|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27185 Miestas: Ignalina
|
Legionierius rašė: Deja, nacionalizmas yra svarbi nacionalsocializmo ideologijos dalis. Geriau sakykite "nacizmas neturi nieko bendro su mano suprantamu nacionalizmu".
O man visokių šabloniškų "LTC tipo" aiškinimų nereikia - siūlau paimt ir paskaityt apie fašizmą, gvardizmą, ar nacionalsocializmą iš pirminių šaltinių, t. y. kuriuos rašė jie patys apie save. Klausimas labai paprastas - jūs terminą "nacionalizmas" iš esmės suvokiate lygiai taip pat, kaip jį aiškino sovietiniais laikais ir tebeaiškina dabar dalis mūsų "politologų": http://www.google.lt/#hl=lt&source=hp&q ... bc3de42f71
Tačiau tai yra visai ne nacionalizmas, o šovinizmas (visų pirma siekis užgrobti "žemesnių ir atsilikusių" tautų žemes), dažnai ir su rasizmo "prieskoniu" (teigiant, jog yra "iš prigimties geresnės, protingesnės, pranašesnės" rasės).
Nacionalizmo pagrindinė idėja - visos pasaulio tautos yra lygios ir visos turi vienodas prigimtines teises, tame tarpe ir ypač svarbią teisę - sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje etninėje teritorijoje ir joje savarankiškai tvarkytis.
Štai tai ir yra pagrindinis nacionalizmo ideologijos skirtumas praktiškai nuo visų kitų pasaulinių ideologijų, kurios visos atvirai arba užmaskuotai nepripažįsta pasaulio tautų lygybės ir jų lygių prigimtinių teisių į savo žemę, kalbą, kultūrą bei savo nepriklausomos valstybės sukūrimą, nepriklausomai nuo tautų dydžio, rasės, kalbos, ekonominio ir karinio išsivystymo ("civilizacinio lygio"), ir kt. Teigiama, kad norima sukurti idealą - vieną globalią pilietinę informacinę visuomenę? Tačiau iš tikro įvairaus plauko kosmopolitai iš esmės siekia išsaugoti esamą politinę-valstybinę pasaulio struktūrą, kuriai didžiausią pavojų ir kelia būtent nacionalizmas.
Štai žemiau konkretus pavyzdys, kaip įvairiais išvedžiojimais bandoma "išplauti" ir vienu ar kitu būdu "ištrinti" tikrąją nacionalizmo prasmę, pateikiant daugybę "amerikietiškų", "pilietinių" ir pan. apibrėžimų, "išaiškinimų", "apibūdinimų", "samprotavimų" ir pan.:
Nacionalizmas
Šaltinis - http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12225.html
Planas
Įvadas. 1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko klasifikacija). 2. Modernizavimas ir nacionalizmas. 2. 1. Nacionalizmų konkurencija. 2. 2. Kultūrų konfliktai. 2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė. 3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas. 4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija. Išvados. Literatūros sąrašas.
Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis — visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti, pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:
1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas, internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas?
2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos) ir modernizacijos teorija - E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)
3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?
4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?
Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos tarptautinės sistemos vystymosi.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1] klasifikacija).
Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.
Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 - 1920) jos keitė politinį Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.
Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo "prarastojo rojaus" kalba, o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija, žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.
Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.
Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.
Europos nacionalizmas - visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava, atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų inteligentija - - išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji kalba.
Trečiasis modelis - biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į "Vakarų iššūkį" - revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.
Biurokratinis nacionalizmas - tai aplenkiančioji strategija, kurią taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija, daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.
Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:
1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo principams.
2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.
3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai istorijos modernizavimo būtinybę.
Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].
Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija yra besivejanti modernizaciją šalis[4].
Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiška ikimoderni[5]. Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio, konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų modernumo sampratos tipų motyvus.
Lygiai taip pat visos politinės kultūros yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A. Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, - pavyzdžiui, progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu "įsivaizduojama bendruomenė"), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai, kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema - ar mes galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama, ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas.
Kaip teigia Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir socialistams buvo tautiškumo sėkmė.
Smitas neabejotinai eina per toli susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuoja požiūrį, dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius, kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp "mes" ir "jie", tapti antrąja prigimtimi. Nacionalinis "mes" yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas masinės komunikacijos.
Taigi, problema su postmoderniais identiteto apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros tėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas, nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
1989 m. sugriuvusi "jėgų balanso" sistema pakeitė suskirstymą į sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos valstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis (Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias ir postmoderniąsias.
Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes, neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R. Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje, neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi, jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.
Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas, nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.
Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos "jėgų balansu", kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11].
Pavyzdžiui, 1989 m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst. kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai - 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.
Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės.
Praėjus 10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14 tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai - 9 tūkst., 4,5 tūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln. kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln. žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač į Baltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą.
Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, o esminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitų šalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios valstybės susitelkė Vakarų Europoje.
Jų esmę adekvačiausiai atskleidžia Europos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitame potencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savo tikslų, valstybės maksimaliai atviros, "skaidrios", teritoriniai apribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savo suvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslu sukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles.
JAV R. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su viena svarbia sąlyga - skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučia pažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugo savo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus.
Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentas Džordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinės gynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nes vengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmės rimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks, ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolės ir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgoms mažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.
Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juos vienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklų kontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirsti kelią valstybių tarpusavio konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijos Baigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, nes labai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakos objektu.
Tačiau ir moderniojoje - demokratinėje visuomenėje politiką labiausiai integruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikia universalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus ir tarptautine politika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikos pobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį, galimybes ir perspektyvos tendencijas.
Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis išnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo.
Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Dar viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatina nacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais.
Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškyla ir kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo.
Nacionalistinė valstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypač kai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vieno specializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakyti specializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kurios importuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, gali būti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimais išlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjeros sistemą.
Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia, politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažino nacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith), valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos, o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais. Todėl nacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, o atvirkščiai, pačios išsiplėtė[14].
Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jei jau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gi sąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendinti tuomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmo išsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekada galutinai nepasiekiamas. Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui, tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietišką visuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi likti autentiškas, unikalus ir išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti „patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrinti unikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu[15].
Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo jos narių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų. Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūrę nacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą. Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria, vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadangi nacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimo galimybes.
Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių ir politinių nacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino.
Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimai paprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“ kaip „natūraliai“ apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis[16]. Toks teorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijų legitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.
1.2. Kultūrų konfliktai.
Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikio priemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominį mobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtų reikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros, pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga. Ji ima skatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas, „tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“[17].
Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų, atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Bet kuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša ir siekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesį istoriniam ir kultūriniam tapatumui“[18]. Toks tapatumas dažnai belieka tik paviršutinis ir dirbtinas, tačiau pakankamas stiprinti nacionalistines ambicijas.
„Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbi nacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemia tarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išlieka industriniame amžiuje[19]. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokai supanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo.
Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumams skatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nes barjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“ mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etninių pasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad tokiam kultūrų bendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles, politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras, sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienu politiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulai ir visiškai nešališkai“[20]. Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir bus apribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisyti kultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas.
Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuo nacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai nacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiau nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus plačiau aptartas kitoje dalyje)[21].
Gelneris dar griežčiau nurodo, kad nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis yra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kad modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kad kuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuo mažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vieni kitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandant biurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni ir nuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštarauja jiems[23].
Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas į ekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomus paprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vien tik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinės visuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaip savaime susikūrusi socialinio gyvenimo plotmė, kuri priklauso nuo savaime suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo ir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama, kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės, masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos, jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančių identitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuo valstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos kategorija[24].
Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškai dominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausia amerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aišku yra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienoje nacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalios komunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimo priemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklysta vertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.
Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius ir sentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikerta valstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemonių bei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalines tradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas ir pasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masine komunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė - nacionalinė galimybė pasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų.
Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantis perspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Nors modernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuo tautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjos mažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūt nacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba, priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jo populiarumo priežastis.
Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos ir įsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaip teigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrus įstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitų reikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykių kūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalauja to, ką Habermas (1990) pavadino "užuojautos etika", ar ką Cornel West (1994) apibrėžė kaip "meilės etika".
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę — visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis nacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui?
Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu mastu.
Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jis pripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionalinių valstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių ar nacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionalinių valstybių sistemai — nacionalistines ambicijas (Žygeivio pastaba - tai, kas čia rašoma, yra visiška nesąmonė. Kaip tik pripažįstant visų tautų teises į nepriklausomos valstybės sukūrimą ir turime modernųjį nacionalizmą).
Šitoks nacionalizmas yra iš principo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus — taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamai sistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toks internacionalizmas todėl yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tik tam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio masto reikalavimais[25].
Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamas vienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto — etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“ judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiami kurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“ nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentus kylančio separatizmo akivaizdoje.
Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą judėjimai verčia stiprinti tarptautinę sistemą, kuri savo ruožtu sukelia dar didesnį secesionistų nepasitenkinimą. Bet kuris konfliktas ir vietiniu, ir sisteminiu lygiais stiprina su juo susijusių gyventojų grupių tautinę savimonę[26].
Todėl internacionalizmo negalima laikyti nacionalizmo priešu; kaip teigia Smitas, tikrasis nacionalizmo priešas yra kosmopolitizmas.
Svarbiausios jo išraiškos yra supranacionalistinės tendencijos, tad nebent jos galėtų reikšti nacionalizmo pabaigą. Tokios tendencijos ryškios pirmiausia Europoje, kur Europos Sąjungos institucijas galima laikyti kompromisu tarp „tarpvyriausybininkų“ ir „supranacionalistų“. Pirmiesiems Europos Sąjunga svarbi, įtvirtinant nacionalines (ar nacionalistines) ambicijas visos Europos lygiu, antrieji siekia naujo europietiško identiteto.
Visgi toks supranacionalizmas irgi nėra priešingas nacionalizmui, nes „jis per daug panašus į egzistuojančių nacionalinių valstybių nacionalizmą“[27]. Jungimosi į supranacionalinį darinį paskatos atitinka nacionalizmo paskatas — tai išorės priešų (dabar veikiau ekonominių konkurentų) baimė, tikslai — nacionalizmo tikslus. Tai politinis susivienijimas, autonomija, panašus identitetas su bendra krikščioniška viduramžių praeitimi. Stimulai taip pat panašūs į nacionalistinius — pasaulinis prestižas, ekonominis savarankiškumas ir savarankiškas vystymasis[28].
Iš čia Smitas daro išvadą, kad „supranacionalizmas gali sumažinti konkuruojančių nacionalizmų skaičių tam tikroje teritorijoje, tačiau tik naujo — galingesnio ir platesnio — „supranacionalizmo“ kaina“[29]. Naujų tarptautinės sistemos vienetų elgesys, tikslai, idealai veikiausiai liktų tokie pat kaip ir esamų nacionalinių valstybių, pakistų tik jų dydis ir sąveikų mastas. Prasidėtų, anot Smito, „kontinentinių tautų“ varžybos.
Supranacionalizmas, kaip ir internacionalistinės tendencijos, gali paskatinti separatizmą arba bent jau švelnesnes jo formas. Šįkart tokie nacionalistiniai judėjimai jau gali kilti ne tik „subtautiniu“, bet ir nacionaliniu mastu, nes supranacionalistinė decentralizacija, net jei ir labiau patenkins periferinių etninių grupių siekius, gali pažeisti nacionalinių valstybių daugumos interesus.
Todėl neįteisinto nacionalizmo pretenzijų grėsmė supranacionalizmo atveju neišnyksta, tik keičia (jei išvis keičia) savo išraiškos lygmenis. Dar svarbiau, kaip nurodo Smitas, kad supranacionalizmas nulemia didesnį situacijos neapibrėžtumą, o pastarasis didina galimybę reikštis įvairiems besivaržantiems nacionalizmams, eskaluoti tautinius konfliktus. Tokių konfliktų atveju, net jei jau yra sukurta keletas identitetų, bus vis vien atsirenkamas vienas iš jų kaip dominuojantis. Taigi supranacionalizmas gali reikšti, kad „didės nacionalistinių konfliktų galimybės ir stiprės tautinis jausmas“[30].
Internacionalizmo nereikėtų laikyti nacionalizmo priešingybe, greičiau sistema, skatinančia tam tikrų nacionalizmų atsiradimą ir plėtotę.
Nacionalizmas turi ideologinį antipodą — kosmopolitizmą, tačiau ir jo pagrindinė išraiška — supranacionalizmas — taip pat nėra priešinga nacionalizmui, ir, bent jau remiantis prieinamais empiriniais pavyzdžiais, gali skatinti nacionalistines ambicijas, tegu ir reiškiamas kitais lygmenimis.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
Šiuolaikiniame pasaulyje stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantys procesai. Tai tiek kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek ir technologinė globalizacija. Būtent todėl, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vykstantis “čia ir dabar” yra svarbu nagrinėti ją ir joje atsidūrusią visuomenę.
Globalizacija savo ruožtu sukelia įvairių socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Viena iš tokių pasekmių yra nacionalinės valstybės reikšmingumo nykimas pasaulinėje socialinėje arenoje. Tokiu būdu kyla dar vienas klausimas, ar yra įmanoma viena globali pilietinė informacinė visuomenė? Kai kurie postmodernybės teoretikai nupiešia unikalios informacinės visuomenės viziją arba bent jau konstatuojama, kad šiuolaikinis pasaulis žengia tokios link.
Pasirodančioje naujoje informacinėje visuomenėje pasireiškia kitokie jos tapatumo bruožai, nei tai buvo modernybėje. Tapatumas yra apibūdinamas kaip kintantis, nestabilus, nuolatos rekonstruojamas. Taip apibrėžtam tapatumui didelį poveikį daro informacija ir informacinės technologijos. Milžiniškas informacijos sklidimo dažnis ir informacinių technologijų plėtra diktuoja žmonėms tapatumo įvaizdžius formas ir t.t. Jais remiamasi kuriant savo tapatumą.
Nacionalinė valstybė buvo įkurta norma ir ji funkcionavo kaip socialinio konflikto slopintoja, reguliuojanti visuomenę ir kartu patenkinanti populiacijos reikmę tapatumui. Nacionalinė valstybė jungia asimiliuotus piliečius, nors jie ir nebuvo būtent tokie patys, jie papildė vienas kitą. Tai pabrėžia ir individualias teises ir įsipareigojimus.
Tačiau kas nutiks tuomet, kai nacionalinė valstybė visiškai išnyks? Atrodytų, jog logiškai seka, kad jei nacionalinė valstybė išnyks dėl globalizacijos, nėra daugiau sprendimų kaip tik kalbėti apie nacionalinės visuomenės agoniją. Kol globalizacija sukuria socialines, ekonomines, ekologines problemas tai globalizacija, kuri laidoja nacionalinės valstybės pagrindus, kaip vieneto, kuris saugo jų pilietybę, pašalindama/atitolindama ją nuo tokių problemų sprendimo.
Atrodo, kad nacionalinės valstybės žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima kaip kultūrinis tapatumas yra suskaldomi į begalę legitimių fragmentų. Tapatumas daugiau nebus sudarytas iš politinių partijų, darbo sąjungų ar kitokių organizacijų. Tapatumas asocijuosis su socialinėmis grupėmis, reprezentuojančiomis skirtingas mažumas, egzistuojančias kiekvienoje srityje.
Socialinis, etninis ir kultūrinis palikimas kelia daugelį klausimų tokių kaip, kaip regioninė arba globali integracija įvyks simboliniame lygyje.
Universalus tapatumas, bendras visoms šalims bus įmanomas jei bus pripažintas jų pačių heterogeniškumas.
Jei kalbame apie pilietybę, atrodo svarbu pabrėžti, kad tik su regioniniais susitarimais, nekalbant apie produkcijos ir vartojimo internacionalizavimą, trokštama “pasaulinė pilietybė” gali palikti tolimu tikslu. Globalizuojamame pasaulyje iškylančios problemos yra labiau kultūrinės, o ne politinės ar ekonominės. Visiškai yra įmanoma, kad konfliktas, kylantis tarp skirtingų pagrindų sukurs labai nepastovią situaciją.
Globalizacija, kuri reiškiasi pasaulio homogenizacija, tampa nesuprantama be išsamios įvairumo, kurią ji apima, analizės. Vyraujanti kryptis link “interkultūralizmo” reikalauja ištirti vietos bendruomenės svarbumą.
Žmonių visuomenė patiria stiprų stresą, kuris yra besikeičiančios pasaulio ekonomikos poveikio rezultatas nacionalinei ekonomikai.
R.Weiner komentuoja šiuolaikinę tarptautinio kapitalizmo padėtį: “sistema yra apimanti visą pasaulį dėl kapitalizmo dinamikos, kaip veikiančios visose srityse - ekonominėje, monetarinėje, finansinėje, technologinėje ir kultūrinėje.
Nacionalinė valstybė reprezentuoja tokį procesą, kur esmės lygyje parodomas išsivystymas teritoriškai apibrėžtoje skirtingų interesų ir socialinių grupių perimetrą ir simboliniame lygyje - simbolių ir reikšmių kūrimą, kurios generuoja bendro identiteto jausmą, kuris ir saugąs šį vienetą nepaisant įvairių pilietinės visuomenės interesų. Šie bendrai suformuoti simboliai sukuria vieningumo jausmą ir kultūrinio tapatumo kolaboraciją.
Tautos simboliai gali būti suprantami kaip jėgos sritis, kurioje gali būti išrautas kultūrinio tapatumo jausmas. Tai koncepcija, kurią turime turėti omenyje, kai ketiname atspindėti regionalizacijos, kaip globalizacijos aspekto, kultūrinę įtaką.
Šie tvirtinimai leidžia mums ieškoti schemos, kuri leistų mums suprasti kaip globalizacijos procesas veikia ekonomiką, politinę struktūrą ir tautų bei regionų kultūrą. Mus domina būtent kurie visuomenės aspektai tampa “globalizuotais” ir kas lieka vis tik atskira po globalizacijos įtakos.
Nors visuomenės globalizacija yra faktas, ji negali būti suprasta be jos antrininkės fragmentacijos. Pastebimas ne tik nacionalinės valdžios autoriteto sumažėjimas, bet ir sprendimų kitimas, sprendimų susijusių su atskirais vienetais.
Be to reikia susidaryti nuomonę apie masinių informacijos priemonių kultūrinį turinį, plaukiantį iš daugianacionalumo. Ši sklaida už nacionalinių ribų efektyviai veikianti tam, kad nutrauktų pastarąją ir homogenizuotų kiekvienos tautos ir žmonių, turinčių tapačią kiekvienam kultūrą, kasdienybės paternus.
Ekonominė, politinė ir kultūrinė transnacionalizacija reiškia nacionalinės valstybės silpnėjimą, deteritorizacinį procesą, globalios pilietinės visuomenės pasirodymą, simbolių iš nacionalinio į internacionalinį lygį perkėlimą ši rezoliucija teigia, kad nacionalinės valstybės išnykimas yra neišvengiamas ir globalizacijos procesas tai pagreitins.
Bet yra priežastis manyti, kad universali homogenizacija yra neįmanoma. Mažumų pasirodymas yra ženklas, kad skirtumai vis tik egzistuoja, kad fragmentacija išlieka ir kad skirtumai yra konvertuojami į nelygybę pasaulio scenoje. Kaip Lanni (1992) pastebi, “kai nacionalinė valstybė silpninama dėl intensyvaus globalizacijos proceso, iškyla kita realybė, globali visuomenė… įvairi ir nesuderinama…”
Dėl to, kad valstybės pilietinė visuomenė nėra homogeniška todėl taip pat ir nauji identitetai dėl globalizacijos nebus homogeniški. Identitetų pliuralizacija taip pat ragina diferenciaciją bet kokioje pasaulinėje sistemoje.
Globalizacijos procesas liudija, jog kiekvienos nacionalinės valstybės ekonomika yra sparčiai modifikuojama tarptautinio kapitalo cirkuliacijos.
Tuo pačiu nacionalinė valstybė yra atpalaiduojama nuo kai kurių problemų sprendimo, tokių kaip ekologinės problemos, saugumo problemos ir kt. Tad ekonominės globalizacijos kryptis pabrėžia nacionalinės valstybės silpnėjimą naujai iškylančiame regione. Panašu, kad nacionalinės valstybės silpnėjimas ir žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima, kaip kultūrinis, politinis ir socialinis tapatumas suskaldomas į begalę fragmentų.
Pasaulio globalizacijos proceso pasėkoje nyksta stabilus ir fiksuotas tapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis.
Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių, sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitų socialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienas pasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs. Bet kuris bet kada gali keisti savo tapatumą taip keisdamas savo gyvenimą.
Todėl tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas.
Išvados
Nacionalizmo išnykimo perspektyva prieinamoje ateityje neatrodo reali. Kaip buvo aptarta, buvo galima tikėtis, kad nacionalizmo patrauklumą sumažins modernizavimo tendencijos. Tačiau šios viltys neatrodo realios: didėjant naujų išteklių poreikiams, kyla iki tol buvę paslėpti konfliktai ne tik tarp turinčių resursus ir jų neturinčių, bet ir tarp konkuruojančių dėl išteklių. Tokioje kovoje valstybės vaidmuo lieka itin svarbus, ji turi tenkinti politines bei ekonomines nacionalistines ambicijas, kurias kartais dar sustiprina politinių elitų siekimas išlaikyti palankią karjeros sistemą.
Be to, priešingai negu tikėtasi, nacionalizmas dėl modernizavimo neišsisėmė ideologiškai. Nors atsirado daugiau galimybių įgyvendinti nacionalistinius siekimus, šios galimybės labiau susijusios su „normalios“ valstybinės padėties tarptautinėje sistemoje užtikrinimu, tačiau jos nereiškia nacionalistinių ambicijų likti „unikaliais“ atsisakymo ir su jomis konfliktuoja.
Nacionalizmą gali skatinti ir modernizavimo išryškinami kultūriniai konfliktai, pirmiausia atmetantys supervalstybių kultūrą. Tiesa, modernizavimas suartina aukštąsias kultūras (ir net panaikina „liaudiškąsias“), tačiau ir toks suartėjimas veikiausiai turi ribas, ir sunku įsivaizduoti jų visišką susiliejimą net ir politinio bei ekonominio bendrėjimo sąlygomis.
Pagaliau, esama tarptautinė sistema, kurią Smitas vadina internacionalistine, taip pat nereiškia nacionalizmo pabaigos, o netgi jį skatina. Taip yra todėl, kad esama sistema pripažįsta tik tam tikros formos — valstybinį — nacionalizmą ir atmeta kitokių — periferinių ir susivienijimo — judėjimų nacionalistines ambicijas, skatindama pastaruosius reikšmingesniems veiksmams ir stiprindama su tokiomis grupėmis susijusių žmonių tautinę savimonę.
Net ir supranacionalizmas, kurį galima kildinti iš nacionalizmui priešingo kosmopolitizmo, ne sunaikina, o irgi gali paskatinti nacionalistines ambicijas. Tiesa, keičiasi jų mastas ir reiškimo lygmuo, tačiau nacionalizmas kaip kova už kultūriškai apibrėžiamo identiteto ir politinių ribų sutapimą neišnyksta.
Todėl galima manyti, kad tendencijos, kurios atrodo priešingos ir pražūtingos nacionalizmui, jį tik dar labiau skatina. Todėl vargu ar įmanoma tikėtis nacionalizmo pabaigos prieinamoje ateityje. Tiesa, galima tikėtis, kad kai kurios modernizavimo tendencijos prislopins nacionalistinių sąjūdžių apimtis, nacionalistinių ambicijų reiškimosi mastą bei intensyvumą ir padarys jas ne tokias pavojingas.
Naudotos literatūros sąrašas
1. Anderson, B. Įsivaizduojamos bendruomenės. V., 1999. (ypač puslapiai 16-63). 2. Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. V., 1998. 3. Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order. Vol. 2. L., 1993. P. 8. 4. Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas.- V.,1996. 5. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— 239 p. 6. Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics, Cambridge., 1994. 7. Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. 8. Encyclopedia of Nationalism. (Edited by Alexander Motyl) -Rutgers University, Newark, New Jersey, USA. (Reissue, Academic Press 1999). 9. Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the West. N-J., 1987. 10. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— xi, 350, [6] p. 11. The Association for the Study of Ethnicity and Nationalism (ASEN) // http://www.lse.ac.uk/Depts/European/Asen/default.htm 12. The Ernest Gellner RESOURCE SITE // http://www.lse.ac.uk/Depts/Government/gellner/index.htm 13. The Nationalism Project // http://www.nationalismproject.org/ (Nationalism Project Home ) 14. Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. 15. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой порядок. M., "Демос"., 1996. 16. Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000. 17. Хобсбаум Э. Нации и национализм после 1780 года. СПб., 1998. 18. Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4.
----------------------- [1] Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000. p. 359. [2] Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. P. 164-165. [3] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the West. N-J., 1987. p. 23. [4] Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4. p. 11. [5] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the West. N-J., 1987. p. 23. [6] Prie tokios metodikos pasekėjų priskiriamas Jurgenas Chabermas. [7] Smito manymu visi nacionaliniai identitetai turi savyje bendrą etninį kontekstą. [8] Michael Billig (1995) savo studijose nurodė kelius, kuriuose tautinė kultūra atsiskleidė kaip įprastas, arba, jo terminais "banalus" fenomenas, reprodukuotas per bendro jausmo diskursus. [9] Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order. Vol. 2. L., 1993. P. 8. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой порядок. M., "Демос"., 1996. p. 25. Pagrindinė R. Kuperio idėja yra ta, kad 1989 m. buvo žymūs ne tik "šaltojo karo" pabaiga, bet ir kaip "jėgų balanso" epocha. 1945-1989 metų periodas tęsė šabloną, priimta nuo Vestfalio laikų. Tik dabar jėgų balansas tarp įvairių Europos valstybių koalicijų, neleidžiančių atsirasti naujai valstybei hegemonui, pasikeitė į bipoliarinį pasaulio skilimą. 90-aisiais metais prie jo griuvėsių atsirado trys valstybių kategorijos: nemoderniosios ("pasenusios"), moderniosios ("šiuolaikinės") ir postmoderniosios ("postšiuolaikinės"). [10] Cooper R. ten pat. [11] Купер Р. p. 39. [12] Купер Р. p. 27. [13] Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996. P. 178. [14] Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— P. 238. [15] Žr. ten pat.— P. 235—236. [16] Žr. ten pat.— P. 242—243. [17] Ten pat.— P. 235. [18] Ten pat. [19] Gellner E. Op. cit.— P. 185. [20] Ten pat.— P. 188. [21] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 236—237. [22] Žr.: Gellner E. Op. cit.— P. 180. [23] Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. p. 187. [24] Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics, Cambridge., 1994. p. 47. [25] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 243—244.. [26] Ten pat.— P. 245. [27] Ten pat.— P. 246. [28] Ten pat. [29] Ten pat.— P. 247. [30] Ten pat.— P. 248.
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Spa 2009 15:28. Iš viso redaguota 4 kartus.
|
|