Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Naujas "vajus" - kas nori "supaprastinti" lietuvių rašybą?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Naujas "vajus" - kas nori "supaprastinti" lietuvių rašybą?

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Naujas "vajus" - kas nori "supaprastinti" lietuvių rašybą?

Parašytas: 20 Geg 2011 22:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Lietuvių kalbos paprastinimas: šąla, bąla ir ąžuolas gali netekti nosinių (APKLAUSA)

http://www.balsas.lt/naujiena/539098/li ... u-apklausa

Autorius: Indrė Vainalavičiūtė 2011.05.20 10:18

Dėl to, kad lietuvių kalba išsiskiria savo archaiškumu ir sudėtinga gramatika, niekas nesiginčija, bet visuomenėje dažnai kyla diskusijų, ar nereikia paprastinti lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos – pasigirsta siūlymų ne tik paprastinti rašybą, bet ir atsisakyti nosinių tokiuose žodžiuose, kaip ąžuolas, žąsis ar ąsotis.

Šios nuomonės šalininkai teigia, kad mokiniams mokyklose per sunku išmokti tiek daug išimtinių taisyklių, bet kritiškai tokius siūlymus vertinantys atkerta, kad vaikus reikia mokyti, o ne taisykles paprastinti. Naujienų portalas „Balsas.lt“ pasidomėjo, ką apie tokias diskusijas mano žmonės, kuriems lietuvių kalbos mokymas yra kasdienės veiklos dalis.

Moksleiviai rašinius rašo puskalbe

Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos vadovė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Slavinienė, paklausta, kaip mokytojai vertina pasiūlymus, kai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklės būtų supaprastintos ir net atsisakyta nosinių raidžių rašybos kai kuriuose žodžiuose, sakė: „Kai ką lietuvių kalbos mokyme tikrai reikia paprastinti – nosinių raidžių rašybą šaknyje, kur esama išimčių nosinių raidžių rašybos esamojo laiko žodžių formų šaknyse. Tokių žodžių yra 25, vaikai moka 8, o kitus jiems įsiminti labai sunku, be to, šių žodžių moksleiviai ir nebevartoja. Kalbant apie nosinių raidžių rašybą žodžių galūnėse – griežtas ne. Kalbos suprastinti iki begalybės negalima, bet šiek tiek tai padaryti reikėtų.“

Į klausimą, ar teko girdėti nuomonę, kad metai iš metų į mokyklos suolą sėda vis mažiau raštingi vaikai, pašnekovė atsakė: „Taip, tai tiesa. Gal tai nuskambės banaliai, bet vaikų kalbą smarkiai yra sugadinusi vadinamoji puskalbė – kompiuterinė kalba ir kitos panašios kalbos atmainos, kurias tarpusavyje bendraudami vartoja vaikai. Tokia buitiniame bendravime vartojama kalba vaikai bando rašyti rašinius. Rašoma nepilnais sakiniais, juose gausu vadinamųjų žodžių-parazitų, retai kada vaikų rašiniai būna brandūs kalbine prasme.“

Vertinti pažymiu – ne saulytėmis

Specialistės teigimu, tokie vaikų kalbos pokyčiai susiję ne tik su kompiuteriniais dalykais, bet ir su dabartine ugdymo programa: „Einama prie to, kad vaikai mokytųsi per žaidimus, bet visi tėvai labai nori, kad vaikas būtų įvertintas – ir ne saulytėmis ar debesėliais, bet norima žinoti konkretų vaiko gebėjimų lygį. Žinoma, kai nėra vertinama, vaikas tarsi saugomas psichologiškai, bet, kai penktoje klasėje jis ima gauti pažymius – daugelis tėvų išsigąsta.“

Anot pašnekovės, pedagogai tėvus ramina, kad vaikas daro pažangą, bet tėvai turėtų aiškiai suvokti, kad tai nevyksta per vieną dieną: „Jeigu vaikas darė 40 klaidų rašinyje, o dabar daro 20 – tai pažanga, bet juk pažymys tas pats dvejetas, bet tėvai tikisi pažangos iš karto. Negalima pamiršti, kad egzaminas matuoja ne pažangą, o žinias ir žinau daugybę pavyzdžių, kai geri ir pozityviai nuteikiantys pažymiai „sugadino“ vaikus“, – kalbėjo pedagogė.

Paprastinti, bet nenupiginti

Pedagogės teigimu, užduotys, tokios, kaip pavienių raidžių įrašymas, neskatina mokinių tiesiogiai liestis prie kalbos – jie šias užduotis atlieka mechaniškai. „Daug dalykų mokymo procese yra suprimityvinta, tad ir turime tai, ką turime“, – apie lietuvių kalbos mokymą kalbėjo J. Slavinienė.

Į klausimą, ar tokie kalbos suvokimo pokyčiai susiję su naujųjų technologijų teikiamais privalumais, pedagogė sakė: „Kai vaikai atlieka teksto suvokimo užduotis – jų atsakymai trumpi, nepilni sakiniai, rašoma tik tiek, kiek reikia atsakymui į tą klausimą. Vaikai vis daugiau rašo kompiuteriu, o juk kompiuterinės programos taiso klaidas. Dažnai sulaukiu iš mokinių klausimų, ar galima rašinį rašyti kompiuteriu. Nesu prieš naująsias technologijas, bet tada paklausiu, kam iš viso jį rašyti? Galime kalbą paprastinti, bet nereikia jos nupiginti“, – kalbėjo pedagogė.

Prasčiau besimokantiems – mažiau pamokų?

Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas egzaminas, kurį baigiantis vidurinę mokyklą mokinys privalo laikyti, tad ir ant lietuvių kalbos mokytojų pečių gula didelė atsakomybė, kaip paruošti moksleivius šio egzamino laikymui, juo labiau, kad ir gabumai bei motyvacija ne visų yra vienoda.

Paklausta, su kokiomis problemomis savo darbe susiduria mokytojai, pašnekovė sakė: „Vaikų skaičius klasėje paprastai būna labai didelis, be to, reiktų šiokios tokios moksleivių diferenciacijos pagal gabumus. Šiuo metu taip pat skiriami A ir B lygiai, bet B lygio niekas nesirenka, nes skiriamas mažesnis pamokų skaičius. B lygį dažniausiai renkasi mokiniai, kuriems tas dalykas sunkiaus sekasi, o juk lietuvių kalbos egzaminą vis tiek laikyti reikia, tai logika būtų tokia: kam prasčiau sekasi, tai dar ir pamokų sumažinama. Moksleiviui reikia išsiaiškinti, kiek stojant jam svarbus valstybinis egzaminas.“

Negalima griauti sistemos

Vilniaus universiteto docentė daktarė, Lietuvių kalbos draugijos narė Irena Kruopienė, paklausta, kaip vertina siūlymus paprastinti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą, sakė: „Tokias diskusijas vertinu labai natūraliai ir gyvenimiškai. Kalbos kaita natūraliai vyko per visą istoriją, tad ir dabar ji turi prisitaikyti prie visuomenės poreikių, bet paprastinti dėl to, kad būtų paprasta – nereikėtų. Negalima kalbos paprastinti tik todėl, kad būtų lengva ta kalba kalbėti ar jos mokytis, paprastinti galima tiek, kiek tai negriauna kalbos sistemos.“

Kalbėdama apie nosinių raidžių rašybos šaknyje atvejus, pašnekovė sakė: „Tokių žodžių, kaip „ąžuolas“, rašybos pakeitimai kalbos sistemos negriauna ir jei kada nors nosinių raidžių rašybos juose būtų atsisakyta – niekas nepasikeis, nes „ą“ yra kilusi iš dvigarsio „an“. Tai mūsų kalbos istorija, bet tai tik parodymas, kad ji buvo. Jeigu tokį žodį rašytumėme be nosinės, jo tarimas nė kiek nenukentėtų ir pati forma nepasikeistų.“

Suvienodėtų rašyba ir tarimas

Kruopienė prisiminė atvejį, kai pati su studentais pabandė padiskutuoti apie kalbos paprastinimą: „Prieš keletą metų, kai ši tema buvo populiari, vienos paskaitos metu paklausiau auditorijos, kurioje sėdėjo daugiau nei šimtas žmonių, kaip jie vertina rašybos paprastinimo idėją. Atsakymas buvo gana netikėtas, bet džiugus, nes iš visos auditorijos, tik aš vienintelė buvau mananti, kad kai kurių dalykų galima atsisakyti. Studentai man argumentavo, kad kalbos istorija yra svarbi ir pradėjus atsisakinėti vienų dalykų, vėliau gali nukentėti ir kiti. Žinoma, nesu už tai, kad visai nebeliktų nosinių raidžių, pavyzdžiui, žodžių galūnėse. Jų atsisakyti būtų labai sudėtinga, nes jos skiria žodžių formas.“ I. Kruopienės teigimu, atsisakius nosinių raidžių, labai daug žodžių formų suvienodėtų ne tik savo rašyba, bet ir tarimu.

„Kalbant apie ilgųjų raidžių rašybą, pati esu dalyvavusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės svarstyme, kad, galbūt, reikėtų atsisakyti kai kurių išimčių. Manau, kad būtų galima, pavyzdžiui, „džiūti, džiūva, džiūvo“, kur sudėtinga paaiškinti, kodėl būtent tokia rašyba būtojo laiko formos, kai „žūva, žuvo“ rašoma trumpoji balsė. Mano nuomone, kalbos nereiktų pritaikyti tik kalbėjimo reikmėms ir laikytis tik šios kalbos funkcijos. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir paveldėta vertybė, kurią reikia išlaikyti ir puoselėti“, - kalbėjo I. Kruopienė.

Vaikai rašo kaip girdi

Į klausimą, ar pritaria pedagogų nuomonei, kad naujosios technologijos neskatina moksleivių vartoti taisyklingą kalbą, o atvirkščiai – vaikai rašo nepilnais sakiniais, rašytinėje kalboje vartoja sakytinei kalbai būdingesnes žodžių formas, pašnekovė atsakė: „Daug kas priklauso nuo paties žmogaus nuostatų, su moksleiviais nesu dirbusi, bet teko girdėti iš pedagogų, kad tokia problema egzistuoja – vaikai nevalingai norėtų rašyti taip, kaip rašo trumpąsias žinutes: be lietuviškų raidžių ir su visais kitais ženklais. Teko girdėti, kad moksleivių rašyba yra suprastėjusi.“

Kruopienė prisipažino, kad, pamačiusi kaip studentai internete bendrauja tarpusavyje, patyrė nemažą šoką: „Mokslinėje konferencijoje skaičiau pranešimą apie tai, kaip atrodo šių dienų elektroninis bendravimo diskursas, tai pastebėjau, kad kolegos mokslininkai taip pat buvo sutrikę. Kita vertus, tai reiktų vertinti kaip tam tikrą jaunų žmonių saviraišką – jiems norisi kaip nors kitaip išreikšti save, tuomet rašo taip, kaip mano esant gerai.“

Mokytis reikėjo prieš 20 metų ir reikia dabar

Pašnekovės teigimu, didelę žalą lietuvių kalbos rašybos mokymui padarė tai, kad ilgą laiką kompiuterinėse programose ir mobiliuosiuose telefonuose nebuvo lietuviškų raidžių iš viso arba jas buvo sunku surasti.

Paklausta, ar pritaria nuomonei, kad šiuolaikiniam žmogui, kuris daugiau rašo kompiuteriu, o kompiuterinės programos taiso rašybos klaidas, lietuvių kalbos reikia mokytis mažiau nei reikėjo žmonėms prieš dvidešimt metų, pašnekovė sakė: „Žmogus turi išmanyti taisykles ir kalbos sistemą. Kalbos sistemos mokykloje turėtų būti mokoma. Pastebima, kad moksleiviai turi daug kalbos sistemos spragų ir tai jau ima kenkti ne tik sukant galvą, kur padėti kablelį, bet ir vartojant pačią kalbą. Manau, kad taikant įvairius komunikacinius metodus, lietuvių kalbos, kaip gimtosios kalbos, mokymo procese nėra labai veiksminga. Ar prieš dvidešimt metų, ar dabar, bet žmogus turi išmanyti kalbos sistemą“, - kalbėjo I. Kruopienė.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/539098/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-05-20 22:28:05

Kinai iki šiol rašo hieroglifais, kurių yra kelios dešimtys tūkstančių - ir nesiruošia jų "prastinti". Vietoje to jie jau planuoja, kaip įsigalėti visame pasaulyje - kuo gana sėkmingai ir užsiima. :)

O štai pas mus labai intensyviai bandoma "įdiegti" į lietuvių kalbą užsienietiškų vardų, pavardžių ir vietovardžių rašymą "originalo kalba" ( o iš tikro - tai, kaip taisyklė, angliškai "transkribuoti" visai kitų tautų kalbų toponimai ir oikonimai).

Kartu dar būtinai bandoma "įsiūlyti" ir "vietinių lenkų" vardus, pavardes rašyti taip, kaip juos kažkada iškraipė iš Lenkijos atsiųsti kunigai, "krikštydami" lietuvius.

Kam tai naudinga?

Kas nori palaipsniui "palaidoti" ir Lietuvių kalbą, ir lietuvišką raštą?

Šarūnas
2011-05-20 13:19:13

Galbūt todėl, kad niekas jiems neįskiepija tinkamų vertybių, tarp kurių būtų ir kalba? Manau čia viskas prasideda - auklėjime.

O kad sunkiau sekasi lietuvių kalba tai labai paprastai galima paaiškinti.

Anglų kalboj rašybą iškali mokydamasis žodžius atmintinai. Jei tą patį darytum su lietuvių kalbos žodžiais, rezultatas būtų toks pats.

Drįsčiau nesutikti, kad moksleiviai geriau mokosi anglų kalbą.

Tiesiog lietuvių kalba apima ne tik rašybą ir skyrybą. Žmonėms ten yra ugdomos vertybės, jis yra verčiamas mąstyti. Šiais laikais mokiniai ne itin geba mąstyti, todėl už rašinius ir gauna žemesnius balus.

Anglų kalboje mąstyti nereikia, tiesiog pagal užduotį parašyti rašinį, viską sudėlioti taip kaip reikalauja pavyzdžiai.

Turite suprasti, kad pažymius iš lietuvių kalbos žmogus gauna ne tiek už rašybą ar skyrybą, bet už visuomeninį išprusimą. Netgi egzamine yra tik 16 taškų iš 52 už rašybą ir skyrybą. Visi kiti - už mąstymą, intelektualią kalbą, t.y. žmogaus išprusimą ir aiškų minčių dėstymą.

Tad tas lengviau sekasi anglų, o ne lietuvių kalba yra ne itin susijęs su rašyba.

O kiek susijęs, tai problemos kyla dėl kalbos, kaip vertybės, nebuvimo ar tiesiog tingėjimo pasimokyti lietuvių kalbos taisykles. Kas nori - tas išmoksta.

Yra daug pavyzdžių klasėje, kurie ne itin mėgsta kalbą, tačiau rašyti moka. o moka todėl, kad tiesiog vieną ar kitą kartą nepatingėjo pasigilinti į taisykles.

kodėl
2011-05-20 14:17:31

kodėl tie "specialistai" neatkreipia dėmesio į tai kaip yra dėstoma Lietuvių kalba mokyklose.

Jau nuo pradinių klasių vaikai pratinami tinginiauti. Kam mokytis, jei nerašo pažymių, vis vien pereis į kitą klasę.

Nėra jokio mokymo, tai vaikai ir nemoka.

Panaikino mokinių pažymius už drausmę ir tvarką ir ką turime. Mokytojai jau nesusitvarko su mokiniais.

Kas iš jų išaugs?

Tai dabar belieka supaprastinti, greičiau sudarkyti mūsų be galo gražią kalbą ir toliau auginti "debiliukus", tokią tautą lengviau kvailinti.

nesąmonė
2011-05-20 17:30:49

Mūsų tėvai Anykščių šilelį atmintinai turėjo išmokti ir nenumirė, o čia 25 žodžių išmokti negali. Absurdas visiškas. Negi vaikai kvailesni gimti pradėjo?

Kažkaip neįtikima, kai matai 5 metų vaikus prie kompiuterio geriau besigaudančius už suaugusius.

Metodiką reik gerą turėt mokymo.

Mes per lietuvių kalbos pamokas kiekvieną savaitę rašydavom po testą iš Lietuvių kalbos žodyno nuo A iki Z. Baigiam, ir vėl iš pradžių. Nesvarbu einam rašybą ar ne. Padarai klaidą, visą lapą to žodžio prirašai. Patikėkit, labai greit prisimint pradedi :D

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Bir 2011 17:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Čekiški diakritikai ar Lietuvos valstybės būtis?

http://alkas.lt/2011/06/02/m-kundrotas- ... bes-butis/

birželio 2, 2011 08:00

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt

Asmenvardžių rašyba valstybiniuose dokumentuose ir šioje srityje kylančios politinės dilemos dažnai siejamos su „čekiškais“ diakritiniais ženklais – „č“, „š“, „ž“. Net sąmoningiems lietuviams natūraliai kyla klausimas – ar čekiški rašmenys privalo būti mūsų tapatybės ir būties pagrindas?

Pasigirsta netgi tokių argumentų, jog didysis kunigaikštis Vytautas savo vardą rašęs su „W“. Užmirštama, jog ligtol, o vidaus reikaluose – net ir kurį laiką po to – valstybinė raštų kalba buvo gudų kalba, su kirilicos rašmenimis. Gal pasiūlykime grįžti į tuos laikus – rašykime kirilica, o kartu ir valstybinę kalbą grąžinkime: bus proga susijungti su istorine Lietuvos bendrapaveldėtoja – Baltarusija, drauge būsime stipresni?

Galime žvelgti ir dar giliau. Vis mažiau abejojama, jog dalis dabartinėje Lietuvoje gyvenusių baltų naudojo skandinaviškas ar joms artimas runas. Daugiau diskutuotinas nebent jų paplitimas – labai tikėtina, jog eilinis baltų atstovas runomis nesinaudojo, kaip kad eilinis senovės egiptietis nesinaudojo hieroglifais. Bendras raštingumo mastas buvo visai kitoks.

Na, o kokiais rašmenimis parašyta pirmoji žinoma lietuviška knyga? Ar tik ne gotiškais? Šiomis raidėmis žymi lietuvių tautos dalis spausdinosi lietuviškus tekstus iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių. Po to nebesispausdino niekaip: lietuviški leidiniai tame krašte panaikinti, o po karo nebeliko paties čionykščio lietuvininkų etnoso.

Kurį gi raštą mums pasirinkti šiandien – runas, kirilicą ar gotiškąjį raidyną, jog išlaikytume teigiamą santykį su savo pačių istorija? Panašu, jog ne tik dabartį, bet ir būtovę jos žyniais apsiskelbę naujakrikštai vertina pasirinktinai.

Jei problema būtų vien diakritikai – dar gal ir galima būtų svarstyti. Nors vargu, ar Lietuvoje gyvenančiam lenkui, vardu Jendžejus (Jędrzej) būtų smagu, jei Rokiškio arba Skuodo valdininkas jo pavardę perskaitytų – „Jędrzejus“, ne tik „rz“, bet ir „ę“ ištardamas lietuviškai. Nebent iš tiesų tikimasi, jog visi Lietuvos valdininkai, o gal ir apskritai – visi gyventojai išmoksiantys lenkiškai. Po to jau nebus kliūčių lenkų kalbą paversti antrąja valstybine kalba – jau visos valstybės mastu. Nors – kodėl antrąja? Tegul būna pagrindinė. Susijungsime, būsime stipresni… O be to – istorija: nuo Jogailos iki Juzefo Pilsudskio ir Liucijano Želigovskio. Net Vyslos mūšį galėsime savintis.

Naiviai išsidavus Valdemarui Tomaševskiui, jau akivaizdu, jog tikroji problema – ne diakritikai, kurių dalis – čekiška, dalis – lenkiška, nors ir žyminti kitokius garsus.

Šiandien lenkų šovinistai pareikalaus diakritikų – mes jiems duosime. Rytoj pareikalaus vietovardžių – suteiksime ir juos. Dar po to pareikalaus užrašų valstybinėse įstaigose…

Jei pasakysime – „ne“, visiems natūraliai kils klausimas: ką reiškia – „ne“? Kodėl ten buvo „taip“, o čia – „ne“?

Primena tarpukarinį anekdotą:

– Litvyne, mane skriaudi!
– Še tau suverenitetą.
– Litvyne, mane įžeidi!
– Še tau uniją.
– Oi, litvyne, palauk – Želigovskis dar tars savo žodį!

V. Tomaševskis aiškiai pasakė, jog jo ir jo klikos rūpestis – ne dviguba „v“, kaip iš šalies naiviai įžvelgė Edvardas Lukasas.

Problema – tai, jog tomaševskininkams ir jų sąjungininkams Vilniaus kraštas apskritai neatrodo Lietuvos dalimi. Galbūt, jie dar toleruos Lietuvą Kaune ar Telšiuose. Galbūt. Kolei kas.

Komentarai
http://alkas.lt/2011/06/02/m-kundrotas- ... bes-butis/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: