Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 24 Bal 2024 07:15

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 11 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 08 Lap 2006 23:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
LDK kariuomenė (istorija, ginklai, uniformos) - Войско ВКЛ (история, оружие, униформы)


**************************************************************************************************

    Ieškau bet kokios informacijos apie LDK kariuomenę, jos struktūrą,  ginkluotę, ginklų gamybą, uniformas, pasižymėjimo ženklus ir pan.

    Vienu žodžiu, domina viskas, kas susiję su LDK kariuomene (pradedant 13 amžiumi ir maždaug iki 1797 metų) (bei su LDK norėjusių atkurti sukilėlių karinėmis struktūromis 1831 ir 1863 metais - uniformos, sagos, pasižymėjimo ir karinių rangų ženklai, ginklai,...).

    Pasidalinkite turima informacija, nuorodomis į Interneto šaltinius, literatūrą (įvairiomis kalbomis - lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, baltarusiškai, vokiškai, angliškai, ukrainietiškai,...).



**************************************************************************************************

Štai man jau žinomos nuorodos, kur yra įvairios informacijos šia tematika:

Senoviniai ginklai
http://www.ginklai.net/kat/senove/

Rekonstrukcija.lt
Gyvosios Istorijos Forumas - Šarvai bei ginklai
http://www.rekonstrukcija.lt/index.php?c=5

Мечи святых князей в Псковском музее-заповеднике (меч Довмонта (Даумантаса))
http://www.pskov.ru/ru/about_region/pragmatika/3/10

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJOS ELEKTRONINĖ BIBLIOTEKA
http://beta.lka.lt/~serveris/biblioteka/biblioteka.htm

Karo istorijos centras
http://www.vdu.lt/Humanities/KIC/index.html


**************************************************************************************************
Šaltinis - http://www.bernardinai.lt/index.php?610397493

Ištraukos
2006-07-03


Vilniuje pristatoma 14 amžiaus kario ginkluotė ir apranga


    Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje buvo pristatytas naujas Lietuvos kariuomenės projektas: atkurta autentiška 14 amžiaus Lietuvos didžiųjų valdovų Algirdo ir Kęstučio epochos kario ginkluotė ir apranga.

    Vykdant projektą buvo atkurtas pilnas 14 amžiaus kario šarvų komplektas: kalavijas, kovinis peilis, kovinė ietis, kovinis kirvis, pėstininko skydas, šalmas, dilbių, alkūnių, pečių, kelių, blauzdų apsauga, taip pat šarvai, vadinami žieduočiu, šarvinis žieduočio kapišonas, pošarvis, kita.

    Ginklai yra lengvi, nukaldinti iš plieno, pavyzdžiui kalavijas sveria apie 1,4 kilogramo.

    Ginklai ir apranga atkurti remiantis iki šių dienų išlikusiais istoriniais šaltiniais. Nukaldintas naujas kalavijas yra atitikmuo Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomo 13 amžiaus Desiukiškių kalavijo, rasto 1986 metais Raudonėje (Jurbarko rajonas).

     14-ojo amžiaus LDK karių aprangoje gausu unikalių elementų, kuriuos vėliau perėmė kai kurios kitos šalys.

     Neišliko unikalios konstrukcijos Lietuvos karių skydų, kurie buvo šiek tiek siaurėjantys į apačią, jų viduryje buvo smūgius sušvelninantis išgaubimas. Skydai buvo gaminami iš medžio ir aptraukiami specialiai apdorota oda.

    Šis unikalios konstrukcijos skydas vėliau išplito į Vidurio Europą, pasak A.Bumblausko, "nuėjo net iki Čekijos".

    LDK karių galvas saugojo šalmai, kurie skyrėsi nuo paplitusių kitų šalių kariuomenėse.

    Lietuvių kalavijų garda (plaštaką nuo slystančio kirčo apsaugantis skersinis) buvo lenkta, platėjanti į galus, papuošta ornamentais. Lietuviai buvo taip pat ginkluoti ietimis, dviejų tipų kirviais ir peiliais.

    Lietuvių karių kūnus saugojo šarviniai grandininiai marškiniai - žieduočiai.


Foto:

http://www.pliadisfoto.lt/galerija/main ... =x9562273a

http://www.pliadisfoto.lt/galerija/main ... alNumber=4

     Lietuviškų šalmų ir skydų autentiškų atvaizdų istorikai aptinka Vakarų Europoje esančiose freskose ir kituose šaltiniuose. Ginklų ir šarvinių marškinių yra aptikę archeologai.

    "Mes esame valstybė, turinti galingas ištakas. Lietuvos viduramžių kario atvaizdo atkūrimas aktualus šiandien, kai kaimyninių valstybių istorikai vis dažniau kartoja 19 amžiuje paskelbtą ir Lenkijoje, Baltarusijoje paplitusią nuomonę, esą lietuvių valstybingumas buvęs tik "žemaičių valstybingumas", - kalbėjo A.Bumblauskas.

     Jo teigimu, vėliau plėtojant projektą, būtų galima atkurti ir tikslų Lietuvos kario atvaizdą, pavyzdžiui, 16-ojo amžiaus, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė įgijo sunkiąją raitiją, ir 18-ojo amžiaus - bendros su Lenkija valstybės meto.

     Pernai į darbo grupę susibūrusiems karybos istorijos entuziastams, kariškiams, istorikams ir dizaineriams atkuriant 14-ojo amžiaus kario išvaizdą talkino autoritetingi istorikai, tarp jų - Vilniaus universiteto profesorius, Archeologijos katedros vedėjas Aleksas Luchtanas, Kultūros paveldo departamento direktorius daktaras Albinas Kuncevičius.

     Ginklus nukaldino šios retos specializacijos meistrai iš Mažeikių rajono, kalviai tėvas ir sūnūs Stankai, šarvus gamino viduramžių karo istorijos klubo entuziastai iš Kauno Karolis Jankauskas ir Juras Visockis.

     Senovinius kario drabužius atkurti pasiryžo darbo grupės narė, drabužių modeliuotoja Jolanta Rimkutė.

     Daugelyje valstybių garbės sargybos aprengiamos šalių pakilimo laikų kariuomenės uniformomis: Prancūzijoje prezidentą sveikina Napoleono laikų raiteliai dragūnai, Didžiosios Britanijos karalienės sargyboje - pergalę Vaterlo mūšyje padėję užtikrinti Velso gvardiečiai ir raiteliai kirasyrai.


     Lietuvoje kai kuriomis iškilmingomis progomis garbės sargybos pasipuošia 18 amžiaus pabaigos - Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimo laikų kariuomenės uniformomis.

     Algirdo epochos šarvais aprengti du Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai jau budėjo Lietuvos valstybinės ir istorinės vėliavų sargyboje per Mindaugo karūnavimo - Valstybės dienos iškilmes Vilniuje liepos 6-ąją.

****************************************************************

Šaltinis - http://www.lrytas.lt/?id=11641989061162530393&view=4

BNS ir lrytas.lt inf.
2006-11-22

 
Istorijos entuziastų tikslas - atkurti XVI-XVII amžių sunkiuosius husarus


     Visuomenės ir kariuomenės atstovų darbo grupė sieks užpildyti dar vieną spragą Lietuvos valstybės istorijoje - po sėkmingo Algirdo epochos elitinio kario šarvų ir ekipuotės atkūrimo projekto bus siekiama atkurti 17-ojo amžiaus Lietuvos kariuomenės smogiamąją jėgos pavyzdį - husarą.


     Projekto kuratoriaus - Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Valdo Tutkaus - įsakymu sudaryta darbo grupė, kurioje, kaip ir pernai, bendradarbiaus kariuomenės, istorijos ir archeologijos, karybos istorijos, drabužių modeliavimo ir ginklininkystės amatų specialistai.

      Kaip BNS pasakojo darbo grupės narys, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, Lietuvos valstybės šlovės projektą ketinama tęsti, atkūriant 16-17 amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvusią smogiamąją jėgą - sunkiuosius husarus.

      Raiteliai husarai turėjo lakštinius kūno šarvus - kirasas, kardus, ietis, muškietas, pistoletus.

      „Tai buvo to laikotarpio universalūs kariai, padėję laimėti daug istoriškai svarbių mūšių - 1514 m. Oršos prieš rusus, 1605 m. Salaspilio (Kirchholmo) prieš švedus“, - pasakojo vienas žymiausių Lietuvos karybos ekspertų A.Pociūnas.

      Pasak istoriko, husarų šarvus ir ekipuotę atkurti nebus taip sudėtinga, kaip 14-ojo amžiaus kario įvaizdį. Husarai gana tiksliai pavaizduoti daugelyje paveikslų, Karo muziejuje saugomi išlikę autentiški husaro šarvai ir ginklai.

      Istorikas juokavo, kad „sudėtingiau Lietuvoje bus rasti leopardų, nes
kiekvienas husaras nešiojo leopardų kailio skraistę, tad jas teks pakeisti dirbtiniais pakaitalais“.

      Jo teigimu, dar vėlesniame projekto etape bus siekiama atkurti 18 amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos gvardijos kario uniformą ir ekipuotę.

      Husaro ir raitojo gvardiečio uniformomis, kaip ir 14-ojo amžiaus šarvais, vilkės Garbės sargybos kuopos kariai.

      Istoriko teigimu, visų trijų istorinių laikotarpių kariai galėtų būti išrikiuojami ne tik svarbiomis valstybinėmis reprezentacinėmis progomis, bet ir nuolatinėje garbės sargyboje prie valstybės vadovo rūmų.

      „Tai būtų labai simboliškas ir svarbus valstybiniu požiūriu dalykas - garbės sargyboje prie Prezidento rūmų pakaitomis budėtų trijų epochų kariai“, - sakė istorikas A.Pociūnas.

      Pernai rudenį pradėtas Lietuvos viduramžių monarcho Algirdo epochos kario atkūrimo projektas triumfavo spalio mėnesį, kai per Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II (Elžbietos) vizitą garbės sargyboje Prezidentūroje buvo išrikiuoti aštuoni elitinio kario šarvais vilkintys kariai.

     Karybos istorijos entuziastei, Britanijos valdovei kariai paliko įspūdį, ir ji paprašė, kad Lietuvos viduramžių karinės šlovės pasiuntiniai dar kartą būtų išrikiuoti prieš priėmimą tos pačios dienos vakarą.

     Kariuomenės vadas V.Tutkus anksčiau BNS sakė, kad Garbės sargyboje kartu su tarpukario Lietuvos kariais budintys viduramžių kariai siunčia visuomenei ir valstybės svečiams „žinią apie tai, kad nūdienos Lietuvos kariuomenė yra garbingos savo šalies istorijos sargybiniai, tūkstantmetės šalies istorijos dalis“.

     Algirdo epochos šarvais aprengti du Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai budėjo ir Lietuvos valstybinės bei istorinės vėliavų sargyboje per Mindaugo karūnavimo - Valstybės dienos iškilmes Vilniuje liepos 6-ąją
.

     Pernai į darbo grupę susibūrusiems entuziastams atkuriant 14-ojo amžiaus kario išvaizdą talkino autoritetingi istorikai, tarp jų - Vilniaus universiteto profesorius, Archeologijos katedros vedėjas Aleksas Luchtanas, Kultūros paveldo departamento direktorius daktaras Albinas Kuncevičius.

     Ginklus nukaldino šios retos specializacijos kalvystės meistrai iš Mažeikių rajono, Algirdas Stankus ir jo sūnūs Mindaugas ir Martynas. Šarvus gamino viduramžių karo istorijos klubo entuziastai iš Kauno. Senovinius kario drabužius atkūrė drabužių modeliuotoja Jolanta Rimkutė.

     Daugelyje valstybių garbės sargybos aprengiamos šalių pakilimo laikų kariuomenės uniformomis: Prancūzijoje prezidentą sveikina Napoleono laikų raiteliai dragūnai, Didžiosios Britanijos karalienės sargyboje budi 19-ojo amžiaus uniformomis vilkintys pėstininkai Velso gvardiečiai ir raiteliai kirasyrai.

Komentarai - http://www.lrytas.lt/?data=20061206&id= ... 393&view=6

****************************************************************

Autorius - vidmantas
http://militarialt.eforum.lt/viewtopic. ... c313950bb0

TerMind rašo:

    Gal kas turi nuotrauką su lietuvišku kovos peiliu? Geriausia būtų su tuo rekonstruotu, iš [b]LDK kario ginkluotės
. Daug kur jis paminėtas, o detalios nuotraukos neradau.[/b]..

--------------------------------------------------------------------------------

Žurnalas,,VERSUS", 2006 spalis, Nr. 2



http://img5.imagevenue.com/loc546/th_50 ... _546lo.jpg
http://img5.imagevenue.com/aAfkjfp01fo1 ... _546lo.jpg (didelis vaizdas)

http://img160.imagevenue.com/loc490/th_ ... _490lo.jpg
http://img160.imagevenue.com/aAfkjfp01f ... _490lo.jpg (didelis vaizdas)

http://img15.imagevenue.com/loc583/th_5 ... _583lo.jpg
http://img15.imagevenue.com/aAfkjfp01fo ... _583lo.jpg (didelis vaizdas)

*****************************************************************************************************************

Įvairi informacija temoje:


Оружие балтских племен в II-V-XIII веках (мечи, стрелы, топоры и др.)
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=672


*****************************************************************************************************************

                                           Literatūra

Alvydas Nikžentaitis. XIII-XV a. lietuvių kariuomenės bruožai (organizacija, taktika, papročiai).
Karo archyvas.- T. XIII,

Jonas Dajotas. LDK (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) kariuomenė XVII a.
Karo archyvas.- T. XIV.

Nuorodos į karo archyvą
http://www.lka.lt/lt/disp.php/lt_center ... on_archive

(nurodė Lithuanian http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 320#M33320 )

*****************************************************************************************************************

Книга Ю. Бохана "Зброя вяликага княства Литоускага" (Минск, 2003)

(указал Рюрик)

*****************************************************************************************************************

Polish_Armies_1569-1696
http://rapidshare.com/files/1996943/MAA ... 2.pdf.html

(nurodė valdas temoje LDK kariuomenė, ginkluotė, uniformos ir t.t. - kas ką žino?
http://www.kablys.com/phpbb/viewtopic.php?p=7409#7409 )

*****************************************************************************************************************

Nemažai informacijos yra A. Liekio knygoje "Lietuvių karyba ir ginkluotė", 2002 m. Joje apimamas laikotarpis nuo seniausių laikų iki 1940 m.

(nurodė eltax temoje - LDK kariuomenė, ginkluotė, uniformos ir t.t. - kas ką žino?
http://militarialt.eforum.lt/viewtopic.php?t=1408 )

*****************************************************************************************************************

Apie ankstesnius laikus -  visa archeologinė medžiaga:

Kazakevičius BALTŲ KALAVIJAI ir ARBALETAI LIETUVOJE

Yra tokio bulbašo knygutė apie LDK ginkluotę ir šarvuotę, tik pavadinimas užkrito.

Apie vėlesnius laikus - http://militarist.milua.org/zolnierz_polski/index.html

Rakutis LDK KARIUOMENĖ KETVERIŲ METŲ SEIMO LAIKOTARPIU.

Kauno bilbl. retų leidinių skyriuj guli 17-o ulonų pulko karininkų ir karių sąrašas. Su apdovanojimais, sužeidimais ir t.t. Įspūdinga.

(nurodė Ulonas temoje - LDK kariuomenė, ginkluotė, uniformos ir t.t. - kas ką žino?
http://militarialt.eforum.lt/viewtopic.php?t=1408 )

*****************************************************************************************************************

Ilona Vaškevičiūtė. Žiemgaliai V-XII amžiuje. Vilnius, 2004
http://www.vpu.lt/bibl/elvpu/42564.pdf

Ginklai (platieji kovos peiliai-kalavijai, kalavijai, ietys (ietigaliai))   (48-56 puslapiai)

(nurodė SenoliS temoje - LDK kariuomenė, ginkluotė, uniformos ir t.t. - kas ką žino?
http://militarialt.eforum.lt/viewtopic.php?t=1408 )

*****************************************************************************************************************

Marija Matušakaitė. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje. V.: Aidai, 2003. 390 p.

    Knygoje yra daug nuotraukų iš kažkokios berods XVIIIa. pabaigos lenkų autoriaus knygos piešinių, kurie ir skirti įvairioms kariuomenės rūšims su labai daug detalių.

(nurodė Veteran http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 325#M33325 )

*****************************************************************************************************************

Lietuviai Napoleono tarnyboje - gražios uniformų iliustracijos
http://rapidshare.com/files/2007358/Tra ... 4.pdf.html

(nurodė valdas temoje LDK kariuomenė, ginkluotė, uniformos ir t.t. - kas ką žino?
http://www.kablys.com/phpbb/viewtopic.php?p=7409#7409 )

*****************************************************************************************************************

Šaltinis - http://www.ku.lt/libr/structure/kazakevic.php

Taip pat žiūrėti http://www.istorija.lt/html/body_vkazakevicius.html

Vytautas Kazakevičius
Monografijos


1. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы (Summary: Arms and Armour of the Baltic Tribes of the 2nd–8th centuries in the territory of Lithuania), Вильнюс: Мокслас, 1988. 158, [2] p.

2. Plinkaigalio kapinynas (Summary: The Plinkaigalis Burial Ground), Lietuvos archeologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, t. 10, p. 3–181.

3. IX–XIII a. baltų kalavijai (Summary: IX–XIII c. Baltic Swords), Vilnius: Alma littera, 1996. 173 p.

4. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. (Summary: Iron Age Arrows in Lithuania (2nd – 12th-13th)), Vilnius: Gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2004. 136 p.

Kai kurios kitos publikacijos:

1. Vienašmenių kalavijų atsiradimas ir raida Lietuvoje (Резюме: К вопросу о происхождении и развитии однолезвийных мечей в Литве), Lietuvos archeologija, Vilnius: Mokslas, 1981, t. 2, p. 43–58.
2. Боевые топоры на территории Литвы и Белоруссии. In: Древности Белоруссии и Литвы, Минск, 1982, с. 71–80.
3. Погребение с наконечником стрелы из могильника Плинкайгалис, Советская археология, Москва, 1986, № 3, с. 238–243.
4. Редкая форма наконечников копий на территории Литвы. In: Древности Литвы и Белоруссии, Вильнюс: Мокслас, 1988, с. 79–88.
5. The Find of an East European Sword Quillon in a Barrow in Visėtiškės, Anykščiai district, Lithuania, Fornvännen, 1992, vol. 87, p. 176–179.
6. Sword Chapes from Lithuania. In: Die Kontakte zwischen Ostbaltikum und Skandinavien im frühen Mittelalter. Stockholm, 1992, p. 91–107.
7. The Great Migration Period and the Balts according to the archaeological data from Lithuania. In: Pergrinatio Gothica III. Oslo, 1992, p. 91–102.
8. Das Gräberfeld von Plinkaigalis als Quelle der baltischen ethnischen Geschichte in Litauen. In: Prehistoric Graves as a Source of Information. Uppsala, 1994, p. 111–128.
9. Some Debatable Questions Concerning the Armament of the Viking Period in Lithuania. In: Fasciculi Archaeologiae Historicae. Fasciculus VII. Łódź, 1994, p. 37–44.
10. Situation ethnoculturelle des Baltes au milieu du Ier millénaire de notre ére. In: L‘identité des populations archéologoques. Sophia Antipolis, 1996, p. 80–94.
11. Topory bojowe typu M. Chronologia i pochodzenia na źiemiach Bałtów. In: Słowiańszczyzna w Europie średniowiecznej. Wrocław, 1996, t. 2, s. 233–241.
12. On one Type of Baltic Sword of the Viking Period, Archaeologia Baltica, Vilnius: Žara, 1997, vol. 2, p. 117–132.
13. Dėl E tipo ietigalių ornamentuotomis įmovomis chronologijos ir kilmės (Summary: On the Chronology and Origin of E-type Spearheads with Ornamented Sockets), Archaeologia Lituana, Vilnius: VU leidykla, 1999, t. 1, p. 179–196.
14. Paalksnių, Kelmės r. pilkapyno kalavijas (Summary: A Sword from the Paalksniai Barrow Cemetery in the Kelmė District). In: Iš baltų kultūros istorijos, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p. 85–90.
15. Baltų ir skandinavų karinių ryšių beieškant (Summary: In Search of Baltic-Scandinavian Military Relations), Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, Vilnius: VPU, 2000, t. 43, p. 19–24.
16. Sėlių paminklai Lietuvoje (Summary: Selonian Archaeological Sites in Lithuania), Lietuvos archeologija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, t. 20, p. 7–20.
17. Visėtiškių pilkapynas (Summary: Visėtiškės Barrow Cemetery), Lietuvos archeologija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, t. 20, p. 21–99.
18. Sėlių kapai Miškinių pilkapyje (Summary: Selonian Graves in the Miškiniai Barrow), Lietuvos archeologija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, t. 20, p. 115–139.
19. Pētījumi Visētišķu uzkalniņakapulaukā Lietuvas Sēlijas daļa, Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis, Rīga, 2001, 55 sēj., nr. 5/6, lpp. 83–93.
20. In Search of Baltic-Scandinavian weaponry relations. In: Vi får tacka Lamm. Stockholm, 2001, p. 91–101.
21. Decorated Pottery from the Kalniškiai Migration Period Cemetery in Lithuania, Arheologiga Läänemeremaades. Muinasaja teadus 13. Tallinn-Tartu, 2003, p. 105–118.
22. Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose (Summary: Vertically Thrust Weapons in the Iron Age Cemetery), Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, Vilnius: VPU, 2004, t. 49–50, p. 3–12. (Bendraautorius A. Malonaitis).
23. Viduramžių kalavijas iš Nevėžio (Kėdainių m.), Lietuvos archeologija, Vilnius, 2005, t. 28, p. 115–120.

*****************************************************************************************************************

Diskusija forume "Viduramžių Lietuva"

Reikalinga pagalba - LDK kariuomenė
http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 320#M33320

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

                                           Įdomesnės ištraukos iš diskusijos
                                 (deja, kai kurios nuotraukos jau dingo - liko tik nuorodos)

   XVI-XVIII a. LDK kariuomenės ginkluotė ne ką tesiskyrė nuo lenkiškosios.

   Yra nemažai lenkų interneto puslapių apie tai.
   Pradėkit kad ir nuo http://www.szlachta.org/przyjaciele.htm - ten rasite daug nuorodų.

(nurodė Wojszwillo http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 337#M33337 )

*****************************************************************************************************************

   Išsamus puslapis apie "sparnuotuosius" husarus - garsiausią ATR kariuomenės rūšį (lenkiškai)
   http://www.husaria.jest.pl/

(nurodė Bartas http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 369#M33369 )

*****************************************************************************************************************

    Geras linkas - http://www.kawaleria-polska.pl/ - apie lenkų kavaleriją (nuo 1138 m.). Nemanau, kad LDK ginkluotė buvo ženkliai prastesnė, kaip lenkų, t.y. manau, kad šiame puslapyje susidarysite pilną vaizdą, kaip ginkluotė keitėsi. Na, aišku, puslapis lenkų kalba.  

Taip pat neblogas - http://www.pulawy.net.pl/karabela/ - šarvai, šalmai, ginklai, etc. Aišku, irgi lenkiškas.

(nurodė Wojszwillo http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 434#M33434 )

*****************************************************************************************************************

    XVI-XV a. visi save gerbiantys vyrai nešiodavo kojines. Prie šarvų irgi, tik šarvinės kojinės būdavo ne iš audinio, o iš plieno grandelių. Pentinus segdavo tiesiai ant jų (tai matom Vytauto antspauduose).

    O batai (kurpės-laiveliai) pagal to meto madą turėdavo susilieti su bendru siluetu. Taigi, nesitikėkite pušnių - pušnys (aukšti aulkiniai su plačiais atvartais) yra XVI ir ypač XVII a. reiškinys.

(Autorius Inga http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 621#M33621 )

*****************************************************************************************************************

Autorius Inga  
http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 640#M33640

                          Dar dėl XIV-XV a. LDK karių ginkluotės ikonografijos.

1) Yra Marienverderio pilies kolonos kapitelio reljefas, vaizduojantis kryžiuočių kovą su lietuviais. Normalios nuotraukos nėra. Bumblausko "Istorijoje" nufotografuota pagal kolonos reljefo pavyzdį XIX a. pagaminta židinio puošmena, bet kopija pusėtina, tik ten vienu lietuviu daugiau.

2) Iki šiol į mokslinę apyvartą neįvestos Liublino koplyčios freskos. Aišku, teoriškai ten vaizduojami romėnų kariai, tačiau skydai - akivaizdžiai "lietuviški", t.y. tokie, kaip pavaizduota Kęstučio antspaude. Galima spėti, kad ir kitos freskose pavaizduotų karių aprangos bei šarvuotės detalės atitinka XIV-XV a. realijas.

[b]*****************************************************************************************************************
http://www.istorija.net/photos/show-alb ... hotoid=471
Nurodė Tomas Baranauskas

                                               Kęstučio 1379 m. antspaudas:

http://www.istorija.net/photos/show-alb ... hotoid=471
http://forum.istorija.net/photos/get-ph ... hotoid=471

*****************************************************************************************************************
Šaltinis - http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 803#M33803
Autorius Gedas

     Vienas niuansas, keliantis kiek abejonių dėl to, jog kunigaikščio antspaude pavaizduotas būtent kunigaikštis ir yra, kaip Inga minėjo, tam tikros detalės - šarvai, skydai ir pan.

     Mat diskutuojant apie viduramžių karybą ne kartą teko susidurti su nuomonėm apie gana prastą lietuvių ginkluotę, kurią, esą, liudija lietuvių kunigaikščių antspaudai, nes ten vaizduojami kariai ginkluoti tokiu, pavadinkim, geriausiu atveju, vidutinišku, tiesa, profesionalaus kario komplektu.

     Kaip pavyzdį dažniausiai ir nurodydavo Kęstučio antspaudą: jei jau kunigaikštis dėvi, panašu, viso labo metalinių plokštelių šarvus ant odos striukės, laiko paprastą pavisą (spėju, kad lietuviai šiuos skydus perėmė iš kryžiuočių kariuomenėje buvusių samdinių arbaletininkų, nes arbaletininkai priedangai ir naudojosi būtent pavisomis), o ant galvos - senamadišką šalmą, tai kaip ginkluotas eilinis karys?

     Arba kad ir Vytauto 1379-ųjų antspaudas - karys irgi, panašu iš eilinių - ką parodo vien didžiulis pėstininko skydas kairėje rankoje.

     Todėl man ir atrodo, kad minėtuose antspauduose pavaizduoti veikiau simboliniai Lietuvos kariai, nei patys kunigaikščiai asmeniškai.

     Juk kryžiuočių kronikos mini, jog bent jau Lietuvos kunigaikščiai sau ir savo aplinkai įpirkdavo geriausią to meto ginkluotę, pvz, Vytautas sau ir savo artimiesiems prieš 1399 žygį prie Vorsklos pirko vokiškus šalmus "Hundsgugelius".

*****************************************************************************************************************
Šaltinis http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 353#M34353
Autorius Tadas

    Tas "vidutiniškas" variantas, jei pveizėt į datavimą (XIV vidurys), gėdos nepadarytu niekam. Ne tik XIV viduryje, bet ir pabaigoje problemos nekeltų.

    Dabar paporysiu apie taip dažnai mūsų super istorikų linksniuojamus plokštinius šarvus.

    Plokštiniai kūno šarvai atsirado Vakarų Europoje anksčiausiai XIV a. pabaigoje. Geriausias pavyzdys - tai taip vadinama Čiusburgo kolekcijos kirasa. Ji dengia krūtinę, pilvą ir inkstus bei kepenis, bet kupra ir stuburas atviri.

    Tik XV amžiaus pradžioje atsiranta TIKRI plokštiniai šarvai, dengiantys kūną.

    "Viso labo metalo plokštelės ant striukės" pasakymas parodo absoliutų diletantiškumą šarvuotės klausimais.

     Labai patarčaiu gerai pasidomėti mūšio vietos prie Visbio kasinėjimo rezultatais ir pamatysite, kad tokiomis "viso labo plokštelių ant odos" (Dėmesio: archeologiniai radiniai absoliučia dauguma įrodo, kad ne odinis pagrindas buvo - o medžiaginis, kas dar kartą, tikiuosi, mūsų istorikus privers truputi pasidomėti šarvuote prieš diskutuojant apie ją) šarvais nesibodejo visa Šiaurės Europa.

     Ir toli gražu nesibodėjo ja ir XIV pabaigoje. Ir netgi XV pradžioje. O atsirado "viso labo plokšteles" tiktai XIII a. pabaigoje.

     Nors mūsų istorikai mėgsta paporyt apie kryžiuočių ginkluotės bei šarvuotės "pranašumą".

     Nuo XII iki XIII a. pabaigos Vakarų Europoje buvo 2 tipai šarvų - žiemarškė ir minkštasis šarvas (daug susiūtų sluoksnių lino arba vilnos šarvai....) ir viskas.

     Nei žvyniniai, nei lamelariniai šarvai Vakarų Europoje nepasitaiko jokiuose radiniuose. Va Rytų kraštuose žvynai bei lamelarai - pasitaiko, ir ne taip retai. Neretai (o senaisiais laikais, matyt, DAŽNAI) lamelarai ir žvynai yra odiniai. Ir įdomumas tame, kad lamelarus naudojo, kaip ir mozūrai, kaip ir rusėnai, kijeviečiai ir t.t., žodžiu VISI aplink mus -  baltus. Nik vat mes, baltai, to nenaudojom JOKIU būdu... Matyt religija neleido... Nors manau, kad greičiausia dūmais išėjo tie šarvai. Na bet čia jau ir aš prielaidą darau. Bet tiek to, gal kažkas iš "istorikų" pasidomės, kas yra lamelarai.

     Taigi, vėl dėl plokštinių šarvų.

     Italijoje - to meto šarvuotės Mekoje - buvo toks įdomus šarvas, brigantina vadinamas. Tai va jį italai stumia į visus Europos kraštus. Ir patį geriausią jo variantą vadinčiau aš "Dengta kirasa". Tai ją, kaip tikrai pažangią technologiją, turčiams stūmė - mat šarvas tas buvo metalo plokštės, medžiaga dengtos. Ir susidėjo toli gražu ne iš 2 gabalų, o iš 4, 5, 10 ir t.t. Yra toks Chalkhis šarvų komplektas. Pažiūrėkim į juos - pvz., į Skirgailos anspaudą....

     Ir "senamadiškas šalmas" Vakarų Europoje po Kęstučio anspaudo dar sėkmingai 250 metų egzistavo. Taip taip..., konkistadorų šalmai yra jų palikuonys. Negali būti, sakysit, nusišneka babajus... Žodžiu, mums jau pasenęs, o Vakarų Europa dar neatsisako ir ilgai neasisakys. Ir net Didžiajame kare (Pirmame pasauliniame), ir net Antrajame pasauliniame kare britų pėstininkai tokios formos šalmą naudojo...

     "Tas paprastas pavizas" Vokietijoje vadinamas "lituanishe pavise", o toliau - Burgundijoje -  teko susidurti su pavadinimu - Bohemiškas pavisas... Na pavadinimo keliavimo kryptis, manau, aiški.

     Nieko stebuklingo tam skyde nėra. Jei dar būtų žinoma, kaip jis gaminamas, tai būtų stebuklas, o dabar tik piešinėliai apie lietuviškus skydus. Tačiau tokio stiliau pavizų Vakarų Europoje pilna - tik nėra ankstesnio už XV amžių... Taigi, Vakarai dar ir po 200 metų formą naudojo ir nesiskundė...

*****************************************************************************************************************

Šaltinis - http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 809#M33809
Autorius Sarunas

    Bumblausko knygoje yra atskiras skyrelis apie lietuviškai-prūsiškus skydus. Ten pirmas jų atvaizdas datuojamas 12 a. Taip, kad paveza gali būti ir ne prie ko. Be to, lietuviškas skydas, sprendžiant pagal atvaizdus, buvo mažesnis už pavezą.

*****************************************************************************************************************
Autorius Inga http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 868#M33868

    Palietei labai įdomų aspektą, ir reikia sutikti: jeigu Kęstutis pavaizduotas su konkretaus tipo šarvais, tai anaiptol nereiškia, kad jis nešiodavo tik tokius, ir jokių kitokių neturėjo.

    Bet kuriuo atveju Kęstučio antspaudas negali būti naudojamas kaip argumentas, pagrindžiantis prastą lietuvių ginkluotę. Juk tuo pagrindu, kad antspaude Kęstutis pavaizduotas pėsčias, niekas nsiimtų įrodinėti, kad jis neturėjo žirgo.

    Šiaip, Kęstučio amžininkų antspauduose kunigaikščius simbolizuojančios figūros taip pat ginkluotos gana lengvai. O dėl Kęstučio antspaudo piešinio, tai jis tikrai labai netikslus: pvz., nuotraukoje aiškiai matyti, kad po šalmu karys užsidėjes viduramžiams tipišką gobtuvą, gaubiantį galvą, pečius ir kūtinę, o antspaudo piešinyje gobtuvo nėra; nėra ir diržo - vietoj jo atsiranda plokštelės, šiek tiek skiriasi ir šalmas. O kalbant apie skydą, tai ankstesniame Kęstučio antspaude skydo apskritai nebuvo...

    Vis dėlto,  spėju, kad Kęstutis  mėgo lengvus, judesių nekaustančius šarvus. Pvz., Vygandas Marburgietis pasakoja, kad prieš patekdamas į nelasvę, išmestas iš balno Kęstutis sugebėjo pašokti, atremti kelių riterių puolimą ir vėl užšsokti ant žirgo.

    Apskritai, paskaičius  Marburgiečio kroniką, susidaro įspūdis, kad ir kryžiuočiai būdavo šarvuoti gana lengvai - labai jau vikriai ten visi bėgioja ir šokinėja. Tad gal apskritai, XIV a. Lietuvos ir Ordino kare, kur dominavo siaubiamieji žygiai, sunkioji šarvuotė buvo nepopuliari? Juk kai pagalvoji, sunkioji šarvuotė gerai turnyre, ar bent jau atvirame mūšio lauke, o kai reikia daug menevruoti, ji net gali tapti kliuviniu.

    Dėl Vytauto skydo 1379 m. antspaude, jis tiesiog neproporcingai didelis. Bet, kadangi pėstininko figūrėlė labai schematiška (skirtingai negu Kęstučio antspaude), vargu ar ją apskritai galima naudoti kaip ikonografinį šaltinį.

*****************************************************************************************************************
Autorius Ezellor http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 491#M34491

    Manau, istorikams norint kalbėti apie technines karybos ir karo aprangos temas reikėtų plačiau jomis pasidomėti...

    Dėl Kęstučio antspaudo: niekaip neįtikinsite mane, kad ten kažkokios metalo plokštelės prikniedytos prie odos.

    Na ir iš kur gi tokia informacija apie tokius šarvus?

    Jeigu turima omeny vieną iš brigandinos modelių, kurį kaip variantą minėjo Tadas, tai tuomet turėtų nesimatyti plokštelių kontūrų, o tik kniedės, netgi, jeigu yra persiūta tarp pačių plokštelių. Vienintelis logiškas (mano nuomone) paaiškinimas, ką karys Kęstučio antspaude vilki, yra odinis arba metalinis lamelaras - iš nedidelių plokštelių, surištų tarpusavyje, padarytas šarvas, kuris tikrai nėra "vidutiniškas ".

    Kojos - jeigu jos šarvinės, tuomet pintų žiedelių "kojinės", kurios, beje, nėra užsimaunamos kaip pėdkelnės, o susiriša iš nugarinės pusės.

    Jeigu vis tik ten nėra šarvas, o Vakarų Europos mėgiamos vilnonės ar lininės kojinės, tvirtinamos prie juosmens, tai tuomet lietuviams žiemą tikrai buvo šalta su jomis vaikščioti, nes jos nedengė tarpkojo. O slavai, švedai ir apskritai beveik visi aplink, kurie tuo metu nešiojo kelnes, matyt sukiojo pirštą ties smilkiniu, žiūrėdami.

    Dėl šalmo: tai arba slaviška taip vadinama "raganos kepurė", arba pekilhube, kurio kilmė, manoma, yra lietuviška (+ sutinkama ankstyvuose Jogailos antspauduose).

    Nematau šalmo su antveidžiu pranašumo, o ypač lietuvių taktikoje. Jūs man paaiškinkite, kaip, užsidarius antveidį, atlikti sudėtingus kavalerijos manevrus, mėtyti ietis ar šaudyti lanku, ar galų gale daryti pasalas.

    Jeigu lyginti lietuvių šarvuotę ir ginkluotę tuo metu, tai teutonų, jų svečių ir kitų kaimynų šarvuotėje 14 amžiuje tikrai nematau nieko pranašesnio, ne dėl to, kad kas nors ko nors neturėjo, o dėl to, kad to paprasčiausiai nebuvo.

*****************************************************************************************************************

Autorius Lithuanian http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 536#M34536

    Kaip ir buvo minėta pirmajame straipsnyje reikalinga - viduramžių LDK kariuomenė, na paliečiant truputėlį ir XVIc.
-----------------------------------------
Tadas - 2006-02-28 10:24 AM
Iki nuo XII iki XIII pabaigos Vakarų Europoje buvo 2 tipai šarvų - žiemarškė ir minkštasis šarvas.
------------------------------------------

Gražus autentiškas paveikslėlis datuotinas XI a.:

Paveikslėlis

Turbūt norėjote pasakyti žiedmarškinė?
Apsiuvos naudojamos be abejo:

Paveikslėlis

XIV a pradžia:

Paveikslėlis

Paveikslėlis

nieko stulbinamo nėra išskyrus heraldiką.

Kita vertus:

Paveikslėlis

XIV viduriukas, susimąstyti priverčia.

Italijoje to meto šarvuotės Mekoje  

Italija? - Genuja, Venecija taip.....
Pagal savo sugedimo laipsnį laikyčiau Veneciją, vėliau Vokietijos gotiką.

Na jei prieiname prie XIV a. toliau nuo viduriuko, prasideda įdomumai:

Paveikslėlis

Kažkaip neturiu duomenų, kad LDK elitas kažką panašaus naudotų. Taip nuo XVa, žinoma,kad Vytautas gauna "šunsnukius".

Be bejo, nereikia manyti, kad Vakarų Europos armijos visi vienetai turėjo viso kūno šarvus. Turėjo tie, kas galėjo įsigyti - elitas ir karybos profai, bei pagal savo "pareigas".

Eiliniams užtenka ir tokių:

Paveikslėlis

Kita vertu aš labai abejoju, ar LDK elitas vėlyvajame XVa. galėjo turėti gotikinius ir kur juos panaudotų:

Paveikslėlis

Žinoma su jais pasalose ir pelkėse ar krūmuose netupėsi kartu su savo sunkiuoju arkliu.

Jei kalbame apie tokio tipo šalmą:

Paveikslėlis

tai tikrai neteko matyti jo per WWII. Jei kalbame apie "palikuonis", tai jau visiškai skirtingi dalykai.

Taip ir bandau susirankioti gabaliuką po gabaliuko....kurie dažnai būna prieštaringi.

*****************************************************************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 26 Gru 2008 22:20. Iš viso redaguota 20 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Lap 2006 00:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
Senovinių ginklų ir šarvų atkūrimas - Реконструкция оружия, доспехов

**************************************************************************************************

Klubai

(klubus nurodė Tomas Baranauskas temoje REKONSTRUKCIJA
http://www.istorija.net/forums/thread-v ... 041#M40041 ; pataisė ir papildė informaciją Žygeivis)

--------------------------------------------

Rekonstrukcija.lt
Gyvosios Istorijos Forumas
http://www.rekonstrukcija.lt/

--------------------------------------------

Gyvosios istorijos klubas
Varingis
http://www.varingis.tinkle.lt/
(tinklapis dabar neveikia  :smile7: )

Šiek tiek informacijos apie klubą yra čia:
http://www.google.lt/search?hl=lt&q=Gyv ... A1ka&meta=
--------------------------------------------

Trakų pilies brolija
“Viduramžių pasiuntiniai”
http://www.viduramziai.lt/
--------------------------------------------

Eksperimentinės archeologijos klubas
„Pajauta“
http://www.pajauta.tinkle.lt/
--------------------------------------------

Kauno karo istorijos klubas
http://www.artilery.net/
--------------------------------------------

Senovės Baltų kovų brolija
Vilkatlakai
http://www.vilkatlakai.tai.lt/
http://www.vilkatlakai.lt/index.php

--------------------------------------------

Senovės Baltų karybos klubas
“Kovarnis”
http://www.kovarnis.lt/titulinis.html
http://www.kovarnis.lt/apiemus.html
http://www.kovarnis.lt/metrastis.html

2004 metai, lapkritis - Gyvosios istorijos klubas “Kovarnis” pasidalijo į dvi atšakas: Senovės Baltų karybos klubą “Kovarnis” ir Vakarų Europos karybos klubą “Dimicatio Sacra”.

VYKINTAS
vykintas.motuza@gmail.com
Tel. +37061630366

NARDIS
nardis.ragutis@gmail.com
Tel. +37067536917

--------------------------------------------

Vakarų Europos karybos klubas
“Dimicatio Sacra”
http://kovarnis.lt/Dimicatio/Centrine.htm

2004 metai, lapkritis - Gyvosios istorijos klubas “Kovarnis” pasidalijo į dvi atšakas: Senovės Baltų karybos klubą “Kovarnis” ir Vakarų Europos karybos klubą “Dimicatio Sacra”.
--------------------------------------------

Kovinis-Istorinis klubas
Antikos karys
http://antikoskarys.puslapiai.lt/

*************************************************************************************************************

Rekonstrukcija.lt
Gyvosios Istorijos Forumas - Šarvai bei ginklai
http://www.rekonstrukcija.lt/index.php?c=5


*************************************************************************************************************

Много информации в теме:

Литовский кладоискатель. Lietuvos lobiu ieskotojas » Холодное оружие разных времен »
Senoviniai ginklai - Старинное оружие
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=568


**************************************************************************************************
Šaltinis - http://www.info.lt/index.php?page=nauji ... h&id=36731
2005-06-18


                                            Klubas Kaune "Viduramžių pasiuntiniai"

                                              Viduramžių riteris XXI amžiuje

    Kaunietis Karolis Jankauskas prisipažįsta užsikrėtęs kelių šimtų metų tradicijomis ir karybos būdais

   Žvangantys kalavijai, per 30 kilogramų sveriantys plieniniai šarvai, jokio ginklo neperduriami skydai - tai viduramžių kario kasdienybė.

   Kaunietis Karolis Jankauskas jau ne vienerius metus gyvena tarsi viduramžių riteris ir pripažįsta, kad kelių šimtų metrų senumo istorija jam tapo dabartimi. "Kovodamas kartais taip įsijaučiu, kad įtikiu esąs tikras Viduramžių karys", - šypsojosi šių laikų riteris.

                                                         Pats gamina ginklus

   Klubą "Viduramžių pasiuntiniai" įkūręs Karolis jau kelerius metus po darbų ar paskaitų skuba į klubo dirbtuves. Čia prasideda svarbiausi darbai. Įjungiamos metalo tekinimo staklės, parengiami darbui kiti įrankiai, kuriais galima nusikaldinti plieninius šarvus, masyvius kardus ir kitą kario amuniciją. "Turime visas technologijas, ginkluotės pavyzdžius. Gal pagaminame ne autentišką ginkluotę, bet labai panašią į anų laikų", - pokalbio pradžioje, rodydamas nukaldintus kalavijus, kalbėjo Karolis.

   Vyras visuomet domėjosi istorija, jį labiausiai žavėjo viduramžių tradicijos, todėl ir pradėjo burti bendraminčius. "Iš pat pradžių mane labiausiai jaudino viduramžių tradicijos. Skaičiau daug literatūros apie to meto ginkluotę ir negalėjau likti abejingas karybos būdams", - su didžiule aistra apie savo pomėgį pasakojo K.Jankauskas. Kai kurie Karolio draugai juokauja, kad jo spintoje, be džinsų, marškinių ar kitų rūbų, kabo ir šarvai. "Gal taip ir nėra, tačiau iš tiesų turiu ne vienerius šarvus, nes šis pomėgis jau seniai tapo ir gyvenimo būdu", - tikino vyras.

   Prieš metus jo pomėgis įgijo ir oficialų statusą. Kaip sako pats Karolis, Didžiojo Kunigaikščio valia ir įsakymu "Viduramžių pasiuntiniai" paskelbė, kad negrįžtamai atkuria mūsų šlovingųjų protėvių papročius ir dvasią. Karolio suburtame klube dabar lankosi ne vienas kelių šimtų metų senumo tradicijų propaguotojas.

                                                       Kaunasi kiekvieną mėnesį

   Daugiausiai laiko Karolis gaišta norėdamas pasigaminti autentiškus šarvus ir ginklus. Apie pastaruosius jis gali kalbėti valandų valandas. Pavyzdžiui, XIV amžiuje, pastebi vyras, pradėta naudoti plokštinius šarvus. "Amžiaus pabaigoje grandiniai marškiniai dar patrumpėjo ir dengdavo jau tik klubus - šarvai pradėjo lengvėti", - pasakojo Karolis. Pats jis dėvi būtent šio laikotarpio šarvus, nes ankstesnieji buvo tokie sunkūs, kad vyrai su jais sunkiai pastovėdavo. "O ką jau kalbėti apie kovą", - šypsojosi Karolis.

   Šalmas, apsiaustas ir pečių skydeliai, kurie kabo vyro dirbtuvėse, puošti ženklais. "Viską bandome atkurti pagal istorinius šaltinius, nors pati gamybos technologija yra šiuolaikinė. Šarvams naudojame kitokį metalą. Kai kuriuos aksesuarus nukala kalviai, nes sudėtingesnės dalys reikalauja išskirtinio meistriškumo", - rodydamas dirbtuves pasakojo vyras.

   Lietuvos riterių vadas sako, kad pastaruoju metu tokiu pomėgiu užsikrečia vis daugiau kauniečių. "Kelis kartus per mėnesį renkamės kurioje nors Lietuvos vietoje ir tobuliname kariavimo techniką. Reikia daug ir ilgai dirbti, kad sugebėtum valdyti ginklą", - tikino vyras, pats lengvai valdantis masyvų kalaviją.

   "Kelis kartus per savaitę lankausi sporto klube, juk riteris turi būti stiprus ir geros formos", - šypsojosi K.Jankauskas.

                                                    Nesvetimos riteriškos savybės

    Viduramžių tradicijų propaguotojas prisipažįsta, kad net jei ir turėtų laiko mašiną, ko gero, nesiryžtų persikelti į XIV ar XV amžių. "Būtu sunku atsisakyti šio amžiaus galimybių. To meto gyvenimo sąlygos nebuvo tokios geros. Reikėtų ilgai pagalvoti, ar norėčiau tais laikais gyventi. Aišku, ta riteriškumo dvasia, kiti to amžiaus malonumai negali palikti abejingų, tačiau nemanau, kad šių laikų žmogus galėtų lengvai prisitaikyti XIV amžiuje", - atvirai kalbėjo vyras.

    Kuo jį žavi kelių šimtų metų senumo tradicijos ir kilmingi kariai? "Visų pirma savo valia ir ryžtu, - pradeda vardyti Karolis. - Kokie stiprūs turėjo būti vyrai, kad šimtus kilometrų nueitų nešini sunkiais ginklais ir dėvėdami šarvus. Be to, visi riteriai buvo labai darbštūs".

    Nors vėlyvųjų viduramžių riteriai jau nepasižymėjo išskirtinėmis būdo savybėmis ir kilmingumo požymiais, tačiau daugelis jų sugebėdavo išlikti galantiški. "Nors mūšio lauke ir riteriai, ir paprasti kariai kariaudavo sykiu, tačiau riteriai visuomet būdavo kažkuo išskirtiniai", - su didžiuliu užsidegimu kalbėjo vyras. Būtent tas išskirtinumas visuomet žavėjo kaunietį. "Aišku, kad tokie dalykai negali nejaudinti", - šypsojosi Karolis.

    Paprastame gyvenime jis taip pat stengiasi nepamiršti riteriškų savybių. "Mandagumas, tikslo siekimas, valia padeda visose gyvenimo situacijose, nesvarbu, kuriame amžiuje gyvensime", - kalbėjo Lietuvos riterių vadas.

    Ar jis pats turi Viduramžio karvedžio idealą? "Kariavo daugybė talentingų vyrų. Net sunku būtų ką nors išskirti. Vien Anglijos-Prancūzijos kare kovėsi keliolika talentingiausių karvedžių", - pastebėjo Karolis.

                                                        Rengia viešus pasirodymus

    Šį savaitgalį riteriai susirinks Trakuose. Į istorinę Lietuvos sostinę atvyks ne tik lietuviai, bet ir lenkų, latvių, gudų, kitų Europos šalių vyrų, tęsiančių Viduramžių tradicijas. "Ne tik kovosime, bet ir turistams stengsimės pristatyti viduramžių papročius, perteikti dvasią", - pasakojo vyras.

    Šiomis dienos jis įtemptai rengėsi šios dienos kovoms. "Svarbiausia gerai pasirengti, nes pačios kovos tikrai išvargina. Kai kas net nusivilia, kai realybėje nemato to, kas rodoma Holivudo filmuose. Tačiau mes viską stengiamės daryti taip, kaip iš tiesų buvo", - tikino kaunietis.

    Mūšio lauke jis kartais taip įsijaučia, kad pamiršta, jog tai suvaidinta kova. "Šis pomėgis užkrečia, kovodami pajuntame tų laikų dvasią", - įtikinamai kalbėjo neįprastą pomėgį turintis vyras.

    Po ilgų mūšių riteriai pergalę ketina atšvęsti ir Viduramžių puotoje. "Net ir švęsdami stengiamės laikytis to meto papročių. Susirinkusieji gali savo akimis pamatyti, kaip dirbdavo tų laikų matininkai ar savo pergales atšvęsdavo kariai", - pasakojo kaunietis, kurį bičiuliai jau seniai vadina ne Karoliu, o tiesiog riteriu.


Remigijus Jurgelaitis


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Bir 2009 22:37. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Lap 2007 19:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Ополчение Великого княжества Литовского в армии Наполеона

Источник - Литовский кладоискатель-ФОРУМ ВКЛ. Lietuvos lobiu ieskotojas - LDK FORUMAS » Обсуждение любых тем » Ополчение Великого княжества Литовского в армии Наполеона
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.ph ... 574#p15574

[quote=LOZAMEN]..... Ко времени отступления Наполеона, в середине ноября, подчиненные Наполеону войска Великого княжества насчитывали во всех подразделениях более 20.000 человек. Уставным языком команд и общения был польский.....

   Кто-нибудь сбросит ссылки на изображение атрибутики обмундирования полков наших соотечественников? Самостоятельно сумел найти лишь:

   "Организация, форма и штаты устанавливались по образцу польских. В пехотных полках по штату полагалось 2.000 человек состава, в уланских – 940 кавалеристов. Уланы носили черную конфедератку, но вместо польского орла на ней крепилось изображение герба ВКЛ – "Погоня".[/quote]


************************************************************

Alexander

http://i19.tinypic.com/664ljs0.jpg


Paveikslėlis


************************************************************

Роман

   Вот кокарда литовских улан.

   Кстати бой улан и пехоты ВКЛ с русскими войсками был совсем рядом с Минском.  Отряд ВКЛ, численностью в 3,5 тыс. человек потерпел в нем сокрушительное поражение :smile7:  


Paveikslėlis


************************************************************

[quote=baly]Роман написал:

   Вот кокарда литовских улан. Кстати бой улан и пехоты ВКЛ с русскими войсками был совсем рядом с Минском   Отряд ВКЛ, численностью в 3,5 тыс. человек потерпел в нем сокрушительное поражение

   ЭТО точно под Минском их добили, а до этого были две стычки. Еще одна с участием литовских войск была в Слониме.

    Были следующие полки: 18-й пехотный полк, 19-й, 20-й, 21-й, 22-й, 17-й уланский, 18-й уланский, 19-й уланский,  20- уланский, 21- уланский.

    Кроме того были литовская жандармерия и 3-й шеволежерский-пикинерский полк Императорской гвардии.[/quote]


************************************************************

[quote=GRAFAS][/quote]

Naverno ob etoi kokarde rec idiot?

Paveikslėlis


************************************************************

[quote=zubas][/quote]

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis


************************************************************

[quote=Скарбашукальнiк]Роман написал:

   Вот кокарда литовских улан. Кстати бой улан и пехоты ВКЛ с русскими войсками был совсем рядом с Минском   Отряд ВКЛ, численностью в 3,5 тыс. человек потерпел в нем сокрушительное поражение

   Отредактировано Роман (2007-11-05 10:43:36)
   Подпись автораНормальные герои всегда идут в обход...

А вот недостоющая вещичка от полного комплекта шапки.[/quote]


Paveikslėlis

************************************************************


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Gru 2007 23:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
Польско-литовская гусария XVII века

Источник - Польско-литовская гусария XVII века
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.ph ... 398#p16398

Польско-литовская гусария XVII века
Алексей Васильев, Цейхгауз, #7 (1/1998)
http://www.kulichki.com/gusary/istoriya/polish/vasilev/ (по русски)
(сайт указал LOZAMEN)

Husaria
http://www.husaria.jest.pl/ (по польски)
(сайт указал Alexander)


Šaltinis - http://forum.istorija.net/forums/thread ... 223#M51223

Autorius - noreika12

http://www.jasinski.co.uk/wojna/index.htm
http://www.husaria.jest.pl
http://skimas.livejournal.com/5680.html
http://www.muziejai.lt/Kaunas/lietuvos_husarai.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 09 Geg 2008 03:50. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Vas 2008 19:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina

Вооруженные силы Литовского княжества 1812 года

Кудряшов И.Ю.

http://www.genstab.ru/liet1812.htm

(сайт указал Казакъ №1)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Gru 2008 22:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
Литовский уланский полк


http://litulan.ru/histall.php

    Предыстория будущего Литовского уланского полка российской императорской армии началась в XV-XVII вв. на территории Великого княжества Литовского и Речи Посполитой.

   В 1668 году гетманом Левобережной Украины, входившей в состав Московского государства - Демьяном Многогрешным, было создано несколько охочекомонных компанейских полков - сформированных из добровольцев иррегулярных конных частей. В их числе находился охочекомонный полк, составленный из людей "Литовского списка" и литовских татар. Под "казаками литовского списка" подразумевали выходцев из региона Великого княжества Литовского, вне зависимости от их национальности (поляк, литовец или белорус).

  Еще раньше, в 1386 году, татары впервые появляются на службе Великого князя литовского и короля польского. В 1716 году департамент коронных (польских) войск сообщил о татарских хоругвях Ю.Улана, Д.Улана, Чимбая Улана. В 1776 году, преимущественно из литовских татар, был сформирован I полк Передней стражи Его Королевского Величества и Великого Князя Литовского. Это формирование, состоявшее из 8 хоругвей по 45 человек, возглавили татарские полковники Мустафа Барановский и Михал Киркор.

  После упадка Речи Посполитой офицеры и солдаты старых татарских полков передней стражи находились в отставке. Некоторые, правда, приняли участие в восстании Костюшко. Хотя большинство из них имели небольшие хутора либо хозяйства, приученные из поколения в поколение к воинской службе в кавалерии татары неохотно и очень нерадиво хозяйствовали в своих владениях. В XVIII веке ходили даже шутки об их «опытности» в области сельского хозяйства.

  В 1795 году придавленное экономической нуждой мусульманское население выслало своих представителей к генерал-губернатору фельдмаршалу Михаилу Репнину с просьбой о формировании татарского полка в российской армии. Эта просьба принимается с большим удовлетворением, ибо создание большой воинской части, состоящей из польско-литовских мусульман, являлось давней мечтой российского командования. Об этих намерениях свидетельствует фрагмент одного из документов, хранившегося в госархиве г. Вильно. Из него вытекало, что уже в 1794 году российская сторона проводила переговоры по этому вопросу с ротмистром Юзефом Уланом и наместником Барановским, намереваясь сформировать соединение, которым руководил бы один из крымских князей — султан Менгли Гирей. Смерть Екатерины II не позволила реализовать этот план.

   Однако новый император Павел I вернулся к намерению своей покойной матери. Принимая во внимание настроение, господствовавшее среди части польской шляхты, он приказал создать в 1797 году два конных полка (по 10 эскадронов), личный состав которых намечалось рекрутировать из жителей земель бывшей Речи Посполитой. Указом от 3 апреля 1797 года был образован Пинский конный полк (1 п. с. з. р. XXIV. 17903), 9 июня этого же года он был переименован в Литовско-татарский конный полк (1 п. с. з. р. XXIV. 17993). В соответствии с пожеланиями императора начинается формирование Литовско-Татарского конного полка. Его первым командиром стал генерал-майор Мустафа Барановский. Основой для формирования стали кадры бывшего 1-го полка передней стражи. Ролкрасполагался в Пинске. В феврале 1802 года его передислоцировали в пригород Новогрудка.

  Литовско-Татарский конный 10-эскадронной полк составляли 500 товарищей дворян, охотно-желающих и 500 шеренговых, вольноопределяющихся татар и литовцев, при чем товарищи содержали как себя, так и шеренговых на свой счет.

  15 сентября 1798 года полку Высочайше пожалованы были 10 знамен, по числу эскадронов, вроде лейб-казачьих, с серебряной бахромой, а при чем знамя первого эскадрона было белое, у остальных девяти - голубые.

   В 1799 году Литовско-Татарский конный полк совершил поход в Швейцарию в составе корпуса генерала Римского-Корсакова. Участвовал в сражениях под Цюрихом, при местечке Кирхдорфе и у деревни Шлатт.

  В 1803 году Литовско-Татарский полк был разделен на два полка по 5 эскадронов каждый. Литовцы и поляки составили Литовский конный полк, а татары - Татарский конный полк. Со дня разделения полков и считается старшинство 5-го уланского Литовского полка.

  Выступив в 1806 году в поход в Пруссию, литовцы были назначены в корпус Буксгевдена и получили боевое крещение при Прейсиш-Эйлау. После возвращения в Россию полк был наименован в ноябре 1807 года Литовским уланским. В 1809 году Литовский полк, находясь в корпусе генерала князя Голицына, совершил поход в Галицию.

  В Отечественную войну он был назначен в состав 2-й Западной Армии и участвовал в сражениях при Бородине, Малоярославце и Красным. 3 января 1813 года Литовский полк был переформирован в 6 действующих эскадронов и 1 запасной. В 1813 году литовцы участвовали в войне за освобождение Германии и затем были назначены в состав резервной армии.

     УЧАСТИЕ ЛИТОВСКОГО УЛАНСКОГО ПОЛКА в ОТЕЧЕСТВЕННОЙ ВОЙНЕ 1812 года

  Полк входил в состав 4-й кавдивизии /Харьковский, Черниговский, Киевский, Новороссийский драгунские полки, Литовский уланский полк/. Эта дивизия с началом боевых действий была назначена в состав 2-й Западной армии генерала от инфантерии князя Багратиона. Вместе с этой армией литовские уланы совершили отступление от западных границ империи к Москве. Когда в июне 1812 года казачий отряд Платова завязал бой с авангардом французской армии у Кореличей, ему на помощь был послан отряд генерал-майора Васильчикова /Ахтырский гусарский, Киевский, Новороссийский драгунские и Литовский уланский полки/. Уланы приняли участие в двух последующих кавалерийских схватках с Французами у деревень Мир и Романов. Затем уланы участвовали в сражении у Смоленска. В Бородинском сражении участвовало три уланских полка, и в том числе - Литовский.

   Полк входил в состав 4-го кавкорпуса генерал-майора графа Сиверса, который располагался на левом фланге боевых позиции русской армии, уланы оказались на направлении главного удара у Багратионовых флешей и у Семеновоского оврага. Боевые действия здесь начались в 7 часов утра и с особым ожесточением продолжались почти до 12 часов дня. Литовские уланы неоднократно ходили в атаки, отбивая нападения противника, находились под жестоким артиллерийским огнем. Состав полка: 3 эскадронов в кавкорпусе Сиверса, 2 запасных эскадрона - во 2-м резервном корпусе генерала Эртеля. Командир полка: сначала полковник Тутолмин, затем полковник Штакелъберг. При изгнании армии Наполеона из России Литовский уланский полк участвовал в сражениях у Малоярославца, под. Красным. Он входил в состав отряда генерала Милорадовича.

     КРАТКАЯ БИОГРАФИЧЕСКАЯ СПРАВКА Надежды Андреевны ДУРОВОЙ.

  В 1812 году - поручика Литовского уланского полка Александра Андреевича АЛЕКСАНДРОВА. Родилась в 1783 году в семье капитана Владимирского пехотного полка А.В. Дурова. В октябре 1801 года вышла замуж за B.C. Чернова, чиновника 14-го класса, подчиненного ее отца, городничего города Сарапула. В январе 1803 года У Черновых родился сын Иван. Поссорившись с мужем, вернулась в дом отца, откуда в сентябре 1806 года ушла с полком донских казаков, переодевшись в казачий мундир и взяв свою любимую лошадь Алкида - жеребца черкесской породы. 3 начале марта 1807 года под именем Александра Соколова вступила добровольцем - рядовым дворянского звания /"товарищем"/ в Польский конный /уланский/ полк.

   Участвовала в сражениях Франко-русско-прусской войны в 1807 году под Гутштадтом, Гейльсбергом, Фридландом. В бою у Гутштадта спасла от плена раненого офицера Финляндского драгунского полка Панина. Отец в это время разыскивал Н.А. Дурову и обратился с прошением к императору Александру. 3 декабре 1807 года Дурова была вызвана в Санкт-Петербург. Она два раза встречалась с Александром I, который разрешил ей служить в армии, произвел в первый офицерский чин корнета, наградил за спасение офицера Знаком отличия Военного ордена и дал ей свое имя, назвав Александром Александровым. В январе 1808 года Дурова прибыла в Мариупольский гусарский полк, приняв в командование 4-й взвод первого эскадрона. В начале 1811 года перевелась в Литовский уланский полк, с которым участвовала в Отечественной войне 1812 года. С августа 1812 года - поручик, некоторое время командовала эскадроном в полку, затем - полуэскадроном. Во время Бородинского сражения получила контузию.

   В сентябре - октябре 1812 года была ординарцем у Кутузова. Затем получила отпуск для лечения контузии и уехала домой. Вернулась в армию весной 1813 года. В сентябре 1816 года, прослужив десять лет в конном строю, вышла в отставку в чине штабс-ротмистра. В 1836 году опубликовала свои знаменитые "Записки кавалерист-девицы". Встречалась с А. С. Пушкиным. Кроме "Записок" написала еще несколько рассказов и повестей. Умерла на 33 году жизни 21 марта 1866 года в городе Елабуге. Описание внешности из офицерского формуляра А. А. Александрова: "Рост 2 аршина 5 вершков /около 165 см/, лицом смугл, рябоват, волосы русые, глаза карие..."

   При начале польского мятежа 1831 года полк находился в составе Литовского корпуса барона Розена и участвовал в боях у Добре, Вавра, Грохова и Дембе-Бельке. 21 марта 1833 года, после присоединения 3-его дивизиона Северского конно-егерского полка, полк был приведен в состав 8 действующих и 1 резервного эскадрона. В этот же день герцог Нассауский Вильгельм был назначен шефом, и полку было присвоено 11 сентября 1833 года название уланского его светлости герцога Нассауского полка. 23 августа 1839 года по случаю смерти шефа; полк был назван Литовским уланским полком. 26 августа 1839 года эрцгерцог австрийский Альберт назначен шефом, и полк переименован в уланский Его Императорского Высочества эрцгерцога австрийского Альберта полком.

  В 1849 году литовцы приняли участие в усмирении венгерского мятежа и, состоя в отряде генерала Засса, находились в двухдневном бою у Вайцена и в сражении при Дебречине. За доблестные действия при Вайцене полку были пожалованы 25 декабря 1849 года 19 серебряных труб с надписями: "За усмирение Венгрии в 1849 году".

  При начале Восточной войны 1853-56 гг. литовцы перешли Прут и были двинуты в Молдавию. 5 марта 1854 года полк прибыл в Браилов и, переправившись 11 марта через Дунай, участвовал с 7 мая по 4 июля в осаде Силистрии. В следующем году полк был назначен на усиление войск в Крыму и вошел в состав отряда, сосредоточенного у Евпатории. 18 сентября 1856 года полку было повелено иметь 4 действующих и 2 резервных эскадрона. 19 марта 1857 года к названий полка присоединено название "Литовский".

  В 1863 году литовцы приняли: участие в усмирении польского мятежа на Волыни и находились в стычках и мелких делах с повстанцами. В этом же году 6-й эскадрон был упразднен, а 5-й выделен в состав 3-ей резервной кавалерийской бригады. 25 марта 1864 года к названию полка был присоединен номер «5». 27 июля 1875 года 5-й резервный эскадрон был переименован в запасной.

  18 августа 1882 года, при общем переформированы; кавалерии полк был переименован в драгунский и получил №14. 15 августа 1883 года запасной эскадрон был преобразован в кадр 5-го кавалерийского запаса, и полк был приведен в состав 6 эскадронов.

   18 августа 1882 года, при общем переформированы; кавалерии полк был переименован в драгунский и получил №14. В августе 1883 года запасной эскадрон был преобразован в кадр 5-го кавалерийского запаса, и полк был приведен в состав 6 эскадронов. 15 февраля 1895 года по случаю смерти шефа полк был наименован 14-м драгунским Литовским полком.

  2 июля 1902 года итальянский король Виктор-Эммануил III был назначен шефом полка, и полк назван по его имени.

  29 марта 1903 года, в день 100-летнего юбилея, полку пожалован новый штандарт с надписью: "1803-1903". 6 декабря 1907 года при восстановлении гусарских и уланских полков полк был назван уланским с переменою номера на "5".

  В настоящее время полк имеет следующие отличия:

1. штандарт с надписью: " 1803-1903", с Александровской юбилейной лентой;

2. 19 серебряных труб с надписью: "За усмирение Венгрии в 1349 г." Старшинство с 29 марта 1303 года.

  Полковой праздник - день святой Троицы.

/Военная энциклопедия отр. 16-17, том." ХV, Спб, 1914 г."Т-во И.Д. Сытина"/

***********************************************************
[b]
Источник - Форум истории Литвы
Тема - полуостров Литовский в Крыму
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=6#M56678


Cituoti:
Ibicus - 2008-12-25  6:44 PM

   Когда-то возникал такой вопрос, кажется у Томаса. Камрад Гутник, крымчанин, ответил, что полуостров Литовский назван в честь 51-го пехотного Литовского полка русской армии.

   Кем и когда - вопрос, но от этой печки вполне можно начать плясать.


Cituoti:
Tomas Baranauskas - 2008-12-25  10:42 PM

Cituoti:
Когда-то возникал такой вопрос, кажется у Томаса.


Да, давно это было, следует напомнить
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 836#M23836


Cituoti:
Камрад Гутник, крымчанин, ответил, что полуостров Литовский назван в честь 51-го пехотного Литовского полка русской армии.

Кем и когда - вопрос, но от этой печки вполне можно начать плясать.


Из одного форума:

Rould, 4-й гусарский Мариупольский Императрицы Елисаветы Петровны полк.

Отправлено: 16.09.08 12:07. Заголовок: 247-й пехотный Мариупольский полк
Господа, есть ли информация об этом полке?
Знаю, что входил в 62-ю пехотную дивизию. Буду рад любой информации.

Валентин 1, Юшко Валентин
Отправлено: 16.09.08 21:30. Заголовок: Второочередной полк,..
Второочередной полк, сформирован по мобилизации 1914 г. на базе 51-го пехотного Литовского полка в Крыму в Симферополе. К Мариуполю, кроме названия, никакого отношения не имеет. В РГВИА есть фонд полка - № 2860 - 276 дел.

Rould, Отправлено: 17.09.08 08:43. Заголовок: А как проходила моби..
А как проходила мобилизация второочередных полков в ПМВ?
Вопрос может странный, но для не сведущих интересно. Дело в том что у нас в городской музей планирует выпустить книгу о Мариупольцах в ПМВ. Вот стало интересно как проходила мобилизация и куда могли направить служить.

Бирсерг, Бирюк Сергей
Отправлено: 17.09.08 09:48. Заголовок: В 1910 г. было приня..

    В 1910 г. было принято решение об упразднении всех резервных и крепостных войск и направлении освободившегося личного состава на усиление пехотных полков. В среднем каждый полк получил до 20 офицеров и 380 солдат, в результате чего роты увеличились с 96 до 120 штыков. Одновременно была введена так называемая система «скрытых кадров», в соответствии, с которой при мобилизации второочередные части развертывались из заранее определенных пехотных полков и артиллерийских бригад. Скрытый кадр включал 19 офицеров и 262 нижних чина.

    Также была радикально изменена система комплектования частей, – с этого времени части пополнялись новобранцами из ближайших к местам дислокации уездов. При подобном развертывании 13-я пехотная дивизия при мобилизации должна была создать 52-ю пехотную дивизию второй очереди.

    Второочередная дивизия представляла собой весьма точный сколок со своей первоочередной, что вполне естественно: одна плоть, одна кровь, один дух. Она была как бы ухудшенным ее изданием, что тоже понятно: полки велись старшими штаб-офицерами, батальоны — ротными командирами, роты — младшими офицерами первоочередных полков, вынужденными приобретать под огнем не достававший им командный навык и опыт.

   В соответствии с мобилизационным расписанием 51-й Литовский полк формировал 247-й Мариупольский. Новые полки формировались в районе квартирования первоочередных и укомплектовывались запасными из близлежащих уездов.

   Для детализации дислокации и направления запасного состава рекомендую - РГВИА, фонд 2000, опись 3, дело 1121 – Главного управления Генерального штаба «Дело 1913 г. по описи № 25 Мобилизационный отдел. 4-е отделение. Особый стол. Об установлении районов комплектования новобранцами армии, флота и пограничной стражи. 18.2.1913 г.-10.3.1914 г.» 74 листа.

(...)

Rould, Отправлено: 10.12.08 12:45. Заголовок: В продолжение темы. ..
В продолжение темы. Не у кого нет информации о знаках отличия данного полка?
Где закончил свой путь?

(...)

Валентин 1, Юшко Валентин
Отправлено: 10.12.08 17:25. Заголовок: Rould пишет: Не у к..    [Re:Rould]
Какие знаки? Цифири только - 247, знамя имел - Георгиевское, 1-го батальона 51-го пехотного Литовского полка с надписью «1809 года. Свеаборгскiй гарнизонный полкъ. 1846 года. Походъ въ Анди въ IюнѢ и взятiе Дарго 6 Iюля 1845 года. 1880 годъ. 51-го пѢх. Литовскаго полка. 1-го баталiона».

офицер, Сакович Андрей Викторович
Отправлено: 15.12.08 12:53. Заголовок: Валентин 1 пишет: з..    [Re:Валентин 1]
А откуда у Вас такие данные? По моим данным знамя 1-го батальона осталось в Литовском полку.

Валентин 1, Юшко Валентин
Отправлено: 17.12.08 13:53. Заголовок: РГВИА фонд 16180 опи..
РГВИА фонд 16180 опись 1 д. 63 л. 304[/SMALL]

http://1914.borda.ru/?1-5-0-00000179-000-0-0-1228919113



Cituoti:
Tomas Baranauskas - 2008-12-26  6:32 PM

Вот краткая история полка:

    51-й пехотный Литовский полк. Ф. 2665. Оп. 3: Полковая церковь.

   Сформирован в 1809 г. как Свеаборгский гарнизонный полк, а в 1811 г. был переименован в Литовский пехотный. С 1833 по 1856 г. полк был егерским, а в 1864 г. получил свое окончательное наименование.

   Состоял в составе 13-й пехотной дивизии и с 1880-х гг. был расквартирован в Симферополе. Расформирован в начале 1918 г.

http://www.vgd.ru/VESTNIK/6vest2.htm

В составе армии России числятся такие "литовские" полка:

Лейб-гвардии Литовский полк.
51-й пехотный Литовский полк.
5-й уланский Литовский полк.
http://www.rusarchives.ru/guide/rgvia/fpk_3.shtml



Cituoti:
VirginijusD - 2008-12-26  8:30 PM

Знак Лейб-гвардии Литовского полка


    Серебряный двуглавый орел, увенчанный серебряной Императорской короной, выполненный по рисунку орла со знамени,пожалованного полку за сражение под Бородино. На груди орла золотой фигурный щиток, покрытый эмалью красного цвета. На нем серебряная фигура так называемого Литовского всадника.

Знак 51-го пехотного Литовского Его Императорского Высочества Наследника Цесаревича полка

   Серебряный венок из лавровой и дубовой ветвей, перевязанных золотой лентой в виде банта, покрытой эмалью белого цвета. По ленте проходит надпись «51 ПЪХ. ЛИТОВСК. ПОЛКЪ», выполненная золотыми буквами и цифрами. На венок наложен золотой Кавказский крест, покрытый эмалью черно-зеленого цвета. В центре креста золотой вензель Наследника Цесаревича. На боковых лучах креста золотые вензели Императоров Александра I и Николая II, увенчанные золотыми Императорскими коронами. На вертикальных лучах — золотые даты «1809» и «1909». Венок увенчан золотой Императорской короной.

Знак 5-го уланского Литовского Его Величества Короля Виктора-Эммануила III полка

   Серебряный венок из дубовых ветвей, увенчанный золотой Императорской короной с ниспадающими из-под нее золотыми лентами. На венок наложен золотой крест по форме Георгиевского, в его центре золотой вензель Короля Виктора-Эммануила III, увенчанный золотой Королевской короной и покрытый эмалью белого цвета. На вертикальных лучах креста даты «1803» и «1903», на горизонтальных — вензели Императоров Александра I и Николая II, увенчанные Императорскими коронами.

   Даты и вензели выполнены эмалью белого цвета. Между короной и верхним лучом креста помещен золотой овальный щиток, покрытый эмалью черного цвета, с золотой датой «1668». На пересечение ветвей наложен золотой щиток по форме офицерского нагрудного знака, покрытый эмалью черного цвета, с золотой датой «18 27/107».

   "Литовским" можно наверное назвать еще несколько полков:

Знак Лейб-гвардии Гродненского гусарского полка

    Золотой крест ордена «Virtuti Militari» с узкой полоской по краям лучей, покрытой эмалью черного цвета. На горизонтальных лучах буквы «VIR» и «TUTI», а на вертикальных «MILI» и «TARI», выполненные эмалью черного цвета. В центре креста круглый медальон со скачущим влево серебряным так называемым Литовским всадником. В большей верхней части медальон покрыт эмалью малинового цвета, а в меньшей нижней — зеленой. Медальон окружен серебряным лавровым венком, перевязанным серебряной лентой в виде банта.

Знак Лейб-гвардии Волынского полка (?)

   Золотой Ополченский крест, по лучам которого проходит надпись «За Bipy Царя Отечество», выполненная выпуклыми полированными буквами. По краям лучей проходят цепочки выпуклых полированных бус. В центре креста серебряный двуглавый орел, увенчанный серебряной Императорской короной. На груди орла серебряный щиток, покрытый эмалью красного цвета с серебряной фигурой так называемого Литовского всадника. Под орлом серебряный щит, покрытый эмалью красного цвета, с серебряным крестом в центре (герб Волыни). По краю щит прошит серебряными заклепками.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Vas 2011 20:49 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
   Jeigu gaminsit 16 - 17 amžiaus Lietuvos gynėjo uniformą, tai siūkit to meto valstiečio baudžiauninko rūbus ir duokit jam ištiesintą dalgį. Būtent sukilę valstiečiai kelis kartus išvijo švedų ir rusų interventus.

     Nes tie husarai su leopardo kailiais ir šliachtos su raudonom konfederatkom tradiciškai išsibėgiodavo ir kariavimui netiko.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Vas 2011 23:30 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 08 Spa 2007 21:24
Pranešimai: 34
    Prieš rašydamas, kad šliaktos su leopardo kailiais išsilakstydavo, pirma gerai paskaitykite istorijos šaltinius, o paskui rašykit.

    Esat labai primityvus - prieš rašant nepatingėkit bent internete paskaityti istorinių šaltinių. Linkime sėkmės.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 18 Spa 2012 19:33 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
Pasitaisau, radau straipsnį žurnale "Soldat".

Vėl atsiprašysiu dėl suformatavimo abzatcų ir kėlimo ženklų.

Алексей ВАСИЛЬЕВ

ПОЛЬСКО-ЛИТОВСКАЯ ГУСАРИЯ XVII ВЕКА


Созданная около 1500 г. польско-литовская "крылатая" гусария достигла своeго расцвета в 1-й пол. XVII столетия, когда она, удачно совмещая в себе качества восточной (турецко-татарской) конницы с традициями западноевропейского рыцарства приобрела славу лучшей кавалерии христианского мира.

В многочисленых войнах той эпохи именно благодаря гусарам Речь Посполитая одерживала свои самые блестящие победы, - например, над шведами под Кокенхаузеном (1601 г.), Кирхгольмом (1605 г.) и Тжчаной (1629 г.), над московитами при Клушине (1610 г.), над турками под Хотином (1621 г.) и над крымскими татарами у Мартынова (1624 г.) и Охматова (1644 г).

Во 2-й пол. XVII в. роль гусарии в структуре польско-литовских вооруженных сил постепенно уменьшалась, однако и в этот период лихие атаки "крылатых" латников нередко решали исход сражений, в частности, против русских войск под Полонкой и на реке Басе (1660 г.) и против турецко-татарских полчищ
под Xoтином (1673 г.), Львовым (1675 г.) и Веной (1683 г.).

Комплектование гусарии в XVII в. оставалось таким же, как и в эпоху средневековья.

Это была так называемая система "товарщеского почта", согласно которой будущий командир гусарской роты - "хоругви" (ротмистр), получив от короля особую грамоту ("лист пшиповедны"), нанимал на службу "товарищей" из числа рыцарей-шляхтичей, кажый из которых обязан был привести с собой
≪почт≫ (≪список≫, в буквальном смысле) в составе одного-двух вооруженных слуг с лошадьми.

Эти "почтовые" воины, называвшиеся также "пахолками" (оруженосцами),
"шеренговыми" (т.е.рядовыми) и "челядниками", обычно набирались из дворовых людей шляхтича или, если "товарищ" был достаточно богатым, - из мелкой ("убогой") шляхты.

Набор в хоругвь происходил на добровольной основе, для чего ротмистру давался определенный срок (с 1620 г. - двухмесячный, считая со дня выдачи "листа").

Основной тактической и административной единицей гусарии в ХVII была хоругвь, насчитывающая 100-200 коней и подразделявшаяся на почты.

В строю хоругви товарищи становились в первую шеренгу, за ними в ряд выстраивались прочие воины соответствующих почтов, образуя, таким образом, вторую и третью шеренги (количество последних зависело от числа рядовых в почтах).

Командный кадр хоругви составляли ротмистр и поручик, причем последний обычно непосредственно командовал подразделением, ротмистр же, будучи, как правило, знатным магнатом, оставался лишь титулярным начальником.

В отсутствие поручика гусарскую роту возглавлял специально назначенный товарищ — так называемый "наместник".

Подобно всем товарищам хоругви, ее офицеры (ротмистр и поручик) имели свои собственные почты, занимавшие в списке первое и второе места.

Третьим по старшинству был почт хорунжего, выбиравшегося из старых и
заслуженных товарищей, чтобы носить ротное знамя (собственно хopyгвь), но при этом не считавшийся офицером.

При хоругви состояли также обозные слуги, которые обслуживали повозки с запасами, копьями, порохом и пулями, подковами и личными вещами.

На каждый почт полагалась одна такая повозка (обычно двуконная), причем ее ездовой должен был также добывать продукты и фураж, готовить пищу и заниматься ремонтом поврежденного снаряжения.

Следует отметить, что в XVII в. конница польской Короны и Великого княжества Литовского нередко сводилась в полки, каждый из которых имел в своем составе oт нескольких до нескольких десятков хоругвей, в т. ч. одну иди несколько гусарских и остальные казацкие (называвшиеся также "панцерными").

Так, в 1651 г. (в лагере под Сокалем) коронное войско включало в себя 9 конных полков, в 1653 г. (в лагере под Жванцем) - 16, а в 1683 (под Веной) - 13.

Самым сильным всегда был королевским полк, хотя его состав в разное время менялся: например, в 1653 г. он насчитывал 2 гусарских, 7 казацких и
4 валашских хоругвей (всего 1741 всадник), а в 1683 г. — 11 гусарских (1455 всадников) и 10 панцерных (1174 коней).

Остальные полки имели значительно меньшую численность — так, полк краковского каштеляна Анджея Потоцкого на 1 августа 1683 г. состоял из 6 хоругвей (включая одну гусарскую), насчитывавших 508 всадников (в т. ч. 121 гусар).

Полк являлся не административной, а чисто тактической единицей, и возглавлявший его полковник (ротмистр одной из гусарских хоругвей) не имел собственного штаба.

На протяжении XVII в. численность и удельный вес гусарии колебались.

В 1546 г. (во время восстания Семена Наливайко на Украине) Польша выставила 6570 человек коронного войска, включая 3200 гусар (30 хopyгвей), а Литва - 1530 человек, из них 800 гусар.

В 1621 г. под Хотином в 28 тысячной польско-литовской армии было 53 гусарских роты (более 8000 коней), а спустя тридцать лет в знаменитой битве с казаками и татарами под Берестечком (28-30 июня 1651 г.) поляки в
составе своей 18-тысячной конницы имели только 2400 гусар.

Штат польской гусарии, установленный в 1673 г., определил ее численность в 1900 коней, а в 1676 г. он был увеличен до 2920 коней. В Венском походе короля Яна III Собесского коронная конница имела 25 гусарских рот, насчитывавших по штату военного времени 3460 всадников (из них 1 августа 1683 г. было налицо 3227).

Будучи элитой польско-литовского войска, гусария выделялась своим солидным предохранительным вооружением.

Каждый конник имел стальной полудоспех, состоявший из кованых нагрудных лат (кирас), ошейника, наплечников, нараменников и наручей (≪карвашей≫).

Нагрудные латы, весившие около 6-7 кг, состояли из пластин толщиной 5-6 мм (до 8 в самом толстом месте), закрывавших спереди и сзади верхнюю часть корпуса, и трех-пяти более тонких (до 3 мм) пластинок ≪фольг≫, защищавших его нижнюю часть.

Характерной деталью гусарского нагрудника, напоминавшей о том, что его хозяин является христианским рыцарем, были два символических знака округлой формы, крепившиеся на обеих сторонах груди. Слева, как бы прикрывая сердце, размещалось изображение Богоматери, а справа — крест с уширенными концами, называвшийся ≪мальтийским≫ или ≪кавалерским≫.

Наплечники, вес каждого из которых достигал 3-4 кг, представляли собой
пластины толщиной 2-3 мм с прикрепленными к ним латунными пряжками (скобами) для ремня, соединявшего их с кирасой.

Ошейник состоял из двух частей, застегнутых на правом предплечье, и весил около I кг.

Нараменники, защищавшие руки от плеча до локтя, делались из жестяных ≪фольг≫ весом 2,5-3 кг, а нарукавники — из кованых пластин весом около 0,5 кг.

Общий вес польских гусарских лат был намного меньше, чем у доспехов средневекового рыцарства, самые легкие образцы которых весили 25 кг, а наиболее тяжелые достигали 60 кг.

Гусары стремились еще больше облегчить предохранительное вооружение и к концу века практически отказались от наплечников, а нагрудники стали
крепить скрещенными кожаными ремнями.

Такие облегченные варианты доспехов весили всего около 7-8 кг, кроме того польские конники использовали сочетание кованой бляхи и кольчуги.

В 1670-х гг. наряду с коваными доспехами получил распространение кожаный панцирь, покрытый прикрепленными к нему металлическими чешуйками, — так называемая ≪карацена≫ (от испанского corrazzina - кожа).

Караценовый панцирь, более простой в производстве, был более эластичным, чем стальные латы, но отличался большим весом (20-25 кг) и был менее прочным.

Иногда защитное вооружение дополнялось небольшим круглым (диаметром около 60 см) щитом — калканом.

Для защиты головы гусары имели стальные шлемы разных видов, из которых наиболее характерным был ≪шишак≫ с наносником, козырьком, нащечниками и назатыльником.

Имевший восточное происхождение, этот тип шлема через Польшу и Венгрию распространился в страны Западной Европы, где получил известность как ≪паппенхаймер≫ (название происходит от прозвища кирасир знаменитого имперского генерала времен Тридцатилетней воины Готфрида Генриха
фон Панпенхайма).

Кроме заостренных кверху шишаков гусария использовала шлемы с невысоким плоским гребнем, а также кожаные шлемы, появившиеся одновременно с ≪караценами≫.

Поверх доспехов гусары носили звериные шкуры, скрепляя их пряжкой на левом плече. У основной массы ≪почтовых≫ они были волчьими, а у некоторых (тех, кто побогаче) — медвежьими. Медвежьим мехом довольствовались также самые бедные из товарищей, однако большинство из них красовались в шкурах рысей, леопардов, снежных барсов, львов и тигров.

Под доспехи надевались жупаны разных цветов (чаше всего красные), которые у товарищей были из более дорогого сукна. Когда доспехи снимались, поверх жупана надевался длиннополый кафтан - ≪контуш≫, а на голове вместо шлема носили модную в ту эпоху шапку —≪магерку≫ (искаженное от ≪мадьярки≫).

Шаровары и высокие сапоги (обычно из черной, желтой или красной кожи) дополняли этот костюм, являвшийся в тогдашней Речи Посполитой типичной одеждой шляхты.

Говоря о польской и литовской гусарии, следует особо отметить наиболее характерную для нее деталь, а именно знаменитые гусарские ≪крылья≫, которые она еще в XVI столетии позаимствовала у турецкой конницы (точнее, у ее отборных всадников, называвшихся ≪дели≫).

Эта конструкция, представлявшая собой два декоративных крыла, первоначально крепилась сзади к заспинной части кирасы, а потом, с упразднением последней, — к задней луке седла.

Остовы "крыльев" изготавливались из дерева, а оперение из настоящих перьев орла, сипа или сокола (реже — из гусиных, раскрашенных под орлиные). Для большей прочности деревянные части обертывались кожей, а у богатых и знатных товарищей — покрывались аксамитом, окантовывались латунью и украшались дорогими каменьями.

Возвышаясь над головой всадника, эти крылья как бы увеличивали его рост, что могло произвести определенное психологическое впечатление на противника.

Кроме того, некоторые западноевропейские авторы XVII в. приписывали им некий ≪шумовой≫ эффект, воздействовавший на врага во время атаки.

≪Утверждают, — писал Франсуа д'Алерак, посетивший Польшу в 1689 г., — что шум тех крыльев пугает коней неприятеля и помогает разбитию его рядов.≫

В этом утверждении, по-видимому, есть смысл, хотя страх на лошадей противника очевидно наводили не только шелестящие перья, но и звериные
шкуры, развевавшиеся за спинами атакующих гусар, и прапоры на копьях, с особым шумом колыхавшиеся во встречных потоках воздуха.

Кроме таких функций ≪устрашения≫ гусарские крылья очевидно не имели никакого боевого назначения и оставались чисто декоративной деталью (есть, впрочем, мнение, что в схватках с крымчаками они приносили своим владельцам кое-какую пользу, мешая татарским наездникам набрасывать на
гусар арканы).

При всем том, крылья имелись далеко не у всех гусар; по ряду свидетельств они встречались лишь в отдельных хоругвях (прежде всего, короля, королевича, великого и польного коронных гетманов).

Личный арсенал, которым располагал в XVII в. гусар Польского королевства и Великого княжества Литовского, отличался большим разнообразием.

Для нанесения первого удара в стремительной конной атаке он имел длинное (5,5-6 м) копье с полым до рукояти древком, просмоленным и оплетенным сыромятным ремнем.

Оно было примерно на 1,5 м длиннее копья средневекового рыцаря, но при этом значительно легче. К копью крепился матерчатый прапорец длиной 1,5 м цветов хоругви.

При атаке с разбега гусар своим копьем легко пробивал доспехи противника, но обычно при этом ломал древко, после чего продолжал бой на ближней дистанции, используя холодное оружие колющего, рубящего и ударного действия.

Для этого имелись: так называемый ≪концеж≫ (koncicrz) — прямой меч длиной 1,2-1,8 м, которым было весьма сподручно колоть врага; сабля, предназначенная для рубки, а также особый топорик — ≪чекан≫ или боевой молоток —≪надзяк≫ (на Руси известный как ≪клевец≫), способный
пробивать вражеские панцири и шлемы.

Самым любимым оружием гусара была, конечно, его сабля — непременный атрибут и предмет гордости любого шляхтича.

Чаще всего в гусарии встречались три типа сабель:

1) ≪венгерка≫, называвшаяся также ≪баторувкой≫ (в честь польского короля Стефана Батория), которая являлась разновидностью восточных сабель и имела длину клинка 78-80 см при общем весе 0,85-1,6 кг;

2) боевая ≪карабеля≫, имевшая клинок длиной 77-85 см и шириной 24-33 мм при кривизне 7-9 см;

3) ≪гусарский палаш≫, имевший рукоять со скобой и клинок длиной 82,5-87 см, шириной 2,7-3,1 см и кривизной 7-8 см.

Последний тип, чисто польский по своему происхождению, был весьма удобен в рукопашной схватке как с конным, так и с пешим врагом, и во 2-й
пол. XVII в. получил наибольшее распространение в гусарских хоругвях.

Ручное огнестрельное оружие гусарского товарища обычно состояло из двух колесцовых пистолетов.

Почтовые нередко имели на вооружении ≪бандолет≫ (укороченную аркебузу с колесцовым замком) или мушкет (последний использовался в пешем строю, например, при защите укреплений или вагенбурга).

Кроме того, у гусар встречался также лук восточного (татарского) типа, из которого опытный стрелок мог выпустить до 12 стрел в минуту. Впрочем, к концу века луки стали уже большой редкостью.

Конское снаряжение гусарии было восточного образца и имело некоторые преимущества над западноевропейским.

В частности, конструкция гусарского седла, будь то турецкий ≪кульбак≫ или его польские варианты ≪ленк≫ и ≪терлица≫, меньше давила на хребет лошади, что играло важную роль во время долгих и форсированных маршей.

Сами кони гусар отличались статью, силой и резвостью. Как правило, они принадлежали к восточным породам или имели примесь их кровей. Масть этих лошадей доставлялась в Польшу и Литву из Венгрии, Трансильвании,
Дунайских княжеств. Крымского ханства или самой Турции, другая разводилась на территории Речи Посполитой (главным образом на Волыни, в Подолии и на Украине).

Многие магнаты и шляхтичи имели в своих ≪майонтках≫ огромные табуны коней, лучшие из которых попадали под гусарское седло.

Самые дешевые лошади, приобретаемые гусарами в XVII в., стоили по 150-200 злотых, а самые дорогие —по 1000-1500 (для сравнения, — жалованье, которое ежеквартально получал гусар, в 1609-1649 гг. составляло 41 злотый, а в 1657-1717 гг. — 51).

Именно эти прекрасные кони в значительной степени определяли высокие боевые качества польско-литовской гусарии, славившейся быстротой своих атак, неутомимостью при преследовании неприятеля и выносливостью на марше.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Gru 2012 23:08 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
Atgimsta dar viena Lietuvos ir Biržų krašto legenda – husarai (papildyta nuotraukomis)

2010-11-12 | Kategorija: Krašto istorijos puslapiai

http://www.selonija.lt/2010/11/12/atgim ... a-husarai/


Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atgimė dar viena Lietuvos istorijos ir Biržų kunigaikštystės legenda.

Muziejaus užsakymu pagaminti šarvuoto XVII a. raitelio, dar vadinto sparnuotuoju „husar“, šarvų komplektas, du kardai, du šalmai bei kalavijas. Eilės dar laukia neatskiriami husarų atributai – ilga ietis su vėliavėle, natūralaus kailio apsiaustas ir iš kovinės kuokos kilęs plunksnuotis – ne tik ginklas, bet ir valdžios simbolis.

Visa tai kainuos ne visus 20 tūkstančių litų.

Husarai


Husarai buvo neatskiriama kunigaikščių Radvilų kariuomenės dalis. Jie ne tik dalyvavo etmonų Radvilų kariuomenės mūšiuose. 400 Radvilų dvaro husarų vėliava su rotmistru priešakyje lydėjo į paskutinę kelionę Kristupą II Radvilą, o du husarai pavaizduoti ant 1645 metų Biržų kunigaikštystės žemėlapio.

O dabar pagal autentiškus pavyzdžius pagamintus šarvus ir husaro ginklus bus galima pamatyti muziejuje. Ir net pasimatuoti šalmą, palaikyti husaro kardą arba su jais nusifotografuoti.

Kodėl pasirinkti būtent husarai?

… Kai keli tūkstančiai sparnuotųjų husarų 1683 m. atakavo Vieną apsiautusią šimtatūkstantinę turkų osmanų armiją, Vengrijos, Austrijos, Vokietijos ir kitų Europos kariuomenių kariai sustabdė kovos veiksmus, kad galėtų pasigėrėti nuostabiu reginiu. Blizgančiais šarvais, už nugaros pritvirtintais sparnais, vėjyje plazdančiais laukinių žvėrių kailių apsiaustais ir 5 metrų ilgio ietimis su vėliavomis pasipuošusi sparnuotųjų husarų kavalerija Europai padarė tokį įspūdį, kad XVIII amžiuje husarų pulkus sukūrė Prūsija, netrukus – Austrija, Prancūzija ir Rusija.

Tačiau tai jau buvo kiek kitokie husarai, žinomi iš paveikslų, istorinių kino filmų ir pasakojimų apie Napoleono karus – lengvoji kavalerija, naudojama tolimiems reidams į priešo užnugarį, greitiems manevrams ar smūgiams iš flangų.

Husarų pulkuose tarnaudavo tik geriausieji ir drąsiausieji, savo gyvybę mažiau už garbę vertinę kariai. Ne veltui Napoleono maršalas Miuratas yra pasakęs: „Husaras, išgyvenęs iki 25 metų, yra mėšlas, o ne husaras“.

Legendiniai kariai


Šių husarų pirmtakai – geriausia pasaulyje kavalerija, legendiniai Lietuvos sparnuotieji husarai.

“Tai buvo to laikotarpio universalūs kariai, padėję laimėti daug istoriškai svarbių mūšių – 1514 m. Oršos prieš rusus, 1605 m. Salaspilio (Kirchholmo) prieš švedus”, – sako vienas įžymiausių Lietuvos karybos ekspertų A. Pociūnas (jį biržiečiai matė apsirengusį XVIII a. raitosios Lietuvos gvardijos uniforma ir „šturmuojantį“ Biržų tvirtovę).

Yra dvi žodžio „husaras“ kilmės versijos.

Pirmoji versija kaip atsakymą pateikia vengrų kalbos sudurtinį žodį „huszar“ („husz“ – dvidešimt) – nuo dvidešimties dvarininkų į kariuomenę būdavo išruošiamas vienas šarvuotas ir ginkluotas raitelis.

Pagal kitą versiją, žodis „husar“ kilo iš lotyniško „cursus“ – reidas, antpuolis. Panašiai atsirado ir jam giminiškas žodis „korsaras“ arba piratas.

Vengrus užkariavus turkams, dalis jų pasitraukė į Lietuvą ir Lenkiją, kad toliau tęstų kovą su osmanais. Narsuolius vengrų husarus ėmė mėgdžioti ir lenkai bei lietuviai. Sujungę rytiečių kariams būdingą veržlumą bei Vakarų pasaulio sunkiai ginkluotų riterių kovos būdus ir drausmę rikiuotėje, husarai virto efektyviausia tų laikų kavalerija.

Amžininkai rašė, kad tai buvo nuostabiausi raiteliai pasaulyje: žvilgantis šarvų metalas, nugaroje apdengtas meškos, leopardo ar tigro kailiu, vėliavos, sparnai ir ugningi žirgai sudarė įspūdingą, baimę keliantį reginį.

Sparnuotųjų husarų šarvai buvo tokie stiprūs, kad atlaikydavo muškietos šūvį iš 50 žingsnių – tai liudija gausūs muziejuose saugomi husarų šarvai, kuriuose likę po keletą kulkų paliktų įdubimų.

Husarų šarvai būdavo puošiami įvairiais simboliais. Kairėje pusėje buvo nuo priešų kardų ar kulkų širdį saugojęs Mergelės Marijos atvaizdas.

Lietuvos sparnuotieji husarai ant šarvų vaizduodavo Aušros Vartų Mariją. Dešinėje šarvų pusėje arba ties kirasos viduriu dėdavo riterio (tamplierių) kryžių.

Husarų ginkluotę sudarė 5 m ilgio ietis, daugiau kaip metro ilgio kovos kalavijas, skirtas priešininko galvos šalmui perdurti ir artimai kovai skirtas lenktas kardas, vadintas „šoble“ (szabla, sablia).

Sparnuotasis husaras nugaroje prie šarvų turėjo sparnus iš erelio, gulbės ar laukinės žąsies plunksnų. Paprotys prie nugaros tvirtinti sparnus atėjo iš Azijos.

Šalia puošiamosios ar ritualinės (sparnai turėjo raiteliui suteikti greitį, kokiu skrido paukščiai pavėjui) funkcijos už husaro nugaros esantys sparnai turėjo ir ginamosios naudos, nes trukdė priešininkui užmesti kilpą ir nutraukti raitelį nuo žirgo. Be to, vėjyje švilpiantys sparnai priešininkų raiteliams varydavo baimę, žirgai išsigandę ardydavo rikiuotę.

Husarai buvo vertingiausi Lietuvos kariuomenės daliniai.

1567 m. tarp 4800 Lietuvos didikų parengtų raitelių buvo 2000 husarų, kurie naudoti kaip smogiamoji kavalerija.

Baisiausia tų laikų kariuomenė


"Sėlos" muziejuje atgaivinama XVII a. Lietuvos karo legenda – husaro šarvai ir ginkluotė.

Svetimšalių dėmesį patraukdavo husarų ginklai, spindintys lyg veidrodis poliruoti šarvai, leopardų kailių apsiaustai, dviejų metrų už nugaros tvirtinami sparnai, o labiausiai – nepaprastai efektyvūs kovos būdai.

Štai, Cėsių mūšyje 700 lietuvių kariuomenės pulkas, kuriame buvo 350 husarų, sumušė 3 tūkstančius švedų.

Garsiajame Kircholmo (Salaspilio) mūšyje Karolio Chodkevičiaus vadovaujami 3 tūkstančiai lietuvių, iš kurių pagrindine smogiamąja jėga buvo tūkstantis husarų, sutriuškino 11 tūkstančių švedų, tuo metu laikytų stipriausia Europos kariuomene.

Dar po penkerių metų Klušino mūšyje 5500 husarų sutrypė net 35 tūkstančių Rusijos kariuomenę. Kiekvienam husarui teko daugiau kaip po šešis priešus…

Kaip negausiems husarams pavykdavo pralaužti tankią pėstininkų gynybą?

Įsivaizduokime: prieš husarus stovi į gretas susiglaudusių, mūšiui pasiruošusių švedų pėstininkų pulkai, dengiami artilerijos. Pirmosios trys eilės ginkluotos muškietomis su jau paruoštais dagčiais. Juos saugo trys arba penkios eilės trimetrines ietis atstačiusių ietininkų.

Kaip raiteliai gali pralaužti tokią ietimis pasišiaušusią ir mirtiną ugnį siunčiančią sieną?

Husarai rado būdą triuškinti šaunamaisiais ginklais ir ietimis ginkluotus pėstininkų pulkus.

Muškietos kulka lėkdavo tik apie 100–150 metrų. Husaro šarvus pramušti ji galėjo vos nuo 50–20 metrų. Muškietininkas galėdavo atlikti vos vieną šūvį per minutę. Vadinasi, jam tenka laukti, kol atakuojantys husarai prijos visiškai arti ir pasinaudoti ta likusia puse sekundės.

Paprastai pėstininkų nervai neišlaikydavo ir salvė nugriaudėdavo dar husarams nepriartėjus. Tada šie suglausdavo gretas „šonas prie šono“ ir likus 50 metrų iki priešo paleisdavo žirgus šuoliais. Pasinaudodami, kad husarų ietis dviem metrais ilgesnės nei pėstininkų, o muškietininkai neturi laiko užtaisyti savo ginklų, šarvuoti raiteliai lavina pralauždavo pėstininkų gretas. O tada jau kardais juos išblaškydavo ir iškapodavo galutinai…

Tik XVII a. viduryje, kai švedai ėmė rikiuoti ne 3, o 6 muškietininkų eiles, ir muškietos tapo galingesnės, husarai nustojo būti galingiausia Europos kavalerija.

Tačiau legenda apie sparnuotuosius husarus išliko per amžius. Kaip ir švedų karių kontraktai, kuriuose atskiru punktu būdavo įrašoma, jog prieš husarus į atvirą mūšio lauką jie neis.

Husarai ne Prezidentūroje… o Biržuose


Lenkijoje yra ištisas mokslas, vadinamas „husaria“. Mokslininkai nagrinėja husarų kovos taktiką ir šarvų bei ginkluotės efektyvumą. Karo istorijos klubai kala husarų šarvus, ginkluojasi „šoblėmis“ ir ietimis bei imituoja tų laikų kovos būdus. Husarų pulkai ar vėliavos tampa bet kokio renginio puošmena.

Ruošiantis Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui Lietuvos Karo muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams kilo idėja atgaivinti šlovingiausių Lietuvos karių Garbės sargybą. Buvo pagaminti XIV amžiaus kunigaikščio Kęstučio laikų kareivių šarvai, skydai ir ginkluotė. Šiais kariais susižavėjusi puiki karo istorijos žinovė Anglijos karalienė Elžbieta net paprašė, kad kariai būtų išrikiuoti dar ir kitą dieną.

Idėjos autoriai norėjo pagaminti ne tik pagoniškosios Lietuvos karių ginkluotę, bet ir sukurti dešimties legendinių XVII a. Lietuvos sparnuotųjų husarų kuopą. Apie jų šarvus, ginklus, vėliavas bei drabužius buvo surinkta išsami istorinė medžiaga, tačiau ekonominė krizė privertė atsisakyti šios idėjos.

Tačiau Biržų muziejininkai pasinaudojo proga… ir perėmė projektą iš Krašto apsaugos ministerijos. Husarai ne saugos Prezidentūrą, o puoš „Sėlos“ muziejų. Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė „Biržiečių žodžiui“ pasakojo, kad iš projekto vadovo majoro Nerijaus Stankevičiaus sužinoję apie pristabdytą finansavimą iš karto susižavėjo idėja įsigyti husaro šarvus ir ginkluotę. Tuo labiau, kad visa būtina istorinė medžiaga buvo surinkta, eskizai padaryti.

Finansavimą pavyko gauti iš programos „Tradicinis amatų tinklas kaip priemonė gerinti Lietuvos ir Latvijos pasienio patrauklumą“, bendrai finansuojamą iš Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos 2007–2013 m. Pilnai husaro šarvuotei ir ginkluotei iš šios programos skirta 20 tūkstančių litų.

Kopijos virsta tikra ginkluote


Šarvus ir ginklus kalti apsiėmė ne šiaip kalviai ginklininkai, o tikra Lietuvos legenda, klubo „Antikos karys“ vadovas, VI pasaulio peilių svaidymo čempionato absoliutus nugalėtojas ir netgi Gineso knygos rekordininkas Jurijus Bykovas ir jo pagalbininkas Igoris Ščaveliovas.

Jie jau yra nukalę ne vieną viduramžišką šarvą, kalaviją, kirvį ar kardą, be to, patys dalyvauja riterių kovų turnyruose. Meistrai patys atvažiavo į Biržus, studijavo fonduose ir ekspozicijose saugomus to laikotarpio ginklus, šarvus, ypač susidomėjo muziejuje eksponuojamu unikaliu 1645 metų Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapiu, kuriame nupiešti net du kunigaikščių Radvilų husarai.

Meistrai, apžiūrėję autentiškus ginklų fragmentus, nebijojo koreguoti eskizų – taip pasikeitė 150 cm ilgio duriamojo kalavijo „koncerz“ rankena. Meistrai ją pagamino tokią, kokia saugoma Biržų muziejuje.

Šarvai muziejui kainavo 6100 litų, kartu su ginklais – 15600 litų. Kad komplektas būtų pilnas, dar laukiama kailio apsiausto, kovinės kuokos – plunksnuočio, ir būtino husarų atributo – ilgos tuščiavidurės ieties.

Iš viso meistrams teko pagaminti 12 šarvuotės detalių bei ginklų: du lenktus metro ilgio kardus, duriamąjį pusantro metro ilgio kalaviją, du šalmus, krūtinės ir nugaros šarvus, šarvinę apykaklę, du antpečius, abiejų rankų dilbių šarvus Tiek ginklai, tiek šarvai pagaminti stengiantis maksimaliai išsaugoti jų autentiką. Nesinori jų vadinti kopijomis – tai tikri ginklai ir tikri šarvai. Tik kad mūšiai, kuriuose jie būdavo naudojami, baigėsi prieš 400 metų…

Kaip kovoti spaudžiamam 20 kg svorio?


O kaip reikėjo jaustis šarvuotam husarui, maloniai sutikus muziejaus darbuotojams, teko išbandyti šių eilučių autoriui. Tiesa, pačiam šarvų užsidėti niekaip nepavyktų, teko prašyti, kad muziejininkai šarvus uždėtų ir užraišiotų bei priveržtų daugybe odinių dirželių.

Iš pradžių teko uždėti spindinčius lyg veidrodis 3–5 mm storio poliruoto plieno krūtinės ir nugaros šarvus. Taip kūną užgulė pirmieji 10 kg svorio. Nuo smūgių krūtinę ir kaklą sauganti šarvinė apykaklė pridėjo dar kilogramą, kario rankas saugantys antpečiai bei riešų šarvai – dar 3 kg. Beliko užsidėti 2 kg sveriantį šalmą ir slegiamas 16–17 kg svorio tapau panašesnis į geležimi žvangantį, bet nejudrų robotą. Pastovėjus su šarvais keliolika minučių jau mušė prakaitas, o kaip kariai su jais išbūdavo visą dieną, ir dar patirdavo išskirtinius fizinius krūvius kovodami ar žygiuodami marše?

XXI amžiaus šarvais aprengtam žmogui atrodo neįmanoma net mojuoti kardu. Apie kilogramą sveriantis, nors ir puikiai išbalansuotas kardas svarino ranką ir nė minties nebuvo, kad juo būtų įmanoma fechtuoti.

Tada ir supratau, kad filmuose rodomos vos ne pusdienį trunkančios dvikovos – išmonė. Kardu gali atlikti tik keletą smūgių ir arba tu pataikysi į priešininką, arba pats praleisi lemtingą smūgį.

Paėmęs į ranką pusantro metro kalaviją, supratau, kodėl juo dažniau naudodavosi… kaip ieties pakaitalu. Keturbriaunė, į galą smailėjanti geležtė tiko durti arba smeigti į ant žemės gulintį priešininką, bet fechtuoti ranką svarinančiu beveik pusantro kilogramo ginklu sunku.

Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius sakė, jog husaro šarvai ir ginklai bus ne tik eksponatas. Šarvuotas ir ginkluotas riteris papildys istorinių “Sėlos” personažų galeriją, tad per iškilmingus renginius Rūmų Poną ir jo Ponią bei XVII amžiaus sukniomis vilkinčias damas lydės ir ginkluotas karys.

Turistai ir muziejaus lankytojai taip pat turės progą pasijusti XVII amžiaus kariais. Jie galės pasimatuoti ir nusifotografuoti su koviniu šalmu, muziejaus lankytojams skirtas ir vienas iš kardų su makštimi. Tiesa, muziejaus darbuotojai baiminasi, kaip šį ginklą patikėti smalsiems vaikams – berniukai juk būtinai norės pamojuoti, o juk tai tikras kovinis ginklas…

Dalius MIKELIONIS

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Gru 2012 23:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27091
Miestas: Ignalina
http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/husar-radvilu-zemelapis.jpg

Paveikslėlis


http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/husaras.jpeg

Paveikslėlis


http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/sarv-as1.jpg

Paveikslėlis

"Sėlos" muziejuje atgaivinama XVII a. Lietuvos karo legenda – husaro šarvai ir ginkluotė.


http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/husaras1-2.jpg

Paveikslėlis


http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/husaras-nuotr.jpg

Paveikslėlis


http://www.selonija.lt/wp-content/uploads/2010/11/Husaras2.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 11 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007