Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos laisvės lyga: praeitis ir dabartis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos laisvės lyga: praeitis ir dabartis

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos laisvės lyga: praeitis ir dabartis

Parašytas: 01 Geg 2008 18:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Lietuvos laisvės lyga: praeitis ir dabartis

Šaltinis - http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... tu_01.html

Aldona KAČERAUSKIENĖ

2003 rugsėjo 26-ąją Lietuvos laisvės lyga (LLL) šventė savo veiklos dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Ta proga Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje buvo surengta mokslinė konferencija, kurios darbas prasidėjo kun. Juliaus Sasnausko, OFM, jaunystėje aktyvaus LLL nario, invokacija. Kaip įprasta, iš pradžių pasakyta daug sveikinimo kalbų: kalbėjo Vytautas Landsbergis, Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, mons. Alfonsas Svarinskas, žurnalistas Vilius Bražėnas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Seimo narys ir „Jaunosios Lietuvos“ vadovas Stanislovas Buškevičius bei kiti. Buvo perskaitytas Vilniaus mero Artūro Zuoko sveikinimo žodis.

Per dieną perskaityti devyni pranešimai, dalykiški ir įdomūs, pasakojantys apie LLL susikūrimo aplinkybes, pagrindinius tikslus, veiklą sovietmečiu ir dabar. Pranešimus skaitė doc. Romualdas Bagušauskas, doc. Romualdas Jakubčionis, doc. Arvydas Anušauskas, doc. Vladas Terleckas, LLL narys Romas Giedra, Telšių skyriaus pirmininkas Gintaras Šidlauskas, Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjaus mokytoja Vilija Dailydienė ir LLL lyderis Antanas Terleckas. Vyko diskusijos.

LLL kūrimosi metai - 1978-ieji. Tuo metu buvo pakilęs Rusijos disidentinis judėjimas, leidžiama pogrindinė spauda. Lietuvoje taip pat pogrindžio sąlygomis pradėtas leisti „Laisvės šauklys“. Pavyko išleisti penkis numerius. Šis leidinys juo besidomintiesiems yra lengvai prieinamas - A.Terleckas šiais metais visus penkis numerius išleido atskira knyga. Vėliau buvo leidžiamas žurnalas „Vytis“. A.Terleckas prisimena:

„Dauguma buvusių „Laisvės šauklio“ leidėjų 1978 metų viduryje sukūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą ir išleido pogrindinį žurnalą „Vytis“, kurių uždavinys buvo įtikinti tautą, kad Lietuvoje toliau veikia pogrindis ir yra žmonių, nepraradusių vilties, kad tėvynė nusimes vergijos pančius.

KGB nepavyko LLL išaiškinti. Mums pasisekė įtikinti, kad „Vytis“ neturi nieko bendra su LLL. Tik pas Algirdą Statkevičių KGB kratos metu surado LLL antspaudą ir iškėlė jam baudžiamąją bylą. Jis iškalėjo septynerius metus pačiuose baisiausiuose SSRS kalėjimuose - Černiachovske ir Taškente.

Nusprendėme, kad mūsų kovai būtinas tarptautinis rezonansas. Nors užsienio lietuviai nuo 1944 metų nuolat įvairiomis formomis kreipdavosi į tarptautines organizacijas dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos, nesulaukdavo jokios reakcijos, nes sovietų politikų pastangomis jie buvo laikomi nacių kolaborantais. Ryžomės parengti dokumentą, pasirašytą Lietuvoje gyvenančių žmonių savo tikromis pavardėmis, ypač jaunimo, kad dėl amžiaus nebūtų galima jiems primesti kolaboravimo su naciais.

Buvę politiniai kaliniai ir sugrįžusieji iš sovietinių lagerių nenutraukė ryšių su savo likimo broliais - bendravome su žydais, estais, latviais, rusais, ukrainiečiais. Sergejaus Kovaliovo teismo metu susipažinome su akademiku A.Sacharovu ir kitais rusų disidentais. Užsimezgė draugystė, kuri Lietuvai davė labai daug“.

Kartu su likimo broliais buvo parengtas „45 pabaltiečių memorandumas“, kurio reikšmę gūdžioje sovietmečio naktyje keliant Sovietų Sąjungos pavergtų tautų laisvės bylą pabrėžė net keletas pranešėjų. 1979 m. rugpjūčio 23 d. paskelbtas Memorandumas laimingai buvo permestas per „geležinę uždangą“, jo tekstas skaitomas per laisvojo pasaulio radijo stotis. Šis dokumentas privertė Europos Parlamentą 1983 m. sausio 13 d. priimti Deklaraciją, raginančią JTO Dekolonizacijos komisijoje iškelti klausimą dėl vienintelių pokariu okupuotomis esančių buvusių Tautų Sąjungos narių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - valstybinio statuso pakeitimo – priėmimo į laisvų tautų šeimą.

Kaip teigė A.Terleckas, „ne mažiau svarbus buvo 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmo viešo mitingo Lietuvoje suorganizavimas ir dar kartą priminimas SSRS vadovams, o taip pat visam pasauliui, kad trys Baltijos valstybės tapo SSRS kolonijomis tik dviejų didžiausių pasaulio tironų - Hitlerio ir Stalino - pastangomis.

LLL sutrukdė Eduardui Vilkui primesti lietuvių tautai savąją „patobulintą“ LSSR konstituciją, pasirašyti su SSRS vadinamąją „sąjunginę sutartį“ ir tuo įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją.

Didelę svarbą turėjo LLL nuo 1989 m. gegužės 1 d. pradėta parašų dėl okupacinės kariuomenės išvedimo akcija, prie kurios nuo tų metų liepos mėnesio vidurio prisidėjo ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Bendromis jėgomis surinkta 1650 tūkstančių parašų, kurie buvo pateikti Kremliui.

1988 m. gegužę į JAV emigravusio aktyviausio LLL nario Algimanto Statkevičiaus ir jo draugo Kazio Ėringio iniciatyva Tarptautinė Amerikos organizacija, ginanti tautų tradicijas, surinko pavergtų Baltijos valstybių laisvės reikalu 5,2 milijonus parašų. Šis skaičius buvo įrašytas į Gineso pasaulio rekordų knygą ir suvaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos laisvės byloje“.

A.Terleckas apgailestavo, kad LLL nepavyko 1989 m. gruodžio 19-23 d. sutrukdyti vadinamojo LKP atsiskyrimo nuo SSKP apgaulės, išdėstytos dar 1989 m. vasario 4 d. slaptame A.Brazausko laiške M.Gorbačiovui.

LLL lyderis A.Terleckas pastebėjo: „V.Petkevičiaus labiausiai yra baramas buvęs komunistas Romualdas Ozolas, išdavęs pirmojo pagrindinį idealą - palikti Lietuvą SSRS sudėtyje. Tačiau R.Ozolui, vieninteliam iš Lietuvos komunistų, užteko drąsos pripažinti, kad didžiausia dešiniųjų politinių jėgų klaida (tvirtinčiau, kad nusikaltimas) buvo ryžto stoka uždrausti LKP. Kaip vienas LLL kūrėjų, kaltę dėl to prisiimu ir sau. Jeigu LLL būtų pavykę priversti Lietuvos persitvarkymo sąjūdį uždrausti LKP, šiandien Lietuvoje nebūtų tiek milijonierių ir tūkstančius kartų daugiau skurdžių, badaujančių tikrąja to žodžio prasme. Nedrebėtume dėl to, kad ir 2004 metų Lietuvos Seimo rinkimus laimės kosmopolitinės politinės jėgos, kurioms visiškai nerūpi mūsų tautos interesai, jos gerovė...“

Svarbiausias LLL tikslas buvo išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos kalėjimo, tai yra atkurti Lietuvos ir jos kaimynių - Latvijos ir Estijos laisvę bei nepriklausomybę. Šis tikslas jau keturiolikti metai kaip pasiektas. Tad LLL gal nebėra ką veikti? Pranešėjai sutartinai teigė: nevalia LLL užversti paskutinį savo veiklos puslapį. Darbo per akis - reikia akylai stebėti, kas vyksta Lietuvoje, ginti tai, kas per kančias ir kraują iškovota, neleisti tėvynei grimzti į dvasinį ir materialinį nuopuolio liūną.

Lietuvoje deramai neįvertinama pokario partizanų auka. Mons. A.Svarinskas pasakojo, kaip Vidiškiuose, partizanų palaikų išniekinimo vietoje, neleidžiama pastatyti kryžių. Iš Darbėnų atvykęs Stanislovas Burba su gėlėmis skubėjo į Lukiškių aikštę, norėjo jas padėti prie partizanams atminti skirto paminklo. Deja, tokio paminklo nerado. Jis nusivylęs sakė: „Būtina atskirti gėrį nuo blogio. Negalima po ta pačia vėliava laikyti partizano ir skrebo. Visos tautos deramai pagerbia kovotojų už laisvę atminimą. Trobą parduosiu, bet Darbėnuose pastatysiu paminklą partizanams“.

Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjaus mokytoja V.Dailydienė pastebėjo didžiulę nepagarbą lietuvių kalbai. Nors yra Valstybinės kalbos įstatymas, bet daugelyje sričių prioritetas atiduodamas anglų kalbai. Net mokslo sferose publikacijos, paskelbtos nevalstybine kalba, daug labiau vertinamos. Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojų kalboje jaučiamas anglų kalbos žargonas. „Tai, kas dabar vykdoma, net sovietmečiu nebuvo drįstama daryti“, - sakė pranešėja. Švietimas įgauna prekinį įvaizdį. Taupant lėšas, uždarinėjamos mokyklos, iš vidurinių „daromos“ pagrindinės, iš pagrindinių - pradinės. Mokytojams užčiaupiamos burnos, įvaroma baimės - jei nenori, nedirbk, pilna bedarbių, už tavo nugaros net eilė susidarė. Formuojama neapykanta patriotizmui. Atsiranda tėvų, kurie nebenori, kad jų vaikai mokytųsi ir lietuviškai - geriau visus dalykus tesimoko angliškai.

Patriotizmo menkinimo temą pratęsė doc. V.Terleckas. Jis pastebėjo, kad „net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas nesityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip dabar juos pavaizdavo M.Ivaškevičius. Paskvilyje jam Lietuva - tai dinozauras, kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti į Rytus, XIX a. pabaigos nacionalinis judėjimas - grupelės entuziastų žaidimas, 1941 metų trėmimai - tik iškeliavimas į Sibirą įprastu ir gerai pažįstamu maršrutu, lietuvių kalba - niekam tikusi ir t.t. Žodžiu, nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos narys į viešumą ištraukė naftalininius kaimynų šovinistinių istorikų prasimanymus. Deja, atsiranda kritikų, šūkčiojančių apie netradicinį modernų M.Ivaškevičiaus mąstymą, naują žodį. Gėda! Bent paskaitykite Batiuškovo, Karamzino darbus apie mūsų praeitį, juose surasite tas „naujoves“.

M.Ivaškevičiui mūsų kalba - lubos, pritaikytos žemaūgiams protėviams. Kas gi kalboje kliūva aukštaūgiui? Ogi „neturime ir nacionalinių keiksmažodžių“, „tautinio žargono neturime“. Žinoma, kaip be jų tapsi garsenybe. Jis - ne vienišas. Bendramintis poetas D.Šimonis miknoja: „Kalbos ribos izoliuoja mąstymą“.

Daugeliui abejingai tylint, susidaro kuo palankiausia terpė veikti agresyviems cinikams, naujiesiems trečiafrontininkams. Jau bandoma nuneigti, nuvertinti Maironio, B.Brazdžionio poeziją, jų talentą. Toks S.Parulskis (kurio eiliavimą kun. Č.Kavaliauskas pavadino seilėjimais, kloaka), vos Lietuvos žemei priglaudus tautos šauklio, vieno iškiliausio XX amžiaus mūsų poeto B.Brazdžionio palaikus, pasišovė palaidoti ir jo kūrybą. Jis drėbė: „Grynoji“ patriotinė poezija kartu su B.Brazdžioniu (…) visam laikui pasitraukia į praeitį“. Matyt, S.Parulskis susapnavo, kad dabar atėjo metas jo „poezijai“.

O gal vyras sumanė pasekti E.Mieželaičio pavyzdžiu, kuris gūdžiais stalinizmo metais „išsėdėjo“ propagandinį eilėraštuką „Per pasaulį keliauja šuva…“, kuriame parodijavo žinomą B.Brazdžionio kūrinį. Po metų gavo LSSR respublikinę premiją. Suprantama, kad okupantas negalėjo nekeršyti B.Brazdžioniui, šaukusiam tautą, „GPU užguitą“. Ko dar siekia S.Parulskis? B.Brazdžionio kūryba ne tik pilietiška, bet ir „išlaisvintos kalbos, naujų poetinių struktūrų meistro“ (S.Geda). Ne vienas bandė palaidoti ir Maironį, bet šis poetas pergyveno savo laidotojus.

Niekintojai peikia mūsų šventes (valstybines ir bažnytines), nes esą jos persmelktos liūdesio. S.Parulskis net išsišaipė iš Vėlinių. Nieko nepadarysi, kai žmogus gimsta desantininku. Pirma, tai - melas. Kas, būdamas nešališkas, galėtų neigti šv. Velykų, Sekminių, Užgavėnių ir kt. džiaugsmingą prasmę ir nuotaiką? Aišku, nuo seno lietuviams nebūdingas siautulys, palaidumas. Antra, pati gamta, rami, susimąsčiusi, lėmė atitinkamą mūsų charakterį. Trečia, okupantai „apdovanojo“ mus kančių ir kankinių dienomis.

Skleidžiamas lygiai taip pat pavojingas melas - dėl kančių, bėdų, atsilikimo esame kalti mes patys. Tai akivaizdi pastanga reabilituoti mūsų engėjus, okupantus ir pažeminti mus.

Niekintojams noriu priminti žinomus žodžius: kas niekina, bus paniekintas… vaikų, vaikaičių. O pasiduodančius niekintojų įtaigai kviesčiau suvokti, kad jie nusitaikė į mūsų istorinę atminį, tautinę savigarbą, patriotizmą, kurį J.Girnius teisingai vadina tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga. Įsiklausykime į Džoberčio teiginį: „Patys didžiausi laisvės priešai ne tie, kurie ją slopina, o tie, kurie ją išniekina“.

Doc. V.Terleckas visus įspėjo: „Nepramiegokime Lietuvos“.

Konferencijoje buvo aptartas dar vienas opus klausimas. Tai LLL ir Sąjūdžio santykiai. Su apgailestavimu konstatuota, kad Sąjūdžio žmonės ne visai garbingai pergalę dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prisiėmė vien sau. Ir Lietuvoje, ir Amerikoje jie kėlė tik savo nuopelnus ir nė žodžio neištarė apie didžiulį LLL įdirbį, pradėtą jau nuo 1978 metų. LLL boikotavo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą. Žiūrint šių dienų akimis, tai buvo klaida, nustūmusi LLL nuo oficialios politikos, sutrukdžiusi įsitvirtinti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės politinėje arenoje. Kai kas suabejojo: gal atsisakymas dalyvauti rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą buvo kilnus LLL poelgis, savo mandatus atiduodant Sąjūdžio veikėjams? Atsakymas į šį klausimą nebuvo duotas (tuo metu salėje nebuvo A.Terlecko). Esame linkę prisijungti prie pirmosios nuomonės.

Konferencijos pradžioje LLL lyderis A.Terleckas pasidžiaugė savo bendražygiais, padėkojo tiems, kurie, gimę žiaurių okupacijų, sovietinės ir nacistinės, metais, kurie sovietinėje mokykloje buvo verčiami melstis svetimiems dievams, meluoti, pataikauti, išaugo lietuviais patriotais. Buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti jau mus palikę politiniai kaliniai Zigmas Širvinskas, Angelė Paškauskienė, Vladas Šakalys, Algimantas Andreika, Vytautas Milvydas, Feliksas Bakšys, nariai kunigai Juozas Razmantas, Algimantas Mocius, LLL rėmėjai kunigai Alfredas Kanišauskas, Bronius Laurinavičius, Kazimieras Vasiliauskas ir daugelis kitų.

Konferencijos pabaigoje A.Terleckas padėkojo susirinkusiesiems į jubiliejinę konferenciją, pasidžiaugė, kad LLL turi daug gerbėjų, ir pritarėjų savo idėjoms. Išleista konferencijoje skaitytų pranešimų knyga padės Lietuvos žmonėms plačiau susipažinti su LLL.

© 2003 "XXI amžius"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Bal 2009 13:07. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Bir 2008 15:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 7860&p_k=1

Lietuvos visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už žmogaus teises, pogrindinės organizacijos – Lietuvos laisvės lygos steigėjo bei lyderio Antano Terlecko kalba

2008 m. birželio 12 d. pranešimas VIR

Iškilmingas posėdis, skirtas Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido atmintinų dienų bei Lietuvos laisvės lygos 30 – mečiui paminėti.

„Ponai ir ponios, mano kovų dalyviai. Laba diena. Sveikinu jus atvykusius čia, dėkoju, kad taip gausiai susirinkote.

Lietuvos laisvės lygos kova už nepriklausomybę, kovojant už Lietuvos laisvę, už mūsų tautos išlikimą, svarbiausią vaidmenį suvaidino keturi politiniai veiksniai gavę Sąjūdžio vardą.

Pirmas – Lietuvos laisvės kovų sąjūdis prasidėjęs 1940 metais,
Lietuvos katalikų bažnyčios sąjūdis gimęs 1972 metais,
Lietuvos laisvės lygos, susikūrusios 1978 m. birželio 15 d. veiklą,
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, prasidėjęs 1988 birželio 3 dieną.

Lietuvos laisvės lygos politinės ir rezistencinės veiklos ištakos yra Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, Lietuvos partizanai. Partizaninė kova kėlė tautinio pasididžiavimo jausmą, įrodė visam pasauliui, kad lietuvių tauta nėra vergų tauta, partizaninis pasipriešinimas davė pavyzdį kaip reikia mylėti savo Tėvynę ir ją ginti. Mane ir mano draugus priešintis okupacijai, nesusitaikyti su ja vertę įsivaizduojami partizanų priekaištai.

Lietuvos laisvės lygos politinių šaknų reikia ieškoti 1976 – 1977 metais leistame nelegaliame leidinyje „Laisvės šauklys“. Įleido būrelį laisvų lietuvių okupuotoje Lietuvoje, kaip jie save titulavo. Tai Kęstutis Jokubynas, Julius Sasnauskas, Dalia Sasnauskienė, Jonas Volungevičius, Jonas Pratusevičius, Angelė ir Romualdas Ragaišiai, Birutė Barauskaitė, Zita Vanagaitė, Elena ir Antanas Terleckai, jiems talkininkavo Bronius Kiškis ir A.Vienuolio vidurinės mokyklos moksleiviai Vytautas Bogušis, bei Andrius Stučkus ir kiti.

Kodėl kaip tik 1976 metais iškilo būtinybė leisti „Laisvės šauklį“? Kaip tik tais metais sustiprėjo okupacijos valdžios įžūlios priemonės surusinti Lietuvą. Lietuvoje brendo naujoji karta, kuri neprisiminė Lietuvos okupacijos, nes Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose nebuvo dėstoma arba sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, jaunoji karta nežinojo apie okupantų vykdytas žiaurias represijas, menkai nusimanė apie ginkluotas laisvės kovas, todėl didelėje tautos dalyje brendo konformizmas, vartotojiškumas. Vartotojų net aukštųjų Lietuvos mokyklų profesoriai, dėstytojai, dažnai priekaištaudavo mums, jų žodžiais politiniams nesubrendėliams, išsišokėliams už tai, kad keliame okupantams nerealius reikalavimus, esą visas pasaulis jau amžiams išbraukė Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Dabar esą pateisinamas tik ramus kultūrinis darbas.

Ne kartą mačiau mus už „išsišokimus“ smerkiančių inteligentų konformistų akyse ašaras dėl to, kad neįvertinome jų vykdomos kultūrinės veiklos. Tačiau matėme, kad jų kultūrinės veiklos baras vis siaurėja, nes Lietuva vis glaudžiau jautė rusifikavimo padarinius, bet neturėjo jėgų priešintis.

Laisvės šauklys siekė šių tikslų:

Pirma – žadinti tautoje viltį, kad po kurio laiko bus atkurtas Lietuvos laisvingumas, tačiau tauta atgaus laisvę tik aktyviai, neginkluotomis priemonėmis kovodama už ją. Ir tik Nepriklausoma Lietuva yra realus jos materialinės ir dvasinės kultūros garantas.

Antra – išsaugoti Lietuvos tautinę istorinę atmintį, trečia – žadinti, formuoti ir ugdyti tautinę lietuvių savimonę, ypač jaunimo ir ketvirta – kovoti prieš rusifikaciją, ir penkta – išaiškinti tautai formuluotės prieš vėją nepapūsi, žalą.

Tačiau 1970 rugpjūčio 23 d. KGB po kratų pavyko nutildyti šį leidinį tais metais regreso jėgos perėjo į puolimą. Buvo suimti ir nuteisti trys rezistentai po 10 metų lagerio darbų ir penkeriems metams tremties. Po tų kratų, areštų, teismų Lietuvoje įsiviešpatavo nevilties atmosfera, reikėjo kurti politinę organizaciją, kuri sugebėtų įtikinti nors dalį tautos, kad Lietuvoje egzistuoja rimta pogrindinė organizacija, o jos vadovai įsitikinę politinės kovos dėl nepriklausomos Lietuvos prasme.

Tokią organizaciją galėjo kurti tik žmonės, turintys pogrindinės kovos patirtį ir pasimokę iš savo ir draugų klaidų. Lietuvos laisvės lygos kūrėjai buvo didžioji dalis tų pačių žmonių, kurie leistų „Laisvės šauklį“. Į šią pogrindinę organizaciją dar buvo pakviestas 18 metų iškalėjęs šiaulietis Jonas Petkevičius, Vytautas Bogušis ir Andrius Stučkus. Lietuvos laisvės lygos nepavyko išaiškinti todėl kad ši organizacija nekartojo senų pogrindžio klaidų. Jos nariai nepriiminėjo jokių priesaikų, nebuvo sudaromi jų sąrašai. Laisvės lyga leido pogrindinį leidinį „Vytis“, tačiau konspiraciniais sumetimais savo kreipimesi į visus pogrindinius leidinius tik patvirtino, kad organizacija neturi „spaudos organo“, todėl prašo spausdinti lygos dokumentus tokiu pretekstu „Vytis“ spausdino savo straipsnius. Lygos deklaracija apie veiklos tikslus paskelbė Vatikano radijas, išspausdino Katalikiškosios „Aušros“ 12 numeryje.

1979 metais kilo idėja kreiptis į pasaulio valstybių vadovus ir reikalauti likviduoti Hitlerio – Stalino sąmokslo prieš Baltijos valstybes pasekmes. Dokumentas, parengtas kartu su latviais ir estais. Šis dokumentas dabar žinomas tarp 40 … memorandumų.

Kartu su Juliumi Sasnausku nuvyk [ Tartu pas kovotoją už Estijos laisvę Marta Nitlus parengėme tekstą surinkus po memorandumu 45 parašus, man teko vykti į Maskvą pas akademiką Andrejų Sacharovą, kurio parašas turėjo suteikti šiam politiniam dokumentui didesnį svorį. Nors paties akademiko Maskvoje neradau, mūsų draugai disidentai pasirašė memorandumą, gavo Andrejaus Sacharovo ir jo žmonos Elenos Boner pritarimą. Šį dokumentą maskviečiai perdavė užsienio korespondentams rugsėjo 23 dieną dokumentas buvo perduotas per užsienio radijostotis. Būtent dėl šiko memorandumo KGB suėmė ir įkalino arba ištrėmė daugiau kaip 10 Maskvos disidentų, visus latvius, estus, o Lietuvoje tik Julių Sasnauską, Algirdą Statkevičių, Mečislovą Jurevičių ir mane.

Memorandumas pramušė ledus ir 1983 m. sausio mėnesį Europos parlamentas, vadovaujamas 40 pabaltiečių memorandumo, rekomendavo Jungtinių Tautų Organizacijos dekolonizacijos komisijai apsvarstyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinio statuso klausimą. Tai vienas didžiausių Lietuvos laisvės lygos nuopelnų.

Naujas Laisvės lygos veiklos laikotarpis prasidjo 1987 m. sausio mėnesį, kai sugrįžau iš tremties Magadano srityje. Tuo metu Lyga ėmė veikti visiškai pasikeitusiomis sąlygomis, supratome, kad subrendo aplinkybės veikti greitai ir energingai. Toliau leidome „Laisvės šauklį“, „Vytį“ ir atvirai reikalavome paskelbti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Savo tiklsus visuomenėje paskelbėme sušaukę 1987 m. rugpjūčio 23 dieną mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

Buvęs antisovietinis režimas ne tik negalėjo mums sutrukdyti, bet ir savo pačių žiniaklaidos priemonėmis išplatino mitingo idėjas visoje Lietuvoje. Nors jų tikslas buvo išgąsdinti tautą, iš tikrųjų jie išplatino mūsų siektą tikslą parodyti tautai, kad priešintis vergijai įmanoma, nes yra žmonių, nebijančių rizikuoti savo pačių gerove ir net laisve.

Kai LLL pakvietė tautą į 70-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines 1988 m. vasario 16–ąją, okupantų bandymas užbėgti tokiems minėjimams už akių sukėlė didžiulį tautos patriotizmo proveržį. To proveržio pasekmė yra ir inteligentijos vienijimasis, 1988 m. birželio 3 d. gavęs institucinį pobūdį. Tą dieną buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

Mano nuomone, kompartija manė puikiai pažįstanti inteligentijos konformizmą, todėl leido jai vienytis manydama, kad galės visą laiką jai primesti savo valią. Laisvės lyga ir toliau rengė gana daug politinių renginių. Paminėtini keli.

1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lygos surengtame mitinge Vilniaus Katedros aikštėje pirmą kartą okupacijos metais virš minios suplevėsavo trispalvė. Ją iškėlė Lygos tarybos narys, aštuonerius metus partizanavęs ir 16 metų kalintas Leonas Laurinskas.

Tų metų rugpjūčio 28 dieną LL sukvietė mitingą Katedros aikštėje. Mitingą bandė jėga išvaikyti Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė. Kadangi net „bananais“ vaišinami žmonės iš aikštės nesitraukė, sovietinė valdžia suvokė, kad lietuvius galima nugalėti tik tokiomis priemonėmis kaip Baku ir Tbilisyje – šaudyti, kapoti kastuvėliais ir nuodyti dujomis. Tačiau Maskva to daryti neišdrįso.

Reikia paminėti, kad po to mitingo Sąjūdis pirmą kartą atvirai palaikė Laisvės lygą. Pirmą kartą!

1989 metų gegužės mėnesį Lygos narys Algirdas Statkevičius išskrido į JAV su tarybos įgaliojimais steigti užsienyje Laisvės lygos skyrius. Jis teigė skyrius Los Andžele, Čikagoje ir Australijoje.

LLL Čikagos skyriaus nariai Algirdas Statkevičius ir Kazys Eringis kreipėsi į tarptautinę organizaciją „Tradition Family and Propery“ prašydami rinkti parašus dėl Baltijos valstybių okupacinio statuso pakeitimo. Ši organizacija 26 pasaulio šalyse surinko daugiau kaip 5 mln. parašų.

1989-1999 metais Laisvės lyga ypač daug jėgų padėjo kovodama su Kompartijos bandymais „patobulintos“ LTSR Konstitucijos priedanga įamžinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją. 1989 m. balandžio 21 d. Lygos taryba priėmė nutarimą rinkti parašus dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Liepos 17 dieną į šią akciją įsitraukė ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Iki rudens surinkta 1 mln. 650 tūkst. parašų, kurie buvo nuvežti į Maskvą ir įteikti SSSR Aukščiausiajai Tarybai.

Istorikai pripažįsta, kad nuolatinis bekompromisinis Laisvės lygos reikalavimas siekti Lietuvos nepriklausomybės ir išvesti okupacinę kariuomenę padėjo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui ištrūkti iš Kompartijos jam nubrėžtos suvereniteto TSRS sudėtyje vagos.

Laisvės lyga nėjo į Aukščiausiosios Tarybos rinkimus, bijodama okupacijos legalizavimo. Bet mes tuomet buvome reali tautos palaikoma jėga, kuri reikalavo iš Sąjūdžio skelbti nepriklausomybę. Manau, kad Lietuvos laisvės lygos indėlis į 1990 m. kovo 11 dienos Aktą yra realus.

Ačiū už dėmesį. (Plojimai) Širdingai dėkoju Seimo Pirmininkui, kad jis surengė tokį gražų minėjimą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos laisvės lyga: praeitis ir dabartis

Parašytas: 19 Geg 2022 20:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Antano Terlecko nuomonė

2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Antanas Terleckas. Ar žinojote, kad Lietuvoje buvo daugiau nei 200 tūkstančių disidentų?

http://antanasterleckas.blogspot.lt/201 ... ugiau.html
Paskelbė ir http://www.propatria.lt/2013/08/antanas ... e-kad.html

Bent jau man tai toks įspūdis susidarė perskaičius Ainės Ramonaitės straipsnį apie kraštotyrą ir žygeivystę sovietmečiu:

Ainė Ramonaitė. Kodėl kraštotyra ir žygeivystė buvo antisovietinė veikla?
https://www.bernardinai.lt/2013-07-29-a ... ne-veikla/

Skambus pavadinimas nuteikia daug žadančiai – perskaitęs šį straipsnį tikiuosi sužinoti, kaipgi ta kraštotyra griovė visą komunistinį aparatą. Vis dėlto tenka nusivilti – autorės žodžiai manęs neįtikina.

Pats straipsnis nėra blogas, pakankamai tiksliai aprašoma judėjimų veikla, tačiau man užkliūna trys dalykai.

Visų pirma, pavadinimas, o tiksliau žodis antisovietine. Priešdėlis anti reiškia, kad judėjimas ar idėja yra savaime nukreipta prieš kažką. Tačiau nei straipsnyje minėta „Ramuva“ , nei „Ąžuolas“ neskatino žmonių kovoti prieš Tarybų valdžią.

Taip, nesiginčysiu – tose organizacijose būta tikrai nemažai etnokultūros elementų. Tautinių paminklų, baltiškosios tradicijos ieškojimas ir puoselėjimas yra nuokrypis nuo sistemos, kuri bandė sukurti tą tikrą tarybinį žmogų, tačiau nepakankamai didelis, kad jį būtų galima pavadinti antisovietiniu.

Tą turbūt geriausiai įrodo faktas, kad pati LTSR valdžia etnokultūriniam sąjūdžiui tokio statuso nesuteikė. Juk pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 straipsnį, už antitarybinę agitaciją buvo baudžiama laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki septynerių metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų. Analogiškai LTSR BK 70 straipsnis bausdavo ir už dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje.

Ko gero būta pavienių atvejų, kai koks ramuvietis buvo suimtas pagal kurį nors iš šių straipsnių, tačiau tai tikrai nesuteikia galimybės pavadinti kraštotyros ir žygeivystės antisovietine veikla.

Nujaučiu oponentų kontrargumentus – 1973 m. kovo 27 d. buvo suimti ir tardyti daugiau kaip 100 kraštotyrininkų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o tai jau reiškia masinį KGB susidomėjimą šia veikla.

Tačiau jie nebuvo suimti dėl antisovietinės veiklos, o todėl, kad režimas pamatė, kad šie judėjimai krypsta nenaudinga linkme.

Nenaudingas ir priešiškas nėra sinonimai, todėl grįžtu prie savo pirminės išvados, kad pavadinti žygeivystę ir kraštotyrą antisovietine veikla yra pernelyg drąsu

Antras man užkliuvęs dalykas yra tai, kokius argumentus autorė pasirenka pavadinime iškeltam klausimui atsakyti.

Pirmoji dalis pavadinta „Etnokultūrinis sąjūdis sovietmečiu“.

Na gerai, tebūnie: tautiškumo puoselėjimas, etnokultūrinių šaknų ieškojimas – sistemai to nereikėjo, sakykim, kad argumentas tinkamas.

Antroji – „Dainavimo ritualas“.

Na čia dabar? A. Ramonaitė aprašo, kaip žmonės sėdėdavo butuose ar kur prie laužo ir dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Tai taip išeina, kad jeigu sovietmečiu kur nors suniūniuodavai posmelį „Atskrend sakalėlis“, tai jau galėdavai vadintis rezistentu? Aš suprantu, kad dainavimai rateliuose keldavo žmonių dvasią, suteikdavo tam tikrą pilnatvės jausmą, tačiau vėlgi grįžtu prie savo pirmykštės išvados – kodėl gi tai yra antisovietinė veikla?

Trečiojoje ir ketvirtojoje teksto dalyje aprašomos kelionės po Lietuvą ir Tarybų Sąjungą bei tarp žygeivių vyravusį moralinį kodeksą, t.y. per ekspedicijas niekas nevartodavo alkoholio, nerūkydavo. Taip, tai alternatyva įprastam, girtuoklystėje paskendusiam gyvenimui, kuris buvo apėmęs ne vieną lietuvį, tačiau žodyje alternatyva aš nematau priešdėlio anti.

Galų gale, keisčiausiai man atrodo apibendrinimas, kad etnokultūrinis judėjimas tapo vienu pagrindiniu Sąjūdžio galios šaltinių.

Su šia teorija aš negaliu sutikti, nepaisant išvardintų asmenybių, kurios buvo susijusios tiek su kraštotyra ir žygeivyste, tiek su Sąjūdžiu.

Nemanau, kad Sąjūdžio galios šaltinių reikia ieškoti kur nors giliai. Mano nuomone, viskas yra labai paprasta – Sąjūdis sudarė galimybes žmonėms nebijoti viešai reikšti savo mintis, o kadangi gyvenimas Sovietų Sąjungoje nebuvo rožėmis klotas, dėl to ir atsirado laisvos Lietuvos idėja.

Nuoširdžiai abejoju, ar šiandien būtume laisvi, jeigu Sovietų Sąjungoje gyvenimo kokybė būtų geresnė, pavyzdžiui, jeigu ji būtų tokia kaip JAV.

Tvirtai tikiu, kad atgimimo laikotarpiu buvo keli tūkstančiai, gal net keliolika ar keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems nepriklausomos Lietuvos idėja buvo svarbesnė už pragmatizmą, tačiau tokių žmonių buvo mažuma.

Kiti žmonės išstojimą iš Sovietų Sąjungos matė kaip galimybę susikurti naują ir geresnį gyvenimą. Dėl to tokios minios žmonių ir susirinkdavo Vingio parke ir Baltijos kelyje.

Grįžtant prie A. Ramonaitės straipsnio, net jeigu jos išvada, kad etnokultūrinis judėjimas buvo Sąjūdžio galios šaltinis, būtų teisinga, tai vis tiek neįrodytų, kad kraštotyra ir žygeivystė buvo nukreiptos prieš komunistinį režimą. Juk neatsitiktinai pavadinime, greta žodžio „Sąjūdis“ buvo ir žodis „Persitvarkymo“.

Galbūt atrodys, kad aš čia kabinėjuosi prie nereikšmingų dalykų, tačiau kaip kažkada neseniai sakiau, man Lietuvos istorija yra šventas dalykas.

Todėl nenoriu, kad greta rezistentų, kentėjusių dėl konkrečių savo veiksmų, nukreiptų prieš Tarybų valdžią – Leono Laurinsko, Jono Pratusevičiaus, Balio Gajausko ir kitų, pavardžių, greta atsirastų žmonių, kurie sėdėdami prie laužo nevartojo alkoholio ir dainavo liaudies dainas, pavardės.

Jų veiklos pavadinti antisovietine aš negaliu.

Galbūt atrodys, kad aš esu priešiškai nusiteikęs tiek prieš „Ramuvos“ organizaciją, tiek prieš žygeivius, tiek prieš kraštotyrininkus, tačiau taip tikrai nėra.

Džiaugiuosi, kad sovietmečiu jauni žmonės galėjo susikurti alternatyvą ir gyventi kitaip nei siūlė režimas. Tačiau išskyrus atskirų žmonių pavienius atvejus, šios organizacijos nebuvo nukreiptos prieš Sovietų Sąjungą.

Pranešimą parašė Antanas Terleckas

----------------------------------------------------------------------------------

Kęstučio Čeponio komentaras:

1. Visų pirma Antanas Terleckas labai klysta, kada mini tokius fantastinius skaičius kaip 200 tūkstančių žygeivių ir ramuviečių.

Iš tikrųjų jų buvo keli tūkstančiai, o aktyvių vadų ir organizatorių ne daugiau kaip keli šimtai.

2. Būtent šie keli šimtai vadų bei organizatorių (ir likę keli tūkstančiai eilinių žygeivių bei ramuviečių) ir sudarė absoliučią daugumą Sąjūdžio aktyvo visoje Lietuvoje.

Esu absoliučiai įsitikinęs, jog jei jų nebūtų buvę, tai nebūtų ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

3. Tarp tų kelių šimtų vadų bei organizatorių buvo kelios dešimtys, kurie KGB buvo pasodinti į lagerius arba išvyti iš aukštųjų mokyklų, savo darboviečių institutuose bei gamyklose - pradedant Vidmantu Povilioniu, Rimantu Matuliu, Jonu Trinkūnu, Vyteniu Almonaičiu... ir baigiant daugeliu kitų žygeivių bei ramuviečių.

Tiesiog nėra dar atlikti išsamūs archyviniai bei istoriniai tyrimai, kuriuose būtų pabrėžiamas konkrečių antisovietinių disidentų dalyvavimas taip pat ir Žygeivių bei Ramuvos judėjimuose.

4. Be to Antanas Terleckas daro vieną rimtą metodinę klaidą - sugretindamas antisovietinę veiklą su antikomunistine veikla. Tačiau jis tai daro iš "įpročio", kadangi ir sovietmečiu tai nebuvo aiškiai skiriama.

Tačiau iš tikrųjų pas skirtingus sovietmečio laikų disidentus buvo labai skirtingi tikslai.

Grubiai galima būtų juos išskirstyti į kelias grupes, kurias sąlyginai pavadinčiau:

1. Antisovietinės nacionalistinės veiklos tikslas - likviduoti Sovietų Sąjungą ir padalinti ją į tautines valstybes.

2. Antikomunistinės veiklos tikslas - likviduoti komunistinę ekonominę sistemą Sovietų sąjungoje.

Ir čia buvo vidinės grupės - vienos norėjo ne tik likviduoti komunistinę sistemą, bet ir likviduoti SSSR.

Kiti gi SSSR likviduoti visai netroško.

3. Demokratizavimo veiklos tikslai - įvesti tikrą rinkiminę demokratiją ir daugiapartiškumą.

Čia taip pat buvo net kelios atskiros grupės:

- SSSR palikti tokią, kaip buvo,
- SSSR likviduoti, sukuriant (atkuriant) nepriklausomas tautines valstybes,

Viduje jų irgi buvo bent po dvi dalis - vienos norėjo atkurti laisvą rinką (tai yra kapitalizmą), o kitos norėjo išsaugoti "socializmą" ir padaryti jį "žmogišku veidu".

4. Kovoję už religines teises - Lietuvoje tai buvo visų pirma katalikiškas judėjimas už katalikų teises.

Jame irgi buvo labai įvairių žmonių, kurie skirtingai žiūrėjo į visų kitų klausimų sprendimo kelius.

5. Kovoję už žydų teisę emigruoti - jų pagrindinis tikslas buvo gauti teisę laisvai emigruoti iš SSSR, o kas bus po to SSSR viduje juos mažai domino.
-----------------------------------------------------------------------------------------

Absoliuti dauguma aktyvių žygeivių bei ramuviečių troško atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę - ir ne bet kokią, o būtent "smetoninę"-lietuvišką.

Aišku buvo ir tam tikra dalis, turėjusių kitą požiūrį - pvz., Gediminas Ilgūnas ar Vytenis Andriukaitis, kurie visai nuosekliai vėliau susidėjo su "persidažiusiais" Brazausko komunistais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: