Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gerulių malda (viduramžių latvių kalba)

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Gerulių malda (viduramžių latvių kalba)

Parašytas: 11 Lap 2007 18:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Источник - http://lietuvos.istorija.net/lituanistica/herul.htm

"Герульская молитва" (на латышском средневековом языке)

Tabes mus kas tu es ekszan debessis, swetitz tovus wartcz; enak mums tovus walstibe. Tovus praats buska ekszan debbes ta wursan summes, musse denishe mause duth mums schoden. Pammatemmuns muse grake kames pammat muse patra dueken. Newedamums louna badekle; pettpassarza mums nu wusse loune. Amen.

(http://www.christusrex.org)

Комментарий Витаутаса Юргутиса к литовскому изданию «Исследования литовского языка с точки зрения его происхождения, характера и особенностей» Филиппа Руига (оригинал - Кёнигсберг, 1745 на нем. яз.; литовское издание: Ruigys P. Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas. Vilnius, 1986, с. 416–418):

Вольфганг Лазиус (Lazius, 1514–1565), австрийский врач, зоолог, историк и гравер (ему приписываются две гравюры литовских зубров в произведении С. Герберштейна «Moscovia»). Учился в Вене и Ингольштате, был профессором Венского университета и личным врачом, советником и историографом императора Фердинанда I. О происхождении литовцев от герулов он писал в произведении «De gentium aliquot migrationibus libri XII» (Basileae, 1557, другие издания - тоже в Базеле 1572, в Франкфурте 1600).

В этой книге (на стр. 787–788 издания 1557 г.) он напечатал «Отче наш» на языке герулов, записанный якобы от потомков герулов в Мекленбургском крае (область Германии на побережье Бальтии, между низовьями Эльбы и Одера). С легкой руки Лазиуса выпущенную «герульскую» молитву «Отче наш» многие авторы двести пятьдесят лет считали главным и бесспорным доказательством, что литовцы якобы происходят от герулов. Ее перепечатал Х. Гарткнох рядом с «Отче наш» на прусском и литовском языках (см. Hartknoch Chr. Alt- und Neues Preussen oder Preussischer Historien Zwey Theile. – Franckfurt und Leipzig, 1684, с. 94).

Не выразил сомнений по этому поводу и Филипп Руиг. Только вот спустя много лет Й Лелевель, сравнив текст В. Лазиюса еще с «Отче наш» на латышском языке пишет: «Как мы удивимся! Этот до наших дней сохранившийся реликт языка храброго герульского народа, разбитого лангобардами, рассеянного по всем окраинам Европы... записан по сути дела латышским, прусским, литовско-жемайтским языком» (см. J. Lelewel. Rzut oka na dawność Litewskich narodów i związki ich z Herulami. Wilno, 1808, с. 42).

Й. Лелевель категорично отвергает «герульскость» текста Лазиуса, ибо нет никаких достоверных известий, кем и когда этот текст записан, как и откуда Лазиус его получил и почему этот латышский «Отче наш» опубликовал в качестве герульского (указ. соч., с. 43–46).

В свою очередь С. Даукантас в произведении «Деяния древних литовцев и жемайтов» на основании «герульского» «Отче наш» Лазиуса делает вывод, что литовцы не происходят от герулов, а то время (в IV в.) назывались герулами, т. е. отождествляет герулов с литовцами и приписывает литовцам славу герульской древности: «сам их язык ясно показывает сегодня, что эти эрулы были родичами Литвы... Молитва эта показывает ясно, что все эрулы говорили по-литовски... Не один литовец, жемайт, прусс опустит руки, читая эти остатки прошлого и видя, что эрулами некогда называемые литовские, жемайтские, прусские, латышские племена, хотя забытые и презренные всем миром, всё еще живут на обросших развалинах своей родины. Каждый, говорю, удивится, что литовцы, жемайты, пруссы, леты, имевшие знакомство с картагинцами, воевавшие больше 300 лет в кровавой борьбе с готами, владевшие на конец 14 лет самим Римом, столицей мира, сегодня сами стали подданными чужих и всеми презираемыми» (S. Daukantas. Raštai. T. 1. V., 1976, с. 53, 56, 744. Cр.: Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje. – Raštai, t. 2, V., 1976, с. 27, 798).

Только спустя пятьдесят лет после сомнений, высказанных Й. Лелевелем, было наконец выяснена и доказана фальсификация Лазиуса. Тартусский ученый К. Ширрен в своем докладе в Петербургской Академии Наук (читанном 19 ноября 1858 г.) убедительно доказал, что Лазиус «герульским» назвал латышский «Отче наш», сознательно сплагированный из «Космографии» базельского профессора С. Мюнстера издания 1550 г. (изданной в Базеле в двух версиях – латинской и немецкой).

Это произведение С. Мюнстера было широко известно и не один раз издавалось; К. Ширрен удивляется, как никто за триста лет не заметил плагиата Лазиуса из него (см.: C. Schirren. Das Vaterunser der Heruler, als Plagiat erwiesen. – Bul. hist.-philol de l'Acad. Imperiale, St. Peterbourg, 1858, vol. 16, стб. 131–141). В свою очередь латышский «Отче наш» «Космографии» С. Мюнстера является подлинным, одним из первых печатанных текстов латышского языка.

С. Мюнстеру его доставил достаточно известное в то время лицо – гесенский гуманист и поэт Йоган (Ханс) Хазентётер (Hasentöter, 1517–1586), в молодости проживавший в Швейцарии, потом в Любеке, около 1544–1547 гг. побывавший в Латвии, где видимо записал латышский «Отче наш», переданный С. Мюнстеру (см.: Kārlis Dravińš. Das Hasentötersche lettische Vaterunser. – Studi Baltici, N. S., 1952, vol. 1 (9), с. 211–230; с факс. латышского «Отче наш» из нем. и лат. изданий «Космографии» С. Мюнстера 1550 г.). С 1562 г. Й. Хазентётер жил в Кенигсберге, где играл в капелле курфюрста, а с 1572 г. был секретарем Данцингского совета (см. Altpr. Biogr. 1 с. 254).

Перевел Томас Баранаускас

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gerulių malda (viduramžių latvių kalba)

Parašytas: 10 Rgp 2012 18:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V)

http://alkas.lt/2012/08/03/m-kundrotas- ... esoje-vii/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 08 03 11:39

7. Kas liko nepasakyta

Žymus britų archeologas ir istorikas Tomas Pauelis savo knygoje „Keltai“ šiai tautų grupei priskiria dvi tautas, kurios paprastai priskiriamos germanams – kimbrus ir teutonus (T. G. E. Powell. Keltai. Vilnius, 2002, p. 189–190).

Dėl teutonų – remiamasi lotynizuoto jų tautovardžio „teutones“ sąskambiu su keltišku žodžiu „teuto“ (airiškai – „tuath“, bretoniškai – „tud“), reiškiančiu tautą. Germaniški atitikmenys – „theudo“, „theude“, „thiud“. Dėl kimbrų – kalbinių argumentų išvis nepateikta, nors juos galima numanyti: keltų britų palikuonių valų savivardis – kimrai…

Praktiškai – remiantis keliais sąskambiais, dvejetas gana žinomų tautų iš istorikams įprasto germanų pasaulio perkeliama į keltų erdves. O juk viena iš jų davė savivardį vienai didžiausių šiuolaikinių germanų tautų – vokiečiams („Deutsche“).

Nežiūrint to, T. Pauelio teorija vertinama aukščiausiu moksliniu lygiu. J. Statkutės teorija, daugmaž tuo pačiu pagrindu perkelianti gotus iš germanų pasaulio į baltų erdves, jos tėvynėje priskiriama pseudomokslui.

Ką reiškia šie dvejopi standartai?

Polemizuojant su didesniais akademinių ir pedagoginių modelių žinovais, išsiskyrė dvi mokslo ir švietimo sampratos: anglosaksiškoji ir frankogermaniškoji.

Pirmajai – anot šių žinovų – labiau būdinga lavinti mąstymą, antroji mieliau apsiribojanti žinių kaupimu ir perdavimu.

Ar ne tuo aiškintina, jog anglosaksų mokslo pasaulyje drąsios interpretacijos sutinkamos dažniau ir vertinamos rimčiau, nei Europos žemyne?

J. Statkutė atmeta gotų germaniškumo versiją, remdamasi dviem pagrindiniais argumentais.

Pirmiausia – anot jos – gotų protėvynė Skandza buvusi Prūsoje, o ne Skandinavijoje, kaip įprasta galvoti.

Antra vertus – teigiama, jog turimi germaniškos gotų kalbos šaltiniai mažai turintys ar išvis neturintys nieko bendro su istorinėmis ostrogotų ir visigotų tautomis.

Pirmasis argumentas jau šiek tiek aptartas antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje. Čia galima tik patikslinti, jog gotų istoriko Jordano žodžius apie Vyslos upės ir Skandzos santykį galima versti dvejopai: jog Vysla tekanti per pačią Skandzą arba pro ją. „In conspectu Scandzae“ iš esmės reikštų: Skandzos akiratyje. Nežiūrint to, ar šiuos žodžius suprasime paraidžiui, ar perkeltine – žemėlapio – prasme, akivaizdu, kad kalbama apie labai artimas teritorijas.

Jei Skandza vienareikšmiai būtų Skandinavijoje, tai Vysla – visai netikęs atskaitos taškas. Juk Skandinavija nuo jos žemupio – gerokai į šoną. Aprašant Skandinaviją, kur kas labiau tiktų ne Vyslos, o Odros žemupys: būtent iš jo tiesia linija galima „regėti“ Skandinaviją, nors ir perkeltine prasme. Daugių daugiausia, ką skandinaviško galima „išvysti“ nuo Vyslos žemupio – tai Gotlando sala. Jau pačiu savo pavadinimu ji tiktų būti gotų protėvyne ar bent jau – tarpine tėvyne, tačiau vargu ar galėtų būti gausybės Jordano išvardintų tautų lopšiu.

J. Statkutės teorijos naudai byloja dar vienas, savaime – silpnokas, bet puikiai tinkamas papildymui argumentas. Pats Jordanas kitoje savo „Getikos“ vietoje – 74 eilutėje – aprašydamas Dakijos ir Mezijos santykį, žodžius „in conspectu“ rašo anaiptol ne perkeltine prasme: šios dvi istorinės sritys išties matyti viena iš kitos. Maždaug tiek pat, kiek nuo Vyslos žemupio matyti Prūsa ir Aistmarių pakrantės.

Atrodo, Jordanas, aprašydamas gotų protėvynę, susiejo dvi skirtingas jos istorines tradicijas – baltiškąją ir skandinaviškąją, ką pastebėjo jau Algirdas Patackas. Aprašydamas Skandzos santykį su Vysla, jis kalba apie Prūsos pakrantes, aprašydamas Skandzos klimatą ir gyventojus – jau apie Skandinaviją. Įsidėmėtina, jog tarp šių gyventojų paminėti danai, švedai ir suomiai, tačiau „užmiršti“ liko aisčiai, gyvenę rytinėje Baltijos pakrantėje – o juk juos Jordanas puikiai žinojo. Ši tauta – ar tautų grupė – įvardinta „Getikos“ 36 ir 120 eilutėse, bet jau ne Skandzoje.

Antrasis J. Statkutės argumentas – apie gotų kalbą – iš dalies aptartas ketvirtoje šio straipsnių ciklo dalyje, aprašant gotų, o taip pat – vandalų karalių vardus. Deja, pačios gotų kalbos žinios lig šiol – ganėtinai skurdžios. Pagrindiniai jų šaltiniai – Ulfilos Biblijos vertimas ir keli dar sunkiai įskaitomi runų užrašai akmenyse.

J. Statkutės teiginys, jog Ulfilos atstovauti gotai priklausę kitam etniniam masyvui, nei visigotai ir ostrogotai – neįtikina, bent jau sunku tai pagrįsti Jordano tekstu, kuriuo ji remiasi. Vis gi yra kitas argumentas jos teorijos naudai: XIII–XV a. Lietuvos raštija, fiksuota senąja slavų (kitų vadinama tiesiog gudų) kalba.

Istorikas, siekiantis išsiaiškinti senovės lietuvių tautinę tapatybę iš jų raštų kalbos, galėtų darytis išvadą, jog jie buvo slavai. Be kita ko, tokių teorijų netrūksta, ypač – Baltarusijoje. Netgi sutikus, jog Ulfilos gotai, visigotai ir ostrogotai buvo tos pačios tautos atšakos, tai dar nereikštų, jog Ulfilos rašto kalba buvo jų šnekamoji kalba. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių pavyzdys rodo, jog rašto kalba gali būti vienokia, o šnekamoji – visai kitokia. Be to, galimi ir kiti variantai.

Ulfilos rašto kalba galėjo būti tam tikro krašto „lingua franca“ – bendrasis žargonas, skirtas susikalbėti skirtingos tautinės tapatybės žmonėms. Panašiai lotynų kalba, skilusi į daugybę tarmių, buvo „lingua franca“ Romos imperijos provincijose, kur davė pagrindą šiuolaikinėms romanų kalboms.

Žvelgiant vien į Ulfilos tekstą ir Jordano užuominas apie patį Ulfilą, gotų germaniškumo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Kur kas dėkingesnis uždavinys atrodo gotų asmenvardžių ir vietovardžių, senųjų runinių užrašų, jų kalbos pėdsakų palikuonių kalbose tyrimai, kur iš dalies ir veda J. Statkutė.

Atskiras klausimas – baltų ir skandinavų giminystės ryšiai, apie kuriuos šiek tiek užsiminta antrojoje ir penktojoje dalyje. Šią giminystę liudija ne tiktai prancūzų istorinis atlasas, bet ir žymūs lietuvių, vokiečių, prancūzų mokslininkai. XIX a. daugelis garsių archeologų net laikė Rytų Pabaltijį skandinavų protėvyne (Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 24).

Lietuvių antropologas Gintautas Česnys, aprašinėdamas neolitinės „virvelinės keramikos“ kultūros žmonių rasinius bruožus, atskleidė stulbinamų duomenų. Ši kultūra apėmė baltų, germanų ir būsimųjų slavų kraštus, bet jų gyventojai – skyrėsi. Švedijos „virvelininkai“ siejami su Rytų Pabaltijo gyventojais, tuo tarpu čia pat už sąsiaurio plytinčios Jutlandijos žmonės – jau su Vidurio Europa (ten pat, p. 44). Įsidėmėtina, jog G. Česnys – vienas didžiausių šiuolaikinės antropologijos autoritetų, o jo tekste jau įvardinta visa Švedija, ne tik jos dalis, pažymėta prancūzų atlase.

Žinoma, rasė ir tauta (etnosas) – dvi skirtingos kategorijos: vienoje tautoje gali sietis keli skirtingi rasiniai tipai ir atvirkščiai. Vis dėlto konkretų rasinį tipą į konkretų kraštą atneša konkretūs žmonės iš konkrečios tautos arba kelių tautų.

Jei G. Česnys neklydo, galima drąsiai spėti jau neolito pabaigoje vykus migraciją tarp Rytų Pabaltijo ir Skandinavijos – gal net abipusę. Šiapus galėjo būti germanų, o anapus – baltų. Antroji tikimybė atrodo šiek tiek didesnė, nes germanų buvimas priešistoriniuose baltų kraštuose liko neįrodytas, o Skandinavija G. Česnio duomenimis išsiskyrė iš likusios Germanijos. Ji labiau siejosi su baltų kraštais.

Šiame kontekste gotų kilmė iš Skandinavijos anaiptol nesikerta su galimu jų baltiškumu – bent jau tam tikrame jų tautinės raidos etape. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vandalus ir galbūt – kai kurias kitas germanams priskiriamas tautas.

Istorines, archeologines ir antropologines prielaidas gražiai papildo kalbinės. Greta jau minėtų dėmenų „rik / rig / rich“ ir „mer / mir / mar“ germanams priskiriamų tautų valdovų asmenvardžiuose, galima atkreipti dėmesį į dar kai kurias detales.

Žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, aprašinėdamas įvairių baltų kalbų pėdsakus lietuvių kalboje, išskiria priesagą „(a)ng“ vietovardžiuose. Anot jo, tai – kuršių paveldas: pavyzdžiai – Ablinga, Kretinga, Būtingė. Visos trys – kuršių istoriniame krašte (Lietuvių etnogenezė, p. 214). Kuršiai priskiriami vakarų baltams. Jiems priskiriami ir jotvingiai, kurių jau pats tautovardis turi dėmenį „ng“.

Palyginkime kai kurių germanams priskiriamų tautų vardus: tiuringai, varin(g)ai, tervingai (visigotai), greitungai (ostrogotai), asdingai ir silingai (vandalų gentys). Dauguma jų gyveno baltų kaimynystėje, išskyrus tiuringus, kurie istorijoje pasirodė gana vėlai, dar nežinia, kur gyveno jų protėviai – spėjama, jog tai buvę varingai, erų sandūroje lokalizuoti pietiniame Baltijos pajūryje.

Žinoma, priesagų mainai – jei tokių apskritai būta – galėjo vykti abiem kryptimis. Vakariniai baltai su germanų pasauliu susidūrė anksčiau, nei rytiniai gentainiai. Nežinia, ar įvardintų germanų genčių atstovai buvo sugermanėję baltai, ar germanai iš pat pradžių, bet kuriuo atveju tokie sutapimai, atsižvelgiant į geografinį kontekstą – pernelyg dėsningi, jog būtų atsitiktiniai. Mažų mažiausiai, tai gali reikšti prokalbę.

Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23).

Neseniai rusų archeologas Jevgenijus Šmidtas atskleidė, jog stereotipiškai slavams priskirti krivičiai iš tiesų buvo suslavėję baltai.

Rytų kryptimi baltų arealo ribos jau istoriniais laikais vis dar tikslinamos, vakarų kryptimi – vis dar mįslės.

Galbūt savo giminaičių atradimas Vakaruose subalansuotų ir šiuolaikinę lietuvių savimonę, dėl kurios orientacijos į Rytus neseniai taip skaudžiai išgyveno dabartinė švietimo reikalų viceministrė Nerija Putinaitė?

Jau visuotinai žinomi kuršių žygiai į Skandinaviją, dar ankstesni galindų žygiai drauge su gotais – į Ispaniją.

Gal ateis laikas, kai pačių gotų ar vandalų baltiškumas bus toks pat atradimas, kaip šiandien – krivičių?

XVI a. Volfgangas Lazijus išspausdino, o XIX a. Ksaveras Bogušas perspausdino Viešpaties maldą dar vienos tautos kalba. Tai – herulai, gotų kaimynai ir varžovai, taip pat priskiriami germanams ir taip pat kildinami iš Skandinavijos. Skaitmeninio archyvo dėka kiekvienas šio straipsnio skaitytojas gali susipažinti su šiuo tekstu http://www.epaveldas.lt/object/recordDe ... 0000274814 (K. Bohusz. O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1808, p. 108). Jei tai – ne klastotė, kiekvienas gali pats spręsti, kuriai tautų grupei šią kalbą priskirti.

Klausimu „kas liko nepasakyta?“ norėtųsi ir užbaigti šį – gal kiek mėgėjišką, bet tikėkimės – su profesiniais reikalavimais ne itin prasilenkusį – straipsnių ciklą. Gal jis paskatins naujus – jau profesionalesnius tyrimus. Juk dar daug kas nežinoma, neišsiaiškinta, nepasakyta.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/08/03/m-kundrotas- ... /#comments

Žygeivis:
2012 08 03 22:42

Manau, kad visų diskusijų šiuo klausimu esmė yra išsakyta straipsnyje pateiktoje A. Vanago citatoje:

“Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23).”

Inga Baranauskienė:
2012 08 03 12:50

Na, maldelė tai akivaizdžiai latviška, kas jau seniai pastebėta, beje.

Marius:
2012 08 03 16:51

Na, šalia – kitame tos pačios knygos puslapyje – įdėti lietuviški ir prūsiški atitikmenys. Nesu kalbininkas, bet man labiau prūsiškąjį variantą priminė.

O gal vis dėlto čia – germanų kalba? :) Ar vis gi – klastotė? Jei taip, kas tas klastotojas – Bogušas ar Lazijus?

Alvydas:
2012 08 05 16:45

Akivaizdžiai latvių (kad ir padarkytas) tekstas, ne prūsų. Su būdingais fonetiniais pakitimais, pvz., “uo” vietoje “an” (szoden, skaityk [šuodien] ‘šiandien’; kas prūsiškai ar jotvingiškai (net kuršiškai!) būtų neįmanoma. Leksika irgi latviška: mūs(u) (pr. nūson), vārds ‘vardas’ (pr. emmens), maize ‘duona’ (pr. geīts) ir kt.

Tai ne klastotė, tik nelabai valyvai slavo užrašytas latviškasis “Tėve mūsų”, plg.:

Tēvs mūs’, kas tu esi debesīs, svētīts lai top tavs vārds, lai nāk mums tava valstība, tavs prāts lai notiek kā debesīs, tā arī virs zemes. Mūsų dienišķu maizi dod mums šodien… (ir t.t.).

Vargu ar kuri germanų kalba būtų buvus tokia artima latvių kalbai. Nebent Statkutė atrastų tokią. :)

Alvydas:
2012 08 05 17:08

Gal pravers šita nuoroda, nes daug kur, p. Mariau, einate dviračio išradimo link: http://archive.minfolit.lt/arch/22001/22088.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gerulių malda (viduramžių latvių kalba)

Parašytas: 23 Vas 2018 16:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Seniausias iki šiol rastas rankraštinis latviškas tekstas – maldos „Tėve mūsų“ dalis
– 1507 m. leistoje katalikiškoje apeigų knygoje „Agenda siue benedictio(n)ale”.

Teweß müß ka tw eſe exkan debbeſyß
ſwetyt bws towß wardß
ennak mumß tow walſcyby
tawß praaz bwß
ka exkan debbyß Vnnd exkann ſemeß
muße dynyze mayſe

Dabartine redakcija ir rašyba:

Tēvs mūsu, kas esi debesīs,
Svētīts lai top tavs vārds,
Lai nāk tava valstība,
Tavs prāts lai notiek
Kā debesīs, tā arī virs zemes.
Mūsu dienišķo maizi...

Prikabinti failai:

Latvių kalba seniausias tekstas - malda Tėve mūsų (1507).jpg [ 215.2 KiB | Peržiūrėta 1015 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Gerulių malda (viduramžių latvių kalba)

Parašytas: 05 Geg 2022 17:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Palabio slavų (venedų) kalba

Бычков Алексей Александрович > Происхождение славян > Стр.6

https://www.litmir.me/br/?b=230020&p=6

Византийские авторы VI–VIII вв. (Прокопий Кесарийский, Агафий, Менандр Протектор, Маврикий, Феофилакт Симокатта и др.) описывают в основном славян Подунавья и Балканского полуострова. Совсем фрагментарны данные о славянах в сочинениях сирийских авторов VI в. Они не касаются рассматриваемых в настоящей книге вопросов славянского этногенеза. Также неинформативными в этом отношении являются уже весьма обширные и разнообразные документы IX–X вв. (византийские, западноевропейские и арабо-персидские).

Славянский язык во многих отношениях близок к балтскому. В этой связи в лингвистической литературе высказана мысль о существовании в древности балто-славянской языковой общности, в результате распада которой и образовались отдельные славянские и балтские языки.

С. Б. Бернштейн в этой связи писал: «Нет сомнения в том, что балто-славянская сообщность охватывала прежде всего праславянский[14], прусский и ятвяжский языки»[15].

(14 То есть венедский. — А. Б.

15 Бернштейн С. Б. Очерк сравнительной грамматики славянских языков. М., 1961. с. 34.

По А. Лемпрехту, праславянский язык прошел ранний этап, когда он был весьма близок к балтскому, «классический» (400–800 гг. н. э.) и поздний (800—1000 гг.).)

В настоящее время можно считать надежно установленным, что на севере скифское население Северного Причерноморья непосредственно соприкасалось с балтами.

Это документировано десятками лексических проникновений из иранского в балтский, совместными новообразованиями и материалами гидронимии.

«В итоге, — отмечает в этой связи советский языковед О. Н. Трубачев, — мы уже сейчас представляем себе балто-иранские лексические отношения как довольно значительный и плодотворный эпизод в истории обеих языковых групп».

Где-то на юго-западе балты какое-то время соседствовали с фракийцами. О непосредственных балто-фракийских контактах в древности говорят и описанные лингвистами параллели в балтских и фракийских языках, и пласт гидронимов фракийского облика на Правобережной Украине, территориально соприкасающийся с топонимическим ареалом древних балтов.

В связи с этим следует полагать, что на раннем этапе славяне были отделены от иранского мира Северного Причерноморья землями, заселенными фракийцами.

К сожалению, праславянско-фракийские языковые контакты не поддаются изучению.

«…Выделить фракийские слова в праславянском, — отмечает С. Б. Бернштейн, — не представляется возможным, так как наши сведения о фракийской лексике смутны и неопределенны. Нет вполне надежных и фонетических критериев для того, чтобы отделить общеиндоевропейское от заимствованного».

Неисследованной остается проблема славяно-кельтских языковых отношений.

При попытках прояснить кельтское влияние на праславянскую речь возникают трудности, так как от кельтских языков Средней Европы не осталось никаких следов, а сохранившиеся западнокельтские диалекты существенно отличны от них.

Все же к настоящему времени выявлено несколько десятков праславянских лексических заимствований из кельтских языков.

Однако они, по всей вероятности, далеко не в полной мере отражают языковое и культурное воздействие кельтов на славянский мир.

Таким образом, данные сравнительно-исторического языкознания позволяют утверждать, что территория ранних славян находилась между областями проживания, прежде всего, германцев и западных балтов. Соседями славян были также кельты и, до начала тесных контактов с иранцами, по-видимому, фракийцы.

Польский лингвист В. Маньчак на основе сравнительного анализа словарного состава древнеславянского языка с языками других европейских этносов считает, что наибольшую близость лексика древних славян обнаруживает с балтской и германской. Им констатируется далее, что славяне в лексическом отношении ближе к пруссам, чем к литовцам; ближе к германским языкам, чем к романским.

О праславянском языке

Ранее считалось, что когда-то все славянские племена говорили на едином языке, который историки называли праславянским. Предполагали, что постепенно этот некогда единый язык распался на ряд родственных языков в результате расселения некогда единой общности.

Самыми древними из известных нам славянских общностей называли венедов, стоящих ближе всех к этой самой «праславянской общности». Однако об их языке обычно ничего не сообщалось.

Но в 1794 г. польский ученый, граф Ян Потоцкий посетил земли Восточной Германии (которые некогда населяли венеды, предки сербов-лужичан) и разыскал тексты на венедском языке.

Приведем христианскую молитву «Отче наш» по-венедски и сравним текст ее с текстами этой же молитвы на некоторых балтских языках.

Итак, по-венедски:

Nesse wader, tu toy Jiss, wa nebiss hay, siungta Woarda Tygi

Tia wiliæ szymweh rok wa nebiss kak no zimie.

Un Wybydoy nam nesse chrech kak moy Wybydayne nessen Chresmarym.

Ni bringwa nass na Wasskonie day lizway nes Wit Wyskak chandak. Amen.

Современный литовский текст:

Téve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, neateinie tavo karalysté, teesie tavo valia kaip danguje taip ir žemėje, kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mūsų kaltes kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir ne leisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Текст герульский:

Tàbes mus kas tu es eckschan debbessis schwetitz tows waartz enack mums tows walstibe tows pzaats bus ka eckschkan Debbes ta wursan femmes. Musse denische. Màpse dütch mümss schodeen pammate mums musse grake ka mess pammat musse parzadueken. Ne wedde mums louna badeckle pett passarga mums nu wiisse loune. Amen.

Текст на прусском языке:

Nüsan Tawa ëndangun, swintins wirsei Twajs emmens, perëisei Twajs rlks, Twajs kwajts audasei sin kàigi ëndangun, tit dlgi nôzemei.

Nüsan deininim geiten dais niimans sandeinan be etwerpeis numans nüsan âusautins kâigi mes etwerpimai nüsan àusautemkamans, be ni wedais mans en bandasenin, skiait izrânkais mans eze wàrgan.

Для любителей славянских древностей попробуем рассмотреть венедский текст подробнее:

Nesse — наш. Сравни с прусским nыsan.

wader — герм, «фатер» — отец.

tu — ты(?).

toy — тот(?).

Jiss — по-литовски — «Он». Длугош называет верховное божество польских язычников «Йесса». Есса — Ящер-крокодил. Но возможно. «Он» — уважительный эпитет верховного Бога.

Wa — в(?).

nebiss — небо, сравни с герульским debbessis.

hay — глагол «есть», «суть».

Siungta — святой. Герульское schwetitz, литовское šventas, прусское swintins.

Woarda — «имя» — литовское vardas, герульское waartz.

Tygi — твой(?).

Cheyma — от глагола «есть», «быть»(?).

tujæ — твое.

Rick — герм, «королевство», Рейх.

kommæ — герм, «придет».

Tia wiliæ — Твоя воля.

Szymweh — химвех — от «есть», «быть»(?).

Rok — м. б., ошибочка вместо tok — так.

wa nebiss kak no zimie — В небе как на земле?

Un — и (герм. Und).

Wybydoy — прощение(?)

nam nesse chrech kak moy Wybydayne nessen Chresmarym — нам наш грех, как мы прощаем нашим грешникам(?)

Ni bringwa — не введи(?) — Брингва — герм. «Бринген» — «нести».

nа Wasskonie — по смыслу — на искушение.

day — и.

lizway nés Лизвай — избавь, спаси(?) нас.

Wit — от.

Wyskak chandak — выскак — сравни с «васконе» — искушение. По смыслу «от искушения» или «от демона-искусителя».

Amen — Аминь.

Появление государств у славян

Возникшие на Дунае союзы племен подготовили создание государственных образований, известных, по свидетельствам греческих и римских историков, у фракийских, иллирийских, дако-гетских и кельтских племен в V–I вв. до н. э.

С иллирийцами, фракийцами, скифами, а затем и кельтами мы вступаем в тот период истории Среднего Подунавья, о котором известны, хотя и немногочисленные, письменные свидетельства.

К этому времени этническая карта Европы в известной мере определилась. Средиземноморский бассейн, южнобалканские области, эгейский мир были заняты греческой и италийской цивилизацией; юго-восточные области Европы населены иллирийскими и фракийскими племенами; Северо-Западная и Центральная Европа находилась во владении кельтских, иллирийских и германских племен; северо-восточные области Европы были заняты скифскими и сарматскими племенами.

************************************

https://www.facebook.com/alvydas.butkus ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Panašu, kad čia pamario slavų kažkuria kalba... Gal kašubų kuria tai senovine tarme...

Įdomu, kad "Vardą Tavo" rašo "Woarda Tygi" - "vardą tavo"...

Daugelis žodžių akivaizdžiai artimi slavų kalboms, tačiau "wader" -"tėvas", "Rick komm" - "karalystė ateis"... yra aiškūs germanizmai.

Su jokia vengrų (ugrų) kalba "venedų" (Palabio slavų) malda neturi jokio ryšio.

Tačiau yra aiškūs keli skoliniai iš germanų kalbų. Ir tai nieko keisto - malda užrašyta 1794 m., kada Palabio slavai buvo vokiečių užkariauti jau daugiau kaip 800 metų - ir vokiečių kalbos įtaka Palabio slavų kalbai (tarmėms) be abejo buvo tuo metu jau labai didelė.

Daug įdomiau tai, kad matyti vietinės baltų kalbos liekanos - "Vardą Tavo" rašo "Woarda Tygi". O slavai šiose vietose vietinius baltus nukariavo ne vėliau kaip 8 amžiuje.

Vandenvardžių tyrimai rodo, kad baltai kažkada gyveno ir daug labiau į vakarus download/file.php?id=156 (raudonai - baltiškų hidronimų paplitimas, mėlynai - pagal archeologinius duomenis).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 22 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: