 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Vlado Žulkaus straipsnis apie Palangos istoriją. II dalis
http://www.pgm.lt/istorija/zulkaus_straipsnis_b.htm
Dėl Palangos vardo kilmės
Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra.
Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų.
XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”.
M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas”. Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs.
Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais.
Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse.
Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas.
Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje - Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti.
Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai,žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku.
Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.
Minėta Alanga susišaukia su latvišku aluogs - versmė, akivaras.
Tokiu būdu Palangos vardo vedimas iš tokios pat ar panašios šaknies vandenvardžio yra labiausiai tikėtinas, priimtinas ir logiškas.
Palangos upelis išties prasideda ir vandenis surenka pelkėse ir palose. Deja, kaip gerai žinoma, per Palangą tekantis upelis vadinamas visai kitaip - Rouže, Ronže, o pastaraisiais dešimtmečiais ir naujadaru Rąžė.
Autoriai atsisako savo darbe naujadaro Rąžė bei sumoderninto upėvardžio Ronžė, nors jis, gal atsitiktinai, ir susišaukia su senąja kuršiška šio vietovardžio kilme, ir laikosi tradicinės vandenvardžio formos - Roužė. Tik taip šis upelis buvo vadinamas senųjų palangiškių.
Palangos apylinkių 1780 m sudarytame žemėvaldos plane upelis ties Virštininkais lenkiškai pavadintas Ronža. Tiesa, taip pat šiame plane vadinamas ir jos aukštupių intakas.
Rąžė, matyti, yra iš sulenkintos formos “atlietuvinta” šio vandenvardžio forma.
Įdomus šios upės vardo variantas yra Rusijos genštabo žemėlapyje, sudarytame pagal 1872 m. duomenis - ten ji vadinama Roža.
Kaip senas yra upelio vardas Roužė?
Šio nedidelio upeliuko vardas į rašto paminklus ir žemėlapius pateko gana vėlai, iki šiol seniausia data yra 1779 m.
Per Palangą tekantis upelis, betgi, yra paminėtas ir gerokai anksčiau, tik kitu vardu.
Septynerių metų karo kampanijoje iš Kuršo Klaipėdos link žygiavo Rusijos imperijos armijos atskirasis korpusas vadovaujamas generolo fon Fermoro. 1757 m. birželio 17 d. rusų kariuomenės žvalgai pasiekė Palangą ir ją trumpai aprašė.
Rašoma taip: “per Palangos miestelį iš pelkių teka maža upė Palanga. Jos krantai žemi ir smiltingi, į jūrą ji įsilieja būdama iki 5 sieksnių pločio”.
Taigi, čia upelis yra vadinamas ne Rouže, bet Palanga.
Gal suklysta užrašant? Tokia prielaida mažai tikėtina, nes visas rusų kariuomenės maršrutas yra kruopščiai aprašytas, nurodant teisingus atstumus tarp gyvenviečių ir neiškraipant vietovardžių.
Tokiu būdu turime paminėtus du upelio vardus, kurių vienas Palanga gali būti senesnis ir puikiai paaiškinti Palangos miesto vardo kilmę.
Kitas - Roužė - būtų vėlesnis.
Čia atsiranda painiava dėl dvivardystės. Yra žinoma, kad vandenvardžiai yra labai stabilūs kalbos dariniai. Jie gali staiga pasikeisti tik visai pasikeitus gyventojų sudėčiai - istorikų žiniomis jokių didelių gyventojų sudėties pasikeitimų XVIII a. Palangoje nebuvo.
Kita vertus, yra atvejų, kai viena ir ta pati upė nuo seno vadinama skirtingai - geriausias pavyzdys yra visai šalia - tai Akmena - Dangė. Ši upė keičia vardą dviejų kuršių žemių - Mėguvos ir Pilsoto paribyje.
Kodėl taip atsitiko, paaiškinti nelengva, nes ir vienur, ir kitur gyveno tie patys kuršiai.
Pro Palangą tekančio upelio tariamos dvivardystės priežastis taip pat sunkiai paaiškinama. Galėtų būti, jog aukštupyje šis upelis nuo seno buvo vadinamas Rouže, o pačiame pajūryje jau Langa, Palanga ar panašiai.
Tokia dvivardystė galėjo egzistuoti seniausiais laikais, o vėliau, apie Palangą vis labiau apsigyvenant žemaičių žemdirbiams, upelio aukštupio vardas Roužė prigijo ir žemupiui.
Nėra žinoma, kaip vadinosi jau išnykęs nedidelis upeliukas, dešinysis Roužės intakas, įtekėjęs į Roužę ties dabartine Plytų gatve. Gal ir jo vardas kaip nors siejosi su Palangos vietovardžiu?
Palangos kraštovaizdis vikingų laikais
Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII - XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje.
Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI - XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis.
Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV - XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.
Įdomiausias gamtos darinys, labai primenantis žmogaus sukurtus įtvirtinimus, yra šalia J. Basanavičiaus gatvės. Šių paslaptingų pylimų pjūvyje, padarytame archeologų, nebuvo jokių žmogaus rankų darbo pėdsakų, o šurfai ir gręžiniai parodė jog ir aikštelėje nėra jokių kultūrinių sluoksnių. Tų “įtvirtinimų” atsiradimo kaltininku reikėtų laikyti pajūrio vėjus, kurie, senųjų palangiškių pasakojimu, virš šioje vietoje buvusio žvejo Erliaus daržo tvorų supūtė taisyklingos formos smėlio kopas. Panašių pylimų, kurių viršuje dar tebekyšojo tvorų mietai, yra buvę ir Šventosios kaime.
Po kopomis glūdi ir Šventosios kuršių miesto XVI - XVII a. sluoksniai. Rašytiniai šaltiniai kalba apie didelius smėlio pustymus ir Klaipėdoje - XVIII a. pabaigoje smėlis užpylė ganyklas buvusias per 3 km nuo jūros. Visame Lietuvos pajūryje nuo XVII a. prasidėjo dideli smėlio pustymai. Kelis šimtmečius jūrų srovės gausiai pylė krantan smėlį, o pajūrio vėjai išskleidė jį pakrantėje apie kilometro pločio ruožu, neatpažįstamai pakeitę senąjį Palangos reljefą. Aktyviai buvo pustoma dar ir XIX - XX a. riboje. Tam įtaką turėjo daryti ir XIX a. pabaigoje pastatytas molas (“tiltas”) Palangoje. Tai jis kaltas, kad nežymiai pasikeitus priekrantinėms jūros srovėms, pradėjo augti pajūrio kopos į pietus nuo tilto. N. Ordos XIX a. antrojoje pusėje iš natūros darytame Birutės kalno vaizde kopų dar nėra - iki pat litorininės terasos tęsiasi lėkštas pliažas.
Apie 1000 metus jūros pakrantė į šiaurę nuo Roužės buvo bemaž ten pat, kur ir dabartinė. Kranto linija kairiajame Roužės krante yra buvusi per 100-200 m, o vietomis ir toliau į rytus nuo dabartinio kranto. Jūros bangos skalavo terasą ties Birutės kalnu, jūros kranto anuo metu būta dabartinių Birutės ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje. Roužės žiotys buvo apie 400-500 m į pietus nuo dabartinių - pasukti į šiaurę ją privertė vėliau supustytos kopos. Upės vaga ir anksčiau nevisai atitiko dabartinę, tačiau buvo artima jai - tą rodo siauras dabartinis upelio slėnis. Į Roužę tuomet subėgdavo nedideli upokšniai. Vienas jų, dešiniame krante, buvo žymus dar prieš gerą šimtą metų - jis įtekėjo į Roužę ties dabartinbiu turgumi, o vandenis ėmė, atrodo, iš pelkių. Žemumoje tarp jūros ir apie 5 m aukščio litorininės terasos yra buvę nedideli ežeriukai. Kai kurie iš jų susisiekdavo su jūra.
Dešiniame Roužės krante aptikti trijų tokių ežerėlių pėdsakai. Gerokai išlyginta litorininė terasa čia buvo apie 500 m nuo jūros kranto. Vienas toks vos keletos šimtų metrų ilgio ežeriukas buvo išilgai jūros į dešinę nuo dabartinių Roužės žiočių, kito užpelkėjusio ežerėlio žymės rastos tarp Vytauto, Smilčių, Jūratės ir Gintaro gatvių. Nedidelė pelkė gulėjo ir pačioje litorininėje terasoje ties dabartinėmis Gintaro, Janonio ir Kastyčio gatvėmis. Visa virtinė tokių ežeriukų yra buvusi į šiaurę nuo Palangos. Didesnis iš jų yra taip vadinamas Ežeralis Vanagupėje - jo vietoje dabar yra iškasti nauji tvenkiniai. Prieš šimtą metų ten dar buvo pakankamai vandens. I. Končius ir V. Ruokis 1926 m. rašė: “Dar vidutinio amžiaus žmonės gaudę to Ežeralio akyse striktą, smulkius karosėlius ir šudpilvius ant kabeklių dėti”. Iš Ežeralio į jūrą tekėjo nedidelis, bet niekad neišdžiūstantis to paties vardo upeliukas. Dabar jis užpustytas smėliu. Į rytus nuo dabartinės Požėlos gatvės terenas kilo aukštyn, ten buvo molinga, nestoru žvyro sluoksniu pridengta lyguma.
Kairėje Roužės pusėje reljefas buvo įvairesnis. Viena senvagės pelkė yra buvusi prie pat upelio, jo slėnyje ties dabartine Baltijos aikšte, kita, mažesnė, aukščiau, ten kur dabar kertasi Ronžės ir Medžiotojų gatvės. Gerokai didesnio ir giloko užpelkėjusio ežeriuko būta palei Dariaus ir Girėno gatvę - prie Vytauto ir S. Daukanto gatvių. Dabartinių parko tvenkinių vietoje kitados buvo didokas greičiausiai lagūninis ežerėlis. Kitas panašus buvo įpiečiau - naujųjų parko tvenkinių vietoje. Geologų duomenimis šis ežeriukas tikrai yra turėjęs ryšį su jūra. Nedidelių pelkių yra buvę ir ledinuotojo Baltijos jūros ežero suformuotame kranto pylime. Viena tokia pelkė aptikta ties Dariaus ir Girėno bei Plytų gatvėmis, VIII - XIII a. kapinyno pašonėje. Į rytus nuo minėto senojo kranto pylimo, žemumoje, kur dabar plentas į Klaipėdą, nuo seno yra buvusi išilgai jūrai besitęsianti didelių pelkių juosta. Jos reliktai žymūs ir dabar - tai pelkės nuo kempingo pietuose iki pat senųjų kapinių Palangos šiauriniame pakraštyje.
Plokščioje jūros pakrantėje išsiskyrė kelios reliktinės kopos. Didžiausia iš jų yra Birutės kalnas, iškilęs virš jūros lygio daugiau kaip 20 metrų. Per 90 m į rytus guli mažesnė, virš 12 m aukščio senkopė, Žemaičių kalnelis. Šiaurinėje Palangos dalyje yra Naglio kalnas, dar vadintas Olandų kepure arba Kapų kalnu. Jis iškyla virš jūros irgi apie 12 m. Aukštoka kopa parko pradžioje - Jaunimo kalnelis, seniau vadintas Žydų kapais, yra supustytas vėliau - prieš tūkstantį metų jos dar nebuvo. aukščiausia Ledinuotosios Baltijos jūros terasos vieta yra Plytų gatvės pietiniame gale, prie senosios vandenvietės. Ši terasa virš jūros lygio dabar yra iškilusi net iki 14 metrų, senovėje ji buvo apie metrą žemesnė, mat jūra buvo aukštesnė. Kairėje Roužės pusėje seniau būta ir daugiau nedidelių lėkštų kalvų pažliugusioje molingoje lygumoje.
Kuršių senovinė gyvenvietė
Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų - rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati - jų dėmės matosi iš oro.
Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta - mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.
Apie atskirus pastatus galime pasakyti šiek tiek daugiau. Geriausiai yra atsekami vėlyvesnio laikotarpio pastatai, o senųjų pėdsakaus gerokai apnaikino vėliau gyvenę žmonės. Vakarinėje gyvenvietės dalyje buvo atkasti keli pastatai. Vienas jų, datuojamas XII - XIII a. yra buvęs 5x4,5 m dydžio, orientuotas vakarų-rytų kryptimi. Namo kontūrą žymėjo nedideli akmenukai, perdegusio molio trupiniai, angliukai. Namas buvęs rentinis. Jo viduryje rastas išilgai namo ištęstas 1,6 m ilgio ir 1,2 m pločio iki 40 cm smėlin įleistas židinys su prieduobe. Šie kriaušės pavidalo plane židiniai yra laikomi būdingais kuršiams. Sprendžiant iš židinio padėties, durys į namą turėjo būti rytiniame gale. Židinio sienelės buvo apteptos moliu, o jo duobėje buvo rasta daug anglių, puodų šukių, geležinė vinis. Pastato ribose buvo akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako trupiniai, vinys, peiliukas, žalvario apkalėlis, keletas gintaro gabaliukų. Vienos rastos puodų šukės buvo lipdytos, kitos jau turėjo žiedimo žymių.
Šalia šio namo yra stovėję ir kiti pastatai. Antrojo rentinio pastato dėmė buvo 6x6 m dydžio ir gerai išsiskyrė smėlyje akmenukais ir anglimis. Pastato viduryje, arčiau rytinio krašto, rastas stačiakampio formos iš daugybės nedidelių perdegusių akmenų ir molio trupinių sudarytas plotelis. Nustatyta, kad čia yra buvusi tiesiog ant aslos pastatyta apie 2,6x2 m dydžio iš akmenų sukrauta krosnis. Namo asla buvusi padrikai išklota nedideliais akmenukais. Pastato ribose rasti 6 akmeniniai pasvarėliai, geležies šlako, keli gintariukai ir žiestų puodųų šukės. Nuskutus smėlį po pastato dėme archeologų laukė dar viena staigmena - buvo pastebėtas apie 1,1 m skersmens duobės kontūras. Pasirodė, jog duobė yra buvusi perkasta jau senovėje. Kam to prireikė sužinojome duobėje radę 77 įvairaus dydžio gintaro gabalėlius - didžiausi jų buvo apie 7x4 cm. Šioje apie 50 cm gylio duobėje XII-XIII a. buvo laikomas arba laikinai paslėptas pajūryje surinktas gintaras, kuri paskui kažkas paskubomis išsikasė.
Gyvenvietės rytiniame krašte ištirtas dviejų pastatų kompleksas, datuojamas XIII -XIV amžiais. Čia buvo rasti apie 5,5x5 m dydžio gyvenamo namo ir šalia stovėjusio ūkinio pastato pėdsakai. Gyvenamas namas buvo mišrios statybos - rentines sienas jame prilaikė stulpai, o rytinė siena, atrodo, buvusi štisai stulpinė. Ties namo viduriu, arčiau rytinės sienos, rasta pailga 1,5x0,9 m dydžio židinio su prieduobe dėmė. Židinio sienelės buvo glaistytos moliu. Namo durys turėjo būti vakariniame gale. Namo ribose ir šalia jo rasta apie 200 puodų šukių, akmeniniai pasvarai, žalvariniai papuošalai.
Į rytus nuo gyvenamo namo, per 1 m nuo jo, buvo tokio pat pločio ir apie 7 m pločio stulpinis pastatas, kuris šiauriniame šone, atrodo, turėjo prieangį ar priestatą. Gyvenamojo ir ūkinio pastato galinės sienos uvo suglaustos, jie galėjo jungtis vienas su kitu. Židinio pastate nebuvo, rastos vos kelios puodšukės.
Kasinėjant buvo aptikta ir daugiau pastatų žymių, tik nevisada pavykdavo atsekti buvusių sienų vietas. Geriau išliko židiniai, dauguma jų buvo gana paprasti - tik ovalios apie metro ilgio negilios duobutės apvaliais dugnais, užpildytos žemėmis su angliukais, perdegusiais akmenukais, puodų šukėmis.
Atrodo ši gyvenvietė yra buvusi apstatyta perimetru, o vidurys buvo beveik tuščias. Susidaro įspūdis, jog gyvenvietės buvo apstatyta netaisyklingu ovalu, ištęstu vakarų-rytų kryptimi su plačia išpjova šiaurinėje pusėje. Centrinėje dalyje matyti buvo “visuomeninės paskirties erdvė” - vieta susirinkimams, gyvuliams suvaryti ar panašiai - apie tai šiandien galime tik spėlioti. Gyvenvietės “vartai” šiaurinėje pusėje galėjo būti neatsitiktinai padaryti - per 250 m į tą pusę nuo gyvenvietės yra kapinynas.
Šioje senovinėje gyvenvietėje ryškiausi yra XII - XIV a. sluoksniai. Kasinėtose vietose kol kas nebuvo senienų, kurios būtų neabejotinai datuojamos IX - XI amžiais. Gali būti, kad gyvenvietė tuo metu buvusi mažesnė, o pastatai stovėjo ten, kur dar nekasta.
Gyvenvietė pietinėje Palangos dalyje nebuvo apleista ir vėliau. Nors namų pėdsakų ir nerasta, tačiau kasinėjant beveik visur paviršiuje pasitaikė XVI XVII a. glazūruotos puodų šukės, koklių trupiniai. Tik vienoje vietoje pasitaikė aptikti aiškesnius vėlesniųjų gyventojų paliktus pėdsakus - sluoksnio paviršiuje buvo rastas didelis 2,3x1,8 m židinys, o apie jį stulpavietės. Židinio duobėje gulėjo puodų šukės, peiliuko geležtė ir moneta- 1533 m. Elbinge kaldinta Žygimanto šilingas. Puodas savo forma buvo nebūdingas kuršiams , tai žemaičių kultūros pėdsakai Palangoje.
Apie žmonių verslus archeologai sužino iš jų paliktų gyvenimo pėdsakų. Šioje vietoje gyvenę palangiškiai nedaug paliko. Daugiausiai rasta įvairių puodų šukių. Suprantama, puodus darė vietoje ir iš vietinio molio. Tiesa, puodų degimo krosnies kol kas neradome. Viename plote, 1 m gylyje buvo rasta apie 2,8 m ilgio ir 1,8 m pločio duobė. Apie 50 cm giliau paviršiaus nuo kurio senovėje kasė šią duobę, jau glūdi molis. Kitur šioje gyvenvietėje ir Palangoje molis yra gerokai giliau. Duobė buvo negili, jos dugnas nelygus, perkasinėtas. Ten nerasta nei keramikos, nei kitokių radinių, nei anglių, - nieko būdingo taip vadinamoms ūkinėms duobėms (senovinėms paplavų duobėms). Sluoksniai rodė,jog duobės kraštai užslinko savaime. Duonės paskirtis atrodo aiški ir labai paprasta - iš jos senovėje žmonės ėmė molį židinių sienelėms glaistyti, pastatams “tinkuoti”, gal ir puodams daryti. Tiesa, puodų degimo krosnis kol kas nerasta, bet tai išvis gana retas radinys.
Sluoksniuose surinkta keramika yra daugiausiai žiesta, ji datuojama XII - XIV amžiais.. Puodų briaunų formos gana sudėtingos, tik kelios šukelės primena tradicinius lipdytus puodus. Žiesta keramika puošta rievėmis, bangelėmis, iškiliu užlipdytu ornamentu, įkartomis. Šukės vietomis yra juosvos, vietomis rausvos, puodų sienelės yra pakankamai tvirtos, nors degimo krosnys dar buvo ir netobulos.
Gyvenamų pastatų dėmėse ir greta jų mėtėsi nemažai akmeninių pasvarų. Tai ne didesni už delną natūralūs pailgi ir plokšti jūros apglūdinti akmenukai, kurių šonuose yra išskeltos nedidelės įdubos virvei pririšti. Kai kada tam reikalui būdavo panaudotos ir natūralios įdubos akmenukų šonuose. Įprasta šiuos akmenukus laikyti pasvarais rtinklams. Tokia paskirtimi verstų abejoti jų mažas svoris ir tai, kad kartais tokie pasvarai yra randami gana toli nuo didesnių vandenų buvusiose gyvenvietėse. Jų paskirtis yra buvusi kitokia - nedideli akmeniniai pasvarėliai buvo skirti nytims atitempti vertikaliose audimo staklėse. Panašių pasvarų pasitaiko skandinavų kraštuose, ten akmeniniai pasvarai kartais dar būdavo ir paženklinami. Audimo staklės ankstyvaisiais viduramžiais turėjo stovėti daugelyje gyvenamų namų - viename pietinėje gyvenvietėje ištirtame pastate buvo rasti 8 tokie pasvarėliai.
Keli rasti šlako gabaliukai rodo, jog gyvenvietė turėjo savo kalvį-metalurgą, kuris iš balų rūdos sugebėjo išlydyti ir iškalti geležį. Geležiniai dirbiniai gyvenvietėje buvo paprasti: peiliukai, vinys, kiniedės. Reikia pasakyti, kadf vinys to meto kitose gyvemvietėse dar beveik nebuvo naudotos, o kniedžių iš vis nerandama. Palangiškiai naudojo vinis ir tai rodo nemažą pažangą statyboje. Geležinės kniedės tuo metu buvo naudotos tik laivus statant. Keli rasti žalvario dirbinėliai: apkaliukai, apyrankė, žiedeliai yra gana paprasti, matyti, vietos darbo.
Gintaro buvo nemažai, bet tai daugiausiai nedideli gabaliukai. Stebėtina, kad iki šiol šioje gyvenvietėje nerasta gintarinių dirbinių ir net bent kiek aiškiau dirbto gintaro gabaliukų. Gintaro dirbtuvės dar neatrastos, be to, kaip rodo ir rasto “gintaro lobio” liekanos, gintaras buvo renkamas ir parduodamas kitiems daugiausiai tik žaliavos pavidalu.
Birutės kalno įtvirtinimai
Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 1425 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra laikomas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. S. Daukantas taip rašė: “ regis jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausančiam, kur eisi, atsakyti: “į Birutę kūlių krauti”. Kai kada teigiama, tuo tikėjo ir vietos gyvenvojai, kad kunigaikštienė Birutė yra palaidota , kaip tik ten, kur stovi koplyčia. Beje, dar kitas Birutės kalnelis yra žinomas netoli Kretingalės. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia.
Birutės kalnas - reliktinė kopa, dabar stūkso apie 150 m nuo jūros kranto. Iš šiaurės ir pietų prie kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai, nemažos kopos yra supustytos ir rytinėje kalno pašlaitėje. Apie 40x20 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės - pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur sdabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai. Birutės kalno aikštelė per pastarąjį šimtmetį yra gerokai pasikeitusi. Dar 1878 m. žiūrint į kalną iš rytų pusės aiškiai išsiskyrė pietiniame gale buvusi nedidelė aikštelė, apjuosta pylimais. Šiaurinėje pusėje buvo nedidelė terasa, užsibaigianti kalno šlaitu. Vėliau, matyti norint labiau iškelti koplytėlę, pylimai buvo nukasti ir suformuotas aikštelės tęsinys šiauriniame krašte. Dar kartą kalno aikštelė buvo pakeista jau sovietmečiu - dar kartą išlyginta aikštelė, išmūrytos akmeninės atraminės sienutės, kitose vietose išvesti takai ir padaryti laiptai. Archeologų akimis žiūrint, kalno aikštelė yra nuniokota. Kasinėjimų metu, be to, nustatyta, jog dar senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis kalno kraštas.
Kasinėjimų metu Birutės kalne buvo ištirta didesnė dalis senosios aikštelės su pylimais pietiniame kalno krašte. Pasirodė, jog senovėje pylimai yra buvę aukštesni kaip XIX amžiuje, o aikštelė žemesnė. Ją užpustė smėlis ir užpylė žmonės nukasinėdami pylimus. Aikštelės sluoksniai dėl to išliko nepaliesti, tačiau kol ko nesuardė žmonės, sunaikino laikas - seniausią kalno praeitį liudija vos keli radiniai iš perpustytų sluoksnių. Čia buvo rasta peilio geležtė ir kelios puodų šukės - iš jų galima nustatyti, jog pirmi žmonės Birutės kalne yra buvę įsitaisę jau pirmojo tūkstantmečio po Kr. pirmoje pusėje. Jau minėta, kad Romos laikotarpio gyvenvietė yra buvusi Palangos pietinėje dalyje, o kapai prie Roužės upelio. Birutės kalne tie žmonės buvo, matyti, pasistatę pilį ar įsirengę kokius tai įtvirtinimus, kur galėjo slėptis ir gintis. Šiek tiek aiškesnis buvo X - XIII a. kultūrinis sluoksnis, kurio lopinėlius pavyko surasti 0,3 - 2,4 m gylyje. Ištyrus šį seniausią vos pastebimą paviršių, kuris buvo berte nubertas nedideliais akmenukais ir labai smulkiomis puodų šukelėmis, buvo nustatytas apytikris to meto aikštelės dydis ir pylimų pavidalas. Tuo metu vakarų - rytų kryptimi ištęstą ovalią 16 m pločio ir daugiau kaip 17 m ilgio aikštelę juosė 1,5 - 2 m aukščio ir apie 6 m pločio apačioje smėlio pylimas. Rytiniame krašte pylimas buvo dvigubai platesnis ir siekė apie 3 m aukštį. Vakarinėje, jūros pusėje, pylimo pėdsakų nerasta. Viršutiniai pylimo sluoksniai buvo suardyti ir lieka neaišku, ar čia būta kokių nors įtvirtinimų. Labai menkos pastatų žymės buvo ir aikštelėje: šiaurinio pylimo vidiniame šlaite rasta keletas apie 10 cm skersmens kuolaviečių ir daugiau nei įprasta akmenukų. Tos liekanos buvo datuotos negausiais radiniais - rasta X-XIII a. keramika, akmeninių verpstelių nuolaužos, pentino fragmentas, rantytas ritinio pavidalo mėlyno stiklo karoliukas. Ką žmonės veikė tuo metu Birutės kalne? Visų pirma, kalno aikštelės pylimai leisdavo jiems apsiginti nuo priešo. Keista tik, kad smėlio pylimuose nebuvo ryškesnių įtvirtinimų pėdsakų, kitas Lietuvos pilis tuo metu saugodavo ne tik pylimai, bet ir tvirtos gynybinės sienos. Jei laikas ir priešiški ateiviai būtų jas sunaikinę, aikštelėje visvien turėjo likti tų gynybinių sienų pėdsakai. Galima prielaida, jog tuo metu Birutės kalnas buvo reikalingas ne tiek nuo priešo atsiginti, kiek kitam tikslui - X - XIII a. , kaip ir vėliau, čia yra buvusi pagoniškoji alkvietė. Ne be reikalo pylimai nutrūko vakaruose, toje pusėje, kur galėjai matyti jūron besileidžiančią saulę.
Nedaug vėlesni radiniai Birutės kalno vakariniame pakraštyje liudija, kad palangiškiams yra tekę ruoštis atremti grėsmingą priešą. Vakarinis aikštelės kraštas smarkiai nuniokotas, dalis jo nuslinko, tačiau archeologams kartais sekasi. Pietvakarinio kalno šlaito nuošliaužoje buvo atkasti vakarinio aikštelės šlaito įtvirtinimai. Jie rasti nedideliame plotelyje, tačiau buvo gana gerai išlikę ir dar daug priminė apie įtvirtinimų pavidalą. Kadaise čia stovėjusią gynybinę sieną sudarė dvi eilės 18 - 32 cm skersmens stulpų, sukastų 1,3 - 1,8 m tarpais. Tarp stulpų eilių buvo nuo 1 iki 1,7 m atstumas. Tarpstulpiuose išilgai, skersai ir įstrižai sienos buvo sukrauti horizontalūs rąstai sudarydami stiprų rentinų. Tas rentinys, arba, kaip archeologai sako “dėžė”, buvo pripildytas smėlio. Išorinės eilės stulpai sudarė aštriakuolių gynybinę tvorą. Vakarinis kalno šlaitas ir taip yra gana status, o sienos statytojai šlaitą dar palygino ir iškirto jame augusius medžius. Prie pat sienos, jos išorėje, buvo suplūktas nedidelis, bet status molio pylimėlis . Tam kad jis laikytusi ant stačio smėlingo šlaito, prieš plūkiant molį išilgai sienos buvo sukalti kuolai tarp kurių suversti medžių stuobriai. ir šakos - perdegusiame molyje išliko braukos, o kai kur ir statytojų pirštų atspaudai. Pylimėlio molis buvo nuglaistytas rankomis ir jam pašlapus arba tyčia apliejus vandeniu prieiti prie gynybinės sienos būdavo labai sunku. Nežiūrint to, šie Birutės kalno įtvirtinimai buvo sudeginti. Kada tai atsitiko, galime spėti tik apytiksliai, nes kasinėjant buvo rastos vos kelios puodšukės, kurias galime datuoti XIII ar XIV a. Įtvirtinimus statyti kalne palangiškiams, matyti, prireikė atsikėlus į Lietuvos pajūrį vokiečių ordinui,- tai kryžiuočiai sudegino Birutės kalno gynybines sienas ir privertė vietinius kuršius palikti papėdės gyvenvietę.
Pakalnės gyvenvietė
Gyvenvietė Birutės kalno papėdėje įsikūrė nedidelėje 20-30 m pločio terasoje tarrp kalno šlaito ir jūros paplūdimio . Gyventa buvo pietinėje ir pietvakarinėje kalno papėdės dalyje. Ši gyvenvietė buvo visai nedidelė - ji užėmė apie 3000 m2 plotą. Gyvenvietė buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išliko. Kultūrinis klodas čia siekia 1,5 m ir yra nevienalytis, jis atrodo tarsi sluoksniuotas net iš keliolikos sliuoksniukų pyragas. Septynis sluoksniukus sudarė anglys, juoda žemė, akmenukai, puodų šukės - buvusių statinių pėdsakai, o vieną nuo kito juos atskyrė įvairaus storio smėlio tarpsluoksniukai. Gyvenvietėje buvo gyventa ilgai, ir kiekvienas atskiras sluoksniukas, dar vadinamas horizontu, slėpė vis kitokių namų liekanas ir kitokius radinius. Tie sluoksniukai buvo nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio. Atsargiai nuėmus sluoksniuką po sluoksniuko, aprašiu radinius ir nubraižius menkus pastatų pėdsakus, šį tą sužinojome apie tai kaip gyveno čia žmonės.
Birutės kalno gyvenvietėje seniausi sluoksniai yra išlikę blogiausiai. Juos sunaikino vėlesni pastatai. Seniausias sluoksniukas, vadinamas šeštuoju apstatymo horizontu, yra datuojamas IX - X amžiais, tačiau retkarčiais randamos lengvai brūkšniuotos puodų šukės yra dar senesnės. Tai pėdsakai dar Romos laikotarpyje čia gyvenusių žmonių. Šiek tiek geriau yra pažinūs IX - X a. pastatai. Tuo metu gyvenvietėje yra stovėję apie 40 m2 dydžionamai, kurių statyboje panaudoti tašyti keturkampiai stulpai. Tuo metu Lietuvoje taip statyti dar nebuvo įprasta, nerasta tašytų stulpų pėdsakų ir velesniuose šios gyvenvietės sluoksniuose. Be pastatų liekanų seniausiame paviršiuje smėlyje buvo atidengti aštuonių duobių kontūrai. Tos duobės buvo 0,8 - 1 m skersmens, labai taisyklingos formos. Iki 1,5 m gylio duobės pjūviuose buvo pusapvaliais dugnais, kai kurios siaurėjo į viršų. Visos jos buvo rūpestingai išsemtos tikintis ką nors rasti dugne, tačiau visos pasirodė besančios tuščios. Paslaptį atskleidė jų forma pjūviuose - pasirodė, kad tai buvo pėdsakai pintinių, kurias įkasdavo žemėn. Šiose didelėse pintinėse palangiškiai prieš tūkstantį metų laikė maisto atsargas - tai lyg dabartinių bulviarūsių - “kapčių” pirmtakai. Pintinių prirekė tam, kad duobės neužslinktų smėliu. Lietuvoje toks atsargų laikymo būdas IX - X a. dar nebuvo labai paplitęs, bet kartais sutinkamas.
X amžiuje gyvenvietė buvo jau didesnė ir tankiau apstatyta . Aiškesni pėdsakai buvo tik dviejų pastatų - gyvenamo-ūkinio ir ūkinio, abu priklausė vienam kiemui. Pastatai yra buvę stulpiniai. Didysis dviejų patalpų namas yra buvęs apie 6 m ilgio. Jo plotis ne visai vienodas - čia stovėję lyg ir du galais sudurti pastatai. Vakarinė apie 3x3 m dydžio patalpa buvo gyvenama - ten atkastas didelis ovalus akmenimis klotas židinys su prieduobe. Vienos durys yra buvusios vakarinėje galinėje sienoje, kurią nuo pustomo smėlio ir vėjo atrodo saugojo iš žabų supinta sienelė. Be to, šios gyvenamos patalpos rytinėje sienoje yra buvusi anga į gretimą patalpą , kurioje židinio nebuvo. Šiaurės pusėje ties lauko durimis čia yra buvęs prieangis. Kuolavietės tos patalpos viduje rodo, kad čia būta nedidelių lengvų pertvarėlių. Ši namo dalis buvo ūkinės paskirties - gal joje laikė gyvulius. Apie namo konstrukcijas kalba stulpai ir jų išdėstymas. Namų sienas ir pertvarų vietas žymėjo stulpavietės, mažesnės kuolavietės ir tamsesni ruožai bei gausesnI. Tarpstulpiai sienose buvo užpildyti rąstais. Pėdžių stulpavietės ties pastato viduriu rodo, kad namo stogas buvo dvišlaitis. Namo viduje buvo puodų šukių, 3 peiliukų geležtės, skandinaviškas lanko strėlės antgalis, akmeninis pasvaras.
Per 3 m į šiaurę nuo šio namo buvo atkasti pėdsakai dar vieno nedidelio stulpinio netaisyklingos formos 2,5 x 2,3 m dydžio pastatėlio. Gali būti, kad jo sienos buvusios išpintos žabais. Durų anga buvo šiauriniame šone. Šis namelis buvo aiškiai negyvenamas - kokia stoginė ar daržinėlė. Ten nebuvo ir gyvenamiesiems namas būdingų radinių.
Ant pylimo X a. jau stovėjo gynybinės sienos su bokštais. Gana platus apačioje, bet vos apie 1,5 m aukščio pylimas supo gyvenvietę puslankiu . Siena bent vietomis yra buvusi dviguba apie 2 m pločio su gyvenamomis patalpomis ir židiniais. Buvo ištirti vieno apie 3x2,7 m dydžio gynybinio bokšto pėdsakai . Bokštas turėjo nedidelių akmenukų grindinį, jo viduje buvo įrengtas akmenimis apdėtas židinys. Kuolavietės rastos palei sienas yra turbūt likusios nuo karčių, kurios prilaikė bokšte gynybinės paskirties perdangą. Gynybinė siena su visais bokštais sudegė. Tuo pat metu, matyti, degė ir gyvenvietės pastatai.
Neilgai trukus namai vėl buvo atstatyti , atstatė greičiausiai ir įtvirtinimus, tik jų liekanų žemė neišsaugojo. Pastatai buvo kitokie. Atkastuose plotuose iš šio laikotarpio išliko keleto namų pėdsakai, tačiau geriau išlikęs buvo tik vienas. Tiems laikams tai buvo tikras rūmas - jo dydis apie 7,5x7 m, ilgesnis jis buvo vakarų-rytų kryptimi. Šiaurės vakarų kampe ties durimis buvo prieangis, o viduje buvo pastatyta gana nemaža priemenė. Kitų pertvarų žymių patalpoje nerasta. Namo asla buvusi iš molio, sumaišyto su smėliu. Apie 1,i m nuo rytinės sienos, ties patalpos viduriu stovėjo ovalo formos krosnis su plūkto molio kupolu. Nuėmus šios krosnies gerai išlikusį padą, buvo rasta laužavietė.su puodų šukėmis, gintaro gabaliukais, apdegusiais kauliukais, peilio geležte, sulaužyta sege. Panašios ritualinės laužavietės buvo rastos ir po kitų krosnių padais. Šis namas statytas kitaip nei ankstesni. Sienų karkasą sudarė labai negiliai ir gana retai įkasti žemėn stulpai ir rąstai tarp jų. Apatiniai rąstai gulėjo negiliame griovelyje ant nedidelių akmenukų klojinio. Neaukštos sienos yra buvusios apdrėbtos moliu. Stogas buvęs dvišlaitis , jį prilaikė ir šoniniai stulpai ir viduriniai, buvę netoli židinio. Virš namo grindų sluoksnio gulėjo perdegusio molio luistai su lentų ar tašų atspaudais - buvusio stogo liekanos. Stogas buvęs iš išilgai skeltų rąstų ir tašų ir apiplūktas moliu. Šio namo plote surinkta daug puodų šukių ,iš kurių atstatyti net keli indai, verpstelių, peiliukų geležčių, geležinių kniedžių. Priemenėje yra stovėjusios vertikaliosios audimo staklės - jų vietoje liko net 12 molinių pasvarų. Namas, kaip ir aplink stovėję pastatai sudegė X a. antroje pusėje.
Po gaisro statė vėl. Iš šio laikotarpio, kuris datuojamas XI a. pirma puse, geriau išliko tik vieno namo pėdsakai. Šis buvo 6,5x4 m dydžio, pastatytas durimis į vakarus. Namo dėmė buvo gana ryški, nes jis turėjęs rentines sienas. Per 1,2 m nuo rytinės sienos buvo rastas įdomios konstrukcijos židinys - 92x73 cm dydžio stačiakampio formos perdegusio molio plokštė. Molis buvo suplūktas nedidelių rąstelių rėme. Rytiniame krašte židinys turėjo iškilą voliuką. Virš židinio ir aslos buvo suvirtęs iš karčių ir lentų padarytas sudegęs stogas . Pastate su tokiu keistu židiniu buvo nemaža radinių. Šalia židinio rastas nedidelis lipdytas puodelis, o šalia dar kito žiesto puodo apačia, pripilta smulkių perdegusio akmens trupinių. Prie rytinės sienos rasta nedidelė duobutė, o joje rasta įdėta 12 natūralių nedidelių akmenukų. Šio namo šeimininkai bus darę puodus; nedideli duobutėje saugoti akmenukai buvo ugnyje perdeginami, paskui trinami ir naudojami puodų moliui liesinti. Kiti radiniai gali būti susiję su metalo apdirbimu. Žaliava reikia laikyti rastą į viją susuktą žalvario juostelę ir bene pirmą kartą Lietuvoje aptiktą švino žaliavą - apkapotą ir sulenktą klostėmis švino plokštelę. Namo ribose buvo lipdytų ir žiestų puodų šukių, galąstuvas, geležinės kniedės, gintariukai ir dar vienas įdomus radinys - iš plokščio smiltainio padarytas anties ,galvos pavidalo dirbinys, gal amuletas. Netoli pastato gulėjo molinių audimo staklių pasvarų nuolaužos, du pasvarai buvę ornamentuoti. štampeliais.
XII, o kai kurie ir XIII amžiais stovėję namai skyrėsi nuo senesnių savo statyba. Visi jie buvo rentiniai, beveik visi turėjo iš molio plūktas kupolines krosnis. Geriau buvo išlikę du. Vienas 6x5 m dydžio yra turėjęs iš molio plūktą aslą , krosnis buvo rytiniame gale, ties viduriu. Sienų rąstai nebuvo tinkuoti moliu. Nendrinis ar šiaudinis stogas, atrodo, yra gulėjęs ant išilginių lotų, kurias rėmė ties pastato viduriu stovėjusios pėdžios. Name rastos puodšukės, verpstelis, galąstuvėliai, akmeniniai pasvarai, smulkūs gintariukai, geležinis ieties galas.
Kiti geriau atpažinti namai buvo jau pačiame sluoksnio paviršiuje. Apie 4,5x4 m dydžio pastatas pietvakariniame kampe turėjo nedidelį prieangį. Namo sienas ženklino tamsesnė žemė su angliukais ir nedideli akmenys dėmėse, kurios sudarė lyg ir 30 -40 cm pločio juostas - primityvų pamatėlį. Rentinys, matyti, nebuvo tinkuotas moliu. Pėdžių, kurios galėjo remti stogą nebuvo, todėl manoma, kad šio namo stogas buvo jau suremtas iš gegnių. Interjeras įprastinis - plūkto molio asla ir apie 1 m skersmens molio krosnis ties rytinės sienos viduriu. Rasta keramika, galąstuvėliai, molio pasvaras, du akmeniniai pasvarai, laivų kniedės, gintariukų “lobis”.
Antrą namą gerai ženklino iki 1 m pločio molio juostos buvusių sienų vietose. Pastatas buvo orientuotas rytų-vakarų kryptimi, durys, priešingai šios gyvenvietės tradicijai, yra buvusios rytiniame gale. Namo dydis buvo apie 4,5x3,5 m. Rytinės sienos vietoje molio nebuvo - ši siena, matyti, nebuvusi tinkuota. Tradicinė kupolinė molio krosnis stovėjo prie vakarinės sienos. Pastato plotelyje rasta žiesta keramika, keletas geležinių kniedžių.
Sluoksnio paviršiuje pavyko rasti ir geriau išlikusios kupolinės molio krosnies griuvenas, nors paties pastato, kur ji stovėjo, dydis nenustatytas. Dabar žinome kaip palangiškiai daugiau kaip prieš 700 metų statė krosnis Birutės kalno papėdėje. Pirmiausiai buvo įrengta ovali 2,5x1,45 m dydžio laužavietė, apkasta negiliu grioveliu. Joje pakūrenta ugnis, paskui ten įmestas ornamentuotas smiltainio verpstelis ir galąstuvėlis - atrodo tai buvusios moters ir vyro paliktos aukos. Kartais dar įmesdavo ir gintariukų. Po to ant laužavietės buvo papiltas plonas smėlio sluoksniukas ir iš akmenų sukrautas 1,5 m skersmens ratas, nutrūkęs ten, kur turės būti pakura, dažniausiai ji būdavo vakarų pusėje. Tada jau molis verstas į akmenų žiedo vidurį ir suplūktas 10-15 cm storio sluoksniu. Padas buvo šiek tiek platesnis už akmenų žiedą. Tada iš molio buvo padaromi ilgi delnu beveik apimamo storio voliukai, kuriais buvo apraitomas plūktas padas. Sienelės kylant aukštyn buvo pallaipsniui siaurinamos ir suformuodavo kupolą. Taip padarytos krosnys nebuvo aukštos, nes jų kupolas būdavo be žabų karkaso. Krosnies viršuje, matyti, yra buvusi anga ir dūmams išeiti ir puodui įstatyti . Kiek pakūrenus krosnies padas ir vidinės sienelės apdegdavo ir sutvirtėdavo. Tokios krosnys, matyti, būdavo kartas nuo karto atnaujinamos perlipdant sienas, o padą paliekant seną. Vienoje vietoje buvo rasti du vienas ant kito krosnių padai - matyti, ją perstatė iš pagrindų.
Birutės kalno gyvenvietė buvo galutinai apleista apie XIV a. vidurį. Ji buvo sudeginta nepaisant gyventojų pastangų apsiginti. Pačiame gynybinio pylimo viršuje yra išlikę paskutinių įtvirtinimų pėdsakai. Prieš statant šias paskutine sienas pylimą paaukštino. Tuokart ant jo viršaus buvo pastatytos jau rentinės konstrukcijos dvigubos apie 2 m pločio sienos su maždaug 3,5x3 m dydžio bokštais. Bokštuose yra buvę židiniai. Paskutiniaisias gyvenvietės egzistavimo metais palangiškiai jau pažinojo savo kaimynus kryžiuočius - paviršiniuose sluoksniuose buvo šukės puodų, kuriuos žiedė ordino žemėse. Pačiame sluoksnio paviršiuje rastas sidabro lydinys - “lietuviškas ilgasis” yra aiškus įrodymas, kad Birutės kalno gyvenvietė buvo palikta paskubomis. Tuo pačiu metu buvo sudeginti ir įtvirtinimai Birutės kalno viršūnėje.
Visuose Birutės kalno ir kitų gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose ir beveik kiekvieno pastato dėmėje rastos peiliukų geležtės. Šis kasdien kiekvienam reikalingas įrankis buvo tapęs aprangos dalimi - peiliukai yra būdingi daugeliui tiek vyrų, tiek moterų kapų. Gyvenvietėje surinktos peiliukų geležtės dažniausiai yra nudilusios, kartais sulaužytos. Jos buvo įtveriamos į kaulines arba medines rankenas, kurias kartais sutvirtindavo bronziniais žiedeliais arba apsukdavo viela. Kai kurie peiliukai yra buvę odinėse makštyse. Kitokių darbo įrankių nedaug terasta; yla, nedidelis rankinis grąžtelis, įnagis panašus į dildę.
Palangiškiai, kaip ir kiti to meto žmonės, daug ką pasigamindavo iš čia pat po ranka turimų medžiagų: galąstuvus, versptelius. Galąstuvams uoliena, tiesa, galėdavo būti atvežamam ir iš toliau. Kai kurie akmeniniai verpsteliai yra ornamentuoti dažniausiai iš centro sklindančiais spinduliais. Jie neretai būna labai kruopščiai apdailinti, jų soliarinis ornamentas, atrodo, turėjo ir simbolinės prasmės.
Birutės kalno papėdėje gyvenę žmonės gintarą rinko ne tik kaip žaliavą skirtą pardavimui. Iš jo čia gyvenę žmonės darėsi sau, o gal ir kitiems papuošalus. Apie tai kalba rasti nebaigti gintaro dirbiniai - kabučių ir karoliukų pusfabrikačiai. Be to šioje gyvenvietėje buvo rasta nemažai apdirbtų 3,5x2,7x1,3 cm dydžio ir mažesnių stačiakampių gintaro plokštelių. Jos galėjo būti naudotos kaip ruošiniai įvairios, tame tarpe ir kryželio formos kabučiams gaminti. Tokie kabučiai yra randami skandinavų ir vakarų slavų prekybiniuose centruose, bei svarbesnėse baltų prekyvietėse. Kryželio formos gintariniai kabučiai Palangoje dar nerasti, bet galimas daiktas kad jie čia buvo gaminami ir parduodami krikščioniškuose kraštuose.
Retas dirbinys to meto baltiškosiose gyvenvietėse yra pačiūža iš apdrožto galvijo kaulo, rasta XII-XIII a. sluoksnyje. Apdrožtuose gyvulių kauluose kartais dar būdavo padaromos skylės praverti dirželiui, kuriuomi pačiūžą tvirtindavo prie bato. Kitos pačiūžos, kaip ir palangiškė, būdavo be skylių priekyje. Atsispirdavo lazdomis su geležiniu spygliu gale. Manoma, kad taip apdirbti kaulai galėjo būti naudoti ir kaip pavažos nedidelėms rogėms. Jos dažnai randamos skandinavų, vokiečių ir slavų gyvenvietėse.
Senovinė gyvenvietė Žemaičių kalnelyje
Nustačius kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstatį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėdsakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neaptikta kultūrinių sluoksnių ir “Mažojoje Birutėlėje” - kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus, gerai matosi nuo rūmų terasos todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė - apie 35x25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas. Apie archeologinius radinius iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malonus netikėtumas archeologams.
Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni kapai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai - rasti septynių skirtingų laikotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII-XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su priedobėmis, ir molinės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiesta “Baltijos jūros” keramika, moliniai audimo pasvarai. Įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gyventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.
Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Pastato kontūrą žymėjo sudegusių rąstų, perdegusio molio tinko, akmenų ruožai. Nustatyta, kad pastatas buo 20-25 cm įgilintas smėlyje, o jo dydis buvęs apie 7,5x7,5-8 m. Namas buvo statytas kiek įstrižai kalnelio - šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi. Buvusią aslą rodė juoda su suodžiais ir molio lopinėliais žemė. Prie pietrytinės sienos gulėjo gerokai apardytas molinės krosnies padas. Po padu rasta ritualinė laužavietė - tamsi dėmė, kurioje buvo žiesto puodo apatinė dalis ir gyvulio žandikaulio liekanos. Namas yra buvęs mišrios konstrukcijos - galinių sienų vietose rastos stulpavietės. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis - be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, kurių tarpe buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI - XII a. Kultūrinio klodo paviršiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. Po to kalnelis buvo apleistas, o po kelių šimtmečių priglaudė jau mirusius palangiškius.
Ketvirtoji senovinė gyvenvietė buvo prie Roužės
1994 m.vasarą buvo prižiūrimi žemės kasimo darbai Žemaičių gatvėje. Statybiniame kasinyje pastebėjus iki 40 cm storio kultūrinio sluoksnio pėdsakus, nedideliame plotelyje buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Tokiu būdu atrasta dar viena, jau ketvirtoji senovinė gyvenvietė Palangoje.
Gyvenvietės chronologiją nusako negausūs radiniai. Senesnių gyventojų būstų pėdsakai buvo menki - tik stulpavietė užpildyta akmenimis.Tokios pat stulpavietės buvo rastos Palangos pietinėje dalyje ir datuotos I tūkst. po Kr. pradžia - viduriu. Kadangi Baltijos aikštė yra tik per 60 m nuo tyrinėtos vietos, šis statinys gali turėti ryšį su čia ištirtais III a. po Kr. kapais. Viršutinis kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis ir ryškesniais vieno pastato pėdsakais skirtinas vikingų laikams. Būdingi radiniai - keramika ir molinių štampu dekoruotų vertikaliųjų audimo staklių pasvarai šią gyvenvietę datuoja X-XI amžiumi ir sieja su ankstyvųjų viduramžių prekybinėmis gyvenvietėmis prie Birutės kalno ir Žemaičių kalnelyje.
Stulpų dėmės sluoksnio apačioje sudaro dvigubą 1,5 - 2 m pločio juostą, kokios yra randamos daugelyje Lietuvos piliakalnių ir skiriamos buvusių gynybinių įtvirtinimų liekanoms. Tai pačiai sistemai turėjo priklausyti ir dalinai atkasto statinio dėmė išsiskyrusi juosva žeme su retais angliukais ir pelenų lopinėliais. . Visa pastato dėmė buvo apie 20 cm įgilinta įžeminiame žvyre - stulpavietės rastos į abi puses nuo jos. Šiaurės rytinio pastato kampo išorėje šalia stulpaviečių gulėjo du dideli akmenys. Šis statinys buvo stačiakampis, apie 3x2,5 m, ilgesnis rytų-vakarų kryptimi. Pastato dėmėje visas sluoksnis buvo nubarstytas molio trupiniais - audimo staklių molinių pasvarų fragmentais. Negausūs perdegusio molio tinko gabalai buvo su rąstelių atspaudais. Sluoksnio paviršiuje rasti keli apdegę nedideli kauliukai. Dėmės vakariniu pakraščiu buvo sudegusių rąstelių pėdsakai, kurie, matyti, žymėjo pastato vakarinės sienos kontūrą. Jokių pastebimų pastato aslos pėdsakų nebuvo, neaptikti ir židinio pėdsakai - jis galėjo būti neįgilintas žemėn. Šios apstatymo liekanos atrodo yra ne kas kita, kaip gyvenvietės įtvirtinimų dalis. Čia buvo rastos gynybinės tvoros ir nedidelio bokšto liekanos. Šis bokštelis be gynybinės paskirties turėjo ir ūkinę - čia stovėjusios audimo staklės, mat rasta ne mažiau kaip 10 pasvarų fragmentų. Jį sąlyginai galėtune pavadinti audimo nameliu - panašūs būdavo skandinavų kraštuose. Danijoje, Orhus mieste, atkastas apie 900 metus datuojamas audimo namelis buvo daugiau kaip pusmetrį įgilintas į žemę, apie 2,6x2,2 m dydžio. Jame pasieniais buvę suolai iš grunto, nedidelis židinys ir į sieną atremtos audimo staklės.
Gyvenvietės prie Ronžės ribos dar nėra žinomos - aptiktas tik jos pietrytinis kraštas. Kultūrinis sluoksnis turėtų tęstis į šiaurę ir šiaurės rytus nuo tyrinėto plotelio, link Ronžės upelio. Gyvenvietė yra buvusi šio upelio terasoje, nuolaidesniame krante ir užėmė apie 1,5 ha plotą. Vakarinis gyvenvietės kraštas šliejosi prie upė senvagės ar jos vietoje buvusios pelkės. Kitas, dešinysis upelio krantas čia yra gana status ir aukštas. Kasinėjimai rodo, kad gyvenvietės įtvirtinimai buvo iš pietų pusės. Koks buvo jos planavimas ir kaip tankiai ji buvo apstatyta, kol kas pasakyti negalime.
Kodėl palangiškiai gyveno atskirai?
Probėgom peržvelgę visų keturių senovinių gyvenviečių pastatus ir radinius, dabar bandykime nustatyti, kuom jos panašios ir kuom skirtingos. Jau buvo rašyta, jog visose žmonės gyveno vienu metu, tiesa, gal nevienodai tankiai. Vėl kyla klausimas - kam palangiškiams X - XIV a. prireikė keletos gyvenviečių, išsidėsčiusių apie 1,5 km2 plote? Kas jose gyveno? Jei tai būta skirtingų žmonių, kaip jie sugyveno tarpusavyje?
Keleta skirtumų tarp pietiniame Palangos gale buvusios didžiosios gyvenvietės ir kitų trijų žymiai mažesnių pastebime nesunkiai. Visų pirma skyrėsi patys pastatai. Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse rentiniai namai buvo pradėti statyti kiek anksčiau kaip pietinėje gyvenvietėje. Svarbus skirtumas yra tame, kad pastarojoje gyvenvietėje nebuvo aptikta kupolinių molio krosnių liekanų, o tik įvairūs atviri židiniai - su priedobėmis, apdėti akmenimis, apteptomis moliu sienutėmis ir panašiai. Kitose gyvenvietėse tokių židinių nebebuvo jau nuo X amžiaus. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis - kuršiškas židinys su prieduobe vėlyviausiame XIII a. sluoksnyje Žemaičių kalnelyje. Antras ryškus skirtumas yra visose trijose mažosiose gyvenvietėse rasti moliniai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai, kurių tarpe buvo, palyginti, daug ir ornamentuotų. Pietinėje gyvenvietėje tokių pasvarų nebuvo - čia nytims staklėse atitempti naudojo tik akmeninius pasvarėlius. Trečias pastebimas skirtumas yra keramikoje. Birutės kalno gyvenvietės sluoksniuose jau nuo IX - X a. yra gerai žiesta, plonasienė keramika, kuri visai nepanaši į tradicinę kuršišką. Vėliau jos irgi čia gana daug, yra rasta puodų, kur susiderina kuršiška indo forma ir technologija, bet visai nebūdingas vietinėms tradicijoms dekoras, pavyzdžiui apskritas štampelis su kryžme. Tokių indų pietinėje gyvenvietėje nėra, nors čia jau irgi vyrauja keramika, kurios formą įtakoja Birutės kalno ir kitų dviejų panašių gyvenviečių keramika. Ketvirta, skiriasi pastatų statybos būdas gyvenvietėse. Yra gerai žinoma, kad buities, pastatų statybos, kaip ir laidojimo tradicijos yra labai stabilios ir gerai atspindi etnines skirtybes. Geras pavyzdys palyginimui būtų Palanga ir Imbarė. Pastarojoje gyvenvietėje taip pat gyveno kuršiai, tik priklausę kitai, Keklio žemei. Imbarės kuršių pastatuose nebuvo židinių su priedobėmis - jų namus šildė kampe pastatytos akmeninės krosnys. Paminėti gyvenimo būdo skirtumai Palangos gyvenvietėse yra pakankami padaryti išvadai, jog ten yra gyvenę skirtingos etninės priklausomybės žmonės. Pietinę didžiąją Palangos gyvenvietę galėtume pavadinti kuršiška, o kitose trijose mažesnėse be kuršių yra gyvenę ir kažkokie svetimtaučiai. Kas jie?
Ankstyva žiesta keramika, visai nepanaši į vietinę, taip pat ir vėlesnė su neįprastu kuršiams dekoru - stačomis banguotomis linijomis, lygiagretėmis rievelėmis, apskritu štampeliu su kryžme yra gerai pažįstama Baltijos jūros pakrančių prekybinėse gyvenvietėse. Ji yra kilusi iš vakarų slavų, gyvenusių Oderio apylinkėse, puodininkystės centrų ir netrukus išplito ne tik vakarų slavų, bet ir kaimyniniuose kraštuose. IX - XIII a. ši keramika yra sutinkama visose Baltijos šalyse, todėl ji kartais vadinama “vakarų slavų”, o kartais tiesiog “Baltijos jūros keramika”. Tokios keramikos pasirodymas yra ženklas rodantis plačius tarptautinius prekybinius ir kultūrinius ryšius. Seniausi šios keramikos pavyzdžiai kaip tik ir rasti Birutės kalno gyvenvietėje. Iš Palangos ir, matyti, kitų pajūrio prekyviečių, kurios dar neaptiktos, vakarų slavų keramika plito kuršių žemėse, Nemuno vidurupyje ir kitur Lietuvoje. Su vakarų slavais gali būti siejama ir nuo X a. atsiradusi Palangoje tradicija namuose plūkti iš molio kupolines krosnis, statant jas ties namo viduriu prie galinės sienos. Tokios krosnys buvo paplitusios Rytų Holšteine, ir ne tik slaviškuose, bet ir germaniškuose kraštuose, Skandinavijoje. Kuršių gyvenvietėse IX - X a. dar niekur nėra naudoti tašyti stulpai, kokie buvo rasti Palangoje. Visai svetimas vietinei tradicijai yra viename iš namų rastas keturkampis židinys iš molio. Kuršių žemėse nebuvo įprasta namus dengti lentomis ir jas dar apiplūkti moliu, o taip darė žmonės gyvenę Birutės kalno papėdėje. Moliniai vertkaliųjų audimo staklių pasvarai ir ypač puošti štampeliais, yra žinomi Baltijos jūros prekybiniuose centruose, tačiau jie jau nėra būdingi vakarų slavams. Labiausiai šie VIII a. - XII a. pradža datuojami pasvarai yra išplitę Elbės ir Reino žemupių regione ir Jutlandijos pusiasalyje. Be Palangos tokie pavieniai pasvarai rasti vos keliose vietose ir tik Vakarų Lietuvoje, tačiau jų tarpe nebuvo ornamentuotų.
Pateiktų įrodymų pakanka tvirtinti, jog gyvenvietėse prie Birutės kalno, Žemaičių kalnelyje ir prie Roužės kartu su vietiniais kuršiais gyveno ir svetimi žmonės. Jie bus atkeliavę iš vakarinio Baltijos kranto, iš Jutlandijos pusiasalio pietinės dalies ir aplinkinių regionų, kuriuose maišėsi germanų ir vakarų slavų kultūros.
Gana tiksliai galėtume pasakyti, iš kur buvo šie žmonės, kada jie pasirodė ir gyveno Palangoje jei rastume jų kapus. Deja, kol kas nežinia, kur jie laidojo savo mirusius. Nežiūrint to, kad tyrinėto Palangos VIII - XIII a. kapinyno kapuose yra iš svetur atvežtų ginklų ir papuošalų, jis skiriamas kuršiams, kurie gyveno Palangos pietinėje gyvenvietėje. Gal ten yra palaidoti ir tie vietiniai gyventojai, kurie buvo ateivių kaimynais Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse?
Skandinavai ir vikingaujantys kuršiai
Prieš svarstant, kas į Palangą atvedė žmones net iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, reikėtų šiek tiek žinoti, kas darėsi Baltijos jūroje VIII - XII amžiais. Jau buvo kalbėta apie skandinavų - vakarų baltų ryšius I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Šie kontaktai išliko ir vėliau, tik pasikeitė jų pobūdis.
Skandinavų interesai rytinėje Baltijoje nuo VII - VIII a. įgyja ne tik ekonominio, bet ir politinio pobūdžio. VIII a. pabaigoje skandinavų kraštuose susiformavo galingas ir gausus karinės diduomenės sluoksnis.
Lėšų, kurias teikė nedideli dirbamosios žemės plotai nepakako, todėl pradėta ieškoti turtų užgrobiant juos kaimynuose. Šie gerai ginkluoti ir narsūs skandinavų jūreiviai buvo pradėti vadinti vikingais, normanais arba variagais. Vikingų smūgius netrukus patyrė visi Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių gyventojai.
Vikingai ne tik žudė, plėšė ir grobė vergus. Jie priversdavo mokėti duoklę gentis ir valstybes, steigė pakrantėse savo prekybines emporijas, kolonijas, prekiavo su vietiniais gyventojais, tarpininkavo tolimojoje prekyboje. Ne išimtis buvo ir rytinės Baltijos pakrantės.
Rašytiniai šaltiniai ne kartą aprašo skandinavų bandymus politiškai užvaldyti baltus, dažniausiai kuršius, jau nuo VIII a. Danai ir švedai ne kartą buvo privertę kuršius mokėti jiems duoklę, tačiau tai ne ilgai tetrukdavo - karingi kuršiai atkakliai gynė savo laisvę. Galima teigti, jo tuo metu baltų kraštai, pirmiausiai turtingi Kuršas ir Semba, buvo skandinavų ekonominės ir politinės ekspansijos rytinėje Baltijoje pagrindiniai taikiniai.
Tas faktas, jog skandinavai jau apie 760 m. gabendavo į Senąją Ladogą gintarą, rodo jų tarpininkavimą baltų - slavų prekyboje.
Maždaug nuo 800 m. į vakarų slavų žemes pietine Baltijos pakrante iš Rusijos dirhemų pavidalu pradėjo plaukti Artimųjų rytų sidabras. Tai paskatino skandinavų pirklius aktyviai įsiterpti į šią prekybą.
Dėl to 800 - 840 m., kai buvo ieškoma kelių į Rusią, ypač turėjo išaugti skandinavų dėmesys Nemunui, kuris jau seniai tradiciniais keliais jungėsi su Dniepro baseinu.
Nemuno kelio reikšmė baltų ankstyvųjų viduramžių prekyboje ir ekonomikoje dar nėra pakankamai analizuota. Atrodo, jog jo reikšmė kartais būna nederamai sumenkinama.
Tiesa, tenka pripažinti, jog nežiūrint akivaizdaus prekybinių ryšių pagyvėjimo IX - X a., Nemuno kelias neįgijo tokios reikšmės, kaip prekybinis kelias Dauguvos upe.
Šiam laikotarpiui beveik be išlygų taikytina tezė, jog “baltų gyventos teritorijos nebuvo galutinių skandinavų Rytų politikos tikslu”.
Nežiūrint to, nemaža dalis Lietuvoje randamų IX - X a. skandinaviškos kilmės ginklų yra prie arba netoli Nemuno.
Švedijos ir Danijos skandinavų interesai kuršiams ir jų kaimynams prūsams nuo XI a. įgauna valstybinės politikos prasmės. Neatsitiktinai būtent šime laikotarpyje kuršių vardas dažniausiai pasirodo šaltiniuose.
Yra pagrindo manyti, jog skandinavų šaltiniuose dažniau buvo minimi kaip tik pietiniai kuršiai. Šią prielaidą patvirtintų ir situacija šiauriniame Kurše.
Prie Rygos įlankos ir prie svarbiausio baltams Dauguvos prekybinio kelio kuršiai priartėjo tik XI - XII a., kai jiems pavyko kolonizuoti lybių žemes.
Vykstant lybių teritorijos kolonizacijai, šiauriniai kuršiai negalėjo užsiimti aktyvia ir stabilia tolimąja prekyba.
Svarbiausi skandinavų prekybiniai partneriai Dauguvos žemupyje ir Lielupės baseine buvo ne kuršiai, bet žiemgaliai ir lybiai. Jų žemėse žinomi vieni iš svarbiausių Pabaltijyje XI - XII a. prekybos centrai.
Vienas svarbesnių skandinavų centrų Kurše buvo Grobinia, kur VII - IX amžiais Gotlando ir žemyninės Švedijos pirkliai turėjo savo gyvenvietę. Grobinia gulėjusi netoli lagūninio Liepojos ežero buvo nesunkiai pasiekiama iš jūros.
Netoliese esantis Gruobinės piliakalnis su gyvenviete yra tradiciškai siejamas su kronikininko Rimberto paminėtu Seeburg, tačiau ši prielaida yra abejotina.
853 m. švedų žygio į Kuršą aprašyme randame keletą neaiškių vietų.
Jei Apulia pilies tapatumas Apuolei nekelia abejonių, tai į klausimą kur buvo Seeburg’as atsakyti nėra paprasta.
Nesuprantama, ko švedams būtų reikėję plėšti Seeburg’o (Gruobinės) “miestą”, kur tuo metu dar turėjo būti skandinavų kolonija; nesuprantama, kodėl karaliaus Olafo kariai, kurie “ten palikę laivus [dimissis navibus] skubėjo lyg patrakę į kitą kuršių miestą, kuris buvo vadinamas Apulia” turėjo tam sugaišti net 5 dienas! ( “Mat, penkios dienos kelio buvo į tą uostą, kur stovėjo jų laivai...").
Net ir braudamiesi pro miškus, bei apeidami liūnus, užsigrūdinę žygiuose švedų kariai, per dieną turėjo įveikti ne mažiau kaip 15-20 km atstumą tiesiąja. Per tokį laiką Apuolę galima buvo pasiekti ir iš Klaipėdos - Palangos apylinkių, o iš Gruobinės į Apuolę nuskubėti būtų užtekę ir 2 dienų.
Tuo būdu, yra tikėtina, jog Seeburg, arba “Ežero pilis” galėjo būti ir Palangoje, kur Birutės kalnas buvo apsuptas daugelio nedidelių lagūninių ežerėlių.
Iki šiol archeologai mažai domėjosi baltiškais radiniais skandinavų kraštuose, todėl susidarė įspūdis, jog skandinaviška kultūra baltų žemėse sklido, tačiau patys jie savo kultūros kaimynuose neplatino.
Skandinaviški dirbiniai: kalavijai ir jų makščių apkalai, brangūs papuošalai nuo IX a. atsirado baltų pajūryje, o vėliau ir tolimesnėse žemėse. Atvežtiniais papuošalais sekdami vietiniai gyventojai nuo pamėgdžiojimo perėjo prie svetimo ornamento interpretvimo vietinių tradicijų pagrindu, pradėjo kurti meno kūrinius, kuriuose atsispindėjo baltiška pasaulėjauta.
Savo ruožtu, kuršiški ir prūsiški radiniai pasirodo yra ganėtinai žinomi ir germanų kraštuose.
Baltiški papuošalai yra ne tik gausiai randami Gotlande, bet žinomi ir senoviniuose pietų Švedijos prekybos centruose Sigtunoje, Lunde, Bornholmo saloje, Šlezvige-Holšteine ir viename svarbiausių vikingiškų prekybos miestų Baltijos jūroje Haithabiu.
Vienu iš kriterijų papuošalų “baltiškumui” nustatyti yra ornamentas.
Baltiškomis reikia laikyti pasagines seges, kurių lankelis yra puoštas juostiniu persipinančiu ornamentu, baltišku yra laikomas svastikos ornamentas, baltiškomis laikomos pasaginės segės daugiakampėmis galvutėmis, kurių galvučių viduryje yra “+” ir “x” ornamentas.
Neabejojama pasaginių segių aguoniniais galais baltiška kilme. Baltiškos kilmės gali būti segės, kurių galvutės arba lankeliai padengti sidabru arba baltu metalu.
Baltiško importo koncentracija svarbiuose Baltijos užjūrio prekybos centruose, rodo, kad baltiški papuošalai buvo paklausi prekė.
Mūsų turimais duomenimis vakarinėje Baltijos dalyje yra apie 20 radinių, kurie galėjo patekti arba yra tikrai patekę iš baltų teritorijos.
Didžiausia dalis į vakarinę Baltiją nukeliavusių papuošalų, sprendžiant iš turimų analogijų ir jų paplitimo baltų gentyse yra kuršiškos kilmės, kiti dirbiniai galėjo būti pagaminti prūsų žemėse ir Žiemgaloje.
Baltiški dirbiniai plito įvairiais keliais - jie galėjo patekti į germanų kraštus kaip karo grobis, kaip prekė, pagaliau kartu su baltais, vergais, kariais ar pirkliais. Pirmi du atvejai yra labiausiai tikėtini - dauguma baltiškų papuošalų vakarų pakrantėse buvo nešiojami vyrų.
Du radiniai iš Šlezvigo - Holšteino, vienoje vietoje rasta masyvi apyrankė ir žiedas galėjo būti dalis įkapių iš suardyto kuršių kario arba pirklio kapo. Palyginti, didelis kuršiškų papuošalų skaičius Schlezvige - Holšteine, kurių dalis turi labai artimas analogijas pietų kuršių žemėse, visų pirma Palangoje, rodytų X-XII a. tarp šių dviejų regionų buvus ne tik atsitiktinius karinio pobūdžio kontaktus, bet ir pastovius tiesioginius ryšius.
Nuo X a. antrosios pusės kuršiai labai suaktyvėjo. Danų bei švedų primestos duoklės ir prievartos kuršiai greitai atsikratydavo.
Vienas iš žymesnių kuršių ir skandinavų susirėmimų yra pavaizduotas jau minėtoje Rimberto kronikoje.
Seeburg ‘e - kuršių “mieste”, pasak Rimberto, buvo 7000 gynėjų, o Apuolės pilyje buvo užsidarę apie 15000 kuršių karių, kurių švedai nepajėgė įveiti jėga ir turėjo tartis.
Suprantama, kad tiek daug karių ir nei vienur, nei kitur tikrai būti negalėjo, tačiau tuomi skandinavų kronikininkas, matyti, norėjo pabrėžti Apuolės svarbą ir švedų karių didvyriškumą.
Gerai ginkluoti ir patyrę kovose su vikingais, kuršiai patys imasi pastarųjų verslo. Jie statėsi laivus ir drąsiai leidosi plėšikauti bei prekiauti.
“Tradicinis” kuršių karingumas, pažymimas skandinavų šaltiniuose, galėjo tapti net tam tikra kliūtimi jų prekyboje su kaimynais. Ši jų veikla yra pažįstama iš skandinavų rašytinių šaltinių.
Islandų Knytlingo sagoje aprašoma, kaip kuršiai užpuola jūroje ir persekioja pirklį iš kaimyninės Sembos.
XI a. pirmoje pusėje kuršiai jau puldinėja Danijos pakrantes, ir Danijos karaliai nuo 1050 m. paveda vietiniams valdovams ginti nuo jų pajūrį .
1170 m. kuršiai niokojo Ėlando salą, ir tai buvo ne pirmas, ir ne paskutinis toks antpuolis.
Henrikas Latvis rašė, jog XIII a. pradžioje iš Ėlando salos buvo vejami kuršiai ir estai, kurie ten, atrodo, buvo įsitaisę netrumpam - Ėlando salos vakarinėje dalyje yra žinoma įlanka, vadinta kuršių vardu.
Danijos salų kuršiai nepaliko ramybėje ir XII- XIII amžiuje. Tuos laikus mena vietovė Bornholmo salos rytiniame krašte iki šiol vadinama "Kuršių kiemu".
Kronikose išliko pasakojimas apie kuršių pergalę 1210 m. balandžio 18 d. pasiektą sąsiauryje tarp Gotlando ir Fėrio salų.
Kuršių veikla Baltijos jūroje, betgi, nebuvo nukreipta prieš kokią nors vieną tautą. Juos, kaip ir kitus vikingus, vedė turto geismas, kaip ir kiti jie grobė moteris, gyvulius, net išgabendavo laivais varpus iš Danijos bažnyčių.
Vikingų būriai, siaubę Europos pakrantes buvo daugiataučiai, ir labai tikėtina, kad tuose žygiuose kartu su skandinavais dalyvavo ir kuršių kariai.
Islandų sagose minimas vikingas Karis, bandę pabėgti iš vergijos Koris ir Skoris galėjo būti kuršiai, nes juos tuo metu vadino "cori", arba "curen".
Anot Egilio sagos, šių vergų vardais buvo pavadintas iškyšulys ir sala Islandijoje, kur juos užmušė.
Kuršių kariai dalyvaudavo ir danų bei švedų tarpusavio kovose, palaikydami vieną ar kitą pusę.
SANTRUPOS
ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA - TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas - Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA - Mokslų akademijos darbai
PRPI - Paminklų restauravimo-projektavimo institutas PSRL - Polnoje sobranije russkich letopisej
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
