LDK istorija: Lietuviškos priesaikos teismuose ir dvaruose
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... ium=copied
2014 05 29
Didžiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dalį sudarė „nebylioji dauguma“ – valstiečių luomas. Sunku nustatyti, kur tuo metu buvo lietuvių kalbos riba, tačiau etnografinės Lietuvos gyventojai valstiečiai kalbėjo lietuviškai.
Lietuviškai kalbėjo (bent mokėjo) ir dalis bajorų (ypač Žemaitijoje).
Išlikusiuose teismų dokumentuose randama lietuviškų žodžių, frazių, sakinių, priesaikų.
Iš amžių gūdumos ataidėję lietuviškos priesaikos ir prakeikimai
„Iz sena esi zolinikas ir zinis didis ir dawg zmoniemus par wisa sawa amzi isżkadu darey“, –Stanislovas Andreikaitis, Abraomas Krikštynaitis (priesaika teisme).
Štai 1681 m. Tomas Valmanas laiške, kuris perrašytas pateko į Žemaitijos pilies teismo knygas, iš Vilniaus savo svainiui Petrui Danilavičiui rašė: „Pasibraydisim Wilniaws purwosie ne karta eydami in trybunołu.“
1692 metais Žagarės vietininko sprendime buvo frazė „Welne iszszluok łowi ir banda io“, kurią, žmogui ištarus, esą išdvėsė visi gyvuliai. 1
Tai – lietuviškai mokėjusių bajorų frazės.
Svarbu žinoti ir valstiečių kalbos paminklus. Valstiečiai, liudydami teismuose, galėdavo prisiekti lietuvių kalba. Tokių raštu fiksuotų priesaikų randama dvarų archyvuose.
Yra keletas priesaikų tekstų, skirtų dvaro pareigūnams (tijūnams, dešimtininkams, sėjėjams ir eiguliams). Panašių šaltinių aptinkama ir tarp Mažosios Lietuvos teismų bei dvarų dokumentų.
Žinomos išlikusios kelios dešimtys lietuviškų priesaikų, daug jų tekstų paskelbta mokslo leidiniuose, tikriausiai dar yra neatrastų. Tai reti ir menkai ištirti dokumentai.
Tiesa, mokslininkai jiems dėmesį skyrė jau nuo XIX a. II p., kai 1884 m. buvo išspausdinta priesaika, kurią Vilniaus archyvaras Ivanas Sprogis rado tuomečiame Vilniaus Centriniame archyve.
Tai buvo 1651 m. Onos Jurgaičios iš Upytės pavieto priesaika, mininti kaltinimo raganavimu atvejus.
Teismo priesaikų įvairiomis kalbomis išlikę ne itin daug. Dažnai teisme būdavo paminėta, kad prisiekta.
Remiantis Trečiuoju Lietuvos Statutu, priesaikos tekstą surašydavo teismas (raštininkas arba jo padėjėjas).
Kiekvienas toks šaltinis unikalus ir sudėtingas, tačiau beveik visi jie turi bendrus komponentus. Šie dokumentai baigiasi žodžiais, kad, jei prisiekiama neteisingai, Ponas Dievas turi užmušti ant dūšios ir ant kūna.
Anot mokslininkų, tai įrodymas, jog priesaikos būdavo rašomos pagal vieną nustatytą lietuvišką formulę. Tik daugelis pasikartojančių frazių rašytos skirtingai, pvz., kai kur minima, kad prisiekta spravedlivai, kitur teisingai, po teisei, teisiai, teisybei, tikrai.
Valstiečių pažadai
Kokios temos vyravo priesaikų tekstuose? Priesaikose dažnai minėti dvaro ir valstiečių santykiai.
1634 metais Ukmergės pavieto valstiečiai Janoniai ir kiti teisme įrodinėjo, kad „nekada nebuwom padonays ios milistas ponios Oziemblowskienes [...] ale esme padonays jos milistos ponios Petkunenes“.
1676 metais Kiauklių valdose (Ukmergės pavietas, dab. Širvintų r.) gyvenę ir pabėgti bandę broliai Karveliai su šeimomis prisiekė tarnauti ir būti ištikimi „ponu Boguszu, paczey poniey ir waykamus io zyczliwe, szczyre, niemislidami ape izbiegimu, ne ig ioki walszcziu nesikraustysemesi“.
1791 m. Onuškio dvaro (Ukmergės pavietas) tijūnai prisiekė, kad iškart praneš dvaro vadovybei apie kokius nors veiksmus praturtėti dvaro sąskaita:
„Kaku kalwiek regiedama ar girdedama szkadu del dwara sawa papilnetu, und nieka nieuważojunt tojas dosma żyniu wirasnemsi[em] dwara sawa.“
„Kaku kalwiek regiedama ar girdedama szkadu del dwara sawa papilnetu, und nieka nieuważojunt tojas dosma żyniu wirasnemsi[em] dwara sawa.“
Ir sėjėjai prisiekė ištikimybę savo ponams wierney ir nayżyczliwiou del dwara pasługu tu pilnisma.
Mušeikų ir raganų įskundimai
Būta ir kriminalinių nusikaltimų aprašymų.
1642 metų Upytės pavieto pilies teismo knygose rasta dvaro rykūnės (dvaro šeimynos darbininkės) Apolonijos Adomaičios priesaika. Moteris teigė, jog neturi nieko bendro su savo pono sumušimu lauke ir viešame kelyje „piantimis kirwio yr wezdays“, nors ją tuo apkaltino pono Lipskio pavaldiniai Motiejus Jurgionis, Baniulis ir Balčius.
1675 metų Ukmergės pavieto kaptūrinio teismo sprendime buvo valstiečio Motiejaus Brazionio priesaika. Valstietis aiškino, jog prieš jį smurtavo Ukmergės pavieto medžioklininkas Adomas Mykolas Počobutas Odlanickis su „didzia drawge zmoniu [...] io milista ponas ławczus wezdeys namilaszirdingay ba iokios priczinios sumusia“.
Neretai tokiose priesaikose buvo eskaluojama raganavimo tema.
Štai XVII a. priesaikoje buvo minima, kad Stanislovas Giedžius yra žolininkas ir didis žynys. Anot liudininkų, jis ketino pražudyti žmones ir gyvulius, neva bandė gydyti, o iš tikrųjų tik „apžolinėjęs“. Teigta, kad jis, nedavus magaryčių už jaučio gydymą, jį nudvėsinęs ir dar gyvuliui nagus nupjaustęs (manyta, kad dėl burtų).
Ši istorija parodė, kad ilgą laiką žmones ir gyvulius liaudies medicinos priemonėmis gydęs vyras tapo kaimynų skundų auka.
1648 metų Ukmergės teismo sprendime minėta, kad Darata Mačiukaitienė Stasienė Urkienė apkerėjo 5 vyrus ir „wisi penki nuog ios runku apcerawoti pamire“.
1795 m. Malgūžių dvaro priesaikoje Ernestas Mejeris teigė, kad „kaypo Awizas ſupirktas Joniszki niekietina buti iszwesztos uſz Rubezios“, o panaudos tik dvare.
Šie dokumentai nedaug pasako apie LDK kaimo gyventojų kasdienybę, buitį, mentalitetą. Tačiau tekstai – svarbūs, tiriant lietuvių kalbos ir tarmių istoriją. Jie atsispindi kalbos raidą ir fiksuoja pirmuosius Lietuvos regionų tarmių paminėjimus.
LDKistorija.lt
|
