|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27354 Miestas: Ignalina
|
Lietuvos Valstybės gynėjų minėjimas „Atmintis gyva“
(konferencijos Seime medžiaga)
www3.lrs.lt/docs2/EXJNENBB.PDF
http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=% ... hQ&cad=rja
http://webcache.googleusercontent.com/s ... clnk&gl=lt
2012 m. sausio 12 d.
Page 1 B. VALIONYTĖ.
Laba diena susirinkusiems į šitą garbingą ir mums visiems brangią salę. Šiandien mes susirinkom prisiminti tragiškų Sausio 13-osios įvykių, kurie čia vyko prieš jau 21 metus. Šiandien mūsų susirinkimo tema yra pavadinta „Atmintis gyva“. Šiandien šitoje konferencijoje, Sausio 13-osios išvakarėse, mes bandysime trumpai apžvelgti ne kas vyko Vilniuje, o būtent kas vyko toliau nuo Vilniaus. Tai yra Kaune ir Klaipėdoje kai buvo or- ganizuotas miesto gynimas. Taip pat prisiminsime mūsų tuometinį suvokimą būti kartu ir vienybę. Prašom eiti į salę, jeigu jūs einate. Taip pat pabandysime padiskutuoti apie istorinės atminties išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms. Praėjo, atrodo, nedaug, istorijos tėkmėje tik 21 metai, žmogaus gyvenime tai praktiškai visa jaunystė ir mes esame šian- dienoje, tame taške, kai mes esame Europoje, mes esame visose organizacijose. O ar mes ge- rai prisimename tas dienas, kurias iš tikrųjų mums, Lietuvos valstybei, tada buvo lemtingos, kurios buvo labai svarbios visomis prasmėmis ir pirmiausia mūsų išlikimo klausimui? Žodžiu, Sausio 13-oji yra palietusi turbūt kiekvieną Lietuvoje tada gyvenusį žmogų. Šiandien jau- nimas, be jokios abejonės, gimęs po to, prisimena iš to, kaip pasakoja tėvai ir seneliai. Labai malonu ir man labai būdavo džiugu, kai apie Aukščiausiąją Tarybą čia vaikščiodavo jauni tėveliai ir mamytės, o sūnus ar duktė sėdėdavo ant pečių arba dar ir keturratyje. Aš manau, kad šitie, tik išvydę pasaulį jauni žmonės, Sausio 13-ąją ir šitą dvasią prisimena iš tėvų pa- sakojimų, man atrodo, labai subtiliai, kaip per rūką, bet jie jau buvo istorijos įvykiai.
Kas gi pas mus yra po 21 metų? Vakar pabandžiau išstudijuoti Lietuvos mokyklų istorijos vadovėlius kas juose rašoma apie Sausio 13-ąją, kaip mes vaikus mokome, kaip mes jiems pateikiame medžiagą kas tada, prieš 21 metus, vyko čia, Lietuvoje. Su dideliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad tik keliuose vadovėliuose yra konceptualiai parašyta teisinga in- formacija. Visur kitur, kai skaitai, suvoki tarp eilučių dvelksmą, kad buvo ginamas Vilnius, buvo ginama respublika, bet nebuvo ginama valstybė. Leiskite man kai ką paskaityti. Turiu pasakyti, kad apie Sausio 13-ąją mokiniai mokykloje nėra mokomi, jie yra mokomi tik dešimtoje, vienuoliktoje klasėje, nes iki to, kadangi Lietuvos istorijos kaip tokio vientiso dalyko nėra, yra mokoma atskirais periodais, tai elementariai apie tai nėra mokoma pagal vadovėlius. Ir štai Lietuvos istorija XI–XII klasei, išleista „Vagoje“ 2000 m. Aš imu tik tai, kaip yra nušviečiama Sausio 13-oji. Apie Sausio 13-ąją yra parašyta taip: „Sausio 13-osios dieną KGB daliniai užgrobė Lietuvos televiziją ir sušaudė bei tankais išblaškė Televizijos bokštą gynusius beginklius žmones. Sovietinei KGB smogikai sužeidė kelis šimtus žmonių ir 13 nužudė. Lietuviai, Page 2 2 panaudojo rezervinę televizijos transliavimo aparatūrą ir sukėlė visus Lietuvos nepriklau- somybės šalininkus į pilietinio pasipriešinimo okupantams ir kolaborantams akciją. Prieš- prieša tarp Lietuvos ir SSRS tapo nesutaikoma. (Suprask, iki to meto ji buvo sutaikoma). Žu- dynės Vilniuje buvo išgrasintos pasaulyje. SSRS, vengdama kraujo praliejimo Lietuvos Aukš- čiausiosios Tarybos, kurią gynė ir taikūs gyventojai, ir savanoriškos Lietuvos kariuomenės užuomazgos, nešturmavo. Sausio įvykių metu antrasis atkurtos Lietuvos Ministras Pirmi- ninkas Albertas Šimėnas paliko Vilnių, todėl nauju premjeru tapo Gediminas Vagnorius. Lie- tuva nepripažino jokių okupantų institucijų, organizacijų bei įstatymų ir jų atvirai nevykdė.
Priešprieša tarp Lietuvos bei SSRS tęsėsi iki 1991 m. rugpjūčio 22 d. kai konservatyvi aukštų SSRS veikėjų grupė bandė surengti valstybės perversmą ir M. Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme. Pučistai paėmė valdžią į savo rankas ir įvedė nepaprastąją padėtį.“ Čia yra vienas vadovėlis. Kitame vadovėlyje, kur jau rašoma ir apie Sausio 13-tą, ir apie Lietuvos Respublikos raidos bruožus, pasirodo, kad po Adolfo Šleževičiaus atsistatydinimo, kas įvyko 1996 m.
vasario 8 d., yra toks sakinys, kuris teigiamas vadovėlyje: „Pereinamuoju laikotarpiu, iki 1996 m. lapkričio 19 d., Vyriausybei vadovavo Laurynas Mindaugas Stankevičius.“ Kas gi rašoma šiuose vadovėliuose apie valstybės struktūras? „Valstybės aparatas per kelis nepri- klausomybės metus buvo iš pagrindų pertvarkytas, sukurta daugybė naujų institucijų bei su- derinta jų tarpusavio veikla.“ Suprask, lyg anos SSRS sudėtyje kažkokia Respublika toliau sėkmingai veikė. Vienas žymiausių permainų buvo Prezidento institucijos įkūrimas siekiant ryškesnio valdžių pasidalijimo. Aš tada pagalvojau, o kodėl taip yra? Ir pabaigai, tiesiog jūsų kabutės pasismaginimui. Naujausių laikų istorija X klasei irgi apie sausio įvykius. „Baltijos šalių ir Krembliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicija nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti. Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje, sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas.
Ne valstybes, bet respublikas.“ Čia toliau rašo kaip buvo užgrobta Ryga.
Ir štai Vilnius.
„Sausio 11 d. jie (tai yra aukščiau įvardinti), šaudydami į orą užėmė Vilniaus Spaudos rūmus.
4 žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Televizijos bo- kštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.“
Ir pabaigai šiam periodui apibrėžti, kadangi šitas istorijos vadovėlis apima ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją, paskutinė pastraipa šitam momentui yra tokia: „Užgrobusi kai Page 3 3 kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi keliolika žmonių Maskva nieko nepasiekė. Baltijos Respublikose ji ir toliau nekontroliavo padėties. Griebtis platesnio masto teroto ar numalšinti teisėtai išrinktą valdžią Michailas Gorbačiovas neišdrįso. Ir štai kada signataras Kazimieras Motieka dabar vis tiktai labai taip aiškiai ir konkrečiai prašneko apie tai, kad o kodėl mes neturime šitų įvykių parašytos istorijos, kuri būtų išnagrinėta, išanalizuota dokumentų? Juk yra visiškai aiškus… mes juos turime visus. Ir aš tada supratau, kad mes vis tiktai dar turbūt tie, kurie turėtume padaryti, nesame pilnai suvokę situacijos svarbos būtent šito klausimo, kad jis būtų nušviestas aiškiai, labai konkrečiai skaidriai, kad neprasidėtų jokios interpretacijos, ką mes pernai prieš sausio 13-ąją, kaip matot ir prisimenat, visi girdėjome, kaip pasirodė, mes šaudėm patys prieš save ir visokių kitokių į galvą netelpančių dalykų akivaizdu tai, kad mes turime daryti. Žinoma, labai įdomi yra mūsų Istorijos instituto pozicija, kad o jie negauna valstybinio užsakymo. Tai norėčiau paklausti, o kas gi valstybiniam užsakymui turėtų su- formuluoti tuos užsakymus ir kas turėtų duoti? Bet akivaizdžiai yra ir kitas labai konkretus klausimas, kad mūsų Lietuvos valstybė ir mes visi esame visai abejingi savo valstybės ir tautos istorijai. Jeigu mes vidurinėse mokyklose jau nemokiname vaikų mūsų valstybės priešistorės, o mūsų istorija prasideda nuo 1219 metų, o iki to apskritai vaikų nemokome istorijos, tai turbūt tai, ką aš dabar perskaičiau, lyg ir turėtume taip suvokti, kad tai normali tąsa, bet mano galva, mes turime padaryti viską, kad šitokie dalykai nebesikartotų ir mes pagaliau įvykių apie Lietuvos valstybę atkūrimą neuždėtume tik ant istorijos mokytojų pečių, kurie buvo dalyviai, kurie dalyvavo, kuriems šiandien skauda, kurie žino, išmano ir pa- triotiškai auklėja mūsų jaunąją kartą. Akivaizdu tai, kad turi būti viskas istoriškai tvarkingai surašyta ir padėta į knygas ir į kitas laikmenas todėl, kad mes išeiname, o ateina žmonės, kurie nebuvo, nedalyvavo šitame procese ir todėl prasideda interpretacijos tokių, kokių mes turbūt nė vienas šitoj salėj sėdintis elementariai nepageidaujame, kad tokie dalykai būtų. Tai todėl ne veltui šiandien mūsų salėje čia sėdi labai daug gražaus jaunimo. Tiek to jaunimo, kuris dalyvauja savanoriškose jaunimo sukarintose struktūrose, tiek jaunimo iš mokyklų, kurie atvyko čia. Aš labai sveikinu jus. Man labai jus malonu matyti ir jūsų buvimas čia rodo, kad, matyt, net ir jeigu tame vadovėlyje, kurį jūs skaitote, yra parašyta šitaip, jūs puikiai su- prantate, kad Lietuvos Respublika… Taip, mūsų oficialus pavadinimas – Lietuvos Respub- lika, bet tuo metu 1991 metais – LTSR ir Lietuvos Respublika, patikėkit manim, šiandien po 20 metų yra aiškiai sovietinis prieskonis išlikęs. Aš manau, kad padarykime viską, kad tą prieskonį mes pašalintume iš mūsų istorijos. Dabar labai noriu visus pakviesti atsisėsti, kur yra laisvų vietų dar, nes mes pradėsime savo konferenciją himnu ir, žinoma, tam turėtume būti pasiruošę. Prašau. Čia yra prieky vietų ir yra dar viršuje. Ten viskas užimta, net nesidairykit į ten. Einate čia į priekį. Ten, prašau, Page 4 4 trys vietos. Matot? Pirma, antra, trečia. Čia į viršų lipkit. (Balsai salėje) Prašom einat ir sėdit. Ten, kur tuščios vietos, užimkit visas sėdimas vietas. O dabar norėčiau į priekį į tribūną pakviesti ponią Dalią Tarailienę, kuri buvo Sąjūdžio metu ir aktyviai dirbo SSRS kareivių gelbėjimo komitete ar kaip ten buvo… Komitetas buvo.
Ar visi jau sėdim? Prašau, Dalia. Giedamas Lietuvos valstybės himnas Ačiū. … Laba diena, gerbiami Kovo 11-osios akto signatarai, gerbiami deputatai, Seimo nariai, mieli bendražygiai. Aš labai gerai ir atidžiai paklausiau, ką kalbėjo. Patikėkit, tiktai mažytė dalytė yra tiesos čia pasakyta ir mes susirinkę turim vis tiktai tą tiesą pasakyti. Šitoj salėj buvo atkurta Lietuvos valstybė. Aš dar kartą noriu priminti žuvusius tą naktį. Tai Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapickas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimu- lionis, Vytautas Vaitkus ir kiti neįvardinti pokario pasipriešinimo partizanai rezidentai. Per visą tą okupacijos laiką, kurie žuvo, kurie buvo įvardinti, kaip tragiškai žuvę, nors iš tikro mes žinome, kad specialios tarnybos sovietų laikais dirbo savo darbą ir niekšišką darbą. Ir kada mes susirinkom čia ginti Aukščiausiąją Tarybą, mūsų mintyse tai ir buvo Lietuva. Aš prašau jūsų tylos minute pagerbti įvardintus pavardėm ir tų, kurių neįmanoma įvardinti, bet kurie didele dalimi prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Ypatingai tuos pokario partizanus, kurie buvo tikras pavyzdys, kai mes buvome čia, šiuose rūmuose, tikrai buvo pasiryžę padėti galvas už savo tėvynę. Prašau tylos minute pagerbti visus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tylos minutė Ačiū.
… Gerbiamieji signatarai, gerbiamieji Seimo nariai, ponai karininkai, moksleiviai, bendražygiai, graži metafora yra gyvoji barikada. Viena vertus, ji teisinga. Išties, jeigu ne tie dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių susirinkę ne tik prie Televizijos bokšto ir Seimo, bet ir visuose miestuose ir miesteliuose budėję, atvažiavę, saugoję savo valstybę ir gynę, nebūtų nepriklausomos valstybės Lietuvos. Kitas aspektas „Gyvosios barikados“ turi ir tam tikrą neigiamą prasmę kaip ir va- dovėliuose, išnyksta pavardės, išnyksta konkretūs žmonės. Atrodo, kad ta gyvoji barikada yra kažkokia bendra masė. Ir joje nėra konkrečių asmenybių, kurios atliko labai konkretų darbą Page 5 5 tam, kad būtų apginta Lietuvos nepriklausomybė. Dingsta ir signatarų pavardės, signatarų savanorių pavardės. Labai dažnai dingsta ir savanorių apskritai karių pavardės, pasieniečių, šaulių, Vadovybės apsaugos departamento darbuotojų, žurnalistų, kurie buvo pirmuosiuose apkasuose pirmoje fronto linijoje ir kurių filmuota fotografuota medžiaga perdavė pasauliui tą tragizmą ir tą didvyriškumą tų dienų, ir pasaulis reagavo. Ir šiandien čia susirinkę šių insti- tucijų atstovai ir moksleiviai, kariūnai, jaunieji šauliai, įvairių organizacijų atstovai pabandys pasidalinti savo mintimis. Ir kad mūsų konferencija būtų sėkminga, aš paprašyčiau kunigą savanorį, garbės savanorį, žmogų, kuris palaimino 1991 m. sausio 11-ąją priesaiką, o priėmė ją 1100 žmonių čia, parlamento rūmuose, kunigą Robertą palaiminti ir mūsų šią konferenciją.
R. GRIGAS. Gerasis Dieve, kuris leidai į tautas ir įkvėpė joms laisvės troškimą. Dėkojame tau už didžią dovaną mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą už Lietuvą ir už lietuvių tautą. Dėkojame Tau Viešpatie, už lietuvių pasaulio grožį, už girias ir lygumas, už Nemuną ir Neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela. Dėkojame Tau, nesiliaujančios kūrybos Dieve, už savitą tautos kultūrą, už kryžius, dainas ir juostas už Vilniaus klodų įvairovę ir už Kauno dvasios tvirtybę, už J. Maironio, B. Brazdžionio, Aisčio, K. Genio, O. Milašiaus talentų šviesą, už Tautos krikštą, už Vytauto Didžiojo genijų, už Dariaus ir Girėno skrydį. Dėkojame Tau, teisingumo ir sąžinės Dieve, kad visada teikei mūsų tautai jėgų nepalūžti istorijos neteisybių naktyse, nesusitaikyti su melu ir smurtu. Neatsisakyti prigim- tinės suverenumo teisės. Dėkojame Tau, Dieve, už savanorių ryžtą, už tremtinių ištvermę, už partizanų drąsą. Dėkojame Tau už tėvynės gyvybę, kad nekaltų aukų kraują prisikėlusią iš karų ir imperijų kapų, už Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, už sąžinės pergalės dieną – Sausio 13-ąją, už pogrindžio spausdinto žodžio „rezistencija“ ir už Medininkuose žuvusių vyrų ištikimybę. Atlygink, gerasis Dieve, savo meile Tautų teisuoliams, kurių kilniose širdyse Lietuvos pagalbos šauksmas rado atgarsį prezidentui Ronaldui Reiganui, Sergejui Kovaliovui. Atlygink šalims ir tautoms, kuriose svetingą prieglobstį ir moralinį palaikymą atrado okupantų teroro išvarytoji Lietuva. Suteik, gerasis Dieve, ir mums tvirtumo, kaip teikei iki šiol prieš mus gyvenusioms kartoms, kad, pavojaus varpams pašaukus, būtume pasirengę Lietuvos vyrai ir moterys iš meilės gyvybę už ją atiduoti, kad išgelbėtume savo nemirtingą sielas ir kad liktų nemirtinga Lietuva. Amen. Page 6 6 …Brangūs laisvė gynėjai, šis kreipinys yra skirtas ne tik tiems, kurie 1991 m. kovojo ir apgynė mūsų laisvę, bet visiems, kurie ir šiandien kantriai ir sąžiningai dirba kurdami mūsų valstybę. Reiškiu didžiulę pagarbą visiems laisvės gynėjams, kurie yra šiandien su mumis. Jūsų buvimas čia yra įrodymas, jog jūsų duota priesaika mūsų tėvynei Lietuvai nėra su- laužyta. Jūs jos laikotės ir jūsų darbai skatina kurti gražesnę mūsų tėvynę. Džiugu matyti nemažai jaunų veidų, kurių didžioji dalis tikriausiai jau yra gimę po 1991 metų. Jūs turite puikų pavyzdį, kuriuo turite sekti. Laisvės gynėjai yra pavyzdys, kaip mes turime gyventi šiandien, kad nepaisant bet kokių nelaimių liktume čia, Lietuvoje, ir saugotume mūsų tėvynės Lietuvos laisvę. 1991 metais laisvė buvo iškovota, tačiau ją reikia nuolatos saugoti. Aš linkiu visiems, šiandien dalyvaujantiems šiame minėjime, kad jūs ne tik prisimintumėte tas svarbias aki- mirkas, tačiau apmąstytumėte ir savo indėlį į šios dienos Lietuvos valstybės kūrimą. To tikrai linkiu jums iš visos širdies. Dabar norėčiau pakviesti sveikinimo žodį tarti Lietuvos Respublikos Seimo Pir- mininkės pavaduotoją gerbiamąjį E. Tamašauską. (Plojimai) E. TAMAŠAUSKAS. Gerbiamieji Lietuvos valstybės gynėjai, mielieji kolegos, bičiuliai, svečiai, šiandien susirinkome pagerbti vieną didžiausių vertybių – laisvę ir nulenkti galvas prieš tuos, kurie dėl jos paaukojo gyvybes. Ką tik nuskambėjusi kunigo R. Grigo malda mus, tarsi, vėl nukėlė į praeitį. Puikiai prisimenu, lygiai taip pat tvirtai kunigo R. Grigo žodžiai skambėjo ir prieš 21 metus mūsų Tautai mirtino iššūkio akivaizdoje. Tuos žodžius kartojome visi. Mes iš įvairių šalies kampelių į Vilnių ginti parlamento skubėję savanoriai, politikai, visa Tauta. Buvome tvirti, nes visa širdimi troškome laisvės, ir prieš tą troškimą nublanko kitos vertybės. Tomis dienomis kiekvienas buvome pasirengę mirti. O kaip gyvename šiandien? Prieš keletą dienų išgirdome šokiruojantį pranešimą, neva 70 % lietuvių nepriklausomybę iškeistų į geresnį materialinį gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kažkam naudinga skleisti paniką ir menkinti pasitikėjimą Lietuvos valstybe. Juo labiau, kad jau neobolševikai atvirai pila purvą teikdami – esą prie televizijos bokšto anuomet šaudė ne sovietai, o mes patys – vieni į kitus. Jei ši sociologų tyrimai teisingi, tuomet privalome rimtai susimąstyti, o pir- miausia mes, valdžios atstovai. Turime ir daugiau iššūkių. Galvas keliantys lietuviškieji ta- libai grūmoja kumščiais kitokiems negu jie, anarchistai tikina, kad valstybės iš viso nereikia. Tai ko iš tiesų mes norime? Man atrodo, kad mažai kalbame apie tai, kas su mumis atsitiko per tuos du dešimtmečius. Jeigu laisvę mes suprasime tik kaip išorinę nepriklausomybę nuo kažko, tada tikros laisvės niekada neįgysime. Page 7 7 Dar Imanuelis Kantas pastebėjo, kad laisvė yra ne duota, o užduota. Paprastai kalbant, ne laisvi gimstame, o privalome tapti laisvi. Mes negalime pasirinkti kitokio kūno, nei esa- me gavę, bet savo atsakomybę galime laisvai plėtoti. Ši nuostabi galimybė leidžia mums keisti pasaulį! Tačiau laisvė yra lygi ir gėriui, ir blogiui. Ji pastato mus moralinio apsisprendimo kryžkelėje. Jei renkamės neatsakingai, laisvė virsta savivale, įžiebia nesantaiką, kursto karus, veda į skurdą. Tenka tik apgailestauti, kad negatyvi laisvės samprata į mūsų sąmonę taip giliai įleidusi šaknis. Kas kaltas, kad Lietuvoje daug neapykantos, pavydo, godumo? Kodėl norime tik imti, o dalintis dar nelabai sugebame, kodėl mūsų valstybėje stinga teisingumo? Galime dėl visų nelaimių kaltinti sovietmečio palikimą, blogą valdžią, sociologus, matomus ir ne- matomus priešus, kaimynus, vieni kitus, tačiau svarbiausios blogio priežastys dažniausiai glūdi mūsų sąmonėje, todėl pirmiausia turime susivokti, kas esame, kovoti su neišmanymu, ieškoti teisingesnių sprendimų. Valstybės nepriklausomybės vėliavą mes nešame kartu, o laisvės ir atsakomybės naštą – asmeniškai. Todėl atsakomybę privalome ugdyti kiekvienas, pradedant politikais, valstybės tarnautojais ir baigiant paprastais piliečiais. Tai darykime gerbdami Sausio 13-osios aukas ir didžiausią savo vertybę laisvę. „Be laisvės nėra kūrybos, nėra ir laimės. Be laisvės žmogus tik pilkas šešėlis. Laisvė nebus pilna, jei šalia bus nelaisvų“, – tai pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės premijos laureato Sergėjaus Kovaliovo žodžiai. Džiaugiuosi, kad tokią premiją pagaliau įsteigėme, gal tai paskatins mus dažniau ir giliau pakalbėti apie laisvę. Šiandien nuoširdžiai linkiu mums visiems – skleiskime savo laisvę atsakingai, ne stumdydamiesi alkūnėmis ar sugniaužę kumščius, o atsigręžę vieni į kitus. Ačiū. (Plojimai) B. VALIONYTĖ.
Ačiū Seimo Pirmininkės pavaduotojui už gerą žodį. Gerbiamieji, kurie stovite, salėje yra keturios laisvos vietos, prašome ateiti čia į priekį. O dabar norėčiau jums pristatyti žmogų, kurį visi labai gerai pažįstate ir sau leisiu jį pristatyti taip. Žodis suteikiamas eiliniam savanoriui Arvydui Pociui prieš 21 metus čia, šiuose rūmuose, turbūt gyvenusiam, nežinau, kokį mėnesį ar daugiau, pusę metų, dabar užimančiam pačias aukščiausias mūsų kariuomenėje pareigas, tai yra kariuomenės vadui A. Pociui, parlamento gynėjui, generolui leitenantui. (Plojimai) A. POCIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamoji Birute, ačiū už tokį pristatymą. Gerbiamieji laisvė kovų dalyviai, parlamento gynėjai, kariai, bendražygiai, ypač sveikinu čia esančius moksleivius ir studentus. Kaip ir kasmet džiaugiuosi matydamas čia susirinkusius laisvės gynėjus. Mūsų gausa rodo, kad prabėgus daugiau, kaip dviem dešimtmečiams nuo lemtingų įvykių, vis dar nesame abejingi mūsų visų tėvynės likimui, jos žmonių saugumui ir Page 8 8 gerbūviui. Įvykiai prieš du dešimtmečius vykę čia, parlamente, šalia parlamento, televizijos bokšto ir visoje Lietuvoje padėjo stiprius pilietiškumo bei pagarbos savo šaliai ir jos žmonėms pamatus. Tomis dienomis nepriklausomybę mes negavome, o iškovojome ir apgynėme ją. Tą padarė patys Lietuvos žmonės. Deja, kartais skamba, kad visi Lietuvos žmonės apgynė ne- priklausomybę. Prisiminkime, kad visai netoliese šių rūmų stovėjo ir didelė dalis mūsų tau- tiečių su raudonomis vėliavomis ir siekė kito, būtent likti Sovietų Sąjungos sudėtyje, būtent, kad nebūtų nepriklausomybės. Tokių buvo ir apie juos taip pat reikia kalbėti. Istorija turi būti teisinga. Prisimenu Lietuvos kariuomenės kūrimąsi. Paprastus žmones iš įvairiausių Lietuvos kampelių, kurie petys petin prisijungė prie pirmųjų, tada dar būsimos Lietuvos kariuomenės vienetų. Šiandieninė Lietuvos kariuomenė atgimė ne paradų ir ne švenčių metu. 1990 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji padaliniai, turėję užduotį saugoti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus Vilniuje, valstybinę sieną, miestų savivaldybes ir svarbiausius valstybės objektus, buvo papildyti ir stiprėjo būtent lemtingųjų ir kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių akivaizdoje. Sunkiomis Lietuvai dienomis, kai iškilo būtinybė apginti neseniai atgautą laisvę, į gynėjų gretas stojo pačių įvairiausių profesijų žmonės. Nuo mokslų daktaro, uni- versiteto dėstytojo iki studento, moksleivio, nuo smulkaus tarnautojo, inžinieriaus, gydytojo iki gamyklos darbininko, paprasto vairuotojo, atokiausio kaimo gyventojo. Netruko ir žinomų žmonių. Garsių sportininkų, politikų, dabartinių Lietuvos kariuomenės aukštų karininkų, va- dovaujančių svarbiausioms karinėms pajėgoms, įvairioms įstaigoms, organizacijoms. Savo pasiryžimu jie tęsia savo narystės idėjas, tradicijas ir laikėsi tų šventų principų negailėdami savęs pasiryžo aukotis savo tautos labui. Šiandien kariuomenė stipriai pasikeitusi. Ji yra tokia, apie kokią tomis dienomis, prieš du dešimtmečius, mes turbūt net neįsivaizdavome ir ne- svajojome. Keletas kontrastingų palyginimų. 1991 metų savanoriai ginklavosi medžiokliniais, sportiniais ar atsivežtais kažkur tai įsigytais pokario partizanų ginklais, savadarbiais sprog- menimis, savadarbiais Molotovo kokteiliais, o dabar mūsų kariai ginkluoti vienais mo- derniausių pėstininkų ginklų, priešlėktuvinėmis ir prieštankinėmis raketinėmis sistemomis „Stinger“, „Dževelin“, patikimomis transporto priemonėmis, o mūsų oro erdvę kartu su mumis saugo mūsų sąjungininkų lėktuvai. Trumpas prisiminimas apie „Stinger“ sistemas. Nelabai čia mes parlamente būdami įsivaizdavome, kaip tas stingeris atrodo, bet kai į mūsų tarpą buvo atėjęs vienas amerikiečių buvęs Žaliųjų berečių instruktorius, Pakistane ruošęs modžachedus prieš sovietinius okupantus, jis pasakė: „Vyrai, ruoškime Molotovo kokteilius, darykitės patys“ ir tada buvo paleistas gandas, kad … atvežė stingerių, kad stingeriai, kažkur tai yra ir tai buvo psichologinė operacija, bet tai pakėlė mūsų dvasią tada ir manyčiau, ta svajonė turėti stingerius tapo realybe. Mes juos iš tikrųjų turime ir jie yra čia, Lietuvoje. Page 9 9 1991 m. sausį savanoriai, įsirengę gynybines pozicijas ir budėje Aukščiausiosios Tarybos pastate, pradėjo aktualiausių karinių dalykų mokymą. Po paros budėjimo, neramaus miego, didžiulėje patalpoje ateidavo į paskaitas. Mokymams trūko literatūros lietuvių kalba, nebuvo pakankamai mokymo priemonių, bet su kiekviena diena viskas stūmėsi į priekį. Diena iš dienos kaupėsi mokymo medžiaga, vaizdinės priemonės, patirtis. Šiandien mūsų kariai dalyvauja karinėse pratybose Lietuvoje ir užsienyje, kartu su sąjungininkais ir partneriais dalyvauja tarptautinėse operacijose, esame stipriausio pasaulyje NATO aljanso kariuomenės dalis, Europos Sąjungos nariai. Kovinės patirties, vykdydami mūsų tarptautinius įsipareigojimus, įgyja ne tik visų rūšių kariuomenės profesinės karo tar- nybos kariai, bet ir kariai savanoriai. Misijų patirties nuo 1994 m. jau yra įgiję apie 6 tūkst. Lietuvos karių. Ši patirtis, iškilus grėsmei gali tapti neįkainuojama, ginant savo kraštą. Patirtis yra neįkainojama ir prisimenant 1991 m., kai Jonas Gečas su Česlovu Jezersku surinko Lietuvos vyrus, kurie buvo čia parlamente, kurie privalomąją karo tarnybą atlikdami So- vietinėje kariuomenėje, buvo papuolę į Afganistaną. Įvairiausių profesijų, karinių profesijų vyrai ir tankistai, ir pėstininkai, ir inžinieriai, ir radistai, kurie turėjo tam patirties anoje kariuomenėje, ta patirtis negausi, ta patirtis pravertė ir čia, šiame parlamente. O dabar mes turime, kaip sakiau virš 6 tūkst. karių su patirtimi, su tarptautine patirtimi ir labai rimta pa- tirtimi. Nepaisant skirtingų sąlygų, pagrindinė kariuomenės užduotis šiandien, ginklų, ginti Lietuvos valstybe pavojaus atveju, išliko ta pati. Nepradingo ir dvasia, kurios vedini Lietuvos gyventojai prisideda prie tėvynės laisvės apsaugos. Sėkmingai šalies gynybai būtina valstybės politinė valia, ir visų piliečių valia priešintis, tai yra svarbiausia. Tą patvirtino ir 1991 m. sausis. Tada, prieš du dešimtmečius, neįveikiama jėga okupantams, tapo nebesikurianti ka- riuomenė, bet daugiatūkstantinė beginklių žmonių minia, pademonstravusi troškimą, apginti ilgai lauktą ir iškovotą laisvę. Svarbiausia buvo politinė valia gintis, ir žmonės tai suprato, ir žmonės gynėsi. Kalbėdamas šioje salėje prieš pora metų minėjau, kad Lietuvos kariuomenė nėra vien tik profesionalūs kariai ir kariai savanoriai, mes turime beveik 20 metų rengtą karinį rezervą. Pernai žengti svarbūs žingsniai, darant mūsų kraštą saugesnį. Vasarą, po 10 metų pertraukos, atnaujintas mobilizacinio rezervo rengimas, pakviesti pirmieji šimtas karių, kurie buvo atlikę pradinę privalomąją karo tarnybą, jie buvo pašaukti į mokamąjį pulką Rukloje ir toliau tęsia mob. rezervo kario pasirengimą Algirdo batalione. Šiemet planuojame šį skaičių padidinti iki 700. Be abejo, tai yra susiję su pinigais, kaip žinote, mūsų biudžetas nėra gausus, bet vis tiek, turime tai daryti ir mob. rezervas privalo būti rengiamas, tai ir bus padaryta. Pernai pradėta įgyvendinti nauja karo prievolės koncepcija, būtinuosius karinius mokymus pakeitė baziniai kariniai mokymai. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos kariuomenė vystydamasi tokia linkme, taps dar Page 10 10 labiau motyvuota, dar profesionalesnė ir savo pavyzdžiu taps pilietinės visuomenės ugdymo ir valstybės rėmimo pavyzdžiu. Ir jai neduok Dieve, pasikartotų panašūs įvykiai, tai Lietuvos gynyba stotų ne tik Lietuvos kariuomenė, bet ir organizuotas parengtas rezervas. Baigdamas, noriu paminėti dar vieną svarbią temą. Šiandien, rengdami karius iš- šūkiams, formuodami karininkų lyderių savybes, turime daug dėmesio skirti praeities skau- džių pamokų išmokimui, atmintie išsaugojimui. Tų dienų įvykiai, kurių akivaizdoje kūrėsi mūsų kariuomenė, tapo neįkainojama patirtimi mums, čia susirinkusiems to laikmečio am- žininkams. Tačiau, tėvynės meilės, patriotizmo, pasiaukojimo pavyzdžiai yra ypač svarbūs besiformuojančiai naujajai, jaunajai karių kartai, pagaliau kiekvienam Lietuvos piliečiui, jo tautiniam identitetui, patriotizmo ugdymui. Turime siekti, kad jauni žmonės, pasirinkę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, rastų savo bendraminčių, kuriems nėra tas pats, kad gins tėvynę, kuriems rūpi šalies gynyba, kurie jaučia pareigą išsaugoti šimtmečius saugotą ir daug kartų krauju iškovotą laisvę, mūsų protėvių kultūrą ir istorinę atmintį. Tikiu, kad šiandieninis minėjimas ypatingai pasitarnaus istorinės atminties išlaikymui ir puoselėjimui. Todėl pa- baigai, kaip Lietuvos kariuomenės vadas turiu ir vieną, jums gynėjai, svarbią užduotį. Jums, kurie po visą Lietuvą esate išsibarstę, laisvės gynėjai, Sausio įvykių liudininkai, kviečiu visus, tuomet tėvynės sargyboje budėjusius karius savanorius, laisvės gynėjus išsaugoti istorinę atmintį raštu. Jums namų darbai – raštu, mielieji bendražygiai, ginklo broliai. Užrašykite savo išgyvenimus, prisiminimus apie įvykdytas užduotis. Liūdnus ar linksmus, buvo visko, o gal būt sukrečiančius nutikimus, atsiųskite tuos prisiminimus Lietuvos kariuomenei, atsiųskite juos man. O mes ieškosime būdų, kad ši neįkainojama jūsų patirtis būtų deramai išaugota, publikuota, perduota šiandienos ir būsimiems Lietuvos kariams, Lietuvos žmonėms. Dėkoju visiems susirinkusiems ginklo broliams, laisvės gynėjams, linkiu turiningų diskusijų ir šiltų prisiminimų. Mes buvome, esame ir būsime. Sėkmės jums. (Plojimai)
… 1991 m. šiuos rūmuose sausio mėnesį buvo maždaug 1000–1300 gynėjų. Buvo gerokai virš šimto signatarų, apie 1000 Seimo rūmų darbuotojų, ir jie visi čia tilpo kartu su barikadomis, dujokaukėmis, tilpo su medicinos punktais, su žurnalistų studijomis, televizijos studijomis, ir tilpo ne tik tokie dalykai, tilpo ir strypai čia virš mūsų salės virš stogo, Seimo metaliniai strypai ir ant tų strypų viršuje pakabintos minos, tam, kad atskridę sraigtasparniai negalėtų nusileisti, išmesti desantininkų. Tilpo ir dar toks įdomus įrenginys, ten nuo Ryčio Kupčinsko maždaug, kaip signatarė Nijolė Oželytė, per pulkininką Vizbarą, iki Valentino Guršnio Vilniaus rinktinės vado pavaduotojo, kuris beje dabar su visa šeima ir dar keletas dešimtis savanorių yra metami iš butų. Taip jau pasitaikė, tada buvai reikalingas, dabar gali išsikraustyti ir iš buto. Toje vietoje, po mumis, tilpo mokymo centras, šaudykla, ginklų re- monto dirbtuvė ir viskas vyko labai gerai, kol signatarė Zita Šličytė vieną dieną paėmė ir Page 11 11 nualpo, nes nuo šitų parako dujų čia salėje pasidarė bloga ir tada mums uždrausta šaudyti dienomis, kai jie posėdžiauja, o leisdavo tai daryti tik naktimis.
Įsivaizduojate, koks tai buvo milžiniškas įrenginys Aukščiausioji Taryba. Ir visam tam įrenginiui iš esmės vadovavo Kazimieras Motieka, jis buvo šitų rūmų komendantas. Žmogus, ne tik signataras, ne tik tuomet Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, bet ir asmuo, daug prisidėjęs kuriant Sąjūdį, kuriant pirmąjį Lietuvos, kol kad ir vienintelį šių dviejų dešimtmečių Konstituciją, kuriant teisinius aktus. Ir kai mes kalbame apie signatarus gynėjus, dažnai yra tokių lyg ir nepagrįstų pretenzijų. Na ką, jie paėmė ir pasirašė. Ne tik tai, brangieji. Ne tik, brangieji moksleiviai, kurie klausotės mūsų, jų darbas buvo nepaprastai įtemptas, blogai apmokamas, pavojingas. Jie važinėjo po Lietuvą, jie kūrė pagrindinius įstatymus va- dovaujami tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko V. Lands- bergio, vadovaujami jo pavaduotojų ir labai didele mes, gynėjai, esame dėkingi Seimo Pir- mininko pavaduotojui K. Motiekai, tuometiniam komendantui, užtikrinusiam mūsų gyvenimą šiuose rūmuose ir gana liberaliai žiūrėjusiems į mūsų pridarytas eibes: sulaužytus baldus, iš kurių buvo statomos barikados. Taigi žodis „Laisvės gynimas 1991 metais“ suteikiamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojui, Nepriklausomybės Akto signatarui, Aukščiausiosios Tarybos rūmų komendantui K. Motiekai. (Plojimai) B. VALIONYTĖ. O kol Kazimieras ateina į tribūną, aš turiu pasakyti jaunimui. Čia ponas J. Gečas irgi tada savanoris, eilinis, be jokių laipsnių. Kodėl tomis dienomis ponia Zita nualpo. Jūs esate salėje, kuri pastatyta dar sovietų laikais ir čia Aukščiausioji Taryba su- sirinkdavo du kartus per metus. Čia faktiškai šioje salėje tada (dabar jau yra) nebuvo jokios ventiliacinės sistemos. Ir jeigu kas kur aplink nuo žmonių buvimo didelio skaičiaus čia, salėje, iš tikrųjų ne vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir buvo nualpęs, ir dar kitokių daugiau dalykų buvę vien todėl, kad ši salė buvo visiškai neparengta kasdieniam darbui. Atsiprašau, pone Kazimierai, kad sutrukdžiau jums 30 sekundžių. Žodis jums. K. MOTIEKA.
Ačiū. Prieš mane kalbėję daug prisiminė apie tas dienas, kas vyko šiuose rūmuose ir aplink tuos rūmus ir apskritai Vilniuje. Pas mane irgi atsirado daug at- gaivintų atsiminimų. Prisiminiau net atskirus veidus, kurie čia, aikštėje, buvo, kurie gėrė karštą arbatą 7 laipsnių šaltyje ir sningant, ir lyjant net po to. Žodžiu, mūsų Lietuvos žmonės, man atrodo, jeigu taip su gerbiamojo A. Pociaus… Mūsų žmonės, aš manau, yra tikrai ne blogiau pasirengę, negu kad kariuomenė tam tikra prasme. Jie neturi stingerių, bet jų širdyse yra toks užtaisas, kuris iš tikrųjų 1991 metų sausio 11–13 dienomis parodė ko jis yra vertas ir kad su juo nesiskaityti negalima. Šiandien aš norėjau pasidalinti mintimis ne apie konkrečius čia įvykius, bet norėčiau prisiminti, o taip pat galbūt paskelbti apie tai, kas vyko ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų, turiu Page 12 12 omenyje pačioje Maskvoje. Leiskite man po tos trumpos įžangos ir pradėti. Aš esu pasirašęs, kad būtų tiksliau, nes čia datos, pavardės ir t. t. Gerbiamieji žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę šeimų artimieji, nariai, o taip pat konferencijos dalyviai ir visi svečiai. Šiandien susirinkome čia paminėti tragiškus Sausio 13-osios dienos įvykius Lietuvoje, kurie sukrėtė visą demokratinį pasaulį ir dar kartą atskleidė komunistinės Sovietų Sąjungos vardą ir jos imperinius siekius. 1991 metų sausio 13 dienos tragiški įvykiai Lietuvoje atskleidė tai, kaip dangstydamas persitvarkymo ir viešumo politiką, Sovietų Sąjungos komunistinė vadovybė siekė išlaikyti Lietuvą savo glėbyje kartu su kitomis jos pavergtomis tautomis. 1990 metais kovo 11 dieną beginkliai Lietuvos žmonės per jų demokratiškai išrinktus atstovus pasinaudoję tiesiogine prasme trumpai egzistavusia mo- mentine situacija atstatė Lietuvos valstybės nepriklausomybę, kurią 1991 m. sausio 13 d. žuvę ir kiti beginkliai Lietuvos žmonės, ją apgynė. Manau, kad praeityje nerasime pavyzdžių, kai beginkliai žmonės apgina savo šalį, nugalėdami iki dantų ginkluotą agresorių. Tegul šių aukų šviesus atminimas visada išliks Lietuvos žmonių atmintyje. Šiandien, minint Sausio 13 dienos aukų atminimą, matau daug jaunų žmonių. Todėl norėčiau trumpai atkreipti konferencijos dalyvių dėmesį į kai kuriuos neginčytinai nustatytus faktus, kurie nebuvo plačiai paskelbti ir todėl ne visi apie juos galėjo žinoti. Nustatyti faktai liudija, jog 1991 m. sausio 13 d. agresija prieš Lietuvą jau buvo planuojama dar 1990 metais.
Bet apie viską iš eilės. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1991 m. sausio 15 d., (atsiprašau, 1990 metais) priėmė nutarimą „Dėl valstybinės komisijos TSRS gink- luotojų pajėgų nusikaltimams, padarytiems Lietuvoje 1991 m. sausio 11-13 dienomis ištirti“.
Šis nutarimas, kaip aš jau čia truputį suklydau, yra priimtas po šių kruvinų įvykių sausio 15 d.
Ši komisija organizavo ne tik Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų agresijos prieš Lietuvą pasekmių fiksavimą, bet atliko ir gilesnį agresijos tyrimą. Komisijos kvietimu nuo 1991 m. vasario 3 iki 12 d. Vilniuje dirbo Rusijos visuomeninė organizacija „Skydas“ (ŠČYT) Ne- priklausomų karinių ekspertų komisija. Šie demokratai, kariniai ekspertai, kurių tarpe buvo mokslininkai ir Sovietų Sąjungos liaudies deputatai, ištyrė ir pateikė detaliai argumentuotas išvadas apie tai, kaip buvo organizuota ir 1991 m. sausio 11–13 dienomis įgyvendinama ag- resija prieš Lietuvą. Savo plačioje detaliai argumentuotoje 19 lapų išvadoje kariniai ekspertai nustatė, jog Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto vadovybė agresijai prieš Lietuvą intensyviai ruošėsi dar 1990 m. vasarą. Kariniai ekspertai nustatė, jog Sovietų Są- jungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriatas 1990 m. rugpjūčio 29 d. priėmė slaptą nutarimą Nr. SST 4/5. Jo 7 punkte nurodyta štai kas. Čia yra laisvas vertimas. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto valstybiniam juridiniam skyriui pavedama per Page 13 13 teisėsaugos organų komunistus organizuoti įvairių nacionalistinių ir antisovietinių visuo- meninių formuočių lyderių, ekstremistų ir dezertyrų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tikslu reikia koordinuoti Sovietų Sąjungos prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos, KGB ir SSRS Aukščiausiojo teismo veiklą ir nukreipti į Lietuvą greitojo reagavimo opera- tyvinio tardymo grupę. Kartu su Sovietų Sąjungos KGB išnagrinėti Lietuvos kompartijos Centro komiteto draugo Burokevičiaus prašymą įtraukti į Respublikos partinę įskaitą karinių dalinių komunistus. Vadinasi, Burokevičius šią veiklą jau pradėjo dar 1990 m. To paties nu- tarimo 10 punkte pasakyta, kad socialiniam, ekonominiam ir agrariniam skyriams nurodyta organizuoti seriją priemonių palaikyti Lietuvos kaimo žmones, protestuojančius prieš Lietu- vos SSR Aukščiausiosios Tarybos ekonominę politiką. Taip užrašyta tame slaptame nutarime. Vykdant tame nutarime duotus nurodymus, tų pačių metų lapkričio mėnesį įvykusiame Rusijos kompartijos centro komiteto plenume buvo konstatuota, jog subrendo reikalas sukurti visuomeninius gelbėjimo ir socializmo gynimo komitetus. Tuoj pat, 1990 m. gruodžio mė- nesį, sovietų sąjungos komunistų partijos platformos Lietuvos komunistų partijos nariai ir šalininkai pareiškė, jog jie susivienijo į demokratinių jėgų kongresą. 1990 m. gruodžio 29 d. buvo priimtas sovietų sąjungos gynybos ministro Jazovo ir vidaus reikalų ministro Pūgo bendras įsakymas Nr. 493/513 apie tai, jog stambiuose miestuose organizuojamas kariuo- menės ir vidaus reikalų ministerijos darbuotojų patruliavimas panaudojant BTR šarvuočius ir kovinę kariuomenės ginkluotę. 1991 m. sausio 8 d. sovietų sąjungos gynybos ministras Ja- zovas įsakė įvesti į jo vadinamą Pribaltiką desantinės kariuomenės dalinius, o pretekstas tam – gaudyti asmenis, vengiančius būti pašauktais į sovietinę kariuomenę. Tuo pat metu į Lietuvą lėktuvais buvo atskraidinti iš Pskovo karinės desantinės divizijos daliniai, kurie turėjo visai kitą uždavinį. Tą dieną įvyko vienas netikėtas dalykas. Baltijos respublikose dislokuotai oro desantinei kariuomenei tuo metu vadovavo generolas majoras Gračiovas, tas pats, kuris vėliau, 1993 m., vadovavo sovietinės kariuomenės išvedimui iš Lietuvos. Tą sausio 8 d., kai desantinės divizijos daliniai iš Pskovo išsilaipino Vilniuje, jis padarė pareiškimą: kad jam pavaldūs kariuomenės daliniai Pabaltijyje vykstančiuose politiniuose procesuose neprivalo dalyvauti. Po tokio pareiškimo jis iš karto iš Lietuvos buvo atšauktas į Maskvą. Šitą nustatė šitų ekspertų komisija. Kas buvo nustatyta toliau. 1991 m. sausio 10 d. M. Gorbačiovas pa- darė pareiškimą, kuriuo apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, jog ji stengiasi atkurti buržuazinę santvarką ir ultimatumo forma pareikalavo panaikinti visus aukščiau pri- imtus antikomunistinius aktus atkreipiant dėmesį į tai, esą masės reikalauja Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tuo pačiu metu Šiaurės miestelyje Vilniuje buvo skubiai sumontuotas kosminių ryšių centras su Maskva. Kitą dieną, sausio 11 d., Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis gavo jam adresuotą be jokio parašo ultimatyvaus turinio tele- Page 14 14 gramą. Jos siuntėju pasivadinęs Lietuvos demokratinių jėgų kongresas ir darbo kolektyvai pareikalavo, kad iki sausio 11 d. 15 val. būtų priimtas M. Gorbačiovo pareiškime pateiktas pasiūlymas nedelsiant atkurti Respublikos teritorijoje sovietų sąjungos Konstitucijos ga- liojimą. Jeigu to nebus padaryta, kaip rašoma telegramoje, mes sukursime Lietuvos na- cionalinio gelbėjimo komitetą. Tą pačią sausio 11 d. M. Burokevičiaus komunistų partijos centro komiteto biuro narys Jermalavičius paskelbė, jog Lietuvos demokratinių jėgų kon- gresas jau įkūrė nacionalinį gelbėjimo komitetą, kuris, kaip jo buvo pasakyta, prisiima visą atsakomybę už respublikos likimą. Tą dieną sovietinė desantinė kariuomenė užėmė Spaudos rūmus, DOSAAF ir Krašto apsaugos departamento pastatus ir Valstybinį archyvą. Užimdama pastatus desantinė kariuomenė naudojo kovinius šaunamuosius ginklus, kuriais prie Spaudos rūmų buvo sužeistas į galvą technikumo moksleivis Lukšys. Vadovauti sovietinės kariuo- menės veiksmams sausio 12 d. iš Maskvos į Vilnių atvyko sovietų sąjungos gynybos ministro pavaduotojas generolas pulkininkas Ačalov. Tos pačios dienos vakare, 22 val., M. Bu- rokevičiaus komunistų partijos centro komiteto narys pulkininkas Šurupov, Vilniaus miesto partijos komitete instruktavo 400 taip vadinamų darbininkų draugovininkų, kurie po inst- ruktažo M. Burokevičiaus partijos reikalų valdybos autobusais buvo išvežioti prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato ir prie Televizijos bokšto. Po aukščiau minėtų pastatų užgrobimo, sausio 13 d., atvyko dar vienas sovietų sąjungos gynybos ministro pavaduotojas generolas pulkininkas Vareinikov. Tą naktį M. Burokevičiaus partijos vadovybė kartu su sovietinės kariuomenės Vilniuje dalinių vadais, pasivadinę Nacionalinio gelbėjimo komitetu, sukurpė šmeižikiško turinio pareiškimą, esą Televizijos bokšte yra susitelkę 1500 Krašto apsaugos departamento kovotojų, kurie ginkluoti šaltais ir šaunamaisiais ginklais ir degiomis me- džiagomis, todėl darbininkų draugovininkų apsaugai užtikrinti Nacionalinio gelbėjimo ko- mitetas kreipėsi į Vilniaus karinės įgulos viršininką suteikti pagalbą, kuri ir buvo suteikta. Kariniai ekspertai, kaip rašoma jų išvadoje, su visa atsakomybe pareiškė, kad toks Na- cionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis negalėjo būti vykdomas, nes sovietų sąjungos desantinės kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės, KGB ginkluotų pajėgų ir 107 divizijos tankų panaudojimui buvo būtinas sovietų sąjungos prezidento M. Gorbačiovo sprendimas. Be jo sprendimo, be jo palaiminimo niekas net žingsnio nedarytų. Kariniai eks- pertai nustatė ir tai nurodė savo išvadoje, jog nei Televizijos bokšto patalpose, nei iš prie Te- levizijos bokšto budėjusių žmonių pusės jokio ginkluoto pasipriešinimo nebuvo, o šaudė tik sovietinė kariuomenė. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad po taip sovietų vadinamos sausio 13 d. operacijos Vilniuje, tų pačių metų vasario 4 d. įsaku sovietų sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministrui Pūgo suteikė generolo pulkininko laipsnį, o sovietų sąjungos sausumos kariuomenės vadas ir gynybos ministro pavaduotojas Page 15 15 Verinikovas, kurį minėjau anksčiau, 107 divizijos asmeninei sudėčiai už drąsius ir ryžtingus veiksmus Vilniuje pareiškė padėką. Jų veiksmai pateikti kaip pavyzdys visai sovietų sąjungos sausumos kariuomenei. Šie faktai akivaizdžiai liudija, kas planavo agresiją prieš Lietuvą, kas ir kaip ją įgyvendinimo ir kas už tai turi būti atsakingas. Šie faktai liudija ir tai, kodėl sausio 11-13 d. M. Gorbačiovas miegojo, pietavo ar kitaip buvo užimtas kabutėse ir į V. Landsbergio telefoninius skambučius vengė atsakyti. Kariniai ekspertai su jų padaryto tyrimo medžiaga ir išvadomis supažindino sovietų sąjungos, Rusijos Federacijos ir kitų respublikų liaudies de- putatus, o taip pat užsienio valstybių vyriausybes ir Jungtinių Tautų Organizaciją. Gerbiamieji, šiandien sausio 13-oji diena ne tik gedulo, bet ir Lietuvos žmonių iš- tvermės ir pergalės prieš okupaciją diena, už kurią savo gyvybes atidavė be galo savo tėvynę mylėję jos vaikai. Sausio 13-oji tai pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir kovos už Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą, kurią pradėjo drąsiausi Lietuvos žmonės partizanai ir jų rėmėjai – vyrai, moterys ir net vaikai. Tai yra jų veiklos pasipriešinimo tęsinys. Partizanų kovą ir tos kovos tikslą išsamiai apibūdina savo dienoraštyje vienas iš žuvusiųjų vyriausiųjų partizaninio pasipriešinimo vadų velionis Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Štai aš norėčiau pacituoti šitą citatą: „Dainavos šalies partizanai šiandien nepalaužiami ir vieningi, nes visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno. Mes kovojome ne dėl dvaro ar aukštos, pelningos vietos. Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę ir jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje. Su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“ Čia citatos pabaiga. Tokios Lietuvos ateitį gynė ir už ją žuvo Sausio 13-osios aukos. Tokią Lietuvą sukurti buvo ir yra visų savo Tėvynę Lietuvą mylinčių žmonių pareiga. Todėl būkime aktyvūs ir pagalvokime, ar viską padarėme ir ar viską šiandien darome gerai, kad pateisintume žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklau- somybę aukų atminimą. Dėkoju jums už dėmesį. Ačiū. (Plojimai) … Ačiū, gerbiamasis signatare, komendante. Baigiant pirmojo posėdžio pirmąją dalį, kadangi baigėsi mūsų pirmininkavimas, norėčiau dar kartą visiems gynėjams, signatarams, žurnalistams ir kurie čia yra ir kurie jau anapilyje ir kurie negalėjo atvykti į šią konferenciją, nuoširdžiai padėkoti ir palinkėti, kaip ir gerbiamas Kazimieras Motieka pasakė, būti ak- tyvesniems, kad tie moksleiviai ne tiktai kartą per metus išgirstų šią informaciją, pamatytų fotografijų parodas, filmus, bet kad tai būtų sistema mokyklose ir kaip buvo pradžioje pasakyta, būtų mūsų Lietuvos istorijos dalis. Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, Seimo vadovybei, asmeniškai Seimo kancleriui Jonui Mileriui, Angonitai Rupšytei, kariuomenės vadui generolui leitenantui Arvydui Pociui už visus praėjusių metų renginius, nes praėjusieji Page 16 16 2011 m. buvo 20-mečio metai. Tai pirmas mūsų susitikimas … metais minint 21-ąsias me- tines renginių buvo daug. Kad neliktų tiktai jubiliejiniai metai svarbūs. Kiekvieni metai, kiekviena dar mums Dievo duota diena yra svarbi. Ačiū jums už tą darbą ir ačiū už didelę pagalbą. (Plojimai) B. VALIONYTĖ. Gerbiamieji, Vacius Mališauskas paliko kažkur tai savo asmens kortelę. Prašom ateiti jį čia pasiimti. O dabar kviečiu į pirmininkaujančiųjų postą Lietuvos Respublikos Seimo narį Rytą Kupčinską, buvusį Šaulių sąjungos vadą Gediminą Jankų, Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų studentą Paulių Plakį. Ačiū jums visiems už dėmesį ir kuo geriausios vi- siems kloties. Iš tikrųjų noriu paakinti išgirsti dar kartą kariuomenės vado pasakytus žodžius – būkit geri, daugiau ar mažiau, siauriau ar plačiau savo mintis ir prisiminimus užrašyti raštu ar bent į video kamerą. Ačiū jums labai. (Plojimai) R. KUPČINSKAS. Dar kartą laba diena, mieli Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai, signatarai, Seimo nariai ir visi Lietuvos laisvės gynėjai. Mums čia pirminin- kaujantiems tenka padėkoti buvusiems, kurie taip gražiai pirmininkavo ir kartu pakvietė laisvės kovų dalyvius, dalyvavusius tose nerimastingose, pergalingose dienose prieš 21 metus šių rūmų ir visos Lietuvos gynybai. Ir dabar man labai malonu, kad šioje konferencijoje bus kalbama ir apie Kauno ir Klaipėdos miestų visuomenės narių, deputatų, visų mūsų tų miestų patriotų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės gynybą. Ir man, kaip buvusiam Lietuvos ne- priklausomos valstybės pirmos kadencijos deputatui, labai bus malonu pristatyti tuos, kurie šiandien kaip tiktai ir paminės tuos visus įvykius, tą visą nerimą, tą visą sunkų laikotarpį, kurį teko patirti šių miestų gyventojams ginant Lietuvos nepriklausomybę. Dabar prašau, gerbiamas Gediminai, prašom jus. … Mieli bendražygiai, gerbiami Seimo nariai, signatarai. Tikrai džiugu vėl matyti jus šioje salėje praėjus metams, susitikti, prisiminti tuos dramatiškus ir tragiškus momentus, ma- tyti tuos bendražygius, kurie davė priesaiką tomis dienomis ir jai liko ištikimi iki šių dienų. Šiandien kalbame apie Kauno ir Klaipėdos organizuotą gynybą, kalbame apie savanorius šaulius, visus tuos, kurie atvyko iš šių miestų ir juose organizavo gynybą ir atvyko iš tų miestų čia į Aukščiausiąją Tarybą. Tai pirmiausia buvęs Kauno meras Vidmantas Adomonis 1990–1991 m. būtent Kauno mieste su to meto taryba išrinktąja pirmąja taryba organizavo Kaune gynybą ir mums buvusiems tais momentais čia, Vilniuje, Kaunas taip pat buvo viltis, pavyzdys, nes, kaip žinote, visos transliacijos buvo perkeltos į Kauną ir ten ypatingai taip pat buvo sutelktos visos pajėgos. Tai gerbiamam Vidmantui Adomoniui suteikiamas žodis. Sau- sio 13-oji – Kauno priesaika Lietuvai. (Plojimai) Page 17 17 V. ADOMONIS. Laba diena, mielieji. Šiame pranešime paminėsiu tik kai kuriuos svarbiausius įvykius, kuriuos Kaunui teko išgyventi tomis nepaprastos įtampos, nerimo, bet kartu ir piliečių vienybės dienomis. Taip pat pasistengsiu paminėti svarbiausius darbus, kuriuos atliko Kauno savivaldybė kartu su miesto gyventojais organizuodami pasipriešinimą sovietų karinei agresijai ir iš anksto prašau atleisti, jei dėl atminties ribotumo liks nepaminėti kurie nors asmenys ar įvykiai. Sovietmečiu turbūt toli gražu ne kiekvienas kaunietis suvokė arba tiesiog neatkreipė dėmesio į tai, kokiame militarizuotame mieste gyvena. Didžiulės miesto teritorijos, ypač Šančiuose ir Panemunėje, buvo užimtos kareivinių ir kitų karinių objektų. 7-oji oro desanto divizija Panemunėje – tai apie 15 tūkstančių kareivių atskirasis sraigtasparnių pulkas Aleksote, tankų remontų gamyklą Šančiuose, inžinerinis pulkas Ža- liakalnyje, atskirasis puntoninių tiltų pulkas, atskirasis radiolokacinis batalionas, dvi karo ligoninės. Šis toli gražu ne iš senų sąrašas rodo, kad Kaunas buvo tiesiog „prifarširuotas“ sovietų kariuomenės. Galbūt todėl Kauno miestas buvo uždarytas užsieniečiams, tai yra miestas, kuriame sovietų valdžia užsieniečiams neleisdavo lankytis. Tad nenuostabų, kad 1991 m. sausio mėnesį prasidėjus sovietų kariuomenės agresijos aktams, pasijutome sėdintys tarsi ant parako statinės. Iš Vilniaus vis ateidavo nerimą ke- liančios žinios apie organizacijos „Jedinstvo“ kurios pagrindą sudarė rusakalbiai, sąjunginio pavaldumo įmonių darbuotojai, ir Komunistų partijos kolaborantų kurstomais neramumais ir keliamas riaušes apie sovietų kariuomenės vis didesnį karinių dalinių perdislokavimą iš Sovietų sąjungos į Lietuvą ir jų veiksmus destabilizuojant padėtį Lietuvoje. Įvairių objektų užėmimai prasidėjo sausio 2 dieną. Tą dieną SSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dalinys Vilniuje užėmė Lietuvos Komunistų partijos archyvą. Sar- gyba neleido įeiti į pastatą Lietuvos vidaus reikalų ministrui, o Lietuvos policininkai, saugoję šį pastatą, buvo išvykę. …agresyvumas ypač išaugo sausio 11 d. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje užgrobiamos ir nusiaubiamos Karo krašto apsaugos departamento patalpos. Kaune desantininkai gaudo jaunuolius į sovietinę armiją, sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užima Vilniaus spaudos rūmus. Kariškiai siaurėja ir keliuose. Vilnius ir Kaune karinis tran- sportas sukelia sunkias avarijas, kuriose sužalojami ir žūsta žmonės. Esančioms ypatingoms aplinkybėms Kauno miesto taryba sušaukia neeilinį posėdį ir apsvarsto pasipriešinimo sovietų karinei agresijai priemones. Buvo nuspręsta sudaryti miesto gynybos štabą, jos vadovu paskirtas tarybos pirmininkas Gintaras Pukas, o nariais – tarybos prezidiumo nariai. Taip pat sudarytas sąrašas strateginių objektų, kuriuos būtina ginti ir saugoti nuo bandymų užgrobti karine jėga, pavedama merui organizuoti savivaldybės pastato apsaugą ir gynybą bei padėti organizuoti saugomų strateginių objektų gynybą. Miesto tarybos deputatai, Page 18 18 o jų tos kadencijos taryboje buvo 100, beveik visi iškelti Sąjūdžio, tarp jų ir šio posėdžio pirmininkas gerbiamasis Rytas Kupčinskas, visi jie buvo suskirstyti į grupes, atsakingas už tam tikrą veiklos barą. Buvo sudarytos tokios grupės: ryšių su Kauno karinės įgulos vadovybe grupė (vadovas Zigmas Satkevičius), strateginių objektų gynybos organizavimo grupė (vado- vas Vaclovas Kačekauskas), Informacijos priėmimo grupė (šviesi atminties – Povilas Andru- lis), Informacijos patikimumo tikrinimo grupė (taip pat šviesios atminties – Saulius Gricius). Buvo nuspręsta, kad, prasidėjus savivaldybės rūmų šturmui, agresijos aktas ir pa- sipriešinimo veiksmai turi būti filmuojami, kad liktų dokumentinė medžiaga istorijai. Buvo numatyta, kas ir kokiu būdu turi išnešti video kasetę iš savivaldybės rūmų ir saugiai ją paslėpti. Buvo nustatyti tokia gintini strateginiai objektai. Tai Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrius Daukanto gatvėje, Lietuvos radijo ir televizijos centras Vaižganto gatvėje, Sitkūnų radijo stoties Kauno rajone, Jūragių radijo ir televizijos stotis taip pat Kauno rajone, dvi telefonų stotys ir savivaldybės rūmai. Sitkūnų radijo stoties ir Jūragių radijo ir televizijos stoties gynyba buvo organizuo- jama kartu su Kauno rajono savivaldybe. Aplink ginamus objektus buvo pastatytos barikados, panaudojant statybinius pamatų blokus, smėlio maišus, sunkiąsias transporto priemones. Paramą statant barikadas teikė statybinės organizacijos, pramonės įmonės. Tarp savivaldybės ir daugeliui iš įmonių dalykiniai ryšiai buvo užsimezgę dar nuo 1990 metų sovietinės blokados, todėl bendradarbiavimas buvo išties geranoriškas ir sklandus. Savivaldybės rūmai ir jų prieigos neatpažįstamai pasikeitė. Pastatą juosė didžiulės maišų su smėliu krūvos, kurios dengė visus pirmojo aukšto langus beveik iki pat antrojo aukšto. Prieigos prie rūmų buvo blokuotos sunkvežimių priekabomis. Pastato koridoriais rangėsi gaisrinės žarnos, o jų švirkštai buvo nukreipti į pagrindinį pastato įėjimą. Stiprios vandens čiurkšlės turėjo sulėtinti kareivių brovimąsi į vidų, tuo tarpu pats agresijos aktas, kaip minėjau, turėjo būti užfiksuotas video juostoje. Buvo suorganizuota, kad gavus žinią iš Vilniaus apie Aukščiausiosios Tarybos puolimą, Kaune bus įjungtos visos civilinės gynybos tikslams įrengtos sirenos, kurios buvo signalas Kauniečiams rinktis prie ginamų objektų. Prasidėjus kruviniems įvykiams prie Vilniaus televizijos bokšto, tai ir buvo padaryta. Tą naktį lėkdamas automobiliu į savivaldybę, miegančiu Kauno gatvėmis, mačiau kaip sirenų gausmų pažadinti žmonės traukė link artimiausių ginamų objektų, o sirenos vis kaukė ir kaukė, skelbdamos, kad mus ištiko nelaimė. Ruošiantis galimam miesto savivaldybės šturmui, savivaldybės rūmuose, tuometinio Kauno politechnikos instituto, dabartinio Kauno technologijos universiteto, radijo sporto mė- gėjų dėka buvo įrengta radijo stotis. Prie jos pasikeisdami radistai budėjo nuolat. Šis postas Page 19 19 nebuvo paliekamas be priežiūros nei dieną, nei naktį. Jeigu būtų prasidėjęs savivaldybės šturmas, būtų panaudotas šis tiesioginis ryšio kanalas su Aukščiausiąja Taryba ir su pasauliu. Anglu kalba iš anksto buvo parašyti tekstai kreipimaisi į pasaulio tautas informuojant apie tai, kad Kaunas yra okupuojamas. Savivaldybėje prie radijo stoties vyrams teko budėti apie mėnesį, kol stabilizavosi padėtis. Savivaldybės rūmuose budėjimai ištisą parą tomis dienomis tapo kasdienybe. Pa- sikeisdami rūmuose budėjo meras, vicemerai. Rūmuose nuolat budėjo Sąjūdžio žaliaraiščiai, kurių dauguma vėliau tapo savanoriais. Ypatingą vaidmenį atliko taip pat nuolat budėjusi savivaldybės deputato Povilo Andrulio vadovaujama informacijos rinkimo grupė. Viešai pa- skelbtu telefonu ši trijų-keturių asmenų grupė priimdavo gyventojų pranešimus apie pa- stebėtus sovietų kariškių aktyvius veiksmus įvairiose Kauno vietose ar jo apylinkėse, re- gistruodavo žurnale, tuos duomenis perduodavo Sauliaus Griciaus vadovaujamai informacijos patikimumo tikrinimo grupei. Tik kruopščiai patikrinus ir įsitikinus, kad informacija yra patikima, šios žinios galėjo būti perduodamos viešam paskelbimui per radiją ir televiziją. Sauliaus Griciaus grupės žmonės vykdavo į nurodytas vietas tikrinti informacijos ne tik patys savivaldybės autotransportu, bet sugebėjo pasitelkti į pagalbą ir taksistus. Saulius susitarė su taksi variuotojais, kad jie, važinėdami po miestą ir už jo, praneštų apie įtartinas sovietų kariškių transporto su žmonėmis ir karine technika judėjimą. Turint omeny nemažą taksi automobilių skaičių mieste patikimos informacijos šaltinių skaičius stipriai išsiplėtė. Informacijos rinkimas, jos tikrinimas parodė, kad kai kurie pranešimai buvo aiškiai melagingi. Jais, matyt, buvo sąmoningai siekiama destabilizuoti padėtį. Įdomu, kad Kauno gyventojai patys imdavo iniciatyvos rinkti informaciją apie kariškių judėjimą. Pavyzdžiui, privatus automobilis „sėda ant uodegos“ karinei kolonai ir nepaleisdamas iš akių seka ją iš paskos. Tai kariškius labai nervindavo. Iš tikro tai buvo labai pavojingas užsiėmimas, galėjęs išprovokuoti nenuspėjamą kariškių apsaugą. Ypatingu išradimu organizuojant pasipriešinimą pasižymėjo žaliasis vicemeras Saulius. Jaunas žmogus, jam tuo metu buvo tik 27 metai, tai buvo pats jauniausias vicemeras Lietuvoje. Vieną dieną jis užsuka pas mane į kabinetą ir sako: noriu pasitarti, turiu idėją, ir išdėstė planą, kaip užmegzti ir palaikyti ryšį su Vakarais radijo trumposiomis bangomis tuo atveju, jeigu sovietų karinės agresijos ar visiškos okupacijos atveju neliktų jokio kito ryšio. Jo manymu, tuometinio Kauno politechnikos instituto radijo klubas su jų turima technika yra pajėgus organizuoti tokį tiltą. Puiki mintis! Kaip nepritarti. Šio pokalbio išdava buvo tokia. Radijo klubo vadovas Algis Kregždė, dabartinis Europos radijo sporto federacijos viceprezidentas, organizavo klubo narių (iš viso apie 15 žmonių) budėjimus KPI miestelio bendrabutyje įrengtoje radijo stotyje, kuri buvo kur kas Page 20 20 galingesnė už tuomet Aukščiausiojoje Taryboje veikusia mėgėjišką radijo stotį. Taigi tiltas veikė taip. Vilniečiai perduodavo informaciją savo kolegoms į Kauną, o ši ją retransliuodavo į užsienį. Šią informacijos sklaidai labai aktyviai talkino Jungtinių Amerikos Valstijų radijo sporto mėgėjas Rodžeris Bartas, kuris perduodavo pranešimus apie įvykius Lietuvoje pag- rindinėms Amerikos žiniasklaidos priemonėms – SBS, „Amerikos balsas“ ir kitoms. Vėliau prie šios informacijos sklaidos prisijungė kiti pasaulio trumpabangininkai. Ši ryšio sistema veikė pusė metų. Pats ištvermingiausias tarp budėtojų buvo studentas Saulius, kuris beveik visą pusmetį nepaliko savo posto. Būtina pasakyti, kad ši Radijo klubo narių veikla buvo labai rizikinga. Kariškiai pajuto, kad informacija nekontroliuojamu būdu perduodama į Vakarus iš KPI miestelio, tad po miestelį ėmė važinėti mašina su radijo pelengavimo įranga. Klubo vadovas Kregždė pasakojo, kad su bendrabučio komendante buvo aptarę tokią atsargumo priemonę, jeigu kareiviai bandytų laužtis į vidų, radistai ir studentai turėjo skubiai pasitraukti į iš anksto parengtus kambarius, atsigulti į lovas, apsimesti miegančiais ir nieko nežinančiais. Ruošiantis visiškai okupacijai ir informacinei blokadai, grupė KPI radijo mėgėjų, Sauliui Griciui su- sitarus su medikais ir šiems skyrus patalpas Kauno klinikinėje ligoninėje slapta įrengė ir parengė darbui kitą, itin galingą penkių kilovatų radijo stotį. Jos siųstuvas turėjo pradėti veikti tuo atveju, jeigu sovietų kariuomenė būtų užėmusi visas radijo stotis, Lietuva liktų be svar- biausio tais laikais informacijos šaltinio – radijo ir televizijos. Ruošdamiesi juodajam scena- rijui KPI mokslininkai buvo pagaminę antenas, kurias per keliolika minučių buvo pasiruošta iškelti ant 75 metrų aukščio klinikų kamino. Kregždės nuomone iš Kauno klinikų vykusias transliacijas paprasčiausiais radijo imtuvais būtų girdėję viso pasaulio žmonės. Kodėl su- sisiekti su pasauliu prireikė trumpųjų bangų radijo ryšio? Atsakymas labai paprastas. Nei interneto, nei mobilaus telefoninio ryšio tuo metu dar nebuvo, o palydovinis ryšis nors ir veikė, bet buvo kontroliuojamas sovietų kariškių. Atskirai paminėtini Kauno miesto savivaldybės santykiai su Kaune dislokuotos so- vietų kariuomenės atstovais. Dar 1990 metų gruodžio mėnesį Septintosios oro desanto di- vizijos vadovybės kvietimu man, kartu su kitais Kauno savivaldybės tarybos deputatais teko susitikti su divizijos karininkais. Susirinkimas, kuriame dalyvavo keli šimtai karininkų ir iš Maskvos atvykę keturi ar šeši Mostsovieto, t. y. Maskvos miesto tarybos nariai, vyko labai emocingai. Miesto valdžiai buvo žeriami įvairiausi priekaištai ir kaltinimai pradedant bui- tiniais klausimais, pavyzdžiui, kad karininkams neskiriami butai ar jie negauna talonų prekės įsigyti ir panašiai, ir baigiant tuo, neva į kareivinių teritoriją per tvorą yra mėtomi lapeliai, raginantys kareivius nepaklusti savo vadams vykdyti jų įsakymu. Taip pat buvo piktinamasi tuo, kad kauniečiai automobiliais persekiojo karinio transporto kolonas. Kartu su Kauno Page 21 21 miesto tarybos pirmininku Gintaru Pūku ir tarybos deputatu Zigmu Satkevičiumi ne kartą teko lankytis karo komendantūroje, kalbėtis su Kauno Eiguvos viršininku pulkininku Valerij Ratkevič, karo komendantu, kitais karininkais. Paskutinį kartą toks pokalbis įvyko sausio 13 d. rytą, netrukus po kruvinųjų įvykių Vilniuje. Jeigu ankstesni pokalbiai vyko gana ramiai, tiesą, taip pat keliant tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, nutraukti karinių kolonų per- sekiojimus, tai tą rytą kariškių tonas buvo pasikeitęs ir žymiai griežtesnis. Atrodo, kad karinės įgulos vadovybei radijo ir televizijos transliacijų įsijungimas iš Kauno buvo nemalonus netikėtumas. Kariškiai bandė diktuoti savo sąlygas, reikalavo, kad televizijos ekrane vienu metu būtų ne daugiau, kaip du žmonės, kad informacija nebūtų verčiama į anglų kalbą, tačiau tai mes atsisakėme padaryti. Tą pačią dieną Kauno miesto tarybą pasiekė žinia, kad Sovietų karinė vadovybė nutraukė santykius su miesto taryba ir sutinka bendrauti tik su meru, t. y. su manimi. Santykių nutraukimo priežastys nebuvo nurodomos, tai buvo panašu į psichologinę ataką, kurią buvo siekiama savivaldybėje padidinti įtampą, galbūt įkalti pleištą tarp tarybos ir mero. Turiu iš anksto pasakyti, kad jiems tai nepavyko. Sausio 13-osios pavakarę buvau pa- kviestas į divizijos štabą. Mane pasitiko aukštas, stambaus sudėjimo vyras generolo uniforma. Tai buvo Sovietų Sąjungos Oro desanto pajėgų vado pavaduotojas generolas pulkininkas Osvaldas Pikauskas, antras pagal rangą Sovietų Sąjungos oro desantininkas, lietuvis. Buvo nemalonu kalbėti rusiškai su tautiečiu, kuris ne tik, kad buvo kitoje barikadų pusėje, bet esu tikras, gavęs įsakymą, nedvejodamas būtų pasiuntęs ginkluotus desantininkus prieš beginklius lietuvius, beje, jo paties gimtojo miesto gyventojus. Be didelių įžangų buvau piktai užsipultas dėl to, kad naktį Kaune buvo įjungtos sirenos ir sudrumstė ramų kauniečių miegą, buvo reikalaujama pašalinti barikadas nuo objektų ir paraginti žmones skirstytis. Pagrasinta Kaune įvesti Komendanto valandą. Nieko nepažadėjau, tik pareiškiau viltį, kad Kaune nepasikartos tai, kas įvyko Vilniuje prie Televizijos bokšto. Vargu ar tą pokalbį galėtum vadinti derybomis. Tai buvo paskutinis savivaldybės kontaktas su Kaune dislokuota sovietų kariuomene. Nors šio pranešimo tema – „Pasipriešino sovietų agresijai organizavimas Kaune“, negaliu nepaminėti kitų svarbių dalykų, kurie nebuvo organizuoti, o kilo spontaniškai. Pačių kauniečių iniciatyva. Visų pirma paminėtina tai, kas tą naktį atsitiko su televizija, kai sovietų desantininkai užgrobė Vilniaus televizijos bokštą. Taigi televizijos transliacijos buvo nutrauktos Sausio 13-osios naktį 2.05 val., tačiau maždaug po 5 min. atsirado vaizdas iš Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Pirmasis ekrane pasirodė tą vakarą budėjęs radijo žurnalistas Modestas Patašius, vėliau prie jo prisijungė Raimundas Yla, Vidas Mačiulis, Vytautas Endrijaitis, televizijos Kauno skyriui vadovavęs Raimundas Šeštakauskas. Susijaudinęs M. Patašius kalbėjo: „Kiek įmanoma ginkimės jėga, taikaus pasipriešinimo laikas baigėsi. Prieš mus pačius panaudota jėga. Čia mūsų žemė, čia mes šeimininkai. Čia, jeigu reikės, mes čia ir Page 22 22 mirsime.“ Kauno televizija perdavinėjo Lietuvai naujausiais iš Vilniaus ateinančias žinias. Į televiziją, net ir nekviesti vis atvykdavo kauniečiai, kurie jautė, kad būtent ten tuo metu jie gali prisidėti prie pasipriešinimo okupantams. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Liucija Baškauskaitė pagrindines naujienas vertė į anglų kalbą, VDU dėstytojas Linas Bulota – į rusų kalbą. Į stačiatikius kreipėsi Kauno pravoslavų apreiškimo katedros tėvas Ilarijonas, kuris sakė, kad bandytai nori užgrobti valdžią. Jis maldavo nepalaikyti diktatoriško režimo, neeiti į „Jedinstvo“ mitingus. Taip pat jis kreipėsi į Sovietų armijos kareivius. „Lietuva apsisprendusi ir nereikia kraujo“, – kalbėjo jis. Vienu metu ekrane buvo 5–6 žmonės, kurie turėjo naujienų. Pradžioje laidos buvo kiek chotiškos, į eterį kartais prasprūsdavo nepatikrinta, tikrovės ne- atitinkantį informacija, ypač apie karinės technikos judėjimą. Skleisdami tokią informaciją, kažkas, galimas daiktas, sąmoningai siekdavo sukelti paniką Lietuvos gyventojų tarpe. Vėliau tokios jautrios informacijos išleidimas į eterį vyko tik po kruopštaus jos patikimumo pa- tikrinimo. Tuo tikslu, kaip minėjau, buvo sudaryta mobili informacijos patikimumo tikrinimo grupė. Su radijo transliacijos atnaujinimu situacija buvo panaši. Nutilus Vilniaus radijui, po 40 sekundžių, t. y. 3.20 val. prabilo Sitkūnų radijo perdavimo stotis Kauno rajone. Žurnalistė Jolanta Šarpnickienė ištarė žodžius: „Kalba Kauno radijo fonas, paskutinė veikianti Lietuvos radijo stotis“ ir be pertraukos eteryje išbuvo septynias valandas. Kauno spaudos žurnalistai taip pat demonstravo pilietiškumo pavyzdį. Tarp tuometinio laikraščio „Kauno tiesa“ dabar vadinamo „Kauno diena“, kuri jau tuo metu buvo pasiskelbusi nepriklausomu laikraščiu, tačiau vis dar nepratusi prie konkurencijos ir miesto tarybos leidžiamo „Kauno laiko“, tuo metu buvo didelė priešprieša, tačiau tai nesutrukdė užmiršti ambicijų ir susivienyti. Buvo įkurtas jungtinis štabas ir sausio 14 d., pirmadienį, išėjo bendras „Kauno tiesos“ ir „Kauno laiko“ parengtas laikraštis „Laisvasis Kaunas“ ir tai įvyko nepaisant, kad pas tuometinę „Kauno tiesos“ redaktorę Teklę Mačiulienę buvo apsilankę kariškiai ir perspėjo nekritikuoti jų veiksmų. Iš viso buvo išleisti aštuoni „Laisvasis Kaunas“ numeriai. Ir dar. Kaip aš galėčiau nepaminėti šimtų kauniečių, kurie neraginami važiavo į Vilnių ginti Parlamento, Televizijos bokšto. Kaip galėčiau nepaminėti kauniečio Tito Masiulio. Jaunuolio, pačiame jėgų žydėjime atidavusio gyvybę prie Televizijos bokšto ir jokios vi- suomenės apklausos manęs neįtikins, kad dauguma Lietuvos gyventojų mieliau rinktųsi ne nepriklausomybę, o ekonominę gerovę. Esu tikras, kad lemiamu momentu dauguma vis dėlto pasielgtų taip, kaip tada, kai visi jautėmės vienos motinos – Lietuvos, sūnus ir dukros. Sausio 13 d. vakaras, Laisvės alėja prie savivaldybės rūmų, tūkstančiai žmonių, tiek daug žmonių čia nesu matęs nuo to laiko, kai 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje pro- testuodamas prieš Sovietų valdžią susidegino Romas Kalanta. Prie atdaro savivaldybės rūmų lango antrame aukšte kunigas Ričardas Mikutavičius, jis laiko šventas mišias už žuvusius Page 23 23 nepriklausomybės gynėjus, už Lietuvą. Tūkstančiai žmonių tariami Tėve mūsų žodžiai, skamba tarsi priesaika Lietuvai. Ačiū už dėmesį. (Plojimai) … Dėkojame buvusiam Kauno merui Vidmantui Adomoniui. Prieš paskelbdamas kitą pašnekovą, norėčiau trumpai kreiptis į jaunuolius sėdinčius salėje. Tokią dieną norėčiau palinkėti jums mažiau polemikos ir daugiau nuoširdumo. Dažnai mes maišome sąvokas valdžia, valstybė, valstybingumas, galų gale ir nepriklausomybė. Nederėtų, galbūt reikėtų taip sakyti, jeigu negerbiame valdžios, tai nereiškia, kad neturime teisės negerbti ir valstybingumo, žinoma, jeigu yra čia tokių, ir indėlio į jį. Bet mes turime pareigą ir teisę, gerbti ir puoselėti tai, į ką žmonės sudėjo visus savo lūkesčius, viltis ir siekius. Be to, praliejo kraują. Dar norėčiau palinkėti šiandien jums santūrumo ir nuoširdaus pilietiškumo. Kviečiame Kauno savanorių rinktinės pirmąjį vadą Vitalijų Stralecką, kurio pranešimo tema yra – Kauno rinktinė Parlamento gynyboje. (Plojimai) V. STRALECKAS. Laba diena. Bendraminčiai ir bendražygiai, mano tema yra Kauno rinktinė, ką mes veikėme Sausio 13 d., iki to ką veikėme, kaip kūrėmės ir aš trumpai, kad visi neužmigtumėte, papasakosiu apie Kauno rinktinę. Pacituosiu iš knygos „Tėvynės sargyboje“, Kauno rinktinė, pirmasis vadas Vitalijus Edvardas Raleckas, štabo viršininkas Balandis, kuopų vadai A. Griškevičius, V. Pempė, V. Važnevičius, A. Stašaitis. Kauno rajono kuopų vadai: K. Beliūnas, Raseinių – Ž. Šadauskis, Kėdainių – A. Plieskis, Jonavos – R. Pavasaris, Kaišiadorių – A. Gimžauskas, Prienų – E. Kamarūnas. Kauniečiai veikė ne tik savo teritorijoje, bet ir nuolat siuntė žmones į Vilnių. Kauno rinktinė tuo metu reiškėsi kaip stipriausia, organizuočiausia ir aktyviausia Lietuvoje. Kaunas oku- pacijos laikais buvo tautiško ir lietuviškos dvasios židinys, nepriklausomos valstybės no- stalgija, antitarybinės, antirusiškos nuotaikos, nukreiptos prieš Lietuvos apgyvendinimą sve- timtaučiais, prievartinį rusų kalbos brukimą ir nutautinimą iš buvusios laikinosios sostinės sklido po visą kraštą. Net okupantų vaikai, vengdami išsiskirti iš miesto jaunimo, ir pasirodyti netašytais prasčiokais, kad ir nenoromis pramokdavo, arba viešai stengdavo kalbėti lietu- viškai. Rinktinės augimą lėmė patriotinė dvasia, gyvavusi Kaune. Norėčiau truputį priminti 1990 m. rusėjo mėnesį, kaip Kauno rinktinė praktiškai pradėjo vykdyti savo užduotis. Tuo metu man Žaliaraiščių tarybos vadas Virginijus Vilkelis davė užduotį, organizuoti bendro fizinio pasiruošimo treniruotes, užsiregistravusiems sava- noriams, kurie turėjo palaikyti viešąją tvarką mitingų metu, saugoti įvairius objektus ir t. t. Bendro fizinio pasiruošimo treniruotės vyko sporto halėje 48-ojoje profesinėje technikos mo- kykloje ir Ąžuolyno parke. Treniruotės vyko savanoriams patogiu laiku, po darbo valandų nuo 17.00 val. iki 24.00 val. Treniruotėse individualūs pokalbiai su savanoriais, padėjo sa- Page 24 24 vanoriams artimiau susipažinti, numatyti tolesnius darbus, stiprinant Lietuvos valstybingumą. Rugsėjo mėnesio pabaigoje įvyko užsiregistravusiųjų savanorių susirinkimas, kuriame Stra- leckas buvo pasiūlytas ir išrinktas savanorių vadu. Artėjant kariuomenės dienai lapkričio 23 d. karo muziejaus darbuotojai, Sąjūdžio tarybos nariai, KAT Kauno zonos skyriaus darbuotojai parėmė bendrą idėją, perlaidoti Karo muziejaus sodelyje nežinomo kareivio palaikus ir priimti priesaiką užsiregistravusiems savanoriams. Šios idėjos realizavimas pavestas įvykdyti KAT Kauno zonos skyriuje. Gautos pirmos lietuviško pavyzdžio juodos uniformos, savanoriai aprengti ir mokėsi elementarių rikiuotės veiksmų. 1990 m. lapkričio 23 d. perlaidoti nežinomo kareivio palaikus Vytauto Didžiojo karo muziejau sodelyje 200 Kauno savanorių, vadovau- jami Stralecko ir 100 Vilniaus savanorių, vadovaujamų Liutauro Paužuolio, prisiekė Lietuvos valstybei. Po renginio savanoriai žygiavo nuo Kauno Katedros, per visą senamiestį, Laisvės alėja iki Karo muziejaus. Juos lydėjo tūkstančiai žmonių su gėlėmis ir dainomis. 1990 m. pabaigoje Kauno savanoriai, saugoję Aukščiausiosios Tarybos Vilniaus rūmus Vilniuje, Kauno savivaldybe, bei kitus svarbius valstybinius objektus. Jie stebėjo Sovietų armijos judėjimą Kauno apskrityje ir surinktą medžiagą pristatė KAT vadovybei, panaudodami slaptuosius kurjerius. 1990 m. gruodžio mėnesį sukauptas nedidelis kiekis ginklų ir kitos karinės amunicijos, bei ekipuotės. Savanoriai mokėsi teoriniuose ir praktiniuose užsiėmimuose. 1991 m. sausio 7 d. aš, kartu su Vilkeliu lankėmės SKAT tarnybiniais klausimais Kosciuškos g. 36. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Parlamente, kur prasidėjo gynybos štabo kūrimas, buvo nutarta, palikti mane parlamente derinti tarnybinių klausimų tarp Vilniaus ir Kauno. Rūmų gynybos štabo pavedimu, buvo paskirtas Aukščiausiosios Tarybos rūmų pirmojo aukšto atsakingu už gynybos organizavimą. Į Parlamentą atvyko 200 savanorių iš Kauno, keliais etapais ir įsikūrė 1 aukšte, dešinėje pusėje, bei centre, prie pagrindinio įėjimo. Sausio 7 d. Lietuvos Respub- likos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl maisto produktų mažmeninių kainų padidinimo. Tuo pasinaudodami, jau sausio 8 d. rytą, TSKP ir Jedinstvos šalininkai mėgino įsiveržti į Aukš- čiausiosios Tarybos rūmus. Gavau įsakymą savanoriams stoti prie pagrindinių Parlamento rūmų ir neleisti įsiveržti Jedinstvos šalininkams. Mes paprasčiausiai kumščiais, lazdomis ir gaisrinėmis vandens čiurkšlėmis neleidome įsiveržti į pastato vidų Jedinstvos šalininkams. Pagal gaunamą žvalgybos informaciją buvo tikėtasi, kad sovietinė kariuomenė bandys užimti Aukščiausiosios Tarybos rūmus, reaguodami į tai, sausio 11 d. pradėjome statyti tvirtinimus iš smėlių maišų, Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje, kad Sovietų kariuomenės puolimo metu, kariai, kurie gynyboje panaudos ginklus, būtų pridengti smėlio maišais. Taip pat buvo padarytos šaudymo angos tarp smėlio maišų ir įtvirtinimų. Iš sausio 12 d. į 13 d. naktį, kai so- vietų kariuomenė užėmė radijo ir televizijos pastatus, televizijos bokštą, girdėjosi pranešimai, Page 25 25 kad žuvo civiliai žmonės. Kai atrodė, kad sovietų kariuomenė puls parlamentą, KAD generalinis direktorius davė nurodymą man vadovauti pirmojo aukšto parlamento gynybai. Suskirsčiau savanorius pagal numatomų užduočių vykdymą, Parlamento pirmajame aukšte sudariau poilsio grafiką, skyriau dalį karių Parlamento stogo gynybai, ir tuo pačiu užmi- navome stogą. Kitą dalį karių, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V. Landsbergio kabineto apsaugai. Visa tai įgalino parlamentą dirbti, priimti atitinkamus sprendimus ir skelbti pasauliui apie Lietuvos žmonių siekius bei išsaugoti nepriklausomybę. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiau- sioji Taryba priėmė Savanoriškos krašto apsaugos įstatymą. Pradžia buvo labai sunki. Pradėta nuo nulio. Tačiau entuziazmas, patriotiškumas, noras kuo greičiau atkurti Lietuvos ka- riuomenę, dora ir sąžiningumas leido tai padaryti per labai trumpą laiką. Pirmenybę mes teikėme ginkluotės, amunicijos įsigijimo ir mokymo klausimams. O kaip įsigijome mes dalį ginkluotės? Kadangi tuo metu nebuvo iš kur gauti ginklų, tai mano kariai… buvo sudarytas toks būrys, štai turiu laikraštį „Kaliningradskaja pravda“, kaip sulaikė mūsų karių būrį, kurie įvairiais būdais iš rusų kariuomenės karių bandė nupirkti ginklus ir vežti per sieną. Kai skaičiau tą laikraštį, tai man darėsi labai įdomu, kiek rusų žvalgyba rado pas mus ginklų vežant per sieną. Mes vežėmės stambaus kalibro kulkosvaidį, trotilo, šovinių, įvairių granatų, daugiausia F1. Tokie dalykai įėjo į istoriją kokiu būdu mes ginklavomės. Dar norėjau pa- sakyti, kad pralaimėjus Maskvos pučui, Kauno zonos kandidatūra ir Kauno rinktinė buvo … dėl Sovietų kariuomenės Kauno įgulos karininkų namų buvusio tarpukario kariuomenės karininkų ramovės perėmimo iš Sovietų kariškių į Lietuvos kariškių rankas. Kaip tik tuo metu išėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko profesoriaus V. Landsbergio įsakas dėl Lietuvoje registruotų pastatų perėmimo. Mes pasinaudodami tuo, kad yra kažkas įtraukta į klausimus, kurie domino visus Lietuvos žmones, priėmėme nutarimą, kad reikia pagreitinti tą dalyką ir, kaip sakant, gavę žodinį įsakymą, mes šturmavome Karininkų ramovę. Tas šturmas labai įdomus. Nes pats žodis „šturmas“ reiškia ginklų pagalba perimi valdžią. Mes blefavome, kad mes labai gerai ginkluoti, surinkau atitinkamai atletiškai parengtų karių, įsiveržėme į ramovės pastatą ir nuėmėme tuometinę sovietų sargybą. Po kokių 20 min. atvažiavo du pulkininkai, pilnas desantininkų automatais ginkluotų karių ir prasidėjo derybos. Mes vėl suvaidinome, kad mes esame labai gerai ginkluoti. Turėjome 5 normalius ginklus. Tuos žmones pastačiau priekyje, kurie normaliai ginkluoti ir atrodė, kad mes visi taip ginkluoti. Kiti kariai buvo neginkluoti. Žodžiu Karininkų ramovę paėmėme tokiu būdu. Nuo to dalyko ir prasidėjo Ka- rininkų ramovėje. Politikai pradėjo tęsti derybas ir žodžiu mums Karininkų ramovę grąžino. Dar Kauno rinktinė taip pat buvo viena iš gausiausių ir viena iš organizuočiausių rinktinių Lietuvoje tuo metu. Norisi kartais pakalbėti ir aštriau, bet nežinau, ar dar laikas Page 26 26 nepribrendo, ar ką. Yra tokių sopulių. Mane, kaip buvusį pirmą rinktinės vadą, pasižiūriu į mūsų dabartinę kariuomenę. Aišku, dabartiniai vadai ją giria, bet aš matau daug skaudulių, kuriais reikėtų pakalbėti ir labai rimtai pakalbėti. Pavyzdžiui dėl karinės drausmės kar- iuomenėje. Visi vadai dabar aišku piestu stosis, kad pas mus viskas labai gerai. Aš, kaip karininkas, matau blogų dalykų. Pavyzdžiui, šiandien atėjau į vieną padalinį ir budintis, kadangi atėjau su karine uniforma, sėdi budintis kareivis ir pamatęs aukšto laipsnio karininką net nesiteikia atsistoti. Aš klausiu kur yra viršininkas, jis sėdėdamas, kadangi žemės trauka jį matyt, labai stipriai veikia, sėdėdamas man aiškina. Man iš karto tokie dalykai šokiruoja ir kalba, kad kariuomenėje viskas yra gerai, tai aš nesupratau to sakinio ką reiškia viskas gerai. Čia elementari klaida: A raidė kariuomenėje. Karininkas ateina, kareivis sėdi užpakalį padėjęs ant kėdės ir nesiteikia atsistoti. Nekalbu apie kitus dalykus, kuriuos reikėtų atsižvelgti. Kur turėtų atiduoti pagarbą ir paaiškinti, kokiu klausimu čia. Nežinau ką ir bekalbėti, sakau. Mano laikais, kai aš vadovavau rinktinėje, tokių dalykų nebuvo. Norėčiau, kad dabartiniai vadai ne vien liaupsindami save, bet pažiūrėtų iš esmės į mūsų kariuomenę. Mes čia savi, nėra prieš ką apsimetinėti. Ir labai smagu, kad mūsų šioje konferencijoje dalyvauja moksleiviai. Kadangi geros istorijos knygos nėra parašyta iki šiol, kiekvienas rašo iš savo varpinės, reikėtų, kad istorikai subalansuotų visą tą dalyką ir pasakytų tiesą kaip kas buvo, kur kas buvo ir ką kas veikė. Tai šitą dalyką turėtų… Ir labai smagu būtų matyti daugiau Seimo narių į tokias konferencijas, kaip par- lamento gynėjai. Nelabai kas nori tų žmonių prisiminti, aš taip suprantu. Ar kaip čia? Kur Vyriausybės nariai, kur visi Seimo nariai? Yra kai kurie Seimo nariai, kurie visur reiškiasi tvarkingai ir čia jie yra. O kur kiti? Tokie dalykai paskui prasprūsta pro žmones ir atsiranda nereikalingos kalbos galbūt. Turėkite omenyje, ponai, atstovaujantys Lietuvą, kad ne vien kariuomenėj netvarka. Turi būti ir civiliniame gyvenime taip pat tvarka. Linkiu visiems kad būtų kariuomenė pas mus stipri, kaip buvo 1991 metais ir ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Patriotizmas turi būti, tas žodis atgaivinamas, kuris dabar „patriotas“ pasakai, tai šypsosi per ūsą, tipo čia turgaus bobučių nuvalkiotas žodis. Atsipeikėkime. Linkiu visiems sėkmės ir gerų švenčių. (Plojimai) … Dėkoju Vitalijui Straleckui už tokį turiningą pranešimą. Dabar pagal mūsų programą turėtų būti pulkininko Antano Plėskio pranešimas, bet kiek aš suprantu, jis dėl rimtų priežasčių turbūt neatvykęs. Ar teisingai aš suprantu. Taigi, mielieji šio susitikimo, šio iš- kilmingo minėjimo dalyviai, numatyti klausimai ir diskusijos, bet aš norėčiau atkreipti dė- mesį, kad šiandien nepaprastai turininga programa ir aš norėčiau, kad tas laiko reglamentas būtų išlaikytas. Žiūriu į pulkininką J. Gečą 16 val. Parlamento valstybės gynėjų rikiuotė ir nesinorėtų, kad tas reglamentas būtų pažeistas. Be to dar mūsų laukia ir antroji šio minėjimo Page 27 27 dalis, todėl kaip tik dabar yra 14 val., jeigu kas turėtų klausimų ir norėtų diskutuoti, gal mes po visų pranešimų kreipčiausi, kad tai būtų daroma. Aš, kaip Lietuvos sąjūdžio atstovas taip pat norėčiau visus pasveikinti su šia Lietuvos laisvės gynėjų diena. Palinkėti kuo geriausios kloties, stiprybės ir, duok Dieve, visiems mums kuo daugiau pastangų mūsų nepriklausomos valstybės Lietuvos labui. Tai jeigu galima, dabar siūlyčiau padaryti pertrauką. Visus minėjimo dalyvius maloniai kviečiame. Ir Lietuvos Respublikos Seimo kancleris man priminė, prašome pasi- vaišinti kareiviška koše centriniuose rūmuose valgykloje ir kad visi taip laisviau, lengviau sutilptume, galima pasinaudoti ir centriniu vestibiuliu. Maloniai kviečiame jus pasivaišinti kareiviška koše ir grįšime po 20–25 min. į šią salę. Dėkui. Pertrauka … Norėtume grįžti prie darbotvarkės, nes truputį vėluojame. Tikiuosi, kad gardžiai paragavote košės, kas suspėjote. Dabar posėdžiui pirmininkaus pulkininkas Leonas Stonkus, Riomerio universiteto politikos ir vadybos studentė Agnė Pečiulytė ir aš, Vytauto Didžiojo universiteto studentas Paulius Plakys. Deja, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Vincas Ulba negalėjo atvykti. … Brangūs bendražygiai, mielas jaunime! 1991 m. pradžioje Klaipėdos mieste situacija buvo ganėtinai sudėtinga. Prisimenant, kad ten buvo dislokuota kranto apsaugos divizija su savo padaliniais, veikė ganėtinai stiprus KGB padalinys su atskiru uosto kontrolės padaliniu, taip pat buvo labai aktyvūs, reikia pabrėžti, „Jedinstvos“ nariai, suformuoti iš rusakalbių gyventojų. Juk Klaipėdoje net savo stabus sovietai saugojo su šarvuočiais. Tai kviečiu pranešimą padaryti Klaipėdos miesto gynybos štabo viršininką Algirdą Grublį. Jo pranešimas „Mūsų ginklai – pasiryžimas ir vienybė“. Prašom. A. GRUBLYS. Gerbiamieji signatarai, laisvės kovotojai, svečiai! Pirmiausia norėčiau padėkoti tradicinio Laisvės kovotojų minėjimo organizatoriams, kad pirmą kartą buvo pri- siminta Klaipėda ir jos žmonės. Šiandien net dokumentiniai vaizdo kadrai sunkiai priverčia tradicinės jūros šventės svečius patikėti, kad prieš du dešimtmečius, įsimintinomis sausio dienomis, gražuolė Liepų gatvė buvo užtverta trijų eilių sunkiosios technikos sunkvežimių ir autobusų barikadomis, degė laužai, dieną ir naktį budėjo žmonių minios, kad čia rodėme pasauliui savo naują pasipriešinimo imperijai ginklą – tautos pasiryžimą ir vienybę. Iš kur gi tas ryžtas krašte, kurį penkis dešimtmečius buvo stengiamasi nutautinti? Lietuvos persi- tvarkymo Sąjūdis pažadino visus. 1988 m. vasarą tūkstantinės minios išėjo į gatves pareikš- dami visiems: mes taip gyventi nebenorime. Tačiau partizanų, tremtinių, laisvės kovotojų Page 28 28 dvasia auklėtų patriotų dėka dainuojanti revoliucija pažadino ilgus metus sovietinės santvarkos rėmuose augintą kartą naujam laisvės siekiui, kurį įprasmino Baltijos kelias. Pirmąją beginklės kovos pergalę vainikavo Lietuvos Respublikos atkuriamojo Seimo Kovo 11 d. aktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tomis kovo dienomis šalies sostinėje vyko valstybinės valdžios ir valdymo sistemų kūrimosi procesas, o nutolusiems nuo centro regionams daugelį sprendimų reikėjo priimti savarankiškai. Klaipėdoje, stebint gau- sybei sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų ir kariškių reakcija realybėje bylojo – savo iš- kovojimus teks ginti. Nuo kovo 16 d. Klaipėdos sąjūdžio taryba į savo būstinę Liepų gatvėje pradėjo kviesti savanorius registruotis galimai tarnybai krašto ir valstybės sienos apsaugos formuotėse. Entuziazmo ir pasiryžimo buvo daug. Gudrumu iš tuometinio civilinio štabo buvo gauta kariška uniforma, kuri per parą iš sovietinės tapo lietuviška. Moterys persiuvo sagas, metalo meistrai pagamino Vyčio kryžius ir kitą atributiką. Po dienos, kovo 18 d., į panemunę atvyko uniformuoti Klaipėdos savanorių būrio vyrai. Šis žingsnis buvo vertinamas prieštaringa, vadinamas net provokacija. Bet nuo Lietuvos Respublikos sieną žyminčio ženklo nuėmę rusiškas ir TSRS priklausomumą žyminčias raides parodėme sovietinei Kaliningrado pusei, kad mūsų ryžtas kurti savo valstybę aiškiai atsiribojant nuo sovietinės sistemos yra tikras ir realus. Bet imperija pradėjo rodyti savo dantis. Jau ankstyvą kovo 22 d. rytą Klai- pėdos gatvėse pradėjo važinėti šarvuočiai ir vaikščioti ginkluoti sovietinės armijos patruliai. Įgulos vadas leido sau kreiptis į tuometinės milicijos vadovus su prašymu skirti pareigūnus bendram patruliavimui. Per vasarą sovietinio pavaldumo įmonėse, taip vadinamų darbininkų draugovių pagrindu, skubiai susikūrė „Jedinstvos“ smogiamieji būriai, atsirado alternatyvi miesto prokuratūra, atgimė TSKP, laikraštis „Sovetskaja Klaipėda“, karinio dalinio teritorijoje transliacijas pradėjo savo teritorija. Tuometiniai KGB analitikai teigė: „Klaipėdos išlaikymas mūsų rankose kaip vienintelio Lietuvos uosto leis subalansuoti sąjungai pavojingą situaciją ir esant reikalui daryti Lietuvai įtaką mums reikalinga kryptimi.“ Tuometinio Krašto apsaugos departamento Klaipėdos zonos pareigūnai ir miesto vadovai bendrame pasitarime aiškiai pamatė galimų konfliktų kontūrus, kad bus stengiamasi suskaldyti miesto bendruomenę konfliktais nacionaliniu pagrindu. Tad visos jėgos buvo mestos santarvės išsaugojimui ir įvairių tautybių gyventojų bendram vienijimui. 1990 m. rugpjūtis Klaipėdoje tapo antru vie- nybės ir pasiryžimo išbandymu. Rugpjūčio 20 d. Klaipėdos miesto tarybos prezidiumas pa- skelbė nutarimą dėl paminklų tuometinėse Lenino ir Pergalės aikštėje nukėlimo. Priešiškų jėgų reakcija buvo momentinė. Kitą dieną nuo 17 val. prasidėjo piketas prie merijos. Kariškiai ir civiliai, vadovaujami pasienio pavaduotojo politiniams reikalams pulkininko Titovo, įsi- veržė į pastatą su reikalavimais atšaukti nutarimą. Tą pačią dieną, naktį, neišaiškinti vandalai, galimai KGB ar sovietinių karinių struktūrų provokatoriai, karių kapinėse specialiai dažais Page 29 29 apliejo paminklus. Filmuota medžiaga ir nuotraukos nedelsiant pasirodė sąjunginėje pro- pagandinėje žiniasklaidoje. Provokacijos faktą paliudijo tai, kad kariškiai ilgą laiką sąmo- ningai saugojo ir neleido miesto komunalinio ūkio tarnyboms pašalinti vandalizmo pėdsakų. Rugpjūčio 22 d. aikštėse prie sovietinių stabų atsirado sargybos postai su dviem šarvuočiais ir ginkluotais kariškiais. Vakare įvyko „Jedinstvos“ organizuotas masinis mitingas, kuriame dalyvavo ir uniformuoti kariškiai. Siekiant išvengti provokacijų Sąjūdžio žmonės tą patį vakarą į gatves šalia policininkų išsiuntė civiliai apsirengusius savanorius su viena užduotimi – stebėti ir daryti viską, kad nebūtų susidūrimų ir provokacijų. Miesto tarybos pirmininkas V. Čepas pradėjo nuolatines derybas su sovietų karinės įgulos ir jedinstvininkų vadais ak- centuodamas susilaikymo, susikaupimo ir santarvės principus užkertant kelią galimam kraujo praliejimui. Ankstesniame pranešime gerbiamas K. Motieka priminė slaptą SSRS KP sek- retoriato nutarimą. Net nežinant to dokumento jo įtaka mūsų mieste pasijuto iš karto. So- vietinių dalinių vadai ėmė stipriau didinti politinę įtampą. Kai kurių įmonių vadovai pradėjo ignoruoti pasitarimus miesto ūkinės veiklos klausimais, iš rajono gyventojų atėjo pranešimai, kad regione pasirodė kariškiai, ieškantys ruožų, kuriomis ėjo prieškario Lietuvos ir Vokietijos siena ir vietų, kurs stovėjo užkardos. Mūsų žmonės iš dislokuotos divizijos vidaus pranešė, jog vedami mokymai ir ruošiamos šturmo grupės. Nesislapstant vėlyvais vakarais teritorijoje prie dviračio treko jie treniruojasi kaip atakuoti ir veikti mieste. Jaunųjų skautų organizuoti stebėjimai tuos faktus patvirtino. Ta pati įgulos vadovybė rugsėjo 6 d. išleido papildomą įsakymą dėl paminklų apsaugos stiprinimo. Į merijos pusę nukrypo jau keturių šarvuočių kulkosvaidžių vamzdžiai. Nepranešus miesto vadovams įžūliai karių grandinėmis užtvėrus pagrindinę miesto gatvę ir aikštę buvo demonstratyviai organizuotas lapkričio 7 d. sovietinės kariuomenės paradas. Rusakalbė visuomenės dalis ir jų gamyklų kolektyvai surengė viešą demonstraciją, kurią kartu su kariškiais nuo nacionalistinių išpuolių kabutėse saugojo ma- skuojančiomis uniformomis apsirengę ir kariškomis radijo priemonėmis apsikarstę trys de- šimtys Jedinstvos smogikų. Pirmomis rugsėjo dienomis pasiekė dar neramesnė žinia, jog į desantinius laivus kraunama technika ir jūrų pėstininkai, kurie ruošiami, permetami į Klaipėdą. Išties netrukus mieste pasirodė kariškiai, kurių uniforma skiriasi nuo vietinio garnizono kariškių uniformos. Vėliau pasitvirtino faktas, kad į miestą iš Baltisko atvežti specialiosios paskirties jūrų pėstininkai. O paskutinį signalą, kad konfliktų galima neišvengti gruodžio 20 d. į meriją atsiuntė tuometinis įgulos vadas generolas Černych. Jis pranešė, kad nuo gruodžio 19 d. savo, kaip Klaipėdos įgulos vado įsakymu, Klaipėdos mieste įveda ypa- tingą režimą, pradeda ginkluotų kariškių patruliavimą suteikiant patruliams teisę suminėti Lietuvos Respublikos piliečius savo nuožiūra. Apie šį įsakymą su gerbiamu… Norkum iš- siuntėm telegramas Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Krašto apsau- Page 30 30 gos departamento generaliniam direktoriui Audriui Butkevičiui. Praktiškai nuo tos dienos mieste buvo įvesta karinė padėtis ir situacija reikalavo kitokių sprendimų, nes gatvėje vaik- ščiojo uniformuoti Lietuvos valstybės pasieniečiai, Krašto apsaugos departamento pareigūnai, muitininkai ir ginkluoti sovietų patruliai. Kiekvienu metu dėl pasakytos ne vietoje replikos, prasilenkiant netyčia kliudytos alkūnės galėjo kilti konfliktas su neaiškia baigtimi. Gal šiandieną tie matymai atrodo juokingi, tačiau tada priešiškos jėgos tiesiog ir laukė. Miestiečių, mūsų savanorių ir pareigūnų garbei ir šis staigus pasipriešinimo egzaminas buvo išlaikytas. Kasdieninė įtampa vis augo ir stiprėjo. Iš Vilniaus nuolat pasiekdavo neramios naujienos apie naujas provokacijas. Delsti ir kažko laukti nebuvo galima. Gruodžio 20 d. vakare į slaptą pasitarimą 7 vidurinėje mokykloje kartu su tuometinio Krašto apsaugos departamento Klaipėdos zonos vadu Ciriliu Norkumi pakvietėme KAD pareigūną Romualdą Dubicką, miesto vicemerą žaliaraiščių ir skautų bendruomenės vadą Rimantą Ulevičių, Tremtinių sąjungos pirmininką Juozą Martišių, Žemaitijos partizanų autoritetą Benediktą Trakimą, sąjūdiečius – gydytoją Vaclovą Mikulskį, Algimantą Jucį, Gintarą Tomkų, Raimondą Praleiką, Egidijų Japertą ir Darbininkų sąjungos atstovą Kęstutį Miniotą. Pasitarimo tikslas – įkurti organizacinę grupę, kuri atsakingai koordinuotų įvairių visuomeninių grupių veiksmus, organizuotų galimą miesto gynimą konflikto metu. Tariantis iškilo būtinybė galvoti ir apie galimą laisvę naujos okupacijos sąlygomis. Bendru sutarimu buvo įkurtas Krašto apsaugos departamento miesto gynybos komitetas. Iškėlė sau du uždavinius: miesto svarbių objektų gynimas ir pasipriešinimo organizavimas. Antra. Pasipriešinimo organizavimas pogrindyje. Kiekvienas narys gavo asmenines užduotis. Politiniai kaliniai ir tremtiniai per trumpą laiką parengė konspiracinius butus, svarbių dokumentų saugojimo slaptavietes. Gydytojai paruošė ligonines ir patikimus kolegas, kurie galimai būtinai medicininei pagalbai. Įvairiose vietose buvo paslėpta 15 tonų „Ryto“ spaustuvės popieriaus, surinktas reikiamas spaustuvinis rin- kinys galimai leidybai pogrindžio sąlygomis, atrinkti savanorių būrių vadovai pradėti rengti galimo pasipriešinimo planais. Su miesto meru Povilu Vasiliausku ir miesto tarybos pirmi- ninku Vytautu Čapu buvo sutarta, kad jie dirbs valstybinį darbą, organizuos informacinį ryšį su Seimo vadovybe ir Vyriausybe, ves derybas su sovietų kariškiais. Krašto apsaugos depar- tamento Klaipėdos zonos vadas, tuo pačiu ir miesto gynybos komiteto vadas Cirilis Norkus koordinuos visų jėgos struktūrų veiklą, dirbs su regionų struktūromis ir vadovybe Vilniuje. Aš, kaip štabo viršininkas, organizuosiu pilietinio pasipriešinimo akcijas, budėjimus prie svarbių objektų, koordinuosiu viso komiteto organizacinį ir informacinį aprūpinimą. Miesto ir laisvės gynimas. Tai buvo be galo sunkios, šaltos ir kupinos nerimo dienos, kartais reikalaujančios fizinės kančios. Sąjūdžio būstinės kabinete gruodžio gale įsikūrė or- ganizacinė grupė. Nuolatinį budėjimą pradėjo paskirtieji Šaulių sąjungos budėtojai, kurie Page 31 31 rūpinosi apsauga ir ryšiais. Tai pastebėjo ir mūsų oponentai. Sausio 4 d. 19 val. Herkaus Manto gatvėje šalia Sąjūdžio būstinės buvo organizuotas provokacinis demaršas. Privažiavo du sunkvežimiai, pilni automatais ir šalmais ginkluotų kariškių, iššokę iš automobilio, sustojo dviem eilėm dalinai užblokuodami eismą ir prieigas prie pastato, tačiau nesulaukę piliečių reakcijos ir pastovėję apie 40 minučių, sulipo į sunkvežimius ir išvažiavo. Prasidėjus sausio pradžios įvykiams Vilniuje sausio 9 d. pradėjome organizuoti budėjimus trijuose svarbiau- siuose miesto objektuose. Pagrindiniu pasipriešinimo tašku pasirinkome miesto merijos pas- tatą Liepų gatvėje. Šioje gatvėje gretimai stovi paštas, Sąjūdžio būstinė, prokuratūra, bankas, kiti svarbūs objektai. Mūsų skaičiavimu, į čia galimai ir buvo nukreiptas konflikto židinys, nes prieigose nuolat manevruodavo kariškiai. Čia mitinguose nepriklausomybės akto at- šaukimo reikalaudavo jedinstvininkai, ton pusėn buvo nukreipti keturių netoliese stovinčių šarvuočių kulkosvaidžiai. Padedant miesto įmonėms merija iš dviejų pusių uždarė gatvę ir prieigas trijų eilių barikadomis: iš autobusų, sunkvežimių, kitos ratinės technikos. Praktiškai ją galima buvo įveikti tik naudojant tankus. Gaisrininkai su savo technika blokavo galinį pastato įėjimą. Budintį gynėjų būrį sudarė savanoriai žaliaraiščiai, Šaulių sąjungos nariai, skautai ir savanoriai merijos darbuotojai. Atsakingu už gynybos plano vykdymą ir merijos likimą buvo šviesios atminties Rimantas Ulevičius. Čia buvo vieta, kurioje buvo nuspręsta organizuoti realų pasipriešinimą kariškiams. Buvo sukaupti Molotovo kokteliai, gynėjai turėjo savigynos priemones, buvo ir medžioklinių šautuvų. Sausio 11 pasimeldę ir davę priesaiką kovoti iki galo, pastato gynėjai jau tik pagal atskirą būtinumą trumpam palikdavo pastatą. Antras objektas – savivaldybės tarybos pastatas Vilties gatvėje. Čia jau vieną kartą buvo įsiveržę sovietiniai kariškiai, kurie nieko nelietę pasišalino. Galimai treniravosi. Todėl čia budėjo etatiniai Klaipėdos zonos ir Klaipėdos pasienio rinktinės pareigūnai kartu su tarybos nariais. Davė niekur nereglamentuotą pareigūno priesaiką. Atsakingu už gynybos plano vykdymą buvo KAD etatinis darbuotojas Romualdas Dubickas. Trečias objektas – Girulių televizijos bokštas. Pirminiuose planuose jo aktyvaus gynimo nebuvo numatyta, tad buvo palaikomas tik informacinis ryšys, tačiau sausio 13-ąją po įvykių Vilniuje jis tapo bene svarbiausiu objektu. Centro darbuotojai ir gynėjai pastato viduje per trumpą laiką sukonstravo ir sumontavo tokią beginklio pasipriešinimo ir spąstų sistemą galimiems užpuolikams, kad budėjimo metu daugiau reikėjo saugoti savus. Neatsargiai laiptų sistemose paliesta svirtelė, jai suveikus, būtų sukėlusi nenusakomas pasekmes. Sausio 14 d. gavome nurodymą, kad Girulių tele centre yra vienintelis šalyje te- levizijos siųstuvas, kurį galima panaudoti organizuojant televizijos laidas Vilniuje. Jį būtina saugiai atgabenti į Seimą. Ši užduotis tapo tų dienų svarbiausia Gynybos štabo užduotimi. Aplenkiant įvairius kliuvinius ir gudraujant pavyko sėkmingai įvykdyti. Sausio 16 d. Seimo Page 32 32 rūmuose siųstuvą perdavėme Seimo vicepirmininkui K. Motiekai ir televizijos specialistams. Atskleisdamas nuolat augančią įtampą mieste, pasiruošimo miesto gynimui ir jo organizavimo darbus siekiu paneigti kaskart atsirandančias kalbas, kad valstybės likimas sprendėsi tik sostinėje. Taip, prie Vilniaus televizijos bokšto Lietuva sumokėjo milžinišką kainą laisvės trokštančių žmonių gyvybėmis, tačiau aukų būtų buvę kur kas daugiau, jei ne Lietuvos žmonių pasiryžimas ir pasauliui parodyta vienybė. Klaipėdiečiai miesto gynėjai gerai pri- simena, kad nuo tos akimirkos, kai nutilo diktorės Eglės Bučelytės balsas ir užgeso televizorių ekranai, per dvi valandas Liepų gatvėje prigužėjo tiek žmonių, kad vietomis tiesiog buvo neįmanoma praeiti. Niekas nebuvo garantuotas, kad laimėsime, tačiau visi suprato, kas laukia, jeigu pralaimėsime. Suprato, bet neišsigando ir nepabėgo ir išgelbėjo savo valstybę. Laisvės ginklai, pasiruošimas ir vienybė – ne metalas, jis nerūdija, paženklintas žuvusių krauju pri- mena visų šalia buvusių ir jau išėjusių sausio bendražygių atminimą. Turėkime optimizmo, būkime vieningi ir šiandien apgintos ir išsaugotos Lietuvos valstybės sunkmečiu. Ačiū. (Plojimai) A. PEČIULYTĖ. Dėkui Algirdui Grubliui. Petro Ginioto renginyje nebus. … Galbūt turite klausimų gerbiamajam A. Grubliui, nes jis išvyksta į Klaipėdą uždegti atminimo laužus. Ar turite kas svarbių klausimų. Na, jeigu neturite,.. A. PEČIULYTĖ. Taigi, kaip jau minėjo Seimo narys Rytas Kupčinskas, klausimus ir diskusijas nukelsime į programos pabaigą. Toliau pirmininkauti kviečiame Karo mokslų ins- tituto direktorių pulkininką leitenantą Gingautą Surgailį, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininko pavaduotoją, dimensijos pulkininką leitenantą Jurčiukonį ir dimensijos pulkininką Igną Stankovičių, Lietuvos mokinių parlamento narę Ugnę Jakubauskaitę. Tema – istorinės atminties išsaugojimas ir perdavimas ateinančioms kartoms. Kvie- čiame pasiklausyti. …. Tęsiame toliau mūsų darbą. Einame prie paskutinės dalies – istorinės atminties išsaugojimas ir perdavimas ateinančioms kartoms. Aš čia matau mūsų susibūrimų prasmę ir esmę. Kartais pastebėjau jaunimą, kurio dalis buvo, jau nebėra, išėjo. Kai mes kalbame, kokie mes šaunūs buvome ir vien prisiminimai be analizės kaip patirtis, kuri buvo tada, gali būti panaudota tiems jaunuoliams, kuriems gali tekti. Mes matome, kad pasaulis dabar nėra ramus. Labai sunku pasakyti, ar ta jauna karta, kuri pakeičia mus, irgi neturės panašių išbandymų, panašių ar tokių. Ir tai, kas buvo sukaupta tuo metu, mes irgi stengiamės, žiūrėjome, o ką anksčiau darė, ar galima ką nors panaudoti, ką galima panaudoti. Patys kūrėme elgesio linijas vienoje ar kitoje situacijoje. Manau, kad tas sukauptas patyrimas yra nepaprastai vertingas, ir nereikėtų leisti jam užsimiršti, kad jis būtų ištrintas. Todėl manau, mes turime kalbėdami ypatingai tą dėmesį kreipti, kad tai būtų perduota jaunimui. Page 33 33 Kitas pranešėjas – Angonita Rupšytė, Lietuvos straipsnio Seimo kanceliarijos Par- lamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja, kuri skaitys pranešimą – „Sau- sio 13-oji ir istorinės atminties svarba.“ A. RUPŠYTĖ. Aš norėčiau pasakyti, kad galbūt bus ne kiek mano pranešimas, o tam tikros tezės. Pirmiausia visiems sakau ačiū, kad buvome tada, prieš 21 metus, kad esate jūs čia, galbūt kažkiek mes ir pasikeitę ir išvaizda ne ta. Tačiau aš labai tikiu, kad širdyje plaka ta pati širdis, kuri lėmė tai, kad jūs čia atėjote, išbuvote daugelį mėnesių. Meilės Lietuvai iš- blukti niekas negali, jokie sunkumai. Labai kreipiuosi į jaunimą tuo, kad, žinokite, šioje salėje tikrai ne kartą buvo ir miegota dienomis ir naktimis, buvo ilgai svarstyta, kaip reikia ginti. Jūs esate toje istorinėje salėje, kur buvo paskelbta Kovo 11-oji, ir kaip buvo galvota, kaip turi būti ta Kovo 11-oji. Nebuvo jokių scenarijų, ir niekas nežinojome, kas bus. Tiesiog buvo vienintelis jausmas – imti iniciatyvą ir atsakomybę. Atsakomybė pirmiausia buvo už Lietuvą. Niekas negalvojo, kas man bus toliau, arba dėl ko aš tą darau. Tiesiog visi žinojome, kodėl. Kas yra Sausio 13-oji man? Pirmiausia tas jausmas, kai tu pajunti, kad šalia tavęs yra žmonės, kurie pasiryžę pastumti tave ir uždengti savo krūtine, kad tu išliktum. Lygiai taip pat yra tas jausmas brolybės ir vienybės, nes tuo metu, kas liko tą naktį, visi puikiai supratome, kad galbūt iš to pastato neišeisime. Ir buvo netgi suskaičiuota, jeigu tą nušauna, tas paima ginklą, o jeigu tą nušauna, paima kitas ginklą. Tai tie momentai, kai Sąjūdis organizavo bu- dėjimą, kai daugelis, sakysime, Vidas Šepulis naudojosi Fizikų dienos išleistą organizacinio komiteto raudona knygele ėjo į Šiaurės miestelį ir taip bandė sužinoti, kaip fizikai irgi klau- sėsi radijo stočių, nukreipdavo lazerius. Tai yra ta trumpoji istorija. Žmonės dažnai klausia, kas parašys tikrą istoriją. Aš pagalvojau ir radau vieną at- sakymą. Tikrąją istoriją parašėme tada, 1991 m. sausio 13-ąją, kai žuvo žmonės, kai sovietų agresorius mus puolė, traiškė, mušė automatais, o mes likome ir apgynėme Lietuvą. Laisvės liepsna buvo apginta. Tai čia yra tikroji istorija. Dabar, kad ją papildytume, kad sukauptume, analizuotume, ta mozaika turi būti sudėta iš mūsų visų prisiminimų, atsiminimų rinkimo medžiagos. Kodėl reikalinga vis dėlto ta istorinė atmintis. Kai manęs paklausia, o kam to reikia, aš atsakau, mieli gynėjai, mieli Są- jūdžio žmonės, ne mums to reikia, mes labai gerai tą žinome, kas ką darė. Reikia ateinan- čioms kartoms palikti. Kaip mes žinodavome apie partizanus, apie atkurtą valstybę 1918 metais, mes imame tuos lapelius, nuotraukas iš šeimos albumų, skaitome tremties laiškus, ir tada džiaugiamės, kad kažkas ėmė ir paliko. Todėl manyčiau, kad trispalvė ne veltui yra, – tai praeitis, dabartis ir ateitis. Juk trispalvė yra sujungta, todėl ir šitas turėtų būti sujungta. Page 34 34 Ką reikėtų daryti? Pirmiausia, mano įsitikinimu, čia matau labai daug jaunimo, todėl naudokitės proga. Paimkite kiekvieną jų, pakalbinkite, užsirašykite kontaktus, kad jie ateitų, galbūt reikėtų įamžinti tą istoriją, o rašyti tikrai daug kas nenori. Ir tingisi, todėl manyčiau, pirmiausia reikėtų pradėti organizuoti filmavimo apskirtus stalus, kviesti po keletą žmonių ir įrašinėti jų pokalbius, tai būtų prisiminimai. Yra surinkta ir leidžiami autentiški prisiminimai 1991 metų, kai po sausio 13 d. iš karto buvo žmonės prašomi, kad rašytų. Džiugu, kad juos surinkus ir išleidus tą knygą 1991 metais vis dėlto kiti prisiminimai, jų buvo labai daug, liko dar neišleisti, buvo surinkti, nuskanuoti ir jau šiemet pasirodė pirmoji knyga „Mes bu- vome ten“. Taip pat manyčiau, kad reikėtų turėtų būti ir ekskursijų organizavimas. Aš dabar kreipiuosi į jaunimą. Žinodama, kad jie dažniausiai mėgsta naršyti internete, tai pasiskaitykite, yra Sausio 13-osios svetainė. Labai paprastas adresas http://sausio13.lrs.lt, ten jūs rasite au- tentiškiausią medžiagą. Manau geriausias atsakymas bus ne moralizavimas ar sakymas, kad jaunimas kažko nedaro. Tiesiog paimkite ir paskaitykite, ką jūsų amžininkai rašė ir sakė, kaip mes galime prisidėti prie Lietuvos. Pati mūsų iniciatyva, žiūriu aš į daugelį iš mūsų gynėjų, sakau paprastai, jeigu mes nepadarysime, tai kas? Nes mes paprasčiausiai išeisime ir nusi- nešime į ten savo prisiminimus. Pabandykime peržiūrėti ką turime. Nors menkiausią raštelį, nuotrauką užfiksuokime ir tas turėtų būti. Istorinė atmintis turi būti išaugota kartu, kaip tada buvome kartu. Ačiū jums. (Plojimai) … Laba diena visiems. Prieš paskelbdama kitą pranešimą aš norėjau pasakyti, kad šiandien kartu su jumis kviečiu visus dar kartą prisiminti Sausio 13-osios įvykius ir tiesiog pagalvoti apie jų reikšmę dabarčiai. Aš lenkiu galvą pagerbdama visus, kurie laisvę gynė ir dėl jos žuvo. Tik dėl jų mes šiandien galime čia sėdėti ir kartu džiaugtis šia diena. Mūsų, jaunimo, dabar pareiga yra šią dovaną perduoti kitoms kartoms ir ją išsaugoti. Dabar pra- nešimui norėčiau pakviesti Mindaugą Nefą, Lietuvos šaulių sąjungos studentų korporacijos „Saja“ pirmininką, Lietuvos edukologijos universiteto magistrantą, kurio pranešimo tema „Sausio 13-osios kontekstai mūsų visuomenėje“. (Plojimai) M. NEFAS. Brangūs tautiečiai! Šiandien jums nesuteiksiu jokių istorinių žinių. Aš tiesiog noriu pasidalyti savo įžvalgomis apie Sausio 13-osios kontekstus, kurie šiandien eg- zistuoja mūsų visuomenėje. Tenka pripažinti, kad tas kontekstas nėra vientisas, o jų yra keletas. 1991 m. sausio 13 d. naktį buvau tvirtai prisispaudęs prie nerimaujančios mamos ir laukiau grįžtančio tėčio. Jis stovėjo čia, prie Parlamento ir buvo pasiryžęs saugoti mūsų visų laisvę. Su miniomis tuokart nepažįstamų, tačiau taip pat be galo artimų žmonių. Kadangi juos vienijo tikslas – laisva Lietuva. Šiandien, vertindamas 1991 m. sausio įvykius suprantu, jog turiu atlikti pareigą – saugoti mūsų Laisvės gynėjų garbingą atminimą. Tai mano ir mano Page 35 35 kartos istorinė misija. Kiekviena karta turi užduotį, kurią privalo atlikti. Tačiau visuomet susiduriame su problemomis, kurių svarbiausia, jog ne visi tą istorinę misiją supranta, kaip privalomai atlikti būtiną dalyką. Sausio 13-osios naktį ne visa tauta stovėjo prie Televizijos bokšto, prie Parlamento, ne visa tauta širdingai pergyveno dėl mūsų laisvės. Buvo tokių, kurie ramiai miegojo, kurie šventė savo gimtadienius, ruošėsi sesijoms ar artėjantiems darbams. Toks buvo tų dienų kontekstas, toks buvo gyvenimas. O koks yra Sausio 13-osios kontekstas šiandien? Kaip mūsų visuomenėje yra vertinami įvykiai įvykę prieš 21 metus. Siekdamas tai išsiaiškinti pamėginau susipažinti su visuomenės nuomone tiesiogiai kalbėdamas ne tik su įvykių liudininkais, bet ir su naująja karta, kuri gimė jau po kruvinosios nakties, tai per- žiūrėdamas viešojoje erdvėje, tiek žiniasklaidoje, tiek internete plaukiojančią informaciją šia tema. Kontekstai, jų yra daugybę. Rodos Sausio 13-osios nakties istorinė reikšmė rodytų vieną kontekstą, didvyriškos kovos, kai žmogus stoja prieš tanką su vėliava, daina, tvirtu pasiryžimu, vieningai susikabinę rankomis piliečiui, tačiau tenka konstatuoti, kad šiandien susiduriame su kitu kontekstu, kuris šiuos įvykius mažų mažiausiai laiko nereikšmingais. Ši kontekstą galime iliustruoti klausimu, o kas jums iš tos Lietuvos. Jį dažniausiai užduoda tie, kurie nesijaučia esą savo valstybės kūrėjais, jie yra jos naudotojai, o jie naudoti mėgsta greitai, lengvai ir po daug. Šį kontekstą išpažįstantys žmonės gana ciniškai ir, beje, sėkmingai veržiasi į viešąjį mūsų gyvenimą, nuklysdami ten, kur juos veda jų sutrikusios vaizduotės vaisiai. Visų pirma apie kontekstą, kuris, mano galva vertybiniu, moksliniu, taip pat ir isto- rinio teisingumo vertinimu yra toks, kurį turėtų išpažinti pilietis. 1991 m. sausio mėn. įvykiai yra svarbus ne tik mums, tačiau tai ne ką mažesnis įvykis ir tarptautinėje arenoje. Kodėl? Juk pasaulis aiškiai pamatė, kad Dovydo ir Galijoto dvikova baigsis Dovydo laimėjimu. Kad milžinas, stovintis ant molinių kojų greitai grius. Kodėl, juk pasaulis matė, kad žmogus stovėjo prieš tanką, prieš ginklą, turėdamas tik ryžtą. Ryžtas buvo tuometinis ginklas, kurio laisvės gynėjai, kovojo prieš neteisėtus veiksmus. Žmonės palaikė laisvą Lietuvą, nusi- plovusią komunistinius dažus. Be abejo, tuomet, prieš 21 metus pasaulis vengė suteikti ryž- tingą paramą mažytei Lietuvai, juk ji kovojo ne su bet kuo, o su didžiule Sovietų Sąjunga, valstybe, kuri nepaisant problemų yra didžiulė, o didžiulės valstybės palaiko didžiules val- stybes. Ne tik 1991 m. sausis, bet ir visa mūsų atgimimo epocha yra pavyzdys šiandienos vi- suomenei, kokie mes turime būti, kaip mes turime branginti tai, kas yra mūsų. Tikroji šalies krašto gynyba yra tuomet, kai kiekvienas pilietis, kiekvienas paukštis, krūmas ar upė yra pasiryžusi žūtbūt nepasiduoti priešui, kovoti už savo laisvę, todėl naujausi ginklai ir keliolika tūkstančių jais ginkluotų karių valstybės niekada neapgins. Privalome priešui užkurti tikrą pragarą. Jeigu turėsime tokią šalies gynybą, joks priešas nedrįs mūsų net užpulti. Valstybę gali apginti tik savo šalį mylinti visuomenė. Sausio 13-osios nakties įvykiai yra mano žodžių Page 36 36 įrodymas. Kasmet minint 1991 m. pradžios įvykius yra iškeliamas klausimas, o ar šiandien galėtume taip apginti savo laisvę. Atsakyti, deja, negaliu, tačiau pamėginti – taip. Kai su moksleiviais kalbu apie Sausio 13-osios įvykius nudžiungu, kas jų akys iki tol apsiblaususios nuo Napoleono karų ar pramonės perversmo istorijų staiga atkunta, pamatau liepsnelę, tarsi laisvės liepsną. Jie suklusta ir vienas į kitą klausimų kupinais žvilgsniais pradeda sukinėtis. Kodėl, kaip, kaip jie drįso taip elgtis, ištarė pernai mano vienas moksleivis. Kaip jūs atsakytumėte į šitą klausimą. Aš šiek tiek pagalvojau ir atsakiau, nes jie buvo nusisukę nuo Dievo ir pamynę savo žmogišką prigimtį. Žmogus yra žiauriausias sutvėrimas šiame pa- saulyje, tai jis kuria vis galingesnius ginklus, kelia pasaulinius karus, dėl visko yra kaltas žmogus. Tačiau žmogus iš prigimties yra gėrį linkusi skleisti būtybė, todėl kai ji nusisuka nuo savo prigimties, atsitinka blogi dalykai, moksleiviai susimąsto, jie kasdien mato smurtą internete, televizijoje, jie yra įpratę tai matyti, tačiau vaizdas, kai kareivis automato buožę žiebia į galvą beginkliam žmogui, o tanko vairuotojas ryžtingai pasuka vairą į beginklę minią, daugeliui atrodo nesuvokiama, juk tai buvo taip nesenai, juk jų tėvai tuomet buvo studentai arba moksleiviai, irgi tą naktį ten stovėjo. O jeigu prie 14 mūsų didžiavyrių kritusių tą naktį, būtų patekę ir jų tėvai? Juos priverčia susimąstyti ir pergalvoti savo bertybes. Galbūt ne visus, galbūt neilgam. Tačiau aš, kaip mokytojas jaučiu, kad mano atliekamas darbas nėra be- reikšmis. Internete knibžda daugybė įvairiausių vaizdo klipų, kompiuterinių prezentacijų, kuriose mes matome žmogaus kovą su tanku. Šiuos epizodus, dažnu atveju sukūrė jauni žmonės, kuriems nėra nusispjauti į mūsų istoriją. Juos sukūrė žmonės, kurių tėvai jaučia pareigą juos auklėti, o nepaleisti juos atviram pasauliui. Šiandien galiu konstatuoti, jog jaunas žmogus vertina Sausio 13-osios istorinį kontekstą, jei jį vertina jo šeima. Perinai teko girdėti, jog mokytojai paklausus, ką veikė jos mokinių tėvai Sausio 13-osios naktį, ji išgirdo tokį šokiruojantį atsakymą, gėrė už 100 gr. už kiekvieną žuvusį. Tokie žodžiai yra peilis į mūsų laisvės aukurą ir atspindi antrojo konteksto požiūrį, neigiamą, pilką, bei tamsų. Šis kontekstas vis dažniau patenka į viešąją erdvę. Šalia vaizdo medžiagos, kaip užimamas TV bokštas, po slapyvardžiais pasislėpę drąsūs komentatoriai pila purvą. To jiems negana. Pajutę nebau- džiamumą, jie tai pradeda reikšti jau nebesislėpdami ir aiškinti apie tai, kas į ką šaudė ir kas ką nužudė. Jie siekia valdyti mūsų visuomenės narius, kurie yra ne išsilavinę, linkę pasiduoti pagundai ir dar mena geruosius sovietinius laikus, kur už forminę duoną jis mokėjo kapeikas. Jie nebijo dėl tokių savo tiesų kovoti net ir teisme, nes mes esame pernelyg nuolankūs. Jie pamatę, jog mes į juos nekreipiame dėmesio, taigi esame silpni, ir galbūt patys abejojame dėl mums brukamos istorinės tiesos. Pesimistiška ir įžūlu taip sakyti, o gal verčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti, ar tikrai mes padarome viską, kad kontekstas, niekinantis mūsų laisvės gynėjus, išnyktų kaip dūmas. Aš manau, kad iki šiol padariau ne viską, todėl nevengiu apie tai Page 37 37 kalbėti su savo mokiniais. Ne tik artėjant Sausio įvykių metinėms, tačiau kiekvieną dieną, nes noriu, kad jie būtų tikri piliečiai, mąstantys ir suprantantys, o ne rėksniai marginalai, susirinkę prie Palamento padaužyti langų. Kiekvienais metais, priartėjus Sausio 13-osios įvykių me- tinėms galvoju, ar mes šiandienos laisvės gynėjai tinkamai atliekame savo misiją, įprasmi- name mūsų laisvės gynėjų atminimą. Ne tik tų 14 didvyrių, kurie krito 1991 m. sausį, bet ir 1830–1831 m. 1863–1864 m. sukilimo, kovojusių už savo ir mūsų laisvę, Lietuvos kariuo- menės savanorių ir šaulių, apgynusių mūsų nepriklausomybę, bei visų kovojusių dėl Lietuvos laisvės XX a. didvyrių atminimą. Ar statomi paminklai yra tinkama pagarba jiems? Manau, kad didžiausią pagarbą mūsų laisvės kovotojams galėtume išreikšti ne tik kurdami mate- rialinius monumentus jiems, tačiau įprasmindami jų auką savo kasdieniniuose darbuose, Laisvos Lietuvos saugojime bei sėkmingos Lietuvos kūrime. Lietuvos, kurioje gera gyventi visiems piliečiams, nuo jauniausio iki vyriausiojo, kurioje gerbiamos istorinės tradicijos, nes jos yra dalis mūsų tapatybės, dalis mūsų mąstymo ir elgsenos. Gaila, kad dalis mūsų tautiečių savo laisva valia kerta šias šaknis, pasirinkdami gyvenimą kitur, o ne čia, savo tėvynėje. Baigti noriu, atsakydamas į marginalinio konteksto išpažinėjams, kurie mūsų klausia, o kas tau iš tos Lietuvos? Garbė, pasididžiavimas, tapatybė, tuo, jog esu lietuvis, tuo, jog nesu degeneratas arba šnipas, kertantis savo šaknis, parduodantis savo tapatybę už raudonas ko- jines, skardinę silkių ir butelį degtinės. Turiu garbę, todėl linkiu ir raginu visus kovoti su mar- ginalinio konteksto puoselėtojais, tvirtu žodžiu, nepalaužiama dvasia ir nepaperkamumu, išsaugokime Lietuvos garbę. Broliai ir sesės, kova dar nebaigta, kantriai, ištikimai ir drąsiai stovėkime tėvynės laisvės sargyboje. Įkvėpk lietuvi oro, ar jaučiate laisvę? Jei nejaučiate, įkvėpkite giliau, nes ji yra čia, aplink mus. Tai tavo laisvė lietuvi, naudokis ja, kurdamas sėkmingą Lietuvą. Įkvėpk ir džiaugis laisvę, bet niekada nepamiršk tų, kurie jie tau davė. Ačiū už dėmesį. (Plojimai) … Pagal programą dabar žodį tars Milda Vitkutė, Ateitininkų federacijos narė, studentė. (Plojimai) M. VITKUTĖ. Laba diena, brangūs minėjimo organizatoriai ir dalyviai. Pirmiausia noriu padėkoti už galimybę būti čia ir jums kalbėti. Iki manęs buvo kalbama apie atmintį žmonių, kurie patyrė Sausio 13-osios įvykius. Pati tokios atminties neturiu, vienintelis likęs prisiminimas, yra neramumas ir nežinomybė, kada su mama ir broliu laukėme tėčio, išvykusio prie Televizijos bokšto. Visgi nedalyvavusi įvykiuose, turiu platesnę Sausio 13-osios atmintį, ji neatėjo iš mano patirties, bet kažkokiu būdu yra gilesnė už kai kuriuos kasdienius išgy- venimus. Ir šiandien tikriausiai verta klausti klausimą, kodėl? Kodėl svarbu, juk jūsų atmintis, jūsų, kurie buvote čia Seime, prie Televizijos bokšto, prie Spaudos rūmų, kodėl svarbu, juk Page 38 38 jūsų atmintis taptų mūsų atmintimi, mūsų, kurie tuo metu buvome maži, ar kurių visai nebuvo. Todėl šiandien kviečiu į kelionę, į atminties kelionę, pažiūrėti, kokią transformaciją patyrė jūsų atmintis, kol atėjo iki manęs ir greičiausiai iki kai kurių iš mūsų bendraamžių. Tad pradėkime nuo pradžių, nuo Senojo testamento istorijos. Kunigas Antanas Rupšys rakte į Senąjį testamentą pasakoja apie Izraelio tautos atsiradimą. Jis teigia, jog žydu ne- gimstama, bet tampama, ir juo tampama kiekvienai kartai save suvokiant, kaip išėjusią … Jeigu suvokiu save, kaip išėjusį, priklausau tautai. Manau, tai tiktų bet kurios tautos tapatybei apibrėžti. Tautinė tapatybė kyla ir kiekvieno žmogaus sąmoningo atminties priėmimo. Turiu taip susigyventi su įvykiais, kurių pats nepatyriau, kad jie esmingai perkeistų mano kasdienį gyvenimą. Klausimas, kokia tai atmintis? Kurie istorijos įvykiai yra būtini mano sąmoningo priėmimo. Ar tai Sausio 13-oji? Ar Vasario 16-oji, ar Kovo 11-oji, o galbūt birželio 14-oji. Įvykių daug, tad kuris yra tas pamatinis? Greičiausiai tokio nėra, mums svarbūs jie visi. Visgi yra kažkas bendro, ką galime išskaityti šių įvykių kontekste. Nuo tuomet padarytų žmonių darbų priklauso kaip gyvename šiandien. Pirmiausia mūsų aplinka, namai, kaimas ar miestas. Darbas, universitetas, ar mokykla. Taip pat mūsų mąstymas ir kalba. Ir greičiausiai, ir tai, kad iš viso gimėme. Viso to nepasirinkome, o gavome kaip dovaną. Galbūt ne viskuo esame iki galo patenkinti. Bet turime suvokti, kad viską gavome be jokio nuopelno. Tad nors palikimas nėra tobulas, jis yra mūsų ir dėl to esame už jį atsakingi. Gavome dovanai ir nuo mūsų pri- klausys, kokį teiksime kitiems. Bet, jei pažiūrėjus atvirai. Kiek iš mūsų savo veiksmus vertina šiuo matu, kiek iš mūsų kaskart pagalvojame, kad vienas ar kitas veiksmas paveiks kito gyvenimą. Tikriausiai karts nuo karto susimąstome. Bet ne visada suvokiame, kad mažiausias kažko darymas ar neda- rymas turės rezultatų. Tad kur link einame? Galbūt prie suvokimo, kad Sausio 13-ąją kovoję žmonės nebūtinai buvo profesionalūs laisvės gynėjai. Tai žmonės, kurie tuo metu drąsiai pasitiko prievartą. Jie negalėjo pasirinkti aplinkybių. Bet buvo visiškai laisvi nuspręsti, kaip į jas reaguoti. Jie suvokė, kad yra laisvi, nors išorė atvirai demonstravo, kad taip nėra. Tad mūsų, kaip lietuvių tautos išėjimas, nėra toks esmingai skirtingas nuo izraelitų. Mums kiek- vienam asmeniškai svarbu suvokti, kad turime prisiminti atsakomybę, kurią suteikia laisvė. Tai nuostabi atsakomybė. Tik dėl jos įgauname prasmę gyvenime. Tik dėl noro kurti. Kurti asmeninius santykius, politinį gyvenimą, meną, mokslą. Tik dėl noro kurti mums reikalinga laisvė. O ši laisvė mus suglaudžia su kitais. Pamatome kokie neatsiejami mūsų gyvenimai ir visi šie ryšiai nėra pančiai. Jie yra tai, kuo esame – žmonėmis. Mano gyvenimas priklauso ne tik man. Ir esu dėkinga tiems, kurie jį man padovanojo. Todėl greičiausia atminties saugojimas ir perdavimas ateities kartoms yra susijęs su dėkin- gumu, su dovanos priėmimu ir suvokimu, jog ir aš kažkam paliksiu dovaną. Tuomet visai Page 39 39 kitaip skaitomi kovotojų už laisvę prisiminimai. Tekstuose sužiba šventi žmonės, kurie pasirinko būti laisvi, kai šalia tokiomis pačiomis aplinkybėmis kiti elgiasi kaip gyvuliai. Per šiuos asmenis ateina suvokimas, jog greičiausiai žmogus gali daugiau, nei mums atrodo. jei tiems neprofesionalams pavyko elgtis drąsiai agresijos, prievartos, didžio nepritekliaus metu, mums yra nepalyginimai lengviau daryti gerus darbus dabartinėje Lietuvoje. Galbūt tvirtas pasiryžimas tapti geriausiu žmogumi, kokiu tik galiu, nuo mažų kasdienių dalykų sukurs tėvynę tokią, kokioje laimingai gyvensime mes ir paliksime kitiems kaip norimą dovaną. Gilbertas Kitas Čestertonas, anglas, rašė apie patriotizmą kaip meilę tėvynei, kuri kyla ne dėl josios nuopelnų. Lietuvą mylime ne dėl to, kad ji geriausia, o dėl to, kad ji yra mūsų. O jei ką nors pamilstame ne dėl nuopelnų, tai net ir lūšnų kvartalas gali nusikloti auksinėmis gatvėmis. Tad pabaigai sugrįžkime į Lietuvos dvarą pas Šatrijos raganą, kuri rašė labai daug mergaitėms ir moterims apie jų tapatybes. Visgi mintis, kurią noriu jums pasakyti, yra es- miškai žmogiškai svarbi mums visiems, tiek vyrams, tiek moterims. Ji sakė, jog turime žydėti ten, kur esame pasėti. Tad šiandien, kai minime Sausio 13-tąją, kai svajojame apie geresnę tėvynę, kai kartais padejuojame dėl sugedusios valstybės, svarbu išmokti žydėti tokioje Lietuvoje, kokią dabar turime. Nes joje bus geriau gyventi, tik jeigu kiekvienas iš mūsų išskleisime savo žiedą. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai) … Dėkojame Mildai Vitkutei. Ir šiandienos paskutinį pranešimą tema „Laisvės gynėjų diena“ kviečiame Brigitą Kazlauskaitę, Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos mokinę. B. KAZLAUSKAITĖ. „Laisvės gynėjų diena“. Kiekvienais metais nuo pat 1991 m. sausio 13 d. minime šią dieną kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Pagerbiame žu- vusiuosius už laisvę tylos minute, uždegame žvakutes ir kas toliau? Gyvename lyg niekur nieko, pamiršę už ką čia tos žvakutės ir už ką čia pagarba. Ar minėtume šią dieną, jeigu ne suaugusiųjų paskatos, ką gi vis dėlto reiškia At- kurtosios nepriklausomybės vaikams Sausio 13-oji ir kas yra laisvė? Tiek daug klausimų kyla, susimąsčius apie Sausio 13-tąją, bet turbūt atsakyti už visus, jau gimusius nepriklausomoje Lietuvoje, negalėčiau. Nors visi esame tos pačios šalies vaikai, vis dėlto kiekvienam tai turi savitą reikšmę. Pati negimiau su esamu požiūriu ir jis susiformavo laikui bėgant. Galbūt būčiau nugrimzdusi į tą stereotipinių požiūrių liūną, kur vyrauja įsitikinimas, jog valstybines šventes švenčiame tik dėl to, jog reikia, jei ne aplinkui esantys suaugusieji, kuriuose gyva patriotinė ugnelė. Jie ne tik papasakoja apie valstybinių švenčių, tarp jų ir Sausio 13-osios, reikšmingumą, tačiau ir paskatina susidaryti tvirtą savitą nuomonę, kodėl man turėtų būti svarbi mano šalis. Sausio 13-tą už Lietuvą kovoję, rimtai nukentėję ir net žuvę, žmonės buvo karta, kuri pasiryžo ne tik ginti savo šalį dėl kiekvieno iš mūsų, kuris vadina save lietuviu, bet kovojo ir už tai, kad nenueitų perniek senolių pastangos kuriant ir saugant Lietuvą. Page 40 40 Maironis tikėjo: „anksčiau, ar vėliau susimąstę ainiai, pagerbs, neapleis mūsų vardo, už tai, kad mylėjome mes prakilniai, už tiesą kariavom be kardo.“ Sausio 13-osios kovos da- lyviai lyg pateisino kadaise kovojusiųjų lūkesčius, kad jų pasiaukojimas nebuvo bereikšmis ir nebus užmirštas. Jie pateisino pagarbą, kurią aplaistė krauju. Krauju, kurio lašeliai iš dalies krinta ir ant kiekvieno mūsų sąžinės ir skatina augti jausmą, nuoširdžią pagarbą, kuria galime bent menkai atsidėkoti tiems, kurie kovojo dėl mūsų laisvės. Laisvė, laisvė, laisvė! Vis skanduojama tiek jauno, tiek seno lūpomis. Tačiau net neabejoju, jog gyvenusiems okupuotoje Lietuvoje ir mums, gimusiems jau laisvoje, ji su- prantama tikrai skirtingai. Laisvė, tai kaip sprogstamoji medžiaga. Jos pagalba galima sun- kiausias kliūtis nuversti ir dailiausius šimtmečio kultūros kūrinius sunaikinti. „Laisvę reikia mokėti vartoti“ – tikino Ignas Šeinius. Ir vis dėlto ar mes mokame laisvę panaudoti teisingai. Aš atsakyti negaliu, bet numanau, ką atsakytų pagyvenęs žmogus. Nemokame. Tačiau nors aš ir nežinau ką reiškia gyventi okupuotoje šalyje, vis dėlto suprantu, kad laisva šalis yra laisvas žmogus. Turi laisvę sakyti ką galvoji, laisvę atrodyti kaip nori, siekti to, ko tau norisi. Turi teisę žinoti ir žiūrėti į pasaulį taip, kaip norisi tik tau. Vadintis savo šalies piliečiu, garsiai ištarti „aš – lietuvis“, stengtis dėl savo tėvynės, o tai reiškia ir dėl savęs. Ir kad ir ką kiti besakytų, vis dėlto laisvė reikalinga kiekvienam iš mūsų ne tam, kad galėtume elgtis kaip norime, bet tam, kad galėtume padaryti kažką reikšmingą ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Laisvė leidžia būti kažkuo reikšmingu. Visi džiaugiasi laisve ir nepriklausomybe, tačiau ne- retai šiais laikais, minint Sausio 13-tąją išgirstame ne tik nusiskundimų Lietuvą, bet ir pa- niekinamų klausimų: kodėl žmonės aukojosi tą lemtingąją dieną? Kad ir kaip piktintų tokie klausimai, negaliu net sakyti. Kiekvieno lietuvio širdyje daugiau ar mažiau rusena pagarba senoliams, kurią išugdo senųjų lietuvių rašytojų kūriniai. Kur kitaip taip išaukštinama sava kalba, kaip tai sugebėjo padaryti M. Daukša „Postilėje“, arba Maironio „Pavasario balsai“, šaukiantys kiekvieną mylėti ir kovoti už savo tėvynę. Kurgi rasi tokį „Anykščių šilelį“, kokį aprašė A. Baranauskas? Kur kitur Vaižgantas, Žemaitė, M. Valančius, S. Neris ir daugybė kitų, aukštinusių Lietuvą, neleidžiančių nekreipti dėmesio į visą, ką jie gero padarė savo šaliai. Visi žmonės stengęsi dėl Lietuvos, mylėjo savo tėvynę, kuri ir dabar leidžia kiekvie- nam iš mūsų jaustis sava, reikšminga pasaulio dalimi. Mano lietuvių kalbos mokytoja yra pasakiusi: niekur tu nebūsi labiau reikalingas, nei savoje šalyje. Ir manau, ne tik dabar, bet ir tada kaip niekad gerai žmonės suprato, jog netekę savo šalies, jie neteks didžiulės dalies savęs. Sausio 13-oji reikšminga kiekvienam lietuviui ne tik kaip nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir kaip įrodymas, jog Lietuvos žmonės mylėjo, kaip skatinimas nepamiršti kovojusių už mūsų tėvynę bei vertinti laisvę, kurią dėka mes Page 41 41 turime. Ši diena – tai dar viena kibirkštėlė į mūsų širdžių ugneles, leidžiančias nepailstamai ir nuoširdžiai kartoti – aš tikrai myliu Lietuvą. (Plojimai) … Baigiant šios dienos minėjimą, noriu mums visiems ir sau priminti, kad ištikimybė savo kraštui yra ištikimybė ir sau pačiam, savo savasčiai, nes mes esame to krašto dalis. Sausio 13-oji ir prieš Sausio 13-ąją mes tą savastį kūrėm. Neužmirškim apie tai. O dabar dar gerbiamas Jurčikonis techninį žodį… informacijų darymas taip pat po- nas Gečas. JURČIKONIS. Dar kartą dėkoju visiems pranešėjams. Išties turininga buvo, mano supratimu, konferencija. Keletas informacijų. Pirmoji informacija. Po 17 val. faktiškai 16.30 val. šitie rūmai nuo visų kitų rūmų bus atskirti apsaugos darbuotojai ir jūs nebegalėsite laisvai vaikščioti po visus kitus rūmus, kur jūs esate įėję ir kur esate nusirengę. Yra pastatytos kabyklos I rūmuose. Tai iki rikiuotės būtų gerai, kad rūbus pasiimtume iš ten ir persineštumėte į I rūmus. Jeigu ne, tai po rikiuotės jau jūs turėsite per lauką apeiti ir pasiimti iš tų rūmų II ar III, nes tiesiai jau per rūmus negalė- site nueiti. Keletas žodžių dėl rikiuotės. Rikiuotės principas toks pats, kaip ir ankstesniais metais. Kadangi šiemet mes tiksliai nežinojome, kiek mūsų bus, tai kaip ir pastatyti yra stovai, kur reikia rikiuotis, bet neaišku, kiek mes tos vietos užimsime. Tai principas bus toks: vestibiulio apačioje, viduje rikiuotųsi rūmų gynybos štabas, išorinės gynybos nariai ir štabas, Krašto apsaugos departamento darbuotojai, apsaugos kuopos darbuotojai, Vadovybės apsaugos de- partamento darbuotojai ir policijos esantys darbuotojai. Toliau kiti visi pagal rajonus, miestus, yra lentelės, rikiuojatės viršuje. Mes turime 20 minučių iki rikiuotės pradžios. Į rikiuotę at- vyks ir žodį tars Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Jam bus atiduodamas raportas. Dabar, jeigu dar turėsit pirmininkaujantis, turime 20 minučių tam, kad susitvarkytume rūbus ir pasirengtume rikiuotei. Ačiū. (Plojimai) … Palaukite sekundę, palaukit! Dar pas mus yra gerbiamas Nikolajus Medvedevas, kuris nori kreiptis į Nepriklausomybės akto signatarus. N. MEDVEDEVAS. Porą žodžių, porą minučių. (Plojimai) Kadaise Sąjūdis įžiebė ugnelę ir mes nuo vieno pas kitą nešėme tas ugnis, ir todėl mums pasisekė uždegti tas ugneles žmonių širdyse. Tą ugnelę mes nešėme ir į šiaurę, ir į pietus, ir į rytus ir tik todėl, kad tai buvo ugnis iš širdies į širdį, todėl tiek daug žmonių pasaulyje išgirdo ir suprato mus, kas jie yra tokie, kodėl jiems reikalinga ta laisvė, kodėl jie ruošiasi ją ginti. Ir kada žmonės stojo prieš tankus, tai juos vedė ta ugnis, kuri degė jų širdyse. Brangūs kovų bičiuliai! Neleiskime užgesti tai ugnelei. Jinai dar mums bus ne vieną kartą reikalinga. Tiktai tos ugnelės apšviesti mes galėsime suprasti, kur tikrai iš užsienio, iš Page 42 42 kažkur, iš ten, iš ten… nesvarbu iš kur mums atneša dovaną, o kur pakiša vietoje dovanos į gražų popieriuką įvyniotą nuodą, kuris kažkodėl vadinasi civilizacijos pasiekimu. Tiktai ta ugnis, jeigu mes perduosime jaunimui tas ugneles, tai jaunimas irgi išmoks atskirti tuos dalykus. Neleiskime tai ugnelei užgęsti! Dėkoju. (Plojimai) … Ačiū gerbiamajam Nikolajui. Dar sekundę palaukit, jeigu galima. Pulkininkas Dudavičius dar nori porą žodžių pasakyti. Truputį kantrybės. Dar keturių nėra. (Plojimai) DUDAVIČIUS. Mieli čia susirinkusieji, keletą minčių norėčiau išsakyti. Kaip atsi- menat, praeitais metais šita konferencija buvo transliuojama per antrą programą ir aš manau, kad tos mintys, kurios čia buvo šiandien pasakytos, turėtų būti transliuojama per televiziją, kad didžioji dalis gyventojų, kurių nėra čia, jie galėtų tas mintis išgirsti ir vieni iš kitų mes galėtume pasimokyti. Toliau kalbama buvo apie kariuomenę mūsų. Tai turbūt patys suprantat, kad dabartinė kariuomenė ir jos pasirengimas priklauso nuo mūsų vadų pasirengimo. Toliau dėl istorijos mokymo. Jeigu jūs pasidomėsit, tai per 2009, 2010 ir 2011 m. istorijos valstybinio egzamino nė vieno klausimo apie šitą mūsų atkurtą valstybę nėra. Jeigu jūs pasižiūrėsit visus klausimus, užduotis, nėra nė vieno klausimo apie tai, ką mes šiandien kalbame, išskyrus 1992 m. Konstituciją. Ir dar vienas dalykas labai svarbus. Praeitais metais buvo žadėta, kad praeitais metais visų vykusių per tuos metus jubiliejinių renginių, konferencijų, pasisakymų medžiaga bus išleista ir tuo būdu mes ir įvykdysim tą tikslą – perduoti jaunimui, jaunajai kartai savo mintis, savo pastebėjimus, savo išgyvenimus ir t. t. Deja, tie leidiniai visi iki šiol irgi neišleisti mo- tyvuojant vienu ar kitu sunkumu. Gerbiamas atsargos pulkininkas J. Gečas minėjo ir jis yra turbūt suskaičiavęs apie tuos 1300 gynėjų, kurie tikrai gynė čia parlamentą ir davė priesaiką ir t. t., tai, aišku, reikėtų pasižiūrėti ir kelti klausimą, kad jie visi turėtų būti apdovanoti. Ir tai mūsų visų čia pareiga lyg tai, nes jeigu mes susirenkam ir pakalbam ir išsiskirstom, tai tie klausimai ir toliau yra nesprendžiami. Todėl kiekviena konferencija turėtų turėti rezoliucinę dalį pabaigoj, kuri galėtų po to jau būti išdirbta ir jinai turi būti paviešinta, kokiose tik įma- noma viešose priemonėse: tiek rajoniniuose laikraščiuose, tiek valstybiniuose, televizijoje ir informacinėse priemonėse. Tada mes tą užduotį dalinai ir įvykdysim. Dėkoju jums už dėmesį. (Plojimai) … Ačiū visiems, kurie kantriai išsėdėjot, pasiklausėt, atidavėt savo laiką šitai įdomiai diskusijai. Ačiū
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|