 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina
|
Vytautas ŠILAS,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas
Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas
Ištakos ir vertinimai
Straipsnyje aptariamas šiaurinės Rytprūsių dalies, t.y. Mažosios Lietuvos Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų, gyventojų II pasaulinio karo pabaigos ir pokario genocidas, jo ištakos ir tikslas.
Šia tematika lietuvių kalba iki šiol neturime ne tik atskirų tyrinėjimų, bet ir išsamių straipsnių. Šiuo darbu siekiama sumažinti egzistuojančias šio neigiamo reiškinio žinojimo ir suvokimo spragas.
Daugiausia kalbama apie Karaliaučiaus kraštą. Sovietinė valdžia gana skirtingai traktavo šiuos kraštus ir kiek skirtingai juose elgėsi.
Klaipėdos kraštas buvo lietuvių žemė, kuri turėjo atitekti sovietinei Lietuvai, o Karaliaučiaus kraštas – vokiečių, su kuriais reikėjo be jokio gailesčio atsiskaityti už jų piktadarybes.
Pateikiami genocido pasireiškimo faktai ir jo vertinimai. Nors Mažosios Lietuvos teritorijos gyventojų genocidas nebuvo išskirtinai nukreiptas prieš jos lietuvių kilmės gyventojus, pastarieji atsidūrė nuo genocido nukentėjusiųjų pusėje.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad visuotinai vartojamas genocido fenomeno apibrėžimas nėra išsamus ir neatspindi jo vykdymo tikslo.
Autorius straipsnyje laikosi nuostatos, kad genocidas yra valstybinė politika, kuria siekiama pajungti sau tam tikrą teritoriją, naikinant ar pavergiant jos vietos gyventojus.
Pabėgėliais laikomi žmonės, kurie traukiasi iš savo žemės, tikėdamiesi išvengti puolančios armijos smurto. Kolonistais – į svetimą žemę atkeldinti ar atsikėlę nauji gyventojai. Nacionalsocialistais (trumpiau, naciais), kaip ir bolševikais, laikomi ne tik tų partijų nariai, bet ir jų nusikalstomos politikos vykdytojai.
Įvadas
Rytų frontui atėjus prie Rytprūsių, į Vokietiją buvo evakuota apie 90 % visų civilių Klaipėdos krašto gyventojų.
1944 m. spalio 9 d., verždamasi prie Kuršmarių, pulkininko I. Petrovskio 159 tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės-Klaipėdos plentu betraukiančią pabėgėlių vežimų virtinę ir čia negailestingai sumaitojo ją. Vėliau klaipėdiškiai tokio žiauraus raudonarmiečių elgesio nepatyrė, tačiau moterų žaginimo nebuvo išvengta, likusiems ir sugrąžintiems lietuvių kilmės klaipėdiškiams teko dirbti prievartinius darbus, jie buvo visaip diskriminuojami, pvz., gaunant žemę1, įsidarbinant2.
Per 5 tūkstančiai klaipėdiškių, kultūros istoriko Artūro Hermano skaičiavimais 3 , buvo ištremti į Sibirą, tačiau Klaipėdos krašte niekas taip nebadmiriavo ir nedrebėjo dėl savo gyvybės, taip kaip teko likusiems Karaliaučiaus krašto gyventojams.
Patyrę sovietinės valdžios represijas ir diskriminacijas, per 8 tūkst. Klaipėdos krašto vietos gyventojų 1956-1969 m. pasinaudojo repatriacijos teise ir persikėlė gyventi į VFR 4. Tokiu būdu, dėl sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido, kurį galima būtų vadinti ir vokiečių mėgstamu „išvarymo“ žodžiu, Klaipėdos krašte liko gyventi, ko gero, mažiau kaip 15% jos buvusių gyventojų.
Žymiai liūdniau buvo Karaliaučiaus krašte.
Karaliaučiaus krašte prieš pat karą gyveno gerokai per 900 tūkst. žmonių. Karo prievolininkų (18-50 metų amžiaus vyrų) čia buvo apie 30 %. Taigi, karo pradžioje kraštas turėjo apie 720 tūkst. civilių gyventojų. Iki 1945 m. pradžios pasitraukti į Vokietijos gilumą pavyko beveik 40% šio krašto gyventojų.
Tokiu būdu, su Raudonosios armijos įniršiu susidurti galėjo 420-430 tūkst. civilių. Kai kas tvirtina, kad tokių būta daugiau, o pvz. vokiečių kultūros istorikas Artūras Hermanas, mano kad tokių gyventojų buvo tik apie 250 tūkst. 5, tačiau ir tai mažai ką galėtų paguosti.
Oficialiai skelbiama, kad iki 1948 m. lapkričio 30 d. į Vokietiją 48 ešelonais buvo iškeldinti 101049 žmonės.6
Išeina, kad kažkur „dingo“, o iš tikrųjų čia žuvo, beveik 320 tūkst. civilių gyventojų (pagal A.Hermaną – apie 150 tūkstančių).
Žuvo įvairiai – buvo nušauti ar subombarduoti traukiantis, tiesiog nužudyti (neretai sadistiškai), nusižudę patys, mirę iš bado ar dėl ligų. Po viso to Karaliaučiaus krašte vietos gyventojų čia nebeliko, ir ne tik mažlietuvių, bet ir senbuvių vokiečių, gal tik kokios dvi dešimtys, ne daugiau ...
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu laikinam Sovietų Sąjungos administravimui buvo perduotas, kaip žinome, 1945 m. rugpjūčio 2 dieną.
Tuo tarpu, jau tų pačių metų m. birželio mėnesį į Karaliaučiaus kraštą, Tilžės popieriaus ir celiuliozės kombinato atstatymui, buvo atsiųsta 4050 darbininkų 7.
Na, o 1945 metų rudenį prasidėjo nenutrūkstamas krašto kolonizavimas. Taip, be skaitlingų armijos karių, rusakalbių kolonistų skaičius 1948 m. pasiekė per 300 tūkst. žmonių 8!
Kaip įvardinti ir įvertinti šitokį Karaliaučiaus krašto „valymą“? Kokios to „valymo“ ir ten vykdytų žvėriškumų ištakos? Turime tai vadinti genocidu ar pasitenkinti kokiu nors švelnesniu pavadinimu – atseit, ko gi nepasitaiko kare? Žodį turėtų tarti teisininkai ir istorikai.
Tenka pažymėti, jog visgi yra istorikų apskritai neigiančių sovietinio genocido faktą ir teigiančių, jog karo nusikaltimai Rytų Prūsijoje buvo tik kerštaujančių kareivių saviveikla, o kadangi visiško vokiečių išnaikinimo nebuvo siekta, tai ir genocido, kaip tokio, nebuvo.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis remiasi argumentu – „aiškiai apibrėžta genocido sąvoka reiškia sistemingą ir tikslingą etninės grupės naikinimą” 9.
Jam antrina VFR Šiaurės Rytų kultūros archyvo direktorius Joachimas Tauberis – “Vokietijos istoriografijoje niekas įvykių, kurie vyko rytinėse Vokietijos teritorijose, neįvardija genocidu” 10.
Visgi, nuomonei, kad Mažosios Lietuvos žmonių tragedija įvardintina genocidu, atstovauja didelis ratas žinovų.
Tarp jų pvz., išeivijos istorikas ir teisininkas Jonas Dainauskas konstatavęs: “Mažosios Lietuvos genocidas tęsėsi ir karo veiksmams užsibaigus” 11, išeivijos teisininkas ir Lietuvos atstovas Pavergtųjų Europos tautų seime Martynas Brakas, išreiškęs viltį, kad „Mažoji Lietuva iš genocido griuvėsių galėtų iškilti į naują gyvenimą“12.
Jų nusistatymo laikosi ir rezistentas (buvęs teisės studentas) Petras Cidzikas, dar sovietinėje Lietuvoje iškėlęs Mažosios Lietuvos gyventojų genocido klausimą – „1989 m. per mėnesį trukusią pasninkavimo akciją Vilniuje, Katedros aikštėje, reikalavau pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą,“13.
Nevienareikšmiško prievartos veiksmų Rytprūsiuose vertinimo priežasčių galėtų būti įvairių, tačiau didele dalimi tai sąlygoja ir skirtingas genocido fenomeno supratimas.
Genocido sąvoka
Genocido terminas atsirado apibendrinant masinio žydų žudymo faktus.
Jį savo knygoje „Ašių valstybių valdymas okupuotoje Europoje“ 1944 m. pasiūlė Amerikos teisininkas Rafaelis Lemkinas, beje gimęs Vilkaviškio apskrityje, o mokęsis Balstogėje ir Lvove.
Karo tribunolas Niurnberge, apkaltinęs nacių lyderius nusikaltimais prieš žmoniškumą, genocido sąvoką pavartojo savo kaltinamajame akte. Jis buvo aprašytas taip: „tyčinis ir sisteminis rasinių arba nacionalinių civilių grupių naikinimas tam tikrose okupuotose teritorijose“.
Ir taip, 1946 m. Jungtinės Tautos (JT) rezoliucijos Nr. 96(I) projekte genocidas įvertintas kaip tarptautinis nusikaltimas, papildomai įtraukus dar viena aukų grupę - politinę.
Įsidėmėtina, kad pasipriešinus Sovietų Sąjungai tokios grupės galutiniame dokumente nebeliko. Totalitarinė Sovietų Sąjunga vykdė tyčinį ir sisteminį savo priešininkų, įvardintų liaudies priešais, likvidavimą ir nenorėjo kad šie veiksmai būtų traktuojami kaip genocidas 14.
1948 m. gruodžio 9 d. JT patvirtino „Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį“. Joje „genocidu yra laikomi veiksmai, vykdomi turint tikslą visiškai arba iš dalies sunaikinti kurią nors tautinę, etninę, rasinę arba religinę grupę“ 15.
Šiandien pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – Karaliaučiaus kraštą (kitaip – Kaliningrado sritį) valdo Rusijos Federacijos valstybė. Todėl yra įdomus ir jos požiūris į genocido reiškinį apskritai.
Rusijos baudžiamasis kodeksas (str. 357) kartoja JT formuluotę. Tačiau jos specialistai ir žodynininkai, išeidami iš gyvenimiškos realybės, genocido sąvoką traktuoja plačiau. Antai V.Zorinas aiškina taip: „Genocidas yra tyčinis ir sisteminis naikinimas visos tautos arba etninės ar kultūrinės (jos) grupės“. Pridėta – kultūrinė grupė 16.
P.Kikelis sako dar plačiau: „Genocidas – tai tyčinis ir sisteminis konkrečios šalies atskirų gyventojų grupių arba visų gyventojų naikinimas pagal rasinius, religinius, etninius arba kokius nors kitus požymius. Pridėta grupė – pagal kokius nors kitus požymius 17.
2000 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) 99 str. nusako, kad genocidas yra veiksmai, kuriais siekiama „fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei“18.
Mažosios Lietuvos reikalų taryba, kuriai aš atstovauju, laikosi šio genocido apibrėžimo.
Imperinės sovietinio genocido šaknys
Rusijos Federacijos himno melodija primena mums, kad dabartinė Rusija tapatina save su genocidą vykdžiusia Sovietų Sąjunga, o dvigalvis erelis (jos herbas), kad ji laiko save carų Rusijos palikuone.
Tad verta išsiaiškinti ar humaniškai Mažojoje Lietuvoje elgėsi caro laikų Rusijos kariuomenė.
1757 m. Rusijos imperija paskelbė karą Prūsijos karalystei. Prasidėjo Septynerių metų karas. Rusija atėjo į Mažąją Lietuvą (užėmė net Berlyną).
Atėję su „teisingausios“ religijos, stačiatikybės vėliava jos kariai ypač karo pradžioje ir jam baigiantis su vietiniais elgėsi gana žvėriškai.
Lietuvininkų prisiminimu, Karaliaučiaus krašte „maskoliai tokie pikti buvo“, „kad tam čėse burmistrą Geldapėje gyvą kepė, kad kūdikius gyvus ant bagonetų užsimovė ir visus nužudė, kas tik jiems priešais atėjo, ir visas trobas pargriovė“ 19.
Žinome, kad ir mūsų literatūros klasikui kunigui Kristijonui Donelaičiui teko nuo jų slapstytis Romintos girioje 20.
Ne ką ramiau buvo Klaipėdos krašte. Antai, „į Vilkyškius atjoję kazokai tuoj pat susirado kunigą Johanną Schwennerį, pareikalavo parodyti, kur paslėpta parapijos kasa, brangūs bažnytiniai indai. Kai tas atsisakė, daužė rimbais, kol pribaigė, padegė bažnyčią, kleboniją, mokyklą. Kelias savaites Vilkiškiuose siautėjo plėšikaujančių kareivių būriai - grobė parapijiečių turtą, prievartavo moteris, net mėtė žmones į padegtus, liepsnojančius namus. Kai pagaliau pasitraukė, ruseno vien nuodėgulių krūvos. Iš septynių apylinkėje buvusių dvarų penki buvo nusiaubti, sudeginti. Likę be pastogės žmonės ieškojo, kur prisiglausti, kai kas patraukė net į Latviją“ 21.
Kartais sakoma, kad „istorija kartojasi“ ir todėl iš jos verta mokytis.
Rusijos imperijai įsijungus į I pasaulinį karą, jos kariuomenė 1914 m. rugpjūtį įsiveržė į Mažąją Lietuvą. Rytinėje, lietuviškiausioje Karaliaučiaus krašto dalyje, ji šeimininkavo iki 1915 metų vasario. Nusiaubusi ir apiplėšusi kraštą, išsivariusi gyvulius, karinė rusų valdžia nespėjusius pasitraukti civilius gyventojus – daugiausia senius, moteris, vaikus gaudė kaip stovi ir, neleidusi nieko pasiimti, būriais varė iki artimiausių geležinkelio stočių. Iš ten vežė į Simbirsko (dabar Uljanovsko), Buzuluko (Baškirija), Orienburgo, Samaros ir Irkutsko gubernijas. Klaipėdos kraštas tuomet nukentėjo mažiau, nes Rusijos kariuomenė čia siautėjo trumpiau.
Pedagogas Martynas Gelžinis rašė: „Rusai 1915 m. kovo mėn. penkias dienas buvo į šiaurinę Klaipėdos krašto dalį įsiveržę ir 5 dvarus bei 12 kaimų sudeginę. 459 civilius gyventojus ištrėmė į Rusijos gilumą, 63 asmenis nužudė, 14 moterų išgėdino ... Skaudžiausiai mane palietė mano prieteliaus „Apžvalgos“ leidėjo Ambrazaičio nužudymas, kurį ne tik nušovė, bet dar ir durtuvais 13 žaizdų suteikė“ 22.
Iš viso tuomet per 1914-1915 žiemą į Rusiją buvo ištremta apie 13600 Mažosios Lietuvos civilių gyventojų. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų tremtyje mirė 15-20 proc. tremtinių, dauguma vaikai 23.
Akivaizdu, kad buvo rengtasi kolonizuoti Mažąją Lietuvą žmonėmis iš lojalių centrinės Rusijos regionų.
Lenino-Stalino Rusija, pasivadinusi „Sovietų Sąjunga“, išsaugojo carinę nuostatą – ne tik plėsti imperiją, bet ir įnirtingai kovoti su kitaminčiais – su vidaus priešais. Sovietų Sąjungos vadovai neapykantą kitokiems, žiaurumą kitų atžvilgiu iškėlė į valstybės praktikos lygį.
Žinome juk apie Lenino laikmečiu sugalvotas ir įkurtas koncentracijos stovyklas – lagerius, apie suorganizuotą 1932-33 metų ukrainiečių (ir ne tik ukrainiečių) ūkininkų badą, kai badu mirė ar ne 8 milijonų žmonių (beje, 2005 m. lapkričio 24 d. LR Seimas 1932–1933 metų badą Ukrainoje pripažino genocidu).
Prisimename žiaurų 1941 m. Lietuvos žmonių trėmimą, 1943-44 metų čečėnų, ingušų, balkarų, Krymo totorių (iš viso 1,4 mln. žmonių) trėmimus.
Štai tokią susidorojimo ideologiją ir keršto praktiką vykdžiusios Rusijos - Sovietų Sąjungos kariuomenė 1944 m. rudenį įsiveržė į Mažąją Lietuvą. Ar galėjo ji elgtis prieš savo tradicijas ir vietos gyventojus traktuoti tolerantiškai?
Raudonosios armijos žvėriškumai Mažojoje Lietuvoje
Bet kuris karas gaivina ir aštrina žemiausius, ypač žemos kultūros, žmogaus instinktus. Mažosios Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas, po Raudonosios armijos siautėjimo šiame krašte, yra pastebėjęs, kad karas naikina žmogų žmoguje:
„Kareiviai žudo žmones, kaip pjovėjai kerta žolę (...). Kad tik yra kokių vertybių, tą jie drasko, triuškina, degina(...) jie lyg padūkę žudydami ar ko nors kito apsvaiginti. Jie bjauriai elgiasi su moteriškomis. Kuri atrodo dar nors kiek gaivi, tą jie žvėriškai žagina ir kartais po to dar ir žudo (...) Neišpasakoma, koks čia pasireiškia nežmoniškumas, arba, dar tikriau pasakius, velniškumas, kurs pasitenkinimo sau siekdamas, sukelia savo grobiui baisiausiais kančias“ 24.
Britų rašytojas ir karo istorikas, humanistinių mokslų daktaras Antonis Bivor eilėje publikacijų rašė apie masinius moterų, netgi slavų tautybės, žaginimus. Viena jų taip ir vadinosi: „Jie prievartavo visas vokietes nuo 8 iki 80 metų amžiaus“ 25.
Prie tokio nužmogėjimo labiausiai prisidėjo Raudonojoje armijoje ypač mėgto laikraščio „Krasnoarmeiskaja pravda” propaganda. Laikraštyje su neįtikėtinu produktyvumu (apie 400 straipsnių), ragindamas kerštauti, darbavosi III baltarusių fronto propagandistas, rašytojas Ilja Erenburgas.
Beveik visi jo karo meto rašiniai sukurpti ta pačia dvasia kaip ir jo 1942 metų straipsnis “Užmušk!” laikraštyje „Krasnaja zvezda“:
“Mes žinome viską. Mes atmename viską. Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo šiol žodis “vokietis” mums reiškia baisiausią prakeiksmą. Ne kalbėsime. Ne piktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną neužmušei nė vieno vokiečio, tavo diena nuėjo veltui. (…) Jei tu negali užmušti vokiečio kulka, užmušk durtuvu. Jei tu paliksi vokietį gyventi, vokietis pakars rusų žmogų ir išniekins rusų moterį. Jei tu nužudei vieną vokietį, nužudyk kitą – mums nėra nieko linksmesnio už vokiečių lavonus. Neskaičiuok mylių varstų, skaičiuok savo užmuštus vokiečius” 26.
Dabar rašytojas-publicistas, o anuomet dvidešimtmetis karys Vladimiras Bušinas savo fronto dienoraštyje 1944 m. vasario 12 d. įrašė taip: „Kai Raudonoji armija ateis į Vokietiją, bus sunku sustabdyti žmones nuo nesulaikomo, kruvino, baisaus keršto. Tai bus teisinga. Reikia užmiršti humanizmą, kai turi reikalą su vokiečiu. Paprastas ir stiprus teisingumas reikalauja keršto“ 27.
Istorikė Tatjana Goriajeva istorijos žurnale „Rodina“ aiškina: „Erenburgo publicistikos stilius buvo toks nirtulingas ir negailestingas, kad iššaukė nevienareikšmišką cenzūros reakciją. 1941 m. rugpjūtį rašytojui teko nusiskųsti dėl Sovinformo biuro cenzorių veiksmų ir gauti CK palaikymą, kuris nurodė „Erenburgo netaisyti“.
1943 m. sausio 11 d. savo kūrybinėje ataskaitoje Sovietinių rašytojų sąjungos Karinei komisijai Erenburgas taip aiškino savo pažiūras: „Nuo pat karo pradžios aš buvau giliai įsitikinęs, kad mes kovojame ne tik prieš hitlerininkus, bet ir prieš vokiečius“ 28.
Šiandien ne tik rusiškoje žiniasklaidoje, bet ir rusų istorikų darbuose susiduriama su bandymais ne tik atsiriboti nuo Erenburgo kvietimų, bet ir sumenkinti tų kvietimų įtaką.
Antai, Kaliningrado istorikė docentė M. A. Klemeševa dėl rašytojo I. Erenburgo lapelių „Užmušk vokieti!“ teigia: „Didele dalimi – tai Gebelso falsifikacija. I. Erenburgas niekada nepainiojo fašistų su vokiečių tauta“ ir toliau tvirtina: „Nebuvo organizuotų žudynių, nebuvo sąmoningo civilių gyventojų marinimo badu!“ 29.
O kas tuomet buvo?
Žinomas vokiečių smuikininkas, anuomet 16-metis žydukas, Michaelis Vykas (Michael Wieck) savo atsiminimų knygoje rašo apie tai, kas dėjosi užėmus Karaliaučių: „Kiekvieną sutiktą vyrą jie užmušdavo, o kiekvieną moterį – išžagindavo. Naktį girdėjosi šauksmai ir pagalbos šauksmai. Jie uždarydavo žmones į rūsius ir padegdavo namus. Jie suvarydavo taikius gyventojus į buvusių kautynių laukus miesto apylinkėse ir ten sušaudydavo arba sudegindavo“.
M.Vykui neliko nepastebėtas situacijos paradoksiškumas: „Iš pradžių mus stengėsi sunaikinti Hitleris ir naciai, dabar tuo užsiėmė rusai“ 30.
Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą, 1944 m. spalio 16 d. visuose daliniuose buvo perskaitytas I. Erenburgo stiliaus „3-jo Baltarusių fronto Karinės tarybos ir politinės valdybos kreipimasis į raudonarmiečius, seržantus, karininkus ir generolus”, kuriame buvo sakoma:
“Mūsų fronto kariuomenė, vykdydama Vyriausiojo Kariuomenės Vado, Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino įsakymą, šiandien pereina į ryžtingą priešo puolimą. Mes einame į Rytų Prūsiją. Išmušė valanda, kai Raudonoji armija istorinę kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę perkelia į hitlerinės Vokietijos teritoriją, į fašistinio žvėries urvą (…) 3-jo Baltarusių fronto kariams teko didžiulė garbė pirmiesiems įžengti į Vokietijos žemę, kad kartu su visa Raudonąja Armija pribaigti sužeistą vokiečių žvėrį ir įtvirtinti ilgaamžę rusų ginklo garbę. (...) Atsimink kary! Ten, Vokietijoje, slepiasi vokietis, kuris užmušė tavo vaiką, išniekino tavo žmoną, nuotaką, seserį, nušovė motiną, tėvą, sudegino tavo namus. Eik pirmyn su negęstančiu neapykantos jausmu priešui. Tavo šventa pareiga – teisingumo vardan (…) nubausti nusikaltėlius. Tavo kritusių draugų kraujas (...) nepaguodžiamos motinų ašaros šaukia jus negailestingai keršyti. (...) Triuškinkite vokiečių priešinimąsi!” 31.
Nekalbėsiu apie tokių kvietimų įsikūnijimą - 1944 m. spalio 21 d. vykusias Nemerkiemio gyventojų žudynes – jos yra daug kur plačiai aprašytos 32. Pateiksiu švelnesnį pavyzdį.
Bene apie 1985 metus Lietuvos žygeiviai L. Stanevičius, V. Šimėnas, E. Paukštė ir R. Matulis išgirdo gana atvirą buvusio tankisto, nuo pokario – Stalupėnų (rus. Nesterovo) gyventojo invalido N. pasakojimą: “Kai nuo Kybartų įsiveržėme, visi gyventojai ėmė bėgti. Mes tankais – juos vytis. Traiškėme kaip šliužus. Likusius gyvus pėstininkai uždarė į sandėlius” 33.
Po to, kai Raudonoji armija perėjo numatytą būsimos Lenkijos ir Vokietijos sieną, Oderio-Neisės upę, ir šiaurės Rytprūsių gyventojai prarado fizinę galimybę pasitraukti į Vokietijos gilumą, buvo nutarta “apraminti” Erenburgą.
Stalino iniciatyva 1945 m. balandžio 14 d laikraštyje „Pravda“ pasirodė VKP (b) CK ideologijos sektoriaus vadovo pavaduotojo F. Aleksandrovo straipsnis „Draugas Erenburgas gerokai suprastina“.
Jau mūsų cituota T.Goriajeva paaiškina: “Būtų naivu manyti, kad net paties “draugo Stalino” vienu plunksnos brūkštelėjimu būtų įmanoma sustabdyti tą “siaubingą neapykantos priešui užtaisą” ir per politinius darbuotojus išaiškinti kiekvienam eiliniam kariui, kaip reikia elgtis teritorijoje, išlaisvintoje iš fašistinės kariuomenės” 28.
Beje, tenka pastebėti, jog Rusijoje ir iki šiol daug kas nežino (kai kas specialiai nuslepia), kad anuomet Vokietiją valdė ne fašistai, o naciai – nacionalsocialistai ir iš tikrųjų Rytprūsiuose kovota ne prieš fašistus …
Ignoruojantys sovietinį Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, be to neretai teigia, kad nuo keršto taip vadinamiems „fašistams“ nukentėjo tik vokiečiai, Vokietijos reicho piliečiai, tarsi lietuvių kilmės žmonės (o tokių pasak Vydūno būta beveik 40% visų krašto gyventojų) būtų išimtis. Lietuviai šioje genocido istorijoje buvo nukentėjusių pusėje.
Pateiksime kelis lietuvių prisiminimus:
Daug pabėgėlių žuvo bandydami ledu pasiekti Piliavą. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai. Apie nesėkmingą bėgimą Aistmarių ledu Petrui Cidzikui 1999 metais pasakojo iš Mielkiemio kilęs septyniasdešimtmetis Jonas Petraitis: “Traukėmės Aistmarių ledu. Suskaičiavau keturiolika gurguolių, kurių nebuvo matyti nei pradžios, nei galo. Kiek čia galėjo būti dešimčių ar šimtų žmonių, sunku pasakyti”.
Viena Mažosios Lietuvos bėglė papasakojo: „Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusiais properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas” 34.
Savo prisiminimus mums užrašė klaipėdiškis Aleksandras Mykolaitis: „Subombardavus Karaliaučių ir aš atvykau į Roženavą (Rosenau) prie Alenšteino (dabartinio Olštyno), kur jau buvo mano šeima… Pasislėpėme bulvių rūsyje… Grįžę į sodybą radome šūviu į kaktą nužudytą šeimininkę (ji negalėjo parodyti jokio pasipriešinimo rusams ir šiaip jau buvo nepakanti naciams). Jos vaikai liko našlaičiais. Priėjęs šiek tiek kalbantis vokiškai rusų kareivis, pasigailėjęs, patarė vykti į Alenšteiną, nes kaimuose gali visus išžudyti. Privažiavus Alenšteiną, kelias apie kilometrą iki miesto buvo pilnai nuklotas civilių žmonių lavonais, galvomis į kelio vidurį. Važiuojant per sutraiškytas jų galvas nebildėjo net rusų tankų vikšrai. Atrodė, kad jie buvo nužudyti tokiu būdu. Tarp jų galėjo būti žmonių ir iš Mažosios Lietuvos ir iš Didžiosios, nes Alenšteine buvo labai daug pabėgėlių. Mieste rusų kareiviai išprievartavo ir išžudė visas vienuolyne gyvenusiais vienuoles. Veikė padegėjų būriai. … Deginimo komandos rusas kareivis su pasitenkinimu man paaiškino, jog viskas naikinama dėl to, kad jei sugrįžtų vokiečiai – rastų tik išdegintą žemę” 35.
Ne ką linksmesni 85-mečio Hermono Stepaičio iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo 1967 m. užrašyti prisiminimai. Jis pasakoja: „Lindikų kaimo gyventojų didžiuma buvo lietuvininkai, kaip pvz., Pempeitis, Naujoks, Augaitis, Maurušaitis, mokytojai Mykolaitis ir Sakaitis, ūkininkai Šturmaitis, Vilimaitis ir kiti. (...) 1944 m., vokiečių žandarų įsakymu, visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo. Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras 36.
Kaip į genocido įvykius žiūrima Kaliningrado srityje - buvusiame Karaliaučiaus krašte? Gal laikomasi M.A.Klemeševos pozicijos (nieko nebuvo), o gal čia jau yra kokių atminimo ženklų genocido aukoms?
Su „Titaniko“ žūtimi lyginame kruizinio laivo “Wilhelm Gustloff” paskandinimą. Šią istoriją neseniai 584 psl. knygoje „Armagedonas“ mums priminė britų žurnalistas ir karo istorikas Max Hastings 37. Laivas 1944 m. šaltą sausio 30 dieną, paėmęs apie 6600 pabėgėlių (beveik 5000 moterų su vaikais), išplaukė iš Gdansko įlankos.
Nuo Klaipėdos atplaukęs rusų povandeninis laivas S-13 triskart torpedavo pabėgėlius. Ant torpedų buvo užrašyti šūkiai: „Už tėvynę!“, „Už Stalingradą!“, „Už sovietinę liaudį!“. Laivas paskendo. Kitų vokiečių laivų įgulos išgelbėjo tik apie 900 žmonių.
Taigi žinokite, šios atakos iniciatorius ir vykdytojas, povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesko buvo apdovanotas, o 1990 m. Kaliningrade (buv. Karaliaučiuje), prie Maršalo Bagramiano ir Krasnojarskoje gatvių sandūros jam pagerbti (o ne jo aukoms!) buvo pastatytas architekto V.Prichodko sukurtas paminklas! Štai taip!
Kaip vertina Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą tie, kurie vienaip ar kitaip pripažįsta tokį genocidą buvus?
1946 m. Vokietijoje atsikūrusios Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas 1947 m. sausio 15 d. pareiškė protestą „dėl Mažosios Lietuvos (krašto tarp Nemuno ir Prėgeliaus upių) [...] autochtonų - lietuvių naikinimą ir kolonizavimą rusais“. Toliau: „Lietuviškieji ir suvokietintieji vietovardžiai pakeičiami rusiškais ir mūsų tėvynė paverčiama rusų kolonija [...] Mes, Mažosios Lietuvos lietuviai, neturėdami savo teisėtos vyriausybės, kuri gintų mūsų gyvybinius interesus pasaulio forume ir atstovautų mūsų interesams taikos derybose, susibūrę į Mažosios Lietuvos Tarybą, reiškiame griežčiausią protestą prieš rusų elgesį su mūsų broliais, tėvais, vaikais ir žeme mūsų iš amžių gyventoje šalyje ir kviečiame visą demokratinį pasaulį išgirsti žiauriai naikinamos tautos balsą“ 38.
Teisininkas ir politologas Adomas Brakas buvo konkretus: „Nė nelaukdama „ateinančios taikos konferencijos“ Sovietų Sąjunga Karaliaučiaus kraštą įjungė į Rusijos sovietinę respubliką, toli nuo Rusijos žemių naujai įsigytam kraštui suteikdama „Kaliningrado oblasto“ vardą. To krašto gyventojus, kurių prieš karą ten būta apie 1200000 ir tarp kurių buvo tūkstančiai lietuvių kilmės žmonių, rusai išžudė, išmarino, deportavo ir šį genocidą pergyvenusius likučius galiausiai išvarė į Vokietiją, taigi ten nebeliko nė vieno pirmykščio krašto gyventojo“.
Ukrainiečių karo istorikas ir žurnalistas Jaroslavas Tinčenko raudonarmiečių elgesį Rytprūsiuose bei juos prižiūrinčių enkavedistų poziciją aiškina taip:
„Visų pirma, tai buvo savotiškas kerštas „vokiečiams“ už visa tai, ką nacistinis režimas buvo 1941-1944 metais surengęs TSRS teritorijoje. „Keršto akcija“ iš dalies buvo per karą išprovokuota sovietinės propagandos („neapykantos mokykla“), kviečiančios naikinti būtent „vokiečius“.
Antra, daugybei kareivių tai buvo tiesiog pusiau legali praturtėjimo ir prievartos galimybė, juk prievartavimai ir grobimai 1944-45 metais vyko ir Čekijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir net Jugoslavijoje, tiesa žymiai mažesniais mastais.
Trečia, Stalinas ir vakarų demokratijos jau buvo nutarę dėl teritorijos už Oderio perdavimo Lenkijai ir SSRS, todėl prievarta ir žudymai buvo vokiečių gyventojų išvarymo į Vokietijos vakarus būdas“ 40.
1994 m., praėjus pusmečiui po to kai 1993 m. rugsėjo 31 d. iš Lietuvos išvažiavo paskutinis Rusijos kariuomenės ešelonas, Vilniuje veikianti Mažosios Lietuvos reikalų taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kad kasmet būtų prisimenamos Mažosios Lietuvos gyventojų genocido aukos.
Tuomet, dar prisibijant Rusijos – Sovietų Sąjungos turto, teisių ir pareigų perėmėjos, buvo duodama suprasti, kad neva trūksta konkrečių genocido faktų, tam kad galima būtų jį pasmerkti, o jo aukas pagerbti.
Pagaliau, po eilės priminimų su pateiktais konkrečiais genocido faktais, 2006 m. liepos 19 d. LR Seimas priėmė, o LR Prezidentas Valdas Adamkus patvirtino LR Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo Spalio 16-ji, kai prasidėjo Karaliaučiaus krašto puolimas, skelbiama atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimo diena 41.
Ši diena Lietuvos žmonėms primena, kad dėl sovietinio genocido pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte ne tik nebeliko senųjų gyventojų, jų žemės vardų, bet buvo nuniokotas ir jo dvasinis bei kultūrinis paveldas.
Mažosios Lietuvos Enciklopedijos (MLE) redakcinės kolegijos nariai Lietuvos MA akademikas Zigmas Zinkevičius su vydūnistu dr. Vaclovu Bagdonavičiumi karo pabaigos ir pokario įvykius vertina taip: „Išėjusiuose MLE trijuose tomuose 1944 m. spalį prasidėję ir vėlesni raudonosios armijos ir sovietinės valdžios veiksmai Mažosios Lietuvos gyventojų atžvilgiu traktuojami kaip to krašto genocidas, etninis valymas – kaip ypatingas nusikaltimas žmoniškumui. Tokio traktavimo laikosi ne tik atitinkamų straipsnių autoriai, bet ir MLE redakcinė kolegija bei rengėjai“ 42.
2007 m. spalio 19 d. LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliuciją „Dėl lietuvių tautos genocido Mažojoje Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo“ kurioje „primena, kad Seimas 2006 m. pripažino 1944 – 1948 metais įvykdytą Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, kurio metu buvo nužudyta 320 tūkst. gyventojų, tarp jų virš 130 tūkst. lietuvių kilmės, tačiau šis kraupus įvykis dar nėra pripažintas tarptautiniu mastu“ 43.
Išvados
Sovietinis etninės Mažosios Lietuvos teritorijos gyventojų genocidas – neginčijama tiesa! Dėl jo šiame krašte gyvena tik kolonistai, o senųjų gyventojų ir tikrųjų šios žemės vardų neliko visai. Sovietų sąjunga pasiekė genocido tikslą – išvalė pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – Karaliaučiaus kraštą nuo autochtonų, užvaldė jų gamtos turtus ir legalizavo savo buvimą jame.
Rusija pasaulyje pagarsėjo kaip valstybė, kuri laikosi tarptautinių sutarčių tik tiek kiek ir tik taip, kiek tai atitinka jos interesus. Nenuostabu, kad ji nesilaiko visos Potsdamo sutarties. Juk užimtą kraštą ji (Sovietų sąjunga = Rusija) ėmė kolonizuoti dar iki Potsdamo konferencijos, o likusių gyventojų iškeldinimą negavusi jokio savo „sąjungininkų“ sutikimo – Potsdamo sutartis leido iškeldinti Vokietijos piliečius tik iš Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos 44.
Pritarsime Lietuvos Respublikos europarlamentarui, Klaipėdos universiteto garbės daktarui Vytautui Landsbergiui, kuris akcentuoja: „Mes turime taip pat priminti ir primename, kur galime, nors dar nepadarėme oficialiai, apie to krašto gyventojų genocidą. Tai ne tik tragedijos priminimas, tai ir svarbus politinis-teisinis momentas. Dar pasakytume, kad tai pirmas Vidurio Europoje etninis valymas“ 45.
Grįžkime prie kai kurių rusų oponentų pastangų sumenkinti propagandisto Erenburgo rolę skatinant raudonarmiečių žvėriškumus Rytprūsiuose. Taip, vienam Erenburgui, kuris tik vykdė „valstybinį užsakymą“, tokio „nuopelno“ užkrauti negalima. Kalta visa bolševikinė sistema, gyvenusi pagal principus: „kas ne su mumis, tas prieš mus“ ir „jei priešas nepasiduoda – jis sunaikinamas“.
Visapusiškam sovietinio genocido apibūdinimui LR BK pateiktą apibrėžimą – „Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei“ neprošal būtų patikslinti.
Mes siūlytume tokį, tikslesnį genocido apibrėžimą: „Genocidas yra veiksmai, kuriais siekiama iš tam tikros teritorijos iškeldinti arba joje fiziškai sunaikinti (toliau kaip LR BK) visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei“.
Pati patyrusi sovietinį genocidą, Lietuva valstybiniu lygiu pripažino ir Mažosios Lietuvos genocido faktą (įteisinta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena).
Deja, Rusija, tapatindama save su carine ir su Leninine-Stalinine Rusija, nei jų nei savų nuodėmių nepripažįsta ir nesigaili ...
Apibendrinimą baigsime Čikagos evangeliko liuterono vyskupo Hanso Dumpio Invokacinės maldos, pasakytos 2003 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto minėjime ištrauka: „Viešpatie, negalime Tilžės akto jubiliejų minėti jeigu neprisiminsime ir Mažosios Lietuvos krašte įvykusį genocidą Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario metais ... Duok, Viešpatie, kad mes, ano krašto tėvynainiai prisimintume genocido aukas ir kad aukų kraujas prabiltų į mūsų tautos ir pasaulio tautų sąžinę“46.
Literatūra
1. Постановление № 161-сс Совета Народных комиссаров Литовской ССР и Центрального Комитета КП (б) Литвы от 30 ноября 1945 г. «O проведении в жизнь закона о ликвидации последствии немецкой оккупации в сельском хозяйстве». Lietuvos centrinis Valstybės archyvas. R-754, Ap. 9, L. 186.
2. KAUKAS, K. Tėvų ir protėvių šviesa. Klaipėda 1996, p. 252.
3. HERMANAS, A. Klaipėdiečių likimas po 1945 metų. Akiračiai, 1988. Nr. 5 (199), p.12.
4. BUDGINAS K.. Klaipėdiečių likimas. Mažoji Lietuva. 1989 rugpjūtis, p.7.
5. HERMANAS, A. Rytprūsiečiai Lietuvoje po 1945 metų, Amžius, 1993 m. birželio 5-11, Nr. 23(106), p.16.
6. КЛЕМЕШЕВА, М. Депортация немецкого населения. In. Восточная Пруссия. Sud. В.И.Гальцов, В.С.Исупов и др. Калининград, 1996, p. 474.
7. РУТМАН, И. Из Советска в Тилзит. Путишествие в историю города. Советск 1993, p.15.
8. БИРКОВСКИЙ, В.Г.. ИСУПОВ, В.С. История нашего края. Калининград 1990, p. 57.
9. VAISIETA, T. Istorikas A.Nikžentaitis: atmintinų dienų sąraše – ir abejotinos datos. Lietuvos rytas, 2006.07.20, Nr.163.
10. TAUBER, J. Dėl Mažosios Lietuvos gyventojų genocide mito. Kultūros barai, 2007, Nr.6, p.15.
11. DAINAUSKAS, J. Mažosios Lietuvos genocidas, Draugas, 1995 m. rugsėjo 7 d. Perspausdinta: Voruta, 1996 m. kovo 16-22 d. , Nr. 11 (245), p.4; Kauno diena, 1997 gruodžio 1,
Nr. 281 (15308), p. 23.
12. BRAKAS, M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Sud. V.Pėteraitis. Vilnius, 1995, p.193.
13. CIDZIKAS, P. Sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas ir pastangos jį pasmerkti. In. Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas. Vilnius 2002, p. 383. Taip pat: Soviet Genocide in Lithuania Minor and the Attempts to Denounce it. In. Anti-comunist Congress and proceedings of the international public tribunal in Vilnius. Vilnius 2002, p. 422.
14. GOLDBERG, J. The genocide loophole. Claims of the 'greater good' too often let mass murderers off the hook. Los Angeles Times April 8 2008. Taip pat internetinė prieiga:
http://townhall.com/columnists/JonahGol ... e_loophole 30013.colum [prisijungimo laikas – 2008.09.21]
15. Internetinė prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/Genocide. [prisijungimo laikas - 2008 09 12].
16. ЗОРИН, В. Евразийская мудрость от а до Я, толковый словарь. Internetinė prieiga: http://terme.ru/dictionary/176/world/%C3%E5%D%EE%F6%E8%E4 [prisijungimo laikas – 2008 09021]
17. КИКЕЛЬ, П. Краткий философский словарь. Internetinė prieiga: http:terme.ru/dictionary/176/symbol/%E3 [prisijungimo laikas – 2008 09 21]
18. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. XV skyrius. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Įsigaliojimo įstatymas Nr.VIII-1968. Patv. 2000 m. rugsėjo 16 d.
19. KAPELERIS, K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno, p. 357. In. Lietuvininkai. Rengė Milius V. Vilnius 1970.
20. DONELAITIS, K. Raštai, Vilnius 1977, p. 537
21. internetinė prieiga: http://www.liuteronai.lt/parapijos/vilk ... torija.htm [prisijungimo laikas - 2001 09 21]
22. GELŽINIS,M. Mirties sąskaita. In Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis. Antroji knyga. Antroji dalis. Sud. V.Pėteraitis, J.Reisgys, J.Stikliorius. Vilnius, 2003, p. 376.
23. BORTKEVIČIENĖ, F. Prūsų lietuviai Sibire. Kaunas 1939, p.3-20.
24. VYDŪNAS. Žmonės karo siaube. In. Vydūnas. Raštai, t2. Vilnius 1991, p. 447-448.
25. BEEVOR, A.They raped every German female from eight to 80. The Guardian (U.K.), Wednesday May 1, 2002.
26. ЭРЕНБУРГ, И. Убей. Красная звезда, 24 июля 1942 г., Nr. 173 (5236).
27. БУШИН, В.С. Главнокомандующие Путин и Керенский. Правда, Москва 11.08.2003.
28. ГОРЯЕВА,Т. Убить немца. Образ противника в советской пропоганде. Родина. №10-2002
29. КЛЕМЕШЕВА, М. А. Деятельность временных органов власти на территории Кенигсберга и прилегающих к нему районов. Кн.: Восточная Пруссия. Исторические очерки, документы, материалы. Калининград 1996, p. 442.
30. WIECK, M. Zeugnis vom Untergang Kőnigsbergs. Műnchen 2005, p.404.
31. ДМИТРИЕВ, Н. Бои за Литву. Наш современник. Июнь. № 6, 2005; visi prisiminimai išleisti atskira knyga: Николай Дмитриев. Отечественная война глазами командира роты. Ханта-Мансийск.
32. NAWRATIL, H. Schwarzbuch der Vertreibung 1945 bis 1948. Das letzte Kapitel unbewaltigter Vergangenheit. – 4., vollig uberarbeitete Auflage – Munchen 1999; . KUHN, E. Nicht Rache, nicht Vergeltung. Die deutschen vertrieben. Frankfurt/M, Berlin 1989; DE ZAYAS, A.M. Anmerkungen zur Vertreibung der Deutschen aus dem Osten. 3. Auflage. Stuttgart; Berlin; Kőln. 1993; MAŽEIKAITĖ, Z. Nemirkiemio tragedija, Lietuvos aidas. 1998.05.07. Nr.88.
33. STANEVIČIUS, L. Sovietinio genocido, vykdyto Mažojoje Lietuvoje, apžvalga. Rankraštis. 1999, p.6. MLRT archyvas.
34. CIDZIKAS, P. Sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas ir pastangos jį pasmerkti. In. Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas. Vilnius, 2002, p. 380-381.
35. MYKOLAITIS, A., gim. 1910.09.17 ir gyvenančio Klaipėdoje, Miško g. 3-2 1989.X.19 raštas. MLRT archyvas.
36. Vieno Maž.Lietuvos lietuvio prisiminimai ir pergyvenimai. Lietuvos pajūris. 1967, Nr. 4-5 (28-29).
37. HASTINGS, M. Armageddon: The Battle For Germany, 1944-1945. Now York Vintage Books USA, 2004.
38. Mažosios Lietuvos lietuvių protestas. Krivulė, Detmoldas 1948 (red. A.Puskepalaitis). Perspausdinta: Mažosios Lietuvos lietuvių protestas (antrasis Fuldos aktas), In. Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas, Vilnius 1966, p.165-167 (lietuvių kalba); 168-171 (anglų kalba); 172-175 (vokiečių kalba); 176-179 (rusų kalba).
39. BRAKAS, M. Rytprūsių ateities problema. In Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis. Antroji knyga. Antroji dalis. Sud. V.Pėteraitis, J.Reisgys, J.Stikliorius. Vilnius, 2003, p. 93.
40. ТИНЧЕНКО, Я. С некоторым опозданием – ответ по Кенигсбергу. Internetinė prieiga: http://vif2ne.ru/nvk/forum/archprint/685251; [prisisijungimo laikas 2006-05-15] Atsakymas į kritiką dėl: Ярослав Тинченко. Кенигсбергские мясники. Давайте вернемся к теме зверств Красной Армии на территории Германии .. Киевские Ведомости. 7 июня 2000 года. http://www/ruro.ru/57.htm
41. Lietuvos Respublikos Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2006.08.08, Nr. 87 – publikacija 3408.
42. ZINKEVIČIUS, Z., BAGDONAVIČIUS, V. Savas požiūris – ne klastotė, Kultūros barai, 2007 Nr.6, p.
43. KASPERAVIČIŪTĖ, I. Vilniuje pirmą kartą posėdžiavo LR Seimo ir PLB komisija. Aušra. Nr.2007/21, lapkričio 1-15 d.
44. Treaties and other international agreements of the United States of America 1776-1949, volume 3, p. 1224-1937.
45. LANDSBERGIS, V. Potsdamas ir Karaliaučius. In. Karaliaučius ir Lietuva. Sud. D.Bakanienė. Vilnius 2003, p. 38.
46. DUMPYS, H. Invokacinė malda. A.Regio patvirtinta kopija. MLRT archyvas.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
