Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)
http://lndp.lt/diskusijos/

Zigmas Zinkevičius - baltų ir lietuvių gyventų žemių žemėlapiai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=92&t=15647		 Puslapis 1 iš 1
Autorius:  Žygeivis [ 21 Rgp 2025 16:50 ]
Pranešimo tema:  Zigmas Zinkevičius - baltų ir lietuvių gyventų žemių žemėlapiai
Zigmas Zinkevičius - baltų ir lietuvių gyventų žemių žemėlapiai

https://www.facebook.com/photo/?fbid=81 ... 3949659277

Paveikslėlis

https://www.facebook.com/photo/?fbid=81 ... 3949659277

Paveikslėlis

https://www.facebook.com/photo/?fbid=81 ... 3949659277

Paveikslėlis
Autorius:  Žygeivis [ 21 Rgp 2025 16:58 ]
Pranešimo tema:  Re: Zigmas Zinkevičius - baltų ir lietuvių gyventų žemių žemėlapiai
Kęstutis Morkūnas
2020 m. Rugpjūtis 18 d.

LIETUVA kalbotyros požiūriu, pagal Zigmą Zinkevičių


Istorinė (diachroninė) kalbotyra turi tobulą metodologiją, leidžiančią atpažinti senųjų epochų kalbinius reliktus, nustatyti, kuriai kalbai jie priklauso. Iš vietovardžių, ypač seniausio jų klodo - hidronimijos paplitimo neklystant galima nustatyti bet kurios tautos priešistoriniais laikais gyventą teritoriją. Todėl kalbos mokslo duomenų jokiu būdu negalima ignoruoti tiriant ne tik kalbos, bet ir ją vartojančios tautos kilmę. Tai aksioma.

Lietuvių tautos kilmės mokslinių paieškų negalima atsieti nuo lietuvių kalbos kilmės problemos, nes lietuviai savosios kalbos niekada nėra pakeitę, kaip darė, pav., prancūzų, ispanų ir kitų vadinamųjų romaniškų tautų tolimieji protėviai.

Lietuvių kalbai, tuo pačiu ir tautai, pradžią davė pietinė rytų baltų arealo dalis, išlaikiusi archajišką kalbos būklę, beveik nepaliestą svetimųjų įtakos.

Lietuvos vardas su šaknimi LIT atsirado slavų kraštuose. Tai ta pati lietuvių šaknis LIET-(kilęs iš) LEIT-, tik dėl slavų dvibalsių vienbalsinimo pavirto LIT-, plg. giminiškų žodžių atitikmenis: lie. žiema - sl. zima, lie. liepa - sl. lipa, lie. prie - sl. pri ir kt. Taigi Lietuvos vardą slavai bus išgirdę iš pačių lietuvių (rytų baltų) lūpų, plg. LEITUVA -(pavirtęs) LETUVA-(pavirtęs) LIETUVA ir slavų LITUVA (sen. rus. ЛИТЪВА). Forma LITUVA turėjo būti slavų gauta dar tada, kai lietuviams artimi slavai tebeturėjo nekirčiuotus silpnuosius balsius (''jerus''). Kijevo Rusios seniausi metraščiai yra iš tų laikų, kai silpnieji balsiai jau buvo išnykę ir, žinoma, buvo tariama LITVA. Tik retai, pvz., Nestoro metraštyje, šis vardas įrašomas su kietumo ženklu (твердый знак): ЛИТЪВА, rodantis aiškų slavišką Lietuvos vardo atliepinį, kartu patvirtinantis lietuviško tautovardžio seną kilmę.

Kazimiero Būgos nuomone, slavai su Lietuvos vardu turėjo susipažinti dar tuomet, kai buvo tebetariama LETUVA, taigi su tarpiniu balsiu E, kilusiu iš dvibalsio EI, bet dar nevirtusiu IE, nes tik iš tokios formos tegalėjo atsirasti rus. ЛИТ(Ъ)ВА, lnk. LITWA. Tai turėjo atsitikti dar prieš slavų dvibalsių, tarp jų ir EI, galutinį vienbalsėjimą, greičiausiai jam tebevykstant. Daugelis tyrėjų mano, kad tasai vienbalsėjimas vyko apie V amžių.

Pats Lietuvos vardas į istorijos šaltinius pateko XI a. pradžioje, taigi vėliau negu daugelio kitų baltų genčių: jotvingių vardas minimas nuo X a., prūsų ir žiemgalių - nuo IX a., kuršių - nuo VII a., sėlių nuo III-IV a., sūduvių ir galindų - nuo II a., aisčių - nuo I a. Taip atsitiko dėl to, kad lietuviai gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, buvo sunkiau svetimiesiems pasiekiami.

Lietuvos valstybei išsiplėtus daugiausia į buvusias baltų žemes, kito ir geografinė Lietuvos vardo reikšmė. Ilgainiui jau imta vadinti ne tik etnines lietuvių žemes, bet ir visas tas, kurios buvo prijungiamos prie Lietuvos valstybės, taigi ir nelietuvių gyvenamas. Visą tą valstybę ilgainiui oficialiai imta vadinti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštija. Be visos valstybės pavadinimo, jis anuomet dar reiškė "tikrąją, pirmapradę Lietuvą" (Lituania propria, собственно Литовская земля), kuri sudarė valstybės branduolį, lokalizuotiną Nemuno baseine. Tasai branduolys anuomet buvo lietuviškas, ne slaviškas.

Nuo XII a. pabaigos Rusios šaltiniai rašo apie lietuvius, puldinėjusius kaimynus, išskyrus giminaičius prūsus, jotvingius ir kitus, taip pat artimesnius Padauguvyje, Panemuniuose ir Padniepriuose, taigi nelietė savo kilmės žmonių.

Kurį plotą užėmė toji pirmykštė Lietuva, tyrėjai dar ginčijasi. Pastaruoju metu vis labiau linkstama ją lokalizuoti teritorijoje tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių. Juk čia buvo pirmieji stambūs feodaliniai ir administraciniai senojo laikotarpio Lietuvos valstybės centrai Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur iš čia turėjo prasidėti lietuvių žemių jungimasis į vieną valstybę.

Greit susikūrusi stipri Lietuvos valstybė (CHROBRA LITVA - taip vadina sena rusų bylina) savo ribas išplėtė dideliuose Kijevo Rusios plotuose, kur dar tada buvo išlikę baltų salų, pagaliau prisijungė ir patį Kijevą. Tik vokiečių ordinų grėsmė prie Baltijos sutrukdė lietuviams sujungti į vieną valstybę visas kadaise buvusias baltų žemes.

Svarbiausias Lietuvos gyventojų verslas buvo ŽEMDIRBYSTĖ. Tai rodo baltiškos kilmės senieji žemės dirbimo terminai. Ariamoji žemdirbystė buvo nuėjusi ilgą raidos kelią - nuo LYDIMINĖS (LYDIMAS 'dirbamas laukas iškirsto miško vietoje': lydyti 'skinti mišką dirvai') iki miško DIRVONINĖS bei PŪDYMINĖS (DIRVONAS 'nedirbama sužėlusi DIRVA', PŪDYMAS 'paliktas neapsėtas, besiilsintis dirbamas laukas').

Svarbiausias žemės dirbimo įrankis senovėje buvo medinis ARKLAS ( ARTI), vėliau sustiprintas geležinių NORAGU. Šalia arklo anksti įsigalėjo ŽAGRĖ ( ŽAGAS, ŽAGARAS), kuri vertė velėną. Suartą žemę išlygindavo AKĖČIOMIS (AKIS). Derlių nupjaudavo geležiniu PJAUTUVU (PJAUTI). Vėliau atsirado DALGIAI (DILGTI 'smelkti', DILGUS 'aštrus'). Grūdai buvo malami sukamomis GIRNOMIS (senas baltų veldinys).

Sėjo iš senų laikų paveldėtus javus: MIEŽIUS, RUGIUS, AVIŽAS (seni baltiški žodžiai), SORAS (gali būti finizmas), taip pat ŽIRNIUS, PUPAS (savi žodžiai). Kultivuoti ir pluoštiniai augalai: LINAI (senas baltų žodis), KANAPĖS (pavadinimą baltai galėjo gauti per slavus). Vėliau atsirado LĘŠIAI (senas indoeuropiečių kalbose įvairuojantis žodis), GRIKIAI (lietuviai gavo per rytų slavus 'graikų augalas'). Iš rugių grūdų kepdavo DUONĄ (žodis - senas veldinys).

Šalia žemdirbystės svarbi buvo ir GYVULININKYSTĖ. Jos reikšmę rodo ir gausi sena terminologija, pvz., GALVIJAS (galva), PEKUS (senas baltų veldinys), GARDAS (senas baltų veldinys), TVARDAS (tverti), PIEMUO (graikų kalbos žodis) ir kt. Taigi lietuviai turėjo gaminti daug mėsos ir pieno produktų. Daug auginta ARKLIŲ ne tik ūkio darbams, bet ir jojimui. Šio naminio gyvulio funkcijų išsiskyrimą aiškiai atspindi lietuvių kalbos duomenys: žemdirbystėje arimui naudojamą senąjį AŠVĄ (senovės lie. AŠVA 'kumelė', tarminis žodis AŠVIENIS 'darbinis arklys' ir sanskrite AŠVAH 'arklys') lietuviai ėmė vadinti žodžiu ARKLYS (arti, arklas, artojas ir kt.) o jojamąjį AŠVĄ - iš senesnių laikų paveldėjo žodžiu ŽIRGAS (žirgti, žergti).

AVYS (žodis senas veldinys iš indoeuropiečių epochos) buvo laikomos ne tiek mėsai, kiek VILNAI ir KAILIAMS (abu pastarieji žodžiai - seni veldiniai). Iš paukščių augintos VIŠTOS (žodžio kilmė neaiški), ŽĄSYS, ANTYS ( seni baltų veldiniai). Iš gyvulių odų gamindavo APAVĄ (ap-auti), DIRŽUS (diržti 'kietėti'), KAMANAS (kamienas ir kt.), KALAVIJŲ ( kalti) bei PEILIŲ (pailyti 'mušti, pliekti') MAKŠTIS (makas 'odinis maišelis, krepšelis') ir kitus daiktus.

Klestėjo AMATAI. Iš balų RŪDOS būdavo išgaunama GELEŽIES ir PLIENO ( abu žodžiai seni veldiniai), lydomo tam tikrose krosnyse. Radosi RŪDININKŲ ir KALVIŲ (kalti) bei GELEŽIŲ profesijos, palikusios ryškių pėdsakų Lietuvos vietovardžiuose, pvz.: Rūdininkai, Kalviai, Kalviškė, Geležiai ir kt. Nagingi meistrai prigamindavo daug įvairių darbo įrankių, kaip antai: PEILIŲ, PJAUTUVŲ, DALGIŲ (visi žodžiai savi), smulkių geležies gaminių: ADATŲ, VINIŲ (abu žodžiai savi), YLŲ (žodis gautas iš prūsų), įvairių papuošalų ir kt. Daug gaminta GINKLŲ (ginti), pnv., KALAVIJŲ, kovos PEILIŲ, KIRVIŲ, IEČIŲ, LANKŲ bei STRĖLIŲ, LAIGYNIŲ, BUOŽIŲ (visi žodžiai savi), vėliau ir ŠARVŲ (savas žodis). Metraščių duomenimis, senovės lietuvių ginklai buvę gerai pagaminti ir gražiai atrodę: "O skydas jų buvo kaip aušra, o šalmas jų - tekanti saulė (rašoma Livonijos eiliuotojoje kronikoje)".

Populiarūs buvo ir spalvotųjų metalų, ypač VARIO, ŽALVARIO, SIDABRO, nuo XV a. - ir AUKSO (visi šie žodžiai - seni veldiniai) dirbiniai...

Tradicijos, žodinė bei choreografinė kūryba ir apskritai dvasinė kultūra turėjo būti aukšta. Tai rodo ir nepaprastai gausi mūsų laikus pasiekusi lietuvių tautosaka. Juk Lietuvos mokslo įstaigų fonduose vien liaudies dainų dabar saugoma per 400 000 vienetų! Mažam kraštui tai labai daug, dešimteriopai viršija kitų didelių šalių liaudies kūrybos fondus. Dauguma tų dainų paveldėta iš labai senų laikų. Tai rodo ir lietuvių sutartinės su labai archajiška muzika ir kalba.

Visa tai prieštarauja tvirtinimui, kad senovės lietuviai „gyvenę pelkėse“ ir dėl to vėlai buvę pakrikštyti. Pelkėse lindėjusi tauta negalėjo būti plačiai žinoma, juolab kad su slavais lietuvių etninis plotas, bent jau seniausiais laikais, nesiribojo, juos skyrė kitos baltų gentys. Slavai lietuvių nesiekė, bet apie juos puikiai žinojo! Vėlyvo Lietuvos krikšto priežastis buvo kita, o ne „tūnojimas pelkėse“. Jos reikia ieškoti Lietuvos geografinėje padėtyje. Iš Vakarų ir Rytų atslenkančios krikščionybės bangos susidūrė ties Lietuva. Ar Lietuva būtų priėmusi krikštą iš Vakarų, ar iš Rytų – vis tiek būtų buvusi paskutinė.
Puslapis 1 iš 1 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
https://www.phpbb.com/