Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Trakai, dakai, getai ir jų ryšiai su baltais - Jono Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Trakai, dakai, getai ir jų ryšiai su baltais - Jono Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon"

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Trakai, dakai, getai ir jų ryšiai su baltais - Jono Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon"

Parašytas: 19 Bir 2014 23:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Trakų gentys

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... Thrace.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Trakai

Parašytas: 19 Bir 2014 23:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Даки

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0%B0%D0%BA%D0%B8

Даки (лат. Daci) — группа фракийских племён[1][2][3]. Центральная область расселения даков располагалась севернее нижнего течения Дуная (на территории современной Румынии и Молдавии).

Область проживания даков включает в себя в основном территории современных стран Румынии и Молдавии, а также части Украины[4], Восточной Сербии , Северной Болгарии, Словакии[5], Венгрии и Южной Польши. Южная граница Дакии примерно проходила по Дунаю (в римских источниках — Данубиус, в греческих — Истрос), а в годы расцвета Дакийского царства — Балканским горам. Мёзия (Добруджа), область к югу от Дуная, была одной из основных областей, где жили геты, которые контактировали там с древними греками. На востоке область была ограничена Чёрным морем и рекой Днестр (в греческих источниках — Тирас). Однако несколько дакийских поселений зафиксировано в междуречье Днестра и Южного Буга, а также Тисы на западе.

Независимое государство даков существовало с 82 года до н. э. до римского завоевания в 106 году н. э., хоть его территория и постоянно изменялась. Столица Дакийского царства, Сармизегетуза, которая сегодня расположена на территории современной Румынии, была разрушена римлянами, но её имя было добавлено к имени нового города Ульпия Траяна Сармизегетуза, который был построен уже в качестве столицы римской провинции Дакия.

Некоторое время Дакийское царство включало в себя территории между Тисой и Средним Дунаем. В середине Дакии были расположены Карпатские горы. Таким образом, Дакия занимала территорию современных Румынии и Молдавии, а также частично Болгарии, Сербии, Венгрии и Украины.

Trakai (tauta)

http://lt.wikipedia.org/wiki/Trakai_%28tauta%29

Dakai

http://lt.wikipedia.org/wiki/Dakai

Dakijos karalystė Burebistos laikais 82 pr. m. e.

Фракийская лексика

Фракийский словарный фонд: словарь языка фракийцев, лексика фракийского, слова гетов и даков

http://www.lexicons.ru/old/f/thracian/index.html

Фракийский язык относится к фрако-дакской (шире - палео-балканской) языковой группе индоевропейских языков, развившихся из языка праиндоевропейского, который, в свою очередь, произошел из праностратического языка-основы.

Фракийцы населяли в древности северо-восток Балканского полуострова - т.н., "Фракийский центр" (гранича с иллирийцами на западе [сравните иллирийский лексикон]), потом часть из них переселилась на северо-запад Малой Азии. По свидетельству Геродота "фракийцы после индийцев - самый многочисленный народ на земле".

Статистика по соответствиям:

балтских - 138: литовских - 82, латышских - 44, прусских - 12;
германских - 61: общегерманских - 26 древне-верхненемецких - 15, древне-исландских - 6, готских - 6, англо-саксонских - 5, норвежских - 1, шведских - 1, ст.-норд. - 1;
славянских - 46: болгарских - 23, праславянских - 5, русских - 8, польских - 2, старославянских - 2, чешских - 1, украинских - 1;
арийских - 41: древне-индийских - 29, авестийских - 11, иранских - 1;
греческих - 36;
латинских - 10;
албанских - 8;
хеттских - 4;
кимрских [кельтских?] - 3;
армянских - 3;
фригийских - 2;
тохарских - 2;
пеласгийских - 2;
иллирийских - 1.

Соответствия говорят о том, что фракийский, вопреки классическому мнению, далек от армяно-фригийской группы, а больше всего близок к балтской (еще более широко - к балто-славянской (почти 200 соответствий - больше, чем со всеми остальными), еще шире - к балто-германской (260 соответствий - более, чем в 2 раза больше остальных вместе взятых).

Возможно, фракийский - балтский язык с фонетическим оглушением звонких согласных, вернее, с их сдвигом по типу армяно-германского (или наиболее родственный балтскому внутри балто-германских) с активным влиянием греко-арийского.

Возможно, даже, это предок прагерманского.

Следовательно, фракийская группа входит в состав "древнеевропейских" языков (а, точнее, северной ветви праиндоевропейского), наряду с итало-кельтскими, а влияние древнегреческого (или греко-македонского) и арийского обусловлено ареальными контактами (с юга и востока, соответственно).

Известны, например, походы фракийцев на киммерийцев (которые, возможно, были не иранцами, а индоарийцами), а сама фракийская цивилизация была культурным источником для древнегреческой (наряду с критской и ближневосточной).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Trakai, dakai, getai

Parašytas: 22 Bir 2014 17:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Basanavičiaus teorija - didelės problemos nuojauta

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/02/02bt.html

MG 2002/2

Prof. habil. dr. ARNOLDAS PIROČKINAS

Kas apžvelgs paskutinių XIX a. dešimtmečių lietuvių visuomenės panoramą, tikriausiai atkreips akis į tai, kad daugelis to meto mūsų inteligentų reiškėsi įvairiose srityse. Šalia visokiais sumetimais pasirinktos specialybės jie buvo publicistai ir literatai, istorikai ir kalbininkai, pramonininkai ir agronomai, filosofai ir net muzikai.

Šiai plejadai veikėjų priklauso taip pat Jonas Basanavičius, kurio 150 m. gimimo sukaktį pažymėjome pernai lapkričio 23 d., o šįmet vasario 16 d. prisiminkime 75-ąsias metines nuo jo mirties.

To meto lietuvių visuomenininkų darbavimąsi keliose gana skirtingose, normaliomis sąlygomis retai kieno derinamose srityse visų pirma lėmė bundančiai tautai iškilęs reikalas neatidėliotinai įveikti kelių amžių kultūrinį atsilikimą. Nuo to priklausė tautos išlikimas politinės ir ekonominės priespaudos sąlygomis. Užtat Basanavičius ėmėsi spręsti ne tik medicinos mokslo problemas: Lietuvai, kurios jis nepamiršo nė tolimojoje Bulgarijoje, buvo skiriami istorijos, etnografijos, tautosakos ir kalbotyros darbai.

Mokslinių interesų įvairumas ir jėgų skaidymas Basanavičiui kartu su kitais jo amžininkais sudarė kliūtį pakilti aukščiau mokslo mėgėjų lygio. Dažniausiai jie tapdavo tam tikros mokslo šakos nacionalinio masto pradininkais, sugebančiais pajusti mokslinę problemą, bet neįstengiančiais jos išspręsti. Tuo atžvilgiu tipiška yra daug metų Basanavičiaus atkakliai, negailint nei laiko, nei jėgų, įrodinėta lietuvių tautos ir kalbos kilmės iš trakų, dakų ir frygų teorija. Ko gero, visoje lietuvių minties istorijoje nėra kitos taip negailestingai kritikuotos mokslinės prielaidos kaip ši.

Štai kaip 1923 m. Kazimieras Būga įvertino 1921 m. išėjusią Basanavičiaus studiją, kuri apibendrino aušrininko nuo XIX a. aštunto ar devinto dešimtmečio kauptą minėtai teorijai medžiagą ir išvadas:

“Visa Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” šiandien neturi jokios verčios. Visas tas darbas, kuriam suvartota daug metų ir sveikatos, nueis per niek. (...…) Iš pradžių vis dar maniau, kad Basanavičiaus studija galės būti kai kam naudinga del glosių rinkinio. Paskui pasirodė, kad glosių esama ne tiktai nepilnų, bet ir su aibe spaudos klaidų. (…...) Basanavičiaus trakų frigų studija prikišamai rodo, prie kokių nesąmonių galima prieiti sprendžiant senovės tautų tautystės klausymą remiantis kalbos duomenimis, pačiam autoriui nėsant kalbininku ir ignoruojant kalbų mokslo dėsnius”
(Būga K. Rinktiniai raštai. III. – V., 1961. P. 668, 672).

Taigi Būgai Basanavičiaus studija, t.y. teorija, neturi jokios vertės – ji nesąmonė.

Basanavičiaus teorijai nepritarė nė užsienio kalbininkai (apie juos žr.: Duridanov I. Thrakisch-dakische Studien. I. Die Thrakisch- und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. – Sofia, 1969 [Linguistique balkanique, XIII, 2]. – P. 10).

Išdėstyti jų argumentams čia trūksta vietos. Vieną kitą jau suvokiame iš Būgos citatų.

Vis dėlto labai trumpai ir apibendrintai nurodysime vieną esminį Basanavičiaus teorijos ir ją grindžiančio metodo trūkumą – klaidingą pavyzdžių interpretavimą, iškeltą Būgos: “Begalė žodžių, kuriuos Basanavičius laiko trakiškais [savo ruožtu pridėkime ir žodžius, jo laikomus lietuviškais], kalbininkui nėra kas kita, kaip paprasti skoliniai iš kaimynų kalbos” (p. 671).

Skaitytojas akivaizdžiausiai suvoks Basanavičiaus ydingo metodo esmę ir Būgos priekaišto pagrįstumą, jei sugretinsime mūsų pačių parinktą žodžių porą – lietuvišką žodį lenta ir rusišką - лента. Abu skamba beveik vienodai. Panašių porų rastume dešimtis ir net šimtus (tarp jų būtų ir Basanavičiaus teoriją grindžiančių paralelių). Tačiau lietuvių ir rusų kalbų giminystės mūsų pora negali patvirtinti: mat rusiškas žodis tėra skolinys iš graikų kalbos. Basanavičius, nepaisydamas tikrosios savo gretinamų žodžių kilmės, tokiais netolygiais sugretinimais įrodinėjo lietuvių ir trakų kalbų giminystę. Tad kuris tikras kalbininkas pripažins teoriją, kuri daugiausia remiasi tokių žodžių paralelėmis?

Taigi Basanavičius beveik nesilaiko pagrindinio istorinės kalbotyros principo: kalbų giminystė nustatoma iš elementų, kurie turi bendrą prolytę. Dabar tie elementai gali skirtingai skambėti, bet kadaise jie suėjo į vieną formą.

Minėtas I.Duridanovas, aptardamas savo studijoje Basanavičiaus ir Srbos vokiškai rašytą, “Lietuvių tautoje” (III, 3, 1925, p. 485-505) išspausdintą straipsnį “Ueber die Sprachverwandschaft der alten Traken und heutigen Litauer” (Apie senųjų trakų ir šiandieninių lietuvių kalbų giminystę), pripažįsta, kad iš visų paralelių tik trys trakų ir dakų žodžiai esą pakankamai (befriedigend) lingvistiškai paaiškinti.

Vykusių Basanavičiaus sugretinimų gal būtų radęsi daugiau, jei I.Duridanovas nebūtų kažkodėl palikęs be dėmesio didžiausio Basanavičiaus trakologijos veikalo – 1921 m. studijos “Apie trakų prygų tautystę”, kurią, kaip minėta, iškritikavo Būga.

Tačiau net pridėjus kokią dešimtį ar net visą šimtą vykusių sutapimų, Basanavičiaus hipotezės vis tiek nepavyktų įtikinamai apginti: tų bendrybių būtų per maža.

Pats I.Duridanovas yra davęs kur kas gausesnę savo nustatytų leksinių bendrybių statistiką: dakų ir baltų kalboms šiandien esą 60 neabejojamų ir 16 galimų bendrybių, o trakų ir baltų kalbas siejančios 56 neabejojamos ir 19 galimų bendrybių; esama dar 14 sutapimų, kurie bendri trakų, dakų ir baltų kalboms.

Ir vis dėlto I.Duridanovo, operuojančio palyginti gana gausia patikima medžiaga, dėl šių kalbų santykio sakoma tik tiek:

“Iš šio sutapimų pasiskirstymo galima daryti išvadą, kad baltų, dakų ir trakų genčių priešistorės laikais – apytikriai trečiame tūkstantmetyje – gyventa kaimynystėje, kad pirmieji buvo apsigyvenę šalia dakų ir trakų”.

Jis nenurodo nė konkrečios gyvenamosios šių genčių vietos: “Kur iš tikrųjų būta baltų seniausių gyvenamųjų vietų tuo metu, kai jie artimai susisiekė su dakais ir trakais, tebėra klausimas, kurį turi paaiškinti tolesni tyrimai” (p. 100).

Taigi I.Duridanovas visiškai neužsimena apie baltų kalbas kaip trakų ir dakų kalbų tęsinius: jų tik kažkada gyventa šalia.

Nieko nesakoma, kad jų tada būta dabartinėje Bulgarijoje ar Rumunijoje, kaip tuo buvo įsitikinęs Basanavičius.

Todėl kiek keista, kai vienas kitas mūsiškis filologas mėgina “reabilituoti” Basanavičiaus teoriją apeliuodamas į I.Duridanovo studiją.

Bulgarų kalbininkas ją vadina nepavykusia: “Po nepavykusio Ad.Srbos ir J.Basanavičiaus mėginimo niekas iki paskutinių naujausių laikų nėra priėjęs prie minties tirti trakų kalbą susietą su baltų kalbomis. Vis mėginta kiekvieną kartą tiksliau nustatyti trakų ir kitų indoeuropiečių kalbų (pvz., ilirų, frygų, iranėnų, albanų ir kt.) santykius, tik baltų kalbos retai arba visiškai nesulaukdavo dėmesio” (p. 10).

Antra vertus, ši pacituota vieta leidžia spręsti, kad I.Duridanovui pati mintis sieti trakų ir dakų kalbas su baltų kalbomis vis dėlto verta mokslininkų dėmesio: bulgaras apgailestauja, kad nuo tos idėjos vėlesni mokslininkai nusišalino.

Tad ir mes galime apgailestauti dėl tokio kategoriško Būgos nuosprendžio – Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” ir kartu teorija neturinti “jokios verčios”.

Pasirodo, vertės turima: Basanavičiaus užčiuopta mokslinė problema, kurios Būga, deja, neįžvelgė. Atmetęs nepagrįstą jos sprendimą, mūsų kalbininkas, garsiuoju Karlo Markso posakiu tariant, kartu su vandeniu iš rėčkelės išpylė ir kūdikį – labai perspektyvią etnologijos problemą. Štai ką reiškia išankstinė neigiama nuostata!

Mokslas negailestingas. Bent taip mums rodosi, kol jo sprendimai remiasi tik “ledkalnio viršūnėmis” ir neatsižvelgiama į po vandeniu panirusią jo dalį. Tikra mokslo istorija negali tenkintis vien galutiniais mokslo rezultatais: jai turi rūpėti ir kelias, kuriuo eita prie jų. O jis dažnai prasideda, kaip ir Basanavičiaus atveju, nuo gana nepagrįstų prielaidų, spėliojimų. Tokiu būdu ir Basanavičiui lietuvių kalbos mokslo kelyje atsiranda gana garbinga vieta.

Mokslinės minties raidai taip pat svarbu, kokiomis aplinkybėmis mokslo pionieriai priėjo prie tam tikros idėjos ir pasirinko kaip tik tokį, o ne kitokį jos sprendimo variantą.

Mūsų visuomenei yra suformuota pažiūra, kad Basanavičius lietuvių kalbos ir tautos kilmės teoriją yra sugalvojęs tik patekęs į Bulgariją.

Pavyzdžiui, Adolfas Nezabitauskis monografijoje “Basanavičius” (Vilnius: Labdaros ir paramos fondas “Victus”, 2001) štai kaip aprašo Basanavičiaus teorijos atsiradimą: “Pirmieji įspūdžiai Bulgarijoje dr. J.Basanavičiui paliko gilių atsiminimų. Jis tarėsi tenai radęs nemaža lietuviškų žodžių ir vietovardžių. Pirmas lietuviškas žodis, kurį jis išgirdo bulgariškai, buvo: “Kakvo sakaš – ką sakau”.

Vėliau jis tokių panašių žodžių surankiojo ir daugiau. Šis dalykas jau tada dr. J.Basanavičiui taip giliai įstrigo į galvą, jog jis vėliau pradėjo tyrinėti lietuvių giminystę su senovės trakais, kurių žemėje gyvena šių dienų bulgarai” (p. 97; pabraukta cituojant).

Iš tikrųjų būta kiek kitaip.

Turimi duomenys leidžia tvirtinti, jog lietuvių ir trakų giminystės problema jo pradėta domėtis jau Maskvos universitete, ko gero, apie 1876 m.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne (F 2-868) yra Basanavičiui adresuotas bene tais metais lenkiškai rašytas Gecevičiaus (Giecewicz) laiškelis.

Mums nežinomas Basanavičiaus kolega sakosi buvęs atsinešęs nusipirktą knygą “Slava bohyne a puvod jmena Slavuv čili Slavjanuv” (Deivė Slava ir slavų, arba slavianų, vardo kilmė; čekiška antraštė mūsų parašyta dabartine rašyba). Jos autorius žymus čekų ir slovakų poetas, istorikas bei filologas Janas Kolaras (Kollar, 1793-1852).

Tame pačiame laiškelyje užsiminta, kad Gecevičius dar pirkęs Šafaržyko knygą (kupilem dzis Szafaryka): jeigu Basanavičius pageidausiąs, galėsiąs gauti adresą, kur ją įsigyti.

Pavelas Josefas Šafaržykas (Šafarik, 1795-1861) – vienas žymiausių XIX a. vidurio čekų ir slovakų slavistų. Jo kalbotyros darbai, ypač pagrindinis dviejų tomų veikalas “Slavų senienos” (1836-1837), skirtas slavų etnogenezei, 1837-1848 m. išėjo ir rusų kalba. Kitos knygos “Slavų etnografija” (1842) rusiškas vertimas išleistas 1842 m.

Veikiausiai Basanavičiaus bičiulio minima knyga yra Šafaržyko “Slavų senienų” rusiškas leidimas.

Kaip rodo Basanavičiaus 1878 m. gruodžio 23 d. įrašytas dienoraštyje vokiškas sakinys “Die Sprache ist unsere Geschichte” (Basanavičius J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851-1922. – V.: Baltos lankos, 1997. – P. 44), jis buvo susipažinęs ir su žymiojo vokiečių kalbininko Jakobo Grimo (Jacob Grimm, 1785-1863) darbais.

Kuo galėjo Basanavičių patraukti šie autoriai – Kolaras, Šafaržykas ir Grimas?

Jie visi trys, kad ir skirtingai, nagrinėjo trakų, getų ir gotų santykį su slavais, germanais ir...… lietuviais (baltais).

Antai J.Grimo veikale “Vokiečių kalbos istorija” (Grimm J. Geschichte der deutschen Sprache. I. Band. Zweite Aufl. – Leipzig, 1853) yra nemažas skyrius “Thraken und Geten” (p. 123-151), o pradžioje knygos išspausdintoje pirmojo leidimo pratarmėje cituojamas kategoriškas Šafaržyko neigimas dėl lietuvių kildinimo iš trakų: “Liaukitės čionai tempę visokius senesniųjų rašeivų, kildinančių lietuvius iš getų ir trakų, svaičiojimus ir sapnus” (p. X).

Tad nėra ko abejoti, jog Basanavičius, prieš vykdamas į Bulgariją, jau buvo susipažinęs su trakų ir lietuvių santykių problema. Bulgarijoje tik subrendo jam tos problemos sprendimas.

Ši prielaida leidžia daryti tolesnę labai svarbią išvadą: Basanavičius nebuvo nei pradininkas, nei vienintelis hipotezės, kad trakai kartu su kitomis jiems artimomis gentimis esą lietuvių protėviai, atstovas. Tarp jo pirmtakų ir amžininkų būta taip pat kalbininkų, rimtai svarsčiusių šią problemą – nelaikiusių jos, Būgos žodžiais tariant, nesąmone. Tad ši jo įtikėta hipotezė, nors dabar jau atmesta, jam gėdos nedaro.

Taigi Basanavičius neteisus tuo, kad tvirtino: “… toji didi senovės tauta [t.y. trakai. – A.P.] buvo ta pati, kaip ir lietuviai, ir jog mes šiandien esame tik menka liekana, gyva, žalia atauga nuo prasenoviško trakų kamieno” (Mano gyvenimo kronika…, p. 86).

Tačiau pati idėja sieti lietuvių (baltų) kalbas su trakais, dakais ir kitomis senovės gentimis buvo vaisinga.

Tuo tarpu Būgos būta teisaus, kai jis neigė tiesmukišką šių kalbų santykį, bet reikia apgailestauti, kad šis žymusis kalbininkas, turėjęs visus duomenis moksliškai išspręsti to santykio pobūdį, pasmerkė ne tik Basanavičiaus metodo spragas, bet ir pačią idėją.

Koks slidus mokslo kelias!

***********************************************************

Jonas Basanavičius

https://lad.lt/basanaviciusjonas/

*********************************************************

Basanavičius J. Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon // Lietuvių tauta (V.). – 1921, kn. 3, d. 1, p. 1-168.

https://www.knygadvaris.lt/?id=123&lang=lt

J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje (1880-1904), pastebėjo, kad vietos gyventojų dvasinis paveldas turi nemažai bendrumų su lietuvių kultūra, kalba, vietovardžiais ir papročiais. Šios sąsajos taip jį sužavėjo, kad vėliau pradėjo tyrinėti lietuvių giminystę su senovės trakais, kurių žemėje dabar gyvena šiandieniai bulgarai.

Tyrėjas manė atradęs ryšį tarp lietuvių ir Balkanų senovės tautų ir teigė, jog lietuvių protėviai yra trakai, frygai ir dakai.

Savo požiūrį jis išdėstė keliuose darbuose: “Lietuviszkai-trakiszkos studijos” (1898) bei “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (1921).

Trakiškoji lietuvių kilmės teorija kritikuojama, nes jos iniciatorius laikomas tik mėgėju, sugebėjusiu pajusti mokslinę problemą, bet neįstengusiu jos išspręsti.

Pirmiausia šią idėją sukritikavo Kazimieras Būga:

“Visa Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” šiandien neturi jokios verčios. Visas tas darbas, kuriam suvartota daug metų ir sveikatos, nueis per niek. (…) Iš pradžių vis dar maniau, kad Basanavičiaus studija galės būti kai kam naudinga del glosių rinkinio. Paskui pasirodė, kad glosių esama ne tiktai nepilnų, bet ir su aibe spaudos klaidų. (...) Basanavičiaus trakų frigų studija prikišamai rodo, prie kokių nesąmonių galima prieiti sprendžiant senovės tautų tautystės klausymą remiantis kalbos duomenimis, pačiam autoriui nėsant kalbininku ir ignoruojant kalbų mokslo dėsnius” (Būga K. Rinktiniai raštai. III. V., 1961. P. 668, 672).

J. Basanavičiaus mintims nepritarė ir kiti kalbininkai. Ši teorija, nors ir autoritetingų mokslininkų atmesta kaip nepatikima, dar ir dabar žãvi žmones, besidominčius tolimų tautų praeities ryšiais.

Tad čia skaitytojo dėmesiui pateikiamas pagrindinis J. Basanavičiaus veikalas apie lietuvių kilmės teoriją - “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon” (1921).

Jonas Basanavičius. APIE TRAKŲ PRYGŲ TAUTYSTĘ IR JŲ ATSIKĖLIMĄ LIETUVON – ETNOLOGIJOS TYRINĖJIMAS, 1 dalis, 1921

[Lietuvių tauta. kn. 3. dal. 1.]

Leidėjas "Žaibo" spaustuvėje, 1921
Ilgis 167 psl.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Basanavičius, Jonas (1851-11-23 - 1927-02-16)
APIE TRAKŲ PRYGŲ TAUTYSTĘ IR JŲ ATSIKĖLIMĄ LIETUVON – ETNOLOGIJOS TYRINĖJIMAS
https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C1B0003837468

*********************************************

Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon

https://www.knygadvaris.lt/?id=126&lang=lt&par=123

Turinys

Titulinis
Prakalba
Įžanga
I. Trakų prygų gentys ir jųjų gyvenimo vietos
II. Apie trakų prygų giminystę su įvairiomis tautomis
III. Įvairių mokslininkų spėliojimai apie prygų trakų tautystę
IV. Apie lietuvių tautystę ir jų giminystę su įvairiomis tautomis
V. Pasirengimas prie prygų trakų ir k. kalbos likučių išaiškinimo
VI. Prygų glossos
VII. Majonų, turėnų, lydų, bitynų, kaukonų, mariandynų ir mysų glossos
VIII. Karų, paplagonų, Ponto, kappadokų, kilikų, pamphylių ir lukų glossos
IX. Kupro (Kypro) ir Rodo salų gyventojų glossos
X. Krėtos salos ir pietinės Italijos gyventojų glossos
XI. Makedonų, atamanų, illurų ir pajonų glossos
XII. Trakų glossos
XIII. Dakų augalų vardai
XIV. Skutų glossos
XV. Iš glossų išvados
XVI. Prygų trakų likimas senovės tėviškėje ir jų atsikėlimas Lietuvon
Pastabos
Pataisos

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Trakai, dakai, getai ir jų ryšiai su baltais

Parašytas: 10 Gru 2022 19:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380843591566

Kęstutis Čeponis

----Tuo, kad slavų kalbos kilo iš baltų tarmių neabejoja net rusų kalbos tyrinėtojai, tai mums nederėtų tuo abejot ----

Tiesą sakant, slavų prokalbės įvairūs bruožai rodo, kad ji kilo ne tiesiogiai iš baltų prokalbės, o vystėsi su ja lygiagrečiai.

Tuo pat metu buvo ir daugiau tokių labai tarpusavyje artimų "lygiagrečių" prokalbių, iš kurių kilo ilirų, trakų, getų, frigų bei kitos indoeuropiečių kalbos - deja visos jos jau išnykusios gana seniai.

Kaip tik todėl dabartinėse bulgarų tarmėse nemažai žodžių artimų lietuviškiems, ką pastebėjo dar Basanavičius.

Jonas Basanavičius. APIE TRAKŲ PRYGŲ TAUTYSTĘ IR JŲ ATSIKĖLIMĄ LIETUVON – ETNOLOGIJOS TYRINĖJIMAS, 1 dalis, 1921

[Lietuvių tauta. kn. 3. dal. 1.]

Leidėjas "Žaibo" spaustuvėje, 1921
Ilgis 167 psl.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Basanavičius, Jonas (1851-11-23 - 1927-02-16)
APIE TRAKŲ PRYGŲ TAUTYSTĘ IR JŲ ATSIKĖLIMĄ LIETUVON – ETNOLOGIJOS TYRINĖJIMAS
https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C1B0003837468

*********************************************

Štai įdomus straipsnis:

APIE JONO BASANAVIČIAUS TRAKOLOGIJĄ
About Jonas Basanavičius’ Thracology

https://lmka.lt/apie-jono-basanaviciaus-trakologija/

2014 13 kovo

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Algirdas Grigaravičius
DATA: 2014-03

Jonas Basanavičius 50 darbo metų paskyrė įrodyti lietuvių kilimui iš trakų Balkanuose. Jo teorija literatūroje gavo trakologijos pavadinimą, kuri šiame kultūros istoriko Algirdo GRIGARAVIČIAUS tekste nenagrinėjama, o paryškinami jos vertinimo po daktaro mirties 1927 metais aspektai.

Gyvam esant, ši teorija viešai nekritikuota, išskyrus kalbininką Kazimierą Būgą. Po to, daugiausia tautininkų leidiniuose, iškeliama jos reikšmė atgimimo laikais motyvuojant tautinei veiklai inteligentiją.

Jonas Basanavičius 50 metų paskyrė lietuvių kilimo iš trakų teorijai pagrįsti ir ją didžiai vertino, tačiau mokslininkai šią teoriją sukritikavo, o 1937 metais prezidento sekretorius Aleksandras Merkelis konstatavo, kad ji svarbi ir įdomi tik patriotiniu atžvilgiu1.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1909 m. rugsėjo 7 d. atvirlaiškyje Jonui Basanavičiui, skųsdamasi, kad gyvenimas netausoja jų kartos, guodėsi viltimi, jog kitiems bus geriau, o „mes, lopydami savo nervus, bent džiaukimės, jog dirbame ateičiai…“

Po dešimtmečio, 1920 m. gruodžio 13 d. laiške Matui Grigoniui, rašydama apie sodžiaus jaunimą, turintį daug gerų norų, bet drauge ir tamsybės, išsitarė, kad apie daktarą niekas nė iš tolo nėra girdėjęs2.

Taigi realybė daktarui, pasilikusiam saugoti Lietuvių mokslo draugijos turtą Vilniuje, už demarkacinės linijos, nebuvo dosni. Besiformuojančio akademinio Lietuvos elito dauguma trakologiją vertino kaip tautos patriarcho silpnybę ir esant gyvam stengėsi nekartinti vieša kritika jo pagrindinio gyvenimo darbo, gerbdama istorinėje sostinėje apsisprendusį saugoti lietuvybę senuką.

Kazys Grinius yra užsiminęs, kad daktaras buvo jautrių nervų ir ilgokai sielojosi dėl socialdemokrato Augustino Janulaičio paskvilio apie trakologiją.

Dar gyvesnį epizodą Kazys Grinius įsiminė iš daktaro viešnagės jo namuose Marijampolėje 1906-ųjų vasarą:

Aš pamačiau labai dailų barzdotą, vidutinio ūgio, apie 50 m. su viršum amžiaus vyrą. Atrodė nuvargęs, lėtai, beveik vos kalbąs, lėtai galvojąs žmogus. Tuoj buvo pradėjęs ilgą pasakojimą apie „levus“ lietuvių mitologijoje. Nuobodu buvo klausyt. Mano opozicijos nepakėlė, tuoj susiraukė ir nutilo. Aš ekspromtu bandžiau oponuoti, kad lietuviai su levais galėjo pasipažinti ne pietų šalyse, bet iš Lietuvos žydų, kurių paminklai kapinėse dažnai esti liūtų atvaizdais papuošti. Žinoma, Basanavičius su tuo nesutiko, ir aš pats manau, kad mano argumentas buvo nelabai stiprus.3

Gyvenime „Aušros“ organizatorius patyrė nusivylimų bei kartėlio, bet dramatizmas paryškina asmenybės mastą ir įdėtas pastangas.

Kaip skausmingai Basanavičius reaguodavo į kritiką, matyti iš Vilniuje rašyto 1923 m. lapkričio 7 d. laiško Mykolui Biržiškai, kai Kazimieras Būga „Tautoje ir žodyje“ paskelbtoje recenzijoje „su purvais sumaišė“ daktaro viso gyvenimo darbą dėl lietuvių kilimo iš trakų teorijos pagrindimo.

Siųsdamas „Lietuvių tautos“ trečiosios knygos antrąją dalį su slovakų filologo Adalberto Srba iššifruotu lietuvišku trakiško žiedo įrašu, raminosi:

Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė šito įrašo kalbą aikštėn iškelti ir tokiu būdu pasisekė uždėti paskutinį vainiką tai trobai, kurią tiek metų stačiau ties trakų tautyste. Pažiūrėsime, kaip dabar Būga retiruos iš savo beprasmių šmeižtų. Silpnąsias mano veikalo puses aš labai gerai pažįstu ir visus netvirtus [etimologinius] išaiškinimus visur klaustukais paženklinau, todėl, man ding, tik neobjektyvus recenzentas galėjo ties visu veikalu savo visą tulžį išlieti. Tamista, susitikęs Būgą, tark jam mano vardu ačiū už taip nemandagią jojo recenziją.4

Kalbininkas buvo griežtas mokslinės tiesos šalininkas ir vienintelis iš esmės autoritetingas trakologijos kritikas. Apie tai kategorišką nuomonę išdėstė 1922 m. sausio 30 d. laiške latvių lituanistui Jāniui Endzelīnui.

Pranešęs, kad rengiamas specialus „Švietimo darbo“ numeris, skirtas Basanavičiaus 70-mečiui, parašė, jog kalbininkams naudingi yra septyni daktaro sudaryti pasakų ir du dainų tomai, o visa „trakologija“ neturinti jokios mokslinės vertės5. Nuolaidų nedarė ir jubiliejaus proga.

Tačiau pradžioje vienas esminis patikslinimas.

Arnoldas Piročkinas kėlė prielaidą, kad trakais daktaras susidomėjo dar Maskvos universitete apie 1876 metus, kai susipažino su Pavelo Šafařiko (1795–1861), Jáno Kolláro (1793–1852) ir Jacobo Grimmo (1785–1863) tyrinėjimais, kurie skirtingai, tačiau nagrinėjo trakų, getų ir gotų santykius su slavais, germanais ir baltais6.

Susidomėjimo ir pažinties pradžią reikėtų nukelti į 1873 metus, nes tuomet Istorijos-filologijos fakulteto pirmakursis lenkiškai sudarė „Lietuvos istorijos šaltinių“ sąrašą, įtraukdamas ir visus iki to laiko išleistus minėtų mokslininkų darbus. O jis nemenkos apimties: apie 350 pozicijų lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis7.

Padėtis keitėsi po Jono Basanavičiaus mirties.

Juozas Tumas, nemenkas asmeninis daktaro gerbėjas, rašydamas apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos plastikų sekcijos parodą, šitaip įvertino Juozo Zikaro tautos patriarcho nulipdytą biustą, skirtą pastatyti Kauno karo komendantūros „bulvariuke“:

Tas Basanavičius, ir nebe tas. Geriau nebematyti pasenusio ir turėti prieš akis zikarinį, įsižiūrėjusį aukštybėn, ištroškusį kaip ir seniau Lietuvai pažangos ir nieko daugiau pasaulyje.8

Po šešerių metų, recenzuodamas „Švyturio“ bendrovės ketvirtą kartą perleistas „Lietuviškas pasakas įvairias“ ir „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, rašytojas kaltino Basanavičių nekritiškai žiūrėjus į pasakas kaip istorinius šaltinius, jam rūpėję tik duomenys trakiškajai lietuvių kilimo teorijai pagrįsti.

Teigiamai įvertino „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, nes medžiaga tikslingai suskirstyta, teoriškai pagrįsta, nors įžangoje ir nukrypsta į savo sapnuojamąją senovę, ieškodamas tų pačių lietuviškų pėdsakų9.

Lietuvių dainas kaip istorijos šaltinį bus vertinęs ir Antanas Baranauskas. Kaip pažymi Regina Mikšytė 1883 m. kovo 14 d. laiške Ambraziejui Kašarauskui, Dunojaus, jūros paminėjimus jose laiko ne vaizduotės, o iš tikrovės kilusiu dalyku10.

Docento Juozo Tumo vestame seminare Vincas Maciūnas 1927 m. kovo 3 d. pristatė referatą „D-ro Basanavičiaus ‘Dėliai Daidaliaus ir jojo labirinto’“.

Šį tekstą laikė trakologijos pagilinimu, nes nesitenkinta vien filologiniais išvedžiojimais ir pasiremta tautosaka, imant anų laikų Dedalo mitą ir ieškant panašių motyvų lietuvių folklore. Vertino kritiškai, bet „labirinto“ lietuviškos kilmės (trobesys turtams, labui apsaugoti) įrodymus laikė įdomiais.

Pranas Morkūnas referate apie Jono Basanavičiaus veikalą „Etnologiškos smulkmenos“ suskaičiavo 105 nuorodas į autorius ir šaltinius (1 anglų, 6 lietuvių, 8 rusų, 11 lenkų, 39 vokiečių, 40 lotynų)11.

Jonas Balys 1926 m. lapkričio 2 d. referate „Basanavičius ir Būga (Lietuvių kilimo teorijos)“ teigė, jog nei vienas, nei kitas galutinai lietuvių kilmės problemos neišsprendžia12.

Minint Jono Basanavičiaus mirties dešimtmetį, svariausią apimtimi ir mintimis specialų numerį išleido intelektualinio tautininkų rezervo korporacijos „Neo-Lithuania“ žurnalas „Akademikas“. Svarbiausias temai būtų Jono Balio tekstas.

Čia išvardyti pagrindiniai tautosakos skelbimo talkininkai brolis Vincas, Vilius Kalvaitis ir Motiejus Slančiauskas. Jono Balio nuomone, daktarui rūpėjo ne tiek pati tautosaka, o kiek ja galima paremti „trakų-frygų“ teoriją. Idėją apie trakišką lietuvių tautos kilmę laikė tragiškiausiu daktaro gyvenimo bruožu.

Pirmojoje trakologinėje studijėlėje „Žiponas bei žipone auksingumas bei sidabringumas lietuviškun dainun“ (1885) Basanavičius poetiniuose dainų įvaizdžiuose troško matyti tikrąjį auksą ir sidabrą. „Ožkabalių dainų“ rinkinio įžangoje rašė, kad apdainuoti vario bei žalvario tiltai ir kiti panašūs dalykai įrodo, jog dainos sukurtos ne Lietuvoje, nes čia tie metalai buvo reti ir brangūs.

Remdamasis „Dunojaus“ minėjimu dainose, nesuprato, jog tai slavų įtakoje susiformavęs bendrinis gilios upės pavadinimas.

Didžiausia folkloro studija „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ aptarta išsamiau: gyvūno rūšis pasakose esanti „visai pripuolamas dalykas“, liūtas lietuviams yra „egoistinis žvėris“, todėl lengvai keičiamas vilku ar meška, bet svarbiausia, kad lietuviškas pasakas laikė paveldėtomis, o ne pasiskolintomis ar atkeliavusiomis iš svetur, todėl į visus kruopščius jo darbus turime žiūrėti kaip į savamokslio romantiko patrioto pastangas iškelti lietuvius, įrodžius jų garbingą kilmę13.

Atsargiau vertino archeologas Jonas Puzinas, trakologiją siedamas su Basanavičiaus apsigyvenimu Bulgarijoje ir romantizmo įtaka, bet „galutinai“ nesprendė: dar reikią didelių studijų, nes, be klaidų, palikę daug vertingos medžiagos ir idėjų (įžvalgų)14.

Kiek vėlesniame straipsnyje „Lietuvių prosenovė ir kalba“ Basanavičių kritikavo dėl nevykusių etimologinių palyginimų, grindžiamų žodžių skambesio panašumu.

Taip išaiškinęs 856 „tinkamus“ lietuvių kalbai trakiškus žodžius, 600 jų nepagrįstai priskiria latviams, lietuviams ir prūsams, tačiau įžiūrėjo būtinumą remiantis archeologų duomenimis revizuoti ir Būgos teoriją apie lietuvių kilmę nuo Dniepro aukštupio15.

Po karo reziumavo šitaip: Basanavičiaus surinkta faktinė istorinė ir lingvistinė medžiaga pravarti ir šių laikų mokslininkams; jeigu nebūtų aklai laikęsis tezės, jog lietuviai laikytini trakų palikuonimis, o apsiribojęs artimos baltų ir trakų kalbų giminystės tyrimu, būtų atlikęs gerokai vertingesnį darbą16.

Jono Basanavičiaus žygį tęsė gydytojas, numizmatas ir muziejininkas Aleksandras Račkus (1893–1965), 1929 metais Čikagoje anglų kalba išleidęs studiją „Gudonai (gotai) lietuvių tautos giminaičiai: traktatas apie gudonų etnologiją, istoriją, gudonų viešpatavimą Italijoje ir Spanijoje, numizmatiką, kalbą, pavardes etc.“.

Vėliau prisijungė Vytautas Širvydas (1898–1981), Juozo Otto Širvydo, prisiekusio trakologijos gerbėjo ir populiarintojo, sūnus, trejus metus studijavęs chemiją, bet gyvenimą susiejęs su Amerikos lietuvių spauda ir veikėjų biografijų rašymu.

1926 m. kovo 1 d. daktaras pranešė Juozui Ottui Širvydui, kad rengia trakų asmenvardžių ir vietovardžių „lyginimą“ su lietuviškaisiais, naudojasi laikraščiuose randamomis pavardėmis, nurodydamas jų etimologijas. Tai jam sunku ir nuobodu, gal ir sveikata neleis baigti. Gruodžio 2 d. paprašė leidinių su pavardėmis ir tikėjosi, kad vardynas galutinai įrodys trakišką lietuvių kilmę17.

Kaip pavyzdį paminėsime Vytauto Širvydo pateiktus 52 tikrinius trakiškus vardus, jo nuomone, turinčius bendrumo su lietuviškaisiais18.

Jau 1925 m. sausio 13 d. pradėjo rinkti trakiškus kalnų ir upių pavadinimus, liepą – bulgarų vardus ir pavardes, Naujųjų metų išvakarėse – trakiškus vardus iš „Iliados“.

Šiam darbui 1926 metais naudojosi Amerikos lietuvių spauda, Antoni Prochaskos 1882 metais Krokuvoje paskelbtu Vytauto laikų dokumentų rinkiniu, išrinkdamas lietuviškus vardus, kuriuos galėtų palyginti su trakiškaisiais ir bulgariškaisiais. Tai atkakliai darė iki gruodžio pabaigos19.

Pastebėtina, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą su lietuvių kilimo iš trakų teorija ta inteligentijos dalis, kuri buvo susipažinusi su daktaro trakologiniais raštais, elgėsi atsargiai, nenurodydama jos detalių ir autoriaus. „Vilties“ redakcijos narys Liudas Noreika „Vilniaus kalendoriuje 1912 metams“ pateikė Lietuvos senovės „priešistoriškųjų laikų“ apžvalgą, užsimindamas, kad Azijoje lietuviai pirmieji atsiskyrė nuo arijų ir Europoje pasirodė anksčiau nei kitos tautos (p. 5–6).

Švenčiant 10-ąsias nepriklausomybės metines, „Lietuvos aidas“ išleido vienkartinį leidinį, kuriame išspausdintas B. Kantvydžio (Zigmo Kuzmickio) straipsnis „Daktaro Basanavičiaus dvasia“.

Autorius trakologiją sulygino su XV amžiuje paskleista lietuvių kilimo iš romėnų versija, nuvedusia susižavėjusį istorija romantiką, bet kartu ir diplomatą iki Mažosios Azijos. Tarpukaryje, mirus Basanavičiui, jo gimtadienis nebuvo minimas, labiau tiko simbolinė netektis vasario 16-ąją, tačiau 1931 metais „Vaire“ pasirodė 80-ąsias metines primenantis tekstas. Jo autorius apgailestavo, jog trakologija, pasiremiant profesoriaus Kazimiero Būgos autoritetu, lengva ranka atmetama. Suvaidinusi didelį vaidmenį atgimime, ji dar laukianti mokslininkų žodžio20.

Tautinės moksleivijos žurnale „Jaunoji Lietuva“ Stepas Vykintas vertino trakologiją už didesnio lietuvių domėjimosi savo praeitimi sužadinimą, lietuvių istorijos vertės ir kulto iškėlimą, bet tai esanti tik romantiko, tėvynės išsiilgusio žmogaus, patrioto teorija, o ne objektyvaus mokslininko darbo vaisius21.

Psichologiniu aspektu trakologijos radimąsi moksleiviams aiškino Zigmas Kuzmickis. Būdamas Bulgarijoje daktaras pajautė dar didesnę meilę Lietuvai, ilgėjosi ir apie ją svajojo. Bulgarų upės ir pilkapiai priminė savą kraštą, ir bulgarų kalboje jis rado daug panašumų. Aiškindamasis priežastis ir besigilindamas priėjo išvadą, kad čia gyvenę lietuvių protėviai trakai ir frigai, tos senos tautos pėdsakų aptiko ir lietuvių tautosakoje. Šitaip tapo lietuvių romantiku, svajojančiu apie garbingą Lietuvos praeitį ir tokią pat ateitį22.

Kiek skirtinga nuomonė pareikšta A[domo?] Šidlausko: kad trakologija buvo imponuojantis mokslo metodas, turėjęs pateisinti plačius kultūrinius planus ir tapti sugestyvia idėja. Bet ji tesanti vienas daktaro kūrybinio diapazono elementų, užfiksuotų literatūriniuose darbuose23.

Kairiųjų pažiūrų Julius Būtėnas daktarą laikė kabinetiniu žmogumi, mieliau ieškančiu senovės lietuvių gyvenimo pėdsakų; nors jo darbai kitų ir suniekinti, bet iki šiol niekas jų rimčiau neįvertino: ar visas tas didelis darbas tėra naivaus romantiko svaičiojimai, ar rimti dalykai? „Aušros“ kūrėjas numatė, kad atgimstant reikia skinti takus ir lietuviškajam mokslui – lituanistikai, kur daugiausia reiškėsi svetimtaučiai24.

Juliaus Būtėno pastebėta, kad politinės srovės kaip daugelį atgimimo veikėjų bando savintis ir Joną Basanavičių, tik ne su jo mintimis, o pataisytą ir „pareformuotą“. Laikraščių straipsniuose daktarui paminėti dažniausiai pasikliauta gyvenimo faktų ir nuopelnais pripažintų darbų bei įvykių išvardijimu.

Težinome vieną publikaciją, kurioje apie trakologiją atsiliepiama kaip apie mokslininkų atmestas išvadas, jog lietuvių protėviai gyvenę Balkanuose ir Mažojoje Azijoje25.

Krikščionių demokratų „XX amžiuje“ literatūrologas Juozas Ambrazevičius, įvardijęs Basanavičių atgimstančios Lietuvos herojumi, nes vaizduotė visos kartos darbus sukoncentruoja viename asmenyje, rašė, kad jis nenukrypo į dalies aušrininkų kraštutinumus, o pralenkė juos kaip inteligentas eruditas, stengdamasis moksliniais argumentais pagrįsti tautos kilmę. Daktaro užmojis imponavo amžininkams, per 40 metų rodant nepaprastą kruopštumą kaupiant medžiagą. Tada jį supo tėvynainių tikėjimas jo mokslingumu ir autoritetu, kurio pavyzdžiu sekė. Iš tolokos perspektyvos nėra svarbu, ar daktaro teorija teisinga, – ja anuomet tikėta, o tai žadino jėgas, telkė ir skatino pasiaukoti26.

Po Jono Basanavičiaus mirties jo kurtoji lietuvių kilmės iš trakų teorija buvo vertinama kaip mokslininkų sukritikuota ir neaktuali tarpukario Lietuvos visuomenei. Jos reikšmė priskirta tautos atgimimo epochai.

1 A. MERKELIS. Jonas Basanavičius // Mūsų Vilnius. – 1937, vasario 15, Nr. 4–5, p. 58.

2 G. PETKEVIČAITĖ-BITĖ. Raštai, VI. Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1968, p. 114, 295.

3 K. GRINIUS. Atsiminimai ir mintys, t. II. – Chicago: K. Griniaus komitetas, 1962, p. 219, 221–222.

4 LLTI BR, F2-1800, l. 1.

5 K. BŪGA. Rinktiniai raštai, III t. – Vilnius: Valstybinė mokslinės ir politinės literatūros leidykla, 1961, p. 870.

6 A. PIROČKINAS. Basanavičiaus teorija – didelės problemos nuojau-
ta // Mokslas ir gyvenimas. – 2002, Nr. 2, p. 5–6.

7 LLTI BR, F2-625, lapai nenumeruoti.

8 VAIŽGANTAS. Lietuvių meno kūrėjų draugijos plastikos sekcijos meno paroda // Krašto balsas. – 1923, vasario 18, Nr. 39, p. 3.

9 J. TUMAS. Lietuviškos pasakos įvairios / Surinko dr. J. Basanavičius. Ketvirta laida. Iš A. Olševskio elektrotipų atspausdinta 1000 egz. „Švyturio“ b-vės ir M. Jolkos spaustuvėse Kaune 1928 m. // Židinys. – 1929, Nr. 1, p. 100–101.

10 R. MIKŠYTĖ. Antanas Baranauskas. – Vilnius: Vaga, 1993, p. 158–159.

11 VUBRS, F1-F320, l. 57, 61, 264-265.

12 LNMBRS, F168-5, l. 37.

13 J. BALYS. Basanavičiaus tautosakos darbai // Akademikas. – 1937, Nr. 3, p. 59–61.

14 J. PUZINAS. Basanavičius lietuvių prosenovės tyrinėtojas // Ten pat, p. 64–65.

15 J. PUZINAS. Lietuvių prosenovė ir kalba // Ten pat, 1937, Nr. 8,
p. 185–187.

16 J. PUZINAS. Rinktiniai raštai, II t. Kultūros ir politikos istorija. – Chicago: Lituanistikos institutas, 1982, p. 336.

17 LMABRS, F240-21, l. 81, 83–84.

18 V. ŠIRVYDAS. Mūsų pavardės ir senovės trakai // Lietuva (Niujorkas). – 1940, Nr. 6, p. 24–25; Kaip mūsų pavardės pateko į Graikiją // Ten pat, Nr. 8, p. 17–18.

19 LLTI BR, F2-49, lapai nenumeruoti.

20 A. MIKAITIS. Dr. Jonas Basanavičius // Vairas. – 1931, Nr. 11, p. 370.

21 S. VYKINTAS. Basanavičius – aktingasis mūsų tautos darbininkas // Jaunoji Lietuva. – 1937, Nr. 2, p. 70.

22 Z. KUZMICKIS. Tautos patriarchas Dr. J. Basanavičius // Mokslo dienos. – 1937, Nr. 2, p. 67.

23 A. ŠIDLAUSKAS. Prieš 15 metų Vilniuje mirė Dr. Jonas Basanavi-čius // Naujoji Lietuva. – 1942, vasario 16, Nr. 39, p. 3.

24 J. BŪTĖNAS. Dr. Basanavičių beminint // Kultūra. – 1937, Nr. 2,
p. 138–139.

25 A. S. A. Dr. J. Basanavičius – laisvės kovotojas // Darbas. – 1939, va-sario 19, Nr. 8, p. 6.

26 J. AMBRAZEVIČIUS. Lietuvos legenda ir jos herojus // XX amžius. – 1937, vasario 15, Nr. 37, p. 3.

Prikabinti failai:

Basanavičius. Apie trakų-frigų....jpg [ 1.96 KiB | Peržiūrėta 768 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Trakai, dakai, getai ir jų ryšiai su baltais - Jono Basanavičiaus studija “Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon"

Parašytas: 24 Gru 2022 22:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Senovės šaltiniuose sutinkamos sąvokos dakai ir getai, tarp kurių pirmąją (kaip Dacus, dgs. Daci) vartoja daugiau romėnų dokumentai, o antrąją (Geta, dgs. Getae) – graikų.

Romėnų žemėlapyje Tabula Peutingeriana jie vadinami Dagae ir Gaete.

Nėra iki galo aišku, ar tai yra ta pati etninė grupė, ar atskiros etninės grupės: graikai daugiau susidurdavo su pajūrio gentimis į rytus nuo Karpatų, o romėnai – su žemyno gilumos gemtimis į vakarus nuo jų.

Dėl kultūrinių ir kalbinių panašumų yra linkstama naudoti bendrą dakų-getų terminą šioms tautoms apibūdinti.

Strabonas teigia, kad pirminis dakų pavadinimas buvo „daoi“, kurį gali paaiškinti frygų šaknis „daos“, reiškianti vilką. Šią prielaidą patvirtina faktas, jog dakų herbas, Dakijos Drako, turi vilko galvą.

Dakų kalba, kuria buvo kalbama į šiaurę nuo trakų gyvenamos teritorijos (dabartinė Rumunija), dažniausiai laikoma trakų kalbos tarme. Išnyko VI m. e. a., kai trakai sugraikėjo arba buvo romanizuoti, vėliau, atėjus bulgarams, perėmė jų kalbą, paskui suslavėjo.

Dakų kalba
https://lt.wikipedia.org/wiki/Dak%C5%B3_kalba

Apie dakų kalbą žinoma nedaug: išlikę tik vietovardžių ir asmenvardžių. Neretai numanomas dakų ir trakų kalbų panašumas ar net spėjama, kad tai buvusi viena kalba. Kai romėnai nukariavo Dakiją, dakai palaipsniui pradėjo kalbėti liaudiška lotynų kalba, iš kurios atsirado rumunų kalba.

Dar spėjama, po šalies pavergimo dalis dakų pasitraukė iš Dakijos ir išsikėlė į dabartinę Albaniją. Taigi šiuolaikiniai albanai būtų tiesioginiai dakų palikuonys, tęsiantys senąją dakų kalbą. Šią versiją patvirtina nemažas substratinis albanų žodžių sluoksnis rumunų kalboje.

Trakų kalba
https://lt.wikipedia.org/wiki/Trak%C5%B3_kalba

Trakisch-Dakische Studien. I.Teil: Die Thrakisch- und Dakisch-Baltischen Sprachbeziehungen. I. Duridanov. 1969
http://www.promacedonia.org/en/iduridan ... n_1969.pdf

Recenzija, J. Kazlauskas. Baltistica VI(1), 1970
http://www.baltistica.lt/index.php/balt ... ew/991/917

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 18 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: