 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
|
Lietuvą valdo “žydrųjų KGB-istų” klubas ?
http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=16266
Savaitraštis "Laisvas laikraštis"", 2007 07 13
Baltarusijoje nužudytas buvęs VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, atsakydamas į vieno smalsaus žurnalisto privatų klausimą: kas vienija šiuos skirtingus žmones (VSD, URM, Prezidentūrą), atsakė:
"Žydrumas ir kagėbizmas", primindamas Kembridžo penketuko istoriją. Kaip žinia, būtent Kembridžo universiteto auklėtiniai homoseksualai, užverbuoti KGB pagal “žydrąją” liniją, ir pridarė Didžiajai Britanijai daugiausiai žalos, teikdami jos paslaptys KGB.
Žurnalistas Valdas Vasiliauskas pirmas parašė tai, ką jau seniai žinojo, tačiau nedrįso parašyti “Laisvas laikraštis” – labai gali būti, kad VSD, URM ir Prezidentūrą sieja nematoma “žydroji” linija. Kodėl VSD taip šmeižė savo nužudytą darbuotoją V.Pociūną?
Juk būtent po to, kai “Lietuvos ryto” žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė prasėdėjo pas VSD bosą Arvydą Pocių daugiau nei keturias valandas (apie tai buvo paliudyta Seimo komitete), “Lietuvos ryte” atsirado didžiulis rašinys apie tai, kad V.Pociūnas žuvo girtas, besišlapinantis pro devinto aukšto langą.
Tokią iškrypėlišką fantaziją gali turėti tik ne visai normalios psichikos ar seksualinės orientacijos žmonės. Gal būt, Lietuvos ryto” vyr. redaktorius G.Vainauskas taip pat priklauso tam garsiajam klubui, nes jo leidinys nuolat šmeižė nužudytąjį V.Pociūną?
“Laisvas laikraštis” teisme įrodė, kad buvęs VSD vadovas A.Pocius yra šmeižikas, apšmeižęs “Laisvo laikraščio” redaktorių neva palaikomais ryšiais su KGB karininkais. Pats VSD atstovas teisme pripažino, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius A.Pociaus iš Seimo tribūnos mestus kaltinimus “Laisvam laikraščiui”, VSD neturi, tačiau atkakliai vilkino šią bylą dešimt mėnesių, vis žadėdami juos pateikti. Jeigu net A.Pocius viešai drįsta šmeižti “Laisvą laikraštį”, ką tuomet jis sugeba nurodyti savo parankiniams?
V.Pociūną šmeižė pati VSD
Dabar jau nustatyta, kad Lietuvos pareigūnų bei dalies žiniasklaidos skleistos Vytauto Pociūno žūties versijos buvo velionio šmeižtas. VSD veiklos parlamentinis tyrimas nustatė, kad vienas VSD pareigūnas net buvo atšauktas iš atostogų ir savo vadovų Arvydo Pociaus bei Dainiaus Dabašinsko palieptas tarp politikų platinti velionį žeminančią, šmeižikišką žūties versiją: neva jis visai girtas šlapinosi stovėdamas ant palangės ir taip iškrito. Dėl to politikams buvo patariama mirties aplinkybių nesiaiškinti.
Parlamentinis tyrimas taip pat liudija, kad pats Arvydas Pocius taip yra kalbėjęs Seimo nariui Andriui Kubiliui, prašydamas nekelti triukšmo, nes paaiškės negražūs dalykai. Dalis žiniasklaidos būtent šią melagingą versiją paskelbė kaip neginčijamą tiesą.
Kodėl? Parlamentinis tyrimas parodė, kad Vytauto Pociūno šmeižtu užsiėmė pats VSD vadovas Arvydas Pocius. Yra parlamentui liudijama, kad jo kabinete iki išnaktų sėdėjusi vieno dienraščio žurnalistė, o dienraštis netrukus po to šią melagingą versiją paskelbęs. Jeigu A.Pociaus nurodymu buvo sukurpta tokia klaiki V.Pociūno mirties versija, ar galėjo tokie šmeižikai patys užsakyti jį nužudyti?
Pats A.Pocius iš Seimo tribūnos yra kalbėjęs, kad V.Pociūnas buvo geras ir pareigingas darbuotojas, o paskui, grįžęs į VSD, liepdavo savo parankiniams jį šmeižti? Iš kur tokia neapykanta ir ką tokio baisaus žinojo velionis, kad net po nužudymo jo siela nebuvo paliekama ramybėje?
A.Valantinas neištirs šio nusikaltimo
Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir Baltarusijoje nužudyto VSD karininko Vytauto Pociūno bendradarbis Aurelijus Beržinis įsitikinęs, kad jis buvo nužudytas, ir kad tai padarė pati VSD.
Jis taip pat galvoja, kad Lietuvos generalinis prokuroras A.Valantinas neištirs šio nusikaltimo, nes yra paskirtas į šias pareigas todėl, kad paslėptų valdančiosios nomenklatūros nusikaltimus, kaip ir visi ankstesni į šias pareigas paskirti generaliniai prokurorai.
“Abejonių niekam nebekyla, kad V.Pociūnas buvo išmestas pro langą, ir kad tai padarė profesionalai, - sakė jis “Laisvam laikraščiui”, - jo išsiuntimas į Baltarusiją buvo tam ir padarytas, kad būtų galima jį nužudyti. Manau, kad jį nužudė ne Rusijos spec. tarnybos, nes joms V.Pociūnas buvo per smulki žuvelė ir nepavojingas, o vietiniai veikėjai iš Vilniaus, apie kuriuos V.Pociūnas galėjo turėti pavojingos informacijos“.
Kauno VSD skyriuje dirbęs A.Beržinis sakė, kad pažinojo Vilniuje dirbanti V.Pociūną, nes jis buvo rimtas ir atsargus žmogus. “Jokių ypatingų reikalų su juo neturėjau, tačiau atkreipiau į jį dėmesį, nes tokių, kaip V.Pociūnas, VSD buvo vienetai, - sakė jis, - ar sunku yra ištirti jo nužudymą? Manau, kad nelengva, nes čia dirbo profesionalai, kurie padarė viską, kad šis nužudymas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. Įrodyti šį nusikaltimą būtų sunku, nes čia dirbo specialistai, kurie žino, ką daro, ir padarė viską, kad tai atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas ar sveikatos sutrikimas.
Tačiau norint buvo galima šį nužudymą ištirti, tačiau kiek žinau, rimti specialistai ir ekspertai net nevažiavo į įvykio vietą, kas rodo, kad kažkas buvo suinteresuotas tuo, kad šis nužudymas nebūtų ištirtas. Tai rodo ir tolimesnė eiga, kai Generalinė prokuratūra nutraukė tyrimą, pareiškusi, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Galiu pateikti nemažai faktų, kad Generalinė prokuratūra dirba ne taip, kaip turėtų”.
A.Beržinis nesupranta, kad atlikęs tiek daug rimtų tyrimų, susijusių su Rusija ir jos priedangos firma “Dujotekana”, V.Pociūnas nesugebėjo tos savo surinktos informacijos paviešinti, kad išgelbėtų savo gyvybę. “Ar jis manė, kad dar nesurinko pakankamai įrodymų, ar rėmėsi prielaidomis, ar jis atsirėmė, kaip sakoma, į sieną, aš nežinau, tačiau keista, kad jis taip ilgai laukė, ir neviešino šios medžiagos, - sakė A.Beržinis, - gal jis pamatė, kad jis vienas lauke karys?”.
A.Beržinis netiki, kad V.Pociūnas galėjo būti nužudytas keršijant už jo atliktus tyrimus. “Jeigu jis pasitikėjo konservatoriais ir su jais bendravo, tai, matyt, konservatoriai nebuvo suinteresuoti jam padėti, - sakė A.Beržinis, - o V.Pociūno išsiuntimas dirbti į Baltarusiją prilygo jo likvidavimui. Aš jo vietoje būčiau važiavęs tik į Vakarus”.
VSD sekė savo darbuotojus
Kaip žinia, po to, kai VSD Kontržvalgybos viršininkas V.Damulis Seimo komisijai patvirtino, kad VSD vadovai palaidojo jo tyrimą dėl „Dujotekanos“ įtakos Lietuvos Vyriausybei, jis buvo nušalintas nuo pareigų. Liudydamas Seimo komisijai, jis sakė: „tai aš iš karto galiu dabar teigti, kad aš šituos pagrindus dėl mano nušalinimo laikau niekinius, dėl to kreipiausi į teismą, kad teismas išnagrinėtų ir priimtų atskirą sprendimą, nes manau, kad gyvenu demokratinėje šalyje.
Be to, dar norėčiau pasakyti, kad atlikus tą akciją, kratas „Laisvam laikrašty“, prasidėjo ikiteisminis tyrimas, kaip būtų keista, ikiteisminio tyrimo pareigūnai man jokių bausmių neturi, nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis ar kažkokia kita forma aš nebuvau kviestas, nes aš neturiu nieko bendro su tais įvykiais ir su tom pažymom.
Buvo pradėtas operatyvinis tyrimas pagal faktą, kad yra dingusi informacija. Pagal faktą, kad ji surasta ne ten, kur ji turėtų būti. Šito operatyvinio tyrimo metu prieš mane buvo atlikti operatyviniai veiksmai, tai yra sekimas, aš užfiksavau sekimą, jis vyko kelias dienas, informavau savo viršininką, surašiau raštą, ir mes nustatėme, kad tai buvo s Saugumo departamento sekimas 2006 m. sausio mėn. pradžioje mes iš vienos tyrimo bylos išskyrėme medžiagą „Dujotekanos“ atžvilgiu, nes įvertinę tą visą medžiagą mes nustatėme, kad iš tikrųjų yra grėsmė nacionaliniam saugumui, yra požymių, kad yra vykdoma priešiška veikla.
Norėdami ištirti išsamiau, mes ją išskyrėme ir sudarėme veiksmų planą. Planas nėra paslaptis, planas remiasi iš esmės mūsų vidaus aktais, taip pat Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu.
Plano pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų yra vykdoma nacionaliniam saugumui priešiška veikla, ir jeigu ji vykdoma, kokia ji yra vykdoma.
Mes suplanavome pagrindinius momentus – išsiaiškinti, kokie asmenys Rusijos kompanijos „Gazprom“, taip pat geležinkelių kompanijos, taip pat Kremliaus asmenys yra atsakingi už Rusijos interesų energetikos sektorių įgyvendinimą Lietuvoje. Kas atstovauja šiems asmenims ir šioms struktūroms Lietuvoje. Kaip yra gaunama, Lietuvos atstovai kaip gauna nurodymus, kaip jie derina klausimus su žmonėmis, kurie yra Rusijoje ir kurie yra artimi Kremliui.
Jūs žinote, apie ką kalbu, kalbu apie Jakuniną (kuriam Prezidentas V.Adamkus įteikė Lietuvos ordiną), šitas variantas įrodomas pilnai. Toliau. Šitie asmenys, kurie atstovauja Rusijos kompanijoms Lietuvoje, įgyvendindami įvairius projektus energetikos sektoriuje, daro įtaką valstybinėms institucijoms. Mūsų valstybės, vienas dalykas, antras dalykas, renka informaciją, taip pat tą informaciją, kuri ir sudaro valstybės paslaptį, apie vykstančius politinius, ekonominius procesus, jeigu jie reikalingi tuo momentu įgyvendinti.
Trečia, finansuoja visuomenines organizacijas, kurios yra lojalios Rusijai, tai yra visokie rusų diasporos asmenys, taip pat kai kurias politines partijas, nors tai yra politinių partijų reikalas, jie daugiau finansuoja atskirus politikus. Ir ketvirta, jie formuoja, kada jiems iškyla būtinybė, taip pat yra užfiksuota, formuoja visuomenės nuomonę išnaudodami kaip įrankį mūsų žiniasklaidą. Tai yra daugiausia „Respublika“, „Lietuvos rytas“.
Aš kalbu, atsiprašau, mes visi turime leidimus, todėl kalbu atvirai. Čia ne žiniasklaidai, bet tai yra faktai. Slaptas tyrimas. Pagal visus šituos punktus, pagal visas šitas kryptis, tyrimo metu, kuris tęsiasi mažiau negu metai, nors tas tyrimas šių asmenų atžvilgiu, šios įmonės atžvilgiu iš tikrųjų buvo tęsiamas, kada aš dirbau vienoje valdyboje, irgi tyrėme, ir kada perėjau į kitą valdybą, išskyrė medžiagą, ir tas tyrimas tęsėsi toliau“.
“Apaštalai”
Nors Vytautas Landsbergis dabar sako, kad reikia VSD išvaikyti, tačiau nereikia pamiršti, kad VSD – V.Landsbergio kūdikis, ir kaip prieš kelis metus VSD-KGB rankomis buvo nuverstas Prezidentas R.Paksas, V.Landsbergis tą patį VSD šefą vos ne ant rankų nešiojo, o M.Laurinkui skyrė sočią pensiją – ambasadoriaus postą Ispanijoje.
Nereikia pamiršti, kad į VSD vadovo postą M.Laurinkų paskyrė tas pats V.Landsbergis, o vėliau jau M.Laurinkus protegavo savo įpėdiniu tą patį šmeižiką A.Pocių.
Prisiminkime ir tai, kad R.Paksas buvo nuverstas, vos kandidatu į VSD postą pasiūlė ne A.Pocių, bet šiuo metu ES karo žvalgybai vadovaujantį Vytautą Bagdoną.
Kodėl VSD vadovas Mečys Laurinkus taip mėgo orgijas Klaipėdoje, pas “Klaipėdos hidrotechnikos” vadovą Pranciškų Jurgutį?
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą, patvirtino „Laisvo laikraščio“ dar 2005 m. spausdinto straipsnio „VSD nusikaltimai arba operacija „Apaštalai“ pagrindinius teiginius.
„Komitetas negali nei patvirtinti, nei paneigti spaudoje pasirodžiusios informacijos apie prieš kurį laiką vykusius įvykius VSD Klaipėdos apygardoje, - teigiama NSGK išvadose, - komitetas nustatė, kad dalis viešumoje pasirodžiusios informacijos (tai, kad kontržvalgybinę veiklą Klaipėdoje tyrę pareigūnai buvusio VSD vadovo M. Laurinkaus netikėtai buvo atšaukti nesibaigus tyrimui, ir tyrimo išvados iki šiol nepadarytos), įvertinus pareigūnų pateiktus duomenis, pasitvirtino, tačiau Komitetas neturi duomenų teigti, kad tyrimas buvo nutrauktas šantažuojant buvusį vadovą neva turima kompromituojančia informacija“.
„Laisvas laikraštis“ dar 2005 m. pabaigoje išspausdinto straipsnį apie VSD operaciją kodiniu pavadinimu „Apaštalai“.
Šiame straipsnyje rašoma, kad 2001 m. VSD centrinio aparato pareigūnai buvo nustatę, kad VSD Klaipėdos apygardos skyriaus vadovai vykdo įvairią neteisėtą veiklą. Tuomet VSD sumanė patikrinti, kaip dirba jos Klaipėdos skyrius, ir pradėjo operatyvinę bylą sąlyginiu pavadinimu „Apaštalai".
Buvo tiriami VSD Klaipėdos apygardos viršininko pavaduotojo A.Izotovo ir pareigūno Balandino ryšiai su Rusijos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais, operatyvinių lėšų iššvaistymas ne operatyviniais tikslais, operatyvinės informacijos perdavimas Klaipėdos bendrovių ,,Baltlanta'' ir ,,Laivitė'' vadovams, VSD agentūros panaudojimas nusikalstamiems tikslams.
Vos prasidėjo tyrimas, VSD šefas M.Laurinkus asmeniškai įsikišo į šį tyrimą, sustabdydamas jį ir uždrausdamas kištis į VSD Klaipėdos apygardos veiklą. Teigiama, kad taip įvyko todėl, kad šis skyrius organizuodavo M.Laurinkaus pobūvius su AB „Klaipėdos Hidrotechnika" bosu Pranciškumi Jurgučiu jo „fazanyne", kurie baigdavosi orgijomis su prostitutėmis iš Kaliningrado srities arba su berniukais. Vos prasidėjo VSD vidaus tyrimas, Klaipėdos saugumiečiai pagrasino M.Laurinkui paviešinti šių orgijų vaizdus, ir operacija “Apaštalai” iš karto baigėsi - M.Laurinkus lėkė į Klaipėdą, įsijungęs švyturėlius.
VSD pripažino, kad „Apaštalai“ buvo
Tai, kad tokia operaciją „Apaštalai“ iš tikrųjų vyko, ir kad ji buvo visiškai nemotyvuotai nutraukta, patvirtino ir pati VSD. Kai apie šį tyrimą, kalbėdamas vienoje TV laidoje, prasitarė buvęs Prezidento R.Pakso patarėjas Remigijus Ačas, VSD jam atsisakė išduoti leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančią informacija, mat jis neva atskleidė valstybės paslaptį.
Kai R.Ačas padavė į teismą VSD, teisme VSD atstovas advokatas sakė (LL cituoja teismo protokolą): „pareiškėjas R.Ačas, eidamas Respublikos Prezidento patarėjo pareigas, gavo slaptos informacijos apie Valstybės saugumo departamente atliekamą operatyvinį tyrimą kodiniu pavadinimu „Apaštalai".
Pareiškėjas apie šį tyrimą siekė gauti ir daugiau informacijos, tačiau ji nebuvo suteikta tyrimo interesais. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 5 d. „Baltijos televizijos" kanalo laidoje „Sąmokslo teorija" paviešino jam žinomą informaciją apie tokį tyrimą ir jo kodinį pavadinimą. Ir nors pats įslaptintos informacijos turinys nebuvo atskleistas (tokios informacijos pareiškėjas iš VSD negavo), tačiau tarnybos metu gautos informacijos apie operatyvinį tyrimą panaudojimas ne tarnybos interesais rodo akivaizdų ja disponuojančio asmens nepatikimumą.
Tai galėtų būti pagrindas spręsti klausimą, ar nėra prielaidų panaikinti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, jei asmuo tokį leidimą turėtų“. Toje pat byloje kaip liudininkas apklausiamas Arvydas Pocius parodė, kad jis yra Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius.
Jis patvirtino, kad 2003 m. liepos mėnesį laikinai pavadavo VSD generalinį direktorių ir teko jam bendradarbiauti su pareiškėju, tuo metu ėjusiu Lietuvos Respublikos Prezidento R.Pakso patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas. Pareiškėjas yra klausęs A.Pociaus dėl VSD tyrimo pavadinimo „Apaštalai“.
Prašė pareiškėjas išsiaiškinti šio tyrimo nutraukimo aplinkybes ir klausė, ar tai buvo įforminta. Iš šio pokalbio A.Pocius suprato, kad pareiškėjas yra jau informuotas apie atliktą tyrimą „Apaštalai“. A.Pocius pareiškėjui atsakė, kad šis tyrimas nepriklausė jo kompetencijai ir jokios informacijos apie minėtą tyrimą pateikti negali. Daugiau šia tema su pareiškėju A.Pocius nediskutavo“.
Kas sukūrė šį VSD monstrą?
VSD per savo gyvavimą virto tikru monstru, valstybe valstybėje, neatsiskaitančiu niekam, net Seimui. Tačiau Seimo kantrybė truko, kad buvo nužudytas V.Pociūnas ir kai ta pati VSD vadovybė ėmė šmeižti V.Pociūną ir grasinti tam pačiam Seimui. Kas sukūrė tokią „valstybę valstybėje“?
Bene didžiausias VSD kūrėjas yra buvęs Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas, vadovavęs šiam komitetui dvi kadencijas, ir tiesiogiai kuravęs VSD darbą.
Kaip A.Sadeckas susijęs su tuo garsiuoju „žydruoju“ klubu? LL šaltiniai sako, kad per tą pačią KGB liniją.
Dar visai neseniai A.Sadeckas arba per „Panoramą“, arba per „Savaitės panoramą“ kalbėjo apie tai, kaip reikia demaskuoti bei išaiškinti visus KGB slaptuosius agentus bei rezervistus, ir kaip nereikia tirti VSD veiklos.
Šaltinių nuomone, toks A.Sadecko elgesys gali būti tiesiogiai susijęs su senesniais įvykiais.
LL paskelbė dokumentus, kad tas pats A.Sadeckas dar 1970 m. gaudavo užduotis analizuoti, kaip komjaunimo organizacijos dirba su antitarybiškai nusiteikusiais paaugliais, kuriuos KGB įtraukdavo į savo profilaktinį sąrašą.
Dar 1970 m. balandžio mėn. LTSR Komjaunimo biuro posėdžių protokole “Dėl plano pasirengti Lietuvos komjaunimo Centro Komiteto plenumui buvo nubrėžtos gairės komjaunimo organizacijoms, kaip toliau ugdyti klasinę jaunimo sąmonę” minima ir komjaunimo aktyvisto “draugo Sadecko” pavardė. Už šio plano 6 punkto realizavimą atsakingu buvo paskirtas “draugas Sadeckas”.
6 punktas išsiskiria iš viso plano, kaip rengti sąmoningus komjaunuolius, nes jame kalbama apie darbą su KGB. Šis punktas skamba taip: “Išanalizuoti komjaunimo organizacijų aktyvumą dirbant su paaugliais, su kuriais profilaktiškai dirba KGB (“profilaktirovannimi” – rus.). Išsiaiškinti, ką dirba tokios organizacijos, kad tarp tokių paauglių ir jų aplinkos būtų užkirstas kelias atsirasti antitarybinėms ir nacionalistinėms nuotaikoms (ar reiškiniams) “.
Už šio punkto įgyvendinimą atsakingu buvo paskirtas “draugas Sadeckas”. LL, nustebęs, kad, gal būt, visuomeninė LRT nežino, kad savo pagrindiniu konsultantu KGB klausimais pasirinko pilietį, kuris pats gaudavo užduotis, susijusias su KGB, paslaugiai persiuntė tuometiniam Lietuvos televizijos naujienų direkcijos direktoriui Audriui Lenkaičiui minėtus dokumentus. Pastarasis atrodė labai susidomėjęs, tačiau nuo to laiko „Panorama“ dar ne kartą rodė A.Sadecką, garsiai postringaujantį apie kagėbistų išaiškinimą, tačiau nė vienu žodžiu neužsiminė apie minėtą dokumentą.
P.Malakauskas tęsia A.Pociaus darbą
Neturėjome daug iliuzijų, kad naujai paskirtas VSD šefas Povilas Malakauskas ims keisti šią nusikalstamą struktūrą, tačiau tikrai nelaukėme, kad jis taip akivaizdžiai stos A.Pociaus pusėn. Vos paskirtas, jis pasakė, kad nuo pareigų nušalintų VSD Kontržvalgybos skyriaus karininkų likimą spręs teismas.
Kaip žinia, šie sąžiningi, ir A.Pociaus apšmeižti žmonės šiuo metu bylinėjasi su VSD dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Jeigu A.Malakauskas būtų sąžiningas žmogus, jis nedelsdamas tų žmonių atsiprašytų, panaikintų jų atleidimą kaip neteisėtą, ir vėl priimtų juos į darbą VSD, suteikdamas net premiją už gerą tarnybą Tėvynei.
Vietoj to, P.Malakauskas sako, kad tegul tie pareigūnai toliau metų metus bylinėjasi teismuose, ir kaip teismai nuspręs, taip ir bus. Tačiau net jeigu teismai ir sugražins abu pareigūnus atgal į darbą, koks psichologinis klimatas jų laukia toje pat VSD. Aišku, jie gali tik dėkoti Dievui, kad neišlėkė pro langą, kaip V.Pociūnas.
Kaip teisingai pastebėjo vienas internautas, kad visi, kurie rašo komentarus internete apie VSD, tegul prisiriša prie radiatorių, nes gali nesėkmingai išlėkti pro langą. Dar vienas P.Malakausko žingsnis stulbina – net po to, kai teismas pripažino, kad VSD apšmeižė „Laisvą laikraštį“, ir nurodė paneigti teiginius, P.Malakausko atsiųstas atstovas žurnalistams pasakojo, kad „dabar apskųsime šį sprendimą, nes byloje yra daug duomenų...“, ir t.t.
Kitaip sakant, net ir po to, kai teismas pripažino šmeižtą, VSD toliau dergė leidinį, ir gąsdino nesamais įrodymais. Todėl akivaizdu, kad net atsiprašymo už savo pirmtako veiklą iš P.Malakausko mes tikrai neišgirsime.
A.Pocius šmeižė „Laisvą laikraštį“
Vilniaus 2-os apylinkės teismas pripažino, kad VSD vadovas A.Pocius paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie „Laisvo laikraščio“ leidėją. Teisme VSD bandė sukti uodegą, sakydami, kad teiginys „departamentui buvo žinomi „Šilo bitės“ ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo kadriniai KGB darbuotojai – UAB „Verslo prognozės“, „Status“.
Sąrašą galėčiau tęsti“ yra tik A.Pociaus nuomonė. Tačiau teismas nusprendė, kad šis „teiginys, kuris yra bylos nagrinėjimo dalykas, arba atitinka tikrovę, arba yra klaidingas, o tokios žinios tikrumą ir teisingumą byloje dėl dalykinės reputacijos pažeidimo ir garbės ir orumo gynimo privalo įrodyti atsakovas“.
Pasak teismo, šiems teiginiams galima pritaikyti tiesos kriterijų. „ištyręs atsakovo VSD pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad atsakovas pateikė įrodymų, kad bendrovės „Verslo prognozės“ valdyme dalyvavo buvę KGB darbuotojai, tačiau atsakovas neįrodė, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę, t.y. nebuvo įrodyti „Šilo bitės“ ryšiai su, kaip teigė atsakovas, buvusių KGB karininkų valdomomis bendrovėmis – „Verslo prognozės“, „Status“.
Taip pat nebuvo įrodyta, kad šios bendrovės parūpindavo ne mažą dalį įvairios informacijos, kurios po to pasirodydavo „Laisvame laikraštyje“. Tai bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir Valstybės saugumo departamento atstovas“. „Lietuviškas gambitas“ arba Pociūno žūties KGB versija
http://www.alfa.lt/straipsnis/10404690/ ... 8-24_16-06
2010-08-24 16:06
Alfa.lt
Šis tekstas pasirodė viename interneto portale rugpjūčio pradžioje. Alfa.lt, pateikdama jo santrauką, nesiima spręsti, kas yra šio “tyrimo” užsakovas. Konkuruojančios tarpusavyje baltarusių KGB grupės, tekste minima “Dujotekana” ar kurios nors Lietuvos valstybės saugumu turinčios rūpintis organizacijos. Tiesiog ši publikacija galėtų būti puikus pavyzdys, kaip, Lietuvoje lyg ir pradėjus atidžiau tirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties bylą, bandoma užleisti dar vieną melo, klastočių miglą:
Į Brestą Pociūnas atvažiavo, kad dalyvautų tarptautiniame seminare, tačiau elgėsi jame gana keistai – nedalyvavo diskusijose, visą laiką kalbėjo telefonu, stipriai nervinosi. Tačiau visa tai bus nustatyta vėliau. O 2006-ųjų rugpjūčio 23 dienos penktą valandą ryto prie žuvusio diplomato kūno susirinko visa Bresto milicijos valdžia. Po pusvalandžio prie “Inturisto” atvyko Bresto KGB viršininko pavaduotojas su visa savo tyrėjų grupe. Nuo šios minutės akcentai buvo sudėlioti galutinai, o nereikalingos akys ir ausys, įskaitant ir milicijos viršininkus, buvo pavaryti lauk. Iš pat pradžių į akis krito keistos detalės. Pirmiausia, iki duslaus kūno dunkstelėjimo į asfaltą, viešbučio apsauga negirdėjo nei stiklo dūžių, nei riksmų. Viešbučio devintojo aukšto budėtoja iš pradžių teigė, kad likus kelioms minutėms iki tragedijos šen ten vaikštinėjo trys vyrai. Vėliau šie parodymai iš bylos dingo. Galiausiai, KGB tyrimo grupės visiškai nenustebino nei aukos statusas, nei pasirinktas atsisveikinimo su gyvenimu būdas. Kai kam susidarė įspūdis, kad KGB “specai” gerai žinojo ne tik pačią auką, bet ir puikiai suprato, kodėl ir kada ji žuvo.
Šiuo metu Baltarusijos KGB neturi infiltruotų į kitas žvalgybas agentų, tačiau tai nereiškia, kad neturėjo jų anksčiau. Iki 2006 metų, nepaisant prezidento Lukašenkos vykdytų valymų, saugumiečiai idealiai sekė opozicijos finansų srautus, žinojo pagrindinius finansinius kurjerius ir tiksliai blokuodavo nepageidaujamus komunikacijos kanalus. Iki 2006 metų KGB kontržvalgyba turėjo savo infiltruotą “briliantą”. Lietuvoje.
Toje pačioje Lietuvoje, kuri buvo tapusi savotiška baltarusių opozicijos finansine-analitine sostine. Tas “briliantas” - Vytautas Pociūnas - turėjo neįsivaizduojamai daug ir svarbios informacijos. Jis galėjo prieiti prie esminių šaltinių – strategijų, vykdytojų, tarpininkų, finansavimo apimčių. Apskritai Pociūnas buvo gerai vertinamas VSD, ypač po aktyvaus dalyvavimo nevykėlio prezidento Rolando Pakso, kaltinto korupciniais ryšiais su neformaliu rusišku verslu, apkaltos procese. Tiesa, ši istorija su Baltarusija tiesioginių sąsajų lyg ir neturi, nebent šalutines. Šiaip ar taip, Pociūnas aktyviai dirbo su baltarusių kontržvalgyba. Dirbo puikiai ir be jokių “išsidūrimų”. O vėliau nutiko šokiruojantis ekscesas Bresto viešbutyje “Inturist”. Pociūnas žuvo. KGB niekaip nekomentavo šios keistos istorijos. Prokuratūra greitai išsiaiškino Lietuvos piliečio žūties aplinkybes ir nerado jokių smurtinės mirties įrodymų.
Iš pradžių, iš karto po eksceso, rašo šio tyrimo autorius Michailas Podoliakas (žmogus tokia pavarde iš tikrųjų egzistuoja, - Alfa.lt past.), maniau, kad Pociūnui paprasčiausiai, banaliai neišlaikė nervai. Dvigubas gyvenimas visada pavojingas ir visada laiko įtampoje. Reikia nuolatos kontroliuoti save, kad ko nors neišpliurptum. Žmogus taip uždirbo pinigus. Žaidė su ugnimi. Išsidūrė su kažkokia smulkmena, kaip jam pasirodė. Neišlaikė nervai. Suinteresuotiems asmenims pasiūlė išsipirkti dar likusią medžiagą ir nutraukti itin pavojingais tapusius santykius. Suinteresuoti asmenys medžiagą paėmė. O santykių nutraukti kategoriškai nesutiko. Netgi daugiau, jie, baltarusių kontržvalgybininkai dar stipriau paspaudė. Davė paklausyti kai kurių pokalbių įrašus. Parodė nuotraukų. Trumpai kalbant, prasidėjo banalus ir primityvokas šantažas. Tada dvigubas agentas prisigėrė pigaus konjako ir krito iš devinto aukšto. Gėdinga istorija, tačiau pakankamai suprantama ir skaidri. Lyg ir būtų galima dėti tašką, bet tokioje istorijoje viskas buvo perdaug aišku.
Į vietas viskas stojo kiek vėliau.
Kelios Baltarusijos KGB valdybos (konstitucinės apsaugos, kontržvalgyba) gaudavo (pasiimdavo) savo dalį pinigų, kurie būdavo skiriami Baltarusijos opozicijai. Šios valdybos veikdamos išvien su Bresto ir Gardino vietiniais skyriais reguliariai teikdavo įspūdingą statistiką apie sulaikytus kurjerius su pinigais opozicinėms struktūroms. Tiesa, pakliūdavo dažniausiai kurjeriai su menkomis 15-20 tūkstančių dolerių sumomis. O kasmetiniai baltarusių opozicijos “sostinės” (vadinamieji, lietuviškieji, t.y. Vakarų pagalba, kuri keliavo per Vilnių) biudžetai opozicijai siekė 10-12 milijonų dolerių. Priešrinkiminiais metais šis biudžetas išaugdavo iki 42 milijonų. Papildomi 28 milijonai sudarė specialiųjų projektų eilutę. Ne mažiau kaip 35-40 procentų šių lėšų tyliai ir nepastebimai guldavo į Baltarusijos specialiųjų tarnybų aruodus. Šių pinigų neformali konfiskavimo sistema veikė labai paprastai ir be trikdžių. “Briliantas-kurmis”, įsitvirtinęs lietuviškame VSD, kuruojančiame darbą su Baltarusijos opozicija, reguliariai praneša vertingiausią informaciją. Kiek, kada, kokiems projektams bus skiriami pinigai. Baltarusijos kontržvalgybininkams likdavo tik sulaikyti kurjerius, kurių maršrutai per Lietuvos ar Lenkijos sienas su Baltarusija buvo puikiai žinomi. Po Pociūno žūties idealus tinklas (schema) ėmė trūkinėti, nes buvo prarastas svarbus koordinatorius, kuris sistemingai nutekindavo informaciją.
Grįžtant prie 2006-ųjų rugpjūčio, greitai paaiškėjo,kad Pociūno mirtis buvo klaikus, tragiškas, bet būtinas gerokai rimtesnio žaidimo elementas. Žaidimo, kuriuo siekta užsitikrinti Lietuvos saugumo struktūrų kontrolę. Ši kontrolė buvo reikalinga kaip kompensacija kai kurioms lietuviškoms politinėms grupėms už sužlugdytą projektą “Paksas – prezidentas”. Statymai šiame žaidime buvo labai aukšti. Kai kas žaidė labai sudėtingus žaidimus. Kurdami mitus, kuriais buvo stengiamasi pridengti realią padėtį. Pociūnas tampriai dirbo su baltarusiais. Nutekindamas jiems kurjerius, maršrutus, programas ir panašius dalykus. Jam mokėjo pinigus. Kol kas lyg ir viskas banalu.
O tuometiniai VSD kontržvalgybos vadovai Vytautas Damulis ir Vilmantas Bieliauskas įsitraukė į kur kas rimtesnį sąmokslą. Su rusais. Suprantama, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai susiję su energetika, pakartotinio “Mažeikių naftos” pardavimo reikalu bei projektu “2K”. Kai į šį žaidimą įsitrauks tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius statymai pakils dar aukščiau. Nes bus žaidžiama ne dėl konkrečių įmonių, o dėl bendros energetikos sektoriaus kontrolės. Bus kuriamos priedangos įmonės. Stengiamasi perimti Lietuvos saugumo struktūrų kontrolę, iš valdžios koridorių šalinti, remiantis kompromituojančia informacija, politinius oponentus.
Tačiau tai vyks kiek vėliau. Kol kas kalba vyksta tik apie tai kas įsigalės naftos rinkoje – lenkų “Orlen” ar rusų “Lukoil”. Rusus visada ir visose energetinėse rinkose domino totali kontrolė ir dominavimas. Lietuva tam priešinosi. VSD aktyviai stebėjo derybas dėl “Mažeikių naftos” bei garantavo jų konfidencialumą. Tačiau įvyko stambus informacijos nutekėjimas. Rusai sužinojo esmines derybų detales ir per savo lobistus pradėjo spausti Lietuvos vyriausybę. Netrukus paaiškėjo, kad informacija nutekėjo iš paties VSD. Prasidėjo stambaus masto vidinis tyrimas, kuris atskleidė didelį sąmokslą. Tada kontržvalgyba, o iš esmės Damulis, kuria dvigubą priedangos operaciją. Pirmąjame etape Pociūnas iš savo operatyvinių kanalų gauna informaciją, kad jį “gano” (seka) savos šalies viduje. Kad jis laikomas pagrindiniu užsienio valstybių specialiųjų tarnybų “kurmiu”. Kol kas, neaišku, kokios šalies agentu jis laikomas. Neaišku ir tai, kurioje vietoje įvyko klaida. Pats Pociūnas, o tai visiškai suprantama, nes žaidė visai kitokius žaidimus, visiškai nesupranta, kas vyksta. Jis žino tik vieną savo nuodėmę – baltarusišką. Ir nieko nenutuokia apie “rusišką pėdsaką”. Galiausiai jį išstumia į Baltarusiją, su “diplomatine priedanga”. Tačiau jis toliau panikuoja. Ieško atsakymų. Mėtosi. Pociūnas labai nervinasi ir reikalauja, kad kontragentai nedelsiant “gultų į dugną” ar net visiškai nutrauktų santykius su juo. Artėja kulminacija. Pociūnas jau neadekvatus, įvarytas į kampą. Ir jis jau yra priėmęs kategorišką sprendimą.
Baltarusiai, atėję į susitikimą su Pociūnu į “Inturisto” viešbutį, ne iki galo supranta jo panikos priežastis ir banaliai įsitikinę, kad jis nori “apšviesti koridorius” ir “priduoti” visą schemą. T.y. su kuriais baltarusių karininkais jis dirbo, kas buvo tarpininkai. Sunku pasakyti, kodėl baltarusiai tuo patikėjo, kas jiems tokio pobūdžio informaciją suteikė, jei apskritai ji buvo suteikta, kad Pociūnas turi tokių ketinimų. Kaip ten bebuvę, tačiau “inturistinio” konfidencialaus susitikimo metu visi supanikavo ir atomazga atėjo žaibiškai. Pociūno kūną pusę trijų nakties rado be gyvybės ženklų.
Po to sekė standartinės pėdsakų naikinimo procedūros (“procedury čistki”). Baltarusiai naikino visą informaciją apie Pociūną. Oficialusis Minskas buvo ypatingai suinteresuotas kuo mažiau kalbėti apie savo “lietuviškąjį agentą” ir viską kuo greičiau užgniaužti (“spustitj vsio na tormazach”).
Dar vienas netikėtumas. Kai Lietuvoje prasidėjo VSD skandalas ir kai Pociūną netikėtai pavertė vos ne slaptu komisaru, kuris tyrė stambius pinigų, skirtų baltarusių opozicijai, grobstymo atvejus, oficialusis Minskas toliau atkakliai tylėjo. O juk pasitaikė galingas ir puikus koziris stambaus (netgi tarptautinio) masto politiniam “piarui”. Būtų išėjęs pikantiškas detektyvinis pasakojimas apie pavogtus pinigus, kurie buvo skirti Lukašenkos nuvertimui, pasibaigęs paslaptinga profesionalaus tyrėjo žmogžudyste. Tačiau nebuvo jokių sensacingų publikacijų spaudoje ar dokumentinių filmų. Kodėl? Pirma, lėmė baimė būti išaiškintiems. Juk baltarusiai, kuravę Pociūną, puikiai žino, kas, kaip ir kodėl kaltas dėl jo žūties. Todėl paniškai bijoma bet kokio informacijos nutekėjimo. Antra, visiškas nesupratimas apie vėliau vykusį žaidimą Lietuvoje. Apie tuos vidinius susirėmimus VSD viduje ir Seime.
Baltarusiams Pociūnas buvo žinomas kaip agentas, buvo žinoma jo teikiama informacija, tačiau jis niekada nieko nebuvo pranešęs apie kokį nors “pinigų vagysčių sąmokslą”. KGB baiminosi, kad bet koks gilesnis tyrimas gali atskleisti daug agentūrinės informacijos apie pinigų kurjerius.
Toliau – dar gražiau. Lietuvoje Pociūnas daromas didvyriu, nors iš tikrųjų jis žaidė kitoje, baltarusių, pusėje. Rusijos “kurmiai” išvengia smūgio. Pocius pusmetį atsimušinėja nuo Seimo presingo, kol neatsistatydina. Vėliau paaiškėjo, kad Pociūnas, Mažeikiai, Damulis buvo skirti tik dėmesiui nukreipti. Pagrindinis tikslas – nauji dujų tiekimo kontraktai ir pastangos išstumti iš rinkos korporaciją “Dujotekana”, susiejus ją su rusų specialiosiomis tarnybomis. Tai jau yra rimta. Profesionalizmas tada ir pasireiškia, kai prisidengiant esą skandalingais ir svarbiais tyrimais, kuriuos vykdė A.Matulevičiaus vadovaujamas Seimo komitetas, lyg ir netyčia vis minimas pagrindinis “blogiukas” – “Dujotekana” ir Rimandas Stonys, tyrimo pabaigoje tapę Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizacija. Korporacijos galimybės buvo stipriai sugadintos. Už viso to slėpėsi grynai pragmatiški sumetimai – “Dujotekanos” vietą turėjo užimti kitos Gazpromo “dukrelės”. Puikus dvigubas ar net trigubas žaidimas. Tiesa, šio žaidimo autoriai galutinės ir visiškos pergalės nepasiekė.
“Pociūno byla” turėjo tris negatyvias pasekmes. Pirma, sustiprėjo, nors ir laikinai, rusų specialiųjų tarnybų šešėlinio veikimo galimybės Lietuvoje. Antra, labai stipriai krito konservatorių, valstybininkų (autorius, matyt, neįsigilinęs, kokia prasmė šiam terminui teikiama pačioje Lietuvoje, - Alfa.lt past.), orientuotų į europines struktūras, įtaka. Trečia, nukentėjo baltarusių opozicija, nes katastrofiškai sumažėjo jos finansavimas iš išorės.
Tiesa, nukentėjo ir baltarusių KGB, kuris, netekęs vertingiausio savo “kurmio”, neteko ir vieno svarbiausių informacijos šaltinių bei … pinigų.
Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Rgp 2011 18:04. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
