Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 25 Bal 2024 11:55

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 23 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 24 Gru 2007 17:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Politinės žmogžudystės Lietuvoje?


KARDAS rašė:
Puritonas rašė:
      Daug esama susidorojimų - Petrusevičius, Abromavičius, Čepėnas, Beresnevičius, Pociūnas...

     Man regis, koncentruokimės paeiliui. Dabar grumtynės vyksta dėl Pociūno.


     Kas dėl Abromavičaus tai galiu pasakyt tiek : žmogus kažkada jį pažinojęs ir turėjęs daug bendro su SKATu apie "šį" atsiliepė tik taip "šuniui šuniškas ir galas" Dirbo jis visiems ir savanoriams ir banditams ir vsd. Vat ir priėjo stukačius liepto galą. Kiek tame tiesos neaišku. bet dirbo apart visu kitu darbų vsd prie kgb čia jau faktas.


      Juro Abromavičiaus elgesys tikrai dažnai buvo labai sunkiai paaiškinamas - gaila, kad visa medžiaga (o jos surinkta tikrai įdomios ir daug) yra griežtai įslaptinta - į viešumą pakliuvo tik menki gabaliukai.

      Kas ir, svarbiausia, kodėl jį susprogdino - taip pat kol kas visai neaišku.

      Vytautą Pociūną pažinojau dar jaunystėje - 3 mėnesius ant gretimų narų miegojome. Štai dėl jo galiu garantuoti - toks žmogus tikrai pats per langą neiššoks. Nei kiek neabejoju, jog jį išmetė.

      Beje, panašiai "nusižudė" ir kitas ryškus žmogus - Saulius Gricius, žaliųjų lyderis ir žygeivis, o mirties metu - Kauno vicemeras. Pirmojoje po nepriklausomybės atkūrimo Kauno miesto valdyboje, daugelio paskui vadintoje idealistų, romantikų valdžia, S.Gricius kuravo labai daug sričių: sveikatos, aplinkos apsaugą, visą miesto ūkį. 1991 m. gegužės 19-osios rytą S. Gricius rastas negyvas po savo buto langais Neries krantinėje. Su jo savižudybe (?) (irgi "iššoko" per langą) taip pat daug klausimų (tik niekas nenori juos rimtai tirti).

      ("V.Adomonio pavaduotoju tuomet buvęs Henrikas Žukauskas, dabartinis Seimo narys, po S.Griciaus žūties užsiminė, kad ši savižudybė galėjo būti inscenizuota. “Aš neturiu faktų, bet, mano įsitikinimu, Saulius kažkam buvo neparankus ir jį pašalino. Kas? Maža kas, saugumas, KGB.

      Žaliasis vicemeras turėjo duomenų ateityje tapti politiniu lyderiu, jis jau tada buvo pakrikštytas lyderis, vadovavęs nemažai jėgai. Žiūrėkit, po S.Griciaus mirties ir “Atgajos” bendrija, ir žalieji sunyko.

      Sunaikintas lyderis - šaknis išrauta ir neatauga lig šiol”, - po keleto metų vėl savo nuomonę pakartojo H.Žukauskas.")

      Dar vienas mano pažįstamas - Tautvydas Lideikis (1947 m. spalio 6 d. Vilniuje-1993 m. liepos 15 d. žuvo autoavarijoje) – fizikas, habilituotas daktaras, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. 1990-1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, 1991-1993 m. Piliečių chartijos tarybos narys. 1992-1993 m. Seimo narys. Ryškus ir "švarus" žmogus - ryškiai skyrėsi iš kitų to meto "veikėjų".

      Sunku pasakyti, kas ten iš tikro nutiko, bet oficialiai patvirtino, kad įvyko netyčinė avarija. Įtarimą kelia tai, jog jis tuo metu jau daug kam trukdė - ir politiškai, ir "daryti biznį".

      Yra ir daugiau keistų (keliančių įtarimą) mirčių per praėjusius 17 metų.

***********************************************************

      Dabar galiu ir aš atvirai pasakyti, jog ir mane bandė likviduoti - dar sovietmečiu, prieš pat prasidedant Sąjūdžiui - šiaip taip išgyvenau, bet sveikatą papylė juodai. Mano turėta energija po to išgaravo kaip dūmas. Dabar liko gal tik kokie 30 procentų.

      Vienas neblogai Lietuvoje žinomas Sąjūdžio laikų veikėjas ir KGB agentas man vėliau atvirai pasakė, jog jo turimais duomenimis mane tyčia apšvitino radiacija (pasirodo tam naudodavo specialius konteinerius, paslėptus kokiam nors portfelyje - su tokiu portfeliu pastovėdavo žmogui už nugaros kokį pusvalandį, spec. mygtuku atidarę tame konteineryje skylutę - pvz. važiuojant troleibusu, arba darbe kur įmontuodavo už nugaros - ir žmogus po kiek laiko pamažu numirdavo nuo neaiškios kilmės vėžio ar kitos neaiškios ligos).

      Manau, jog tokių atvejų buvo nemažai, tik niekas to niekada netyrė - ypač sovietmečiu, kai ir tikslių kompaktiškų prietaisų nustatyti radiaciją niekas neturėjo laisvame naudojime.

-----------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - Komentarai
http://www.anarchija.lt/politika/34426- ... kites.html

Žygeivis - Pliusui
Ketvirtadienis, 09 Birželis 2011 22:28


      Taip, mane iš tikro apšvitino. Tai faktas, kurį nustatė Onkologiniame institute, kada aš nei iš šio nei iš to per keletą dienų vos nemiriau ir tik dėka intensyvaus gydymo išgyvenau.

      O po to, dar nebaigus gydymo, turėjau staigiai dingti iš Lietuvos viename tolimų kalnų užkampyje - gavau informacijos iš savo šaltinių KGB, kad "darbą gali pabandyti pabaigti"... :)

      Tai, kad mane bandė likviduoti būtent KGB, patvirtino ir du vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai - abu artimai susiję su KGB (beje, vienas jų vėliau pats oficialiai prisipažino, kad buvo KGB agentu - Sąjūdžio vadovybėje buvo keli tokie asmenys, kurie viešai prisipažino patys, ir dar nemažai, kurie prisipažino neviešai ir todėl pagal įstatymą yra įslaptinti).

      Ir aš nevardysiu šių žmonių, nes abu yra pakankamai gerai žinomi Lietuvoje (ypač Sąjūdžio metais).

      P.S. Yra ir daugiau tokių faktų nustatyta (ne tik Lietuvoje, bet ir SSSR, ir visame pasaulyje) bei aprašyta tam KGB naudoti spec. prietaisai ir technika.

      Plačiai pagarsėjusį radioaktyvų talį KGB naudojo daug rečiau, nes jis palieka labai aiškius pėdsakus. Todėl jį panaudodavo tik tada, kai neturėjo kitos galimybės.

Žygeivis - Pliusui
Ketvirtadienis, 09 Birželis 2011 23:13


+
Netikiu. Būtų norėję - būtų nužudę. Ir be jokių švitinimų. Kas toks tu buvai, kad KGB reikėtų griebtis tokių egzotiškų žudymo priemonių - užsienio šalies ministras?
--------------------------------

      Kas aš? Tuo metu buvau vienas iš žygeivių judėjimo vadovų, taip pat tvarkęs ir saugumo reikalus. :)

      Kodėl bandė likviduoti taip "egzotiškai"?

      Ką aš žinau - gal, pvz., tiesiog norėjo išbandyti praktikoje naują metodą "kontroliuojamose sąlygose", prieš jį pavartojant atsakingesnėje operacijoje kur nors užsienyje. Taip sakant, "vienu šūviu nušauti du zuikius"... :)

      Be to tai juk buvo pats "perestroikos įkarštis", o gana greitai po to buvo ir Sąjūdžio pradžia. Ir atvira žmogžudystė galėjo sukelti nereikalingų politinių problemų - aš juk turėjau pažįstamų ir giminių tuometiniuose aukščiausiuose LSSR sluoksniuose.

      O vėliau, matyt, "nebaigė darbo", nes labai rimtai pakito politinė situacija.

      Tačiau po Kovo 11 d. padėtis vėl pasikeitė...

Žygeivis - Pliusui (papildymas)
Ketvirtadienis, 09 Birželis 2011 23:27


       Aš pats tai sužinojau tik tada, kai jau gulėjau Onkologiniame institute ir buvo bandoma išsiaiškinti, kas man yra.

       Kaip tik tada gavau informaciją iš savo vieno seno gero pažįstamo (o tuo metu ir seno KGB agento - tuo metu, beje, aš to dar nežinojau, nors įtarimų buvo - jis ir anksčiau kai kada įvairiomis užuominomis pasidalindavo su manimi įdomia informacija), kas man iš tikrųjų atsitiko. Kartu patarė man laikinai dingti kur nors "ypač giliai", kai tik man nors kiek pagerės...

       Jau gerokai vėliau jo tada pateiktą informaciją patvirtino ir papildė dar keli kiti nepriklausomi šaltiniai - atviriau ar tik užuominomis.

       Kas ten žino, gal po kokių 50 ar 100 metų bus atidaryti Rusijos KGB archyvai ir paaiškės, kas, kaip, kodėl...

       Bet kaip ten bebūtų, neginčijamas faktas tas, kad mano krūtinė buvo tuo metu nežinia kaip ir kur labai intensyviai apšvitinta.

Žygeivis - Pliusui (papildymas)
Ketvirtadienis, 09 Birželis 2011 23:00


      KGB (ir GRU) bei jų "pirmtakai" naudojo labai įvairius metodus bei priemones, likviduodami arba susargdindami jiems neįtinkančius asmenis.

      Be to metodai ir priemonės visą laiką buvo kaitaliojami, kad neišryškėtų "braižas".

      Kai kas jau yra šiek tiek paskelbta ir viešai.

      Pvz., čia aprašytos KGB laboratorijos (pirmoji įkurta VČK dar 1921 m.), kurios kūrė ir gamino tas priemones, bei labai įvairūs "likvidacijai" naudoti metodai ir priemonės:

Убийство Александра Литвиненко: кому это выгодно?
Воскресенье, 26.11.2006
http://www.echo.msk.ru/programs/albac/47758/

       P.S. Tiesą sakant, CŽV, Izraelio Mossadas, Prancūzijos spec. tarnybos taip pat naudojo ir įvairius nuodus, ir radioaktyvias medžiagas "likvidacijų" metu.

       Neabejoju, jog ir Kinijos spec. tarnybos turi sukūrusios ypač veiksmingas priemones. O ir kitų kai kurių valstybių arsenale yra "likvidacijai" skirtų "įdomių priemonių".

Žygeivis (papildymas)

Štai dar du konkretūs pavyzdžiai - Švenčionių Sąjūdžio skyriaus vadovo, tautodailininko Juozo Jakšto ir jo aktyvaus pagalbininko, žygeivio Valdo Striužo.

Abu jie netikėtai vos per kelias dienas visiškai nupliko. Akivaizdu, kad gyvenime tokių sutapimų nebūna. Aiškiai buvo panaudotos kažkokios cheminės ar biologinės medžiagos.

Beje, visi kas domisi spec. tarnybų istorija, neblogai prisimena kaip CŽV bandė Fideliui Kastrui pakišti specialių nuodų, nuo kurių jis būtų visiškai nuplikęs...

Na o SSSR spec. tarnybos visada stengėsi nuo CŽV neatsilikti...


****************************************************************************

Vytauto Pociūno nužudymas


Laisvas laikraštis, 2006-10-20

    Lietuvos Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno nužudymą nufilmavo Baltarusijos KGB, kuri V.Pociūno gyvenamame viešbučio “Inturist” kambaryje buvo pastačiusi slaptas vaizdo kameras.

     Būtent todėl VSD nepavyko suversti šios žmogžudystės Baltarusijos diktatoriui A.Lukašenkai, ir tie, kurie turi šį įrašą, turi ir galingą ginklą prieš VSD.

     VSD "kurmiai", kurių niekaip negali išgaudyti A.Pocius, LL sakė, kad A.Pociūnas buvo nužudytas todėl, kad savo iniciatyva pradėjo aiškintis, kur dingo tie 400 mln. dolerių, kuriuos JAV Kongresas skyrė Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai nuversti.

     Nemaža dalis šių pinigų būdavo persiunčiami į Lietuvą, čia išgryninami, ir paskui jau grynais gabenami į Baltarusiją. Manoma, kad nemaža dalis šių pinigų "nusėdo" revoliucijos organizatorių Lietuvos URM bei VSD vadovų kišenėse. V.Pociūnas buvo pasmerktas, kai gavo apie tai duomenų, ir prasitarė, kad viską paviešins.

     Kaip žinia, Baltarusijos prokuratūra yra iškėlusi baudžiamąją bylą buvusiam V.Adamkaus patarėjui nacionalinio saugumo klausimais ir URM sekretoriui Albinui Januškai. Byla iškelta dėl šį pavasarį organizuoto ir Baltarusijos KGB sužlugdyto valstybinio perversmo.

     Kovo pradžioje Baltarusijos KGB vadovas Stepanas Suchorenka pranešė, kad KGB darbuotojams pavyko išaiškinti nelegalią organizaciją "Partnerystė" (neva ją įkūrė JAV veikiantis Nacionalinis demokratijos institutas), rengusią valstybinį perversmą.

     Baltarusijos KBG teigė turinti duomenų, kad su organizuotais išpuoliais prieš Baltarusiją yra susiję ir Lietuvos diplomatai. Per kratas pas "Partnerystės" vadovus neva rasti slapti dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuva ir kitos Europos šalys finansavo Baltarusijos opoziciją.

     Teigiama, kad tai galėjo būti ir pinigai, skirti JAV Kongreso A.Lukašenkai nuversti.

     Pasak Baltarusijos KGB vadovo, pas opozicijos atstovus buvo rastas scenarijus, pagal kurį Minsko centre buvo numatyta surengti daugiatūkstantinį mitingą, ir jam vykstant minioje susprogdinti kelis sprogdinimo įtaisus.

     Po to Minske turėjo prasidėti revoliucija prieš A.Lukašenka. Rusijos spec. tarnybos yra užfiksavę ir A.Januškos pokalbius, kuriuose tariamasi, kad reikėtų nužudyti Baltarusijos opozicijos lyderį A.Milinkievičių už jo "bailumą" perversmo metu.

http://www.laisvaslaikrastis.lt

Įdomus dokumentas:

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bir 2011 13:45. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Gru 2007 17:34 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Puritonas rašė:
     Jei kas nori susigadinti nervus arba gerai pasijuokti (priklausomai nuo dvasinės būsenos), raginčiau pasiskaityti seno, labai agresyvaus jedinstvininko A.Strakšio knygą, kuri, berods, taip ir vadinasi: "Juras".

     Šioje knygoje rezistentai atvirai vadinami banditais, jedinstvininkai ir stribai apibūdinami didvyriais, tačiau įdomiausia kas kita...

Pirmas dalykas - kelių jaunuolių grupelė, žinoma "Juodvarnių" vardu, apibūdinama baisesne už "al Quaida". Anot autoriaus, tai buvusi didžiai įtakinga teroristinė organizacija, už kurios stovėję konservatoriai, o finansiškai rėmęs...A.Stašaitis.

     Antras dalykas, heroizuojamas vienos iš tautinių partijų lyderis: didžiai keista tokiame kontekste. Yra sakoma: pasakyk, kas tavo draugas...

     Trečia, drauge su juo ir Juras.

Panašūs dalykai verčia susimąstyti :?


Šaltinis - http://www.radosat.lt/cgi-bin/radosat.c ... =96&show=A
Jie nužudė Jurą Abromavičių

Niekas nenorėjo tiesos


Adolfas STRAKŠYS


    Juras Abromavičius buvo „Jaunosios Lietuvos“ narys, tad mūsų pokalbis su šios organizacijos vadu Stanislovu Buškevičiumi.

     – Devyniasdešimt tretieji, Altoniškių miškas Pakaunėje, profesoriaus Vlado Lašo sodyba, kurioje apsigyveno atskilusi nuo kamieno Kauno savanorių grupė. Jums teko ten lankytis?

     – Tie savanorių veiksmai manęs tada nedomino. Dalyvavau didžiojoje politikoje, todėl man rūpėjo didesni ir svarbesni dalykai, nei kažkokios ginkluotos grupuotės pasitraukimas į mišką. Buvau „Jaunosios Lietuvos“ vadas, kaip tos organizacijos pirmininkas devyniasdešimt antraisiais jau bandžiau eiti į Seimą, Adolfas Šleževičius pakvietė valstybės konsultantu jaunimo klausimams. Taigi darbo turėjau užtektinai. Politikoje bandė dalyvauti ir Juras Abromavičius – jis buvo „Jaunosios Lietuvos“ narys.

     – Kas tave suvedė su Juru Abromavičiumi?

     – Berods, devyniasdešimtaisiais ar vėliau Juras su vienu draugeliu, tada jis dirbo Savanorių rinktinės štabe, atvažiavo pas mane, pasikalbėjome apie gyvenimą ir, žinoma, politiką, iš jo žodžių supratau, kad jis – stiprus nepriklausomybininkas, mūru stoja už naująją Lietuvą, didžiavosi, kas yra savanoris, taigi gina nepriklausomybę.

     Po šito pokalbio jis kurį laiką dingo iš mano akiračio, o kai mane išrinko Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu ir toj Taryboj buvau kovos su korupcija komisijos pirmininkas, taigi rinkome medžiagą apie nedorus kauniečių darbelius, Jurą Abromavičių sutikau Kauno miesto saugumo departamente – pasirodo, jis jau ne savanoris, o saugumietis. Pasikalbėjome. Sakė, jam čia nepatinką. Kodėl – neaiškino.

      Pasakė – norįs pas mus, į „Jaunąją Lietuvą“. Sakau – „Juokauji? Iš tokios brangiai apmokamos tarnybos pas jaunalietuvius?“ Į mano nusistebėjimą Juras atsakė – „Ateisiu pas jus, nes man čia nelabai patinka“.

     – Taigi Juras buvo ne karjeristas, kuriam svarbu tik pinigai ir prestižinė tarnyba?

     – Pasirodo, Juras nejuokavo, nes iš tikrųjų buvo nusivylęs darbu saugume. O nusivylęs todėl, kad į jo raštus, į jo pranešimus niekas nekreipė dėmesio. Jį domino darbas, kurio rezultatus galėtų matyti. Ir po devyniasdešimt šeštųjų rinkimų į Seimą, kai valdžion atėjo konservatoriai su krikščionimis demokratais bei centristais, o į tą Seimą buvau išrinktas ir aš, Juras man paskambino ir nejuokaudamas paklausė:

      „Prisimeni mudviejų pokalbį?“ Ir nesulaukęs atsakymo pasakė, kad iš tarnybos saugume jau išėjęs ir norįs dėtis prie mūsų, taigi prie jaunalietuvių. Žinoma, mielai sutikau. Jis parašė pareiškimą, įstojo į mūsų organizaciją, mes jam numatėme penktą vietą kandidatų į Kauno miesto Tarybos narius sąraše – tad praėjimas į Tarybą jam buvo garantuotas. Mūsų susirinkimuose jis buvo labai aktyvus. Degte degė nauju darbu. Jis buvo apsigimęs valstybininkas.

     – O kodėl Juras pasirinko jaunalietuvius, bet ne, sakykim, tais metais labai populiarius konservatorius, centristus, krikdemus?

     – Mes tada buvome labai aktyvūs. Mūsų balsas buvo girdėti ne tiktai Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Rašėme piktus straipsnius Kauno spaudoje, patys piktinomės blogiu ir raginome blogiu piktintis kauniečius. O jis buvo iš tų, kuris nekentė besikerojančio blogio, kuris niekais pavertė daugelį gražių Sąjūdžio idėjų. Sykį jis man pasakė:

     “ Aš buvau toje grupėje, kuri tyrė Bražuolės sprogdinimą. Turiu įrašus ir žinau, kas tai padarė. Visa bėda, kad tai niekam nerūpi.
Kodėl?“. „Tai gal darome Seime spaudos konferenciją? – pasiūliau. – Eikim į viešumą – tada bus sunkiau viską užglaistyti. Nėr jokių problemų – spaudos konferencijų salė Seimo nariui priklauso veltui“, – pajuokavau. „Tu įsivaizduoji, koks keistas dalykas, – lyg neišgirdęs mano pasiūlymo susimąstė. – Tu prisimeni, buvo viename laikraštyje paskelbta versija, jog tiltą sprogdino tavo jaunalietuviai?“

     Prisiminiau tą nesąmonę. Taip, mes buvome prieš laisvą karinį tranzitą iš Rusijos į Kaliningradą, o kai tiltas per Bražuolę buvo susprogdintas, tai kažkas sukurpė versiją, kad mes ne tiktai kalbame, bet ir kai ką darome – taigi susprogdinome tiltą per Bražuolę, kad traukiniai nebegalėtų vaikščioti. „Tu žinai – tikrieji sprogdintojai ta versija labai apsidžiaugė, – tarė Juras. – Girdi, nukreipėme nuo savęs valdžios ir prokurorų dėmesį“.

      Po kelių dienų Juras man paskambino: „Turiu, Stasy, informacijos apie negerus dalykus, kurie darosi krašto apsaugos ministerijoje – tad reikia skubiau daryti spaudos konferenciją“.

      – Taigi Juras buvo žmogus, kuris ir tau nedavė ramybės?

      – Jis jau ruošė pranešimą, jis jau tikslino galutines išvadas, aš galvoju apie konferenciją ir staiga išgirstu – Juras Abromavičius amžiams nutildytas. Dar tą pačią naktį po sprogimo aplaksčiau prokuratūrą, policiją, saugumą, reikalaudamas, kad nebūtų tylima, kad byla būtų nedelsiant pradėta rimtai tirti.

      Nes žinojau – Jurą susprogdino todėl, kad jis per daug žinojo, kad kažkam jau yra užmynęs ant uodegos, ir tam užmintajam labai skauda. Tie ir leido vieną po kito naivesnius gandus – girdi, jis, Juras, pats susisprogdino, taigi vežęs mašinikėj kažkokius sprogmenis, paskui – kad susprogdino jį verslo žmonės, taigi konkurentai, po to – kad čia rusų čekistų ranka, bet viena po kitos versijos atkrito, o byloje iki šiol nepadėtas galutinis taškas – kas viską padarė, kas tą padarymą užsakė, tik viena aišku – tai politinė žmogžudystė.

       – Seime paskubomis buvo sudaryta Laikinoji komisija tos žmogžudystės aplinkybėms ištirti, bet ji nieko doro nenuveikė. Stebėjausi, kaip užsiuto konservatoriai, kai tu spaudos konferencijoje išdalinai diskelius su slapta medžiaga – Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas net padarė viešą pareiškimą, kaltinantį tave vos ne tėvynės išdavimu.

      Kaip pas tave atsidūrė tie garsieji diskeliai, dėl kurių paviešinimo taip užsiuto konservatoriai?


      – Man paskambino anonimas ir pasakė, kad yra diskeliai, kuriuos reiktų išdalinti žurnalistams, nes juose užfiksuoti įdomūs dalykai – kai jų turinys bus išviešintas, tada jie, sakė, negalės nieko užgniaužti – turės pasakyti tiesą. Tas žmogus man atnešė diskelius, aš juos iš Kauno atsivežiau į Vilnių ir spaudos konferencijoje išdalinau žurnalistams.

      – O konservatorių reakcija kaip pačiam atrodė?

      – Dievuliau tu mano, rodos, dangus nugriuvo ant Seimo ir Lietuvos stogo, kad aš žurnalistams tą medžiagą atidaviau. Puolimas buvo beprotiškas. Aš jiems pasakiau, kad nežiūrėjau, kas tuose diskeliuose surašyta, bet man buvo pasakyta, jog toji medžiaga gali padėti išaiškinti nusikaltimą, todėl ir padariau tai, ką tas žmogus prašė padaryti. Puolė ir viešai, ir privačiai – atrodė, aš kažkokias valstybines paslaptis didžiausiems Lietuvos priešams išdaviau.

      – Man tai pasirodė lyg situacija tame liaudies pasakyme – „Vagie, kepurė dega!”, ir vagis čiupt kepurę nuo galvos.

      – O kaip kitaip pagalvosi. Kitaip pagalvoti negali. Mane šaukė į apklausą saugumo departamente – nėjau. Ką aš jiems pasakysiu, kai šitokia valdančiosios daugumos pozicija? Kodėl tokia? Reikia galvoti – kam tai naudinga? O naudinga tai politinei mafijai, kuri susprogdino Jurą ir bijojo, kad neišaiškintų, kas tai konkrečiai padarė.

      Persiskaitykime dar kartą tą labai keistą Arvydo Vidžiūno pareiškimą:

     „Mielieji kolegos, aš esu įpareigotas pareikšti Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių nuomonę dėl nerimto vieno aukšto valstybės pareigūno, tiksliau – Seimo nario Stanislovo Buškevičiaus elgesio, skatinančio teisinį nihilizmą, trukdančio dirbti teisėsaugos institucijoms ir elementariai besikertančio su įstatymo nuostatomis, kurios reguliuoja slaptos ir valstybės saugumui įtakos galinčios turėti informacijos skelbimo.

     Vakar, kovo 13 dieną, Seimo narys Stanislovas Buškevičius žurnalistams išdalijo kompiuterių diskelius, kurių informacija, jo žodžiais tariant, gali padėti atskleisti buvusio Savarankiškosios krašto apsaugos tarnybos ir Valstybės saugumo departamento pareigūno Juro Abromavičiaus žuvimo aplinkybes.

     Pritardami viešumui ir atviram kalbėjimuisi su visuomene, mes vis dėlto esame tos nuomonės, kad žymomis „slaptai“ ar „visiškai slaptai“pažymėta informacija vaikiškai neturi būti švaistoma, viešai eksponuojama ir platinama, ypač jei tai yra žinios apie karinių dalinių dislokavimą, strateginių objektų apsaugą, apie Lietuvos saugumo departamento informatorius ir kitus šaltinius.

     Minimas mediniais šautuvėliais karą žaidžiančio Seimo nario poelgis iliustruoja beviltišką mūsų valstybės nacionalinio saugumo ir teisėsaugos struktūrų apsnūdimą ir nusikalstamą nerangumą.

      Jeigu ši paskelbta medžiaga yra ta žymioji slaptoji informacija, kurią turį seniai teigė Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Jurgis Jurgelis, tai mūsų prokuratūros ir saugumo seifai tėra pereinamasis kiemas ir atsakingi už jos (atsiųstos informacijos) įslaptinimą pareigūnai turi atsakyti pagal mūsų šalies įstatymus. Mes laukiam ponų Artūro Paulausko ir Jurgio Jurgelio profesionalaus įsikišimo ir paaiškinimo.

      Kartu jau aišku, kad ne visiems Seimo nariams pagal jėgas dirbti laikantis įstatymų ir kodeksų.

      Tėvynės Sąjungos – Lietuvos konservatorių frakcijos valdyba kreipiasi į atitinkamas teisėsaugos institucijas su paklausimu ir prašo tokių išvadų:

      a) kokius galiojančius įstatymus savo poelgiu pažeidė ponas Stanislovas Buškevičius;
      b) kokia už tai numatoma atsakomybė (baudžiamoji ir kitokia);
      c) kokie turėtų būti Seimo veiksmai, jeigu ponas Stanislovas Buškevičius būtų įtartas atskleidęs valstybės paslapčių arba kitais žodžiais tariant, nusikaltęs?

Ačiū.“

     Koks tas Arvydas Vidžiūnas Lietuvos patriotas, parodė Seimo narių korupcinis skandalas – nors konservatorių šiame Seime daugiau, tačiau tarp jų Arvydos Vidžiūno nėra – nuosprendį padarė rinkėjai…

     – Taigi koks kreipinys: „Mielieji kolegos“, taigi bendros nelaimės draugai, bičiuliai, broliai, mus ištiko didžiulė nelaimė – kažkas bando išaiškinti mūsų patriotišką darbą tėvynės labui, pavadindami tai nusikaltimu. Šitaip būtų galima pratęsti Arvydo Vidžiūno pareiškimo pradžią. O buvo ir kita pradžia – tu buvai pasiūlytas į komisiją Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybėms ištirti, bet konservatoriai padarė viską, kad tavęs toje komisijoje nebūtų?

     – Atsidūrė joje Virginijus Martišauskas…

     – Taigi centristas, taigi iš valdančiosios daugumos…

     – Jie manęs bijojo. Kodėl – nežinau. Buvau įgrisęs savo nuolatiniais klausinėjimais. Manė, kad turiu kažkokios itin slaptos informacijos, kokios niekas neturi, nes buvau Juro draugas – jis pasitikėjo manimi, aš pasitikėjau juo. Toksai konservatoriams buvo pavojingas, tokiu jie negalėjo pasitikėti, todėl pasirinko valdančiosios daugumos žmogų. Taigi pasirinkimą nulėmė baimė. O jei baimė, tai, vadinasi, tie, kurie renkasi, yra nelabai švarūs.

     – Ko jie bijojo?

     – Ko bijojo? Nežinau. O jei bijojo, vadinasi, turėjo pagrindą bijoti. Čia, sakyčiau, mistika. Kai giliau pagalvoji, dėl Juro žūties kaltę turėtų prisiimti daug kas, tarp tų daug kas ir LDDP, nes jos valdymo metais Juras siuntė į saugumą savo tyrimų medžiagą, o į ją saugumo vadai žiūrėjo pro pirštus, taigi neturėjo noro valstybiškai žvelgti į tuos dalykus, kurie dėjosi krašte, todėl šitoks ir rezultatas – taigi visi atsakingi už tą doro žmogaus žūtį.

     – O kai visi atsakingi – neatsakingas niekas…

     – Vieni netyrė iš baimės, kiti netyrė sąmoningai. Taigi niekas nenorėjo tiesos, kuri, kaip sakoma, vaikšto nuoga. O kai niekas nenori tiesos, susidaro terpė baisiems nusikaltimams.

     – Sigitas Kaktys, Laikinosios komisijos pirmininkas, tave viešai kritikavo, kad neduodi parodymų.

     – Kokius aš galiu duoti parodymus, kai matau, jog su manimi nori susidoroti – persiskaitykite dar kartą Arvydo Vidžiūno pareiškimą Seime, ir suprasite, ką iš manęs buvo bandyta padaryti. Be to, aš viską buvau pasakęs spaudos konferencijoje žurnalistams, o spaudos konferencijų kalbos yra fiksuojamos.

      Jie norėjo ne patį žmogžudystės faktą išaiškinti, bet kas ką ir iš kur žino. Beje, aš to žmogaus, kuris padavė man diskelius, nepažinojau ir dabar nepažįstu – paskambino, pasakė, ko nori, sutikau susitikti ir padaryti tai, ką jis prašė. Aš maniau ir dabar tebemanau – tai mano pareiga žuvusiam draugui. Tą aš ir padariau. O jiems parūpo tas žmogus, nes jis, aišku, pažinojo Jurą ir Juras juo pasitikėjo. Jis, manau, daug daugiau už mane žinojo ir žino, jei dar nėra nugalabytas…

      – Jiems jis parūpo, kad galėtų su juo susidoroti?

      – Aš to nesakau, bet apie tai galvoju. Kas gali paneigti…

      – Tas žmogus į jus daugiau nesikreipė?

      – Nei skambino, nei užėjo. Taigi buvo tik vienas susitikimas. Beje, kiekvienas taip elgtųsi, kai šitokia terpė valstybėje. Kai kilo toji audra stiklinėje Seime, kai buvo padarytas šitoks grasinantis man konservatorių pareiškimas, koks protingas žmogus gali su manimi ieškoti kontaktų – juk žino, kad saugumas seka mano kiekvieną žingsnį. Taigi nukentėčiau ne tik aš, bet ir tas žmogus, nes buvo aišku, kad nėra tikslo išaiškinti nusikaltimą – yra tikslas užglaistyti nusikaltimo pėdsakus…

      – Įdomi tavo replika Laikinosios komisijos pirmininkui Sigitui Kakčiui – girdi, žmonės bijo kalbėti tiesą, su savo tiesa ateina į prokuratūrą ir su savo tiesa išeina iš jos – taigi nepalieka jos mūsų teisėsaugos organams…

      – O kaip kitaip. Žmonės bijojo, kad neįvyktų ir jiems tai, kas įvyko Jurui. Žmonės nebuvo ir nėra apsaugoti nuo keršto, nes tie, kurie įvykdė šį nežmonišką aktą, vaikščiojo gyvi ir klausėsi, kas ką kalba arba jiems buvo perduodama tai, ką kas kalba.

      Juk nebuvo reaguota į Juro, kaipo saugumiečio, informaciją, ji, įvykus tragedijai, netgi buvo slepiama nuo generalinio prokuroro, tai ką kalbėti apie norą išaiškinti nusikaltimą, jo užsakovus ir vykdytojus. Nebuvo to noro – buvo tik to noro vaidyba…

      – Anuometė, tai yra konservatorių valdžia buvo nusikaltėlių pusėje? Ji nebuvo suinteresuota išspręsti šios bylos?

      – O kaip pats galvoji? Yra dalykų, kurių aiškumui žodžių nereikia – už juos kalba darbai...

      – O teisėsaugininkų pozicija?

      – Teisėsaugininkai daro tai, ką valdžia užsako. Jie – valdžios žmonės, taigi ne žmonės, o valdžios įnagiai ir jos politikos vykdytojai, jei tai galima pavadinti politika, o ne sandoriu.

       Aš ne sykį klausiau generalinį konservatorių prokurorą Kazimierą Pėdnyčią, nedaviau jam ramybės su savo durnu klausimu: „Kada bus išaiškintas nusikaltimas?“, o šis – „Dirbam, dirbam, dirbam“. Taip ir dirbo, kol buvo iš darbo išvarytas. Naujasis generalinis irgi – „Dirbam, dirbam, dirbam“, kol į teisėjus išėjo. Visi dirba, o darbo tai ir su žiburiu nematyt. Kodėl? Atsakyti galiu ir negaliu. Pagaliau kažkuris prokuroras pasakė: „Žinai, tas, kuris Jurą sprogdino, pats yra susprogdintas“.

      – Kodėl leido jį susprogdinti, jei žinojo, kad jis nužudė Jurą Abramovičių? Ar ne todėl, kad šis neprabiltų apie tuos, kurie sprogdinimą užsakė? Kileriai dažnai yra pašalinami…

      – O jie ir toliau mane ramino – girdi, vyksta operatyvinis darbas, byla neuždaryta, taigi atvira, o paskui vėl – ir to nebėr, ir ano nebėr. Taigi visi žuvę arba specialiai pašalinti, kai prie jų teisėtvarka prisiartino arčiau. Jei pašalinti, tai kieno užsakymu?

      – Ką pats įvardintum tarp žudikų? Ir kodėl būtent jį, Jurą, žudė?

      – Įvardinti? Aš ne prokuroras ar teisėjas, todėl šito daryti neturiu teisės. Kodėl jį nužudė? Sakiau – jis buvo labai aktyvus, jis buvo pilietis. Taigi vaikščiojantis žingeidumas. Jis azartiškai darė tai, ką darė. Jis nemokėjo dirbti abejingai. Jis visiems darė spaudimą.

      Tai nepatiko tiems, kurie darė politiką. Toks jis buvo pavojingas. Tą jie suprato. Jis daug nuveikti galėjo Kauno Taryboje, jei į ją būtų buvęs išrinktas, neabejoju, kad jis būtų atėjęs ir į Seimą.

      Tada jis iš Seimo tribūnos būtų įvardinęs tuos, kurie susprogdino Bražuolės tiltą, jie tai žinojo, o jie buvo valdžioje, tad ir nusprendė jį pašalinti. Jis, pasigavęs siūlo galą, vyniojo jį iki galo, nebijodamas tų, kurie nenori, kad jis tą siūlą vyniotų. Jis tuo savo veiklumu ir atkaklumu išgąsdino nusikaltėlius, ir jie neatlaikė to psichologinio spaudimo. Ne jis, o jie. Ir jie pasiryžo paskutiniam žingsniui…

      – Bet jie turėjo iš kažko sužinoti apie jo darbus…

      – Gal ir nereikėjo šito kažko – jis apie savo darbus pasakodavo mūsų susirinkimuose, o tie susirinkimai juk buvo atviri – kas norėjo, tas atėjo ir klausėsi. Jie gal išsigando tos spaudos konferencijos Seime? Gal jiems pasivaideno, kad ten įvyks kažkas supersudėtingo ir stebuklingo, kas turės įtakos jų tolesniam gyvenimui. Gal buvo visai kitos priežastys – šiandien galime tik spėlioti.

      – Kauno savanorių rinktinės kariūnai bendravo su „Daktarų“ gaujos nariais, mokė juos naudotis ginklais. Ar diversijai negalėjo būti panaudoti nuskalstamojo pasaulio dalyviai? Juk karininkas nelindo po Juro mašina rišti sprogmens…

     – Kas ten žino, kaip buvo. Bet netikiu, kad kažką darė nusikalstamo pasaulio žmonės – jie yra plepūs, o kariškių liežuvį kausto priesaika. Sprogdintojus, manau, žino prokuratūra. Bent jau man taip atrodo. Juk man aiškino – sprogdintojas patsai sprogo, o kiti atentato dalyviai nuskendę Kauno mariose…

      – O gal nuskandinti?

      – Žinoma, jei teisybę man pasakė anuometis Generalinis prokuroras. O gal man melavo, kad liaučiausi trikdęs jo ir anųjų ramybę? O gal tai tik dėmesio nukreipimas? O gal žudikas vaikšto tarp mūsų ir klausosi, ką žmonės kalba.

      – Užsakovai tai tikrai vaikšto…

      – Čia ir kalbos nėra. Prisimenu, kai man pasakė, kad žino, kas sprogdino, tai aš paklausiau – „O kodėl nesuimat?“ Man atsakė: „Žinai, ten toks žmogus, kad jam rankas-kojas nukirsk, net kuolą ant galvos kirviu tašyk – neprisipažins. Belieka viena – jį ilgai stebėti ir laukti, kol per operatyvinę veiklą išaiškės, kad jis tai padarė“. Klausiau – kodėl nesuimtas? Girdi, neprisipažins – tai kokia prasmė suimti? Matai, kokia juridinė filosofija…

      – O paskui padaryta taip, kad neprisipažintų…

      – O kas tai gali paneigti, kaip sakė tas didžiu ir išmintingu save laikantis konservatorius? Ar ne keistoka – nustatytas nusikaltėlis, ir jis paliekamas laisvėje?

     Paskui aš pajutau spaudimą man – kad tik nustočiau domėtis šia byla. Girdi, ar žinai, ką tu užsistoji? Tu, girdi, užsistoji visai ne Lietuvos patriotą ir taip toliau. Visų pirma, sakiau, aš užstoju Lietuvos patriotą, nes Juras toks buvo, o ne tokį vaidino. O kad jis nestojo nei dešiniųjų, nei kairiųjų pusėn, tai paliudija, kad buvo Lietuvos, bet ne kokios nors partijos patriotas.

     Pagalvojau – ar tik man tam tikros politinės jėgos kažką panašaus neruošia kaip suruošė Jurui? Manau, jie sprendė galvosūkį – ką su manimi daryti? Jie iš visų pusių lindo prie manęs su klausimu – „O ką tu, Stanislovai, įtari?“ Sakiau – įtariu visus nuo mafijos iki politikierių...

     – Taigi per platus diapazonas.

     – Tie, kurie klausinėjo, ne teisėsaugos žmonės – taip vadinami politikai, susiję su blogais žmonėmis. Jiems baisiai rūpėjo, ar aš daugiau žinau, nei kalbu. Jiems atsakiau – nusikaltimas turi būti išaiškintas, o aš – ne to darbo specialistas. O iš tikrųjų aš nieko ir nežinojau – aš tiktai galėjau įtarinėti. Kaip ir daugelis mūsų – žinojo tik tie, kurie darė ar tą darymą užsakė.

     – Jei būtum viską žinojęs, būtumei prokurorams ir Seimui pasakęs…

     – Tai, matyt, ir anie suprato, todėl nuo manęs pagaliau atstojo. Man irgi nesvarbu, sakiau jiems, kas yra valdžioje – kairieji ar dešinieji – perversmas, kuris tada buvo ruošiamas prieš Brazausko partijos valdymą, mus tik būtų nubloškęs atgal į Rusiją, į platų Boriso Jelcino glėbį, kuris uždusino Čečėnijos nepriklausomybę. Gal jie šito ir siekė? Juras tai suprato ir tam priešinosi. LDDP juk nedeklaravo, kad ji prieš Lietuvos nepriklausomybę? Jie nekvestionavo Kovo vienuoliktosios. Juras buvo dešiniųjų pažiūrų, bet jis, kaip tikras valstybininkas, nestojo prieš LDDP, kurią valdžion per dešiniųjų klaidas atvedė tauta. Ir jį už tokį požiūrį apšaukė ne patriotu…

     – Juras tau nėra šnekėjęs apie tai, kad Vytautas Landsbergis spaudė daryti perversmą?

     – Ne, to jis man nėra sakęs...

     – O grupės savanorių išėjimas į mišką ir mirties nuosprendžio Jurui paskelbimas? Tie du dalykai – neatskiriami. Ir dar trečias – to nuosprendžio įvykdymas…

     – Visiškai aišku. Paradoksas – jis juk buvo, kartoju, dešiniųjų pažiūrų. Ginkluoto perversmo iš meilės Lietuvai negalėjo būti –Vakarai mus būtų atmetę. Tada kur? Į motinėlės Rusijos glėbį? Rusija būtų trynusi iš džiaugsmo rankas. Aš, beje, irgi prieš karinį tranzitą per Lietuvą, bet jeigu tu jį išsprogdini, tu išprovokuoji tam tikrus kitos pusės atsakomuosius veiksmus. Be to, žūtų daugybė visai nekaltų žmonių. Taigi tie, kurie surengė šį sprogdinimą, jį planavo ir užsakė, ėjo prieš nepriklausomą Lietuvą, nors manė einą prieš Rusiją ar prieš kairiuosius valdžioje. Todėl Juras su tokiu užsispyrimu stengėsi išaiškinti tuos Lietuvos priešus, save laikančius patriotais. O juk sprogdino kvaili patriotai, tokių pat kvailų patriotų pasiųsti – niekas nėra taip pavojingas beatsikuriančiai valstybei kaip kvailas patriotizmas.Tada ir beprasmės aukos, ir beprasmis kraujo liejimas…

     – Perdozuotas apsivitaminizavimas – nori, kad būtų geriau, o perdozuoji normą ir žūni…

     – Todėl aš ilgą laiką negalėjau suprasti, kas tai darė ir padarė. Daryk mitingus, protestuok, bet nerenk ginkluoto perversmo. Perversmas – tai visų gerų darbų galas. Viskas. Juras, kaip analitinio proto žmogus, tai gerai suprato.

     – Niekas taip ir neišdrįsta pasakyti, kas tada Kaune prasidėjo ir kas dėjosi. Paskelbtas mirties nuosprendis savanorių rinktinės štabo viršininkui, atakuojamas savanorių rinktinės štabas, nuginkluojami ir daužomi automato buožėmis neišėję į mišką karininkai, štabo viršininkas priverstas bėgti. Ne, ne grybų rinkti jie buvo į mišką išėję…

     – Taip, taip, taip. Juras pasisakė prieš išėjimą į mišką, prieš jėgos naudojimą atimant valdžią iš kairiųjų šalies jėgų, jis buvo už natūralų valstybės vystymąsi…

     – Karštakošių niekuomet netrūksta, ypač kai yra karštakošis ir nuviltas lyderis…

     – Jei aš nemėgstu žmogaus, tai turiu imti akmenį ir jį užmušti? Kai pagalvoji, tą ginkluotą perversmą galėjo sumanyti arba provokatoriai, kurie nenorėjo Lietuvai gero, arba kvaišos ir pusakliai ultrapatriotai, o ne dori žmonės, trokštą mūsų kraštui gero – gal trokštą gero tik vienam žmogui? Taip, tada kunkuliuote kunkuliavo emocijos – mes ką tiktai išėję iš bolševikų imperijos, taigi mes ką tiktai tapę laisvi, ir štai valdžioje tie, kurie ėjo su bolševikais. Tokioms apystovoms esant buvo visai nesunku sugundyti dalį tikrų patriotų perversmui – užtenka dviejų provokatorių, ir ugnis gali sudeginti viską, kas jau pastatyta…

     – Bet LDDP nesuko valstybės vairo atgalios – ir kalbos tokios nebuvo. LDDP ieškojo valstybei platesnio kelio. Juk tie, apie kuriuos kalbame, grąžino Lietuvai jos Himną, jos Trispalvę, pagaliau parašė pareiškimus į Europos Sąjungą ir tarptautinį gynybos aljansą – Vytauto Landsbergio komanda tų pareiškimų kažkodėl nerašė, nors turėjo teisę, taigi išeitų, kad kairieji buvo už dešiniuosius dešinesni, o dešinieji už kairiuosius kairesni. Faktas yra faktas, ir tų faktų nepaneigsi. Ir še tau – perversmas…

     – Visi stebėjomės tuo. Lietuva ėjo toliau į laisvę, Lietuva ėjo į Europą ir pasaulį, o jei tai, kas kažkieno buvo sumanyta įvykdyti, būtų įvykdyta, tam gražiam ėjimui būtų buvę viskas. Aš tuo neabejoju.

     – Bet, kaip sakoma, grįžkime iš tų tolimų kelionių namo, į devyniasdešimt septintųjų Kauną…

     – Taigi Juras ruošėsi savivaldybių rinkimams. Drąsus, energingas, aktyvus, nebijantis pavojų, turintis tikslą valstybininkas. Jo netektis Lietuvai yra labai didelis nuostolis. Todėl ir toks Juro politinis puolimas po žūties. Jie baisiai jį norėjo padaryti aršiu komunistu, netgi burokevičiuku. Taigi norėjo jį tautos akyse diskredituoti ir suniekinti. Bet šito padaryti jiems nepavyko – prie Juro nekibo ir nekimba joks purvas...

      – Bet jiems pavyko apginti jo žudikus ir tos žmogžudystės organizatorius…

     – Jie gynė ir apgynė patys save…

     Redakcijai būtų malonu, kad atsilieptų žmogus, padavęs Stanislovui Buškevičiui anksčiau įvardytus diskelius. Be to, laukiame Jono Juodžio skambučio – pokalbio metu kažkas nutraukė ryšį ir Jūsų telefono numerio nespėjome pasižymėti – o juk žadėjome susitikti.

B.d.

Laikraštis "Karštas komentaras"

2006 m. Nr. 11


Margeris rašė:
Reiks isigyt ta knyga cia kelintu metu leidimo?


     Šis opusas buvo plačiai išreklamuotas Interne dar prieš jam pasirodant- pasižiūrėk pvz.:
http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=44532

     "Išleis knygą

      Labai panašiai apie J.Abromavičių atsiliepia Seimo nario Dailio Barakausko padėjėjas Adolfas Strakšys. Jis ilgai domėjosi J.Abromavičiaus žūties istorija ir su ja susijusiais įvykiais, bendravo su daugeliu J.Abromavičių gerai pažinojusių žmonių, o užpernai rudenį pradėjo rašyti apie jį knygą."

      O kai knygą išleido, tai ji iškart atsidūrė daugumoje bibliotekų ir visaip reklamuojama:

http://www.politikosaktualijos.lt/20070817/juras/
http://www.patogupirkti.lt/book/book.as ... 9955759003

Adolfas STRAKŠYS.
Juras. Vienos politinės žmogžudystės anatomija.
- Vilnius: Politika, 2007. - 368 p.  ISBN 978-9955-759-00-3


Puslapių skaičius: 368
Formatas: 15x22
Įrišimas: Kietas
Kaina 26.30 Lt

Paveikslėlis


************************************************************

     Vis tik vienas sakinys iš Strakšio interviu su Stanislovu Buškevičiumi yra labai įdomus ir vertas ypatingo dėmesio:

      Po kelių dienų Juras man paskambino: „Turiu, Stasy, informacijos apie negerus dalykus, kurie darosi krašto apsaugos ministerijoje – tad reikia skubiau daryti spaudos konferenciją“.

      – Taigi Juras buvo žmogus, kuris ir tau nedavė ramybės?

      – Jis jau ruošė pranešimą, jis jau tikslino galutines išvadas, aš galvoju apie konferenciją ir staiga išgirstu – Juras Abromavičius amžiams nutildytas.
----------------------------------------------------------------------------------

      Matyti, kad Abromavičus visai ne apie Bražuolės sprogdinimą ir savanorių maištą (tuo metu jau kelių metų senumo įvykius) ruošėsi padaryti  pranešimą, o "apie negerus dalykus, kurie darosi krašto apsaugos ministerijoje – tad reikia skubiau daryti spaudos konferenciją“.

      Labai gali būti, jog Bražuolę tam ir prisiminė, kad būtų nerasta tikra priežastis.

      Įdomu, kur dingo tas Abromavičiaus rengtas pranešimas - apie jį niekur niekada iki šiol nebuvo nei žodžio? O juk darant kratas po Abromavičiaus žūties tikrai turėjo rasti - bent jau juodraščius ar kompe informaciją.

      Štai čia "siūlo galas", kurio niekas netyrė.


Puritonas rašė:
    Adolfo interviu su Stanislovu primena kvotą, nuolat kartojama tas pats per tą patį, peršamas LDDP gerumas ir TS-LK blogumas...

     Akivaizdu, jog Stanislovas ne viskam pritaria, bent jau viešai, tačiau kam tuomet apskritai reikėjo pasiduoti tokiai provokacijai..?
Darsyk pasikartosiu, kartais nesąmoningai galima pridaryti daugiau žalos, nei sąmoningai. Deja, tai tinka ir šiam interviu.


     Tiesą sakant, tiriant Abromavičiaus mužudymą labai keistai elgėsi ir konservatoriai, ir LDDP-istai, ir Paulauskas su savo žmonėmis - lyg visi jie turėtų ką slėpti ir bijotų, jog tai nepakliūtų į viešumą.

     Akivaizdu, jog įvairios į viešumą mėtomos versijos skirtos visuomenės nuomonę apdoroti ir permesti atsakomybę "nuo savęs ant kito", o tikrosios nužudymo priežastys slepiamos - ir tai daro visos suinteresuotos pusės.

     Labai panašu į mafijos kelių grupuočių vidines tarpusavio pjautynes, kurios vyksta "po kilimu" ir yra slepiamos nuo visų kitų visuomenės narių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Gru 2007 18:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Kodėl nužudytas Juras Abromavičius?
Gintaras VISOCKAS
http://www.slaptai.lt/print.php?type=N&item_id=182

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Sau 2008 00:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
"Dujotekanos" tyrime - dar vienas miręs liudininkas


http://www.DELFI.lt
2008 sausio mėn. 27 d.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=15768367

     Pasak LNK "Savaitės panoramos", nebaigtame "Dujotekanos" tyrime - naujas posūkis. Netikėtai mirė vienas liudininkas, galbūt galėjęs pakreipti tyrimo eigą netikėta vaga. Vladimiras Akulovas, skirtingai nuo Vytauto Pociūno, nebuvo Lietuvos patriotas. Priešingai – jis buvo KGB majoras. Ir, taip pat skirtingai nuo V.Pociūno, Prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas nepastebėjo V. Akulovo mirties.

     Tačiau šiuos labai skirtingus žmones sieja keli dalykai – jie daug žinojo apie „Dujotekaną, netylėjo ir dabar jau yra mirę.


     V. Akulovas – liudininkas po kurio žodžių, VSD pradėjo vieną garsiausiai nuskambėjusių tyrimą, o Seimas ėmė aiškintis paties saugumo veiklą. Liudininkas, kuris mirė netikėtai praėjusių metų kovą.

     Atsižvelgiant į V. Akulovo ir kitų išdrįsusių kalbėti žodžius buvo pradėtas itin daugiausiai aistrų sukėlęs VSD "Dujotekanos" tyrimas, kuriuo vėliau susidomėjo ir Seimas.

     Prokuratūra ir VSD nepastebėjo V. Akulovo mirties, nors V. Akulovo apklausos protokolas yra „Dujotekanos“ kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos tyrimo byloje.

     VSD vadovas Povilas Malakauskas šių žinių nekomentavo ir teigė niekada nekomentuosiąs .

     Remiantis V. Akulovo parodymais buvo siekiama, kad teismas „Dujotekaną“ paskelbtų užsienio specialiųjų tarnybų priedangos organizacija.

     „Saugumo departamente mano pavaldiniai apklausė V. Akulovą dėl NSGK tyrime minėtos bendrovės „Dujotekana“ steigimo. V. Akulovas pateikė ne tik informacijos apie įmonės steigimo aplinkybes, bet taip pat davė paaiškinimų. Šis paaiškinimas galėjo būti panaudotas teisminiame procese, jei toks būtų vykęs, – teigia Kąstytis Braziulis, buvęs kontržvalgybininkas.

     V. Akulovas saugumui papasakojo, kad idėja kurti rusiškomis dujomis prekiaujančią įmonę kilo dviem buvusiems „kagėbistams“ – jam ir Piotrui Vojeikai.

     Tuomet galvota pigias rusiškas dujas su didžiuliu pelnu pardavinėti Lietuvoje, o gautais pinigais remti Maskvos partijas ir atskirus politikus, kad Maskvos interesai vadinamajame artimajame užsienyje būtų apginti.


http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

prielaidos, 2008 01 27 20:52

     O todėl tylim, kad: tikėtina, kad Pakso nuvertimą finansavo Dujotekana, organizavo "valstybininkų" gruputė (Januška, Paulauskas, Adamkus, ???), palaikė TSLK, AMB.

     Tie patys asmenys atidavė Gazprom Kauno elektrinę, tie patys asmenys gavo otkatą už Alitą, tie patys asmenys užvaldė ir iki šiol valdo saugumo bei teisėsaugos struktūras.

     Tie patys asmenys sugebėjo paveikti tautos sąmonę, mistifikuodami Rusijos įtaką Lietuvoje, primesdami ją jiems neparankiems. Deja, bet iki šiol daugybė piliečių nesugeba blaiviai pažiūrėt į valstybės problemas, vietoj to tiki mistinėmis įtakos žiniasklaidos skleidžiamomis istorijomis...

daktaras, 2008 01 27 21:15

    mirė pernai, kovo mėnesį, per Pociaus pasispardymo viršūnę. Širdis.

Gylys, 2008 01 27 22:45

    Mirę nebekalba, taigi...Todėl ir man niekaip nepavyksta iškelti į dienos šviesą vieno GRUšniko, naikinusio mūsų tautiečius bylą. Visi drąsūs, visi man pritaria, bet kai sužino kas jis yra iš tikrųjų, tuoj į krūmus, pasistato kalnierių ir nieko nebegirdi, net bendrauti su manimi šia tema bijo.

    Iš tiesų jau geriau būti valdžioje, gyventi kaip inkstas taukuose, negu mirti už teisybę. O gal ir jie patys nėra iki galo švarūs, juk į jų makaulę neįlįsi, bet jų tikrieji veiksmai kelia pagrįstą įtarimą.

    Taigi, kas iš tikrųjų valdo mūsų Tėvynę?

------------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - I.Makaraitytė. V.Uspaskichui laikas grįžti?
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15744422

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=2

Apie LDDP (LSDP) ir TS(LK) (bei "viduryje" jų tupinčius centristus)


Žygeivis, 2008 01 27 21:31

     Nagrinėjant Lietuvos valdančiojo "elito" begalinį norą sukurti Lietuvoje dvipartinę sistemą, siūlau susipažinti, kaip ir kas įkūrė LDDP (dabar LSDP) ir jos "priešą" - TS(LK).

    Išvada

    Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).

    Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.

    Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau beveik 20 metų (nuo 1987 metų).

    Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą "elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.

    Juk šis valdančiųjų partijų "elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.

    Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių " chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.

    Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.

    Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa tauta pribręs...

    O iki tol tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė "centristų" tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už lietuvių tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.

    Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

Apie Pakso "Tvarką ir teisingumą" ir Uspaskicho "Darbo partiją"


Žygeivis, 2008 01 27 21:41

    O čia "infa" apie "paksoidus" ir "svarščikus":

ziggy, 2007 11 05 12:40

     skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos.

     Lenkijoje rungiasi proamerikietiška (Kačinskių) bei proeuropietiška (Tusko) partijos. Lietuvoje varžybos vyksta tarp "grušnikų" (GRU) paksoidų ir "kgbistų" (KGB) agurkinių.

     Asmeniškai nepagaunu, kodėl man "grušnikai" paksoidai turėtų būt mielesni už "kgbistus" agurkinius ar atvirkščiai, bet Lietuvos liaudyje yra tokia prorusiškų partijų paklausa, kad maskoliai sugeba net dvi promaskoliškas partijas išlaikyt, kad patenkint paklausą ir promaskoliškas rinkėjas turėtų platesnį asortimentą. Jei kuom nepatinka grušnikai - rinkis kgbistus, jei užkniso kgbistai - balsuok už grušnikus

Plačiau - ieškokite Interne temą:
"Trečioji Barbarosa" - Far West (aut. Antonas Baumgartenas)
viewtopic.php?t=1636

To žygeivis, 2008 01 27 21:51

     Esu įsitikinęs, kad esi svetimos valstybės agentas, nes dergi visas be išimties Lietuvos politines jėgas.

Žygeivis, To To žygeivis, 2008 01 27 21:51, 2008 01 27 21:57

Esu įsitikinęs, kad esi svetimos valstybės agentas, nes dergi visas be išimties Lietuvos politines jėgas.
------------------------------- -------------------

    1. Ne dergiu, o rašau tiesą - skirtingai, nei dauguma DELFI rašytojų pažįstu beveik visus šituos "fruktus" asmeniškai.

    2. Ne visas "be išimties Lietuvos politines jėgas", o tik kosmopolitines, išdavusias ir pardavusias ne tik Lietuvos valstybę, bet ir lietuvių tautą, o dabar tarnaujančias arba Vakarams, arba Rytams.

    Ir tik toks pasirinkimas paliekamas lietuviams.

    Kaip tik todėl ir bėga šimtai tūkstančių lietuvių į užsienius vergauti tenykščiams kosmopolitams, nes jie moka kelis kart daugiau, negu Lietuvoje įsitvirtinę.

Žygeivis, 2008 01 27 22:07

    Štai kaip buvo "uždėtos" tinkamos "galvos" visoms toms Lietuvos "politinėms jėgoms"
------------------------------- --------------------

     „Pastabos dėl Valstybės saugumo tarnybos – VST“, dokumento autorius – buvęs rezistentas, buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas Petras PLUMPA.

Ištrauka:

     "KGB visiems darbuotojams, dirbusiems po priedanga mokslo akademijose, nurodė steigti prie jų užsienio skyrių prekybos firmas, uždaras akcines bendroves, tapti jų nariais, kad vėliau, pasikeitus politinei situacijai, būtų galima per jas tęsti mokslinės-techninės informacijos rinkimą bei agentūrinį darbą.

     Iki pat 1990 m. Lietuvoje dirbo apie 16 000 KGB agentų.

     Kai kurie iš jų atlyginimus gaudavo iki 1991 m. pabaigos. Kiekvienas KGB operatyvinis įgaliotinis turėjo po 20 agentų. Beveik visi jie liko Lietuvoje, tik nežinia, kuriai valstybei dirba...

     Kartu yra žinomas vieno aukšto KGB pareigūno prasitarimas apie tai, kad jų svarbiausias uždavinys – neleisti funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos saugumo institucijai.

     Specialiųjų užsienio tarnybų požiūriu nepageidaujami asmenys įtakingose Lietuvos partijose visokių intrigų pagalba gali būti nustumiami nuo politikos arenos.

     KGB dažnai naudoja jiems būdingą taktiką: „Jesli ne vozmožno obezglavitj, nužno vozglavitj!“ Tam tikslui į 5 valstybines struktūras ir partijas pasiunčiami gabūs ir iniciatyvūs atstovai, kurie gana greit pataikavimu bei darbštumu prasiskverbia į vadovybę."

     Beje, lygiai tą patį darė (ir dabar daro) ir Vakarų spec. tarnybos, o Rusija su jomis rungtyniauja.

Žygeivis, 2008 01 27 22:39

To žygeivis, 2008 01 27 22:15
Tai kuriomis jėgomis Lietuvoje galima pasitikėti?
------------------------------- ----------------------

     Čia ir yra pati didžiausia Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) tragedija - nėra šiuo metu Lietuvoje tokių gerai organizuotų jėgų.

     Kūrėsi ir nemažai, bet buvo per tuos 17 metų labai kruopščiai sunaikintos, "užguitos", prijungtos prie "didesnių ir geresnių" arba "užgalvintos" įvairių spec. tarnybų agentais.

     Pvz., prisiminkite kaip aktyviai buvo naikinama Lietuvos krikščionių-demokratų partija (viena iš nedaugelio partijų į savo įstatus įrašiusi, jog į partijos vadovaujančius postus negali būti skiriami buvę kompartijos nomenklatūrininkai), skaldant ją į gabaliukus, o akademiką Zigmą Zinkevičių išvarant ir iš švietimo ministro posto Konservatorių-Krikdemų vyriausybėje, ir iš partijos pirmininko pareigų.

    O ką padarė su politinių kalinių ir tremtinių organizacijomis? Gal jau pamiršote? O su Nepriklausomybės partija (vienintelė partija, kuri į įstatus įtraukė punktą, jog į partiją nepriimami buvę kompartijos nariai - tada prikišo į vadovybę įvairių agentų ir partiją "susprogdino")?

    O su kitomis tautinėmis-patriotinėmis organizacijomis - kur (ir svarbiausia - kodėl) jos "dingo"?

    Juk ne be reikalo dabar mūsų rinkimų sistema yra taip "įdomiai" sutvarkyta, kad joks žmogus "iš šono' nepakliūtų į valdžią, jei už jo nugaros nestovi galinga užsieninė jėga su milijonais vietinių vagių-agentų kišenėse.

    Tokia partija (ar kelios partijos) vis tik pamažu galėjo susikurti ir sustiprėti, bet mus visus labai vikriai sukišo į ES, ir šimtai tūkstančių pačių aktyviausių žmonių (vien tik iš Lietuvos) išvažiavo į Vakarus - rinkti braškes, dirbti fermose ir statybose. O tie, kas liko, paprasčiausiai buvo ir fiziškai, ir finansiškai nepajėgūs įkurti tikras Lietuvos partijas.

    Reikia kurti jas dabar (bent vieną tikrą lietuvišką partiją, kuriai vadovautų per šiuos metus patikrinti Lietuvos patriotai), bet tai tikrai nelengvas darbas. Tačiau kitos išeities nėra - bent jau tiems, kas nesiruošia išvažiuoti į užsienius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Vas 2008 15:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
V.Pociūno žūties tyrimą gaubia tyla


Lauryna Vireliūnaitė, "Kauno diena"
2008 vasario mėn. 4 d.

     Premjero sudaryta darbo grupė, kurios užduotis – aiškintis  Baltarusijoje žuvusio saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes, neišlipa iš neveiklumo duobės, o prokurorai nesigiria laimėjimais. Iš įvairių institucijų atstovų sudaryta grupė niekaip nesusirenka, nes nariai, kurie iš jos dar nepasitraukė, yra per daug užsiėmę.

    „Nėra iš kur trauktis, ji egzistuoja tik formaliai“, – neslėpė vienas darbo grupės narių parlamentinio Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas.

     Pasak jo, nuo gyvavimo pradžios – praėjusių metų rugpjūčio – grupė sugebėjo susirinkti tik du kartus. „Nieko nedirbame ir, atrodo, kad nelabai ką nudirbsime. Tai tik parodė tokių grupių sudarymo absurdiškumą“, – tvirtino Seimo narys.

     Grupei vadovaujantį filosofą Vytautą Ališauską suerzino dienraščio klausimai apie postūmius aiškinantis buvusio saugumo karininko žūtį.

     „Kai bus kokių naujienų, aš būtinai pranešiu“, – į kalbas nenorėjo leistis jis.

     Komisijos vadovas negalėjo pasakyti, kada jos nariai susirinks ir pagaliau imsis darbo.

Medikai niekur neskuba


     Generalinė prokuratūra, atnaujinusi V.Pociūno žūties tyrimą, jo eigos negarsina. Prieš du mėnesius teismas yra paskyręs naują medicinos ekspertizę, kad būtų išsiaiškinta, ar žuvusysis nebuvo apsvaigintas ir ar visos traumos buvo patirtos jau iškritus pro langą.

     Prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Mindaugas Gylys dienraščiui sakė, kad ekspertų atsakymo dar negavo.

     „Kai bus atsakymas, viskas bus paskelbta. Įstatymas nenumato tokios ekspertizės vykdymo terminų. Teismo medikai dabar turi daug darbo, specialistų mažai ir čia yra labai didelė problema“, – kalbėjo jis.

Rado naujų įrodymų


      Žuvusiojo pareigūno našlei teisme atstovavęs teisininkas, dabar parlamentaras Kęstutis Čilinskas dienraščiui teigė, kad jeigu prokurorai nešneka apie bylą, nereiškia, kad jie nieko neveikia.

      K.Čilinskas praėjusiųjų metų lapkritį, prieš duodamas Seimo nario priesaiką, surašė ir nusiuntė prokurorams naują informaciją, kuri, jo nuomone, turėtų įrodyti, kad V.Pociūnas buvo išstumtas, o ne iškrito pro viešbučio langą.

     „Prokurorai dabar šią informaciją tiria. Manau, kad normalu, jog jie dabar dirba tyliai, nesigarsina. Šis tyrimas reikalauja kruopštaus darbo, kai kurią informaciją reikia pasaugoti, nes ji gali padėti rasti tikruosius kaltininkus“, – kalbėjo pašnekovas.

     K.Čilinskas nedetalizavo, ką naujo pateikė prokurorams, nes tai paskelbdamas esą pasitarnautų žmonėms, susijusiems su V.Pociūno nužudymu.

     Jis apgailestavo, kad prokurorai anksčiau labai rimtai netyrė versijos, jog buvęs saugumo pareigūnas buvo nužudytas.

     „Jeigu būtų tirti galimi nužudymo motyvai, atsargiai žiūrima į Baltarusijos institucijų informaciją, atkreiptas dėmesys, kad tokiuose viešbučiuose visada dirba KGB agentai, turi kambarius, ir kad šiuo atveju tas kambarys galėjo būti virš V.Pociūno kambario... Reikėjo apie tai galvoti anksčiau, – sakė parlamentaras. – Buvo sugaišta daug laiko įrodinėjant, kad žmogus galėjo iškristi pats, sugaištas laikas sunkiai atsiperka kitai grupei, dirbančiai prie šios bylos, bet sudėti rankų nereikia.“

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Vas 2008 16:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Šaltinis - V.Landsbergis: tyrimas dėl V.Pociūno – pakibęs dalykas
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=16091157

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &s=2&no=20

At, 2008 02 26 09:16

    Kodėl "užmirštas" prieš tai nepavykęs pasikėsinimas, kai Pociūnui grįžtant į Vilnių, iš pravažiuojančio automobilio "atsitiktinai" krito gelžbetoninis blokas, bet nepataikė.

    Tų "atsitiktinumų" būta ir anksčiau: iš pravažiuojančio automobilio "atsitiktinai" krito dujų balonas ant Andrikių automobilio, "atsitiktinai" užvažiavo automobilis dienos metu plente ant parlamentaro Lideikio, Kauno mariose "atsitiktinai" užplaukė kateris ant besimaudančio Patacko, "atsitiktinai" autostradoje žuvo žurnalistas Žičkus.

     Kas sekantis ?

In memori, 2008 02 26 08:23


     O kodėl pamirštas Valdo Kvaraciejaus nužudymas arba labai mįslinga mirtis - prieš pat prasidedant reorganizacijai, kuri po jo mirties taip ir neprasidėjo?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Kov 2008 13:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Mindaugas Velička. Valstybės užvaldymas


Šaltinis - http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/76280

2008-03-26

     Po pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste ir jo išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių parlamentinio tyrimo lauktas valstybės gyvenimo apsivalymas neįvyko, "valstybininkų" klanas liko nepaliestas.

     O gal "valstybininkų" klano niekad nebuvo, tai tik prielaidos, fikcija? Tada ir pulkininko auka būtų beprasmė? Bet tai ir siekė įrodyti Seimo tyrimo priešininkai, šmeiždami pulkininką po mirties ir drabstydami purvais, persekiodami visus, kurie bandė aiškintis, kam trukdė V.Pociūnas Lietuvoje, kas jį ištrėmė į mirtį Baltarusijoje? O ypač buvo naikinami tie, kurie bandė tęsti V.Pociūno kovą su "valstybininkų" klanu (išmesti į gatvę Lietuvos kontržvalgybos vadovai). Ta kova - savotiškas V.Pociūno testamentas. Ar yra dar Lietuvoje jį kam vykdyti?

     LŽ ryžosi grįžti prie šios temos ir parodyti, su kokia galybe susigrūmė V.Pociūnas. Ir pulkininkas tai žinojo, norėjo, kad visi sužinotų. Tačiau ar norime žinoti mes? Publikacijai pasitelkiama tiek oficiali - Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo paskelbta medžiaga, tiek neoficialūs šaltiniai, kiek tai leidžia įstatymas. LŽ neabejoja, kad anksčiau ar vėliau - gal po rinkimų? - Seimo nutarimas bus įvykdytas ir parlamentui bus pateiktos tos Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos valdybos pažymos, kurių įvadas ir galėtų būti šis tyrimas.

Liudininkai


     Iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto parlamentinio Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo medžiagos. Liudija buvęs saugumo pareigūno V.Pociūno viršininkas Linas Petronis: "Tai čia antras atvejis, kai Vytą mačiau tokį nesavą, juodą. Paskambino, sako: galiu atvažiuoti? Vasara buvo. Matyt, mėnuo, pusantro ar du iki žūties... Atvažiavo, papasakojo (iš VSD atleisto pareigūno) istoriją. Sako: viskas, man trūko - aš daugiau nebegaliu, ir viską padarysiu, kad visi viską žinotų. Taip pasakė ir paskui po pusantro mėnesio tas įvyko. Tai antrą kartą gyvenime šaltas prakaitas per nugarą nubėgo."

      Iš saugumo pareigūno V.Pociūno kurso draugo ir buvusio VSD pareigūno, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Kęstučio Masiulio viešo liudijimo: "Susitikome 2006 metų vasarą. Jis atvažiavo pas mane į namus. Atsisakė vyno, žmonos pagaminto valgio. Mes dviese, palikę telefonus, išėjome į sodą, atsisėdome ir čia dvi valandas jis pasakojo siaubingus dalykus apie valstybės užvaldymą.

      Supratau, kad jis yra apčiuopęs pakankamai didelį tinklą žmonių, kurie veikia prieš Lietuvą, kad tie žmonės daro įtaką ir VSD vadovybei, kad jis tapo labai nepageidaujamas ir jiems trukdantis žmogus. Informacija buvo plati: ir apie "Itera Lietuvą", "Stella vitae" - iki "Dujotekanos" veikusias dujų bendroves, apie jų tinklus, jų įtaką žiniasklaidai ir politikams. Stebėjausi visišku VSD neveiklumu. Jis kalbėjo apie "Dujotekanos" galus, kurie ėjo per valstybės pareigūnus į žiniasklaidą, į politikus.

      Toksai voratinklis, kuris raizgė Lietuvą, ją smaugė ir bandė ją naikinti. V.Pociūnas nepasitikėjo savo vadovybe ir prezidentūra. Jis ieškojo kontaktų su žmonėmis, kuriais dar pasitikėjo, ir aiškinosi, ką jam daryti. Jis nebegalėjo pasikliauti nei savo darboviete, nei kertiniais politikais, o valstybė užvaldoma. Ką jam daryti? Ką daryti karininkui, matančiam tokius baisius procesus ir žinančiam, kad jo vadovybė yra į tai įvelta, kad net aukščiausi valstybės pareigūnai, valstybės vadovai taip pat gali būti įvelti. Matyt, vienintelis šiaudas, už kurio dar galima tvertis, yra spauda. Ir jis ėjo pas artimiausius draugus ieškodamas pritarimo tokiam savo keliui. Po mūsų pokalbio praėjo maždaug savaitė. Aš išvažiavau į Vokietiją ir ten būdamas sužinojau apie jo mirtį."

     Iš Valstybės saugumo departamento Kontržvalgybos valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininko Kastyčio Braziulio liudijimo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui: "Valdyboje yra atliekamas tyrimas, labai svarbus tyrimas. Tiek mano tiesioginio viršininko, tiek ir mano manymu, šis tyrimas yra kur kas svarbesnis nei Jurijaus Borisovo ar Viktoro Uspaskicho atžvilgiu, todėl kad sukurta sistema yra veikianti, ji yra valstybė valstybėje, nepriklausomai nuo politinių vėjų, politinių jėgų, esamų valdžioje. Mes šitą suvokėme ir supratome. Dėl šio tyrimo iškilo didelė grėsmė būti atskleistai tai sistemai, kuri yra sukurta šitų žmonių. Didelė grėsmė sužlugti šiai sistemai."

"Mūsų žmogus"


     "Valstybininkai" - tai klaninės prigimties grupė asmenų, kuriuos sieja nuolatiniai tarpusavio ryšiai, vaidmenų ir užduočių tarp grupės narių pasiskirstymas, egzistuoja aiški hierarchinė grupės struktūra, aukštas jos organizavimo lygis. Ši grupė taip pat yra išvysčiusi ekstensyvų palaikymo tinklą. Grupuotėje didžiausią autoritetą tarp jos narių turi Albinas JANUŠKA.

     A.Januška gimė 1960 m. Sarapiniškėse, Tauragės rajone. 1978-1980 m. studijavo Vilniaus universitete, 1980-1983 m. Leningrado universitete. 1983-1990 m. - Taikomosios enzimologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis. 1990-1992 m. - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas. Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras. 1992-1993 m. - Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos skyriaus vedėjas, Politikos departamento direktorius, 1993-1998 m. užsienio reikalų ministro pavaduotojas. Nuo 1998 m. - Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais. 2003-2006 m. vėl dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, buvo ambasadorius ypatingiems pavedimams, URM sekretorius. Nuo 2006 m. lapkričio 20 d. - ministro pirmininko Gedimino Kirkilo patarėjas. Turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus diplomatinį rangą.

    A.Januška yra mįslinga asmenybė. Iki galo neištirti jo ryšiai su įvairiomis užsienio struktūromis, taip pat kontaktų su Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybomis pobūdis, jo interesai. A.Januška visada siekė likti šešėlyje, tačiau šis asmuo yra su didesne ar mažesne įtaka dalyvavęs beveik visuose svarbiausiuose politiniuose procesuose. Ypač jo įtaka sustiprėjo 1998 m. A.Januškai priskirtinas "valstybininkų" klano organizavimas: pasirinko asmenis, turėsiančius veikti šioje grupuotėje, sutelkė narius bendrai veiklai, paskirstė pagal atliekamus vaidmenis ir juos nukreipė klano tikslams siekti, rengė ir rengia šios grupės veiklos planus.

     Šio klano veikla yra nuolatinio ir sisteminio pobūdžio. Grupės bendrininkai yra įsipareigoję atlikti ar faktiškai atlieka tam tikrus jiems priskirtus vaidmenis nuolat arba gana ilgą laiką, dalyvavimas klano veikloje nėra vienkartinis ar atsitiktinis. Nustatyta atvejų ir apie vienkartinį prisijungimą prie grupės vykdomo veiksmo, tačiau tai nelaikytina dalyvavimu jos veikloje. Grupuotės veikla leidžia teigti, kad jos nariai turi tiek nuolatinius, tiek pagal konkrečias aplinkybes ir interesus besikeičiančius vaidmenis.

      Palaikomi intensyvūs ryšiai tarp grupės narių, sprendžiami bendri klausimai. Šios grupuotės nariu tampama įvertinus asmens lojalumą. Kiti klano nariai informuojami apie asmens įsipareigojimą nuolat realiai veikti grupės interesams ("mūsų žmogus").

      Pastebėta, kad grupuotės nariu tampama ir nespėjus įvykdyti konkrečių užduočių, tačiau pasiryžus ateityje veikti grupės naudai. Ypač daug dėmesio skiriama specialiųjų bei teisėsaugos institucijų, ypač Valstybės saugumo departamento, pareigūnams, taip pat ne mažiau - Užsienio reikalų ministerijai ir visai Lietuvos diplomatinei tarnybai. Specialiųjų tarnybų vieno ar kito lygmens pareigūnai dėl įvairių motyvų galimai teikia įslaptintą informaciją ir kitaip talkina šios grupės veiklai.
Taip pat svarbią vietą jų veikloje turi įvairių institucijų valstybės tarnautojai, kurie, panaudodami savo tarnybą ir profesines žinias, dalyvauja šio klano veikloje.

      Požymiai rodo, kad klano bendrininkai yra įsipareigoję veikti arba veikia pagal jiems priskirtus vaidmenis, pavestas užduotis. Skirstytina į asmenis, kurie vykdo vadovaujančiąją ir vykdomąją funkcijas. Nariai, kuriems priskirtina vykdomoji funkcija, nebūtinai informuoti apie visą klano sudėtį arba visų jos atšakų veiklą, tačiau yra orientuojami atitinkamose situacijose. Vadovaujantiems nariams pavaldūs (ne tik pagal einamas pareigas, tačiau ir pagal faktą) atitinkami grupės nariai ar pretenduojantys jais tapti rėmėjai. Koordinacija tarp vadovaujančių narių leidžia žemesniesiems vienetams priklausantiems asmenims pavesti tam tikras užduotis, mobilizuoti grupę, tačiau žemesniųjų vienetų nariams nebūtinai žinant apie vienas kito užduotis ar net priklausomybę grupuotei.

     Tai, kad grupės nariai linkę neigti priklausomybę grupei ir apskritai jos egzistavimą, laikytina vienu iš slaptos veiklos požymių.

Ištakos


     Tyrinėjant klano ištakas galima kalbėti apie du etapus. Pirmas - apie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikus ir ten buvusius deputatus A.Janušką, Mečį Laurinkų, Algirdą Kumžą, Petrą Vaitiekūną, aplink besisukiojantį žurnalistą Audrių Siaurusevičių, taip pat žinomą kaip "Siauras", kitus žiniasklaidos ir politikos elito atstovus, pavyzdžiui, A.Kumžos bendražygį Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos Centro komitete, vėliau Lietuvos komunistų partijos Centro komitete Juozą Bernatonį ir kitus žinomus bei nežinomus asmenis. Tačiau kad ir kokie jų visų interesai ar bendro veikimo motyvai būtų, pastarųjų įtaka nebuvo tokia reikšminga Lietuvos valstybės gyvenimui. Tai galima vadinti ir tik draugų klubu.

Apgaulės dešimtmetis


     Antrasis etapas, kuris yra reikšmingas grupuotės konsolidacijai, prasideda 1998 m. ir sietinas su A.Januškos paskyrimu prezidento patarėju nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais. Prezidento institucija pamažu tapo "valstybininkų" klano pagrindiniu "stogu".

1998 m. vasario 26 d. V.Adamkus duoda priesaiką Seime ir pradeda eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas. Jo patarėju nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais pradeda dirbti Užsienio reikalų ministerijos deleguotas A.Januška. Beje, vėliau delegavimas į kitas institucijas iš URM ar VSD taps vienu svarbesnių "valstybininkų" instrumentų.

     Jau tų pačių metų gegužės 13 d. prezidentas pasirašo dekretą, kuriuo Seimui teikia pritarti Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi skirti Tėvynės sąjungos vicepirmininką Seimo narį M.Laurinkų. Konservatorių kontroliuojamas Seimas birželio 2 d. tam pritaria, o jau kitą dieną prezidentas konservatorių M.Laurinkų paskiria Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi.

     Štai čia ir įvyko didžioji apgaulė, žyminti esminę "valstybininkų" klano konsolidacijos proceso gairę. Visuomenė ir tos pačios Tėvynės sąjungos dauguma buvo tvirtai įsitikinusios, kad paskirtas konservatorių šulas. O iš tiesų Saugumo departamento vadovu tapo vienas artimiausių A.Januškos bendražygių dar nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų.

      Būtent A.Januška ir pasiūlė Lietuvos tuo metu beveik nepažįstančiam prezidentui šią kandidatūrą. Tuometis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis tegalėjo džiaugtis savo partiečio sėkme. Nuo tada iki dabar - visą dešimtmetį - ši nacionaliniam saugumui svarbiausia institucija bus "valstybininkų" klano ilgus metus išnaudojama saviems tikslams visu jos pajėgumu. O apie VSD vidinį supuvimą visuomenė nieko nežinos iki pat saugumo pareigūno V.Pociūno žūties ir jo išsiuntimo į Gardiną aplinkybių tyrimo, tačiau pakeisti mažai ką jau galės.

"Valstybininkų" tvirtovė


      Per antrąją prezidento V.Adamkaus kadenciją, išstūmus iš prezidentūros jį iškėlusios Artūro Zuoko Liberalų ir centro sąjungos deleguotus prezidento patarėjus (proceso formali pabaiga buvo Dariaus Gudelio atleidimas iš prezidento patarėjo pareigų), "valstybininkai" sugebėjo įgyti milžinišką įtaką valstybės vadovui ir jo sprendimams.
Šios įtakos nesusilpnino "valstybininkų" klano žmonių - patarėjo užsienio politikai Edmino Bagdono ir patarėjo nacionaliniam saugumui Ryčio Muraškos - gėdingas priverstinis pasitraukimas "Turniškių skandalo" metu. Nepaisant formalių pareigų, manoma, kad šiuo laikotarpiu egzistuoja tokia reali sprendimų priėmimo schema.

      Įtakingiausiu prezidento patarėju laikytinas Valteris BALIUKONIS, formaliai prezidentūroje atsakingas už užsienio politiką. Šis asmuo, manoma, yra aukščiausias "valstybininkų" klano žmogus prezidentūroje. V.Baliukonis palaiko tiesioginius ryšius su klano lyderiu A.Januška, visais kitais svarbią įtaką turinčiais grupės nariais.

      Pastebėtina, kad atskirais klausimais nesugebant paveikti valstybės vadovo, pasitelkiami įvairūs "valstybininkų" klano vadovaujantys nariai. Tai ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto direktorius Raimundas Lopata, ir klano veikėjas A.Siaurusevičius, taip pat žinomas kaip "Siauras", V.Adamkaus ilgametis draugas Raimundas Mieželis, kiti žinomi ir nežinomi asmenys. Tiesiogiai su valstybės vadovu bendrauja ir pats A.Januška.

      Kitas svarbus "valstybininkas" - prezidento patarėjas Mindaugas Ladiga. Jis yra D.Dabašinsko kuruojamos VSD Pirmosios (žvalgybos) valdybos pareigūnas. Į prezidentūrą M.Ladiga deleguotas, kai atsistatydinti iš šių pareigų buvo priverstas šios grupės narys ir artimas D.Dabašinsko bendražygis VSD pareigūnas R.Muraška.

      Klane aktyvus ir Respublikos prezidento patarėjas Simonas ŠATŪNAS, dirbantis prezidentūros Užsienio politikos grupėje. Šis asmuo aktyviai palaiko ryšius su VSD vadovais, ypač VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju Dariumi Jurgelevičiumi, taip pat žinomu kaip "Mergaitė". S.Šatūnas yra VU TSPMI Globėjų tarybos narys. Priminsime, kad šios tarybos narys yra ir UAB "Dujotekana" vadovas Rimandas Stonys, kiti "valstybininkų" klano nariai. S.Šatūno sutuoktinė Živilė Šatūnienė paskirta VSD Trečiosios valdybos viršininko pavaduotoja, taip pat įdarbinta dėstytoja VU TSPMI.

     Iš Lietuvos Respublikos prezidento patarėjo vidaus politikos klausimais pareigų išstūmus V.Adamkaus rinkimų štabo vadovą D.Gudelį, į jo vietą "valstybininkų" deleguojamas VU TSPMI docentas, daugybės viešųjų įstaigų valdybų, tarybų narys Lauras BIELINIS. Jis yra Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto aspirantas, čia apgynęs marksizmo-leninizmo kandidato disertaciją. Nors L.Bielinis buvo aktyvus "valstybininkų" grupės interesų gynėjas viešojoje erdvėje, paskyrus jį prezidento patarėju šio asmens įtaka sumažėjo.

      Vis dažniau klano nariai reiškia nusivylimą jo veikla ir kompetencija ginant grupės interesus.

      Konstitucija ir įstatymai numato, kad prezidentas skiria apylinkių, apygardų, apygardų administracinių teismų, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus, pirmininkų pavaduotojus, skyrių pirmininkus ir teismo pirmininkus, keičia jų darbo vietas, Seimui pritarus skiria Apeliacinio teismo teisėjus, šio teismo vadovus, taip pat teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo bei tris Konstitucinio Teismo teisėjus, jų vadovus.

     Už šią sritį prezidentūroje atsakinga prezidento patarėja teisės klausimais, Teisės departamento vadovė Aušra RAULIČKYTĖ. Ji dėl savo charakterio ir kitų savybių nelaikytina "valstybininkų" klano nare, tačiau jai didelę įtaką daro Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris. A.Rauličkytė yra buvusi E.Kūrio įsteigto ir šiuo metu jo įpėdinio R.Lopatos vadovaujamo VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja. Būtent E.Kūris ir "valstybininkų" klanas ją parinko pakeisti susikompromitavusį ir atsistatydinti priverstą Haroldą Šinkūną. Tačiau A.Rauličkytė yra daug savarankiškesnė nei prieš tai buvęs H.Šinkūnas.

     Prezidentui didelę įtaką turi jo asmeninė asistentė Božena Krasovskaja, su prezidentu ją sieja glaudūs asmeniniai ryšiai. Nėra duomenų, kad B.Krasovskaja kištųsi į politinius procesus. Ji laikoma labai ištikima asmeniškai prezidentui V.Adamkui. Didelę įtaką turi prezidento patarėja - atstovė spaudai Rita Grumadaitė. Ji nėra "valstybininkų" klano narė, tačiau, matyt, suprasdama šių įtaką, vykdo jų politiką. Nors Ramūnas Vilpišauskas formaliai yra prezidento patarėjų koordinatorius ir prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, nors jo įtaka prezidentui nemaža, tačiau priimamiems sprendimams, kurie gali liesti mūsų nagrinėjamos organizuotos grupuotės interesus, - minimali.

     Prezidentūroje dirba dar maždaug apie 30 politinio pasitikėjimo tarnautojų: patarėjų, patarėjų pavaduotojų, konsultantų ir kitų, tačiau jų įtaka laikytina nereikšminga. Naudodamasis prezidento įgaliojimais, asmeniniu V.Adamkaus autoritetu ir įtaka jam, "valstybininkų" klanas plečia savo interesų zoną į kitas valstybės institucijas, o per tai daro įtaką valstybėje vykstantiems politiniams ir ekonominiams procesams. Jei atidžiau panagrinėsime šios grupuotės kontroliuojamas institucijas, dažnu atveju pastebėsime, kad jos veikla atskaitinga prezidentui, o vadovai yra skiriami prezidento.

Valstybės saugumo departamentas


     Ši svarbiausia šalies nacionaliniu saugumu turinti rūpintis institucija, kurios funkcijos apima žvalgybą, kontržvalgybą, ekonominių valstybės pagrindų apsaugą, kontroliuojančią valstybės paslapčių apsaugą ir kitas svarbias valstybės suverenitetui apsaugoti sritis, nuo pat 1998 m. birželio mėnesio, kai A.Januškos dėka jos generaliniu direktoriumi buvo paskirtas M.Laurinkus, metodiškai buvo užvaldyta tenkinant ne valstybės, o šios organizuotos grupuotės interesus.

      Buvusio VSD Kontržvalgybos valdybos viršininko Vytauto Damulio teigimu, M.Laurinkus ir D.Dabašinskas vykdė "kabinetinę" liustraciją, o šiuo metu ne vienas aukštas šalies pareigūnas, tarp jų ambasadoriai, yra nuslėpę savo slaptą ir sąmoningą bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos KGB. Neįvykusi liustracija, tikėtina, galėjo būti vienas "valstybininkų" klano instrumentų vykdyti naudingų valstybės pareigūnų ir net politikų kontrolę, šantažu pasitelkiant juos savo interesams.

      Kitas instrumentas - leidimai dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis. Tai išskirtinė VSD funkcija, o beveik visiems aukščiausiems ir svarbiausiems pareigūnams tokie leidimai yra būtinybė norint eiti atsakingas pareigas. Pažymėtina, kad URM leidimus išduoda ir bet kokią kontržvalgybinę veiklą vykdo ne VSD Kontržvalgybos valdyba, o D.Dabašinsko tiesiogiai vadovaujama Pirmoji (žvalgybos) valdyba. Tokiu būdu "valstybininkai" įgijo beveik visišką URM kontrolę.

      Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo medžiagoje pateikiama daugybė faktų apie VSD vadovybės priklausymą klanui ir konkrečius jos veiksmus tenkinant šios grupės interesus (UAB "Dujotekana", vėliau - veikla LEO LT projekto metu privataus kapitalo naudai). Iš VSD, kaip niekada anksčiau, yra "išvalyti" "valstybininkų" klanui nepalankūs pareigūnai, likę tik vadovybei arba/ ir klanui lojalūs asmenys.

     VSD faktinis vadovas - generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius DABAŠINSKAS. Į pareigas paskirtas 2001 m. gruodžio 11 d. prezidento V.Adamkaus dekretu. Vienas svarbiausių ir įtakingiausių "valstybininkų" klano narių ir pagrindinis grupės narys VSD. Palaiko intensyvius kontaktus su A.Januška. Labai neigiamai minimas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo medžiagoje.

     VSD generalinis direktorius Povilas MALAKAUSKAS tėra nominali figūra, kuriai keliamas pagrindinis tikslas - išsaugoti D.Dabašinską ir užtikrinti, kad VSD nesulauktų parlamentinės ar kitokios teisėtos kontrolės. Priskirtinas prie veikiančiųjų "valstybininkų" klane.

     VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius JURGELEVIČIUS, taip pat žinomas kaip "Mergaitė", daugelio priskiriamas prie aktyviausių klano narių, palaikantis tiesioginius ryšius su A.Januška ir kitais klano nariais, tačiau neprilygsta D.Dabašinskui jo įtaka, neturi autoriteto VSD, nors kuruoja Trečiąją valdybą, kuri dirba ekonominių valstybės pagrindų apsaugos srityje. Labai neigiamai minimas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo medžiagoje.

     Po "valymo" departamente šiuo metu, kaip niekada anksčiau, pareigas eina abejotinos kompetencijos, tačiau klanui itin lojalūs asmenys. Manoma, kad klanui lojalūs yra šie VSD pareigūnai:

      Pirmosios (žvalgybos) valdybos viršininkas Rimantas MARTINONIS, šios valdybos viršininko pavaduotojas Rytis MURAŠKA,

      Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininkas Renatas PETKUS,

      Trečiosios (ekonominių valstybės pagrindų) valdybos viršininkas Linas JURGELAITIS, jo pavaduotoja Živilė ŠATŪNIENĖ,

      Aštuntosios (kovos su terorizmu) valdybos viršininkas Arūnas PAUKŠTĖ,

      Devintosios (visuomeniniai ir politiniai procesai) valdybos naujasis viršininkas Aidis MIEŽELIS, jo pavaduotoja Joana BIKULČIENĖ (anksčiau - Byčienė)
   
      bei Kauno apygardos skyriaus viršininkas Egidijus STORPIRŠTIS, Klaipėdos apygardos skyriaus viršininkas Algirdas GRUBLYS.

      Pabrėžtina, kad niekada anksčiau nebuvo tokios didelės koncentracijos klano žmonių vadovaujančiose VSD pozicijose.

      Primintina, kad atleidus iš Trečiosios valdybos viršininko pareigų V.Pociūną ir iš Antrosios valdybos viršininko posto V.Damulį, buvo iš esmės baigtas "valymas" VSD, sunaikinta šalies kontržvalgyba, kuri galėjo kelti grėsmę, nes buvo priartėjusi prie klano veiklos, užčiuopusi jo interesus.

Užsienio reikalų ministerija


     Tai ilgametė klano formavimosi vieta. Vienas svarbiausių jo įrankių. Šiuo metu, kaip ir VSD, URM vadovaujančias pareigas iš esmės eina tik klanui parankūs žmonės. URM faktiškai vadovauja "valstybininkai": ministerijos sekretoriai Laimonas TALLAT-KELPŠA ir Žygimanas PAVILONIS, taip pat klanui priklauso įvairias pareigas turinti Violeta GAIŽAUSKAITĖ. Ši buvusi okupacijos metais LKP CK žurnalų "Laikas ir įvykiai", "Komunistas" darbuotoja, nepriklausomybės metais - kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio ir prezidento V.Adamkaus atstovė spaudai, veikia ir kaip visos organizuotos grupės viešųjų ryšių grupės vadovė. Tikėtina, kad ji kuruoja ir didelę dalį įtakingiausių žiniasklaidos atstovų, atrenka ir verbuoja naujokus į "valstybininkų" klaną.

     URM interesų grupė, naudodamasi turima įtaka, pasiekė, kad jos nariai arba lojalūs asmenys būtų skiriami šalies ambasadoriais Rusijos Federacijoje, Baltarusijos Respublikoje, Gruzijoje ir Ukrainoje bei kitose valstybėse.

      Aktyviausiais grupės nariais, kai kuriais duomenimis, laikytini Rimantas ŠIDLAUSKAS - ambasadorius Rusijos Federacijoje, Viktoras BAUBLYS - generalinis konsulas Kaliningrado srityje, Rusijos Federacija, Edminas BAGDONAS - ambasadorius Baltarusijos Respublikoje, Algirdas KUMŽA - ambasadorius Ukrainoje, VU TSPMI Globėjų tarybos narys, taip pat artimas šiai grupei yra ambasadorius Lenkijoje Egidijus MEILŪNAS, jau minėtas Mečys LAURINKUS - ambasadorius Ispanijos Karalystėje. Klano grupei priskirtinas ir Juozas BERNATONIS - ambasadorius Estijos Respublikoje, buvęs Socialdemokratų partijos vicepirmininkas.

     Manoma, J.Bernatonis, afišavęs savo ryšius su Algirdu Brazausku, iš tikrųjų buvo "valstybininkų" žmogus prezidento ir partijos lyderio A.Brazausko aplinkoje. Pirmą kartą visuomenė apie šiuos slaptus J.Bernatonio ir "valstybininkų" saitus išgirdo, kai jis aktyviai dalyvavo derybose su Darbo partija dėl Gedimino Kirkilo Vyriausybės suformavimo.

VU TSPMI


      Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas įkurtas 1992 m., jo direktoriumi tapo E.Kūris. Dėstytojai, kurie buvo kviečiami dirbti, teigia, kad jiems būdavo išdėstoma tokia šio instituto koncepcija: mes rengiame būsimus valstybės tarnautojus, kurie turi būti ruošiami taip, kad jaustų mums lojalumą, o pastarieji pasklis po visas šalies institucijas ir tokiu būdu užtikrins "savų žmonių" visur. Ši koncepcija bandoma plėtoti.

      Šiuo metu VU TSPMI yra virtęs viena centrinių šios organizuotos grupės ašių. Iš čia siunčiami saviškiai į įvairius postus, čia jie sugrįžta. VU TSPMI dėsto ir aktyvus klano veikėjas Audrius SIAURUSEVIČIUS, žinomas kaip "Siauras", šios institucijos Globėjų tarybos narys yra UAB "Dujotekana" prezidentas R.Stonys, su kuriuo, kaip rodo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga, aktyviai dirba "valstybininkų" klanas.

      Šios tarybos nariai taip pat yra A.Januška, A.Kumža, V.Baliukonis, S.Šatūnas. Globėjų tarybos pirmininkas yra verslininkas Sigitas Paulauskas. VU TSPMI direktorius R.Lopata kartu su kitais organizuotos grupės nariais aktyviai dalyvavo ir dėjo pastangas, kad ministru pirmininku taptų G.Kirkilas.

Konstitucinis Teismas


     Konstitucinio Teismo pirmininku prezidentui V.Adamkui 2002 m. Seimui pateikus ir šiam paskyrus Egidijų KŪRĮ, "valstybininkai" įgijo vieną rimčiausių svertų politinėje teisinėje plotmėje. E.Kūris yra VU TSPMI įkūrėjas ir pirmasis jo direktorius, dabartinis instituto vadovas R.Lopata dirbo jo pavaduotoju. E.Kūris palaikė ir palaiko intensyvius kontaktus su beveik visais vadovaujančiais klano nariais. Jo vadovaujamas Konstitucinis Teismas priėmė nemažai šiai grupei reikšmingų sprendimų, kaip antai Seimo galių apribojimas VSD parlamentinio tyrimo metu ir daugybė kitų.

     Šių metų kovo 20 dieną pasibaigus E.Kūrio kaip Konstitucinio Teismo teisėjo kadencijai, ir Konstitucijai draudžiant būti paskirtam antrajai, buvęs KT pirmininkas toliau intensyviai ketina stumti KT reformą, t. y. keisti Konstituciją ir įvesti individualų konstitucinį skundą. Tai iš esmės pakeistų visą šiuo metu esančią teisinę sistemą, sukoncentruojant visą galią KT rankose. KT taptų institucija, kuri galėtų peržiūrėti visų valdžių, tarp jų ir teisminės valdžios galutinių instancijų sprendimus. Taip pat šios reformos iniciatoriai planuoja reformuoti KT išplečiant jo narių skaičių ir juos skiriant ne vienai devynerių metų kadencijai, o neribotam laikui, pvz., iki 70 metų.

     Įvykdžius šią konstitucinę reformą E.Kūris vėl sugrįžtų vadovauti naujajam KT, kuris galėtų nekontroliuojamai revizuoti tiek vykdomosios, tiek įstatymų leidžiamosios, tiek teisminės valdžios visus sprendimus. Šią iniciatyvą E.Kūris įgyvendina per kai kuriuos Socialdemokratų partijos frakcijos Seime narius, ypač per Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Julių Sabatauską, taip pat per kitus žinomus ir nežinomus asmenis. Nepavykus pakeisti Konstitucijos Seime, klanas ketina Seimo nutarimu skelbti referendumą kartu su Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo referendumu ir eiliniais šį spalį vyksiančiais parlamento rinkimais.

      E.Kūris - sudėtinga asmenybė, su juo dirbę ir bendravę žmonės teigia, kad jam būdingas despotiškumas, užaštrintas savo vertės jausmas, tačiau kartu jis labai jautrus nesėkmėms, neigiamam aplinkinių požiūriui. Jis yra itin darbštus, aktyvus, tačiau, bendravusiųjų nuomone, ir emociškai nestabilus, pasižymi kritikos baime, turi polinkį kaltinti kitus, elgesyje pastebimas teatrališkumas.

Specialiųjų tyrimų tarnyba


      Ši kovos su korupcija teisėsaugos institucija kurį laiką buvo atsidūrusi klano įtakoje tiek, kiek jos direktoriumi buvo Povilas Malakauskas. Šis, būdamas STT vadovas, palaikė intensyvius kontaktus su A.Januška, R.Muraška, D.Dabašinsku.

      Ž.Pacevičių paskyrus STT direktoriumi, atsilaisvino STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo, be to, kuruojančio ir operatyvinę veiklą, pareigos. Tam tikrais duomenimis, į šias pareigas (skiria prezidentas STT vadovo teikimu) klanas bandė paskirti D.Dabašinskui lojalios VSD Pirmosios valdybos viršininko pavaduotoją Romą Vaišnorą. Tačiau tai nepavykus, vėliau juo (direktoriaus pirmuoju pavaduotoju) paskirtas buvusio VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus ilgametis globotinis A.Karpus.

      Jiedu kartu dirbo Marijampolės prokuratūroje. Įdomus sutapimas: "A.Pociaus žmogui" tapus STT generalinio direktoriaus pavaduotoju operatyviniam darbui, prasidėjo informacijos nutekėjimas. Vieno dienraščio publikacijose apie STT operacijas Trakų savivaldybėje ir Kauno apskrityje (V.Muntiano skandalas) atskleistos tokios detalės, kurių nežinojo net prokurorai. Tai galėjo padaryti tik žmogus, skaitęs STT operatyvines bylas. Ką apie tai mano STT direktoriaus pavaduotojas operatyviniam darbui, ar nėra jis už tai atsakingas?

      A.Karpus taip pat palaikydavo intensyvius ryšius su VSD Trečiosios valdybos viršininku Linu Jurgelaičiu, kurį vietoj į Gardiną išsiųsto V.Pociūno kaip sau lojalų paskyrė VSD vadovybė.

Kariuomenė


     Kariuomenėje išskirtini šie asmenys, palaikantys nuolatinius ryšius su "valstybininkais": tai A.Januškos protežė kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas TUTKUS ir buvęs A.Januškos pavaduotojas prezidentūroje generolas Algis VAIČELIŪNAS. A.Vaičeliūną "valstybininkų" klanas taip pat siūlė kaip vieną kandidatų tapti VSD generaliniu direktoriumi. Pasibaigus V.Tutkaus kadencijai "valstybininkai" į jo vietą numatę A.Vaičeliūną.

Policija


     "Valstybininkams" artimas generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Lančinskas, palaikantis intensyvius ryšius su VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju D.Jurgelevičiumi. Klanas dėjo pastangas, kad K.Lančinskas būtų paskirtas generaliniu policijos komisaru. Policijoje taip pat veikia kiti su šiuo klanu artimus ryšius palaikantys žinomi ir nežinomi asmenys.

Teismai


     "Valstybininkų" klanas per prezidento instituciją, įvairius savo narius ir kitus žinomus bei nežinomus asmenis savo interesams tenkinti sugeba pasitelkti teisėjų klaną. Pasitaiko atvejų, kai ši organizuota grupuotė aktyviai kišasi į teismų formavimą. Toks pavyzdys - Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko skyrimo istorija. Dėtos pastangos šiame poste išsaugoti kadenciją baigusį skyriaus pirmininką Česlovą Jokūbauską. Buvo pasitelktas ne tik prezidentas, bet net ir E.Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas, kiti žinomi ir nežinomi asmenys. Tačiau teismus kontroliuojančio klano nariai nėra visateisiai "valstybininkų" grupės nariai, o tik pasitelkiami kaip aptarnaujantys rėmėjai.

Lietuvos politinės partijos


     "Valstybininkų" nedomina partinė rutina ir neprognozuojama rinkimų kova, jie partijas naudoja kaip liftą į valdžią. Todėl visoms partijoms bendradarbiavimas su "valstybininkais" baigdavosi politine katastrofa. "Valstybininkų" įtakos pajėgdavo išvengti vienintelė Socialdemokratų partija - ją sugebėdavo apsaugoti A.Brazauskas. Gal todėl A.Januška negalėdavo pakęsti socialdemokratų vėliavnešio, o A.Brazauskas itin nemėgo A.Januškos. "Valstybininkai", privertę atsistatydinti A.Brazauską, užvaldė Socialdemokratų partiją, iš jos liko tik šešėlis.

      "Valstybininkų" grupei artimi šie politikai: Socialdemokratų partijos pirmininkas, premjeras G.Kirkilas, Socialdemokratų partijos veikėjas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas, Seimo narys socialliberalas Antanas Valionis ir kiti socialliberalų frakcijos Seime nariai, taip pat kiti žinomi ir dar nežinomi parlamentarai.

Žiniasklaida


      Tiek spaudoje, tiek televizijose, radijo stotyse, kitoje žiniasklaidoje veikia "valstybininkų" klano nariai ir rėmėjai. Kai kurie klano nariai yra stambių žiniasklaidos grupių akcininkai. Dauguma jų minimi garsiojoje 12-oje VSD Antrosios valdybos pažymoje "Dėl verslo grupių įtakos žiniasklaidai", kuri labiausiai išgąsdino klaną. Kol kas įstatymas šios pažymos neleidžia paskelbti. Tačiau visos pavardės, pavadinimai ir pervestos sumos yra žinomos.

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/index.php?url ... 280/DESC/1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Rgp 2008 13:23 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
VSD pradėjo dirbti sau, o ne valstybei


Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/209885/vs ... os-lietuva

Rimantas Varnauskas
Lietuvos žinios, 2008.08.22

http://www.balsas.lt/08/22/pociunas_px600.jpg

Paveikslėlis

Vytautas Pociūnas ("News Bridgepix" nuotr.)


     „Daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų“, - lemtingus žodžius ištarė Vytautas Pociūnas, kai jau ištremtas į Gardiną išgirdo, kaip Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė susidorojo su jo buvusiu VSD mokiniu, pavaldiniu ir bendražygiu Raimondu Burkovskiu. Šis pažadas prabilti iš tikrųjų galėjo lemti arba bent paskubinti tragišką įvykių Breste atomazgą, rašo „Lietuvos žinios“.

     Į VSD R. Burkovskį iš „Lietuvos geležinkelių“ pakvietė buvęs III valdybos viršininkas Linas Petronis, bandomuosius pokalbius su kandidatu pavedęs savo pavaduotojui V. Pociūnui. Papasakojęs apie save, šeimą, tėvus, gyvenančius Jonavoje (motina lietuvė, tėvas ukrainietis, daugiau nei trisdešimt metų išdirbęs „Achemoje“), R. Burkovskis pelnė V. Pociūno pasitikėjimą, tapo jo draugu ir bendraminčiu. Todėl, kai V. Pociūnas buvo paskirtas valdybos viršininku, R. Burkovskis laikinai ėjo pavaduotojo pareigas. Paskui abu buvo išvyti iš VSD: iš pradžių - viršininkas, po pusės metų - ir jo laikinasis pavaduotojas.

     Minint antrąsias Vytauto Pociūno žūties metines LŽ kalbina buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūną, daktarą Raimondą BURKOVSKĮ ir prašo prisiminti bendrą darbą, VSD anuomet tvyrojusią atmosferą, kuri sugriovė ne vieną likimą. Tai pirmasis R. Burkovskio interviu žiniasklaidai.

http://www.balsas.lt/08/22/burkovskis.jpg

Paveikslėlis

Raimondas Burkovskis, „LŽ“ nuotr.

     - Galėtumėte prisiminti VSD tvyrojusią atmosferą? Girdėjome, kad Jūsų išėjimas iš VSD irgi nebuvo paprastas.

     - Deja, taip. Kai VSD pradėjo vadovauti KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius netrukus buvo leista suprasti, kad man ten ne vieta. Kadangi buvau operatyvinis darbuotojas, turintis neblogą žinių bagažą, ypač transporto srityje, jutau, kad esamoje sistemoje mano savarankiškas mąstymas nepageidaujamas. Žinojau, kad į mano vietą parinktas žmogus, lojalus naujiesiems vadovams. Patekau į „neištikimų“ šiems VSD vadovams darbuotojų sąrašą, nes prisiekiau tarnauti valstybei, o ne jiems.

      Susiklosčius tokiai situacijai nusprendžiau pasitraukti. Prieš tai susiradau darbą „Lietuvos geležinkeliuose“ (beje, su VSD vadovų rekomendacija), kur dirbau 4 metus, iš ten ir atėjau į VSD. Man parašius prašymą išeiti iš VSD ir likus kelioms dienoms iki darbo pabaigos, „Lietuvos geležinkelių“ vadovų buvau informuotas, kad jie sulaukė skambučio iš VSD vadovybės ir negali manęs priimti.

     „Lietuvos geležinkelių“ vadovai pasiūlė darbą kitame skyriuje, manydami, kad VSD netrukdys, tačiau, matyt, buvo nuspręsta bet kokiomis priemonėmis neleisti man dirbti „Lietuvos geležinkeliuose“, kur galėčiau kelti grėsmę jų planams. Tiesa, girdėjau ir tokių versijų, kad mano atvejis turėjo būti pamoka kitiems „neištikimiems“. Keletą mėnesių teko priverstinai „ilsėtis“, kol pradėjau dėstyti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Psichologiškai buvo labai sunkus metas, o tuo metu dar žuvo V. Pociūnas.

     Dabar pačiam atrodo keistas mano naivumas, kai prisimenu savo džiaugsmą VSD vadovu tapus A. Pociui, nes laikiau jį drąsiu ir sąžiningu žmogumi. Tačiau kai nuėjau jo paklausti, kodėl man trukdoma įsidarbinti, aiškiai sutrikęs jis mėgino paaiškinti, jog man jokių pretenzijų neturi, niekas esą niekur neskambino, kad jis buvęs patenkintas mano darbu ir jokių trukdymų ateityje nebus, netgi padės įsidarbinti. Tai, kad sako netiesą, buvo matyti netgi per pokalbį - su manimi kalbėdami jie nedrįso žiūrėti į akis. Tuo labiau kad išeidamas iš departamento aš buvau įtrauktas į VSD pareigūnų rezervą. Tai, kad man nėra priekaištų, lyg ir patvirtino buvusio VSD vadovo teisiniai veiksmai: išeidamas iš departamento patekau į VSD pareigūnų rezervą. Vienas reikalavimų įtraukiant į rezervą - pareigūnas turi būti nepriekaištingos reputacijos.

      Įdomi paralelė - kai A. Pocių paliko gyventi tarnybiniame bute, valstybės vadovas sakė, kad žmogaus negalima išvaryti į gatvę apeliuojant į bendražmogiškas vertybes, nes jis turėjo mažamečių vaikų. Tačiau man dar nespėjus išeiti iš VSD, jau buvo trukdoma susirasti kitą darbą ir nežinia kodėl jam buvo neįdomu, kad tuo metu žmona nedirbo, augino 3 vaikus, o mes buvome paėmę paskolą būstui pirkti. Teko pačiam ieškoti išeities.

     - Yra buvusių pareigūnų pastabų, kad VSD vadovų stalčiuose užsigulėdavo kai kurių tyrimų medžiaga. Ar galėtumėte tai paliudyti?

     - Ši frazė paimta iš buvusio kontržvalgybininko K. Braziulio liudijimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kadangi būtent jų, kontržvalgybininkų, rengtos pažymos „nusėsdavo“ VSD vadovų stalčiuose.

     Mūsų valdyboje situacija buvo kiek kitokia. Kai kurie mūsų parengti dokumentai būdavo pateikiami vadovybei, kuri spręsdavo, ką su jais daryti - ar pateikti Vyriausybei, ar surinkti papildomų duomenų, ar išplėsti patį tyrimą į jį įtraukiant daugiau asmenų. Tos informacijos būdavo pateikiama gana daug, dar dirbant V. Pociūnui mes rengdavome analitines pažymas, įvairius raštus šalies vadovams, dažniausiai prezidentūrai, Vyriausybei. Ten buvo pateikiama VSD turima informacija apie tam tikrus aktualius šalyje vykstančius procesus, įvardijamos galimos problemos.

     Išsiuntus V. Pociūną į Baltarusiją pastebėjau, kad mūsų valdybos atliekami tyrimai ekonominio saugumo srityje stringa, susiduriama su įvairiomis, netgi gana formaliomis kliūtimis norint tęsti veiksmus. Pavyzdžiui, turėdamas informacijos, kad pagrindiniai „Dujotekanos“ akcininkai gali vykdyti galbūt neteisėtas ir valstybės ekonominiam saugumui pavojų keliančias veikas, gavau aiškų nurodymą nesikišti, nes tai ne mūsų valdybos darbas.

     Buvo nemažai niuansų dėl tranzito į Kaliningradą. Mačiau, jog siekiama, kad į tranzito rinką ateitų bendrovės, susijusios su rusišku kapitalu, buvo matyti aiškus Rusijos siekis kontroliuoti tranzitą per Lietuvą Kaliningrado kryptimi.

     Mūsų buvo nemažai dirbama siekiant sustabdyti rusiško kapitalo skverbimąsi į tranzito geležinkeliais rinką, kol Seimas priėmė teisingą sprendimą ir uždarė kelią privataus kapitalo bendrovėms užsiimti krovinių gabenimu į Kaliningradą. Tai buvo didelis laimėjimas, ilgo mūsų valdybos darbo rezultatas. Tačiau šis rezultatas sutapo su mano priverstiniu išėjimu iš VSD, galbūt todėl, kad nuosekliai veikiau prieš tokių įmonių skverbimąsi į milijardais vertinamą rinką.

     - Ar Jums dabar, jau iš šono stebint, atrodo, kad departamentas kuo nors pasikeitė?

     - Nerašyta taisyklė, jeigu specialiosios tarnybos dirba gerai, jos dirba tyliai. Aš labai norėčiau tikėti, kad VSD dirba labai gerai ir „nereklamuoja“ savo tyrimų. Tačiau šiuo metu visuomenė ir žiniasklaida laikosi nuomonės, kad departamentas pastaruoju metu yra, švelniai tariant, apmiręs.

      Atrodo, kad departamento vadovai vis daugiau politikuoja. Seimo tyrimo komisija nepasiekė, kad VSD dirbtų geriau, ji apnuogino departamento bėdas, bet praktiškai nieko nebuvo padaryta jas sprendžiant, priešingai, tik dar labiau buvo sugadinta VSD reputacija. Gerai departamento veiklai užtikrinti būtinas visuomenės palaikymas. Didelė visuomenės dalis į departamentą žiūri neigiamai, daug kam VSD asocijuodavosi su KGB, nuo kurio daugelis nukentėjo. Atrodo, kad departamentas dirba tik sau, o ne valstybei.

      Tačiau buvo ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie savanoriškai talkino departamento pareigūnams teikdami informaciją ar kitokią reikalingą pagalbą. Deja, dabar VSD operatyviniams pareigūnams dar sunkiau bendradarbiauti su žmonėmis, nes departamento reputacija yra prastesnė. Tai labai kenkia atliekamiems tyrimams.

      Kita vertus, dėl pernelyg didelio veiklos politizavimo tyrimų metu surinkta medžiaga patenka į viešumą, atskleidžiami operatyviniai duomenys, todėl tolesnis tyrimas praktiškai netenka prasmės. Kartais pastebiu, kad žiniasklaidoje pateikta informacija negali būti žinoma eiliniams žurnalistams, todėl pagrįstai manyčiau, kad ji gaunama iš specialiųjų tarnybų. Mano požiūriu, šiandien departamentas neatlieka savo funkcijų taip, kaip galėtų atliktų. VSD liko gabių jaunų pareigūnų, tačiau daug prityrusių, deja, išėjo.

      - Ar tokių žmonių, kaip Jūs, daug pasitraukė?

      - Ne savo noru iš VSD atleistų pareigūnų, mano žiniomis, iš viso buvo trys, iš jų geriau žinomi V. Damulis ir K. Braziulis. Savo noru išėjo daugiau. Teko kalbėti su keletu išėjusių darbuotojų ir jie patvirtino, kad jų apsisprendimui nemažai reikšmės turėjo ir departamente tvyrojusi atmosfera. Jie nematė prasmės toliau dirbti susiklosčius tokiai situacijai, ypač padidintos vidaus kontrolės sąlygomis, draudžiant bendrauti su vadovams „pavojingais“ asmenimis, ypač buvusiais ilgamečiais kolegomis. Tokio asmens laisvės ribojimo sąlygomis, esant neigiamam visuomenės požiūriui, pasirinktas paprastesnis kelias. Daugelis iš jų dabar savo žinias sėkmingai taiko versle, nors, mano požiūriu, taip nėra racionalu - tai nuostolis valstybei. Kiekvienas išėjęs operatyvinis darbuotojas dirbdamas aplink save sukuria tam tikrą sistemą, kuri jam padeda spręsti iškeltus uždavinius.

      Tokiam pareigūnui išėjus žlunga ir sistema. Tie darbuotojai, kurie lieka ar ateina naujų, viską turi kurti iš naujo. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai trunka mažiausiai dvejus metus. Vakarų šalyse tokių institucijų darbuotojus stengiamasi išlaikyti, o dabartinė VSD vadovybė elgiasi priešingai.

      - Prisiminkite V. Pociūno žūtį. Kodėl iš pradžių buvo paskelbta tokia velionį žeminanti žūties versija, iš esmės šmeižto kampanija?

      - Matyt, ji buvo sumanyta norint sustabdyti kilusį triukšmą dėl žūties aplinkybių, bijant tyrimo, kuris atskleistų tikrąsias V. Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybes.

       Sugalvotos žuvusįjį įžeidžiančios žūties aplinkybės turėjo nuo tokių veiksmų atgrasinti. Buvo žaidžiama visuomenės reakcija. Skaičiau komentarus žmonių, kurie nesugebėjo blaiviai įvertinti pateiktos informacijos, - jie tyčiojosi. V. Pociūnas buvo žmogus, daug metų dirbęs departamente, patriotas tiesiogine šio žodžio prasme, kokių departamente buvo mažai. Jis ne kartą apdovanotas už gerą tarnybą. Žmonės, kurie paskleidė šmeižikišką versiją, turėtų itin atgailauti dėl savo veiksmų.

      Turint tokį patį tikslą - pateisinti išsiuntimą į Baltarusiją - buvo skleidžiamos kalbos, kad V. Pociūnas esą buvo prastas vadybininkas ar vadovas, kuris nesugebėjo sutarti su pavaldiniais. Idealių žmonių nebūna, tačiau tai buvo pareigūnas, kuris turėjo daug pažinčių, sugebėdavo iš gautos informacijos atsirinkti tai, kas yra svarbiausia.

Rimantas Varnauskas

Lietuvos žinios

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Vas 2009 14:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Baltarusiškas pėdsakas V. Pociūno byloje


Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/235849/ba ... a-politika

 Autorius:  Rūta Grinevičiūtė

2009.02.02 08:00

http://www.balsas.lt/02/02/pociunas_px600.jpg

Paveikslėlis

LNK, "Lietuvos žinių" nuotr.

    Jie atėjo pas Liudviką Pociūnienę tą dieną. Tačiau ne tam, kad praneštų žinią apie vyro žūtį. Ne, jie atėjo su popieriumi, ant kurio turėjo pasirašyti Vytauto Pociūno našlė, vienintelė turinti juridinę teisę spręsti, ką galima daryti su jo palaikais. Taigi, jie atėjo ir pasakė, kad jeigu Liudvika neleis savo vyro skrosti Baltarusijoje, tai kilsiąs diplomatinis skandalas. Visiškai išmušta iš vėžių žinios apie vyro mirtį, Liudvika pasirašė.

    Daktaras Paulius Petreikis pasakoja: „Jisai tą rytą buvo nukritęs, o aš pavakare jau buvau. Mane vieną vežė. Vieną vežė, Užsienio reikalų ministerijos mašina.“

    - O kas jus pakvietė?

    - Čia jau derino aukštesniu lygiu, mane tik informavo, kad skubiai reikia paso. Staigiai buvo gauta Baltarusijos viza, ir mane nuvežė tą patį vakarą“, - pasakoja jaunas vyras, kuris pirmasis ir vienintelis iš savų, lietuvių, matė V.Pociūną, tiksliau - jo kūną, kol dar prie jo nebuvo padirbėję Baltarusijos teismo medikai. Pamatė nužudytą Lietuvos saugumo pareigūną, kuris Gardine vykdė labai ypatingą užduotį. Lietuva neprieštaravo, kad baltarusiai pirmieji prisiliestų prie mirusiojo. Po to, kai baltarusiai perdavė V.Pociūno palaikus Lietuvos pusei, didžioji dalis informacijos apie jo mirties priežastis jau buvo pradanginta.

    - Kodėl Paulius Petreikis?

    - Pasakė, kad yra toks atvejis, įdomus atvejis, ir vykau“, - aiškina teismo medikas. Suvedus jo pavardę į paieškos internete laukelį, galima rasti informacijos apie tai, jog būtent iš P.Petreikio lūpų visa Lietuva sužinojo, esą V.Pociūnas prieš mirtį buvo gerokai išgėręs - beveik dvi promilės. Tas vienintelis interviu buvo išspausdintas publikacijoje, detalizavusioje šmeižikišką versiją apie neatsargų V.Pociūno stovėjimą ant palangės.

     Kita suklusti verčianti aplinkybė yra P.Petreikio tolesnė ir ankstesnė veikla. Iškart po to skrodimo P.Petreikis pasitraukė iš valstybinės teismo medicinos ir pradėjo dirbti privačiai. Iki V.Pociūno skrodimo Baltarusijoje P.Petreikis buvo pagarsėjęs tuo, kad (vienoje baudžiamojoje byloje) pakartotinai ištyręs banditiško užpuolimo aukos mirties priežastį, atvėrė garsiam recidyvistui kalėjimo vartus. P.Petreikis nustatė, kad auka mirė ne nuo patirto fizinio smurto, bet nuo plaučių uždegimo.

    Kaip tik šį ekspertą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos automobilis skubiai vežė į Baltarusiją stebėti baltarusių ekspertų darbo ir paliudyti, kad jis buvo atliktas nepriekaištingai.

Ekspertas


    Darius Kuolys, vienas iš Piliečių santalkos vadovų, atkreipia dėmesį į ypač svarbią V.Pociūno žūties tyrimo aplinkybę. „Prokuratūra pradėjo tirti be policijos kriminalistų - profesionalų. Be tų žmonių, su kurių pagalba buvo ištirtos visos rezonansinės bylos Lietuvoje - Panevėžio banditų ir kitų. Mūsų kriminalistai profesionalai savo tyrimais jau yra pagarsėję Europoje. Čia jų neprireikė. Užteko Valstybės saugumo departamento vienos pareigūnės, apie kurios profesinę kompetenciją mes nieko nežinom - ir vieno jauno prokuroro“, - sako D.Kuolys.

    Jaunas prokuroras, kurį mini D.Kuolys, yra kontroversiškasis Justas Laucius. VSD, kurio vadovybė aktyviai dalyvavo šmeižiant velionį V.Pociūną, apdovanotas už nuopelnus netrukus po to, kai nutraukė ikiteisminį tyrimą. Tai jis, naudodamasis išskirtine prokuroro teise, paskelbė, kad V.Pociūnas iškrito pro langą pats, ir bylą uždarė. J.Laucius buvo nušalintas nuo V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimo tik tada, kai teismas bylą grąžino tyrimui papildyti. Tik tuomet į tyrimo grupę buvo įtraukti kriminalistai, tačiau kai jie ėmėsi tyrimo, didžiausia ir esminė pėdsakų dalis jau buvo kruopščiai (tereikia įrodyti, kad ir sąmoningai) sunaikinta.

    Generalinės prokuratūros koridoriuose kuždamasi apie tai, kaip L.Pociūnienė ruošėsi tam teismui dėl bylos atnaujinimo. Esą, L.Pociūnienei gilinantis į dokumentus, prokuroras J.Laucius nueidavo prie bylų, lyg žinodamas ištraukdavo reikiamą tomą ir atversdavo jį Liudvikos panosėje. O ten - sudarkytas jos vyro kūnas, jos keturių vaikų tėvo kūnas. Padeda ir tyli, lyg siekdamas, kad Liudvika sutriktų ir viską mestų. Be jos išsektų ir visuomenės valia sužinoti tiesą. Tada būtų galima bylą tyliai numarinti, o kartu su ja ir visas bjaurias paslaptis.

Įkalčiai liko Baltarusijoje


    P.Petreikio pasakojimas atskleidė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir VSD pastangomis, visi esminiai bylos įrodymai buvo atiduoti į Baltarusijos KGB rankas. Neva tirti, o iš tiesų - naikinti ir vietoj tikrų faktų pakišti „ekspertizes“, „faktus“ šmeižtui ir klastotėms.

    „Iš Baltarusijos pusės dalyvavo 3 ekspertai. Jie atliko skrodimą. Ir dalyvavo, jeigu neklystu, tikriausiai Saugumo departamento, jų vietinio, žmogus, kuris prižiūrėjo mane“, - pasakoja P.Petreikis. Kaip jis prižiūrėjo? „Niekaip, stovėjo šalia ir viskas“, - aiškina ekspertas savo keistą vaidmenį. Jis sako, kad skrodimo metu nieko papildomai neprašęs atlikti, nes „Baltarusijos ekspertai yra tikrai labai aukšto lygio ir jie atliko viską ir netgi daugiau negu reiktų tokiais atvejais.“

    Parsivežtą į Lietuvą V.Pociūno kūną buvo mėginta tirti dar kartą, tačiau apie šį tyrimą duomenų visuomenei teko laukti ypač ilgai. Tik po kelių savaičių, per kurias buvo intensyviai skleidžiami gandai, turėję sukompromituoti mirusį pareigūną, atėjo patvirtinimas: baltarusių išvados teisingos, V.Pociūnas pats kaltas dėl savo mirties.

    V.Petreikio pasakojimas atskleidžia, jog Lietuvoje ir Suomijoje atlikti tyrimai (kaip ir dabar Generalinės prokuratūros plačiai reklamuojamas Čekijoje, jos garsaus profesoriaus išverstos į lietuvių kalbą išvados niekuo nesiskirs nuo baltarusių KGB ekspertų?) tebuvo savotiška mistifikacija, nes ekspertai tiesiog neturėjo medžiagos savo tyrimams. „Ne, patį kūną tai mes tyrėm, bet tai, kas yra iš kūno jų išimta, jų (baltarusių) tiriama, tos dalies mes jau automatiškai nebeturim“, - aiškina kontroversiją ekspertas. Jis liudija, kad skrodimo Baltarusijoje metu iš mirusiojo kūno buvo išimti visi lūžę kaulai (neva, kriminalistinei ekspertizei). Kūne neliko jokių skysčių, kad būtų galima atlikti pakartotinius tyrimus.

    „Atsakymo ekspertas Paliulis ir nebūtų galėjęs duot, kadangi dalis organų, dalis kaulų lūžių buvo paimta Baltarusijoje jų kriminalistiniam ištyrimui. Negavus jų atsakymo, nežinant, koks tai mechanizmas, daryti savo (išvadas) yra beprasmiška, kadangi tu nežinai, kas buvo jau išimta, tu ne viską matai“, - apgailėtiną Lietuvos ekspertų padėtį aiškina P.Petreikis. Jo kolegos, pakartotinai tyrę V.Pociūno palaikus Lietuvoje, tai patvirtina. Savo išvadas didžia dalimi jie grindė Baltarusijos pateiktomis ekspertizėmis.

    Profesorius Antanas Garmus, į kurį kreipėsi V.Pociūno našlė, netgi analizuodamas tuos duomenų likučius, kuriuos lietuviams paliko baltarusiai, nustatė 6 įtartinus sumušimus. Kodėl įtartinus? Ogi todėl, kad po jais kaulai nebuvo lūžę. Tai leidžia įtarti, kad auka prieš mirtį patyrė smurtą. Profesorius teisme buvo prisaikdintas su kitais ekspertais, bet staiga teismas apsigalvojo ir A.Garmų nušalino. Byloje liko tik oficialios išvados. Kurgi čia neprisiminsi kalbų apie VSD įtaką teismams ir teisėjams?

    „Ten buvo labai daug lūžių, nes jis krito ant kojų, kojos lūžusios, ranka nutraukta, šonkaulių krūvos lūžę. Taip pat galėjo ir kaklas būt nulūžęs, tai yra normalu iš tokio aukščio krintant“, - gina oficialią išvadą P.Petreikis. Tačiau mums teko skaityti prof. A.Garmaus komentarą, kad kaklo slankstelis gali lūžti, jeigu žmogus krinta ant galvos. „Yra blogai, kai komentuoja tas, kuris nematė tyrimo. Teoriškai gali būt daug kas, o praktiškai žiūrima, kas yra, ir tada modeliuojama situacija“, - pykteli P.Petreikis. Vienintelis, kuris matė.

    Jis patvirtino, kad iš tiesų papildomoms, pakartotinėms ekspertizėms lietuviai jau neturėjo medžiagos. „Po pirmos ekspertizės ten, kada visi organai supjaustomi, tiriami, tai kraujo neberasi jau. Tiek, kad paimtum tyrimui“, - sako jis ir priduria, jog, jo duomenimis, mūsų prokuratūrai kraujo mėginį davė baltarusiai. DNR tyrimas, kuris įrodytų, jog tai buvo iš tiesų V.Pociūno kraujas, mūsų žiniomis, atliktas nebuvo.

    „Kraujo tyrimą jie (baltarusiai) atliko vietoje „ekspres metodu“ ir atsakymą pasakė tyrimo metu“, - pasakoja baltarusių darbo stebėtojas P.Petreikis. Ar jis matė, kaip kraujas buvo tiriamas? „Ne, tik atėjo, žodžiu pasakė“, - aiškina jis.

Antras kartas


    Pirmasis L.Pociūnienės advokatas Kęstutis Čilinskas sako, kad Baltarusija intensyviai platino klastotes apie V.Pociūno mirtį. „Teko matyti nuotrauką spaudoje, kad šalia jo kūno, jau išmesto pro langą, stovi butelis alaus“, - pasakoja K.Čilinskas. Jis pabrėžia - nesudužęs butelis šalia visiškai sulaužyto, sumaitoto mirusiojo kūno.

    „(Lietuvos tyrėjų) buvo ignoruojama ta aplinkybė, kad čia turim reikalą su Baltarusijos KGB, su jo kontroliuojamu viešbučiu. Ir kad ten, viešbutyje, virš Pociūno kambario buvo kaip tik KGB patalpos, kad (jo kambario) duris buvo galima lengvai atidaryti. Toks kambarys kažkaip pateko žuvusiam pareigūnui.“

    Dar byloje yra duomenų, pagal kuriuos galima įtarti, jog po mirties kūnas buvo perneštas į kitą vietą, pakeista jo poza. Kam to prireikė? Manytume, tam, kad nebūtų taip akivaizdu, jog V.Pociūną išmetė pro langą. Pats žmogus krinta viena trajektorija. Kai jam padeda, viskas atrodo kitaip. Tačiau ir tai nekliuvo prokurorams, kai jie, jau pakartotinai tirdami bylą, užsakė Čekijos ekspertams vadinamąją biomechaninę ekspertizę. Tai toks tyrimas, kurio metu, suvedus visus duomenis apie velionio patirtus sumušimus, jo pomirtinę pozą, kritimo vietą ir t. t., mėginama atkurti situaciją. Jeigu kurie nors pradiniai duomenys neteisingi arba suklastoti, tyrimas tampa bevertis.

    Prieš kelias savaites žiniasklaidoje prasprūdo, jog čekai į tyrėjų klausimą, ar V.Pociūnas galėjo iškristi pats, atsakė teigiamai: galėjo.

    Dr. Jonas Paliulis tokias ekspertizes apibūdina žodžiu „mistifikavimas“. „Jau jeigu ateina laikas daryt tą biomechaninę ekspertizę, tada yra arba teoriniai išskaičiavimai, kaip galėtų būti - tai čia iš viso yra tokia šiek tiek mistifikuota, arba mėginama pakartoti tą įvykį modeliuojant... Modelis (velionio) turi būt kaip madam Tiuso. Tik be kostiumo ir šukuosenos, bet turi atitikti visus parametrus - svorį, ūgį, ir tada galima būtų“, - su didele dalimi ironijos aiškina ekspertas.

    L.Pociūnienė spėja, kad vėl ruošiamasi skelbti „nelaimingo atsitikimo“ versiją, todėl jos laukia naujas kovos už tiesą apie savo vyrą etapas. Ji sako, kad apie ekspertizę sužinojo iš spaudos. Jai nebuvo suteikta teisė ekspertams pateikti klausimų, nors jų V.Pociūno našlė turi daug ir labai tikslių.

    „Dabar jau pakankamai aiškų vaizdą turiu to, kas ten įvyko. Ta prasme, kad kaip techniškai galėjo įvykti. Kur veda siūlai į užsakovus šito, dar aš nesu visai išsiaiškinusi, bet kaip ten viskas įvyko, galiu įsivaizduoti“, - ramiai, inteligentiškai sako Liudvika. Nužudymas? „Taip“, - sako. Ne nelaimingas atsitikimas? „Tikrai ne“, - atsako ji labai švelniu balsu, tokiu, kokiu dabar savo laidos žiūrovams pasakoja apie M.K.Čiurlionį.

Kodėl?


    K.Čilinskas mano, kad V.Pociūną prieš mirtį apsvaigino dujomis, todėl joks ekspertas neras jo palaikuose apnuodijimo žymių. Iš to, kas žinoma, galima spėti tokią įvykių eigą: V.Pociūnas grįžta į viešbutį iš priėmimo, kuriame jį prisimena buvus linksmą, planavusį artimiausių dienų darbus. Jis prigula ant lovos, nusiima akinius ir prisnūsta. Kai staiga pabunda - kambaryje jis jau ne vienas. Stveria akinius, tačiau jie jam išmušami iš rankų. Po to V.Pociūnas prarado sąmonę ir jau nebeatsigavo. Jo mėginimą pasipriešinti patvirtina ant kūno, panagėse rastas mikropluoštas, kurio priklausomybės nepasistengta nustatyti.

    Mikropluoštas - tik detalė. Nesistengiama nustatyti šio to svarbesnio. „Labai keista, kad V.Pociūno žūties tyrėjai nekelia hipotezių. Nekelia įvairių galimo nužudymo motyvų. Apie tai mes negirdėjom. Apie tai prokurorai iš viso nekalba. Bet motyvo klausimas yra svarbus šiuo atveju“, - sako D.Kuolys.

    Anot jo, motyvas galėjo būti paskutinis V.Pociūno tyrimas. „Pociūnas žuvo atlikęs tokį įdomų tyrimą. Tas tyrimas buvo darytas jau ne mūsų specialiųjų tarnybų, bet mūsų partnerių prašymu. Būdamas Gardine, V.Pociūnas mėgino išsiaiškinti, kur nuėjo pinigai Baltarusijos opozicijai remti, kuriuos tvarkė Lietuvos pusė. Ir šitą tyrimą atlikęs Vytautas Pociūnas netrukus iškrito iš 9 aukšto“, - dėlioja faktus D.Kuolys.

    „Paskutinės instancijos“ surinkta informacija leidžia manyti, kad būdamas Baltarusijoje V.Pociūnas spėjo perduoti tyrimo rezultatus JAV diplomatams. Pinigų srautas iš Amerikos per Lietuvą Baltarusijos opozicionieriams nutrūko. Gausybė Vilniuje įsteigtų fondų ir fondukų, valdžiusių baltarusių demokratinimo lėšas, neteko esminio pragyvenimo šaltinio. O juk netgi prezidento patarėjas Lauras Bielinis turėjo „Baltarusijos institutą“, rodos, iš dviejų asmenų. Pasikeitė ir Lietuvos santykių su Baltarusija oficiali versija. Mes nebesikviečiame į Vilnių Baltarusijos opozicionierių. Imta atvirai kalbėti tai, kas anksčiau buvo labai slepiama, apsimestinai remiant A.Lukašenkos vidaus priešus: esą A.Lukašenka Lietuvai yra ne priešas, o sąjungininkas. Tokiai užsienio politikai tiesa apie V.Pociūno nužudymą visiškai nereikalinga.

    Tiesa reikalinga Lietuvai, nes valstybė, kuri negina jai gyvybę paaukojusių savo piliečių, yra pasmerkta. „Piliečių santalka ketino pradėti tokį tyrimą ir apie tai kalbėjo per pokalbius telefonu. Generolas Jonas Kronkaitis ir kiti - nes mes matėm, kad prokuratūros tyrimą teismas įvertino kaip neprofesionalų. Mes ketinome telkti ekspertus, labai įvairius ekspertus, kad ir į pensiją išėjusius Jungtinių Amerikos Valstijų kriminalistus, ir pradėti visuomeninį tyrimą. Bet labai greitai po to Gediminas Kirkilas paskelbė apie Vytauto Ališausko vadovaujamą vyriausybinę komisiją. Kiek teko girdėt, garsūs politikai į ją buvo kviečiami aiškinant, kad reikia paskubėti ir ją padaryti kuo greičiau, kol dar Piliečių santalka nesukūrė savos komisijos, nors mes kalbėjom tik telefonais“, - pasakoja D.Kuolys. Sėkmingai sužlugdęs tos komisijos darbą V.Ališauskas gavo diplomatinį postą - buvo apdovanotas kaip J.Laucius.

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/235849

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Kov 2009 18:50 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Lietuvą valdo “žydrųjų KGB-istų” klubas ?


http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=16266
Savaitraštis "Laisvas laikraštis"", 2007 07 13

    Baltarusijoje nužudytas buvęs VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, atsakydamas į vieno smalsaus žurnalisto privatų klausimą: kas vienija šiuos skirtingus žmones (VSD, URM, Prezidentūrą), atsakė:

    "Žydrumas ir kagėbizmas", primindamas Kembridžo penketuko istoriją. Kaip žinia, būtent Kembridžo universiteto auklėtiniai homoseksualai, užverbuoti KGB pagal “žydrąją” liniją, ir pridarė Didžiajai Britanijai daugiausiai žalos, teikdami jos paslaptys KGB.

     Žurnalistas Valdas Vasiliauskas pirmas parašė tai, ką jau seniai žinojo, tačiau nedrįso parašyti “Laisvas laikraštis” – labai gali būti, kad VSD, URM ir Prezidentūrą sieja nematoma “žydroji” linija. Kodėl VSD taip šmeižė savo nužudytą darbuotoją V.Pociūną?

     Juk būtent po to, kai “Lietuvos ryto” žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė prasėdėjo pas VSD bosą Arvydą Pocių daugiau nei keturias valandas (apie tai buvo paliudyta Seimo komitete), “Lietuvos ryte” atsirado didžiulis rašinys apie tai, kad V.Pociūnas žuvo girtas, besišlapinantis pro devinto aukšto langą.

     Tokią iškrypėlišką fantaziją gali turėti tik ne visai normalios psichikos ar seksualinės orientacijos žmonės. Gal būt, Lietuvos ryto” vyr. redaktorius G.Vainauskas taip pat priklauso tam garsiajam klubui, nes jo leidinys nuolat šmeižė nužudytąjį V.Pociūną?

     “Laisvas laikraštis” teisme įrodė, kad buvęs VSD vadovas A.Pocius yra šmeižikas, apšmeižęs “Laisvo laikraščio” redaktorių neva palaikomais ryšiais su KGB karininkais. Pats VSD atstovas teisme pripažino, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius A.Pociaus iš Seimo tribūnos mestus kaltinimus “Laisvam laikraščiui”, VSD neturi, tačiau atkakliai vilkino šią bylą dešimt mėnesių, vis žadėdami juos pateikti. Jeigu net A.Pocius viešai drįsta šmeižti “Laisvą laikraštį”, ką tuomet jis sugeba nurodyti savo parankiniams?

V.Pociūną šmeižė pati VSD


     Dabar jau nustatyta, kad Lietuvos pareigūnų bei dalies žiniasklaidos skleistos Vytauto Pociūno žūties versijos buvo velionio šmeižtas. VSD veiklos parlamentinis tyrimas nustatė, kad vienas VSD pareigūnas net buvo atšauktas iš atostogų ir savo vadovų Arvydo Pociaus bei Dainiaus Dabašinsko palieptas tarp politikų platinti velionį žeminančią, šmeižikišką žūties versiją: neva jis visai girtas šlapinosi stovėdamas ant palangės ir taip iškrito. Dėl to politikams buvo patariama mirties aplinkybių nesiaiškinti.

     Parlamentinis tyrimas taip pat liudija, kad pats Arvydas Pocius taip yra kalbėjęs Seimo nariui Andriui Kubiliui, prašydamas nekelti triukšmo, nes paaiškės negražūs dalykai. Dalis žiniasklaidos būtent šią melagingą versiją paskelbė kaip neginčijamą tiesą.

     Kodėl? Parlamentinis tyrimas parodė, kad Vytauto Pociūno šmeižtu užsiėmė pats VSD vadovas Arvydas Pocius. Yra parlamentui liudijama, kad jo kabinete iki išnaktų sėdėjusi vieno dienraščio žurnalistė, o dienraštis netrukus po to šią melagingą versiją paskelbęs. Jeigu A.Pociaus nurodymu buvo sukurpta tokia klaiki V.Pociūno mirties versija, ar galėjo tokie šmeižikai patys užsakyti jį nužudyti?

     Pats A.Pocius iš Seimo tribūnos yra kalbėjęs, kad V.Pociūnas buvo geras ir pareigingas darbuotojas, o paskui, grįžęs į VSD, liepdavo savo parankiniams jį šmeižti? Iš kur tokia neapykanta ir ką tokio baisaus žinojo velionis, kad net po nužudymo jo siela nebuvo paliekama ramybėje?

A.Valantinas neištirs šio nusikaltimo

    Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir Baltarusijoje nužudyto VSD karininko Vytauto Pociūno bendradarbis Aurelijus Beržinis įsitikinęs, kad jis buvo nužudytas, ir kad tai padarė pati VSD.

    Jis taip pat galvoja, kad Lietuvos generalinis prokuroras A.Valantinas neištirs šio nusikaltimo, nes yra paskirtas į šias pareigas todėl, kad paslėptų valdančiosios nomenklatūros nusikaltimus, kaip ir visi ankstesni į šias pareigas paskirti generaliniai prokurorai.

     “Abejonių niekam nebekyla, kad V.Pociūnas buvo išmestas pro langą, ir kad tai padarė profesionalai, - sakė jis “Laisvam laikraščiui”, - jo išsiuntimas į Baltarusiją buvo tam ir padarytas, kad būtų galima jį nužudyti. Manau, kad jį nužudė ne Rusijos spec. tarnybos, nes joms V.Pociūnas buvo per smulki žuvelė ir nepavojingas, o vietiniai veikėjai iš Vilniaus, apie kuriuos V.Pociūnas galėjo turėti pavojingos informacijos“.

     Kauno VSD skyriuje dirbęs A.Beržinis sakė, kad pažinojo Vilniuje dirbanti V.Pociūną, nes jis buvo rimtas ir atsargus žmogus. “Jokių ypatingų reikalų su juo neturėjau, tačiau atkreipiau į jį dėmesį, nes tokių, kaip V.Pociūnas, VSD buvo vienetai, - sakė jis, - ar sunku yra ištirti jo nužudymą? Manau, kad nelengva, nes čia dirbo profesionalai, kurie padarė viską, kad šis nužudymas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. Įrodyti šį nusikaltimą būtų sunku, nes čia dirbo specialistai, kurie žino, ką daro, ir padarė viską, kad tai atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas ar sveikatos sutrikimas.

    Tačiau norint buvo galima šį nužudymą ištirti, tačiau kiek žinau, rimti specialistai ir ekspertai net nevažiavo į įvykio vietą, kas rodo, kad kažkas buvo suinteresuotas tuo, kad šis nužudymas nebūtų ištirtas. Tai rodo ir tolimesnė eiga, kai Generalinė prokuratūra nutraukė tyrimą, pareiškusi, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Galiu pateikti nemažai faktų, kad Generalinė prokuratūra dirba ne taip, kaip turėtų”.

     A.Beržinis nesupranta, kad atlikęs tiek daug rimtų tyrimų, susijusių su Rusija ir jos priedangos firma “Dujotekana”, V.Pociūnas nesugebėjo tos savo surinktos informacijos paviešinti, kad išgelbėtų savo gyvybę. “Ar jis manė, kad dar nesurinko pakankamai įrodymų, ar rėmėsi prielaidomis, ar jis atsirėmė, kaip sakoma, į sieną, aš nežinau, tačiau keista, kad jis taip ilgai laukė, ir neviešino šios medžiagos, - sakė A.Beržinis, - gal jis pamatė, kad jis vienas lauke karys?”.

     A.Beržinis netiki, kad V.Pociūnas galėjo būti nužudytas keršijant už jo atliktus tyrimus. “Jeigu jis pasitikėjo konservatoriais ir su jais bendravo, tai, matyt, konservatoriai nebuvo suinteresuoti jam padėti, - sakė A.Beržinis, - o V.Pociūno išsiuntimas dirbti į Baltarusiją prilygo jo likvidavimui. Aš jo vietoje būčiau važiavęs tik į Vakarus”.

VSD sekė savo darbuotojus

    Kaip žinia, po to, kai VSD Kontržvalgybos viršininkas V.Damulis Seimo komisijai patvirtino, kad VSD vadovai palaidojo jo tyrimą dėl „Dujotekanos“ įtakos Lietuvos Vyriausybei, jis buvo nušalintas nuo pareigų. Liudydamas Seimo komisijai, jis sakė: „tai aš iš karto galiu dabar teigti, kad aš šituos pagrindus dėl mano nušalinimo laikau niekinius, dėl to kreipiausi į teismą, kad teismas išnagrinėtų ir priimtų atskirą sprendimą, nes manau, kad gyvenu demokratinėje šalyje.

     Be to, dar norėčiau pasakyti, kad atlikus tą akciją, kratas „Laisvam laikrašty“, prasidėjo ikiteisminis tyrimas, kaip būtų keista, ikiteisminio tyrimo pareigūnai man jokių bausmių neturi, nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis ar kažkokia kita forma aš nebuvau kviestas, nes aš neturiu nieko bendro su tais įvykiais ir su tom pažymom.

     Buvo pradėtas operatyvinis tyrimas pagal faktą, kad yra dingusi informacija. Pagal faktą, kad ji surasta ne ten, kur ji turėtų būti. Šito operatyvinio tyrimo metu prieš mane buvo atlikti operatyviniai veiksmai, tai yra sekimas, aš užfiksavau sekimą, jis vyko kelias dienas, informavau savo viršininką, surašiau raštą, ir mes nustatėme, kad tai buvo s Saugumo departamento sekimas 2006 m. sausio mėn. pradžioje mes iš vienos tyrimo bylos išskyrėme medžiagą „Dujotekanos“ atžvilgiu, nes įvertinę tą visą medžiagą mes nustatėme, kad iš tikrųjų yra grėsmė nacionaliniam saugumui, yra požymių, kad yra vykdoma priešiška veikla.

     Norėdami ištirti išsamiau, mes ją išskyrėme ir sudarėme veiksmų planą. Planas nėra paslaptis, planas remiasi iš esmės mūsų vidaus aktais, taip pat Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu.

     Plano pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų yra vykdoma nacionaliniam saugumui priešiška veikla, ir jeigu ji vykdoma, kokia ji yra vykdoma.

     Mes suplanavome pagrindinius momentus – išsiaiškinti, kokie asmenys Rusijos kompanijos „Gazprom“, taip pat geležinkelių kompanijos, taip pat Kremliaus asmenys yra atsakingi už Rusijos interesų energetikos sektorių įgyvendinimą Lietuvoje. Kas atstovauja šiems asmenims ir šioms struktūroms Lietuvoje. Kaip yra gaunama, Lietuvos atstovai kaip gauna nurodymus, kaip jie derina klausimus su žmonėmis, kurie yra Rusijoje ir kurie yra artimi Kremliui.

     Jūs žinote, apie ką kalbu, kalbu apie Jakuniną (kuriam Prezidentas V.Adamkus įteikė Lietuvos ordiną), šitas variantas įrodomas pilnai. Toliau. Šitie asmenys, kurie atstovauja Rusijos kompanijoms Lietuvoje, įgyvendindami įvairius projektus energetikos sektoriuje, daro įtaką valstybinėms institucijoms. Mūsų valstybės, vienas dalykas, antras dalykas, renka informaciją, taip pat tą informaciją, kuri ir sudaro valstybės paslaptį, apie vykstančius politinius, ekonominius procesus, jeigu jie reikalingi tuo momentu įgyvendinti.

    Trečia, finansuoja visuomenines organizacijas, kurios yra lojalios Rusijai, tai yra visokie rusų diasporos asmenys, taip pat kai kurias politines partijas, nors tai yra politinių partijų reikalas, jie daugiau finansuoja atskirus politikus. Ir ketvirta, jie formuoja, kada jiems iškyla būtinybė, taip pat yra užfiksuota, formuoja visuomenės nuomonę išnaudodami kaip įrankį mūsų žiniasklaidą. Tai yra daugiausia „Respublika“, „Lietuvos rytas“.

     Aš kalbu, atsiprašau, mes visi turime leidimus, todėl kalbu atvirai. Čia ne žiniasklaidai, bet tai yra faktai. Slaptas tyrimas. Pagal visus šituos punktus, pagal visas šitas kryptis, tyrimo metu, kuris tęsiasi mažiau negu metai, nors tas tyrimas šių asmenų atžvilgiu, šios įmonės atžvilgiu iš tikrųjų buvo tęsiamas, kada aš dirbau vienoje valdyboje, irgi tyrėme, ir kada perėjau į kitą valdybą, išskyrė medžiagą, ir tas tyrimas tęsėsi toliau“.

“Apaštalai”


     Nors Vytautas Landsbergis dabar sako, kad reikia VSD išvaikyti, tačiau nereikia pamiršti, kad VSD – V.Landsbergio kūdikis, ir kaip prieš kelis metus VSD-KGB rankomis buvo nuverstas Prezidentas R.Paksas, V.Landsbergis tą patį VSD šefą vos ne ant rankų nešiojo, o M.Laurinkui skyrė sočią pensiją – ambasadoriaus postą Ispanijoje.

    Nereikia pamiršti, kad į VSD vadovo postą M.Laurinkų paskyrė tas pats V.Landsbergis, o vėliau jau M.Laurinkus protegavo savo įpėdiniu tą patį šmeižiką A.Pocių.

     Prisiminkime ir tai, kad R.Paksas buvo nuverstas, vos kandidatu į VSD postą pasiūlė ne A.Pocių, bet šiuo metu ES karo žvalgybai vadovaujantį Vytautą Bagdoną.
 
     Kodėl VSD vadovas Mečys Laurinkus taip mėgo orgijas Klaipėdoje, pas “Klaipėdos hidrotechnikos” vadovą Pranciškų Jurgutį?

     Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą, patvirtino „Laisvo laikraščio“ dar 2005 m. spausdinto straipsnio „VSD nusikaltimai arba operacija „Apaštalai“ pagrindinius teiginius.

     „Komitetas negali nei patvirtinti, nei paneigti spaudoje pasirodžiusios informacijos apie prieš kurį laiką vykusius įvykius VSD Klaipėdos apygardoje, - teigiama NSGK išvadose, - komitetas nustatė, kad dalis viešumoje pasirodžiusios informacijos (tai, kad kontržvalgybinę veiklą Klaipėdoje tyrę pareigūnai buvusio VSD vadovo M. Laurinkaus netikėtai buvo atšaukti nesibaigus tyrimui, ir tyrimo išvados iki šiol nepadarytos), įvertinus pareigūnų pateiktus duomenis, pasitvirtino, tačiau Komitetas neturi duomenų teigti, kad tyrimas buvo nutrauktas šantažuojant buvusį vadovą neva turima kompromituojančia informacija“.

     „Laisvas laikraštis“ dar 2005 m. pabaigoje išspausdinto straipsnį apie VSD operaciją kodiniu pavadinimu „Apaštalai“.

     Šiame straipsnyje rašoma, kad 2001 m. VSD centrinio aparato pareigūnai buvo nustatę, kad VSD Klaipėdos apygardos skyriaus vadovai vykdo įvairią neteisėtą veiklą. Tuomet VSD sumanė patikrinti, kaip dirba jos Klaipėdos skyrius, ir pradėjo operatyvinę bylą sąlyginiu pavadinimu „Apaštalai".

     Buvo tiriami VSD Klaipėdos apygardos viršininko pavaduotojo A.Izotovo ir pareigūno Balandino ryšiai su Rusijos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais, operatyvinių lėšų iššvaistymas ne operatyviniais tikslais, operatyvinės informacijos perdavimas Klaipėdos bendrovių ,,Baltlanta'' ir ,,Laivitė'' vadovams, VSD agentūros panaudojimas nusikalstamiems tikslams.

     Vos prasidėjo tyrimas, VSD šefas M.Laurinkus asmeniškai įsikišo į šį tyrimą, sustabdydamas jį ir uždrausdamas kištis į VSD Klaipėdos apygardos veiklą. Teigiama, kad taip įvyko todėl, kad šis skyrius organizuodavo M.Laurinkaus pobūvius su AB „Klaipėdos Hidrotechnika" bosu Pranciškumi Jurgučiu jo „fazanyne", kurie baigdavosi orgijomis su prostitutėmis iš Kaliningrado srities arba su berniukais. Vos prasidėjo VSD vidaus tyrimas, Klaipėdos saugumiečiai pagrasino M.Laurinkui paviešinti šių orgijų vaizdus, ir operacija “Apaštalai” iš karto baigėsi - M.Laurinkus lėkė į Klaipėdą, įsijungęs švyturėlius.

VSD pripažino, kad „Apaštalai“ buvo

     Tai, kad tokia operaciją „Apaštalai“ iš tikrųjų vyko, ir kad ji buvo visiškai nemotyvuotai nutraukta, patvirtino ir pati VSD. Kai apie šį tyrimą, kalbėdamas vienoje TV laidoje, prasitarė buvęs Prezidento R.Pakso patarėjas Remigijus Ačas, VSD jam atsisakė išduoti leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančią informacija, mat jis neva atskleidė valstybės paslaptį.

     Kai R.Ačas padavė į teismą VSD, teisme VSD atstovas advokatas sakė (LL cituoja teismo protokolą): „pareiškėjas R.Ačas, eidamas Respublikos Prezidento patarėjo pareigas, gavo slaptos informacijos apie Valstybės saugumo departamente atliekamą operatyvinį tyrimą kodiniu pavadinimu „Apaštalai".

     Pareiškėjas apie šį tyrimą siekė gauti ir daugiau informacijos, tačiau ji nebuvo suteikta tyrimo interesais. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 5 d. „Baltijos televizijos" kanalo laidoje „Sąmokslo teorija" paviešino jam žinomą informaciją apie tokį tyrimą ir jo kodinį pavadinimą. Ir nors pats įslaptintos informacijos turinys nebuvo atskleistas (tokios informacijos pareiškėjas iš VSD negavo), tačiau tarnybos metu gautos informacijos apie operatyvinį tyrimą panaudojimas ne tarnybos interesais rodo akivaizdų ja disponuojančio asmens nepatikimumą.

     Tai galėtų būti pagrindas spręsti klausimą, ar nėra prielaidų panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, jei asmuo tokį leidimą turėtų“. Toje pat byloje kaip liudininkas apklausiamas Arvydas Pocius parodė, kad jis yra Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius.

     Jis patvirtino, kad 2003 m. liepos mėnesį laikinai pavadavo VSD generalinį direktorių ir teko jam bendradarbiauti su pareiškėju, tuo metu ėjusiu Lietuvos Respublikos Prezidento R.Pakso patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas. Pareiškėjas yra klausęs A.Pociaus dėl VSD tyrimo pavadinimo „Apaštalai“.

     Prašė pareiškėjas išsiaiškinti šio tyrimo nutraukimo aplinkybes ir klausė, ar tai buvo įforminta. Iš šio pokalbio A.Pocius suprato, kad pareiškėjas yra jau informuotas apie atliktą tyrimą „Apaštalai“. A.Pocius pareiškėjui atsakė, kad šis tyrimas nepriklausė jo kompetencijai ir jokios informacijos apie minėtą tyrimą pateikti negali. Daugiau šia tema su pareiškėju A.Pocius nediskutavo“.

Kas sukūrė šį VSD monstrą?

     VSD per savo gyvavimą virto tikru monstru, valstybe valstybėje, neatsiskaitančiu niekam, net Seimui. Tačiau Seimo kantrybė truko, kad buvo nužudytas V.Pociūnas ir kai ta pati VSD vadovybė ėmė šmeižti V.Pociūną ir grasinti tam pačiam Seimui. Kas sukūrė tokią „valstybę valstybėje“?

     Bene didžiausias VSD kūrėjas yra buvęs Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas, vadovavęs šiam komitetui dvi kadencijas, ir tiesiogiai kuravęs VSD darbą.

     Kaip A.Sadeckas susijęs su tuo garsiuoju „žydruoju“ klubu? LL šaltiniai sako, kad per tą pačią KGB liniją.

     Dar visai neseniai A.Sadeckas arba per „Panoramą“, arba per „Savaitės panoramą“ kalbėjo apie tai, kaip reikia demaskuoti bei išaiškinti visus KGB slaptuosius agentus bei rezervistus, ir kaip nereikia tirti VSD veiklos.

     Šaltinių nuomone, toks A.Sadecko elgesys gali būti tiesiogiai susijęs su senesniais įvykiais.

     LL paskelbė dokumentus, kad tas pats A.Sadeckas dar 1970 m. gaudavo užduotis analizuoti, kaip komjaunimo organizacijos dirba su antitarybiškai nusiteikusiais paaugliais, kuriuos KGB įtraukdavo į savo profilaktinį sąrašą.

     Dar 1970 m. balandžio mėn. LTSR Komjaunimo biuro posėdžių protokole “Dėl plano pasirengti Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto plenumui buvo nubrėžtos gairės komjaunimo organizacijoms, kaip toliau ugdyti klasinę jaunimo sąmonę” minima ir komjaunimo aktyvisto “draugo Sadecko” pavardė. Už šio plano 6 punkto realizavimą atsakingu buvo paskirtas “draugas Sadeckas”.

     6 punktas išsiskiria iš viso plano, kaip rengti sąmoningus komjaunuolius, nes jame kalbama apie darbą su KGB. Šis punktas skamba taip: “Išanalizuoti komjaunimo organizacijų aktyvumą dirbant su paaugliais, su kuriais profilaktiškai dirba KGB (“profilaktirovannimi” – rus.). Išsiaiškinti, ką dirba tokios organizacijos, kad tarp tokių paauglių ir jų aplinkos būtų užkirstas kelias atsirasti antitarybinėms ir nacionalistinėms nuotaikoms (ar reiškiniams) “.

     Už šio punkto įgyvendinimą atsakingu buvo paskirtas “draugas Sadeckas”. LL, nustebęs, kad, gal būt, visuomeninė LRT nežino, kad savo pagrindiniu konsultantu KGB klausimais pasirinko pilietį, kuris pats gaudavo užduotis, susijusias su KGB, paslaugiai persiuntė tuometiniam Lietuvos televizijos naujienų direkcijos direktoriui Audriui Lenkaičiui minėtus dokumentus. Pastarasis atrodė labai susidomėjęs, tačiau nuo to laiko „Panorama“ dar ne kartą rodė A.Sadecką, garsiai postringaujantį apie kagėbistų išaiškinimą, tačiau nė vienu žodžiu neužsiminė apie minėtą dokumentą.

P.Malakauskas tęsia A.Pociaus darbą

    Neturėjome daug iliuzijų, kad naujai paskirtas VSD šefas Povilas Malakauskas ims keisti šią nusikalstamą struktūrą, tačiau tikrai nelaukėme, kad jis taip akivaizdžiai stos A.Pociaus pusėn. Vos paskirtas, jis pasakė, kad nuo pareigų nušalintų VSD Kontržvalgybos skyriaus karininkų likimą spręs teismas.

     Kaip žinia, šie sąžiningi, ir A.Pociaus apšmeižti žmonės šiuo metu bylinėjasi su VSD dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Jeigu A.Malakauskas būtų sąžiningas žmogus, jis nedelsdamas tų žmonių atsiprašytų, panaikintų jų atleidimą kaip neteisėtą, ir vėl priimtų juos į darbą VSD, suteikdamas net premiją už gerą tarnybą Tėvynei.

     Vietoj to, P.Malakauskas sako, kad tegul tie pareigūnai toliau metų metus bylinėjasi teismuose, ir kaip teismai nuspręs, taip ir bus. Tačiau net jeigu teismai ir sugražins abu pareigūnus atgal į darbą, koks psichologinis klimatas jų laukia toje pat VSD. Aišku, jie gali tik dėkoti Dievui, kad neišlėkė pro langą, kaip V.Pociūnas.

     Kaip teisingai pastebėjo vienas internautas, kad visi, kurie rašo komentarus internete apie VSD, tegul prisiriša prie radiatorių, nes gali nesėkmingai išlėkti pro langą. Dar vienas P.Malakausko žingsnis stulbina – net po to, kai teismas pripažino, kad VSD apšmeižė „Laisvą laikraštį“, ir nurodė paneigti teiginius, P.Malakausko atsiųstas atstovas žurnalistams pasakojo, kad „dabar apskųsime šį sprendimą, nes byloje yra daug duomenų...“, ir t.t.

     Kitaip sakant, net ir po to, kai teismas pripažino šmeižtą, VSD toliau dergė leidinį, ir gąsdino nesamais įrodymais. Todėl akivaizdu, kad net atsiprašymo už savo pirmtako veiklą iš P.Malakausko mes tikrai neišgirsime.

A.Pocius šmeižė „Laisvą laikraštį“

     Vilniaus 2-os apylinkės teismas pripažino, kad VSD vadovas A.Pocius paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie „Laisvo laikraščio“ leidėją. Teisme VSD bandė sukti uodegą, sakydami, kad teiginys „departamentui buvo žinomi „Šilo bitės“ ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo kadriniai KGB darbuotojai – UAB „Verslo prognozės“, „Status“.

     Sąrašą galėčiau tęsti“ yra tik A.Pociaus nuomonė. Tačiau teismas nusprendė, kad šis „teiginys, kuris yra bylos nagrinėjimo dalykas, arba atitinka tikrovę, arba yra klaidingas, o tokios žinios tikrumą ir teisingumą byloje dėl dalykinės reputacijos pažeidimo ir garbės ir orumo gynimo privalo įrodyti atsakovas“.

     Pasak teismo, šiems teiginiams galima pritaikyti tiesos kriterijų. „ištyręs atsakovo VSD pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad atsakovas pateikė įrodymų, kad bendrovės „Verslo prognozės“ valdyme dalyvavo buvę KGB darbuotojai, tačiau atsakovas neįrodė, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę, t.y. nebuvo įrodyti „Šilo bitės“ ryšiai su, kaip teigė atsakovas, buvusių KGB karininkų valdomomis bendrovėmis – „Verslo prognozės“, „Status“.

    Taip pat nebuvo įrodyta, kad šios bendrovės parūpindavo ne mažą dalį įvairios informacijos, kurios po to pasirodydavo „Laisvame laikraštyje“. Tai bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir Valstybės saugumo departamento atstovas“.


„Lietuviškas gambitas“ arba Pociūno žūties KGB versija


http://www.alfa.lt/straipsnis/10404690/ ... 8-24_16-06

2010-08-24 16:06
Alfa.lt

       Šis tekstas pasirodė viename interneto portale rugpjūčio pradžioje. Alfa.lt, pateikdama jo santrauką, nesiima spręsti, kas yra šio “tyrimo” užsakovas. Konkuruojančios tarpusavyje baltarusių KGB grupės, tekste minima “Dujotekana” ar kurios nors Lietuvos valstybės saugumu turinčios rūpintis organizacijos. Tiesiog ši publikacija galėtų būti puikus pavyzdys, kaip, Lietuvoje lyg ir pradėjus atidžiau tirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties bylą, bandoma užleisti dar vieną melo, klastočių miglą:

      Į Brestą Pociūnas atvažiavo, kad dalyvautų tarptautiniame seminare, tačiau elgėsi jame gana keistai – nedalyvavo diskusijose, visą laiką kalbėjo telefonu, stipriai nervinosi. Tačiau visa tai bus nustatyta vėliau. O 2006-ųjų rugpjūčio 23 dienos penktą valandą ryto prie žuvusio diplomato kūno susirinko visa Bresto milicijos valdžia. Po pusvalandžio prie “Inturisto” atvyko Bresto KGB viršininko pavaduotojas su visa savo tyrėjų grupe. Nuo šios minutės akcentai buvo sudėlioti galutinai, o nereikalingos akys ir ausys, įskaitant ir milicijos viršininkus, buvo pavaryti lauk. Iš pat pradžių į akis krito keistos detalės. Pirmiausia, iki duslaus kūno dunkstelėjimo į asfaltą, viešbučio apsauga negirdėjo nei stiklo dūžių, nei riksmų. Viešbučio devintojo aukšto budėtoja iš pradžių teigė, kad likus kelioms minutėms iki tragedijos šen ten vaikštinėjo trys vyrai. Vėliau šie parodymai iš bylos dingo. Galiausiai, KGB tyrimo grupės visiškai nenustebino nei aukos statusas, nei pasirinktas atsisveikinimo su gyvenimu būdas. Kai kam susidarė įspūdis, kad KGB “specai” gerai žinojo ne tik pačią auką, bet ir puikiai suprato, kodėl ir kada ji žuvo.

       Šiuo metu Baltarusijos KGB neturi infiltruotų į kitas žvalgybas agentų, tačiau tai nereiškia, kad neturėjo jų anksčiau. Iki 2006 metų, nepaisant prezidento Lukašenkos vykdytų valymų, saugumiečiai idealiai sekė opozicijos finansų srautus, žinojo pagrindinius finansinius kurjerius ir tiksliai blokuodavo nepageidaujamus komunikacijos kanalus. Iki 2006 metų KGB kontržvalgyba turėjo savo infiltruotą “briliantą”. Lietuvoje.

       Toje pačioje Lietuvoje, kuri buvo tapusi savotiška baltarusių opozicijos finansine-analitine sostine. Tas “briliantas” - Vytautas Pociūnas - turėjo neįsivaizduojamai daug ir svarbios informacijos. Jis galėjo prieiti prie esminių šaltinių – strategijų, vykdytojų, tarpininkų, finansavimo apimčių. Apskritai Pociūnas buvo gerai vertinamas VSD, ypač po aktyvaus dalyvavimo nevykėlio prezidento Rolando Pakso, kaltinto korupciniais ryšiais su neformaliu rusišku verslu, apkaltos procese. Tiesa, ši istorija su Baltarusija tiesioginių sąsajų lyg ir neturi, nebent šalutines. Šiaip ar taip, Pociūnas aktyviai dirbo su baltarusių kontržvalgyba. Dirbo puikiai ir be jokių “išsidūrimų”. O vėliau nutiko šokiruojantis ekscesas Bresto viešbutyje “Inturist”. Pociūnas žuvo. KGB niekaip nekomentavo šios keistos istorijos. Prokuratūra greitai išsiaiškino Lietuvos piliečio žūties aplinkybes ir nerado jokių smurtinės mirties įrodymų.

       Iš pradžių, iš karto po eksceso, rašo šio tyrimo autorius Michailas Podoliakas (žmogus tokia pavarde iš tikrųjų egzistuoja, - Alfa.lt past.), maniau, kad Pociūnui paprasčiausiai, banaliai neišlaikė nervai. Dvigubas gyvenimas visada pavojingas ir visada laiko įtampoje. Reikia nuolatos kontroliuoti save, kad ko nors neišpliurptum. Žmogus taip uždirbo pinigus. Žaidė su ugnimi. Išsidūrė su kažkokia smulkmena, kaip jam pasirodė. Neišlaikė nervai. Suinteresuotiems asmenims pasiūlė išsipirkti dar likusią medžiagą ir nutraukti itin pavojingais tapusius santykius. Suinteresuoti asmenys medžiagą paėmė. O santykių nutraukti kategoriškai nesutiko. Netgi daugiau, jie, baltarusių kontržvalgybininkai dar stipriau paspaudė. Davė paklausyti kai kurių pokalbių įrašus. Parodė nuotraukų. Trumpai kalbant, prasidėjo banalus ir primityvokas šantažas. Tada dvigubas agentas prisigėrė pigaus konjako ir krito iš devinto aukšto. Gėdinga istorija, tačiau pakankamai suprantama ir skaidri. Lyg ir būtų galima dėti tašką, bet tokioje istorijoje viskas buvo perdaug aišku.

       Į vietas viskas stojo kiek vėliau.

       Kelios Baltarusijos KGB valdybos (konstitucinės apsaugos, kontržvalgyba) gaudavo (pasiimdavo) savo dalį pinigų, kurie būdavo skiriami Baltarusijos opozicijai. Šios valdybos veikdamos išvien su Bresto ir Gardino vietiniais skyriais reguliariai teikdavo įspūdingą statistiką apie sulaikytus kurjerius su pinigais opozicinėms struktūroms. Tiesa, pakliūdavo dažniausiai kurjeriai su menkomis 15-20 tūkstančių dolerių sumomis. O kasmetiniai baltarusių opozicijos “sostinės” (vadinamieji, lietuviškieji, t.y. Vakarų pagalba, kuri keliavo per Vilnių) biudžetai opozicijai siekė 10-12 milijonų dolerių. Priešrinkiminiais metais šis biudžetas išaugdavo iki 42 milijonų. Papildomi 28 milijonai sudarė specialiųjų projektų eilutę. Ne mažiau kaip 35-40 procentų šių lėšų tyliai ir nepastebimai guldavo į Baltarusijos specialiųjų tarnybų aruodus. Šių pinigų neformali konfiskavimo sistema veikė labai paprastai ir be trikdžių. “Briliantas-kurmis”, įsitvirtinęs lietuviškame VSD, kuruojančiame darbą su Baltarusijos opozicija, reguliariai praneša vertingiausią informaciją. Kiek, kada, kokiems projektams bus skiriami pinigai. Baltarusijos kontržvalgybininkams likdavo tik sulaikyti kurjerius, kurių maršrutai per Lietuvos ar Lenkijos sienas su Baltarusija buvo puikiai žinomi. Po Pociūno žūties idealus tinklas (schema) ėmė trūkinėti, nes buvo prarastas svarbus koordinatorius, kuris sistemingai nutekindavo informaciją.

       Grįžtant prie 2006-ųjų rugpjūčio, greitai paaiškėjo,kad Pociūno mirtis buvo klaikus, tragiškas, bet būtinas gerokai rimtesnio žaidimo elementas. Žaidimo, kuriuo siekta užsitikrinti Lietuvos saugumo struktūrų kontrolę. Ši kontrolė buvo reikalinga kaip kompensacija kai kurioms lietuviškoms politinėms grupėms už sužlugdytą projektą “Paksas – prezidentas”. Statymai šiame žaidime buvo labai aukšti. Kai kas žaidė labai sudėtingus žaidimus. Kurdami mitus, kuriais buvo stengiamasi pridengti realią padėtį. Pociūnas tampriai dirbo su baltarusiais. Nutekindamas jiems kurjerius, maršrutus, programas ir panašius dalykus. Jam mokėjo pinigus. Kol kas lyg ir viskas banalu.

       O tuometiniai VSD kontržvalgybos vadovai Vytautas Damulis ir Vilmantas Bieliauskas įsitraukė į kur kas rimtesnį sąmokslą. Su rusais. Suprantama, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai susiję su energetika, pakartotinio “Mažeikių naftos” pardavimo reikalu bei projektu “2K”. Kai į šį žaidimą įsitrauks tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius statymai pakils dar aukščiau. Nes bus žaidžiama ne dėl konkrečių įmonių, o dėl bendros energetikos sektoriaus kontrolės. Bus kuriamos priedangos įmonės. Stengiamasi perimti Lietuvos saugumo struktūrų kontrolę, iš valdžios koridorių šalinti, remiantis kompromituojančia informacija, politinius oponentus.

      Tačiau tai vyks kiek vėliau. Kol kas kalba vyksta tik apie tai kas įsigalės naftos rinkoje – lenkų “Orlen” ar rusų “Lukoil”. Rusus visada ir visose energetinėse rinkose domino totali kontrolė ir dominavimas. Lietuva tam priešinosi. VSD aktyviai stebėjo derybas dėl “Mažeikių naftos” bei garantavo jų konfidencialumą. Tačiau įvyko stambus informacijos nutekėjimas. Rusai sužinojo esmines derybų detales ir per savo lobistus pradėjo spausti Lietuvos vyriausybę. Netrukus paaiškėjo, kad informacija nutekėjo iš paties VSD. Prasidėjo stambaus masto vidinis tyrimas, kuris atskleidė didelį sąmokslą. Tada kontržvalgyba, o iš esmės Damulis, kuria dvigubą priedangos operaciją. Pirmąjame etape Pociūnas iš savo operatyvinių kanalų gauna informaciją, kad jį “gano” (seka) savos šalies viduje. Kad jis laikomas pagrindiniu užsienio valstybių specialiųjų tarnybų “kurmiu”. Kol kas, neaišku, kokios šalies agentu jis laikomas. Neaišku ir tai, kurioje vietoje įvyko klaida. Pats Pociūnas, o tai visiškai suprantama, nes žaidė visai kitokius žaidimus, visiškai nesupranta, kas vyksta. Jis žino tik vieną savo nuodėmę – baltarusišką. Ir nieko nenutuokia apie “rusišką pėdsaką”. Galiausiai jį išstumia į Baltarusiją, su “diplomatine priedanga”. Tačiau jis toliau panikuoja. Ieško atsakymų. Mėtosi. Pociūnas labai nervinasi ir reikalauja, kad kontragentai nedelsiant “gultų į dugną” ar net visiškai nutrauktų santykius su juo. Artėja kulminacija. Pociūnas jau neadekvatus, įvarytas į kampą. Ir jis jau yra priėmęs kategorišką sprendimą.

       Baltarusiai, atėję į susitikimą su Pociūnu į “Inturisto” viešbutį, ne iki galo supranta jo panikos priežastis ir banaliai įsitikinę, kad jis nori “apšviesti koridorius” ir “priduoti” visą schemą. T.y. su kuriais baltarusių karininkais jis dirbo, kas buvo tarpininkai. Sunku pasakyti, kodėl baltarusiai tuo patikėjo, kas jiems tokio pobūdžio informaciją suteikė, jei apskritai ji buvo suteikta, kad Pociūnas turi tokių ketinimų. Kaip ten bebuvę, tačiau “inturistinio” konfidencialaus susitikimo metu visi supanikavo ir atomazga atėjo žaibiškai. Pociūno kūną pusę trijų nakties rado be gyvybės ženklų.

       Po to sekė standartinės pėdsakų naikinimo procedūros (“procedury čistki”). Baltarusiai naikino visą informaciją apie Pociūną. Oficialusis Minskas buvo ypatingai suinteresuotas kuo mažiau kalbėti apie savo “lietuviškąjį agentą” ir viską kuo greičiau užgniaužti (“spustitj vsio na tormazach”).

       Dar vienas netikėtumas. Kai Lietuvoje prasidėjo VSD skandalas ir kai Pociūną netikėtai pavertė vos ne slaptu komisaru, kuris tyrė stambius pinigų, skirtų baltarusių opozicijai, grobstymo atvejus, oficialusis Minskas toliau atkakliai tylėjo. O juk pasitaikė galingas ir puikus koziris stambaus (netgi tarptautinio) masto politiniam “piarui”. Būtų išėjęs pikantiškas detektyvinis pasakojimas apie pavogtus pinigus, kurie buvo skirti Lukašenkos nuvertimui, pasibaigęs paslaptinga profesionalaus tyrėjo žmogžudyste. Tačiau nebuvo jokių sensacingų publikacijų spaudoje ar dokumentinių filmų. Kodėl? Pirma, lėmė baimė būti išaiškintiems. Juk baltarusiai, kuravę Pociūną, puikiai žino, kas, kaip ir kodėl kaltas dėl jo žūties. Todėl paniškai bijoma bet kokio informacijos nutekėjimo. Antra, visiškas nesupratimas apie vėliau vykusį žaidimą Lietuvoje. Apie tuos vidinius susirėmimus VSD viduje ir Seime.

       Baltarusiams Pociūnas buvo žinomas kaip agentas, buvo žinoma jo teikiama informacija, tačiau jis niekada nieko nebuvo pranešęs apie kokį nors “pinigų vagysčių sąmokslą”. KGB baiminosi, kad bet koks gilesnis tyrimas gali atskleisti daug agentūrinės informacijos apie pinigų kurjerius.

       Toliau – dar gražiau. Lietuvoje Pociūnas daromas didvyriu, nors iš tikrųjų jis žaidė kitoje, baltarusių, pusėje. Rusijos “kurmiai” išvengia smūgio. Pocius pusmetį atsimušinėja nuo Seimo presingo, kol neatsistatydina. Vėliau paaiškėjo, kad Pociūnas, Mažeikiai, Damulis buvo skirti tik dėmesiui nukreipti. Pagrindinis tikslas – nauji dujų tiekimo kontraktai ir pastangos išstumti iš rinkos korporaciją “Dujotekana”, susiejus ją su rusų specialiosiomis tarnybomis. Tai jau yra rimta. Profesionalizmas tada ir pasireiškia, kai prisidengiant esą skandalingais ir svarbiais tyrimais, kuriuos vykdė A.Matulevičiaus vadovaujamas Seimo komitetas, lyg ir netyčia vis minimas pagrindinis “blogiukas” – “Dujotekana” ir Rimandas Stonys, tyrimo pabaigoje tapę Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizacija. Korporacijos galimybės buvo stipriai sugadintos. Už viso to slėpėsi grynai pragmatiški sumetimai – “Dujotekanos” vietą turėjo užimti kitos Gazpromo “dukrelės”. Puikus dvigubas ar net trigubas žaidimas. Tiesa, šio žaidimo autoriai galutinės ir visiškos pergalės nepasiekė.

       “Pociūno byla” turėjo tris negatyvias pasekmes. Pirma, sustiprėjo, nors ir laikinai, rusų specialiųjų tarnybų šešėlinio veikimo galimybės Lietuvoje. Antra, labai stipriai krito konservatorių, valstybininkų (autorius, matyt, neįsigilinęs, kokia prasmė šiam terminui teikiama pačioje Lietuvoje, - Alfa.lt past.), orientuotų į europines struktūras, įtaka. Trečia, nukentėjo baltarusių opozicija, nes katastrofiškai sumažėjo jos finansavimas iš išorės.

       Tiesa, nukentėjo ir baltarusių KGB, kuris, netekęs vertingiausio savo “kurmio”, neteko ir vieno svarbiausių informacijos šaltinių bei … pinigų.

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Rgp 2011 18:04. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2009 15:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
V.Landsbergis. Byla nesileidžia marinama


Vytautas Landsbergis, „Lietuvos žinios“
2009 kovo mėn. 27 d. 09:15

    Sąjūdžio visuomeninė komisija Vytauto Pociūno mirties aplinkybėms tirti, kuriai vadovauja teisininkas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vicepirmininkas Kazimieras Motieka, jau sukaupė nemažai duomenų, nušviečiančių ankstesnę bylos eigą kitaip, negu norėjo ją nutraukinėjanti Generalinė prokuratūra.

    Teisingumui dirbantys tyrėjai neturėtų nei meluoti, nei sukčiauti, nes jei taip - visas teisingumo dalykas pakimba virš liūno. Ar taip būta šiuo atveju, spręsime iš toliau teikiamų faktų.

    V.Pociūnas, aukštų kvalifikacijų žvalgybininkas - Lietuvos valstybės saugumo pulkininkas, buvo staigiai išsiųstas dirbti diplomatu į užkampį užsienyje, į specialiai jam įsteigtą etatinę vietą Gardino konsulate. Nei prieš tai, nei po jo mirties ten tokio darbuotojo neprireikė.

    Mirtis V.Pociūną ištiko 2006 metų rugpjūčio 23-iąją apie 2 val.- 2 val.30 min. nakties krentant iš "Inturisto" viešbučio Breste devintojo aukšto ir atsitrenkus kojomis į statybininkų pastolius ties antruoju aukštu, kurie baisiai sužalojo kūną; jis po šios amortizacijos dar nukrito žemėn. Kažkurie pirmieji tyrėjai, jau pašalinę kūną, padėjo į kraujo balą alaus butelį ir nufotografavo.

    Pagal fotografiją tada turėjo būti jau rytas, kai žinia pasiekė Vilnių. Gal tas pats laikas ar panašiai, kai premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad Lietuva visiškai pasitiki Baltarusijos teisėtvarkos organais ir jų tyrėjais. Pasityčiojančiais, kaip matome.

    Žmogus rėmėsi rankomis į palangę (jokių kojų pėdsakų) tarsi atsispirdamas išorinei stumiančiai jėgai; o krito į mirtį nė nesušukdamas, lyg jau tada mirštantis ar be sąmonės. Viešbučio budėtojai būtų išgirdę priešmirtinį riksmą, o girdėjo tik sunkaus daikto kritimo trenksmą. Pastato apžiūrėti sakėsi neapėję. Apie V.Pociūno mirtį ligi ryto niekas nežinojo. Arba žinojo. Todėl ir su kūnu keletą valandų nieko nedarė. Arba darė.

    V.Pociūno apatinis žandikaulis sulaužytas be jokių veido išorės sužeidimų. Tai liudytų apie stiprų smūgį dar kambaryje, gal pirštinėtu kumščiu, kuriuo galėjo būti apsvaigintas.

    Niekas nepaaiškina - jeigu "pats iškrito", - kodėl jo akiniai buvo patys nukritę ar padėti kambaryje ant grindų, o marškiniai tik pusiau apsivilkti, viena rankove. Būdingas nelaimingas atsitikimas; taip jau antrąsyk mano Generalinė prokuratūra.

    Pirmasis tokią išvadą padaręs prokuroras buvo skubiai apdovanotas. Kas apdovanojo? Valstybės saugumo departamentas (VSD). Čia tik faktai. Beje, jeigu žmogus nori ką nors apačioje pamatyti ir pasilenkia pro langą, tai prieš tai užsideda akinius, o ne nusiima. Statybos taip pat turi atstumų taisykles, kad niekas priėjęs prie lango netyčia neiškristų. Čia jau siūlymas prokurorams ateityje pagalvoti prieš rašant kieno nors nurodytą išvadą.

    Viešbučio koridoriaus budėtoja mačiusi, kaip V.Pociūnas parėjo į savo kambarį, o gerokai vėliau, nebuvęs išėjęs, dar sykį parėjo apie antrą valandą nakties ir trakštelėjo raktu užsirakindamas. Šie parodymai laikomi nepatikimais, nors kaip tik netrukus pulkininkas "iškrito". Iš ryto kambarys buvo atrakintas. Jei ten kas nors būtų likęs, galėjo nepastebėtas išeiti, kai budėtoja paryčiais buvo pasitraukusi.

    Prastai atrodo ir daug įtarimų kelia Lietuvos vykdomosios valdžios elgesys dėl tyrimo. Įvykis netraktuotas kaip valstybiškai svarbus, juoba - kaip galima žmogžudystė. Paradoksalu, bet po pusmečio premjero teikimuose dėl aukščiausio apdovanojimo po mirties yra sakoma: "didvyriškai žuvusiam", "žuvęs eidamas pareigas". Ordinas saugumo karininkui, beje. Ir pagrindas - nelaimingas atsitikimas? O dar žuvusiojo bendražygių iš VSD ir talkinančio "Lietuvos ryto" pastangos jį apšmeižti? Čia buvo raiški pastanga klaidinti ir blokuoti tyrimą, turbūt nusikalstama, bet ar ji pati po Seimo išvadų toliau tiriama, liko neaišku.

    Padėti baltarusiams išsyk ėmėsi Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM); pirmiausiai gavo priblokštos Liudvikos Pociūnienės parašą - sutikimą, kad kūno tyrimas vyktų vietoje, dalyvaujant Lietuvos ekspertams. Taip ji atsimena pasirašiusi. Tikrovėje daugiskaitos nebuvo, URM vakarop nuvežė vieną ekspertą ir ne patį žymiausią, kuris galėjo, atidžiai prižiūrimas vietinio kitos srities specialisto, šį tą stebėti per baltarusių kolegų petį. Nieko nepageidavo. Jo pasirašyti juolab neprašė. Niekas Vilniuje neapklausė, ką matęs. Ir ministerijon dar tik iškviestam važiuoti į Brestą atsainiai pasakė, kad yra įdomus atvejis. Dabar jo parodymai stulbinantys.

    Baltarusijos ekspertai išėmę ne tik žuvusiojo vidaus organus, bet ir kai kuriuos kaulus lūžių vietoje,
todėl Vilniuje pakartotinė skrodimo procedūra turėjo jau pakeistą, galima sakyti, suklastotą objektą ir nė lašo kraujo, kad būtų patikrintos anų analizės išvados. Beje, Breste neva nustatytos beveik dvi promilės - vėlgi kažin ar toks kiekis, kad stambus, aukštas vyras ir įvairiems kontaktams grūdintas profesionalas staiga apsvaigtų ir imtų daryti nesąmones šokte šokdamas per palangę, nes kūno šliaužimo, juolab kojų pėdsakų nerasta.

    Į Baltarusiją tada nuvežto teismo medicinos eksperto P.Petreikio parodymai turi būti imami domėn ir patikrinti. Nuslėpus, kas padaryta Breste, visa palaikų ekspertizė Vilniuje būtų sąmoningai suklastota.

    Nukentėjusioji ir jos advokatas paprašė oficialios V.Pociūno palaikų ekshumacijos. Prisimenu, kaip vien Kazio Pėdnyčios atkaklumo, o ne Kauno prokurorų dėka buvo rastas neva neatpažinto Ričardo Mikutavičiaus palaidojimas, ekshumavus nustatyta kunigo žmogžudystė, nubausti žmogžudžiai. Tačiau ir paaiškėjus, kad V.Pociūno skrodimo liudytojas klysta, būtų dar daugelis įtartinų dalykų. Pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros surašyti teiginiai dėl atliktų ekspertizių, kurios tariamai adekvačios, nors dokumentai liudija, kad nebuvo tokios. Manipuliavimas čekų ekspertu. O dar paviršutiniškas, atmestinis, marginalizuojantis požiūris nuo pat pradžių ir iš esmės. Kažkas kažkur žuvo, svarbu gražiai palaidoti.

     Kodėl Lietuvos valstybė nepareikalavo atvežti aukštojo karininko kūną į Vilnių ir čia tirti? Kas nutarė, kad to nereikia? Kad nereikia Breste ir Gardine kriminalinių tyrėjų iš Lietuvos? Darbo vietą apžiūrėjo vien konsulato komisija, lyg būtų eilinė tarnautojo mirtis. Kas ir kada tyrė V.Pociūno gyventą vietą (ar laužė duris, ar turėjo raktą iš mirusiojo kišenės), ką paėmė, koks turinys rastas paimtame jo kompiuteryje ir kokio lygmens specialistai į jo atmintį įėjo?

     Viena aišku bemaž neabejotinai, kad Vyriausybė ir VSD turėjo išankstinį nusistatymą - jokio žmogžudystės varianto! - ir pagal tai kreipė tyrimų eigą, manipuliavo visuomenės nuomone. Nereikia tirti, pakenksite valstybei. Neieškokime priešų. Nesiknaisiokime.

     Ir būta didelio sutrikimo aukštosiose, taip pat šešėlinėse, valdžios grandyse. Todėl viena ranka demonstravo aukštą pagarbą, o kita pylė purvus. Trečioji ranka, lyg priklausytų tūlai Indijos dievybei, rodė ženklus, kaip nutraukti, užbaigti bylą.

    Tokia Lietuvos valstybė atrodo nykiai, nedaug ko verta, bet gal dar gali pagerėti.

„Lietuvos žinios“

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Bal 2010 18:44 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
V.Pociūno žūties byla perkvalifikuota į nužudymo


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=31676883

Agnė Vederytė, LNK
2010 balandžio mėn. 29 d. 18:46

     Trečią kartą karininko Vytauto Pociūno žūtį tiriantys prokurorai nebeatmeta, kad Baltarusijoje jis galėjo būti nužudytas. Įvykį tiriantis prokuroras V.Pociūno našlei pranešė, kad vasarį byla perkvalifikuota ir tiriama kaip nužudymas. Teisininkai abejoja, ar po 4-erių metų pavyks išsiaiškinti kaltininkus.

     Kone ketverius metus prokuratūros ir teismų slenksčius minanti žuvusio karininko Vytauto Pociūno našlė iš generalinės prokuratūros pagaliau sulaukė naujų žinių.

     “Prokuroras mane oficialiai informavo, kad byla nuo vasario yra perkvalifikuota ir tiriama, kaip nužudymo byla, jau ne kaip byla pagal mirties faktą”, - teigia našlė Liudvika Pociūnienė.
Neoficialiais duomenimis, prokurorai perkvalifikavo V. Pociūno žūties bylą, nes gavo naujų duomenų, tačiau kokių neatskleidžia ir tyrimo nekomentuoja.

     “Aš dabar atlieku proceso veiksmus, negaliu kalbėt ir visa informacija.. aš nieko nekomentuosiu.. visa viešųjų ryšių skyriuj. Kreipkitės į ją, pateiks visą informaciją oficialią prokuratūros”, - sakė prokuroras Artūras Urbelis.

     V. Pociūno žūties aplinkybės generalinėje prokuratūroje tiriamos jau trečią kartą. Du kartus nustatyta, kad VSD pareigūno mirtis - nelaimingas atsitikimas, esą pro Bresto viešbučio aštunto aukšto langą jis iškrito pats. Su tokiomis išvadomis V. Pociūno našlė nesutiko ir viliasi, kad dabar prokurorai išsiaiškins, kad vyras buvo nužudytas – išmestas arba išstumtas pro langą.

    “Aš turiu vilties vis tik, kad surasti teisybę yra daugiau šansų kada yra daugiau galimybių procesinių - atlikti ir eksperimentus ir įvairiausi juk tardymo instrumentai yra, kurie šiaip jau byloje pagal mirties faktą jie nenumatomi, o šiuo atveju gali būti taikomi”, - sakė L. Pociūnienė.

     Teisininkai sutinka, kad pradėję tirti nužudymą prokurorai galės atlikti daugiau veiksmų, tačiau abejoja, ar jie išsiaiškins galimus žudikus.

     “Įvertinkit, kad šitas tyrimo posūkis įvyko po 4-erių metų. Tai, kas galėjo būti padaryta, kam galėjo būti mestos policijos pajėgos, policijos galimybės, jau nebus išnaudotos. Ko gero faktas, kad įvyko nužudymas, jis toks ir liks, bet ar bus išaiškinta, kas tai padarė – čia jau didelis klausimas”, - teigė Jonas Butkus, L. Pociūnienės advokatas.
Kaip neparankus saugumui ir įtakingiems užsienio reikalų ministerijos valdininkams karininkas Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją. Ten esą jis savarankiškai domėjosi korumpuotais verslininkų ir politikų ryšiais, neskaidriais energetikos projektais.

     “Vytautas Pociūnas galėjo tapti neparankiu kažkam, klanams gal, kurie valdo Lietuvos įstaigas, svarbias įstaigas, ministerijas dėl to, kad jis buvo pasirengęs atskleisti jų veiklą. Tai čia pirmoji galimybė ir man labiausiai atrodo reali, o antroji – kurią girdėjau iš jo buvusio bendražygio – kad jis turėjo informacijos apie galimą pinigų Baltarusijos opozicijai remti pradingimą”, - dėstė liudininkas Kęstutis Masiulis.

     Kada V. Pociūno žūties tyrimas bus baigtas, neaišku. Neoficialiais duomenimis, apklausti buvę ir nauji liudytojai, atliktas tardymo eksperimentas, ar V. Pociūnas galėjo pats iškristi pro langą. Jo artimieji neatmeta, kad pritrūkus nužudymo įrodymų prašys ekshumacijos.

LNK

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Bal 2010 18:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Ar bus apginta sutrypta V.Pociūno garbė?


http://www.balsas.lt/naujiena/387298/ar ... iuno-garbe

     Lietuvos karininko Vytauto Pociūno žmona Liudvika Pociūnienė teigia gavusi daugiau vilties sužinoti teisybę, kai vakar jai buvo pranešta apie jos vyro žūties bylos perkvalifikavimą į nužudymo.

     Našlės teigimu, byla buvo perkvalifikuota dar vasario mėnesį, bet ji apie tai sužinojo tik dabar. Pasak jos, perkvalifikavimui prokurorai turėjo turėti rimtų argumentų.

     "Aš to tikėjausi visą laiką, kad tai bus padaryta. Šiandien (ketvirtadienį - red. past.) man pranešė. Prokurorai nelinkę politikuoti, dėl to jie pranešė gerokai po fakto. Toks perkvalifikavimas leidžia naudotis rimtesnėmis priemonėmis tiriant bylą. Tai reiškia daugiau darbo prokurorui ir tai, kad viskas užtruks. Bet yra daugiau vilčių, nes yra daug galimybių", - sakė L. Pociūnienė.

     V.Pociūno žmona teigė nuo pat pradžių neabejojusi ir tikėjusi tik vienintele versija, kad jos vyras buvo nužudytas.

     "Man nuo pat pradžių abejonių nebuvo. Tai yra tamsi byla, daug kas neaišku. Kai pradėjau čiupinėti bylos medžiagą, man pakako bylos faktų, kad įsitikinčiau, jog nėra kitų versijų. Teisininkams reikia labai apčiuopiamų faktų. Aš tikiuosi, kad jie bus nustatyti", - sakė L. Pociūnienė.

V.Pociūno bylos chronologija


     2006 m. rugpjūčio 23 d. apie 2 val. 20 min. - 2 val. 30 min. įvykus nelaimingam atsitikimui Breste (Baltarusijos Respublika) per "Inturist" viešbučio 9 aukšto 909-ojo kambario langą iškrito Lietuvos generalinio konsulato Baltarusijos Respublikos Gardino mieste ministras-patarėjas, Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas. Nuo kritimo iš 30 m aukščio metu patirtų kūno sužalojimų visumos vyras mirė.

     2006 m. rugpjūčio 24 d. Generalinėje prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas V.Pociūno mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti.

     2006 m. lapkričio 30 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes buvo nustatyta, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 p.).

     2007 m. kovo 6 d. - 2007 m. birželio 19 d. su visa nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino nukentėjusiąja pripažinta velionio našlė Liudvika Pociūnienė.

     2007 m. birželio 29 d. L.Pociūnienė pateikė skundą, kuriuo prašyta panaikinti prokuroro Justo Lauciaus nutarimą ir ikiteisminį tyrimą atnaujinti.

     2007 m. liepos 13 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka priėmė nutarimą atmesti nukentėjusiosios L.Pociūnienės skundą.

     2007 m. rugpjūčio 9 d. L.Pociūnienė ir jos advokatas Kęstutis Čilinskas Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui pateikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo.

     2007 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas skundą patenkino ir ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje atnaujino.

     2009 m. vasario 24 d. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Mindaugas Gylys priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl V.Pociūno mirties fakto, nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

    2009 m. kovo 25 d. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiasis prokuroras Zenonas Burokas priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė patenkinti nukentėjusiosios L.Pociūnienės ir jos advokato J.Butkaus skundą dėl prokuroro M.Gylio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.

     2009 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas panaikino Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro Z.Buroko 2009-03-25 nutarimą ir atnaujino ikiteisminį tyrimą.

     2009 m. gegužės 21 d. Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui apskundė 2009-05-14 Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartį.

     2009 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria atmetė generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko skundą ir paliko galioti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-14 nutartį. Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

      2009 m. birželio 15 d. generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas priėmė nutarimą panaikinti prokuroro Mindaugo Gylio 2009-02-24 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/387298/ ... i-apacioje


VSD negali atsakyti, ar V.Pociūno žūtis susijusi su tarnyba saugume


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=47863873

BNS
2011 liepos mėn. 22 d. 15:56

       Valstybės saugumo departamento (VSD) sudaryta komisija pareiškė negalinti nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp Vytauto Pociūno žūties ir jo pareigų, susijusių su VSD veikla, nes Generalinė prokuratūra dar nėra pateikusi vertinimo, ar buvęs saugumo karininkas žuvo dėl nusikaltimo.

       Kartu tarnybinio patikrinimo išvadose kartojama, kad 2006 metais Baltarusijoje mįslingomis aplinkybėmis žuvęs V.Pociūnas kaimyninėje šalyje viešėjo kaip Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas ir jokių VSD užduočių nevykdė.

       Penktadienį paskelbtame VSD pranešime spaudai teigiama, kad tarnybinio tyrimo komisija nustatė, jog V.Pociūnui nuo 2006 metų rugpjūčio 5 dienos iki 25 dienos užsienio reikalų ministro įsakymu buvo pavesta pavaduoti Lietuvos generalinio konsulato Gardine generalinę konsulę per jos kasmetines atostogas.

       "V.Pociūnas 2006 metų rugpjūčio 22-23 dienomis buvo tarnybinėje komandiruotėje Baltarusijos Respublikos Bresto mieste kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas, pavaduojantis generalinę konsulę dalyvaujant Ukrainos Nepriklausomybės 15-ųjų metinių renginyje ir jokių VSD užduočių nevykdė", - sakoma pranešime spaudai.

        Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodymu sudaryta tyrimo komisija dėl priežastinio ryšio tarp V.Pociūno žūties ir jo pareigų, susijusių su VSD veikla vykdymo, nustatymo, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl V.Pociūno mirties fakto Bresto mieste.

        "Generalinė prokuratūra informavo, kad šioje tyrimo stadijoje vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar V.Pociūno mirtis įvyko dėl nusikalstamų veiksmų, kokie šios nusikalstamos veikos motyvai, negali, nes nesurinkti visi tyrimui reikšmingi duomenys. Todėl Tarnybinio tyrimo komisija pateikė išvadą, jog negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp Vytauto Pociūno mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su VSD veikla", - teigia VSD.

        VSD tarnybinio tyrimo komisijos išvados perduotos našlei Liudvikai Pociūnienei.

        Komisija sudaryta nagrinėjant V.Pociūno našlės prašymą išmokėti kompensaciją dėl vyro žūties.

        Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad tenkinti L.Pocūnienės reikalavimą dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo nėra teisinio pagrindo, nes tokius skaičiavimus atlieka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) teritorinis skyrius, kai gauna tarnybinio tyrimo komisijos išvadą, patvirtinančią priežastinio ryšio buvimą.

       Teismo sprendime rašoma, jog VSD Statute nustatyta, kad aplinkybė, ar saugumo pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, nustatoma VSD vadovo nustatyta tvarka atlikus tyrimą.

        Tarnybinis tyrimas dėl V. Pociūno žūties nebuvo atliktas, todėl teismas padarė išvadą, kad VSD nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo.

        Našlė įsitikinusi, kad prieš penkerius metus Breste žuvęs V. Pociūnas buvo VSD pareigūnas, kuris po Užsienio reikalų ministerijos priedanga Baltarusijoje vykdė užduotis, todėl VSD turi išmokėti kompensaciją.

        Našlė prašė, kad teismas iš VSD jai priteistų dešimties metų vidutinį V.Pociūno atlyginimą. Moteris tvirtino nežinanti, kokia tai suma būtų.

        Pareigūno našlei URM jau yra išmokėjusi 2,5 metų paskutinio tarnybinio atlyginimo dydžio kompensaciją. Bet, kaip posėdyje teigė advokatas, įstatymai leidžia L.Pociūnienei pasirinkti kompensaciją ir ją gavusi iš VSD, ministerijos skirtus pinigus moteris grąžintų.

        V.Pociūnas mirė 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje Breste.

        Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas vėl atnaujintas.

        Dabar tarp kitų versijų tiriama ir nužudymo versija.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 22 Lie 2011 16:39. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Sau 2011 18:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Ginti nėra kam


http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/1130.html

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ

      "Atsitiktinėmis" žūtimis plačiai buvo naudojamasi Sovietijoje praeityje. Ir šiandien jos taikomos prieš valdantiesiems neįtikusius žmones.

       Tai Galina Starovoitova, Ana Politkovskaja, Aleksandras Litvinenka...

       Argi visus suminėsi?

       Panašiai ir Lietuvoje - plačiai nuskambėjo Kiesų nužudymo byla, Juro Abromavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus...

       O kiek atvejų "nenuskambėjo", bet tyliai tyliai praslinko pro nustebusių aplinkinių akis?

       1990 metais per rinkimus į Atkuriamąjį Seimą kandidatuojantis žymus rezistentas Povilas Pečeliūnas sulaukė anoniminio skambučio su klausimu "ar dar nenumirei?" Po kelių dienų jis išties mirė su itin retais simptomais. Jo konkurentas buvo Gediminas Vagnorius.

       Reta vėžio forma mirė ir mūsų Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis. Tik po Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos apnuodijimo išaiškinimo tapo realu, kad ir P.Pečeliūno bei S.Lozoraičio atvejai panašūs. Na, o kam tai naudinga - klausimų kaip ir nekyla.

      1992 metais Sąjūdžiui pralaimėjus rinkimus į Seimą, į valdžią vėlei sugrįžta "buvę ir nepražuvę" sovietų kolaborantai ir lig šiolei neišvirsta iš savo postų. Persikrikštydami, persiformuodami, sau naudingai reguliuodami Rinkimų įstatymą (balsavimas už sąrašą, balsavimas paštu, išeliminuojant neįgaliųjų balsavimą namuose ir t. t.), komunistai tvirtai laikosi valdžioje ir tęsia sovietines tradicijas.

      Sprogsta tiltai, dega namai, žūsta žmonės, tačiau kaltų nėra. Tiesa, išaiškinamos kelios galvažudžių grupuotės - daškiniai, tulpiniai, Dekanidzės gauja, tačiau tai tik didžiųjų grobikų priedanga: didieji nepagaunami ir toliau tarpsta.

      Užgrobtose žemėse dygsta dangoraižiai, neteisėtai parceliuojamas tautos turtas, auga milijonierių gretos ir didėja nuskurdėlių minia.

      1993 metais Algirdas Mykolas Brazauskas, tapęs prezidentu, kaip tikras leninietis paleido į laisvę žiauriausius nusikaltėlius ir be priežiūros bei raminamųjų vaistų paliko psichikos ligonius.

      Būtent prisidengus šio kontingento daromais nusikaltimais (žudymai, padegimai ir ištisų kaimų sušaudymai), buvo vykdomas ir politinis susidorojimas su Lietuvos patriotais.

      Pradedant persekiojimu, išmetimu iš darbo, verslo žlugdymu, baigiant politinių organizacijų skaldymu, pasikėsinimais į vadovus ir net žmogžudystėmis. Ypač tiems, kurie atskleidžia korupciją ir realiai grasina ją išviešinti ir pažaboti, pritaikomas platus sovietinio susidorojimo arsenalas.

       Taip Klaipėdos deputatas buvo susprogdintas, du žurnalistai - Vitas Lingys ir Kęstutis Žičkus - nužudyti, du Seimo nariai - Rimantas Ruzas ir Tautvydas Lideikis - "žuvo" automobilių avarijose, tautininkas Saulius Čepėnas - nužudytas armatūros strypais, o V.Paliukaitis - nušautas, liberaldemokratas G.Dargužis - pasmaugtas, o du Lietuvos karininkai - S.Buzas ir T.Simonis - užmušti "avarijoje".

       O kiek pasikėsinta? Ir į Antaną Terlecką, Stanislovą Buškevičių, Algirdą Petrusevičių ir į daugelį kitų, kukliai nutylėjusių šį faktą...

     Prabėgo vieneri metai nuo buvusio Valstybės saugumo departamento pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje. Tačiau ši didžiulį atgarsį visuomenėje sulaukusi rezonansinė byla vis dar kybo ore. Iki šiol neaišku, į kokius klausimus jau atsakyta, kodėl ši byla tokia supainiota, suvelta, specialiosios tarnybos jos vengia kaip velnias kryžiaus. Pagaliau kas ir kodėl trukdo atskleisti pulkininko žūties aplinkybes, kas Lietuvoje turėtų atskleisti šią paslaptį? Tik įsivaizduoti reikėtų, kiek dar paslapčių išryškins ateityje istorija.

     O kiek klausimų V.Pociūno byloje? Juolab kai vis garsiau kalbama ir vis daugiau pasigirsta nuomonių ir teiginių, kad V.Pociūnas buvo nužudytas.

      O kol kas netiesioginiu šios versijos įrodymu pateikiamas premjero Gedimino Kirkilo keistas sprendimas įkurti dar vieną komisiją. Teigiama, kad tai - su V.Pociūno žūtimi susijusio premjero patarėjo Albino Januškos gudrus manevras: taip tarsi parodomas Vyriausybės vadovo noras išsiaiškinti situaciją ir sudėti visus taškus šioje byloje. Kadangi sukurta komisija negalės prieiti prie slaptų dokumentų ir negalės ką nors konkrečiau išsiaiškinti, užpildyti visas spragas, jos veikla galės užsitęsti iki begalybės.

      Juk G.Kirkilas taip ir sakė: komisijos veiklos laikas neribojamas. Kitaip tariant, tegu komisija tiria, iki visiems ši tema pabos, ir tragedija palaipsniui nueis į užmarštį.

      Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra pasakęs: Lietuva tik ateityje sužinos tiesą apie pulkininko V.Pociūno žūtį. Atsakymai, deja, ateina po daugelio metų.

      Kad komisijos darbui trukdoma, pradėjo aiškėti nuo pirmųjų dienų. Dar nepradėjus darbo, komisijos veikloje atsisakė dalyvauti G.Kirkilo sprendimu komisijos nariu paskirtas Generalinio prokuroro pavaduotojas. Oficiali priežastis, kaip tvirtino pavaduotojas, - jo skyrimas nebuvo suderintas su prokuratūros vadovybe.

      O KGB rezervininką Arvydą Pocių pakeitęs Valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas net nesiteikė paaiškinti, kodėl pirmajame posėdyje nedalyvavo.
 
      Po tokio dviejų valstybės pareigūnų demaršo komisija, vadovaujama filosofo Vytauto Ališausko, nutarė tyrimą pasukti kai kam Lietuvoje pavojinga kryptimi - išsiaiškinti ir atvirai pasakyti, kas yra V.Pociūno šmeižto organizatoriai ir kodėl jis buvo šmeižiamas. O tada...

      Juk iš A.Pociaus atleistų VSD bendradarbių liudijimų Nacionalinio saugumo ir gynybos komisijai, V.Pociūno pasakytų žodžių artimiausiems bendraminčiams, kad "daugiau netylės" ir pateiks turimą "kompromatą" apie Rusijos "Gazprom" valdomus aukščiausius Lietuvos pareigūnus, galima daryti prielaidą, kas slepiasi už pulkininko šmeižto po mirties organizatorių.

      Kažkodėl neatsako P.Malakauskas ir į klausimus, kodėl VSD direktoriaus kėdėje tebesėdi artimas A.Januškos draugas Darius Jurgelevičius, daugiau nei keistomis aplinkybėmis 2005 metų pradžioje iš Užsienio reikalų ministerijos perėjęs dirbti į saugumą. Dar keisčiau, kad buvęs diplomatas naujame darbe ėmėsi kuruoti ne tarptautinius ryšius, o tuo metu Lietuvai itin opų tranzito klausimą, žinomą projekto 2K vardu (garsiąją Kaliningrado-Klaipėdos tranzito sutartimi), kuriuo aktyviai domėjosi Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai.

      Rusija net buvo leidusi suprasti, jog sumažintų geležinkelio krovinių tarifus per Klaipėdos uostą tuo atveju, jei Lietuva Rusijos kapitalui parduotų Klaipėdos uosto krovos bendrovių akcijas. Rusijos žiniasklaidoje projektas 2K net buvo apibūdinamas kaip Klaipėdos uosto "įsiliejimas į Kaliningrado, visos Rusijos ir Eurazijos erdvę".

      Tik V.Pociūno aktyvi patriotinė pozicija padėjo Lietuvai atsikratyti šios grėsmės. Ar ne čia ir jo mirties priežastis?

      Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo posėdžio stenogramoje yra tokie VSD pareigūno parodymai: "Gaila, kad tos mūsų prognozės pasitvirtino, krovinio neliko ir tas visas 2K subliuško. Mes tuo metu atkreipėme dėmesį, kad aplink 2K labai daug KGB rusų karininkų sukasi, praktiškai "Meždunarodnaja transportnaja kompanija" (Tarptautinė transporto kompanija) ar kaip buvo per vidurį, tarpinė grandis, mes paskui išsiaiškinome, kad buvo vieni KGB darbuotojai. Stonys jau tuo metu šmėžavo šitame projekte, čia niekam ne paslaptis".

      Apie premjero patarėjo Albino Januškos ryšius su Rimandu Stoniu pareigūnas pridūrė: "Aš galiu pasakyti, kad operatyvinėje byloje tokių duomenų buvo. Savom ausim girdėjau" (kalba netaisyta - R.G.). "Meždunarodnaja transportnaja kompanija" artimai susijusi su buvusiu KGB generolu, "Rusijos geležinkelių" prezidentu Vladimiru Jakuninu.

      Šis buvęs KGB generolas, A.Januškai dirbant prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais, kaip spėjama, jo dėka, Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Dar vienas apdovanotas kagėbistas V.Adamkaus kolekcijoje.

      Pulkininkas V.Pociūnas sudraskė šį ekonominės diversijos voratinklį. Jį bendrai mezgė buvusio KGB kadrinio karininko vadovaujama Rusijos bendrovė "OO Transis" ir "Dujotekanos" prezidento Rimando Stonio dešinioji ranka - viceprezidentas, buvęs KGB karininkas Piotras Vojeika ir tuo pat metu bendrovės "Odanata" vadovas.

      Kai buvęs KGB rezervininkas A.Pocius tikrąja to žodžio prasme išvarė V.Pociūną iš Lietuvos saugumo, pulkininkas pareiškė, kad "daugiau netylės". Virš pulkininko galvos pakibo mirties šešėlis. A.Januška ir R.Stonys suprato, kuo baigsis situacijos paviešinimas. Ir prabėgus keletui dienų jau nužudytas V.Pociūnas buvo išmestas per viešbučio langą. Kodėl pulkininkas tik prasitarė, kad daugiau netylės, bet nepadarė viešo pareiškimo apie valstybės kūną apraizgiusį voratinklį ir jo pynėjus?

      Galimos trys versijos.

      Viena - V.Pociūnas nesitikėjo tokios žaibiškos buvusių KGB (o gal ir dirbančių Rusijos fedaralinei saugumo tarnybai?) reakcijos.

      Antroji versija - iki smulkmenų išsiaiškinęs Lietuvą apraizgiusio politinių ir ekonominių diversijų voratinklio struktūrą bei jos kūrėjus, pulkininkas puikiai suvokė: niekas negalės patikėti, kad į kagėbistinį voratinklį įpainioti paties aukščiausio rango politikos veikėjai, vadinamasis valstybės elitas.

      Juk buvusiam klanui tarnaujanti žiniasklaida, ten dirbantys buvę KGB agentai ir rezervininkai pagal artimojo užsienio specialiųjų tarnybų parengtą scenarijų pažers neįsivaizduojamo masto kontrargumentų, paneigimų, melo, šmeižto laviną.

      Argi ne panašiai buvo išmesta kompromituojanti medžiaga prieš VSD direktoriaus A.Pociaus veiklos tyrimui vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Algimantą Matulevičių? Juolab kad dokumentais pagrįstų įrodymų neliko - visa V.Pociūno surinkta tyrimų medžiaga Valstybės saugumo departamente sunaikinta.

       Galgi saugumo pulkininkas priėmė sprendimą sąmoningai paaukoti savo gyvybę? Nes puikiai suvokė, kad kagėbistinis klanas panaudos jiems įprastą metodą. Taip, kaip pasielgė su A.Litvinenka, A.Politkovskaja.

       Galbūt V.Pociūnas priėmė sprendimą - pačia brangiausia pasaulyje kaina padėti atskleisti visą tiesą, išvilkti klaną į dienos šviesą. Klanas jau velkamas į šviesą.

       Minint V.Pociūno žūties metines, jo bičiulis ir bendramintis Kęstutis Masiulis pareiškė:

       "Man ypač skaudu, kad Respublikos Prezidentui atskaitingas VSD ne tik nedėjo pastangų išaiškinti žudiko, bet atvirkščiai - dėjo visas pastangas šį tragišką įvykį sumenkinti ir netgi apjuodinti velionį. Velionio Vytauto Pociūno paskutiniame prieš mirtį susitikime su manimi pavojingais valstybei įvardinti asmenys valstybės vadovų yra globojami, o drąsiai tiesą liudiję VSD pareigūnai neapginami nuo persekiojimų. To, neslėpsiu, aš taip pat negaliu nepasmerkti".

       Tačiau V.Pociūno mirties priežasčių aiškinti nėra kam. V.Adamkus jį po mirties apdovanojo. Gal tikėdamasis taip užtrinti velionio šmeižto dėmę ar nuraminti našlės ryžtą surasti teisybę?

        Antra vertus, toks V.Pociūno apdovanojimas dar kartą pademonstravo Prezidento vienodą požiūrį į išdavikus ir patriotus.

        Tiek su iš JAV išvarytu ir Izraelyje nuteistu už bendradarbiavimą su KGB Šabtajumi Kalmanovičiumi, tiek su KGB generolu V.Jakuninu apdovanojamas ir šalies patriotas V.Pociūnas!?

        Pasirodo, V.Adamkaus nepamokė, kaip skirti didvyrius nuo išdavikų, 2000 metais atsisakę imti iš jo rankų apdovanojimus 100 žmonių.

        Pradedant disidente Nijole Sadūnaite, signataru Algirdas Endriukaičiu, kunigais Jonu Kastyčiu Matulioniu ir Robertu Grigu, kurie atsisakė raštu viešai paskelbę, o 70 - tylomis neatėjo į apdovanojimą. Taigi ketvirtadalis apdovanotųjų atsisakė stoti į vieną gretą su kagėbistais, komunistais ir privilegijuotu elitu.

       V.Adamkus ir toliau juos remia, o didvyrių ir patriotų ginti nėra kam.

"XXI amžius"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Sau 2011 18:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Savanorių „maištas“: atsitiktinumas ar provokacija


2011-01-16

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... acija.html

Gintaras Visockas
Aktualijos

Paveikslėlis

Nuotraukoje: Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius ginklą mėgina atimti iš kolegos savanorio.
Nuotr. iš asmeninio Gintaro VISOCKO archyvo.


    Kauno rinktinės štabo viršininkas kapitonas Juras Abromavičius ir iš rusų desantininko rankų stengiasi išplėšti automatą. Kai kurių ekspertų teigimu, susistumdymas su rusų desantininkais labiau primena provokaciją, nei patriotinių jausmų protrūkį.

Gintaras VISOCKAS
(Laikraštis „XXI amžius“, priedas „Slaptieji takai“)

(Pasakojimas apie tikrąsias savanorių nepaklusnumo akcijos priežastis, paslaptingas savanorių mirtis ir mįslingus sutapimus)

       Praėjusią savaitę Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybes tiriančiai Seimo komisijai liudijo brigados generolas Česlovas Jezerskas.

       Spauda akcentavo, kad į apklausą pakviestas aukšto rango kariškis „apie J. Abromavičių nepasakė nieko blogo“. Kai kurie leidiniai taip pat pastebėjo, jog brigados generolo liudijimų išklausyti susirinko vos keli parlamentarai. Suprask, savanorių nepaklusnumo akcija jau visiems įgrysusi, neįdomi. „Slaptieji takai“ mano kitaip.

       Kol aiškiai nepasakyta, kam iš tiesų talkino 1997-ųjų pradžioje nužudytas J. Abromavičius, kodėl kadaise pasirašytas Ginklų koncentravimo potvarkis, paskatinęs savanorius maištauti, kol neįvertinta tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus veikla, šią bylą vadinti neįdomia – šventvagystė.

       Juolab kad keistų mirčių po savanorių nepaklusnumo akcijos būta žymiai daugiau.

       Be J. Abromavičiaus dar apie dešimt aktyvių pakaunės įvykių dalyvių žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Tačiau mūsų teisėsauga jas šiandien padėjusi į archyvą.

Kas paleido šūvį?


      Štai kad ir buvusio savanorio Rolando Banionio istorija. Kaip teigiama oficialiose išvadose, „jis1992-aisiais nusišovė savo namuose. Bet įtarimai, jog jam kažkas „padėjo“ atsisveikinti su šiuo pasauliu, neišsklaidyti iki šiol.

      Neoficiali versija tokia: R. Banionis aiškinosi, kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai – ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai.

      Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo?

      Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis. Šį savanorį policija sulaikė už neva nelegalių ginklų laikymą. Pasodino į Kauno tardymo izoliatorių, iš kurio, pasirodo, buvo labai lengva pabėgti. Savanoris sėkmingai paspruko ir apsigyveno pas draugą. Kai šis išvažiavo į Šiaulius gydytis dantų, dėl neaiškių priežasčių iškrito iš penktojo aukšto ir, žinoma, užsimušė.

      Buvę R. Kuršo bendražygiai mano, kad, duodamas parodymus policijai, šis vyras prasitarė žinąs kompromituojančių faktų apie pakaunės įvykiuose tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavusius pareigūnus.

      Keista ir Kornelijaus Rudausko mirtis. Išplaukė su dviem kolegom žvejoti į Kauno marias ir ... paskendo. Įdomiausia, kad žvejoti išplaukęs K. Rudauskas dėvėjo kostiumą.

      O Remigijus Kazokaitis nusišovė Varėnoje. Nuosavame name.

      Irmantas Ruplys rastas nusišovęs geležinkelio apsaugos būdelėje iš nagano.

      Edmundas Simonavičius nusišovė iš nuosavo medžioklinio šautuvo. Beje, batų nusimovęs nebuvo.

      Negražių kalbų sklinda ir dėl Žanetos Sadauskaitės mirties. Oficialią versiją jau girdėjome: ją miško sodyboje nušovė Haroldas Valaitis, beje, už šią žmogžudystę kalėjime atsėdėjęs tik vienerius metus ir keletą mėnesių.

      Tačiau ekspertai teigia, jog mergaitė nužudyta iš ginklo, kurio kalibras – 9 mm, o H. Valaitis, duodamas parodymus, sakė, kad lemtingą šūvį paleido iš „Kalašnikov“ automato, kurio kalibras – keliais milimetrais mažesnis.

       Šį kraupų įvykį iš karto mėginta priskirti maištaujantiems savanoriams, esą štai kokia tikroji nepaklusnumo akciją organizavusių savanorių moralė – šaudo nieko dėtas merginas.

       Kai žuvo Žaneta, troboje tuomet būta net penkių vyrų. Ir vis dėlto generalinė prokuratūra nesugebėjo nustatyti, kas iš tų penkių vyrų spustelėjo gaiduką.

Įsakymo originalo niekas nematė


      Ypač mįslinga, gandais apaugusi pulkininko Gedimino Puloko mirtis. Kaip ir kiti paminėti vyrai, jis buvo aktyvus vadinamųjų pakaunės įvykių dalyvis. Tiksliau tariant, netiesioginis jų organizatorius.

      Juk būtent G. Pulokas neva pasirašė nelemtą ginklų koncentravimo įstatymą, paskatinusį Kauno rinktinės vyrus nepaklusti centrinei vadovybei.

      Įdomiausia tai, kad tuo metu, kai buvo neva pasirašomas įsakymas, tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus Lietuvoje nebuvo. Remiantis oficialia versija, ministras svečiavosi Turkijoje, kur vyko civilinės aviacijos paroda. O tuometinis štabo viršininkas Jonas Gečas buvo išvykęs, remiantis tais pačiais oficialiais šaltiniais, į JAV.

      Taigi itin svarbų, ginklų laikymo ir saugojimo tvarką gausiausioje ir įtakingiausioje Kauno rinktinėje reglamentuojantį įsakymą pasirašė ne tikrasis krašto apsaugos ministras A. Butkevičius, net ne tikrasis štabo viršininkas J. Gečas, o laikinai ministro pareigas atliekantis G. Pulokas.

      Šis įsakymas, be kita ko, paskelbtas tą dieną, kai šeši savanoriai jau buvo išėję į miškus, pareiškę nesutinkantys su kai kuriais vadovybės parėdymais.

      Taigi ir ministras A. Butkevičius, ir štabo viršininkas J. Gečas negalėjo nežinoti, jog Kauno rinktinėje bręsta maištas. Ir vis tiek važiavo į komandiruotes, ir vis tiek neuždraudė skelbti savanorių itin neigiamai vertinamo įsakymo.

      Įdomu dar ir tai, kad G. Puloko pasirašyto įsakymo originalo niekas nėra matęs. Jis dingo.

      O po maždaug dviejų savaičių nebeliko ir paties G. Puloko. Oficiali diagnozė – kraujo vėžys.

      Tačiau tuo metu G. Pulokas jautėsi sveikas kaip ridikas. Jį neseniai tikrinę karo ligoninės medikai konstatavo: kariškis – „puikios fizinės formos“.

       Kai kurie buvę Kauno rinktinės savanoriai įtaria, kad nei A. Butkevičius, nei J. Gečas niekur iš šalies nebuvo išvykę. Savanorių maištą išprovokavęs įsakymas plk. G. Pulokui buvo pakištas specialiai. Jis tiesiog tapo „atpirkimo ožiu“, o paskui jį pašalino, kad niekam niekad niekada nepasakotų apie tikrąsias Ginklų koncentravimo įsakymo atsiradimo aplinkybes.

      Pasak kai kurių buvusių savanorių, šiandien daugiau negu aišku, kaip lengva sukelti kraujo vėžį. Tai rodo į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo Aleksandro Litvinenkos mirtis.

       Dar viena dėmesio verta aplinkybė: neva žodinį G. Puloko parėdymą dėl ginklų koncentravimo, savanorių žodžiais tariant – nuginklavimo, tuometinis Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius puolė labai jau uoliai vykdyti.

Pavadino provokatoriumi


      Paskui pakaunės įvykius velkasi virtinė keisčiausių skandalų, apie kuriuos plačioji visuomenė mažai ką žino.

      Pavyzdžiui, apie 1993-iųjų metų rugsėjo 23 dieną. Jokiose oficialiose suvestinėse neužfiksuota, jog tądien greičiausiai buvo pasikėsinta į Kauno rinktinės savanorio Stanislovo Adamonio gyvybę.

      Tačiau samdomas žudikas pasirodė esąs nepatyręs – nepataikė. Arba jam buvo iškelta užduotis tik pagąsdinti auką.

      Štai kaip viskas tąsyk klostėsi. Tuomet majoro laipsnį turėjęs Stanislovas Adamonis vairavo tarnybinį automobilį. Vos tik pajudėjęs iš K. Petrausko ir Savanorių prospekto sankryžos jis išgirdo duslų šūvį. Kartu su juo važiavusi rinktinės darbuotoja Eleonora Kajeckienė šūvį irgi girdėjo. Tačiau kulka nekliudė nei žmonių, nei automobilio. Būdamas kariškis profesionalas S. Adamonis iš karto suprato, iš kur šauta - iš dar nebaigto statyti daugiaaukščio namo, stovėjusio netoli sankryžos. Dar tą patį vakarą savanoris S. Adamonis su keliais ginklo draugais apžiūrėjo įvykio vietą ir medyje šalia gatvės aptiko kulkos žymę.

      Į policiją pagalbos kreiptis nesiryžo, kadangi po pakaunės miško įvykių Kauno policininkai ir Kauno savanoriai vieni į kitus žiūrėjo kaip į didžiausius priešus. Kad tame medyje būta įstrigusios kulkos, S. Adamonis neabejoja, kadangi kitą dieną jau tas medis nebežaliavo – kažkas jį nupjovė.

      Kam buvo neparankus S. Adamonis? Atsargos pulkininko leitenanto laipsnį šiandien turintis S. Adamonis siūlo atkreipti dėmesį į keletą, jo manymu, svarbių momentų.

      Pirma, jis viešai, girdint maždaug dviems šimtams kariškių, Kauno karininkų ramovėje J. Abromavičių ir jo parankinius pavadino provokatoriais. Tuoj po šio pareiškimo jis išgirdo sklandant gandus, jog jam už tai „paskelbtas mirties nuosprendis“. Jis iš pradžių nepatikėjo, kad tie gandai – rimti, tačiau rugsėjo 23-ąją šūvio, jo įsitikinimu, tikrai būta.

Dirbtinai sukeltas širdies infarktas


      Buvęs Kauno savanoris Arūnas Stašaitis tvirtina, jog ir su juo norėta susidoroti. Jeigu S. Adamonį bandyta nušauti, tai A. Stašaičiui greičiausiai dirbtinai sukelti keli širdies infarktai.

      Duodamas interviu „Slaptiesiems takams“, buvęs Kauno rinktinės savanoris prisipažino, kad jam teko gydytis JAV, mat lietuviais medikais tuomet nepasitikėjo. Jis turįs juodu ant balto surašytą Amerikos specialistų išvadą: infarktą greičiausiai sukėlė išorinės priežastys.

      Žinoma, šimtaprocentinių garantijų nėra, kad širdies negalavimus sukėlė dirbtiniai veiksniai, tačiau JAV chirurgai įtaria, kad „čia tikrai neapsieita be pašalinių įsikišimų“.

      Pasak A. Stašaičio, kai kurie J. Abromavičiaus aplinkos žmonės labai jau jį norėjo pašalinti iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų.

     Vos tik pasklido gandas, kad sušlubavusi A. Stašaičio sveikata, vienas karininkas kreipėsi net į tuometinį VSD vadovą Jurgį Jurgelį, pažnibždėdamas neva didelę paslaptį: A. Stašaitį derėtų išleisti į atsargą kaip netinkamą profesinei karo tarnybai dėl silpnos sveikatos.

      Su tuometiniu kapitonu A. Stašaičiu siekta susidoroti dėl tų pačių priežasčių, kaip ir su S. Adamoniu: J. Abromavičių jis manė esant provokatoriumi, bet kokia kaina kiršinančiu savanorius, atkakliai trukdančiu taikiai sureguliuoti vadinamąjį Kauno savanorių „maištą“.

Pabandė atimti ginklą iš rusų desantininko


      Atsargos majoro laipsnį turintis A. Stašaitis papasakojo vieną atsitikimą, kurio liudininku jis buvo pats. Taigi keistą J. Abromavičiaus elgesį matė savo akimis.

      Atsitiko tai 1992 metų liepos mėnesį. Netoli Garliavos Kauno rinktinės savanoriai buvo įsirengę stebėjimo postą. Poste stvovėjusių savanorių užduotis – tikrinti pravažiuojančias Rusijos kariuomenės transporto priemones.

      O greta įsikūrė rusų desantininkai, kurių užduotis – trukdyti. Todėl nenuostabu, kad kilo žodinis konfliktas. Tačiau keista tai, kad atlėkęs štabo viršininkas J. Abromavičius, bent jau pabandęs taikiai susitarti, iš karto griebė penkiems desantininkams vadovaujančiam praporščikui už automato - pasistengė ginklą išplėšti iš rankų.

       Tas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas. Pasipriešino, kirto per rankas, atstūmė. Be kita ko, sušuko saviškiams „k boju“. Penki desantininkai nedelsdami užsitaisė ginklus, vamdzdžius nukreipdami ne į laukus, bet į Lietuvos savanorius.

       Kauno rinktinės savanoriams nieko kito nebeliko, kaip pasielgti analogiškai – savo ginklus nukreipti į rusų desantininkus. Taip ir stovėjo vieni prieš kitus atsuktais ginklais.

       Kapitonas A. Stašaitis neabejojo, kad tuoj kažkas neištvers įtampos ir paleis šūvį. Ir tada prasidės tikras susišaudymas. Įtampa buvo didžiulė. Jis puikiai prisimena, kaip rusų praporščikui per kaktą bėgo stambūs prakaito lašai.

       Kraujo praliejimo išvengti padėjo, pasak atsargos majoro A. Stašaičio, viršila Mykolas Dūdonis. Jis nepastebėtas priėjo praporščikui iš už nugaros ir parodė granatą. Ir ištarė maždaug tokius žodžius: „jei neįsakysi saviškiams pasitraukti, susprogdinsiu granatą – abu išlėksime į orą“. Rusų praporščikas suprato, kad lietuvis nejuokauja, ir liepė desantininkams pasitraukti.

      Tada ginklus nuleido ir Kauno rinktinės savanoriai.

      O kur tuo metu buvo štabo viršininkas J. Abromavičius? Buvusio savanorio A. Stašaičio teigimu, pasistumdęs su praporščiku dėl automato Juras iš karto spruko į šalį - už keliolikos metrų stovėjusio automobilio link. Būtent gėdingai pasitraukė, nors tuo metu paremti savanorių sugužėjo kelios dešimtys civilių garliaviškių. Vadinasi, civiliams irgi grėsė didžiulis pavojus.

Kraujo išvengta viršilos Mykolo Dūdonio dėka


      Panašiai tų dienų įvykius apibūdino ir pats M. Dūdonis. Jis irgi teigė, jog štabo viršininkas J. Abromavičius tądien pasielgė jei ne kaip provokatorius, tai kaip karštakošis, nesitvardantis vyras, negalintis vadovauti jokiam, net mažiausiam, kariniam junginiui.

     „Taip, aš mačiau, kaip Juras bandė iš praporščiko atimti ginklą. O Afganistane tarnavęs rusų desantininkas, žinoma, ginklo neatidavė. Tada ir užvirė visa ta košė. Sukėlęs pavojingą konfliktinę situaciją J. Abromavičius čia pat pasitraukė - įvykius stebėjo iš šalies“, - sakė buvęs viršila M. Dūdonis.

      M. Dūdonis neneigė, jog buvo priėjęs prie rusų praporščiko su kovine granata, grasindamas dideliu „bum“. Pasak M. Dūdonio, kitos išeities tiesiog nebuvę. Vėliau jam teko šnekėtis su praporščiku, iš kurio rankų Juras bandė išplėšti ginklą.

      Atsisveikindamas rusų desantininkas labai nuoširdžiai šnibžtelėjo į ausį: „saugokis to karštakošio ginklų atiminėtojo“. Provokatoriumi, išdaviku, priešu nepavadino, bet iš intonacijos buvo galima suprasti, kuo rusų desantininkas laiko J. Abromavičių.

      Pasak M. Dūdonio, Kauno rinktinės štabo viršininkas dar sykį yra užfiksuotas kaip provokatorius. Tas incidentas įvykęs pakaunės miškuose.

       Atvažiavęs neva inspektuoti savanorių J. Abromavičius pastebėjo šalia palapinės padėtą automatą, iš karto jį čiupo ir puolė šaukti, girdi, kaip savanoriai aplaidžiai saugo savo ginklus.

       Netoliese stovėjęs ginklo savininkas pareikalavo automatą grąžinti. J. Abromavičius grąžinti ginklo nesiruošė. Tarp vyrų kilo grumtynės. Nors situacija nebuvo tokia pavojinga, kaip tada, stumdantis su Afganistane tarnavusiu rusų desantininku, tačiau iki kraujo praliejimo vėl gi buvo vos keli žingsniai.

       Pakaunės įvykiuose stovyklos komendantu tarnavęs M. Dūdonis pripažino, jog ir toji situacija „J. Abromavičiui garbės nedaro: „primena provokaciją, o ne patriotinių veiksmų protrūkį“.

Už nederamai saugotus ginklus – kapitono laipsnis


       Kai kurie Kauno savanoriai J. Abromavičiui nepalankių faktų žino ir daugiau.

       Štai kad ir Savanorių sąjungos vyriausiajam garbės teismui 1996-ųjų gegužės 10 dieną perduotas atsargos plk. ltn. S. Adamonio raštas, bylojantis apie iš Kauno rinktinės pagrobtus ginklus.

       Pasirodo, iš Kauno rinktinės kadaise dingo net 28 automatai, šautuvai ir pistoletai.

       Lietuvos teisėsaugai žinomos 8 žmogžudystės, kurios atliktos panaudojus būtent pagrobtus Kauno savanorių ginklus.

       Tais ginklais Vilijampolėje nužudyti šeši „Daktarų“ gaujos nariai, o Sargėnuose nušautas verslininkas Vytautas Čepas su savo vairuotoju.


       Teisėsauga iki 2001 metų rado tik 13 ginklų. Taigi dar 15 pavogtų ginklų „kažkur klaidžioja“.

       O kas buvo tiesiogiai atsakingas už ginklų apsaugą Kauno rinktinėje? Ogi štabo viršininkas J. Abromavičius.

       Kad už ginklų apsaugą konkrečiai atsakingas būtent štabo viršininkas, labai smulkiai ir aiškiai išdėstyta pareigybinėse instrukcijose, kurias yra pasirašiusi tuometinė A. Butkevičiaus dešinioji ranka – J. Gečas.

       Tačiau užuot nubaudęs J. Abromavičių dėl aplaidžiai atliekamų pareigų, ministras A. Butkevičius jam be eilės suteikė kapitono laipsnį.

       Buvęs Kauno rinktinės vado pavaduotojas plk. ltn. S. Adamonis įsitikinęs, jog J. Abromavičius tuomet turėjo galingų užtarėjų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

       Kitaip nebūtų drįsęs, pavyzdžiui, skelbti kovinės parengties, kai sužinojo, jog nepaklusnumo akcijos dalyviai taikiai grįžta į Kauną.

       „Skelbdamas per radiją kovinę parengtį, Juras ne tik kad viršijo savo įgaliojimus. Tokį parėdymą juk gali duoti tik ministras. Tokiu savo žingsniu jis išsidavė nenorįs taikaus vadinamojo pakaunės maišto sureguliavimo. Tokiu savo žingsniu jis pademonstravo, jog siekia sukiršinti grįžtančiuosius su akcijoje nedalyvavusiais vyrais“, - „Slaptiesiems takams“ pasakojo atsargos plk. ltn. S. Adamonis.

       Įtartinai pasielgė J. Abromavičius ir tuomet, kai pasirūpino informuoti Kauno policiją, kada ir kokiomis gatvėmis į Kauną grįžta Jonas Maskvytis.

       Pasak S. Adamonio, tuometinis Seimas visiems pakaunės įvykio dalyviams garantavo neliečiamybę. J. Maskvyčiui – taip pat. Jeigu perspėta policija būtų bandžiusi sulaikyti iš miško grįžtantį J. Maskvytį, šis vyras greičiausiai būtų priešinęsis – juk parlamentarai garantavo, jog teisėsauga nepersekios savanorių už nepaklusnumo akciją.

       „Tad kam reikėjo pranešti policijai, kada grįžta dar prieš nepaklusnumo akciją reikalų su teisėsauga turėjęs J. Maskvytis? Siekta dar vieno konflikto?“ – retoriškai teiravosi S. Adamonis.

Jeigu būtų norėjęs...


       Vardindamas šiuos faktus, neturiu tikslo nei specialiai apjuodinti, nei specialiai sukompromituoti 1997-ųjų pradžioje nuosavame automobilyje susprogdinto kapitono J. Abromavičiaus.

       Šiuo straipsniu tenoriu atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkybes, kurias kai kurie pareigūnai, politikai ir žurnalistai šiandien specialiai ar nesąmoningai nutyli, iškraipo.

       J. Abromavičiaus šalininkai greičiausiai iki užkimimo šauks, esą S. Adamonio, A. Stašaičio ir M. Dūdonio pateikti faktai – nė sudilusio skatiko neverti.

       Man regis, į jų teiginius derėtų pažvelgti labai atidžiai. Priešiškų valstybių veikla Lietuvoje visuomet bus sumaniai, gudriai maskuojama.

       Aiškindamiesi, kas dirbo ir iki šiol dirba ne Lietuvos labui, dažniausiai nerasime tiesioginių, neginčijamų įkalčių. Tačiau kai kurios aplinkybės iškalbingos ir verčia suklusti, susimąstyti: ar tikrai apdovanojome būtent tą, kuris labiausiai vertas ordinų ir medalių?

        Nūnai labai madinga nepaklusnumo akcijos kurstymu kaltinti dešiniuosius. Tuo tarpu pilietinio karo kurstymu labai nesunkiai būtų galima apkaltinti buvusį krašto apsaugos ministrą A. Butkevičių.

        Šnekantis su buvusiais Kauno rinktinės savanoriais, išgirdau retorišką klausimą:

        „Jei A. Butkevičius būtų norėjęs nepaklusnumo akciją kuo greičiau užbaigti, taip ir būtų padaręs. Jis galėjo atvažiuoti į mišką, visų akivaizdoje suplėšyti vadinamąjį Ginklų koncentravimo įsakymą, ir visi po valandos jau būtų grįžę į nuolatines dislokacijos vietas. Bet nepanorėjo“.

        Beje, panaši akcija tais pačiais metais vyko ir Estijoje. Tik estų aukšto rango pareigūnai būtent taip ir pasielgė, kaip nepasielgė mūsų ministras A. Butkevičius – atvažiavo į mišką ir vyrams pažadėjo nedelsiant atšaukti įsakymą. Ne tik pažadėjo, bet ir atšaukė. Ir nepaklusnumo akcija po kelių valandų išsikvėpė...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Geg 2011 14:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Neleiskime paversti Lietuvą Mažąja Fekaline Ruskija


From: Letas Palmaitis [mailto:letasp@gmail.com]
Sent: Wednesday, May 25, 2011 8:55 PM
To: generaline.prokuratura@prokuraturos.lt; spauda@vsd.lt; vapygarda@vat.lt; lat@lat.lt; ausra.svilainiene@president.lt

Subject: Neleiskime paversti Lietuvos Mazaja fekaline ruskija

     Šį laišką per nematomą kopiją platinu visais prieinamais adresais.

     Kiekvienas sąžiningas žmogus, nenorintis, kad Lietuva pavirstų beveidės diktatūros kalėjimu - Mažąja Fekaline Ruskija, tegu čia nurodytais pagrindiniais adresais pademonstruoja savo pilietinę ir krikščionišką poziciją kad ir mano parodomu pavyzdžiu:

      Aš, Letas Palmaitis, gyv. Kaune, Donelaičio g. 70-7, primenu, kad Vytautas Pociūnas "pats" "iškrito" pro viešbučio langą, o dar anksčiau tai padarė Remigijus Kuršas, kad neva nepedofilą teisėją Furmonavičių neva nužudė skrandžio turiniu paspringęs Kedys, kad neva ne nuo dioksino mirė Povilas Pečeliūnas, kad "autoavarijoje" rado mirtį Tautvidas Lideikis ir Andrius Ūsas, kad Stasys Lozoraitis mirė "greita vėžio forma", o nuo "kraujo vėžio" mirė ir Gediminas Pulokas, kad "kažkas" pašalino Jurą Abromavičių, kad Vladimiras Akulovas perdaug gerai žinojo visus kelius į "Gazpromą", kad "Dujotekanos" veikėjai klesti ir toliau, kad savanoriai Rolandas Banionis, Remigijus Kazokaitis, Irmantas Ruplys, Edmundas Simonavičius "nusišovė", o su gelbėjimosi liemene “nuskendo” Kornelijus Radauskas, kad Gedimino Kiesaus nužudymą organizavo "tulpiniai", kad iškiliausi kultūros ir mokslo atstovai Gintaras Beresnevičius ir Algis Uždavinys, neturėję problemų su sveikata, nesulaukė nė 50 metų, o kun. Juozas Gražulis, būdamas vienas vasarnamyje, mirė 54 metų. Paskelbus vad. "nepriklausomybę", joks teismas nebuvo rengtas dėl prof. Jono Kazlausko "savižudybės", neminint kun. Juozo Zdebskio "autoavarijos"

     Taip pat primenu, kad sutuoktinių Gatajevų "buitinę bylą" kuravo VSD ir kad jiems pabėgus į Suomiją, Suomija nerado pagrindo jų grąžinti į Lietuvą.

     Todėl aš visiškai solidarizuojuosi su Egle Kusaite jos naujojoje byloje ir pritariu visiems jos pasakytiems žodžiams –

Letas Palmaitis

Лэтас Палмайтис: «В связи с новым «делом» Эгле Кусайте напоминаю…»


http://www.kavkazcenter.com/russ/conten ... 1883.shtml

Время публикации: 2011-05-26 в 09:54

     В связи с новым «делом» Эгле Кусайте напоминаю о ряде происшествий, прекрасно известных в Литве едва-ли не каждому, а именно:

     Витаутас Поцюнас "сам” выпал из окна девятого этажа.

     Из окна пятого этажа "сам” выпал Ремигиюс Куршас.

     Якобы не педофила судью Фурмонавичюса якобы убил впоследствии »задохнувшийся содержимым желудка Драсюс Кядис.

     Якобы не от диоксина умер Повилас Пячялюнас.

     Нашли смерть в "автоаварии” Таутвидас Лидейкис и Андрюс Усас.

     Стасис Лозорайтис умер от "скоротечной формы рака”, от »рака крови” умер и Гедиминас Пулокас.

     "Некто” устранил Юраса Абромавияюса, а Владимир Акулов слишком много знал (все связи с "Газпромом”), причем деятели "Дуйотеканы” процветают, как ни в чем не бывало и далее.

      Добровольцы охраны края Роландас Банёнис, Ремигиюс Казокайтис, Ирмантас Руплис, Эдмундас Симонавичюс "застрелились”, а Корнелиюс Радаускас "утонул” в спасательном жилете.

      Убийство Гедиминаса Кесуса организовали "тульпинасы”.

      Выдающиеся деятели науки и культуры Гинтарас Береснявичюс и Альгис Уждавинис, не имев проблем со здоровьем, не дожили и до 50 лет, а ксендз Юозас Гражулис умер в 54 года, находясь один в своем летнем доме.

      После объявления в Литве независимости не были рассмотрены уголовные дела о "самоубийстве” профессора Йонаса Казлаускаса и "автоаварии” ксендза Юозаса Здебскиса.

      Так же напоминаю, что "бытовое дело” против супругов Гатаевых курировал Департамент государственной безопасности (ДГБ), но после бегства Гатаевых из Литвы в Финляндию там не нашли оснований для их возвращения Литве по требованию Вильнюса, т.е. в страну члена того же Европейского Союза.

      Поэтому я полностью солидаризируюсь с Эгле Кусайте в её новом «деле» и присоединяюсь ко всем высказанным ею словам.

      Призываю всех небезразличных людей слать свои письма с выражением протеста на расправу с Эгле Кусайте в генеральную прокуратуру Литвы, Департамент государственной безопасности Литвы, Вильнюсскому окружному суду, Верховному суду Литвы, в литовскую печать и на Кавказ-Центр.

Профессор Лэтас Палмайтис

Литва

Отдел писем
КЦ

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lie 2011 23:46 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Neištirta nė viena užsakyta arba politinė žmogžudystė Lietuvoje


Laisvas laikraštis
http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/450/53/d,detalus/

2011-07-13

Neištirta nė viena užsakyta arba politinė žmogžudystė Lietuvoje


      Visos užsakytos arba bent kokį politinį atspalvį turinčios žmogžudystės Lietuvoje lieka neatskleistos todėl, kad prieš šių žudynių savo ranką yra pridėję aukšti teisėsaugos pareigūnai.

       Tokią nuomonę LL išsakė vienas buvęs aukštas policijos pareigūnas, garsiai išvardijęs  kelis vien šiemet nužudytus žmones, kurių žudikų policija taip ir nesugebėjo surasti.

       Šalia garsiosios Kauno pedofilijos bylos aukų  – Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Andriaus Ūso ir Drąsiaus Kedžio, rikiuojasi  ir nužudytų verslininkų – Gintaro Pluščiausko, Sigito Čiapo, Valdo Jakučio pavardės.

      Pagaliau šią žiemą Kaune buvo nušautas dar vienas žmogus – Vidmantas Sadauskas, dėl kurio veiklos Kaune buvo nuteisti keli nusikaltimus vykdę šio miesto prokurorai. Tačiau dabartinė versiją tokia – šis žmogus neoficialiai sutiko atlikti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prašymą išsiaiškinti stambiausias sintetinių narkotikų gamyklas Lietuvoje. Kai tik pradėjo domėtis, ir, matyt, kažką sužinojo, ir gavo kulką į kaktą.

      Generalinė prokuratūra paniškai bijo tiesos pedofilijos byloje
Prieš savaitę laikraštyje „Vilniaus diena“ pasirodė Astos Kuznecovaitės straipsnis „Drąsius Kedys mirė nuvirtęs nuo kalno“. Jame pateikiamas Vilniaus apygardos prokuratūros kruopščiai parengtas pasakojimas apie tai, kad D.Kedys neva girtas nusirideno nuo aukšto kalno, pistoletai išbyrėjo, nukrito į purvą, todėl ant jų nebeliko D.Kedžio DNR, besiridenant iš kišenės išbyrėjo visi daiktai, paskui auka nukrito kniupščia ir mirė vemdama savo skrandžio likučius.

       Tiesa, A.Kuznecovaitė nepaaiškino, kodėl aukos rankos ir po mirties buvo sustingusios „angelo“ poza – tai yra, sukryžiuotos ant krūtinės. Matyt, D.Kedys ilgą laiką buvo laikomas nelaisvėje su tramdomaisiais marškiniais, kuriuos dėvint, rankos sukryžiuojamos priekyje. Kai jis buvo nužudytas, kaulai sustingo, ir rankas ištiesint būtų galima tik jas sulaužant. Todėl kūnas ir buvo paliktas  gulintis ant pilvo sukryžiuotomis rankomis.

       Beje, dar įdomiau, kodėl „siaubingai“ D.Kedžio bijojusi V.Naruševičienė pati jam atidarė duris, ir gavo nuo žudiko kulką į kaktą?

       Savo rašinyje A.Kuznecovaitė parašė prokurorų teiginį, kad D.Kedžio batai buvo labai purvini, t.y. priešingai negu teigė D.Kedžio artimieji. Dabar vėl grįžtama prie to, kad jie buvo švarūs, nes D.Kedys ridendamasis nuo kalno, jų supurvinti negalėjo. Gal kitą sykį mums prokurorai paaiškins, kad batus jis rankose laikė. Kaip įprasta buvo senovėje, kai einant kaime į bažnyčią tais laikais batai buvo labai saugomi.

       Tuo pačiu metu jis rankose ir kišenėse jis laikė dar labai daug ką: 1.pistoletą „Baikal IŽ-79-8“, 2. akinius, rastus 225 cm atstumu - violetinės spalvos rėmeliais akinius, pakuotę nuo šokolado 215 cm atstumu, "Malboro" cigarečių pakelį už 183cm, vyrišką puspaltį, 07 ltr. talpos "Lithuanika" degtinės butelį su balos vandeniu ir netgi butelio  kamštelis nukrito šalia. Puspalčio kišenėje 50 litų, o šalia dvi 1 ir 2 litų monetos.

        "Bylą tyrę prokurorai" netgi sugalvojo paaiškinti, kodėl nuo pistoleto nusitrynė DNR pėdsakai. Jie, mat, aplipo purvu. Jie tik pamiršo paaiškinti kodėl ant rankų ar rūbuose nerasta pistoleto tepalo pėdsakų. Jei tiek mėnesių su savimi žudymo įrankį Drąsius nešiojosi... Keista... pradžioje buvo aiškinama, kad rastame nugertame butelyje - alkoholis, o vėliau paaiškėjo, kad tai - gamtinis vanduo. Tai alkoholis, tai, pagaliau, vanduo.

        Keistai atrodo turinio butelyje tyrimas. Straipsnyje aiškinama: "Prokurorai specialiai atliko bandymą, ar įmanoma, kad vanduo prasiskverbtų pro dozatorių. Bandymas patvirtino – taip." Kas tyrė? Gal vėl tas pats tyrėjas Paliulis, kuris tyrė ir iš devinto aukšto kartu su V.Pociūnu iškritusį butelį, kuris taip keistai nukrito, kad stačias paliko? Cirko menas, ne kitaip... Kažin, ar atvirkštinis dozavimo procesas negalimas? Jei taip, tai kam rizikuoti su ta alkoholio kontrabanda. Pasidarei reikiama dozatorių ir gulk po kraneliu nors kasdien...:))) Jau ko ko, o vandens Lietuvėlėje marios. Gal iš tikrųjų alkoholis butelyje  turėjo būti aiškus girtuoklio įkaltis ir todėl drąsiai prokurorų buvo iš karto pranešta, kad ten alkoholis. Todėl iš karto ir buvo visuomenė informuota apie jo turinį... net nepauosčius... Tikėtina ir tai, kad kūną kelias šaltoko ryto valandas saugojęs kaimo policijos padėjėjas sušalo budėdamas ir belaukdamas švaros talkininkų kol jie dar kartą "ras" Drąsiaus kūną, pakeitė butelio turinį? Tad jis gal ir buvo tas "dozatorius"? Tada teko vandens pripilti. Gal net nenujautė, kad tas turinys turėjo likti kaip neginčijamas įkaltis dėl žuvusio promilių?

       Priminsiu, kad D. Kedžio vardu registruoti ginklai – „Beretta“ ir 12 kalibro dvivamzdis šautuvas „Winchester“ nebuvo panaudoti nušaunant J. Furmanavičių ar V. Naruševičienę. Neįrodyta, kad nusikaltimo įrankis (trečiasis ginklas „Baikal Iž 79-8“ iš kurio buvo nužudyti du žmonės) priklausė D. Kedžiui. Taip pat neįrodyta, kad iš šio ginklo šaudė D. Kedys. Nėra nei liudininkų parodymų, nei vaizdo medžiagos, nei prisipažinimo. Yra tik prokurorų spėlionės. Jų prie bylos neprisegsi net ir labai norėdamas. Todėl iki šios dienos dar nėra jokių konkrečių įkalčių, kad žudė būtent D. Kedys. Jam asmeniškai netgi įtarimai oficialiai nepateikti.

Internete atsirado ir pakankamai įdomi informacija apie galimą įvykių raidą pedofilijos bylose:

Informacija


1. 1990 m. Lietuva tampa nepriklausoma, tačiau po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos betvarkė išlieka ir didėja Seime, Prezidentūroje, teisėsaugoje, saugume ir kitur. Komunistai toliau dalyvauja politikoje, kagėbistai toliau dirba saugume, o korumpuoti sovietiniai teisėjai ir prokurorai toliau dirba teisėsaugoje.

2. Korumpuotam saugumiečių elitui tampa pavojingas: per daug žinantis Furmanavičius (F. teisėjas) ir per daug kovojantis Drąsius Kedys. Naruševičienė (moteris N. – Kedžio buvusios sugyventinės sesuo) bus nužudyta tam, kad antroji mergaitė būtų sėkmingai išgabenta iš Lietuvos. Daug kartų teistam antrosios mergaitės tėvui bus atleistos visos nuodėmės – jie jau nebepavojingi būdami Vokietijoje.

3. Vyksta pasiruošimas: paskiriami 2 profesionalūs žudikai – vairuotojas ir šaulys – iš saugumo žudikų padalinio. Juodojoje rinkoje nuperkamas dujinis ginklas „Baikal Iž 79-8“, kuris perdirbamas į kovinį. Jam nuperkami šoviniai, saugumiečiai gauna ginklo duslintuvą. Iš fizinio asmens nuperkamas tvarkingas baltos spalvos autobusiukas „VW Transporter“ (valstybinis nr. HSR 427) su galiojančiu draudimu ir technine apžiūra, tačiau žudikai pirkimo sutarties neįformina ir neįregistruoja transporto priemonės savo vardu. Autobusiukas apklijuojamas „Kauno keliai“ lipdukais, kurie užsakomi ir nuperkami prisistatant D. Kedžio vardu. Ant autobusiuko stogo uždedamas geltonas švyturėlis. Taip daroma, norint apsimesti kelininkais, kai bus žudoma. Beje panašus baltas autobusiukas (BDH 013) naudojamas D. Kedžio darbovietėje (UAB „STD1“). Žudant panašus baltas autobusiukas bus naudojamas tam, kad suklaidinti visus ir apkaltinti D. Kedį, kadangi darbinis autobusiukas, kuris nebuvo naudojamas žudant, yra registruotas D. Kedžio vardu. Netoli A. Ūso namų, prie apleisto namo, dieną prieš žudynes yra paliekamas nenustatyto modelio lengvasis automobilis.

4. Ankstyvą pirmadienio rytą žudikai su „VW Transporter“ autobusiuku (HSR 427) išsiruošia į D. Kedžio medžioklę. D. Kedys jau anksčiau yra internete paskelbęs savo telefono numerį, skelbdamas, kad visi jam gali skambinti, kas turi svarbios informacijos apie pedofilijos skandalą, tad jis lengvai išviliojamas iš namų suklaidinus jį neva turint vertingos informacijas. Nenorėdamas būti pastebėtas ir sekamas jis nesinaudoja savo asmeniniu automobiliu „Mercedes Benz“ ar darbiniu „VW Transporter“ (BDH 013), todėl išvažiuoja iš savo namų su savo antruoju senu automobiliu „VW Golf“ (BEK 334). Automobilyje, sportiniame krepšyje yra abu D. Kedžio vardu registruoti ginklai – „Beretta“ ir „Winchester“. Tačiau tą patį pirmadienio rytą D. Kedys yra pagaunamas žudikų ir nuvežamas į žudikų būstinę. Vėliau automobilis „VW Golf“ (BEK 334) bus rastas padaręs avariją Kaune, o vairuotojas mįslingomis aplinkybėmis pabėgęs iš įvykio vietos. Taip daroma, nes norima atsikratyti likusiais įkalčiais.

5. D. Kedžio vardu registruoti ginklai „Beretta“ ir „Winchester“ žudikų rankose.

6. D. Kedys žudikų būstinėje, kuri nepraleidžia garso. D. Kedžio rankos surakinamos, ant jo užmaunami tramdomieji marškiniai. Jeigu jis patalpinamas psichiatrijos ligoninėje, tai lengvai yra gaunami tramdomieji marškiniai, patalpa su garso izoliacija, kuri dar yra ir paminkštinta, kad „pacientas“ savęs nesužalotų. Pistoletą „Beretta“ žudikai pasiima su savimi, o „Winchester“ palieka būstinėje. „Winchester“ ateityje nebus naudojamas.

7. Žudikai nuvažiuoja prie teisėjo F. namų. Žudoma bus tokiu metu, kai policijos dieninė ir naktinė pamainos keičiasi, kai mažiau policijos mieste.

8. Apsimetę kelių taisytojais žudikai užblokuoja teisėjui F. kelią. Vienas iš žudikų lieka sėdėti autobusiuke, o kitas nueina išvilioti teisėjo iš automobilio. Šis išlipa pažiūrėti, kas nutiko, tačiau žudikas pradeda šaudyti. F. bėga į gatvę, tad tenka šauti net 4-5 kartus. Kontrolinis šūvis paleidžiamas į galvą. Nors ginklo duslintuvas slopina garsą, tačiau kai kurie liudininkai girdi šūvius. Nusikaltimo ginklas „Baikal Iž 79-8“ paimamas su savimi.

9. Tuo pačiu autobusiuku žudikai nuvažiuoja link A. Ūso namų, kurie yra netoli, vos už 5 km., ir palieka autobusiuką prie apleisto namo, esančio netoli A. Ūso namų. A. Ūso nėra namie, tad jo nužudymas atidėdamas ateičiai. Žudikai persėda į savo anksčiau paliktą nenustatyto modelio automobilį ir nuvažiuoja link moters N. namų.

10. Privažiavę moters N. namą vienas žudikas lieka sėdėti mašinoje, o kitas nueina prie durų ir paskambina į jas. Moteris jau žino, kad teisėjas F. buvo nušautas – ji išsigandusi, tačiau atidaro duris, nes mato, kad už jų stovi ne D. Kedys. Atidarius duris, į jos galvą paleidžiama mirtina kulka. Niekas negirdi „Baikal Iž 79-8“ šūvio, nes duslintuvas slopina garsą.

11. D. Kedžio vardu registruotas pistoletas „Beretta“ numetamas prie moters lavono tam, kad suklaidinti visus ir apkaltinti D. Kedį, tačiau šis ginklas net nebuvo panaudotas nužudant du žmones. Žudikas liečia šį ginklą tik su pirštinėmis. Tai jau antras klaidinantis manevras tą pačią dieną – pirmasis buvo panaudojant identišką „VW Transporter“ autobusiuką.

12. Žudikai su savimi vis dar turi ginklą „Baikal Iž 79-8“, kuriuo nužudė teisėją F. ir moterį N. Ginklas kruopščiai nuvalomas ir patalpinamas į maišelį. Jo gali prireikti ateityje, nes vis dar yra gyvų pavojingų liudininkų.

13. D. Kedys neturi galimybių išsivaduoti, kadangi jo rankos surištos ir ant jo tramdomieji marškiniai. Jis kovoja nevalgydamas.

14. Kagėbistų tikslas – išgauti informaciją, ką D. Kedys žino, kur yra paslėpta vertinga medžiaga apie pedofilus. Naudojamos visos įmanomos priemonės prieš sulaikytąjį.

15. Vyksta vertingos medžiagos paieška Lietuvoje ir užsienyje. Apžiūrimas D. Kedžio telefonas. Tuo pat metu vykdomas visuomenės smegenų plovimas per korumpuotą žiniasklaidą: D. Kedys pabėgo į užsienį, D. Kedžio kerštas, N. Venckienės kerštas ir t.t.

16. Tačiau netikėtai pedofilijos byla pakrypsta ne ta linkme, o VSD, FNTT, prokuratūros vadovybėse vykdomas valymas.

17. Kagėbistų elitas duoda įsakymą atsikratyti liudininkų ir pabaigti bylą.

18. Artėja „Darom 2010“ akcija. Netoli tos vietos, kur išmes D. Kedį, bus renkamos šiukšlės. Beje netoli šios vietos yra D. Kedžio giminių namas, o už poros kilometrų Žiegždrių psichiatrijos ligoninė. D. Kedžio giminių namas net nebuvo tikrintas, kuomet buvo vykdoma įtariamojo paieška. Vėliau tai bus puiki proga apkaltinti D. Kedžio gimines slėpus „bėglį“.

19. Naktį D. Kedys priverstinai prigirdomas degtine. Sukeliant dirbtinį vėmimą, jis uždūsta ir miršta.

20. Lavonas autobusiuku nuvežamas prie Kauno marių ir išmetamas. Lavono rankos nuo tramdomųjų marškinių lieka sukryžiuotos. Jas beprasmiška tiesinti, nes tik sulaužius įmanoma atitiesinti, todėl lavonas paliekamas tokioje pozoje, kokioje yra. Batai taip pat švarūs, nespėjama jų išpurvinti.

21. Žudikai nesunkiai išmeta lengvą lavoną, kadangi D. Kedys mažai valgė. Šalia numetamas degtinės butelis, kuriuo girdė sulaikytąjį, ir pistoletas „Baikal Iž 79-8“, tačiau be duslintuvo. Ant ginklo nėra D. Kedžio piršto antspaudų. Taip pat primėtoma ir kitų daiktų: 50 litų banknotas, šokoladas ir striukė. Mobilaus telefono nenumeta, nes reikalingas.

22. D. Kedys sėkmingai apkaltinamas dviguba žmogžudyste. Byla pabaigta.

23. Likę trys liudininkai – A. Ūsas, L. Stankūnaitė ir D. Kedžio dukra – vis dar pavojingi. Tik dabar jau nebeįmanoma jų nužudyti apkaltinus D. Kedį.

24. Tačiau ir vėl atsiranda nenumatytų kliūčių: pagrindinė liudininkė – D. Kedžio dukra – negrąžinama biologinei motinai.

25. Pasitelkiama sunkioji artilerija – korumpuota žiniasklaida, kagėbistai, komunistai, „valstybininkai“, korumpuoti pareigūnai – vykdo šmeižto kompaniją ne tik prieš mirusį ir jau apsiginti negalintį D. Kedį ir jo artimuosius, bet ir prieš visus Lietuvos piliečius, kurie jį palaiko ir, kurie nenori, kad pagrindinė liudininkė – D. Kedžio dukra – atitektų biologinei motinai. Laisvės kovotojai šmeižiami kaip Sovietų Sąjungos laikais, vadinami „minia“, „kedofilais“, „avinais“ ir t.t. Naudojami patys bjauriausi kagėbistiniai-komunistiniai metodai. Beje kliūna ir V. Landsbergiui su konservatoriais. LNK laida „Abipus sienos“, aktyviai palaikantį A. Ūsą, vienoje iš savo serijų, nukreiptų prieš konservatorius, pareiškia: „D. Kedžio ir jo šalininkų išpūstas skandalas taip pat neapsiejo be konservatorių partijos ir Europarlamentaro V. Landsbergio. Panašiai kaip ir devyniasdešimt trečiaisiais savanoriams pasitraukus į Pakaunės miškus ir pasigirdus raginimams nušauti teisėtai išrinktą Prezidentą (Brazauską) [...]“. Belieka prisiminti, kad kagėbistai, GRU agentai bei komunistai klijavo konservatorių partijai su V. Landsbergiu priešaky teroristų etiketę, neva ši partija rengė maištą, vykdė sprogdinimus, rengėsi žudyti ir netgi žudė, nors patys kagėbistai, GRU agentai ir komunistai vykdė Lietuvoje provokacijas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios (jau nekalbant apie terorą okupacijos metais). Kai Lietuvoje vykdė provokacijas kagėbistai, GRU agentai ir komunistai, tai kaltino konservatorius. Kai pedofilijos skandale konservatoriai stojo D. Kedžio dukros pusėn, tai kaltina vėl konservatorius, kam šie ieško teisybės ir kam šie kenkia draugų klanui. Tik norisi paklausti: o kuo geriau būti – ginančiu korumpuotą sovietinę sistemą ir ten sėdinčius korumpuotus sovietinius pareigūnus ar D. Kedį ir jo mažą mergaitę bei tūkstančius stovinčius už jų nugarų?

26. Nenumaldomai artėja A. Ūso teismas pedofilijos byloje. Saugumiečiai nebegali ilgiau laukti. Vyksta pasiruošimas: 2010 birželio mėnesio pradžioje A. Ūsą saugančiai apsaugos bendrovei liepiama jo nebesaugoti. Jam nuperkamas keturratis motociklas, kuris birželio 2 d. užregistruojamas jo vardu. Paskiriami 3 profesionalūs žudikai iš saugumo žudikų padalinio, kurie irgi turi savo nuosavą keturatį motociklą. Jie veiks, kaip kurjeriai, kurie apsimes neva turintys pranešti kažką svarbaus A. Ūsui dėl artėjančio teismo. Žudikai sodybos apylinkes, kur bus apsistojęs A. Ūsas, apžiūri su automobiliu prieš porą dienų iki susitikimo. Radę vietą, kurioje yra vandens, jie ima veikti.

27. 2010 birželio 13 diena. A. Ūsas jau yra sodyboje, kuri, kaip įtariama priklauso vienam su saugumu susijusiam asmeniui.

28. A. Ūsui telefonu pranešama, kad su juo atvyks susitikti trys vyrai – kurjeriai. Birželio 13 dieną A. Ūsas sutartoje vietoje susitinka su minėtais vyrais. Vyrai geria degtinę. Apgirtusiam A. Ūsui pasiūloma pakeisti buvimo vietą – vyrai išvažiuoja, tačiau A. Ūsas pameta pirštinę. Suplanuotoje vietoje A. Ūsas yra nužudomas, užspaudus miego arteriją. Jo kūnas yra įmetamas į vandenį griovyje, motociklas nuridenamas. Žudikai A. Ūso šalmą padeda šalia kūno.

29. Kadangi pagrindinis įtariamasis A. Ūsas yra miręs, todėl pedofilijos byla yra nutraukiama.

30. Deja, bet net ir po šio eilinio skandalo, kvepiančio sovietine korupcija, Lietuvoje ir toliau nevykdoma desovietizacija ir dekagebizacija. Komunistai ir kagėbistai jaučiasi ramūs, nes žino kad nebus vykdoma liustracija, jie juk nenori, kad visuomenė sužinotų apie jų padarytus nusikaltimus okupacijos metais ir jau nepriklausomoje Lietuvoje. Mirusią teisėsaugą ir neveikiantį saugumą norima palikti tokius pačius ir toliau. Tačiau laisvės kovotojai nepasiduoda ir kovoja toliau, reikalaudami pasikeitimų, nes kiekvieno mūsų kelias vardan gėrio ir teisybės, tai kelias į geresnę ateitį.

        „Jokia paslaptis, kad nusikaltėlių gauja tampa vadovaujanti kažkokiame rajone, jeigu juos palaiko policija, kuri ir padeda sutvarkyti konkurentus, - teigia LL šaltiniai, - o paskui - gauna savo dalį iš pelningiausių nusikaltimų verslą monopolizavusios gaujos lyderių, kurie dažniausiai dar ir būna apiforminti, kaip policijos operatyvininkų agentai.

        Būtent čia ir slypi Tulpinių, Daktarų, Gaidjurginių, Brigados, Princų ir pan. "kaimo mafijų" iškilimo priežastys. Be kasdienio policijos veikėjų palaikymo jie būtų sudoroti per mėnesį-kitą. Kaip tai ir nutiko Tulpiniams, kai tie įsijautę silpnapročiai pradėjo žudyti teisėsaugininkus bei realaus elito atstovą Kiesų“.

G.Pluščiauską nužudė policijos pareigūnai


       „Alitos“ privatizavimui dirigavusį Kauno verslininką, bendrovės „Italiana International“ vadovą Valdą Jakutį žudikai nušovė 2004 m. pavasarį – kalbama, kad jo pinigais buvo privatizuojama dabartinė AB „Alita“, o skolininkai nutarė gražinti skolą kulkomis. Nei žudikai, nei užsakovai nėra išaiškinti.

        Valdo Jakučio verslo partneris Andrius Augūnas pabėgo į JAV, pardavęs visą turtą Lietuvoje. Tačiau prieš kelis metus į Floridoje esantį ištaigingą A.Augūno namą įsiveržė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai. Jie Vokietijos teisėsaugos institucijų prašymu beveik visą dieną atliko kratą.

        Buvo ieškoma dokumentų arba kokių nors daiktų, kurie gali būti susiję su didelio masto kontrabanda bei keliomis per pastaruosius 12 metų Vokietijoje, Lietuvoje ir Rusijoje įvykdytomis žmogžudystėmis.
Net ir daug ko matę pareigūnai buvo nustebinti prabangaus atvykėlio iš Lietuvos namo, o ypač jo vidaus įrangos.

       Buvusiu Lietuvos teniso sąjungos prezidentu A.Augūnu Vokietijos teisėsaugos pareigūnai susidomėjo tirdami cigarečių kontrabandos karaliumi tituluojamo Andreaso Nimpschke bylą. Vokietis suimtas dar 2001 metais. Iš pradžių jis buvo kaltinamas tik kontrabanda, pinigų plovimu ir gaujos organizavimu. Pastaruoju metu prie šių kaltinimų dar prisidėjo ir kurstymas nužudyti. A.Nimpschke siejamas su keliomis žmogžudystėmis.

       Tarp jų – ir 1994 metais įvykdytu Hamburge gyvenusio lietuvio Gintaro Pluščiausko nužudymu. Vokiečių pareigūnai įtaria, kad su G.Pluščiausko nužudymu gali būti susijęs ir A.Augūnas.

       Tuo pat metu, kai buvo daroma krata A.Augūno name JAV, kratos turėjo būti atliekamos ir Lietuvoje esančiuose buvusio Teniso sąjungos prezidento nekilnojamojo turto objektuose. Po šių kratų buvo planuojama visus šiuos objektus areštuoti.

        Tačiau paaiškėjo, kad mūsų šalyje A.Augūnas savo vardu nieko nebeturi. Prieš kelis mėnesius jis viską pardavė arba perrašė kitiems asmenims. Už kelis milijonus litų garsiajam Arvydui Saboniui parduotas Oranžinis teniso centras – Kauno Papilės gatvėje veikiantys prestižiniai teniso aikštynai. A.Augūnas skubiai pardavė ir prabangų namą Palangoje. Norėdamas greičiau atsikratyti šio pastato, kaunietis pirkėjui dar pridėjo ir apie 200 tūkst. litų kainuojantį apynaujį automobilį "Porsche". Paskubomis buvo pardavinėjamas ir kitas Lietuvoje buvęs A.Augūno turtas.

       Į operaciją Lietuvoje atvykę Vokietijos muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai iškratė kelių buvusių A.Augūno verslo partnerių ir konkurentų namus. Kratos buvo atliekamos ir buvusio Policijos departamento Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo Gintauto Kudarausko bute.

       Vokiečių pareigūnai tardė ir nužudyto G.Pluščiausko našlę Jorindą.

       Apklausa vyko daugiau kaip 5 valandas, nes moteris dažnai painiojosi, o jos parodymai ne visai atitiko tai, ką ji policijos pareigūnams kalbėjo iškart po vyro nužudymo. Nužudytas kaunietis G.Pluščiauskas buvo pagrindinis A.Nimpschke bei jo verslo partnerių A.Augūno ir V.Jakučio konkurentas prekiaujant metalais ir cigaretėmis. Lietuvis penkiais šūviais į galvą ir krūtinę buvo nužudytas 1994 metų kovo mėnesį. Tuomet į kauniečio butą Hamburge atvykę du lietuviai šaudė pistoletą įdėję į rankinę. Vėliau ši rankinė ir revolveris buvo surasti netoli nužudytojo namų.

       Nužudymo išvakarėse lietuviškai kalbantis vyriškis paskambino G.Pluščiauskui į namus ir, prisistatęs V.Jakučio draugu, pasiūlė susitikti.
Buvo sutarta susitikti tą patį vakarą prie vieno viešbučio. Tačiau nuvažiavęs į susitikimo vietą G.Pluščiauskas skambinusiojo nerado. Tuomet jam vėl buvo paskambinta į namus. G.Pluščiauskas pakvietė tautietį kitą dieną atvykti į svečius.

       Kitą dieną į G.Pluščiausko namus atėjo dviese. Šeimininkas pakvietė svečius išgerti kavos. Vyrai kalbėjosi keliolika minučių. Atvykėliai iš pradžių pasiūlė kažkokį verslo planą, o paskui šaltakraujiškai nušovė G.Pluščiauską. Nužudytojo žmona Jorinda tikino tuo metu buvusi vonios kambaryje. Šią žmogžudystę ilgai tyrė tiek Vokietijos, tiek Lietuvos teisėsaugos pareigūnai, tačiau nustatyti žudikų taip ir nepavyko. Savo jėgomis surasti žudikus pabandė ir buvęs G.Pluščiausko verslo partneris, įtakingas Kauno verslininkas Sigitas Čiapas.

Kaip mafija finansavo konservatorius?


       A.Augūnas ir V.Jakutis buvo įsteigę bendrovę "Tora", kuri 1995-2000 m. organizavo didžiulę cigarečių kontrabandą. Tam, kad nusipirkti politinį „stogą“, tuometinė konservatorių partija gavo 800 tūkst. Litų. Šie pinigai buvo įforminti kaip jau minėto verslininko A.Nimpschkės kreditas UAB „Lietuvos aidas“.

       Pats tuometis konservatorių pirmininkas Gediminas Vagnorius buvo ne kartą atėjęs į susitikimus su ‚Lietuvos aido“ darbuotojais, žadėdamas, kad dabar bus finansuojamas redakcijos darbas, o „Lietuvos aidas“ bus klestintis dienraštis. Tačiau vėliau viskas žlugo, o konservatoriai šios bendrovės akcijas pardavė verslininkui Algirdui Pilveliui. Tuo metu „Lietuvos aido“ skolos siekė 10 mln. Litų. Vėliau A.Pilvelis, nusitaikęs į didžiulį „Lietuvos aido“ pastatą Maironio 1, priešais Sereikiškių parką,   perpirko A.Nimpschkės kreditą „Lietuvos aidui“, ir taip tapo didžiausiu „Lietuvos aido“ kreditoriumi.
   
       Tiesa, šiuo metu mokesčių inspekcija, kuriai bendrovė skolinga apie 6 mln. Litų,  bando užginčyti šį sprendimą.

        Kaip rašė Skandinavijos spauda, 1996 m. Europos komisijai net iškilo klausimas, ar verta Lietuvos vyriausybę laikyti patikima partnere, nes oficialiems valdžios atstovams perduota informacija nedelsiant atsidurdavo nusikaltėlių žinioje. Tai tapo žinoma tada, kad Vokietijoje buvo suimtas didžiausias Europos cigarečių kontrabandininkas Andreas Nimptshke. Ten rašoma, kad Vokietijos muitinė sekė šį žmogų net 10 metų, tačiau vis pritrūkdavo įrodymų jį suimti.

       A.Nimpschke siuntė milijardus koncerno 'Reemstma' pagamintų cigarečių per Lietuvą į Rusiją, tačiau didžioji dalis tų cigarečių grįždavo atgal į Vokietija, kur buvo parduodamos nelegaliuose prekybos taškuose.
Kai buvo sulaikytas, A.Nimptschkės verslą perėmė du jau minėti Lietuvos verslininkai V.Jakutis ir A.Augūnas.

       Vėliau vienas iš jų buvo nužudytas. Straipsnyje rašoma, kad Vokietijos pareigūnai laukia, kad pradės kalbėti A. Nimptschke.

G.Pluščiauską pražudė nikelio ešelonas


       Vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas LL papasakojo savo versiją, kodėl buvo nužudytas G.Pluščiauskas. Pasak jo, kai  Petras Valiukas buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru, į Pabradės geležinkelio stotį atvažiavo geležinkelio sąstatas iš Norilsko Rusijoje, vežantis nikelio rūdą. Ešelonas buvo skirtas susivienijimui  „Lietuvos žemės ūkio technika“, ir paliktas šios įmonės teritorijoje.

        Tačiau krovinys neturėjo dokumentų, todėl minėtos įmonės vadovai kreipėsi į policiją, klausdami ką daryti. Skambutis  pasiekė jau minėtą policijos komisarą, kuris savo ruožtu paskambino ministrui Petrui Valiukui. Pastarasis atsiuntė operatyvinę policininkų grupę, kuri atvyko apžiūrėti krovinio. Tuo metu Lietuvoje jau buvo prasidėjęs metalo bumas, daug kas pirko metalą Rusijoje ir gabeno jį į Vakarus. Praėjus mėnesiui po minėto sąstato sulaikymo, ministras P.Valiukas atsidūrė reanimacijoje, jam nustatytas apsinuodijimas. Po kiek laiko ministras P.Valiukas mirė ligoninėje, o jo draugas policijos komisaras neabejoja, kad jis buvo nunuodytas.

       Vėliau nikelio sąstatas vis dėlto buvo išgabentas į Vokietiją, ir minėtą metalo krovinį ten pardavė jau minėtas verslininkas G. Pluščiauskas.

       „Manau, kad jis padėjo galvą dėl to ešelono, partneriai nepasidalino pinigų“, - sakė buvęs policininkas. Kas pasidalino pinigus iš nikelio krovinio, kurio vertė buvo keli milijonai dolerių?

       Teigiama, kad pasipelnyti galėjo kai kurie VSD darbuotojai, nes tuo po to jie pradėjo dalyvauti įvairiuose privatizavimo konkursuose Lietuvoje. Tarp „laimingųjų“ minimas ir vienas iš kriminalinės policijos vadovų Pavelas Berezuckis.

      „Aš sužinojau, kas tą ešeloną atsiuntė į Lietuvą, - pasakojo LL šaltinis, - tai buvo du broliai Bubnenkovai, vienas buvo milicijos generolas, Kalugos srities milicijos viršininkas, kuris jau anksčiau ilgą laiką dirbo Lietuvoje, ir gerai sutarė su Berezuckiu. Kitas – vienas iš Norilsko nikelio vadovų“.

       Tačiau istorija su nikeliu  blogai baigėsi ir pačiam Berezuckiui. Po kiek laiko jis girtas važiuodamas tarnybiniu „Volvo“ netoli Nidos padarė autoavariją, kurioje sunkiai susižalojo.

       Beje, jo „Volvo“ buvo rastos slaptos bylos, iškeltos dėl aukštų pareigūnų piktnaudžiavimų.  Iki šiol neaišku, kam jis vežė tas bylas, tačiau kalbama, kad jis ne atsitiktinai pateko į autoįvykį, o jį organizavo jau minėti VSD pareigūnai, nepatenkinti nikelio dalybomis.

       Slaptos bylos iš „Volvo“ dingo, ir jų tolimesnis likimas neaiškus.  
 
        P. Berezuckis buvo kriminalinės policijos viršininkas, tačiau šiuo metu gyvena keliolikos milijonų litų vertės name Rasų gatvėje šalia Vilniaus senamiesčio.  Prieš kelis metus Berezuckis buvo pastebėtas pietaujantis „Piza Jazz“ restorane Vilniuje kartu su Baltarusijos generolu Čialovu, kuris yra įtariamasis sausio 13 d. byloje, tačiau ramiai važinėja po Lietuvą.

P.Berezuckis dabar uždarinėja Ignalinos AE


        Kaip rašė spauda, milijardinės vertės Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektus įgyvendinančios Rusijos įmonei priklausančios Vokietijos kompanijos „Nukem Technologies“ atstovas Lietuvoje Kęstutis Puidokas yra buvęs Sovietų Sąjungos saugumo tarnybos KGB pareigūnas.
Šią ministro Arvydo Sekmoko viešai paskelbtą informaciją trečiadienį BNS agentūrai patvirtino pats K. Puidokas.

       „Mano biografijoje buvo šitas dalykas, ir apie tai įstatymo tvarka buvo deklaruota. Buvau kadrinis darbuotojas“, – sakė jis.

       Šio žmogaus veikloje yra ir daugiau įdomių dalykų. Tarkime, pažintys ir bendra veikla su kai kuriais garsiais ir prieštaringai vertinamais asmenimis.

Nuo „sportininkų“ – prie pelningų Ignalinos AE projektų?


       Daugiau kaip prieš metus K. Puidokas tapo Visagino mieste registruotos bendrovės „Tecos“ valdybos nariu. Šioje bendrovėje, kuri skelbia teikianti technines konsultacijas ir projektavimo paslaugas energetikos sektoriuje ir kurios klientė yra pati Ignalinos AE, galima surasti labai įdomių asmenų.

      Tarkime, kad ir vienas iš „Tecos“ savininkų bei valdybos pirmininkas Pavelas Berezuckis. Gal dalis visuomenės jau spėjo pamiršti istoriją, tačiau tikrai ne VSD tarnyba ir kadaise operatyvininku dirbęs STT vadovas Žymantas Pacevičius.

       P. Berezuckis, buvęs Policijos departamento komisaras anuomet, kalbama, buvo tikras Gariūnų karalius. Kitų šaltinių duomenimis, dengė didįjį kontrabandininką Viktorą Diminšteiną, kuris kartu su viena garsiausių sostinės grupuočių – nuo „Vilniaus brigados“ atskilusiais „sportininkais“ – viešpatavo Gariūnų turgavietėje.

       Kai visi šie dalykai pradėjo badyti akis, komisaras išėjo į pensiją, o tada ėmėsi projektų, kurie atliekami strategiškai svarbiame objekte – Ignalinos AE.

       Šis policijos komisaro duonos ragavęs ir įvairiais įtarimais apipintas žmogus laikomas vienu artimiausių Jono Basalyko – skandalingomis privatizacijomis pagarsėjusio Gedimino Kirkilo žento – bičiuliu ir verslo partneriu.

Į kompaniją pakviestas ir buvęs vidaus reikalų ministras


       Kokiais būdais šiam žmogui į savo kompaniją pavyko pasikviesti buvusį vidaus reikalų ministrą, istorija nutyli.

       Tačiau faktas tas, kad P. Berezuckio bendrovei „Tecos“ beveik visus 2008-uosius vadovavo buvęs Seimo narys ir vidaus reikalų ministras Gintaras Jonas Furmanavičius.

        „Tecos“ įeina į Kaune registruotos korporacijos „City Plaza“ sudėtį, o šios korporacijos vadovas Igoris Čalovas yra „Tecos“ valdybos narys. Pastarosios veikla yra gerokai peržengusi Lietuvos ribas. Tarp jos vykdytų užsakymų – Saratovo plastikinių langų ir stiklo gamyklos rekonstrukcija (užsakovas – „Gazprom“ antrinė įmonė), netoli Kremliaus esančio vieno garsiausių Maskvos viešbučių „Rosija“ rekonstrukcija (užsakovas – Maskvos merija).

       Energetikos ministras A. Sekmokas trečiadienį viešai sukritikavo Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą tiriant IAE uždarymui skirtų lėšų iššvaistymą. Prokurorai dėl to žada atlikti ikiteisminį tyrimą.

       „Pagrindinis rangovas yra nupirktas Rusijos, jis yra įvardytas kaip davęs kyšius Černobylio elektrinei, jo atstovas Lietuvoje – asmuo, buvęs KGB karininkas ir turintis klausimų dėl reputacijos ir patikimumo. Tai klausimai, susiję su nacionaliniu saugumu“, – kalbėjo A. Sekmokas.

Komentarai
170 komentarų
http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/450/53/d,detalus/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Spa 2012 18:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Puikiai žinoma, kad egzistuoja jau daug kartų išbandyti būdai kaip žmogų priversti ir patį nusižudyti - tam panaudojamos ir įvairios psichotropinės priemonės (ir cheminės medžiagos, ir įvairūs elektromagnetiniai spinduliavimai bei tam tikrų dažnių garso bangos), ir tikslinis psichologinis spaudimas į žmogaus psichikos "jautrius taškus", ir įvairios šių metodų kombinacijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 21 Spa 2012 01:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Klaipėdoje staiga mirė buvęs prokuroras Stanislovas Stulpinas


http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... -56-266319

Publikuota: 2012 spalio 20d. 15:54

Penktadienį staiga mirė buvęs ilgametis Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas.

Paveikslėlis

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr. / Stanislovas Stulpinas

Teigiama, kad vyrą, penktadienį dirbusį kompiuteriumi, pakirto staigi širdies liga.

Buvęs prokuroras S.Stulpinas pastaruoju metu aktyviai rašė komentarus įvairiems portalams, kritikavo teisinę sistemą, politikus.

Prieš kelerius metus ilgametis Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras S.Stulpinas neteko posto, apkaltintas piktnaudžiavimu tarnyba, prokuroro vardo žeminimu.

Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... 1&sort=asc

prof.G.Merkio komentaras:
2012 10 20 22:55


Užuojauta šeimai ir artimiesiems.

Pastaruoju metu Stulpinas buvo vienas iškiliausių ydingos ir nusikalstamos sistemos kritikų. Jo straipsniai galimai nusikaltusiems asmenims, susitelkusiems aukštoje valdžioje, buvo labai pavojingi.

Nors Stulpinas ir Čilinskas buvo labai skirtingi žmonės, juos abu vienijo išskirtinė kompetencija teisės klausimais ir noras rūpintis bendrais reikalais.

Lankėmės kartu su Velioniu ir būriu kitų visuomenininkų pas gen. prokurorą Valį.

Stulpinas turėjo labai gerą nuovoką ir politikoje. Klastą, intrigas, dviveidystę atpažindavo anksčiau už kitus. Mokėjo greitai ir giliai pažinti žmones.

Netekties valandą mažiausiai norisi sąmokslo teorijų. Visgi jo mirtis labai netikėtina ir įtartina.

Buvo kupinas energijos, tryško sveikata. Dar pasistebėdavai ir pasidžiaugdavai, žmogus pagyvenęs, o lakstė kaip jaunuolis.

Kas galėtų jo artimiesiems nuoširdžiai patarti kreiptis lygiagrečiai ir į nepriklausomus teismo medicinos ekspertus?

Žinau, kad dar KGB turėdavo specialių preparatų, kurie sukeldavo staigų spazminį infarktą arba insultą ir labai greitai chemiškai susiskaidydavo į įtarimo nekeliančius junginius.

Esu įsitikinęs, kad panašus galimas susidorojimas gresia gerb. A. Matulevičiui, J. Ivanauskui – kitiems bebaimiams sistemos kritikams.

Mes prisimename, kad ir Čilinsko mirtis kėlė abejonių, trūko ten skaidrumo. Bet Čilinsko artimieji nieko nenorėjo inicijuoti.

Dėl savo itin aktyvios pilietinės veiklos Stulpinas pastaruoju metu nebebuvo vien privatus asmuo. Jis tapo viešu asmeniu, viešuoju intelektualu.

Jo mirtis nebėra vien šeimos reikalas. Visuomenė nori skaidrumo ir tiesos.

Mums neramu.

Netikėtai mirė buvęs prokuroras Stanislovas Stulpinas


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... stulpinas/

2012 spalio mėn. 21 d. 22:50:24
VE.lt

Penktadienio vakarą netikėtai mirė buvęs Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas.

Neoficialiomis žiniomis mirtis vyrą užklupo dirbant prie kompiuterio.

Prieš mirtį buvęs prokuroras apsilankė pas gydytojus, skundėsi kad jaučiasi blogai.

Manoma, kad 65-uosius metus ėjusį vyrą pražudė širdies liga.

Buvęs prokuroras pastaruoju metu aktyviai rašė komentarus įvairiems portalams, tarp jų - ir http://www.VE.lt, kuriuose kritikavo teisinę sistemą, politikus.

Paskutinį, pavadintą "Blaiviai mąstantiems", "Vakarų ekspresui" jis atsiuntė savo mirties dieną. Jame S. Stulpinas dėstė savo mintis apie partiją "Drąsos kelias" ir jos perspektyvas po Seimo rinkimų.

S. Stulpinas išreiškė nuomonę, kad kaip politinė partija "Drąsos kelias" faktiškai egzistuoja tik dokumentuose, nes "buvo įsteigta gaivališkai, kaip iššūkis į valdžios abejingumą ir teisėsaugos institucijų kai kurių pareigūnų nusikalstamai netinkamą savo pareigų atlikimą bei neteisėtus sprendimus dėl įvykių Garliavoje". Ši partija esą yra vienos nelaimės ir neteisingumo vykdymo pasekmė. Jis prognozavo, kad jei šioje partijoje nebus atlikti organizaciniai veiksmai, iš esmės ją prikeliant gyvenimui, tai ši partija netrukus visai nustos egzistuoti.

Buvęs prokuroras savo paskutiniame komentare tvirtino, jog dabar "faktiškai yra siekiama, kad Lietuvoje beliktų dvi partijos - konservatorių ir socialdemokratų" ir siūlė ateityje "rimtai ieškoti sprendimų dėl visų demokratinių jėgų vienijimosi į vieną politinę partiją".

1948 m. balandžio 27 d. Telšiuose gimęs S. Stulpinas Vilniaus universiteto teisės fakultete studijavo 1974-1984 m. Tuo pat metu dirbo Mažeikių rajono prokuroro padėjėju, nuo 1983 iki 1985 m. - prokuroro pavaduotoju. Vėliau dešimt metų dirbo Šilutės rajono vyriausiuoju prokuroru. 1995 m. buvo paskirtas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiuoju prokuroru. Iš šių pareigų pasitraukė 2007-ųjų spalį, kai dėl jo veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Galutinį, jam nepalankų sprendimą, Aukščiausiasis Teismas buvo priėmęs pernai birželį.

Bene žymiausios bylos, kurioms tiesiogiai vadovavo S. Stulpinas, buvo iškeltos dėl valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" turto iššvaistymo stambiu mastu.

Jis taip pat inicijavo bylą dėl vadinamojo Preilos botelio statybų teisėtumo.

Žinia, Aukščiausiasis Teismas neskundžiamu sprendimu nurodė griauti šį botelį, tačiau dabartinė Vyriausybė ieško būdų, kaip jį palikti stovėti.


Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

******************************************************************

Žygeivis: siūlau perskaityti neseną Stanislovo Stulpino straipsnį:

STANISLOVAS STULPINAS. Galvokite, ką kalbate. Jūsų klausosi
http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=93&t=6490

******************************************************************

IN MEMORIAM Stanislovui STULPINUI (1948. 04. 27 – 2012. 10. 19)

2012-10-22 62 komentarų

http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/1110/53/d,detalus/

******************************************************************

http://verslas.delfi.lt/Media/inernetin ... &s=1&no=60

Ar tai sutapimai?
2012-10-27 14:18


1. Pasikore aktyvus Garliavos veikejas Vadimas Juska.

2. Sirdies infarkas istiko aktyviam Garliavos palaikytojui ir straipsniu rasytojui buvusiam prokurorui Stulpinui, kuris i suns dienas dejo visa teisesauga.

3. Aktyvus komentatorius ir Garliavos palaikytojas Batvinis patyrė nelaimę. Žmogus sumuštas iki sąmonės netekimo. Šiuo metu guli ligoninėje, komoje. Jo būklė sunki.

Ir visa tai menesio begyje. As sutapimais netikiu, o jus?

Savaime prasosi klausimas: "O KAS SEKANTIS?"


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Kov 2013 14:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Nužudytas Romanas Voinickis - Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna“ vadovas, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentas, Tautinių mažumų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininko pavaduotojas.


Vilniuje, daugiabučio rūsyje, rastas surištas ir mirtinai nukankintas vyras


http://www.delfi.lt/news/daily/crime/vi ... d=60843313

http://www.DELFI.lt
2013 m. kovo 6 d. 13:03

Trečiadienį Vilniuje įvykdyta žiauri žmogžudystė. Kapsų gatvės daugiabučio gyventojas Romanas Voinickis (gim. 1960 m.) nužudytas namo, kuriame gyveno, rūsyje.

Vyras buvo surištas, jam užklijuota burna. Pirminiais duomenimis, ant kūno rasti kankinimo pėdsakai. Tikslią mirties priežastį nustatys ekspertai.

Policijai apie žmogžudystę pranešta trečiadienį apie 9.30 val. Nužudytąjį rado jo žmona, ryte nusileidusi į rūsį.

Pasak pareigūnų, nužudytasis nebuvo asocialus, žmogžudystė nepanaši į buitinę.

R. Voinickis buvo Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna“ vadovas, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentas, Tautinių mažumų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininko pavaduotojas.


Jis dirbo Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams.

Suaugęs nužudytojo sūnus DELFI pasakojo, kad ryte jam paskambino motina ir susijaudinusi pranešė, kad tėvas nenakvojo namuose. Artimieji R. Voinickio iš pradžių ieškojo darbe, bet ten jo nebuvo.

Namuose buvo palikti jo dokumentai, telefonai, trūko tik rūsio raktų. Todėl vyro ieškojusi žmona nuėjo į rūsį.

P. Skorinos mokyklos direktorė Galina Sivalava radijo stočiai „Svoboda“ trečiadienį sakė, jog R. Voinickis jai sakęs, kad jam pastaruoju metu kažkas grasindavo.

R. Voinickio kaimynas Sergejus DELFI pasakojo, kad tai buvo labai malonus, kultūringas žmogus, šeimoje nebūdavo konfliktų, kaimynai niekada nematė jo girto. Sergejus sakė nesuprantantis, dėl ko kaimynas galėjo būti nužudytas - jis nebuvo turtingas.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/crime/vi ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-03-06 13:48


Labai panašu į neparankaus asmens politinę žmogžudystę....


Žygeivis (papildymas dėl galimų žmogžudystės motyvų)
2013-03-06 13:52


Baltarusiška mokykla: nenorime palaikyti nei lenkų, nei rusų akcijų ...

2012 kov. 15 – Taip DELFI pareiškė F. Skorinos mokyklos, kurioje mokoma baltarusių kalba, mokytojas Romanas Voinickis.

Lietuvoje esančios baltarusių mokyklos niekada nedalyvavo ir nenori dalyvauti lenkų ir rusų mokyklų protestuose prieš naują Švietimo įstatymą. Taip DELFI pareiškė F. Skorinos mokyklos, kurioje mokoma baltarusių kalba, mokytojas Romanas Voinickis. Apie tai rašo ru.delfi.lt.

R. Voinickis, kuris paskambino į DELFI redakciją, pasipiktinimą sukėlė tai, kad Lietuvos lenkiškų mokyklų streikų komitetų išplatintame pranešime apie būsimą protesto akciją prieš naująjį įstatymą dėl švietimo tarp dalyvių minima ir baltarusiškų mokyklų bendruomenė.

„Mes absoliučiai niekada nepalaikėme nė vieno protesto prieš švietimo sistemą. Nenorime palaikyti nei lenkų, nei rusų dėl šios problemos. Mums tai neatrodo problema“, – sakė jis.

R. Voinickis pareiškė – jei iš Lietuvos lenkiškų mokyklų streikų komitetų pranešimo nepašalins baltarusiškos mokyklos pavadinimo ir nepavyks susitarti, neatmetama tikimybė, kad jo mokykla kreipsis į teismą.

„Neatmetama tokia tikimybė. Dabar ateis mokyklos direktorius, ir spręsime šį klausimą. Jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad nedalyvausime protesto akcijose“, – tvirtino R. Voinickis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Bal 2013 14:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa


http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kri ... esa.htm#nn

Asta Kuznecovaitė („Lietuvos rytas")
2013-04-11 14:39

Atsakymo į klausimą, kas rūsyje Vilniuje nukankino baltarusių visuomenininką Romaną Voinickį, ieškantys pareigūnai apstulbę. Aiškėja, kad mokyklos direktoriaus pavaduotojas nusižudė iššvaistęs Europos Sąjungos pinigus.

R. Voinickis artimiesiems skundėsi, kad jam grasinta susidorojimu. Manoma, kad vyras taip mėtė pėdas – nenorėjo, kad būtų laikomas savižudžiu.

Įvairiausiais gandais apaugusi R.Voinickio mirtis greičiausiai buvo itin kruopščiai parengta savižudybė, o jos priežastis – bandymas išvengti atsakomybės dėl pinigų, pavogtų iš Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos. Joje vilnietis dirbo direktoriaus pavaduotoju.

„Dar nėra gauti visų tyrimų rezultatai, bet tokia versija labai reali. Aišku, galime ir klysti, o gal bus rasta kokių nors slaptų nuodų”, – „Lietuvos rytui” sakė Vilniaus policijos vadovas Kęstutis Lančinskas.

Tikslią mirties priežastį tyrėjai žada paskelbti gavę histologinių tyrimų rezultatus.

Skundėsi dėl grasinimų


52 metų vilniečio R. Voinickio lavonas buvo rastas kovo 6-ąją namo Kapsų gatvėje, kuriame jis gyveno su žmona, rūsyje.

Negyvą vyrą apie pusę dešimtos ryto rado jo žmona, ieškojusi sutuoktinio ir pastebėjusi, kad namuose nėra rūsio rakto.

Vyriškio rankos ir kojos buvo surištos, burna užklijuota lipniąja juosta, todėl iškart imta kalbėti, kad prieš mirtį jis buvo žiauriai kankinamas ir nužudytas.

Gandus kurstė ir tai, kad likus maždaug mėnesiui iki mirties R.Voinickis pradėjo skųstis sulaukęs grasinimų.

Savo artimiesiems ir bendradarbiams jis pasakojo, kad jį telefonu terorizuoja kažkoks Čikagoje gyvenantis asmuo. Esą jis grasina, kad ir R. Voinickiui „bus taip pat kaip kitiems”.

Kas tie kiti ir kas jiems atsitiko, R. Voinickis nepaaiškino – to jam esą nepasakydavo ir pats grasintojas.

Po paslaptingos mirties svarstytos įvairios versijos. Vieni teigė, kad su R.Voinickiu galėjo susidoroti Baltarusijos nacionalistai, nepakentę jo, kaip Aliaksandro Lukašenkos režimo šalininko.

Kiti tvirtino, kad žudikus pasiuntė pats Baltarusijos prezidentas, keršydamas dėl galimų finansinių aferų.

Prieš mirtį parašė testamentą


Žiauraus nužudymo versija iškart nepatikėjo tik teisėsaugininkai, nes ant mirusiojo kūno nebuvo aptikta visiškai jokių smurto žymių, kurios galėjo liudyti patirtą prievartą ar pasipriešinimą.

Pareigūnus ypač stebino tai, kad R. Voinickio kojos buvo apvyniotos viela, o jos galai įkišti į rūsyje esantį kištukinį lizdą.

Pradėjus aiškintis R. Voinickio gyvenimo detales ir tai, ką jis veikė pastaruoju metu, paaiškėjo, jog vyras lyg iš anksto žinojo, kad liko nedaug gyventi, todėl pasirūpino savo artimaisiais.

Jis už metus į priekį sumokėjo komunalinius mokesčius, visą savo turtą testamentu paliko sūnui.

Tyrėjai net surado parduotuvę, kurioje R. Voinickis nusipirko lipniosios juostos, kuria rūsyje buvo užklijuota jo burna.

Vyrą parduotuvėje nufilmavo vaizdo kameros.

Kadangi mirusiojo telefonas nedingo, buvo patikrinti visi skambučiai – kas skambino ir kam buvo skambinta.

Jie atskleidė, kad grasintojo taip pat nebūta, jį R. Voinickis išsigalvojo greičiausiai todėl, kad jo mirtis neatrodytų kaip savižudybė.

ES pinigus – į savo kišenę


Gražių žodžių R. Voinickiui iš karto po jo mįslingos mirties negailėjusi P. Skorinos vidurinės mokyklos direktorė Galina Sivolova nutylėjo, kad dėl savo pavaduotojo elgesio jau kurį laiką turėjo nemažų problemų.

Mokykloje atlikus auditą paaiškėjo, kad trūksta pinigų, kuriuos skyrė Europos Sąjungos fondai.

Buvo įtarta, kad direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams dirbęs R. Voinickis iš mokyklai skirtų pinigų pasipildydavo ir savo sąskaitą.

Jis oficialiai deklaruodavo, kad buvo atlikta didesnės vertės ūkio darbų, negu buvo iš tikrųjų, taip pat buvo sumokėta už darbus, kurie realiai neatlikti.

Taip iš mokyklos dingo ne vienas šimtas tūkstančių litų.

P. Skorinos vidurinės mokyklos direktorė G. Sivolova „Lietuvos rytui” patvirtino, kad R. Voinickis buvo įtariamas finansinėmis machinacijomis ir kad tai dabar tiria prokurorai.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13656259181365012315&view=6

199. Nurchaci
2013-04-11 13:02


A.Kuznecovaitė - silpna žurnalistė, ji parašė tai, ką jai pasakė mentai, o mentai vykdė aukštesnių jėgų užsakymą.

Bet nusišnekėta totaliai - kad žmogus neva nusižudė surištomis rankomis (ir dar pats vielos galus į rozetę sukišo), kad jis skundėsi grasinimais, nes nenorėjo, kad jo būsima mirtis atrodytų kaip savižudybė, ir t.t., ir pan.

Paprastai žmonės vagia iš savanaudiškų paskatų, norėdami plačiai ir gražiai gyventi, o ne nusižudyti.

Artėjant demaskavimui, aferistai su visais pinigais bando bėgti ir slėptis, o ne susirišti sau kojas ir rankas (?). Kažkokia chuinia.

Gal jis ir vogė, ką aš žinau, bet kaip mokyklos ūkvedys be aukštesnės valdžios ir stiprių užtarėjų galėjo gauti ir pasisavinti šimtus tūkstančius ES lėšų?

Tai gal ta aukštesnė valdžia ir stiprūs užtarėjai ir pasirūpino jo likvidavimu, kad būtų galima viską dabar ant jo suversti?

Lietuvos rytas visada buvo pydarų pusėje - ar rašant apie "valstybininkų" klaną (V.Pociūno nužudymą), ar apie Kedžio kovą su pedofilais, ar dar apie ką.

Šitas A.Kuznecovaitės paskvilis - dar vienas įrodymas, kad Lietrytis yra susijęs su slaptu pedofilų ir kagėbistų rateliu, kuris užvaldė Lietuvos politiką, teisėsaugą ir žiniasklaidą.

204. Klausimas
2013-04-11 13:32


Jei pirma susirišo kojas, tai kaip jis galėjo prisijungti prie įtampos, o jei pirma įsijungė į tinklą, tai kas surišo po mirties kojas? Čia jau įdomu.

Ar tik kažkas kitas nevogė pinigų, sudorojo žmogų ir visa bėda jam.

Dingdavo šimtai tūkstančių litų ir mokyklai buvo gerai, ir niekas to nepastebėdavo?

Tai ką dirba m-los buhalterė? Gaunami pinigai ir jokios apskaitos?


220. Žygeivis
2013-04-11 14:50


Pats sau susirišo rankas ir dar po to, jau surištomis rankomis, sugebėjo įkišti į elektros lizdą vielos, kurią buvo surištos kojos, galus?

Vertėtų atlikti teisinį eksperimentą ir patikrinti, ar tai yra įmanoma...

Galų gale, mirties priežastimi tokiu atveju turi būti elektros šokas - ar tikrai nuo to jis mirė?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Bal 2017 22:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.by/ru/material/mozhet_ ... ?c=1131132

(№20) Kęstutis Čeponis, Литва

И еще один важный вопрос - точнее предложение...

Вы написали:

"Коррупционные отношения, возникшие в этой связи, настолько сложны и запутаны, что в их хитросплетении не смог разобраться даже один из наиболее опытных литовских оперативников, полковник ДГБ Витаутас Поцюнас. После президентских выборов 2006 года этот офицер приехал в Беларусь под дипломатической «крышей» искать «золото партии» (в нашем случае «деньги Конгресса»), однако трагически погиб, выпав из окна собственного номера гостиницы «Интурист» в Бресте."

Мы хорошо знаем, что он не выпал, а его выбросили из окна гостиницы.

И давно пытаемся установить, кто именно это сделал.

Гостиница эта и номер, где жил наш полковник ДГБ, занимавшийся именно экономическими преступлениями, были под бдительным присмотром КГБ Беларуси.

Поэтому в спецслужбах Беларуси вне всякого сомнения знают, кто именно находился в номере Поцюнаса, когда его выкинули в окно. Скорее всего знают и кто именно это сделал.

Если это сделали не работники спецслужб Беларуси (а зачем им это делать, если Поцюнас искал воров денег именно среди белорусской оппозиции и литовских властей?), то Лукашенко мог бы очень улучшить отношения с Литвой, если предоставит достоверную информацию, кто именно убил Поцюнаса - ведь у нас власти того времени, которые могли быть замешаны в воровстве денег, давно уже сменились, и сейчас расследование убийства Поцюнаса продолжается.

*****************************************************

P.S. Я лично знал Витаутаса Поцюнаса, хотя близкими друзьями мы и не были - еще в 1979 г. мы вместе служили в одном взводе связи курсантами. Между прочим, в Латвии, недалеко от Риги.

И я лично тоже заинтересован, чтобы его убийцы были бы установлены и наказаны.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Rgp 2021 21:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
Загадочная гибель полковника госбезопасности оборачивается политическим скандалом: Литва за неделю


https://regnum.ru/news/economy/701889.html

8 сентября 2006

Скандал недели: ДГБ Литвы под обстрелом прессы и политиков


Главной темой литовских СМИ на минувшей недели стало дальнейшее разрастание скандала вокруг смерти литовского сотрудника госбезопасности Витаутаса Поцюнаса в Бресте (Поцюнас погиб в ночь на 22 августа, он выпал из окна девятого этажа гостиницы "Интурист"). Первая версия СМИ, утверждавшая, что Поцюнаса убили белорусские или российские спецслужбы, сменилась версией о том, что с ним могли рассчитаться сами сотрудники Департамента госбезопасности (ДГБ) Литвы. Быть может, потому, что они боялись разоблачений в том, что тайно служат России. В связи с чем неожиданно расследование дело о смерти Поцюнаса превратилось в дело о ДГБ Литвы, которым на минувшей неделе и занялся литовский сейм.

"Расследование гибели дипломата нужно начинать с ДГБ". Первым, как ни странно, кто потребовал направить внимание на атмосферу в самом ДГБ, был идейный лидер литовских правых, почетный председатель "Союза Отчизны" европарламентарий Витаутас Ландсбергис. Оказалось, что, как пишет газета Lietuvos rytas, Поцюнас был не просто рядовым сотрудником госбезопасности, а одним из руководителей ДГБ, полковником, дослужившимся до поста руководителя третьим отделом ДГБ. Каким образом такое высокопоставленное лицо, которое вполне могло и возглавить ДГБ, оказалось неожиданно в провинциальном белорусском Гродно в качестве рядового работника, ответственного за информативную безопасность литовского консульства в этом городке? Кто был заинтересован в его "ссылке"? Какой такой компрометирующей информацией обладал Поцюнас, что его нужно было уничтожить? Эти вопросы ставят практически все литовские СМИ. Они теперь заинтересовали и депутатов.

"В. Ландсбергис: расследование гибели дипломата нужно начинать с ДГБ" - озаглавливает материал сайт газеты Lietuvos rytas. Тем временем BNS приводит следующие слова Ландсбергиса: "Я имею в виду, что с того, что говорят и пишут о Поцюнасе, видно, что это был специалист высокого класса, который был сослан на задворки помочь консулату в Гродно. Так что возникает вопрос, на самом ли деле это соответствовало квалификации этого должностного лица и на самом ли деле не было какого-нибудь другого мотива назначения".

Бывший руководитель Литвы спрашивает, почему Поцюнас был устранен из ДГБ, почему попросился на более низкую должность в небольшом белорусском городке?

Ландсбергис: "Тем более, что речь идет о том, что его гибель может быть связана с конкретной работой Поцюнаса, с его ролью в очень опасных для Литвы ситуациях, таких как афера Р.Паксаса и Ю.Борисова, за которыми стоит другая страна, деньги и службы... Кроме того, в печати писали, что и другие должностные лица, которые делали эту работу, рассредоточены. Может, взяв более широкий контекст, могут возникнуть и некоторые ответы - на самом ли деле все происходило в Белоруссии, а, может, кое-что происходило и в Вильнюсе".

С другой стороны, как пишет газета Kauno diena, стало известным, что Поцюнас был связан именно с консерваторами и представлял собой как бы "идеалиста" в деле зашиты национальной безопасности Литвы. Это он вел дело Паксаса накануне импичмента и, в обвинительной комиссии сейма, именно он представлял ДГБ. Это он предупредил сейм и президента Литвы, что проект 2К - угроза национальным интересам Литвы, поскольку в нем с российской стороны задействованы бывшие кадровые сотрудники КГБ СССР. Таким образом, Поцюнас, в глазах СМИ, становится неким героем, истинным патриотом, которого выжили из ДГБ. Но в таком случае, по логике консерваторов, кто правит ДГБ, если выживают оттуда истинных патриотов, которые затем странно выпадают с девятого этажа гостиниц.

Именно консерватором Поцюнас жаловался на то, что его отправляют в Белоруссию, что он не хочет туда ехать. "В прошлом году, перед отъездом, Поцюнас мне открыто жаловался, что его просто выталкивают из системы ДГБ", - заявил журналу Veidas лидер консерваторов Андрюс Кубилюс. Другой консерватор, депутат сейма Юргис Разма подтвердил эти слова, добавив, что в начале осень 2004 г. Поцюнас, с которым он вместе когда-то учился, не раз встречался с ним и жаловался, что у него нет ни малейшего желания ехать за рубеж и заниматься там не привычной для него работой по охране дипмиссии, однако "таково решение руководства".

Поэтому именно литовские правые неожиданно вступились за своего соратника. При этом на первый план вышла версия захвата власти в ДГБ "бывшими" (генеральный директор ДГБ Альвидас Поцюс, как было в свое время доказано комиссией сейма, на самом деле числился в советское время в списке "резерва КГБ"). Литовские СМИ также спрашивают, каким образом "правый" президент Адамкус согласился на то, что "резервисты КГБ" Антанас Валёнис и Поцюс заняли соответствующе места главы МИД и ДГБ Литвы. В то же время эксперты правого толка полагают, что просто Россия, обладающая комроматом на многих высокопоставленных лиц Литвы, развернула компанию по дискредитации органов литовской госбезопасности, а также самого президента Литвы.

Между тем именно Адамкус 6 сентября на самом деле, неожиданно для многих, выступил категорически против того, чтобы сейм Литвы создал комиссию для расследования атмосферы в ДГБ Литвы. Он полностью поддержал позицию посетившего его шефа ДГБ Поцюса, чтобы расследование проводилось в закрытом режиме, лишь комитетом по национальной безопасности и обороне сейма. По словам литовских экспертов, в этом комитете заседают "свои" люди, проталкивавшие так или иначе на высокие посты Поцюса, Валёниса и других людей, связанных так или иначе в прошлом с КГБ и прошлым режимом, которые не станут копаться в делах ДГБ. В свою очередь Поцюс сослался на то, что нельзя оглашать ничего, что касается внутренней жизни ДГБ, поскольку это вредит национальной безопасности Литвы.

Процесс расследования деятельности ДГБ в сейме. На эту тему ELTA дает материал "Комитет сейма будет изучать обстоятельства гибели в Белоруссии полковника госбезопасности Литвы Витаутаса Поцюнаса". Сообщается, что комитет сейма по обороне и национальной безопасности готовит заседание, на котором будет выяснять обстоятельства гибели в Белоруссии полковника госбезопасности Литвы Витаутаса Поцюнаса. На заседание приглашен руководитель Департамента госбезопасности (ДГБ) Арвидас Поцюс. Согласно сообщению радиостанции Žinių radijas, он уже опрошен, в том числе на предмет наличия родственников в им управляемом департаменте.

В свою очередь, как заявил литовскому национальному радио Lietuvos radijas председатель комитета по обороне и национальной безопасности Альвидас Садяцкас, парламентарии надеются получить разъяснения, почему Поцюнас был направлен на работу в Белоруссию: "Европарламентарий Витаутас Ландсбергис сомневается, соответствует ли это назначение квалификации высококлассного специалиста", пишет ELTA. По оценке же Садяцкаса, это был пост, требующий "ответственности и высокой квалификации".

Не поддерживает председатель комитета и предложение некоторых парламентариев создать комиссию сейма для расследования этого вопроса. Это дело правоохранительных институций, считает Садяцкас. ДГБ утверждает, что службу в Белоруссии из нескольких предложений В.Поцюнас выбрал сам и призывает воздержаться от предварительных оценок этой трагедии.

Тем временем Delfi в материале "Начато парламентское расследование деятельности ДГБ" обнародовал вопросы, на которые попытаются ответить в ходе расследования члены комитета сейма по национальной безопасности и обороне:

1. Реорганизация ДГБ и осуществление стратегии.
2. Политика персонала ДГБ.
3. Обстоятельства гибели В.Поцюнаса.
4. Моральный климат в ДГБ, отношения между работниками и т.д.
5. Политизация или не политизация должностных лиц ДГБ. Как этого избежать?
6. Несанкционированная утечка служебной информации. Что делается, чтобы преградить этому путь?
7. Отношения с другими институтами государства.
8. Об усовершенствовании правовой базы ДГБ.

Имея в виду гибель Поцюнаса, руководитель комитета Садецкас сказал: "Это событие - как бы путь к проблеме. Через него мы постараемся посмотреть на все проблемы комплексно" (Delfi).

Секретарь МИД Литвы - "российский резидент в Литве"? Такая невероятная версия - одна из главных сенсаций недели в литовских СМИ. Влиятельный аналитический еженедельник Ekstra обнародовал подписанную редактором редакционную колонку, в которой говорится: "После гибели Поцюнаса, когда послышались предложения создать комиссию сейма по расследованию ситуации, сложившейся в ДГБ, на прошлой неделе парламентариев стали посещать посланцы департамента, которые начали объяснять, что достаточно и закрытого заседания комитета по национальной безопасности и обороне. Ни в коем случае не нужно создавать комиссию сейма, потому что общественным достоянием станут многие некрасивые вещи, связанные с умершим. Какие тонкости - будто бы защищают Поцюнаса от очернения. Даже после его смерти. И непрямо напоминают членам сейма: может, и о вас найдется информация".

По мнению редакции, после свержения Паксаса ДГБ укрепилось, а это не понравилось некоторому пророссийскому "мозгу", который фактически управляет ДГБ. Поэтому было организован разгон бывшей гвардии, жертвой которой пал, очевидно, и Поцюнас.

"Однако не бойтесь: эти мальчики ничего не имеют, - завершает статью редактор журнала, имея в виду "мальчиков из госбезопасности". - Потому что собирать информацию - черная работа, а они любят только деньги и удовольствия. Мне кажется, Поцюнас только после того, как был выдворен из ДГБ, понял, кто является настоящим резидентом России в Литве. Теперь уже никогда не узнаем, какой это был для него удар. А я, по правде говоря, удивился, когда недавно услышал, что "мозгом" является секретарь Министерства иностранных дел Альбинас Янушка".

"Руководители госбезопасности взбешены" (интервью заместителя директора ДГБ). Это название материала в газете Respublika. Руководитель ДГБ Арвидас Поцюс и его заместитель Дарюс Юргялявичюс, пишет газета, не рассеяли подозрений, возникших у парламентариев.

"Загадочная гибель полковника госбезопасности Литвы Витаутаса Поцюнаса в брестской гостинице оборачивается политическим скандалом. Уже звучат обвинения, что высокопоставленные должностные лица из Департамента госбезопасности и Министерства иностранных дел выслуживаются перед магнатами и Россией". Заместитель генерального директора ДГБ Дарюс Юргялявичюс в интервью Respublika сказал, что обвинения, будто он вынудил В.Поцюнаса уйти из ДГБ, - это фантазии и месть должностных лиц, которые потеряли доверие и были уволены из департамента. Секретарь Министерства иностранных дел Альбинас Янушка, которого назвали российским резидентом в Литве, подобные подозрения называет вздором и уверяет, что покойный Поцюнас был его другом".

По словам газеты, "в переводе В.Поцюнаса из 3-го управления Департамента госбезопасности (ДГБ) на скромную работу в консульстве Литвы в Гродно могли быть заинтересованы заместитель директора ДГБ Дарюс Юргялявичюс и секретарь Министерства иностранных дел (МИД) Альбинас Янушка. Д.Юргялявичюс работать в ДГБ пришел из МИД. Янушка, которого называют неофициальным руководителем ДГБ, косвенно даже назван возможным резидентом российской госбезопасности в Литве".

Ниже приводятся основные моменты интервью заместителя генерального директора ДГБ Дарюса Юргялявичюса.

Каково ваше мнение относительно обвинений по поводу так называемой ссылки В. Поцюнаса в Белоруссию?

Это полный абсурд. Работать с В.Поцюнасом мне почти не довелось. В ДГБ я пришел в 2004 г., был новичком и человеком, в этих делах почти несведущим. Кроме того, с В.Поцюнасом у меня не было ни малейшего личного конфликта, под призмой которого сейчас пытаются раздуть эту проблему.

Почему же теперь говорят, что уже этой осенью В.Поцюнас намеревался обнародовать ваши и А.Янушки связи с руководителем "Дуетекаиы" (посредник в поставках российского газа в Литву. - ИА Regnum) Римандасом Стонисом, который соотносится с "Газпромом"?

Тогда возникает вопрос: почему В.Поцюнас "намеревался" что-то сделать лишь спустя год после того, как уехал работать в Белоруссию. Если человеку было что сказать, удобнее всего сделать это сразу, когда его назначили работать в Белоруссию, или, еще будучи руководителем 3-го управления ДГБ. Но ведь целый год было спокойно, никто не трактовал это как ссылку.

А каковы ваши связи с боссом "Дуетеканы" Р.Стонисом?

Это полный блеф. Я не видел Р.Стониса уже пять лет, с тех пор, как он стал почетным консулом Украины в Клайпеде. Если кто-то сможет мне рассказать, как я могу общаться с ним, не видясь, буду весьма признателен.

А как вы расцениваете версию, что В.Поцюнас был сослан в Белоруссию?

Я полагаю, что это месть тех, кто в результате определенных решительных действий утратил возможность выдавать информацию и осуществлять деятельность, не совместимую с работой в ДГБ. Выдвижение этой версии - желание взять реванш.

А выражал ли В.Поцюнас за время работы в Белоруссии недовольство этой службой?

Если он что-то и писал, то, видимо, только для себя. Мы никогда не слышали от него ни одной жалобы, что ему там плохо.

Где предлагали работать В.Поцюнасу?

Кроме Белоруссии, ему еще предлагали работать в Тбилиси, Санкт-Петербурге и Брюсселе. В.Поцюнас изъявил желание поработать в Калининграде, однако туда месяца за два мы назначили человека, поэтому предложили ему выбрать любое другое место, а позднее, по ротации, он мог бы переехать в Калининград. В сущности, Россия и Белоруссия мало чем отличаются, а В.Поцюнас хотел, чтобы его направили именно в Калининград.

А это желание полковника зафиксировано письменно?

Нет. Мы об этом только беседовали.

А правда ли, что 3-е управление ДГБ, которым до отъезда в Белоруссию руководил В.Поцюнас, в действительности не было реорганизовано, хотя сейчас с этим пытаются связать обстоятельства перевода полковника?

Да, реорганизации не было. В соответствии со стратегией развития ДГБ, утвержденной в парламентском комитете по национальной безопасности и обороне и правительстве, была намечена реструктуризация в зависимости от новых задач ДГБ. Ее план был утвержден год назад, когда В.Поцюнас еще работал в Вильнюсе. Но мне не хотелось бы возвращаться к Адаму и Еве - это не имеет ничего общего с В.Поцюнасом лично.

Говорят, что вы, еще работая в МИДе, с подачи А.Янушки пытались навязать президенту Роландасу Паксасу проект транзита по территории Литвы 2К, а справку, подготовленную В.Поцюнасом об этом, называли ошибочной. Правда ли это?

Во-первых, говорить об этом очень невыгодно интерпретаторам этой истории, поскольку проект, пройдя через все государственные и правительственные институты, все же был подписан. И не было никакого конфликта, ДГБ лишь выразил свою озабоченность по поводу некоторых фактов, однако они не подтвердились. Проект 2К мы хотели "протолкнуть" только для того, чтобы Россия лишилась всех козырей в разговорах о том, что не может согласовать с Литвой тарифы транзитов только потому, что нет договора.

Что вы думаете относительно обвинений в адрес вашего бывшего коллеги А.Янушки в том, что он резидент российской госбезопасности в Литве?

Никогда в жизни не стану отрицать, что А.Янушка является моим коллегой и другом. Разговоры о том, что он резидент - результат супербурной фантазии. Если сигнатор Акта 11 Марта, бывший советник президента по вопросам национальной безопасности и внешней политики А.Янушка является резидентом госбезопасности иностранного государства, то мы должны признать, что Литва - это государство, которое не способно обеспечить свою безопасность.

Часто ли вам доводилось общаться с В.Поцюнасом?

Я курировал сферу его деятельности, а начальник у нас один - генеральный директор ДГБ. Мы мало общались, поскольку в ДГБ я работаю всего два года, в новой системе на протяжении некоторого времени мне приходилось многое осваивать заново.

А почему сегодня говорят, что погибший полковник ДГБ своими проблемами поделился с консерваторами Сейма?

Если у В.Поцюнаса были какие-то проблемы, он мог пожаловаться в орган, непосредственно контролирующий нашу службу - парламентский комитет по национальной безопасности и обороне.

Газета Respublika также взяла краткое интервью у секретаря МИД Литвы Альбинаса Янушки. 4 сентября Янушка назвал "абсурдом" распространенную версию о том, что он может быть резидентом российской госбезопасности в Литве. "Я не намерен реагировать на такие сообщения, поскольку нужно работать", - сказал А.Янушка газете. Абсурдной дипломат назвал и версию о том, что он мог инициировать перевод В.Поцюнаса из Литвы в консульство в Гродно. "Это неправда, потому что Витаутас был моим хорошим другом и единомышленником еще с тех пор, когда я работал в президентуре", - сказал Янушка, с 1998 года по 2003 год работавший советником президента В.Адамкуса по вопросам национальной безопасности.

Литовская госбезопасность оказывает давление на СМИ и политиков. Об этом пишет аналитический журнал Veidas. Как только у некоторых политиков, депутатов, лично знавшим Поцюнаса, возникло желание разобраться, почему специалисту такого высокого класса не осталось места в ДГБ, они, пишет журнал, сразу же испытали на себе давление "не шевелить этого дела".

Лидер правого "Союза Отчизны" (СО) Андрюс Кубилюс: "Мне позвонили и из ДГБ, и из других учреждений. Звонившие хотели мне доказать, что ничего там нет, так что и расследовать нечего". По словам журнала, это было 4 сентября. А 5 сентября работники ДГБ уже явились лично в кабинет Кубилюса в сейме.

О давлении со всех сторон заявляет и один из лидеров "СО" депутат сейма Юргис Разма: "О том, что нечего двигать с место это дело, со мной говорили самые разные люди. Вы даже удивились бы, если узнали, из каких учреждений они были".

Сама редакция журнала тоже дождалась внимания ДГБ Литвы. "Работники ДГБ, узнав, что журналиста Veidas интересует причина, почему Поцюнасу после четырнадцати лет безупречной работы пришлось изменить место службы, тоже очень разволновались. Они начали убежать, что информация, которой обладает еженедельник, односторонняя, необъективная и "вообще все абсолютно не так, как тебе, который не имеет всей информации, может казаться". По словам работников ДГБ, разногласия между Поцюнасом и некоторыми работниками департамента были не принципиального, а чисто личного характера.

Проект "2К" и гибель работника госбезопасности. В той же статье журнал Veidas поднимает и другую тему: не связано ли смещение Поцюнаса с высокого поста в ДГБ с тем, что он в свое время, в 2003 г., будучи уже руководителем Экономического управления ДГБ, подготовил справку о вреде, который может нанести Литве проект "2К". "В справке ДГБ указано, что проект "2К", каким он был весной 2003 г., - не выгоден и даже вреден Литве, кроме того, его осуществляют с российской стороны немало перешедших в частные фирмы работников КГБ. В справке упоминаются связанные с этими фирмами бывших сотрудников КГБ бывшие и нынешние должностные лица "Литовских железных дорог". Эта справка несколько месяцев тихо пролежала в столах сейма и правительства, пока в конце лета 2003 г. узнавшие о ней консерваторы не подняли шум..." "После того, как разгорелся скандал, руководство ДГБ признало существование справки о проекте "2К", однако утверждало, что желало только обратить внимание на то, что "Россия пытается этот проект сделать выгодным только для себя" и что над этим проектом со стороны России работает "немало бывших работников КГБ".

Тем временем в середине сентября руководитель ДГБ Мечис Лауринкус убеждал, что в справке - только "рабочая информация", и объяснял, что проект "2К" не представляет угрозы национальной безопасности. Лауринкус: ДГБ "представило свои замечания об определенных тенденциях. Наши размышления не обязательно должны приниматься за окончательную истину". На эту тему также пишет и газета Vakarų ekspresas. "Упомянутая справка по неясным причинам долго лежала в столах сейма, пока не попала в руки консерваторов и неизвестные лица не передали ее СМИ. После того, как разразился скандал, очень странно стал вести себя занимавший тогда пост государственного секретаря МИД Дарюс Юргялявичюс, позже переведенный в ДГБ, и тогдашний шеф госбезопасности Мечис Лауринкус - чиновники стали уменьшать значение справки Поцюнаса".

Поцюнас убит за информацию о действиях участников "государственного переворота"? Погибший полковник госбезопасности Литвы - был непосредственно причастен к написанию знаменитой справки ДГБ, которая послужило основой начала импичмента президенту Роландасу Паксасу. Паксас фактически обвинялся в том, что он является марионеткой России. Впоследствии он выиграл суды практически по всем пунктам обвинения, что позволяет думать о сфабрикованности обвинений. В таком случае свержение Паксаса может быть воспринято как государственный переворот в отношении законно избранного прямым голосованием президента. Именно так инициированный ДГБ "импичмент", в результате которого Паксаса сменил Адамкус, и рассматривают депутаты сейма от руководимой Паксасом Либерально-демократической партии.

"Р.Паксас готов обратиться в суд в связи с попытками обвинить его в причастности к гибели офицера ДГБ В.Поцюнаса", сообщает ELTA. Паксас: "Видя очевидные попытки обвинить меня в причастности в гибели В. Поцюнаса, я не исключаю возможность обратить в суд".

Партия "Порядок и справедливость" (либерал-демократы), руководителем которой он является, обращает внимание на то, что в материалах СМИ о гибели Поцюнаса нередко присутствует имя Паксаса. Либерал-демократы предполагают, что таким образом совершаются попытки сформировать общественное мнение, будто "В. Поцюнас стал жертвой мести за помощь организаторам переворота против Р. Паксаса".

Либдемы напоминают, что Р. Паксас уже обратился к генеральному прокурору Альгимантасу Валантинасу с просьбой обратить особое внимание на дело и представить общественности ясный ответ об обстоятельствах гибели В. Поцюнаса. "Партия не исключает возможности, что В. Поцюнас, выполняя задания участников президентского переворота, располагал информацией, способной их разоблачить", - говорится в заявлении партии "Порядок и справедливость".

Президент Литвы призывает не политизировать гибель офицера. Президент Литвы Валдас Адамкус призывает не делать преждевременных выводов до окончания следствия. Адамкус: "Позиция Литвы относительно Белоруссии была четко высказана, и я хочу подчеркнуть, что не хотел бы, чтобы трагические события с нашими служащими, которые сейчас изучаются, заранее политизировались и превращались в орудие дальнейших отношений в международной политике". Об этом он заявил на пресс-конференции. Президент Литвы не считает, что это трагическое событие станет поворотом во внешней политике страны. "Дождемся окончательных результатов, которые дадут наши правовые институты, и только тогда сможем вынести решение, но я не думаю, что это трагическое событие станет поворотом во внешней политике Литвы, которая уже устоялась и четко представлена миру" (ELTA).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 23 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007