Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Ukraina (Kijevo Rusia) - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“ - Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“ - Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Parašytas: 21 Lap 2009 20:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Почему националисты выигрывают?

http://revisor.od.ua/post/Pochemu_nacio ... yigryvayut

Как-то незаметно, но «весомо, грубо и зримо» призрак украинского нацизма вырос из пелёнок шароварной клоунады и превратился в серьёзную угрозу обществу.

В начале 90-х довелось работать в Донецком краеведческом музее. В его актовом зале по причине дешевизны аренды любили проводить свои мероприятия разнообразные общественные и политические организации Донбасса. В том числе и украинские националисты. Тогда их мероприятия, чем-то напоминали не собрания представителей какой-то тоталитарной силы, а съезд цирковых погорельцев.

На собраниях присутствовали какие-то люди в невероятного покроя казачьих одеждах, прыщавые юноши в камуфляже, геморройного вида товарищи закутавшиеся в государственные и партийные флаги. Среди них бродили буддийские монахи, языческие волхвы, мастера боевого гопака, несостоявшиеся поэты и профессиональные бездельники. В кулуарах эта публика, на чистом русском языке делилась своими планами о постройке «четвёртого рейха» и установления во всём мире «украинского порядка». Кстати тогда в рядах разномастных украинских националистических организаций находилось много просто случайных людей, большинство из которых были абсолютно не в курсе доктрин украинского национализма, а просто не хотели коммунистического реванша. Тогда бытовало устойчивое мнение, что коммунисты вот-вот очухаются и вернут себе власть, а в украинских националистах видели наиболее последовательных и сильных противников «красной угрозы».

Естественно, что вся эта клоунада заставила украинскую общественность относится к ним с большим скепсисом. А зря.

С течением времени радикальный украинский национализм в значительной мере избавился от налёта шароварщины и прочего перформанса. Выкристаллизовался и кадрово и идейно. Превращаясь в радикальную идеологию, заточенную под организации, претендующие на реальную власть в стране.

И если в первой половине девяностых разговор о том, что украинские радикалы смогут серьезно претендовать на политическую власть, вызывали снисходительные улыбки, то сейчас это вызывает всё большую и большую озабоченность.

Ближе всего к вожделенной цели сейчас находится Всеукраинское Объединение «Свобода» под руководством Олега Тягнибока.

Совсем недавно эта организация называлась иначе – Социал-националистическая партия Украины. Не нужно быть семи пядей во лбу, чтобы догадаться, какой именно политической партии подражали нынешние «свободовцы»: NSDAP (национал-социалистической немецкой рабочей партии) Адольфа Гитлера.

При этом «тягнибоковцы» копировали своих идейных предшественников не только названием, но и агрессивной националистической риторикой. Например, летом 2004 года Олег Тягнибок в присутствии Петра Ющенко, родного брата президента, на горе Яворина призвал бороться с «москалями, с немцами и жидвой». Своё кредо он подтвердил и в марте 2005 года, выступая на «Пятом канале», заявив, что на Яворине говорил о тех, кто «оккупировал Украину», и подтвердил, что не собирается публично извиняться за свои высказывания.

Ближайшая соратница Тягнибока, один из идеологов ВО «Свобода» Ирина Фарион в своей статье «Лінгвістична експертиза етнонімів «жид» і «москаль» у контексті мітингової промови» писала: «…Гиперболическая антитеза «свой – чужой», то есть «украинец – жид, немец, москаль», становится средством утверждения соответствующей идеологемы, то есть удачным и остропублицистическим приёмом».

Несмотря на то, что за фасадом хорошего слова «Свобода» вполне отчетливо прорисовываются контуры местного варианта нацизма, рейтинг у национал-радикалов растет, как на дрожжах. Если в Тернопольской области в 2007 году на парламентских выборах ВО «Свобода» получила около 3, 5% голосов, то на состоявшихся в марте 2009 года выборах в Тернопольской облсовет тягнибоковцы, получили 34, 6% голосов избирателей. То есть мы имеем десятикратный рост популярности за два года. Можно конечно, говорить про особую специфику Тернопольской области, но всё равно такой результат – это политический триумф радикалов.

Подобный рост популярности праворадикальных партий и групп на Украине имеет несколько причин.

Первая причина: ультранационалисты на фоне украинской политики выглядят весьма живо и энергично. Экономический кризис во всём мире принёс политический капитал партиям левого и левоцентристского спектра. Даже в испанской Стране Басков, которая ведёт изнурительную национально-освободительную борьбу, впервые за 30 лет националисты проиграли социалистам. И только на Украине дела обстоят с точностью до наоборот.

Левые и левоцентристские партии, видимо, возомнили себя какими-то помещиками, а своих избирателей – крепостными крестьянами, которые от них никуда не денутся и будут всегда отдавать им свои голоса. При этом левые забыли, что социальные вопросы чужды украинским партиям олигархического типа, здесь для левых угрозы нет. А вот со стороны неонацистов эта угроза вполне существует. Ведь фашизм – это хотя национал-, но все-таки социализм. Социальная риторика националистам не чужда, и если левые ведут себя пассивно, то крайне правые этим активно пользуются, пытаясь играть на электоральном поле левых, используя протестные настроения в своих собственных интересах.

Разговоры же о сознательности рабочих и пенсионеров можно не вспоминать. Чего стоит эта сознательность, отлично доказал Леонид Черновецкий, за консервы и гречку завоевавший себе симпатии тех, кто ещё недавно традиционно голосовал за левые партии.

Вторая причина: ещё во времена Леонида Кучмы украинский национализм стал вполне респектабельным политическим течением. По крайней мере, люди, именующие себя националистами, не подвергались, как в России или на Западе, общественному остракизму и информационному замалчиванию. При президентстве Виктора Ющенко украинский национализм уже стал фактически государственной идеологией страны.

Если либералам, анархистам, социалистам или коммунистам необходимо найти человека, ознакомить его со своей идеологией и убедить в её превосходстве над другими мировоззренческими системами, то украинским националистам этим можно не заниматься. Поскольку современная система начального образования (особенно его гуманитарный сегмент) построена таким образом, чтобы вбить в мозги школьников максимальное количество националистических мифов и постулатов. Поэтому и идут косяками в неонацистские организации вчерашние школьники, тратя максимализм и пыл юности на агитацию за очередного доморощенного фюрера.

С другой стороны, куда молодому человеку, имеющему политические амбиции, ещё идти? Ведь на Украине, кроме неонацистов, с молодежью никто серьезно не работает. Всевозможные формальные «молодежные крылья» тех или иных партий не в счёт: как правило, они существуют для проформы, и там окапываются дети высокопоставленных партийцев.

Говорить с молодёжью на понятном для неё языке и на больные для неё темы сейчас могут только националисты. Ведь они очень легко называют виновников всех бед Украины и способ преодоления этих бед: бей людей нетитульной национальности. Все просто и понятно, особенно для мозгов, прошедших обработку в сфере отечественного начального образования.

Третья причина: иногда создается впечатление, что над партиями левого спектра висит какое-то проклятие. Регулярные громкие скандалы и расколы, патологическое неумение пользоваться сложившимися обстоятельствами для наращивания своего влияния, ориентация в агитации на представителей старшего поколения (которое, может быть, и надёжный электорат, но чисто по биологическим причинам постоянно убывающий), закостенелость партийной номенклатуры, когда люди на протяжении десятилетий занимают один и тот же пост.

Всё это на фоне молодеющего и численно растущего украинского национализма не может не вызывать обеспокоенность, поскольку только левые и левоцентристы могут выполнять роль эффективного противовеса в отношении всё возрастающей опасности превращения Украины в фашистское государство. И пока что действенного ответа на этот исторический вызов у них нет.

Видимо, мириться и вырабатывать общую тактику лидерам левых придется в недалеком будущем, уже сидя на одних нарах. Ибо сомнительно, чтобы правые, придя к власти (а при сохранении нынешних тенденций во внутриукраинской политике это очень вероятно), будут разводить демократию со своими идейными оппонентами.

Четвертая причина: долговременный политический хаос и экономическая стагнация. Нескончаемая череда выборов разных уровней, спад экономики и социальная неустойчивость порождают в обществе запрос на стабильность и порядок. Те самые понятия которыми так удачно оперируют в своей пропаганде националисты. О том, что именно подразумевается под их понятием «порядка и стабильности», националисты предпочитают не просвещать широкие электоральные массы.

Кроме того, межкланновая борьба на Украине, позволяет тем же националистам, маневрируя между крупными политическими игроками, набирать себе баллы. Например, Олег Тягнибок своим выдвижением в президенты будет фактически играть против Юлии Тимошенко, «топчась по её электоральному полю», и вполне естественно может рассчитывать на материальное и информационное «спонсорство» со стороны политических оппонентов Юлии Владимировны. И хотя Тимошенко от выдвижения Тягнибока, многого не потеряет, тот же Тягнибок получит возможность конвертировать полученные средства в усиление своей политической партии. И так будет продолжатся вплоть до тех пор пока те же «свободовцы» не окрепнут настолько, что смогут сами стать крупными самостоятельными игроками на политической сцене Украины. Что будет дальше, хорошо демонстрирует опыт Германии 1933 -го и Италии 1922-го.

Пока же по Украине на фоне кризиса семимильными шагами движутся не идеи социальной справедливости и борьбы за свои права, а идеи о том, что «москаль, жид и немец – это антитеза слову украинец».

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Lap 2010 19:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Geopolitika: "Свобода" подорвет международный имидж Украины

http://www.delfi.ua/news/daily/election ... id=1301534

Людмила Домачук, DELFI
01. ноябрь 2010 14:55

Дальнейший рост популярности одной галицкой праворадикальной партии может привести к очередным сомнениям в Украине на Западе. Об этом пишет Андреас Умланд, преподаватель магистерской программы по немецким и европейским студиям кафедры политологии Киево-Могилянской академии, чью статью опубликовал Центр геополитических исследований Geopolitika (Литва).

По мнению автора статьи, недавно возникшая внутриполитическая проблема Украины, которая в близком будущем также может повредить ее международной репутации, осталась почти незамеченной большинством обозревателей. Речь идет о восхождении на украинский политический небосклон праворадикального Всеукраинского объединения "Свобода" Олега Тягнибока.

"Его националистическая партия выросла из еще более радикальной Социал-национальной партии Украины (СНПУ). Название СНПУ намеренно напоминало название Национал-социалистической немецкой рабочей партии. Символом СНПУ был так называемый "волчий крюк" (Wolfsangel), который в свое время использовался дивизией СС "DasReich", а сегодня – популярен в среде различных европейских неонацистских группировок", - пишет Умланд.

В 2004 году СНПУ была переименована в ВО "Свобода", а также отказалась от "волчьего крюка".

"Хотя "Свобода" осталась открыто националистической партией, она смягчила свою раннюю революционную риторику. В своих недавних выступлениях в средствах массовой информации партия Тягнибока использует национал-демократический дискурс, уверяет в своем уважении к правовому государству. Руководство "Свободы" включает в себя нескольких профилированных националистических интеллектуалов, как, например, доцент украинской филологии Львовского Политехнического института Ирина Фарион (1964 г.р.) или сын легендарного националистического кинорежиссера Юрия Ильенко (1936-2010) и аспирант политологии Киевского Национального университета им. Т. Шевченко Андрей Ильенко (1987 г.р.). Члены руководства "Свободы", в первую очередь Тягнибок, стали частыми гостями украинских политических телешоу, а также желанными собеседниками и авторами многих периодических изданий", - отмечает автор.

Имея свой основной электоральный ресурс в Восточной Галиции (Львовской, Тернопольской и Ивано-Франковской областях), "Свобода" – вследствие своего постоянного присутствия в украинских СМИ – начинает пользоваться все большей электоральной популярностью и в Центральной Украине, включая Киев.

"Так как в Украине существует пропорциональная выборная система с относительно низким, трехпроцентным проходным барьером для парламентского представительства, становится возможно, что "Свобода" Тягнибока получит свою фракцию в следующем составе Верховной Рады. Это будет означать дополнительный ущерб и без того пошатнувшейся международной репутации Украины", - убежден Умланд.

Напомним, британская газета The Wall Street Journal написала, что Янукович разгромил Тимошенко на выборах.

Также известно, что уже сегодня Виктор Янукович может в дополнение к уже построенной вертикали власти получить и властную горизонталь на местах. Об этом пишет "Российская газета".

Коментарии
http://www.delfi.ua/news/daily/election ... &com=1&s=1

Kowalski
01.11.2010 16:20

По-своему националисты "молодцы". Самое главное для них то, что о них много говорится, пишется, и даже не важно в каком смысле. Это есть первый шаг к успеху.

Сперва их идеи воспринимаются в штыки, но так как другой украинской альтернативы нет, к ним начинают примыкать всё новые поклонники и часто случается, что и из враждебного лагеря. Чаще всего это происходит на митингах.

Живое слово имеет большую силу чем письменные трактаты.
.....

сарказм
01.11.2010 17:30

.....Пустое это все. Достаточно посмотреть на авторство и национальную принадлежность "аналитика". "Просвященную Старую Европу" не сильно коробит, когда националисты поднимают голову и всеми силами рвутся во власть, да и построение в Прибалтике этно - националистических образований не без их молчаливого согласия случилось. Что там Прибалтика, в самом центре Европы совсем недавно был прецендент. Господин Хайдер, Австрия, помните?....

Националист
01.11.2010 17:55

"Дальнейший рост популярности одной галицкой праворадикальной партии может привести к очередным сомнениям в Украине на Западе."

********************* *********************

Очередной демарш обьединившихся имперских пропагандистов - и из Москальской империи, и из Еесовской империи.

И на Западе, и на Востоке Европы уже во всю поднимаются рейтинги именно "праворадикальных" партий и организаций.

Исламская (и не только) иммиграционная угроза видна любому европейцу и не вооруженным глазом. Главное то, что она затрагивает их основные жизненные интересы.

Не даром, на пример, даже во Франции без всяких церемоний уже изгоняют цыган. А затем ведь дойдет очередь и до других "искателей счастья на чужом горбу".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai ir nacionalsocialistai?

Parašytas: 09 Lap 2012 18:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Ukrainos nacionalistų partijos „Laisvė“ pergalės priežastys

2012-11-09 12:36
Dmitro Rizničenko

--------------------------------------------------------------------------------

Neseniai vykusiuose parlamento rinkimuose Ukrainos nacionalistų partija „Laisvė“ pasiekė stulbinamus rezultatus. Puikiai pamenu, kaip vėlyvą vakarą man susijaudinęs paskambino vienas iš lietuvių tautinio judėjimo lyderių ir su džiaugsmu pasakė – jiems pavyko, pavyks ir mums.

Norėdami ir patys pasiekti pergalę turime pasimokyti iš sėkmingai pasirodžiusių kolegų. Straipsnyje analizuojamos problemos, situacija gal ir ne visiškai atitinka Lietuvos aplinką, tačiau nemaža dalimi mūsų ir Ukrainos padėtis panaši. Garantuoju, jog šis straipsnis sukels itin reikalingą diskusiją apie tautininkų politinę strategiją. Būtent to ir siekiau jį išversdamas. Diskusija padeda surasti sprendimus, kurie veda į pergalę.

Vertėjas Tomas Skorupskis
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vicepirmininkas

-----------------------------------------------------------------------------------------

Straipsnio tekstas, nuotraukos ir komentarai:

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... priezastys

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Parašytas: 05 Sau 2013 02:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Tipinė europinio dešiniojo radikalizmo atmaina?

http://www.geopolitika.lt/?artc=5809

Andreas Umland
2013 01 04

O. Tiagniboko vadovaujamos partijos „Svoboda“ („Laisvė“) per rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą gauti 10,4 proc. balsų daugumai stebėtojų tapo siurprizu, tačiau Europos kontekste tokia ultranacionalistinės partijos sėkmė nėra išskirtinis reiškinys. Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje panašių ir dar geresnių rezultatų rinkimuose pasiekė ultranacionalistinės pakraipos Austrijos laisvės partija, Serbijos radikalų partija, Prancūzijos nacionalinio fronto partija, vadovaujama Le Peno, nacionalistinis Vengrijos judėjimas „Jobbik“, V. Žirinovskio vadovaujama Liberalų demokratų partija Rusijoje bei kitos, nors visuomenės nuomonės apklausos prieš rinkimus jų šalyse nerodė galimos tų partijų sėkmės.

Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių gali būti geografinis jos rėmėjų disbalansas – didžioji dalis už ją balsavusių radikaliai nusiteikusių rinkėjų gyvena Galicijoje ir aplinkiniuose regionuose, o Rytų ir Pietų Ukrainoje parama buvo daug mažesnė. Berklio universiteto sociologė tyrė ryšį tarp nacionalistų telkiamos pilietinės visuomenės plėtros Galicijoje ir partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose. Naudodamasi Millio sociologinių tyrimų metodu ji palygino politines nuotaikas kaimyniniuose Galicijos ir Volynė regionuose.

Nors demografinė ir socialinė bei ekonominė šių regionų situacija yra labai panašios, trijose Galicijos srityse įvairaus lygio vietiniuose rinkimuose, vykusiuose 2009–2010 m., „Svoboda“ surinkdavo vidutiniškai po 25,7 proc. rinkėjų balsų, o analogiškuose rinkimuose Volynės regione – tik 6,9 proc. Sociologė parodo, kad kryptinga partijos „Svoboda“ veikla randa terpę nacionalistiškai nusiteikusioje, dažnai neformaliai egzistuojančioje Lvovo, Ternopolio, Ivano Frankovsko sričių pilietinėje visuomenėje, ypač tarp jos jaunimo.

Pilietinės visuomenės struktūrų naudojimas partinei ir rinkimų agitacijai nėra Ukrainos išradimas. Nors kai kas „Svobodos“ ideologiją lygina su fašizmu ar bent su vokiškojo nacionalsocializmo kairiąja pakraipa – štraserizmu, ši partija greičiau tęsia Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) ideologinę tradiciją. Ir metodai, kuriais naudojasi „Svoboda“, paradoksaliai primena tarpukario Vokietijoje naudotus poveikio pilietinei visuomenei metodus.

Vadovaujantis tuo atrodytų, kad partiją „Svoboda“ galima apibūdinti kaip tipinę Europos dešiniųjų radikalų partiją, tačiau ji turi ir keletą savo specifinių ypatybių.

Pirmoji ypatybė – reali išorinė grėsmė Ukrainai. Tai galimai svarbiausia partijos „Svoboda“ iškilimo priežastis. „Svobodos“ ideologų nuomone, Ukrainos suverenitetui ir nacionaliniam identitetui egzistuoja reali grėsmė iš Putino Rusijos pusės.

Šios grėsmės aktualumą pripažįsta ne tik nuosaikūs vietiniai, bet ir daugelis nepriklausomų tarptautinių stebėtojų, kuriuos jaudina Ukrainos valstybės saugumas, ypač kad Rusijos politikai ir netgi intelektualai yra ne kartą užsiminę, jog jie dabartinės Rusijos ir Ukrainos sienos nelaiko teisinga ir galutine. Pavyzdžiui, D. Rogozinas 2006 m. išleistoje knygoje Krymą vadina „Mažąja Rusija“ ir „paveldėtine rusų nacijos teritorija“.

Ryškiai išreikšta partijos „Svoboda“ rusofobija ir priešiškumas Kremliaus politikai yra tarsi grandis, rišanti ją su liberaliau ir demokratiškiau nusiteikusiais nacionalinės pakraipos Ukrainos visuomenės sluoksniais.

Antroji ypatybė – geografinė elektorato koncentracija. Ji išryškina prieštaravimą tarp radikalaus nacionalinio pobūdžio elektorato Vakarų Ukrainoje, ypač Galicijoje, ir partijos „Svoboda“ pretenzijų atstovauti visai Ukrainai. Šį prieštaravimą iš dalies sušvelnino nemažas balsų už O. Tiagniboko partiją Centrinėje ir netgi Rytų Ukrainoje skaičius, nors „Svoboda“ neslėpė savo simpatijų ultranacionalistinei UNO ir jos lyderiui Banderai kaip pagrindiniams tautinės ukrainiečių identifikacijos reiškėjams.

Panaši situacija yra Italijoje – partijos „Šiaurės lyga“ rinkėjai koncentruojasi šalies šiaurinėje dalyje arba Belgijoje, kurioje veikia Flamandų siekių partija. Tačiau, priešingai minėtoms partijoms, „Svoboda“ neturi separatistinių ketinimų ir, kaip minėta, siekia atstovauti visai Ukrainai.

Bet šis siekis nepriimtinas didesnės šalies dalies, ypač rytinės, rinkėjams ir svarbiausia dėl to, kad partija pateisina ir netgi herojizuoja UNO bei Ukrainos sukilėlių armijos (USA) prieš SSRS nukreiptą veiklą II pasaulinio karo ir pokario metu.

„Svoboda“ ideologai bando aiškinti, kad priešiškas daugumos ukrainiečių požiūris į UNO / USA veiklą yra sovietinės propagandos rezultatas, tikrosios šių judėjimų kovos tikslų ir istorijos nežinojimas, tačiau ne vien tik Kremliaus agitacija, bet ir Vakarų istoriografija (čia reikėtų paminėti istorijos profesorius: Jeilio universiteto T. Šnaiderį, Brauno universiteto – O. Bartovą, Hamburgo universiteto – F. Golčevskį, Albertos universiteto – D.P. Himką ir kitus), gana skeptiškai vertinanti UNO / USA veiklą, nesudaro jiems galimybės palenkti į savo pusę daugiau rinkėjų, ypač rusakalbėje rytinėje Ukrainos dalyje.

Trečioji ypatybė – sanitarinio kordono nebuvimas. Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių buvo ta, kad svarbiausia demokratinė Ukrainos partija „Batkivščina“ („Tėvynė“) dar prieš rinkimus sudarė sąjungą su „Svoboda“, o Aukščiausioje Radoje – ir koaliciją su ja. Kartu Ukrainos demokratų pozicija nukrypo nuo vadinamosios sanitarinio kordono pozicijos, kurios laikosi centristinės Europos Sąjungos partijos, vengiančios politinių ryšių su ultranacionalistinės pakraipos partijomis, tokių ryšių vengia ir nuosaikūs ES dešinieji.

Sudariusi koaliciją su „Svoboda“, „Batkivščina“ nukrypo nuo neoficialios ES partijų direktyvos, taip pat nereagavo į kai kurių žymių Ukrainos humanitarų, žurnalistų ir kitų visuomenės veikėjų raginimą pašalinti partiją „Svoboda“ iš „Komiteto prieš diktatūrą“.

Partijos „Batkivščina“ veikėjai teisinasi, kad politinė situacija Ukrainoje smarkiai skiriasi nuo situacijos ES ir kad Ukrainos demokratai patys yra „transformacijos režime“, privalo kovoti tiek su autoritarinių polinkių Regionų partija, tiek su komunistais, tiek ir su oligarchine visuomenės struktūra, todėl jiems praverčia bet kuris sąjungininkas. Apžvalgininkų nuomone, tokia „Batkivščinos“ pozicija kelia grėsmę jos pagrindinio demokratiškai nusiteikusio elektorato pasitikėjimui savo partija. Iš kitos pusės, kaip bebūtų paradoksalu, dėl ryšių su „Batkivščina“ partijai „Svoboda“ pavyko pakelti savo reputaciją demokratiškai nusiteikusių Ukrainos rinkėjų akyse.

Ketvirtoji ypatybė – skirtinga rinkėjų, balsavusių už partiją „Svoboda“, motyvacija. Šiuo metu dar nėra detaliau ištirta, kodėl už partiją „Svoboda“ balsavo gana skirtingų politinių nuostatų rinkėjai, todėl šiuo klausimu galima kelti tik hipotezes.

Apklausų prieš rinkimus rezultatai stebino tuo, kad jau apsisprendusių „Svoboda“ šalininkų ratas yra nusiteikęs ne mažiau europietiškai, negu partijų „Batkivščina“ ar „Udar“ šalininkai. Pavyzdžiui, jei atitinkamai 69 ir 65 proc. pastarųjų dviejų partijų šalininkų palaikė Ukrainos siekį įstoti į ES, šis rodiklis tarp „Svoboda“ šalininkų buvo 64 proc. Tačiau „Svoboda“ šalininkai skeptiškiau žvelgė į galimą Ukrainos stojimą į NATO ir ypač į Rusijos–Kazachstano–Baltarusijos muitų sąjungą.

Dar įdomiau yra tai, kad daugumą rinkėjų, balsavusių už ultranacionalistinę partiją „Svoboda“, negalima vadinti ksenofobais, o dalies jų – netgi nacionalistais. Aiškėja, kad galimai dėl taktinių ar kitokio pobūdžio sumetimų už radikaliuosius nacionalistus balsavo daugiau žmonių, negu jie realiai turi savo rėmėjų.

Iš rinkėjų apklausos tuojau pat po balsavimo rezultatų (apie 20 tūkst. apklaustųjų) išryškėjo, kad partijos „Svoboda“ elektoratas buvo labiausiai išsilavinęs ir miestietiškiausias: 48 proc. jos rinkėjų turėjo aukštojo mokslo diplomus, o 47,5 proc. gyveno miestuose. Būtent šie rodikliai skiria „Svobodos“ šalininkus nuo nacionalistinės pakraipos partijų šalininkų kitose ES šalyse.

Nacionalistiškai nusiteikusių „Svobodos“ rinkėjų tikriausiai buvo ne daugiau kaip pusė, o neideologizuotas šios partijos elektoratas galimai ją pasirinko norėdamas išreikšti protestą prieš, jų supratimu, antiukrainietišką Janukovyčiaus ir Azarovo politiką.

Už partiją „Svoboda“ galėjo balsuoti ir tie, kurie buvo nepatenkinti nuolatiniu ankstesniojo parlamento deputatų perbėginėjimu iš vienos frakcijos į kitą – pasirinkdami nacionalistinę partiją jie galimai tikėjosi bent tokio stabilumo.

Taip pat už šią partiją galėjo balsuoti tie, kurių ketinimus galima būtų pavadinti taktiniais – jie siekė, kad partija įveiktų privalomąjį 5 proc. barjerą, opozicija Radoje neprarastų ideologinių ukrainietiškų nuostatų ir paįvairintų numatomą gana vienodą prorusišką Aukščiausiosios Rados „peizažą“.

Kokios gi dabar jau parlamentinės partijos „Svoboda“ perspektyvos?

Jeigu ji ir toliau vadovausis ultranacionalistiniais motyvais, dauguma jos rinkėjų, be abejo, gailėsis savo pasirinkimo 2012 m. spalio 28 d. Tačiau partija, spaudžiama augančio visuomenės dėmesio jai, gali transformuotis į nacionalinę-demokratinę politinę jėgą ir taip stengtis išlaikyti savo dabartinį elektoratą. Kai kurie žinomi radikalūs Ukrainos nacionalistai – A. Škilis, A. Parubijus ir kt. – individualiai jau išgyveno panašią transformaciją ir šiandien yra laikomi nacionaldemokratais. Belieka tikėtis, kad ir partijos „Svoboda“ lyderiai pasirinks panašų politinį kursą ir pavers savo partiją jėga, kuri prisidės prie Ukrainos integracijos į Europos struktūras, o ne trukdys jai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Parašytas: 03 Kov 2013 17:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Monika Vanagaitė. Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“ iššūkis oligarchiniam politiniam elitui?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#list

2013-03-02

2012 m. pabaigoje įvykę Ukrainos parlamento (Rados) rinkimai svarbūs ne tik tuo, jog buvo žengtas dar vienas žingsnis link prezidento V.Janukovyčiaus įtakos šalies politinėje sistemoje konsolidavimo, bet ir tuo, jog į šalies politinę areną įsiveržė naujas veikėjas – nacionalistinė partija „Svoboda“, gavusi daugiau nei 10 proc. balsų.

Nors augant šios politinės jėgos populiarumui kai kurie Ukrainos viešosios nuomonės formuotojai bandė primesti jai „Regionų partijos“ projekto etiketę (tikslas – suskaldyti J.Tymošenko „Tėvynės“ elektoratą), akivaizdu, jog šios interpretacijos buvo iš piršto laužtos.

„Svoboda“ iškilo kaip anti-oligarchinė jėga ir kaip dalies visuomenės atsakas į dabartinės valdžios priimtus rusų kalbai ir kultūrai palankius sprendimus (pirmiausia, rusų kalbos kaip regioninės kalbos Ukrainoje įteisinimas).

„Svobodos“ atvejis įdomus ir tuo, jog politiniuose Vakarų Europos sluoksniuose ši partija laikoma anti-sistemine ir ksenofobiška.

Europos parlamento rezoliucijose Ukrainos politinės partijos dažnai yra raginamos nebendradarbiauti su „Svoboda“, nors būtų daug logiškiau tokią poziciją išreikšti vietinei prorusiškai Komunistų partijai, kurios ginamas ancien regime ne tik atėmė ukrainiečių tautos laisvę, bet ir nusinešė milijonus gyvybių.

„Svobodos“ atsiradimas

Opozicinės partijos „Svoboda“ lyderis Olehas Tiahnibokas po rinkimų rezultatų kalbėjo: „Šiai valdžiai teliko paskutiniai mėnesiai, paskutinės dienos, galbūt paskutinės valandos. Jie elgiasi taip, lyg jaustų agoniją.“ Aštrūs pareiškimai, tarsi vizitinė kortelė, šią partiją lydėjo nuo pat jos įsikūrimo.

1991 metais spalio 13 dieną iš kelių Vakarų Ukrainos nacionalistinių organizacijų, studentinių draugijų, Afganistane tarnavusių veteranų susikūrė Visų Ukrainiečių Sąjunga (nuo 2004 m. – „Svoboda“).

Savo kalbose partijos atstovai nevengė griežtų pastabų Ukrainos valdžiai ir jų vykdomai politikai.

Savo programoje 1991 metais ši politinė jėga ragino vyriausybę sunaikinti komunistinę nomenklatūrą ir taip dvasiškai gydyti dešimtmečius kentėjusią Ukrainos visuomenę. Taip partija tapo komunistinės ideologijos ir visuomeninių bei politinių judėjimų, kurie palaiko komunizmą, priešininke.

1992 metais ji dalyvavo kovose dėl Ukrainos bažnyčių, tokių kaip Vladimiro-Volyno katedros ir Šventosios Trejybės katedros Lutske, išsaugojimo.

1994 metais įvykę Savivaldybių rinkimai naujai partijai, pirmą kartą dalyvavusiai rinkimuose, atnešė 4 mandatus į Lvovo regiono tarybą bei kelis mandatus į kitų rajonų ir miestų tarybas Vakarų Ukrainoje.

Su šūkiu „mes nacionalistai – nepriklausome seniems komunistams ar naujoms demokratijos nomenklatūroms, mes galime žvelgti į pasaulį kitais būdais ir teisingai analizuoti Ukrainos politinius įvykius“, „Svoboda“ neturėjo ko prarasti - ji drąsiai žengė pirmuosius žingsnius politinėje arenoje.

Partijos iškilimo garantas buvo Rusijos išorinės grėsmės Ukrainos savarankiškumui suvokimas.

Ideologija ir veikla

„Svobodos“ nariais negali būti ateistai bei buvę komunistų partijos nariai, taip pat ne ukrainiečiai.

Partijos lyderių kalbose dažnai pasireikšdavo antisemitiniai ir rasistiniai bruožai, tačiau „Svobodos“ šalininkų būrys nuolat augo.

Pagrindinis šios politinės jėgos ideologinis šaltinis - Ukrainos nacionalistinės organizacijos lyderio Yeroslavo Stetskio knyga „Dvi revoliucijos“.

„Svoboda“ lyderiai nuolat teigia, jog jų tikslas sukurti galingą Ukrainos valstybę, paremtą socialiniu ir nacionaliniu teisingumu, šalį, kuri užima teisingą vietą tarp lyderiaujančių Europos valstybių.

„Svobodos“ ideologija turi palankias aplinkybes plėstis.

Rusija vis dar siekia išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje, tad prie „Svobodos“ jungiasi daug žmonių, norinčių kovoti už laisvą ir nepriklausomą Ukrainą.

Patys partijos lyderiai teigia, jog jie tęsia XX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio nacionalistinio sąjūdžio ir to meto Ukrainos nacionalistų lyderio Stepano Banderos politinės veiklos tradicijas.

Radikali partijos retorika, aiškios blogio ir gėrio takoskyros nepalieka Ukrainoje abejingų. Ši partija iš tokių, kurios neįvertinti negali: arba ją labai mėgsti, arba nekenti.

Prieš 2012 metų Aukščiausios Rados rinkimus Oleho Tiahniboko partija iškėlė pilietybės klausimą. Pasak Tiahniboko, Ukrainai reikalingas toks pat pilietybės įstatymas kaip ir Izraelyje (pilietybė – tik ukrainiečių tautybės gyventojams).

Kitas svarbus programinis punktas - siekis „reabilituoti“ kovojusius Vokietijos Vermachto pusėje.

Atsižvelgdamas į šiuo aspektus, vokiečių politologas Andresas Umlanda sakė: „Ukrainos nacionalizmas yra dviprasmiškas, nes neatspindi visos Ukrainos politinės tautos. Šis nacionalizmas daugiau yra sutelktas Vakarų Ukrainoje, Galisijos srityje."

Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios kitose Ukrainos srityse ši partija turi gerokai mažiau šalininkų.

2012 m. gruodžio pradžioje tiesioginio eterio metu, programoje „Šustar LIVE“, Elena Bandarenka iš Regionų partijos teigė, jog palaikys ir išmokys partiją „Svoboda“ gražių manierų: „Mes jums padėsime, mes padarysime iš jūsų pavyzdingus parlamentarus“.

Ukrainos komunistų partijos frakcijos Aukščiausioje Radoje vadovo Piotro Simonenko teigimu, partija „Svoboda“ esanti ne kas kita kaip valdžios („Regionų partijos“) projektas, kuriuo siekiama nuslopinti komunistų aktyvumą, „Svobodos“ partijos atsiradimas ir tikslas - neleisti dirbti komunistų partijai. „Nebalsuokite už oligarchus. Komunistai siūlo alternatyvą, o „Svobodą“ finansuoja atstovai iš Regiono partijos“ – teigė Ukrainos komunistų vadovas. Tačiau tokių pareiškimų Ukrainos komunistų lyderis įrodyti nesugebėjo.

„Svobodos“ požiūris į užsienio ir vidaus politiką

„Svobodos“ požiūris į Rusiją ir komunizmą yra labai kategoriškas, tai „persilieja“ ir į jos programines nuostatas: skelbti tarnavusių SSRS KGB pavardes, drausti jų tarnybą Ukrainos valstybės tarnyboje, tikrinti pareigūnus melo detektoriais, suteikti darbo vietas jaunimui.

„Svoboda“ Ukrainą užsienio politikoje mato kaip lygiavertę žaidėją Europoje. Siekiama paversti valstybę geopolitiniu Europos centru.

Požiūris į NATO ir Europos Sąjungą nėra neigiamas.

„Svoboda“ sako „ne“ bet kokioms sąjungoms su Rusija ir siekia glaudesnio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo su Baltijos ir Juodosios jūros regionų geopolitine ašimi (Švedija, Norvegija, Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Bulgarija), inicijuodama abipusius susitarimus tarp šių šalių visose Ukrainai strategiškai svarbiose srityse - prekyboje, energetinio saugumo ir tranzito srityje, gynybos sektoriuje.

„Svoboda“ norėtų sudaryti dvišalius gynybinius susitarimus su JAV ir Jungtine Karalyste bei kuo greičiau integruotis į NATO.

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 10

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#list

Žygeivis 2013-03-03 16:51

Mums - Lietuvių nacionalistams - būtent "Svoboda" šiuo metu yra strateginis sąjungininkas, kurį turime visapusiškai remti.

Ateityje tai padės sudaryti Lietuvos ir Ukrainos geostrateginę sąjungą prieš mūsų bendrus priešus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“ - Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Parašytas: 23 Kov 2013 21:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

"Свобода" требует обнародовать национальность всех депутатов Верховной рады Украины

http://www.regnum.ru/news/polit/1639636.html

Депутаты Верховной рады Украины от фракции "Свобода" требуют у спикера украинского парламента Владимира Рыбака предоставить сведения о национальности действующих народных депутатов Украины.

Соответствующий запрос сделали депутаты-националисты Леонтий Мартынюк и Андрей Мохнык, мотивировав это тем, что речь идет об "общественно важной информации", сообщили корреспонденту ИА REGNUM 23 марта в пресс-службе "Свободы".

Националисты отмечают, что депутаты давали согласие на обнародование биографических сведений "во время регистрации кандидатами в народные депутаты, а саму информацию о национальности - при оформлении на работу в Верховную раду".

"Украинцы и представители национальных меньшинств нуждаются в информации о том, есть ли среди народных депутатов Украины представители их национальности, ради того, чтобы обращаться за защитой их национальных прав. Поэтому информация о национальности народного депутата Украины, которую он отмечает в личной карточке при представлении документов в Аппарат Верховной Рады, является общественно необходимой информацией", - заявил Мартынюк.

"Учитывая, что главной целью голодомора-геноцида было изменение этнического состава населения Украины и дальнейшая ассимиляция выживших украинцев, а руководство на Украине осуществляла оккупационная администрация, посаженная Кремлем, вопрос национального состава руководства государства - не просто "любопытство", а вопрос государственного значения, в первую очередь - национальной безопасности Украины", - сказал, в свою очередь, депутат Мохнык.

"Ответ на него даст понимание в частности того, почему нынешнее руководство Украины все еще тяготеет к Москве", - добавил политик.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ukrainos nacionalistinė partija „Svoboda“ - Kodėl Ukrainoje laimi nacionalistai?

Parašytas: 07 Lap 2013 18:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina

Konstantinas Rečkovas. Ukrainos nacionalistai – už integraciją į Europą

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... opa/109567

2013-11-07

Kalbant apie Ukrainos politines aktualijas, pastaruoju metu vis dažniau girdima partija „Svoboda“ („Laisvė“,. Kas jie – žmonės, nebijantys atvirai vadinti save nacionalistais ir nekeičiantys griežtų principų mainais į rinkėjų palankumą? Koks jų požiūris į istoriją ir Ukrainos perspektyvas? Apie tai - išskirtinis „Tribūnos“ interviu su Vilniuje viešėjusiu „Svobodos“ lyderiu Olegu Tiahnyboku.

„Tribūna“: Papasakokite apie „Svobodos“ atsiradimo istorines aplinkybes

O.T.: „Svobodos“ kaip politinės partijos istorija prasidėjo prieš 22 metus. Jos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1991 m. spalio 14 d., t.y. tuo laikotarpiu, kai mes Ukrainoje, o jūs čia, Lietuvoje, griovėme sovietinės imperijos likučius. Mes buvome griežtai antikomunistinė bendruomenė, tokie esame ir iki šiol.

Dauguma būsimų partijos narių tuo metu dalyvavo įvairių organizacijų, jaunimo organizacijų veikloje, siekdami nepriklausomybės. Svarbiausia tuo momentu mums buvo ne tik išsaugoti nepriklausomybę, bet ir pasitraukti kuo toliau nuo Maskvos.

Todėl jau po nepriklausomybės paskelbimo patriotinių jaunimo organizacijų grupė nutarė kurti politinę jėgą.

Įsteigę savo partiją paskelbėme, kad mūsų ideologija yra ukrainietiškas nacionalizmas. Tačiau gyvendami XX a. pabaigoje mes suvokėme, kad mūsų ideologija turi būti pritaikyta šiuolaikinėms aktualijoms, jokiais būdais nepaneigiant jos esmės.

Todėl be patriotinių gairių turėjome kreipti dėmesį į socialinę ir ekonominę problematiką. Taigi – pirmasis partijos pavadinimas buvo „Social-nacionalinė Ukrainos partija“.

Aišku, iš karto atsirado sakančių, kad tai yra Vokietijos nacionalsocialistų kopija. Mes, išjuokdami juos sakydavom, kad tokie palyginimai ištrina skirtumą tarp „kanalo“ ir „kanalizacijos“.

Jokias būdais nebuvome ir nesame socialistai.

Mūsų socialinio mokymo pagrindu tapo ukrainiečių nacionalisto, 1941 m. birželio 30 d. paskelbtos nepriklausomos Ukrainos valstybės, kuriai buvo lemta egzistuoti tik 10 dienų, ministro pirmininko Jaroslavo Stecko knyga „Dvi revoliucijos“.

Nepaisant to, esame įsitikinę, kad tautiniai klausimai turi dominuoti virš ekonominių.

Tauta, besirenkanti tarp duonos ir garbės, yra pasmerkta tauta.

Dabar mes sėkmingai sukomponavome politinius, socialinius ir ekonominius klausimus mūsų politinėje programoje, kuri vadinasi „Ukrainiečių gynimo programa“. Ši programa yra palankiai vertinama visoje Ukrainoje.

„Tribūna“: Kokia yra jūsų partijos situacija po paskutinių rinkimų? Kaip vertinate jos perspektyvas?

O.T.: Mūsų partija dabar yra 4 vietoje pagal populiarumą Ukrainoje. Praėjusiuose rinkimuose prieš metus mes surinkome apie 10,5 proc. balsų.

Visos sociologinės apklausos žadėjo mums ne daugiau 3 proc., visą laiką buvo abejojama dėl galimybės peržengti būtiną slenkstį. Turint omeny vykusias šiuose rinkimuose falsifikacijas, esame įsitikinę, kad buvome surinkę apie 13 proc.

Mes užėmėme pirmą vietą tarp visų partijų Lvovo apskrityje, parodėme labai gerus rezultatus Ivano-Frankivsko, Voluinės, Rivnės apskrityse ir labai džiaugiamės savo rezultatais užsienyje, kur valdžiai praktiškai nebuvo galimybės klastoti rinkimų rezultatų.

Mūsų frakcijoje yra 37 žmonės iš visų 450 parlamento narių. Pusė parlamento narių yra renkama pagal sąrašus, kita pusė – vienmandatėse apygardose, tad 25 mūsų deputatai išrinkti pagal partijos sąrašą, o 12 – vienmandatėse. Ir ne tik Vakarų Ukrainoje – vienas iš jų išrinktas pačiame Kijeve, o kitas – Poltavoje.

Dabar mes esame paskirstę atsakomybę už mūsų programos punktus tarp mūsų parlamentarų ir daugmaž prieš prezidento rinkimus, kurie numatomi 2015 m. mes turėsime paruošę konkrečius įstatymų projektus kiekvienai sričiai.

Per 10 mėnesių buvimo parlamente mes esame paruošę beveik 200 įstatymų projektų įvairiausiose srityse – ekonomikos, energetikos, kultūros. Jie tiesiog neįtraukiami į darbotvarkę „Regionų partijos“ ir komunistų daugumos, kuri nepaiso jokių principų. Besiformuojanti diktatūra sutelkė legislatyvinę, vykdomąją ir teisminę valdžią vieno klano rankose.

Dabar Ukrainą valdo antinacionalinis, palankus Kremliui režimas, kuris turi būti nušalintas. Dabar tai yra mūsų pagrindinė siekiamybė.

Tačiau koordinuodami savo veiksmus su mūsų opozicijos kolegomis – „Batkivščyna“ ir „UDAR“, jokiais būdais nepamirštame ir tautinių klausimų. Priešingai – „Svoboda“ nustato tą siekiamą lygį - dabar ir mūsų partneriai yra priversti kalbėti šiomis temomis.

Net ir tradicinis nacionalistų pasveikinimas „Slava Ukraini“ („Šlovė Ukrainai“) yra dabar dažnai vartojamas kitų opozicinių frakcijų atstovų.

Pagal vidinius opozicijos susitarimus būtent mūsų partijos atstovas – Ruslanas Košulynskis buvo iškeltas bendru opozicijos kandidatu į parlamento pavaduotojo postą (Ukrainos Rados pirmininkas turi tik du pavaduotojus) ir jis buvo išrinktas! Taip pat mes kuruojame Ekologijos komitetą.

Be to, mes praktiškai privertėme rusakalbius parlamentarus kalbėti valstybine kalba Radoje. Nuo pat pirmų dienų, kai kas nors išdrįsdavo kalbėti rusiškai, visa mūsų frakcija skanduodavo „Ukrainska! Ukrainska!“ visos jo kalbos metu.

Neblogi mūsų pasiekimai ir vietinėje savivaldoje. Mūsų partija turi daugumą trijose – Lvovo, Ivano-Frakivsko ir Ternopolio apskričių tarybose, taip pat ir šių miestų – apskričių centrų tarybose.

„Tribūna“: Neretai istoriniai provokatoriai iš Kremliaus (bei vietinio lygmens) mėgsta drabstyti purvais Ukrainos istoriją...

O.T.: Praeitame amžiuje Ukraina išgyveno tris labai skaudžias tragedijas – tris holodomorus (ukr. marinimas badu): 1921-1923 m., 1932-1933 m. ir 1946-1947 m.

Šį rudenį mes minime antrojo holodomoro 80-metį ir pagerbiame jo aukas. Holodomorų metu buvo sunaikinta apie 14 mln. ukrainiečių, tik todėl, kad jie buvo ukrainiečiais.

Skaudu, bet kažkodėl apie vienų tautų tragedijas kalba visas pasaulis, o ukrainiečių tragedija yra pamiršta.

Iki šiol ir Rusijos, ir vietiniai komunistai kalba, kad „badmetis buvo visur“. Tai yra įžūlus melas – užtenka pasižiūrėt į mūsų, ypač Pietryčių Ukrainos žemę – ar tokioje derlingoje žemėje galėjo būti nederlius?

Holodomoras – procesas, kurio metu sąmoningai siekta sunaikinti tautą. Juk Ukrainos valstiečiams meilė laisvei užkoduota genuose – jie gerai dirbo ir gerai gyveno, aprūpindami save ir savo šeimas viskuo, kas buvo reikalinga. Aišku, kad šie žmonės nesiruošė stoti į jokius kolūkius. Kaip žinote, juos vadino buožėmis ir jų atžvilgiu buvo taikomos neregėto žiaurumo represijos.

Mes suvokiame, kad Vakarų ir Rytų Ukrainos regionų istorijos – skirtingos.

Aš pats esu kilęs iš Vakarų Ukrainos, Lvovo, todėl mano istorijos suvokimas buvo visiškai kitoks, negu pateikiama jos komunistinė versija.

Mano senelis buvo unitų kunigas. Unitams tuo metu buvo siūlyta pereiti į Maskvos stačiatikybę, už tai buvo žadėta net palikti parapijas. Tie, kas atsisakydavo, buvo represuojami.

Mano senelis iš pradžių buvo ištremtas į lagerį Vorkutoje, o vėliau NKVD suėmė ir ištrėmė į Tomsko sritį močiutę ir jų vaikus, tarp kurių buvo ir mano 4 metukų mama.

Ar galėjau po to būti auklėjamas kitaip?

Vakarų Ukrainoje kiekviena šeima turi panašią istoriją. Jūs puikiai tai suvokiate, nes patyrėte tokias pat baisybes.

„Tribūna“: Nemažai žinome apie Ukrainos pasipriešinimo judėjimą XX a.. Kaip jūs vertinate tą laikotarpį ir jų veiklą?

O.T.: Ukrainos sukilėlių armija (UPA) atsirado 1943 m. Prieš tai jau nuo 1929 m. egzistavo politinė partija – Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN).

OUN steigiamasis suvažiavimas įvyko Prahoje – okupuotoje Ukrainoje tai buvo neįmanoma. Pirmuoju jos lyderiu tapo Jevhenas Konovalecas, buvęs Austrijos-Vengrijos pulkininkas, vadovavęs ukrainiečių šaulių kariniams daliniams Austrijos-Vengrijos kariuomenėje. 1939 m. jis buvo nužudytas NKVD agento Rotterdame, o po jo organizacijos vadovu tapo Stepanas Bandera, kuriam buvo tik 27 metai.

S. Bandera mums – išskirtinė istorinė asmenybė, jis yra antikomunistinės, nacionalinio išsivadavimo kovos simbolis. Šalia jo visada yra ir generolo Romano Šuchevyčiaus – UPA vado asmenybė. Beje, S. Bandera neretai bandomas pristatyti, kaip nacių kolaborantas. Tai yra šlykštus melas, nes atėjus vokiečiams 1941 m. jis buvo įkalintas Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje iki pat 1944 m.

Buvęs prezidentas Viktoras Juščenka oficialiai suteikė ir S. Banderai, ir R. Šuchevyčiui nacionalinių didvyrių statusą ir apdovanojimus. Tačiau dabar mes matome, kad mūsų didvyrių šlovinimas erzina ne tik Maskvą ir komunistus, bet ir tam tikrus Europos liberalų sambūrius.

Beje, mūsų ir šių žmonių europinių vertybių sampratos labai prasilenkia – o jie nori primesti mums būtent savo viziją: kovas už seksualinių mažumų, nelegalių imigrantų teises.

Savo ruožtu UPA yra savotiškas fenomenas posovietinėje erdvėje – per jos egzistavimo laikotarpį skirtingu metu armijoje buvo apie milijoną žmonių. Ji vykdė ginkluotą pasipriešinimo kovą, kurią aktyviai rėmė vietiniai gyventojai. Be visuomenės palaikymo šio judėjimo egzistavimas nebūtų įmanomas.

Paskutinis UPA mūšis su sovietiniais okupantais vyko 1960 m. balandį. Tai reiškia, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasipriešinimas prieš paskutinius okupantus – sovietus tęsėsi dar 15 metų.

UPA kovėsi su lenkų „Armija Krajowa“, kuri puldinėjo Voluinės ukrainiečius, su vokiečiais (beje, užfiksuota apie 500 susirėmimų tarp UPA ir Wermachto kariuomenės), ir be abejo, prieš sovietus – dažniausiai NKVD daliniais.

Be abejo, UPA yra mūsų didvyriai. Kiekvienais metais spalio 14 d. mes minime UPA įsteigimo metines. Jeigu anksčiau mes rengėme minėjimo akcijas Vakarų Ukrainoje, tai paskutinius 15 m. rengiame jas Kijeve ir Kijeve į šią akciją yra reaguojama labai teigiamai.

UPA – tai yra kova savo žemėje ir už savo žemę.

Kai rusai sako, kad UPA neva buvo banditai, mes klausiame – kieno žemėje jie kovėsi? Juk ne prie Maskvos ar prie Varšuvos, o šalia savo kaimų, miškuose gindami savo Tėvynę, savo šeimą ir namus.

„Tribūna“: Koks yra jūsų partijos požiūris į Ukrainos eurointegracinius procesus?

O.T.: „Svoboda“ yra aktyvi eurointegracinių procesų šalininkė, nors tai gali atrodyti kiek keistai, nes dauguma tautinių partijų yra gana euroskeptiškos.

Tačiau visų pirma Ukraina eurointegracija yra galimybė pagaliau pasitraukti nuo Maskvos – tai svarbiausias geopolitinis žingsnis.

Beje, pati Rusija netiesiogiai vis labiau skatina palaikymą eurointegracijai Ukrainos visuomenėje – agresyvi Putino retorika atstumia ukrainiečius nuo simpatijų Rusijai.

Antras svarbus momentas – tai didelis sovietinio mąstymo žmonių kiekis Ukrainoje. Mums svarbu keisti tą psichologiją, laužyti sovietinius stereotipus. Todėl mes skatinsime euroatlantinę ir europinę integraciją, išlikdami ištikimi savo vertybėms.

Tribūna, 2013 m. spalis

Dešiniosios minties centras

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-11-07 17:57

Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

Todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.

Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa - ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos (bei Gudijos) "augančių ambicijų bei apetito" sutramdymo.

Vidurio Europos Valstybių geopolitinė strategija, ruošiantis neišvengiamam ES (Jievrosojuzo) ir Rusijos imperijos žlugimui:

Visiems politologams, finansininkams ir ekonomistams jau visiškai akivaizdu: "Žydrojo Blogio imperija" - Jievrosojuzas nesustabdomai keliauja į savo absoliutų sunykimą, kaip nukeliavo ir supuvusi "Raudonojo Blogio imperija" - Sovietų sojuzas.

Mums būtina Tautų Europa, o ne dar viena kosmopolitinė, betautė ir "žydroji" imperija.

Todėl mes - įvairių iš komunizmo jungo išsivadavusių tautų nacionalistai - jau seniai svarstome naują kelių Vidurio Europos valstybių konfederacijos projektą - panašiai sutvarkytą kaip Šveicarijos Konfederacija.

Faktiškai "istorijos spiralėje" tai būtų nauja "vija" - atnaujintos "LDK" atkūrimas, bet jau kokybiškai naujoje formoje ir nauju pavadinimu: Baltokarpatijos Konfederacija.

Ją sudarytų visų pirma "ašis" - Lietuvos Valstybė ir Ukraina (tikroji Istorinė Rusia), kurioje jau netolimoje ateityje į valdžią ateis mūsų broliai - ukrainiečių nacionalistai.

Taip pat akivaizdu, kad jau atėjo laikas ir Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje sukurti tikrą Lietuvišką valdžią, o ne įvairių iškrypusių oligarchų - kosmopolitų pinigais valdomą ir sėdinčią po "gerų kaimynų" padu "kairiųjų-dešiniųjų" jievrofilinių vagių šaiką...

Istorijos ratas jau sukasi - ir jokia jėga šį sukimąsi jau nesustabdys.

Latvija ir Baltarusija ("Baltų Žemė"), jei panorės, irgi galės prisijungti.

Latvijai juk reikės susigrąžinti iš jos pagrobtą Abrenės rajoną (Pytalovo), o Baltarusijai - Smolenską ir jo sritį.

Žinoma, Lenkijai ir Rusijos imperijos likučiams (iki to laiko Rusijos imperija jau bus likviduota) po to teks "pasispausti", atkuriant istorines "LDK" sienas...

O ir tikriesiems rusams verta pagalvoti - kas svarbiau: ar stengtis bet kokia kaina išsaugoti jau galutinai supuvusią ir griūnančią azijinę imperiją, pamažu jau virstančia musulmonų ir kinų dominuojama teritorija, ir taip galutinai prarasti tikrosios Rusų Tautos likučius, ar sukurti nuosavą Rusų Tautos valstybę tikrose istorinėse tautos žemėse.

Juk puikiai žinomas pasaulinis dėsnis - bet kuri imperija suvalgo ją sukūrusią tautą, "suvirškindama" jos tikrąją senąją kultūrą, papročius, istoriją ir netgi kalbą.

--------------------------------------------------------------------------------------

Baltokarpatijos konfederacija - Kokia būtų "LDK", jei ji šiandien atsikurtų 1434 m. sienose:

Šaltinis - http://mapijoziai.wordpress.com/2013/11 ... m-sienose/

Žemėlapis didelis:
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/ ... 3276_n.png

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: