Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
|
Apie Didžiosios Britanijos Imperinę Žvalgybą XVIII, XIX amžiuose ir gerokoje XX amžiaus atkarpoje Londonas buvo galingos pasaulinės kolonijinės imperijos sostine. Kur buvo sutelkta tiek akivaizdi, tiek neakivaizdi pasaulinė valdžia. Ir todėl aišku, kodėl kokia nors grupė, kurią palaikė Londonas, galėjo būti stipresne kitų elitinių grupių, kurios orientavosi į kitas pasaulio sostines, atžvilgiu.
Atrodo, kad tie laikai negrįžtamai praėjo. Pasaulinė valdžia perbėgo iš Londono į Niujorką ir Vašingtoną, o dabar lyg ir ruošiasi tepti slides į Kiniją, lyg ir ne. Kaip ten bebūtų, Londonas istorijos eigos yra negrįžtamai paverstas į vidutinės Europos valstybės sostinę. Valstybės, kuri nei žingsnio nežengia į šalį nuo JAV kurso. Valstybės, kurios buvusį vadovą , pavarde Blairas, vadino „amerikietišku pudeliu“ ir kuris pats gan vangiai šitą neigė. O pati Didžioji Britanija dabar tapo paprasčiausiu eiliniu „raikomu“, kuris tik ir žiūri ką toliau darys Vašingtono „Centrinis Komitetas“. Kaip man su šituo dalyku ginčytis? Ir dar kai yra krūva konspirologų, kurie kaltina „anglaitę“ už visą blogį esantį pasaulyje pradedant nuo Adomo laikų ir baigiant paskutiniu teismu.
Visų pirma išsitarsiu, jog aš asmeniškai nelaikau dabartinio Londono tik menku ankstesniojo Londono šešėliu ir atitinkamai Didžiosios Britanijos – tik eiliniu „raikomu“ prie Vašingtono „CK“ . Tačiau pradžiai vis tik padarysiu prielaidą, kad taip ir yra. Kad taip matantis pasaulį realybės, o ne konspiracinių teorijų, gerbėjas – visiškai teisus. Nes kitaip neįmanoma būtų atrasti to, kas labai akivaizdžiai nekrenta į akis, tačiau vis tik priklauso realybei, o ne beprotiškoms teorijoms.
Taigi, tarkim, jog dabartinė Didžioji Britanija – tai tik „raikomas“ prie Vašingtono „CK“. Na ir kas? Juk aišku, kad jeigu ir „raikomas“ , tai vis tik privilegijuotas „raikomas“. O tai reiškia, kad jis vis tik daugiau mažiau gali žaisti elitinius klaninius žaidimus.
Supervalstybių politinis gyvenimas labai priklauso nuo taip vadinamų „pokiliminių intrigų“ (terminą įvedė berods V.Čerčilis, taręs, jog SSRS politinis gyvenimas – tai buldogų kova po kilimu, apie kurios rezultatus galima spręsti tik iš išmetamų lauk politinių ir ne tik,lavonų). Elitinio klano svoris ir jo galimybė nugalėti nenutrūkstamose „pokiliminėse kovose“ priklauso ne tik nuo hierarchinių momentų. „Raikomas“, „CK generalinis sekretorius“... O juk jei laiku nesusigaudysi neformaliose rūmų tendencijose – tuoj pat iš generalinio CK sekretoriaus pavirsi į garbingą pensininką. O gal ir į delikataus nekrologo pagrindinį veikėją.
Tokia bet kurios supervalstybės ar imperijos ( ir ne tik jų) elitinė buitis. Čia ar SSRS, ar JAV ar senovės Roma. O jei jau realybė yra tokia, tai Didžiosios Britanijos pripažinimas bent jau vienu iš „raikomų“ prie Vašingtono „CK“ , neleis mums visiškai nurašyti dabartinio Londono bent jau kaip vieno iš daugelio didelio elitinio žaidimo centrų. Kad ir ne pačio didžiausio centro, bet vis tik. Žaidimo, kurį žaidė ir tebežaidžia pvz. Z. Bzežinskis. Žaidimo, kuris, kaip visi supranta, yra komandinis.
Pasikartosiu, aš nesutinku su tuo, jog Didžioji Britanija – tik „raikomas“. Tačiau aš sutinku priimti šią hipotezę ir nuo jos atsispirdamas judėti toliau. Šitas „raikomas“ įtakoja „CK“ gyvenimą? Įtakoja. Kaip įtakoja? Per elitinį klaninį žaidimą. Jei mes tai pripažinsim, galėsim judėti toliau per šitą klampią elitinių žaidimų pelkę.
Kokia yra šito britaniško „raikomo“ elitinio žaidimo specifika? Ji tampa akivaizdi, jei ją palyginti su kito privilegijuoto „raikomo“ – Izraelio, žaidimu.
Visi žino, koks buvo aštrus ir kruvinas konfliktas tarp Didžiosios Britanijos ir kovotojų už Izraelio valstybės įkūrimą. Žinoma ir tai, kas būtent tuo metu netenkino Britanijos ir vertė ją visokiais būdais priešintis Izraelio valstybės įkūrimui. Didžiosios Britanijos netenkino tai, jog atsiradęs Izraelis neišvengiamai taps didžiosios islamo pasaulio dalies neapykantos objektu. To pačio islamo pasaulio, ypatingus santykius su kuriuo Didžioji Britanija visada laikė savo pagrindiniu „nematerialiu aktyvu“.
Atsiradęs Izraelis ne tik pradės konfliktuoti su islamo pasauliu. Jis, esantis „Vašingtono CK raikomu“, neišvengiamai įtrauks į šitą konfliktą ir patį Vašingtono „CK“! Ir kaip tada būti Didžiąjai Britanijai? Kad ir amerikiečių politikos farvateryje išlikti ir kad „ypatingų santykių“ su islamo pasauliu neprarasti? Aišku, visų pirma reikia laikytis amerikiečių politikos farvateryje, kokia ji bebūtų. Tačiau kaip norėtųsi, kad ta politika būtų ne konflikto su islamu politika vardan kažkokio Izraelio interesų, o islamo (TIKSLIAU - RADIKALAUS ISLAMO – ISLAMIZMO, ISLAMIŠKOJO FUNDAMENTALIZMO ) panaudojimo prieš JAV priešus politika.
Prieš bet kuriuos priešus. Reikia – prieš SSRS. Reikia – prieš draugiškas SSRS šalis ( Indiją, Indoneziją, Egiptą ir t.t.). Reikia – prieš degolinę Prancūziją. O jei reikės radikalų islamizmą panaudoti prieš Kiniją – Didžioji Britanija nuo to bus tik laimingesnė.
Žinote kodėl? Todėl, kad bet koks užsakymas panaudoti radikalų islamizmą prieš ką tik nori būtinai papuls į Didžiosios Britanijos „raikomo“ rankas. „Raikomo“ , kuris nemokins grubaus amerikiečio, mol „rytai – delikatus ir subtilus dalykas“. Kam pamokslauti, jei amerikietis, porą kartų nudegęs rankas, tai ir pats supras?
O kadangi jam, pragmatiškam amerikiečiui, visada reikalingas rezultatas „čia ir dabar“ , kodėl jam nepaprašius savo ištikimo britų draugo pagalbos? Draugo, kuris šitame islamizme – žinomas specialistas.
Darbas su islamizmu reikalauja įveikti tarpcivilizacinį, tarpkultūrinį bei pasaulėžiūrų nesuderinamumą. Įveikti visus šiuos tris skirtingus nesuderinamumus galima tik taip vadinamų „ypatingų santykių“ pagrindu. O šitie „ypatingi santykiai“ – yra vienas iš pagrindinių (yra ir kitų, bet apie juos gal kitą kartą) Didžiosios Britanijos Imperinės Strateginės Žvalgybos brangakmenių. Ir pati silpniausia JAV žvalgybos vieta.
Žinoma, nusprendę panaudoti radikalų islamizmą prieš bet kurį savo priešą, amerikiečiai visų pirma panorės „imti vairą į savo rankas“. Ką gi, Britanija jiems tegalės tik visokeriopai ir kiek įmanoma padėt. Kad jokiu būdu nepažeist „Vašingtono CK“ „ego“. Niekas juk nepasakė pvz., amerikiečių reindžeriams, kurie nesusidorojo su įtvirtinimų Afganistano kalnuose šturmu, kad jie, reindžeriai šiose operacijose net iš tolo neprilygo britų SAS ( kurie su šiuo uždaviniu susidorojo). Tiesiog britaniškasis draugas reikiamu momentu parėmė savo amerikietiškąjį draugą. Kaip ir pridera draugui – be po to sekusių kandžių replikų, savireklamos. Na, mėtėsi pas britus kai kurios papildomos galimybės, kurios leido padėti savo amerikietiškiems draugams. Jos gi – „kolonijinės imperijos atavizmai,atgyvenos“ , jos gi – „ypatingi santykiai“. Na, bendrai žiūrint – tai iš tikro atgyvenos (cha-cha). Tačiau kai kuriais išimtiniais atvejais... Kaip niekingas priedas prie galingųjų JAV spectarnybų... Kodėl gi ne?
Ir iš tikro, kodėl gi ne? Kodėl nepavesti purvino darbo britų draugiškiems padėjėjams, kurie reikiamu metu buvo po ranka? O pavedus darbą, reikia jį apmokėti. Aprūpinti vykdytoją resursais. Ir ne tik resursais , o ir statusu bei pozicijomis. Tai yra, padaryti jį tarpininku.
O jei jau padarei tarpininku – peržiūrėk jo, tarpininko, pasiūlymus kad sau reikalingą paslaugą, kurią teikia islamistinis barbaras, apmokėti kažkokia nesuprantama smulkmena, kuri kažkodėl yra reikalinga šitam nesuprantamam barbarui.
Na štai, barbaras atliko paslaugą ir einama problema kuo puikiausiai išsisprendė.
Ji tai išsisprendė. Tačiau tuo pačiu metu pagimdė kažką, kas yra vadinama „pakliuvimu į strateginius spąstus“.
Pakliuvus į spąstus, reikia iš jų lįst lauk. O su kieno pagalba? Savaime aišku, su taip gerai užsirekomendavusio save britų „raikomo“ pagalba. Kuklaus ir ištikimo. Ir pas kurį yra taip reikalinga prekė, kuri yra vadinama „ypatingi santykiai“. O jei po tos pagalbos, išsprendus čia ir dabar esančią problemą, išsikapstęs iš vienos sudėtingos situacijos, pakliūsi į kitą, dar sudėtingesnę? Ką, padarysi, toks gyvenimas. Tada vėl reikės kreiptis į tą, pas ką tie „ypatingi santykiai“.
Nes tu pats su barbaru „ypatingų santykių“ neužmegsi. Tau reikalingas komfortas – jam duok kupranugarį ir dykumą. Tavo širdžiai mielas „normalus gyvenimas“ ( jaukus namas, sportas ir t.t.) – jam, bepročiui, reikalingas džichadas! Pas jį , mol, agresyvi , nukreipta prieš šėtonišką , bedievišką progresą ir pasaulietiškumą, pasaulėžiūra. Fu. Ir kaip su tokiu tartis? O juk reikia. Na, tai tada tegu britai, šitą, naudoja tuos savo „ypatingus santykius“.
Beje, ne tik „ypatingus santykius“ su tokiu svetimu islamizmu, tačiau ir bet kokius kitus „ypatingus santykius“, kurie yra paremti atsargiu, delikačiu, visaapimančiu įsiskverbimu į svetimo tau pasaulio esmę, šerdį. O tam reikalingas subtilumas, kantrybė, delikatumas, nepragmatiškas priėjimas, pats giliausias informatyvumas, dėmesys detalėms, technokratinio priėjimo prie problemos nebuvimas,o vietoj jo priėjimas humanitarinis... Visą šitą su pasišlykštėjimu atstumia amerikiečio vidus. Ir visa šita per šimtmečius „įsiurbta nuo iki“ Didžiosios Britanijos strateginio žvalgo.
Britanijos Imperijos nėra. O „visa šita“, be jokios abejonės, yra. Ar tai norės neigti realybės, o ne konspiracinių teorijų, mėgėjas, kuris tvirtina apie britanišką „raikomą“?
Neigti ką? „Ypatingų santykių“ buvimą tarp princo Čarlzo ir Saudo Arabijos karaliaus Abdallos? Aplamai „ypatingų santykių“ buvimą tarp Didžiosios Britanijos ir Saudo Arabijos elitų? „Ypatingų santykių“ buvimą tarp „Musulmonų brolijos“ ir britų specelito , kuris labai įtakojo „brolijos“ atsiradimą? „Ypatingų santykių“ buvimą tarp britų elito ir Pakistano islamo elito bei Indijos islamo elito? Jei realybės mėgėjas tai neigs, reiškia jis ne toks jau ir realybės mėgėjas.
Taigi, dar iki to laiko, kai pasimatys didžiosios Britanijos, kaip JAV „raikomo“ trūkumai, mes jau išsiaiškinom kai kurią to „raikomo“ specifiką.
Juk reikalas ne tik tame, kad pas britus yra „ypatingi santykiai“ su, na pvz., su sauditais. Ne tame, kad sauditai – jau seniai ne genčių vadai ant kupranugarių o, kaip minimum, taip pat labai įtakingas „raikomas“ prie JAV „CK“. Kaip jūs pavadintumėte du privilegijuotus JAV „raikomus“ ( kas yra sauditų ir britų lobi JAV – visi žino), kurie yra surišti „ypatingais santykiais“?
O jei tokių „raikomų“ ne du, o penki? Ir visi jie surišti „ypatingais santykiais“? Jūs ir tada teigsite, jog tokios sistemos šeimininkas – tai tik kuklus „raikomas“?
Apžvelkime „ypatingus santykius“ tarp „Musulmonų brolijos“, kurią įkūrė Hasanas Abdurahmanas al-Bana dvidešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais ir Britanijos specelito atstovų. Atrodytų, kokie „ypatingi santykiai“, jei jau „Musulmonų brolija“ kovojo prieš Britanijos kolonijinį jungą? Tačiau jie ne tik prieš jungą kovojo, o ir su savo „netikėliais“, kurie pasisakė už pasaulietines gyvenimo formas po to kai bus išsivaduota iš jungo. Štai šiame „o ir su savo netikėliais“ – tiek daug erdvės užmegzti pačius „ypatingiausius santykius“!
Pačiais „ypatingiausiais santykiais“ užsiėmė tikri svo darbo profesionalai. Specialistai duoda eilę vardų. Tačiau prie pačios tokių santykių idėjos, kuri ir pagimdė broliją, ištakų stovi lordas Kromeris – puikus administratorius, žvalgybininkas ir rytų kultūros specialistas, pirmasis Didžiosios Britanijos konsulas Egipte. Jis „užmezginėjo“ ypatingus santykius dar su al-Banos tėvo mokytojais, tokiais karštais salafitais , kaip pvz. Abdo. Al-Afgani ir Abdo buvo masonų ložės „Rytų Žvaigždė“ nariai. Ložė buvo įkurta 1871 metais ir kontroliuojama „Didžiosios Jungtinės Anglijos ložės“. Egiptiečių istoriko M. Sabri duomenimis, al-Afgani įstojo į ložę padedant anglų vice konsului R. Borgui.
Salafizmo įkūrėjai rado anglų politikuose savo šalininkus, nežiūrint į tai, jog oficialiai buvo kalbama apie neįveikiamus barjerus tarp Vakarų ir islamo Rytų. Anglus domino galimybė naudoti reformatorius kaip instrumentą kovai prieš tautinį-patriotinį Egipto išlaisvinimo judėjimą. Juos imponavo panislamizmas, kuris trukdė nacionalinių idėjų vystymuisi.
1931 Izmailijoje, už „Sueco kanalo kompanijos“ pinigus buvo pastatyta pirmoji „Musulmonų brolijos“ mečetė. Brolija gimė Izmailijoje, kuri buvoBritanijos okupuotos Sueco kanalo zonos sostinė. Zonos, kuri buvo svarbiausias Imperijos tranzitinis kelias į rytus, kuriuo ypatingai rūpinosi lordas Kromeris. Lordas jau miręs, tačiau jo darbą tęsia eilė britų specialistų įvairiuose pasaulio taškuose.
„Brolija“ greitai išplėtė savo veiklą už Egipto ribų ir tapo pagrindine kontrmodernistine radikalaus islamo organizacija. Jos teroristai susidorodavo su visais politikais, kurie vykdė nekenčiamą „Musulmonų Brolijai“ modernizacijos projektą (pasaulietinė valstybė-progresas-nacionaliniai pagrindai). Ir čia nebuvo jokio skirtumo, ar politikas buvo prosovietinis (kokiu kurį laiką ir iš dalies buvo A. Naseras) ar proamerikietiškas ( A. Sadatas).
Pagrindinis uždavinys , kap minėjau - kova prieš „savo netikėlius“. Kaip ir prieš „netikėlius“, kurie buvo ištikimi islamo religijai, tačiau iškeitė Kalifato pastatymo idėją į nacionaliniais pagrindais kuriamos valstybės idėją, taip ir prieš „netikėlius“, kurie „išdavė tėvų religiją ir bando įgyvendinti projektą „Modern“ teritorijoje, kuri yra islamo žemių dalis“.
Pagrindinis brolijos uždavinys – islamo šalių viena po kitos sugrąžinimas į Kontrmoderno glėbį, tai yra, – į religinės-feodalinės valstybinės santvarkos glėbį. Grįžę į šią santvarką, islamo pasaulio šalys galės pagaliau įvykdyti savo paskirtį – tapti pasaulinio Kalifato sudėtinėmis dalimis.
Paklaus – „kaip čia dabar Didžioji Britanija, kuri anksčiau už visus kitus priėmė pasaulietinius-kapitalistinius santykius, paremtus progresu,mokslu,ir kt. t.y. projektą Modern, pilnavertės demokratijos pradininkė , gali palaikyti kažkokį kontrmoderną, t.y. pasaulinį Kalifatą“?
ČIA IR YRA PAGRINDINIS KLAUSIMAS.
Į jį atsakinėti reikia palaipsniui, tai atsakymas bus nukeltas kitam kartui.Ar kartams.
Pradžiai reikia iki galo išsiaiškinti su tais „ypatingais santykiais“.
Jie neturi nieko bendra su santykiais, kai verbuojamas agentas. Iš verbuojamo agento visada nori kažko konkretaus ir pragmatiško. Konkrečios informacijos. Konkrečių specveiksmų.
„Ypatingi santykiai“ yra konstruojami visiškai kitu pagrindu. Dvasinio artumo pagrindu. Bendrų kultūrinių, metafizinių ( kartais netgi ir ezoterinių, kodėl gi ne?) pasirinkimų pagrindu. Skirtingai nuo santykių, kurie atsiranda verbuojant, „ypatingų santykių“ niekas neslepia. „Ypatingi santykiai“ reikalauja tikrumo. Negalima konstruoti „ypatingų santykių“ su „kalifatistu“, jei pats išpažįsti projektą „Modern“ su jo pasaulietiškumu, nacionalizmu ir t.t. „Ypatingi santykiai“ aprėpia ir veiklą ,ir laisvalaikį. Asmenys, kurie palaiko tokius santykius, kartu žaidžia golfą ir bridžą, draugauja šeimomis. „ypatingi santykiai“ yra perduodami iš tėvų – vaikams, o iš vaikų – anūkams.
Jei britų „raikomas“ ir iš tikro tik „raikomas“, tai tada jis yra „raikomas“, kuris specializuojasi palaikyti pasaulinį „ypatingų santykių“ tinklą. Tinklą, kuris dabartiniame informacijos amžiuje, kada komunikacijos tinjklas yra valdžios pagrindas, turi ypatingą reikšmę.
Ar „raikomas“ su tokia specializacija, kai mes pereiname į informacijos erą – tikrai tik „raikomas“? O juk šita specializacija buvo pradėta įgyvendinti dar tada, kai „raikomas“ buvo ne „raikomas“, o pilnavertis „CK“. Kada po dabartinio „CK“ teritoriją dar bėgiojo apačiai, komančiai ir kitos vietinės tautelės.
Labai svarbu suprasti tai, jog šita neįkainojama besiformuojančio informacinio pasaulio sąlygose specializacija dabartiniam šimtaprocentiniam amerikiečiui yra kažkas panašaus į išviečių valymą. Skirtumas tik toks, kad išviečių valymas – tai vis tik darbas nors ir purvinas, bet reikalingas. O štai „ypatingų santykių“ kūrimas – dar purvinsnis ir visiškai beprasmis reikalas.
-„Atkreipk dėmesį,- kartą pasakė vienas senas ir išmintingas užsienietis, kuris visą gyvenimą užsiiminėjo operatyvine veikla Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. – Atvažiuoja kur nor amerikietis... Na, tarkim, į Kolumbiją... Greitai-greitai išsiaiškina vietinėje specifikoje. Jei po metų jis vis dar Kolumbijoje, o ne Birmoje, kur vėl reikia kažką greitai greitai išspręsti, tai jam tada tolygu karjerinei ir žmogiškąjai katastrofai. O štai britas vienoje vietoje gali sėdėti dešimtmečius. Kol biurokratinis ar koks kitas krėslas, ant kurio jis sėdi, nesulips jam su užpakaliu. Ir jis žinos viską „nuo – iki“. Nes savo vidumi jis visą laiką yra britaniškoje imperinėje tradicijoje. O imperija – kai nori viską žinoti.“
„Ypatingi santykiai“ su Saudo Arabijos elitu... Plius „ypatingi santykiai“ su „Musulmonų Brolijos“ elitu (t.y. Egipto, Artimųjų Rytų ir kitokio islamo kontrmodernizmo)... Plius „ypatingi santykiai“ su Pakistano , kadaise įėjusio į Britanijos Indiją, elitu. Plius „ypatingi santykiai“ su dabartinės Indijos islamišku elitu. Kas tai per formulė? Tai fomulė, kuri turi tiesioginį ryšį su Bernardo Liuiso, Aleksandro Beningseno ir Zbygnevo Bzežinskio projektuose figūruojančiu „Didžiuoju Žaliuoju Lanku“. Tai yra – su islamo dominavimo zona nuo Indonezijos iki Šiaurės Afrikos.
Būtent „Žaliuoju lanku“ ir užsiiminėjo Liuisas, Beningsenas ir Bzežinskis. Ne tik islamo aktyvizacija SSRS teritorijoje, o ir šituo galingu pasauliniu „lanku“. Kurio kontrmodernistinis įkaitinimas kaip tik ir paverčia pasaulinio Kalifato projektą iš absoliučios fantastikos į kažką, nors ir labai sunkiai įgyvendinamą, tačiau įmanomą. Imk ir sukurk Kalifatą, kai Irakas su Iranu kaip šuo su kate! Ir taip toliau. O kodėl jie visi kaip šuo su kate? Ogi todėl, kad apsėdo nacionalizmo šėtonas, jis gi – modernizacijos šėtonas. Taigi,visų pirma reikia išvaryti šį šėtoną, ir jau po to Kalifato statymas gali tapti įmanomas.
Jeigu aš pradėsiu akis išvertęs teigti, jog minėti herojai ( Beningsenas ir kiti) užsiiminėjo Kalifato statymu, tai skaitytojai manęs nesupras ir ant manęs supyks.
Bet vis tik užduokime sau keletą klausimų.
Ar buvo planuojamas šito „Žaliojo lanko“ kaitinimas? Buvo.
Ar šitą lanką galima buvo įkaitint be kontrmodernistinio islamo aktyvizacijos? Negalima.
Ar Kontrmodernistinis islamas ( kuriame specializuojasi „Musulmonų brolija“) demntuoja nacijas – šituos „bjaurius auglius ant vieningo islamo pasaulio kūno“? Demontuoja.
Tai reiškia, nuima pagrindines kliūtis Kalifato kūrimui? Nuima.
Tai ką, kliūtys bus pašalintos, o Kalifatas nebus bandomas kurti?
Čia arba-arba. Arba nėra ko žaisti su „Didžiuoju Žaliuoju lanku“. Arba reikia, suprantant pasekmes, jas laikyti arba teigiamomis arba nereikšmingomis šalutinėmis pasekmėmis sprendžiant stambų uždavinį. Tuo metu stambus uždavinys buvo – SSRS sugriovimas. Taigi,pasaulis buvo vaduojamas nuo SSRS ir kaip šalutinis efektas nenorom buvo šalinamos kliūtys pasaulinio Kalifato sukūrimui? Ar buvo kitaip?
Dabar, vykstant įvykiams Irake,ar mes vis dar galime kategoriškai teigti, jog Kalifato kūrimas nėra pagrindinis tikslas, o yra tik šalutinis efektas? Ir kad Jungtinės Valstijos čia nėra patekusios į strateginius spąstus, kai reikalai juda visškai nenaudinga joms kryptimi?
O jei leisime sau iškelti hipotezę, kad vis tik yra atvirkščiai, tada mes norėsime surasti daugiau įrodymų, kad hipotezė , jog kai kurių JAV elitų veiksmus gali įtakoti Britanijos strateginė žvalgyba, turėtų teisę egzistuoti.
Taigi, ar Ar JAV elitai yra kada nors atlikę tam tikrus veiksmus, kurie nebuvo naudingi JAV, tačiau vis tik buvo atlikti?
Taip. Ir tai buvo atlikta Irano revoliucijos metu.
Ko pasekoje JAV prarado savo statytinį ir sąjungininką, į kurį buvo sukišta tiek daug ginklų ir kitos paramos; rezultate atsirado priešiškas JAV režimas, kuris užgrobė įkaitus ir atsisakė juos perduoti) Karteriui, ko pasekoje rinkimus laimėjo Reiganas ir t.t.
O dabar JAV panikuoja dėl branduolinio ginklo atsiradimo Irane.
Ir ryšium su tais aukščiau išvardintais argumentais, kurių sąrašą galima tęsti, galima kategoriškai teigti, kad JAV negalėjo paremti Homeinio, nes tai būtų absurdas. Arba , kitaip tariant, tada gautųsi ,kad JAV (tiksliau prohomeiniška jos grupė kas irgi absurdas) veikė prieš savo nacionalinius interesus, kas vėlgi absurdas.
Kitaip tariant , teiginys, kad Homeinį parėmė tam tikri JAV elitai yra absurdas ant absurdo ir dar padaugintas iš absurdo.
Todėl, to negalėjo būti, nes to negalėjo būti niekada.
Dabar aš pasistengsiu sudėlioti visus šaltinius kurie teigia atvirkščiai:
1) Jau iki 1978 rudens susiformavo tarpusavio ryšio kanalai tarp JAV administracijos ir antišachiškos opozicijos; Henris Prečtas teigia, kad jis 1978 rudenį pirmą kartą susitiko su I.Jazdi ir pabrėžia, kad jis asmeniškai pasirūpino kad ryšys su opozicija būtų užmegztas anksčiau, negu tai padarė JAV ambasada Teherane; o jau 1978 gruodį buvo užmegztas ryšys su ajatola Bechešti; Šaltinis - Precht Henry. The Iranian Revolution 25 Years Later: An Oral History with Henry Precht / / The Middle East Journal. Vol.58. №1 (Winter 2004). P.14, 18,21.
2) Teigiama, kad JAV valstybinis sekretorius S.Bensas nebuvo šalininkas to, kad šachas išlaikytų valdžią. Reiškia, jis buvo šalininkas to, kad šachas prarastų valdžią - taigi, jis buvo Irano revoliucijos šalininkas. Šlt: Carter J. Keeping Faith: Memoirs of a President. N.Y.: Bantam Books, 1982. P.444-446, 449.
3) Prancūzijos prezidento Ž. d' Esteno nurodymu , su slapta misija į 1978 12. 26-28 į Iraną atvyko M. Poniatovskis. JIs misijos metu slaptame pranešime pranešė, kad šachas žino, kad amerikiečiai planuoja jį išduoti. Taip pat pranešė, kad šachas žino, jog Salivanas jau pradėjo slaptas derybas su šacho opozicija naujos vyriausybės formavimo klausimais. Šlt: Секретная записка президенту от Мишеля Понятовски. Париж. 29.12.1978 // Жискар д'Эстен В. Власть и жизнь. Т.1. Приложение. С.302–319.
4) Baltųjų rūmų patarėjo Irano klausimais Dž. Bolo pranešimas, kuriame buvo reialaujama kad šachas atsisakytų absoliučios valdžios ir sudarytų koalicinę vyriausybę , kur bus įtraukti opozicijos lyderiai, o JAV turės būti arbitru šiuo klausimu Šlt: The Washington Post. 15.12.1978.
5) Galutinis sprendimas , "dėl kuo greitesnio šacho išėjimo", buvo priimtas 1978 gruodį JAV, Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių samite Gvadelupėje. Čia jų dalyvių atsiminimuose, tiesa, nesutampa tam tikros detalės: Karteris teigia, kad sprendimas buvo priimtas vienbalsiai Šlt: Carter J. Keeping Faith: Memoirs of a President. N.Y.: Bantam Books, 1982. P. P.445. o jei tikėti d' Estenu , jis ir Vokietijos kancleris H.Šmitas bandė ginti šachą, tačiau Karteris pasisakė labai kategoriškai prieš buvusį sąjungininką Šlt: Жискар д'Эстен В. Власть и жизнь. Т.2
6)Ir jau 1979m. sausį Bzežinskis pareiškė apie islamo "nestabilumo lanko" formavimą o taip pat apie faktišką šacho režimo krachą. Šlt: Iran: The Crescent of Crisis // Time magazine. 15.01.1979. P.6–11.
7) O vasarį, po revoliucijos pergalės, Prečto teigimu, buvo užmegzti santykiai tarp JAV administracijos ir Homeini režimo aukščiau minėtais uždarais komunikacijos kanalais; Šlt: Precht Henry. The Iranian Revolution 25 Years Later: An Oral History with Henry Precht / / The Middle East Journal. Vol.58. №1 (Winter 2004). P.30,31
Taigi, Homeini pusėje atsirado ir JAV bei Britanijos ambasadoriai Irane ir JAV viceprezidentas Mondeilas ir JAV valstybinis sekretorius S.Veinsas ir daugelis kitų - ir V. Mileris ir H.Prečtas ir D. Aaronas ir R.Hanteris ir V.Kvantas ir t.t.
Taigi:
arba nurodyti šaltiniai meluoja ir klaidina
arba, remiantis Poniatovskio slaptu pranešimu, kuris vėliau buvo išslaptintas ir įėjo į eksprezidento knygą kaip priedas, ir kitais minėtais šaltiniais,galima iškelti hipotezę , kad minėta grupė įtakingų asmenų palaikė ryšį su Homeiniu ir ne tik veikė prieš JAV nacionalinius interesus, tačiau net sugebėjo gauti JAV administracijos palaikymą tiems savo veiksmams ir todėl gavosi, kad JAV padėjo nuversti savo sąjungininką ir taip padėjo ateiti į valdžią savo aršiems priešams.
Juk jei minėti šaltiniai nemeluoja, mes gauname absoliutų ir absurdišką paradoksą.
Išeitys dvi -
arba kategoriškai atmesti šaltinius kaip melagingus, falsifikuotus ir t.t. ir kartu su jais - pačią hipotezę kaip absoliutų absurdą;
arba pripažinti hipotezę ir tada aiškintis - kam nauda iš to , kad Homeiniui buvo padėta ateiti į valdžią. Ir kokia. Kokia nauda iš to JAV? O jei JAV iš to jokios naudos , tai tada kam iš to nauda, ir svarbiausia, kaip taip gavosi, kad kažkokios grupės, nors ir elitinės, interesai nugalėjo JAV interesus ir tai buvo praktiškai įgyvendinta? Mano siūlomas atsakymo variantas - tai buvo naudinga didžiosios Britanijos Strateginei Žvalgybai, kuri siekia toli einančių tikslų sukurti kontrmodernistinį kalifatą, kuris užtikrins, kad jo teritorijoje esančios šalys ir tautos nebesivystys ir gyvens naujuosiuose viduramžiuose. Taip didelėje planetos teritorijoje bus išspręsta Romos klubo įvardinta resursų vartojimo problema bei užmušta net menkiausia galimybė, jog tos šalys galės tapti potencialiomis vakarų konkurentėmis.
O dabar aptarkime, kaip yra naudojamas radikalus islamizmas, kurio naudojimas, kaip mes jau išsiaiškinome, neišvengiamai patenka į Didžiosios Britanijos "raikomo" rankas:
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=7234
_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.
Paskutinį kartą redagavo Tylenis 16 Lie 2014 20:14. Iš viso redaguota 2 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
