Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Baltų vienybės diena

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Baltų vienybės diena - rugsėjo 22 d.

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Andrius

Pranešimo tema: Baltų vienybės diena - rugsėjo 22 d.

Parašytas: 06 Rgs 2007 11:36

Užsiregistravo: 02 Gru 2006 13:46
Pranešimai: 46
Miestas: Šiauliai

2007 m. rugsėjo 22 d. - Baltų vienybės diena.

Bendruomenės, sambūriai, giminės, šeimos, sąmoningi piliečiai 2007 m. rugsėjo 22 d. 21 val. – Baltų vienybės dieną, Rudens lygiadienį, senovinę Alutinio šventę, Paveldo dienas minėdami – keliaukite ant senolių kalvų ir užkurkite ugnis: ant sukrautų aukurų, aukštai iškeltų karčių, deglų, iššaukite aukštyn ugnines salves. Lai ugnies ženklas pasiekia apjungia brolius lietuvius, latvius, baltų gyventas aukštaičių, jotvingių, prūsų ir kitų genčių žemes.

Pabūkime vienybėje, prisiminkime istoriją ir pasvajokime apie ateitį. Palydėkite lygiadienio Saulę. Dainuokite lietuviškas dainas, grokite, pūskite daudytes, muškite būgnus, šokite, vaišinkitės kartų. Minėdami Alutinį siųskite indą alaus ratu, nuliedami po šlakelį ant žemės ir nugerdami po gurkšnelį. Taip apsijungdami su protėviais ir žeme. Lai būna baltų vienybė vardan praeities, dabarties ir ateities.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Rgs 2008 17:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

J.Trinkūnas. Ar švęsime Baltų vienybės dieną?

Jonas Trinkūnas, http://www.DELFI.lt
2008 rugsėjo mėn. 8 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=18466367

Latviai paskelbė kreipimąsi į baltus visame pasaulyje švęsti rugsėjo 22 dieną Baltų vienybės dieną. Ši diena primena lietuvių ir latvių genčių pergalę Saulės mūšyje prieš kalavijuočių ordiną. Tai buvo tarsi Žalgirio mūšis XIII amžiuje, sustabdęs svetimųjų agresiją į Baltų žemes.

Šiandien Saulės mūšis simbolizuoja ne tiek militarinę, kiek baltų tautų bendros kilmės ir likimo idėją.

Jau keleri metai latviai ir lietuviai rugsėjo 22 dieną mini ir švenčia kaip Baltų vienybės dieną. Kurį laiką tai buvo daugiau lokalinis šventimas – Šiauliuose ir vietovėse arčiau pasienio. Pastaraisiais metais iniciatyvos sklinda jau plačiau. Populiari tapo “Piliakalnių sąšauka” arba “Piliakalnių šviesa”, kuomet vienu metu vakare uždegamos ugnys ant piliakalnių ar šalia jų.

Šimtai piliakalnių Lietuvoje ir Latvijoje nušvinta vienybės šviesa. Tai ne valdiška akcija, niekas jokių nurodymų nedarė, paprasti lietuviai ir latviai, ugnelėmis išreiškia pagarbą protėvių atminimui ir baltų vienybei. Pradedame suprasti, jog baltų vienybė tai nėra vien istorinis epizodas. Kai skiriančių sienų nebėra, reikia prikelti senąją bendrystę, kuri buvo vienaip ar kitaip nedraugiškų jėgų ardoma.

Latviai tą dieną jau švenčia pačioje Rygoje, skiriamos lėšos koncertams ir renginiams. O kaip Vilniuje? Juk Vilnius visada buvo visų baltų centras, apie tai ne kartą rašė ir latvių kultūrininkai. Šventaragio slėnis jau gilioje senovėje tapo lietuvių svarbiausia šventviete, apie tai rašoma jau Lietuvos metraščiuose. Atrodo, kad slėnis garsėjo dar prieš Vilniui tampant sostine.

Kai Lietuvos valdovai Šventaragyje pastatė vyriausią senojo tikėjimo šventyklą, ji tapo visos tautos šventykla. Galima tik įsivaizduoti, kas vyko prie Amžinosios Ugnies aukuro. Kariai, sugrįžę po sunkių kovų, iškilmingai pagerbdavo šventąją ugnį, valdovai prisiekdavo Perkūnui. Prisiminkime tai, minėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, ir pagalvokime, jog iš 1000 metų bent 400 metų buvo nekrikščioniški, ir neretai garbingi metai, kuomet Lietuva buvo apginta nuožmiose kovose.

Lietuviai ne tik sukūrė ir apgynė savo valstybę, jie padėjo išlikti baltams, Europoje seniausios kultūros tautoms. Todėl Vilnius turėtų būti svarbiausiu Baltų vienybės minėjimo centru ir tuo turėtų pasirūpinti valstybinės institucijos. Praeitais metais Romuvos bendrija apsisprendė tinkamai paminėti Baltų vienybės dieną Vilniuje. Paminėjimas turėjo vykti Šventaragio slėnyje, šiandien tai Arkikatedros aikštė, prie Gedimino paminklo.

Teko vaikščioti visą mėnesį po Vilniaus miesto savivaldybę, Pilių direkciją, Arkivyskupiją. Derinimai vyko labai sunkiai, nors mūsų prašymas buvo labai paprastas. Baltų vienybės dieną mes norime pagerbti ir paminėti mūsų protėvius didvyrius, ne tik lietuvių, bet prūsų, jotvingių, latvių laisvės kovotojus.

Arkivyskupija pareiškė nesutinkanti, bet kitos įstaigos leido. Tad rugsėjo 22 dieną prie Gedimino paminklo Baltų didvyriai buvo pagerbti. Šiais metais buvo tikimasi, jog mūsų valdininkai pagaliau susiprotės, todėl buvo pateikta paraiška platesniam Baltų vienybės dienos minėjimui. Atsakymas buvo neigiamas ir Baltų vienybės dienos šiemet Vilniuje nešvęsime. Žmonės uždegs ugneles ant piliakalnių, bet valdžios tai nesujaudins.

Ateinančiais metais minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Atrodo, kad katalikų bažnyčia pripažįsta tik 600 metų iš to laikotarpio, todėl visiškai abejinga Šventaragio senosioms tautinėms vertybėms. Gal net ne abejinga, bet tiesiog priešiška. Juk katedros požemiuose slypi visuomenei neprieinamas Amžinosios ugnies aukuras su taip vadinamais zodiako laiptais. Vamzdžiais užgriozdinto požemio net neketinama paruošti tūkstantmečio lankymams.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Rgs 2008 23:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Baltų vienybės diena

Šaltinis - http://day.lt/straipsniai/baltu_vienybes_diena

Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

Baltų genčių (kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žiemgalių) telkimasis į didelius junginius, galop į valstybę – sudėtingo ir ilgo proceso išdava. Lietuvos teritorijoje gyvenusias baltų gentis siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, vienodi laidojimo papročiai. Baltų gentys kultūros požiūriu gana panašios. Religijos pobūdis vienodas. Protėviai garbino gamtą, o nesuvokiamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno tam tikro pastovumo laikotarpį. Tačiau vis dažniau baltams tekdavo kautis su užpuolikais, ginti gyvybę, turtą, žemes. Turtėjant bendruomenėms, dažnėjo susirėmimai. Kilo poreikis kurti judrius gynybos centrus, baltų genčių teritorinius vienetus, ilgainiui vadinamus žemėmis. Baltų vienybės diena paskelbta rugsėjo 22-oji. Šios šventės proga siūlome trumpą kelionę po senovės baltų žemes.

Baltų gentys Lietuvos teritorijoje

Kuršiai.

Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiaurės kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietų – Lietuvos pajūryje. Nuo rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – juos skyrė Ventos upė, nuo pietinių – skalvių miškai ir pelkės. Kartu su prūsais jie valdė gintaro prekybą su Romos imperija. Kuršiai buvo drąsūs jūrininkai ir vikingų konkurentai Baltijos jūroje. XIII a. pradžioje patys puolami kalavijuočių, vis dar sugebėdavo nusiaubti švedų ir danų valdas. Pasigrobdavo vergų, avių, bažnyčių varpų, kuriuos perlydydavo į ginklus ir papuošalus. Kuršiai savo mirusiuosius degino. Jų kapuose aptinkama daug papuošalų iš žalvario, gintaro karolių. Jie pažino gintaringą Baltijos pajūrį, laivų statymo meną, žvejų gyvenimo būdą, sukūrė jūrų mitologiją ir įvairiausių vietovardžių: Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai…

Žiemgaliai.

Gyveno Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, derlingame Mūšos baseine. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, palyginti su karingų žemaičių kapais, juose mažiau ginklų. Užtat čia daug žemdirbystės įrankių: geležinių kaplių, pjautuvų, lenktų peilių. Žiemgaliai buvo darbštūs žemdirbiai. Mirusiųjų nedegino, žirgus mažiau gerbė nei žemaičiai, aukštaičiai ar lietuviai. Jų ginklai – pačių gamybos platūs peiliai ir kalavijai.

Žemaičiai.

Jų gyvenamasis plotas Virvytės, Minijos ir Ventos aukštupiuose ribojasi su kuršių gentimis, šiaurėje – su žiemgaliais, nuo Nemuno juos skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – pati karingiausia baltų gentis. Mirusiųjų nedegino. Karių kapuose randama nemažai ginklų. Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą lydėdavo ginkluotus. Labai gerbė žirgus – ištikimus karių palydovus. Kilmingiesiems į kapą įdėdavo žirgo auką (galvą, kojas).

Aukštaičių ir lietuvių gentys.

Jos gyveno Vidurio, Pietų ir Rytų Lietuvos plotuose ir dabartinės Gudijos teritorijoje iki Svyrių ir Naručio ežerų. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – didžiuliuose pilkapiuose (aukštis siekdavo iki 2 m, plotis – 12-15 m). Lietuvių kapai kuklūs, tik turtingų vyrų kapuose randama įvairių įkapių – iečių, antskydžių, labai retai – kalavijų. Kartais šalia kario į duobę guldydavo ir jo žirgą. Moterų kapuose papuošalų mažai. Slavų genčių veržimasis iš rytų į vakarus vertė lietuvių ir aukštaičių gentis vienytis į vieną tautą, vėliau – į valstybę.

Sėliai.

Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojęsi su žiemgaliais. Nedaug jų gyveno dabartinėje Šiaurės rytų Lietuvoje ir dalyje Latvijos teritorijos. Nuo latgalių juos skyrė Dauguvos upė, seniau vadinta Sėlių upe. Sėlių kapuose ginklų ir papuošalų aptinkama daugiau nei lietuvių kapuose. Sėlių centras Latvijoje – Sėlpilis.

Kuršiai, žiemgaliai ir sėliai gyveno dabartinės Lietuvos ir Latvijos žemėse. Formuojantis lietuvių ir latvių valstybėms, šios gentys sulietuvėjo arba sulatvėjo. Lietuviai ir latviai kilę iš bendrų protėvių, vėliau į vieną ar kitą tautą įsiliejo kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Dėl to šios tautos turi daug panašumų. Labai ryški kultūrų bei kalbų jungtis Baltai už Lietuvos ribų.

Stipriausi Vakarų baltai buvo prūsai. Jų gentys – bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai – gyveno į Vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, jų teritorija rėmėsi į Vyslos krantą. Turtais ir prekyba su Vakarais ir Rytais prilygo kuršiams, o jai kur juos ir lenkė.

Lietuvių ir aukštaičių pietiniai kaimynai buvo jotvingiai (sūduviai). Karingumu jie neatsiliko nuo žemaičių. Jotvingių gyvenamoji teritorija – dabartinės Gudijos vakarai, Lenkijos šiaurės rytų dalis ir Lietuvos pietūs, daugiausia Nemuno pakrantės. Mirusiuosius laidodavo akmenų pilkapiuose. Pirmieji baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Daug kariavo su Rusija ir Lenkija, nuo XIII a. ir su kryžiuočiais, padėjo prūsų gentims. Jų gyvenamosios teritorijos didžiojoje dalyje šiandien gyvena slavai.

Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Tai viena didžiausių baltų genčių. Jie vėliau sudarė pagrindą latvių tautai susiformuoti. Jie kariavo su finougrų gentimis šiaurėje, nuo VII a. – su rytiniais kaimynais slavais.

Rytų baltų gentys gyveno erdviuose Rytų Europos plotuose, net iki dabartinės Maskvos, galiausiai jas nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų traukėsi į Vakarus, stumdami ir lietuvių gentis.

Aplankykite virtualų Baltų archelogijos muziejų
http://www.mmlab.ktu.lt/Archeologija/lentele.htm

Kai kuriuos eksponatus galima apžiūrėti ir iš tolo, ir iš arti, iš viršaus, ir iš visų pusių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Rgs 2008 21:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

J.Vaiškūnas. Baltų vienybė

Jonas Vaiškūnas, http://www.DELFI.lt
2008 rugsėjo mėn. 22 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=18616190

2002 metų pavasarį į Karaliaučiaus kraštą aplankyti rusų valdžios nugriautos Herkaus Manto paminklavietės šalia Norkyčių (Meždurečė) gyvenvietės atvyko grupė lietuvių. Manoma, kad šioje vietoje žuvo Herkus Mantas. Staiga prie lietuvių priėjo jaunas vyras, šalikelėje pardavinėjęs bulves, ir ėmė kalbėti: “Čia mano protėvių žemė. Nors dabar aš esu rusas, bet aš žinau, kad mano šaknys čia. Ši žemė yra ypatinga. Joje viešpatavo įvairios valdžios, jos visos nuėjo, dingo, išliko tik Prūsijos žemė, kuri yra amžina.

Prūsų krivių krivaičio prakeikimas, skirtas vokiečiu kryžiuočiams, įvyko – kryžiuočių palikuonys buvo nušluoti. Čia nebus nei Rusijos, nei kitos valstybės, o bus tik Prūsija. Kai čia sugavo Herkų Mantą, jis paprašė, kad jį nudurtų, o kada ateis laikas, jis prisikels. Čia senovės dievų ir šventų ąžuolynų kraštas. Į Prūsiją kėlėsi žmonės iš įvairių šalių – be baltų čia gyveno vokiečiai, lenkai, zalcburgiečiai, olandai, dabar rusai ir kiti. Bet visi jie pavirsdavo prūsais, nes ši žemė yra labai stipri.”

Tokios kalbos kelia nuostabą. Bet panašiai mąstančių įvairaus amžiaus žmonių, laikančių save baltų palikuonimis ir baltiškos tradicijos paveldėtojais, yra ir daugiau. Randasi tokių žmonių ne tik Gudijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, bet ir kituose kraštuose, net Amerikoje.

2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. 1236 m. rugsėjo 22 d. susivienijusios baltų gentys pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės mūšyje.

Šia proga kasmet rengiamos Kalnų sąšaukos – baltams atmintinose vietose – piliakalniuose, alkuose, visoje Lietuvoje vienu metu uždegamos baltų vienybės ugnys, taip simboliškai sujungiant baltų tautas bei žemes. Šiemet Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“ rugsėjo 22 d. kviečia visus baltų vienybės ugnis uždegti 20–21 val. Vilniuje. Romuvos žmonės Baltų vienybės ugnį uždegs 19.30 val. Gedimino kapo kalne. Po 20 val. daug užmigusių Lietuvos piliakalnių ir šventviečių nušvis šventos Ugnies ir mūsų atminties šviesa.

Baltų vienybės šventė sutampa su rudens lygiadienio diena. Tai laikas, kai naktis susilygina su diena. Nuo šiol naktis šešis mėnesius bus ilgesnė už dieną, o mūsų kūnai ir mintys iš lauko erdvių vis laibiau trauksis į namus, į vidų, į dvasią. Kai tamsos daugiau – sakom – vėlu, panašiai tariame ir vėlė, velionis, Velnias... Protėviams rudens lygiadienis žymėjo perėjimą nuo Šviesos, Dievų laiko į Tamsos, Vėlių laiką. Pasaulis – yra šviesa. Trumpėjantis Saulės kelias mažina ir Pasaulį. Šventoji namų židinio ugnis dabar keičia priblėsusią saulę. Metas kurti – atkurti sumažėjusį pasaulį.

Nors mūsų proistorė skendi istorijos ūkuose, tačiau baltiškų vandenvardžių paplitimas didžiuliuose Europos plotuose, liudija mūsų pirmtakus baltus priešistoriniais lakais gyvenus plačiose erdvėse nuo Berlyno iki Maskvos. Nuo Elbės vakaruose iki Okos aukštupio rytuose ir nuo šiaurinių Dauguvos intakų aukštupių iki Būgo ir Dniepro vidurupių plytėjo baltiška erdvė.

Baltiškas paveldas glūdi ne tik topografiniame žemės paviršiuje – žemės ir vandenų varduose, pilkapių ir piliakalnių kauburiuose, šventviečių paslaptyse, bet ir giliai po velėna – archeologiniuose kultūriniuose sluoksniuose. Jis reiškiasi tuose plotuose dabar gyvenančių žmonių dvasioje ir pasąmonėje, tautosakoje ir mitologijoje. Prūsų, jotvingių ir kitų išsisklaidžiusių baltų genčių dvasia nemirė. Ji kartais atbunda iš snaudulio – vokiečio, gudo, lenko ar net ruso sieloje ir veikloje.

Ypač stiprus yra prūsų atgimimo judėjimas. 1980 metais Vokietijos įkurta prūsų draugija “Tolkemita” leidžia leidinius ir įvairiais būdais siekia prikelti senąją prūsų kalbą. Į ją susibūrę daugiausia išeiviai iš rytprūsių. Lietuvoje veikia prieš 20 metų įkurtas Prūsos klubas nuo 1990, su savo filialais Karaliaučiuje, Olštyne, Latvijoje, sudarantys neformalią Prūsos Broliją. Prūsų kilmės vokiečių draugija “Tolkemita” taip pat yra subūrusi platesnę Vokietijos Prūsos grupę.

“Prūsos” klubo ir Tarptautinio Europos išskaidytų etninių mažumų instituto iniciatyva 2001-2002 m. Lietuvoje atlikta apklausa paskatino susiburti žmones, tapatinančius save su prūsais. Atsiliepė nemažai save laikančių prūsais ir norinčių veikti prūsų atminimo įamžinimo ir pratęsimo linkme, trokštančių išmokti prūsų kalbos. 2001 metų pradžioje Lietuvos teisingumo ministerijoje buvo užregistruota Lietuvos Prūsų etninė bendruomenė.

Atsiradus internetui, prūsai “pasipylė” iš visų pasaulio kampų. Prie savo prūsiškų šaknų nori grįžti jaunas rašytojas R.Roguszka Varmijoje-Mozūruose, rusų studentas Kotovas-Kottonis iš Sibiro, Glabis Niktorius iš Karaliaučiaus ir kiti. Atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių savo baltiškomis šaknimis Gudijoje ir Lenkijoje. Kuriami ir veikia prūsų genčių vardais vadinami kultūriniai – rekreaciniai centrai. Jų įkūrėjai vadina save galindais, jotvingiais. Amerikoje gyvenantis M. Girčys kuria pasaulinės Prūsų Brolijos svetainę. Punskietis verslininkas P.Lukoševičius, laikantis save jotvingiu, Ožkinių kaime atkuria prūsų ir jotvingių gyvenvietę. Jis yra įsitikinęs, kad kryžiuočiai neišžudė visų jotvingių. „Jie gyvena tarp mūsų. Mes jais esame, nors nežinome, užmiršome, nors mus vadina kitaip. Noriu, kad čia atgytų praeitis, kad išnirtų pasaulio žemėlapyje dingę jotvingiai ir prūsai, kad jie papasakotų mums apie save, savo tikėjimą, gyvenimą ir lemtį,“ – sako jotvingių palikuoniu save laikantis verslininkas.

Šiuolaikiniame globaliųjų medijų pasaulyje esame laisvi tapatintis su bet kuo. Mus, neišeinančius iš namų, pasiekia viso pasaulio srovės ir įtakos. Jei norime, galime būti budistais, jogais, šamanais, galime mokytis bet kokios kalbos, tapti kokios norime kultūros ar religijos pasekėjais, tačiau savoji, paveldėta ir į mūsų pasąmonę tvirtai įaugusi tradicija mums duoda daugiausia galių ir stiprybės. Baltiškas bendrumas - tai ne tik užštrichuota erdvės sritis istoriniame žemėlapyje, tai giluminis mūsų dvasios užtaisas – mūsų stiprybės ir vienybės šaltinis. Atkurkime savo dvasioje sumažėjusį baltiškąjį pasaulį ir pasijusime daug platesnės ir galingesnės nei 3-jų milijonų giminės nariais.

Mes, lietuviai ir latviai, esame istorinių baltų žemių branduoliu. Išlikome dėl to, kad už mus gyvybes paaukojo prūsai, jotvingiai ir daug kitų aplinkui gyvenusių broliškų genčių. Tad baltų vienybė - tai ne tik mūsų vienybė su latviais. Tai vienybė su visų laikų ir visų kraštų baltais. Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje esame atstovai visų iki tol gyvenusiųjų. Mūsų kilni pareiga rūpintis jų atminimu ir tęsti jų darbus.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 21 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: