 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Algirdas.Patackas. Giria – mūsų protėvynė
http://alkas.lt/2013/04/13/a-patackas-g ... s#comments
Algirdas Patackas, http://www.alkas.lt
2013 04 13 14:00
Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ – Vaižgantas).
Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė.
Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai.
Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje.
Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną yra apibūdinęs Vaižgantas: „Glūdėti – bene bus pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi“.
Giria
Dar Antanas Maceina yra sakęs: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą…“.
Jei pavyktų sukonstruoti laiko ir erdvės sklandytuvą, ir juo pakiltume virš centrinės Europos lygumos, išvystume bekraštę ir išlakią girią.
Tai ir yra mūsų protėvynė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos–Okos santakos rytuose. Tai yra taip vadinama tauriųjų plačialapių miškų zona – tokių kaip ąžuolas, liepa, uosis.
Dar šiauriau tie miškai virsta smulkiųjų lapuočių ir spygliuočių miškais, paskui vien spygliuočiais, – ten mūsų negyventa.
Pietuose gi baltų ovalą apibrėžia miško–stepės riba. Šio beveik taisyklingo ovalo didysis skersmuo yra apie 2000 km, o mažasis 800–900 km.
Tokį patį ovalą nubrėžia ir mūsų vandenvardžiai. Jie – ne tik mūsų protėvynės riboženkliai, bet ir pirmasis, pats archajiškiausias poetinis paveldas.
Baltiškieji vandenvardžiai ne tik nusako vandenų fizines savybes, bet ir genialiai įžodina savaiminę poetinę nuojautą, netgi sakraliąją šio slaptingo Dievo kūrinio – vandens – esmę.
Antai Aisetas – šio ežero vardas kilęs nuo aisa – metafizinis mirtingos būties liūdesys, weltschmertz (LKŽ – aisùmas; aisus: „Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ ); arba Šventoji, dažnas upės vardas.
Būtent baltiškieji vandenų vardai, anot genialiojo mūsų kalbininko Kazimiero Būgos – „žemės kalba“ – ir leido jam nubrėžti jau pamirštos mūsų protėvynės kontūrus.
Juos vėliau patvirtino ir antropologiniai duomenys, kurie rodo, kad per tūkstantmečius nebuvo kokių nors žymesnių tuose kraštuose gyvenusių genčių fizinių duomenų pokyčių.
Kitaip manė daugelis archeologų – remdamiesi taip vadinamos virvelinės keramikos įsigalėjimu, rišo tai su indoeuropiečių (jų supratimu – ateivių iš kitur) įsiveržimu į baltų kraštus.
Tačiau pastaruoju metu stiprėja taip vadinamų „autochtonininkų“ pozicijos – tai yra tų, kurie mano, kad į baltų girias atėjo ne žmonės, o puodai, t. y. pasikeitė materialinis paveldas, bet ne gyventojai.
Kaip kitaip paaiškinti, kad jei „senieji” gyventojai nebuvo indoeuropiečiai, tai kur dingo jų vandenvardžiai ir vietovardžiai, ir apskritai, kokia kalba jie tada kalbėjo, jei neliko jokio jos pėdsako?
Visa tai yra inercija taip vadinamos difuzionizmo teorijos, kai buvo manoma, jog kultūros gimsta vien sklaidos, difuzijos būdu, užmirštant, jog kultūra gali rastis, gali gimti pati iš savęs.
Tas pats senųjų nuostatų permąstymas vyksta ir kalbotyroje – vietoj t. v. Šleicherio medžio, vaizduojančio indoeuropiečių kalbinę šeimą,
1978 m. žymus vokiečių kalbininkas Volfgangas P. Šmidas (Wolfgang P. Schmid, 1929–2009) pasiūlo ide. kalbų tarpusavio santykius įsivaizduoti kaip koncentrinį modelį, kurio centrą, remiantis metodiniais, kalbiniais ir geografiniais argumentais, vietoj menamos ide. prokalbės užima baltų kalbos.
Išoriniame koncentrinio modelio žiede yra centum kalbos, o satəm kalbos užima tik pietryčių sektorių.
Su šiuo V. Šmido koncentriniu modeliu iš esmės sutiko tiek žymūs slavistai-baltistai Vladimiras N. Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, tiek Vytautas Mažiulis.
Indoeuropa
Koks buvo santykis tarp baltų ir reiškinio, vadinamo Indoeuropa?
Kas vadintina Indoeuropa?
Ar tai tik geografinis–istorinis fenomenas, ar kai kas daugiau?
Kadaise buvęs vieningu kontinuumu – nuo Iberijos iki Arianos–Irano, vėliau fragmentavosi tokiu laipsniu, kad dabar sunku atsekti kadaise buvusius ryšius.
Indoeuropa, jos kalbinei šeimai priklausančios nacijos yra šiuolaikinės civilizacijos pirmeiviai, todėl indoeuropiečių radimosi vieta ir laikas tebėra nuolatinių ginčų taikinys, kuriems galo nėra ir nebus, jei nebus persilaužta pačiuose mąstymo pagrinduose: kad tai nėra „čia ir tik čia“, o yra laike ir erdvėj ištęstas procesas, ilgametė raida, vis tik turinti kažką panašaus į loginių jungčių sankryžas, kurias jau galima bandyti lokalizuoti, patalpinti erdvėje ir laike, ir toji erdvė, tiksliau jos šešėlis, vis tik kris ant Didžiosios Girios bei jos pakraščių, gal netgi vien ant pakraščių…
Schemiškai, animacinių vaikiškų filmų principu tai atrodytų taip:
Girioje, kai ją pasiekė žemdirbystės naujovės, darosi ankšta. Neapsikentę, labiausiai pasionarūs, anot Vaižganto „nusinuobodžiavę“ pradeda judėti lyg vandens garų lašai prieš užvirsiant.
Tam yra priemonė – prijaukintas žirgas (beje, yra duomenų, kad ovalo pakrašty, kiek išsikišusiame į stepę, maždaug apie Dniepro vidurį, ties dabartiniu Kremenčugu, buvo viena seniausių žirgo domestikacijos vietų, bent jau Europoje).
Taip buvo apgyvendinta stepė, o vėliau, prie žirgo „atradus“ vežimą, prasidėjo ir tolimoji migracija rytų kryptimi.
Analogiška ir simetriška raida vyko ir vakariniame ovalo pakrašty, tik ten žirgo vaidmenį vaidino valtis, vežimo – valtis su bure, o iššūkiu vietoj stepės buvo jūra.
Kad būta jungties tarp tokių, iš pirmo žvilgsnio tolimų vyksmų, rodo taip vadinamas „žvėrinis stilius“, būdingas tiek jūrų klajokliams vikingams, tiek stepių klajokliams skitams. Šis stilius – tai manifestuotas vyriškas aržumas, jėgos ir agresijos pasaulis, suformuotas kovos su gamtos stichijomis ir varomas patricentrinės energetikos.
Tačiau girios pasaulis nebuvo vienalytis. Baltų ovalas, susiformavęs lyguminės Europos upių aukštumose su Pripetės pelkėmis centre (tai tas pats Herodoto minimas ežeras), buvo, kaip jau sakyta, uždaras pasaulis su vieninteliu išėjimu į vakarus – per Baltijos jūron įtekančių upių deltas.
Senovės laikais upės ir jų estuarijai buvo tarsi autostrados, kuriomis girių gentys galėjo susisiekti su išorės pasauliu. Rytuose gi nuo Juodosios jūros, Pontus Euxinus, jos buvo atkirstos stepių ruožo.
Prasidėjus tautų kraustymuisi, palaipsniui į tai buvo įtrauktos ir baltų gentys, ypač vakaruose.
Tai buvo nykimo pradžia: „lietuvis – medelis gražiai auga nuošalyje, kur niekas jo nepaliečia; skursta gi prie takų, kur bet kas praeidamas ar pravažiuodamas jam žievę nubraukia“ (Vaižgantas).
Kaip žinia, tų braukėjų netrūko. Bet visa tai – pakraščiuose; ovalo centre kol kas ramu. Tačiau istorijos ratas, jo greitėjantys sūkiai ir ratilai jau įsisuka į šią ramybės sietuvą.
Štai kaip sodriai piešia Vaižgantas: „lietuvių tauta, nuo amžių čia glūdėjusi, ramiai, nė pati nepajusdama kaip, nebtenka savo pakraščių. Niekas jos niekur nestūmė, tik pamažu apkarpė skystumas ir aiškiau parodė tirštumas“. Šios pakraščių, anot Vaižganto, „skystumos“ – suslavėjusios gentys perskelia baltų „tirštumas“ į dvi dalis – rytinius ir vakarinius baltus. Rytiniai baltai, pamaskvės galindai, ištirpsta slavų jūroje, o vakariniai mąžta tol, kol belieka septintoji dalis buvusių plotų.
Bet čia šis dramatiškas vyksmas užstringa. Vaižgantas taikliai užkabino, kad ovalo „tirštumas“ buvo netolygus: „Lietuvių tautos branduolys yra čia pat, kur dabar mes gyvename“, t. y. vakarinė baltų ovalo dalis, Aistija, Baltijos pakrantės buvo tirščiau gyvenamos, o jau susiformavusios tautos – prūsai, lietuviai ir latviai – buvo labiau pažengę dėka kontaktų su pasauliu anapus Girios. Sembai prekiavo gintaru su Roma, o galindai netgi pasiekė Iberijos pusiasalį. Į agresyvius iššūkius buvo atsakyta Mindaugo valstybe.
Pasionarumo sukelta banga, smogusi atsaką, su visa neišnaudota perviršio energija siūbtelėjo į Rytus. Tad būtina permąstyti LDK fenomeną – jo radimosi priežastys yra gilesnės nei atrodo.
Tai buvo rekonkista, tik čia barbarų–maurų vaidmenį, skirtingai nei Ispanijoje, vaidino kryžiuočiai ir neseniai apkrikštyti slavai.
Vladimiro N. Toporovo teigimu, XIII a., kai prasidėjo „litovščina“, t. y. Algirdo žygiai, tik prieš šimtmetį Maskvos apylinkėse dar gyveno rytiniai galindai (pati Maskva jau buvo slavų miestas).
Kad tai nėra laužta iš piršto, rodo faktas, jog kuriasi sambūriai – tinklalapiai žmonių, laikančių save galindų palikuonimis; randasi jų netgi Tverės gubernijoje.
***
Tad mūsų niekur nekeliauta ir iš niekur neatkeliauta. Senoji giria saugojo mus kaip motina daugelį tūkstančių metų geriau už bet kokias tvirtoves ar sienas.
Žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas (Bartholomeus Anglicus, Bartholomew of England,1203–1272), pranciškonų ordino narys, veikale „De proprietatibus Rerum“ („Apie daiktų savybes“) pateikė tokį Lietuvos geografinį aprašymą:
„Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais /…/. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“.
Niekas nėra vaizdžiau aprašęs Didžiosios Girios, kaip Simonas Daukantas:
„Čia aš, trumpai parodęs notis Lietuvos tautos, žiloj senovėj nutikusias, ir šios dienos jos kraštą, norinčius dar aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau minavotus raštus, o pats grįžtu prie tos dalies getų tautos, kurią šiandien lietuviais vadina, kuri po kruvinų karių įsitraukusi į Žaliąją ir Juodąją girią, ilgainiui visoj šiaurinėj įšleitėj, kaip viršiau sakiau, lig pat Žemaičių pajūrių išsiplėtė ir tenai traškančiose giriose, nuo įkūrimo pasaulio nekušintose, ilgus amžius, džiaugdamos liuosybe savo probočių, tarp girių laimingai gyveno, kurių čia senovės būdą ir dabą užsiėmiau išrašyti.
Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564–6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkdamos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.
Čia, regis, gana berašyti apie senovės kalnėnų ir žemaičių girias; jei kurs negali nuo tų kelių žodžių jų didelumą įsitėpti, kas per girios tenai senovėj yra buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos, kokios buvo girios atmenamai dar pirm 60, 70 metų Žemaičiuose, o nuo to galės manyti, kas per girios tame krašte turėjo būti pirm tūkstančiui metų; nesgi šiandien dar tėvai, vaikus į bažnyčią vesdami, sako: „Vaikeli, ta bažnyčia yra girios vietoje pastrūnyta, mūsų bočius, pernai miręs, pasakojo, čia, jam bandą ganant, lūšis jautį suplėšiusi“. Taip pat daug dar ir tokių tebgyvoja tarp senųjų, kurie patys, naktimis skalų buntą uždegę, žiburiuodami ujo vilkus ar meškas nuo bandos iš laidaro ar, vaikais dar baltplaukiais būdami, išsikūlę už rejos į krūmus, parnešė į trobą vilkyčius, tardami šunyčius radę.
Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtimis visų jų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas. Bitės buvo jiems visų naudingiausiais girių gyvuliais, nesgi nešė medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai leido į svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išleido į svečią šalį du tūkstančiu pundų vaško. Prašaleitis, Žemaičiuose gyvenąs dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus, kaip Žemaičiuose, ką vardai patys – bičiulis, bitkopis, bitininkas, vaškininkas – stigavoja, o įstatymai Lietuvos apie dreves tą aiškiai rodo. Giriose taip pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dėl savęs alui ir midui daryti, bet dar atmenamai vežė į mugę parduoti; tarp kitų medės apynojų yra m. 1456 garsiais minavojami Žemaičiuose apygardų Skirsnemunės, Pamūšio, Joniškio; mėsa paukščių ir žvėrių patys maitinos, o nuo speigų ir darganų jų kailiais dangstės ir siaustės; tų negavę, tad iš liepos lunkų demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo, iš mauknų palagus, pūnes ir lapines sau dirbo, apynių virkščiomis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo. Iš tų pačių lunkų vijo taip pat virves ir namų padargą tiekė, ką šiandien dar daugioj vietoj tebdaro. Iš tošių, žievių, šaknų ir vyčių pynė ir siuvo namų stotkus, beje: rakandas, kurvius, rėčius, sėtuves, pintines, kretilus ir taip toliau. Žilvičių, blendžių vices virbgalių vietoje dėvėjo. Iš beržų ir klevų sulą leido, sakus, dervą ir degutą žiburiui tiekė. Kailiais meškų, lūšių, briedžių ir taurų jau patys, kaip sakiau, darės, jau pluostų ir valčių vietoj, per upes keldamies, naudojo. Vebrų, sabalų, kiaunių ir ūdrų, audinių blomas leido į svetimus kraštus, keisdami jas į reikalingus sau daiktus, beje, į geležį ir druską. Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir ragotines dirbo sau ginklui, nesgi geležies dar nežinojo, iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotkelį senu įpročiu taure, arba taurage, tebvadina. Uogos pačios ir grybai medėj augo. Ąžuolai, šermukšniai, ievos ir puteliai taip pat vaisių nešė, kuriuo jau žmonės, jau paukščiai maitinos, no prielaidus labiau, nekaip javais, atmenamai dar Žemaičiuose bariojo. Visi tie daiktai taip didžiai reikalmgi žmogaus gyvenime, jog be jų niekaip negalėjo gyvoti, ne kame kitur, tiktai tose giriose tebuvo gaunami. Ir taip aiškiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą kartų daugiau naudingų gyvulių ir paukščių bei putnių augino ar lesino, nekaip patys galėjo su didžiu vargu galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar yra didesniu, girios juos šildė ir ne vien nuo biaurių darganų, lytų ir speigų bei vėtrų, bet ir nuo pačių neprietelių glemžė: kaipogi, kad kitas tautas pilys, kalnai ir jūros nuo neprietelių gyniojo, tad žemaičius ir kalnėnus, arba aukštėjus, traškančios girios ir versmės dangavo. Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio Perūną garbindami.
Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo nieksai ne vien žalio virbelio išlaužti, bet įžengti tenai negalėjo, negut, galą daromas, kaipo šventoj vietoj globos sau veizėjo. Ąžuolus ir ąžuolynus pervis didžiau gerbė, kurių malka pagal jų nuomonę reikėjo šventą ugnį tuo įtimpos ant Dievo garbės kūrinti iki pabangos šio pasaulio, todėl ąžuolus kirsti, kaipo šventus medžius, patys kunigai šventais kirviais tegalėjo. Ne vien buvo perdėti ant tų girių kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio jų orumo visų dideliojo ąžuolo uoksuose, šėtra uždengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai meldės, šventą ugnį kūrindami, nesgi, kaip tuojau regėsim, bažnyčių neturėjo, bet jų vietoj buvo ąžuolynai ir lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perūną garbino, todėl ir tas girias it šventas vietas gerbė ir godojo.“ („Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“)
Kitas rašytojas, jau mūsų laikų, Marius Katiliškis ėjo dar giliau, talento pagalba smelkdamasis į girios žmogaus vidinį pasaulį. Miškas, giria yra esminis būties sandas ne tik romane „Miškais ateina ruduo, bet ir kūrinyje apie tragiškąją savo kartos lemtį „Išėjusiems negrįžti“.
Literatūros tyrinėtoja E.Bukelienė rašė:
„M. Katiliškis pats savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Jo vaikystės pasaulį supo „miškų lankas“, sodybą – paties sodinti medžiai. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane „Išėjusiems negrįžti“: „…jų šakos galingai susipins, sudarys užuovėją nuo šiaurės vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose žemėse. Niekas medžiams neįstengs pakenkti. Iš jų nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais. Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiskverbti į tėviškės molį?“
Antrojo romano veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis – lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti romano pavadinime, o jo struktūroje jie tapę vienu svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške“. „Miškų ratas“, „miškų lankas“ – vis tai rašytojo mėgstami apskritimo, uždaros erdvės vaizdiniai. Ir šiame romane rašytojo kuriamas pasaulis, ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuota, bet ji yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą /…/ žiema žymi negandą ir vargą“).
Miško vaizdai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama metų laikų kaita, jie plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius. Romano struktūros ir semantikos atraminiais taškais tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške. Dar ne pavasaris, dar tik traukiasi žiema. Mišką apėmęs visuotinis nerimas. Žmonės puola („žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai…“). Miškas pasmerktas. Iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė.
Nusausinimo darbai tyrelyje – antroji miško naikinimo banga – iškyla kaip totalinių pasikeitimų riba. Svieto perėjūnai zimagorai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą“, ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, alasas. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose tveriasi toks pat chaosas, kaip ir sudarkytoje gamtoje.
Rudenį ateina atomazga („Tada užsidegė miškas“). Gaisro apimto miško vaizdai yra trečioji romano kompozicijos atrama. Tai paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas.
Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“; išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose“. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.“
Jaukumas
Girios ertmė, jos prietema yra jauki, nes saugi tarsi įsčios, sklidina, anot Antano Baranausko, meilaus ramumėlio.
Sakoma, kad girioje sutikus žmogų, iškart matai jo veido išraišką, tuo tarpu stepėje matymo atstumai daug didesni, ir ten sutiktas žmogus yra greičiau grėsmės ženklas, nes sunku atspėti jo ketinimus.
Apskritai girios pasaulis yra intravertinis, vidinis, vedantis žmogų labiau link „moralinio dėsnio manyje“ (Imanuelis Kantas), Rūpintojėlio povyzos, nei link žvaigždėto dangaus tolių, kurie gimdo greičiau metafizinį graudulį nei norą juos tyrinėti.
Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.
Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.
Dievuli mano, ar gi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?
Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
(Vincas Mykolaitis–Putinas)
O kaip atrodė baltų šventvietės?
Ar būtini joms stabai ir kita atributika? O gal Romuva – tai tiesiog erdvė girioje, laisva žvilgsniui, susidariusi gal todėl, kad gruntinis vanduo yra tiek giliai, kad medžiai negali čia augti, ir todėl susiformuoja jauki erdvė, palanki meditacijai, su savu mikroklimatu, paprastai šiltesniu nei aplinkos, o dar jei pakrašty jos galingas ąžuolas…
Senasis Raudondvario bažnyčios klebonas yra pasakojęs, kad virš Romainių (kurie gerai matomi nuo šventoriaus) dangus visada giedras, niekada nebūna debesų, nors aplink jų netrūksta – gal juos išsklaido šilto oro stulpas, kylantis iš ramovės:
„…jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsiknojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet tai netrukdė ramybei ir poilsiui…“ (M. Katiliškis).
***
Girios pasaulis, jos šviesos-tamsos estetika, šešėlių ir atšešėlių žaismė atsispindi ir kalboje – mums gražu viskas, kas mirga marga, o margas yra „gražus“ sinonimas.
Paties žodžio giria semantika pilna įdomybių. Antai turime žodį germė, yra panašių vietovardžių ir vandenvardžių (Germaniškiai, Germanto ežeras), bet šitai su germanais nieko bendro neturi. Mat germė yra išlaki, galutinai susiformavusi giria su ardais, tai yra esanti jau darnos būklėje, priešingai nei miškas, dar tebetvyrantis chaose – ne veltui germė yra tos pačios priebalsinės konstrukcijos žodis kaip ir gerumas.
Senovėje lietuvių žinota tik girininkai, tik naujaisiais, po Anykščių šilelio, laikais jie tapo miškininkais.
Kiekvienas šių senžodžių yra vertas atskiro dėmesio – antai germė LKŽ yra nusakoma taip: 2. ‘senas miškas’, ‘giria’: „Germių gyventojas“; „Lietuviškos gentės gyvenusios germėse tarp pelkių bei balų“.
Ardas gi reiškia tvarką, rėdą, kuri susidaro savaime, per ilgą laiką, miškui ataugant po gaisro ar plyno kirtimo (t. v. sukcesijos procesas). Pirmajame arde yra pomiškis, samanos; antrajame – krūmai, paskui eina smulkieji lapuočiai ir pagaliau taurieji lapuočiai. Tik toks miškas tampa germe, tik tokiems augalijos masyvams tinka sengirės, urwald pavadinimas.
Deja, Lietuvoje nebeturime sengirių, bet ji yra išlikusi mūsų buvusioje protėvynėje – tai Belovežo sengirė, Europos stebuklas, radęsis būtent toje vietovėje, kur nusistovi pusiausvyra tarp šilta / šalta ir sausa / drėgna, palankiausia augti giriai. Nepraleiskime progos aplankyti šio gamtos stebuklo, mūsų protėvynės fragmento– tai viso labo keliolika kilometrų į šalį, važiuojant link Liublino.
Pasijusite lyg nykštukas iš Haufo pasakų – visi medžiai ir augalai tris kartus didesni nei įprasta; dvimetriniai paparčiai, drebulė, šaunanti keliolika metrų į viršų, o jau ąžuolai – kaip Stelmužės ąžuolo broliai. Sengirės prietema, kitaip nei miško, didinga ir iškilminga, o įkypai tarp galingų kamienų krentantys šviesos spinduliai suteikia vaizdui šventovės bruožų – suvoki, kodėl viduramžių katedros, jų kolonados primena senovinių girių sakraliąsias erdves.
Tuo pačiu žygiu galime aplankyti ir muziejų po atviru dangumi, taip vadinamą skansen kurpiowski, šalia Lomžos, Novogródo miestelyje, ant Narevo–Nauros upės kranto.
Jame, dėka etnografo entuziasto Adamo Chentniko (Adam Chętnik), išsilaikę kurpių – suslavėjusios baltų genties mediniai pastatai gal net iš XVII amžiaus, taip kad Rumšiškėms toli iki jų.
Tai unikali, vienintelė tokia galimybė nors trumpam pabuvoti baltiškajame ovyje, medžio ir romõs pasaulyje.
***
Kodėl taip svarbu pažinti savo protėvynę? Nes ji žmogui, jo dvasiai yra tas pats, kaip kūnui genetinis kodas. Nelengva netgi mokslininkams nustatyti individo genetinį kodą.
Tas pats ir su protėvyne – kiekvienas turime ją susikurti, atminti savęsp patys, savo būtį vertinti į tėviškės žemę įleistos šaknies gyliu, nes išrauta ar negili šaknis gresia mentaliniu liguistumu bei egzistencine nykuma.
Komentarai
http://alkas.lt/2013/04/13/a-patackas-g ... s#comments
Žygeivis:
2013 04 17 20:44
Manau, kad ne tik giria yra tolimų Lietuvių protėvių gyventa teritorija.
Lietuviai nuo seno garsėjo savo žirgais bei raitųjų karių didelių būrių atliekamais labai tolimais karo žygiais.
O pvz., jotvingiai į karo žygius eidavo pėsčiomis.
Žirgai ir jų auginimas bei panaudojimas tolimiems karo žygiams yra stepių ir pusstepių kultūros dalis, o ne miškų kultūros.
Pastebėjimas:
2013 04 18 10:19
Ir dar lietuvių protėviai nežinojo, kas yra RATAS, nes nenaudojo vežimų.
Etninėse baltų žemėse, archeologai neranda nei RATŲ, nei vežimų, nei jų dalių.
O pas germanus – alia prašom, nuo Skandinavijos iki Alpių RATŲ ir vežimų randama.
Visa tai parodo, kad Baltų protėviai iš stepių atėjo, kur RATŲ nenaudojo, o ŽIRGAS buvo jų transporto priemonė.
Žygeivis:
2013 04 18 16:00
Ratų ir vežimų tema specialiai nesidomėjau.
Tačiau manau, jog vertėtų atkreipti dėmesį, kad vežimą su ratais įmanoma vartoti tik ten, kur yra išvystytas vežimams tinkamas kelių tinklas.
Vakarų Europoje toks kelių tinklas buvo sukurtas dar Romos imperijos laikais, todėl ir ši transporto priemonė išpopuliarėjo.
O, pvz., Inkų imperijoje nenaudojo nei ratų, nei vežimų (nors ir žinojo ratus bei vežimus, kaip dabar archeologų jau tiksliai yra nustatyta, nes rasti atitinkami moliniai žaislai), kadangi Inkų imperijos kelių sistema, nors ir buvo labai puikiai išvystyta, tačiau ji buvo pritaikyta tik žmonėms ir lamoms – kalnuose Inkų keliuose yra daugybė vietų, kur iškalti laiptai, kuriais su vežimu niekaip nepravažiuosi.
Kartu reikia nepamiršti, jog stepių klajokliai irgi jau labai seniai vartojo vežimus (kibitkas – dengtus vežimus aukštais ratais, bei kovinius dviračius vežimus), kadangi stepėse ir pusdykumėse nereikia tiesti specialius kelius.
O štai miškuose kroviniams gabenti žymiai patogiau naudoti nešulinius arklius bei valkčius (upių ir ežerų rajonuose – ir luotus bei valtis), o žiemą – roges, ypač pervežant krovinius užšalusių ežerų, upių ir pelkių rajonais.
Manau, kad būtent todėl mūsų protėviai atsisakė vežimų – kaip nepraktiškų miškų ir pelkių rajonuose.
Tai, jog vežimus ir ratus baltai žinojo, nei kiek neabejoju – randami įvairūs archeologiniai radiniai aiškiai parodo, kad įvairios senųjų baltų gentys palaikė labai tolimus ryšius, su pačiomis įvairiausiomis tautomis bei valstybėmis.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
