 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27092
Miestas: Ignalina
|
UŽRIBIO LIETUVIAI – MŪSŲ KULTŪROS PRIEŠPILIS
Kazimieras Garšva
Greita peržiūra
http://docs.google.com/viewer?a=v&q=cac ... aSSCFhkmjQ
PDF. failas įsirašymui (su nuotraukomis)
http://www.google.com/url?sa=t&source=w ... IQ&cad=rja
GIMTASAI KRAŠTAS. 2008
http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/12_garsva.pdf
Dieva pagalbas ir sauliuotų dienų visiem Lietuvas gyvintajam!
Gelia, paskuitinie Latgalas lietuvninkie.
Baltų plotai su seniausiomis indoeuropiečių kalbomis išnyko tarp Maskvos ir Berlyno, lietuvių plotai – tarp Minsko ir Karaliaučiaus, bet dėl to pasaulyje ir Lietuvoje nelabai kam galvą skauda.
Ir ar atsilieps kas į paskutinės Latgalos lietuvės cituojamus linkėjimus, nors jai net milijono nereikia, o tik duonos ir daktaro?
Ar bent po 80 metų bus atkurtas Breslaujos rajono lietuvių kultūros ir švietimo centras ?
Ar, paminint M. Jankaus 150-metį, bus uždengta jo spausdinimo mašina muziejaus kieme, ant kurios lyja ir sninga?
Gal Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija leis naujas lituanistikos knygas, o ne „Wilia i jej brzegi“, lenkmetis arba „1863 m. sukilimas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse“ ir t. t.
Gal ji nebestatys paminklų Prahoje, Varnoje (Bulgarija), Peterburge, o sutvarkys „Ryto“ draugijos pirmininko prof. P. Kraujalio (1882–1933) kapą Vilniaus Saulės kapinėse, mokytojų J. Valeikos, M. Žemaitienės kapus Giriose, Zlote ir t.t. ?
Gal bus atkurta ir regioninių, etninių reikalų komisija, kuri tais reikalais turėjo rūpintis?
Lietuvių tauta prisikėlė jau penkis kartus – V a., kai susikūrė, XIII a., kai sudarė valstybę, XVI a., kai įkūrė daugelį gyvenviečių, XX a. pradžioje, kai stebuklingai atkūrė savo valstybę etninėse žemėse, XX a. pabaigoje, kai atgaivino Lietuvos Respubliką.
Gal ji prisikels ir šeštą kartą, susitvarkydama su ekonomikos, dvasios nuosmukiu, emigracija?
Per paskutinį šimtmetį kilo bent trys didesnės lietuvių emigracijos bangos: 1880–1914 m., 1944–1950 m., 1994–2007 m.
Dabar kasmet Tėvynę palieka mažiausiai po 20 000 tautiečių, ir prognozuojama, kad mūsų teliks trečdalis po keliasdešimties metų, o toliau, atšventę Lietuvos tūkstantmetį, galim ir išnykti.
Antrąją emigracijos bangą JAV, Kanadoje gelbėjo tai, kad tada buvo priverstas persikelti lietuvių tautos elitas, kuris ne tik susitvarkė savo reikalus, bet ir daug padėjo ir padeda Lietuvai. Jie sugriovė kalbotyros dėsnį, kad trečioji naujakurių karta nutausta.
Būdamas Toronto, Niujorko lietuvių namuose, bažnyčiose, lituanistinėse mokyklose, kultūros židiniuose, laikraščių redakcijose, kapinėse, jaučiausi kaip Lietuvoje, žavėjausi tautiečių sumanumu, darbštumu ir patriotizmu.
Niujorko lietuvių radiją per kompiuterį trečiadieniais galima klausyti ir Lietuvoje 22–23 val. ( http://www.wpat930AM.com ). Niujorko viešojoje bibliotekoje, JAV Kongreso bibliotekoje, Čikagoje yra po 25 000 ir daugiau knygų apie Lietuvą.
Esu pirmas humanitaras, apėjęs aplink Lietuvą, tirdamas senbuvių lietuvių šnektas ir jų kultūrą.
Atskirtoji Lietuva didžiajai Tėvynei ne tik daug padėjo, bet ir laukia jos pagalbos.
1. BALTAI IR LIETUVIAI, Iš KURIŲ NEPASIMOKĖME
Maždaug 2000 m. pr. Kr. – V a. baltų kultūra buvo išplitusi maždaug tarp dabartinio Pskovo, Maskvos, Kursko, Kijevo, Varšuvos kraštų ir užėmė beveik 900 000 km2 plotą. Per 4 tūkstantmečius labiausiai mažėjo baltų plotai rytuose (po to pietuose).
Dabartinės Baltarusijos plotas baltų gyventas iki VII–IX a. (Kijevo Rusios sukūrimo ir slavų pasikrikštijimo), kai kalbinė riba ėjo prie Pskovo, Polocko, Minsko.
XIV–XVI a. lietuvių–gudų kalbų riba siekė mažiausiai Drują, Pastovis, Smurgainis, Valažiną, Naugarduką, Ščiutiną, Gardiną (baltų plotas buvo apie 150 000 km2),
XIX a. viduryje – Breslaują, Pastovis, Ašmeną, Lydos, Gardino apylinkes,
XX a. pradžioje – Apsą, Kazėnus, Kamojis, Lentvarį, Gervėčius, Trakelius, Pelesą, Pariečę, Ašiužią.
Ir dabar gyvos Apso, Kamojų, Gervėčių, Ramaškonių, Pelesos–Rodūnios ir kitos daugiakalbės lietuvių šnektos.
Baltų, gyvenusių dabartinėje Baltarusijos ir Rusijos teritorijoje, galima skirti tris ribas:
vakarinę (Breslauja, Žodiškės, Smurgainys, Lyda, Gardinas),
centrinę (Vitebskas, Orša, Mogiliavas, Gomelis)
ir rytinę (Tverė, Maskva, Tula, Kurskas).
Tikslios baltų ir slavų ribos, matyt, niekada nebus nustatytos.
Bet skirti šias ribas prasminga dėl to, kad, pavyzdžiui, Gervėčių ir Pelesos apylinkių, kuriose iki šiol kalbama lietuviškai ir kuriose dauguma vietovardžių lietuviški, negalima statyti į vieną eilę su Aina ar Obolcais, kur lietuvių kalbos tąsa nutrūko apie XVII a., o pastarųjų – su Pskovo ir Možaisko apylinkėmis, kur kalbėta net ne lietuvių, o kitomis baltų šnektomis, kur jos baigėsi iki IX–XIII a. ir kur baltiškų vietovardžių daug mažiau (ir tie patys – labiau suslavinti).
Pirmasis plotas – etninės lietuvių žemės, Lietuvai pripažintos pagal 1920 m. Lietuvos–Rusijos sutartį.
Antrojo ploto pakraštyje maždaug iki Dysnos, Armanavičių, Gluboko, Dokšicos, Logoisko, Minsko, Baranovičių, Bresto taip pat buvo nemažai lietuvių kalbos salų, kolonijų.
Apie trečiojo ploto lituanizmus yra mažiausiai žinių, jis galėtų atskleisti duomenis apie išnykusią baltų kalbą iki rytinių baltų suskilimo VII a.
Rytinius baltizmus tyrinėjo trys kalbininkų bangos, kurias sąlygiškai būtų galima pavadinti:
senąja (A. Kočiubinskis, A. Pogodinas, K. Būga ir kiti),
hidronimine (vandenvardžių) (V. Toporovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas ir kt.)
ir oikonimine (gyvenviečių vietovardžių) (M. Biryla, A. Vanagas, J. Safarevičius, J. Ochmanskis, Z. Zinkevičius, P. Gaučas ir kt.).
Prie paskutiniųjų tyrinėtojų galima būtų priskirti ir šio straipsnio autorių, užsimojusį parinkti dabartinės Baltarusijos ir gretimo Rusijos ploto baltiškos (lietuviškos) kilmės oikonimų (gyvenamųjų vietų vardų), taip pat paminėti greta esančius svarbesnius hidronimus (vandenvardžius).
Obolcais lietuvių ir baltų plotas rytuose nesibaigė. Šiame didžiuliame plote, maždaug 20 kartų viršijančiame vakarinius rajonus ir bent penkis kartus – centrinius lietuvius, baltizmų yra daug mažiau, nes kraštas seniau nutauto.
Į pietus nuo Novgorodo VII a. buvo sudegintos Tušemlios ir kitos baltų gyvenvietės.
Maždaug 30 km į pietus liko, rodos, ne tik baltiški hidronimai (Poloboža, Udino ir t.t.), bet ir oikonimai (Eglino, Gryva, Ovin, Šilovo).
Maždaug 50 km į pietryčius nuo Maskvos yra vietovardžių, galbūt susijusių ir su Lietuvos vardo ištakomis, – upelė Lietovka, gyvenvietė Lietovo (Lietava).
2. MAŽOJI LIETUVA – MŪSŲ KULTŪROS LOPŠYS
Mažosios Lietuvos lietuviai per 300 metų (nuo XVI iki XIX a. vidurio) labiausiai išugdė savo kultūrą, kuri turėjo lemiamą įtaką mūsų tautos raidai.
Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba išėjo pirmoji knyga (1547 m.), gramatika (1653 m.), giesmynas (1666 m.), poema (1818 m.), laikraštis (1823 m.), dainynas (1825 m.).
Rusijoje uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Mažojoje Lietuvoje išleista 1840 lietuviškų leidinių 5,5 milijono egzempliorių tiražu (visa tai padėjo lietuviams pasirinkti tokią bendrinę kalbą, kokią dabar turime).
Prūsijos valdžia buvo vienintelė iš svetimųjų, net valstybinius raštus leidusi (be vokiečių) ir lietuvių kalba: vien 1578 – 1831 m. tokių raštų paskelbta mažiausiai 108.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje ir teismuose nuo 1697 m. vartota tik lenkų kalba.
Vokiečių statistika lietuviais laikė tuos Mažosios Lietuvos gyventojus, kurie lietuvių kalbą laikė gimtąja (kuri „yra lengviausia vartoti“ ir kuria galvojama).
Daug lietuvių, išėjusių vokiečių mokyklas ir tarnavusių kariuomenėje, vokiečių kalbą mokėdavo ne blogiau už lietuvių, todėl lengva buvo jiems užrašyti „gimtąja“ vokiečių kalbą.
1858 m. Prūsijoje užrašyta 139 780 lietuvių, 1861 m. – 139 428, 1864 m. – 152 000, 1867 m. – 146 000, 1890 m. – 117 637, 1900 m. – 106 230.
Dar 1880 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė dauguma 237 kaimų ir 8 dvarų gyventojų (vokiečių kalbą – atitinkamai 45 ir 35) Klaipėdos apskrityje, 124 kaimų ir 10 dvarų (vokiečių kalbą – 60 ir 13) – Šilutės apskrityje, 126 kaimų ir 9 dvarų (vokiečių kalbą – 83 ir 35) – Tilžės apskrityje.
Taigi minėtose 3 apskrityse lietuviškų kaimų buvo 2,6 karto daugiau, o dvarų – 2,2 karto mažiau: dvaruose, miestuose greičiau buvo perimama pono, administracijos, bažnyčios, mokyklos vartota vokiečių (rytuose – lenkų) kalba.
1902 m. Tetznerio žemėlapyje prie lietuvių kalbos ploto priskirtas Klaipėdos kraštas ir Labguvos, Pakalnės Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsručio apylinkės.
Dar XX a. pradžioje senesnieji Didžiosios Lietuvos gyventojai į klausimą „kas esi?“ atsakydavę: „esu katalikas“, o Mažojoje Lietuvoje – „esu lietuvininkas“, „esu lietuviškai įžegnotas ir į lietuvišką šuilę (mokyklą) ėjęs“.
Žinoma, kad 1309 m. ordino magistro įsakymu prūsams uždrausta kalbėti gimtąja kalba, o nemokantiems vokiškai – tuoktis.
Lietuvių socialinė ir politinė nelygybė patvirtinta XVII – XVIII a.: jiems drausta apsigyventi miestuose, verstis prekyba, mokytis amatų; mažiau mokėta samdiniams, lietuviai baudžiauninkai turėjo 4 dienomis dirbti ilgiau negu vokiečių kolonistai ir t.t.
Jau 1839 m. Prūsijos karaliaus įsakymu į lietuviškai ir lenkiškas mokyklas turėjo būti įvesta vokiečių kalba. Kolonistams drausta mokytis lietuviškai kalbėti, mokytojams už vokietinimą mokėtos „pašalpos“.
Vokiečių kunigai, mokytojai ir valdininkai, nemokėdami lietuvių kalbos, kuri jiems buvo svetima ir sunkino tinkamai atlikti darbą, manė, kad lietuvių kalba stabdo „kultūros pažangą“ ir dėl to turi „išeiti iš apyvartos“.
Nuo 1873 m. lietuviškai galėjo būti dėstoma tik tikyba žemesniojoje pradinės mokyklos klasėje, o 1876 m. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybine Prūsijos kalba, vartotina mokyklų posėdžiuose ir susirašinėjant, valsčių ir kaimų susirinkimuose.
Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862–1944 m.).
Jei dėl 1709–1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusę (150 000) lietuvių, tai, uždraudus lietuviškas mokyklas, 1864–1925 m. lietuvių skaičius, oficialiais duomenimis, sumažėjo daugiau nei perpus (78 000) (Kušner, 1951, 194–278).
Sprendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719–1902 m. didžia dalimi buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija.
Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos, iki 1904 m. siųsti karaliui ir švietimo ministrui (1869 m. pasirašė 27 773 žmonės), imperialistinės Vokietijos planų nepalenkė (1879, 1895 m. vien Tilžės apskrityje buvo surinkta daugiau parašų negu Klaipėdos, Šilutės apskrityse).
1930 m. Mažojoje Lietuvoje buvo 450 000, arba ¾, lietuvių kilmės asmenų, kurių 1825 m. jau tik trečdalis bekalbėjo lietuviškai.
Šiaurinėje dalyje (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse, kur 1736 m. buvo 95 proc. lietuvių) absoliutinis lietuvių skaičius ėmė nykti nuo 1890 m. ir 1825–1910 m. sumažėjo nuo 50 iki 38 proc. (1,3 karto),
vidurinėje dalyje (Ragainės, Lankos, Labguvos, Piliakalnio apskrityse), kritęs nuo 1858 m., sumažėjo nuo 42 iki 10 proc. (4,2 karto),
o pietinėje dalyje (Gumbinės, Darkiemio, Stalupėnų, Įsruties, Geldapės apskrityse) – nuo 15 iki 0,6 proc. (25 kartus)
(Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987, t. 3, p. 27; Vileišis, 1935, 149–153, 165).
Šeimoje lietuviškai kalbančių mokinių skaičius šiaurinėje dalyje 1886–1911 m. sumažėjo nuo 53 iki 47 proc., vidurinėje dalyje – nuo 22 iki 10 proc.
1736–1837 m. (per tris kartas) nutauto 36 proc. visų gyventojų.
Moterys vokietėdavo rečiau, dėl to 1890 m. 1000 gyventojų, kurių lietuvių kalba buvo gimtoji, jų buvo maždaug 70 daugiau negu vyrų.
3. SEINŲ KRAŠTAS – MAŽOSIOS LIETUVOS DARBŲ TĘSĖJAS
Visas Seinų kraštas nuo Beržninko iki Vižainio rodo tapatumą ir bendrą kilmę su Didžiąja Lietuva.
Seinų–Punsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruose skyla į dvi dalis: pietų aukštaičių, arba kitaip – vakarinių dzūkų (apie 40 kaimų) ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai).
Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiškių (per 30 kaimų) dar atsiskiria seiniškiai (8 kaimai), kurie nekietina minkštųjų priebalsių c, dz.
Jeigu šie lietuviai tik prieš 300 metų būtų susikraustę vien iš Merkinės–Punios apylinkių, jie kalbėtų viena šnekta (ir ne „kapsų“).
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=4&w=778
Vyskupo Antano Baranausko skulptūra. Autorius
Gediminas Jakūbonis. Seinai. 2007. Vytauto Didžpetrio
nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių
Įsiveržusi 1919 metais okupacinė lenkų valdžia Seinuose iškart uždarė 9 lietuvių bendrijas su 1300 narių, 2 gimnazijas su 223 mokiniais, pradžios mokyklą su 75 vaikais, o netrukus Seinų apskrityje – 15 lietuviškų mokyklų su 657 mokiniais.
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=3&w=778
Lietuvos karių kapai. Beržininkas (Beržinykas).
Seinų kraštas. 2007. Vytauto Didžpetrio nuotrauka.
Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių
Iki 1925 metų lietuviai trijose parapijose vis dar prašė atidaryti 30 lietuviškų mokyklų su 1500 vaikų.
1919 metais suimta 18 Lenkijai neprisiekusių seniūnų.
1926 metais nuteisti 25 lietuvių veikėjai.
1919 metų rugpjūčio mėnesį vadinamąjį Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Berzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1975 metais atsiradusios televizijos įtakos daugiausia tapo dvikalbiai.
Per hitlerinę okupaciją apie pusę Punsko ir jo apylinkių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Bubelių, Burbiškių, Burokų, Didžiulių, Paliūnų kaimų – 72–90 proc.); po karo ne visi begrįžo į savo namus.
Čia išsilaikė apie 20 000 vietinių gyventojų, kurie iki šiol drįsta save laikyti lietuviais ir dažniausiai tebekalba gimtąja kalba.
Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Marijampolės rajonų) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas (Būdiškės), Veselavas, Klevai, Morkiškė.
Tas plotas yra 40 km ilgio ir, ties viduriu platėdamas, siekia 10–15 km pločio (įeina į Seinų, Punsko ir šipliškių valsčius).
Maždaug iš 1130 Punsko ir 4700 Seinų miestelių gyventojų apie 900 ir 1000 (80 proc. ir 21 proc.) yra lietuviai.
1967 metais tame krašte dar buvo devynios pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 metais – 4 aštuonmetės ir 2 pradinės.
Dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Aradninkuose, Klevuose, Krasnagrūdoje, Krasnave, Punsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose,
Suvalkuose, šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 metais dar dėstyta Juodeliškėse, Lumbiuose, Paliūnuose, Radziučiuose, šlynakiemyje).
„Sustambinus“ mokyklas, be licėjaus, išliko 4 aštuonmetės, po to pradinės mokyklos dėstomąja gimtąja ir lenkų kalba: Navininkuose (100 mokinių), Pristavonyse, Punske (256 mokiniai), Vaitakiemyje, Vidugiriuose.
Iš viso jose 1991 metais buvo 470 mokinių, Punsko bendrojo lavinimo licėjuje – 131 mokinys, vieninteliame lietuviškame Punsko vaikų darželyje – 58 auklėtiniai.
Šios mokyklos yra lietuviškos tik pagal mokinių tautybę ir kalbą: vadovėlius jie turėjo vartoti parašytus lenkų kalba, lenkiškai jiems dėstomi mažiausiai 4 dalykai.
Lietuvos lenkai sudaro maždaug 0,005 nuošimčių visos lenkų tautos, Lenkijos lietuviai 0,01 nuošimčių lietuvių tautos, t.y. lietuvių tautos dalis nuošimčiais Lenkijoje dvigubai didesnė.
Be to, jie nėra sulietuvėję lenkai, o gyvena savo etninėse žemėse.
Lenkijos lietuvių, taip pat ukrainiečių, baltarusių, žydų, vokiečių padėtis yra daug blogesnė negu Lietuvos lenkų.
Lenkijos lietuviams paritetiškai priklausytų 2–5 kartus daugiau vaikų
darželių, keturiskart – mokyklų, dvigubai daugiau spaudos ir panašiai.
Seinų valsčiuje, kur išliko apie 7000 lietuvių, nebėra nė vieno lietuviško vaikų darželio.
Apie 1980 metus prieš tėvų valią nutrauktos lietuvių kalbos pamokos lietuviams Aradninkuose, Klevuose, Ramoniškėse, Seinų licėjuje, Žabariškėse, 1970 metais – Paliūnuose, Radziučiuose, Šlynakiemyje.
1836–1869 metais Suvalkuose išspausdinti 8 leidiniai lietuvių kalba, 1905–1917 metais Seinuose – 257 knygos ir 7 laikraščiai.
Dabar didžiulėmis Lenkijos lietuvių pastangomis leidžiamas mėnraštis „Aušra“, „Suvalkietis“, „Pasaulio lietuvis“.
Viešose vietose lietuviams tebedraudžiama šnekėti gimtąja kalba (net ligoninėse, civilinės metrikacijos ir kitose įstaigose).
Beveik nėra lietuviškų užrašų, lenkinami lietuviški gyvenamųjų vietų pavadinimai, lietuvių pavardės, neleidžiama krikštyti lietuvių tautiniais vardais, nors visa tai deklaruota 1992 m. sausio 13 dienos Lietuvos ir Lenkijos deklaracijoje, įstatymuose.
Lenkija asimiliuoja lietuvių kalbą paskutiniame (Punsko) valsčiuje.
Iš 20 000 Lenkijos lietuvių per 2003 m. gyventojų surašymą lietuviais išdrįso prisipažinti tik 6000.
4. GUDIJOS LIETUVIAI
Apie VII amžių baltų ir slavų kompaktiško ploto riba bus ėjusi prie Minsko, Polocko, Pskovo, XIV–XVI amžiais – prie Gardino, Ščiutino, Naugarduko, Voložino, Smurgainių, Pastovių, Breslaujos, Drujos.
http://docs.google.com/viewer?pid=bl&sr ... er=5&w=778
Naugarduko pilies griuvėsiai.
Fragmentas. J. Bulhako nuotrauka.
Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių (NČDM, Ta-1199)
XIV–XVII amžiais jau buvo daugelis dabartinių lietuvių šnektų centrų: 1473 metais minima Rodūnia, 1511 metais – Gervėčiai, 1553 metais – Pelesos parapija, 1569 metais – Apsas.
XIX amžiaus antrojoje pusėje baigė slavėti rytiniai lietuvių kalbos plotai apie Vosyliškes, Minaičius–Belyčią, Lipniškes–Tokariškes (į vakarus nuo Lazūnų), Astravą, Žadiškes, Svyrius, Ikaznę, Skruzdėlynę–Jaunbornę.
1905 metais dar šiek tiek lietuviškai kalbančių aptikta Karkažiškių, Sudervės, Rykantų, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Varnionių, Žiuprėnų, Ašmenos, Trobų, Vijos, Dūdų, Vyšniavo, Zabrezės (Ažuberžuonio), Gruzdovo–Oborsko, Žirmūnų, Užbalių parapijose.
Dauguma lietuviškai kalbėjo apie Lentupį (Švenčionių pavietas), Kazokiškes, Rūdninkus, Vievį (Trakų pavietas), Nemenčinės, Gervėčių, Videniškių, Kernavės parapijose (Vilniaus pavietas), apie Kauleliškes, Geranainis, Subatninkus, Surviliškes, Graužiškes, Lazūnus (Ašmenos pavietas), Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes, Benekainis, Varanavą (Lydos pavietas).
XX amžiaus pirmojoje pusėje ypač dideli lietuvių plotai sunyko Breslaujos, Varanavo, Astravo rajonuose.
Nuo 1890 metų lietuviškai kalbančiųjų apie Lazūnus per 15 metų sumažėjo pusantro tūkstančio (liko 2000), apie Gervėčius per 41 metus – dviem tūkstančiais (liko 5000), apie Zietelą – trigubai (liko 390).
Svarbiausios polonizavimo priemonės buvo Bažnyčia ir dvaras.
Lenkijos okupacijos laikais (1919–1939 metais) dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda ir kolonizacija.
Vietos lietuvių ir šv. Kazimiero draugijų skyrių pastangomis po 1920 metų dabartinės Breslaujos rajone įkurta 12 lietuviškų privačių pradžios mokyklų, Pastovių rajone – 1, Astravo rajone – 12, Vijos rajone – 3, Varanavo rajone – 37, Zietelos ir Gardino rajonuose – po 1 (iš viso 67).
Pilsudskininkai 1925–1938 metais uždarė 195 privačias lietuviškas mokyklas.
1936 metais jų vietoje dar buvo atidaryta apie 150 lietuviškų skaityklų.
„Ryto“ draugijos Zabarninkų kaimo (Breslaujos rajone) mokyklėlė (kasmet buvo po 50 mokinių) veikė 1925–1932 metais, Miciūnų (Astravo rajone – iki 80 vaikų) – 1912–1932 metais, Pelegrindos (iki 40 vaikų) – ligi 1933 metų, Rimdžiūnų – 1915–1932 metais, Bieliūnų (Varanavo rajone, 20–25 mokiniai) – 1926–1933 metais, Bilių (daugiau kaip 25 mokiniai) – 1928–1931 metais.
1934/1935 mokslo metais Gervėčių valsčiuje daugiausia vienos klasės privalomos valdiškos lenkų pradinės mokyklėlės veikė Galčiūnuose, Gėliūnuose (2 klasės, 105 mokiniai), Gervėčiuose (3 klasės, 185 mokiniai), Giriose, Pelegrindoje, Petrikuose, Rimdžiūnuose, apie Rodūnią – Biliūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Dubiniuose, Pelesoje (2 klasės, 113 mokinių), Plikiuose, Paditvyje ir kitur, kurių pirmajame skyriuje dar leista dėstyti ir lietuvių kalba.
1936 metais Lydos apskrityje buvo 43 šv. Kazimiero draugijos skyriai, Suvalkų – 30, Breslaujos – 26, Gardino – 19, kurie dar išlaikė lietuviškas skaityklas bei knygynėlius. 1939 metais SSSR valdžia atidarė lietuvišką septynmetę mokyklą Pelesoje (150 vaikų), keturių klasių mokyklas Dubiniuose, Pavalakėje, Paditvyje, Plikiuose, Ramaškonyse.
Lietuvių skaičiaus mažėjimas Baltarusijos rajonuose
1880 m. 1930 m. 1970 m. 1994 m. 1999 m. 2007 m.
Breslaujos 13000 3000 202 140 143 140
Astravo 15000 6000 2120 1200 1045 1000
Varanavo 18000 1000 1234 700 716 700
Tai yra apytikslis ir sumažintas skaičius.
Lietuvių kilmės asmenys užrašomi ir užsirašo gudais, rusais, lenkais.
Visame Baltarusijos administruojamame seniausių lietuvių etninių žemių pakraštyje lietuvių per paskutinįjį šimtmetį oficialiai sumažėjo nuo 55 000 iki 2 000 (27 kartus).
Į Gudijos plotą, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi pripažintą Lietuvai ir spalio 9 d. okupuotą Lenkijos, atsiųsta apie 100 Lenkijos kunigų, kurie 400 mokyklų organizavo lenkų kalbos pamokas.
Lietuvos šiaurės rytai (dabar Baltarusijos teritorija)
Lietuvių kėlimasis į šiaurę ir rytus XIII–XVI amžiais lėtino šių žemių slavinimą. šiaurėje lietuviai tada gyveno abipus Dauguvos (Daugpilio, Kraslavos, Drisos apylinkės), rytuose ilgai siekė Ikaznę, Juodžius (Jodus).
1526 metais 15 km į rytus nuo Breslaujos buvo pastatyta pavyzdinė Ikaznės bažnyčia, kurioje įkūrėjas ir Breslaujos seniūnas valdytojas L. Sapiega įsakė turėti lietuviškai mokantį kunigą, nes paprasti žmonės kalbėjo lietuviškai.
Lygiai taip pat tada kalbėjo ir gretimos parapijos: Breslaujos, Drūkšių, Drujos, Juodžių, Naujojo Paguosčio ir kitos.
Kalbos padėtis nebuvo pasikeitusi ir po 100 metų. XVII amžiuje rusams įsiveržus į Lietuvą, visa Breslaujos apskritis kalbėjo lietuviškai – net ir tie valsčiai, kurių gyventojai jau buvo stačiatikiai.
Lietuviškai kalbančių buvo net gerokai į rytus, Polocko apskrityje.
Lietuvių kalba šiaurės rytuose pastebimiau pradėjo nykti XVII amžiuje, žlungant Lietuvos valstybei.
Ir tada lietuviškai kalbančiųjų buvo ne tik apie Breslaują, bet ir 50 kilometrų į rytus nuo 1920 metų sienos – apie Paguostį, Juodžius, Miorus, Leonpolę.
Rytinių lietuvių kultūrinio genocido etapai susiję su slavų valstybių okupacija: Rusijos (1793–1864 ir 1864–1918), Lenkijos (1920–1939), vėl Rusijos (su Baltarusijos TSR nuo 1944 metų).
Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvybę naikino lenkiškos orientacijos kunigai ir Rusijos administracija.
5. LATVIJOS LIETUVIAI
1921 m. nustatant valstybių sieną, Kauno gubernijai priklausiusios Alūkštos, Aknystos, Skyronių, Ukrų ir kitos penkios apylinkės (209 km2) buvo iškeistos į Palangą, pajūrio ruožą ir tris kitas apylinkes (182 km2).
Latvijai pripažinta ir Latgala.
Brolių tautos nepajėgė broliškai spręsti teritorijos, kultūros reikalų, tarp Alūkštos ir Daugpilio varžėsi ir kariuomenės.
Vakaruose iki XVIII a. lietuvių gyventa Liepojos rajone tarp Rucavos, Nycos ir Bartos: latviai tų apylinkių gyventojus vadino leitiši, leitišnieki, t. y. sulatvėjusiais lietuviais.
XVII a. LDK siena, ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę).
Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių gyventa ir XX a. pradžioje.
Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ukrai (dabartinis Duobelės rajonas), nuo 1473 m. – Skyronys ir gretimi Bauskės rajono Brunavos apylinkės kaimai.
Iki 1914 m. Lietuvos žemėlapiuose žymimi Breslaujos, Aknystos kyšuliai į šiaurę.
Ukrų, Skyronių, Aknystos ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystėms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio – Lietuvos Respublikai.
Pačios įdomiausios lietuvių kalbos salos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Dauguvos pusėje.
Tolimiausia lietuvių kalbos sala ir sena kolonija yra Rezeknės rajone, Sakstagalio apylinkėje.
Tai Ciskodas; nuo jo iki Lietuvos sienos – 110 km.
1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo kalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – tik du, dabar išmirė.
Uodegėnų (Kryslavos r. Ižvalto apyl.), esančių už 60 km nuo Lietuvos sienos, apylinkėse 1925 m. lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. – 3 (5), 2007 m. – 1. 1883–1925 m. greta Uodegėnų minimi dar 6–9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo kalbančių lietuviškai.
Iki XIX a. vidurio lietuviškai buvo šnekama ir kairiajame Dauguvos krante tarp Varnavičių (Kraslavos r.) ir Alūkštos (Daugpilio r.).
Taip Daugpilio, Kraslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu.
K. Būga Latvijoje suskaičiavo beveik 800 vietovių vardų su priesaga -iški, kurie didžiuliu pleištu (iki Rezeknės) įsiterpia į Rytų Latviją.
Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai.
Įdomu, kad daugiausia -iškių pėdsakų yra maždaug tarp Obelių ir Breslaujos: juo arčiau Lietuva, tuo daugiau šių vietovardžių.
Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subačius–Bebrinė–Dvietas–Kalupė–Malinovka–Kaplava (1912 m. čia buvo 20–55 proc. priesagos –išk oikonimų), dar XVIII–XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių.
J. Safarevičiaus nuomone, tose apylinkėse, kur vietovardžių su -išk yra ne mažiau kaip 12 proc., lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai, kuriuose yra 4–12 proc. vietovardžių su šia priesaga, rodo senąją lietuvių kalbos ribą.
Tarp Latgaloje lietuvių gyventų vietų, išlaikiusių vietovardžius su -išk, būtų pleištas Kalupė–Silajaniai–Malinovka (einantis palei Daugpilio–Rezeknės kelią) ir Asūnės apylinkė Kraslavos r. šiaurės rytuose.
Į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinų, Dvieto, Ciskodo, Uozuolmuižos, Ižvalto, Asūnės, Piedrujos.
Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi ties Daugpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drują.
Toliau keliauta Viškų, Dagdos–Andrupenės ir Ruobežniekų link.
Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvininkai yra trejopi:
1) asimiliavęsi istorijos šaltinių tiksliau nepaliudytu laiku (Akroje, Ruobežniekuose lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų);
2) asimiliavęsi daugiausia XIX a. pab. – XX a. pr. (11 vietovių apie Kraslavą, 6 – Ciskodo apylinkėje, taip pat Jaunbornės, Laukesos ir kitose apylinkėse);
3) išlaikę gimtąją kalbą iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų ir kitose apylinkėse).
Daugiausia lietuvių į Rygą, Liepoją, Jelgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880–1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 m. – 95 000, 1920 m. – 25 588, 1925 m. – 23 192, 1930 m. – 25 885, 1935 m. – 22 913, 1959 m. – 32 383, 1970 m. – 40 589, 1979 m. – 37 918, 1984 m. – 34 630, 1994 m. – 33 200, 2007 m. – 28 000.
Nuo 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai.
Lietuvių Latvijoje buvo smarkiai pagausėję prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o nuo 1970 m. jų skaičius mažėja.
Lietuvių kalbą Latvijoje, kaip ir kitur, palaikė lietuvių organizacijos, mokyklos, bažnyčios. 1934 m. veikė 16 lietuvių draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907–1948 m. lietuvių kalbos oficialiai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos.
1939 m. iš 3500 mokyklinio amžiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20 proc.
1907–1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių.
Daugelis Latvijos pietinio pakraščio lietuvių sparčiai nutautėdavo.
1925 m. Latvijoje lietuviškai tradicine šnekta kalbėjo apie 7000, 1980 m. – maždaug 150 senbuvių.
Caro laikais Latvijos lietuviai buvo rusinami, 1930–1940 m. (Ulmanio valdymo laikotarpiu) – latvinami.
Po 1990 m. Latvijos lietuvių draugijos atkūrė lietuviškas mokyklas, ansamblius, skaityklas, laikraščius.
Lietuvių gimtoji kalba, be tarpusavio bendravimo, dabar vartojama Rygos, Liepojos, Jelgavos, Aknystos, Subačiaus, Daugpilio ir kitose Latvijos bažnyčiose.
Padaugėjus lietuvių, vėl atkurtos lietuviškos mokyklos ir gimtosios kalbos pamokos, fakultatyvai Rygoje, Jūrmaloje, Liepojoje, Jelgavoje, Aknystoje, Daugpilyje, Valmieroje.
KOKIA BUS LIETUVIŲ TAUTOS ATEITIS?
Dabar prognozuojama, kad per tolimesnius 300 metų lietuvių tauta dėl mažo prieauglio gali ir išnykti.
Ar bus ir kaip bus pratęsta tūkstantmetė tautos ir valstybės istorija, priklausys nuo visų tautiečių ir ypač valdžios pastangų.
Už Lietuvos Respublikos ribų dažnai lieka tik lietuvių kalbos substratas – vietovardžiai, pavardės.
Literatūra
1. Būga K. Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1961;
Zinkevičius Z. Rinktiniai straipsniai, t. 1, Vilnius, 2002;
Garšva K. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), Vilnius, 2005;
Gaučas P. Etnolingvistinė rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m., Vilnius, 2004.
2. Viliušis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje, Kaunas, 1935, p. 149–153;
Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, Kaunas, 1935.
3. Vidugiris A. Zietelos tarmė, Vilnius, 2004.
4. Būga K. Rinktiniai Raštai, t. 3, Vilnius, 1961
Kazimieras Garšva
LITHUANIANS LIVING ABROAD ARE ThE PORCH TO OUR CULTURE
We can point out three borders of the Balts who lived 200 years ago between Moscow and Vilnius: the western (Breslauja, Smurgon, Lyda, Grodno), the central (Vitebsk, orsha, Mogiliov, Gomel) and the eastern
(Tver, Moscow, Tula, Kursk).
Ethnic lands of the Balts in Lithuania Minor were denationalized and obliterated during the period of 800 years.
The Lithuanians in Poland living in 1 per cent of the land of ethnic Lithuanians make approximately 0.01 per cent of Lithuanians, i.e. the part of Lithuanian nation in Poland is twice as big as that of the Poles in Lithuania also living in the land of ethnic Lithuanians.
The Lithuanian language is now used in the churches of Riga, Liepaja, Jelgava, Akniste, Subate, Daugavpils, etc. The optional subject of the Lithuanian language is taken in Riga, Jurmala, Liepaja, Jelgava, Akniste, Daugavpils and Valmiera.
During the last century the number of Lithuanians decreased officially from 55.000 to 2.000 (27 times) in the administered by Belarus part of the oldest Lithuanian ethnic lands.
If the history of the nation and the state continues and if the matrix of the nation and state mostly beyond the border of the Republic of Lithuania remains, will depend on the fact if there are constructive and competent attempts of the state to preserve its long-lasting culture.
AIZROBEŽU LIETUVIEŠI – MŪSU KULTŪRAS PRIEKŠPILS
Baltus, kas apmēram pirms 200 gadiem dzīvoja starp Maskavu un Viļńu, var šķirt 3 robežas: rietumu (Breslava, Smorgońa, Lida, Grodńa), centrālā (Vitebska, orša, Mogiļova, Gomeļa) un austrumu (Tvera, Maskava, Tula, Kurska).
Etniskās baltu zemes Mazlietuvā pārtautotas un iznīcinātas 800 gadu laikā.
Polijas lietuvieši veido apmēram 1 procentu no pašreizējo etnisko lietuviešu zemēm un 0,01 % no lietuviešiem, t. i., lietuviešu tautas daļa Polijā ir divreiz lielāka nekā poļi Lietuvā, kas dzīvo arī etniskajās lietuviešu zemēs.
Latvijā lietuviešu valoda pašlaik tiek lietota Rīgas, Liepājas, Jelgavas, Aknīstes, Subates, Daugavpils un citās Latvijas baznīcās. Lietuviešu valodas fakultatīvi ir Rīgā, Jūrmalā, Liepājā, Jelgavā, Aknīstē, Daugavpilī, Valmierā.
Baltkrievijas pārvaldītajā senāko lietuviešu etnisko zemju piekrastē lietuviešu skaits pēdējā simtgadē oficiāli ir samazinājies no 55000 līdz 2000 (27 reizes).
Vai un kā tiks turpināta tautas un valsts vēsture, vai saglabāsies tautas un valsts šūpulis, kas pārsvarā palicis aiz Lietuvas Republikas robežas, ir atkarīgs, no tā, vai būs konstruktīvi un kompetenti valsts centieni ilgtermińā saglabāt savu kultūru.
ZAGRANICZNI LITWINI – TO PRZEDMURZE NASZEJ KULTURY
Dla Bałtów, żyjących między Wilnem i Moskwą przez 200 lat, można wytyczyć 3 granice: zachodnią (Brasław, Smorgoņ, Lida, Grodno), centralną (Witebsk, Orsza, Mohylów, Homel) i wschodnią (Twer, Moskwa, Tuła, Kursk).
Etniczne ziemie Bałtów w Małej Litwie (Mažoji Lietuva) zostały ynarodowione i zniszczone w ciągu 800 lat.
Litwini polscy stanowią mniej więcej 1 procent współczesnych litewskich ziem etnicznych i 0,01 proc. Litwinów, tzn. część narodu litewskiego w Polsce jest dwukrotnie większa niż Polaków na Litwie, żyjących również na ziemiach etnicznie litewskich.
W Łotwie języka litewskiego używa się obecnie w kościołach w Rydze, Liepaji (Lipawa), Jelgavie (Jełgawa), Aknyste, Subačiusie, Daugavpilsie (Dyneburgu) i in.
Fakultatywy z języka litewskiego prowadzi się w Rydze, Jurmale, Liepaji, Jelgavie, Aknyste, Daugavpilsie, Valmiere.
Na administrowanych przez Białoruś obrzeżach najstarszych etnicznych ziem litewskich w ostatnim stuleciu liczba Litwinów zmalała od 55 000 do 2000 (27 razy).
Czy będzie i w jaki sposób będzie kontynuowana historia narodu i paņstwa, czy zostanie zachowana kolebka narodu i paņstwa, znajdująca się w znacznej części poza granicami Republiki Litewskiej, będzie zależało od tego, w jakim stopniu konstruktywne i kompetentne będą wysiłki paņstwa skierowane na zachowanie wielowiekowej kultury.
ЛИТОВЦЫ ЗАРУБЕЖЬЯ - ЦИТАДЕЛЬ НАШЕЙ КУЛЬТУРЫ
Границы балтов, еще 200 лет назад живших на территории между Москвой и Вильнюсом, можно разделить на следующие части: западную (Бреслав, Сморгонь, Лида, Гродно), центральную (Витебск, Орша, Могилев, Гомель) и восточную (Тверь, Москва, Тула, Курск).
Этнические земли балтов в Малой Литве ассимилированы и уничтожены в течение 800 лет.
Территории, на которых проживают литовцы в Польше, занимают примерно 1 проц. нынешних этнических литовских земель, а численность проживающих в Польше литовцев составляет 0,01 проц. литовцев, т. е. часть литовского народа в Польше вдвое больше, чем поляков в Литве, проживающих также на этнических литовских землях.
В Латвии в настоящее время литовский язык употребляют в костелах Риги, Лиепаи, Елгавы, Акнисте, Субачюса, Даугавпилса и в других костелах Латвии.
Факультативы литовского языка действуют в Риге, Юрмале, Лиепае, Елгаве, Акнисте, Даугавпилсе, Валмиере.
На администрируемой Белоруссией окраине древнейших литовских этнических земель число литовцев за последнее столетие официально уменьшилось с 55000 до 2000 (в 27 раз).
Будет ли, и если будет, то как, продолжена история народа и государства, сохранится ли колыбель народа и государства, оставшаяся за границей Литовской республики, будет зависеть от того, будут ли предприняты конструктивные и компетентные усилия государства, направленные на сохранение своей многовековой культуры.
LITAUER HINTER DIE GRENZE – VORHOF UNSERER KULTUR
Man kann drei Grenzen der Balten, die etwa 200 Jahre zwischen Moskau und Vilnius lebten, aussondern: westliche (Breslauja, Smurgainys, Lyda, Gardin), zentrale (Vitebsk, or a, Mogiliav, Gomel) und östliche (Tverė, Moskau, Tula, Kursk).
Die ethnischen Böden der Balten im Kleinen Litauen wurden innerhalb von 800 Jahren entnationalisiert und vernichtet.
Die polnischen Litauer bilden etwa ein Prozent der gegenwärtigen ethnischen Böden der Litauer und das macht etwa 0,01 Prozent der Litauer aus, d.h. der Teil des litauischen Volkes ist in Polen zweimal mehr als Polen in Litauen ausmachen, die in den ethnischen Böden der Litauer leben.
In Lettland wird die litauische Sprache zur Zeit in den Kirchen von Riga, Liepoja, Jelgava, Aknysta, Subačius, Daugpils und anderen Kirchen Lettlands gebraucht. Es gibt Fakultative der litauischen Sprache in Riga, Jūrmala, Liepoja, Jelgava, Aknysta, Daugpils, Valmiera.
Am Rande der von Weißrussland administrierten älteren ethnischen Böden der Litauer hat sich die Zahl der Litauer im letzten Jahrhundert von 55000 bis 2000 (27 Mal) verringert.
Wird die Geschichte des Volkes und des Staates fortgesetzt und wie das gemacht wird, bleibt die Wiege des Volkes und Staates erhalten, die hinter die Grenzen der Republik Litauen erhalten geblieben ist, hängt
davon ab, welche konstruktive und kompetente Bemühungen der Staat einsetzten wird, um die langjährige Kultur aufrechtzuerhalten.
Lietuvių kalbos institutas
P.Vileišio g. 5, LT – 10308 Vilnius
Gauta 2008 08 08
Atiduota spausdinti 2008 11 10
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
