 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Baltų gentys 12-as amžius
Marija Gimbutas, published in The Balts (1963) LCC 63018018. Available at Vaidilute.com
lt: Pagal Marija Gimbutas: Baltų genčių teritorija 12-ame amžiuje. Vakarų baltų teritorija yra nuspalvinta žaliomis spalvomis, rytų - rusvomis. Teritorijos yra apytikslės.
en: A map of the Baltic Tribes, about 1200 CE. The Eastern Balts are shown in brown hues while the Western Balts are shown in green. The boundaries are approximate.
lv : Baltu cilšu apdzīvotās teritorijas aptuveni 12-13 gs. mijā. Robežas ir aptuvenas. Rietumbalti kartē iezīmēt zaļganos toņos, austrumbalti - brūnganos
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... us.svg.png
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... %BEius.svg
Kuršiai
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kur%C5%A1iai
Kuršių kalba
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kur%C5%A1i%C5%B3_kalba
Kuršių žemės
IX a. minimos 5 kuršių žemės (Pilsotas, Mėguva, Ceklis, Duvzarė, Piemarė), o nuo XIII a. – 9 žemės, įskaitant lyvių genties sąskaita (Bandava, Ventava, Vanema) ir, matyt, žemgalių neapgyvendinta žemė tarp Skrundos ir Žemgalos:
Vanema
Ventava
Bandava
Žemė tarp Skrundos ir Žemgalos
Piemarė
Duvzarė
Ceklis
Mėguva
Pilsotas
Kuršių genties kaimynai
Pietuose kuršiai ribojosi su skalviais ir jų Lamatos žeme, o Kuršių nerijoje su prūsų genčių sąjungos gentimi – sembais.
Pietuose kuršiai ribojosi taip pat su žemaičių genties Medininkų ir Knituvos žemėmis.
Rytuose ribojosi su žiemgalių gentimi.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose su finougrų gentimi – lyviais.
Vakarines kuršių žemes skalavo Baltijos jūra.Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... 1209997708
Gediminas Vaisvila
Danai siekė kontroliuoti prekybą Baltijoje. Švedai nepasidavė, todėl danai nusprendė užimti pietinę Baltijos pakrantę, kurią kontroliavo kuršiai. Tą jie vėliau ir padarė.
Todėl ir puldinėjo danus kuršiai, o ne švedus. Turėjo bendrą priešą.
Koks Lietuvos iki Mindaugo interesas šioje kovoje neaišku. Aišku tik kad vykstant karui Baltijoje, suklestėjo prekybos kelias sausuma, ėjęs kaip tik pro Latavos pilį.Libertas Klimka. Apie garsingą kuršių gentį
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/nuom ... AdA3FfJHkZ
2014-08-19 14:50:00
Libertas Klimka
Dažniausiai vasarojame pajūryje, istorinėje kuršių žemėje, o šios vasaros archeologų tyrinėjimų radiniai Klaipėdos piliavietėje taip akivaizdžiai byloja apie čia buvusį baltiškąjį kultūros pagrindą. Ką apskritai istorikai žino apie baltų gentį – kuršius – ir jų vaidmenų Lietuvos istorijoje?
Kuršių vardas gana dažnai minima Skandinavijos šalių istoriniuose dokumentuose, pradedant ankstyvaisiais Viduramžiais. Iš rašytinių šaltinių aiškėja, kad kuršiai ne tik gynėsi nuo aršesnių kaimynų ar duokles jiems mokėjo. Anaiptol – jie ir patys surengdavo plėšikiškus reidus laivais į kitas Baltijos jūros pakrantės šalis. XI a. vikingų galiai ėmus silpnėti, kuršiai netgi įsiviešpatavo regione.
Štai danai maldoje juos baimingai minėdavę: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“.
1050 m. Danijos karalius Svenas vieną patyrusį vikingą paskyrė vadovauti nuolatinei pakrančių apsaugai. Su drakarais – koviniais laivais – tuomet buvo patruliuojamos pakrantės, prisibijant kuršių antpuolių.
Danų kronikininkas Saksas Gramatikas apie 1200 metus įrašė žinią apie kuršių piratavimą prie Elando salos. Taigi nuo seno prie jūros gyvenę kuršiai mokėjo statytis laivus, sėkmingai jais buriuoti ir kovoti jūroje.
Kalavijuočių metraštininkas Henrikas Latvis savo kronikoje aprašė jūrinių kautynių taktiką, kurią panaudojo kuršiai 1210 m.
Buvo taip, kronikos žodžiais:
„Kuršiai netikėtai pasirodė Zundo sąsiauryje prie jūros kranto su aštuoniais laivais. Juos pamatę piligrimai, išlipę iš savo kogų (tai Baltijos burlaiviai), susėdo į laivelius gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekvienas laivas skubėjo pirmas pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosis ir atgręžė į atplaukiančiuosius, sustatę po du laivus greta. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą, ir, kadangi jų laivai buvo maži, tai negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Gotlando miestiečiai surinko nukautuosius ir pagarbiai palaidojo. Jų buvo apie tris dešimtis riterių su kitais“.
Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomeninės struktūros, miestų užuomazgos – visa tai byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai.
Kuršių valdovas Lamikis buvo pasirengęs ir krašto krikštui – jis 1230 metais, anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu buvo dėl to sutaręs.
Gal Kuršas tikrai būtų tapęs jūrine galybe, jeigu ne dvi istorinės aplinkybės: pirmoji – prie Baltijos krantų įsikūrę kalavijuočiai ir kryžiuočiai, antroji – žemaičių ekspansija į teritoriją, XV a. pradžioje pasiekusi pakrantę ties Šventąja ir Palanga. Tai nebuvo kokia nors agresija. Tikėtina, kad giminiškos gentys jungėsi vedybų, sutarčių būdu. Tais laikais teritorija buvo apgyvendinta retai, o genčių ribose plytėjo ir visai tuščios dykros.
Plaukiojimas jūra praturtina tautas. Štai ir archeologai kuršių genties žmonių palaidojimuose randa turtingas įkapes. Nereta tarp jų sidabro papuošalų, kai kurie inkrustuoti mėlynos emalės akutėmis. Mėgta dabintis didelėmis lankinėmis segėmis. Medžiaga atsivežtinė, bet darbas vietinis, tik būdingu baltiškuoju stiliumi.
Kuršiškos kilmės daiktų randama ir skandinavų šalyse. Štai Gotlando saloje XI a. sluoksnyje jų daugiau nei švediškų. Islandų žygių aprašyme „Egilio sagoje“ vikingas giriasi kalaviju, vardu Angis, įsigytu Kurlande. Taigi mūsų protėviai su Baltijos šalių gyventojais ne tik kovojo, bet ir kuo gražiausiai prekiavo.
Senovinėse liaudies dainose minimi berneliai vaizbūnai, plaukioję į pagrindinį Gotlando uostą Vizbį. Iš ten gabenosi „vaizbą“ – ginklus, audinius, druską. Štai kokia gili yra dainų atmintis – tūkstantmetė.
Dar gilesnė yra vandenvardžių ir vietovardžių atmintis. Keičiasi tautos, atsiranda ir suyra valstybės, o upelis ar ežeras – vis tuo pačiu vardu. Tuo, kurį jam davė pirmieji jį išvydę žmonės.
Žemės ir vandenų vardai padėjo mokslininkams nustatyti kuršių genties apgyvendintą teritoriją.
Pietinė riba – nuo Kuršių marių link Plungės ir Telšių, rytinė ir šiaurinė – Ventos upe, o vakarinė – jūros pakrante. Šias ribas dabar tikslina archeologų darbai.
Genties vardas išliko vietovardžiuose: Kuršėnai, Kuršlaukė, Kuršeliai.
Pats žodis „kuršas“ veikiausiai reiškė lydymą – išdegintą ir parengtą žemdirbystei miško plotą. Kita reikšmė – skurdus medelis, krūmokšnis, kokie auga degimuose.
Kristijono Donelaičio „Metuose“ yra tokia eilutė: „O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi“. Taigi čia kalbama apie šaltibarščius!
Iš gyvosios žemaičių kalbos toks posakis „Susirišo skarelę į kuršę“ – reiškia, mazgu užpakalyje, kuršiškai.
„Kuršiu“ žemaičiai vadina šiaudinę pamėklę, kurią padarydavo pašiepti tiems kaimynams, kurie atsilieka linamynio darbuose. Tas paprotys bus kilęs iš kažkokių istorinės atminties fragmentų sudėlioto supratimo, kad kitados čia gyventa pagonių, garbinusių savuosius dievus.
Labai įdomios yra XI a. geografo Adomo Bremeniečio paskelbtos žinios apie kuršių dvasinį gyvenimą. Jis teigia, kad Kurše pilna burtininkų ir pranašautojų. Pas juos likimo sužinoti atkeliaudavę žmonės net iš tolimų Europos kraštų.
Kartais tenka išgirsti sakant, kad kuršiškai kalbėję Kuršių nerijos žvejai. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ten gyveno kuršininkai, kurių tarpusavio kalba – įdomi latvių kalbos tarmė.
Kuršių kalba išnyko XVI amžiuje.
Kalbininkai ilgą laiką netgi abejojo dėl jos baltiškos kilmės. Kol garsusis latvių mokslininkas Janis Endzelynas 1912 m. paskelbė darbą „Apie kuršių tautybę ir kilmę“. Jo išvada tokia: „Kuršiai – baltų gentis, kalbėjusi pereinamuoju tarp latvių ir lietuvių dialektu“. Tą patvirtino ir mūsų kalbininko Kazimiero Būgos tyrinėjimai.
Kadaise jūrose pagarsėjusios genties pėdsakai šiandien Lietuvos žemėje jau sunkiai beatsekami.
Kaip poetės Juditos Vaičiūnaitės sueiliuota:
„Lyg vikingų laivas, prasmegęs klajojančiame smėly,
Lyg užmirštas balsas kadaise dainavusio kuršio,
Lyg pušys, lyg jūros dangus šiurpulingas ir mėlynas...“Kaip vikingai puolė Apuolę 853-854 metais
Vikingai 8-9 amžiuose įkūrė savo kolonijose Kurše ir Semboje.
Apie tai yra daugybė rašytinių šaltinių.
Pvz., paskaitykit, kaip vikingai puolė Apuolę 853-854 metais:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Apuol%C4%97 ir
http://www.apuole.tai.lt/ , žiūr. skyrių "Metraštis"
Kronika (įvykių trumpas aprašymas)
IX a. Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas (m. 888 m.) darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) aprašė plėšikiškus danų ir švedų karo žygius į Apuolę, kur buvo gerai įtvirtinta pilis, atpasakojo jų kovas ir derybas su žemaičių kaimynais kuršiais, kurie taip pat buvo drąsūs savo žemių gynėjai. Jis pateikia ilgą vikingų karų su kuršiais aprašymą, kuriame teigiama, kad kuršių gentis kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet sukilo ir užsimanė tapti nepriklausomi. Tai žinodami, danai 853 metais, kai vyskupas jau buvo nuvykęs Švedijon, surinko daugybę laivų ir nuvyko į kuršių tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir kuršius sau pavergti. Dar po metų švedai užpuolė Apuolę (Apulia). Apsuptą pilį 8 dienas gynė net 15 tūkst. karių.
Metraštis (teksto iš Kronikos vertimas)
Rimberto kronikos skyrius apie žygį į Apuolę 853-854 m.
"Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo,kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau, danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių)tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą susijungė i vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto..."
"Išgirdę apie tai minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik kaip iš ten pasprukti. Štai, kalbėjo jie, mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų. Nes kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. Ką gi, kalbėjo jie, mes nelamingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins. Kokią gi viltį galim mes turėti? Kai jie taip pateko į tokį pavojų, kai kurie iš pirklių (jų tarpe buvę), prisiminę pono vyskupo (Ansgaro) pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: Krikščionių Dievas, sakė jie, dažnai padeda tiems, kurie jo šaukiasi ir jo pagalba yra galinga. Pasiteiraukim, ar jis bus mūsų pusėje, ir noriai pažadėkime jam aukas, kurios jam būtų malonios. Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. Ko gi, kalbėjo jie, mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis, kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūši, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklu praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums pusę svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios. Nors ir buvo padaryti tokie pasiūlymai, nebuvo galima nuraminti švedų jaunuomenės užsimojimo; net smarkesni tapo, baimės nebežinojo, tik kariauti betroško, sakė nuniokosią pili ir visą ten esantį turtą, o juos belaisviais išsivesią. Bet karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santarvę padarė ir, gavę daugybę turtų, bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrįžo pas savuosius".Ir šventieji rašė mūsų istoriją
http://www.voruta.lt/ir-sventieji-rase-musu-istorija/
Violeta Rutkauskienė
Voruta
Data: 2014-10-31, 09:35
Lygiai prieš 5 metus, 2009–siais minėjome Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmetį.
Šiais 2014 m. metais turime kitą ne mažiau svarbią sukaktį, kuri nuo tuomet vykusių istorinių įvykių skaičiuoja vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt metų.
854-ji metai ženklina ankstyvą mūsų protėvių istoriją, atgyjančią su pirmaisiais krikščionybės žingsniais mūsų žemėje, mūsų protėvių Evangelizacijos pradžia aprašoma Hamburgo ir Bremeno arkivyskupo Anscharijaus/Auscharijaus biografijoje, jo gyvenimo ir darbų aprašyme, kuriame pasakojama apie arkivyskupo apsilankymą Kuršių karalystėje, ankstyvąjį kuršių krikštą bei pirmos mūsų gyvenvietės - Apuolės, miesto/tvirtovės paminėjimą istoriniuose šaltiniuose.
Minimas 854-jų metų kuršių krikštas, tai bent kiek ryžkiau apčiuopiama pradžia, verčianti prisiminti ne tik Lietuvos žmonių Evangelizacijos raidą, bet ir kitu žvilgsniu pažvelgti į pačią Lietuvos istoriją nei ją pristato šiandieniniai istorikai.
Įvykiai kuršių žemėje, tai mūsų protėvių praeitis, jos palikimas ant kurio pamato išaugo dabartinė Lietuva.
Kuršių krikštas, nors ir ne masiškas, tačiau istoriškai svarbus ir įsimintinas, įvykęs mūsų žemėje anksčiau nei krikštą priėmė Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.).
Daug anksčiau nei krikštą iš vyskupo Bonifaco - šv. Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras.
Pirmieji krikščionybės apaštalai, kuriuos mini net tik užsienyje išlikusieji metraščiai, bet ir mūsų Lietuvos bažnyčios paveldas ar rašytinė istorija, Šventieji žmonės, kuriuos vertėtų prisiminti Visų Šventųjų dienai artėjant, keliavusieji į mūsų protėvių žemę su pirmomis krikščioniškomis misijomis, savo veikla ir darbais rašė ne tik savo biografijas, bet kartu ir mūsų istoriją.
Tuo palikdami jai ne vieną svarbią žinią, leidžiančią šių dienų istorikams rekonstruoti ankstyvąją mūsų krašto ir jo žmonių istoriją, to meto socialinę, religinę bei jų etninę situaciją.
Tūkstantmečio šventė – be pagrindinio herojaus
Prisimenant prieš 5 m. minėtą svarbią istorinę sukaktį – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį – iki dabar kankina keistas jausmas, jog mes neapčiuopėmė tikrosios šio jubiliejaus prasmės ir silpnai suvokėme, kas tai iš vis per šventė buvo. Tai, kas toje didelėje šventėje turėjo būti svarbiausia, liko tarsi nepastebėta, o gal daugeliui ir nesuprasta.
Daug kam iš viso buvo neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventėme.
Šio įvykio pagrindinis herojus – pats Šv. Brunonas – Lietuvos Krikštatėvis, pačioje šventėje liko beveik ir neminėtas ar bent kiek labiau prisimintas.
Dažnas pagautas šventės virpesių, pašoko, padainavo, bet vargu ar susimąstė apie Brunono paliktą auką Lietuvai ir apie tai, jog šis jubiliejus paženklino ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir rašytiniuose šaltiniuose aprašytą Pirmąjį Krištą Lietuvos žemėje, pirmuosius krikščionybės žingsnius, kurie Lietuvą išvedė iš praeities rūkų ir nežinios į svarbų naują istorinio vystymosi kelią, prie visoje Europoje tuo metu vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva, jos teritorija nebuvo Europos ar žmonijos raidos arealo pakraščiu, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums bando į galvą įkalti kai kurie istorikai.
Visgi švenčiant tūkstantmetį, į 1009 m. įvykius buvo pažvelgta gan paviršutiniškai ir vienpusiškai, giliau neanalizuojant šio įvykio svarbos krašto istorijai, vengiant kalbėti apie pirmajį krikštą ar pabandyti kiek rimčiau ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios galvos), kurioje su karaliaus Netimero Krikštu ir su šv. Brunono palikta auka, gavome ir pašventintą savo valstybės krikšto vardą: Litua –Lietuva.
Ir visgi keista, kad Lietuvos istorikai šią svarbią tūkstantmetę sukaktį tautai pateikė, kaip istorijoje negirdėtą, nežinotą atradimą, sensaciją, ir nutylėjo, jog tas “atradimas” senų seniausiai aprašytas kone visose žinomose Lietuvos istorijos vadovėliuose ar kituose istoriniuose veikaluose, net ir Lietuvos bažnyčios kronikose ar istorijoje.
Nutylėta ir tai, kad vienuolio benediktino Banifacijaus – šv. Brunono Kverfurtiečio apsilankymas, skelbiant Evangelijos tiesas Lietuvoje, nebuvo pirmasis.
Pirmasis kuršių ir Apuolės paminėjimas
Bandymų krikštyti Lietuvos žmones būta gan ankstyvų. Štai ką apie tai rašo dar 1912 m. Vilniaus Katedros klebonas Jan Kurczewski knygoje “Biskupstwo Wilenskie”, pasiremdamas žinomo romantinės krypties istoriko Teodoro Narbuto surinktais faktais, kurių tikrumą šiomis dienomis paliudija ir Vakarų šalyse randami šaltiniai.
Anot autoriaus, pirmasis apaštalas atklydęs į Lietuvos žemes dar vikingų laikais, buvo Šv. Anscharijus/Auscharijus (St. Ansgar), Hamburgo ir Bremeno arkivyskupas, sėjęs krikščionybės daigus Šiaurės Europoje ir už tai gavęs “Šiaurės apaštalo” vardą.
Jis kelis kartus lankėsi Švedijoje bei kituose Europos kraštuose, buvo žinomas ir gerbiamas krikščionių, taip pat ir pagonių karalių.
854 m. šešis mėnesius lankydamasis Birkoje pakrikštijo kelis vikingų karalius, bei nemažą skaičių švedų.
Antros misijos į Švediją metu, pakrikštijo karalių Olofą I, su kuriuo vėliau dalyvavo žygyje į kuršių žemes, Apuolės bei kitų kuršių karalystės miestų užkariavime.
Kaip užsimenama atskiruose istoriniuose šaltiniuose, jis krikštijo kuršius ir vėliau jų žemėse įkūrė vyskupiją. (Life of Anskar, the Apostle of the North, 801-865. Medieval Sourcebook. New York: Fordham University. Retrieved 2012-07-18.).
Tų dienų įvykius gan gerai aprašė arkivyskupo Anscharijaus biografas ir jo draugas arkivyskupas Rimbertas darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) apie 888 m.
Kaip tik Anscharijaus gyvenimo aprašyme pirmą kartą paminima ir kuršių gyvenvietė Apuolė.
Kaip senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose.
Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių (cori) vardą pirmą kartą taip pat pamini švedai.
Brėmeno vyskupo Rimberto kronikoje minima, kad 854 m. švedų karalius Olafas surengė sėkmingą žygį prieš kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį ginti stojo apie apie 15 000 (?) karių.
Kova vyko 8 dienas, 9-tą apgulties dieną prasidėjo derybos, nes ir viena, ir kita pusė kovojo narsiai ir nepasidavė. Apuoliečiai siekdami išlikti gyvi sutiko deretis. Sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir sutiko pripažinti švedų vikingų valdžią.
Užsimenama ir apie tai, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų vikingų valdžiai.
Kronikoje aprašomos penkios kuršių karalystės žemės, du kuršių miestai, pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas.
Rimbertas teigia, kad su kuršiais skandinavams ne kartą tekę susidurti ir anksčiau.
Tai patvirtina ir kiti istorijos šaltiniai.
Ankstyviausi vikingų žygiai į baltų žemes žinomi nuo VII a. 2 pusės.
Atskiri šaltiniai mini, kad jau 675 m. kuršiai gynėsi nuo švedų karaliaus Ivaro užpuolimo.
Apie 840/43 m. legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengęs žygį prieš sembus ir kuršius.
853 m. danų Hastingas puolęs kuršių (Cori) gentį ir pralaimėjęs jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei.
IX a. pabaigoje vikingų ir švedų žygiams į baltų žemes besitęsiant, priešo antpuolius atremę kuršių karaliai Lokeras, o kiek vėliau Dornas.
Šv. Anscharijus – matė Apuolės apgultį
Dar prieš antrąją arkivyskupo Anscharijaus kelionę į Švediją, danai apie 850 m. laivais surengė karo žygį į Kuršių kraštą (Cori), kuriame buvo penki miestai, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo.
Sužinojęs apie danų pralaimėjimą, 854 m. Kuršą puolė švedų karalius Olafas I.
Kartu su švedų vikingais tuomet buvo misionierius ir pamokslautojas Anscharijus (Ansgar), kuris, anot kronikos, labai vargdamas, kuršių žemėje skelbė krikščionybę.
Remiantis kronikos pateiktu aprašymu, galėtume daryti pastebėjimą, kad Anscharijus buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę.
Apie tai rašo ir Vilniaus Katedros klebonas Jan Kurczewski knygoje ”Biskupstwo Wilenskie”, leistoje 1912 metais, Vilniuje.
Kaip rašoma Rimberto kronikoje, pirmiausia su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų švedai puolė Seeburgo pilį (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kurioje buvo apie 7000 kovotojų. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus, po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršių vietovę – Apuolę (Skuodo raj.).
Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių gynėjų narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kova, bet vikingams nesisekė įveikti gerai įrengtos kuršių tvirtovės.
Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nesėkmėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo.
Šis faktas liudija, jog švedai tada jau pažinojo krikščionišką tikėjimą ir tai, jog su jais žygyje turėjęs būti vyskupas Anscharijus. Tai būtent jis ir galėjo paskatinti švedus šauktis Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Tuo pasidrąsinę ir pasimeldę prieš kovą, švedai iš naujo puolė pilį ir jau beveik laimėjo, o kuršiai, matydami, kad jau neatsilaikys, sutiko derėtis.
Kaip jau minėta anksčiau, sumokėjus didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, davus 30 vyrų įkaitais ir įsipareigojus, kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus, vikingai pasitraukė.
Detalūs įvykių aprašymai Rimberto kronikoje leidžia manyti, kad Bremeno vyskupas iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje ir buvo Apuolės apgulties liudytoju.
Šį faktą dar praplečia ir papildo Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski knygoje ”Biskupstwo Wilenskie” užrašytas atvejis apie tai, jog šio žygio metu arkivyskupas Anscharijus krikštijo kuršius ir Piltenėje/Piltynie (miestelis dabart. Latvijoje, Ventspilio savivaldybėje, Ventos upės dešin. krante) įkūrė pirmąją vyskupystę, kuri vėliau, jau po vyskupo mirties, apie 865 metus, pagonių buvo sunaikinta.
Šiuo atveju minimas krikštas galėjo būti viena iš taikos sudarymo sąlygų, kurio atsižadama vos tik pasisuka pirma pasitaikiusi proga.
Tai leidžia daryti išvadą, kad kuršiai su krikštu susidūrė šiek tiek anksčiau nei Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) ar Kijevo Rusia (988 m.).
Daug anksčiau nei krikštą iš vyskupo Bonifaco - šv. Brunono Kverfurtiečio gavo karalius Netimeras, o vėliau ir kiti Lietuvos didikai, kaip Tautvila ar Mindaugas.
Tačiau istorikai, tyrinėjantys krikščionybės istoriją ir Evangelizacijos sklaidos procesus šiaurinėje Europos pusėje, pastebi, kad su vyskupu Anscharijumi prasidėjęs Evangelizacijos procesas Skandinavų šalyse nebuvo jau toks sėkmingas, kaip jį aprašo Rimbertas (R. Fletcher. The barbarian conversion from paganism to christianity. Los Angeles, USA. 1998. p. 226-227.).
Kaip matome iš čia paminėtų faktų, ankstyvoji evangelizacija IX a. viduryje kuršių žemėje taip pat nebuvo sėkminga, tačiau tai buvo pradžia, padėjusi pamatus vėlėsniųjų laikų kristianizacijos procesams šiame regione.
Kai Krikštas buvo laisvės garantas
Istorija liudija, jog apie 1220 m. Danijos karalius Valdemaras II-sis jau minėtos Piltenės pakraštyje pastatė pilį ir ruošėsi visiškai pavergti kuršius.
Dėl įtakos kuršių žemėje, kuri praminta “Marijos žeme”, tuo metu varžėsi ir Romos kurija, Kalavijuočių ordinas ir Rygos vokiečiai.
Tad susidarius tokiai padėčiai, taip pat paveiktas estų pavergimo, kuršių karalius Lamikis tam, kad išgelbėtų savo kraštą nuo danų ir kalavijuočių ordino invazijos, buvo linkęs krikštytis ir tapti popiežiaus tiesioginiu vasalu.
1230 metų gale kuršių karalius Lamikis (rex Lamechinus), anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, pasirašo su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu Balduinu aniems laikams būdingą ir gana palankią sutartį.
Lamikis pasižada krikštytis ir priiimti popiežiaus paskirtą vyskupą, duoti jam tokią pat duoklę, kaip Gotlando gyventojai, dalyvauti karuose prieš pagonis, ir dviejų metų bėgyje, nuvykus Romon, pavesti savo valstybę popiežiaus globai.
O Balduinas kuršiams pažada, jei jie neatkris nuo Bažnyčios, išrūpinti karūną, duoti amžiną laisvę ir garantuoja, kad jie nepateks nei Danijos, nei Švedijos valdžion.
Nežiūrint, kad popiežius patvirtino šią sutartį, per kilusius pačių užkariautojų nesutarimus, Kuršas atkrito nuo jos.
Tačiau 1232 m. vasario mėn. buvo vėl užkariautas, o karalius Lamikis greičiausiai žuvo vokiečių puolimo metu.
1234 m. rugsėjyje Piltenėje buvo atkurta ir Kuršo vyskupystė.
Šv. Adalbertas Magdeburgietis lankė lietuvius
Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski rašyta Vilniaus vyskupijos istorija toliau mini apie 961 m. pas lietuvius užsukusį imperatoriaus Otono I-jo pasiuntinį, misionierių Adalbertą Magdeburgietį.
Tais metais, kaip rašo ir kai kurie kiti šaltiniai, Adalbertas Magdeburgietis kunigaikštienės Olgos kvietimu apaštalauti atvyko į Kijevą.
Pati Olga, jau būdama rytų apeigų krikščionė, į Kijevą kvietėsi ir katalikų misionierius.
Tačiau Adalberto apaštalavimas rusėnams nepatiko. Čia jis buvo sutiktas be deramo dėmesio ir pagarbos, todėl ilgai neužsibuvęs išvyko.
Pakeliui su Kristaus tiesomis užsuko pas lietuvius, kur, nemokėdamas kalbos, nieko gero nenuveikęs, sugrįžo į Vokietiją.
Užmušėme lenkišką Dievą
Jei ne tragiškas likimas, lietuvius būtų aplenkęs ir Šv. Vaitiekus – Adalbertas, Prahos vyskupas - Šv. Adalberto Magdeburgiečio mokinys.
Atlikęs vengrų karalių Gezos ir Stepono krikštus ir baigęs Evangelijos mokslo platinimą Vengrijoje, 977 m. Vaitiekus nuvyko į Lenkiją pas kunigaikštį Boleslovą Narsųjį.
Su pastarojo pagalba vyskupas susiruošė į žygį Prūsijon, siekdamas apkrikštyti lietuviamas giminingą pagonių prūsų gentį.
Su kunigaikščio laivu ir trijų dešimčių lenkų kareivių palyda Adalbertas pasiekė Gdanską, kur daugybė svieto sutvino jo pamokslo paklausyti, o supratusieji Dievo žodį krikštijosi, rašo Simanas Daukantas Lietuvos istorijoje.
Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, pasak aprašymų, dėl to patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas.
Sutikęs tokias nuotaikas ir pasipriešinimą, pasuko link Lietuvos.
Pakeliui į Lietuvą, 997 m. balandžio 23 d. netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens, besiilsinčius misionierius užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą.
Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, šaukdami: “užmušėme lenkišką Dievą” (Jan Kurczewski. Biskupstwo Wilenskie. Wilno, 1912.).
Tad, kaip atrodo, požiūris į naują krikčionišką religiją tuo laiku nemažai priklausė ir nuo nusiteikimo į savo kaimynus.
Vienok tarnus prūsai paleido sveikus, kurie sugrįžę namo apie Vaitiekaus tragišką likimą papasakojo lenkų kunigaikščiui Boleslovui. Šis, pasak istorijos, kankinio kūną išpirkęs, pargabeno į Lenkiją ir palaidojo Gniezno katedroje, o jo atminimui pastatė altorių….
Kur žuvo Šv. Brunonas ?
Taip besižvalgant į daug senesnes istorijas, turim sugrįžti prie tos 2009 m. minėtos Lietuvos tūkstantmečio datos, kuri per vyskupo Bonifacijaus Kverfurtiečio, vėliau šventojo Brunono 1009 m. auką, išgarsino Lietuvos vardą pasauliui.
Nors istorikai, kalbininkai, žurnalistai, prieš pat “didįjį” jubiliejų, skubėdami vieną po kitos traukė vis naujesnes ir vis “patikimesnes” versijas apie tai, kur tasai mūsų istorijai svarbus įvykis – vyskupo Brunono ir jo bendražygių nužudymas – galėjęs nutikti, tačiau iki šiol nieko tikresnio ar galutinai užtvirtinto atsakymo neturime.
Teorijų, kur toji šventa vieta galėjusi būti, pasirodo, esama įvairių ir ne taip jau mažai: nuo Žiežmarių Lietuvoje iki Gižycko Lenkijoje; nuo skalvių gyventų žemių prie Alstros ir Mituvos upių apie Jurbarką iki Naugarduko apylinkių, Molčadės krašte; nuo Marijampolės lygumose tekančio upelio iki Rusnės Nemuno deltoje.
Ir čia dar ne pabaiga.
Ne mažiau girdėtos mokslininkų versijos, įrodinėjant Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos.
Kai kas tos vietos dairėsi net Vokietijoje.
Žinomi istorikai, prof. akad. E.Gudavičius ir prof. A.Bumblauskas, visgi galvoja, kad tai turėjo nutikti Lietuvoje.
Kalbininkas prof. akademikas Z. Zinkevičus linkęs manyti šv. Brunoną žuvus jotvingių žemėje netoli Lietuvos ribos, bet ne Lietuvoje.
Savo požiūrį ir atskiras teorijas išsakė istorikai ir kalbininkai, neatsiliko žurnalistai.
Visai prieš pat jubiliejų spauda išplatino žinią, kad Brunono pėdsakai aptikti Vilkaviškio rajone, prie Piliakalnių piliakalnio.
Lenkų tyrinėtojas J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje, kažkur netoli upės Strėvos, Kaišiadorių apylinkėse.
Kankinių likimą žino Širvinta
Ir visgi, toje nežinomybėje yra kažkokia tikimybė, kad tas mums rūpimas įvykis nutiko Lietuvoje ir niekur kitur.
Tai patvirtina ir po platų pasaulį išsibarsčiusių kamaldulių regulos leidžiama literatūra, istorinės knygos ir, matyt, jų turimi šaltiniai, prie kurių mes, per savo vangumą, dar iki šiol neprisikasėm.
Kamaldulių vienuolio Tomo Matus rašytoje istorijoje apie benediktinus ir kamaldulius “The mystery of Romuald and the Five Brothers” prisiminta ir Brunono istorija bei jo tragiškas likimas.
Šių laikų kamalduliams net nekyla klausimas, kur žuvo jų pirmtakas, vienas iš kamaldulių regulos pradininkų.
Jie labai aiškiai rašo, kad Brunonas žuvo ten, kur dabar yra Lietuva (p. 67).
Tai patvirtina ir buvęs Vilniaus katedros klebonas Jan Kurczewski, ir nurodo dar tikslesnę vietą bei patikslina, kad tikrai Brunonas žuvo Lietuvoje.
Aprašydamas pirmųjų misionierių lankymąsi Lietuvoje ir kalbėdamas apie Šv. Brunoną Kverfurtietį, Vilniaus katedros klebonas rašo, kad šis dar 1008 m. su dviem kapelionais (kaplanais) ir 16 kitų lydinčiųjų, siunčiant Šv. Romos imperatoriui Otonui III ir laiminant Romos popiežiui Silvestrui II, su diplomatine apaštaline misija buvo išsiųstas į Kijevą. Ten pagonims aiškino Kristaus mokslo tiesas ir bandė juos atvesti į tikrąjį kelią.
Kijevą perėmus valdyti kunigaikščiui Vladimirui, šis Brunoną su bendražygiais pradžioje suėmė, o vėliau atidavė Kijevą padėjusiems užimti variagams (vikingams).
Vikingai Brunoną su bendražygiais nulydėjo į Lietuvą, kur jis buvo gražiai priimtas. Kaip žinome, ten pakrikštijo karalių Netimerą ir gausų jo dvariškių būrį.
Tačiau, kaip rašoma J. Kurczewski Vilniaus vyskupijos istorijoje, vyskupo ir jo bendražygių veikla nepatikusi pagonių šventikams ir jie susimokę 1009 m. vasario 14 d. prie Širvintos upės ?? (Širvintų ar Vilkaviškio/Šakių apylinkėse?) žiauriai nužudė vyskupą Brunoną ir beveik visus jo palydovus vienuolius.
Kankinio kūną išpirko ir palaidojo Boleslovas Narsusis, tikėdamas savo namams iš Dievo išmelsti nuolankumo.
Atskiri šaltinai nurodo, kad vyskupas Bonifacijus Kverfurtietis 1024 m. buvo paskelbtas šventuoju.
Nors vyskupo ir jo bendražygių palaidojimo vieta nežinoma, tačiau anot kai kurių kitų šaltinių, vėlesniais laikais virš šv. kankinių kapų iškilęs vienuolynas.
Yra žinoma, kad Vilniaus katedros klebonas J. Kurczewski, pateikdamas Brunono žūties vietą prie Širvintos upės, lyg tai rėmėsi istoriko T. Narbuto žiniomis ar surinkta medžiaga.
Mūsų dienų istorikai T. Narbuto šaltinių nelaiko patikimais, tačiau vis labiau linkstama prie to, kad Narbutas naudojo patikimus šaltinius.
Labai konkrečios vietos nurodymas, rašant Vilniaus vyskupijos istoriją, kelia minčių, kad ir pats klebonas galėjo naudotis kitais katedros archyve saugotais šaltiniais ar turimais paliudijimais.
Kad XI a. pr. Lietuva nebuvo Europai mažai žinomu kraštu liudija ir kai kurie archeologų radiniai, taip pat ir monetų lobiai.
Tai patvirtina 19 a. Vilniaus raj. rastos 5 to laikotarpio Vakarų Europos monetos, vėliau patekusios į Meno ir Pramonės muziejų Hamburge.
Vilniaus apylinkėse surastame lobyje yra X a. pabaigos ir XI a. pradžios Vakarų Europos monetos: vienas Anglijos Etelredo II denaras, du Vokietijos ir Šv. Romos imperatoriaus Otono III ir jo žmonos Adelheidės denarai, du Magdeburgo saksiniai pfenigiai, kurie byloja apie tai, kad Brunono laikų Lietuvą jau buvo aplankę vokiečių keliautojai, tikriausiai ir tolimesnių kraštų pirkliai, o su jais gal ir pamokslautojai. ……
Priminsime, kad šv. Brunonas Kverfurtietis yra paskelbtas antruoju Vilniaus vyskupijos globėju.
Mums čia aprašytos Lietuvą lankiusių pirmųjų šventųjų istorijos, turėtų liudyti, kad Lietuva nuo seniausių laikų buvo pažįstama pasauliui, nebuvo uždaras, neįžengiamomis pelkėmis apaugęs, nuo visų Europoje vykusių civilizacijos procecų atitolęs ir pamirštas kraštas.
Netiesa, kad mūsų proteviai, gyvenusieji prie Baltijos, krikščionybės procesą pasitiko kur kas vėliau nei kaimyninės šalys, netiesa ir tai, kad iš visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai, tai – tik eilinis istorikų sukurtas mitas.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. Lietuvos istorija. S. Daukantas. Plymouth, PA., USA. 1893.
2. Biskupstwo wileńskie od jego załoźenia aź do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wakaz kościołów, klasztorów, szkó i zakładów dobroczynnych i społecznych. J. Kurczewski. Wilno, 1912.
3. The mystery of Romuald and the five brothers. T. Matus. California, USA. 1994.
4. Kovų istorijos I knyga. R. Batūra, D. Karvelis. Vilnius, 2009.
5. J. Puzinas. Rytų Lietuva. Vilniaus 650 metų sukaktis – miesto ar Gedimino sostinės. Čikaga. 1980. p. 24.
6. A. Ragauskas. Ar istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) buvo istorijos šaltinių falsifikuotojas? Vilniaus pedagoginis universitetas. Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 9 (2009). 324−335. ISSN 1822-7309
7. L. Klimka. Apie garsingą kuršių gentį.
http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomone ... z3C7qlIVj0
8. http://www.straipsniai.lt/archeologija/puslapis/9120
9. Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865).
http://angelorum.lt/kategorijos/pirmiej ... krastuose/
Violeta Rutkauskienė
Istorija Evangelizacijos raidą, Hamburgo ir Bremeno arkivyskupo Anscharijaus/Auscharijaus biografija, Ir šventieji rašė mūsų istoriją, Istorija, Krikštas, Rimbetro kronika, Šv. Adalbertas Magdeburgietis, Šv. Anscharijus, Šv. Brunonas, vikingai, Violeta RutkauskienėKuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje
http://www.oocities.org/igdrasilas/kursiai.htm
Ugnius Mikučionis
Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje [1]
Regisi man tavo vyrai, konunge, benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia, tavo menėje, negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kuršių žemės ar Šaltojo Svitjodo.
„Saga apie Sorlį Stipruolį“
Sagos užima ypatingą vietą pasaulinės literatūros lobyne. Viena vertus, jos unikalios, būdingos tik skandinavų kraštams; kita vertus, jos įdomios ir vertingos viso pasaulio skaitytojams. Be savo estetinės, literatūrinės vertės, jos domina mus ir kaip tam tikras istorijos šaltinis, ar veikiau, Vésteinno Ólasono žodžiais tariant, dialogas su vikingų epocha. Apie sagų, kaip istorijos šaltinio, patikimumą, netrukus pakalbėsime kiek plačiau, o kol kas konstatuokime, kad mus, baltus, ypač domina tie sagų epizodai, kuriuose minimi skandinavų susidūrimai su baltais. Dažniausiai iš báltų tautų sagose minimi kuršiai. Bet pradėkime nuo pradžių. Kas gi tos sagos?
Senovės skandinavų literatūra
Viduramžių (XII – XIV a.) skandinavų literatūra labai įvairi. Šiuo laikotarpiu užrašyta daug religinių bei pasaulietinių (juridinių, mokslinių, grožinių) originalių ir verstinių tekstų. Rašyta tiek lotynų, tiek gimtosiomis skandinavų kalbomis. Šioje publikacijoje aptarsime tik nedidelės šios raštijos dalies, vadinamųjų sagų, ypatybes ir raidą. Žodis saga (dgs. sögur) yra susijęs su veiksmažodžiu segja ‘pasakoti, sekti, sakyti’[2]. Taigi pirminė jo reikšmė yra ‘(žodinis) pasakojimas, sakmė, poringė’. Visose sagose pasakojama apie praeitį – vienose apie tolimą, netgi mitologinę praeitį, kitose – apie netolimą, apie tokius įvykius, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar tebegyvi tuo metu, kai pasakojama pati saga. Šie pasakojimai apie praeitį – sagos – viduramžiais būdavo mėgstama skandinavų pramoga (Pálsson 2000: 19-23). Vėliau, ėmus sagas užrašinėti, užrašytieji pasakojimai irgi imti vadinti sagomis, ir dabar išgirdę žodį saga visų pirma įsivaizduojame būtent raštijos paminklus. Kai kalbame apie sagų datavimą, irgi turime omenyje, kada viena ar kita saga buvo užrašyta. (Mėginti nustatyti, kada kuri saga buvo pradėta pasakoti, kada ji atsirado žodinėje tradicijoje – bergždžias reikalas; aišku tik tiek, kad jokia saga negali būti senesnė nei įvykiai, apie kuriuos joje kalbama. Taigi jei sagoje kalbama apie X a. pabaigos įvykius, akivaizdu, kad saga ir pradėta pasakoti ne anksčiau nei šis laikotarpis. Bet jei sagoje kalbama apie legendinę-mitologinę praeitį, tai galima mėginti nustatyti tik jos užrašymo, bet ne „atsiradimo“ datą.)
Sagų klasifikacija
Žinoma, viduramžių islando sąmonėje nebuvo nieko panašaus į šį skirstymą. Nei „islandų sagos“, nei kiti sagų tipai – „sagos apie senovę“, „karalių sagos“, „vyskupų sagos“ (visi šie pavadinimai atsirado tik naujaisiais laikais) – nebuvo suvokiamos kaip skirtingi literatūros žanrai.
Стеблин–Каменский 1984: 31.
Sagas įprasta grupuoti pagal tai, apie kokio laikmečio ir kokios šalies įvykius jose pasakojama, bei pagal tai, kas yra pagrindiniai vienų ar kitų sagų veikėjai.
Sagos tyrinėtojų paprastai skiriamos į karalių (konunga sögur), islandų (Íslendinga sögur), amžininkų (samtíðar sögur), vyskupų (biskupa sögur), riterių sagas (riddara sögur), sagas apie Šiaurės kraštų senovę (fornaldar sögur Norðrlanda) ir kt.
Visi šie pavadinimai yra sąlyginiai, kartais – ne visai tikslūs, ir, suprantama, juos vartoti ėmė ne viduramžių skandinavai, kurie pasakojo ir užrašė sagas, o XIX a. filologai. Bet skandinavų raštija prasidėjo ne nuo sagų.
Seniausi rašytiniai tekstai.
Tarp pirmųjų skandinavų raštijos žanrų – teisynai, genealogijos, istoriniai traktatai bei religinė literatūra. „Pirmojo gramatikos traktato“, datuojamo apie XII a. vid., autorius liudija: „ …kad būtų parankiau rašyti ir skaityti, kaip dabar įprasta ir šioje šalyje, tiek įstatymus, tiek genealogijas arba šventuosius aiškinimus, arba tas mokslingąsias žinias [t. y., istoriją – U. M.], kurias Aris Torgilsonas su išmintingu protu surašė knygose, tai ir aš parašiau mums, islandams, raidyną […]“. (Cit. iš Benediktsson 1972: 208-209, išryškinta mano – U. M.). Patys ankstyviausi skandinavų rašytiniai tekstai – teisynai. Manoma, kad jau XI a. pab. buvo užrašyti kai kurių Norvegijos sričių įstatymai. Aris Torgilsonas liudija, kad Islandijoje pirmieji įstatymai buvo užrašyti 1117 – 1118 m. žiemą. Anksčiau už bet kurias skandinavų sagas užrašomi iš užsienio atėję raštijos žanrai: religinė literatūra, ypač populiarus žanras buvo hagiografijos (šventųjų gyvenimai )[3]. Kartais vartojamas ir terminas šventųjų sagos (heilagra manna sögur), tačiau šie kūriniai – ne pačių skandinavų sukurti, o iš lotynų kalbos versti šventųjų gyvenimai. Tai ankstyvas literatūros baras – šie vertimai ar sekimai ėmė rastis matyt jau XII a. pradžioje. Iš lotynų kalbos versti Šv. Blažiejaus, Šv. Eustacijaus, Šv. Motiejaus Švč. Marijos, Šv. Mikalojaus, Šv. Silvestro, Šv. Erazmo gyvenimai (ar, imituojant lotyniškus kūrinius, kurti sekimai). Anksti verčiamas ir Šventasis Raštas. P. Hallbergas teigia: „Tikriausiai ir pačios Biblijos dalys anksti buvo išverstos į skandinavų kalbas. Spėjama, kad tokie vertimai į norvegų kalbą egzistavo prieš 1150 m., o gal ir visu šimtmečiu anksčiau.“ (Hallberg 1972: 57).
Tokie sekimai turėjo įtakos sagų žanro atsiradimui. Kaip netrukus pamatysime, ankstyvųjų sagų kompozicija didele dalimi nusižiūrėta nuo hagiografijų, tik jų turinys jau ne paskolintas iš kitų Europos kraštų literatūrų, o savas, skandinaviškas. Taigi hagiografijos yra ankstyvųjų sagų pirmtakai kompozicijos atžvilgiu.
Istorijos traktatai ir pirmosios karalių sagos.
Dar vienas labai ankstyvas senosios skandinavų raštijos baras – istoriniai veikalai. Juose daugiausiai kalbama apie Islandijos apgyvendinimą ir pirmuosius Islandijos gyventojus. Tačiau labai anksti imama domėtis ir Norvegijos valstybės bei jos valdovų istorija, tad tematikos požiūriu istorijos veikalai yra karalių sagų pirmtakai. Žymus islandų filologas Vésteinnas Ólasonas rašo: „[Islandai] sukūrė gana daug hagiografijų įtakotų darbų, tačiau netrukus išvystė istoriografijos tradiciją, kuri dabar dažnai laikoma sagų kūrimo ištakomis.“ (Ólason 1998: 48f). Pirmasis žinomas skandinavų istorikas – islandas Semundas Sigfusonas Išminčius († 1133 m.). Jo darbai nėra išlikę iki mūsų dienų, tačiau žinoma, kad jis lotynų kalba rašė apie Norvegijos konungus (karalius), pradėdamas tikriausiai nuo pasaulio sukūrimo ir baigdamas, ko gero, konungo Magnaus Gerojo laikais.
XI – XII amžiuje gyveno ir kitas islandų istorikas, mūsų jau minėtas Aris Torgilsonas, irgi vadintas Išminčiumi († 1148 m.). Iki mūsų dienų išliko jo darbas Íslendingabók [Islandų knyga] (datuojamas ~ 1125 m.), – glausta islandų tautos istorija, pasakojanti apie laikus nuo krašto apgyvendinimo iki maždaug 1120 metų. Aris parašė dvi Íslendingabók versijas. Į pirmąją, be pasakojimų apie Islandijos praeitį, įėjo ir „Norvegijos konungų gyvenimai“ (Nóregs konungaævi) bei genealogijos, kuriuos vėliau autorius išbraukė. Ario veikalas parašytas islandiškai, tačiau ženkli lotynų kalbos įtaka (kai kuriais atvejais tai galbūt Semundo įtaka). Sausam jo stiliui būdingas objektyvumas. Aris Torgilsonas skrupulingai nurodo savo informacijos šaltinius – tai visų pirma žodiniai liudininkų pasakojimai.
Seniausiu žinomu karalių sagų autoriumi laikomas Eirikas Odsonas. Jo veikalas Hryggjarstykki („Nugaros gabalas“?) nėra išlikęs, apie jį žinoma tik iš perpasakotų fragmentų Snorio Sturlusono „Žemės rate“ ar kituose šaltiniuose. Hryggjarstykki mokslininkų datuojamas maždaug 1150 – 1170 metais ir vadinamas pirmąja karalių saga skiriant nuo Semundo bei Ario istorijos traktatų. „Žemės rate“ Hryggjarstykki atpasakojamas bent šešetą kartų. Iš šių vietų sprendžiama, kad Eiriko Odsono pasakojimas buvęs kur kas gyvesnis, detalesnis negu Ario Torgilsono, nors abu šie autoriai rėmėsi iš esmės analogiškais šaltiniais – daugiausia liudininkų pasakojimais. Ypač įspūdingas konungo Sigurdo Slembiro žūties aprašymas, kurį Snoris pasiskolino iš Eiriko Odsono. Tačiau negalime būti tikri, ar tai paties Eiriko, ar jį atpasakojančio Snorio, stiliaus bruožai, tad ir tiksliau ką pasakyti apie Hryggjarstykki vargu ar įmanoma.
XII a. pabaigoje benediktinų vienuolis norvegas Teodorikas (Theodoricus) lotynų kalba parašo veikalą „Norvegijos karalių senovės istorija“ (Historia de antiquitate regum Norwagiensium, datuojamas 1177 – 1180 metais). Šiame darbe pasakojama apie Norvegijos valdovus nuo Haraldo Gražiaplaukio iki Sigurdo Keliautojo į Jeruzalę. Maždaug tuo pat metu, tačiau visiškai nepriklausomai, buvo sukurta nežinomo autoriaus „Norvegijos istorija“ (Historia Norvegiæ).
Seniausia išlikusi Norvegijos istorija, parašyta skandinavų kalba, yra vadinamasis „Norvegijos karalių sagų sąvadas“ (Ágrip af Nóregs konunga sögum), datuojamas maždaug 1190 metais. Neišliko šio kūrinio pradžia ir pabaiga, tačiau manoma, kad jame pasakota apie Norvegijos valdovus nuo Halvdano Juodojo iki 1177 metų, kai valdžios ėmė siekti Sveriras. „Sąvado“ autorius rėmėsi ankstesniais istorikų darbais: Teodoriko Historia, Ario Konungaævi, Semundo kronika, taip pat ir skaldų – viduramžių skandinavų poetų – eilėmis. Šio kūrinio stilius jau gerokai skiriasi nuo Ario raštų: jam būdingos antitezės, aliteracijos, autorius stengiasi pasakojimą padaryti smagų ir įdomų. Tačiau didele menine verte Ágrip nepasižymi. Spėjama, kad šis kūrinys buvo sukurtas Norvegijoje, nors vienintelis dabar išlikęs jo nuorašas yra islandiškas.
Taigi iš aptartų žanrų – hagiografijų („šventųjų gyvenimų“) bei istorijos veikalų – išsirutulioja ir karalių sagų žanras. Jas aptarsime pirmiausiai ir galbūt plačiausiai, nes jos laikomos anksyviausiomis sagomis (kaip jau minėta, šį pasakymą reikia suprasti taip, kad islandai karalių sagas ima užrašyti anksčiau nei visas kitas sagas, bet tai nereiškia, kad žodinėje tradicijoje dar neklajojo kitokio turinio pasakojimai – pavyzdžiui, herojinio turinio sagos vadinamos vėlyvesnėmis, nes jos vėliau užrašytos; kada jos imtos pasakoti žodinėje tradicijoje – nustatyti neįmanoma, bet akivaizdu, kad kai kurie siužetai yra archaiški, kai kuriais atvejais – gal net ne skandinaviški, o bendragermaniški).
Pirmosios sagos apie karalius – misionierius.
XII a. pabaigoje ima rastis ir pirmųjų tekstų apie pačių skandinavų šventuosius. Maždaug 1180 m. datuojama „Seniausioji Olavo Šventojo saga“. Kūrinio tikslas – šlovinti Olavą Šventąjį, kurio kultas Skandinavijoje išplito neilgai trukus po jo žūties 1030 m. Stiklestado mūšyje. „Seniausiosios sagos“ stilius yra grakštesnis, sintaksė – sklandesnė negu Ario Torgilsono. Tačiau autoriui sunkiai sekasi suderinti įvairius šaltinius – lotyniškuosius tekstus, skaldų posmus, žodinius padavimus – tad „Seniausiosios sagos“ kompozicija yra nevieninga, neretai pasakotojas prieštarauja pats sau. Veikėjų paveikslai nesudėtingi – jie arba teigiami, arba neigiami. Olavo gyvenimą čia nuo pat vaikystės lydi stebuklai, ženklinantys jo kaip šventojo misiją. Labai panaši į ją ir dešimtmečiu vėliau užrašyta „Legendinė Olavo Šventojo saga“ (datuojama ~ 1190 m.).
Netrukus du Tingeiraro vienuolyno vienuoliai parašo Olavo Triugvasono gyvenimus lotynų kalba: Odo Snorasono kūrinys (datuojamas ~ 1190 m.) iki mūsų dienų išliko tik išverstas į islandų kalbą, o Gunlaugo Leivsono (prieš 1200 m.) – neišliko visai. Odas Snorasonas nevengia įterpti legendinių motyvų, paimtų iš Biblijos ar kitokios krikščioniškos literatūros. Kita vertus, jis remiasi ir islandų istorikais. Tingeiraro vienuolių darbai nuo „Seniausiosios Olavo Šventojo sagos“ skiriasi ne tik tuo, kad buvo sukurti lotynų kalba, bet ir prašmatnesniu stiliumi, tobulesne kompozicija.
Šiuos kūrinius galime laikyti karalių sagomis, tačiau ir nuo šventųjų gyvenimų jie nelabai tesiskiria. Karaliai Olavas Triugvasonas bei Olavas Haraldsonas vaizduojami kaip šventieji, valdovo gyvenimui būdinga šventojo vita (gyvenimas), passio (kentėjimas) ir miracula (stebuklai).
Morkinskinna ir Fagrskinna.
Pirmojoje XIII a. pusėje (1220 – 1230 m.) sukuriami dar du reikšmingi sinoptiniai (t. y., apžvelgiantys ne vieno valdovo karaliavimą) istorijos veikalai: Morkinskinna („Tamsioji oda“) ir Fagrskinna („Šviesioji, ar Gražioji, oda“), taip vadinami pagal pergamento spalvą. „Tamsiojoje odoje“ pasakojama apie 1030 – 1157 metų Norvegijos istoriją. Šiam kūriniui būdingos vadinamosios islandų gijos – nuo pagrindinės temos nukrypstantys kompoziciškai išbaigti pasakojimai apie islandus. „Šviesiojoje odoje“ aprėpiama ilgesnė istorijos atkarpa – čia pasakojimas, kaip ir „Sąvade“, pradedamas nuo Halvdano Juodojo. Tačiau pats kūrinys yra dvigubai trumpesnis nei Morkinskinna. Fagrskinna nėra labai meniškas kūrinys, užtat jos autoriui būdingas blaivus, kritiškas istoriko mąstymas. Viena vertus, jis dažnai cituoja senųjų skaldų eiles, kurios tradiciškai laikomos itin patikimu šaltiniu; kita vertus, atmeta antgamtines istorijas, būdingas ankstesnėms sagoms, ypač pasakojimams apie abu Olavus.
Brandžiosios karalių sagos.
XII a. pab. ar XIII a. pr. minėtojo Tingeiraro benediktinų vienuolyno abatas Karlas Jonsonas († 1213 m.) ėmėsi rašyti „Sveriro sagą“ (Sverris saga). Ji buvo pradėta kurti paties konungo Sveriro († 1202 m.) nurodymu ir rašyta jam diktuojant. Nėra tikrai žinoma, ar Karlas Jonsonas pats užbaigė visą sagą, o jei ne – tai kokią mums žinomos sagos dalį sudaro jo veikalas. Vis dėlto dauguma tyrinėtojų tvirtina, kad kūrinys pasižymi vientisumu, ir veikiausiai yra sukurtas vieno autoriaus (Kristjánsson 1988: 153; Schach 1984: 59). Karalių sagų žanro raidos požiūriu ypač svarbu tai, kad šioje sagoje vaizduojamas ne prieš šimtmetį ar kelis, o autoriaus gyvenamuoju laikotarpiu valdęs karalius. Taigi pasakotojo ir herojaus neatskiria „epinė distancija“, be to, Sveriras, skirtingai nuo Olavo Triugvasono ar Olavo Šventojo – ne misionierius, ne rex justus, nors ir stengiasi dėtis Olavo Šventojo įpėdiniu ir pranašo Samuelio (taigi ir paties Dievo) globotiniu. Iš čia išplaukia sudėtingas konungo Sveriro paveikslas. Jis vaizduojamas tiek šalininkų, tiek priešininkų akimis, nemenkinamas nei jo kaip valdovo talentas, nei priešiškumas norvegų didžiūnams bei Bažnyčiai. Didžiausi Sveriro priešai – konungas Magnus ir šio tėvas, jarlas Erlingas Kreivys, – vaizduojami objektyviai, pabrėžiamas jų populiarumas tarp gyventojų. Dar vienas reikšmingas šios sagos, kaip literatūros kūrinio, privalumas – pirmą kartą nuosekliai naudojamas policentrinis pasakojimas, leidžiantis autoriui tuo pat metu plėtoti keletą siužetinių linijų ir vaizduoti įvykius iš skirtingų požiūrio taškų. Paulas Schachas, vadindamas „Sveriro sagą“ pirmuoju literatūriniu šio žanro šedevru, tvirtina: „Būtų sunku įvertinti šio veikalo svarbą Snoriui Sturlusonui ir kitiems sagų rašytojams.“ (Schach 1984: 70).
Vis dėlto pačiu žymiausiu karalių sagų autoriumi laikomas Snoris Sturlusonas [4]. Jam priskiriamas veikalas „Žemės ratas“ (isl. Heimskringla; spėjama, kad parašytas apie 1220-1230 metus). Šį kūrinį sudaro „Prologas“ ir 16 sagų, kuriose pasakojama apie Norvegijos valdovus, pradedant mitiniais konungais ir baigiant Sveriro siekimu užimti sostą [5]. Kiekvienam konungui skiriama atskira saga chronologine tvarka. Ilgiausia yra „Saga apie Olavą Šventąjį“, sudaranti kone trečdalį viso veikalo. Manoma, kad ji parašyta pirmiausia kaip atskiras kūrinys ir vėliau, ne ką tepakeista, įtraukta į „Žemės ratą“.
Ši ankstesnioji „Olavo Šventojo sagos“ redakcija vadinama „Atskirąja Olavo Šventojo saga“. Ji akivaizdžiai skiriasi nuo visų ligtolinių sagų apie šį karalių. Pasakojime, kaip ir „Sveriro sagos“ atveju, persipina kelios siužetinės linijos. Olavas čia iš pradžių vaizduojamas kaip vikingas, vėliau – įnirtingas misionierius, ir galiausiai – kaip kankinys ir šventasis. Taigi pirmąsyk susiduriame su dinamišku veikėjo portretu. Šventajam būdingi stebuklai ima reikštis tik artinantis mirčiai ir ypač – po jos. (Prisimename, kad „Legendinėje Olavo Šventojo sagoje“ tokie stebuklai jį lydėjo nuo pat gimimo.) Olavo priešai vaizduojami daug objektyviau, su didesne simpatija negu ankstesnėse sagose.
„Žemės ratas“ visiškai nepanašus ir į Ario istoriją. Snoris ne sausai pasakoja apie praeities įvykius, o gyvai juos atkuria, remdamasis įvairiausiais šaltiniais ir savo paties vaizduote. Tačiau būtume neteisūs, jei sakytume, kad Snoris nė neketino perteikti istorinės tiesos, kad jo tikslas tebuvo sukurti įdomų, pagaulų, bet neteisingą pasakojimą apie praeitį. Gyvas praeities atkūrimas nebuvo suvokiamas kaip falsifikacija, ir sagų pasakotojai, stengdamiesi istoriją pateikti kuo gyviau, vaizdingiau, nesistengdavo nieko prikurti, sąmoningai pridėti nuo savęs nukrypdami nuo tiesos.
Labai tiksliai santykį tarp istorinės tiesos, meninės išmonės ir „Žemės rato“ turinio apibūdina M. I. Steblin-Kamenskis straipsnyje „‘Žemės ratas’ kaip literatūros paminklas“:
Viduramžių islando sąmonėje nebuvo skirstymo į pasakojimą apie praeitį, atitinkantį istorijai, kaipo mokslui, keliamus reikalavimus, ir pasakojimą apie praeitį, atitinkantį grožinei literatūrai keliamus reikalavimus. Todėl pasakojimas apie praeitį buvo, taip sakant, „proistorija“. Mėginti atsakyti į klausimą, kas yra „Žemės ratas“ remiantis tokiomis sąvokomis kaip „istorija“ ir „istorinis romanas“, pavyzdžiui, – interpretuoti jį kaip kažką tarpinį tarp istorijos ir istorinio romano, arba kažką, apimantį ir viena, ir kita, – vadinasi, priskirti viduramžių islandui tai, kas buvo visiškai svetima jo sąmonei. Proistorija – tai kažkas labai skirtinga ir nuo istorijos, ir nuo istorinio romano, o tam tikra prasme netgi priešinga jiems.
Proistorija skiriasi nuo istorijos visų pirma tuo, jog užduotis, kurią ji sau kėlė, buvo nepalyginamai platesnė nei ta, kurią gali sau kelti istorija.
Proistorija pretendavo į tai, kad ji – teisybė, o ne išmonė, bet drauge siekė atkurti praeitį kaip gyvą, pilnakrauję tikrovę. Antai, nors „Žemės rato“ autorius neabejotinai suvokė savo pasakojimą apie praeitį kaip visiškai teisingą, jis praeities įvykius vaizdavo kaip konkrečių žmonių veiksmus ir žodžius, t. y., kaip gyvą tikrovę, kurią galima stebėti taip, kaip žmogus gali stebėti tai, kas vyksta jo regėjimo ir klausos ribose. Dalyvavimo „Žemės rate“ aprašomuose įvykiuose iliuziją stiprina dar ir tai, jog, kadangi įvykiai nekomentuojami, skaitytojui tenka pačiam susigaudyti, kas slypi už vienų ar kitų veiksmų ar žodžių, panašiai kaip kad paprastai tenka daryti tiesioginiam įvykių stebėtojui.
Стеблин-Каменский, М. И.1980.
Čia cit. iš interneto svetainės: < http://www.shel.gribok.net/VikingsPage/ ... ringla.htm >
Karalių sagos po „Žemės rato“.
Snorio veikalas turėjo labai didelės įtakos vėlesniems sagų autoriams. Būdinga, kad po „Žemės rato“ sukurta vos viena kita karalių saga – tarp jų „Hakono Hakonarsono saga“ ir „Kniutlingų saga“. Galima pasakyti, kad karalių sagų žanras po „Žemės rato“ kaip ir išsisėmė, viskas jau buvo pasakyta. Užtat pats „Žemės ratas“ buvo gana dažnai perrašomas – nepaisant įspūdingos apimties, jo rankraščių yra daugiau nei ankstesniųjų karalių sagų. Pavyzdžiui, kai kurių mokslininkų tvirtinama, kad imituojant „Žemės rato“ kompoziciją „Kniutlingų sagoje“ vidurinė dalis skirta pasakojimui apie šventąjį karalių – Šv. Knutą (mat „Žemės rato“ vidurinę dalį sudaro „Saga apie Olavą Šventąjį“).
Kiek vėliau nei karalių sagos pradedamos užrašyti vad. islandų sagos (kartais jos dar vadinamos giminių sagomis).
Čia kalbama daugiausia apie vad. „sagų amžiaus“ (~ 930 – 1030 m., pirmasis šimtmetis po Islandijos apgyvendinimo) Islandijos įvykius. Jų siužetas beveik visada rutuliojasi tragiškai, jos baigiasi pagrindinio herojaus mirtimi ar žūtimi. O pagrindinis giminių sagų herojus esti iškili asmenybė – narsus karžygys ar išminčius. Svetlana Steponavičienė rašo: „Sagų herojumi niekada nebūna menkas žmogus su nežymiu likimu. Sagos centre stovi žmogus, kuris, kad ir žūva, bet įveikia likimo siunčiamus išmėginimus.“ (Steponavičienė 1975: 303-304). Mums giminių sagų siužetas gali pasirodyti labai brutalus, žiaurus. Čia kalbama apie vaidus, nesantaiką, kruviną kerštą, žudynes. Dažnai veikėjai priversti žudyti vienas kitą netgi nenoromis, verčiami likimo užgaidos ar šventos keršto pareigos. Svarbus vaidmuo dažnoje giminių sagoje tenka moterims-kurstytojoms, raginančioms savo vyrus ar sūnus keršyti įžeidėjams. Mums gali susidaryti įspūdis, kad islandai buvo labai žiauri tauta. Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Tiesiog vaidai ir žudynės laikytos svarbiu įvykiu, apie jas pasakota, o apie taikingus laikotarpius sagose pasakoma glaustai: „Nieko svarbaus nevyko; buvo ramu“.Turint omenyje, kad sagose ko gero aprašyti visi svarbūs Islandijos įvykiai (taigi – visos žudynės), nutikę per gerą šimtmetį, jų išeina ne tiek ir daug – nors, kita vertus, tai kad sagose pasakojama būtent apie šitokius įvykius irgi, matyt, ne atsitiktinumas.
Sagos – unikalus žanras.
Viduramžių Europai būdinga didaktinė, moralizuojanti literatūra. Sagos yra visai kitokios. Giminių sagų tikslas – ne pamokyti, ne palinksminti, o papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Paprastai giminių sagoms būdinga tokia kompozicija: herojaus jaunystė, vikingų žygiai, tarnyba pas užsienio konungus ir grįžimas į Islandiją. Nūdieniam skaitytojui į akis krenta gausybė informacijos, kuri grožinės literatūros kūriniui būtų bereikalinga; bet tas ir yra, kad sagos – tai ypatinga, savotiška literatūra (ar net neliteratūra). Giminių sagose labai daug pasakojama apie veikėjų giminystės ryšius, gyvenamąsias vietoves (beje, tai – visuomet realios, neišgalvotos vietovės) ir panašius sausus faktus. Meninio kūrinio kompozicijos požiūriu tai būtų tiesiog balastas. Tačiau sagų klausytojams, skaitytojams, sekėjams, užrašytojams buvo svarbu viskas, kas jų supratimu siejosi su reikšmingais praeities įvykiais. Sagų kompozicija gali pasirodyti „netobula“ ir dėl to, kad dažnai pasakojimas jose prasideda ir baigiasi lyg ir nemotyvuotai, lyg ir per daug pasakojama apie pagrindinio veikėjo protėvius bei palikuonis, kurių istorijos per silpnai susijusios su pagrindine istorija, taigi kaip ir bereikalingos. Daugelis sagų herojų sutinkami ne vienoje, o bent keliose sagose. Tad giminių sagos tematiškai yra susijusios tarpusavyje, jose veikia tie patys veikėjai, tik įvairiose sagose pagrindinis vaidmuo tenka skirtingiems veikėjams ir skirtingiems įvykiams. Giminių sagos sudaro tarytum vieningą epopėją. A. Gurevičius rašo: „Sagos autorius suvokia savo sagą kaip didesnės Sagos apie islandus dalį, ir kiekvienas autorius sakytum papildo šią Sagą arba, tiksliau, detaliai paaiškina tą ar kitą jos dalį.“ (Гуревич 1979).
Neretai giminių sagos vadinamos „grynos“, arba „absoliučios“, prozos paminklais. Turima omenyje, kad jose nėra jokių pagražinimų: gamtovaizdžio aprašymų, palyginimų, metaforų ar pan. Jei gamta ir aprašoma, tai ne tam, kad lyriškai ar melancholiškai nuteiktų skaitytoją, o tik tam, kad paaiškintų kokį nors konkretų įvykį. M. Steblin-Kamenskis rašo: „Gamtos aprašymas kaip literatūrinė priemonė buvo neįmanomas, kol gamta buvo ãplinka, iš kurios žmogus savęs neišskirdavo. […] Jei „islandų sagose“ kartais ir pateikiami kokie nors duomenys apie landšaftą, kurio fone kažkas vyksta, tai tik tam, kad paaiškintų įvykius, aprašomus sagoje. Pavyzdžiui, kada „Njalio sagoje“ pasakoma, jog „ant tako prie brastos gulėjo plokšti akmenys“, tai tik tam, kad paaiškintų, dėl ko prijojusieji prie brastos negalėjo pasprukti nuo Gunaro. Tik sagoje aprašomiems įvykiams paaiškinti reikalinga informacija apie tai, kas tam tikru momentu vyko gamtoje (šalo ar težo, snigo ar lijo, nusileido saulė ar patekėjo mėnulis ar pan.“ (Стеблин-Каменский 1973). Sagų kalba – santūri. Tiesiogiai neaprašomi veikėjų išgyvenimai, jausmai, mintys, jų vidinis pasaulis, nejusti autoriaus požiūrio į jų veiksmus ar autoriaus vertinimo. Kaip pastebi S. Steponavičienė: „Faktai turi kalbėti patys – štai kodėl sagos tokios santūrios. Lygiai taip pat ramiai pasakojama ir apie nežymius atsitikimus, ir apie tragiškus, lemtingus įvykius, niekšiški darbai tiesiogiai nesmerkiami, didvyriški – nešlovinami. […] Niekad nevaizduojama sagose ir meilė, spėtina tik iš poelgių.“ (Steponavičienė 1975: 304). Ir vėlgi – mums gali pasirodyti, jog šis santūrumas, kuomet apie jausmus paliekama spręsti pačiam skaitytojui iš herojų veiksmų, – tai subtili literatūrinė priemonė. Bet greičiausiai viduramžių islandams herojų jausmai paprasčiausiai buvo neįdomūs, sagų tikslas buvo pavaizduoti įvykius (dar konkrečiau – kautynes), o ne žmones, ne jų išgyvenimus (Стеблин-Каменский 1973). Bet būtent dėl šito „nemeniškumo“, „nepoetiškumo“, dėl šitos savo autentikos, betarpiškumo, objektyvumo sagos ir pasižymi nepakartojama estetine verte.
Dauguma šių sagų užrašytos XIII ar net XIV a., praėjus keletui šimtmečių nuo jose vaizduojamų įvykių. Dėl to labai sunku pasakyti, ar giminių sagose pasakojami įvykiai iš tiesų yra istoriški, ar galbūt pasakojimai amžių būvyje tapo iškraipyti, supainioti, apsipynė legendomis, o gal apskritai visa, kas pasakojama giminių sagose, – tik meninė išmonė. Tarp tyrinėtojų šiuo klausimu būta labai didelių nesutarimų.
Šio pogrupio sagos daugiausiai yra anoniminės. Žymiausi kūriniai – „Egilio saga“ (vienintelė iki šiol išleista lietuvių kalba), „Njalio saga“, „Gretiro saga“, „Gislio saga“, „Saga apie Lašišų slėnio gyventojus“ ir kt. Prie šios grupės šliejasi ir vad. islandų gijos (Íslendinga þættir) – trumpi, kompoziciškai išbaigti pasakojimai, įpinti į stambesnius kūrinius – karalių sagas ar istorijos veikalus. Islandų gijų pagrindinis veikėjas taip būna koks nors islandas, tačiau, skirtingai nuo islandų sagų, siužetas čia paprastai esti smagus ar pamokantis.
Amžininkų sagose pasakojama apie XIII a. Islandijos įvykius – daugiausia apie islandų pilietinio karo epochą.
Šios sagos taip vadinamos todėl, kad jose pasakojama apie netolimą praeitį lyginant su tuo, kada jos buvo užrašytos (taip pat XIII a.). Žymiausias šio pogrupio veikalas – sagų ciklas „Sturlungų saga“. Prie amžininkų sagų priskiriamos ir vyskupų sagos – pasakojimai apie Skálholto ir Hólaro vyskupus. Amžininkų sagos laikomos gana patikimu istorijos šaltiniu, nes jų autoriai patys buvo aprašomų įvykių liudininkai ar bent turėjo patikimų informantų.
Sagose apie Šiaurės kraštų senovę pasakojama apie tolimą, legendinę praeitį.
Čia dažni mitologiniai motyvai, kai kurie jų pažįstami ir kitų germanų tautų tradicijos. Pavyzdžiui, „Volsungų sagoje“ pasakojama apie Sigurdą – Favniro Žudiką, žinomą ir iš „Vyresniosios Edos“ giesmių, Nibelungų ciklo bei anglosaksų poemos „Beovulfas“. Šių sagų skiriami keli pogrupiai: herojinės, vikingų, melų sagos. Nors šių sagų siužetai archaiški ir žodinėje tradicijoje, matyt, klajojo ilgai, bet užrašyti jos imtos palyginti vėlai – ko gero, į jas žiūrėta kaip į nelabai svarbias, nelabai reikšmingas, nes daugelio jų siužetas akivaizdžiai neistoriškas. Taigi šios sagos pateikia nedaug istoriškai patikimos medžiagos, ir vis dėlto būtent kai kuriose sagose apie senovę minimi skandinavų susidūrimai su kuršiais. Į juos taipogi nedera visai numoti ranka. Privačiame pokalbyje su garsiu rusų skandinavistu Jurijumi Konstantinovičiu Kuzmenka šių eilučių autorius išgirdo labai taiklią mintį: sagas apie senovę galima palyginti su Homero epu. Regis, viskas jame sukurta, išgalvota, viskas – pasaka, bet Troją Schliemannas taigi atrado.
Riterių sagomis vadinami XIII a. vertimai iš kitų Europos kalbų.
Karaliaus Hakono IV paliepimu į norvegų kalbą buvo verčiami romanai apie karalių Arturą ir jo Apvaliojo stalo riterius, apie Tristaną ir Izoldą bei kt. Šioms „sagoms“ būdingas puošnus, daugiažodis stilius – tuo jos labai skiriasi nuo giminių sagų (nekalbant jau apie visai kitokią tematiką). Veikiausiais būtent išpopuliarėjusios riterių sagos paskatino skandinavus imti užrašinėti ir savąsias herojines sagas.
Yra buvę pasiūlymų sagas skirstyti ir kitaip, tačiau čia pateikta klasifikacija yra labiausiai paplitusi.
Reikia pastebėti, kad toks skirstymas nėra nuoseklus ir remiasi ne vienu kriterijumi. Todėl kai kurios sagos gali būti priskirtos skirtingoms grupėms. Pavyzdžiui, Hryggjarstykki ar „Sveriro saga“ kartais vadinamos ne tik karalių, bet ir amžininkų sagomis, nes jose pasakojama apie valdovus, valdžiusius beveik tuo pat metu, kai šios sagos buvo užrašytos. Arba „Inglingų saga“ iš „Žemės rato“ laikoma karalių saga, bet paprastai priduriama, jog ji turi daug panašumo su sagomis apie senovę. Ir iš tiesų, pirmieji joje aprašomi karaliai – ne istoriniai skandinavų valdovai, bet Odinas, Njordas, Frėjas ir kiti (o juk tai – skandinavų dievybių vardai). Be to, nepamirština, kad patys senovės skandinavai, t. y. sagų pasakotojai ir klausytojai, sagų į tokias grupes neskirstė. Jiems visos sagos buvo tiesiog sagos — pasakojimai apie svarbius praeities įvykius.
Sagų autorystė
… autorystė viduramžiais […] buvo nepalyginti mažiau individualios, labiau korporacinės prigimties negu poviduramžinė, ir ypač poromantinė, autorystė.
Whaley 1991: 17
Nemaža dalis senovės islandų literatūros kūrinių yra anoniminiai. Nežinomas beveik nė vienos islandų (kitaip – giminių) sagos autorius. Apie kai kurių autorystę spėjama tik iš netiesioginių duomenų – leksikos bendrybių su kitais kūriniais, kurių autorystė nustatyta, ar pan. Dažniau – nors irgi anaiptol ne visada – žinomi karalių sagų autoriai: matyt, pats jų kūrimas laikytas svarbiu, įsidėmėtinu įvykiu [6]. Tačiau net ir tais atvejais, kai kūrinio autorius tikrai žinomas, reikia turėti omenyje, kad autorystės samprata šiuo atveju visiškai skiriasi nuo mūsų laikais įprastos. Tekstų nesaugojo autorinių teisių įstatymai, ir vėlesni autoriai nesivaržydami naudodavosi ankstesniųjų darbais, kartais juos daugmaž pažodžiui perpasakodami, kartais paredaguodami pagal savo poreikius – priderindami prie kito konteksto, pataisydami pagal kitus šaltinius. Daugelis kūrinių yra grynai kompiliacinio pobūdžio. Antra vertus, XII – XIV a. nebuvo ne tik kompiuterių, bet ir spausdinimo mašinų. Kūriniai būdavo rašomi ir perrašomi ranka. Kiekvienas raštininkas buvo – ar bent turėjo galimybę būti – drauge ir redaktorius, ir kompiliatorius. Diana Whaley rašo: „Atskiras tekstas yra ne tiek išbaigta visuma, kiek tam tikro proceso stadija, mat, kol nėra spaudos, kiekvienas rankraštis gali būti bet kuo, nuo daugmaž tikslios kopijos iki visiškai naujo kūrinio, o tarp šių kraštutinumų yra visokiausios pataisytos redakcijos. Visiškai nauji tekstai yra reti, ir tai, kaip viduramžių rašytojas naudojasi tradiciniais šaltiniais, kaip jis derina perrašytojo, redaktoriaus ir kūrybingo autoriaus vaidmenis, leidžia jo veiklą vadinti kompiliavimu […]“ (Whaley 1991: 19). Atkreiptinas dėmesys, kad senovės islandų kalboje netgi nėra atskiro žodžio, reiškiančio „rašyti, kurti, būti [prozos] autoriumi“.[7] Vartojami pasakymai láta skrifa, láta rita (parašydinti, liepti užrašyti) ir saman setja (sudėti, komponuoti, kompiliuoti) tiksliausiai atspindi tokios neįsisąmonintos autorystės pobūdį. Neretai būna ne taip paprasta pasakyti, ar turėtume kalbėti apie kelis to paties kūrinio nuorašus, ar apie skirtingus kūrinius. Pasitaiko atvejų, kai egzistuoja keletas tos pačios sagos versijų. Taigi raštininko darbą nuo autoriaus dažnai teskyrė vienas žingsnis, ir neretas nuorašas gali bent iš dalies būti pavadintas nauju kūriniu.
Istorinė tiesa, meninė išmonė ar sinkretinė tiesa?
Viena iš įdomiausių ir svarbiausių problemų kalbant apie sagų literatūrą – ar sagos yra patikimi istorijos šaltiniai, t. y., ar viskas, apie ką pasakojama sagose, iš tiesų vyko, ar sagos veikiau panašios į istorinius romanus, skirtus intelektualiai pramogai, bet su tikrąja Skandinavijos senove nedaug teturinčius bendro? Dvi pagrindinės teorijos, kalbant apie sagų, – visų pirma islandų sagų, nes apie šio sagų pogrupio genezę apskritai diskutuota daugiausiai, – atsiradimą, yra vadinamoji laisvosios prozos (Freiprosa) teorija ir knyginės prozos (Buchprosa) teorija. Pasak pirmosios, sagos jau žodinėje tradicijoje susiformavo tokios, kokios vėliau (XIII a.) buvo užrašytos ir kokios pasiekė mūsų laikus. Iš to išplaukia: 1) kad jokių konkrečių autorių sagos niekada neturėjo, jos – kolektyvinės kūrybos vaisius, 2) kad sagos yra gana patikimi istorijos šaltiniai, nes jos susiklostė tada, kai ir vyko jose vaizduojami įvykiai, arba praėjus palyginti neilgam laikui po to. Antroji teorija žodinę tradiciją laiko tik vienu iš šaltinių, kuriais naudojosi XIII a. gyvenę jų autoriai. Šios teorijos šalininkai į sagas žiūri kaip į meno kūrinius, taigi siūlo visiškai nesikliauti jomis kaip istoriniais šaltiniais – lygiai kaip istoriniais šaltiniais nelaikome O. Wilde’o ar H. Senkevičiaus istorinių romanų.
Iš tiesų, mes dabar galime į sagas žiūrėti kaip į grožinės literatūros kūrinius, meninę išmonę. Vargu, ar jos buvo taip pat suvokiamos ir viduramžiais. Žymus rusų skandinavistas M. Steblin-Kamenskis teigia, kad sagų visuomenėje nebūta skirtumo tarp meninės ir istorinės tiesos. Sagų pasakotojai ir klausytojai žinojo tik vienos rūšies tiesą, kurią šis mokslininkas siūlo vadinti „sinkretine“. Juk sagose apstu tokių dalykų, kuriuos mes vadintume „menine išmone“ arba „menine tiesa“: visų pirma, tai veikėjų dialogai, kurių ne tik niekas nebuvo užfiksavęs, bet galbūt ir niekada nebuvo girdėjęs (pavyzdžiui, „Kniutlingų sagoje“ pasakojama, ką kalbėjosi konungas su kunigu, nors čia pat pasakyta, kad jiedu kalbėjosi vienudu, slapta). Tačiau viduramžių Islandijoje greičiausiai viskas, kas pasakojama sagose, laikyta tiesa. Nors sagų kūrėjai ir leisdavo sau įterpti tokius išgalvotus dialogus, kitas detales, vis dėlto jie matyt jautėsi tik pasakoją apie iš tiesų įvykusius įvykius, o ne kurią meno kūrinius. Tiek karalių, tiek islandų sagos nebūdavo „kuriamos“, o tik pasakojamos ar užrašomos. Atitinkamai, ir sagų „autorių“ (tiksliau – pasakotojų ir užrašytojų) tikslas buvo ne tiek sukurti meniškai išbaigtus kūrinius, kiek papasakoti apie svarbius praeities įvykius. Štai kodėl tiek daug neva balastinės informacijos (apie giminystės ryšius, vietoves ir pan.) – ne dėl to, kad jos reikėtų kūrinio išbaigtumui, o paprasčiausiai dėl to, kad visa ši informacija laikyta tiesa. Tokią autorystę M. Steblin-Kamenskis vadina „neįsisąmoninta“. Aišku, neįsisąmoninta autorystė nereiškia, kad sagų užrašytojai neįdėdavo jokio indėlio į galutinį sagos apipavidalinimą. Aaronas Gurevičius rašo:
Akivaizdu, kad autorinis aktyvumas, poveikis tekstui, jo kūrimas iš vienos pusės, ir autorinė savimonė, supratimas apie šį aktyvumą, jo prigimtį, apimtį ir reikšmę iš kitos, – skirtingi dalykai. Autoriaus aktyvumas nukreiptas į medžiagą, savęs vertinimas – į kūrėją. Epinio kūrinio prigimtis nepaneigia autoriaus kūrybinės inciatyvos. Apipavidalindamas žodinį pasakojimą, autorius, savaime suprantama, stengdavosi suteikti jam išbaigtumo ir įtikimumo, ir šiuo tikslu pasitelkdavo visas turimas priemones, kurios sagų užrašymo laikais buvo pakankamai įvairios. Bet, kadangi forma, siužetas herojai, įvykiai, vaizduojamo veiksmo vieta ir laikas buvo jam duoti, taip pat kaip ir pasaulėžiūrinės nuostatos, etika, patsai sagos patosas, tai jam negalėjo ateiti į galvą, kad jis ir yra autorius, kūrėjas, – jis suvokė save kaip užrašytoją, kaip sagos sudarytoją, kaip grandį ilgoje kolektyvinės tradicijos grandinėje.
Гуревич, А. Я. 1979.
Čia cit. iš interneto svetainės: < http://norse.narod.ru/articles/gurevich/eddasaga/6.html >
Skaldų poezija
Norėtųsi atskirai pasakyti keletą žodžių apie skaldų posmus kaip istorinį šaltinį. Paprastai akcentuojamas skaldų poezijos patikimumas lyginant su kitomis šaltinių grupėmis. Mat skaldai savo giesmėse pasakodavo apie įvykius, kuriuose būdavo patys dalyvavę arba gavę informaciją apie juos „iš pirmų lūpų“. Neretai ir šiuolaikinių mokslininkų cituojami paties Snorio žodžiai iš „Žemės rato“: „Mes laikome tiesa visa tai, kas pasakojama šiose giesmėse apie [valdovų ar jų sūnų] žygius ir mūšius. Ir nors skaldai buvo labiausiai įpratę girti tą valdovą, kurio akivaizdoje stovi, nė vienas skaldas nebūtų išdrįsęs kalbėti apie tokius jo žygdarbius, apie kuriuos visi, kas klauso, o ir pats konungas, žino, kad tai grynas melas ir nebūti dalykai. Tai būtų pajuoka, o ne pagyrimas.“ (Heimskringla, „Prologas“, iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė).
Teigiama, kad skaldų žodžiai dėl metrinių ypatybių per amžius nepakito, net ir perduodami iš lūpų į lūpas. Visgi tyrinėtojai ne visuomet taip pasitiki skaldų poezijos autentiškumu, kaip Snoris. J. Steenstrupas netgi rašė: „Istorikas, kuris nori pasinaudoti sagų (sic! – U. M.) posmais kaip svarbiausiu įrodymu ir istorinio pasakojimo pagrindu, iš tikrųjų veltui švaisto laiką.“ (čia cit. iš Moberg 1941: 17). Viena iš problemų, su kuriomis susiduria istorikas, besiremiantis skaldų posmais – šių posmų (o kai kuriais atvejais gal ir pačių skaldų asmenybių) autentiškumas. Ne visada galime būti tikri, kad skaldų posmai, cituojami sagose, tikrai buvo sukurti tada ir to asmens, kaip teigia sagos. Tiesa, ši problema labiausiai liečia pavienius posmus, vadinamąsias „paskirąsias strofas“ (lausavísur). Žymiausių skaldų poemų apie konungus autentiškumas tokių abejonių mokslininkams paprastai nekelia. (Žr. Moberg 1941: 17f ir jo nuorodas į Nat. Beckmano darbus).
Kita akivaizdi problema – skaldų posmų interpretavimas. Dėl įmantrios sintaksės ir ne visuomet aiškių keningų, skaldų poeziją gali būti sunku suprasti ne tik dabarties skaitytojams bei tyrinėtojams, bet ir patiems sagų autoriams. Ne taip jau retai sagose pasitaiko atvejų, kai cituojamai posmai ne patvirtina prozinį sagos tekstą, kaip įsivaizduoja autorius, o tiesiog jam prieštarauja. Tokiu atveju mūsų laikų mokslininkams gali kilti pagunda, kur tik įmanoma, „pataisyti“ skaldų posmus („atrasti pirminį jų pavidalą“), kad šio prieštaravimo nebeliktų. Šitoks „redagavimas“ labai būdingas Finnuro Jónssono parengtiems skaldų poezijos leidimams. Vėlesni tyrinėtojai labai skeptiškai žiūri į tokį metodą. Tais atvejais, kai posmo reikšmė yra mums nesuvokiama, tikslingiau ir moksliškiau yra pripažinti, kad nesuprantame, ką skaldas turėjo omenyje, negu paredaguoti skaldo žodžius taip, kad jie atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie tai, ką jie neva „turėtų“ reikšti.
Kuršių paminėjimai sagose
Negalima tvirtinti, jog lietuvių istorikams kuršių (ar kitų baltų bei Pabaltijo tautų) paminėjimai sagose visai nežinomi. Yra netgi specialiai šiai temai skirtų straipsnių (pvz., Mickevičius 2001); ji liečiama kai kuriose disertacijose (Šarūno Radvilavičiaus magistro disertacijoje, apgintoje Oslo universitete; Arturo Mickevičiaus daktaro disertacijoje, 1993 m. apgintoje Vilniuje).
Vis dėlto šis šaltinis yra, be abejonės, pernelyg mažai pažįstamas. A. Mickevičius yra tyrinėjęs baltų paminėjimus runų įrašuose.
Viena iš svarbiausių kliūčių lietuvių mokslininkams, matyt, yra kalbos barjeras. Vis dar beveik neturime senosios skandinavų literatūros vertimų į lietuvių kalbą.
Reikšmingiausias vertimas tebėra dar 1975 m. „Vagos“ leidyklos išleista „Egilio saga“ – svarbus, bet tik vienas kūrinys.
Palyginimui – estų kalba 1982 m. išleista „Gretiro saga“, 2001 m. – „Njalio saga“ (abi vertė A. Alas). Beje, estai yra išsivertę ir „Vyresniąją“, ir „Jaunesniąją Edą“. Neseniai internete teko skaityti, kad „Vyresniąją Edą“ iš originalo kalbos išsivertė bulgarai.
Tiesa, ir lietuvių kalba laukiame gana greitai pasirodant senųjų skandinavų tekstų antologijos (ji veikiausiai vadinsis „Mimiro šaltinis“) bei „Kniutlingų sagos“.
O kol kas iš citatų lietuvių autorių straipsniuose akivaizdu, kad mums vis dar nesuprantami netgi sagų pavadinimai (vienoje pakankamai rimtoje, mokslinėje knygoje rašoma „Hervararo saga“, „Knytlingaro saga“ – greičiausiai čia bus aklai išsiversta iš anglų k. “The Saga of Knýtlingar” ar pan…).
Neatsikratoma ir, sakyčiau, gana naivių stereotipų. Rašoma: „Vienas iš įdomiausių šaltinių yra poetiškosios Islandijos sagos“ (Bliujienė 1999: 15, išryškinta mano – U. M.). Argi tikrai Islandijos sagos tokios jau poetiškos? Regis, priešingai, dauguma tyrinėtojų jas vadina „absoliučiosios“, arba „grynosios prozos“ paminklais.
Rengiant šią publikaciją, buvo pasinaudota kompiuterine technika. Internete galima rasti gana daug senųjų skandinavų tekstų, taip pat ir sagų.
Buvo pamėginta surasti visas vietas, kur minimi kuršiai (Kúrir) arba Kuršas (Kúrland, Kúrlönd).
Be to, į šią publikaciją įtraukta ir viena saga („Kniutlingų saga“), kurios nepavyko rasti internete, bet kurioje irgi yra porąsyk minimi kuršiai.
Aišku, galimas daiktas, kad tokių sagų yra ir dar daugiau, be to, vertėtų surasti visas vietas, kur minimos ir kitos baltų ar Pabaltijo tautos (lyviai ir kt.), upėvardžiai (tokie kaip Dauguva) ar pan.
Savai istorijai pažinti būtų svarbu žinoti ir tai, ką sagos pasakoja apie baltų kaimynus – vendus, lenkus, finougrų tautas.
O galbūt dar svarbiau būtų išversti ir parengti mokslinius, komentuotus leidimus bent tų sagų, kurios cituojamos šioje publikacijoje.
Nepakanka perskaityti pavienes, iš konteksto ištrauktas citatas, būtina plačiau susipažinti su vikingų pasauliu, jų užmojais, o tam reikia išsiversti bent keletą sagų ištisai, ne vien po citatą, po trupinėlį. Tai – ateities (tikėkimės, ne pernelyg tolimos) darbai.
Taigi senosios islandų kalbos tekstai šiai publikacijai paimti iš „Netútgáfan“ interneto svetainės ( http://www.snerpa.is ); vienintelė išimtis – „Kniutlingų saga“; kadangi šios sagos minėtoje svetainėje (ir, regis, apkritai internete) nėra, jos tekstas pateikiamas pagal leidinį: Danakonunga sÄgur. SkjÄldunga saga. Knýtlinga saga. Ágrip af sÄgu Danakonunga. – Bjarni Guðnason gaf út. – Reykjavík: Hið Íslenzka fornritafélag. – 1982. (Iš serijos Íslenzk fornrit, XXXV. bindi.)
Akylus skaitytojas pastebės, kad skiriasi Íslenzk fornrit bei Netútgáfan vartojama ortografija; vertėjas nesiryžo jos vienodinti, juoba, kad skirtumai ne tokie jau dideli (Netútgáfan vartojama ortografija gerokai artimesnė dabartinei islandų kalbai).
Čia pateikiami vertimai yra ne tiek meniniai, kiek filologiniai, t. y., stengiamasi originalą perteikti kuo tiksliau, beveik paraidžiui.
Kai kuriais atvejais skliaustuose paaiškinami islandiški terminai, pvz. „hovdingai (karvedžiai)“ arba „hovdingas (valdovas)“. Visi tokie skliaustuose pateikti paaiškinimai yra vertėjo.
Danmörk nuosekliai verčiama ‘Danija’, Danaveldi – ‘Danų valstybė’, Svíþjóð – ‘Svitjodas’ (mat tai ne visai tas pat, kas ‘Švedija’, o veikiau ‘dabartinė Švedija minus Getalandas’), Svíaveldi – ‘Švedų valstybė’.
Pirmiausia pateikiame kelias ištraukas iš vadinamųjų sagų apie Šiaurės kraštų senovę. Jos istoriškai bene mažiausiai patikimos ir pasakoja apie seniausius laikus.
Göngu-Hrólfs saga
Þeir herja um sumarit. Býtti Hrólfr silfrinu úr sjóðnum á tvær hendr, ok var þeim öllum vel til hans nema Jólgeir, því at Hrólfr var bæði latr ok svefnugr, en kunni eigi í skipi at gera. Aldri var hann í bardögum né nokkurum mannraunum. Jólgeirr fór illa með herskap sínum ok rænti mest búþegna ok kaupmenn, en herjuðu oftast um Kúrlönd ok fengu of fjár.
Saga apie Hrolvą Pėstįjį
Jie kariauja vasarą. Hrolvas dalijo sidabrą iš kapšų abiem rankom, ir visi buvo jam palankūs, išskyrus Jolgeirą, mat Hrolvas buvo ir tinginys, ir miegalius, ir nemokėjo triūsti laive. Niekuomet jis nedalyvaudavo kautynėse ar kokiuose nors vyriškumo išbandymuose. Jolgeiras labai siautėjo su savo karo žygiais ir smarkiai apiplėšinėjo ūkininkus bei prekijus, o dažniausiai kariaudavo Kurlande (Kurše) ir prisigobdavo ten turto.
Hervarar saga ok Heiðreks
Ívarr inn víðfaðmi kom með her sinn í Svíaveldi, sem segir í konunga sögum, en Ingjaldr konungr inn illráði hræddist her hans ok brenndi sik sjálfr inni með allri hirð sinni á þeim bæ, er á Ræningi heitir. Ívarr inn víðfaðmi lagði þá undir sik allt Svíaveldi. Hann vann ok Danaveldi ok Kúrland, Saxland ok Eistland ok öll austrríki allt til Garðaríkis. Hann réð ok vestra Saxlandi ok vann hlut Englands; þat er kallat Norðumbraland. Ívarr lagði þá undir sik allt Danaveldi, ok síðan setti hann þar yfir Valdar konung ok gifti honum Álfhildi, dóttur sína. Þeira sonr var Haraldr hilditönn ok Randvér, er fell í Englandi. En Valdarr andaðist í Danmörk; tók þá Randvér Danaríki ok gerðist konungr yfir. En Haraldr hilditönn lét gefa sér konungsnafn í Gautlandi, ok síðan lagði hann undir sik öll framar nefnd ríki, er Ívarr konungr inn víðfaðmi hafði átt.
Saga apie Hervor ir Heidreką
Ivaras Plačiasiekis atvyko su savo kariauna į Švedų valstybę, kaip pasakojama konungų sagose, o konungas Ingjaldas Nedorasis (paž.: Blogų Patarimų Davėjas) išsigando jo kariaunos ir susidegino pats su visa savo palyda dvare, kuris vadinasi Reningas. Tada Ivaras Plačiasiekis pajungė savo valdžion visą Švedų valstybę. Taip pat jis nukariavo Danų valstybę ir Kurlandą (Kuršą), Sakslandą ir Eistlandą (Estiją), ir visas rytų šalis iki pat Gardarikio (Rusios). Taip pat jis valdė ir Sakslando vakarus, ir nukariavo dalį Anglijos; ji vadinama Nordumbralandu (Nortumbrija). Tada Ivaras pajungė savo valdžion visą Danų valstybę, o vėliau jis jos valdovu paskyrė konungą Valdarą ir išleido už jo Alvhildą, savo dukterį. Jų sūnus buvo Haraldas Karo Dantis ir Randveras, kuris žuvo Anglijoje. O Valdaras mirė Danijoje; tada Randveras perėmė Daniją ir pasidarė jos konungu. O Haraldas Karo Dantis prisiėmė (paž.: leidosi suteikiamas) konungo vardą Gautlande (Getalande, dab. šved. k. Götaland), ir vėliau pajungė savo valdžion visas anksčiau suminėtas šalis, kurios buvo priklausiusios konungui Ivarui Plačiasiekui.
Norna-Gests þáttur
Sjám vér þá mörg skip sigla norðan. Váru Gandálfs synir fyrir þeim. Sækja þá hvárirtveggja. Sigurðr hringr var eigi þar, því at hann varð at verja land sitt, Svíþjóð, því at Kúrir ok Kvænir herjuðu þangat. Sigurðr var þá gamall mjök. Síðan lýstr saman liðinu, ok verðr þar mikil orrosta ok mannskæð. Gandálfs synir gengu fast fram, því at þeir váru bæði meiri ok sterkari en aðrir menn.
Gija apie Norna-Gestą
Tada mes matome daug laivų plaukiant iš šiaurės. Jiems vadovavo Gandalvo sūnūs. Tada jie puola vieni kitus. Sigurdo Žiedo ten nebuvo, mat jis gynė savo šalį, nes ten siautėjo kuršiai ir kvenai. Sigurdas tuomet buvo labai senas. Paskui sušaukė kariauną, ir ten užvirė didelės ir kruvinos kautynės. Galdalvo sūnūs ryžtingai žengė pirmyn, nes jie buvo ir aukštesni, ir stipresni nei kiti žmonės.
Örvar-Odds saga
Garðaríki er svá mikit land, at þat var þá margra konunga ríki. Marró hét konungr. Hann réð fyrir Móramar; þat land er í Garðaríki. Ráðstafr hét konungr. Ráðstofa heitir þar, er hann réð fyrir. Eddval hét konungr. Hann réð fyrir því ríki, er Súrsdal heitir. Hólmgeirr hét sá konungr, er næst Kvillánus réð fyrir Hólmgarði. Paltes hét konungr. Hann réð fyrir Palteskjuborg. Kænmarr hét konungr. Hann réð fyrir Kænugörðum, en þar byggði fyrst Magok, sonr Japhets Nóasonar. Þessir konungar allir, sem nú eru nefndir, váru skattgildir undir Kvillánus konung.
Ok áðr en Oddr kæmi til Hólmgarðs, þá hafði Kvillánus lið safnat um ina næstu þrjá vetr. Þykkir mönnum sem hann hafi vitat fyrir þangatkvámu Odds. Þar váru allir fyrr nefndir konungar með honum. Svartr Geirríðarson var ok þar. Hann var svá kallaðr, síðan Ögmundr Eyþjófsbani hvarf. Þar var ok mikill herr af Kirjálalandi ok Rafestalandi, Refalandi, Vírlandi, Eistlandi, Líflandi, Vitlandi, Kúrlandi, Lánlandi, Ermlandi ok Púlínalandi. Þetta var svá mikill herr, at eigi mátti hundruðum telja. Undruðust menn mjök, hvat þetta ógrynni hers, er saman var dregit, skyldi.
Saga apie Orvar-Odą
Gardarikis (Rusia) yra tokia didelė šalis, kad ten tuo metu buvo daugelio konungų valdos. Vienas konungas buvo vardu Maro. Jis valdė Moramarą; tas kraštas yra Gardarikyje. Vienas konungas buvo vardu Radstavas. Jo valdos vadinasi Radstova. Vienas konungas buvo vardu Edvalis. Jis valdė tą kraštą, kuris vadinasi Sursdalis. Holmgeiras buvo vardu tasai konungas, kuris po Kvilanaus valdė Holmgardą (Novgorodą). Vienas konungas buvo vardu Paltesas. Jis valdė Palteskjuborgą. Vienas konungas buvo vardu Kenmaras. Jis valdė Kenugardarą (Kijevą?), o ten iš pradžių gyveno Magokas, Jafeto sūnus, Nojaus vaikaitis. Visi šie konungai, kurie dabar yra išvardinti, mokėjo mokesčius konungui Kvilanui.
O prieš Odui atvykstant į Holmgardą, Kvilanus telkė kariauną tris žiemas. Žmonėms atrodė, kad jis daug reikšmės skiriąs Odo atvykimui. Ten su juo buvo visi anksčiau išvardinti konungai. Svartas Geiridės sūnus irgi buvo tenai. Jis buvo taip pramintas nuo tada, kai pradingo Ogmundas Eitjovo Žudikas. Ten buvo ir didžiulė kariuomenė iš Kirjalalando (Karelijos) ir Ravestalando, Revalando, Virlando, Eistlando (Estijos; estų / aisčių šalies), Livlando, Vitlando, Kurlando (Kuršo, kuršių žemės), Lanlando, Ermlando ir Pulinalando (Lenkijos). Tai buvo tokia didelė kariuomenė, kad negalėjai suskaičiuoti šimtais. Žmonės labai stebėjosi, kam sutelkta tokia milžiniška kariuomenė.
Sörla saga sterka
En at morgni komanda, er lítt var ljóst, sendi Högni tólf menn til hallarinnar, ok var Svalr fyrir liði þeira. Bað Högni, at þeir segðu þeim Sörla inum sterka ok Erlingi konungi, föður hans, at hann byði þeim bardaga þegar samstundis. Fóru nú sendimenn ok létta eigi fyrr en þeir koma í höllina, þar er Erlingr konungr inni sat með öllum sínum höfðingjum ok lendum lýð.
Heilsar Svalr upp á konung ok mælti svá: "Högni, sonr Hálfdanar konungs, hefir oss hingat sent ok lætr kunngera þér, konungr, at hann býðr Sörla inum sterka bardaga, ef hann er hér innan lands, ella sjálfum þér, ef hann er eigi heima, ok vill nú Högni hefna á ykkr feðgum makligra svívirðinga. Uggir mik eigi muni ykkr betr fara en þeim leiðu þrælum, er verja skyldu land þitt ok drekann Skrauta, hverir fljótt fellu fyrir oss sem ragar skógargeitr. Lítast mér þínir menn, konungr, heldr huglausir vera ok heldr hentir til at þjóna hér í höll þinni heldr en bardaga halda við vaska stríðsmenn þá af Kúrlandi ok Köldu-Svíþjóð. Því er þat mitt it bezta ráð, at þú gefir þik fanginn ok allt þitt ríki á vald Högna, undir þá miskunn, sem honum þykkir þú makligr til vera at þiggja."
Saga apie Sorlį Stipruolį
O ateinantį rytą, kai truputį prašvito, Hognis pasiuntė dvylika vyrų į menę, ir jų vadas buvo Svalas. Hognis paprašė, kad jie pasakytų Sorliui Stipruoliui ir konungui Erlingui, jo tėvui, jog jis siūląs jiems kautynes iškart tą pat valandą. Dabar pasiuntiniai nuėjo ir nesustojo, kol įėjo į menę, kurioje sėdėjo konungas Erlingas su visais savo hovdingais (karvedžiais) ir lendrmanais (didikais).
Svalas pasveikino konungą ir taip prabilo: „Hognis, konungo Halvdano sūnus, pasiuntė mus čionai ir liepė paskelbti tau, konunge, kad jis kviečia kautis Sorlį Stipruolį, jeigu jis yra čia šalyje, arba patį tave, jei jo nėra namuose, ir dabar Hognis nori deramai atkeršyti jums, tėvui ir sūnui, už įžeidimą. Bijau, kad jums seksis ne geriau, negu kad ėjosi tiems vergams, kurie turėjo ginti tavo šalį ir drakoną (t. y., didelį karo laivą su drakono galva pirmgaly) Skrautį, kurie neilgtrukus krito prieš mus kaip bobiškos[8] miško ožkos. Regisi man tavo vyrai, konunge, veikiau esą benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia tavo menėje veikiau negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kurlando (Kuršių žemės) ir Šaltojo Svitjodo (Svitjodas šiaip jau – Švedija, bet Šaltasis Svitjodas – Rusia). Todėl geriausias mano patarimas yra toks, kad tu pasiduotum į nelaisvę ir atiduotum visą savo valstybę Hognio valdžion, pagal tokią malonę, kokios tu jam pasirodysi vertas gauti.“
Toliau eina kelios ištraukos iš karalių sagų, įeinančių į „Žemės ratą“ (Heimskringla):
Haralds saga Sigurðarsonar
Hákon fór þá þegar úr landi og hafði langskip vel skipað. Hann kom fram suður í Danmörk og fór þegar á fund Sveins konungs mágs síns. Tók konungur feginsamlega við honum og fékk honum þar veislur miklar. Gerðist Hákon þar landvarnarmaður fyrir víkingum er mjög herjuðu á Danaveldi, Vindur og aðrir Austurvegsmenn og svo Kúrir. Lá hann úti á herskipum vetur sem sumar.
Saga apie Haraldą Sigurdo sūnų
Tada Hakonas iš karto išvyko iš šalies ir turėjo gerai įrengtą ilglaivį. Jis atvyko į pietus Danijon ir iškart nukeliavo susitikti su savo svainiu, konungu Sveinu. Konungas jį džiaugmingai sutiko ir iškėlė jam dideles vaišes. Hakonas pasidarė tenai krašto sergėtoju nuo vikingų, kurie labai siaubdavo Danų valstybę, vendų ir kitų rytų kraštų gyventojų, ir taipogi kuršių. Jo karo laivai plaukiojo jūroje ir žiemą, ir vasarą.
Magnúss saga góða
Einn dag þá er Magnús konungur sat í hásæti og var fjölmennt um hann sat Sveinn Úlfsson á fótskörinni fyrir konunginum.
Þá tók konungur til máls: "Kunnigt vil eg gera höfðingjum og allri alþýðu þá ráðagerð sem eg vil vera láta. Hér er kominn til mín ágætur maður, bæði að ættum og af sjálfum sér, Sveinn Úlfsson. Hann hefir nú gerst minn maður og selt mér trú sína til þess. En svo sem þér vitið, að allir Danir hafa í sumar gerst mínir menn, þá er nú landið höfðingjalaust, er eg em í brott farinn, en þar er sem þér vitið mjög herskátt af Vindum og Kúrum og öðrum Austurvegsmönnum eða svo Söxum. Hét eg þeim og að fá höfðingja til landvarnar og landstjórnar. Sé eg þar engan mann jafnvel til fallinn fyrir allra hluta sakir sem Svein Úlfsson. Hefir hann ætt til þess að vera höfðingi. Nú mun eg gera hann jarl minn og fá honum í hendur Danaveldi til yfirsóknar meðan eg em í Noregi svo sem Knútur hinn ríki setti Úlf jarl, föður hans, höfðingja yfir Danmörk þá er Knútur var á Englandi."
Einar þambarskelfir segir: "Ofjarl, ofjarl, fóstri."
Saga apie Magnų Gerąjį
Vieną dieną, kai konungas Magnus sėdėjo aukštasuolyje ir aplink jį buvo daug žmonių, sėdėjo Sveinas Ulvo sūnus ant pakojo priešais konungą.
Tada konungas prabilo: „Noriu aš paskelbti hovdingams (karvedžiams) ir visai tautai tą planą, kurį esu nusprendęs įgyvendinti. Čia pas mane yra atvykęs žmogus, garsus ir dėl savo kilmės, ir dėl savęs paties, – Sveinas Ulvo sūnus. Jis dabar pasidarė mano žmogumi ir prižadėjo man ištikimybę dėl to. O kaip jūs žinote, kad visi danai šią vasarą pasidarė mano žmonėmis (valdiniais), tai dabar ta šalis neturi hovdingo (valdovo), kai aš būnu išvykęs, o ten, kaip jūs žinote, yra labai siaubiama vendų ir kuršių, ir kitų rytų kraštų gyventojų, arba taipogi saksų. Aš jiems prižadėjau paskirti hovdingą krašto gynybai ir valdymui. Aš nematau jokio žmogaus, taip pat gerai tinkamo visais atžvilgiais kaip Sveinas Ulvo sūnus. Dabar aš ketinu padaryti jį savo jarlu ir įteikti jam rankosna Danų valstybę valdymui, kai aš būnu Norvegijoje, kaip kad Knutas Galingasis paskyrė Ulvą, jo tėvą, Danijos hovdingu, kuomet Knutas būdavo Anglijoje.“
Einaras Pilvakratys sako: „Per didis jarlas, per didis jarlas, auklėtini.“
Ólafs saga helga
En er hljóð fékkst þá mælti Þorgnýr: "Annan veg er nú skaplyndi Svíakonunga en fyrr hefir verið. Þorgnýr föðurfaðir minn mundi Eirík Uppsalakonung Emundarson og sagði það frá honum að meðan hann var á léttasta aldri að hann hafði hvert sumar leiðangur úti og fór til ýmissa landa og lagði undir sig Finnland og Kirjálaland, Eistland og Kúrland og víða um Austurlönd. Og mun enn sjá þær jarðborgir og önnur stórvirki þau er hann gerði og var hann ekki svo mikillátur að eigi hlýddi hann mönnum ef skylt áttu við hann að ræða. Þorgnýr faðir minn var með Birni konungi langa ævi. Var honum hans siður kunnigur. Stóð um ævi Bjarnar hans ríki með styrk miklum en engum þurrð. Var hann dæll sínum vinum. Eg má muna Eirík konung hinn sigursæla og var eg með honum í mörgum herförum. Jók hann ríki Svía en varði harðfenglega. […]"
Saga apie Olavą Šventąjį
O kai stojo tyla, prabilo Torgniuras: „Kitoks dabar yra švedų konungų būdas, nei būdavo anksčiau. Torgniuras, mano tėvo tėvas, atminė Upsalos konungą Eiriką Edmundo sūnų, ir pasakojo apie jį, kad būdamas pačiame jėgų žydėjime šis kiekvieną vasarą rengdavo karo žygius jūra ir nukakdavo į įvairius kraštus, ir pajungė savo valdžiai Finlandą (Suomiją) ir Kirjalalandą (Kareliją), Eistlandą (Estiją) ir Kurlandą (Kuršą) ir daugel kitų rytų kraštų. Dar tebematyti tie pylimai ir kiti dideli darbai, kuriuos jis padarė, ir vis dėlto jis nebuvo toks išdidus, kad neklausytų žmonių, jei šiems reikėdavo su juo pasitarti. Torgniuras, mano tėvas, buvo su konungu Bjornu ilgą amžių. Jam buvo žinomi šio įpročiai. Bjorno amžiuje jo valstybė laikėsi su didele stiprybe ir be jokio menkėjimo. Jis būdavo malonus savo draugams. Aš pamenu konungą Eiriką Pergalingąjį ir dalyvavau su juo daugelyje karo žygių. Jis išplėtė Švedų valstybę ir narsiai gynė. […]“
Pora citatų iš dar vienos karalių sagos – „Kniutlingų sagos“, pasakojančios apie danų valdovų dinastiją, taip pavadintą greičiausiai pagal Knutą Didįjį (Knýtlingar ‘Kniutlingai’ = Knuto ainiai).
Knýtlinga saga
XXIX. kapítuli
Knútr konungr var ríkr maðr ok ok refsingasamr ok hegndi mjÄk ósiðu. En meðan Haraldr hein hafði verit konungr yfir DanmÄrk, þá hÄfðu lítt verit hegndir ósiðir, bæði innanlandsmÄnnum ok víkingum, er þá herjuðu i DanmÄrk, bæði Kúrir ok aðrir Austrvegsmenn. En er Knútr var konungr orðinn, þá varði hann landit harðfengiliga ok rak alla heiðingja af landi sínu ok jafnvel af sjónum, svá at engi þorði úti at liggja fyrir DanmÄrk fyrir sakir ríkis Knúts konungs ok herskapar.
Kniutlingų saga
29 skyrius
Konungas Knutas buvo galingas vyras ir griežtas, ir smarkiai bausdavo už nusikaltimus. O kai Danijos konungu buvo Haraldas Pustyklė, už nusikaltimus būdavo mažai baudžiama, tiek krašto gyventojams, tiek vikingams, kurie tada plėšikavo Danijoje: ir kuršiai, ir kiti Rytų kraštų gyventojai. O kai Knutas tapo konungu, jis aršiai gynė šalį ir išvijo visus pagonis iš savo žemės ir taip pat iš jūros, kad nė vienas neišdrįso kėsintis į Daniją dėl konungo Knuto bei kariuomenės galybės.
LXXXVII. kapítuli
Viðgautr hét maðr. Hann var ættaðr af Sámlandi. Hann var heiðinn maðr i þann tíma. Hann var kaupmaðr ok stórauðigr ok vel menntr um marga hluti. Hann var jafnan vanr at sigla kaupferðir í Austrveg.
Þat var eitt sumar, er hann sigldi austan ok ætlaði þá heim at halda, at hann varð siðbúinn. Ok er hann kom austan at Kúrlandi, þá lágu Kúrir þar fyrir honum á herskipum ok lÄgðu þegar at honum ok vildu drepa hann, en taka fé hans til sín. En með því at hann var einskipa, en þeir Kúrir hÄfðu lið mikit, þá sá hann engi afla sinn í móti þeim, ok vill hann undan leita ok sigla heim til Sámlands. En Kúrir sigldu þegar eptir honum ok bægðu honum þegar frá landinu ok vildu gjarna hafa líf hans ok fé.
87 skyrius
Vienas žmogus buvo vardu Vidgautas. Jis buvo kilęs iš Samlando (Sembos). Tuo metu jis buvo pagonis. Jis buvo pirklys, labai turtingas ir gerai išmanė daugelį dalykų. Jis nuolatos plaukiodavo į prekybines keliones po Rytų kraštus.
Vieną vasarą atsitiko taip, kad jis, išplaukęs iš rytų ir ketindamas leistis namo, susivėlino. Ir kai jis atvyko iš rytų prie Kurlando, ten jo laukė kuršiai su karo laivais ir ketino jį užmušti, o jo turtą pasiglemžti. O kadangi jis turėjo tik vieną laivą, o kuršių buvo didelis būrys, jis suprato negalįs stoti į kovą su jais, tad stengėsi išvengti susidūrimo ir parplaukti namo į Samlandą. O kuršiai iškart ėmė jį persekioti ir atkirto jį nuo sausumos, ir gviešėsi jo gyvybės bei turto.
CXXIII. kapítuli
En er þeir váru úti á herskipunum, þá spurðu þeir, at Kúrir hÄfðu her úti ok herjuðu á Bleiking. Þeir vissu þó eigi víst, hvárt þetta var með sannleik, ok þótti þeim hér þurfa ráð við at gera, ok gerðu þeir þat ráð, at Kristófórús ok Absalón biskup ok ÁsbjÄrn fóru þangat ok sigldu til Eylands. Þar tóku þeir fé mikit ok svá menn. En er þeir kómu til skipa sinna, þá spurðu þeir, at Kúrir váru við MÄn. Þá létu þeir laust þat folk, er þeir hÄfðu þar tekit, ok heldu þegar þangat, sem þeir váru, ok fundu þá við eina hÄfn, er heitir Járnloka. En er Kúrir vissu, at herr fór at þeim, drógu þeir upp skip sín ok bjoggusk við vÄrn á landi ok ætluðu, at Svíar væri. Einn maðr af Kúrum gamall sagði, at þat váru Danir — „ok er ekki ráð at bíða“, sagði hann. Þá røri sá inn gamli maðr braut sínu skipi, en aðrir Kúrir lágu eptir á níu skípum. Þá kómu þeir Kristófórús með sínum her ok réðu þegar til bardaga við þá, ok fellu þar Kúrir allir, svá at ekki mannsbarn komsk undan, en tveir menn fellu af DÄnum. Síðan tóku Danir þar skip þeira ok fé ok fóru heim með ok hÄfðu nú fengit mikinn sigr.
123 skyrius
O išplaukę karo laivais, jie (t. y., konungo Valdimaro sūnus Kristoforas ir vyskupas Absalonas) sužinojo, kad kuršiai, išplaukę su kariuomene, plėšikauja Bleikinge (dab. Blekingėje). Tačiau jie nebuvo įsitikinę, ar tai tiesa, ir nutarė, kad čia reikia pasitarti, ir nusprendė, kad Kristoforas, vyskupas Absalonas ir Asbjornas nuvyktų tenai ir nuplauktų į Eilandą. Ten jie paėmė daug turto, o taip pat ir žmonių. O sugrįžę prie savo laivų jie sužinojo, kad kuršiai yra prie Mono. Tada jie paleido tuos žmones, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę, ir tučtuojau nuplaukė ten, kur jie buvo, ir užtiko juos prie tokio uosto, kuris vadinasi Jarnloka. O kuršiai, pamatę, kad link plaukia kariuomenė, užtraukė savo laivus ant kranto ir pasirengė gintis sausumoje, manydami, kad tai švedai. Vienas senas kuršis pasakė, kad tai danai — „ir verčiau nelaukti“, tarė jis. Tada šis senolis nusiyrė šalin su savo laivu, o kiti kuršiai pasiliko su devyniais laivais. Tada atplaukė Kristoforas ir jo bendražygiai su savo kariuomene, ir iškart stojo su jais į kovą, ir ten žuvo visi kuršiai, anei vienas žmogaus vaikas neišsigelbėjo, o iš danų žuvo du vyrai. Tada danai paėmė jų laivus ir turtą, ir parsigabeno namo, laimėję didžią pergalę.
Išskirtinė vieta kalbant apie kuršių paminėjimus tenka „Egilio sagai“ (Egils saga, Eigla). Ši saga priklauso vadinamosioms islandų, arba giminių, sagoms. Joje randame ilgiausią pasakojimą apie skandinavų vikingų nuotykius Kurše; negana to – čia pasakojama, kaip skandinavai buvo pakliuvę kuršiams į nelaisvę (tiesa, kuršiams šis žygis galiausiai baigėsi ne itin sėkmingai). Vargu, ar galima viską, kas pasakojama sagoje, priimti už gryną pinigą, plg. „[…] X a. pradžios kuršių viensėdis, aprašomas sagoje, labai panašus į XII – XIII a. islandų sodybą […]“ (Steponavičienė 1975: 307). Tačiau nepamirština, kad patys islandai XIII a., kai buvo užrašyta „Egilio saga“ (ir didžioji dalis kitų sagų), veikiausiai tikėjo, jog viskas, kas pasakojama sagose – tikra teisybė (prisiminkime, kas buvo kalbėta apie „sinkretinę tiesą“). Pacituosime visą 46 sagos skyrių. (Siekiant kuo didesnio tikslumo ir kone pažodinio artumo originalui, vertimas atliktas iš naujo specialiai šiai publikacijai, nors, žinoma, rekomenduojame skaitytojams perskaityti visą sagą, kurią puikiai yra išvertusi Svetlana Steponavičienė: 1975. Egilio saga. Vaga. Vilnius.)
Egils saga
46 kafli
Þeir Þórólfur og Egill voru með Þóri í góðu yfirlæti, en þeir bjuggu um vorið langskip mikið og fengu menn til og fóru um sumarið í Austurveg og herjuðu og fengu of fjár og áttu margar orustur. Héldu þeir og út til Kúrlands og lögðu þar við land með hálfs mánaðar friði og kaupstefnu; en er því var lokið, þá tóku þeir að herja og lögðu að í ýmsum stöðum.
Egilio saga
46 skyrius
Torolvas ir Egilis pasiliko pas Torirą labai gerbiami, o pavasarį jie išruošė didelį ilglaivį (toks karo laivų tipas), gavo žmonių ir vasarą išplaukė į rytų kraštus. Jie kariavo, pelnė turto ir grūmėsi daugelyje mūšių. Jie nuplaukė ir prie Kurlando (kuršių žemės) ir ten pusę mėnesio stovėjo prie kranto taikiai prekiaudami. O kai tai baigėsi, jie ėmė kariauti ir puolė įvairias vietoves.
Einn dag lögðu þeir að við árós einn mikinn, enda var þar mörk mikil; þeir réðu þar til uppgöngu, og var skipt í sveitir, tólf mönnum saman. Þeir gengu á skóginn, og var þar ekki langt, áður byggðin tók við; þeir rændu þar og drápu menn, en liðið flýði undan, og fengu þeir enga viðurtöku. En er á leið daginn, lét Þórólfur blása liðinu til ofangöngu; sneru menn þá aftur á skóginn, þar sem þá voru staddir, en svo fremi mátti kanna liðið, er þeir komu til strandar; en er Þórólfur var ofan kominn, var Egill eigi kominn, en þá tók að myrkva af nótt, og þóttust þeir eigi mega leita hans.
Vieną dieną jie sustojo prie kažkokios didelės upės žiočių, nors ten buvo didelė giria. Jie išsilaipino ten į krantą ir buvo pasidalinta į būrius, po dvylika žmonių drauge. Jie nuėjo į mišką, o netoli nuo ten prasidėjo kaimas. Ten jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo. O kai diena ėjo vakarop, Torolvas liepė pūsti ragą, kad žmonės atsitrauktų. Tada vyrai pasuko atgal į mišką, ten, kur jie buvo sustoję, ir tik ten buvo galima sužiūrėti vyrus, kada jie pasiekė krantą. Bet kai Torolvas nusileido, Egilio ten nebuvo. Tada ėmė temti naktis, ir jiems neatrodė būsią galima jo ieškoti.
Egill hafði gengið yfir skóginn og tólf menn með honum, og sáu þeir þá sléttur miklar og byggðir; bær einn stóð skammt frá þeim, og stefndu þeir þar til, og er þeir koma þar til, hlaupa þeir í húsin inn og urðu við enga menn varir, en tóku fé það, er laust var. Þar voru mörg hús, og dvaldist þeim þar lengi, en er þeir voru út komnir og frá bænum, þá var lið komið milli þeirra og skógarins, og sótti það að þeim.
Skíðgarður var hár ger millum þeirra og skógarins. Þá mælti Egill, að þeir skyldu fylgja honum, svo að eigi mætti öllum megin að þeim ganga; gekk Egill þá fyrst, en þá hver að öðrum svo nær, að ekki mátti milli þeirra komast; Kúrir sóttu að þeim fast og mest með lögum og skotum, en gengu ekki í höggorustu. Þeir Egill fundu eigi fyrr, er þeir ganga með görðunum, en garður gekk á aðra hönd þeim, og mátti eigi fram komast; Kúrir sóttu eftir þeim í kvína, en sumir sóttu utan að og lögðu spjótum og sverðum í gegnum garðana, en sumir báru klæði á vopn þeirra. Urðu þeir sárir og því næst handteknir og allir bundnir, leiddir svo heim til bæjarins.
Egilis buvo perėjęs per mišką, ir dvylika vyrų su juo. Jie tada pamatė didelius laukus ir trobesius. Netoli nuo jų stovėjo kažkokia sodyba, ir jie patraukė ten. O kai jie ten atėjo, jie įbėgo į namų vidų, ir niekas jų nepastebėjo. Jie grobė tą turtą, kuris buvo palaidas (t. y., viską, ką buvo galima pasiimti). Ten buvo daug namų, ir jie ten ilgai užtruko. O kai jie išėjo į lauką ir iš sodybos, tarp jų ir miško buvo susirinkęs didelis būrys, ir šie juos užpuolė.
Tarp jų ir miško stovėjo aukšta medinė tvora. Tada Egilis pasakė, kad jie sektų paskui jį, kad nebūtų galima prie jų prieiti iš visų pusių. Tada Egilis nuėjo pirmas, o paskui – kiti taip glaudžiai vienas prie kito, kad tarp jų nebūtų galima prasibrauti. Kuršiai smarkiai juos puolė, daugiausiai – kirsdami (matyt, ietimis – U. M.) ir šaudydami (veikiausiai, strėlėmis – U. M.), tačiau neėmė kapotis. Egilis su bendražygiais iš pradžių eidami palei tvorą nepastebėjo, kad iš kitos pusės jiems ėjo (kita) tvora, ir nebuvo įmanoma praeiti. Kuršiai užpuolė juos ankštumoje (tarp šių tvorų), ir kai kurie puolė juos, kirsdami ietimis ir kardais per tvoras, o kiti užmetė skudurus ant jų ginklų. Jie buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti, ir nuvesti į sodybą.
Maður sá, er bæ þann átti, var ríkur og auðugur; hann átti son roskinn; síðan var um rætt, hvað við þá skyldi gera; sagði bóndi að honum þótti það ráð, að drepinn væri hver á fætur öðrum. Bóndason sagði, að þá gerði myrkt af nótt, og mætti þá enga skemmtun af hafa að kvelja þá; bað hann láta bíða morguns; var þeim þá skotið í hús eitt og bundnir rammlega; Egill var bundinn við staf einn, bæði hendur og fætur; síðan var húsið læst rammlega, en Kúrir gengu inn í stofu og mötuðust og voru allkátir og drukku. Egill færðist við og treysti stafinn, til þess er upp losnaði úr gólfinu; síðan féll stafurinn; smeygðist Egill þá af stafnum; síðan leysti hann hendur sínar með tönnum, en er hendur hans voru lausar, leysti hann bönd af fótum sér; síðan leysti hann félaga sína.
En er þeir voru allir lausir, leituðust þeir um í húsin, hvar líkast var út að komast; húsið var gert að veggjum af timburstokkum stórum, en í annan enda hússins var skjaldþili flatt; hljópu þeir þar að og brutu þilið. Var þar hús annað, er þeir komu í; voru þar og timburveggir um.
Tas žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas. Jis turėjo suaugusį sūnų. Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto. Tada jie buvo suvaryti į vieną namą ir tvirtai surišti. Egilis buvo pririštas prie tokio stulpo ir rankomis, ir kojomis. Paskui namas buvo tvirtai užrakintas, o kuršiai suėjo į trobą ir valgė bei gėrė, ir labai linksminosi.
Egilis užgulė stulpą ir traukė, kol šis ištrūko iš grindų. Tada stulpas nuvirto, o Egilis išsilaisvino iš jo. Paskui jis atrišo sau rankas su dantimis, o kai rankos buvo atrištos, nusirišo pančius sau nuo kojų. Tada jis išlaisvino savo bendražygius.
O kai jie visi buvo laisvi, jie ėmė dairytis po namą, pro kur galėtų ištrūkti. Namo sienos buvo padarytos iš stambių rąstų, o viename namo gale plokščia lentų pertvara. Jie įsibėgėję sulaužė tą pertvarą.
Ten, kur jie atsidūrė, buvo kitas trobesys. Ten taipogi buvo rąstų sienos.
Þá heyrðu þeir mannamál undir fætur sér niður; leituðust þeir þá um og fundu hurð í gólfinu. Luku þeir þar upp; var þar undir gröf djúp; heyrðu þeir þangað manna mál. Síðan spurði Egill, hvað manna þar væri; sá nefndist Áki, er við hann mælti. Egill spurði, ef hann vildi upp úr gröfinni; Áki segir, að þeir vildu það gjarna. Síðan létu þeir Egill síga festi ofan í gröfina, þá er þeir voru bundnir með, og drógu þar upp þrjá menn.
Áki sagði, að það voru synir hans tveir og þeir voru menn danskir, höfðu þar orðið herteknir hið fyrra sumar. "Var eg," sagði hann, "vel haldinn í vetur; hafði eg mjög fjárvarðveislur búanda, en sveinarnir voru þjáðir og undu því illa. Í vor réðum vér til og hljópum á brott og urðum síðan fundnir, vorum vér þá hér settir í gröf þessa."
"Þér mun hér kunnugt um húsaskipan," segir Egill; "hvar er oss vænst á brott að komast?"
Áki sagði, að þar var annað skjaldþili, -- "brjótið þér það upp; munuð þér þá koma fram í kornhlöðu, en þar má út ganga sem vill."
Tada apačioje, sau po kojų, jie išgirdo žmonių balsus. Apsidairę aplinkui, jie grindyse rado dangtį. Jie atidarė jį. Ten po apačia buvo gili duobė. Ten jie girdėjo žmonių balsus. Tada Egilis paklausė, kas per žmonės ten esą. Tasai, kuris atsiliepė, pasivadino Akiu. Egilis paklausė, ar jis norįs išlipti iš duobės. Akis atsakė, kad jie mielai to pageidaują. Paskui Egilis su bendražygiais nuleido iš viršaus į duobę virvę, kuria jie buvo surišti, ir ištraukė aukštyn tris vyrus.
Akis pasakė, kad tai du jo sūnūs ir kad jie – danai, kad jie buvo pakliuvę į nelaisvę pereitą vasarą. „Aš buvau, – pasakojo jis, – gerai laikomas žiemą. Turėjau daug darbo, prižiūrėdamas bondo (ūkininko) ūkį, bet vaikinai tapo vergais ir jiems atsiėjo blogai. Šį pavasarį mes pamėginome pasprukti, tačiau buvome sučiupti, o paskui pasodinti čia, į šitą duobę.“
„Tau ko gero čia pažįstamas namų išdėstymas, – sako Egilis, – pro kur mums tikėtiniausia ištrūkti?“
Akis pasakė, kad ten buvo dar viena lentų pertvara, – „išlaužkite ją, tada jūs pateksite į javų svirną, o iš ten galėsite išeiti kur tik norėsite.“
Þeir Egill gerðu svo, brutu upp þilið, gengu síðan í hlöðuna og þaðan út; niðamyrkur var á; þá mæltu þeir förunautar, að þeir skyldu skunda á skóginn.
Egill mælti við Áka: "Ef þér eru hér kunnug hýbýli, þá muntu vísa oss til féfanga nokkurra."
Áki segir, að eigi myndi þar skorta lausafé; "hér er loft mikið, er bóndi sefur í; þar skortir eigi vopn inni."
Egilis su bendražygiais taip ir padarė. Išlaužė pertvarą, įėjo paskui į svirną, o iš ten – laukan. Buvo tamsi naktis.[9] Tada bendrakeleiviai kalbėjo, kad jiems reikėtų pasiskubinti į mišką.
Egilis pasakė Akiui: „Jei tau pažįstami šie namai, tai parodyk mums, kur galima prisiplėšti kokio nors turto.“
Akis sako, kad turto ten nepritrūksią. „Čia yra didelė palėpė, kurioje miega bondas (ūkininkas). Ten viduje netrūksta ginklų.“
Egill bað þá þangað fara til loftsins, en er þeir komu upp í riðið, þá sáu þeir, að loftið var opið; var þar ljós inni og þjónustumenn og bjuggu rekkjur manna. Egill bað þá suma úti vera og gæta, að enginn kæmist út; Egill hljóp inn í loftið, greip þar vopn, því að þau skorti þar eigi inni; drápu þar menn alla, þá er þar voru inni; þeir tóku sér allir alvæpni. Áki gekk til, þar er hlemmur var í gólfþilinu, og lauk upp, mælti, að þeir skyldu þar ofan ganga í undirskemmuna. Þeir tóku sér ljós og gengu þangað, voru þar féhirslur bónda og gripir góðir og silfur mikið; tóku menn sér þar byrðar og báru út; Egill tók undir hönd sér mjöðdrekku eina vel mikla og bar undir hendi sér; fóru þeir þá til skógar.
Egilis paragino tada vesti ten, į palėpę, o užlipę laiptais jie pamatė, kad ta palėpė atidaryta. Viduje buvo šviesa ir tarnai klojo vyrų lovas. Egilis liepė keliems pasilikti lauke ir sergėti, kad niekas neišeitų. Egilis įbėgo į palėpę, čiupo ten ginklus, mat jų ten visuje netrūko ir užmušė[10] visus viduje buvusius žmones. Jie visi pilnai apsiginklavo.
Akis nuėjo ten, kur grindyse buvo dangtis, ir atidarė jį. Jis pasakė, kad jiems reikią ten nusileisti į patalpą po palėpe. Jie pasiėmė žiburį ir nulipo ten. Ten buvo bondo lobiai – puikios brangenybės ir daugybė sidabro. Vyrai pasiėmė nešulius ir išnešė lauk. Egilis pasiėmė po ranka vieną didelę skrynią ir nešė ją sau po ranka; tada jie patraukė miško link.
En er þeir komu í skóginn, þá nam Egill stað og mælti: "Þessi ferð er allill og eigi hermannleg; vér höfum stolið fé bónda, svo að hann veit eigi til, skal oss aldregi þá skömm henda; förum nú aftur til bæjarins og látum þá vita, hvað títt er."
O kai jie įėjo į mišką, Egilis sustojo ir tarė: „Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėm bondo (ūkininko) turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos. Grįžkime dabar atgal į sodybą, ir te jie sužino, kas yra įvykę.“
Allir mæltu því í mót; sögðu, að þeir vildu fara til skips. Egill setur niður mjöðdrekkuna; síðan hefur hann á rás og rann til bæjarins; en er hann kom heim til bæjarins, þá sá hann, að þjónustusveinar gengu frá eldaskála með skutildiska og báru inn í stofuna. Egill sá, að í eldahúsinu var eldur mikill og katlar yfir; gekk hann þangað til; þar höfðu verið stokkar stórir fluttir heim og svo eldar gerðir, sem þar er siðvenja til, að eldinn skal leggja í stokks endann, og brennur svo stokkurinn. Egill greip upp stokkinn og bar heim til stofunnar og skaut þeim endanum, er logaði, upp undir ufsina og svo upp í næfrina; eldurinn las skjótt tróðviðinn. En þeir, er við drykkjuna sátu, fundu eigi fyrr en loginn stóð inn um ræfrið; hljópu menn þá til dyranna, en þar var ekki greiðfært út, bæði fyrir viðunum, svo það, að Egill varði dyrnar. Felldi hann menn bæði í dyrunum og úti fyrir dyrunum; en það var svipstund ein, áður stofan brann, svo að hún féll ofan. Týndist þar lið allt, er þar var inni, en Egill gekk aftur til skógarins, fann þar förunauta sína; fara þá allir saman til skips. Sagði Egill, að mjöðdrekku þá vill hann hafa að afnámsfé, er hann fór með, en hún var reyndar full af silfri.
Þeir Þórólfur urðu allfegnir, er Egill kom ofan; héldu þeir þegar frá landi, er morgnaði. Áki og þeir feðgar voru í sveit Egils; þeir sigldu um sumarið, er á leið, til Danmarkar og lágu þar enn fyrir kaupskipum og rændu þar, er þeir komust við.
Visi tam prieštaravo; sakėsi norį traukti prie laivo. Egilis pastatė skrynią žemėn. Tada jis pašoko ir nubėgo į sodybą. Parbėgęs prie sodybos, jis tarnai eina iš virtuvės su lėkštėmis ir neša į trobą. Egilis pamatė, kad virtuvėje dega didelis ugniakuras, virš kurio pakabinti katilai. Jis priėjo artyn. Ten buvo dideli rąstai, stumiami vidun ir taip deginama ugnis, kaip tenai yra įprasta, kad ugnis degintų rąsto galą, ir šitaip rąstas sudega. Egilis pastvėrė rąstą ir nunešė prie trobos, ir pakišo tą galą, kuris liepsnojo, po stogo šelmeniu ir prikišo aukštyn prie tošies. Ugnis tučtuojau apėmė lenteles, kuriomis buvo dengtas stogas. Tačiau tie, kurie sėdėjo prie gėrìmo, nieko nepastebėjo, kol ugnis neįsiveržė pro lubas į vidų. Tada žmonės pasileido durų link, bet pro ten nebuvo lengva išeiti lauk, – ir dėl to, kad jos buvo užremtos medžiais, o be to, Egilis gynė duris.
Jis žudė žmones ir tarpdury, ir lauke, už durų; ir tepraėjo vienas akimirksnis, kol troba sudegė taip, kad sugriuvo. Žuvo visi, kas tik buvo viduje, o Egilis grįžo atgal į mišką ir susirado ten savo bendrakeleivius. Tada visi drauge patraukia prie laivo. Egilis pasakė, kad skrynią, kurią nešėsi, jis nori iš anksto pasilikti sau (matyt, reikia suprasti taip, kad visą kitą grobį jie vėliau dalijosi drauge – U. M.). O ji iš tikro buvo pilna sidabro.
Torolvas su bendražygiais labai apsidžiaugė, kai Egilis nusileido žemyn (t. y., prie upės žiočių, kur stovėjo laivas – U. M.). Kai išaušo rytas, jie iškart nuplaukė nuo kranto. Akis ir jo sūnūs liko Egilio būryje. Vasaros pabaigoje jie priplaukė prie Danijos, ir ten vėl tykojo prekijų laivų ir plėšdavo, kur tik jiems pavykdavo.
Ir trumputė citata iš „Egilio sagos“ 53 skyriaus:
53 kafli
Egill hafði hinn sama búnað sem Þórólfur, hann var gyrður sverði því, er hann kallaði Naður; það sverð hafði hann fengið á Kúrlandi; var það hið besta vopn; hvorgi þeirra hafði brynju.
53 skyrius
Egilis buvo apsiginklavęs taip pat, kaip Torolvas, jis segėjo kardą, kurį jis vadino Angimi (Naður); tą kardą jis buvo įgijęs Kurlande; tai buvo be galo geras ginklas; nė vienas iš jų nedėvėjo šarvų.
Be abejo, šios ištraukos neleidžia daryti pernelyg toli siekiančių išvadų. Galime konstatuoti tik tai, kas akivaizdu – kontaktų tarp skandinavų ir kuršių būta, ir tai atsispindi sagose. Patikrinti kiekvieno konkretaus epizodo istoriškumą – vargu, ar įmanoma (ir netgi vargu, ar verta). Konkrečių įvykimui atkūrimui sagos nėra patikimas šaltinis. Daugiau naudos, matyt, jos teikia kultūros istorijos tyrimams.
Kaip jau minėta, sagos – veikiau XIII a. islandų dialogas su vikingų epocha. Iš sagų sužinome, kaip Viduramžių islandai vaizdavosi savo pačių praeitį. Matyt, sagas užrašiusieji, pasakojusieji ir jų besiklausiusieji, jas skaičiusieji tikrai tikėjo, kad visa, kas pasakojama sagose – teisybė. Nūdienis istorikas neturi tuo aklai tikėti, tačiau kita vertus –skaitytojas, norintis pajusti sagos dvasią, neturėtų pasiduoti ir sausam skepticizmui. Ko gero, sagos būdavo sekamos jomis tikintiems klausytojams jomis tikinčių pasakotojų.
Tad norisi tikėtis, kad ši publikacija gali pasitarnauti jei ne istorijos mokslui, tai bent skaitytojų žingeidumui patenkinti.
Dar kartą norėtųsi pabrėžti, jog labai svarbu išversti nors keletą sagų į lietuvių kalbą ištisai, ne tik pavienius fragmentus. Iš šių ištraukų gali susidaryti klaidingas įspūdis, esą susidūrimai su kuršiais buvusi pagrindinė sagų tema. Be abejo, taip nėra. Turime nepamiršti, kad skandinavų vikingų užmojai buvo kur kas platesni – norvegai apgyvendino Islandiją (taip ir atsirado islandų tauta) ir įkūrė gyvenvietes Grenlandijoje; stovyklas buvo įkūrę, regis, net Amerikos žemyne (tiesa, galima ginčytis, ar ši garbė priklauso norvegams, ar islandams, mat islandai ir yra norvegų palikuonys); danų konungai valdė Angliją ir Vendlandą; švedų vikingai per Rusią nukeliaudavo iki Bizantijos, tarnaudavo Konstantinopolio imperatoriaus kariaunoje. Galų gale su švedais siejamas netgi pats Rusios kaip valstybės susiformavimas. Tad be jokios abejonės reikia sutikti su teiginiu: „IX–X a. kuršių žemės buvo trokštamas danų, švedų vikingų kąsnelis, kurie čia plėšikavo ir bandė steigti savo kolonijas, bet, pasikeitus jų užsienio politikai, kuršių žemės tapo tik sudėtine vikingų rytų politikos dalimi“ (čia cit. iš: Bliujienė 1999: 13; plg. taip pat jos nuorodas į A. Mickevičiaus darbus). Jei turėtume daugiau informacijos apie skandinavų vikingų žygius, apie jų veiklą ne vien Kurše, bet ir kitose (gretimose ir ne vien gretimose) teritorijose, tikriausiai geriau suvoktume ir savo, baltų, vaidmenį Europos istorijos kontekste.
Literatūra
Benediktsson, Hreinn. 1972: The first grammatical treatise: introduction, text, notes, translation, vocabulary, facsimiles. Reykjavík. (Serijoje Publications in linguistics, University of Iceland).
Hallberg, Peter. 1972: ‘Kap. I. Forntid.’ ir ‘Kap. II. Den äldre medeltid.’ // Nordens litteratur. Før 1860. [1. del.] Redigeret af Mogens Brønsted. København · Oslo · Lund. – P. 13 – 47 ir 51 – 92.
Jónsson, Finnur. 1907: Den islandske litteraturs historie tilligemed den oldnorske. Forlagt af G. E. C. Gad. København.
Kristjánsson, Jónas. 1988: Eddas and Sagas. Hið íslenska bókmenntafélag. Reykjavík.
KLNM [I – XXII t.] = Kulturhistorisk leksikon for nordisk middelalder fra vikingtid til reformasjonstid. 1980 – 1982: Rosenkilde og Bagger. København.
Louis-Jensen, Jonna. 1997: ‘Heimskringla – Et værk af Snorri Sturluson?’ // Nordica Bergensia, Nr. 14 (1997), Nordisk institutt, Universitetet i Bergen. – P. 230 – 245.
Malmros, Rikke. 1979: ‘Blodgildet i Roskilde historiografisk belyst. Knytlingesagas forhold til det tolvte århundredes danske historieskrivning.’ // Scandia. Tidskrift för historisk forskning. Band 45. Årgång 1979. Häfte 1. Lund. – P. 43 – 66.
Medieval Scandinavia. An Encyclopedia. 1993: Garland Publishing, Inc. New York & London.
Mickevičius, Arturas. 2001: ‘Ankstyvieji skandinavų ir kuršių kontaktai’. // Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono. – Lietuvos istorijos draugija. Lietuvos istorijos institutas. Vilniaus universitetas. – Vaga. Vilnius. – P. 31 – 42. (Su straipsnio reziumė anglų kalba.)
Moberg, Ove. 1941: Olav Haraldsson, Knut den store og Sverige: studier i Olav den heliges förhållande till de nordiska grannländerna. Gleerup. Lund.
Mundal, Else. 1977: Sagadebatt. Universitetsforlaget. Oslo.
Ólason, Vésteinn. 1998: Dialogues with the Viking Age. Narration and Representation in the Sagas of the Icelanders. Heimskringla. Mál og Menning Academic Division. Reykjavík.
Ruseckienė, Rasa. 2000. ‘Skaldų poezija kaip kūrybos tipas.’ // Literatūra. Mokslo Darbai. Nr. 42 (4). 2000. – Vilniaus universiteto leidykla. Vilnius. – P. 7 – 16. (Su straipsnio reziumė anglų kalba.)
Schach, Paul. 1984: Icelandic sagas. Twayne Publishers. Boston.
Steponavičienė, Svetlana. 1975: ‘Senovės Islandija ir islandų sagos.’ // Egilio saga. Vaga. Vilnius. – P. 289 – 307.
Whaley, Diana. 1991: Heimskringa, An Introduction. Viking Society for Northern Research. University College London.
Гуревич, Аарон. 1979. «Эдда» и сага. Наука. Москва. (Internete:
http://norse.narod.ru/articles/gurevich/eddasaga).
Стеблин-Каменский, Михаил. 1973. ‘Исландские саги.’ // Исландские саги. Ирландский эпос. Москва. – С. 7 – 22. (Internete: http://www.philology.ru/literature3/steblin-73.htm).
Стеблин-Каменский, Михаил. 1979. Древнескандинавская литература. «Высшая школа». Москва.
Стеблин-Каменский, Михаил. 1980. ‘Круг Земной как литературный памятник.’ // Круг Земной. Москва. (Internete: http://www.shel.gribok.net/VikingsPage/russian/sagas/ heimskringla/heimskringla.htm)
Стеблин-Каменский, Михаил. 1984: Мир саги. Становление литературы. Наука, Ленинградское отделение. Ленинград.
----------------------------------------------------------------------------------------
[1] Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Sauliui Pivorui (Vytauto Didžiojo universitetas), perskaičiusiam šios publikacijos rankraštį ir pateikusiam vertingų pastabų. – Ugnius Mikučionis.
[2] O šis, suprantama, ir su lietuvių sekti, lotynų inseque. Germanų g < ide. k dėl Vernerio dėsnio. Žr. de Vries, Jan. 1962. Altnordisches etymologisches Wörterbuch. Zweite verbesserte auflage. Leiden. E. J. Brill.
[3] Plg.: „Šventųjų gyvenimų ankstyvų nuorašų skaičius rodo, kad tokių tekstų vertimas dvyliktojo amžiaus antrojoje pusėje buvo pačiame įkarštyje, o pirmieji vertimai be abejonės yra ankstesni negu bet kokių sagų kūrimas gimtąja kalba.“ (Kristjánsson 1988: 149).
[4] Tas pats Snoris Sturlusonas parašė ir „Jaunesniąją Edą“, kurios ištraukos buvo pateiktos „Liaudies kultūros“ 3-ajame numeryje (2002 m.).
[5] Pasakojimas apie vėlesnius valdovus veikiausiai buvo nebereikalingas, nes abatas Karlas Jonsonas tuo metu jau buvo parašęs savo kūrinį; taigi Snoris „pritempė“ savo darbą prie „Sveriro sagos“ – matyt todėl, kad ši jam atrodė pakankamai tobula, jog jos nereikėtų perpasakoti ar redaguoti.
[6] M. I. Steblin-Kamenskis rašo: „[Šis skirtumas] veikiausiai yra susijęs su tuo, kad „karalių sagos“ laikytos svarbesnėmis už „giminių sagas“: jas, kaip ir tuos, kas jas rašė, nušviesdavo aureolė, supusi karalius ir bažnyčią.“ (Стеблин-Каменский 1979: 135).
[7] Užtat skaldai – viduramžių skandinavų poetai – puikiai suvokdavo esą savo poezijos kūrėjai, autoriai. Bet net ir skaldų autorinė yra kitokia nei dabarties poetų. Apie tai žr. Ruseckienė 2000.
[8] Tikriausiai reikia pakomentuoti šį epitetą. Žodis „ragr“, kurį verčiame „bobiškas“, reiškia „toks (vyriškis), su kuriuo galima pasielgti kaip su moteriške“, t. y., pasyvus homoseksualas. Už šitokį pavadinimą baisesnio įžeidimo vyrui negalėdavo būti. Netgi ir kur kas subtilesnės užuominos apie vyro „nevyriškumą“ būdavo suvokiamos kaip baisus įžeidimas. Pvz., „Njalio sagoje“ priešai tyčiojasi iš Njalio, kad šiam neauganti barzda. Kitas pavyzdys: „Heimskringloje“ pasakojama, kaip danų konungas ketino su laivynu užpulti Islandiją (tiesa, taip ir neužpuolė), mat islandai buvo sukūrę nidą (išsityčiojamąją giesmę), kuriame konungas ir vienas iš jo jarlų vaizduojami besikergią kaip eržilas su kumele. Taigi šitoks įžeidimas galėdavo netgi paskatinti karą tarp valstybių.
[9] Originalo žodis niðamyrkur reiškia „delčios tamsa“, t. y., „tamsa, būdinga naktims, kai mėnulis yra delčios fazėje“.
[10] Šiame sakinyje originale ne visai nuosekliai vartojamos veiksmažodžių formos: hljóp (įbėgo) ir greip (čiupo) yra vienaskaita (taigi kalba eina lyg ir vien apie Egilį), o drápu (nužudė) – daugiskaita (taigi omenyje lyg ir turima jau Egilis ir jo bendražygiai).Vlado Žulkaus straipsnis apie Palangos istoriją. II dalis
http://www.pgm.lt/istorija/zulkaus_straipsnis_b.htm
Dėl Palangos vardo kilmės
Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra.
Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų.
XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”.
M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas”. Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs.
Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais.
Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse.
Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas.
Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje - Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti.
Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai,žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku.
Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.
Minėta Alanga susišaukia su latvišku aluogs - versmė, akivaras.
Tokiu būdu Palangos vardo vedimas iš tokios pat ar panašios šaknies vandenvardžio yra labiausiai tikėtinas, priimtinas ir logiškas.
Palangos upelis išties prasideda ir vandenis surenka pelkėse ir palose. Deja, kaip gerai žinoma, per Palangą tekantis upelis vadinamas visai kitaip - Rouže, Ronže, o pastaraisiais dešimtmečiais ir naujadaru Rąžė.
Autoriai atsisako savo darbe naujadaro Rąžė bei sumoderninto upėvardžio Ronžė, nors jis, gal atsitiktinai, ir susišaukia su senąja kuršiška šio vietovardžio kilme, ir laikosi tradicinės vandenvardžio formos - Roužė. Tik taip šis upelis buvo vadinamas senųjų palangiškių.
Palangos apylinkių 1780 m sudarytame žemėvaldos plane upelis ties Virštininkais lenkiškai pavadintas Ronža. Tiesa, taip pat šiame plane vadinamas ir jos aukštupių intakas.
Rąžė, matyti, yra iš sulenkintos formos “atlietuvinta” šio vandenvardžio forma.
Įdomus šios upės vardo variantas yra Rusijos genštabo žemėlapyje, sudarytame pagal 1872 m. duomenis - ten ji vadinama Roža.
Kaip senas yra upelio vardas Roužė?
Šio nedidelio upeliuko vardas į rašto paminklus ir žemėlapius pateko gana vėlai, iki šiol seniausia data yra 1779 m.
Per Palangą tekantis upelis, betgi, yra paminėtas ir gerokai anksčiau, tik kitu vardu.
Septynerių metų karo kampanijoje iš Kuršo Klaipėdos link žygiavo Rusijos imperijos armijos atskirasis korpusas vadovaujamas generolo fon Fermoro. 1757 m. birželio 17 d. rusų kariuomenės žvalgai pasiekė Palangą ir ją trumpai aprašė.
Rašoma taip: “per Palangos miestelį iš pelkių teka maža upė Palanga. Jos krantai žemi ir smiltingi, į jūrą ji įsilieja būdama iki 5 sieksnių pločio”.
Taigi, čia upelis yra vadinamas ne Rouže, bet Palanga.
Gal suklysta užrašant? Tokia prielaida mažai tikėtina, nes visas rusų kariuomenės maršrutas yra kruopščiai aprašytas, nurodant teisingus atstumus tarp gyvenviečių ir neiškraipant vietovardžių.
Tokiu būdu turime paminėtus du upelio vardus, kurių vienas Palanga gali būti senesnis ir puikiai paaiškinti Palangos miesto vardo kilmę.
Kitas - Roužė - būtų vėlesnis.
Čia atsiranda painiava dėl dvivardystės. Yra žinoma, kad vandenvardžiai yra labai stabilūs kalbos dariniai. Jie gali staiga pasikeisti tik visai pasikeitus gyventojų sudėčiai - istorikų žiniomis jokių didelių gyventojų sudėties pasikeitimų XVIII a. Palangoje nebuvo.
Kita vertus, yra atvejų, kai viena ir ta pati upė nuo seno vadinama skirtingai - geriausias pavyzdys yra visai šalia - tai Akmena - Dangė. Ši upė keičia vardą dviejų kuršių žemių - Mėguvos ir Pilsoto paribyje.
Kodėl taip atsitiko, paaiškinti nelengva, nes ir vienur, ir kitur gyveno tie patys kuršiai.
Pro Palangą tekančio upelio tariamos dvivardystės priežastis taip pat sunkiai paaiškinama. Galėtų būti, jog aukštupyje šis upelis nuo seno buvo vadinamas Rouže, o pačiame pajūryje jau Langa, Palanga ar panašiai.
Tokia dvivardystė galėjo egzistuoti seniausiais laikais, o vėliau, apie Palangą vis labiau apsigyvenant žemaičių žemdirbiams, upelio aukštupio vardas Roužė prigijo ir žemupiui.
Nėra žinoma, kaip vadinosi jau išnykęs nedidelis upeliukas, dešinysis Roužės intakas, įtekėjęs į Roužę ties dabartine Plytų gatve. Gal ir jo vardas kaip nors siejosi su Palangos vietovardžiu?
Palangos kraštovaizdis vikingų laikais
Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII - XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje.
Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI - XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis.
Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV - XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.
Įdomiausias gamtos darinys, labai primenantis žmogaus sukurtus įtvirtinimus, yra šalia J. Basanavičiaus gatvės. Šių paslaptingų pylimų pjūvyje, padarytame archeologų, nebuvo jokių žmogaus rankų darbo pėdsakų, o šurfai ir gręžiniai parodė jog ir aikštelėje nėra jokių kultūrinių sluoksnių. Tų “įtvirtinimų” atsiradimo kaltininku reikėtų laikyti pajūrio vėjus, kurie, senųjų palangiškių pasakojimu, virš šioje vietoje buvusio žvejo Erliaus daržo tvorų supūtė taisyklingos formos smėlio kopas. Panašių pylimų, kurių viršuje dar tebekyšojo tvorų mietai, yra buvę ir Šventosios kaime.
Po kopomis glūdi ir Šventosios kuršių miesto XVI - XVII a. sluoksniai. Rašytiniai šaltiniai kalba apie didelius smėlio pustymus ir Klaipėdoje - XVIII a. pabaigoje smėlis užpylė ganyklas buvusias per 3 km nuo jūros. Visame Lietuvos pajūryje nuo XVII a. prasidėjo dideli smėlio pustymai. Kelis šimtmečius jūrų srovės gausiai pylė krantan smėlį, o pajūrio vėjai išskleidė jį pakrantėje apie kilometro pločio ruožu, neatpažįstamai pakeitę senąjį Palangos reljefą. Aktyviai buvo pustoma dar ir XIX - XX a. riboje. Tam įtaką turėjo daryti ir XIX a. pabaigoje pastatytas molas (“tiltas”) Palangoje. Tai jis kaltas, kad nežymiai pasikeitus priekrantinėms jūros srovėms, pradėjo augti pajūrio kopos į pietus nuo tilto. N. Ordos XIX a. antrojoje pusėje iš natūros darytame Birutės kalno vaizde kopų dar nėra - iki pat litorininės terasos tęsiasi lėkštas pliažas.
Apie 1000 metus jūros pakrantė į šiaurę nuo Roužės buvo bemaž ten pat, kur ir dabartinė. Kranto linija kairiajame Roužės krante yra buvusi per 100-200 m, o vietomis ir toliau į rytus nuo dabartinio kranto. Jūros bangos skalavo terasą ties Birutės kalnu, jūros kranto anuo metu būta dabartinių Birutės ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje. Roužės žiotys buvo apie 400-500 m į pietus nuo dabartinių - pasukti į šiaurę ją privertė vėliau supustytos kopos. Upės vaga ir anksčiau nevisai atitiko dabartinę, tačiau buvo artima jai - tą rodo siauras dabartinis upelio slėnis. Į Roužę tuomet subėgdavo nedideli upokšniai. Vienas jų, dešiniame krante, buvo žymus dar prieš gerą šimtą metų - jis įtekėjo į Roužę ties dabartinbiu turgumi, o vandenis ėmė, atrodo, iš pelkių. Žemumoje tarp jūros ir apie 5 m aukščio litorininės terasos yra buvę nedideli ežeriukai. Kai kurie iš jų susisiekdavo su jūra.
Dešiniame Roužės krante aptikti trijų tokių ežerėlių pėdsakai. Gerokai išlyginta litorininė terasa čia buvo apie 500 m nuo jūros kranto. Vienas toks vos keletos šimtų metrų ilgio ežeriukas buvo išilgai jūros į dešinę nuo dabartinių Roužės žiočių, kito užpelkėjusio ežerėlio žymės rastos tarp Vytauto, Smilčių, Jūratės ir Gintaro gatvių. Nedidelė pelkė gulėjo ir pačioje litorininėje terasoje ties dabartinėmis Gintaro, Janonio ir Kastyčio gatvėmis. Visa virtinė tokių ežeriukų yra buvusi į šiaurę nuo Palangos. Didesnis iš jų yra taip vadinamas Ežeralis Vanagupėje - jo vietoje dabar yra iškasti nauji tvenkiniai. Prieš šimtą metų ten dar buvo pakankamai vandens. I. Končius ir V. Ruokis 1926 m. rašė: “Dar vidutinio amžiaus žmonės gaudę to Ežeralio akyse striktą, smulkius karosėlius ir šudpilvius ant kabeklių dėti”. Iš Ežeralio į jūrą tekėjo nedidelis, bet niekad neišdžiūstantis to paties vardo upeliukas. Dabar jis užpustytas smėliu. Į rytus nuo dabartinės Požėlos gatvės terenas kilo aukštyn, ten buvo molinga, nestoru žvyro sluoksniu pridengta lyguma.
Kairėje Roužės pusėje reljefas buvo įvairesnis. Viena senvagės pelkė yra buvusi prie pat upelio, jo slėnyje ties dabartine Baltijos aikšte, kita, mažesnė, aukščiau, ten kur dabar kertasi Ronžės ir Medžiotojų gatvės. Gerokai didesnio ir giloko užpelkėjusio ežeriuko būta palei Dariaus ir Girėno gatvę - prie Vytauto ir S. Daukanto gatvių. Dabartinių parko tvenkinių vietoje kitados buvo didokas greičiausiai lagūninis ežerėlis. Kitas panašus buvo įpiečiau - naujųjų parko tvenkinių vietoje. Geologų duomenimis šis ežeriukas tikrai yra turėjęs ryšį su jūra. Nedidelių pelkių yra buvę ir ledinuotojo Baltijos jūros ežero suformuotame kranto pylime. Viena tokia pelkė aptikta ties Dariaus ir Girėno bei Plytų gatvėmis, VIII - XIII a. kapinyno pašonėje. Į rytus nuo minėto senojo kranto pylimo, žemumoje, kur dabar plentas į Klaipėdą, nuo seno yra buvusi išilgai jūrai besitęsianti didelių pelkių juosta. Jos reliktai žymūs ir dabar - tai pelkės nuo kempingo pietuose iki pat senųjų kapinių Palangos šiauriniame pakraštyje.
Plokščioje jūros pakrantėje išsiskyrė kelios reliktinės kopos. Didžiausia iš jų yra Birutės kalnas, iškilęs virš jūros lygio daugiau kaip 20 metrų. Per 90 m į rytus guli mažesnė, virš 12 m aukščio senkopė, Žemaičių kalnelis. Šiaurinėje Palangos dalyje yra Naglio kalnas, dar vadintas Olandų kepure arba Kapų kalnu. Jis iškyla virš jūros irgi apie 12 m. Aukštoka kopa parko pradžioje - Jaunimo kalnelis, seniau vadintas Žydų kapais, yra supustytas vėliau - prieš tūkstantį metų jos dar nebuvo. aukščiausia Ledinuotosios Baltijos jūros terasos vieta yra Plytų gatvės pietiniame gale, prie senosios vandenvietės. Ši terasa virš jūros lygio dabar yra iškilusi net iki 14 metrų, senovėje ji buvo apie metrą žemesnė, mat jūra buvo aukštesnė. Kairėje Roužės pusėje seniau būta ir daugiau nedidelių lėkštų kalvų pažliugusioje molingoje lygumoje.
Kuršių senovinė gyvenvietė
Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų - rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati - jų dėmės matosi iš oro.
Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta - mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.
Apie atskirus pastatus galime pasakyti šiek tiek daugiau. Geriausiai yra atsekami vėlyvesnio laikotarpio pastatai, o senųjų pėdsakaus gerokai apnaikino vėliau gyvenę žmonės. Vakarinėje gyvenvietės dalyje buvo atkasti keli pastatai. Vienas jų, datuojamas XII - XIII a. yra buvęs 5x4,5 m dydžio, orientuotas vakarų-rytų kryptimi. Namo kontūrą žymėjo nedideli akmenukai, perdegusio molio trupiniai, angliukai. Namas buvęs rentinis. Jo viduryje rastas išilgai namo ištęstas 1,6 m ilgio ir 1,2 m pločio iki 40 cm smėlin įleistas židinys su prieduobe. Šie kriaušės pavidalo plane židiniai yra laikomi būdingais kuršiams. Sprendžiant iš židinio padėties, durys į namą turėjo būti rytiniame gale. Židinio sienelės buvo apteptos moliu, o jo duobėje buvo rasta daug anglių, puodų šukių, geležinė vinis. Pastato ribose buvo akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako trupiniai, vinys, peiliukas, žalvario apkalėlis, keletas gintaro gabaliukų. Vienos rastos puodų šukės buvo lipdytos, kitos jau turėjo žiedimo žymių.
Šalia šio namo yra stovėję ir kiti pastatai. Antrojo rentinio pastato dėmė buvo 6x6 m dydžio ir gerai išsiskyrė smėlyje akmenukais ir anglimis. Pastato viduryje, arčiau rytinio krašto, rastas stačiakampio formos iš daugybės nedidelių perdegusių akmenų ir molio trupinių sudarytas plotelis. Nustatyta, kad čia yra buvusi tiesiog ant aslos pastatyta apie 2,6x2 m dydžio iš akmenų sukrauta krosnis. Namo asla buvusi padrikai išklota nedideliais akmenukais. Pastato ribose rasti 6 akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako, keli gintariukai ir žiestų puodųų šukės. Nuskutus smėlį po pastato dėme archeologų laukė dar viena staigmena - buvo pastebėtas apie 1,1 m skersmens duobės kontūras. Pasirodė, jog duobė yra buvusi perkasta jau senovėje. Kam to prireikė sužinojome duobėje radę 77 įvairaus dydžio gintaro gabalėlius - didžiausi jų buvo apie 7x4 cm. Šioje apie 50 cm gylio duobėje XII-XIII a. buvo laikomas arba laikinai paslėptas pajūryje surinktas gintaras, kuri paskui kažkas paskubomis išsikasė.
Gyvenvietės rytiniame krašte ištirtas dviejų pastatų kompleksas, datuojamas XIII -XIV amžiais. Čia buvo rasti apie 5,5x5 m dydžio gyvenamo namo ir šalia stovėjusio ūkinio pastato pėdsakai. Gyvenamas namas buvo mišrios statybos - rentines sienas jame prilaikė stulpai, o rytinė siena, atrodo, buvusi štisai stulpinė. Ties namo viduriu, arčiau rytinės sienos, rasta pailga 1,5x0,9 m dydžio židinio su prieduobe dėmė. Židinio sienelės buvo glaistytos moliu. Namo durys turėjo būti vakariniame gale. Namo ribose ir šalia jo rasta apie 200 puodų šukių, akmeniniai pasvarai, žalvariniai papuošalai.
Į rytus nuo gyvenamo namo, per 1 m nuo jo, buvo tokio pat pločio ir apie 7 m pločio stulpinis pastatas, kuris šiauriniame šone, atrodo, turėjo prieangį ar priestatą. Gyvenamojo ir ūkinio pastato galinės sienos uvo suglaustos, jie galėjo jungtis vienas su kitu. Židinio pastate nebuvo, rastos vos kelios puodšukės.
Kasinėjant buvo aptikta ir daugiau pastatų žymių, tik nevisada pavykdavo atsekti buvusių sienų vietas. Geriau išliko židiniai, dauguma jų buvo gana paprasti - tik ovalios apie metro ilgio negilios duobutės apvaliais dugnais, užpildytos žemėmis su angliukais, perdegusiais akmenukais, puodų šukėmis.
Atrodo ši gyvenvietė yra buvusi apstatyta perimetru, o vidurys buvo beveik tuščias. Susidaro įspūdis, jog gyvenvietės buvo apstatyta netaisyklingu ovalu, ištęstu vakarų-rytų kryptimi su plačia išpjova šiaurinėje pusėje. Centrinėje dalyje matyti buvo “visuomeninės paskirties erdvė” - vieta susirinkimams, gyvuliams suvaryti ar panašiai - apie tai šiandien galime tik spėlioti. Gyvenvietės “vartai” šiaurinėje pusėje galėjo būti neatsitiktinai padaryti - per 250 m į tą pusę nuo gyvenvietės yra kapinynas.
Šioje senovinėje gyvenvietėje ryškiausi yra XII - XIV a. sluoksniai. Kasinėtose vietose kol kas nebuvo senienų, kurios būtų neabejotinai datuojamos IX - XI amžiais. Gali būti, kad gyvenvietė tuo metu buvusi mažesnė, o pastatai stovėjo ten, kur dar nekasta.
Gyvenvietė pietinėje Palangos dalyje nebuvo apleista ir vėliau. Nors namų pėdsakų ir nerasta, tačiau kasinėjant beveik visur paviršiuje pasitaikė XVI XVII a. glazūruotos puodų šukės, koklių trupiniai. Tik vienoje vietoje pasitaikė aptikti aiškesnius vėlesniųjų gyventojų paliktus pėdsakus - sluoksnio paviršiuje buvo rastas didelis 2,3x1,8 m židinys, o apie jį stulpavietės. Židinio duobėje gulėjo puodų šukės, peiliuko geležtė ir moneta- 1533 m. Elbinge kaldinta Žygimanto šilingas. Puodas savo forma buvo nebūdingas kuršiams , tai žemaičių kultūros pėdsakai Palangoje.
Apie žmonių verslus archeologai sužino iš jų paliktų gyvenimo pėdsakų. Šioje vietoje gyvenę palangiškiai nedaug paliko. Daugiausiai rasta įvairių puodų šukių. Suprantama, puodus darė vietoje ir iš vietinio molio. Tiesa, puodų degimo krosnies kol kas neradome. Viename plote, 1 m gylyje buvo rasta apie 2,8 m ilgio ir 1,8 m pločio duobė. Apie 50 cm giliau paviršiaus nuo kurio senovėje kasė šią duobę, jau glūdi molis. Kitur šioje gyvenvietėje ir Palangoje molis yra gerokai giliau. Duobė buvo negili, jos dugnas nelygus, perkasinėtas. Ten nerasta nei keramikos, nei kitokių radinių, nei anglių, - nieko būdingo taip vadinamoms ūkinėms duobėms (senovinėms paplavų duobėms). Sluoksniai rodė,jog duobės kraštai užslinko savaime. Duonės paskirtis atrodo aiški ir labai paprasta - iš jos senovėje žmonės ėmė molį židinių sienelėms glaistyti, pastatams “tinkuoti”, gal ir puodams daryti. Tiesa, puodų degimo krosnis kol kas nerasta, bet tai išvis gana retas radinys.
Sluoksniuose surinkta keramika yra daugiausiai žiesta, ji datuojama XII - XIV amžiais.. Puodų briaunų formos gana sudėtingos, tik kelios šukelės primena tradicinius lipdytus puodus. Žiesta keramika puošta rievėmis, bangelėmis, iškiliu užlipdytu ornamentu, įkartomis. Šukės vietomis yra juosvos, vietomis rausvos, puodų sienelės yra pakankamai tvirtos, nors degimo krosnys dar buvo ir netobulos.
Gyvenamų pastatų dėmėse ir greta jų mėtėsi nemažai akmeninių pasvarų. Tai ne didesni už delną natūralūs pailgi ir plokšti jūros apglūdinti akmenukai, kurių šonuose yra išskeltos nedidelės įdubos virvei pririšti. Kai kada tam reikalui būdavo panaudotos ir natūralios įdubos akmenukų šonuose. Įprasta šiuos akmenukus laikyti pasvarais rtinklams. Tokia paskirtimi verstų abejoti jų mažas svoris ir tai, kad kartais tokie pasvarai yra randami gana toli nuo didesnių vandenų buvusiose gyvenvietėse. Jų paskirtis yra buvusi kitokia - nedideli akmeniniai pasvarėliai buvo skirti nytims atitempti vertikaliose audimo staklėse. Panašių pasvarų pasitaiko skandinavų kraštuose, ten akmeniniai pasvarai kartais dar būdavo ir paženklinami. Audimo staklės ankstyvaisiais viduramžiais turėjo stovėti daugelyje gyvenamų namų - viename pietinėje gyvenvietėje ištirtame pastate buvo rasti 8 tokie pasvarėliai.
Keli rasti šlako gabaliukai rodo, jog gyvenvietė turėjo savo kalvį-metalurgą, kuris iš balų rūdos sugebėjo išlydyti ir iškalti geležį. Geležiniai dirbiniai gyvenvietėje buvo paprasti: peiliukai, vinys, kiniedės. Reikia pasakyti, kadf vinys to meto kitose gyvemvietėse dar beveik nebuvo naudotos, o kniedžių iš vis nerandama. Palangiškiai naudojo vinis ir tai rodo nemažą pažangą statyboje. Geležinės kniedės tuo metu buvo naudotos tik laivus statant. Keli rasti žalvario dirbinėliai: apkaliukai, apyrankė, žiedeliai yra gana paprasti, matyti, vietos darbo.
Gintaro buvo nemažai, bet tai daugiausiai nedideli gabaliukai. Stebėtina, kad iki šiol šioje gyvenvietėje nerasta gintarinių dirbinių ir net bent kiek aiškiau dirbto gintaro gabaliukų. Gintaro dirbtuvės dar neatrastos, be to, kaip rodo ir rasto “gintaro lobio” liekanos, gintaras buvo renkamas ir parduodamas kitiems daugiausiai tik žaliavos pavidalu.
Birutės kalno įtvirtinimai
Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 1425 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra laikomas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. S. Daukantas taip rašė: “ regis jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausančiam, kur eisi, atsakyti: “į Birutę kūlių krauti”. Kai kada teigiama, tuo tikėjo ir vietos gyvenvojai, kad kunigaikštienė Birutė yra palaidota , kaip tik ten, kur stovi koplyčia. Beje, dar kitas Birutės kalnelis yra žinomas netoli Kretingalės. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia.
Birutės kalnas - reliktinė kopa, dabar stūkso apie 150 m nuo jūros kranto. Iš šiaurės ir pietų prie kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai, nemažos kopos yra supustytos ir rytinėje kalno pašlaitėje. Apie 40x20 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės - pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur sdabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai. Birutės kalno aikštelė per pastarąjį šimtmetį yra gerokai pasikeitusi. Dar 1878 m. žiūrint į kalną iš rytų pusės aiškiai išsiskyrė pietiniame gale buvusi nedidelė aikštelė, apjuosta pylimais. Šiaurinėje pusėje buvo nedidelė terasa, užsibaigianti kalno šlaitu. Vėliau, matyti norint labiau iškelti koplytėlę, pylimai buvo nukasti ir suformuotas aikštelės tęsinys šiauriniame krašte. Dar kartą kalno aikštelė buvo pakeista jau sovietmečiu - dar kartą išlyginta aikštelė, išmūrytos akmeninės atraminės sienutės, kitose vietose išvesti takai ir padaryti laiptai. Archeologų akimis žiūrint, kalno aikštelė yra nuniokota. Kasinėjimų metu, be to, nustatyta, jog dar senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis kalno kraštas.
Kasinėjimų metu Birutės kalne buvo ištirta didesnė dalis senosios aikštelės su pylimais pietiniame kalno krašte. Pasirodė, jog senovėje pylimai yra buvę aukštesni kaip XIX amžiuje, o aikštelė žemesnė. Ją užpustė smėlis ir užpylė žmonės nukasinėdami pylimus. Aikštelės sluoksniai dėl to išliko nepaliesti, tačiau kol ko nesuardė žmonės, sunaikino laikas - seniausią kalno praeitį liudija vos keli radiniai iš perpustytų sluoksnių. Čia buvo rasta peilio geležtė ir kelios puodų šukės - iš jų galima nustatyti, jog pirmi žmonės Birutės kalne yra buvę įsitaisę jau pirmojo tūkstantmečio po Kr. pirmoje pusėje. Jau minėta, kad Romos laikotarpio gyvenvietė yra buvusi Palangos pietinėje dalyje, o kapai prie Roužės upelio. Birutės kalne tie žmonės buvo, matyti, pasistatę pilį ar įsirengę kokius tai įtvirtinimus, kur galėjo slėptis ir gintis. Šiek tiek aiškesnis buvo X - XIII a. kultūrinis sluoksnis, kurio lopinėlius pavyko surasti 0,3 - 2,4 m gylyje. Ištyrus šį seniausią vos pastebimą paviršių, kuris buvo berte nubertas nedideliais akmenukais ir labai smulkiomis puodų šukelėmis, buvo nustatytas apytikris to meto aikštelės dydis ir pylimų pavidalas. Tuo metu vakarų - rytų kryptimi ištęstą ovalią 16 m pločio ir daugiau kaip 17 m ilgio aikštelę juosė 1,5 - 2 m aukščio ir apie 6 m pločio apačioje smėlio pylimas. Rytiniame krašte pylimas buvo dvigubai platesnis ir siekė apie 3 m aukštį. Vakarinėje, jūros pusėje, pylimo pėdsakų nerasta. Viršutiniai pylimo sluoksniai buvo suardyti ir lieka neaišku, ar čia būta kokių nors įtvirtinimų. Labai menkos pastatų žymės buvo ir aikštelėje: šiaurinio pylimo vidiniame šlaite rasta keletas apie 10 cm skersmens kuolaviečių ir daugiau nei įprasta akmenukų. Tos liekanos buvo datuotos negausiais radiniais - rasta X-XIII a. keramika, akmeninių verpstelių nuolaužos, pentino fragmentas, rantytas ritinio pavidalo mėlyno stiklo karoliukas. Ką žmonės veikė tuo metu Birutės kalne? Visų pirma, kalno aikštelės pylimai leisdavo jiems apsiginti nuo priešo. Keista tik, kad smėlio pylimuose nebuvo ryškesnių įtvirtinimų pėdsakų, kitas Lietuvos pilis tuo metu saugodavo ne tik pylimai, bet ir tvirtos gynybinės sienos. Jei laikas ir priešiški ateiviai būtų jas sunaikinę, aikštelėje visvien turėjo likti tų gynybinių sienų pėdsakai. Galima prielaida, jog tuo metu Birutės kalnas buvo reikalingas ne tiek nuo priešo atsiginti, kiek kitam tikslui - X - XIII a. , kaip ir vėliau, čia yra buvusi pagoniškoji alkvietė. Ne be reikalo pylimai nutrūko vakaruose, toje pusėje, kur galėjai matyti jūron besileidžiančią saulę.
Nedaug vėlesni radiniai Birutės kalno vakariniame pakraštyje liudija, kad palangiškiams yra tekę ruoštis atremti grėsmingą priešą. Vakarinis aikštelės kraštas smarkiai nuniokotas, dalis jo nuslinko, tačiau archeologams kartais sekasi. Pietvakarinio kalno šlaito nuošliaužoje buvo atkasti vakarinio aikštelės šlaito įtvirtinimai. Jie rasti nedideliame plotelyje, tačiau buvo gana gerai išlikę ir dar daug priminė apie įtvirtinimų pavidalą. Kadaise čia stovėjusią gynybinę sieną sudarė dvi eilės 18 - 32 cm skersmens stulpų, sukastų 1,3 - 1,8 m tarpais. Tarp stulpų eilių buvo nuo 1 iki 1,7 m atstumas. Tarpstulpiuose išilgai, skersai ir įstrižai sienos buvo sukrauti horizontalūs rąstai sudarydami stiprų rentinų. Tas rentinys, arba, kaip archeologai sako “dėžė”, buvo pripildytas smėlio. Išorinės eilės stulpai sudarė aštriakuolių gynybinę tvorą. Vakarinis kalno šlaitas ir taip yra gana status, o sienos statytojai šlaitą dar palygino ir iškirto jame augusius medžius. Prie pat sienos, jos išorėje, buvo suplūktas nedidelis, bet status molio pylimėlis . Tam kad jis laikytusi ant stačio smėlingo šlaito, prieš plūkiant molį išilgai sienos buvo sukalti kuolai tarp kurių suversti medžių stuobriai. ir šakos - perdegusiame molyje išliko braukos, o kai kur ir statytojų pirštų atspaudai. Pylimėlio molis buvo nuglaistytas rankomis ir jam pašlapus arba tyčia apliejus vandeniu prieiti prie gynybinės sienos būdavo labai sunku. Nežiūrint to, šie Birutės kalno įtvirtinimai buvo sudeginti. Kada tai atsitiko, galime spėti tik apytiksliai, nes kasinėjant buvo rastos vos kelios puodšukės, kurias galime datuoti XIII ar XIV a. Įtvirtinimus statyti kalne palangiškiams, matyti, prireikė atsikėlus į Lietuvos pajūrį vokiečių ordinui,- tai kryžiuočiai sudegino Birutės kalno gynybines sienas ir privertė vietinius kuršius palikti papėdės gyvenvietę.
Pakalnės gyvenvietė
Gyvenvietė Birutės kalno papėdėje įsikūrė nedidelėje 20-30 m pločio terasoje tarrp kalno šlaito ir jūros paplūdimio . Gyventa buvo pietinėje ir pietvakarinėje kalno papėdės dalyje. Ši gyvenvietė buvo visai nedidelė - ji užėmė apie 3000 m2 plotą. Gyvenvietė buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išliko. Kultūrinis klodas čia siekia 1,5 m ir yra nevienalytis, jis atrodo tarsi sluoksniuotas net iš keliolikos sliuoksniukų pyragas. Septynis sluoksniukus sudarė anglys, juoda žemė, akmenukai, puodų šukės - buvusių statinių pėdsakai, o vieną nuo kito juos atskyrė įvairaus storio smėlio tarpsluoksniukai. Gyvenvietėje buvo gyventa ilgai, ir kiekvienas atskiras sluoksniukas, dar vadinamas horizontu, slėpė vis kitokių namų liekanas ir kitokius radinius. Tie sluoksniukai buvo nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio. Atsargiai nuėmus sluoksniuką po sluoksniuko, aprašiu radinius ir nubraižius menkus pastatų pėdsakus, šį tą sužinojome apie tai kaip gyveno čia žmonės.
Birutės kalno gyvenvietėje seniausi sluoksniai yra išlikę blogiausiai. Juos sunaikino vėlesni pastatai. Seniausias sluoksniukas, vadinamas šeštuoju apstatymo horizontu, yra datuojamas IX - X amžiais, tačiau retkarčiais randamos lengvai brūkšniuotos puodų šukės yra dar senesnės. Tai pėdsakai dar Romos laikotarpyje čia gyvenusių žmonių. Šiek tiek geriau yra pažinūs IX - X a. pastatai. Tuo metu gyvenvietėje yra stovėję apie 40 m2 dydžionamai, kurių statyboje panaudoti tašyti keturkampiai stulpai. Tuo metu Lietuvoje taip statyti dar nebuvo įprasta, nerasta tašytų stulpų pėdsakų ir velesniuose šios gyvenvietės sluoksniuose. Be pastatų liekanų seniausiame paviršiuje smėlyje buvo atidengti aštuonių duobių kontūrai. Tos duobės buvo 0,8 - 1 m skersmens, labai taisyklingos formos. Iki 1,5 m gylio duobės pjūviuose buvo pusapvaliais dugnais, kai kurios siaurėjo į viršų. Visos jos buvo rūpestingai išsemtos tikintis ką nors rasti dugne, tačiau visos pasirodė besančios tuščios. Paslaptį atskleidė jų forma pjūviuose - pasirodė, kad tai buvo pėdsakai pintinių, kurias įkasdavo žemėn. Šiose didelėse pintinėse palangiškiai prieš tūkstantį metų laikė maisto atsargas - tai lyg dabartinių bulviarūsių - “kapčių” pirmtakai. Pintinių prirekė tam, kad duobės neužslinktų smėliu. Lietuvoje toks atsargų laikymo būdas IX - X a. dar nebuvo labai paplitęs, bet kartais sutinkamas.
X amžiuje gyvenvietė buvo jau didesnė ir tankiau apstatyta . Aiškesni pėdsakai buvo tik dviejų pastatų - gyvenamo-ūkinio ir ūkinio, abu priklausė vienam kiemui. Pastatai yra buvę stulpiniai. Didysis dviejų patalpų namas yra buvęs apie 6 m ilgio. Jo plotis ne visai vienodas - čia stovėję lyg ir du galais sudurti pastatai. Vakarinė apie 3x3 m dydžio patalpa buvo gyvenama - ten atkastas didelis ovalus akmenimis klotas židinys su prieduobe. Vienos durys yra buvusios vakarinėje galinėje sienoje, kurią nuo pustomo smėlio ir vėjo atrodo saugojo iš žabų supinta sienelė. Be to, šios gyvenamos patalpos rytinėje sienoje yra buvusi anga į gretimą patalpą , kurioje židinio nebuvo. Šiaurės pusėje ties lauko durimis čia yra buvęs prieangis. Kuolavietės tos patalpos viduje rodo, kad čia būta nedidelių lengvų pertvarėlių. Ši namo dalis buvo ūkinės paskirties - gal joje laikė gyvulius. Apie namo konstrukcijas kalba stulpai ir jų išdėstymas. Namų sienas ir pertvarų vietas žymėjo stulpavietės, mažesnės kuolavietės ir tamsesni ruožai bei gausesnI. Tarpstulpiai sienose buvo užpildyti rąstais. Pėdžių stulpavietės ties pastato viduriu rodo, kad namo stogas buvo dvišlaitis. Namo viduje buvo puodų šukių, 3 peiliukų geležtės, skandinaviškas lanko strėlės antgalis, akmeninis pasvaras.
Per 3 m į šiaurę nuo šio namo buvo atkasti pėdsakai dar vieno nedidelio stulpinio netaisyklingos formos 2,5 x 2,3 m dydžio pastatėlio. Gali būti, kad jo sienos buvusios išpintos žabais. Durų anga buvo šiauriniame šone. Šis namelis buvo aiškiai negyvenamas - kokia stoginė ar daržinėlė. Ten nebuvo ir gyvenamiesiems namas būdingų radinių.
Ant pylimo X a. jau stovėjo gynybinės sienos su bokštais. Gana platus apačioje, bet vos apie 1,5 m aukščio pylimas supo gyvenvietę puslankiu . Siena bent vietomis yra buvusi dviguba apie 2 m pločio su gyvenamomis patalpomis ir židiniais. Buvo ištirti vieno apie 3x2,7 m dydžio gynybinio bokšto pėdsakai . Bokštas turėjo nedidelių akmenukų grindinį, jo viduje buvo įrengtas akmenimis apdėtas židinys. Kuolavietės rastos palei sienas yra turbūt likusios nuo karčių, kurios prilaikė bokšte gynybinės paskirties perdangą. Gynybinė siena su visais bokštais sudegė. Tuo pat metu, matyti, degė ir gyvenvietės pastatai.
Neilgai trukus namai vėl buvo atstatyti , atstatė greičiausiai ir įtvirtinimus, tik jų liekanų žemė neišsaugojo. Pastatai buvo kitokie. Atkastuose plotuose iš šio laikotarpio išliko keleto namų pėdsakai, tačiau geriau išlikęs buvo tik vienas. Tiems laikams tai buvo tikras rūmas - jo dydis apie 7,5x7 m, ilgesnis jis buvo vakarų-rytų kryptimi. Šiaurės vakarų kampe ties durimis buvo prieangis, o viduje buvo pastatyta gana nemaža priemenė. Kitų pertvarų žymių patalpoje nerasta. Namo asla buvusi iš molio, sumaišyto su smėliu. Apie 1,i m nuo rytinės sienos, ties patalpos viduriu stovėjo ovalo formos krosnis su plūkto molio kupolu. Nuėmus šios krosnies gerai išlikusį padą, buvo rasta laužavietė.su puodų šukėmis, gintaro gabaliukais, apdegusiais kauliukais, peilio geležte, sulaužyta sege. Panašios ritualinės laužavietės buvo rastos ir po kitų krosnių padais. Šis namas statytas kitaip nei ankstesni. Sienų karkasą sudarė labai negiliai ir gana retai įkasti žemėn stulpai ir rąstai tarp jų. Apatiniai rąstai gulėjo negiliame griovelyje ant nedidelių akmenukų klojinio. Neaukštos sienos yra buvusios apdrėbtos moliu. Stogas buvęs dvišlaitis , jį prilaikė ir šoniniai stulpai ir viduriniai, buvę netoli židinio. Virš namo grindų sluoksnio gulėjo perdegusio molio luistai su lentų ar tašų atspaudais - buvusio stogo liekanos. Stogas buvęs iš išilgai skeltų rąstų ir tašų ir apiplūktas moliu. Šio namo plote surinkta daug puodų šukių ,iš kurių atstatyti net keli indai, verpstelių, peiliukų geležčių, geležinių kniedžių. Priemenėje yra stovėjusios vertikaliosios audimo staklės - jų vietoje liko net 12 molinių pasvarų. Namas, kaip ir aplink stovėję pastatai sudegė X a. antroje pusėje.
Po gaisro statė vėl. Iš šio laikotarpio, kuris datuojamas XI a. pirma puse, geriau išliko tik vieno namo pėdsakai. Šis buvo 6,5x4 m dydžio, pastatytas durimis į vakarus. Namo dėmė buvo gana ryški, nes jis turėjęs rentines sienas. Per 1,2 m nuo rytinės sienos buvo rastas įdomios konstrukcijos židinys - 92x73 cm dydžio stačiakampio formos perdegusio molio plokštė. Molis buvo suplūktas nedidelių rąstelių rėme. Rytiniame krašte židinys turėjo iškilą voliuką. Virš židinio ir aslos buvo suvirtęs iš karčių ir lentų padarytas sudegęs stogas . Pastate su tokiu keistu židiniu buvo nemaža radinių. Šalia židinio rastas nedidelis lipdytas puodelis, o šalia dar kito žiesto puodo apačia, pripilta smulkių perdegusio akmens trupinių. Prie rytinės sienos rasta nedidelė duobutė, o joje rasta įdėta 12 natūralių nedidelių akmenukų. Šio namo šeimininkai bus darę puodus; nedideli duobutėje saugoti akmenukai buvo ugnyje perdeginami, paskui trinami ir naudojami puodų moliui liesinti. Kiti radiniai gali būti susiję su metalo apdirbimu. Žaliava reikia laikyti rastą į viją susuktą žalvario juostelę ir bene pirmą kartą Lietuvoje aptiktą švino žaliavą - apkapotą ir sulenktą klostėmis švino plokštelę. Namo ribose buvo lipdytų ir žiestų puodų šukių, galąstuvas, geležinės kniedės, gintariukai ir dar vienas įdomus radinys - iš plokščio smiltainio padarytas anties ,galvos pavidalo dirbinys, gal amuletas. Netoli pastato gulėjo molinių audimo staklių pasvarų nuolaužos, du pasvarai buvę ornamentuoti. štampeliais.
XII, o kai kurie ir XIII amžiais stovėję namai skyrėsi nuo senesnių savo statyba. Visi jie buvo rentiniai, beveik visi turėjo iš molio plūktas kupolines krosnis. Geriau buvo išlikę du. Vienas 6x5 m dydžio yra turėjęs iš molio plūktą aslą , krosnis buvo rytiniame gale, ties viduriu. Sienų rąstai nebuvo tinkuoti moliu. Nendrinis ar šiaudinis stogas, atrodo, yra gulėjęs ant išilginių lotų, kurias rėmė ties pastato viduriu stovėjusios pėdžios. Name rastos puodšukės, verpstelis, galąstuvėliai, akmeniniai pasvarai, smulkūs gintariukai, geležinis ieties galas.
Kiti geriau atpažinti namai buvo jau pačiame sluoksnio paviršiuje. Apie 4,5x4 m dydžio pastatas pietvakariniame kampe turėjo nedidelį prieangį. Namo sienas ženklino tamsesnė žemė su angliukais ir nedideli akmenys dėmėse, kurios sudarė lyg ir 30 -40 cm pločio juostas - primityvų pamatėlį. Rentinys, matyti, nebuvo tinkuotas moliu. Pėdžių, kurios galėjo remti stogą nebuvo, todėl manoma, kad šio namo stogas buvo jau suremtas iš gegnių. Interjeras įprastinis - plūkto molio asla ir apie 1 m skersmens molio krosnis ties rytinės sienos viduriu. Rasta keramika, galąstuvėliai, molio pasvaras, du akmeniniai pasvarai, laivų kniedės, gintariukų “lobis”.
Antrą namą gerai ženklino iki 1 m pločio molio juostos buvusių sienų vietose. Pastatas buvo orientuotas rytų-vakarų kryptimi, durys, priešingai šios gyvenvietės tradicijai, yra buvusios rytiniame gale. Namo dydis buvo apie 4,5x3,5 m. Rytinės sienos vietoje molio nebuvo - ši siena, matyti, nebuvusi tinkuota. Tradicinė kupolinė molio krosnis stovėjo prie vakarinės sienos. Pastato plotelyje rasta žiesta keramika, keletas geležinių kniedžių.
Sluoksnio paviršiuje pavyko rasti ir geriau išlikusios kupolinės molio krosnies griuvenas, nors paties pastato, kur ji stovėjo, dydis nenustatytas. Dabar žinome kaip palangiškiai daugiau kaip prieš 700 metų statė krosnis Birutės kalno papėdėje. Pirmiausiai buvo įrengta ovali 2,5x1,45 m dydžio laužavietė, apkasta negiliu grioveliu. Joje pakūrenta ugnis, paskui ten įmestas ornamentuotas smiltainio verpstelis ir galąstuvėlis - atrodo tai buvusios moters ir vyro paliktos aukos. Kartais dar įmesdavo ir gintariukų. Po to ant laužavietės buvo papiltas plonas smėlio sluoksniukas ir iš akmenų sukrautas 1,5 m skersmens ratas, nutrūkęs ten, kur turės būti pakura, dažniausiai ji būdavo vakarų pusėje. Tada jau molis verstas į akmenų žiedo vidurį ir suplūktas 10-15 cm storio sluoksniu. Padas buvo šiek tiek platesnis už akmenų žiedą. Tada iš molio buvo padaromi ilgi delnu beveik apimamo storio voliukai, kuriais buvo apraitomas plūktas padas. Sienelės kylant aukštyn buvo pallaipsniui siaurinamos ir suformuodavo kupolą. Taip padarytos krosnys nebuvo aukštos, nes jų kupolas būdavo be žabų karkaso. Krosnies viršuje, matyti, yra buvusi anga ir dūmams išeiti ir puodui įstatyti . Kiek pakūrenus krosnies padas ir vidinės sienelės apdegdavo ir sutvirtėdavo. Tokios krosnys, matyti, būdavo kartas nuo karto atnaujinamos perlipdant sienas, o padą paliekant seną. Vienoje vietoje buvo rasti du vienas ant kito krosnių padai - matyti, ją perstatė iš pagrindų.
Birutės kalno gyvenvietė buvo galutinai apleista apie XIV a. vidurį. Ji buvo sudeginta nepaisant gyventojų pastangų apsiginti. Pačiame gynybinio pylimo viršuje yra išlikę paskutinių įtvirtinimų pėdsakai. Prieš statant šias paskutine sienas pylimą paaukštino. Tuokart ant jo viršaus buvo pastatytos jau rentinės konstrukcijos dvigubos apie 2 m pločio sienos su maždaug 3,5x3 m dydžio bokštais. Bokštuose yra buvę židiniai. Paskutiniaisias gyvenvietės egzistavimo metais palangiškiai jau pažinojo savo kaimynus kryžiuočius - paviršiniuose sluoksniuose buvo šukės puodų, kuriuos žiedė ordino žemėse. Pačiame sluoksnio paviršiuje rastas sidabro lydinys - “lietuviškas ilgasis” yra aiškus įrodymas, kad Birutės kalno gyvenvietė buvo palikta paskubomis. Tuo pačiu metu buvo sudeginti ir įtvirtinimai Birutės kalno viršūnėje.
Visuose Birutės kalno ir kitų gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose ir beveik kiekvieno pastato dėmėje rastos peiliukų geležtės. Šis kasdien kiekvienam reikalingas įrankis buvo tapęs aprangos dalimi - peiliukai yra būdingi daugeliui tiek vyrų, tiek moterų kapų. Gyvenvietėje surinktos peiliukų geležtės dažniausiai yra nudilusios, kartais sulaužytos. Jos buvo įtveriamos į kaulines arba medines rankenas, kurias kartais sutvirtindavo bronziniais žiedeliais arba apsukdavo viela. Kai kurie peiliukai yra buvę odinėse makštyse. Kitokių darbo įrankių nedaug terasta; yla, nedidelis rankinis grąžtelis, įnagis panašus į dildę.
Palangiškiai, kaip ir kiti to meto žmonės, daug ką pasigamindavo iš čia pat po ranka turimų medžiagų: galąstuvus, versptelius. Galąstuvams uoliena, tiesa, galėdavo būti atvežamam ir iš toliau. Kai kurie akmeniniai verpsteliai yra ornamentuoti dažniausiai iš centro sklindančiais spinduliais. Jie neretai būna labai kruopščiai apdailinti, jų soliarinis ornamentas, atrodo, turėjo ir simbolinės prasmės.
Birutės kalno papėdėje gyvenę žmonės gintarą rinko ne tik kaip žaliavą skirtą pardavimui. Iš jo čia gyvenę žmonės darėsi sau, o gal ir kitiems papuošalus. Apie tai kalba rasti nebaigti gintaro dirbiniai - kabučių ir karoliukų pusfabrikačiai. Be to šioje gyvenvietėje buvo rasta nemažai apdirbtų 3,5x2,7x1,3 cm dydžio ir mažesnių stačiakampių gintaro plokštelių. Jos galėjo būti naudotos kaip ruošiniai įvairios, tame tarpe ir kryželio formos kabučiams gaminti. Tokie kabučiai yra randami skandinavų ir vakarų slavų prekybiniuose centruose, bei svarbesnėse baltų prekyvietėse. Kryželio formos gintariniai kabučiai Palangoje dar nerasti, bet galimas daiktas kad jie čia buvo gaminami ir parduodami krikščioniškuose kraštuose.
Retas dirbinys to meto baltiškosiose gyvenvietėse yra pačiūža iš apdrožto galvijo kaulo, rasta XII-XIII a. sluoksnyje. Apdrožtuose gyvulių kauluose kartais dar būdavo padaromos skylės praverti dirželiui, kuriuomi pačiūžą tvirtindavo prie bato. Kitos pačiūžos, kaip ir palangiškė, būdavo be skylių priekyje. Atsispirdavo lazdomis su geležiniu spygliu gale. Manoma, kad taip apdirbti kaulai galėjo būti naudoti ir kaip pavažos nedidelėms rogėms. Jos dažnai randamos skandinavų, vokiečių ir slavų gyvenvietėse.
Senovinė gyvenvietė Žemaičių kalnelyje
Nustačius kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstatį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėdsakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neaptikta kultūrinių sluoksnių ir “Mažojoje Birutėlėje” - kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus, gerai matosi nuo rūmų terasos todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė - apie 35x25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas. Apie archeologinius radinius iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malonus netikėtumas archeologams.
Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni kapai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai - rasti septynių skirtingų laikotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII-XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su priedobėmis, ir molinės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiesta “Baltijos jūros” keramika, moliniai audimo pasvarai. Įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gyventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.
Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Pastato kontūrą žymėjo sudegusių rąstų, perdegusio molio tinko, akmenų ruožai. Nustatyta, kad pastatas buo 20-25 cm įgilintas smėlyje, o jo dydis buvęs apie 7,5x7,5-8 m. Namas buvo statytas kiek įstrižai kalnelio - šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi. Buvusią aslą rodė juoda su suodžiais ir molio lopinėliais žemė. Prie pietrytinės sienos gulėjo gerokai apardytas molinės krosnies padas. Po padu rasta ritualinė laužavietė - tamsi dėmė, kurioje buvo žiesto puodo apatinė dalis ir gyvulio žandikaulio liekanos. Namas yra buvęs mišrios konstrukcijos - galinių sienų vietose rastos stulpavietės. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis - be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, kurių tarpe buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI - XII a. Kultūrinio klodo paviršiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. Po to kalnelis buvo apleistas, o po kelių šimtmečių priglaudė jau mirusius palangiškius.
Ketvirtoji senovinė gyvenvietė buvo prie Roužės
1994 m.vasarą buvo prižiūrimi žemės kasimo darbai Žemaičių gatvėje. Statybiniame kasinyje pastebėjus iki 40 cm storio kultūrinio sluoksnio pėdsakus, nedideliame plotelyje buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Tokiu būdu atrasta dar viena, jau ketvirtoji senovinė gyvenvietė Palangoje.
Gyvenvietės chronologiją nusako negausūs radiniai. Senesnių gyventojų būstų pėdsakai buvo menki - tik stulpavietė užpildyta akmenimis.Tokios pat stulpavietės buvo rastos Palangos pietinėje dalyje ir datuotos I tūkst. po Kr. pradžia - viduriu. Kadangi Baltijos aikštė yra tik per 60 m nuo tyrinėtos vietos, šis statinys gali turėti ryšį su čia ištirtais III a. po Kr. kapais. Viršutinis kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis ir ryškesniais vieno pastato pėdsakais skirtinas vikingų laikams. Būdingi radiniai - keramika ir molinių štampu dekoruotų vertikaliųjų audimo staklių pasvarai šią gyvenvietę datuoja X-XI amžiumi ir sieja su ankstyvųjų viduramžių prekybinėmis gyvenvietėmis prie Birutės kalno ir Žemaičių kalnelyje.
Stulpų dėmės sluoksnio apačioje sudaro dvigubą 1,5 - 2 m pločio juostą, kokios yra randamos daugelyje Lietuvos piliakalnių ir skiriamos buvusių gynybinių įtvirtinimų liekanoms. Tai pačiai sistemai turėjo priklausyti ir dalinai atkasto statinio dėmė išsiskyrusi juosva žeme su retais angliukais ir pelenų lopinėliais. . Visa pastato dėmė buvo apie 20 cm įgilinta įžeminiame žvyre - stulpavietės rastos į abi puses nuo jos. Šiaurės rytinio pastato kampo išorėje šalia stulpaviečių gulėjo du dideli akmenys. Šis statinys buvo stačiakampis, apie 3x2,5 m, ilgesnis rytų-vakarų kryptimi. Pastato dėmėje visas sluoksnis buvo nubarstytas molio trupiniais - audimo staklių molinių pasvarų fragmentais. Negausūs perdegusio molio tinko gabalai buvo su rąstelių atspaudais. Sluoksnio paviršiuje rasti keli apdegę nedideli kauliukai. Dėmės vakariniu pakraščiu buvo sudegusių rąstelių pėdsakai, kurie, matyti, žymėjo pastato vakarinės sienos kontūrą. Jokių pastebimų pastato aslos pėdsakų nebuvo, neaptikti ir židinio pėdsakai - jis galėjo būti neįgilintas žemėn. Šios apstatymo liekanos atrodo yra ne kas kita, kaip gyvenvietės įtvirtinimų dalis. Čia buvo rastos gynybinės tvoros ir nedidelio bokšto liekanos. Šis bokštelis be gynybinės paskirties turėjo ir ūkinę - čia stovėjusios audimo staklės, mat rasta ne mažiau kaip 10 pasvarų fragmentų. Jį sąlyginai galėtune pavadinti audimo nameliu - panašūs būdavo skandinavų kraštuose. Danijoje, Orhus mieste, atkastas apie 900 metus datuojamas audimo namelis buvo daugiau kaip pusmetrį įgilintas į žemę, apie 2,6x2,2 m dydžio. Jame pasieniais buvę suolai iš grunto, nedidelis židinys ir į sieną atremtos audimo staklės.
Gyvenvietės prie Ronžės ribos dar nėra žinomos - aptiktas tik jos pietrytinis kraštas. Kultūrinis sluoksnis turėtų tęstis į šiaurę ir šiaurės rytus nuo tyrinėto plotelio, link Ronžės upelio. Gyvenvietė yra buvusi šio upelio terasoje, nuolaidesniame krante ir užėmė apie 1,5 ha plotą. Vakarinis gyvenvietės kraštas šliejosi prie upė senvagės ar jos vietoje buvusios pelkės. Kitas, dešinysis upelio krantas čia yra gana status ir aukštas. Kasinėjimai rodo, kad gyvenvietės įtvirtinimai buvo iš pietų pusės. Koks buvo jos planavimas ir kaip tankiai ji buvo apstatyta, kol kas pasakyti negalime.
Kodėl palangiškiai gyveno atskirai?
Probėgom peržvelgę visų keturių senovinių gyvenviečių pastatus ir radinius, dabar bandykime nustatyti, kuom jos panašios ir kuom skirtingos. Jau buvo rašyta, jog visose žmonės gyveno vienu metu, tiesa, gal nevienodai tankiai. Vėl kyla klausimas - kam palangiškiams X - XIV a. prireikė keletos gyvenviečių, išsidėsčiusių apie 1,5 km2 plote? Kas jose gyveno? Jei tai būta skirtingų žmonių, kaip jie sugyveno tarpusavyje?
Keleta skirtumų tarp pietiniame Palangos gale buvusios didžiosios gyvenvietės ir kitų trijų žymiai mažesnių pastebime nesunkiai. Visų pirma skyrėsi patys pastatai. Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse rentiniai namai buvo pradėti statyti kiek anksčiau kaip pietinėje gyvenvietėje. Svarbus skirtumas yra tame, kad pastarojoje gyvenvietėje nebuvo aptikta kupolinių molio krosnių liekanų, o tik įvairūs atviri židiniai - su priedobėmis, apdėti akmenimis, apteptomis moliu sienutėmis ir panašiai. Kitose gyvenvietėse tokių židinių nebebuvo jau nuo X amžiaus. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis - kuršiškas židinys su prieduobe vėlyviausiame XIII a. sluoksnyje Žemaičių kalnelyje. Antras ryškus skirtumas yra visose trijose mažosiose gyvenvietėse rasti moliniai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai, kurių tarpe buvo, palyginti, daug ir ornamentuotų. Pietinėje gyvenvietėje tokių pasvarų nebuvo - čia nytims staklėse atitempti naudojo tik akmeninius pasvarėlius. Trečias pastebimas skirtumas yra keramikoje. Birutės kalno gyvenvietės sluoksniuose jau nuo IX - X a. yra gerai žiesta, plonasienė keramika, kuri visai nepanaši į tradicinę kuršišką. Vėliau jos irgi čia gana daug, yra rasta puodų, kur susiderina kuršiška indo forma ir technologija, bet visai nebūdingas vietinėms tradicijoms dekoras, pavyzdžiui apskritas štampelis su kryžme. Tokių indų pietinėje gyvenvietėje nėra, nors čia jau irgi vyrauja keramika, kurios formą įtakoja Birutės kalno ir kitų dviejų panašių gyvenviečių keramika. Ketvirta, skiriasi pastatų statybos būdas gyvenvietėse. Yra gerai žinoma, kad buities, pastatų statybos, kaip ir laidojimo tradicijos yra labai stabilios ir gerai atspindi etnines skirtybes. Geras pavyzdys palyginimui būtų Palanga ir Imbarė. Pastarojoje gyvenvietėje taip pat gyveno kuršiai, tik priklausę kitai, Keklio žemei. Imbarės kuršių pastatuose nebuvo židinių su priedobėmis - jų namus šildė kampe pastatytos akmeninės krosnys. Paminėti gyvenimo būdo skirtumai Palangos gyvenvietėse yra pakankami padaryti išvadai, jog ten yra gyvenę skirtingos etninės priklausomybės žmonės. Pietinę didžiąją Palangos gyvenvietę galėtume pavadinti kuršiška, o kitose trijose mažesnėse be kuršių yra gyvenę ir kažkokie svetimtaučiai. Kas jie?
Ankstyva žiesta keramika, visai nepanaši į vietinę, taip pat ir vėlesnė su neįprastu kuršiams dekoru - stačomis banguotomis linijomis, lygiagretėmis rievelėmis, apskritu štampeliu su kryžme yra gerai pažįstama Baltijos jūros pakrančių prekybinėse gyvenvietėse. Ji yra kilusi iš vakarų slavų, gyvenusių Oderio apylinkėse, puodininkystės centrų ir netrukus išplito ne tik vakarų slavų, bet ir kaimyniniuose kraštuose. IX - XIII a. ši keramika yra sutinkama visose Baltijos šalyse, todėl ji kartais vadinama “vakarų slavų”, o kartais tiesiog “Baltijos jūros keramika”. Tokios keramikos pasirodymas yra ženklas rodantis plačius tarptautinius prekybinius ir kultūrinius ryšius. Seniausi šios keramikos pavyzdžiai kaip tik ir rasti Birutės kalno gyvenvietėje. Iš Palangos ir, matyti, kitų pajūrio prekyviečių, kurios dar neaptiktos, vakarų slavų keramika plito kuršių žemėse, Nemuno vidurupyje ir kitur Lietuvoje. Su vakarų slavais gali būti siejama ir nuo X a. atsiradusi Palangoje tradicija namuose plūkti iš molio kupolines krosnis, statant jas ties namo viduriu prie galinės sienos. Tokios krosnys buvo paplitusios Rytų Holšteine, ir ne tik slaviškuose, bet ir germaniškuose kraštuose, Skandinavijoje. Kuršių gyvenvietėse IX - X a. dar niekur nėra naudoti tašyti stulpai, kokie buvo rasti Palangoje. Visai svetimas vietinei tradicijai yra viename iš namų rastas keturkampis židinys iš molio. Kuršių žemėse nebuvo įprasta namus dengti lentomis ir jas dar apiplūkti moliu, o taip darė žmonės gyvenę Birutės kalno papėdėje. Moliniai vertkaliųjų audimo staklių pasvarai ir ypač puošti štampeliais, yra žinomi Baltijos jūros prekybiniuose centruose, tačiau jie jau nėra būdingi vakarų slavams. Labiausiai šie VIII a. - XII a. pradža datuojami pasvarai yra išplitę Elbės ir Reino žemupių regione ir Jutlandijos pusiasalyje. Be Palangos tokie pavieniai pasvarai rasti vos keliose vietose ir tik Vakarų Lietuvoje, tačiau jų tarpe nebuvo ornamentuotų.
Pateiktų įrodymų pakanka tvirtinti, jog gyvenvietėse prie Birutės kalno, Žemaičių kalnelyje ir prie Roužės kartu su vietiniais kuršiais gyveno ir svetimi žmonės. Jie bus atkeliavę iš vakarinio Baltijos kranto, iš Jutlandijos pusiasalio pietinės dalies ir aplinkinių regionų, kuriuose maišėsi germanų ir vakarų slavų kultūros.
Gana tiksliai galėtume pasakyti, iš kur buvo šie žmonės, kada jie pasirodė ir gyveno Palangoje jei rastume jų kapus. Deja, kol kas nežinia, kur jie laidojo savo mirusius. Nežiūrint to, kad tyrinėto Palangos VIII - XIII a. kapinyno kapuose yra iš svetur atvežtų ginklų ir papuošalų, jis skiriamas kuršiams, kurie gyveno Palangos pietinėje gyvenvietėje. Gal ten yra palaidoti ir tie vietiniai gyventojai, kurie buvo ateivių kaimynais Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse?
Skandinavai ir vikingaujantys kuršiai
Prieš svarstant, kas į Palangą atvedė žmones net iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, reikėtų šiek tiek žinoti, kas darėsi Baltijos jūroje VIII - XII amžiais. Jau buvo kalbėta apie skandinavų - vakarų baltų ryšius I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Šie kontaktai išliko ir vėliau, tik pasikeitė jų pobūdis.
Skandinavų interesai rytinėje Baltijoje nuo VII - VIII a. įgyja ne tik ekonominio, bet ir politinio pobūdžio. VIII a. pabaigoje skandinavų kraštuose susiformavo galingas ir gausus karinės diduomenės sluoksnis.
Lėšų, kurias teikė nedideli dirbamosios žemės plotai nepakako, todėl pradėta ieškoti turtų užgrobiant juos kaimynuose. Šie gerai ginkluoti ir narsūs skandinavų jūreiviai buvo pradėti vadinti vikingais, normanais arba variagais. Vikingų smūgius netrukus patyrė visi Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių gyventojai.
Vikingai ne tik žudė, plėšė ir grobė vergus. Jie priversdavo mokėti duoklę gentis ir valstybes, steigė pakrantėse savo prekybines emporijas, kolonijas, prekiavo su vietiniais gyventojais, tarpininkavo tolimojoje prekyboje. Ne išimtis buvo ir rytinės Baltijos pakrantės.
Rašytiniai šaltiniai ne kartą aprašo skandinavų bandymus politiškai užvaldyti baltus, dažniausiai kuršius, jau nuo VIII a. Danai ir švedai ne kartą buvo privertę kuršius mokėti jiems duoklę, tačiau tai ne ilgai tetrukdavo - karingi kuršiai atkakliai gynė savo laisvę. Galima teigti, jo tuo metu baltų kraštai, pirmiausiai turtingi Kuršas ir Semba, buvo skandinavų ekonominės ir politinės ekspansijos rytinėje Baltijoje pagrindiniai taikiniai.
Tas faktas, jog skandinavai jau apie 760 m. gabendavo į Senąją Ladogą gintarą, rodo jų tarpininkavimą baltų - slavų prekyboje.
Maždaug nuo 800 m. į vakarų slavų žemes pietine Baltijos pakrante iš Rusijos dirhemų pavidalu pradėjo plaukti Artimųjų rytų sidabras. Tai paskatino skandinavų pirklius aktyviai įsiterpti į šią prekybą.
Dėl to 800 - 840 m., kai buvo ieškoma kelių į Rusią, ypač turėjo išaugti skandinavų dėmesys Nemunui, kuris jau seniai tradiciniais keliais jungėsi su Dniepro baseinu.
Nemuno kelio reikšmė baltų ankstyvųjų viduramžių prekyboje ir ekonomikoje dar nėra pakankamai analizuota. Atrodo, jog jo reikšmė kartais būna nederamai sumenkinama.
Tiesa, tenka pripažinti, jog nežiūrint akivaizdaus prekybinių ryšių pagyvėjimo IX - X a., Nemuno kelias neįgijo tokios reikšmės, kaip prekybinis kelias Dauguvos upe.
Šiam laikotarpiui beveik be išlygų taikytina tezė, jog “baltų gyventos teritorijos nebuvo galutinių skandinavų Rytų politikos tikslu”.
Nežiūrint to, nemaža dalis Lietuvoje randamų IX - X a. skandinaviškos kilmės ginklų yra prie arba netoli Nemuno.
Švedijos ir Danijos skandinavų interesai kuršiams ir jų kaimynams prūsams nuo XI a. įgauna valstybinės politikos prasmės. Neatsitiktinai būtent šime laikotarpyje kuršių vardas dažniausiai pasirodo šaltiniuose.
Yra pagrindo manyti, jog skandinavų šaltiniuose dažniau buvo minimi kaip tik pietiniai kuršiai. Šią prielaidą patvirtintų ir situacija šiauriniame Kurše.
Prie Rygos įlankos ir prie svarbiausio baltams Dauguvos prekybinio kelio kuršiai priartėjo tik XI - XII a., kai jiems pavyko kolonizuoti lybių žemes.
Vykstant lybių teritorijos kolonizacijai, šiauriniai kuršiai negalėjo užsiimti aktyvia ir stabilia tolimąja prekyba.
Svarbiausi skandinavų prekybiniai partneriai Dauguvos žemupyje ir Lielupės baseine buvo ne kuršiai, bet žiemgaliai ir lybiai. Jų žemėse žinomi vieni iš svarbiausių Pabaltijyje XI - XII a. prekybos centrai.
Vienas svarbesnių skandinavų centrų Kurše buvo Grobinia, kur VII - IX amžiais Gotlando ir žemyninės Švedijos pirkliai turėjo savo gyvenvietę. Grobinia gulėjusi netoli lagūninio Liepojos ežero buvo nesunkiai pasiekiama iš jūros.
Netoliese esantis Gruobinės piliakalnis su gyvenviete yra tradiciškai siejamas su kronikininko Rimberto paminėtu Seeburg, tačiau ši prielaida yra abejotina.
853 m. švedų žygio į Kuršą aprašyme randame keletą neaiškių vietų.
Jei Apulia pilies tapatumas Apuolei nekelia abejonių, tai į klausimą kur buvo Seeburg’as atsakyti nėra paprasta.
Nesuprantama, ko švedams būtų reikėję plėšti Seeburg’o (Gruobinės) “miestą”, kur tuo metu dar turėjo būti skandinavų kolonija; nesuprantama, kodėl karaliaus Olafo kariai, kurie “ten palikę laivus [dimissis navibus] skubėjo lyg patrakę į kitą kuršių miestą, kuris buvo vadinamas Apulia” turėjo tam sugaišti net 5 dienas! ( “Mat, penkios dienos kelio buvo į tą uostą, kur stovėjo jų laivai...").
Net ir braudamiesi pro miškus, bei apeidami liūnus, užsigrūdinę žygiuose švedų kariai, per dieną turėjo įveikti ne mažiau kaip 15-20 km atstumą tiesiąja. Per tokį laiką Apuolę galima buvo pasiekti ir iš Klaipėdos - Palangos apylinkių, o iš Gruobinės į Apuolę nuskubėti būtų užtekę ir 2 dienų.
Tuo būdu, yra tikėtina, jog Seeburg, arba “Ežero pilis” galėjo būti ir Palangoje, kur Birutės kalnas buvo apsuptas daugelio nedidelių lagūninių ežerėlių.
Iki šiol archeologai mažai domėjosi baltiškais radiniais skandinavų kraštuose, todėl susidarė įspūdis, jog skandinaviška kultūra baltų žemėse sklido, tačiau patys jie savo kultūros kaimynuose neplatino.
Skandinaviški dirbiniai: kalavijai ir jų makščių apkalai, brangūs papuošalai nuo IX a. atsirado baltų pajūryje, o vėliau ir tolimesnėse žemėse. Atvežtiniais papuošalais sekdami vietiniai gyventojai nuo pamėgdžiojimo perėjo prie svetimo ornamento interpretvimo vietinių tradicijų pagrindu, pradėjo kurti meno kūrinius, kuriuose atsispindėjo baltiška pasaulėjauta.
Savo ruožtu, kuršiški ir prūsiški radiniai pasirodo yra ganėtinai žinomi ir germanų kraštuose.
Baltiški papuošalai yra ne tik gausiai randami Gotlande, bet žinomi ir senoviniuose pietų Švedijos prekybos centruose Sigtunoje, Lunde, Bornholmo saloje, Šlezvige-Holšteine ir viename svarbiausių vikingiškų prekybos miestų Baltijos jūroje Haithabiu.
Vienu iš kriterijų papuošalų “baltiškumui” nustatyti yra ornamentas.
Baltiškomis reikia laikyti pasagines seges, kurių lankelis yra puoštas juostiniu persipinančiu ornamentu, baltišku yra laikomas svastikos ornamentas, baltiškomis laikomos pasaginės segės daugiakampėmis galvutėmis, kurių galvučių viduryje yra “+” ir “x” ornamentas.
Neabejojama pasaginių segių aguoniniais galais baltiška kilme. Baltiškos kilmės gali būti segės, kurių galvutės arba lankeliai padengti sidabru arba baltu metalu.
Baltiško importo koncentracija svarbiuose Baltijos užjūrio prekybos centruose, rodo, kad baltiški papuošalai buvo paklausi prekė.
Mūsų turimais duomenimis vakarinėje Baltijos dalyje yra apie 20 radinių, kurie galėjo patekti arba yra tikrai patekę iš baltų teritorijos.
Didžiausia dalis į vakarinę Baltiją nukeliavusių papuošalų, sprendžiant iš turimų analogijų ir jų paplitimo baltų gentyse yra kuršiškos kilmės, kiti dirbiniai galėjo būti pagaminti prūsų žemėse ir Žiemgaloje.
Baltiški dirbiniai plito įvairiais keliais - jie galėjo patekti į germanų kraštus kaip karo grobis, kaip prekė, pagaliau kartu su baltais, vergais, kariais ar pirkliais. Pirmi du atvejai yra labiausiai tikėtini - dauguma baltiškų papuošalų vakarų pakrantėse buvo nešiojami vyrų.
Du radiniai iš Šlezvigo - Holšteino, vienoje vietoje rasta masyvi apyrankė ir žiedas galėjo būti dalis įkapių iš suardyto kuršių kario arba pirklio kapo. Palyginti, didelis kuršiškų papuošalų skaičius Schlezvige - Holšteine, kurių dalis turi labai artimas analogijas pietų kuršių žemėse, visų pirma Palangoje, rodytų X-XII a. tarp šių dviejų regionų buvus ne tik atsitiktinius karinio pobūdžio kontaktus, bet ir pastovius tiesioginius ryšius.
Nuo X a. antrosios pusės kuršiai labai suaktyvėjo. Danų bei švedų primestos duoklės ir prievartos kuršiai greitai atsikratydavo.
Vienas iš žymesnių kuršių ir skandinavų susirėmimų yra pavaizduotas jau minėtoje Rimberto kronikoje.
Seeburg ‘e - kuršių “mieste”, pasak Rimberto, buvo 7000 gynėjų, o Apuolės pilyje buvo užsidarę apie 15000 kuršių karių, kurių švedai nepajėgė įveiti jėga ir turėjo tartis.
Suprantama, kad tiek daug karių ir nei vienur, nei kitur tikrai būti negalėjo, tačiau tuomi skandinavų kronikininkas, matyti, norėjo pabrėžti Apuolės svarbą ir švedų karių didvyriškumą.
Gerai ginkluoti ir patyrę kovose su vikingais, kuršiai patys imasi pastarųjų verslo. Jie statėsi laivus ir drąsiai leidosi plėšikauti bei prekiauti.
“Tradicinis” kuršių karingumas, pažymimas skandinavų šaltiniuose, galėjo tapti net tam tikra kliūtimi jų prekyboje su kaimynais. Ši jų veikla yra pažįstama iš skandinavų rašytinių šaltinių.
Islandų Knytlingo sagoje aprašoma, kaip kuršiai užpuola jūroje ir persekioja pirklį iš kaimyninės Sembos.
XI a. pirmoje pusėje kuršiai jau puldinėja Danijos pakrantes, ir Danijos karaliai nuo 1050 m. paveda vietiniams valdovams ginti nuo jų pajūrį .
1170 m. kuršiai niokojo Ėlando salą, ir tai buvo ne pirmas, ir ne paskutinis toks antpuolis.
Henrikas Latvis rašė, jog XIII a. pradžioje iš Ėlando salos buvo vejami kuršiai ir estai, kurie ten, atrodo, buvo įsitaisę netrumpam - Ėlando salos vakarinėje dalyje yra žinoma įlanka, vadinta kuršių vardu.
Danijos salų kuršiai nepaliko ramybėje ir XII- XIII amžiuje. Tuos laikus mena vietovė Bornholmo salos rytiniame krašte iki šiol vadinama "Kuršių kiemu".
Kronikose išliko pasakojimas apie kuršių pergalę 1210 m. balandžio 18 d. pasiektą sąsiauryje tarp Gotlando ir Fėrio salų.
Kuršių veikla Baltijos jūroje, betgi, nebuvo nukreipta prieš kokią nors vieną tautą. Juos, kaip ir kitus vikingus, vedė turto geismas, kaip ir kiti jie grobė moteris, gyvulius, net išgabendavo laivais varpus iš Danijos bažnyčių.
Vikingų būriai, siaubę Europos pakrantes buvo daugiataučiai, ir labai tikėtina, kad tuose žygiuose kartu su skandinavais dalyvavo ir kuršių kariai.
Islandų sagose minimas vikingas Karis, bandę pabėgti iš vergijos Koris ir Skoris galėjo būti kuršiai, nes juos tuo metu vadino "cori", arba "curen".
Anot Egilio sagos, šių vergų vardais buvo pavadintas iškyšulys ir sala Islandijoje, kur juos užmušė.
Kuršių kariai dalyvaudavo ir danų bei švedų tarpusavio kovose, palaikydami vieną ar kitą pusę.
SANTRUPOS
ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA - TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas - Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA - Mokslų akademijos darbai
PRPI - Paminklų restauravimo-projektavimo institutas PSRL - Polnoje sobranije russkich letopisej
*******************************************************
https://www.facebook.com/groups/3216406 ... p_activity
Denisas Nikitenka su Benas Simkus
Kai pradedi raustis istorinėje literatūroje pasitaiko siurprizų: pasirodo, šiemet sukanka lygiai 1150 metų, kai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta kuršių žemė - Kuršas (Gens Cori).
Rimberto "Vita Anskarii", toje pačioje garsiojoje kronikoje, kurioje aprašomas švedų karaliaus Olafo 853 m. žygis į Apuolės pilį.
Kuršiai apskritai iš rytų baltų genčių anksčiausiai pateko į rašytinius istorijos šaltinius, tad yra kuo didžiuotis tiems, kurie gyvena (-o) buvusiame Kurše.
Ir proga kaip nors paminėti 1150 m. sukaktį.
Lietuvos teritorijoje buvo keturios kuršių žemės, pavadinimais Pilsotas, Mėguva, Ceklis ir Duvzarė (pietinis kraštas).
Viso XIII a. kuršiai turėjo 9 žemes ir buvo arti savo valstybės įkūrimo.
Išnyko kuršiai (asimiliavosi) XVII a. pradžioje.
Užtat iki šiol pagal piliakalnių pavadinimus galima atsekti visas kuršių žemes ir jų ribas Lietuvoje.
Beje, Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas tik 1009 m.
Kęstutis Čeponis
Tekste viena pasenusi informacija - kuršiai nei geografiškai, nei lingvistiškai nebuvo rytų baltai. Jie buvo vakarų baltai, kaip ir visi jų kaimynai.
Rytų baltai gyveno baltų arealo rytuose, o jų kalbiniai palikuonys yra lietuvių ir latvių kalbos bei tarmės (dalinai) tik todėl, jog maždaug 6-7 amžiuje (o gal ir kiek anksčiau) dalis rytuose gyvenusių baltų genčių (vadinamieji leičiai) migravo į vakarus ir atnešė savo kalbą (tarmes) į tuometines vakarų baltų žemes.
Beje, naujausi hidronimikos ir toponimikos tyrimai rodo, kad baltų kalbomis (tarmėmis) kalbėta ir dabartinėje Vokietijos šiaurinėje dalyje, pajūryje ir netgi gerokai piečiau.
Tai yra baltai gyveno ne tik iki dabartinio Gdansko - Dancigo (senasis istorinis pavadinimas, užfiksuotas dokumentuose Gudaniska - taigi, matyt, Gudaniškė), bet ir žymiai vakariau.
Tokiu atveju kuršiai, prūsai, jotvingiai, vakarų galindai, žiemgaliai, sėliai būtų ne vakarų baltai, o jau tampa centriniais baltais. :)
Plačiau čia:
На каком языке говорили на юге Балтики до славян
http://pereformat.ru/2014/10/balto-slavica/
Андрей Пауль, историк
Опубликовано 22.10.2014
Šis straipsnis ir dar eilė kitų yra ir temoje:
Baltų tautų gyventų teritorijų vakarinė riba (Западная часть ареала распространения древней балтской гидронимии)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=1834
*******************************************************
https://www.facebook.com/groups/1945644 ... on_generic
Kęstutis Čeponis
kurõnas (brus. кypгaн) sm. (2)
1. supilta kalva: Tiktai yra keletas kuronų LTI293. Kai pradėjo kurõną kasti, tai rado daug akmeninių kirvelių Smal.
2. kupstas, kemsas: Po žiemos atsirado pievoje kuronų Grv.
3. pusnis, sniego kalnelis: Kur tik pažiūrai, vis kurõnai ir kurõnai, o ant plento nei biskio nėra sniego Mrk.
4. nedidelis debesėlis: Kurõnai tik eina, in pavakarius bus lietaus Lkm. Užeina kurõnas Trgn.
Aš manau, kad kuršių etnonimas susijęs su žodžiu "kurtis", "įsikurti".
Analogiškai kaip ir sėlių pavadinimas, greičiausiai susijęs su žodžiu "sala", kuris tais laikais reiškė "miške iškirstą laukymę, kurioje apsigyveno žmonės".
Slavų kalbose iš tų laikų išliko žodžiai "селиться" (įsikurti), "село" (kaimas).
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
