Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

DIDIKAI IR LIETUVIŲ KALBA

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: DIDIKAI IR LIETUVIŲ KALBA

Parašytas: 18 Lap 2010 18:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

"1586 m. liepos 8 d. Vilniaus vaivada Kristupas I Perkūnas Radvila laiške kardinolui Jurgiui Radvilai rašė, jog pradėjęs Biržuose statyti pilį, kurios mūrai kyla taip sparčiai, jog jis kviečiąs pusbrolį ruoštis dalyvauti pilies įkurtuvėse („inkurtuwinach“).

Aukščiausias de facto Lietuvos pareigūnas, kaip ir kiti to meto LDK didikai, jau buvo perėjęs prie lenkų kalbos vartojimo ne tik tarnybinėje, bet ir asmeninėje korespondencijoje, kurioje, kaip matome, vis dar pasitaikydavo lituanizmų.

Tai, be kita ko, įrodo, jog lietuvių kalbos nevengta vartoti aukščiausiuose LDK valdžios sluoksniuose dar XVI a. pabaigoje."

Šaltinis - http://www.kpd.lt/epd2010/index.php/lt/ ... tuvi-kalba

DIDIKAI IR LIETUVIŲ KALBA

1586 m. liepos 8 d. Vilniaus vaivada Kristupas I Perkūnas Radvila laiške kardinolui Jurgiui Radvilai rašė, jog pradėjęs Biržuose statyti pilį, kurios mūrai kyla taip sparčiai, jog jis kviečiąs pusbrolį ruoštis dalyvauti pilies įkurtuvėse („inkurtuwinach“).

Aukščiausias de facto Lietuvos pareigūnas, kaip ir kiti to meto LDK didikai, jau buvo perėjęs prie lenkų kalbos vartojimo ne tik tarnybinėje, bet ir asmeninėje korespondencijoje, kurioje, kaip matome, vis dar pasitaikydavo lituanizmų.

Tai, be kita ko, įrodo, jog lietuvių kalbos nevengta vartoti aukščiausiuose LDK valdžios sluoksniuose dar XVI a. pabaigoje. Poliublijinėje LDK įsitvirtinančioje trikalbystėje greta rusėnų-gudų, kaip dokumentų kalbos, ir lenkų, kaip politinės arenos kalbos, lietuvių kalba išsaugojo iš esmės tik sakytinės kalbos statusą.

Tačiau šio statuso išsaugojimu nuo seno rūpinosi visų pirma Lietuvos ponija. Tuo užsiėmė jau pirmoji Lietuvos didžiūnų karta, kai 1440 m. iš Krokuvos į Vilnių atvykęs būsimasis Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis buvo betarpiškai pačių aukščiausių didžiūnų, vadovaujamų Jono Goštauto, išmokytas lietuvių kalbos ir protėvių papročių.

Šią kalbinės lietuvybės puoselėjimo tradiciją pratęsė ir minėtasis Jurgis Radvila, 1582 m. įsteigęs Vilniaus kunigų seminariją, kurioje turėjo buvo ruošiami tik lietuviakalbiai kunigai.

Ne vien tik sakymas, bet ir rašymas rūpėjo Lietuvos ponams.

Ankstyvosios lietuviškos raštijos raida neatsiejama nuo tokių valstybės pirmūnų kaip Albertas Goštautas ar Merkelis Giedraitis globos.

Mažiau žinomas faktas, jog minėto Kristupo Radvilos Perkūno dvare gimė pirmoji LDK kalvinų „Postilė“, dydžiu net viršijusi analogišką kataliko M. Daukšos leidinį, parengtą Lietuvos senatoriaus Žemaičių vyskupo aplinkoje.

1600 m. išleistoji „Postilė lietuviška“ buvo išversta ir išleista Jokūbo Morkūno, save vadinusio „Kunigaikščio Jo Mylistos Pono Kristupo Radvilo, vaivados Vilniaus“ tarnu.

Prie šios knygos prisidėjo ir dar vienas Kristupo Radvilos Perkūno dvariškis – dvaro poetas Jonas Kazokas, parašęs knygos dedikaciją.

Net dviejų šios knygos egzempliorių būta paskutiniojo Biržų Radvilų atstovo Boguslavo Radvilos bibliotekoje.

Nemažiau iškalbinga ir Kėdainių miesto burmistro bei „Šviesiosios gimnazijos“ rektoriaus Stepono Jaugelio lietuviškoji dedikacija faktiniam Lietuvos valdovui Jonušui Radvilai. Pridėta prie „Knygos nabožnystės krikščioniškos“ (1653), ji apeliuoja į Vilniaus vaivadą asmeniškai naudotis giesmynu:

Priimk, prašom, tą knygą nuo mūsų meilingai,

Klausyk Dievo žodžio, melsk Dievą, giedok nuoširdingai.

Šios stambiausios LDK kalvinų knygos leidyba asmeniškai rūpinosi ir paskutinieji Biržų Radvilos.

Lietuviškai kalbėti pramokę turėjo būti netgi nelietuviškos kilmės magnatai. Šių dvaruose, didžiąja dalimi jau lenkakalbiuose, domėtasi lietuvių kalba, ji nagrinėta raštingųjų dvaro vyrų.

Pavyzdžiui, garsiausio amžių sandūroje didžiavyrio Jono Karolio Chodkevičiaus (tampriausiai susisiejusio su Žemaitijos kraštu) dvariškis L. Bojeris poemoje lotyniškai aptaria neva lietuvišką žodžio „muškieta“ etimologiją: „žino lietuviai, yra lietuviškas žodis „muški“.

Panašiai P. Naborovskis apdainuodamas E. Valavičiaus dvarą Verkiuose atkreipia dėmesį į lietuvišką pavadinimo kilmę – „verkti“.

Autorius Andrius Zubavičius

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: