 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
P.U.Dini - Baltų kalbos
Šaltinis - http://forum.istorija.net/forums/thread ... 66&start=1
Ištraukos
1.2. Baltų priešistorinis geolingvistinis paplitimas
Nėra jokios abejonės, kad baltų priešistorinio paplitimo pažinimas padarė geroką kokybinį šuolį pagilėjus hidronimų studijoms. Po tyrimų, atliktų XX amžiaus pirmojoje pusėje25, šią specifinę sritį stipriai paveikė Dnepro aukštupio baseino hidronimų studijos, kurios sukėlė daug įvairių atgarsių, kritiškų ir palankių26. Išryškėjusios nuomonės leidžia, viena vertus, kalbėti apie baltiškų hidronimų gajumą tuose regionuose, kur jie būdavo aptinkami sporadiškai arba būdavo tik suponuojamas jų buvimas; kita vertus, leidžia praplėsti baltiškų hidronimų paplitimo arealą iki regionų, apie kuriuos lig šiol nebuvo kalbama. Dnepro aukštupio tyrimai iškėlė į dienos šviesą baltiško prado plitimą visų pirma šiaurės rytų arealo kryptimi, tačiau ne mažiau ištirtas buvo ir jo plitimas į vakarus. Kaip tik dėl šios krypties įsivyravo nuostata, kad tradicinė Vyslos riba turėtų būti peržengta, nors dar tebevyksta diskusija, kiek ją reikėtų kilstelėti vakarų kryptimi; toji vakarinė riba, beje, ir baltų filologijai regisi kaip „nauja pasienio linija", nes atveria neatskleistas ieškojimų perspektyvas. Vis dėlto, nors baltizmų aptikimas milžiniškų teritorijų hidronimijoje nubrėžia dvi dideles baltiškas paribio sritis (vok. Randgebiete), nusidriekusias į priešingas puses nuo tikrojo baltų regiono, reikia perspėti, kad šis įsidėmėtinas -tam tikru atžvilgiu net neįtikėtinas - baltiškojo prado paplitimo arealas į pirmą planą iškelia būtinybę turėti griežtą hidronimų analizės metodą, idant neatsirastų nauja, viską paaiškinanti panacėja: panbaltizmas. Toks perspėjimas galės būti naudingas ir mėginant parengti, - pagrįstas ir neišvengiamas toks darbas, - hidronimijos baltizmų dialektinės priklausomybės piešinį, kadangi vos žingsnelį žengus galima išklibinti tradicinį baltų skirstymą į dvi atšakas (vakarinę ir rytinę, žr. žemiau).
1.2.1. Trumpa archeologinių tyrimų sintezė
Pirmieji archeologiniai kasinėjimai atlikti XVI-XVII amžiuje, bet maždaug tik XIX amžiaus viduryje tyrimai šioje srityje pastebimai pažengė į priekį, kai susikūrė istorikų draugijos ir komitetai Baltijos regiono sostinėse27. Tiškevičius vadovavo keliolikai kasinėjimų Lietuvoje ir Gudijoje; jų rezultatai paskatino įvairių publikacijų pasirodymą bei Archeologijos komisijos ir muziejaus įkūrimą Vilniuje. Dideliu leidybos bei kasinėjimų aktyvumu pasižymėjo prūsų muziejus Karaliaučiuje. Baltų kraštuose, caro provincijose, jokių iniciatyvų nebuvo galima imtis savarankiškai, tačiau XIX amžiaus pabaigoje Archeologų draugija, įkurta 1864 metais Maskvoje, vadovavusi archeologų kongresams visoje imperijoje, atkreipė dėmesį į baltų arealo archajiškumą ir galų gale 1876 metais pasirodė pirmieji šios srities darbai (O. Montelius, C. Grewingk). Tačiau kasinėjimų, suformavusių dabartinį vaizdą, epocha buvo tarpukaris, vadinamosios antrosios Baltijos respublikų nepriklausomybės metai. Tada Rytų Prūsijos vakarinę ir pietinę zoną, Mozūriją bei jotvingių (žr. 5.3) žemes ėmėsi tirti lenkų archeologai; vėlesniais metais tarybiniai mokslininkai savo ruožtu buvo susidomėję Kaliningrado (buvęs Konigsberg, Karaliaučius) zona28. Po Antrojo pasaulinio karo daug naujų svarbių atradimų yra susiję su žymios lietuvių ir amerikiečių archeologės Marijos Gimbutienės veikla; jos atradimai sudaro pagrindą gausių jos straipsnių, kuriais vėliau bus remiamasi ir kurie, žinoma, bus nurodomi.
i) Ankstyvosios kultūros. Remdamiesi ankstyviausios (mezolito ir neolito) epochos baltų teritorijoje tyrimais kai kurie mokslininkai iškėlė į dienos šviesą daugybę klodų, susidariusių per ilgą laikotarpį nuo 7000 iki 2500 metų pr. Kr. ir leidžiančių išskirti vadinamąją Kundos kultūrą, klestėjusią rytų baltų areale pagerėjus klimato bei aplinkos sąlygoms veikiausiai mezolito epochoje, o vėliau perėjusią į neolitinę Narvos kultūrą29. Šias kultūras, kurių svarbiausi radiniai, greta Kundos ir Narvos, yra iš Šventosios Lietuvoje, Sarnatės Latvijoje iki pat Kaliningrado zonos, apibūdina durpių telkiniai; čia gerai paliudyti medžio dirbiniai, gintaro papuošalai, augalinio pluošto apdorojimas. Kultūros vaizdas staiga pakito, kai pasirodė kitų dviejų kultūrų vartotojai. Pirmiausia vadinamoji šukinės keramikos kultūra, išplitusi plačioje Šiaurės Rytų Europos teritorijoje, o jos atšakos ir Vakarų Lietuvoje; šios kultūros, atsiradusios neolite, vartotojos buvo nomadų gentys, kurios vertėsi medžiokle ir žvejyba, veikiausiai (ugro)finų genčių pirmtakės. Į šiaurę jos pasitraukė užplūdus naujai bangai, atnešusiai į minėtas teritorijas vadinamąją virvelinės keramikos kultūrą, kuri buvo išplitusi nuo Reino vakaruose iki Volgos rytuose. Manoma, jos vartotojus buvus indoeuropiečius, kadangi jų kultūros prigijimas Vidurio bei Rytų Europoje sutampa su visuotinai priimtu indoeuropiečių kalbų paplitimo šioje teritorijoje datavimu. Lieka, deja, kaip tyrimų objektas (tuo klausimu, kaip žinoma, buvo suformuluota nemaža hipotezių) nustatyti centrą, iš kurio ši kultūra plito po Europą. Virvelinės keramikos kultūros didžiausio paplitimo periodą reikėtų laikyti buvus prieš neolito pabaigą (apie 2000-1800 m. pr. Kr.). Jau tada ji buvo ne vienalytė, o suskilusi į keletą grupių: viena grupė, lietuviškai vadinama Pamarių kultūra (it. Cultura del litorale, vok. Haffkūstenkultur), buvo teritorijoje, kurią vakaruose juosia Vyslos upė, pietuose - Pripetė, iš rytų - Dnepro baseinas, o šiaurėje - Dauguva ir net toliau; beveik visi šios kultūros bruožai buvo aptikti ruože tarp Helos pusiasalio (dab. Gdansko įlanka) ir Nemuno prie Aismarių (vok. Frisches Haff), Kuršių marių (vok. Kurisches Haff) ir ypač kai kuriuose prie Baltijos jūros esančiuose kaimuose (Rzucewo, Suchacz, Tolkemit). Tyrėjų tarpe sąlygiškai sutariama baltų indoeuropietiškuosius protėvius tapatinti su šios kultūros vartotojais30. Be to, mokslininkai mano, kad panašių bruožų esama ir radiniuose, priklausančiuose kultūroms, kurios aptiktos Dnepro aukštupyje ir vidurupyje, Volgos aukštupyje (Fatjanovo) ir rytinėje Rusijoje (Balanovo); šiose teritorijose aptikta izoliuotų ir ypač turtingų kapaviečių liekanų (galbūt tai vadinamosios kovos kirvių kultūros palikimas). Priešingai, kur kas mažiau patikimai galima nustatyti minėtų teritorijų vietinių gyventojų ištakas: iš jų ir ateivių indoeuropiečių kilo baltai. Česnio tyrimai rodo, kad baltų antropologiniame substrate Prūsijoje ir Lietuvoje esama problemiško rytų elemento31.
ii) Gimbutienės hipotezės. Grįžtant prie lietuvių ir amerikiečių archeologės Gimbutienės originalių tyrimų lobyno, galima būtų išskirti penkis punktus svarbiausių jos atradimų, naudingų ir kalbotyrai32.
a) Kalbantieji vienu indoeuropiečių dialektu, iš kurio išsiplėtos vadinamoji prabaltiška kalbinė sistema, veikiausiai slinko per dabartinės Ukrainos žemes išilgai Dnepro iki vakarinės Rusijos ir dabartinės Gudijos; kiti, priešingai, skersai perkirto Lenkiją ir įsikūrė palei Baltijos pajūrį į rytus nuo Oderio ir į pietvakarius nuo šiaurėje esančios Suomijos.
b) Baltų skilimas į dvi grupes - vakarų ir rytų - turėjęs prasidėti bronzos amžiuje. Pirmoji grupė (ją lietuvių ir amerikiečių mokslininkė vadina ir pajūrio baltais), iš kurios kilo kuršiai ir prūsai, atstovavo kultūrai, susijusiai su Centrinės Europos ilyriškąja kultūra, o ankstyvajame geležies amžiuje - ir su keltais bei germanais; antrieji (vadinamieji kontinentiniai baltai), lietuvių, latvių, sėlių, rytinių galindų ir kitų genčių pirmtakai, buvo ne tokie išlavėję ir labiau susiję su savo kaimynais pietuose (slavais) ir rytuose (Volgos finais). Neįmanoma nustatyti, ar skyrėsi tada šios dvi grupės tik savo kultūra ar ir kalba.
c) Siejant su pasienio gyventojų santykiais, artimą baltų ir slavų kalbų giminystę būtų galima paaiškinti ilgai trukusia kaimynyste (ang. neighborhood) tarp baltų, kurie gyveno Pripetės upės baseine, dabartinėje Gudijoje, ir slavų, kurie buvo užėmę Voluinės ir Podolės pietus bei Dnepro vidurupio baseiną į pietus nuo Kijevo.
d) Bendra baltų ir slavų kultūra (žr. 3.1.3-5) archeologijos nėra nustatyta, bet Gimbutienei atrodo akivaizdu, kad šios dvi grupės kilmės požiūriu atsirado iš tų pačių šaknų ir iki II tūkstantmečio pr. Kr. Kurį laiką priklausė vienai kultūrai; be to, su finų gentimis, įsikūrusiomis į šiaurę ir rytus, matyt, būta ilgalaikių ir intensyvių tarpusavio mainų, sprendžiant iš baltiškų skolinių skaičiaus Pabaltijo finų kalbose (žr. 3.2). Gintaro kelias savo ruožtu garantavo baltams kontaktus su Centrine Europa ir Viduržemio jūros pasauliu (žr. 4.2.3); juo dabartinių baltų tautų pirmtakai palaikė ryšius su kitomis antikinio pasaulio tautomis; finikiečiai vertino Baltijos jūros gintarą, o Latvijoje atliktų kasinėjimų metu surasta graikų ir romėnų monetų.
iii) Naujausi atradimai.
Archeologiniai kasinėjimai, atlikti devintojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje, Nemuno žemupyje (pvz., Dauglaukyje, Greižėnuose, Kreivėnuose, Sodėnuose, Vidgiriuose ir kitur)33, j dienos šviesą iškėlė įstabių ir daugeliu požiūrių unikalių radinių, neturinčių analogų slavų ir germanų pasienio arealuose. Atitikmenų šiems radiniams aptinkama tik arealuose, labai nutolusiuose nuo baltų arealo (pvz., Altajuje, Juodosios jūros pakrantėje, palei Dunojaus vidurupį arba Gotlando bei Elando salose). Ankstesnieji tyrėjai (Puzinas, Gimbutienė) darė prielaidą apie visuotinį medžiaginės kultūros smukimą viduriniame geležies amžiuje (I tūkstm. po Kr.), tačiau radiniai, aptikti Nemuno žemupyje, skatina ieškoti kitų naujoviškesnių aiškinimų34. Archeologai35, istorikai36 ir antropologai37 dabar vieningai pripažįsta, kad, labai galimas dalykas, baltų arealas susijaukė dėl didelių migracijų, ir mano, jog reikėtų pasvarstyti kai kuriuos baltų etnogenezės aspektus: ne mažiau sudėtinga nutraukta vietinių genčių raida, taip pat jų dalyvavimas didelėse migracijose ir įvairiuose etniniuose mišimuose; visai tikra, atrodo, yra ir tai, jog banga, kurios tiksliau negu polietnine, ko gero, neapibūdinsi, apie V amžiaus po Kr. vidurį plūstelėjo iš pietinių Dunojaus vidurupio kraštų ligi pat Baltijos38.
Ši naujoji archeologinių tyrimų kryptis pasirodė esanti ypač įdomi ir kalbotyros studijoms, kurios su savo savarankiškomis priešistorinių baltų hidronimų paieškomis (žr. 1.2.2) ją labai palaiko. Šiuo metu dar nėra specialių straipsnių, tačiau baltų dalyvavimas didžiajame tautų kraustymesi, kaip jį šiandien savo hipotezėmis suvokia archeologai, gali suteikti aptariamiems lingvistikos klausimams naujos jėgos.
1.2.2. Hidronimios tyrimų iki dvidešimtojo amžiaus pradžios sintezė
Pirmaisiais XX amžiaus metais smarkiai pasikeitė mūsų žinios apie priešistorinių laikų baltų gyvenamą teritoriją. Lig tol vyravusi nuomonė, pagrįsta iš esmės archeologijos duomenimis, buvo tokia, kad baltai gyveno siauroje teritorijoje, kurią šiaurėje ribojo etnografinė siena tarp latvių ir estų, pietuose - Nemuno ir Narevo plokščiakalniai, vakaruose - Vyslos žemupys. Neturėdami tikslo išsamiai išdėstyti visas nuomones, sustosime tik prie svarbiausių, chronologiškai pateikdami tyrimų pokyčius.
Pasinaudojęs rusų archeologų kongresu, įvykusiu 1896 metais Rygoje, Kočiubinskis padarė pranešimą, kuriame pirmą kartą iškėlė hipotezę, kad toks arealas turėtų būti gerokai išplėstas į rytus ir į pietus iki Pripetės šiaurinio baseino, o rytuose - iki Berezinos baseino39: metodologinė naujovė, kurią reikia pabrėžti, buvo ta, kad rusų mokslininkas savo tyrime plačiai rėmėsi hidronimų analize. Tuo pačiu pamatu Pogodinas ir Sobolevskis nukėlė šias ribas dar toliau į rytus, iki Okos baseino, o Šachmatovas (savo istorinės rusų dialektologijos paskaitų kurse Sankt Peterburgo universitete) - ir į didelę teritoriją Europos šiaurės rytuose. Šachmatovo slavų ir keltų santykių senovėje tyrimai paskatino svarbius Būgos straipsnius (1913ab, 1924ac), klausimo esme artimus Schraderio lingvistinei koncepcijai. Juose buvo išnagrinėta baltų priešistorinio arealo problema.
Lietuvių (ir baltų) hidronimijos studijoms Būgos darbai patys savaime sudaro ištisą epochą, bet čia apsiribosime ryškiausiu Būgos atradimu: lietuvių kalbininkas aptiko gausybę baltiškų hidronimų dabartinės Gudijos teritorijoje ir tuo parodė, kad iki slavų ekspansijos į šiaurę baltai gyveno Pripetės upės šiaurinėje zonoje, Dono ir Nemuno aukštupių baseine40. Savo teiginį Būga grindė gudų teritorijoje aptiktais neretais upių vardais (pvz., rusų Лyчeca, upės vardas), kurių atkurtas pirmykštis pavidalas (turėta mintyje, kad rusų u < *au; rusų č < *k) atskleidžia jų baltišką kilmę, remiamą ir lietuviškais (Laukesa, Dauguvos kairysis intakas, plg. lie. laūkas), ir latviškais (la. Laucesa, kitas kairysis Dauguvos intakas) atitikmenimis. Pritardamas paplitusiai to laiko migracijų teorijai Būga manė, kad labai daug baltų po VI amžiaus po Kr. buvo pastumti iš rytų j vakarus, vykstant slavų ekspansijai Kijevo regiono šiaurėje.
Klausimas iš esmės buvo vėl iškeltas Vasmerio (1932). Jis gerokai praplatino priešistorinės teritorijos, kurią reikėtų laikyti etniniu požiūriu baltiška, rytinę dalį Smolensko, Tverės (Kalinino), Kalugos, Maskvos ir Černigovo sritimis, kuriose aptiko daug naujų hidronimų. Vasmeris buvo pirmasis, ėmęsis brėžti istorines ribas tarp baltų ir finougrų genčių. Vėliau taip pat būta svarbių straipsnių kalbamuoju klausimu - Rozwadowskio (1948), Lehr-Splawinskio (1946), Otrębskio, Serebrennikovo (1957) ir kitų, bet ypač svarbi buvo Krahe's (1943) studija, nes jis aptiko baltiškų hidronimų į vakarus nuo Vyslos, Pomeranijoje (Karwen, La-behn, Powalken), iki Persantės upės (le. Parsęta); pastaraisiais metais šia kryptimi atlikta daug įdomių tyrimų, net ir tokių, kai stengte stengtasi įžvelgti baltiškus hidronimus tiesiog iki Elbės, Saksonijoje ar Riū-geno saloje, bet tokie tvirtinimai yra labai atsieti.
1.2.3. Baltų hidronimijos ribos
Nepaisant to, kad neįmanoma galutinai apibrėžti baltų hidronimijos ribas ir kad mūsų nuostatos žengiant į priekį šios srities tyrimams keičiasi, vis dėlto labai pamatuotai galima nustatyti maksimalaus baltų hidronimijos paplitimo arealą41: jo ribos, chronologiškai žyminčios maždaug erų sandūrą (paskutinieji amžiai pr. Kr.-pirmieji amžiai po Kr.), yra parodytos 1 piešinyje.
Šiame maksimaliai išplėstame areale galima išskirti branduolį, kurio baltiška hidronimija nekelia diskusijų; jis apima Nemuno, Berezi-nos, Sožo baseinus, teritoriją tarp Volgos ir Okos, Dnepro aukštupio, Desnos, Narevo baseiną ir Pripetės pelkyno kairįjį krantą. Apie marginalinius arealus (pvz., Maskvos regioną, Seimo baseiną, dešinįjį Pripetės krantą, didelį regioną į vakarus nuo Vyslos), kuriuose buvo aptikta baltiškų hidronimų pėdsakų, iki šiol tiriamų, bus kalbama kiek vėliau. Dabar veikiau tik labai apibendrintai pažymėsime, kad, turint omenyje plačiai nusidriekusį baltų hidronimijos arealą, daug daugiau yra tokių izoglosų, kurios žymi visą regioną ištisai, negu tokių, kurios rodo jo dialektinį susiskaidymą. Vanagas (1981b, p. 130-134,136-138) taip pat labai akivaizdžiai parodė, kad leksemų sandaros atžvilgiu esama įstabių baltų hidronimų paralelių su indoeuropietiška hidronimija, kuri paplitusi po visą baltiškąjį arealą, ir, atskirai imant, tarp lietuvių ir Dnepro aukštupio hidronimijos. Tai įrodo geografinių arealų - netgi labai nuto lusių vienas nuo kito - neatsiejamumą; preliminarus trijų svarbiausių baltų kalbų hidronimų palyginimas irgi atskleidė itin didelį darybos modelių panašumą.
i) Šiaurės ir šiaurės rytų ribos. Aukštutinės Padneprės regione, kaip aiškėja iš Toporovo ir Trubačiovo darbų (1961, 1962), toponomastinė situacija yra sudėtinga, nes pirminis baltiškos toponimijos sluoksnis vėliau slavų kolonizuotose teritorijose ne sykį ir įvairiai kito. Panašu, kad čia baltų gentys apsistodavo tam tikrais periodais; verždamosi iš pietų šiaurės rytų link jos traukė per negyvenamas žemes ir labai retai sutikdavo kitas gentis, o sutiktosios buvo veikiausiai finų padermės. Be to, asimiliacijos ir integracijos procesai čia turėjo prasidėti gana anksti, o tai padarė baltiškus hidronimus dabar sunkiai beatpažįstamus tokioje milžiniškoje teritorijoje; procesus vėliau dar labiau supainiojo naujesnė slavizacija. Tuo galima paaiškinti ir didžiulį atstumą, skiriantį baltiškus hidronimus. Tiriant Aukštutinės Padneprės hidronimus į akis ypač krinta tai, jog čia negalioja tradiciškai nustatyti (remiantis baltų ir slavų leksika) fonetiniai dėsningumai, taikomi prūsų, lietuvių ar latvių hidro-nimijai. Aiškinant baltiškų vietovardžių kilmę (turimi omenyje dviejų rusų kalbininkų pasiekti rezultatai) labiau linkstama remtis afiksaci-jos, o ne leksikos analize. Taip nubrėžta priešistorinė baltų siena pasiekia Sožo baseino šiaurės rytus, vietovę, kur baltiški hidronimai ypač dažni, ir patvirtinamos ankstesnės hipotezės, skelbtos jau Būgos (1913ab) ir Vasmerio (1932), bet dabar pagrįstos didesniu skaičiumi baltizmų, negu jų buvo žinoma ar tik spėjama anksčiau. Iš Sožo aukštupio baltiškoji hidronimija vėliau, matyt, persikėlė į Desnos vidurupio ir aukštupio baseiną; šiame regione baltizmų tolydžio sumažėja maždaug trečdaliu palyginti su Sožo baseinu, ir baltiškasis etimonas čia dažnai ne toks akivaizdus. Dar šiauriau nusidriekusiuose regionuose (Desnos vidurupio ir aukštupio baseine ir aukščiau) baltizmų kol kas nebuvo aptikta, tačiau nebaltiškos kilmės pavadinimų čia, tiesa, pasitaiko dažniau. Tai leidžia manyti, kad šiaurinę sieną su Volgos finų tautomis42 galbūt ir galima brėžti netoli šių vietų; kartu kyla klausimas, ar priešistorėje galėjo būti tiesioginių kontaktų tarp baltų ir finų (žr. 3.2).
Antra vertus, pernelyg tiksliai nužymėti baltų sieną šiaurės rytuose neįmanoma; be to, ir tyrimai vyko taip, kad baltiškajai toponimijai tolydžio buvo priskiriamos vis kitos teritorijos. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo pripažintas baltišku Maskvos regiono substratas43; naujesnės studijos vėliau pakoregavo Latgalės hidronimijos santykį su rytų slavų arealu44, o kiti tyrimai leido patikslinti Toporovo ir Trubačiovo atradimus regione tarp Volgos, Okos (vidurupio ir retai - žemupio)45, Dono aukštupyje, kur buvo aptikta keletas dešimčių, galimas dalykas, baltiškų hidronimų46, ir rusų šiaurrytinio arealo47. Visoms šioms teritorijoms vienodai buvo siūloma priskirti baltiškus elementus, net jei jie kartais atrodė mažiau akivaizdūs ir mažiau patikimi negu kur kitur, o jų datavimas diskutuotinas48.
Šie nauji atradimai iškėlė klausimą, kokios gi buvo baltų gentys, kurios apsistojo čia priešistoriniais laikais, ir kokie ypatumai jų dialektų, palikusių pėdsakus Dnepro aukštupio onomastikoje49. Nuo pat pasirodymo Toporovo ir Trubačiovo darbai, tiesą sakant, nestokojo kritikos, ji lietė būtent paskutinį minėtą punktą ir gali būti apibendrinta dviem teiginiais: a) jie nepakankamai išryškino tiriamo regiono hidro-niminius dialektus ir b) kaip reikiant neįvertino paribio zonų, kur archeologai aptinka mišrias kultūras50. Beje, pastarąjį priekaištą galima pagrįsti iš archeologijos pozicijų, tuo tarpu pirmasis dažnai pasirodo esąs nepagrįstas (kai priekaištauja visų pirma archeologai). Vienas jų, archeologas Antoniewiczius (1966), pateikia, be kita ko, vykusį problemos aiškinimą: jo išeities taškas yra įdomi pastaba, kad regionuose, kuriuos senovėje užėmė baltų gentys, vienokius ar kitokius hidronimi-nius dialektus atitinka ir skirtingi medžiaginės kultūros tipai; taip jis mėgina susieti hidronimijos ir archeologijos duomenis, domėdamasis J ypač rytų ir vakarų baltų pirmtakais.
Pagaliau pravartu bus priminti ir tai, ką savo palankioje dviejų rusų tyrėjų veikalo recenzijoje panoro pridurti Pisani (1963, p. 219): „Dažnai autoriai kalba apie baltus, iranėnus, finus, slavus; tačiau žmogiškasis pradas bus buvęs daugmaž visada tas pats, o aptarinėti imamasi daugiausia paplitimą kalbinių tipų, kuriuos visuomet perima ir įtvirtina pastovūs gyventojai, nelygu politinės, kultūrinės, ekonominės ir kt. aplinkybės. Kita vertus, „kalbos" nėra amžinai išliekantys ir nuo pat hipotetinės prokalbės „suskilimo" susidarę organizmai: kalba kiekvienu momentu yra tam tikros bendrijos vartosenoje esančių izoglosų suma, kuri formuojasi įvairios kilmės elemen- | tams skverbiantis į tos bendrijos individų šneką".
ii) Pietų ir pietryčių ribos. Nauji priešistorinės baltų gyvenamos teritorijos tyrėjų rezultatai pateikė naujų duomenų ir apie pietų ribą. Atsižvelgiant į Būgos teiginius (susijusius su jotvingių pirmtakų pirmykščiu arealu, žr. 5.3) dabar laikomasi nuostatos, jog tradicinį Pripetės barjerą reikia peržengti, nes baltiškų hidronimų surasta abiejose pelkyno pusėse. Tai leidžia manyti, kad ši zona buvo ne baltų izoliacijos, bet veikiau pereinamoji kontaktinio pasienio vieta. Siena pastebimai pasislinko ir pietryčių link iki pat Seimo ištakų, kur šiandien aptinkama apie dvidešimt baltizmų. Čia matyti ryšių tarp baltų ir iranėniškos kilmės hidronimų, ir šis faktas naujai nušviečia klausimą dėl galimų tiesioginių baltų ir iranėnų kontaktų. Kadangi pasistūmėjus dar labiau į pietus ir į rytus visi didelių upių vardai (Dnestras, Donas ir galbūt net Dnepras) ir hidronimija apskritai yra jau iranėniško pobūdžio, Toporovas ir Trubačiovas (1962) paskelbė hipotezę, jog Seimo upės baseinas yra buvęs baltų (slavų) ir iranėnų genčių tiesioginių priešistorinių kontaktų vieta (žr. 1.4.4).
Sulimirskio (1967) straipsnis sutelkia visą dėmesį į pietų ribą ir kritiškai įvertina archeologų gautus rezultatus, nušviečiančius įvairių priešistorinių kultūrų, aptiktų areale nuo Pripetės iki Seimo baseino imtinai, etninę priklausomybę51. Ypač vertas dėmesio pastebėjimas, kad tolimiausių baltų genčių prasiskverbimo į pietus vietovių ribos sutampa su skirtingų etninių reiškinių, kuriuos iškėlė lenkų etnografinė mokykla (Czekanowski, Nasz), ribomis. Tie reiškiniai telkiasi palei įsivaizduojamąją tiesiąją, kuri eina maždaug lygiagrečiai su Vyslos ir Bugo tėkme, o vėliau vakarų Voluinėje pasuka į rytus: ši linija galėtų apytikriai sutapti su riba tarp Centrinės Europos ir rytų baltų, t. y. su gudų-ukrainiečių kalbine siena, kuri tebėra ir mūsų dienomis.
iii) Vakarų riba. Tradiciškai baltų hidronimų paplitimo vakarine siena Taikoma Vysla, nors jau penktajame dešimtmetyje įvairių pakraipų mokslininkai parodė, kad ir į vakarus nuo Vyslos būta prūsų gyvenviečių, kurių riba galėtų būti nukelta iki Persantės (le. Parsęta) upės Pomeranijoje52.
Dar septintojo dešimtmečio viduryje (1966) Antoniewiczius apgailestavo, kad šis arealas kalbininkų nėra nuodugniai išnagrinėtas. Ir tartum atsakas į intensyvėjančias aukštutinio Dnepro baseino hidronimijos studijas pastaraisiais dešimtmečiais ėmė rastis ir tyrimų vakarų kryptimi. Jie leido išskirti baltiškų hidronimų ne vien regione į vakarus nuo Vyslos apskritai53, bet ir konkrečiau - tarp Vyslos ir Oderio54, vadinasi, Pomeranijoje ir Meklenburge55; palei Vyslos tėkmę56; pasak kitų - dar ir į vakarus nuo Oderio arba tiesiog iki pat Elbės57. Iš esmės, kaip pastebėjo dar Toporovas, šio regiono, kuris šiandieną yra apgyventas slavų genčių ir klasikiniu laikomame Trautmanno (1948-1956) darbe priskiriamas slavams, didžioji dalis toponomastikos galėtų būti interpretuojama kaip savo kilme baltiška, kadangi tikslių jos atitikmenų galima rasti dabartinės baltų teritorijos toponomastikoje.
Schallis (1963, 1964-1965) studijavo baltiškos kilmės vietovardžius, kuriuos perėmė, vėliau ir modifikavo vėlesni kolonizatoriai slavai. Jis mano, kad būtų galima priskaičiuoti bent dvidešimt tokių vietovardžių visame vakarų slavų šiauriniame ruože iki pat Elbės (pvz., Brandeburge-Žemutinėje Lužicoje, įtraukiant ir vardą Berlin58, ir Meklenburge-Pomeranijoje59), o kai kuriems vietovardžiams randa įdomių atitikmenų rytų slavų areale, kur gal net geriau išliko jų baltiškas pagrindas. Ne kartą Witkowskis (1969, 1970) yra pabrėžęs, kad, priešingai, nesą jokių istorinių įrodymų, jog baltai buvo į vakarus nuo Oderio, ir archeologiniai duomenys veikiau liudija čia gyvenus slavus, kad galų gale anksčiau pateiktus vietovardžius būtų galima aiškinti kaip slaviškus, germaniškus ar apskritai indoeuropietiškus. Schallis sumanė pakankamai drąsią formuluotę tokiems toponimams apibūdinti - būdvardį slawobaltisch, ir priskyrimą šiai kategorijai pagrindė tokiais kriterijais:
a) prototipo (Urform) arba panašių formų buvimas baltų kalbose;
b) paplitimas apibrėžtuose plotuose, kurie buvo praeityje, o ir dabar dar yra apgyventi slavų;
c) baltų formų pavienių garsų kitimas pagal skirtingų slavų kalbų dėsnius60. Ypač pastarasis teiginys atrodo, be kita ko, visai silpnas, nes juk nepasakyta, kad omenyje čia turimos žinomų baltų kalbų formos: o jos ir yra būtent tai, ką reikėtų patikslinti! Hipotezė, kad gali būti kalbama apie vakarų baltų dialektą, giminišką su žinomomis kalbomis, bet nebūtinai su jomis tapatinamą, iš tikrųjų buvo pateikta Schmido (1987a), kuris kartu su kitais palaiko šiuo klausimu vidurio ir santūrumo poziciją.
Nepaisant to, galima padaryti tokias įdomias išvadas:
a) kad tik į rytus nuo Persantės galima aptikti baltiškos onomastikos jau nuo XII-XIII amžiaus;
b) kad Persantės, Wda ir Vyslos upių apjuostame areale esąs toks onomastikos tipas, kuris artimai siejasi ne vien su baltų vietovardžiais apskritai, bet ir su Kuršo pajūrio onomastika ypač;
c) kad tai, jog baltų pradas į vakarus nuo Vyslos yra chronologiškai ankstesnis, leidžia paaiškinti ir išimtinius leksikos atitikmenis tarp Pomeranijos dialektų ir baltų (bet ne slavų) kalbų61, o tai savo ruožtu leidžia iškelti hipotezę, kad palei Baltijos pajūrį būta dialektų kontinuumo (jo pėdsakų gal liko prūsų, kuršių ir baltų bendravime Pomeranijoje). Žinoma, naujoji vakarų siena irgi lieka atvira ir dar laukia tikslesnio demarkavimo; todėl baltistams ir ji yra itin aktualių tyrimų objektas62.
1.3. Baltų kalbos ir tautos antikos šaltiniuose
Kadangi beveik nėra istorinių dokumentų apie baltus, visas pirmasis tūkstantmetis šiame areale dar priskiriamas priešistorei. Bendras įspūdis, kuris susidaro iš antikos šaltinių nagrinėjimo, yra toks, kad į juos buvo įtraukta vos viena kita atsitiktinė žinutė apie baltų etnolingvistinį arealą ir ypač apie tolimiausius baltų kraštus (visų pirma apie pietvakarių); o taip yra, galimas dalykas, dėl tuometinių gintaro kelių63.
Tarp negausių antikinio pasaulio liudijimų dėmesį patraukia Hero-doto, o vėliau Ptolemajo ir Tacito užuominos64, išsiskiriančios keistoka papildomąja distribucija minint vieną ar kitą galbūt baltišką etnonimą: antai Herodotas nurodo budinus ir neurus, kurių nežino Ptolemajas ir Tacitas; kita vertus, Ptolemajas mini galindus ir sūdinus, nežinomus Herodotui ir Tacitui; pagaliau Tacitas mini Aestiorum gentes, kurių, deja, nežino aniedu antikos autoriai65.
1.3.1. Herodotas
Seniausias geografinių ir etnografinių žinių apie Šiaurės Rytų Europą šaltinis yra graikų istoriko Herodoto (500-424 m. pr. Kr.) veikalas. Aprašydamas senovės Skitijos geografiją ir pasakodamas apie Darėjaus žygį į skitų žemes (512 m. pr. Kr.) jis pateikia ir pabirų su fantastiniais elementais žinių apie įvairias tautas, tarp jų apie neurus ir budinus. XIX amžiuje tarp kalbininkų (Raskas) ir istorikų (Narbutas, Piersonas) plito nuomonė, esą gelonai - lietuvių gentainiai, tuo tarpu XX amžiuje pirmiausia buvo galvojama apie getus, dakus, trakus ir tik paskui - apie neurus bei budinus. Nuomonės dėl to, ar tos dvi gentys laikytinos šiandieninių slavų66 ar baltų protėviais67, nesutampa.
i) Neurai.
Šis etnonimas Herodoto tekste yra minimas šešis kartus pastraipose, kurios teikia nevienodos vertės žinių iš a) geografijos, b) istorijos, c) etnografijos68:
a) (IV, 17, 2) Už alizonų į šiaurę gyvena skitai-žemdirbiai, kurie sėja javus ne valgyti, o parduoti. Už jų - neurai, o už neurų, kiek žinau, plyti dykuma. Tokios gentys gyvena palei Hipanio upę į vakarus nuo Boristenio*.
b) (IV, 102,1-2) Skitai, nutarę, kad vieni neįstengs atviroje kovoje atremti Darijaus kariuomenės, išsiuntinėjo pasiuntinius pas savo kaimynus. Kaimynų karaliai tuo metu susirinkę svarstė, ką daryti, kad atžygiuoja didelė kariuomenė. Ten buvo suėję taurų, agatirsų, neurų, androfagų, melanchlenų, gelonų, budynų ir sauromatų karaliai" (Panašių užuominų taip pat randama IV, 119 ir IV, 125).(IV, 105,1-2) Neurų papročiai skitiški. Skaičiuojant vieną žmonių kartą atgal nuo Darijaus žygio, jie buvo priversti palikti savo šalį dėl gyvačių. Ne tik pačioje šalyje jų priviso, bet dar daugiau jų atšliaužė iš dykumos, esančios šalies viduryje. Dėl to neurai paliko savo kraštą ir apsigyveno budynų šalyje. Atrodo, jie yra burtininkai. Mat skitai ir Skitijoje gyvenantys helėnai tvirtina, jog kasmet kiekvienas neuras keletui dienų pavirstąs vilku ir paskui vėl atvirstąs žmogumi. Manęs tokios jų kalbos neįtikina, bet jie vis savaip įrodinėja ir net prisiekinėja***. Iš to, ką Herodotas perėmė iš savo amžininkų pasakojimų, galima spręsti apie kai kuriuos būdingus neurų bruožus. Iš geografinių žinių aiškėja, jog Herodotas neurus įkurdino į šiaurę nuo skitų. Abi gentis skyrė didelis ežeras, vėliau dažnai tapatinamas su Pripetės pelkynu69. Jeigu šios žinios teisingos, tada neurus reikėtų kurdinti šiauriniame Dnepro baseine, taigi teritorijoje, kuri apsčiai pateikia hidronimijos tyrimų faktų ir sutampa su zona, archeologų priskiriama arba Vysocko, arba Milogrado kultūrai70. Visos istorinės žinios liudija skitų pastangas apsiginti nuo karo žygio, kurį prieš juos surengė Darėjas. Neurai priskiriami tautoms, kurios ne išsyk prisijungė prie skitų. Neurai siekė neutralumo, kol buvo užpulti; tai, beje, įvyko netrukus, ir jie buvo priversti bėgti į šiaurę.
Dar įdomesnės etnografinės žinios apie neurus. Primenama, kad jie išsikraustę iš savo žemių VI amžiuje pr. Kr. dėl baisaus gyvačių antplūdžio ir kad gebėdavę dvi tris dienas per metus pavirsti pasakų vilkatais (žr. Ridley 1976), nors tuo Herodotas sakosi abejojąs. Vis dėlto gyvačių paminėjimas verčia suklusti, mat šie ropliai užėmė svarbią vietą pagoniškoje baltų mitologijoje (žr. 4.3).
Taip pat pažymėtina, kad už neurų driekėsi terra incognita, fantastinis pasaulis, gyventas genčių, kurių neįprasti etnonimai (androfagai71, melanchlenai) kelia dvejonių dėl išlikusių žinių patikimumo. Užuominų apie neurus, nors ir negausiai, taip pat paliko Plinijus Vyresnysis (Neuroe), Amianas Marcelinas (Neruiorum)72 ir Bavarų geografas (Neriuani)73. Dėl formos neuri etimono yra žinoma įvairių, tačiau, deja, priešingų požiūrių74. Svarbiausi yra trys:
a) ji esanti slavų kilmės (Niederle, Lehr-Splawinski, Safarevvicz, Gotąb) ir lygintina su hidronimu Nur < *nouro- (plg. Nurzec, dešinysis Bugo intakas), s. sl. nbreti „nardinti", r. HbipaTb „nerti", le. nurzyč „skandinti";
b) ji esanti baltų kilmės (Šmits, Gimbutienė, Kabelka), remiantis panašiais hidroniminiais (plg. upių vardus Neris, Nūrupis) ir leksiniais (lie. niaurus „niūrus, rūstus") sugretinimais75;
c) ji - tiesiog saliamoniška hipotezė - esanti baltų-slavų kilmės (Czekanowski, Kiparsky, Schmid).
Toks neapibrėžtumas atveria plačią galimybę viską aiškinti remiantis tuo, kad nagrinėjamasis etnonimas nėra hidroniminės kilmės, o baltiš kas žodis pritaikytas prie graikiško tarimo. Jo motyvacija galėtų būti grindžiama etnolingvistiniu principu „kalbėti aiškiai/ryškiai vs. kalbėti neaiškiai/neryškiai".
Graikiškoje formoje Neupoi yra baltiška šaknis *neur- su dar išlikusiu dvibalsiu eu (apie pakitimą blt. *eu > lie. au žr. 2.1). Šios šaknies pėdsakų aptinkama lie. tarm. žodyje niaūras „kuris kalba per nosį" ir naujesniuose vediniuose niurnėti „niurzgėti; neaiškiai kalbėti", niauroti „kalbėti per nosį", turinčiuose skirtingą semantiką paly ginti su niūrti „paniurti, nusiminti". Taip aiškinama remiantis panašiais atvejais baltų (pr. mixkai „vokiškai" < *miksiskai < *miks(a)-, plg. lie. miksėti, miksa, miksius, miksis; lie. gudai, la. gudi - baltarusių pavadini-mas, plg. lie. gausti (gaūdžia) „ūžti; skambėti; aimanuoti ir kt."; la.gaust „t. p.", gudat „aimanuoti; giedoti" ir kt.)76 ir slavų kalbose (r. HeMUH „vokiečiai", plg. немой „nebylys", гoвopить HeMO „kalbėti nerišliai" ir kt.); be to, tuo pačiu principu remiamasi pavadinant tautas „barbarais". Kyla klausimas, kas gaudavo tokį etninį vardą; galimas dalykas, tai nebuvo savivardis, mat senovėje baltų ir slavų, o veikiau baltų-slavų gentys taip vadino vienos kitas.
ii) Budinai.
Neurų priskyrimą baltams, žinoma, su tam tikromis išlygomis, iškėlė jau daugelis, o įrodyti, kad ir budinai jiems priklausė, yra daug sudėtingiau. Herodotas savo tekste kartkartėm pamini budinus. Dažnai jis vienoje pastraipoje kartu su neurais pateikia šiokių tokių žinių ir apie šią gentį77: (IV, 108) Budynai - didelė ir gausi gentis. Visų jų akys mėlynos ir plaukai rudi. Jų šalyje yra viena medinė tvirtovė vardu Gelonas [...] Mat gelonai kilę iš helėnų: išvyti iš pajūrio prekybos vietų, apsigyveno pas budynus. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys. (109) Budynų ir kalba skiriasi nuo gelonų kalbos, ir gyvenimo būdas kitoks*. Taigi budinai gyveno sumišai su gelonais vienoje didelėje savo teritorijos gyvenvietėje, o pas juos persikėlė ir neurai, patyrę anksčiau minėtą gyvačių antplūdį. Tad budinai kaip neurų kaimynai irgi turėtų būti kurdinami palei Dnepro aukštupį, kur senovėje gyvenusios baltų gentys (žr. 1.2.3). Šis samprotavimas skatina Kabelką (1982, p. 21) skelbti hipotezę, kad ir budinai priklausę baltų grupei. Kaip kitas šią nuomonę patvirtinantis argumentas pateikiama etnonimo etimologija, pagal kurią minėtas pavadinimas turi būdingą lietuvių, latvių ir prūsų kalboms priesagą -in-l-ln- ir šaknį *būd-/bud-/baud-, aptinkamą ir baltų onomastikoje. Čia dar tiktų tokia pastaba: jeigu budinų kalba, remiantis Herodoto tekstu, skyrėsi nuo gelonų kalbos, kuri buvo „skitų ir helėnų kalbų mišinys", ji, matyt, nebuvo nei vien skitų (= slavų?), nei vien graikų kalba, kadangi tada ji lengvai galėjo būti atpažinta, o kažkas visai kita.
1.3.2. Ptolemajas
Tarp negausių antikos citatų, kurias būtų galima susieti su baltais, tam tikrą reikšmę turi ir Ptolemajo (90-168 m. po Kr.) pastabos iš jo Geografijos trečios knygos penkto skyriaus. Ptolemajo žinios apie Šiaurės Europą nepateikia nieko nauja palyginti su ankstesnių lotynų autorių (Plinijaus, Tacito) pastebėjimais, tačiau aptardamas arealą, kuris ap ima visą antikinės Sarmatia Europaea plotą (dabartinės ribos maždaug nuo Baltijos iki Juodosios jūros), garsusis graikų mokslininkas j šiaurę nuo venedų pamini ir keletą kitų genčių etnonimų, galbūt žyminčių baltų gentis: galindus ir sūdinus78.
i) Galindai ir sūdinai.
Lig šiol yra nemažai neišspręstų klausimų, susijusių su šiomis baltų gentimis; visų pirma neaiški jų geografinė padėtis. Didžioji dalis mokslininkų Ptolemajo minimus galindus ir sūdinus (arba jotvingius) linkę identifikuoti su tomis gentimis, kurias maždaug po tūkstančio metų (X-XIII a.) paminės Petras Dusburgietis, ir mano juos visada gyvenus tose teritorijose, kurios minimos istoriniuose šaltiniuose. Todėl pirmieji yra siejami su Mrągowo kultūra, o antrieji -su Wegorzewo kultūra, gyvavusiomis Mozūrų ežerų apylinkėse79. Tačiau greta šio tradicinio požiūrio vėliau buvo nustatyta, kad tarp archeologinių kultūrų į rytus ir į vakarus nuo Mozūrų ežerų esama nemaža skirtumų80. Antai Astrauskas (1990), remdamasis nauja Ptolemajo teksto ir piešinių analize81, abejojąs dėl visuotinai pripažintų lokalizacijos vietų ir siūlo net penkis galimus variantus (tik rytinė Mozūrija, visa Mozūrija, Sembos (Samland) pusiasalis, Nemuno vidurupys ir vietovė, esanti tarp Šešupės ir Merkio aukštupių)82.
Kai kurių mokslininkų nuomone, baltams reikėtų priskirti ir kitus Ptolemajo išvardytus etnonimus, kaip antai tuos, kurie nurodyti į rytus nuo venedų ir žemiau. Tai boruskai, kareotai, salai, kurie atitinkamai identifikuojami su prūsais (Borussi), kuršiais (arba, galimas dalykas, karelais, finų padermės), sėliais83. Tačiau klausimas, žinoma, tebėra atviras ir labai neaiškus.
1.3.3. Tacitas, Jordanas, Kasiodoras ir kiti
i)Aestii.
Viename Tacito Germanijos skirsnyje, kurį verta pacituoti ištisai, pateikta išsamiausia informacija apie aisčius84: Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieš-ko ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum". Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą*. Tacitas Baltijos jūrą vadina Svebų jūra, o jos rytinio kranto (dextro Utore turi prasmę žvelgiant romėno akimis) gyventojai pavadinti Aestio-rum gentes, vadinasi, tuo vardu, kuriuo germanai vadindavo savo šiaurės rytų kaimynus, o šiandien jį paveldėjo estai85.
Aisčiai (Aestii) nuo seno yra ypatingo baltistų dėmesio ir studijų objektas; apie juos kaip apie galimus baltų pirmtakus parašyta daug, ir požiūriai yra įvairūs. Ir, rodos, jau visai nublanko hipotezė, iškelta Pitė-jo, o vėliau Strabono, pagal kurią aisčiai buvo identifikuoti su tauta, gyvenusia tarp Reino ir Skitijos; tauta, kurios pavadinimas fonetiškai yra panašus į aisčių Aestii, bet paliudytas, deja, nevienodai86, kai kam dar atrodo pakankamas pagrindas laikyti jos atstovus ne indoeuropiečių baltų, o finų padermės - dabartinių estų - pirmtakais87. Gal ir nėra jokio įtikinamo požymio, leidžiančio Tacito aisčius (Aestii) iš karto identifikuoti su baltais, tačiau tai, kad toliau Tacitas mini finus (Fennorum nationes), paskatino manyti, jog šiuo vardu romėnų istorikas galbūt įvardijo prūsus arba jų dalį, o vėliau taip buvo imtos vadinti ir kitos baltų gentys88.
Šiandien tokia nuomonė tebėra vyraujanti, bet buvo pareikšta ir kitokių požiūrių. Antai Šmitas (1936, p. 57) mano, kad šis pavadinimas žymi ne visus baltus, o tik kuršius (žr. 5.2), prūsų kaimynus, gyvenusius Baltijos pajūryje. Lauras (1954) šiai temai paskyrė išsamią studiją, į kurią, be abejo, reikia atsižvelgti: atmetęs teorijas, kurios tik suomius arba germanus įvardija kaip tautas, identifikuotinas su Aestii, Lauras teigia, kad čia turime būtent germaniškos kilmės pavadinimą, tačiau priskiriamą prūsams, ir iškelia klausimą, ar išties tuo vardu nurodoma tik viena tauta, ar, priešingai, - tai baltų ir Pabaltijo finų tautų konglomerato apibūdinimas, vardas, kuriuo buvo vadinamos gentys Baltijos rytiniame krante nuo Vyslos iki Narvos. Karaliūnas (1991, 1994b), kuriam priskiriami naujausi straipsniai šiuo klausimu (žr. 1.3.3.v), atmeta kolektyvinio vardo įvairioms Baltijos pakrantės gentims pažymėti hipotezę, ir jam nekyla abejonių, kad pirmosios žinios apie šią tautą buvo siejamos su pietiniais prūsais.
ii) Jordanas.
Savo veikale apie gotus Jordanas irgi du kartus mini aisčius (Aesti, Aestorum), patikslindamas jų buvimo vietą89: Ant okeano kranto, kur trimis žiotimis įteka Vyslos upės vandenys, gyvena vidivarai, kilimo iš įvairių tautų; už jų okeano krante įsikūrę ir aisčiai, labai taiki žmonių gentis. Remdamasis Jordano paliudijimu kai kurias atnaujintas hipotezes išplėtojo archeologas Šimėnas (1994, p. 30-36).
Jis neatmeta prielaidos, kad dalis rytinių baltų kartu su gotais galėję pasiekti Juodosios jūros (ir Dnepro) kraštus ir palaikyti su jais artimus ryšius jau II-IV amžiuje, valdant Hermanarikui; kad, be to, po hunų įsiveržimo į baltų žemes dalis baltų buvo įtraukti į didįjį tautų kraustymąsi. Kilusi masinė žmonių migracija buvo priežastis, dėl ko Pabaltijyje ir visoje Šiaurės Europoje maždaug V amžiaus viduryje įvyko dideli medžiaginės kultūros pokyčiai.
iii) Kasiodoras.
VI amžiuje po Kr. aisčiai yra paminėti Kasiodoro laiške90 Teodorikui, kuriame šis dėkoja už kažkokias gintaro dovanas. Taigi iš laiško aiškėja, kad aisčiai gyveno okeano pakraštyje, palaikė ryšius per pasiuntinius („Illo et illo legatis vestris venientibus") ir mokėjo gotų kalbą. Šiam dokumentui stengiamasi suteikti reikšmės ir pasitelkti jį tiriant baltų ryšius su gotais todėl, kad jis, ko gero, pirmą sykį parodo aisčius kaip veikėją, o ne kaip epizodinį kitų pasakojimo objektą; ir ypač todėl, kad laiške išryškėja aisčių siekimas atgaivinti nutrauktą prekybą gintaru. Be to, ryšiai su Teodoriku galbūt atskleidžia aisčių siekimą svarbaus diplomatinio pripažinimo būdu sustiprinti savo galią, kita vertus, jie paremia atsitiktinai pastebėtus archeologinių radinių panašumus ruože, kuris jungia Italijos ostrogotus, Pabaltijo multietninę grupę ir Baltijos jūros salas".
iv) Vulfstanas.
Turėjo praeiti net trys šimtmečiai, kol Einhardas, Karolio Didžiojo biografas (vėliau Adomo Brėmeniečio paminėtas laiške), tarp rytinio pajūrio gyventojų kartu su slavais paminės aisčius91. IX amžiaus pabaigoje šios genties vardas dar šmėkšteli išsamiame Vulfstano aprašyme apie kelione ir viešnagę Truse, prie Vyslos žiočių93. Čia pasakojama, kad Estmere (t. y. Aisčių įlanka, Aismarės ir Kuršių nerija, vok. Frisches Haff) priklausė estams (Esti), kurių žemė (Eastlande) buvo labai didelė, turėjo daug pilių ir buvo valdoma kunigaikščio. Gentys buvo karingos, laikėsi savitų laidojimo papročių, rengė rungtis ant žirgų (galbūt tai no-madiškos kilmės atgarsiai)94 ir nedarė alaus, bet labai daug midaus (mid Estum).
Galimas dalykas, kad Vulfstanas pateikia gentivardį, kaip buvo jį girdėjęs iš žemaičių pajūrio germanų genčių, kurių kalboje ai > e, todėl esama pagrindo identifikuoti jo Esti su Tacito Aestii. Kita vertus, vietovardžiai, kuriuos jis pateikia (Eastland, Estmere), veikiausiai yra paties keliautojo ad hoc dariniai ir juos reikėtų sieti su rytų (est) idėja, kurią jam įkvėpė geografinė krašto padėtis.
v) Etnonimas.
Yra bent trys pagrindinės jo aiškinimo linijos: indoeuropietiška apskritai, germaniška ir baltiška95. Remdamasis pirmąja Gateris (Gaters) norėjo kildinti etnonimą iš šaknies *aų(e)- „vanduo; versmė" ir priesagos -ist-. Kiti aiškino jį gretindami su germanų kalbų duomenimis, plg. go. aistan „gerbti", taigi jis reiškia „gerbiamieji" (Mūllenhof); anglosaksų dst, nyderl. eest „džiovykla, krosnis", taigi jis turėtų reikšti „džiovyklos žmonės" (Much, Falk); s. isl. eisa „ugnis", turint omenyje gintaro švytėjimą, arba s. isl. eista „puta", eid „sąsmauka", vienu atveju turint omenyje jūros mūšą ant kranto, o kitu - įlanką (Kars-ten). Trečiosios aiškinimo linijos šalininkai sieja etnonimą su hidronimais lie. Aistd ir Abetas (Basanavičius, Endzelynas, Kuzavinis, Sabaliauskas)96 arba, vadovaudamiesi etnolingvistiniu principu „mes = tikrieji žmonės" (plg. Istuasones/Istaevones)97, sieja jį su la. Ists „tikras", istnieks „artimas giminaitis, saviškis" (Jaunius, Būga). Paskutinis šiuo klausimu gana skeptiškai pasisakė Karaliūnas (1991, 1994b). Jo nuomone, abi priešingos interpretacijos yra nepajė gios išaiškinti tiriamo etnonimo. Įvertinant pavadinimo Aestii specifiką, jis galėtų atitikti rytiniame baltų areale paplitusį etnolingvistinį modelį, pagal kurį etnonimas vedamas iš „žemės", „dirvos" ir panašių vardažodžių.
vi) Lingua Britannicae propior (Tac. Germ. 45,7).
Kadangi anksčiau aptartas klausimas tebėra neišspręstas, todėl ir teiginys, esą aisčiai (Aestii) kalbėję „britų kalba" (lingua Britannicae propior \quam Germa-nicae]) - tiksliau ji nenusakyta - sukelia daug painiavos. Klausimas buvo nemažai gvildentas ne vien todėl, kad baltų kalbos yra artimesnės germanų negu keltų kalboms (žr. 3.1.2), bet dar todėl, jog pats Tacitas kitur vartojo pasakymą lingua Gallica. Buvo padaryta prielaida, esą taip norėta atkurti garsinio panašumo įspūdį, kurį patyrė vienas Plinijaus paminėtas98 Romos raitelis, Klaudijaus laikais keliavęs po Britaniją ir pasiekęs Baltijos krantus iki pat Sembos, kad atgabentų į Romą daug gintaro kaip gladiatoriaus dovaną (munus) Nerono garbei.
Dvi kalbos galėjo pasirodyti jam panašios paprasčiausiai dėl to, kad abi labai skyrėsi nuo germanų kalbos. Fovvkesas (1972) plėtoja Romos raitelio įspūdžius pernelyg drąsiai. Jis siekia materializuoti baltų ir keltų kalbų panašumus, kurie galbūt nustebino tą keliautoją. Tačiau Fovvkeso pastangos nelaikomos itin vykusiomis jau vien dėl to, kad lengvai būtų galima pateikti daug daugiau ir kur kas pagrįstesnių sugretinimų tarp baltų ir kitų kalbų grupių negu tarp baltų ir keltų. Verta pridurti, kad Tacitas, apskritai pripažindamas kalbą kaip labai svarbų etninio atribojimo kriterijų, rodos, ne per daug pasitikėjo neva raitelio pateiktomis žiniomis, nes visas aisčių gentis (Aestiorum gentes) jis laikė svebais (Sueborum, Suebiae).
Tai skatina manyti, kad Romos istorikas daugiau reikšmės skyrė tų genčių papročių (ritus habitusąue) bendrumui su germanais. Kaip bebūtų, šios Tacito pastraipos svarba yra labai didelė; iš jos kilo vadinamoji keltiškoji samprata, kuri, pritaikyta visų pirma prūsams, peržengė Renesanso epochą (Gessner, Rocca ir kt.) ir vėl iškilo naujausiais laikais, pavyzdžiui, Piersono (1875) veikale, kuriame Tacito mintims stengiamasi suteikti lingvistinį pamatą99. Ši teorija turėjo šalininkų ir tarp slavistų, iš kurių įsimintinesnis Šachmatovas (1911). Remdamasis ke liais leksiniais ir toponomastiniais sugretinimais jis teigia, jog tarp slavų ir keltų būta tiesioginių priešistorinių kontaktų (tokie teiginiai, deja, neatlaikė pamatuotos Endzelyno ir Būgos kritikos100).
vii) Glesum.
Aisčiais (Aestii) Tacitas laiko tuos, kurie soli omnium [Germanorum] renka gintarą, t. y. sucinum, ąuod ipsi glesum vocant. Kadangi žodis glesum yra germaniškas (plg. s. anglosaksų gldr „sakai", s. v. a. glas)101 ir remiantis Tacitu Aestii su germanais turi vienodus papročius, apdarą bei religinius įsitikinimus (pavyzdžiui, dievų motinos garbinimas, kuris prūsuose vėliau jau neaptinkamas), todėl Sittigas (1934-1935) parėmė „aisčių germanišką kilmę ir priklausomybę svevų grupei". Toks samprotavimas buvo sugriautas Endzelyno (1943, p. 11): išoriniai papročiai ilgainiui galėjo pasikeisti, o apie aisčių religiją žinoma pernelyg mažai, kad būtų galima grįsti bent kiek reikšmingesnius argumentus; be to, glesum galėjo būti skolinys, kurį aisčiai perėmė iš savo kaimynų germanų arba keliautojų, atvykstančių iš pietų; galų gale paliudytas yra la. tarm. gllsis „t. p.", kurio i < ė rodo prūsų dialektą. Dėl baltų daiktavardžio gintaras (pr. gentars, la. dzintars ir dzitars) sutarimo tarp etimologų nėra102.
viii) Hipotezės apie lemovijus.
Tarp tautų, Tacito paminėtų Germanijoje, dar vieną mėginta parodyti kaip priklausančią arba bent jau artimą baltų grupei. Omenyje turimi lemovijai, apie kuriuos Tacitas tik užsimena nepateikdamas jokių išsamesnių žinių103: Toliau, Okeano link - rugijai ir lemovijai; visų šių genčių bendras požymis -apvalūs skydai, trumpi kardai ir nuolankumas karaliams**.
Gudavičius (1981) spėjo, jog gali būti kažkas daugiau, ne vien garsinis panašumas, tarp etninio lemovijų vardo, paminėto Tacito, ir terra Lamata, žemės, kuri, pasak kai kurių XII amžiaus danų šaltinių, buvusi lietuvių pajūryje. Tuo tikslu buvo lyginami pajūrio lietuvių kultūros archeologinių tyrimų duomenys ir germanų gyvenviečių radiniai. Remiantis tuo lyginimu, o ir kitais pastebėjimais, buvo iškelta hipotezė, kad pajūrio lietuvių kultūrą galbūt veikė germanai, kitaip tariant, į baltų žemes galėjo būti įsiterpusios germanų kalbinės arba etninės salos, kurias baltai tik vėliau asimiliavo. Klausimas lieka sub iudice, jį visų pirma archeologai turėtų patvirtinti arba paneigti.
1.4.4. Dnepro baltų lemtis
Koks buvo tolesnis likimas baltų genčių, priešistoriniais laikais gyvenusių plačiose teritorijose maždaug tarp Dnepro ir Okos aukštupių, taip pat kokie buvo jų dialektų, palikusių pėdsakų onomastikoje, bruožai ir kalbinė priklausomybė, aiškinta iš įvairių pozicijų (žr. 1.2.3). Anot Būgos, šios baltų gentys, stumiamos slavų, maždaug VI-VII amžiuje persikėlė į šiaurę, tuo tarpu Toporovo ir Trubačiovo (1961,1962) hipotezė skelbia visai kitą nuomonę, paremtą maždaug aštuoniais šimtais baltiškų hidronimų, aptiktų šiame regione, studijomis, iš kurių aiškėja, kad hidronimai pasiskirstę čia gana tolygiai ir turi struktūrinių, leksinių bei semantinių paralelių su baltų arealo hidronimija. Štai keletas svarbiausių išvadų, kurias padarė rusų mokslininkai:
a) kai lingvistiniai duomenys tapo pakankamu pagrindu ką nors teigti, buvo nustatyta, jog pagrindinis Dnepro aukštupio regiono etninis elementas yra baltiškas; konstatuotinas ne masiškas kraustymasis, o ilgas ir lėtas baltų bei slavų „simbiozės" ir dvikalbystės periodas: slavai įsiskverbė į baltų regionus ir per ilgą laiką juos asimiliavo, be kita ko, palikdami gyvų kalbinių salų maždaug iki XIII amžiaus;
c) galutinai atmesta hipotezė, kurią kėlė kai kurie mokslininkai, kad baltų toponimijos sluoksnis priklausąs vėlesnei epochai ir jį nulėmę vergai bei kolonizatoriai. Ne ką tiksliau, pasirodo, galima atsakyti ir į klausimą, kokia yra šių baltų dialektų kalbinė priklausomybė. Dnepro aukštupio toponimijoje apstu tarpinių sluoksnių, kartais sunkiai atpažįstamų perėjimų iš baltiškų hidronimų į slaviškus. Tai sudarė sąlygas rastis hibridams, vertiniams j ir skoliniams, dažnai tik daliniams, kurių klasifikavimas vertas ypatingo dėmesio.
Toporovas ir Trubačiovas, beje, skeptiškai žiūri į ankstesnius i mėginimus išskirti dialektus remiantis Dnepro aukštupio hidronimų medžiaga (ypač turimas omenyje toks Vasmerio siūlymas, kuris grindžia-' mas skirtinga vardažodžio „upė" išraiška hidronimuose: up- arba ap-), nes galimi chronologiniai skirtumai, atsiradę tarp slavų kolonizacijos etapų šiame regione. Viena vertus, mėginimai Dnepro aukštupio hidroni-mijos faktus sugretinti su vakarų ir rytų baltų medžiagos faktais neapeina paralelių (priesagose ir kai kuriuose leksikos elementuose) su prūsų, lietuvių bei latvių kalbomis, bet tie elementai konkrečiai nepriskirtini nė vienai iš minėtų kalbų; kita vertus, nustatyti tam tikrą kiekį leksinių izoglo-sų, dažnai tik dalinių, kurios sieja Dnepro aukštupį su baltų arealu, vis dėlto galima.
Tai veda prie išvados, leidžiančios manyti Dnepro aukštu-pyje buvus ištisą baltų dialektų grupę, kuri skyrėsi nuo kitų jau žinomų dialektų. Ši hipotezė, nors miglota ir neapibrėžta, kad galima būtų ma-nyti egzistavus šiandien nebežinomą dialektų grupę (jai buvo sugalvotas Dnepro baltų pavadinimas, taip pat miglotas ir beveik nieko nesakantis), vis dėlto tebėra verta dėmesio ir nestokoja samprotavimų lig šiol.
Atradimas tokio didelio priešistorinio baltų arealo, nusidriekusio | per teritorijas, kuriose vėliau įsikūrė slavai, padėjo iš baltiškų pozicijų paaiškinti gana daug tipiškų rytų slavų kalbos reiškinių, kurie lig šiol nebuvo išaiškinti (pvz., pleofonija, ilgiau trukęs i ir ū išlaikymas; vadinamasis akavimas (aicaHbe)112; mažybinių formų su -ukū- ir -ail- gausa; vadinamieji sintaksiniai baltizmai113; didelis bendros leksikos kiekis), tuo tarpu dabar priskiriami baltų substrato poveikiui (žr. 5.4.3).
i) Kontaktai su iranėnais?
Pasiūlytas baltų ribų nukėlimas pietryčiuose iki Seimo baseino (žr. 1.2.3) ir aptikimas beveik dvidešimties hid-roniminių baltizmų šiame regione paskatino naujai įvertinti ir tiesioginių kalbinių kontaktų tarp baltų ir iranėnų galimybę. Baltų ir iranėnų kalbų ryšiai tradicinėje teorijoje ribojosi gerai žinomais bendro paveldo ide. archaizmais ir kai kuriomis galimomis fonetikos (pvz., s > š po i, u, r, k; žr. 2.1.2), morfologijos (pvz.: dgs. viet. -su; įvardis *įo-s, vartojamas įvardžiuotinių būdvardžių darybai, ir kt.) inovacijomis.
Dažniausiai tai yra tokios inovacijos, kurios būdingos slavų bei kitoms kalbinėms grupėms ir paprasčiausiai gali būti lygiagrečios raidos pasekmė; tuo tarpu leksikos atitikmenys visuomet susiję bent jau su slavais (pvz.: lie. atliekas, atlaikas, s. i. atireka-, s. sl. ott-leKi). Tačiau kai septintajame dešimtmetyje buvo tiek daug pasiekta studijuojant hidronimus, sigmatinio futuro (pvz., lie. duo-si-u ir s. i. da-sy-ami, abi formos vestinos iš ide. dosį-o-) susiformavimą vėl imta laikyti galima bendra baltų-iranėnų inovacija (priešingą nuomonę žr. 2.2.2.iii). Ji galėtų būti suvokta kaip baltų-(sla-vų-)iranėnų kontaktų epochos išdava Seimo baseine (vadinasi, prie prieš-istorinių baltų naujosios pietryčių sienos).
Pasak Toporovo ir Trubačiovo (1961, p. 195-196), taip interpretuotini ir kai kurie iranėnų kilmės semantiniai vertiniai, pastebėti Seimo baseino hidronimijoje114. Tačiau kai jau buvo konstatuota, jog patikimų leksinių atitikmenų tarp baltų ir iranėnų kalbų nėra, Arumaa (1969) iškėlė teorinį klausimą, ar iš tiesų galime būti tikri, kad Seimo baseinas spėjamųjų baltų-iranėnų kontaktų laikais nebuvo visai suslavintas. Toliau jis diskutuoja iš esmės ir laiko labai trapiais (pranc. trės fragiles) daugelį etimonų, kuriuos anuodu rusų mokslininkai pateikė tiesioginių baltų-(slavų-)iranėnų kalbinių kontaktų hipotezei paremti, ir pagaliau paskelbia priešingą požiūrį.
Nors Arumaa, viena vertus, labiau stengiasi pasikliauti šeštojo dešimtmečio archeologiniais duomenimis, ypač susijusiais su iranėnų pasauliu, kita vertus, jis pripažįsta, jog sunku juos vienareikšmiškai interpretuoti nesant kriterijų, kurie leistų priešistorinę iranėnų kultūrą atskirti nuo slavų ar baltų kultūrų ir nustatyti santykinę jų chronologiją Dnepro baseine. Todėl Arumaa nori nukreipti dėmesį veikiau j iranėnų dialektų Rusijos pietuose studijavimą ir gausius skolinius, santykinai senovinius, iš iranėnų į finougrų kalbas, idant geriau būtų nušviesta ir baltų-(slavų-)iranėnų santykių problema115.
1.5. Apibendrinamosios hipotezės
Prieš pradėdami nagrinėti autentišką ir tiesioginį baltų aplinkos kontekstą (žr. 3), turime įvertinti bent dvi svarbiausias apibendrinamąsias hipotezes, kurios skirtingai apibūdino baltų kalbinį arealą ir dėmesio centru padarė būtent baltų kalbas.
Nėra abejonės, kad greta žinomos (indų)-Viduržemio jūros hipotezės, kuri mokslo pasaulyje sklando jau seniai, prie pastarųjų dešimtmečių indoeuropeistikos naujovių reikia priskirti Schmido įnašą į Krahe's suformuluotą senovės Europos hidronimijos teoriją, kuri tarsi atliepia Lathamo ir Poesche's XIX amžiaus tyrimų tolimą aidą. Šias apibendrinamąsias teorijas verta aptarti išsamiau.
1.5.1. Baltai ir Viduržemio jūra
Po Antrojo pasaulinio karo naujų jėgų įgauna (indų)-Viduržemio jūros substrato tyrimai, ypač būdingi italų ir vokiečių lingvistinei mokyklai. Tai samprata, kuri išsiskiria savo aiškiu ir nuosekliu apeliavimu į kalbos ir kultūros dialektiką, atsispindinčią geografiniame kontekste. Nors (indų)-Viduržemio jūros (priešingai negu senovės Europos) hipotezei nėra būdinga suponuoti kažkokius itin privilegijuotus saitus su baltų arealu, tačiau šiuo aspektu nestinga darbų, kurie - kaip antai Alessio (1947) - paskatino manyti, jog baltų areale buvo įsikūrę „ne arijų kalbomis kalbėję preindoeuropiečiai".
Todėl imta teigti, jog esama preindoeu-ropietiško substrato, kuris, anot Alessio, iš patikimų kalbinių elementų, paliudytų baltų regionuose ir turinčių atitikmenų Vakarų bei Pietų Europoje, išryškėja ypač akivaizdžiai. Ši preindoeuropietiška kalbinė oazė esą susiklosto ypač iš hidronimų (pvz.: Jūra, Minija, Nava, Neris, Samava ir kt.), bet kartu ir iš tam tikros baltų kalbų leksikos. Iliustruojant Alessio samprotavimus verta susipažinti su kai kuriais jo pa-vyzdžiais:
lie. korys, la. kare „t. p.", sietini su Egėjos-Tirėnų pora gr. Jtvjpoc, lo. cira, turi būti aiškinami kaip Viduržemio jūros žodžiai (geriau negu iš ide. *kdrįos)116; lie. ir la. briedis sietinas su Viduržemio jūros kamienu *brento- „sedula", o tai atvestų prie fitonimų grupės („briedžio mėgstami žalėsiai")117; la. ėrms „beždžionė", neturintis atitikmenų kitose ide. kalbose, yra siejamas su etruskų api[j.oc118 ir kt.
Vis dėlto baltų medžiagos traktavimas iš tokios ypatingos perspektyvos padėjo „įrodyti, jog Viduržemio jūros kalbomis kalbančios tautos buvo užėmusios didesnį plotą negu joms visuotinai yra pripažintas", ir nuginčyti tuo laiku plitusias dvi nuomones: Devoto, kuris vietoj baltų regionų labiau linko kalbėti apie Indijos, Mažosios Azijos bei Graikijos „ankstyvesnę senovę", ir Pisani, kuris tokius faktus stengėsi aiškinti veikiau kaip skolinius, patekusius į Viduržemio jūros regioną nuo Baltijos krantų. Alessio padaryta išvada, priešingai, buvo tokia: „kartą padarius prielaidą, jog Viduržemio jūros baseino gentys, kalbiniu požiūriu giminiškos preindoeuropiečiams, gyveno ir baltų regione, nebereikia kurti hipotezių, kurių negalima patvirtinti faktiniais duomenimis" (1947, p. 166).
Tačiau šis samprotavimas, nesant aiškių nuorodų į faktinius duomenis, atrodo kaip tuščios šnekos; todėl dabar, turint omenyje penkiasde šimties metų leksikologinių tyrimų plėtrą po pagirtino Alessio straipsnio pasirodymo, vertėtų grįžti prie klausimo, suteikti jam dabarties aktualijų ir nustatyti, ar bent keletas drąsių Alessio siūlymų išlaikė laiko egzaminą. Vėlesnėje indų-Viduržemio substrato tyrimų raidoje kitų sąsajų su baltų arealu netrūksta, bet niekada jos nebuvo tokios konkrečios ir dažnos kaip Alessio straipsnyje. Vėliau septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose tą substratą savo darbuose dažnai mini Pisani (1970), kuris parašė straipsnį apie „šapalo" (it. cefalo) pavadinimus, ir Mastrelli (1967, 1970), ištyręs laivavedybos terminologiją ir strimelės (it. salacca) pavadinimus.
Šie tyrimai kartu su daugeliu kitų originalių darbų pateko į apibendrinamąjį veikalą apie indų-Viduržemio substratą; jį parašė Silvestri (1976), beje, daugeliu atvejų pasitelkiantis baltų kalbų faktus. Tam pakaks pacituoti pastarojo mokslininko žodžius (jie yra kaip nuoroda į kitą paragrafą): „Tai, ką mes vadiname „ide.", yra ir vienalypis, ir daugialypis reiškinys ne tik istoriniais, bet ir priešistoriniais laikais; tačiau svarbu pabrėžti, kad ir „ne ide." - turint omenyje dialektinį santykį su indoeuropietiškumu, iškylančiu vėlyvojoje priešistorijoje ir atskirų grupių ar branduolių kalbinėje protoistorijoje - nėra monolitinio pobūdžio, nepaisant tam tikrų antpuolių „pietiečių" [Alessio], ketinančių, beje, surasti kerinčias, lygiai kaip ir neįtikimas, Viduržemio oazes šaltos ar šalčių šalčiausios šiaurės areale, nepaisant ir tam tikrų atkirčių „šiauriečių" [Krahe] su jų sėkmingais, lygiai kaip ir neįtikimais, 'paleoeuropinių hidronimų' atradimais netgi piečiausioje Kalabrijoje..."119.
1.5.2. Baltai ir senovės Europa (Alteuropaisch)
Vokiečių mokslininkas H. Krahe sukūrė teoriją apie senovės Europą (vok. Alteuropa). Penktajame-šeštajame dešimtmetyje suformuluota teorija sistemiškai nagrinėja senuosius Europos hidronimus. Apibendrintai šią teoriją galima būtų reziumuoti keliomis esminėmis pozicijomis:
a) Senoji Europos hidronimija yra sudaryta iš istorinių sluoksnių ir geografiškai apima didelį plotą senojo kontinento širdyje (nuo Skandinavijos iki Pietų Italijos ir nuo Vakarų Europos iki Baltijos), kur kalbama (arba buvo kalbama) ide. kalbomis.
b) SąyokaAlteuropaisch (ir atitinkamas būdvardis vok. Alteuropdisch „priklausąs senovės Europai") yra toponomastinė, nors ir su platesnėmis potekstėmis, ir skirta tam tikrai hidronimų klasei pažymėti120.
c) Senovės Europos hidronimas turi atitikti šias sąlygas: struktūrinę (jį turi sudaryti leksinis elementas L, žodžio dėmuo M1 ir fleksinis elementas M2, kai M, + M2* 0; taip pat visi ide. paveldo komponentai) ir semasiologinę (jis turi būti išvestas iš vandens ir jo savybių semantinio lauko).
d) Maksimaliai vertinant atrastus duomenis senoviškiausia Europos faze laikoma kalbinė stadija, vadinama Alteuropdisch (senovės Europos), kuri yra santykinai unitarinė, pritaikoma tik onomastikos (ypač hidronimijos) srityje ir naudojama tik lingvistikoje.
e) Senovės Europos hidronimija laikoma labai sena (jos susiformavimas siekia II a. pr. Kr. antrąją pusę); Krahe identifikuoja senovės Europos kalbinį bendrumą su tuo, kuris būdingas to paties arealo istoriškai paliudytoms kalboms, ir mano, kad panašią vienovę dar galima pastebėti istoriniais laikais121.
Vėlesniais dešimtmečiais (ir iki pat mūsų dienų) Schmidas (1966a, 1968) pradėjo nagrinėti atskiras teorijos pozicijas ab ovo ir remdamasis vienodomis prielaidomis gavo visai kitas išvadas. Dabar manoma, kad nei istorinės gramatikos, nei leksikos faktais, įmanomais atrasti tose kalbose, kurios yra (arba buvo) senovės Europos hidronimijos erdvėje, negalima atkurti kalbinės stadijos, būdingos tik joms pačioms. Bendrieji bruožai, aptinkami ide. kalbose, užimančiose senovės Europos hidronimijos arealą, rodo ne geografinius dialektų skirtumus (kaip norėjo Krahe), jie veikiau paaiškinami chronologiškai. Vadinasi, ir gramatikoje, ir leksikoje stokojama bendrų inovacijų, kurios galėtų pateisinti senovės Europos kalbų, laikomų Centrinės Europos ide. kalbų pirmtakėmis, apibrėžimą.
Tad ar kalbinė stadija, ankstesnė už skilimo į centum/satem laikus, atsispindi tik unitarinėje senovės Europos hidronimijoje? Schmi-do galva, Europos centre niekada neegzistavo jokia kalba, ankstesnė už indoeuropiečių, o vadinamoji senovės Europos kalba esanti ne kas kita, kaip ta pati indoeuropiečių kalba; tai galėtų įrodyti ir gausūs leksiniai bei gramatiniai atitikmenys, rasti indų-iranėnų hidronimijoje. Iš Schmido argumentacijos aiškėja, kad senovės Europos hidronimai traktuotini pagal indoeuropietišką metodologiją:
a) senovės Europos hidronimų, paimtų iš didžiulio arealo nuo Skandinavijos iki Balkanų ir iš visos Centrinės Europos, sugretinimas rodo kiekvienam hidronimui esant tikslų atitikmenį (ne tik leksemos, bet ir priesagos) baltų erdvėje (dabartinėje ar priešistorinėje);
b) baltų areale pastebima tradicinių senovės Europos hidronimų didesnė koncentracija (vok. Hdufigkeitszentrum) ir tęstinumas (vok. Kontinuitatszentrum)122; tai matyti iš izoglosų, išryškintų 2 piešinyje, ir iš greta pateiktų santykinių sugretinimų. Schmido teiginiuose akivaizdūs rimti teoriniai prieštaravimai.
Kartą pripažinus, kad galioja formulė Alteuropdisch = ide., galimybė apibrėžti senovės Europos hidronimijos geografines ribas prilygsta galimybei nužymėti ir ide. protėvynės (vok. Urheimai) ribas; vadinasi, senovės Europos hidronimų studijos įgyja kitą prasmę, negu turėjo lig šiol: jos tampa nauju argumentu nustatant indo-europiečių protėvynę123. Ir vis dėlto, jeigu, nepaisydami įspūdingų Schmido nustatytų dėsningumų, tartume, jog atnaujintoe Alteuropaisch teori-jos versijoje yra Achilo kulnas, tai jis veikiausiai slypėtų pirmiau pateik-toje sic et simpliciter formulėje, kuri rizikuoja vienu mostu supaprastinti visų Europos žemėje senovėje susiklosčiusių istorinių santykių sudėtingumą ir iš kurios išplaukia būtinybė išlaisvinti senovės Europos centrinę teritoriją (vadinamąją vok. Kerngebiet) nuo bet kokio ne ide. pasireiškimo.
Šių silpnų pusių gvildenimas jau seniai rado nemenką atgarsį darbuose mokslininkų124, kurie tirdami sudėtingus Europos (ypač Vakarų) indoeuropeizacijos poslinkius labiau buvo linkę pabrėžti abipusės sąveikos momentus tarp įvairių komponentų, kurie ten reiškėsi. Jų požiūris neteikia pirmenybės genealoginiam momentui, nors diatopinis aspektas skatina Europos indoeuropiečių kalbą suvokti kaip išdavą ilgo asimiliacijos proceso, sulydžiusio vietines tradicijas ir indoeuropeizaci-jos tėkmes. Gerokai savo svarumu skiriasi teiginys, jog baltų arealas lyginamajai kalbotyrai yra centrinis. Tai paskatino Schmidą (1976a, 1978b) suformuluoti teoriją apie santykius tarp indoeuropiečių kalbų priešistoriniais laikais. Ši teorija, be kita ko, numato:
a) kad indoeuropiečių kalbų santykius galima geriau įsivaizduoti koncentriniame modelyje, kuriame išsiskiria vidinis ir išorinis (periferinis) žiedas;
b) kad centum kalbos koncentriniame modelyje užima išorinį žiedą, o satem kalbos -pietryčių sektorių; baltų kalbos, remiantis metodiniais, lingvistiniais, geografiniais motyvais, be to, įvertinant faktus, kuriuos teikia senovės Europos hidronimija, turėtų užimti centrą; c) kad baltų kalbos yra satemizuotos centum kalbos ir kad joks baltų-slavų priešistorinis periodas niekada neegzistavo.
Su šia teorija, kuri, tiesą sakant, labiau palaikoma onomastikos, o ne istorinės lyginamosios kalbotyros tyrėjų125, Schmidas į oficialaus lyginamosios indoeuropeistikos mokslo citadelę, kuri pastatyta visų pirma ant duomenų trijų klasikinių kalbų - sanskrito, graikų ir lotynų - pamažu įvedė tai, ką Klimas (1988) pavadino Trojos arkliu.
Akivaizdi revoliucinė svarba, kurią ši teorija galėtų turėti gerokai konservatyviam lyginamosios indoeuropeistikos mokslui, be kita ko, įvertintam už fundamentalius teiginius. Savo ruožtu dar norėčiau pridurti, kad baltų kalbų kaip centro traktavimas santykių sistemoje tarp kitų indoeuropiečių kalbų įpareigotų, ko gero, perkurti ir ide. fonologinę sistemą (pvz., labioveliariniai ir aspiruoti priebalsiai tada nebūtų reikalingi), ir veiksmažodžio sistemą, nes nuo dabartinių jos labai skirtųsi. Turėdami galvoje Trojos arklio įvaizdį, šį skyrių pabaikime pasakymu, kad „it is not yet clear when the soldiers will make the conquest"126.
25 Sobolevskij 1911, 1927; Būga 1913ab; Vasmer 1941, 1960.
26 Toporov, Trubačiov 1961, 1962. Atgarsiai: Pisani 1963; Schall 1964-1965; Antoniewicz 1966; Tretjakov 1966; Arumaa 1969.
27 Pvz., Gesellschafi fūr Geschichte und Altertumskunde 1834 m. Rygoje; Gelehrteastnische Gesellschafl 1838 m. lartu mieste ir Altertumsgesellschaft Prussia 1844 m. Karaliaučiuje.
28 Šturms 1954.
29 Zagorskis 1967; Jaanits 1968; Vankina 1970; Rimantienė 1979, 1980; Loose,Liiva 1989; Girininkas 1994a; Rimantienė, Česnys 1994. Sinteze žr. Gimbutas 1992b, atnaujintą plačią panoramą - Girininkas 1994b.
30 Kilian 1955; 1983, p. 93; Loze 1994.
31 Česnys 1986; 1994ab.
32 Plg. Gimbutas 1963ab; yra nemaža ir kitų sintetinių studijų, - be abejonės atsižvelgtinų, kuriose išdėstyti vėlesni mokslininkės tyrimai. Plg. Gimbutas 1992a, p. 16-21; 1992b, p. 405-406.
33 Šimėnas 1989, 1990a.
34 Atnaujintą visumos viziją žr. Kazakevičius, Sidrys 1995.
35 Kazakevičius 1983, kur nagrinėjama hunų įsiveržimo į Lietuvą galimybė.
36 Gudavičius 1987.
37 Česnys 1987; Denisova 1989. 38 Šimėnas 1990a.
39 Kočubinskij 1897.
40 Atsakydamas Šachmatovui Būga 1913b, p. 526 rašė: „Auf baltischem Gebiet hat es niemals Kelten gegeben. Positiv kann aber nur die Erkenntnis sein: das heutige WeiBrussland war vor der Einnahme dieses Landes durch die Dregoviči und Kriviči - baltisch". Plg. apibendrinamuosius straipsnius Būga 1924c, 1924e.
41 Vanagas 1987.
42 Net Volgos vardui yra siūloma - be kita ko - baltiško etimono hipotezė, plg. lie. Ilgupė iš upė ir ilgas, charakteristika, kurią Volga iš tiesų neblogai atitinka; iškelta dar Trubeckojaus ši hipotezė buvo išgarsinta Toporovo (1991).
43 Toporov 1982, kuris nerimsta dėl klausimo, ar čia buvo galindai (žr. 5.4); straipsnyje svarstoma ir baltiška Maskvos vardo etimologija (plg. lie. mazgoti).
44 Toporov 1990b.
45 Smolickaja 1971, 1974; Toporov 1988b, 1990a, 1997b.
46 Toporov 1992, 1997c.
47 Toporov 1995.
48 Plg. Tretjakov 1966, p. 302-303. Dabartinė tyrimų būklė gerai apibendrinta Toporovo (1995, p. 14) žodžiais: „Iš tikrųjų hidronimų rinkimas ir tyrimas Rytų Europoje, nepaisant visų jau esamų laimėjimų, tebėra dar toli nuo geidžiamos sintezės, juoba kad baltiškų elementų apskaita Rytų Europos arealo hidronimi-joje dar nėra baigta ir atitinkami faktai vis dar plaukia iš ten, kur visiškai neseniai nedaug kam būtų šovę į galvą jų ieškoti".
49 Sedov 1985.
50 Taip pagal Tretjakov 1966; Antonievvicz 1966; bet plg. Arumaa 1969.
51 Pvz.: Juknovo, Zolničnajos, Milogrado, Zarubincų ir kt. kultūros. Sulimirskis yra linkęs Juknovo kultūros vartotojus priskirti ne baltams, o veikiau galbūt trakams arba kimrams (valams). Šių kultūrų atspindys buvo išryškintas naujausiose studijose, kaip antai Holzer 1989, kur remiamasi hipoteze, esą prabaltų ir prasla-vų kalbose aptinkama kimrų substrato pėdsakų.
52 Kilian 1939,1980; Krahe 1943; Brauer 1981,1988, susijęs su plačiu komentaru, esančiu Toporovo (1983a) darbe. Taip pat žr. Birnbaum 1984, p. 236-242.
53 Pospiszylowa 1981, 1987 (plg. rec. Udolph 1991), 1989-1990 nagrinėja Pietų Varmės toponimiją, suskirstytą į semantinius laukus pagal sąveiką tarp prūsų, vokiečių ir lenkų kalbų; Kondratiukas (1985) tiria Balstogės regiono toponimiją. Daug medžiagos yra ir Brauerio (1981) straipsniuose.
54 Šios teritorijos hidronimijos studijoms daug pasitarnavo rinkinys Hydronymia Europaea, redaguojamas W. P. Schmido; plg. G6rnowicz 1985; Rzetelska-Feleszko 1987; Durna 1988; Biolik 1989; Przybytek 1993. Dar žr. Oriol 1997.
55 Toporov 1966; Schmid 1987a.
56 Schall 1970; žemutinės Vyslos pietvakarių arealą tyrė Oriolas (1991). 57 Schall 1964-1965; priešinga nuomonė - Witkowski 1969, 1970.
58 Kitokios nuomonės dėl dabartinės vokiečių sostinės vardo laikosi Witkowski 1966.
59 Schall 1966.
60 Toporovas (1966, p. 104) gerai išaiškino, kaip atriboti termino slatvobaltisch ir į jį panašių vartojimą, idant būtų galima išvengti painiavos su terminu baltų-slavų.
61 Labuda 1974,1979; Hinze, Lorentz 1966; Hinze 1984; Popowska-Taborska 1991. Kalbant apie Pomeranijoje surinktą medžiagą, reikia pabrėžti, kad negalima nekreipti dėmesio į kašubų kalbos paveldą tame regione, kaip tai gerai parodė Hinze 1989a.
62 Pvz., Dambe 1988, kuri naudojasi senovinių geografinių piešinių duomenimis; Szczešniak 1993, 1994, kuri remiasi Torūnės kronikos rankraščiu (XIX a. vid.) ir nustato baltiškus vietovių ir kalvų pavadinimus Mozūrįjoje, Varmėje ir Silezijoje.
63 Gudavičius 1987. Apie gintaro kelius žr. Spekke 1956; Todd, Eichel 1976; Fogel, Makiewicz 1989 su literatūra apie etruskų buvimą baltų kraštuose .
64 Plg. Matthews 1948; Šmits 1936, p. 53-67; Fraenkel 1950a, p. 19-23; Kabelka 1982, p. 19-30.
65 Vėlesni Bizantijos šaltiniai beveik visai nemini Baltijos ir baltų; juos vis dėlto skrupulingai tyrė Spekke 1943.
66 Goląb 1974 (ir vėlesniuose straipsniuose) mano, kad čia neabejotinai kalbama apie dvi tautas, kurios buvo slavų pirmtakės.
67 Plg. Šmits 1936, p. 36; Kabelka 1982, p. 19-21.
68 Corcella 1993, p. 68, 119-121.
* Herodotas. Istorija. Iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius. Vilnius: Mintis, 1988, p. 218 (vert).
*Ten pat, p. 241 (vert.).
*Ten pat, p. 241-242 (vert.).
69 Šmits 1936, p. 42.
70 Dėl pastarosios kultūros etninės priklausomybės, tiesą pasakius, esama nuomonių skirtumo; Antonievvicz 1966, p. 12: „It seems that the Milograd culture should not be taken into account in our further considerations, as it has not much in common with peoples of Baltic origin", tuo tarpu Sulimirski 1967, p. 7: „It [the territory of the Milograd culture] lay entirely within the reach of the Baltic toponymy and it has, therefore, been considered to represent one of the ancient Baltic speaking peoples"; plg. taip pat Gimbutas 1963a, sk. IV.
71 Tomaschekas iškelia mintį, kurią cituoja Wiklundas (1926), vėliau ją mielai perima Šmitas (1936), patvirtina ir archeologai, kad androfagai galėtų būti iden tifikuojami su mordviais < s. iran. *mard-X'ar „žmonių valgytojai, žmogėdros".
72 Selem 1965, p. 548: „Dein Borysthenes a montibus oriens Nerviorum... intimatur"; p. 1030: „Inter hos Nervi mediterranea incolunt loca, vicini verticibus celsis, quos praeruptos geluque torpentes, aquilones adstringunt".
73 Etnonimo formoje Neriuani, kuri vartojama Bavarų geografo (Descriptio civitatum ad septentrionalem plagam Danubii: „Neriuani habent civitates LXXVIH"), Otrebskis (1961a) įžvelgė lotynizuotą Narevo baseino gyventojų baltišką įvardijimą, rekonstruotiną kaip "Neruv-ėnai „vietovės *Nerūs, t. y. Narevo, gyventojai".
74 Atnaujintą požiūrį ir bibliografiją žr. Dini 1995c; be to, Niederle 1902 [= 1923, p. 173]; Matthews 1948, p. 53; Kiparsky 1970c.
75 Kai tik pripažįstama neurų identifikacija su baltais (plg. Šmits 1934, 1936), tada priimamas ir Herodoto 2xu9ai apofyįpec tapatinimas su senovės slavais. Atsižvelgdamas į tai Schmidas (1978a) aiškiai nurodė, kad darant prielaidą neu-rus buvus slavais hidronimija teritorijoje tarp pietų Bugo ir Dnestro turėtų būti slavų kilmės, be to, senovės iranėnų įtaka slavų kalbai, ko gero, būtų buvusi daug didesnė negu esamoji reali.
76 Plg. Karaliūnas 1985.
77 Corcella 1993, p. 121-123; kiti budinų paminėjimai aptinkami IV, 22, 102, 108, 119, 122, 123, 136. J. Dumčiaus vertimas, Op. cit. p. 242 (vert.).
78 Plg. Mūller 1883, III kn., V sk., p. 425. Pirmieji taip bus vadinami ir vėliau senuosiuose vokiečių ir rusų metraščiuose (žr. 5.4), tuo tarpu antrieji - jau jotvingių vardu.
79 Plg. Lovvmianski 1964.
80 Plg. Okulicz 1973; Povvierski 1975.
81 Petrulis 1972; Šimėnas 1994, p. 26-30.
82 Klausimas išaiškės po to, kai bus retrospektyviai išnagrinėtas jotvingių kultūrinis paveldas; tačiau derėtų įvertinti Šimėno pastabą, kad reikia remtis tais Ptolemajo žemėlapiais, kurie nebuvo sumoderninti.
83 Plg. Lowmianski 1964; Bednarczuk 1982.
84 Plg. Anderson 1938, p. 29: (XLV, 2-5) „Ergo iam dextro Suebici maris litore Aestiorum gentes adluuntur, ąuibus ritus habitusque Sueborum, lingua Britan-nicae propior. Matrem deum venerantur. Insigne superstitionis formas aprorum gestant: id pro armis hominumąue tutela securum deae cultorem etiam inter hos-tes praestat. Rarus ferri, freąuens fustium usus. Frumenta ceterosąue fructus patientius quam pro solita Germanorum inertia laborant. Sed et mare scrutan-tur, ac soli omnium sucinum, quod ipsi glesum vocant, inter vada atque in ipso litore legunt. Nec quae natura quaeve ratio gignat, ut barbaris, quaesitum com-pertumve; diu quin etiam inter cetera eiectamenta maris iacebat, donec luxuria nostra dedit nomen".
* Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. Iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė ir Janina Mažiulienė. Vilnius: Vaga, 1972, p. 29-30 (vert.).
85 Plg. lo. Estii, Estones; s. norv. Eistr; vok. Esten, Estland; estų eesti, Eesti (žr. žemiau); ir Būga, ir Endzelynas mano, kad prie to prisidėjo vokiečiai, kurie šiuo vardu ėmė vadinti finus, esančius aisčių valdžioje, kai pastebėjo, jog pastarieji vadinasi kitaip (prūsai, prutenai), o finai paprastai maarahvas „žemės žmonės". Pateikdamas šias nuomones Kabelka (1982, p. 26) vis dėlto pabrėžia, kad visa tai yra tik spėlionė.
86 Tas etnonimas Strabono (Geografija I, 5; IV, 4, 1 ir 3) vienur yra parašytas 'OoTiSeouc, kitur 'OcttiSccįivicov; jo identifikaciją su Tacito Aestii palaikė Zeussas; Lasserre'as (1963) siūlo skaityti 'OoTiaiouc arba 'OoTtSaiouc ir apgyvendina juo vadinamą tautą už Reino, atskiria nuo Armorica'os Ostim(n)ieni.
87 Saks 1960.
88 Toporov 1975-1990 I, p. 65.
89 Plg. Mommsen 1961, p. 63: (V, 36) „Ad litus autem Oceani, ubi tribus faucibus fluenta Vistulae fluminis ebibuntur, Vidivari resident, ex diversis nationibus adgregati; post quos ripam Oceani item Aesti tenent, pacatum hominum genus omnino"; kitoje vietoje primenama, kaip jie buvo karaliaus Hermanariko pavergti, p. 89: „Tunc omnes Hermanarici imperiis servierunt. Aestorum quoque similiter nationem, qui longissimam ripam Oceani Germanici insident, idem ipse pruden-tia et virtute subegit omnibusque Scythiae et Germaniae nationibus ac si propriis laboribus imperavit".
90 Plg. Fridh, Halporn 1973, V, 2: Hestis Theodoricus Rex, p. 182-183; tuo klausimu taip pat plg. Spekke 1939. 92
91 Plg. Šimėnas 1994, p. 36-38; Werner 1977.
92 Einhardas (770-840) parašė Vita Caroli Magni, reikšmingą epochos dokumentą; Aisti (sic.) yra paminėti XII sk.
93 Vulfstano pasakojimas yra priedas prie Orosijo Pagonių istorijos, kurią išvertė karalius Alfredas. Plg. SRPl, p. 732-735; Poruciuc 1994.
94 Pašuto 1959 [= 1971, p. 79-80]; Toporov 1990d.
95 Specialios bibliografijos dėlei plg. Laur 1954; Kabelka 1982, p. 21-27. Ne itin palankiai įvertinta prielaida, esą etnonimo kilmė finiška; tokią hipotezę sukriti kavo Laur 1954, p. 228-233, be kita ko, stengęsis paaiškinti, kaip etnonimas vėliau žymėjo estus.
96 Klausimo neapėjo ir Vanagas 1981a, s. v. Aisė.
97 Gaters 1954; Kuzavinis 1966; Toporov 1975-1990 I, p. 65.
98 Naturalis Historia, XXXVII, 11, 45. Plg. Kolendo 1985.
99 Piersonas mėgina įrodyti, kad prūsų kalboje esąs akivaizdus keltiškas (Gahlisch) pradas, kurio negalima laikyti bendru ide. paveldu.
100 Plg. Endzelins 1911a; Būga 1913b. Baltų ir keltų ryšius toponomastikoje, beje, vėliau tebepripažino Schmittleinas (1948).
101 Mažiulis (1988-1997 I, p. 380 t.) išvedė gintaro vardą iš veiksmažodinės šaknies ide. "ghles- „blizgėti", kurią laiko germanų ir vakarų baltų izoleksa.
102 Plg. Fraenkel 1962-1965 I, p. 152; Bonfante 1985. Pastaraisiais metais Schmi-das (1994) pateikia turtingą bibliografiją nagrinėjamu klausimu, išryškina Mu-cho hipotezę, pagal kurią baltų žodžiai gretintini su s. isl. kynda „uždegti" ir kitais (iš šaknies *gnt-). Tada gintaro pavadinimo motyvacija remtųsi tuo, kad jis lengvai dega ir tik paskui, kad saugo nuo ligų (plg. lie. ginti).
103 Plg. Anderson 1938, p. 28: (XLIII, 6) „protinus deinde ab Oceano Rugii et Lemovii; omniumque harum gentium insigne rotunda scuta, breves gladii et erga reges obsequium". ** J. Mažiulienės vertimas, Op. cit., p. 29 {vert.).
104 Plg. J. Otrębski 1956-1965 I, p. 44; Schmitt-Brandt 1972. Griežtai prieš baltų (ir baltų-slavų) prokalbės hipotezę pasisako Mayer 1981.
111 Ženklu + nurodoma išsaugota senoviškesnė fonema arba junginys, o ženklu - pažymimas inovacinis pokytis.
112 Plg. Čekman 1975; Lekomceva 1978,1980. Klausimo visumą pateikia Holvoet 1991.
113 Prochorova 1988.
114 Pvz., hibridinis upės Xapтисловa vardas aiškinamas remiantis iran. har- „lietis, nulieti" ir sl. slov; plg. baltų-slavų paralelę Cepцысловкa, kuri pirmame sande turi *serti, plg. lie. Sartai ir Ceртeя, paliudytą Berezinos baseine; tačiau plg. priešingus Arumaa'os (1969, p. 80-81) argumentus.
115 Ne pro šalį bus šiame kontekste paminėti ir surastus negausius atitikmenis tarp baltų ir osetinų kalbų. Tai būtų: lie. balandis ir os. baelon, bauran „t. p." (tačiau klausimo visumos dėlei plg. Weber 1997); lie. niežas, niežėti ir os. niz, nez < *naiza- „liga", plg. Karaciejus 1994, p. 101; apie vėlesnes baltų-iranėnų paraleles žr. Weber 1989. Apie iranėniškus skolinius finougrų kalbose žr. Schmid 1979b. Apie baltų-slavų-iranėnų izoglosas dar žr. Cvetko-Orešnik 1983.
116 Fraenkel (1962-1965 I, p. 283) patvirtina, jog šaknies balsių kaitos laipsnis sudaro sunkumų įtikinamai paaiškinti lie. korys, la. kareįs), bet prie Viduržemio jūros hipotezės nelinksta. Walchli (1996) ištyrė skolinio blt. *kdriįas paplitimą finų (bei tiurkų) kalbose.
117 Šiuo klausimu esama įvairių etimologinių hipotezių, bet visuomet ide. požiūriu: patikimais laikomi sugretinimai su italų ir Balkanų arealo toponimais, pvz.: Fraenkel 1962-1965 I, p. 57 ir Toporov 1975-1990 I, p. 245. Pastarasis suponuoja ide. *bhren-to- „raguotas" iš *bhren- „ragas"; Karulis (1992 I, p. 144) siūlo seką: la. briedis < rytų blt. *bried- < protoblt. *breid- < ide. "bhreidh- < *bher-„brinkti, pampti".
118 Visai kitaip aiškina Karulis (1992 I, p. 270), la. erms laikąs skoliniu iš v. v. ž. erm „vargšas". Išsamumo dėlei reikia vis dėlto pabrėžti, kad baltų-etruskų izoglo-sos galimybę palaiko Mūhlenbach, Endzelins 1923-1932 I, p. 571 ir Ivanov 1987, p. 9. Dar žr. Schnetz 1930.
119 Silvestri 1985-1986, p. 591.
120 Šio termino nereikia painioti su OldEurope. Pastarąjį vartoja archeologė Gimbutienė, norėdama pažymėti ne ide. Europą, t. y. buvusią iki indoeuropiečių atsi kraustymo (plg. Gimbutas 1992a). Dar žr. Schmid 1987b.
121 Plg. Krahe 1957, 1964.
122 PIg. Schmid 1972.
123 Panašu į tuos argumentus, kuriais buvo remiamasi praėjusiame šimtmetyje (plg. Bartholomae'o beržą, Thieme's lašišą ir kt.), taip pat ir naujesniais laikais (pvz., leksikos dažnumas - Mariczakui).
124 Ypač italų lingvistinės mokyklos, pvz.: Pisani 1954; Lazzeroni 1964; Crevatin 1981; Silvestri 1985-1986; tačiau ir Neumann 1971 arba Tovar 1977 su pateikta Schmido 1977 recenzija.
125 Diskusija prasidėjo: paskutinis chronologine tvarka mėginimas yra pagrįsti Europos kalbų senoviškumo viziją - senovės baskų hipotezę - kaip alternatyvą tai, kurią pateikia Krahe-Schmidas; tą hipotezę parėmė Vennemannas 1994, kuriam replikuoja Schmidas 1997a.
126 Kitos vėlesnės Schmido studijos (1983a, 1987b) patikslino esminius naujo siūlymo aspektus. Naujai ir glaustai medžiagą susistemina pats Schmidas (1995b, 1997a). Prie senovės Europos teorijos prisijungia ir nuosekliai pritaiko ją slavų sferoje Udolphas (1990 ir kt.).
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
