos instituto profesorius, Bendrosios biologijos katedros vedėjas. 1956–1964 m. Vilniaus universiteto Zoologijos katedros profesorius. 1965–1970 m. Kauno medicinos instituto Bendrosios biologijos katedros profesorius.

1922 m. T. Ivanauskui suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas, 1922 m. Padujos (Italija) universiteto Garbės daktaro laipsnis. 1940 m. suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis, o 1941 m. išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu. 1945 m. T. Ivanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Palaidotas Tabariškių kapinėse (Kauno raj.).

Parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias veikalas – „Lietuvos paukščiai“ (3 kn.), už kurį 1959 m. apdovanotas valstybine premija. Taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose: „Kosmos“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Mūsų rytojus“, „Mūsų girios“, „Tautos ūkis“ ir kt.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas - arba kaip tampama lietuviu

Parašytas: 04 Lap 2012 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Источник - Александрас Матонис: история ВКЛ становится объектом информационной борьбы

Коментары
http://ru.delfi.lt/news/blicakcent/alek ... s=1&no=220

Žygeivis
04.11.2012 20:14

elbing
03.11.2012 23:57
> Žygeivis 03.11.2012 23:19 Вообще то Желиговский написал о себе правду - он ведь и был litwin (что по польски и означает в переводе - литовец), а его предки были чистокровные литовцы, говорившие на литовском языке (его род жил недалеко от нашего рода).

Рискну предположить, что по-жмудински фамилия звучит как ЖелиговскиС. Поэтому товарисч Жиг делает такое умозаключение...
Через какое-то время последователи Жига будут утверждать, что коль Ленинас литовская фамилия, то Ленин тоже "литовец".

P.S. Жиг, а все-таки откуда "знаешь", что его предки говорили на литовском языке.
-------------------------------------- ----------

1. Во первых, Желиговский был католик и происходил из католической семьи. Родился в древнем литовском городе Ашмяна, который по Мирному договору 1920 г. с РСФСР был признан литовской историко-этнической землей всеми экспертами.

Практически все местные католики этих мест являются потомками язычников литовцев-аукштайчяй, крещеных в конце 14 века.

2. Во вторых - ни сам Желиговский, ни его предки никогда себя белоруссами не называли.

На оборот - они считали себя литовцами, говорящими на польском языке - по хорошо известной формуле: "Gente Lituanus - Natione Polonus" (Национальность - литовец, нация (гражданственность) - польская), распространившаяся в среде польскоязычных байоров Литвы (и в Аукштайтии, и в Жямайтии, и даже в Малой Литве, которая с 1422 г. была признана владением Ордена крестоносцев) в первой половине 19 века.

3. Сама фамилия Желиговский (на польском - Żeligowski) происходит из древнего литовского слова "želgti" (желг-ти) ("ходить широкими шагами" или "сидеть широко раздвинув ноги"), то есть фамилия скорее всего прозвищного происхождения ("žal̃g-as" - "очень высокий мужчина"), но может быть и от имени предка - Želg-ys (Жельг-ис, то есть "широко ходящий"), с добавкой польского фамильного суффикса -owski вместо древнего литовского именного окончания -ys, распространенного в северо-восточной Литве.

http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp

žélgti, -ia, -ė intr. plėstis, skėstis, žergti: Kam čia želgi, pletys, sudėk štalpniai, t. y. kam užemi daug vietos? J.
užžélgti tr. užimti (daug vietos), užžergti: Staliorius su savo pabūklais užželgė daugel vietos, t. y. užėmė J.

žal̃gas sm. (4) KŽ, Šmk, žálgas (1) LsB176; K.Būg žr. žalga:
1. Iš pievos žalgùs veža Plk. Nusitvėręs žal̃gą ir bado obuolius Nm. Paleido arklį ir ėmė dairytis žalgo rš. Kad jūs žalgo neinkište, an baslės (builio) vyniosiu LTR(Pb). ^ Jis eina kap žal̃gas (dideliais žingsniais) Plv. Et, kas iš jos išeina: didelė kaip žal̃gas, po rietais gali šunis pakart Lkš. Šiemet rugiai dideli kaip žalgaĩ Plk. Iš mažų dienų augo kaip medis ir užaugo kaip žalgas, juodbruvas, plaukai stambūs kaip cigono Tat. Nemunas buvęs dar nedidelis vyriukas, o jos (Jūrė ir Marė) mergos didelės kaip žalgai A1885,326. ║ NdŽ stora lazda: Su tokiu žalgù gal strėnas parmušti Krkl.
2. Tu su tokiu žalgù nesusilyginsi – jis turi ir jėgos, ir sveikatos Žvr. Kur tu su tokiu žalgù šoksi Alk. Tai žal̃gas – jau kraigą siekia Slv.
3. pavasarį sudygusios bulvės daigas: Bulbių žalgaĩ nuskabyti Brb.
4. žr. žalga 4: O tu, žmoguti, ar dėl to pataikauji, jog ant žalgu vaikščioji? Rp.

Žygeivis (дополнение)
04.11.2012 20:49

В разных энциклопедиях пишут, что Л. Желиговский родился в г. Ашмяна, но в интернете можно найти и версию, что он родился в фольварке Переходы, севернее местечка Солы, недалеко от Ашмяны.

В 1938 г. фольварк Переходы административно принадлежал сельской гмине Солы Ошмянского повята.

Вот вам названия деревень, весей, застенков и фольварков в гмине Солы (по литовски - Salos http://lt.wikipedia.org/wiki/Salos_%28Smurgainys%29 ) в 1938 г. (названия сильно полонизированны, но то, что большинство из них литовского происхождения, ясно и не языковедам):

http://www.radzima.net/ru/gmina/soly.html

Список мест

Ажугеры, фольварк
Ажугеры, деревня
Ажуройсти, застенок
Ажуройсти, деревня
Амоляны, фольварк
Ананишки, застенок
Антоново, осада
Бабруты, застенок
Бабья Лужа, фольварк
Байтюли, деревня
Баранцы, имение
Баранцы, деревня
Баранцы, застенок
Белюны, деревня
Биржуны, застенок
Бонифацево, имение
Борзобогатишки, осада
Борзобогатишки І, фольварк
Борзобогатишки ІІ, фольварк
Борки, фольварк
Борки, осада
Боровка, фольварк
Борово, застенок
Борти, застенок
Бояры, деревня
Валейковичи, осада
Валейковичи, деревня
Валейковичи, застенок
Валерин, имение
Валерин, осада
Варакумщина, фольварк
Варакумщина, деревня
Васюки, деревня
Васюки, застенок
Великая Краска, застенок
Веремеиха, застенок
Веркеляны, фольварк
Веротейка, застенок
Видево, фольварк
Видево, осада
Вилия, осада
Винцентово, застенок
Висневка, фольварк
Висневка, осада
Волойти, фольварк
Волойти, деревня
Высокая, фольварк
Высокая, осада
Гавдевичи, околица
Гайди, фольварк
Гайди, деревня
Галин, осада
Гаути, деревня
Глубокий Ров, осада
Граница, фольварк
Густишки, осада
Давкшишки, фольварк
Давкшишки, имение
Давкшишки, осада
Давкшишки, плебания
Давкшишки І, деревня
Давкшишки ІІ, деревня
Дайлидки, деревня
Дегиси, деревня
Докурнишки, имение
Докурнишки, околица
Дордишки, деревня

И так дале....

Интересно и то, что в этой гмине имеется деревня Желигово.

Žygeivis
04.11.2012 21:54

elbing
04.11.2012 21:01
> Žygeivis 04.11.2012 20:14

Жиг, а вот еще тебе процитирую Л.Желиговского:
"Накануне марша на Вильно, в Воронове, были мы не только поляками, мы были литвинами. Это было наше право и обязанность... Но в умах некоторых офицеров и солдат появились колебания. Вильня уже в Спа почти совсем была отдана жмудинам, воинская лояльность возмущалась при мысли о действиях вопреки приказу."
---------------------------

elbing, когда же для тебя дойдет, что слово "litwin" на польском языке всегда и значил именно "литовец", а не православный белорус (их называли русинами, а жителей Московского княжества - московитами).

Другое дело, что ополячившаяся литовская шляхта - байорай, в 19 веке вполне приемлемо для жителей Литвы тех времен использовавшие национальное самоопределение по формуле "Gente Lituanus - Natione Polonus" (Национальность - литовец, нация (гражданственность) - польская), попытались ту же формулу национального самоопределения использовать и в первой половине 20 века.

Но на этот раз оказалось, что за прошедший век произошли огромные сдвиги в национальном самосознании всех жителей бывшей Литовской империи - и литовцы уже как главный принцип самоопределения с середины 19 века начали применять использование родного литовского языка.

Вот это и вызвало ожесточенный конфликт с польскоязычной шляхтой литовского происхождения.

Кроме того, некоторая, сравнительно небольшая часть, литовской шляхты приняла белорусское национальное самосознание и белорусский язык.

Именно в конце 19 века - начале 20 века и особенно после WW1 и произошло основное размежевание на нынешние "языковые" национальности бывшей литовской шляхты (байорай).
-----------------------------

Например, очень интересный и показательный пример трех братьев-шляхтичей - один стал знаменитым на весь мир литовcким зоологом, академиком, с фамилией Tadas Ivanauskas, второй брат - не менее знаменитым польским политиком Jerzy Iwanowski, а третий брат - в Белоруссии известным белорусским политиком Вацлаў Леанардавіч Іваноўскі. :)

Tadas Ivanauskas (1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, Varanavo valsčius, Rusijos imperija – 1970 m. birželio 1 d. Kaune) – Lietuvos gamtininkas, rašytojas, biologijos daktaras, profesorius, akademikas.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://en.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://pl.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%A2%D0% ... 0%BA%D1%96

Jerzy Iwanowski (ur. 10 lutego 1878 w Lebiodce koło Szczuczyna, zm. 28 marca 1965 w Penley w Wielkiej Brytanii) – polski działacz społeczny i polityk, inżynier, minister spraw zagranicznych Litwy Środkowej (1920–1922) oraz poseł na Sejm II RP III kadencji (1930–1935).
http://pl.wikipedia.org/wiki/Jerzy_Iwanowski
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%AE%D1% ... 0%BA%D1%96

Вацлаў Леанардавіч Іваноўскі (7 чэрвеня (25 мая) 1880, фальв. Лябёдка, зараз у межах в. Галавічполе, Шчучынскі раён — 7 снежня 1943, Менск; Псеўданімы: Вацюк Тройца, Браты Далецкія) — беларускі палітычны і грамадскі дзеяч, доктар тэхнічных навук. Заснавальнік Беларускай рэвалюцыйнай партыі (1902). Пасля яе расколу ў 1903 ўзначаліў Круг беларускай народнай прасветы і культуры.
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0% ... 0%BA%D1%96
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D0% ... 0%B8%D1%87

Именно вот так древний литовский народ и "рассеивался" по разным национальностям.

И основная причина этого "рассеивания" одна - принятие христянства в конце 14 века "из польских рук" и последовавшие за тем разные унии с Польшей, которые наконец кончились полным развалом Литовской империи и ее разделом в конце 18 века.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškasis Tado Ivanausko fenomenas - arba kaip tampama lietuviu

Parašytas: 19 Sau 2013 19:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Blogeris Zeppelinus. Ir tarp bajorų būta Lietuvos patriotų. Ką nutyli polonofilai ir „atstumto bajorų elito“ apraudotojai

http://alkas.lt/2013/01/19/blogeris-zep ... audotojai/

Blogeris Zeppelinus,
http://www.facebook.com/blogeris.zeppelinus
2013 01 19 16:12

Žinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.

Ilgesingai dūsauti dėl anuometinių lietuvių netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.

Paradoksalu, bet, berods, net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Ničniekuo Lietuvai nenusipelniusiai, niekam čia nežinomai ir nelabai kam įdomiai.

Mat laidos vedėjas V.Savukynas bebraklinėdamas po kažkokias senobines kapines užmatė antkapio užrašą su jų pavarde – Kęstutis-Gediminas. Kas sužadino jo ir taip nežabotą vaizduotę.

Ir iš to antkapio gerbiamas Virginijus, kaip koks Baltijos jūroje nuskendusios Sarmatijos-Atlantidos Karalystės entuziastas, sukūrė ištisą legendą apie paskutinį šiuos vardus nešiojusių kunigaikščių giminės atstovą.

Tuščioje vietoje, kaip ir priklauso fentezi žanro kūrėjui.

Lenkų šovinistų plakatas

Ir ta legenda penėjo LTV žiūrovus ir dar krūvos portalų skaitytojus. Vis graudžiai pamąstydamas – kokie durni buvo tie lietuviai, atstūmę tokį puikų elitą vien dėl jų nenoro kalbėti lietuviškai bei nelojalumo „Kowenskai Litwie“.

Keista, tačiau mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomoje visuomeninėje televizijoje neatsiranda laiko tam, kad vietoje visokių iš piršto laužtų polonofilinių legendų papasakoti apie tuos žmones, kurie iš tiesų sukūrė mūsų valstybę. Bei pasižymėjo kažkuo, apart susigalvotos pretenzingos pavardės .

Tame tarpe – ir bajoriškos kilmės

Užtat apie tai galima pasiskaityti žemiau esančiame Klaipėdos Universiteto mokslininko dr. Algirdo Girininko straipsnyje:

Dvarininkijos grįžimas prie lietuviškų šaknų XX a. pradžioje. Dr. Algirdas Girininkas, Klaipėdos Universitetas
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4625&p_k=1

Kelios citatos tingintiems skaityti ilgus tekstus:

„…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4 proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc.

Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų metų bajorijos polonizaciją.

Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc. valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“

Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.

„Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai. Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine.“

Kaip įdomu. Juk panašias kalbas mes ir vėl girdime. Per valdišką televiziją.

O štai vienas iš tų bajorų, kurių kažkodėl nerodo per V.Savukyno laidas:

„…buvusio dvarininko Tado Daugirdo pavyzdys….Tadas Daugirdas – senų Žemaitijos dvarininkų atžala.

…Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau … tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje

T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui… To negalėjo pakęsti jo giminės, šeimos nariai. Lenkiškos pakraipos dvarininkai, net giminės iš Daugirdų, vadino jį „chlopomanu, litvomanu“.

Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Įvairiai dergiamas, jis nebegalėjo likti tokioje aplinkoje

…T. Daugirdas po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metų Seimo palieka lenkiškąja aplinką (ūkininkavimą dvare perima vyriausiasis sūnus) ir įsilieja į besiformuojančios lietuvių inteligentijos būrį Kaune.“

Apie savo aplinkoje gyvenusius lenkus T. Daugirdas rašė:

„…Jau tai reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškieji lenkai mėgsta grobti savo kraštą, – liepia laikyti save lietuvių geradariais, o patys yra, kaip vokiečiai Latviuose ar Estuose. Visi tie nacionalistai, tai juodašimtininkai įvairaus pavidalo ir įvairaus pajėgumo, jei galiu taip išsireikšti.

Jau šiandien lenkų laikraščiai rodo apetitą į senovės Lenkijos sienas, įrodinėdami, kad tiek gero nuo amžių yra padarę jų sienose gyvenančioms tautoms, kad šiandien toje valstybėje tik jiems tinkąs vadovų vaidmuo.

Man rodos, kad tautos, kurias jie stengiasi auklėti, šiandien tą globėją atstatys, nes išaugo ir gali patys be globėjų bei vystyklų vaikščioti po pasaulį. Pagaliau, jei nuo manęs pareitų, duočiau tai guvernantei šimtinę, bet tik iš malonės, nes toji guvernantė labiau rūpinasi savimi, negu savo auklėtiniais, o juk nuo amžių buvo puikiai atlyginama…“

T. Daugirdo nuostata karo atžvilgiu buvo gana įdomi. Jis rašė, kad „lietuviams neturėtų rūpėti tų dviejų – Rusijos ir Vokietijos – mūsų kraštui abejingų valstybių kova, o reikia žiūrėti savojo krašto.“

Taigi, susipratęs Lietuvos bajoras, daug nuveikęs lietuvių tautos labui.

Kodėl ponui V.Savukynui nesukūrus laidos apie jį? Jo nuopelnai Lietuvai realūs, skirtingai nuo visokių kilmingų apsišaukėlių skambiais vardais.

O štai ir priminimas tekste apie tai, ką linkę droviai nutylėti mūsų polonofilai ir „atstumtosios bajorijos“ godotojai valdiškose televizijose:

„Deja, ne visa dvarininkija pasuko T. Daugirdo keliu. Labai didele Lietuvos dvarininkijos gėda laikytinas dalyvavimas Karinės Lenkų organizacijos (Polska Organizacija Wojskowa) ir Nemuno šaulių organizacijos (Organizacja Strzelcow nadniemenskich) veikloje bei šių organizacijų rėmimas.

Ne mažiau gėdingas dvarininkijos žingsnis – prisidėjimas prie organizuojamo 1919 m. rugpjūčio 28–29 d. perversmo ir ruošiamo antrojo – tų pačių metų rugsėjo 20 d.

Iš 86 Lietuvos dvarų aktyviausiai perversmininkus rėmė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apylinkių dvarininkai.

Deja, perversmininkų šalininkų būta ir Žemaitijoje (1 pav.). Tarp jų ir Telšių „obvode“ su numatytu komendantu Pruffer–Celina (slapyvardis). Tarp dvarininkų, kurie rėmė POW-iakininkus, buvo Rietavo, Rainių, Užminijų, Pavandenės dvarininkai.“

Kitaip sakant, ponas Savukynas ir Co vis pamiršta paminėti, jog tas nūnai apraudamas „atstumtojo Lietuvos elito žiedas“ ir buvo pagrindinė antivalstybinę ir antilietuvišką veiklą remianti bei organizuojanti jėga.

Beje, jau Nepriklausomai Lietuvai atsistojus ant kojų dar ilgai išlaikiusi ir akiplėšiškai demonstravusi savo unorą ir požiūrį į lietuvius:

„Dvarininkai dar ilgai stengėsi išlaikyti lenkų kalbą. Situacijos sudėtingumą iliustruoja Lietuvos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ir pas jį apsilankiusios dvarininkės nuo Panevėžio susidūrimas.

Dvarininkė ministerį prakalbino lenkiškai. M. Krupavičius paklausė, ar Tamsta nekalbanti lietuviškai. Dvarininkė jam atsakiusi, kad lietuviškai kalbanti tik virtuvėje su tarnaitėmis. M. Krupavičiui parodžius duris, ji išėjo.

Situacija turėjo didžiulį rezonansą tarp dvarininkų, apie tai buvo rašoma tuometinėje spaudoje ir aptariama platesnėje visuomenėje. Rezultatas buvo toks: po šio įvykio dvarininkai į ministeriją žemės reikalais kreipdavosi tik lietuviškai.“

Kaip matome, tuometiniai ministrai mokėjo elgtis su suįžūlėjusiais ir antilietuviškumo neslepiančiais lenkakalbio „elito actovais“. Ir greit išmokydavo juos pagarbos lietuviams, jų valstybei ir KALBAI.

O juk M.Krupavičius puikiai mokėjo lenkiškai, kaip ir ta ponia – lietuviškai.

Tai buvo ne kalbos žinojimo, o kas valstybėje yra šeimininkas, klausimas.

Ar įsivaizduojate tokią situacija dabartinio ministro kabinete?

Jėzusmarija, kai kurie mūsiškiai greičiau jau prabiltu laužyta „ponų kalba“ ir suprakaitavę atsiprašinėtų už blogą tarimą.

O nemokantys tos kalbos tamsuoliai pultų pas sekretorę, kad toji „iš po žemių, tučtuojau, nedelsiant nei sekundės“ surastu jam vertėją. Kad tik ponui nereikėtų laužyti liežuvio „chamiška kalba“.

Mat ano meto elitas stengėsi visiems lietuviams duoti bajoriškas teises bei laisvo žmogaus savimonę. Todėl turėjo savigarbos ir orumo.

O dalis dabartinio pageidautų lietuvius vėl beteisiais mužikais-chlopais paversti.

Kuriems privaloma skaityti tik tai, ką ponų raštinykai rašo, žiūrėti per televizorių tik tai, ką ponų klounai rodo ir net per šventes galima eiti tik ten, kur ponai maloningai leidžia.

Ir dar rankutę ponui bučiuoti, kad rašo, rodo ir leidžia…

Iš to ir gimsta ta vis prasiveržianti televizijoje bei spaudoje wannabe nobiliais poniška nostalgija seniems, geriems laikams, kai ponai kalbėjo lenkiškai, o chamai-litvinai žinojo savo vietą.

Nieko, užteko lietuviams dvasios anuos ponus į vietą pastatyti, nepritrūks ir šitiems.

Bus proga ateities veikėjams apraudoti, ne tik „atstumtąjį bajorišką“, bet dar ir „išspirtąjį kosmopolitinį elitą“.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/01/19/blogeris-zep ... s#comments

sarunas:
2013 01 19 19:10

> „…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4
> proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų > metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc.
> valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“
> Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.

Stiklinė pusiau pilna ar pustuštė – lenkiškai kalbančių bajorų ir lietuviškai kalbančių santykis 2:1. Kitaip tariant, lietuviškai šnekančių ne taip jau ir mažai.

Be to, lenkakalbiais tuo metu užsirašė ir dalis būsimų mūsų nacionalinio judėjimo lyderių. Prisiminkime kad ir brolius Biržiškas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: