 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Akad. Eugenijus Jovaiša: „Aisčiai. Kilmė“ — trilogijos pristatymas
http://www.facebook.com/events/124612811032460/
Viešas · Sukūrė Vladas Palubinskas
2012 m. gruodžio 14 d. nuo 14:00 iki 16:00 Vilniuje, Gedimino pr. 3, Mokslų akademijos didžiojoje menėje, įvyko akad. Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmosios monografijos „Kilmė“ pristatymo iškilmės.
Vladas Palubinskas
Jau turėjau autoriaus dovanotą knygą, tai nesiruošiau dar ir įrašinėti. Man įstrigusius pasisakymus surašiau Istorijos ieškotojų klube.
Galiu dar pridurti, kad labai svarbius tyrimus šiuo metu dirba Rusijos archeologai, ypač Semboje, apie Karaliaučių.
Ir daro neabejotiną išvadą, kad tai ne slavų, germanų, ugrofinų, ne "polietninės" ar negyvenamos, o aiškiai baltų, labai sena ir aukšta civilizacija, su daugiaaukščiais miestais dar gerokai prieš mūsų erą.
Taip pat baltiškas ir Okos baseinas, Volgos aukštupys, kone visa Šiaurės Rytų Europa.
Žinojau, bet malonu buvo išgirsti, kad rusų archeologų atradimus aukštai vertina ir Lietuvos archeologai (bet ne politiniai istorikai), tik perspėja, kad jų išvadas interpretuojantys istorikai iškraipo, o vienas kitą padrąsindami, perpasakodami dažnai ir visai nusivažiuoja.
************************************************
Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, vakarų baltų pasaulį (I)
https://alkas.lt/2013/04/19/pribrendo-m ... pasauli-i/
Gediminas Zemlickas, http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva
2013 04 19 08:57
Naujosios Eugenijaus Jovaišos knygos „Aisčiai. Kilmė“ trilogijos I dalies viršelis: iliustracijai panaudota unikali moters kepurė knygos autoriaus 1990 m. rasta Dauglaukio plokštinio kapinyno 66 kape (220–260 m.) ir aisčių amatininkų žalvarinių kriauraraščių pakabučių vėrinys iš Dauglaukio, 54 moters kapo (150–220 m.) bei pavadinime „Aisčiai“ panaudotas smeigtukas iš Šėtijų, XVII a. (E. Ivanausko tyrinėjimai 1998–1999 m.)
Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“(1) pasirodė 2012 m. pabaigoje, o gruodžio 14 d. jau spėta pristatyti visuomenei Lietuvos mokslų akademijoje.
Monografijoje autorius nagrinėja I–V a. vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuoja įvairių šalių tyrinėtojų pateiktus duomenis ir jų išvadas, kurios labai prieštaringos ir įneša didelę sumaištį į tyrinėjamo objekto mokslinį supratimą.
Atrodo, kad I a. gyvenusio Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (56–117) veikale „Germanija“ (98 m.) pirmą kartą istorijoje paminėtos ir aptartos „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys – kuo toliau, tuo labiau kėlė vis sunkiau išrišamų klausimų, galop virto savotišku Babilono bokštu nesusikalbantiems tyrinėtojams.
Nesutariama dėl pirminės aisčių apgyvendintosios erdvės net Tacito laikais, jau nekalbant apie ankstesnius amžius.
Kokios gentys priskirtinos aisčiams? Ar lietuviai priskirtini? O estai?
Pastaruosius klausimus užduodami savo tautiečiams tikriausiai gautume prieštaringiausių atsakymų.
Romėnų istorikui aisčių išskirtinumo iš kitų tautų bruožu buvo aisčių ryšys su „glesum“, t. y. gintaru. Anot Tacito, po audros Svebų (Baltijos) jūros pakrantėje aisčiai renka bangų išplautą gintarą. Tikrosios jo vertės nesuvokia ir stebisi, kad atvykėliai iš kitų kraštų vertingus daiktus mielai keičia į gintarą. Vietos gyventojai per nesupratimą gintarą degina laužuose (veikiausiai apeiginiais, ritualiniais tikslais – tai jau mums artimesnių amžių interpretatorių nuomonė). Beje, Tacitas labai įžvalgiai išaiškina gintaro kilmę: tai esą jūros pakrantėje augusių medžių sakai, kurie jūros vandenyje sukietėjo.
Tacitas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais ir yra geresni žemdirbiai už germanus. Jų papročiai ir apdaras panašūs į svebų, bet skiriasi kalba.Tačiau būtent aisčių santykis su gintaru Tacitui buvo pagrindas, juos padėjęs išskirti į atskirą ir savitą gentinę visumą.
Šia logika remdamasis ir Eugenijus Jovaiša daro prielaidą, kad Tacito laikais gyvenusiems aisčiams priskirtinas Vyslos, Sembos ir Lietuvos pajūrio arealas, kur buvo daugiausia randama gintaro ir iš kur vedė Gintaro kelias į kitus Europos kraštus.
Deja, nemažos dalies šiandienos archeologų ir istorikų Europos priešistorės žemėlapiuose vakarų baltams, arba aisčiams, priskiriama vis mažiau vietos, o Vyslos žemupys ir žiotys pernelyg lengva ranka buvo atiduotos… gotams.
Veikiausiai jokia kita stichinė jėga nepadarė tiek žalos istorijos ir archeologijos mokslams kaip ideologiniai reikalavimai pradedami taikyti galvose užgimusioms pageidaujamoms teorijoms pagrįsti.
Prasidėjus slavų ir germanų gilios senovės paieškoms tyrinėtojų entuziazmas neretai prašokdavo bet kokios logikos ribas, kartais sąmoningai ar nesąmoningai buvo užsimerkiama prieš akivaizdžius faktus, kurių vietą užimdavo pageidaujamos interpretacijos ir išvados.
Kai geidžiamybei suteikiamas „mokslinės“ tiesos statusas, perbraižomuose žemėlapiuose buvo tiesiog pamirštamas nuo seniausių laikų atitinkamose teritorijose gyvenusių aisčių genčių vardas, o jų vietoje atsirasdavo gotų ar slavų apgyvendintos geografinės erdvės. Su mokslu visa tai turėjo mažai ką bendro, bet ideologiniams siekiams įtvirtinti atrodė patraukliai, tokiais atradimais remiantis buvo ginamos disertacijos, daromas „mokslas“.
Taip toliausiai į vakarus buvusi vakarų baltų pilkapių kultūros dalis – Veidinių urnų kultūra – buvo paskelbta germaniška, o vėliau jos žemėje „pasodinti“ gotai Vielbarko kultūros vardu. Gotai atsirado ten, kur jų niekada nėra buvę.
Priminsime, kad tik XX a. pradžioje kalbininkas Kazimieras Jaunius pasiūlė aisčių vardu vadinti baltų protėvius, sulietuvinęs ir patį šį terminą. Taip K. Jaunius tarsi suteikė istoriškumo Georgo H. Neselmano 1845 m. pasiūlytajam baltų terminui. Beje, lotyniškuoju aestii vardu Europoje jau buvo spėjęs įsitvirtinti į rytus nuo Baltijos jūros gyvenusių baltų ir finų genčių vardas, estijų vardas priskirtas panašiai skambančios, nors ir nebaltiškos Estijos gyventojams.
Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, Lietuvos mokslo premijos laureato (2008 m. už taikomosios mokslinės veiklos darbų ciklą „Istorija ir kompiuteriai (1997–2007)“), humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos monografija kaip tik skirta siekiant prasklaidyti kai kurias iš paminėtų istorinių miglų.
Remdamasis daugiamečiais savo paties ir kitų archeologų tyrimų duomenimis, autorius parodo kai kurių tų teorijų silpnas vietas ar net visišką nepagrįstumą. Įtikinamai parodoma, kaip remiantis išankstiniais siekiais sąmoningai buvo pervardijami baltiškųjų kultūrų fenomenai, suteikiant jiems germaniškų ar slaviškų atspalvių, kartais ir etniškai neutralaus interpretavimo.
Nesunku pastebėti, kad šios tendencijos ryškiausiai pasireikšdavo baltų tautų artimiausių kaimynų kai kurių tyrinėtojų darbuose, o pavymui einantiems kitiems tyrinėtojams net ir be piktos valios būdavo sunku atsiriboti nuo stereotipų.
Antai remdamiesi tais pačiais archeologiniais radiniais net ir mūsų laikų Lenkijos ir Rusijos mokslininkai kartais prieina kone diametrialiai priešingų išvadų. Vadinasi, ne rastoji medžiaga ir istoriniai šaltiniai yra pagrindas išvadoms padaryti, bet išankstinės tyrinėtojų nuostatos, kartais geidžiamų rezultatų siekis.
Štai apie tuos dalykus ir kalbėsimės su Eugenijumi Jovaiša.
Laikas suvesti sąskaitas
Mokslo Lietuva: Gerbiamasis profesoriau Eugenijau, kaip kilo sumanymas parašyti tritomę monografiją „Aisčiai“? Kada susikaupė Jūsų tyrimų duomenys, intelektinis bagažas, kuris prašyte prašėsi būti įprasmintas knygose?
Eugenijus Jovaiša: Klausimas paprastas, į jį atsakyti nesunku. Nuo 1975 m., kai prasidėjo savarankiški mano kaip archeologo kasinėjimai, mokslinis gyvenimas, kūryba, tyrinėjau, palyginti, nedaug laidojimo paminklų, kurie datuojami I–VI a., kartais net ir X amžiumi. Tačiau man pavyko kažin kokiu būdu „užgriebti“ tokius paminklus, kurie iki 2012 m. spėjo tapti europinės reikšmės baltų paveldo paminklais. Jie padarė didžiulę įtaką Vakarų baltų etnogenezės supratimui. Ir ne tik etnogenezės, bet ir socialiniam žmonių gyvenimo supratimui, ypač I–V a. žmonių.
Keturi iškilūs Lietuvos archeologai, Lietuvos mokslų akademijoje visuomenei pristatant Eugenijaus Jovaišos trilogijos I dalį „Aisčiai. Kilmė“: knygos autorius, Mykolas Michelbertas, Valdemaras Šimėnas ir Albinas Kuncevičius (2012 m. gruodžio 14 d.) | G.Zemlicko nuotr.
Radau ir ištyriau tokius europinio garso paminklus, kaip Plinkaigalio kapinynas (Kėdainių r.), kurį pirmas ištyriau 1977 m. Ištyręs pirmus 20 kapų pamačiau, kad tai ištisa europinio lygio kultūros lavina. Bet buvau pasinėręs į I–V a. geležies amžiaus medžiagą ir atidaviau toliau tą kapinyną kasinėti jau amžiną atilsį Vytautui Kazakevičiui. Paieškas tęsiau Vidurio Lietuvoje, Kauno apylinkėse. Ten ištyriau tokius įdomius kapinynus kaip IV–V a. Lauksvydų (Kauno r., 1911 m. Tadas Daugirdas, 1989–1979 m. E. Jovaiša) ir Rupunionius (1980 m.).
Nuo 1981 m. pasinėriau į Nemuno žemupio tyrinėjimus, nes tie plotai buvo beveik visai netyrinėti. Paskutiniai tyrimai buvo atlikti XIX a. pab. ir XX a. pradžioje vokiečių archeologų, ypač Adalberto Becenbergerio. O po jų – tuštuma. Archeologijos teorijoje tarsi būtų žinių, kalbama apie šią kapinynų grupę, bet atkastinės medžiagos nebuvo. Tad nėriau į Dauglaukio kapinyno (I–III a., Tauragės r.) tyrinėjimus ir tam paskyriau kone 20 metų. Ten aptikau 127 nedegintinius kapus, ir tai yra unikalus mūsų archeologinėje medžiagoje paminklas. Glausto laikotarpio medžiaga – pradžia 40–70 m., o pabaiga – 260-ieji metai po Kristaus.
ML: Dauglaukio kapinyno pradžia kaip tik atitinka Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito, uždavusio aisčių mįslę, gyvenimo metus.
E. Jovaiša: O svarbiausia, kad šis kapinynas iš Gintaro kelio apogėjaus laiko, nes po 260 m. Gintaro kelio prekybinė reikšmė sumenko.
ML: Romos gražuolės metėsi prie kitų madų ir baltiškasis gintaras pradeda jas mažiau dominti?
E. Jovaiša: Nebūtinai. Manau, kad didesnę įtaką galėjo turėti prasidėjusių tautų mūšių peripetijos.
ML: Prasideda tautų kraustymasis ir su tuo susijusios pasekmės?
E. Jovaiša: Prasideda dideli įvairių tautų judėjimai, o baigėsi Romos imperijos smukimu, kuris sužlugdė nusistovėjusius prekybinius ryšius su daugeliu tautų. Nuo III a. II–III dešimtmečio prie Juodosios jūros prasideda gotų judėjimas. Juodosios jūros ir Dunojaus „katile“ atsiras ir gotai, ir slavai – kaip tik toje geografinėje erdvėje.
ML: Jeigu prabilome apie slavus, tai, matyt, turite mintyje Priekarpatę?
E. Jovaiša: Taip, turiu mintyje dabartinės Galicijos teritoriją ir šiaurinę Karpatų atšlaitę. Kaip tvirtina didieji dabarties kalbotyros grandai, vokiečių mokslininkai Jurgenas Udolfas (Jurgen Udolph), Volfgangas Šmidas (Wolfgang P. Schmid) slavų vandenvardžių ir vietovardžių pirminis arealas kaip tik ir yra minėtoji erdvė.
Kadangi noriu atsakyti į pirmą man užduotą klausimą, tai grįžtu prie savo kasinėtų kapinynų. Tų tyrinėjimų medžiagą skelbiau įvairiuose leidiniuose, bet atėjo metas padaryti savo mokslinio gyvenimo ataskaitą, palikti po savęs išsamias publikacijas, savo tyrinėtų kapinynų medžiagą. Noriu paskelbti ir išvadas, apibendrinimus, kurie kyla iš tų tyrinėjimų. Žodžiu, įprasminti, ką per savo netrumpą archeologo gyvenimą suradau ir ištyrinėjau. Vienas dalykas iškasti, ištirti ir visai kas kita suvokti, įsisąmoninti, ką suradai.
Gerokai neįprastas kūrinys – tritomė monografija
ML: Kaip žmogus iš šalies, daugiau rašantis apie mokslininkų tyrinėjimus, juos kalbinantis, pastebiu, kad ne visada paprasta skaityti archeologų straipsnius, jeigu juose nėra apsibendrinimų ir aiškių išvadų. Radinių daug, bet ką jie reiškia, ką keičia mūsų sampratoje paprastam skaitytojui nėra paprasta suvokti.
E. Jovaiša: Tai, ką sakote, yra tiesa, bet reikalinga skelbti ir empirinę tyrimų medžiagą, nes tai tam tikras tyrinėjimų klodas. Ne tiek jau daug mokslininkų, kurie aiškiai pasakytų, į kokią vietą mūsų etninėje istorijoje padės savo radinius, ką kuris radinys reiškia ir kuo svarbus. Pagaliau kaip iš to daikto ar reiškinio mes suprantame tuos žmones, kurie tą daiktą naudojo ir paliko.
Taigi man atėjo metas padaryti ataskaitą už visus savo tyrinėjimų metus. Ėmiausi šio didelio darbo prieš gerus ketverius metus, gal net kiek daugiau. Nutariau viską sudėti į vieną vietą. Kompiuterinė technika ir kompiuterijos taikymas istorijos ir archeologijos moksle man žinomas, ne kartą taikytas, tai pradėjau nuo elektroninės monografijos versijos.
Geležinis IIA grupės antskydis ir kiti 111 kapo (220–260 m.) radiniai iš Dauglaukio plokštinio kapinyno (Vytauto Didžiojo karo muziejus).
Reikia įvado į atliktus darbus, apibūdinti, kokius paminklus tyrinėjome. Pradėjau rašyti įvadinį straipsnį „Aisčiai. Kilmė“. Rašau ir rašau – galo nematyti. Rašydamas apie vienus ir kitus dalykus, turiu gilintis ir į pagalbinę medžiagą, eiti į problemos gelmes. Taip įvadas išaugo į teorinę studiją, kuri galop virto to paties pavadinimo knyga – „Aisčiai. Kilmė“.
Darbo eigoje savaime kilo mintis sukauptą medžiagą sudėti į tris knygas. Susiklostė visai aiškus trilogijos vaizdas.
Pirmoji dalis – modelis to Vakarų baltų pasaulio, kaip aš jį suprantu iš savo tyrinėjimų medžiagos ir savo nemenkos kaip archeologo patirties. Apvaizda lėmė man atrasti daug vertingų radinių. Kad ir ši moteriška kepuraitė knygos viršelyje: ji rasta 1990 m. Dauglaukio kapinyno 66 kape (220–260 m.). Tai vienintelė kepuraitė Europoje iš barbarikumo, kuri yra tikra, ne koks muliažas ar iš piešinėlių paimta.
Taigi pirmoji knyga „Aisčiai. Kilmė“ yra aisčių pasaulio, arba vakarų baltų modelis, koks jis iškyla taip pat ir iš mano paties tyrinėjimų.
Antra knyga bus pavadinta „Kapai ir žmonės“. Tam tikra tvarka poligrafiniame ir elektroniniame variante bus sudėti visi mano tyrinėti kapinynai su analitiniais straipsniais apie kiekvieną jų. Tai kaip ir tų kapinynų katalogas, iš kurio matyti tų tyrimų reikšmė mūsų etninei istorijai. Knyga parašyta, parengta spaudai ir pasirodys šiais, 2013 metais.
Trečiąją knygą buvau sumanęs pavadinti „Archeologo užrašai“, bet tai nebus publicistinė knyga, todėl tikriausiai keisiu pavadinimą į „Žmonės ir darbai“. Bus pateikti tų žmonių darbai. Ir svarbiausia, ką šioje dalyje noriu pasiekti: tai bus 15 straipsnių serija, kuriais pirmos knygos teiginius pagilinsiu stipria empirine medžiaga. Ne tik iš Lietuvos archeologijos, bet ir iš germanų, aistiškų Vyslos krantų, Sembos ir galindų archeologijos.
Vienas konkretus pavyzdys. Bus straipsnis „Gintaro kelio sargybinis“, kuriame pereisiu per visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo (Karnutas), kurio dabartinė lokalizacija žinoma: tai Petronell-Carnuntum tarp Vienos ir Bratislavos, arčiau pastarosios ir netoli nuo Moravos santakos su Dunojumi. Tą vietą nurodė Plinijus Vyresnysis, tvirtinęs, kad nuo Panonijos Kornuto iki Germanijos kranto, iš kurio atvežamas gintaras, yra apytikriai 600 mylių (600 romėniškų mylių sudaro apie 889 kilometrus).
Pereidamas visą Gintaro kelią nuo Karnuntumo analizuosiu dalykus, kurie parodys, koks yra germanų indėlis į Gintaro kelią ir koks yra vakarų baltų indėlis. Trečioje trilogijos knygoje bus ir kitų panašaus pobūdžio straipsnių.
Jordano legenda gerokai sumaišė tyrinėtojų kortas
ML: Dabar kaip tik gera proga panagrinėti pirmąją trilogijos dalį „Aisčiai. Kilmė“. Koks tas vakarų baltų, arba aisčių, pasaulio modelis, kurį Jūs šioje knygoje perteikiate?
E. Jovaiša: Dabartinėje mūsų archeologijoje lenkų ir rusų archeologų darbai Vakarų baltų erdvę vakaruose labai smarkiai apriboja, jai priskiria Sembą, Notangą ir Mozūrų ežeryną Lenkijoje. Vyslos žemupys ir žiotys jau niekaip į aisčių gyventąją erdvę nebeįeina. Kai pirmoje knygoje pradėjau nagrinėti aisčių kilmę ir jų gyvenamąją erdvę Tacito laikais, jiems kaimyninių šalių archeologų priskirtąją gyvavimo erdvę, man kilo daug prieštaringų jausmų. Tai tyrėjo jausmai, kuriems sunku taikytis su akivaizdžiais faktų neatitikimais. Pradėjęs analizuoti giliau, pasitelkiau kalbos duomenis, rašytinius šaltinius, žinoma, ir archeologinius duomenis. Į vieną vietą sudėti komp-leksiniai duomenys niekaip netilpo į įprastas schemas, piešė visai kitokį vakarų baltų vaizdą.
Pirmiausia teko imtis gotų istorijos klausimų. Nuo XVI a. pr. vokiečių humanistai pradėjo skelbti VI a. Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikalą „Getika“ (De origine actibusque getaru).
Tai 551 m. Konstantinopolyje parašyta knyga, gotų istorijos analai, apie ankstyvąją gotų ir kitų to meto Europos tautų istoriją. Tai štai „Getikoje“ Jordanas yra paskelbęs legendą apie šiaurinę gotų kilmę. Legendą pasigavo XVI a. vokiečių humanistai ir pradėjo dėlioti žemėlapiuose gotų tariamą kelią, pradedant nuo pietų Skandinavijos ir Gotlando salos į Vyslos ir Oderio žiotis, paskui nuo Pamario ir Vyslos krantų Juodosios jūros link.
ML: Išeitų, kad XVI a. vokiečių humanistai rėmėsi Jordano pamėtėtąja legenda, kaip maždaug to meto lietuviai rėmėsi legendinio Palemono ir jo karių žygiu laivais aplink Europą, kai atplaukę Baltijos jūra pasiekė Nemuno žiotis ir taip atkako į Lietuvą, kurioje ir apsigyveno. Taip gimė romėniškoji lietuvių kilmės teorija.
Vakarų baltai / aisčiai po 260 metų (po Kristaus gimimo).
E. Jovaiša: Labai teisingai užčiuopta. Kai XVI a. pab. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, lietuviams nori nenori reikėjo pateikti savo valdovų aukštos kilmės įrodymų. Su karaliumi reikia karališkai apsieiti.
ML: Pagaliau juk negalima nusileisti lenkams, pas kuriuos Jogaila atėjo kaip užkurys.
E. Jovaiša: Būtent. Veikiant Renesanso idėjoms Lietuvos metraščiuose atsirado Palemono legenda, įrodanti garbingą ne tik Lietuvos valdovų, bet ir visos lietuvių tautos kilmę.
Analogiją su Jordano legenda apie gotų šiaurinę kilmę pamėginsiu pagilinti, pasinaudojęs analogija su lietuvių legenda apie Palemoną, neva, davusį pradžią lietuvių tautai. Legenda renesansinėje Lietuvoje prigijo, nelabai susimąstant, kad Lietuvos istorijoje tas pats Palemonas su savo bendražygiais juk turėjo palikti kokių nors realių savo veiklos pėdsakų. Tokių veiklos įrodymų neturime. Lygiai tas pats su Jordano legenda. Nė vieno patikimo tų gotų pėdsako šiaurėje istorikai taip ir neaptiko, nors ieškojo atkakliai. Kaip Lietuvoje nėra Palemono palikuonių ar bendražygių realių veikos ženklų, taip nerandama ir gotų pasireiškimo pėdsakų pradedant nuo pietinės Skandinavijos. Pasitenkinama tik užduotu paties neva fakto trafaretu.
Antras dalykas. Kai kurios germanų tautos – burgundai, langobardai ir kitos save kildino iš šiaurinių gotų, nes tas šiaurietiškumas ir paslaptingumas buvo pageidautinas. Panašiai juk ir kitų tautų senieji metraščiai, savo tautos kilmę paprastai pradedantys nuo Adomo ir Ievos. Faktiškai daugelis metraščių ir prasideda nuo legendinės dalies. Istorikai į tas legendines dalis paprastai rimčiau nežiūrėdavo, tas pasakytina ir apie gotų šiaurės kilmės „teoriją“. Bet štai atėjo istorijos mokslo formavimosi laikas ir kas pasidarė?
XIX a. formuojantis Lietuvos istorijos mokslui Lietuva jau buvo praradusi valstybingumą, buvo carinės Rusijos priklausomybėje. Lietuvos istoriografinė situacija aiški: arba ją užgožia rusiškoji, slaviškoji istoriografija, arba germaniškoji istoriografija, nes trečios nėra. Taigi Europai Lietuvos istoriografija jau buvo konstruojama ne pačių Lietuvos istorikų, bet rusų arba vokiečių istorikų.
Juk net ir Kijevo Rusios istoriją „kūrė“ vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig von Schlözer, 1735–1809). Kūrė kaip variagų kilmės istoriją, esą vikingai kūrė rusams pirmąją valstybę. Aiški vokiečių istorikų įtaka. Tokia buvo istorijos mokslo aplinka net ir pačioje Rusijoje.
Ideologija ir archeologija
E. Jovaiša: Kai mūsų kraštuose susiformavo archeologijos mokslas XIX a. antroje pusėje–XX a., o Vokietijoje pradėjo tvarkytis Hitleris, gotai buvo paskelbti germaniškuoju elitu, imtasi vokiečių „pergalingų žygių“ visame Europos istorijos moksle. Nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos SS (Schutzstaffeln – apsaugos būriai) programoje buvo numatyti plataus masto archeologiniai, kalbiniai, istoriniai tyrinėjimai visose užkariautose šalyse.
Buvo aiškinami gotų pranašumai prieš kitas tautas, buvo pradėta naujai aiškinti gotų kilmę ir istoriją. Pagrindu buvo pasirinkta Pamario kultūra, kuri dabar vadinama Vielbarko kultūra. Ji buvo paskelbta gotų kultūra, nors net to meto kalbininkai, istorikai ir archeologai gotiškų dalykų toje kultūroje neįžvelgė. Nulėmė ideologiniai dalykai. O ar žinote, ką archeologijoje ir istorijos moksle reiškia tradicija?
Baltai, germanai, finai ir slavai V–VIII a.
ML: Totalitarinėje valstybėje reiškia įsakymą, kuris nesvarstomas, bet vykdomas.
E. Jovaiša: Štai žymus tarybinis archeologas Sankt Peterburgo universiteto profesorius Markas Ščiukinas (Марк Щукин, 1937–2008) jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasikeitusiais laikais parašė knygą „Gotų kelias“ (Готский путь, 2005), aš ją savo knygoje analizuoju. Išmintingas archeologas mato daugelį akivaizdžių neatitikimų, kurių apstu gotų istorijoje, tačiau jo teiginiuose įdėtas šalutinis sakinys: „bet vis dėlto Jordano legenda gal nėra tokia beviltiška ir ją gali pagrįsti lenkų archeologijos pasiekimai“ (cituota laisvai).
ML: Ar Lenkijos archeologija taip pat paklusniai nuėjo vokiečių gotų žinovų nutiestu keliu?
E. Jovaiša: Visas Lenkijos archeologijos mokslas dabar laikosi nuostatos, kad Vielbarko kultūra – tai gotų kultūra.
Šalia vadinamosios Vielbarko kultūros tarp Vyslos vidurupio kairiojo kranto ir Oderio vidurupio lygia greta egzistavo Lugijų arba Pševorsko (Przeworsk) kultūra. Kartais ją vadina Lugijų sąjungos arba Vandalų germanų kultūra. Dabar pasakysiu, kokie tie lenkų archeologų pasiekimai. Kai buvo sovietmetis, tai Pševorsko kultūra buvo priskirta slavų kultūrai, bet atėjo 1990-ieji metai, nepriklausomybė, staiga vieningu balsu lenkų archeologai prabilo, kad Lugijų kultūra – tai germanų kultūra.
ML: O kaip yra iš tikro?
E. Jovaiša: Iš tikro ji buvo ir yra germanų. Bet iš šio pavyzdžio matyti, ką ideologija daro su kai kurių šalių archeologais, jų išvadomis apie archeologines kultūras.
ML: Iš ko matyti, kad tai ne slavų kultūra?
E. Jovaiša: Kalbame apie kultūrą, kuri gyvavo maždaug nuo II a. prieš Kristų iki V–VI a. po Kristaus. Visame tame laiko tarpsnyje slavų kaip etnoso išvis dar nebuvo ir jokių jo buvimo ženklų nepastebėta. Slavų nežinojo Antikos autoriai ir negalėjo žinoti. Bet kažin kokiu stebuklingu būdu Lugijų arba Pševorsko kultūra jau priskirta slavams.
Dabar dėl Vielbarko kultūros. Knygoje pateikiamuose savo sudarytuose žemėlapiuose visur piešiu (žalia spalva) Vakarų baltų (aisčių) kalbinę erdvę 260 m. po Kristaus.
Aisčių arba Vakarų baltų pasaulį brėžiu tarsi sudėtą iš trijų dalių: iš Tacito pavadintų genetinių aisčių, jų kultūros sklaidos pagrindu kiek šiauriau atsiradusių centrinių Vakarų baltų (sietina su Semba, Notanga) ir Šiaurinių vakarų baltų. Žvelgiant į žemėlapį dabar visai aiškus vakarų baltų kelias į Dnieprą.
Didelę dalį pirmosios knygos skiriu Vielbarko kultūros peržiūrai ir naujam įvertinimui (skyrius „Gotų-gepidų, arba Vielbarko, kultūra ir jos bruožai“). Esmė štai kokia. Toje vietoje, kur vėlesniais amžiais (I a. antroje pusėje) atsiras germanai, nuo seniausių laikų gyveno baltiškos kultūros žmonės. Nuo VII–VI a. pr. Kr. ten buvo vakarų baltų pilkapių kultūros pati labiausiai į vakarus nutolusi dalis pavadinta Veidinių urnų kultūra. Ją Lietuvos archeologai – Jonas Puzinas ir Marija Gimbutienė, ypač pastaroji – be išlygų skyrė baltams.
XX a. vokiečių archeologai pradedant nuo XIX a. antros pusės ir visą XX a. ją buvo priskyrę germanams. Tai vyko maždaug tuo pačiu metu, kai buvo „daroma“ gotų istorija. Įdomu, kad dabartinis vokiečių archeologas Ekartas Olshauzenas (2) (Olshausen), tyrinėjantis germanų atradimą, štai ką tvirtina: germanai, kaip kalbinė šaka nuo bendro indoeuropiečių kamieno atsiskyrė maždaug apie V a. prieš Kristų, o germanų kalbos susiformavo maždaug V a. po Kr., t. y. po tūkstančio metų.
Vakarų baltų kultūra savo pradžią turi VII–VI a. pr. Kr., kai germanų prokalbė apskritai dar nebuvo atsiskyrusi. Tai apie kokius germanus čia galima šnekėti? Ten, Baltijos pamaryje esantys baltiški hidronimai tik patvirtina, kad pirminio substrato ten būta baltiškojo.
Toliau. Visada į tą pajūrį įvairiais laikais archeologai mėgino kišti slavus. Bet ką sako patys slavų kalbininkai. Jie tvirtina, kad slavų kalba pirmieji vandenvardžiai atsiranda maždaug Kristaus gimimo laiku, o kaip kultūra – Prahos kultūros pavidalu – atsiranda V a. paskutiniame ketvirtyje, taigi beveik įžengiant į VI amžių. Tad apie kokius slavus Baltijos pajūryje gerokai prieš Kristaus gimimą galima kalbėti?
Padariau specialius žemėlapius, kuriuose parodžiau, kur aptariamu metu gyveno slavai, germanai ir baltai.
Lietuviams gal nereiktų pretenduoti į aisčių vardą
ML: Žinoma, kad VI–VI a. išsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos. Panašiu laiku stebima užgimstanti slavų kultūra (Prahos kultūros pavidalu). Ar tas baltų skaidymosi procesas ir slavų pasireiškimas nėra tarpusavyje susiję?
E. Jovaiša: Bendro proceso tėra tik tiek, kad VI a. nuo Padniepro spaudžiami slavų ateina lietuviai ir tampa Rytų baltų dalimi. Dar Kazimieras Būga lietuvius įvardijo kaip naujuosius ateivius, ir jis visiškai teisus. J. Puzinas K. Būgai prieštaravo, bet knygoje palaikau K. Būgą.
Lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą VI–VII a. turėtų išsinagrinėti kalbininkai, o knygoje nagrinėju aisčius, t. y. vakarų baltų pasaulį.
Beje, latgaliai ir sėliai yra vakarų baltai, nors kai kam tai gali atrodyti keistai. Jie yra labai senos aisčių kultūros palikuonys, išsirutulioję iš pilkapių kultūros. Latgaliai jau III a. vid. emigravo, pasiekė Dauguvos vidurupį, Gaują ir visas ribas, kuriose ilgus amžius ligi šiol gyvuoja. Tai aisčių kultūros ekspansijos padarinys. Tolesniame latgalių formavimosi procese atsiranda naujų ingredientų, kai apie VIII–IX a. pajudėjo slavai. Tada atsiranda bendrybių su slavais, nes latgaliai ir slavai tampa kaimynais.
Vikingo kapo įkapės iš Dauglaukio 77 degintinio vyro kapo. X a. pab.–XI a. pr. | Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Knygoje daug vietos skiriu didžiajai aisčių migracijai, jų plėtrai. Svarbu tai, kad Vielbarko kultūra niekada ligi šiol nebuvo tyrinėjama bendrame baltų judėjimo kontekste. Ją piešė vieną, nerodant kaimyninių kultūrų, jos natūralūs migraciniai procesai labiausiai tiko rodyti tekėjimą ta vaga, kuri atrodė priimtiniausia – menamą gotų žygį į šias geografines erdves. O kad migraciniai ir sklaidos procesai vyksta sinchroniškai, tuo pačiu metu apie 50–70 m. po Kr. visose genetinėse aisčių teritorijose, tiems tyrinėtojams nerūpėjo.
ML: Kodėl taip nutiko?
E. Jovaiša: Veikia užsiduoti ar tam tikrų autoritetų užduoti mąstymo stereotipai. Kartais nenorima pamatyti akivaizdžių dalykų, kliudančių ramiai gyventi užduotos schemos rėmuose, vengiama konfliktuoti su galingesniais autoritetais.
Iš aisčių sklaidos genetinių žemių – Vyslos žemupio, Sembos, Notangos, vakarų galindų gyvenamų teritorijų ir Lietuvos pajūrio – vienu metu pajudėjo vakarų baltų gentys. Jos suformavo visai naują šios Europos dalies geografinį ir kultūrinį veidą – Baltijos veidą. Iš šios pietinės Baltijos pajūrio dalies I–V a. atsiranda galindai, sūduviai, jotvingiai, nuo IX a. susiformuoja prūsai, kuršiai, skalviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai. Visos šios kultūros – tai aisčiai, vakarų baltai, Tacito minėtųjų aisčių tikrieji palikuonys.
O lietuviai, kurie ateis iš Padnieprės ir suformuos brūkšniuotos keramikos kultūrą, jau yra vėlesnis (VI a.) darinys.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuorodos:
1 Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012. 380 p. 160 iliustr.
2 Olshausen E. Cultural developments in the regions of Germanic settlement. Brill‘s Historical Atlas of the Ancient World. New Pauly. Edited by Anne-Marie Wittke, Eckhart Olshausen and Richard Szydlak. Boston: Brill, 2010.
„Mokslo Lietuva“, 2013.02.07, Nr. 3 (491)
Didingas veikalas apie aisčius
http://www.voruta.lt/wp-content/uploads ... astas1.pdf
Voruta 2013 m. sausio 5 d. Nr. 1 (765)
Akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus kalba, pasakyta 2012 m. gruodžio 14 d. per prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Kilmė“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje
Pristatoma didingo veikalo apie aisčius, kurie šiame veikale suprantami kaip vakarų baltai, arba ir kaip visi baltai, pirmoji dalis, skirta aisčių kilmei.
Visą veikalą sudarys trys knygos – trilogija. Su nekantrumu lauksime jų visų trijų pasirodymo.
Kaip kalbos istorikas baltistas aš galiu kalbėti tik apie tai, kaip šioje knygoje panaudoti kalbotyros mokslo duomenys. Esu skaitęs du ankstesnius šios knygos rankraštinius variantus, juos išdiskutavęs su autoriumi. Į mano pastabas atsižvelgta.
Dabar vertindamas jau išspausdintą knygą kalbotyros atžvilgiu priekaištų autoriui neturiu. Joje kalbotyros mokslo duomenimis remiamasi tinkamai. Kokių nors kalbotyros dalykų iškraipymo ar pritempimo darant išvadas nepastebėjau, matyt, jų ir nėra.
Knyga yra iš esmės archeologijos mokslo veikalas. Visos svarbiausios išvados daromos iš archeologijos duomenų. Aš nesu archeologas (šiuo metu tik domiuosi), todėl negaliu knygos vertinti iš archeologijos pozicijų. Lemiamą žodį turės tarti archeologai.
Be kita ko, archeologai turės įvertinti ir autoriaus koncepcijoje svarbų vaidmenį turinčią vadinamą didžiąją aisčių plėtrą: ar tai buvo aisčių invazija į dar neapgyvendintus, gal finų tik retai gyvenamus, plotus, ar tą plėtrą reikia suprasti vien kaip aistiškos kultūros įtakos išplitimą.
Apie aisčių invaziją iš kalbotyros duomenų spręsti neįmanoma. Vietovardžių studijos rodo, kad Aukštutinio Dniepro ir Volgos – Kamos aukštupių baltai buvo autochtonai.
Iš kur ir kada jie ten atsirado, lingvistams nustatyti sunku, tyrėjų lingvistų, kaip, beje, ir archeologų, nuomonės išsiskiria. Autorius daugiausia operuoja archeologijos duomenimis. Taigi ir čia lemiamą žodį vertinant knygą turės tarti archeologai.
Tą patį reikia pasakyti ir sprendžiant painią gotų kilmės ir jų klajonių istoriją. Lingvistinė pačios gotų kalbos ir jos palaikų vietovardžiuose analizė neduoda kokių nors įtikinamesnių duomenų apie gotų klajonės kryptį.
Kadangi autorius pagrindines išvadas daro remdamasis archeologijos duomenimis, tai lauksime kitų archeologų nuomonės ir šiuo klausimu.
Autorius savo knygoje yra panaudojęs svarbiausius veikalus, pagrindiniu rūpimu klausimu darbus, ne tik iš archeologijos, bet ir iš etnologijos, antropologijos, istorinės (diachroninės) kalbotyros, net iš mitologijos, meno istorijos.
Panaudotos literatūros sąrašas – įspūdingas. Veikalai parašyti lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, baltarusių, lenkų, latvių, net lotynų kalbomis. Tai sudarė tvirtą bazę moksliniams svarstymams, kurie autorių privedė prie aptariamojoje monografijoje padarytų išvadų, labai reikšmingų Lietuvos istorijos mokslui. Su nekantrumu lauksime pasirodant kitų dviejų žadamų šios trilogijos knygų.
Kas buvo tie aisčiai?
Prof. dr. Eugenijaus Jovaišos kalba, pasakyta 2012 m. gruodžio 14 d. per savo monografijos „Aisčiai. Kilmė“ pristatymą Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje
http://www.voruta.lt/wp-content/uploads ... astas1.pdf
Voruta 2013 m. sausio 5 d. Nr. 1 (765) (žiūrėti psl. 1 ir 7)
Gerbiamieji Kolegos, dėkoju visiems, apsilankiusiems išleidžiant aisčius į gyvenimą. Klausimą, kodėl, kaip ir kada atsirado aisčiai pirmą sykį išgirdau bene iš prof. Grasildos Blažienės lūpų. Šis klausimas ne mažiau domina ir mane patį, nes atsakymas nėra paprastas.
Vis tik pirmiausia man rūpi mokslo reikalai ir nerimas dėl to, kad nemotyvuotai ir dideliu greičiu mokslinėje erdvėje siaurinamas senasis baltų (ypač aisčių) arealas ir menkinama jų reikšmė Europos kultūros procesuose.
Turiu pasakyti, kad:
1) Dar XX a. 4 dešimtmetyje Karlas Engelis ir Vilhelmas La Bome, nors ir savindami Veidinių urnų kultūrą germanams, Vyslos žiotis su kairiuoju krantu mate baltiškais;
2) M. Gimbutienė ne tik tas pačias Vyslos žiotis, bet ir visą Pamarį su veidinių urnų kultūra laikė baltų kultūros erdve;
3) šiuolaikinė užsienio, o ir mūsų archeologijos, mintis baltų pietinę ribą randa jau tik Sembos pusiasalyje ir Mozūrų ežeryne;
4) rusų archeologas Vladimiras Kulakovas nuo II amžiaus pabaigos Semboje įkurdina germanus, o juo mielai seka kiti laisvai interpretuodami ir plėsdami germanų įtaką baltų kultūroms. Jau nieko nebestebina, jog Vikipedijos anglų versija germanus paišo ten, kur jų niekada nebuvo – Pasargės upė liko giliame germanų užnugaryje;
5) Nepriklausomybės metai tarsi turėjo atnešti laivą mintį ir paskatinti etnogenezės tyrinėjimus. Tačiau ne. Ir čia mums įtaką daro Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos archeologų formuojami modeliai. Dar labiau – dabar tapo nebemadinga net kelti etninės istorijos klausimus siūlant apsiriboti technologiniais tyrimais, kurie neliestų madingos tapusios frazės „Etninė etiketė ant archeologinės kultūros – tai visada negerai“;
6) mūsų archeologijos ir istorijos erdvėje seniausiems mūsų istorijos klausimams yra skiriamas pernelyg mažas dėmesys. Dar liūdniau, kad toje tyrimų erdvėje, kur sprendžiami kultūrų bendravimo klausimai, įsigalėjo vietinių baltų kūrybinių galių diskriminacija ir „protingų“ germanų patronažas ginklų tipams, papuošalų formoms ir kitiems reiškiniams;
7) sprendžiami ir neišsprendžiami baltų ir germanų, baltų ir finų, baltų ir slavų klausimai darė ir daro didžiulės painiavos etninės istorijos tyrinėjimuose. Ypač čia pasižymi baltų ir slavų klausimas, nors dar XX a. 8 dešimtmetyje slavų archeologai yra aiškiai pasakę, kad ankstyviausia slavų kultūra laikytina Prahos kultūra ir ji datuotina V amžiaus po Kr. paskutiniu ketvirčiu.
Mūsų erdvės požiūriu slavai pasirodė ne anksčiau nei VIII amžiaus pradžioje, ir čia esantis akademikas Zigmas Zinkevičius yra taikliai pažymėjęs:
„Daug tiems ir vėlesniems laikams priskiriamų vadinamųjų baltų ir slavų bendrybių gali būti lengvai paaiškinama gretimine kalbų raida.“
Atrodytų, klausimas aiškus ir kalbos bei kultūros mokslai turi į tai atsižvelgti ir atitinkamai rikiuoti etnochronologiją. Tačiau vėlgi ne – toliau kaip iš gausybės rago pilasi slavų protėvynių teorijos ir dabar jau populiaru tapo slavus gimdyti vakarų baltų /aisčių aplinkoje;
8) savotišku kompromisu sprendžiant ir nesprendžiant etninės istorijos klausimus tapo polietniškumo paieškos baltų pasaulyje.
Lapkričio mėnesį tarptautinėje konferencijoje išgirdau lenkų Anos Bitner-Vrublevskos pranešimą, iš kurio sužinojau, kad visas Lietuvos ir Latvijos pajūris geležies amžiuje buvo polietninių kultūrų zona.
Kažkoks nesusipratimas, kurį nežinia kokių paskatų ir kokių išvedžiotų argumentų vedini perša mūsų kaimynai.
Apskritai polietniškumas senovės žmonių gyvenime yra kažin ar įsivaizduojamas reiškinys.
Tokie reiškiniai neramina, ir aš pamėginau pažvelgti į šiuos procesus iš lietuvio archeologo pozicijų tarsi atsistumdamas nuo įsigalėjusių supratimų ir sakydamas sau: „Ar tikrai taip yra?“
Paaiškėjo, kad šis klausimas pasaulį jaudina ne mažiau nei mane patį, ir jis gyvai aptariamas. Susipažinau su reikšmingais darbais, kurie kitaip, pavyzdžiui, mato vadinamųjų Vyslos arba Baltijos gotų istoriją ir šiandieną aš norėčiau pasitenkinti paliesdamas tik šį – Vyslos gotų – aspektą.
Istorikų ir archeologų pastangomis Vyslos gotai buvo įkurdinti baltiškais vietovardžiais nusėtoje teritorijoje, kurioje nuo bronzos amžiaus pabaigos plytėjo vadinamoji veidinių urnų kultūra. Ji XX a. pirmojoje pusėje buvo paskelbta germaniška.
Jos buvusioje teritorijoje, pasak Jordano legendos, apgyvendinti pirmųjų amžių po Kr. gotai jiems priskyrus Vielbarko kultūrą ir sumodeliuota jų kelionė į Europos pietus. Moksliniam pagrindimui puikiausiai tiko Vielbarko kultūros dinamika ir jos plėtros ar migracijos kryptis į Juodosios jūros pusę, netyrinėjant kitų baltų kultūrų dinamikos ypatumų.
O dinamika tapati: tarp 40 ir 70 metų visame vakarų baltų/aisčių pasaulyje prasidėjo Didžiosios plėtros procesai, kurie vietomis įgavo ir migracijos pobūdį. Kultūros kaitos procesai, vykę Vielbarko kultūroje, neaplenkė ir likusio vakarų baltų pasaulio Semboje, galinduose, Lietuvos ir Latvijos pajūryje.
Plėtros ar migracijos procesai, matomi Vielbarko kultūros pavyzdžiu, būdingi ir kitai vakarų baltų erdvei – į rytus nuo Baltijos jūros iki Gaujos, Dauguvos baseino ir Nemuno santakos su Nerimi/Šventąja.
Migracijos procesai palietė mūsų ir Užnemunę, ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros vakarinę dalį.
Paprastai sakoma, kad gotai atsikėlė iš pietinės Skandinavijos ar Gotlando ir, apsukę ratą Pamaryje, dešiniuoju Vyslos krantu leidosi Juodosios jūros link. Toks gotų migracijos modelis yra vyraujantis ir pripažintas, turbūt, didžiosios daugumos visų šalių istorikų ir archeologų.
Bet man šiaurinė gotų istorija nepaaiškinama nei archeologija, nei kalbos duomenimis, nei rašytiniais šaltiniais.
Istorijos šaltinių atžvilgiu reikia pasakyti, jog:
1) vienintelis šaltinis, kuriame yra pasakojama apie gotų, o tiksliau ne gotų, tačiau tik valdančios Amalių giminės, šiaurinę kilmę yra apie 551 metus surašyta Jordano „Getika“;
2) Jordano „Getiką“ dalis dabartinių tyrinėtojų vertina skeptiškai ir netgi laiko grožiniu kūriniu;
3) Amalių giminės šiaurinę kilmę reikia vertinti tik kaip legendą, kurioje nėra istorinės tiesos;
4) šiaurinę kilmės legendą, kaip garbingą, savinosi ir kitos germanų gentys – saksai, langobardai ir kiti;
5) pačioje gotų kilmės legendoje akivaizdžiai įžiūrimi legendos elementai;
6) antikos autoriai, kurie gotų istoriją pradeda 238 metų Istrijos paėmimu, nieko nežino apie šiaurinę gotų istoriją;
7) antikos autoriams pirminė gotų tėvynė yra „Skitija prie Meotidės“, vėliau Dunojaus žemupys, Italija ir Ispanija;
8) šiaurinių germanų – Danijos ir Skandinavijos vikingų – sagų istorinėje atmintyje, nuo XII–XIII a. surašytoje į istorijas, nėra jokių duomenų apie jų protėvių buvimą Vyslos aplinkoje, tačiau fiksuojami IV a. antrosios pusės gotų Hermanaricho karalystės įvykiai.
Heimskringlos, Kniutlingų, Egilio sagose, nerandamas nė vienas epizodas, kuriame I–III amžių gotų istorija būtų nors menkiausia gija susieta su IX–XII amžių skandinavų istorija, tačiau IV amžiaus gotų istorija Juodosios jūros erdvėje žinoma skandinavų sagose, legendose ir mituose.
VI a. Jordano „Getikos“ Hermanarichas virto Jarmeriku (Iarmericus) XIII a. Sakso Gramatiko „Danų žygiuose“.
Jordano „Jis taip pat panašiai išmintimi ir jėga pajungė sau aisčių tautą“ virto Sakso Gramatiko „nusiaubė sembų, kuršių ir daugybę Rytų genčių.“
Akivaizdu, kad vikingų istorinė atmintis išlaikė tai, kas buvo, ir nemini to, ko nebuvo – nebūtų tautų vardų ir jų žygių.
Kalbos istorijos tyrinėtojai nurodo gotų kalbos skolinius baltų kalbose ir gotų, nors ir trumpalaikę, kaimynystę su vakarų baltais.
Šia prasme galima pasakyti, kad:
1) visose išlikusiose arba žinomose baltų kalbose yra tik 9 skoliniai iš gotų kalbos;
2) tik vienas „alus“ yra bendras skolinys visose baltų kalbose, lietuvių kalboje žinomi trys gotiški skoliniai, latviai turi vieną, o prūsai – keturis;
3) šie skaičiai iš tiesų labai menki, o pasiskirstymas kalbose rodo galimus skirtingus jų gavimo kelius ir skirtingą laiką;
3) teigiant, kad šiaurinės gotų istorijos Baltijos aplinkoje nebuvo, lieka pasakyti, kad gotų skoliniai gauti ne anksčiau nei VI amžiuje po Kr.;
4) Gintaro kelio klestėjimo laiku I–III amžiuje vakarų baltai galėjo gauti germaniškų skolinių iš pietinių kaimynų lugijų (Pševorsko kultūra), o gal ir iš pietinės Skandinavijos, tačiau negalėjo gauti gotiškų, nes tik III a. trečiasis dešimtmetis laikomas gotų istorijos pradžia;
5) ankstyviausius gotiškus skolinius galėjo atsinešti lietuviai, kai jie VI amžiuje, traukdamiesi nuo slavų, atėjo iš rytų baltų žemių ir sukūrė lietuvių pilkapių kultūrą. Šiuo atveju gotiški skoliniai yra antriniai – gauti per slavus, kurie šių skolinių turi nemažai;
6) gotiškų skolinių šaltiniu galėjo būti V a. pab.–VI amžiuje archeologijos medžiagoje stebimos karinės aristokratijos laikų vakarų baltų karinio elito atstovų kelionės Juodosios jūros link net iki Konstantinopolio ir į Dunojaus baseiną, kur jie turėjo susitikti su gotais bei slavais.
Vokiečių kalbininkas Jurgenas Udolfas yra taip pasisakęs dėl gotų kilmės vietos:
„Jeigu gotai būtų gyvenę prie Vyslos – tarp baltų – tai baltų kalbose turėtų būti kontaktų reiškinių, tai yra germaniškų skolinių. Slavų kalbose jie labai akivaizdūs. Kodėl ne baltų kalbose? Kadangi gotai kūrėsi arba keliavo ne prie Vyslos, bet Pietinėje Lenkijoje.“
Remiantis archeologija, reikia pasakyti, kad:
1) Vielbarko kultūros ankstyvoji raida matoma baltų vandenvardžių ir buvusių baltiškų archeologinių kultūrų teritorijoje – Pamaryje;
2) ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje ir ypač tarp 10 ir 70 naujosios eros metų visoje vakarų baltų erdvėje prasidėjo kultūros kaitos procesas, kuris reiškėsi naujomis daiktų kultūros formomis ir ypač laidojimo paminklų formos kaita – perėjimu nuo pilkapių prie plokštinių kapų, nuo kūnų deginimo prie nedeginimo papročio. Ši kaita ryški Vielbarko kultūroje, Vakarų Lietuvoje ir naujųjų kultūrų sklaidoje centrinėje vakarų baltų dalyje.
Pilkapių pylimo paprotys neišnyko – tęsiamas naujosiose kultūrose (pilkapių kultūra šiaurėje) ar abiejų sugyvenimu (Vielbarko, Sembos-Notangos kultūros, Lietuvos Užnemunės kultūra, kuri pastaruoju metu traktuojama kaip galindų įtakos zona. Vielbarką su kitomis vakarų baltų kultūromis sieja ir eilės segių – pavyzdžiui, emaliuotų, lankinių lenkta kojele ir lankinių žieduotųjų – paplitimas;
3) Gintaro kelio archeologija, ir ypač jo pagrindinis maršrutas į Vyslos žiotis, gali būti papildoma prielaida, kad Gintaro kelio metu Vyslos žemupys buvo kontroliuojamas aisčių;
4) akcentuojamas Vielbarko arba gotų kultūros mirusiųjų erdvinis orientavimas nėra Vielbarko kultūros savastis – erdvinio mirusiųjų orientavimo ir Dangaus dievybių garbinimo tradicija yra bendra ir kitoms iš pirmųjų aisčių žemių išėjusioms kultūroms;
5) remiantis archeologija niekaip neįrodoma šiaurinių germanų iš Skandinavijos pietinės dalies vakarinės ar rytinės pusės migracijos galimybė. Neįrodoma ji, kaip tai yra pažymėjęs ne vienas autorius, ir iš Gotlando.
Pietinės Skandinavijos I amžiaus archeologija nemato kultūrinių galimybių susiformuoti tokiai situacijai, kai galima reikšminga migracija į kitus kraštus.
Atvirkščiai, tuometinės kultūros sklaidos kryptis buvo nukreipta iš kontinento į salas, o I–II–III amžių Gotlando ir kontinento kultūrų santykiuose galima įžiūrėti kontinento dominavimą ir net kultūrinę bendrystę (V. Žulkus);
6) archeologų nustatyta Vielbarko vyrų kapų beginklė tradicija gali paaiškinti antikos autorių pastabą „labai taikinga aisčių gentis“, ir tai dar kartą sustiprina argumentą, kad Vielbarko kultūra laikytina aisčių kultūros dalimi.
Taigi, paliečiau tik vieną knygos aspektą, kurio, manau, pakanka šios knygos savitumui nusakyti.
Tomas Baranauskas. Naujai prakalbinta aisčių istorija
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tba ... d=60208355
Tomas Baranauskas,
http://www.DELFI.lt
2012 m. gruodžio 16 d. 07:51
Gruodžio 14-ąją Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje pristatyta išskirtinę reikšmę mūsų praeities pažinimui turinti knyga – Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Kilmė“.
Joje pateikta aisčių istorijos vizija tarsi iš pabirusių mozaikos šukių prieš skaitytojo akis sudėliota pirmą kartą. Daugelio svarbių šios knygos tezių nerasime net ankstesniuose paties E. Jovaišos darbuose.
Iš archeologijos, istorijos ir lingvistikos duomenų, poleminių ekskursų, neretai tikslių citatų pavidalu pateiktų kitų autorių tyrimų fragmentų sudėliota tokia aisčių istorijos panorama, kokią vargu ar kas nors tikėjosi išvysti.
Didžioji aisčių migracija
Naujosios knygos dėmesio centre – laikotarpis tarp 10 ir 450 metų ir tuo metu vykusi didžioji aisčių migracija, tačiau pirmiausia išaiškinamas bendros aistiškų kultūrų kilmės šaltinis.
Aisčiai, anot E. Jovaišos, susiformavo 1600 m. pr. Kr. kaip Vakarų baltų pilkapių kultūrą palikusi bendruomenė.
Šiai net 16 šimtmečių Prūsijoje gyvavusiai kultūrai iš esmės priklausė nuo jos tik nežymiais regioniniais bruožais tesiskyrusios Veidinių urnų (Pamaryje, į vakarus nuo Vyslos) bei Lietuvos ir Latvijos pajūrio kultūrinės grupės, kurios taip pat sietinos su aisčiais.
I a. visų aisčių kultūrinių grupių areale įvyksta žymios permainos – nuo mirusiųjų deginimo pereinama prie nedeginimo, atsiranda vietinė juodoji metalurgija, o kartu prasideda didžioji migracija bei naujų kultūrų susidarymo procesas.
Šiuo laikotarpiu dauguma aisčių atsisakė iki tol jiems taip būdingos pilkapių pylimo tradicijos, išskyrus nemažą grupę „disidentų“, pasitraukusių iš senųjų aisčių žemių ir apgyvendinusių Žemaitiją, Šiaurės Lietuvą ir Pietų Latviją bei sukūrusių čia naują Pilkapių kultūrą.
Didžiosios migracijos metu aisčiai, plėsdamiesi iš Prūsijos ir siauro Lietuvos ir Latvijos (Kuršo) pajūrio ruožo, apgyvendino didžiąją Lietuvos ir Latvijos dalį.
Tuo metu susiformavusios ir išplitusios archeologinės kultūros ilgainiui davė pradžią istorinių laikų žemaičių, žiemgalių, sėlių, latgalių, jotvingių (sūduvių), galindų ir prūsų gentims.
Aisčiai: nuo prūsų iki estų
Iš didžiosios aisčių migracijos rezultatų galima padaryti svarbią išvadą, ieškant atsakymo į klausimą, kas gi buvo tie aisčiai?
Dažnai šis etnonimas suvokiamas tik kaip senesnis prūsų vardo variantas. Nuo panašios prielaidos prasideda ir E. Jovaišos konstruojama aisčių samprata: aisčiai – tai vakarų baltai.
Tačiau per archeologinių kultūrų raidą pademonstravus beveik visų žinomų istorinių baltų kilmę iš vakarų baltų, išryškėja ir fundamentalus aisčių bei prūsų netapatumas: prūsai susiformavo tik vakarinėje aisčių teritorijos dalyje, o šiaip aisčiai apima ir latgalius, gyvenusius šalia estų, kurių dabartinis vardas iš tiesų yra jų perimto aisčių vardo variantas.
Čia mes susiduriame su aisčių vardo „perdavimo“ dabartiniams estams problema. Gal tai nėra toks jau atsitiktinumas – tik viduramžių geografų dėka atsiradęs nesusipratimas, kaip iki šiol atrodė?
Juk ir istorinio Kuršo šiaurinėje dalyje XIII a. gyveno finougriškai kalbantys žmonės – jų palikuonys dabar vadinami lyviais, bet anuo metu jie nebuvo skiriami nuo kuršių, nes politiškai priklausė kuršių konfederacijai.
Ar negalėjo panašiai atsitikti ir su estais, kurie tam tikru laikotarpiu galėjo įsijungti į aisčių genčių sąjungą dėl politinių priežasčių, ir, tai sąjungai suirus, paveldėti patį aisčių (estų) vardą (bent jau taip juos nuo X–XI a. vadinusių germanų akyse)?
Imperatorius Neronas ir aisčiai
Įdomu pastebėti, kad didžiosios aisčių migracijos laikotarpis tapo mūsų tapatybės simboliu dar XVI a., kuomet nežinomas Lietuvos metraščių autorius sukūrė Palemono legendą.
Būtent I a. jis pradėjo legendinę Lietuvos istoriją, kurios pradžią siejo su iš Romos atvykusiu Palemonu ir jo palydovais, kurie esą bėgo nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų.
Čia nežinomas metraštininkas tik lengva ranka susiejo su Lietuva antikiniuose šaltiniuose žinomą epizodą apie Nerono išvytą Ponto karalių Polemoną II, bet iš tikrųjų jam pavyko kai ką neblogai atspėti.
XX a. archeologinių atradimų dėka susiformavęs mokslinis šios epochos vaizdas yra jau kitoks, bet ryšį su Roma išsaugojo, netgi neretai pavadinamas „romėniškuoju laikotarpiu“, nes tuo metu galybės viršūnę pasiekusios Romos imperijos alsavimas iš tiesų buvo jaučiamas toli į šiaurę nuo imperijos sienų – importinių daiktų, iš kurių ypač iškalbingos Romos monetos, randama ir Lietuvoje, ir kituose tuo metu Romos imperijos nevaldytuose „barbarų“ kraštuose.
O imperatoriaus Nerono vardas iš tiesų reikšmingas ir realioje aisčių santykių su Roma istorijoje – būtent Nerono laikais romėnai atrado Gintaro kelią ir užmezgė prekybinius ryšius su aisčiais (apie tai byloja Plinijaus Vyreniojo pasakojimas, o tuomet prasidėjusius nuolatinius prekybinius ryšius patvirtina archeologija).
E. Jovaiša parodo ypatingą gintaro prekybos svarbą aisčių genčių sąjungos susidarymui ir plėtrai. Šios sąjungos saugomų prekybinių kelių dėka romėniškas importas iš gintaro prekybos centro Vyslos žemupyje pasiekdavo tolimiausius aisčių pasaulio kampelius ir lėmė staigų kokybinį aisčių kultūros šuolį I-ajame amžiuje.
Baltų „aukso amžius“ atskleidžia savo paslaptis
Marija Gimbutienė šį „romėniškąjį“ laikotarpį yra pavadinusi baltų kultūros aukso amžiumi.
Ir vis dėlto viskas, ką apie šį laikotarpį iki šiol žinojome, iš esmės ir buvo archeologų randama aukšto lygio materialinė kultūra, kiek paįvairinta rašytinių šaltinių duomenų (visų pirma garsiojo Tacito pasakojimo apie gintaro pardavėjus aisčius) ir bandymų rekonstruoti baltų socialinę struktūrą, prekybinius ryšius ir atskirų archeologinių kultūrų raidos bruožus.
Bet visa tai neretai būdavo XX a. valstybinių sienų sukarpyta į sunkiai suprantamus fragmentus, mat kiekvienas archeologas stengėsi visų pirma nagrinėti savo valstybės archeologinius paminklus.
Pastaruoju metu vis stiprėja tendencija archeologiniuose tyrimuose įveikti dabartines valstybines sienas. E. Jovaišos monografijoje šis principas ne tik savaime suprantamas, bet ir leido rekonstruoti istorinę aisčių erdvę bei atkurti savo dinamiškumu politinei istorijai beveik prilygstančius daugiau kaip keturių šimtmečių aisčių istorijos puslapius.
E. Jovaiša net paskaičiavo, kokiu greičiu plėtėsi vienos ar kitos aisčių kultūros užimta teritorija atskirais savo raidos etapais. Didžiąją aisčių migraciją jis parodo visa serija žemėlapių, kuriuose aisčių teritorijos plitimas parodytas tiek dinamiškai, kiek tą dinamiką pajėgus atskleisti dabartinis archeologinių paminklų datavimas.
Kartu paaiškėja, kad iš aisčių kilo beveik visos istorinių laikų pradžioje žinomos baltų gentys, išskyrus tik lietuvius, kurių formavimosi regione – Rytų Lietuvoje ir gretimoje Baltarusijos teritorijoje – bent iki II a. gyvavo rytų baltų sukurta Brūkšniuotosios keramikos kultūra.
Kol kas dar ne visai aišku, kokie etniniai procesai vyko jos teritorijoje III–V a.
E. Jovaiša čia apsiriboja kelių naujausių interpretacijų pristatymu ir plačiau šio klausimo nenagrinėja, tad lieka neatskleistas ir šioje teritorijoje vykusių permainų ryšys su aisčių plėtra.
Tuo tarpu iš Vyslos žemupio į pietryčius plitusi Vielbarko archeologinė kultūra, nuo kurios E. Jovaiša nuima gotų istorijos „naštą“ ir ją taip pat priskiria aisčių kultūrų pasauliui, jo teigimu, atvėrė baltams koridorių į tautų kraustymosi areną. Per šį koridorių baltai darė įtaką iš dalies gotiškai Černiachovo kultūrai, o galindų kariai, anot mokslinėje literatūroje žinomos hipotezės, galėjo, prisijungę prie gotų, nukeliauti iki pat Ispanijos.
Aisčiai ar gotai?
Iki šiol visi bandymai susieti aisčių archeologiją su to meto politinės istorijos verpetais sukosi apie baltų ir gotų santykius.
Dar VI a. gotų istorikas Jordanas prie Vyslos apgyvendino, anot jo, iš Skandinavijos atvykusius, kurį laiką Vyslos žemupyje pagyvenusius ir toliau Juodosios jūros link pajudėjusius gotus.
Pats Jordanas įsivaizdavo tai buvus II tūkstantmetyje prieš Kristų, bet mokslinė istoriografija seniai šiuos įvykius nukėlė į pirmuosius mūsų eros amžius.
Šiuolaikinė archeologija surado ir iš žemutinio Pavyslio į Juodosios jūros regioną keliaujančių gotų archeologinį pėdsaką – Vielbarko kultūrą, kuri susiformavo nedidelėje teritorijoje prie Vyslos II a. pr. Kr. (ankstyvoji jos fazė dar vadinama Oksyvo kultūra), o pirmaisiais amžiais po Kristaus apėmė visą buvusį Veidinių urnų kultūros, kurios gelmėse ji užsimezgė, plotą ir sparčiai plėtėsi, kol pasiekė dabartinės šiaurės vakarų Ukrainos teritoriją.
Tolesnį gotų raidos etapą (nuo III a.) daugelis tyrinėtojų mato Černiachovo kultūroje (dabartinėse Ukrainos ir Rumunijos teritorijose). Pastaroji kultūra iš tiesų yra gotų ir jiems artimų ar jų įtakoje buvusių genčių palikimas.
Tiesą sakant, iki šiol baltų-gotų santykių problematika buvo visų bandymų suistorinti šį rašytinių šaltinių gausa nepasižymintį baltų istorijos laikotarpį pagrindas.
Gotų lokalizacija Pavyslyje buvo išeities taškas ir akademiškai konservatyvioms teorijoms, pasitenkinančioms baltų ir gotų kaimynystės interpretavimu (populiarios gotų postūmio baltų genčių judėjimui ir dalies baltų – visų pirma galindų – prisidėjimo prie gotų žygių idėjos), ir platiems romantiniams užmojams, tokiems kaip Aleksandro Račkaus, Česlovo Gedgaudo ar Jūratės Statkutės de Rosales bandymai paskelbti germanus gotus baltiška „gudų“ gentimi.
Tad didžiausias netikėtumas, kurį E. Jovaiša savo naujojoje studijoje pateikia visų šių teorijų šalininkams yra tas, kad jis apskritai ištrina gotus (ar „gudus“) iš žemutinio Pavyslio istorijos.
Viena iš esminių E. Jovaišos išvadų skelbia, kad Vielbarko kultūra buvo viena iš istorinių aisčių kultūrų drauge su Sembos-Notangos, Galindų, Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos kapinynų bei Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos pilkapių kultūromis.
Vielbarko kultūra, kaip ir kitos aisčių kultūros, I–IV a. dalyvavo didžiojoje aisčių migracijoje ir plėtroje, teigia E. Jovaiša. Visos šios kultūros susiformavo baltų hidronimų plote ir tęsė ankstesnių bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus baltų kultūrų tradicijas.
Šiaurinė gotų istorija – mitas?
Bet kaip ir kodėl iš Pavyslio „dingsta“ gotai?
Ar galima lengva ranka išbraukti tą „faktą“, kuriuo rėmėsi ir iki šiol tebesiremia daugelis fundamentalių vokiečių, lenkų, rusų archeologų studijų, Vielbarko ir gotų vardus pavertusių beveik sinonimais?
Nėra jokios šiaurinės gotų istorijos – atsako E. Jovaiša. Tai tik vienintelio Jordano labai lakoniškai nusakyta gotų kilmės legenda, kurią galėjo sukurti pats VI a. gotų istorikas, siekdamas kaip nors paaiškinti gotų kilmę.
Tai sakydamas, E. Jovaiša remiasi naujausia, bet jau gana solidžia ir populiarėjančia gotų istorijos tyrinėtojų mokykla, kuri labai skeptiškai vertina ar tiesiog atmeta Jordano papasakotą gotų kelionės iš Skandinavijos per Pavyslį legendą (Maiklo Kulikovskio, Valterio Gofarto, Rolfo Hachmano, Folkerio Bierbrauerio darbai).
Pats Jordanas jokios šiaurinės gotų istorijos nepasakoja – jo veikale tėra keli sakiniai apie gotų atsikėlimą iš šiaurės, po kurių jis greitai „perkelia“ gotus į Juodosios jūros pakrančių ir Dunojaus žemupio areną, kurioje gotų buvimą nuo III a. jau patvirtina ir kiti istorijos šaltiniai.
Tacito I a. kažkur šiaurinėje dabartinės Lenkijos dalyje (bet ne prie jūros ir ne prie Vyslos žiočių) minimi gotonai iš argumento, tariamai patvirtinančio šiaurinę gotų lokalizaciją, naujojoje teorijoje virsta paprastu sąskambiu, kuris, jei ir turi ryšį su Jordano versija, tai tik tokį, kad gotonų paminėjimas šiaurėje galėjo paskatinti Jordaną sukurti šiaurinę gotų kilmės legendą.
Galima įvairiai vertinti tokį kritišką požiūrį į Jordano pateiktą legendą.
Galbūt neverta skubėti tą šiaurinę gotų kilmę besąlygiškai atmesti.
Bet jos silpnybės ir legendinis pobūdis parodytos akivaizdžiai. O tai, net ir paliekant galimybę joje ieškoti „istorinės tiesos grūdo“, nebeleidžia žiūrėti į ją dogmatiškai, kaip į nepajudinamą tiesą.
Net jei gotai atkeliavo iš šiaurės, tai nebūtinai per Pavyslį, kurį, beje, Jordanas apibūdina visai ne pagal gotų atsiminimus, o remdamasis Romos imperijoje turėtais geografiniais traktatais.
Pagaliau net jei jie būtų keliavę per Pavyslį, tai nebūtinai ten bent kiek ilgiau užsibuvo ir paliko ten savo archeologinę kultūrą.
Baltų ir slavų giminystė – ne tokia jau artima
Kad baltai neturėjo tiesioginių kontaktų su gotais, anot E. Jovaišos, rodo ir senųjų germanizmų stoka baltų kalbose, ypač išryškėjanti palyginus su gausiu jų sluoksniu slavų kalbose.
E. Jovaiša analizuoja ir baltų santykius su slavais.
Jo argumentai turėtų nuvilti ir šiuo metu populiarių bendros baltų-slavų prokalbės ar slavų kilmės iš baltų teorijų šalininkus.
Slavai, E. Jovaišos teigimu, išaugo iš nedidelės Vidurio Europos indoeuropietiškų genčių masyvo ląstelės – jie užgimė greičiausiai I a. Karpatų kalnų papėdėje Galicijoje (čia remiamasi naujausiomis vokiečių lingvisto Jurgeno Udolfo išvadomis), o su baltais juos sieja tik indoeuropiečių prokalbės lygmens giminystė bei paralelinė raida.
Apie etnogenezės tyrimų naudą
Svarbu pastebėti, kad E. Jovaišos studija „Aisčiai. Kilmė“ ne tik pateikia naują aisčių istorijos vaizdą, bet ir reabilituoja bei naujai aktualizuoja archeologinių etnogenezės ir etninės istorijos tyrinėjimų problematiką.
Juk archeologinėje literatūroje buvo pareikšta ir etnogenezės tyrimus nuvertinančių nuomonių, su kuriomis E. Jovaiša ryžtingai polemizuoja, pabrėždamas, kad etninių tyrimų atsisakymas iš archeologijos atimtų jos tikslą – „rekonstruoti seniausiąją, mūsų atveju ikirašytinę krašto etninę istoriją“.
Reikia tikėtis, kad novatoriškas E. Jovaišos požiūris išjudins baltų etninės istorijos tyrimus, kurie patikslins ir papildys autoriaus išvadas ne vienu dar nepakankamai aiškiu klausimu.
Tačiau jau dabar, perskaičius E. Jovaišos studiją, galima konstatuoti: prieš mūsų akis atversti nauji baltų istorijos puslapiai.
http://www.DELFI.lt
Komentarai DELFI.lt
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tba ... &com=1&s=1
mumu
2012-12-16 11:21
Idomus momentelis butu vengru gyvenamos zemes.
Jos graziai atskiria visas tris slavu grupes - pietu, vakaru ir rytu slavu. Vidury Vengrijos plyti nederlingos zemes plotai, vadinami Pusta, skamba kaip slavu pustynia.
Kas ten gyveno iki ateinant vengrams?
Gal slavai ir bego is ten i visas puses per kalnus nuo ugru?
Is Galicijos atsidurti Kroatijoje, net ir tokiu atveju tiesiausiai per galinga Vengrija, kas neisivaizduojama - ka butu su tokiais keliautojais padares Atila; o jeigu apeinant Karpatus is pietryciu, turetu likt Galicijos tipo radiniu pakelyje iki Adrijos ir Makedonijos.
Del aisciu genezes, bent jau T.B. straipsnyje nera zodzio Keltai.
Per kokiu tautu teritorijas ejo tas Gintaro kelias iki Aisciu? Arba parasykit, kad ten visur miskas buvo...
Kada bus apsispresta, kur buvo rytine keltu paplitimo riba? Buve lingvistiniai kontaktai akivaizdus, ir ne tik Tacitui.
Vitas to mumu
2012-12-16 11:39
Vengrijos dabartinėje teritorijoje iki vengrų jau buvo spėję pereiti/persidengti kelios tautos.
Nekalbėsim apie iki romėnišką ir romėnišką laikotarpius. Tai Panonija ir ilirai.
Romos imperijai gęstant ten praėjo Alaricho vedami vestgotai. pakeliui į Romą.
Ten buvo laikinai įsikūrę hunai.
O po to jau slavai tikrai buvo į ten atmigravę, bet netrukus juos užvaldė tiurkų gentis avarai ir sukūrė avarų kaganatą, o paskui atėjo vengrai (madjarai) ir jie ten yra iki šiol.
Tiesa irgi per plauką, nes jų vos neišnaikino, berods 12 amžiuje mongolai, kurie ten įkūrė savo forpostą vakarų ir centrinei Europai puldinėti.
Vengrus išgelbėjo didžiojo chano mirtis tolimoje Kinijoje. dėl ko vietinis mongolų karvedys su visais savo mongolais grįžo ten kovoti dėl sosto.
RL
2012-12-16 11:55
Nereiketu skubeti vertinti gotu skandinaviskumo gerai nesusipazinus su skandinaviska istorija. Kitaip sakant pilkapiu kultura stipriai atsispindi tiek Svedijoje, o ypac Danijoje.
Taigi tik istyrus aisciu rysius ir itaka siose teritorijose galima butu daryti tam tikras isvadas. Juk ir kalbotyros tyrimu labai truksta.
Labai galimas dalykas, kad Svedijoje gyvene gotai irgi yra tie patys aisciai (gudai). Kitaip sakant apgyvendinant Skandinavijos pusiasali aisciai taip pat labai intensyviai dalyvavo.
Jeigu istorikai pasidometu Svedijoje ant uolu randamais piesiniais siekianciais dar akmens amziu tai suprastu, kad laivyba Baltijos juroje egzistavo kur kas anksciau, negu Lietuvoje manoma, o pradines laivu formos taip pat buvo katamaranu tipo kaip iki siol naudoja siltuose krastuose gyvenusios gentys, o perplaukti Baltija is Lietuvos trunka viena para, kai nusigauti sausuma nuo Danijos iki Stokholmo uztruktu anu laiku salygomis kelias savaites.
Be to Lietuvos istorikai nieko nekalba apie klimato pasikeitimus, kai tuo tarpu Svedijoje kalbama, kad daugiau kaip pries tukstanti metu klimatas buvo toks siltas, kad pietu Svedijoje buvo auginamos vynuoges.
Taigi kalbant ir apie migracijos bangas reiktu daugiau kreipti demesio i klimato pasikeitimus.
Iš šalies > biski saulėns
2012-12-16 12:06
O kas tau, broliuk, sakė, kad "Aestiorum gentes", "Aestii". "Aesti", "Aisti" lotyniškai reiškia rytines gentis?
Visų pirma, romėnams tai buvo šiaurinės gentys.
Jei pavadinimą jie būtų sieję su sąvoka 'rytai", Tacitas ir kiti juos būtų vadinę "Orientorum gentes" ar pan.
Dėl finougrų.
Romėnų laikais finų tikrai niekas nevadino aisčiais, nes finai gintaro Romai netiekė.
O aisčių vardu buvo vadinami būtent "Svebų jūros" pakrančių gyventojai, rinkę gintarą ir prekiavę juo.
Vitas
2012-12-16 12:07
Galindai-Galicija (dabartinė vakarų Ukraina) - Galisija (Ispanijoje).
Pastarosios srities pavadinimas tikrai susijęs su galais, net yra toks terminas keltiberai. Iberija tai senovinės gentys Pirėnų pusiasalyje. Galisijoje daug šviesiaplaukių ir mėlynakių žmonių (klausiausi laidos per BBCNews). Keltų pėdsakas ten neginčijamas
Bet žaisti tokiais terminų sąskambiais nesant mokslininku ir nesiremiant kompleksiškais tyrimais neatsargu ir negalima. Dažnai jie atsitiktiniai. Arba svetima atėjusi tauta paveldėjo iš senosios, kurią išvijo ar išnaikino arba ta senoji tauta jau aplamai buvo seniai pasitraukusi/kitų išvyta iš ten ir tik pavadinimas išlikęs, kuriuo pasinaudojo dar kiti atėjūnai.
Geras pavyzdys Bohemija. Taip vokiečiai vadino Čekiją. Bet tą pavadinimą dabartinės Čekijos teritorijai buvo davusi kažkada ten gyvenusi keltų gentis bojai. Germanai išstūmė keltus iš Europos didelės dalies, tame tarpe ir iš Bohemijos, ar jie patys iš ten pasitraukė. Bet teritorijos pavadinimą germanai išsaugojo. Vėliau tą teritoriją užėmė vakarinių slavų atšaka čekai, kurie davė jau naują pavadinimą.
Ir juokais: beliktų dar susieti Bohemijos istoriją su žodžio bohema kilme. O ar ne taip gatvinių istorikų romantiškos galvos bando aiškinti naudodamosi visokiais atsitiktiniais panašumais ir dar blogiau - tuo pagrindu politikuoti.
Nesu profesionalus istorikas - tik istorija domiuosi. Tačiau savęs gatviniu nevadinu tik dėl to, kad nereiškiu jokių savo kategoriškų nuomonių tais klausimais, dėl kurių diskutuoja profesionalūs istorikai. Tik seku ir smalsauju. Be to pats esu mokslininkas (kitos srities) ir todėl žinau, kur yra profesionalų, o kur mėgėjų galimybių ribos.
Palikime disputus profesionaliems tyrinėtojams. O mes galime tik tapusavyje pasiginčyti, bet vėl, tik griežtai remdamiesi perskaitytų profesionalių tyrimų rezultatais. O patys nekelkime jokių savo teorijų ar hipotezių, nes jos tiesiog juokingos ir užteršia normalią mėgėjų diskusiją internete.
Komentarai Alkas.lt
http://alkas.lt/2012/12/16/t-baranauska ... -istorija/
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
