Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Gintaras - lotynų glesum - prūsų GLESAN (S. Karaliūnas. AISČIŲ GINTARU UŽRAŠYTA ANTIKOS ISTORIJA)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gintaras - lotynų glesum - prūsų GLESAN (S. Karaliūnas. AISČIŲ GINTARU UŽRAŠYTA ANTIKOS ISTORIJA)

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Gintaras - lotynų glesum - prūsų GLESAN (S. Karaliūnas. AISČIŲ GINTARU UŽRAŠYTA ANTIKOS ISTORIJA)

Parašytas: 31 Geg 2026 23:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

AISČIŲ GINTARU UŽRAŠYTA ANTIKOS ISTORIJA

Nors ir vyrauja nuomonė, kad Tacito paminėtas gintaro pavadinimas GLESUM yra germaniškas žodis, jo kilmės klausimo dar negalima laikyti išspręstu. Be Tacito GLESUM, šitokį gintaro pavadinimą buvo žinomą romėnų pasauliui paliudijo taip pat Plinijus savo "Naturalis historia".

Taip pat žinoma latvių kalboje GLISIS, GLISE (glihse J. Langės 1773 m. žodyne).

A. Bezzenbergeris, K. Būga ir V. Mažiulis neatmetė GLESUM, GLAESUM baltiškos kilmės.

Lygumas, glotnumas sukelia blizgesio, spindėjimo įspūdį, palyginimui (toliau plg.) lietuviškai UŽ-GLIESTI "užtepti" greta jo vedinio iteratyvo GLAISTYTI (glaisto) "teplioti; laistyti, lipinti, taisyti nelygumus, plyšius; tinkuoti; glostyti, dailinti, lyginti" bei bendrašaknio IŠ-GLEIČIOTI "išdailinti, išzliebti"; GLITINTI (-INA) "daryti glitų, slidų; tepti, šlapinti; lyginti, dailinti, poliruoti, slidinti", būdvardžių GLITUS "glebus, tižus; lipus; gleivėtas, pavandenijęs; lygus, švelnus", GLITAS "glebus, tižus; lipus; gleivėtas, pavadenijęs" vedinį; latviškai GLIZINAT "plonai tepti; ką minkštą ar šlapią lyginti, glostyti..." su atitikmeniu GLIŽTI (GLYŽTA, GLIŽO) "darytis gličiam; gleimėti, glimti" lietuvių kalboje.

Informatyvus šia prasme yra ir vartojimas tokių veiksmažodžių kaip GLUDENTI (-ENA) "glausti, tvarkyti, krauti, dėlioti (lygiai)": IŠGLUDENA (nušveičia, nupoliruoja) kaip auksakalys deimantą bei GLUODINTI (-INA) "lyginti, gluodą daryti, lygiai šukuoti".

Iš minėtų semantinių paralelių galima daryti išvadą, kad TEPTI yra lyginti, gludinti, poliruoti, šveisti, o šitai jau turi tiesioginį ryšį su švytėjimu, blizgėjimu bei spindėjimu, plg. lietuviškai SVIDINTI (-INA, -INO) "gludinti, šlifuoti; blizginti, poliruoti": SVIDĖTI (SVIDA, -ĖJO) "švytėti, blizgėti, spindėti".

Tokią konotaciją gauna ir GLOSTYTI, plg. latviškai GLASIT VEDERU "tinginiauti", tai yra "glostyti pilvą", GLASET "gailėti, lepinti", GLASIT, GLASTIT "glamonėti, glostyti".

Veiksmažodį IŠ-GLĖSTI reikšme "išblėsti" randame J. Šlapelio žodyne. Kad tai iš tikrųjų vartotas žodis, leidžia spręsti tolygios reikšmės A. Juškos iš gyvosios kalbos užfiksuotas GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)".

Tikslią struktūrinę bei semantinę paralelę sudaro veiksmažodžiai BLĖSTI (-TA, -O) "gesti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)" ir BLISTI (BLYSTA, BLINSA, BLISO) "temti"; dėl pastarojo reikšmės plg. UŽ-BLISTI "nustoti žėrėjus" ir veiksmažodį su ilguoju šaknies balsiu BLYSTI (-TA, -O) "brėkšti, švisti; balti, blykšti; blėsti, gesti, temti".

Reikšmių diapazonas platėja ir jų santykiai aiškėja iš frazės APIBLĖSĘS VEIDAS (buvo įkaitęs, raudonas) ir vedinių BLĖSČIOTI (-IOJA) "blėsuoti, pliūpčioti; mirgėti, žybčioti...", BLĖSUOTI (-UOJA, -AVO) "tarpais pasirodyti liepsnai, rusenti...".

Vadinasi, greta reikšmės "blėsti, gesti, temti" pasirodo ir priešingos, antoniminės reikšmės, tokios kaip "mirgėti, žybčioti", "pasirodyti liepsnai, rusenti" ir pan.

Kad GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti..." savo turinyje galėjo taip pat turėti panašių reikšmių, matyti iš S. Daukanto vartoto jo priesagos -TI- vedinio GLISTI "ugniavietė; kibirkštis".

Reikia pridurti, kad nepanašu, jog GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti..." priklausytų prie veiksmažodžio GLYVĖTI (GLYVI, -ĖJO) "žibėti, švitėti; mirgėti" šaknies.

Šis veiksmažodis turi atitikmenų indoeuropiečių (ide.) kalbose: senąją fryzų GLIA "žėruoti; degti", senąją skandinavų GLJA "blizgėti, spindėti", graikų χλιώ "gyventi pertekliuje, prabangiai; pūstis, keltis į puikybę, riesti nosį" su ilguoju ι šaknyje ir pirmine reikšme "šilti, būti šiltam" (plg. χλιά "šiluma", χλιαρός "šiltas, drungnas").

Kaip matyti, šaknies struktūra yra visai kita (ghliH- / ghleiH-, kartais atstatoma ir ghlei-) negu veiksmažodžio GLISTI.

Vadinasi, IŠ-GLĖSTI "išblėsti" ir GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)" galima laikyti pakankamu pagrindu teiginiui, kad lietuvių kalboje būta veiksmažodinės šaknies GLES- ne tik reikšme "blėsti, gesti", bet ir reikšme "žėrėti, mirgėti, žybčioti", "rodytis liepsnai, degti, rusenti".

Ir tuo labiau, kad galima atitikmenų rasti taip pat latvių kalboje, ir kandidatu gali būti GLESA "vėjo dvelksmas" su vediniu GLESUOT "dvelkti, pūsti", - semasiologiškai plg. lietuviškai DVESĖTI "gaudyti dvasią, kvėpuoti, dvėsuoti".

Tai galėjo sudaryti pakankamą pagrindą gintaro pavdinimui GLESOM (GHLESOM) atsirasti baltų kalbose, nes, kaip minėta, to pavadinimo motyvacija yra gintaro greito užsidegimo ypatybė.

Antikos laikų GLESUM, GLAESUM su lotyniška galūne atspindėtų baltų (prūsų) neutrum formą GLESAN.

Veiksmažodžius IŠ-GLĖSTI reikšme "išblėsti" ir senąją skandinavų glæsa "šviesti, blizginti, puošti", norvegų gløsa "žėrėti, tviskėti, šviesti, spindėti", be to, galima laikyti etimologiniais atitikmenimis.

Klasikinėje graikų kalboje, pradedant "Odisėja", gintaras buvo vadinamas ήλεκτρον.

Be to, šis žodis žymėjo elektrą, gintaro spalvos aukso ir sidabro lydinį (4 dalys aukso, 1 dalis sidabro), kurį Herodotas pavadino "baltuoju auksu".

Iš skolinio electrum bei jo vedinio electricus lotynų kalboje, kaip viduramžių mokslinių terminų, į Europos kalbas, tarp jų ir į lietuvių, atėjo elektros pavadinimas. Mat magnetinės tam tikros hipotetinės substancijos jėgos pirmiausia buvo pastebėtos gintare.

Graikiškas gintaro pavadinimas - sudėtingos struktūros ir neaiškios kilmės žodis.

Vieni mano kad jis yra vedinys iš ηλεκτωρ, turėjusio pirminę reikšmę "švytintis, žėrintis" ir vartoto saulės pavadinimui, taip pat ėjusio Hiperiono, saulės dievo, epitetu bei ugnies epitetu.

Iš gintaro pavadinimo išsivestas Strabono ir Plinijaus raštuose randamas salų pavadinimas ηλέκτριδες νησοι "gintaro salos". Manoma, kad šis žodis tikriausiai yra priesagos -τωρ vedinys iš indoeuropietiškos šaknies.

Taip pat yra labai svari versija, kad žodžius ηλεκτωρ ir ήλεκτρον artina jų funkcinis panašumas.

ήλεκτρον yra įrankio pavadinimas su priesaga -τρον. Ši priesaga -τρον atitinka veikėjų pavadinimus su -τωρ ir -τηρ.

Nuo Homero laikų egzistuoja nemažai vyriškos giminės veikėjų pavadinimų su -τρος. Todėl ir ήλεκτρον "aukso ir sidabro lydinys", ypač "gintaro" reikšme, priklausąs žodžiui ηλεκτωρ, nepaisant to, kokia būtų pastarojo etimologija. O šioji - iš kamieno ήλεκ- arba ήλεγ- turinti atskleisti, išryškinti gintaro ir baltojo aukso funkcijas, jų vartojimą antikos visuomenėje.

Baltijos gintaras po Europą ėmė plisti prekybos keliais nuo žalvario amžiaus. Mikėnų epochos graikų kraštuose jo jau randama nemažai.

L. Deroy ir R. Halleux teigia, kad gintaras plito ne tik kaip mainų prekė, bet - SVARBIAUSIA - kaip patogi mainų priemonė, kaip, tarkim, druska, tam tikri akmenys, kriauklės ir vėliausiai kailiai.

Ir gintaras, ir baltas auksas, vienodai vadinti ήλεκτρον, antikos graikams tarnavo kaip skaičiavimo priemonė. Mikėnų graikų periodu (II tūkstantmečio pr. m. e.) žodis ήλεκτρον nuo gintaro buvęs perkeltas vadinti "baltajam auksui" (metalui), tačiau pirminė šio žodžio reikšmė buvusi "skaičiavimo priemonė". Gintaras Mikėnų epochoje jau buvo skaičiavimo priemonė, taigi tam tikri pinigai, dar prieš atsirandant raštui.

Taip pat ηλεκτωρ vartotas kaip saulės pavadinimas, taip pat ėjęs Hiperiono, saulės dievo, epitetu bei ugnies epitetu, su pirmine reikšme "kas (už)dega, degina, degintojas". Jos vediniu laikytinas taip pat ήλεκτρον, įrankio pavadinimas su priesaga -τρον ir pirmine reikšme "priemonė (už)degti", tai yra gintaras.

Dar reikia pridurti, kad kitas graikų motyvas gintaro pavadinimą daryti iš saulės žodžio galėjo būti ir mitologinis. Mat gintaras pagal vieną antikos tradiciją yra kilęs iš Fajetonto, saulės dievo Helijo sūnaus, sesers ašarų. Apie tai rašė Plinijus.

Taip pat Plinijus liudija, kad senovės egiptiečiai gintarą vadinę žodžiu SAKAL. Egiptiečių žodis siejamas su lietuvišku SAKAI ir laikomas baltiškos kilmės žodžiu.

Baltų kalbos savo sistemoje seniau tikriausiai turėjo ir kitokiu gintaro pavadinimų, kaip SAKINAS, SAKALAI, pasidarytų iš baltų SAKAI, ir gintaro prekybos keliais patekusių į Viduržemio jūros etnokultūrinį regioną (lotiniškai succinus, egiptiečių sakal).

P. S. Gintaro kilmės vieta dabar nesunkiai nustatoma infroraudonosios spektroskopijos metodu analizuojant gintare esančią rūgštį.

Tai patvirtina teiginį, kad Graikijoje, Romoje ir kituose Viduržemio jūros kraštuose pasirodęs gintaras kilimo buvo iš Sembos pusiasalio.

Pagal S. Karaliūnas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: