|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27412 Miestas: Ignalina
|
VDR Valstybės saugumo ministerijos slaptojo darbo teorija ir praktika
http://www.genocid.lt/Leidyba/6/konferen.htm
Helmut Müller-Enbergs
Įžanga
Valstybės saugumo ministerija (VSM), remdamasi Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) nutarimais, privalėjo saugoti VDR nuo išorės ir vidaus „puolimų“, taip pat garantuoti jos teritorinį vientisumą ir valstybinę santvarką bei užkirsti kelią galimiems saugumo interesų pažeidimams. Todėl svarbiausia VSM užduotis buvo imtis veiksmų, kurie padėtų gauti informaciją apie tai, kas pakenktų VDR politiniu, ekonominiu, visuomeniniu ar kariniu atžvilgiu. Tokią informaciją lengviau buvo galima gauti panaudojus šiuolaikinę techniką, bet šitokios pagalbinės priemonės negalėjo pakeisti žmogaus, gebančio sužinoti mintis asmenų, kuriuos VSM įtarė esant „priešais“, arba juos kaip nors paveikti. Todėl Valstybės saugumo tarnyba pačioje VDR ir už jos sienų dirbo su neoficialiais darbuotojais (ND), kurie dėl savo įsitikinimų arba kitų priežasčių buvo pasirengę slaptai bendradarbiauti. Jie buvo svarbiausia „kovos su priešu“ jėga. Etatinių ir neoficialiųjų darbuotojų operatyvinį darbą VSM sutelkė į „ypatingos svarbos dalykus“, kurių vis daugėjo ir kurie saugumui bei VVSP viešpatavimui kėlė arba galėjo sukelti tikrą ar tariamą pavojų. Saugumo būklės įvertinimas turėjo didelę įtaką etatinių darbuotojų skaičiui ir ND tinklo apimčiai. 1989 m. spalį VSM dirbo maždaug 91 tūkst. etatinių darbuotojų ir apie 174 tūkst. aktyvių ND. VDR mastu tai buvo kas keturiasdešimt aštuntas pilnametis jos pilietis, oficialiai arba slaptai dirbantis Valstybės saugumo ministerijai. Ypatingos svarbos apdorotinų objektų, sričių, teritorijų arba asmenų galiausiai taip padaugėjo, kad slaptoji policinė veikla ėmė virsti „visa persmelkiančia kontrole“. Todėl Ministrų Tarybos sekretoriato darbuotojas Manfredas Saueris, remdamasis VSM atliekamu parengiamuoju darbu, 1990 m. sausio 15 d. prie „Centrinio apvaliojo stalo“ konstatavo, kad yra sukurta „visa persmelkianti plačiųjų sluoksnių kontrolė ir didžiulis saugumo aparatas“. ND ir Valstybės saugumo ministerijos aparato bendradarbiavimas rėmėsi operatyviniais darbuotojais – 1988 m. jų buvo apie 12 tūkst., – kurie vadovavo ND ir duodavo jiems nurodymus. ND savo ruožtu privalėjo VSM operatyvinius darbuotojus laikyti Valstybės saugumo tarnybos „įsikūnijimu“, „politinio, moralinio ir dvasinio tvirtumo bei protingumo“ pavyzdžiu. Iš vadovaujančiųjų neoficialiems darbuotojams buvo reikalaujama „sąžiningai gerbti“ ND kaip „konspiratyvaus fronto kovos bendražygius“. „ND meilė darbui“ esanti „veiksmingiausias čekistinis ginklas“. Gausybė svarbių potvarkių reglamentavo neoficialių darbuotojų verbavimą ir darbą su jais. Tolesnėje analizėje daugiausia dėmesio skiriama šių norminių projektų ir praktinio operatyvinio darbo santykiui.
Metai Tam tikrų sričių saugumas „Priešo įveikimas“ Logistika
1950 SI SD KB 1953 SI VSI SD KB 1958 SI YPSD VSI SD KB 1968 NDS VSB YND VND NDĮ NDP NDK 1979 NDS VSB YND VND NDA NDK
ND funkcijų tipai
Direktyvos
Darbo su ND direktyvos, kaip reglamentuotos tarnybinės normos, pagal 1970 ir 1980 metų „nuostatas“ turėjo didžiulę principinę reikšmę politiniam-operatyviniam Valstybės saugumo ministerijos darbui. Jų įvaldymas, kvalifikuotas pritaikymas ir tikslus vykdymas buvo laikomi „pagrindine“ sėkmingo pavestų užduočių įvykdymo „sąlyga“. Jose užfiksuoti nurodymai privalėjo būti „tiksliai vykdomi“. Darbo su ND direktyvų svarbą VSM tarnybinių nuostatų sistemoje rodo ir tai, kad jas galėjo išleisti tik ministras. Nors iš VSM nėra perimta jokių šeštojo ir septintojo dešimtmečio direktyvų, neabejotina, kad jos jau anuomet buvo labai svarbios ir turėjo principinę reikšmę.
Nuo VSM įkūrimo 1950 m. iki jos išformavimo galiojo penkios darbo su ND direktyvos, neminint specialiųjų direktyvų Nr. 2/68 ir Nr. 2/79, skirtų Vyriausiosios saugumo valdybos operatyviniam darbui vadinamojoje operacijos teritorijoje [Vakarų Vokietijoje, Vakarų Berlyne. – Vert.]. Jas visas pasirašė Erichas Mielke. Pirmąsias dvi direktyvas pasirašė ne ministras Wilhelmas Zaisseris, bet valstybės sekretorius Mielke 1950 m. rugsėjį ir 1952 m. lapkritį. Trečiąją ir visas kitas darbui su ND direktyvas Mielke išleido jau kaip ministras: 1958 m. spalį, 1968 m. sausį ir galiausiai 1979 m. gruodį. Taigi šeštajame dešimtmetyje įsigaliojo trys ND direktyvos: pirmoji – vos dvejiems metams, antroji – šešeriems, o direktyva Nr. 1/58 – beveik dešimčiai metų. Direktyva Nr. 1/68 galiojo daugiau nei dvylika metų, o Nr. 1/79 – devynerius metus, iki pat VDR žlugimo. Visose jose diferencijuotai pateikiamos instrukcijos, nustatančios neoficialių darbuotojų funkcijas, bei nurodymai, kaip verbuoti ND ir dirbti su jais.
Pagal svarbiausias funkcijas galima išskirti tris ND tipus: tam tikrų sričių saugumą užtikrinantys ND, aktyvaus „priešo įveikimo“ ND ir logistikos užduotis atliekantys ND.
Tam tikrų sričių saugumą užtikrinantys ND pirmiausia buvo verbuojami tokiose srityse, kuriomis, VSM nuomone, ypač domėjosi „priešas“. Neoficialių darbuotojų profesinė ar visuomeninė padėtis – pasitelkus ir turimus ryšius – galėjo jiems padėti gerai orientuotis ir daryti įtaką, savo konspiratyviu darbu prisidėti prie vidaus saugumo stiprinimo, imtis prevencinių ir profilaktinių priemonių. Pagaliau jų tikslas buvo nuodugniai įvertinti ir kontroliuoti atitinkamą sritį. Šio tipo ND ne tik rinko informaciją apie asmenis ar įvykius, bet ir aktyviai bendradarbiavo su Valstybės saugumo tarnyba vykdydami užduotis, kurių tikslas – nustatyti įstatymo pažeidimus ir imtis atitinkamų priemonių. Jie kompetentingai pritaikydavo profesines žinias, stebėjo ir pranešinėjo arba savo tarnybos vietoje vykdė VSM užduotis. Šio ND tipo kategorija nuo 1950 iki 1967 m. buvo vadinama taip: slaptasis informatorius (SI), nuo 1953 iki 1967 m. – vyriausiasis slaptasis informatorius (VSI), nuo 1958 iki 1967 m. – ypatingos paskirties slaptasis darbuotojas (YPSD), nuo 1968 m. – neoficialus darbuotojas politiniam-operatyviniam įsiskverbimui ir veiklos srities saugumo užtikrinimui (NDS), visuomeninis saugumo bendradarbis (VSB), ypatingos paskirties neoficialus darbuotojas (YND) ir vadovaujantysis neoficialus darbuotojas (VND).
ND aktyviam „priešo įveikimui“ buvo tam tikra prasme aukštos kvalifikacijos VSM agentai. Jie buvo skiriami tiesioginiam įtariamų asmenų apdorojimui. Šio tipo ND turėjo „priešus“ tikrinti, stebėti, atskleisti jų planus, priemones ir metodus. Be to, jiems buvo pavedama rasti „priešiškos veiklos“ įrodymų ir prisidėti ją „ardant“, triuškinant arba slopinant. Šie ND – žinoma, VSM pavedimu – galėjo užmegzti ryšius su priešo žvalgybos tarnybomis. Šio tipo neoficialius darbuotojus Valstybės saugumo ministerija nuo 1950 iki 1967 m. vadino slaptaisiais darbuotojais (SD), nuo 1968 iki 1979 m. – tiesiogiai bendradarbiaujančiais neoficialiais darbuotojais apdorojant ir demaskuojant priešiška veikla įtariamus asmenis (NDĮ), arba vidaus apsaugos neoficialiais darbuotojais, palaikančiais ryšius su priešu operacijos teritorijoje (NDP). 1980 m. atsirado NDA: gynybos ND ryšiams su priešu arba tiesioginiam priešiška veikla įtariamų asmenų apdorojimui.
Logistikos užduotis atliekančių neoficialių darbuotojų veiklos sritis buvo labai siaura. Jie konspiratyviems ND ir operatyvinių darbuotojų susitikimams skirdavo savo kambarį, butą ar namą arba juos saugodavo. VSM ryšiui su neoficialiu darbuotoju, esančiu vadinamojoje operacijos teritorijoje – pirmiausia Vokietijos Federacinėje Respublikoje arba Vakarų Berlyne – galėjo būti panaudoti jų telefonai arba adresai. 1950–1967 m. direktyvose šio tipo agentai buvo vadinami konspiracinių butų savininkais (KB), nuo 1968 m. – neoficialiais darbuotojais ryšių sistemos konspiracijai užtikrinti (NDK) papildomai nurodant: konspiracinis butas (KB) arba konspiracinis objektas (KO), sutartinis adresas (SA), sutartinis telefonas (ST), arba saugumas (S). Neoficialūs darbuotojai tam tikrų sričių saugumui užtikrinti 1986 m. sudarė 80 proc., logistikos užduotims – 18 proc. ir aktyviam priešo įveikimui – 2 proc. visų ND.
Visose direktyvose nurodyti esminiai dalykai: kaip ieškoti neoficialių darbuotojų, juos stebėti, užmegzti su jais ryšį, užverbuoti ir įtraukti į operatyvinę veiklą. Iš esmės verbavimo tikslas buvo surasti ND tam tikrai, jau iš anksto santykinai tiksliai apibrėžtai užduočiai vykdyti. Taigi ieškodamas būsimojo kandidato ir jį rinkdamasis operatyvinis darbuotojas turėjo iš pradžių remtis kandidatui keliamais reikalavimais, o ne atvirkščiai, tai yra surastam ND skirti atitinkamą užduotį. Kandidato konspiratyvaus stebėjimo metu turėjo būti patikrintas jo tinkamumas, patikimumas ir sąžiningumas bei galimi slapto bendradarbiavimo motyvai. Analizė turėjo nušviesti jo biografiją, laimėjimus, elgesį, pažiūras, taip pat atskleisti interesus, poreikius ir ryšius.
Kita pakopa: vadovaujantis karininkas užmezga konspiratyvų ryšį su kandidatu; jo tikslas – gauti aktualią informaciją apie galimą ND, įgyti jo pasitikėjimą ir daryti jam tiesioginį poveikį numatyto bendradarbiavimo linkme. Jei buvo galima tikėtis teigiamo rezultato, turėjo būti pateiktas raštiškas ND vadovaujančiojo darbuotojo pasiūlymas dėl verbavimo, kuriame buvo pateikiamos svarbiausios išvados, nurodoma ND funkcijos, jo panaudojimo galimybės ir jo užverbavimo aktas. Užverbuoti kandidatai paprastai turėdavo raštu arba žodžiu pareikšti, kad yra pasirengę neoficialiai bendradarbiauti, ir pasirinkti slapyvardį. Toliau direktyvose numatyta, jog turi būti nustatytas būsimo ryšio palaikymo būdas ir pateikiama užduotis. Operatyvinis darbuotojas savo raporte turėjo išanalizuoti įpareigojamąjį pokalbį. Pagal tiksliai reglamentuotą administracinį metodą užverbuoti kandidatai pagaliau gaudavo ND statusą. Jie buvo nuolat slapta tikrinami, kaip atlieka savo funkciją. Tačiau ND sąvoka jiems buvo nežinoma.
ND „Stephana“ pavyzdys gali iliustruoti visą verbavimo procesą. Potsdamo apskrities valdybos 1985 m. plane įrašyta užduotis „užtikrinti saugumą“ vietos katalikų bažnyčioje. Tam reikalui turėjo būti užverbuotas neoficialus NDS kategorijos darbuotojas, kuris privalėjo atskleisti katalikų dvasininkų ketinimus, juos sukiršinti ir kontroliuoti. Būsimoji „Stephana“ Valstybės saugumo ministerijos dėmesį pirmą kartą patraukė vienos liudininkų apklausos metu. Operatyvinis darbuotojas kapitonas Wolframas Lehmannas su ja intensyviai dirbo stebėjimo fazės metu. Tam jis paprašė VSM vidaus informacijos, išsiaiškino, kas yra jos giminės, surinko jau turimus ir dar tvarkytinus dokumentus (charakteristikas, jos tarnybinės asmens bylos kopiją, pokalbių su Potsdamo miesto taryba protokolus ir ND pranešimus apie ją). Tuo remdamasis jis parengė pokalbius ryšiui užmegzti, kurių metu įgijo jos pasitikėjimą ir kartu jau gavo pirmą operatyvinę informaciją apie Potsdamo katalikiškąjį jaunimą. Pasiūlyme ją užverbuoti jis pateikė kandidatės asmens duomenis, apibūdino ją kaip asmenybę ir savo viršininkui motyvavo užverbavimo galimybę bei įvertino turimas žinias apie kandidatę. „Stephana“ tiko dėl asmeninių ryšių su visais katalikų dvasininkais ir dėl komunikabilumo, ryžto siekiant tikslo bei sąžiningumo. Jos dorumą rodė atviras pranešimų būdas, o patikimumą – tai, kad ji visada laiku atvykdavo į susitikimus. Svarbiausiu jos būsimo konspiratyvaus darbo motyvu kapitonas Lehmannas nurodė nusižengimo įstatymui „atitaisymą“ ir „bendrus interesus“. Pasiūlyme apie planuojamą verbavimo pokalbį buvo nurodyta jo data, tikslus laikas ir numatyta pokalbio eiga, taip pat nurodyta, kad numatomas raštiškas įsipareigojimas, toliau – tezės apie konspiracinių ryšių palaikymą ir užduotis, reikalaujanti sudaryti Potsdame dirbančių katalikų dvasininkų sąrašą. Lehmanno pasiūlymą užverbuoti patvirtino – taip reikalaujama direktyvoje – skyriaus vadovas. Tuomet verbavimas iš esmės vyko taip, kaip buvo planuota; tiesa, kandidatė jai vadovaujančio karininko paprašė „gerbti jos religinius jausmus“. Kontroliuoti „Stephanos“ nereikėjo, nes ji ateidavo į susitikimus ir atlikdama užduotis sąžiningai surinkdavo akivaizdžiai teisingą informaciją, kuri buvo tinkama naudoti. Kalbant apie darbą su ND, visose direktyvose buvo numatytos taisyklės, apibrėžiančios auklėjimą, tinkamumą, užduoties perdavimą, referavimą, kontrolę, susitikimus, ryšius ir bendradarbiavimo nutraukimą. ND auklėjimo tikslas buvo perteikti įtikinamą priešo įvaizdį ir stiprinti ryžtą atlikti užduotį, plėsti konspiracinį darbą ir ugdyti specifinius sugebėjimus. Asmeninės arba dalykinės užduotys turėjo būti paskirstytos ir papildytos detaliomis instrukcijomis. Neoficialūs darbuotojai iš pradžių turėjo pranešinėti žodžiu, paskui – raštu. Operatyviniai darbuotojai raportuose apie susitikimus turėjo aprašyti ND elgesį, išanalizuoti jo šnipinėjimo veiklos rezultatus ir pateikti nurodymus, kaip spręsti iškilusias problemas. ND sąžiningumas ir patikimumas turėjo būti reguliariai tikrinami. Susitikimai su jais būdavo rūpestingai suplanuojami, jie įvykdavo konspiraciniuose butuose ir būdavo įvertinami. Vadovaujantis karininkas turėjo nuolat palaikyti stabilius ryšius su savo ND; bet tie ryšiai dėl konspiracinių ar asmeninių priežasčių galėjo būti nutraukti, pavyzdžiui, dėl neoficialaus darbuotojo nesąžiningumo, išsikonspiravimo, neperspektyvumo arba jam atsisakius bendradarbiauti.
Direktyvų istorija
Kaip minėta, per keturis VSM istorijos dešimtmečius ND direktyvos buvo daug kartų atnaujinamos ir tapdavo vis išsamesnės bei diferencijuotesnės. Atsižvelgdama į praktinę patirtį VSM reikalavimus keisdavo, dėl to direktyvos virsdavo ir valdymo priemone, ir praktikos atspindžiu. Be to, jos turėjo atitikti ir visuomeninius pokyčius, ir pakitusias ideologines užduotis, taip pat patenkinti kiekybiškai ir kokybiškai besiplečiančios Valstybės saugumo tarnybos biurokratinius poreikius.
Pradinėje fazėje – nuo 1949 m. gegužės 1 d. iki 1950 m. spalio 21 d. – nebuvo jokių normų, reguliuojančių ND darbą. Slaptai įkurtas kriminalinės policijos „D komisariatas“ kaip „savarankiškas“ organas, privalantis užtikrinti „valstybės saugumą“, kartu su liaudies nuosavybės apsaugos komitetu ir Vyriausiąja liaudies ūkio apsaugos valdyba buvo perkelti į 1950 m. vasario 8 d. įsteigtą VSM. Dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į tarnybinio aparato formavimą. Tik 1950 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1 liepta parengti centralizuotos neoficialių darbuotojų apskaitos taisykles ir darbo su jais direktyvas. Remiantis šiuo potvarkiu iki 1950 m. spalio 15 d. turėjo būti patikrinti visi neoficialūs darbuotojai ir pavadinimas „V-asmuo“ pakeistas kategorijomis slaptasis informatorius, slaptasis bendra-darbis ir konspiracinio buto savininkas. Administracinė organizacinė veikla buvo naujai kuriamo apskaitos ir statistikos skyriaus reikalas; ne tokie svarbūs nurodymai, susiję su operatyvinio darbo reguliavimu, yra reglamentuojami valdybos potvarkiais. Tai iš esmės apibrėžė 1950 metų direktyva.
1952 m. liepą įvykusioje antrojoje partijos konferencijoje VVSP priėmė rezoliuciją dėl socializmo kūrimo „stiprioje valstybėje“. Paspartinta socialistinė transformacija iš VSM reikalavo papildomų priemonių: aktyviau konspiratyviai skverbtis į visuomenę ir išplėsti personalinį saugumo aparatą, kad būtų įvykdyta užduotis „stiprinti užnugarį ir išvalyti nuo priešų“. Žinoma, ND tinklas tuomet dar neatitiko šių reikalavimų; dar buvo – taip skelbė 1980 metų vidaus analizė – „tam tikrų silpnų vietų“. Nepatenkinama operatyvinio darbo kokybė netgi 1953 m. gegužę buvo pripažinta svarbiausia problema.
1952 m. vasario 20 d. direktyvoje Nr. 21 apibendrintos jau konkrečios operatyvinės problemos. Šioje direktyvoje suformuluota ideologinė kovos su „šnipinėjimu, sabotažu, diversijomis ir griaunamąja kenkėjiška veikla Vokietijos Demokratinėje Respubliko-je“ koncepcija tiesiogiai susijusi su VVSP pozicija. Direktyva gerokai susiaurino dar 1950 m. direktyvos nubrėžtas dideles interpretavimo galimybes. Dabar joje buvo nuodugniai aprašyti normatyviniai darbo su ND pagrindai. Gausybė pavyzdžių ir detalių pagalbinių orientacinių nuorodų – tarkime, pavyzdys apie pasiūlymą užverbuoti – šiai direktyvai suteikė didaktinį pobūdį. Kaip valdymo priemonė ir veiksmų instrukcija ji tada buvo pritaikyta iš esmės žemo intelektinio lygio ir nedidelę operatyvinio darbo patirtį turintiems darbuotojams. Kartu buvo pateiktos ir su 1950 metų direktyva susijusios patirties išvados, pavyzdžiui, paminėti „keli neigiami neatsakingo elgesio pavyzdžiai“. Taip atsirado nauji nurodymai ir naujos elgesio taisyklės. Ši dvipusė praktinės patirties ir naujų taisyklių sąsaja gyvavo daugiau nei keturiasdešimt metų. Atnaujintoje 1952 metų direktyvoje Nr. 21, be kita ko, atsirado įrašas, jog reikia vengti slapyvardžio „Judas“.
Administracinio techninio pobūdžio nuorodos, palyginus su 1950 metų direktyva, buvo gerokai išplėstos, taip pat atsirado tikslesni nurodymai, kaip tvarkyti bylas. Pavyzdžiui, asmens bylą buvo galima užvesti tik susitarus su ND dėl bendradarbiavimo. Bylų turinys detaliai atspindėjo jų struktūrą. Panaši buvo ir vadinamųjų darbo bylų struktūra. Pastarosiose būdavo pasiūlymo verbuoti nuorašas ir verbavimo dokumentas, tačiau pirmiausia jose turėjo būti sunumeruoti ND ranka rašyti pranešimai ir susitikimų raportai. Apskaitos ir statistikos skyrius, vėliau – XII skyrius, keičiantis ND bylomis su kitais VSM organizaciniais skyriais, iki 1952 m. buvo tik informuojamas. Nuo šiol tiesiogiai keistis bylomis reikėjo tik per šį skyrių; tai reiškė kontrolės didinimą ir biurokratinio darbo gerinimą.
Direktyvoje Nr. 21 iškeltos naujos formos praktiškai kartais buvo labai prastai įdiegiamos; tai rodo, pavyzdžiui, bandomosios užduotys operatyviniams darbuotojams. Tačiau nepaisant intensyvaus mokymo, apskritai darbo su ND kokybė lūkesčių nepateisino. Šis trūkumas įgavo didelę politinę reikšmę po liaudies sukilimo ir VVSP vadovavimo krizės 1953 m. birželį. Po tų įvykių buvo nuverstas valstybės saugumo ministras, nes ND tinklas nepateikė jokios informacijos apie rengimąsi vadinamajam „fašistiniam pučui“. Dėl to Valstybės saugumo tarnyba pasistengė padidinti ND skaičių. Papildomai išplėsti šnipų tinklą buvo tikimasi iš vadinamųjų vyriausiųjų slaptųjų informatorių (VSI), kurie turėjo apmokyti po 5–6 kitus ND. Iškėlus šiuos uždavinius prasidėjo masinis verbavimas, ir 1954 m. rugpjūtį vadovaujantieji čekistai savikritiškai pripažino, kad laikantis tokio verbavimo tempo „kas antras VDR pilietis“ iki 1963 m. bus vieną kartą pabuvęs ND.
„Abstrakčiai nagrinėjant“ direktyvą Nr. 21, 1953 m. rugpjūtį buvo pabrėžta, jog didžiausias jos trūkumas yra susijęs su operatyviniu darbu. Tų normų turėjo būti iš tikrųjų „laikomasi“ praktiškai, tačiau patikrinus nustatyta, jog darbas su ND kaip ir anksčiau buvo nepatenkinamas. Todėl 1955 m. lapkritį ketinta direktyvą „pagerinti“. Problemos sprendimas daugiau siejamas su normatyvinių užduočių patobulinimu, mažiau – su praktinių darbo sąlygų gerinimu, pavyzdžiui, griežtu darbuotojų kaitos arba per didelio darbo apkrovimo apribojimu. 1956 m. vasarį kolegijos sudaryta ir paties Ericho Mielke’s vadovaujama redakcinė komisija privalėjo per mėnesį įvertinti jau turimus darbo komisijos pakeitimų siūlymus. Tačiau tuo pat metu vykstantis SSKP XX suvažiavimas griežtai pakoregavo komunistinio pasaulio raidą. Su tuo susijęs „atšilimo periodas“ ir jo poveikis Vokietijos Demokratinei Respublikai sudrebino VVSP viešpatystę ir Valstybės saugumo ministerijai sukėlė stiprų nesaugumo jausmą. Diskusija dėl ND buvo kol kas nustumta į šalį. 1957 m. gegužę vėl prasidėję debatai sukosi apie VVSP ir VSM kovą dėl valdžios, su ja buvo susiję ginčai dėl pagrindinių ND darbo gairių ir jo trūkumų. 1957 m. spalį nuvertus ministrą Ernstą Wollweberį žlugo ir svarbus sprendimas: VSM operatyvinis darbas ateityje turėjo būti daugiau koncentruojamas į valdžios vidaus saugumo užtikrinimą ir mažiau orientuojamas į veiklą „operatyvinėje srityje“ [t. y. užsienio žvalgybą. – Vert.]. Nuo šiol ND darbo „kapitalistiniame užsienyje“ taisyklės turėjo būti įtvirtintos „ypatingąja direktyva“. 1957 m. gruodį kolegijoje apsvarstytame 1956 m. rugpjūčio mėn. projekte tai dar nebuvo užfiksuota ir todėl nesiderino su naująja orientacija. 1958 m. sausį jau buvo parengtas naujas projektas, trūko „tik parašo“, tačiau direktyva Nr. 1/58 įsigaliojo tik po aštuonių mėnesių. Akivaizdu, kad Mielke jau neskubėjo. Kai Valstybės saugumo ministerijos VVSP delegatų srities konferencijoje 1958 m. birželio 3–4 d. buvo sukritikuotas toks delsimas, jis paprieštaravo: nuosekliai įgyvendinant 1952 m. lapkričio mėn. direktyvą Nr. 21, „mūsų operatyvinis darbas pagerėjęs šimtu procentų“. Remdamasis 1958 m. liepą įvykusio VVS partijos V suvažiavimo nutarimais, Mielke įsakė „nuosekliai įgyvendinti“ iki tol išleistas direktyvas „kaip darbo stiliaus ir metodų pakeitimo bei pagerinimo“ sąlygą. Jis liepė patikrinti savo pirmtakų Zaisserio ir Wollweberio tarnybinius potvarkius ir iki 1958 m. spalio 1 d. pakeisti naujais. Supažindindamas su tą dieną įsigaliojusia direktyva Nr. 1/58, Mielke pabrėžė, kad ji turi tapti „veiksmingu instrumentu“.
Direktyva Nr. 1/58 iš dalies atspindėjo direktyvoje Nr. 21 užfiksuotą VSM patirtį. Praktinė būtinybė ND kartkartėmis panaudoti ir už jų gyvenamosios vietos ribų buvo patenkinta įvedus naują „ypatingosios paskirties slaptųjų darbuotojų“ (YPSD) kategoriją. Kiti VSM vartoti pavadinimai, pavyzdžiui, apsaugos slaptasis informatorius (SI) arba SI ekspertai, nebuvo tiksliau apibrėžti. Kontaktiniai asmenys (KA) nuostatuose buvo tik paminėti ir tuo buvo apribotas jų egzistavimas, o ND kategorijos statusas jiems nebuvo suteiktas. Priešingai negu 1952 metų direktyvoje Nr. 21, buvo detaliai nurodyti reikalavimai ir užduotys kai kurių kategorijų ND. Skirsnyje apie vyriausiuosius slaptuosius informatorius atsižvelgta į tai, jog kurį laiką galiojantis reikalavimas, kad kiekvienas iš jų užverbuotų po 10–15 ND, vargu ar kada buvo įvykdytas, todėl ši norma sumažinta iki 4–10 ND. Svarbiausia, atsižvelgus į nepatenkinamus praėjusių metų rezultatus, darbas su VSI dabar buvo ypač smulkiai reglamentuotas.
ND verbavimo instrukcijos buvo patobulintos ir pasitelkus kontrolės mechanizmą – „kandidato stebėjimui“ reikėjo sutikimo – išplėstos, o ryšio užmezgimo fazė labiau pabrėžta. Verbavimo metodus VSM papildė tik vadinamuoju „laipsnišku įtraukimu“, o nuostatas, susijusias su „pasisiūlančiaisiais“, atmetė. Dabar asmens bylą reikėjo užvesti ne tuomet, kai kandidatas užverbuojamas, bet kai stebimas. Nesaikingai padaugėjus biurokratinių taisyklių, aiškiai ėmė daugėti ir formuliarų. Vien tik registracijai buvo naudojami trys skirtingi formuliarai, vienas iš jų – trejopos formos. Tačiau bylų perdavimo iš vieno skyriaus į kitą procesas tapo paprastesnis. Perdavimas dabar turėjo būti fiksuojamas tik viename XII skyriaus formuliare. Darbo su ND normos buvo gerokai išplėstos ir iš dalies tapo griežtesnės. Pavyzdžiui, dabar ND susitikimai „kaip taisyklė“ (o ne „geriausia“ kaip anksčiau) turėjo vykti konspiraciniuose butuose. Ryšys su ND turėjo būti „nuolatinis“, anksčiau tai nebuvo nurodyta. Apskritai ši direktyva buvo profesionalesnė, ypač dėl to, kad neliko griozdiškų didaktinių rekomendacijų, kurių direktyvoje Nr. 21 buvo labai daug.
Sienos statyba 1961 m. rugpjūčio 13 d. iš esmės pakeitė VSM darbo sąlygas. Dabar ministerijos darbas buvo daugiau orientuojamas į VDR ūkio saugumą ir jo stiprinimą. Dėl šios „pasikeitusios situacijos“ 1963 m. vasarį imta svarstyti, kaip performuluoti direktyvos Nr. 1/58 „skyrius“. Viena Mielke’s vadovaujama komisija iki 1963 m. balandžio turėjo parengti projektą. Tačiau tai nebuvo padaryta. Pasibaigus politiniam „liberalizacijos periodui“, trukusiam nuo 1963 iki 1965 m., kolegija 1966 m. lapkritį vėl svarstė šį klausimą ir nutarė direktyvą pataisyti iki 1967 m. gegužės „atsižvelgiant į naują politinio-operatyvinio darbo patirtį“. 1967 m. birželį pateiktą projektą patvirtinti buvo delsiama, todėl ND direktyva Nr. 1/68 – ketvirtoji VSM istorijoje – įsigaliojo tik 1968 m. sausio 1 d.
Tiesioginę lemiamą reikšmę naujai direktyvos redakcijai turėjo Ulbrechto forsuojama atsiribojimo politika vokiečių klausimu, susijusi su „socializmo įgyvendinimo“ postulatu. Dabar svarbiausias VSM uždavinys buvo apsaugoti VDR, plačiu mastu įsiskverbiant į visuomenę. Panašiai 1966 m. lapkritį skambėjo Mielke’s teiginys, kad VSM turėtų „tiksliai“ žinoti, „kokios priešiškos jėgos, kokie įtartini asmenys, kokie priešui ir jo įtakai stiprinti naudojami asmenys turi būti patraukti atsakomybėn. Kiekvienas tarnybos padalinys privalo žinoti, „kas yra kas“ jo atliekamų užduočių ir veiklos srityse, taip pat teritoriniu objektų bei asmenų grupės mastu“.
Kalbant apie operatyvinį darbą, šis kontrolės išplėtimas reiškė, – taip 1971 m. kovą pasakė atsigręžęs į praeitį Mielke, – „esminį“ darbo su ND sistemos posūkį. Tam pagrindas buvo direktyva Nr. 1/68. Joje atsižvelgta į režimo atgarsius plačiuose gyventojų sluoksniuose pasibaigus sienos statybai ir pažymėta, jog „svarbiausia operatyvinės bazės išplėtimo“ sąlyga yra „darbo žmonių“ dalyvavimas sprendžiant VSM užduotis. Šios ideologinės orientacijos išraiška buvo visuomeninio saugumo darbuotojo (VSD) kategorijos atsiradimas. Šiai kategorijai priklausė įsipareigoję konspiratyviai bendradarbiauti ir tam „turintys pašaukimą“ asmenys, kurių veikla turėjo užtikrinti saugumą, tvarką ir įstatymų laikymąsi; jiems taip pat buvo leista „pažangiai“ pasirodyti viešumoje. Jie turėjo atpalaiduoti ND nuo šių užduočių. Todėl Valstybės saugumo ministerija VSD laikė ne neoficialaus darbuotojo kategorija, bet savarankišku tipu; jis buvo vadinamas ND/VSD.
Kolektyvinis pavadinimas „neoficialūs darbuotojai“, kurį vartojo ne tik VSM, bet ir, pavyzdžiui, kriminalinė policija, buvo sutrumpintas ir liko ND, kurį VSM vartojo vidaus tikslams. Kartu buvo sugriežtinti reikalavimai ir užduotys. Vadovaujantieji ND, direktyvoje Nr. 1/58 vadinti VSI – ten jų vaidmuo buvo ypač pabrėžiamas, – praktiškai pasidarė nebe tokie svarbūs; tiek daug užduočių vadovaujantiesiems ND dabar jau nebuvo. Nurodymų kontaktiniams asmenims nebeliko visai. Akcentai pasikeitė: dabar VSM ypatingą reikšmę skyrė – priešingai negu direktyvoje Nr. 1/58 – kruopščiam savo ND kandidatų parinkimui. Metų metus reklamuota įprasta taktika naudotis „laisvais verbavimais“, – pavyzdžiui, VVSP narių įsipareigojimais, – buvo iš esmės uždrausta; jos imtis buvo galima tik „pagrįstais išimtinais atvejais“. Direktyvoje Nr. 1/68 atsisakyta ir kelių pernelyg kategoriškų nuostatų; joje vyrauja praktiniai reikalavimai: ND pranešimai daugiau neturėjo būti kiekvieną kartą raštiški, o vadovaujančiajam karininkui nebuvo būtina iš anksto planuoti susitikimus. Tačiau kiti reikalavimai pasidarė griežtesni. Ryšiai su ND turėjo funkcionuoti „tiksliai“. Potvarkiais apibrėžtos administracinės nuostatos buvo labai išplėstos ir skatino biurokratinio kontrolės mechanizmo augimą. Palyginus su ankstesnėmis direktyvomis, direktyva Nr. 1/68, nepaisant pragmatiškai glausto jos turinio, buvo dar ir perdėm nuspalvinta ideologiškai.
Iš tikrųjų direktyva Nr. 1/68 jai skirtą funkciją atliko ne iš karto patenkinamai, nes jau 1969 m. kovą Mielke guodėsi, kad praktiškai ji bus vykdoma tik formaliai, naujai apibrėžiant ND kategorijas. Po dvejų metų jis padarė labai kategoriškas išvadas apie ND darbo kokybę ir jų naudingumą. Direktyva Nr. 1/68 nepadėjusi pasiekti „taip reikalingos ND sistemos turinio kvalifikacijos“, o jo „trumpalaikis pakeitimas“ yra siektinas. Dar 1972 m. jis teigė, kad „dabar, kaip ir anksčiau, yra didelių trūkumų ir silpnų vietų“. Tik 1975 m. ministras konstatavo (nors dar ir „esą didelių trūkumų ir silpnų vietų“), kad su direktyva Nr. 1/68 siejami lūkesčiai „neabejotinai“ ir „su kaupu“ išsipildę. Bet kadangi svarbiausia jos nuostata, teigianti, jog VSM darbas galėjęs plačiai išsišakoti gyventojų sluoksniuose, buvo klaidinga, tai ir ši ketvirtoji pagrindinė direktyva galiausiai liko tik silpnas valdymo taisyklių rinkinys. Ypač apvylė lūkesčiai, susiję su VSD. Dėl neapibrėžto šios kategorijos santykio su ND statusu reikėjo normas pakeisti. 1975 m. gruodį Mielke pradėjo tai daryti.
Paskutiniąją keturiasdešimties metų Valstybės saugumo tarnybos istorijoje darbo su ND direktyvą turėjo parengti Centrinė analizės ir informacijos grupė (CAIG) ir Aukštoji VSM teisės mokykla. Mokslo žinios ir operatyvinė patirtis turėjo garantuoti nepaprastai aukštą direktyvos lygį ir drauge suteikti jai „kiek įmanoma praktinės instrukcijos pobūdį“. 1977 m. pabaigoje buvo pateiktas pirmas jos projektas. Jo svarstymai baigėsi 1978 m. Tiesa, Mielke direktyvą Nr. 1/79 pasirašė – be aiškios priežasties – tik 1979 m. gruodį. Ji įsigaliojo 1980 m. sausio 1 d.
Direktyva Nr. 1/79 panaikino kiekybinę ankstesnių direktyvų orientaciją ND/VSD struktūros atžvilgiu ir pabrėžė kokybiškai „aukštą visuomeninį ir politinį-operatyvinį veiksmingumą“. Dabar daugiausia dėmesio buvo skiriama reikalavimui rinkti „svarbią operatyvinę informaciją“. ND kategorijos iš esmės liko tos pačios, tik dvi jų (NDĮ ir NDP) buvo sujungtos į vieną – gynybos neoficialus darbuotojas ryšiams su priešu (NDA). Be to, reguliariai gaunantys atlyginimą ND buvo priskirti savarankiškai „etatinių“ ND kategorijai (END). Nepaprastai didelę reikšmę įgavo darbas su ND, ypač buvo akcentuoti auklėjimo klausimai. Tai liudija ketinimą iki šiol apgailėtinai žemą operatyvinio darbo lygį pakelti taip, kad neofi-cialūs darbuotojai Valstybės saugumo ministerijai pateiktų kur kas daugiau išties naudingos informacijos. Taip pat buvo sugriežtinti daugelis operatyviniams darbuotojams keliamų reikalavimų; pavyzdžiui, nuo šiol susitikimai turėjo vykti tik konspiraciniuose butuose. Kita vertus, ši direktyva patvirtino įprastą operatyvinę praktiką: ND pranešimai dabar jau „daugiausia“ turėjo būti raštiški, o anksčiau to galima buvo atsisakyti tik „išimties atveju“.
Pretenzingi apibrėžimai irgi atsirado dar rengiant direktyvos projektą. Be direktyvos Nr. 1/68 nustatyto „ND parengiamojo etapo“ – fazės iki verbavimo, čia dar įrašyti „reikalavimų pavyzdžiai“, kuriuose nurodomos tiksliai atliktinos užduotys ir konkretūs lūkesčiai, susiję su ND. Įtraukus į operatyvinį darbą vadovaujančius VSM darbuotojus, atsirado ypatingas akcentas: darbas su ND vadovui reiškė „pagrindinę sudedamąją“ jo vadovavimo veiklos dalį. Dėl išskirtinės reikšmės, kurią VSD suteikė direktyva Nr. 1/68, dabar lyg ir nebuvo galima nuo jų [VSD. – Vert.] visiškai atsiriboti, tačiau jų vaidmuo jau buvo gerokai sumenkintas. Šioje direktyvoje jie apibūdinami tik kaip „vertingas operatyvinės bazės išplėtimas“, nes jie turėjo bendradarbiauti atliekant tam tikras užduočių dalis. Apskritai direktyva Nr. 1/79 yra mėginimas koreguoti raidos procesą, prasidėjusį drauge su direktyva Nr. 1/68 siekiant, kad ND/VSD sistema būtų veiksminga, kryptingai informatyvi ir lankstesnė.
Iki Valstybės saugumo ministerijos įpėdinės – Nacionalinės gynybos tarnybos išformavimo daugiau nebuvo išleista jokių naujų ND direktyvų, netgi nebuvo planuojama. Užtat vykdymo instrukcijose atsirado įvairių administravimo patobulinimų.
Apskritai vėlesnėse direktyvose galima įžvelgti mėginimą VSM vadovybės keliamus operatyvinio darbo reikalavimus suderinti su etatinių darbuotojų praktine patirtimi. Dabartinei naujajai direktyvos formuluotei didelę reikšmę turėjo normų laikymosi ir nukrypimo nuo jų analizė. Šis abipusis ryšys ypač direktyvą Nr. 1/79 labai priartino prie tikrovės; tam turėjo įtakos nepaprastai išplėsti administraciniai ir kitokie kontrolės mechanizmai. Vargu ar čia dar liko „niekieno zonų“. Keletas ankstesniųjų direktyvų ideologinių ar net pragmatinių naujovių – vyriausieji slaptieji informatoriai (1953 m.), visuomeniniai saugumo darbuotojai (1968 m.) ar galiausiai etatiniai ND (1980 m.) – su jomis siejamų lūkesčių nepateisino. Jos liudija norą eksperimentuoti su šiuo operatyviniam darbui skirtu valdymo įrankiu, kuriuo kitados buvo penkios ND direktyvos.
Praktinės problemos
Valdybos atliekamų tyrimų metu diskutuojama klausimu, koks yra valdybos darbo atlikimą reglamentuojančių normų, kurių sąlygos ir padariniai yra priešingi vieni kitiems, tarpusavio santykis. Thomas Ellweinas tvirtai laikosi nuomonės, jog VFR valdybai etalonas nėra identiškas nustatytoms normoms. Valdybos veikloje daug norminių skaičių, taisyklių ir jų vykdymo pažeidimų. Taisyklių gausa valdybos veiklai faktiškai nesuteikia galimybės disponuoti didesne laisve žemesniame lygyje, nes neįmanoma paisyti visų normų. Priešingai, tada atsiranda sąstingis.
Šį įvertinimą patvirtino Dirko Scherpo darbas apie policijos bendradarbiavimą su V-asmenimis (VA) Hesene. Pernelyg formalizuojant darbo eigą, VA darbas tapęs sunkesnis, nes per daug panaudojamas vidaus aparatas. Scherpo teigimu, tik pusė VA vadovų buvo pasirengę savo veikloje „visiškai“ pritaikyti VA direktyvas. Buvęs „nepatenkinamas praktinis įgyvendinimas“; tas instrumentas buvęs nelankstus. Nors darbas su V-asmenimis arba juos saistančių direktyvų pobūdis negali būti toks pat kaip VSM, tačiau Valstybės saugumo tarnybos operatyvinių darbuotojų elgseną galima patikrinti panašiais būdais.
Svarbus VSM direktyvų praktinės veiklos rodiklis yra nukrypimų nuo atskirų normų išsiaiškinimas; tokių normų, kurios, nors ir galiojo kaip privalomos ir dėl to „tiksliai“ vykdytinos, tačiau operatyvinėje praktikoje turėjo skirtingą reikšmę. Savaime suprantama, VSM svarbiausia buvo neoficialių darbuotojų pasirengimas ir gebėjimas gauti tinkamą ir jai rūpimą informaciją. Šis reikalavimas nurodomas kaip norma siauresne prasme. Visi kiti reikalavimai, numatantys administracinę arba operatyvinę veiklą, yra laikomi normomis plačiąja prasme.
Valstybės saugumo tarnybai svarbiausia buvo sąmoningas asmenų, įvestų kaip ND, pasirengimas konspiratyviai bendradarbiauti. Nors nukrypimai nuo šios normos buvo labai reti, tačiau jų pasitaikydavo – ypač šeštajame dešimtmetyje. Tokios „neišmanėlių“ ND bylos, kurios būdavo aptinkamos VSM planinės kontrolės metu, turėjo tipiškų bruožų: paprastai jose būdavo nedaug ir tik žodžiu, o vėliau operatyvinio darbuotojo raštu pateiktų informacinių pranešimų, kurie nesutapdavo laiko atžvilgiu, būdavo menkaverčiai ir akivaizdžiai prasilenkdavo su kontrolės normomis. Tokius fiktyvius „ND įvykius“ beveik ištisus metus daugiausia pranešinėdavo labai jauni operatyviniai darbuotojai. Nuolat griežtėjant VSM kontrolės sistemai, vėlesniais metais būdavo atskleidžiama vis daugiau klastočių.
Kalbant apie reikalavimą, kad ND teiktų operatyviniu atžvilgiu reikšmingą informaciją – tai norma siaurąja prasme, – pastebimi nukrypimai, susiję su pranešimų pateikimu. Ir čia rasta trūkumų, atsiradusių ankstesniais metais. VSM vadovybė skundėsi, kad pranešimuose dažniausiai pasitaiko „bendro pobūdžio“ teiginių, kurie daugiausia atspindėję tik gyventojų nuotaikas. Ne mažiau nei 90 proc. 1957 m. gautos informacijos (ne tik ND) buvo laikoma netinkama naudoti. Dar 1972 m. Mielke pareiškė, kad „pagrindinė problema“ yra nepakankamas operatyvinės informacijos reikšmingumas. Informacijos kiekis kartais būdavo vertinamas labiau nei jos kokybė. 1974 m. liepą Mielke teigė, kad „skaičiais išreikštos informacijos kiekis“ vis dar atlieka „svarbų vaidmenį“. Operatyviniai darbuotojai vis labiau ėmė vertinti žodinius ND pranešimus, todėl direktyvoje Nr. 1/79 į tai irgi buvo atsižvelgta. Bet prieš tai šis pranešimų būdas kaip nukrypimas nuo normos buvo dar kartą apsvarstytas. Dėl to Mielke 1988 m. spalį pareiškė, kad faktas, jog ND vadovaujantys darbuotojai informaciją raštu dažniausiai pateikia tik vėliau ir šiaip sudarinėja protokolus iš atminties, didina pavojų, „kad ND informacija bus atgaminama neobjektyviai ir atsiras subjektyvaus atspalvio vertinimų“.
Operatyvinio darbo normos platesne prasme VSM buvo suvokiamos kaip didelę reikšmę turinčios normos. Be to, buvo vertinamas ir praktinis direktyvų svarbumas. Ministro pavaduotojas Martinas Weikertas 1957 m. kovą kolegijos posėdyje pasakė, kad „didžiausia blogybė“ esantis tas faktas, jog direktyvos Nr. 21 „nepakankamai laikomasi ir nepakankamai kontroliuojama, kaip ji įgyvendinama“. Mielke 1961 m. sausį, turėdamas galvoje direktyvą Nr. 1/58, konstatavo, „kad tarnybos padaliniai teisingai skirtų užduočių ir įsakymų dažnai neatlieka“. Viename brigados 1962 m. rugpjūčio mėn. raporte apie Neubrandenburgo apygardos administraciją pažymima, kad „tarnybinė instrukcija [sic] Nr. 1/58 naudojama nekūrybiškai“. ND vadovaujančiųjų darbuotojų suformuluotos perspektyvos dėl ND kandidatų tėra „svajonė“, renkantis šiuos kandidatus „nepakankamai“ atsižvelgiama į jų savybes, jie beveik netikrinami. Daroma išvada: „Apie direktyvoje Nr. 1/58 reikalaujamų principų ir kiekvieno ND kokybės reikalavimų įgyvendinimą negali būti nė kalbos“. Panašus ir 1963 m. spalio mėn. brigados raportas apie Frankfurto prie Oderio apygardos valdybą: gerų užverbavimo atvejų pasitaiko labai retai, ND tinklo veiksmingumas neatitinkąs reikalavimų, o galintis funkcionuoti VSI tinklas dar turi būti tobulinamas. Darbas su ND ir bylomis parodęs, kad ateityje „didžiausias dėmesys“ turi būti skiriamas „nuodugnesniam“ direktyvos Nr. 1/58 „pažinimui“.
1972 m. liepą Mielke pabrėžė, kad kandidatų „išaiškinimas vyksta kartais dar paviršutiniškai“, ND instruktuojami nesilaikant reikalavimų, pastangos juos „nuosekliai kontroliuoti“ tėra „pretekstas rimtai kritikai ir galiausiai nerimui“. Direktyvoje Nr. 1/68 išdėstytiems nurodymams reikia skirti „kur kas daugiau dėmesio“. 1974 m. liepą jis pareikalavo „nepakančiau reaguoti į visus konspiracijos pažeidimus“, nes susitinkant nekonspiraciniuose butuose atsiranda „baustinų“ direktyvos Nr. 1/68 „pažeidimų“, kuriems esą „metas padaryti galą“. Jis pabrėžė „dar kartą esąs visai įsitikinęs, kad praktiniame ND/VSD darbe reikia labiau nei anksčiau stengtis drausmingai įgyvendinti direktyvą Nr. 1/68 ir daugiau nepažeidinėti joje iškeltų elementarių reikalavimų“. O dėl to, kad ND tinkle yra daug VVSP narių, kurie galėjo „įsipareigoti“ būti „ND tik motyvuotais išimties atvejais“, Mielke 1975 m. gruodį įvykusiame centro vadovybės seminare klausė, „kodėl tos srities įsakymai ir nurodymai šitaip ignoruojami“. Toliau Mielke aiškino, kad direktyvoje Nr. 1/68 pateiktos ND verbavimo normos „pagaliau turi būti visur vykdomos“, nes reikalavimų pavyzdžiuose yra „rimtų praleidimų“. Paieškai, pasirinkimui ir patikrinimui esą turi įtakos tai, kad „pageidaujama priimama kaip tikra“. 1981 m. balandį įvykusioje centro tarnybos konferencijoje jis konstatavo, kad kandidatai „nepakankamai nuodugniai“ ištiriami, jų patikrinimas esąs paviršutiniškas ir „nepakankamai“ dokumentuotas, „daugybė“ susitikimų vyko nekonspiraciniuose butuose, ND pranešimų patikimumas netikrinamas. Dėl to jis vėl pareikalavo „nuosekliai vykdyti mano direktyvoje Nr. 1/79 iškeltus reikalavimus, kurie kaip ir anksčiau visiškai galioja“. 1982 m. spalį įvykusioje centro tarnybos konferencijoje Mielke darbą su ND vadovais apibūdino kaip „dar neefektyvų“; pasak jo, nustatyti reikalavimų pavyzdžiai esantys netgi „labiau nediferencijuoti“. Jis aiškino, kad „visose apskričių žinybose būtina dar nuosekliau ir kūrybiškiau įgyvendinti mano direktyvą dėl darbo su ND“. Galiausiai 1988 m. spalį Mielke pabrėžė, kad turi būti verbuojami tik tie kandidatai, „kurie visiškai tinka pagal mano direktyvos Nr. 1/79 kriterijus“, tada bendradarbiavimas bus rezultatyvus.
Šie vertinimai rodo, kad dirbant su ND visais laikais, įvairiais lygiais ir įvairiais aspektais buvo didesnių ar mažesnių nukrypimų nuo normos, tarp jų dažniausiai pasitaikydavo tokie: VVSP narių verbavimas, nepakankamas verbavimų tikslingumas, nepatenkinamas kandidatų „išaiškinimas“, operatyviniu atžvilgiu menkas gautos informacijos reikšmingumas bei susitikimai nekonspiraciniuose butuose. Žinoma, šeštajame dešimtmetyje normų pažeidimų buvo kur kas daugiau negu devintajame dešimtmetyje, tačiau ir tuo metu pasitaikė žymių nukrypimų: beveik kiekvienoje tarnybinėje konferencijoje, vadovybės seminare ar gamybiniame pasitarime būdavo minimi įvairūs nusižengimai ir reikalaujama geriau laikytis normų. Šį įspūdį sustiprina faktas, kad valstybės saugumo ministras, turėdamas Centrinės analizės ir informacijos grupės (CAIG) ir apskričių valdybų kontrolės grupių darbo analizę, pats išnagrinėjo šiuos klausimus. Kad normatyvinės užduotys ir operatyvinė praktika būtų buvę maždaug tolygūs, negali būti nė kalbos. Ką tai reiškė atskirų tarnybinių padalinių mastu arba visuomeninėse ar valstybinėse srityse, turės atsakyti būsimieji tyrimai.
Nukrypimų nuo normų įveikimas skatino kurti vis labiau diferencijuotą VSM kontrolės sistemą. Ji aprėpė visas grandis, pradedant „raportų sistema“, toliau – „darbo planų tvirtinimo sistema“ ir baigiant tarnybinėmis konferencijomis ir susirinkimais, taip pat „gilumine kontrole“ – šis terminas reiškia „kontrolės priemonių visumą“, – kuria buvo „siekiama įgyvendinti svarbiausias politinio-operatyvinio darbo ir vadovaujančios veiklos užduotis“. Visa tai padėjo susidaryti „išsamų vaizdą“. Be to, buvo vykdomos neplaninės, tačiau iš anksto žinomos kontrolės priemonės, kurios „turėjo didžiulę įtaką politinio-operatyvinio darbo gerinimui“. Dar buvo ir „vienetinės kontrolės sistema“, daugiausia taikoma pavieniams darbuotojams; buvo tikrinama, kaip jie rengiasi susitikimams, taip pat tikrinamos jų darbo bylos. Tokie kontroliniai patikrinimai vykdavo planingai, pasirinktinai ir, svarbiausia, neperspėjus iš anksto. Kiekvienas operatyvinis darbuotojas turėdavo to tikėtis. Vadovai ir informacijos vertintojai irgi turėjo nuolatinės kontrolės teisę. Kaip jau minėta, ja naudojosi CAIG darbo grupės, taip pat apygardų valdybų kontrolės grupės, kurioms buvo pavesta operatyvinio darbo analizė.
Galiausiai Potsdamo apygardos valdybos vertinimo ir kontrolės grupės 1986 m. kovo mėn. pranešimas apie „neeiline“ laikomą Naueno apskrities žinybą vaizdingiau iliustruoja tipišką kontrolės aktą. Pranešimo pradžioje teigiama, kad vertas pagyrimo ND ryšiams su priešu (NDP) verbavimų skaičius, dėl kurio Nauenas tarp visų apskričių tarnybų užima antrą vietą. Tačiau informacijų gaunama vidutiniškai. „Esminės planinės užduotys“ esą realizuotos; ND ryšių konspiracijai užtikrinti (NDK) yra per daug, o vadovaujančiųjų ND skaičius labai mažėja. Turi būti patikrinta, kodėl yra tiek daug ND, su kuriais nebuvo susitinkama. ND įsiskverbimas į jam pavestą sritį yra garantuotas, tačiau tebėra saugumo spragų kai kuriose liaudies ūkio srityse. Verbuojant nusižengta direktyvai Nr. 1/79. Tikrintinas vienas ND „saugumo rizikos“ atžvilgiu.
Išvados
Normos ir praktikos ryšys darbe su neoficialiais darbuotojais buvo labai glaudus. VSM operatyvinį darbą reguliavo tankiu tinklu normų, kurios turėjo būti „tiksliai vykdomos“. Vis didėjantis normų kiekis direktyvose rodė pastangas gerinti operatyvinę praktiką ir kelti operatyvinį lygį. Kita vertus, nukrypimai nuo normų turėjo būti apribojami arba į juos turėjo būti atsižvelgiama lanksčiai sureguliuojant normas. Tačiau operatyvinį darbą tai galėjo skatinti tik iš dalies, pavyzdžiui, suskirstant ND verbavimo procesą atskiromis atkarpomis arba kontroliuojant tam tikrus „išaiškinimo“ arba verbavimo proceso žingsnius. Sykiu padidėjo formalizmas ir buvo plačiau panaudojamas vidaus aparatas, todėl atsirado itin didelė reguliavimo sistema. Tai instrukcijos, reikalavimai visiems susitikimams, kurie turėjo vykti konspiraciniuose butuose. Dėl to praktikoje atsirado didelių nukrypimų nuo normos, nes ne visos jos buvo tikroviškos arba nebuvo galima jų tiksliai laikytis, kai norėta išvengti operatyvinio darbo sąstingio. Priešingai, pirmenybė buvo teikiama svarbiems tikslams, informacijos gavimui arba tam tikrų sričių saugumo užtikrinimui. Valstybės saugumo tarnyba savo direktyvomis stengėsi lanksčiau reaguoti į operatyvinio darbo praktiką, netgi šiek tiek sušvelnino kai kuriuos reikalavimus, tačiau padidino kitus ir – kaip atsitiko su direktyvos Nr. 1/79 įdiegimo instrukcija – nuolat plėtė administracinių taisyklių rinkinį. Neišsprendžiama valdymo priemonės – darbo su ND direktyvos – problema buvo ta, kad ja buvo siekiama gerinti operatyvinį darbą ir priversti laikytis normų, tačiau šis instrumentas tuo pat metu ir slopino operatyvinį darbą; nuolatiniai nukrypimai nuo normų buvo neišvengiami.
Iš vokiečių kalbos vertė M. Jakimavičienė ir S. Vingienė
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|