 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27089
Miestas: Ignalina
|
Lietuvos tautinė apsauga "Geležinis vilkas"
ANTISEMITINĖS TENDENCIJOS VOLDEMARININKŲ JUDĖJIME 1928-1940 M.
Šaltinis - http://www.komisija.lt/lt/naujiena.php?id=37
(Pastaba - originalo jau nebėra - kažkodėl "išvalė")
GEDIMINAS RUDIS
2006.05.31
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (tarpukaryje) nei prie vienos valdžios antisemitizmas nebuvo tapęs oficialia politika. Tai matyt ir turima galvoje, kai dabar kartais sakoma, jog tada apskritai nebuvo antisemitizmo ir žydai gyvenę Lietuvoje "kaip rojuje". Antisemitizmo, žinoma, būta. Būta ir įvairių sambūrių, siekusių, kad antisemitizmas taptų valstybės politika. Istorinėje literatūroje kone stereotipu yra tapęs teiginys, jog to siekė ir voldemarininkai. Tačiau apie jų antisemitizmą paprastai kalbama vienu-dviem sakiniais, o jo raiškos būdų ir metodų, dar niekas nėra paanalizavęs. Tai ir pasistengsime padaryti šiame pranešime, juoba, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo antisemitizmas Lietuvoje buvo silpnai organizuotas, padrikas. Nebuvo nė vienos organizacijos, kuri būtų jį deklaravusi savo programiniuose dokumentuose. Kartas nuo karto pasirodydantys antisemitiniai atsišaukimai būdavo anoniminiai: juos pasirašydavo tai nekonkretūs "kovotojai prieš žydus", tai išgalvotos organizacijos.
Pavyzdžiui, kai 1923 m. vasario mėn. Kaune degutu buvo ištepliotos kone visos iškabos tautinių mažumų kalbomis, daugiausia žydų ir lenkų, o visos politinės partijos ir grupuotės vieningai pasmerkė murzintojus, išvadindamos juos chuliganais, nesubrendėliais, "tepliotojais-kvailiukais" ir pan., netrukus pasirodė keletas atsišaukimų, kuriuos pasirašė "Lietuvos fašistų Vykdomasis komitetas". Tačiau pareiškimai esą Lietuvoje veikia gausi fašistinė organizacija - "buvusieji savanorių pulkai" - vis dėlto buvo blefas, siekiant pavienių žmonių iniciatyvai suteikti didesnį svorį.
Kita vertus, reikia turėti galvoje ir tai, jog tokia organizacija nesusikūrė ne dėl "žaliavos" stokos. Tiesiog tuomet neatsirado gabaus ir veiklaus organizatoriaus, pasiryžusio suburti fašizmo simpatikus vienon krūvon. Tikriausiai tai buvo tik laiko klausimas.
Vis dėlto tipiška fašistinė organizacija, iš kurios ir išsivystė voldemarininkų judėjimas, buvo įkurta jau po perversmo. Įkurta valdžios ir remiama iš valstybės biudžeto.
1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, kaip teigė jo organizatoriai, buvo nukreiptas prieš krašto "bolševizavimą ir polonizavimą".
Antisemitinių pareiškimų perversmo dienomis nebuvo. Vadinamoji "tautiškoji" vyriausybė buvo suinteresuota, kad jų ir nebūtų, nes ir taip per akis turėjo rūpęsčių dėl perversmo padarinių legalizavimo bei savo pozicijų sustiprinimo. Tuo tarpu kraštutiniai nacionalistai kovą su bolševizmu tiesiogiai siejo su anot jų "žydų viešpatavimo" likvidavimu.
Antai 1927 m. vasario pabaigoje prezidentui Antanui Smetonai ir ministrui pirminininkui Augustinui Voldemarui buvo atsiųstas "Spalių 9 d. sąjungos" vardu pasirašytas pareiškimas, kuriame jie ne tik karštai sveikinami, bet ir perspėjami esą žmonėse jau kyla nepasitenkinimas dėl to, jog "tik keturi tėra sušaudyti" ir labai mažai suimta žydų, nors esą visiems gerai žinoma, kad dauguma komunistų yra "parkai". Pareiškimo pabaigoje perspėjama: "Mūsų rankose yra ginklai ir mes juos sunaudosim priešams ir išnaudotojams naikinti. Mes esame pasiryžę griežčiausiai užkirsti kelią bolševizmui, polonizacijai ir žydų gudrybėms". Sprendžiant iš daugybės pabraukimų, šis pareiškimas buvo įdėmiai perskaitytas.
Tačiau radikalieji nacionalistai ne tik rašinėjo laiškus valstybės vadovams, bet ir buvo pasiryžę imtis nelegalios veiklos. 1927 m. kovo pradžioje pasirodė kažkokių ekstremistų, pasiskelbusių "Centriniu baudžiamuoju būriu" atsišaukimas, kuriame teigiama, jog dar nelikviduoti visi komunistų agitatoriai, kurių darbo vaisiais naudosis "raudona šmėkla ir žydų legionai", o "gerai žydų pinigais apmokami" komunistai "tikisi suruošti lietuvių tautai skerdynes ir duoti progos žydams iš mūsų pasityčioti".
Atsišaukime, kaip ir anksčiau minėtame pareiškime, taip pat grasinama imtis griežtų veiksmų: "Tokiems valstybės ir tautos išdavikams - agitatoriams vietoje teismą padarykime. Nuo to Lietuvos kūnui bus didelė sveikata, o geriems piliečiams užtikrinta ramybė". Beje, šis atsišaukimas buvo rastas 1930 m. darant kratą pas vieną aktyvų voldemarininką - buvusį "Geležinio vilko" organizacijos narį. Gaila, jog taip ir nebuvo išsiaiškinta, kaip jis pateko į to "vilko" rankas, tačiau tai vis tiek gana reikšmingas "Geležinio vilko" genezės faktas.
Tokie pareiškimai bei atsišaukimai nebuvo masinis reiškinys, tačiau akivaizdu, jog po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo susidariusi valdžia turėjo ne tik atremdinėti kontrperversmo bandymus, bet ir suvaldyti ją palaikančias, bet "daugiau kraujo" reikalaujančias radikaliąsias dešiniojo politinio spektro jėgas.
Todėl kai keletas fašistinės orientacijos radikalų kreipėsi į tautininkų lyderius, siūlydami įkurti italų juodmarškinių tipo organizaciją, šie, neilgai svarstę, pritarė. Tiesa, buvo nutarta, jog iš pradžių ši organizacija bus slapta, o viešumon išeis kai išaugs ir pakankamai sustiprės.
Taip 1927 m. pabaigoje ir atsirado Lietuvos tautinė apsauga "Geležinis vilkas", kurios vyriausiuoju vadu tapo A. Voldemaras. Jį pašalinus iš valdžios, nemaža "vilkų" tam pasipriešino, todėl organizacija veikiai buvo paleista.
Kuriant šią organizaciją, buvo numatyta, kad savarankiškos politinės programos ji neturės. Tai užfiksuota ir jos statute: "Geležinis vilkas" nėra partija ar sąjunga su tam tikra išdirbta ir vykdoma programa, bet yra aktyvi sargyba, kurios tikėjimas ir idėja jungia visus atgimusius dorus lietuvius, naujos santvarkos kovotojus į kuopas kovai su antitautiškumu ir svetimu, priešvalstybiniu gaivalu".
Tačiau ir tautininkų lyderiai stojo valdžion be aiškios ir konkrečios programos. Nepateikė jos ir tautininkų partija.
Todėl gana greitai išryškėjo "vilkų" pretenzijos įtakoti anot jų "naujosios santvarkos" kūrimą, pagrindiniu orientyru pasirinkus itališkąjį fašizmą.
"Geležinio vilko" vadovybė iškart prabilo ir apie ypatingą "vilkiškąją" ideologiją, kurios pagrindiniai bruožai - totalus demokratinių vertybių atmetimas, maksimalizmas, radikalizmas ir nacionalizmas.
Ne veltui vėliau, ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, voldemarininkai vis dažniau ėmė vadintis aktyvistais bei nacionalistais.
Visuomenėje iškart buvo pastebėta, jog 1928 m. pradėjęs eiti "vilkų" laikraštis "Tautos kelias" nepalyginamai radikalesnis už oficialiąją tautininkų spaudą. Opozicijos spaudoje imta jį vadinti juodašimčių bei šovinistų laikraščiu. Liaudininkų "Lietuvos žiniose" jis buvo apibūdintas kaip "savotišką etiką turintis". Idiš kalba ėjęs dienraštis "Žydų balsas" veikiai apkaltino "Tautos kelią" antisemitizmo kurstymu, o kartą pavadino jį "ribotos minties ir siauros širdies organu".
Dėl šovinizmo "vilkai" per daug nesigynė. "Mūsų akcija teatrodo, kam patinka šovinizmas. Mes vis dėlto tęsime ją ir tautinę mintį tiesiom nelaužytom linijom briešime lietuviškoj šeimoj, mokykloj, įstaigoj, lietuviškoj visuomenėj",- teigiama viename straipsnyje.
Tačiau kaltinimus dėl antisemitizmo propagandos "vilkai" kategoriškai atmesdavo, pabrėždami, jog Lietuvoje apskritai nėra jokios antisemitinės srovės. Esą jie, kviesdami rauti iš šaknų "parazitišką, korupcišką, pragaištingą priešvalstybinį elementą", norom nenorom netiesiogiai paliečia ir žydus. Bet tai nėra nusistatymas prieš žydus, nes ir savų lietuvių nesigailima. "Kovojame tik su priešvalstybiniu elementu žydų tarpe", - taip buvo pavadintas vienas "Tautos kelyje" 1929 m. liepos mėn išspausdintas straipsnis.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog nei "vilkų" laikraštyje, nei organizacijos įsakymuose, aplinkraščiuose neaptiksime žydų užgauliojimo, niekinimo, ekstremizmo jų atžvilgiu kurstymo. Žydai nė karto nebuvo pavadinti "amžinais ir pikčiausiais" lietuvių tautos priešais, kaip lenkai.
Po kokio nors neigiamo atsiliepimo apie žydus, tuojau būdavo priduriama, jog tai netaikoma visiems Lietuvoje gyvenantiems žydams, o tik tai jų daliai, kuri ar tai linkusi į komunizmą, ar tai nėra susigyvenusi su Lietuvos nepriklausomybe, ignoruoja lietuvių kalbą ir pan.
Kartais dargi būdavo pasidžiaugiama, jog ir žydų visuomenėje pastebima gerų tendencijų. Tačiau šie pagyrimai būdavo atmiešiami priekaištais, jog žydų visuomenė vis dėlto nekovoja su joje esančiu priešvalstybiniu elementu.
Žodžiu, būdavo visaip manevruojama, stengiantis išvengti kaltinimų dėl antisemitinės propagandos. Ir vis dėlto yra pagrindo kalbėti ne tik apie antisemitines tendencijas "vilkų" ideologijoje, bet rengimąsi plataus masto antisemitinei kampanijai.
Deklaruodami, jog lietuviams "buvo ir yra" svetimas neapykantos žydams jausmas, "vilkai" tuo pačiu metu paapgailestaudavo ir dėl anot jų per didelės lietuvių tolerancijos tautinėms mažumoms, vadindami tai tautinės savigarbos neturėjimu arba tiesiog ištižimu.
Todėl savo devizu pasirinkę šūkį "Tautos garbė - valstybės gerovė" jie teigė sieksią, kad lietuvis taptu "tikru" savo krašto šeimininku. Esą išsikovojus politinę nepriklausomybę, dar reikia pasiekti ekonominės nepriklausomybės, pirmiausia pašalinant žydų dominavimą šalies ekonomikoje.
"Geležinio Vilko" 1929 m. veiklos plane apie tai kalbama kaip apie vieną svarbiausių uždavinių: "Pagaliau vilkai neturi pamiršti kovos už lietuvių išsiliuosavimą iš ekonominės žydų verguvės. 1929-tais metais turi būti pradėtas platesnis antisemitinis judėjimas. Žinoma, ekscesai mūsų galutinam tikslui nepatarnaus ir tik dar labiau to tikslo atsiekimą atitolins. Mūsų pradėta priešžydiškoji akcija turi išsilieti į visai kitas, kultūrines, neprasilenkiančias su etikos ir žmoniškumo dėsniais, formas. Tad visų pirma turime proklamuoti po visą kraštą savo lietuviškos pramonės ir lietuviškos prekybos rėmimo reikalą, turime raginti mūsų visuomenę dėtis į mūsų vartotojų ir kooperatines bendroves, turime aiškinti, jog atėjo laikas nusikratyti žydiško tarpininkavimo ir žydiško išnaudojimo. Tokias mintis paskleidę, gal jau po keletos metų mes prieisime prie to, jog galėsime galvoti apie visuotino žydiškoms prekyboms ir net žydų pagamintoms prekėms boikoto paskelbimą".
Ar jiems tai būtų pavykę, nežinia, nes savo laikraštyje "vilkai" nuolat dejuodavo, jog lietuviai, ypač kaimiečiai, mieliau eina į žydo parduotuvę, o ne kooperatyvą. Tačiau apie boikotą buvo rimtai galvojama. 1929 m. gegužės 5 d. "Geležinio vilko" vyriausiasis štabas išleido įsakymą, jog "vilkai" privalo remti tik lietuvišką prekybą ir pramonę, o Vyriausiojo štabo Spaudos ir propagandos skyrius 1929 m. turėjo išleisti 2-3 brošiūrėles, propaguojančias lietuvišką pramonę ir prekybą.
Taigi "Geležinio vilko" vadovybė neskatino susidorojimo su žydais ir netgi drausdavo "vilkams" galvoti apie pogromus. Tačiau neverta ir kalbėti, jog gali būti "kultūringas", "etinis" ar "žmoniškas" antisemitizmas. Juk nuolatiniai raginimai nusikratyti vadinamojo "žydiškojo išnaudojimo" akivaizdžiai kurstė netoleranciją žydų atžvilgiu, prisidėjo prie neigiamo žydo įvaizdžio formavimo. O išbujojus vadinamajam "nepiktybiškam" antisemitizmui, tereikia menkos kibirkšties, kad įsipliekstų didelės neapykantos laužas.
Pagaliau ir pati "Geležinio vilko" vadovybė turėjo progų įsitikinti, jog deklaruojant kovą su labai jau plačiai suprantamais valstybės priešais, skatinant į kiekvieną tų daugiau tariamų nei tikrų priešų veiksmą reaguoti ne tik žodžiu, bet ir veiksmu, tampa sunku besukontroliuoti net kariškos drausmės principais besivadovaujančią organizaciją.
1929 m. pradžioje grupė Kauno "vilkų" be vadų žinios susibūrusi į "mirties batalioną", ėmė kelti mieste debošus: nuniokojo kino teatrus, kai ten buvo demonstruojamas lenkiškas filmas, subjaurojo iškabas žydų kalba.
Pavyko rasti "Geležinio vilko" Kauno grupės štabo įsakymo juodraštį, kuriame šios be vadų žinios įvykdytos "operacijos" smerkiamos kaip grubus karinės disciplinos pažeidimas, pabrėžiant, kad be to, jos buvo blogai suplanuotos ir nepasižymėjo "darnumu, sąmojingumu, elegantiškumu".
Tačiau grasinimai, jog prieš neklaužadas bus imtasi griežtų sankcijų, taip ir pasiliko juodraštyje ir į paskelbtą įsakymą nepateko. Vėliau nuosaikesni "vilkai" apgailestavo, jog į tuos "mirties bataliono" žygius buvo pasižiūrėta pro pirštus. Esą gal nebūtų buvę prieita iki "Slabados ekscesų". Tokiu pavadinimu įėjo istorijon "vilkų" sukeltas pogromas.
1929 m. rugpjūčio 1 d. Kaune komunistai bandė surengti demonstraciją tarptautinės antikarinės - Raudonosios dienos proga. Tačiau vos tik demonstrantai susirinko į numatytą vietą, policija, iš anksto viską žinojusi, juos apsupo ir sulaikė 81 asmenį, iš kurių 76 buvo žydai. Tiesa, 26 sulaikytieji tuojau pat buvo paleisti, išsiaiškinus, kad jie niekuo dėti.
Kadangi buvo laukiama, jog komunistai po šios nesėkmės gali bandyti kaip nors atsirevanšuoti, naktį į rugpjūčio 2 d. policija sustiprino budėjimą mieste. Patruliuoti išėjo ir "vilkai", apsiginklavę kas šautuvu, kas pistoletu, kas lazda. Kai kurie vilkėjo šaulių uniformomis, tačiau dauguma buvo apsirengę civiliais drabužiais.
Pradėję tikrinti praeivių dokumentus, jie tuojau apsistumdė su keletu žydų, kuriems visiškai pagrįstai buvo nesuprantama, kas čia tokie kabinėjasi. Tuomet "vilkai" taip įsijautė į komunistų gaudytojų vaidmenį, jog ėmė mušti kiekvieną sutiktą žydą. Apdaužę, liepdavo nelaimėliui kuo greičiau sprukti namo. Keletas žydų buvo sumušti po du ir net tris kartus, priklausomai nuo to, su kiek patrulių teko susidurti. Kvotos metu buvo nustatyta, ir tyčiojimosi iš žydų faktų. Pavyzdžiui, vienas iš užpuolikų liepdavo sutiktam žydui sustoti, kitas - bėgti ir abu mušdavo "už neklausymą". Kai kurie smaginosi, reikalaudami pasakyti, kokia šiandien diena? Sulaukę atsakymo, jog ketvirtadienis, atrėždavo: "šiandien raudonoji diena, tai žydus ir dažome raudonai". Vienas iš liudytojų, beje, lietuvis, matęs šias egzekucijas, savo parodymuose nurodė, jog vienas iš tų mušeikų jam aiškino, jog "žydus mušti - geras darbas".
Į Kauno apygardos teismo valstybės gynėją kreipėsi 30 nukentėjusių žydų. Jų skunde taip pat pažymėta, jog dar daug nukentėjusių, kurie apie savo sužeidimus nepranešė. Tačiau policija iš pradžių bandė pateikti versiją esą kalti patys žydai. Rugpjūčio 5 d. Kauno policijos 2 nuovados viršininkas raportavo Kauno karo komendantui, jog rugpjūčio 1 d. suėmus "keletą Vilijampolės žydukų", bandžiusių surengti demonstraciją, jų tėvai ėmė skleisti gandus, jog žydai persekiojami ir mušami gatvėse tiesiog policijos akyse ir niekas nieko nedaro jiems apsaugoti. Apie tai ketinama paskelbti užsienio spaudoje. Dėl pastarosios aplinkybės šiais įvykiais susidomėjo ir Užsienio reikalų ministerija. Tačiau Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius Bruno Štencelis rugpjūčio 7 d. rašte Užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui beveik pažodžiui pakartojo 2-osios nuovados viršininko raportą.
Oficialioji spauda apie įvykius Vilijampolėje prabilo tik rugpjūčio 12 d. Tos dienos "Lietuvos aide" pasirodė redakcijos straipsnis, kuriame buvo teigiama, jog komunistams nepavykus surengti rugpjūčio 1 d. demonstraciją Šančiuose, žydai pabandė atsigriebti, sukeldami triukšmą Slabadoje. Esą tai sukėlė patriotiškai nusiteikusių darbininkų įniršį, o kadangi dauguma komunistų agitatorių yra žydai, tai nuo įniršusių darbininkų gavo nukentėti ne tik komunistų pravadyriai, bet ir su komunizmu nieko bendra neturintys žydai. Tačiau apie kokį nors žydų pogromą kalbėti netenka, nes dažnai atsitinka, kai dviem susipešus, nukenčia ir trečias, kuris tuo tarpu pasipina.
Tačiau po savaitės oficiozo pozicija kardinaliai pasikeitė. Rugpjūčio 20 d. numeryje išspausdintame straipsnyje "Būkime tikri patriotai" mušusieji žydus jau vadinami šovinistais, uberpatriotais, chuliganais ir griežtai, be jokių išlygų smerkiami. Straipsnio pabaigoje ypatingai pabrėžiama, jog Lietuvoje "niekada nebuvo ir negali būti kokios nors prieš žydus nukreiptos antisemitinės dvasios". Tačiau taip ir nebuvo paaiškinta, dėl ko taip greitai pasikeitė įvykių Vilijampolėje įvertinimas.
Rugpjūčio 28 d. prieš išvykdamas paskutinėn savo kelionėn į Ženevą, ministras pirmininkas A. Voldemaras surengė spaudos konferenciją, kurioje pasisakė ir dėl įvykių Vilijampolėje, pabrėždamas, jog įsakė ištirti, kas ir kodėl mušė žydus. Anot A. Voldemaro, "gandų daug, bet kad būtų norėta padaryti pogromą, to nematyti, nes kitaip būtų sužalotų. Matyti, norėta prieš Tautų Sąjungos posėdžius pakenkti mums".
1929 m. rugsėjo 6 d. vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis pranešė prezidentui A. Smetonai, jog atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad tikrai buvo sumušta "eilė žydų piliečių" ir dėl to iškelta baudžiamoji byla. Nustatyta, jog žydus mušė 6 šauliai, o trys viešosios policijos pareigūnai ir 4 Kriminalinės policijos sekliai, budėję toje vietoje, nesiėmė priemonių tuos "ekscesus" nutraukti. Vidaus reikalų ministro įsakymu šie policininkai ir sekliai buvo atleisti iš tarnybos, 4 aukštiesiems policijos valdininkams paskirti griežti papeikimai, o 2-osios policijos vadas nubaustas 3 paromis arešto.
1930 m. rugsėjo 3 d. spaudoje buvo pranešta, jog svarbių bylų tardytojas Žemaitis jau baigė tardymą "Slabados ekscesų" byloje ir patraukė teismo atsakomybėn 17 kaltinamųjų. Teismas įvyksiąs metų pabaigoje. Tačiau jis prasidėjo tik 1932 m. gegužės 23 d. Pirmieji "Lietuvos žinių" korespondento, rengusio išsamius reportažus iš teismo salės, įspūdžiai buvo tokie: "Kaltinamųjų suolas daro keisto įspūdžio. Jį sudaro ekcentriški jaunuoliai". Ir tikrai, teisme kaltinamieji laikėsi išdidžiai, netgi iššaukiančiai. Parengtinio tardymo metu dauguma jų prisipažino mušę žydus, tik teisinosi, kovoję su komunistais, malšinę jų sukeltus neramumus. Tuo tarpu teisme visi kaip vienas tvirtino, jog niekada jokių žydų nemušė.
Prokuroras teigė, jog visų teisiamųjų kaltė neabejotinai įrodyta, pabrėždamas, jog tai ne pavienių žmonių, o organizuotas nusikaltimas. Prašydamas nubausti visus 17 kaltinamųjų, jis pareiškė, jog maksimumo - 6 m. sunkiųjų darbų kalėjimo - nereikalausiąs, bet minimumas - po 3 m. sunkiųjų darbų kalėjimo - pirmiesiems 15-ai būsiąs kaip sykis. Tačiau gegužės 27 d. prieš pat vidurnaktį paskelbtas teismo nuosprendis buvo daug švelnesnis. Kaltais buvo pripažinti 12 teisiamųjų. Iš jų vienas gavo 9 mėn., septyni - po 4 mėn., keturi - po 2 mėn. paprasto kalėjimo. Penketas kaltinamųjų buvo išteisinti.
Po savaitės buvo paskelbtas motyvuotas teismo sprendimas, kuriame pripažįstama, jog smurtininkai galėjo būti griežčiau nubausti, tačiau atsižvelgta, kad jie tuos smurto veiksmus padarė "būdami įsitikinę, jog kovoja su valstybinės tvarkos griovėjais komunistais" ir kad tie veiksmai "nevirto ir negalėjo virsti sąmyšiu, kuriam likviduoti būtų reikėję pavartoti bet kokią jėgą". Todėl teismas nutaręs jų pasigailėti ir skyręs sušvelnintas bausmes.
Motyvacija gana abejotina, tačiau ne tai svarbiausia. Teismas nuslydo pačiu paviršiumi, nes net nepabandė išsiaiškinti "Geležinio vilko" organizacijos vaidmens šioje istorijoje. Ji apskritai nebuvo minima. Tuo tarpu nebuvo didelė paslaptis, jog byloje figūruojantys šauliai iš tikrųjų yra "vilkai". 1929 m. rugsėjo mėn. vidaus reikalų ministras I. Musteikis tiesiai pareiškė "Geležinio vilko" vyriausiojo štabo viršininkui Algirdui Sliesoraičiui, kad jis turi prisiimti visą atsakomybę už "vilkų" sukeltą pogromą. Kad tai "vilkų" darbas kalbama ir ne viename Tautininkų sąjungos vadovybės aplinkraštyje, nurodant, jog tai irgi prisidėjo prie A. Voldemaro atleidimo iš ministro pirmininko posto. Tačiau buvo ypatingai stengiamasi, jog visa tai pasiliktų užkulisiuose. Žinoma, šis bei tas prasiskverbė į opozicinę spaudą, tačiau tik nuogirdos.
Dėl to voldemarininkai kategoriškai neigė "vilkų" dalyvavimą pogrome. Maža to, viename atsišaukime jie netgi paskelbė, jog pogromas buvo I. Musteikio provokacija, siekiant sukompromituoti A. Voldemarą ir jį palaikančius "vilkus".
Pasibaigus pogromininkų teismui, voldemarininkų laikraštis "Tautos balsas" savo ruožtu pasmerkė juos, teigdamas, jog reikia bjaurėtis bet kokiomis muštynėmis, tačiau "jei peštynės nukreipiamos prieš bet kurios mažumos dalį, tai šis reiškinys yra labai skaudus ir smerktinas". Nesusilaukė pritarimo ir pogromininkų teisinimasis, esą jie kovoję su komunistais. "Kad Lietuvos žydų tarpe pasitaiko nemažai komunistų, tai tiesa, bet kad panašūs argumentai jokiu būdu nepateisina mušimo, tai apie tai netenka ir kalbėti. Ligšiol žydų su lietuviais peštynių beveik nebuvo girdėti, nes lietuviams buvo ir yra svetimas prieš žydus neapykantos jausmas",- buvo rašoma "Tautos balse", priduriant, jog ir "Slabados eksecai" neturėję "antitautinio tikra to žodžio prasme pobūdžio". Na o "Lietuvos žiniose" ir "Ryte" pasirodžiusios užuominos, jog pogrome dalyvavo "vilkai" buvo pavadintos politine demagogija ir kliedesiais.
Voldemarininkai be jokios abejonės buvo radikaliausia dešiniojo politinio spektro jėga Lietuvoje.
A. Smetonos ir A. Voldemaro nesantaiką jie iškart be jokių užuolankų pavadino idėjiniu senosios ir naujosios tautininkų kartų konfliktu.
Esą senesnieji tautininkai vis dar įsikibę "Europoj bankrutuojančio demokratizmo", o jaunieji yra "naujai iškilusio idealistinio fašizmo" šalininkai.
Vis dėlto šie tautiniai radikalai, fašistinę diktatūrą laikę vienintele protinga valdžia, nacionalizmą - pagrindiniu savo ideologijos teiginiu, ankstesnį savo devizą "Lietuvos garbė - valstybės gerovė" iš esmės transformavę į šūkį "Lietuva - lietuviams(" pasirodė besą nuosaikesni už kai kuriuos klerikalinių pažiūrų veikėjus, kuomet ketvirto dešimtmečio antroje pusėje suaktyvėjo diskusijos dėl "žydų problemos" sprendimo būdų.
Pavyzdžiui, A. Maceina, K. Pakštas kėlė reikalavimus kad žydai arba visiškai asimiliuotųsi, arba kraustytųsi iš Lietuvos.
Tuo tarpu voldemarininkai, kad ir kaip bebūtų keista, nenuėjo taip toli.
Pavyzdžiui, atsiliepiant į Vokietijoje prasidėjusį žydų persekiojimą, 1933 m. rugpjūčio mėn. voldemarininkų "tautiškai radikalios minties ir politikos laikraštyje" buvo išspausdintas straipsnis apie Lietuvos žydų integracijos problemas, tačiau apie tai kalbama gana nuosaikiai. Anot straipsnio autoriaus, Vokietijos žydai savo laiku padarė lemtingą klaidą, nusprendę visiškai asimiliuotis su vokiečiais. Esą tai buvęs visiškai netikęs "amžino žydų klausimo" sprendimas, todėl Lietuvos žydai turėtų iš to pasimokyti.
Kaip teigiama straipsnyje, Lietuvos žydai darą kitą klaidą, nes ypač jų "inteligentinis buržuazinis" sluoksnis taip pamėgo rusų ir vokiečių kultūras, kad net šeimose beveik nebekalba savo kalba, vaikus leidžia į vokiečių ar rusų mokyklas, o lietuvių kalbą ir kultūrą ignoruoja ar net niekina.
Tačiau ir pabrėžus, jog "pas mūsiškius kai kuriuos žydus ne viskas tvarkoj", nurodoma visiškai neskausminga išeitis: "Jei gamta leido tapti žydu, tai juo ir reikia būti, reikia gerbti savo kalbą, tradicijas ir savo valstybę su jos kalba, tradicijomis ir instrukcijomis".
Žinoma, Vokietijos žydų tragedijos priežasties aiškinimas skamba naiviai, tačiau kiti teiginiai rodo, jog voldemarininkai kitaip negu naciai įsivaizdavo "žydų problemos" sprendimą.
Labai atidaus dėmesio nusipelno voldemarininkų 1938 m. pabaigoje Klaipėdoje įkurtoji Lietuvių aktyvistų sąjunga.
Kaip žinia, aktyvistai pasisakė už labai glaudžią Lietuvos sąjunga su Vokietija, mezgė ryšius su naciais, prašydami paramos nuverčiant A. Smetoną. Tačiau žydų atžvilgiu jie iš esmės laikėsi ankstesnės voldemarininkų politikos. Dėl to Klaipėdos krašto nacių vadas Ernstas Neumannas ne kartą priekaištavo aktyvistams dėl jų "demokratizmo", spausdamas pradėti ryžtingą antižydišką akciją. Tačiau Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas A. Sliesoraitis atsikalbinėjo, teisindamasis, jog aktyvistų pozicijos dar gana silpnos, todėl tokia akcija jiems tik pakenktų. Tiesa, jis suorganizavo, kad grupė Kauno universiteto studentų įteiktų senatui reikalavimą atskirti studentus žydus. Tai buvo pati didžiausia aktyvistų nepakantumo žydams demonstracija.
Taigi voldemarininkų judėjime aiškiai matomos antisemitinės tendencijos, tačiau ypatingai aštri antisemitinė akcija nebuvo varoma. Jie, galima sakyti, laikėsi Italijos fašistų taktikos. Kita vertus, buvo ženklų, jog pasikeitus aplinkybėms, voldemarininkų pozicija žydų atžvilgiu gali smarkiai sugriežtėti.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
