 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27133
Miestas: Ignalina
|
Marius Kundrotas.Tautininkų sąjungos padėtis ir perspektyvos: Porinkiminė analizė
http://alkas.lt/2012/11/29/m-kundrotas- ... e-analize/
Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 11 29 00:07
Daugelį stebina, jog visoje Europoje kylant tautinėms jėgoms, Lietuva lieka tarp retų išimčių. 1992–2004 m. nei viena lietuviška tautinė partija neperžengė daugiamandatės apygardos barjero, o nuo 2004 m. – net vienmandačių barjero.
Natūraliai kyla klausimas: ar lietuviams tautininkai nereikalingi, ar tautininkai ne tokie, kokie turėtų būti?
Žvelgiant į kitų šalių tautininkų pergales – akivaizdu, jog Lietuvos negalima lyginti ne tik su Prancūzija ar Danija, bet ir su Latvija ar Ukraina.
Šiose šalyse pagrindinis iššūkis titulinei tautai kyla iš svetimšalių – Ukrainoje juos iš dalies atstoja svetimos tautinės savimonės tautiečiai. Šis iššūkis – pagrindinė tautinės reakcijos priežastis.
Lietuvos tautinė sudėtis titulinei tautai – kur kas dėkingesnė, o konfliktas su dalimi Vilniaus krašte gyvenančių lenkų – lokalus, dėl to daugumai tautos valstybės mastu – neaktualus.
Lietuvą tikslingiau lyginti su Lenkija, Čekija, iš dalies – Vengrija: vientautėmis arba titulinės tautos vyraujamomis valstybėmis. Jose tautininkų motyvai ir uždaviniai kyla iš kitų iššūkių: Europos Sąjungos diktato, globalizmo ir libertarinės revoliucijos.
Tautininkų uždaviniai šiais atvejais – stiprinti arba atsikovoti nacionalinį suverenitetą, ginti dorovę, šeimą ir gyvybę, plėtoti tautinę kultūrą ir nacionalinį ūkį, siekti socialinės darnos.
Tautininkystė šiais atvejais negali apsiriboti siauru etniškumu – ji įsipaišo į kur kas bendresnę konservatizmo, o detaliau – socialkonservatizmo nišą.
Absoliuti dauguma sėkmingiausių tautinių partijų – tiek tautinių įtampų kamuojamose, tiek tautiškai gana stabiliose Europos šalyse – šiandien užima socialkonservatizmo platformą.
Dabartiniai lietuvių tautininkai taip pat žengia šia linija, tačiau jų reitingai rinkimuose balansuoja ties kableliais po nulio.
Šias tendencijas galima aiškinti antidemokratine sistema, sudarančia skirtingas politinės konkurencijos sąlygas teisine, finansine, informacine prasme.
Vis dėlto visas problemas suvesti į tai reikštų savęs teisinimą: daugelyje kitų Europos šalių tautininkai laimi panašiomis arba dar sunkesnėmis sąlygomis. Subjektyvesnės priežastys glūdi tautininkų tapatumo ir jo pateikimo problemose.
Pirma priežastis – jau daugelį metų šalia tautinio spektro veikia du didžiuliai traukos centrai: iš vienos pusės – Tėvynės sąjunga, iš kitos – „Tvarka ir teisingumas“.
Šių partijų ir tautininkų rinkėjų persidengimą liudija ne tiktai programiniai akcentai, bet ir rinkimų reitingai: į šias partijas įsilieję tautininkai surinko daugiau reitingo balsų, nei kada nors gavo jų pačių partijos.
Antra priežastis – pačių tautininkų susiskaldymas: išsklaidomos jėgos bendroje veikloje ir balsai rinkimuose.
Pastarieji dveji Seimo rinkimai aiškiai rodo, jog pagrindiniai tautininkų varžovai – kiti tautininkai.
2012 m. rinkimuose Nacionalinio susivienijimo ir „Jaunosios Lietuvos“ balsų suma – beveik lygi 2008 m. „Jaunosios Lietuvos“ balsų sumai, kai daugiausiai balsų surinkusi Nacionalinio susivienijimo jėga – Tautininkų sąjunga – savarankišku sąrašu rinkimuose nedalyvavo.
Trečia priežastis, išplečianti pirmąją ir antrąją – kitų politinių jėgų ir srovių dubliavimas.
2012 m. rinkimuose Nacionalinis susivienijimas doroviniais akcentais dubliavo Tėvynės sąjungą – ypač jos konservatyvųjį sparną, susitelkusį aplink Sąjūdžio, politinių kalinių ir tremtinių, Dešiniosios minties organizacijas.
Švelniu eurokritiškumu – „Tvarką ir teisingumą“. Antisisteminiais akcentais – „Drąsos kelią“. Antiatominiais – valstiečius ir žaliuosius.
„Jaunoji Lietuva“ ideologiškai pasirodė grynesnė, bet silpnesnė organizaciniu požiūriu.
Apsibrėžiant save kitų politinių jėgų ir srovių kontekste gresia du kraštutinumai – nuosaikumas ir ekstremizmas.
Ekstremizmo paklausai būtina sąlyga – karinė arba revoliucinė padėtis, kurios Lietuvoje nėra – dėl to ekstremistinės jėgos, kurias tautiniame kontekste iliustruoja vadinamoji Lietuvių tautos sąjunga, perspektyvos čia neturi.
Nuosaikumas sąlygoja ideologinį blankumą ir kitų politinių jėgų dubliavimą.
Lygsvarą šiuo atveju sudaro sveikas radikalizmas, užtikrinantis išskirtinumą bendrame politiniame kontekste.
Atsinaujinusi Tautininkų sąjunga – užtektinai radikali. Vis gi jos radikalumą amortizavo dalyvavimas Nacionaliniame susivienijime, kur šalia išsirikiavo dvi kur kas nuosaikesnės tautiškai orientuotos partijos ir viena visiškai kitos ideologinės tapatybės partija.
Šios partijos viena kitą faktiškai neutralizavo – sukurta bendra programa tapo tokia bendra, kad po ja beveik galėjo pasirašyti dauguma politinių konkurentų, o tokiais atvejais paprastai renkamasi stipresnį.
Nacionaliniu įsivardijusio susivienijimo programoje neliko daugumos fundamentaliausių tautininkų akcentų. Lietuvos teisės viršenybė – tiesiog išnyko.
Neliko aiškios pozicijos lito-euro klausimu, apsiribota piliečių referendumu dėl šio klausimo.
Gerokai sušvelninti lyties ir gyvybės etikos akcentai: iš prieštaravimo homoseksualizmo propagandai liko tiktai prieštaravimas homoseksualių šeimų propagavimui, kas anaiptol ne tas pats, išbraukta tautininkų nuostata griežtai apriboti abortus.
Paradoksalu, bet šalia tautinių ir konservatyvių akcentų sušvelnėjo ir socialiniai, nors čia pat dalyvavo Socialdemokratų sąjunga. Išplautas tautininkų siūlymas kurti valstybinį prekybos centrą, kuriame valstybė reguliuotų kainas ir kuris teiktų pirmenybę nacionalinei produkcijai, vietoje to – svajonės susitarti su privatininkais ir tik joms neišsipildžius – tokio centro steigimas.
Tarptautinės politikos koncepcija apskritai liko sisteminė. Išbrauktas fundamentalus tautininkų geopolitinis projektas – Baltokarpatija: suverenių tautinių valstybių sandrauga, siejama istorinio likimo, kultūrinių vertybių ir politinių interesų. Užtai apstu poterių antinacionalinei Europos Sąjungai, praktiškai kartojančių įprastus daugumos partijų stereotipus.
Žinoma, galima guostis, jog Tautininkų sąjungos programoje išbrauktieji akcentai liko, bet šiems rinkimams pateikta ne Tautininkų sąjunga, o Nacionalinis susivienijimas. Galima teisintis, jog daugelis rinkėjų programų neskaito, bet atitinkamai klostėsi ir savęs pateikimas debatuose, apklausose, informacinėje erdvėje apskritai. Šiokį tokį išskirtinumą demonstravo tik Tautininkų sąjungos ir iš dalies – Tautos vienybės sąjungos atstovai, kuo galima aiškinti reiškinį, jog susivienijimas apskritai kažką gavo.
Nacionalinis susivienijimas save identifikavo ne tiek nacionaliniais, kiek abstraktokais antisisteminiais, ypač – teisingumo – šūkiais. Šiuo požiūriu jis negalėjo lygiaverčiai konkuruoti ne tik su Seimo opozicijos partija „Tvarka ir teisingumas“, bet ir su kur kas labiau viešosiose erdvėse regimu ir girdimu „Drąsos keliu“ – jie ir susirinko antisisteminius balsus.
Tautininkų perspektyvas galima sieti su trim objektyviais procesais. Pirmiausiai – Tėvynės sąjungos liberalizacija, aiškiai atstumiančia žymią dalį tautiškojo ir konservatyviojo elektorato ir net partinių kadrų: jau šiuose rinkimuose dalis jų balsavo ir agitavo už tautininkus. Antra – „Tvarkos ir teisingumo“ dezintegracija, pasireiškusia jau šiuose rinkimuose: daugiamandatėje prarasta beveik pusė ankstesnių mandatų ir nusileista net eklektiškam „Drąsos keliui“. Trečia – jau prasidėjusia paties „Drąsos kelio“ dezintegracija: čia susirinko per daug skirtingi žmonės.
Dar objektyvesnės prielaidos – stiprėjantys tautiniai iššūkiai, susiję su jau minėtais veiksniais – Europos Sąjunga ir libertarine revoliucija. Tautininkai turi užimti ir išlaikyti aiškias pozicijas nacionalinio suvereniteto, dorovės, šeimos ir kitais anksčiau įvardytais klausimais. Geras pavyzdys – „Jaunoji Lietuva“, kuri daug aiškiau atpažįstama, nors organizaciniu potencialu stipriai nusileidžia dabartinei Tautininkų sąjungai. Suliejus ideologinį ir organizacinį potencialą galima tikėtis gerų perspektyvų, bet jas bet kuriuo atveju teks išsikovoti.
Jau artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose galima pasireikšti euroskeptikų vaidmenyje. Vietoje kai kurių kolegų siūlomo, bet kitus bauginančio šūkio „einame tam, kad sugriautume Europos Sąjungą“ galima pasirinkti imlesnį – „einame tam, kad atkurtume nacionalinių valstybių galias ir sustabdytume libertarinę revoliuciją“, konkrečios išraiškos gali įvairuoti. Ši pozicija suteiktų daugiau erdvės laviravimui, pasiliekant aukščiau įvardytą kraštutinį variantą tam atvejui, jei vertybinis ir institucinis atsinaujinimas nepavyktų.
Apskritai tautininkams tėra vienas kelias identifikuotis politinėje erdvėje – kalbėti apie tai, apie ką kiti tyli – tiek dorovinėje, tiek kultūrinėje, tiek socialinėje, tiek geopolitinėje, tiek kitose tautos ir valstybės gyvenimo srityse. Jei kažkas apie tai jau kalba – reiškia, apie tai reikia kalbėti kitaip. Siūlymai apimtų tiek tapatumo, tiek jo pateikimo lygmenis.
Išlaikyti ideologinį ir programinį radikalumą – tautiškumo, socialkonservatizmo, subalansuoto euroskepticizmo pozicijose.
Dabartinė Tautininkų sąjungos linija, išreikšta bendrojoje ir rinkiminėje programoje – jau ganėtinai radikali. Kai kur Tautininkų sąjunga radikalumu lenkia netgi tradiciškai radikalesnei krypčiai priskiriamą „Jaunąją Lietuvą“ – ypač dalyvaujamosios demokratijos ir socialinio teisingumo akcentais, o euroskeptiškumu jai mažai nusileidžia.
Dabartinės pozicijos praktiškai net nebereikia daugiau radikalizuoti – išskyrus atskiras detales, svarbiausia vengti slinkčių tiek liberalumo, tiek ekstremizmo kryptimis.
Atskirose detalėse dar galima radikalizuotis. Švietimo politikoje galimi pavyzdžiai – aukštųjų mokyklų regionalizavimas, priėmimas tik per stojamuosius egzaminus. Sveikatos apsaugoje – griežtesnė triukšmo prevencija, receptinių vaistų kompensavimo išplėtimas. Dorovės srityje – lytinės ir seksualinės orientacijos sąvokų išbraukimas iš visų teisinių aktų ir dokumentų. Teisinių įstaigų srityje – antstolių ir notarų įstaigų suvalstybinimas, užmokestis už darbą –valstybinė alga. Socialinėje srityje – darbdavio ir darbuotojo algų derinimas fiksuotu santykiu.
Iš bendrosios ir rinkiminės programos sudaryti trečią dokumentą – trumpąją programą arba principų programą, kuri tilptų į vieną, maksimum – į du puslapius. Čia turi būti išdėstytos pagrindinės tezės visuomenės daugumai prieinama ir suprantama forma. Bendrojoje programoje subendrinti stilių ir struktūrą, išplėtoti konkrečių politinių priemonių ir sprendimų detales.
Ateityje vengti junginių su kitos ideologinės ir politinės tapatybės srovėmis – ypač mažomis ir silpnomis. Tautininkai turi būti aiškiai atpažįstami ir garsėti principingumu, o ne konjunktūriniais sprendimais, grindžiamais siekiais patekti į valdžią.
Inicijuoti jungtinę partiją su kitomis tautiškai apsibrėžusiomis jėgomis. Jei toks junginys taptų įmanomas – siekti, jog fundamentalūs tautininkų principai nebūtų švelninami, bet būtų stiprinami, pildomi, plėtojami.
Programose, straipsniuose, kalbose labiau orientuotis į teiginius, nei į neiginius. Pirmiau nacionalinis suverenitetas – po to kritika Europos Sąjungai ar kitoms globalizmo apraiškoms. Pirmiau lietuvių tauta – po to kritika imigracijai ar atskiroms tautinių mažumų organizacijoms. Pirmiau dorovė ir šeima – po to kritika tam, kas jas griauna.
Atsisakyti identifikacijos su bet kokia priešinga politine jėga, keisti kritikos prioritetus. Šiuo metu Tautininkų sąjunga faktiškai tapusi Lenkų rinkimų akcijos alter ego. Per šią prizmę linkstama vertinti viską – pradedant prezidente, baigiant Europos Sąjunga. Rinkėjams įdomiau, ką jiems siūlo pati Tautininkų sąjunga, o ne kokie blogi jos oponentai. Apskritai lenkų tema sąjungos retorikoje neproporcingai išplėtota, jos dozes reikia stipriai mažinti, o plėtoti Europos Sąjungos, globalizmo ir libertarinės revoliucijos temas: tai dabar– pagrindiniai iššūkiai.
Plėtoti informacinę bazę. Ypač išnaudoti tautiškos žiniasklaidos išteklius. Sąjungos nariai, o ypač – vadovybės nariai – turi bent kartą per savaitę pateikti straipsnių aktualia tema, pirmenybę teikdami programiniams akcentams. Aktyviau reikštis regioninėje žiniasklaidoje – ypač tarp rinkimų, kai prieigos – laisvesnės. Aktyviau reikštis radijuje ir televizijoje. Dalyvauti ir patiems organizuoti viešus renginius – akcijas, konferencijas, diskusijas – bent kartą per mėnesį.
Plėtoti organizacinę bazę. Masiškai traukti naujus narius, ypač – jaunimo gretose, ugdyti jaunosios kartos vertybes tautine linkme. Aktyviau bendradarbiauti su tikslinėmis grupėmis – šeimų organizacijomis, kultūrinėmis draugijomis, įvairių konfesijų religinėmis bendrijomis, nacionalinio verslo atstovais.
Plėtoti tarptautinius santykius su viso pasaulio, o ypač – Europos šalių tautininkais. Siekti narystės tarptautinėse tautininkų organizacijose. Dalyvauti ir patiems organizuoti tarptautines tautininkų konferencijas, kviečiant žiniasklaidos atstovus.
Įgyvendinus bent pusę šių siūlymų galima tikėtis geresnių perspektyvų artimiausioje ateityje.
Komentarai
http://alkas.lt/2012/11/29/m-kundrotas- ... e-analize/
Lietuvis:
2012 12 02 20:20
Svarbiausia problema yra labai žemas lietuvių tautinės savimonės lygis.
Tai akivaizdu visiems bent kiek ilgiau Lietuvoje pagyvenusiems užsieniečiams, tačiau tai “neaišku” politikus vaidinantiems tautininkams.
Negi toks Marius Kundrotas nesuvokia, ką reiškia protu nesuvokiamas emigracijos lygis?
Mariau Kundrotai, gal galėtumėte mane apšviesti, iš kurios Europos šalies emigracijos lygis (procentas) yra didesnis nei iš Lietuvos? Manau, kad nesugebėtumėt tokios nurodyti.
600 000 Lietuvą palikusių daugiausia lietuvių, iš kurių didelei daliai paprasčiausiai nusispjauti į Lietuvą, lietuviškumą, tautiškumą…
Jų vaikai jau dabar – būtent jau dabar – kalba tik angliškai ar tik ispaniškai (ir ne tik kalba, bet ir jaučiasi anglais, amerikiečiais, ispanais etc.)…
Mariau Kundrotai, kokių dar reikia akivaizdesnių faktų, kad lietuvių tautinio sąmoningumo laipsnis katastrofiškai mažas?
Mariau Kundrotai, ar nemanote, kad tautininkų veiksmų projektavimas, planavimas siekiant pergalės sekančiuose rinkimuose, remiantis tuo, kad esą lietuvių tautinio sąmoningumo laipsnis, lygis analogiškas Vakarų Europos tautų tautinio sąmoningumo lygiui (jūs tai teigėte viename iš savo komentarų), švelniai tariant yra iliuzija.
Ar nepagalvojot, kad iliuzijų skleidimas yra pavojingas tai bendruomenei – lietuvių tautai – kuriai jūs, tautininkai, atrodo, esate įsipareigoję?
Marius:
2012 12 03 18:12
Vakarų visuomenės dar labiau kosmopolitizuotos, užtai ir atsvara labiau matoma :)
Tokioje Švedijoje net vadinamoji demokratų partija priskiriama kraštutinei dešinei, nors Lietuvoje būtų dar liberalesnė už žymią dalį Tėvynės sąjungos.
Užteks saviplakos – lyg mūsų tauta būtų kažkokie permanentiniai liurbiai.
Tiktai kažkaip šie “liurbiai” sugriovė Sovietų Sojūzą.
Nereikia mitų. Mitai demoralizuoja. Įsivaizduojama, jog tuomet buvęs visuotinis pakilimas, o dabar – mat – visuotinis atoslūgis.
Nei tais laikais visi buvo patriotai, nei dabar visi kosmopolitai, tiesiog dėl daugybės aptartų priežasčių komplekto tautininkai-politikai ir tautininkai-rinkėjai KOL KAS neranda kontakto.
Be reikalo stengiatės visą sudėtingą politinės situacijos problematiką aiškinti vienu vieninteliu aspektu: tai – primityvu ir niekur neveda.
Lietuvis:
2012 12 03 21:20
Būtent, mitų nereikia. Mitai pavojingi.
Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą” ir kad tie laikai buvo visuotinis pakilimas. Mitas, eilinis mitas. Aš tuo metu dirbau didelėje sąjunginio pavaldumo gamykloje eiliniu darbininku ir darbininkų nuotaikas gerai žinau.
Žinot, Mariau Kundrotai, kas tuo metu iš tiesų skatino lietuvių daugumą – tai tenka pripažinti – pasisakyti už nepriklausomybę – įsivaizdavimas, kad “gyvensim kaip Švedijoje”.
Būtent, tuo metu, t.y. 1988 – 1991 m., šis išsireiškimas ar tiesiog viltis, kad “gyvensim kaip Švedijoje” – buvo labai populiarus.
Taigi, ne tautiškumas ipso factum vedė lietuvių daugumą į nepriklausomybę, o viltis, kad pakils pragyvenimo lygis.
Kadangi pragyvenimo lygio ženkliai pakelti nepavyko, lietuviai plūstelėjo ten, kur tas pragyvenimas lygis aukštesnis ir spjovė į visą lietuviškumą.
Štai visas lietuvių mentalitetas, Mariau Kundrotai.
Taigi, jūs teisus, jokio skirtumo tarp anų laikų ir šių laikų lietuvių nėra. Ir tada, ir dabar lietuvių daugumai svarbiausia pragyvenimo lygis.
Manau jūs suprantat, kad tuo grindžiamas patriotizmas švelniai tariant nėra “aukščiausios prabos”. Ir pataikauti tokiam “patriotizmui”, laikyti jį norma, vargu ar tautos labui siekiančiam dirbti politikui būtų teisingiausias sprendimas.
Dėl Vakarų tautiškumo. Tokiai jūsų paminėtai Švedijai nė per nago juodymą jau daug šimtmečių neteko patirti tai, ką patyrė Lietuva. Jiems nėra ko pabrėžti savo švediškumo, nes jie tiesiog kvėpuoja švediškumu, juos supa švediškumas, jie jame pasinėrę. Jų švediškumui niekas negresia.
Taigi, geriau priimti realybę tokią, kokia ji yra. Iliuzijos pragaištingos. Geriau susitelkti tautos stiprinimui, o ne vaizduoti ją kažkokiu “supermenu”.
Žygeivis:
2012 12 05 17:56
Lietuvis:
2012 12 03 21:20
Būtent, mitų nereikia. Mitai pavojingi.
Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą”…
——————————————————–
O štai tai visai ne “mitas”, o pati tikriausia geopolitinė realybė. :)
Būtent Lietuviai ir sugriovė Sovietų Sojuzą.
Ir tai visai nepriklausė nuo to, kokių ideologinių ar grynai merkantilinių tikslų siekė labai įvairūs žmonės, dalyvavę Sąjūdžio veikloje.
Nes politikoje, kaip ir kare, svarbus tik galutinis rezultatas – o jis akivaizdus: būtent Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimas buvo tas “akmenukas”, kuris ir sukėlė “griūtį”, palaidojusią SSSR.
Ir netgi tie dokumentai bei GKČP narių atsiminimai, kurie jau paskelbti, labai aiškiai parodo, jog “GKČP sąmokslas” nebūtų kilęs, jei ne Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, su kuriuo “minkštasis Gorbis” nesugebėjo susidoroti…
O juk būtent šis “sąmokslas” galutinai palaidojo tuo metu vis dar “tebegyvuliavusią” Sovietų imperiją. :)
P.S. Dabar daug kas jau bando teigti, kad SSSR subyrėjimas buvo Vakarų suplanuotas…
Tačiau iš tikrųjų buvo visai kitaip – labai įvairūs dokumentai rodo, kad visi Vakarai klaikiai bijojo, jog SSSR subyrėjus, į įvairių karinių-politinių jėgų bei tiesiog kokių nors teroristų rankas gali patekti masinio naikinimo ginklai, ir jie bus nedelsiant panaudoti prieš tuos pačius Vakarus.
Vakarai siekė visai ne SSSR subyrėjimo, o jos “demokratizacijos”, tai yra “vakarietiškų rinkos vertybių” įsigalėjimo, kartu išlaikant “kietą” politinę ir karinę visų imperijos užgrobtų tautų kontrolę (būten to, kas įvyko komunistinėje Kinijos imperijoje).
Štai atžvilgiu tik dėl Lietuvos, Latvijos bei Estijos ateities buvo nuomonių skirtumas ir Vakarų lyderių tarpe.
Vieni siekė, kad šios valstybės vis tik atgautų nepriklausomybę (bet tai turėjo įvykti tik gana tolimoje ateityje – “step by step” – “neerzinant rusų mešką”), ir po to patektų į ES bei NATO “įtaką” – visų pirma tai buvo JAV bankinių bei politinių sluoksnių siekis.
Kiti gi to visai nenorėjo – jiems žymiai svarbiau buvo valdyti “pertvarkytos, bet vieningos” SSSR “bendrąją rinką”. Pvz., būtent to akivaizdžiai siekė ES lyderiai – Vokietija, Prancūzija, Italija…
Ir kaip tik toks planas buvo numatytas “perestroikos” politiniame scenarijuje – Lietuva, Latvija ir Estija turėjo “pačios”, “demokratiškai”, vėl “įeiti į pertvarkytą SSSR” – žinoma, niekur realiai joms neleidžiant “išeiti”.
Būtent tam jau buvo parengti tinkami patikimi asmenys, kurie buvo infiltruoti ir į Sąjūdį, ir į Latvijos bei Estijos “Tautos frontus”. Tuo labiau taip buvo ir “pertvarkytose” šių šalių kompartijose.
Jokie oficialūs Lietuvos (o tuo labiau Latvijos ir Estijos) Nepriklausomybės paskelbimai nebuvo numatyti šiame “perestroikos” scenarijuje (kuris jau pačioje jo kūrimo pradžioje buvo nuolat derinamas su JAV “elitu” – žinau tai, nes dar tais laikais teko bendrauti su žmonėmis iš Leningrado mokslininkų “žydų grupės”, kurie tą “scenarijų” kaip tik rengė ir derino, o kai kurie jų netgi asmeniškai skraidė į JAV ir ten derėjosi su įtakingais bankų bei politinių jėgų “vadais”).
Beje, mažai kas prisimena, kad Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimą 1990 m. kovo 11 d. paskelbė tik vienintelė Lietuva, o Latvija ir Estija tai iš tikro padarė tik prasidėjus “GKČP maištui”.
Kaip vis tik pavyko paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimą Aukščiausioje taryboje, kurioje buvo daugybė kompartijos aktyvistų, KGB agentų ir darbuotojų (esamų bei buvusių) bandys nagrinėti dar daugelis istorikų kartų, bet tai, jog čia lemiamą vaidmenį suvaidino Sąjūdžio “apačių” aktyvistai, bent jau man yra akivaizdu – juk netgi Landsbergis dar ir kovo 11 labai bijojo skelbti Nepriklausomybę (vis derėjosi su Brazausku bei lakstė į JAV ambasadą)….
Tuo metu jau ne vieną savaitę vos ne kasdien lankydavausi AT, ir, žinoma, pats buvau KOVO 11 salės “galiorkoje” Aukščiausiai tarybai balsuojant dėl Nepriklausomybės Atkūrimo AKto paskelbimo, ir labai aiškiai iš viršaus mačiau, koks ten apačioje vyko “bruzdesys”, ypač kada buvo paskelbta, kad balsavimas bus viešas….
O AT deputatai vis vogčiomis žvilgčiojo į mūsų jaunimo užimtas “galiorkas” – manau, kad visi jie jau žinojo arba bent jau neblogai numanė, kas bus su tais, kurie balsuos “prieš”…. :)
Štai šito “aktyvaus apačių įsikišimo” “faktoriaus” nenumatė joks “perestroikos” scenarijus – ir todėl galutinis rezultatas buvo būtent toks, kokio ir laukė susirinkusios minios žmonių greta AT….
Žygeivis:
2012 12 03 21:16
Būkime realistais ir atsižvelkime į Lietuvos Valstybės istoriją.
O Lietuvos Valstybės istorija rodo, kad tautininkai niekada nėra laimėję “demokratiniuose” rinkimuose.
Deja, bet tvirtai tautiškai nusiteikusių, o ne savo skrandžiui tarnaujančiųjų, sąmoningų Lietuvių Lietuvoje ne taip jau ir daug.
Juk net ir Sąjūdžio pakilimo metais, daugiau ar mažiau sąjūdinėje veikloje, dalyvavo tik apie 100 000 žmonių. Ir jų tarpe tvirtai Lietuviškai tautiškai nusiteikusių ir tada buvo toli gražu ne dauguma.
Reikia tai atsiminti ir mokytis iš mūsų senelių, kaip jie sukūrė Lietuvišką valdžią… :)
Taip pat reikia labai aiškiai suvokti, kad visi dabartiniai “demokratiniai rinkimai” yra tik “politinis žaidimas”, vadovaujantis mūsų priešų kuriamomis ir nustatomomis taisyklėmis – ir todėl šį “žaidimą” mums laimėti neįmanoma iš principo, tuo labiau, kad šitos taisyklės tuoj pat pakeičiamos, jei tik to prireikia valdantiesiems kosmopolitams.
Vadinasi, kol kas galima “žaisti” ir šį “žaidimą”, gana naiviai tikintis kada nors gauti kosmopolitų kietai valdomame Seime kelias ar gal net kelioliką vietų, tačiau būtina aiškiai suvokti, kad ką nors iš esmės pakeisti galėsime tik tada, kai įsigalios visai kitos “žaidimo taisyklės” – o jos neišvengiamai keisis tada, kai pakis ir bendra geopolitinė padėtis visame Euroazijiniame regione….
Štai šiam momentui ir privalome ypač rimtai pasiruošti, sukurdami tvirtą, kritinei situacijai parengtą, realią struktūrą – partiją arba kokią nors visuomeninę-politinę organizaciją.
Lietuvis:
2012 12 07 05:31
Žygeivis: “Ir tai visai nepriklausė nuo to, kokių ideologinių ar grynai merkantilinių tikslų siekė labai įvairūs žmonės, dalyvavę Sąjūdžio veikloje”.
Deja, priklauso.
Vaizdžiai tariant tada, 1990 m. likimas mums padovanojo nepriklausomybę avansu. Pabrėžčiau šį žodį – būtent avansu.
Dauguma paprastų, eilinių lietuvių ir norėjo nepriklausomybės ir labai labai bijojo. Aš gerai prisimenu tuos laikus. Pasikartosiu – dirbau gamykloje eiliniu darbininku detalių komplektuotoju.
Aš stebėjau žmonės ir drebėjau – kiek dar jie išlaikys (ir ne tik aš vienas drebėjau – iš kur gi tada moratoriumas?).
Prisiminkim blokadą. Dabar – iš perspektyvos žvelgdami, jeigu mes palygintumėme savo gyvenimą, kad ir su tuometinės Armėnijos, patyrusios žemės drebėjimą Spitake 1989 m. ir lygiai taip pat blokadą ir faktiškai gyvenančią karo su Azerbaidžianu sąlygomis – ką jie patyrė ir ką mes patyrėm?
Iš esmės eilinių lietuvių auka nepriklausomybei, jei taip galima išsireikšti, buvo beveik nulinė. Jokių didesnių buities, savo gerbūvio suprastėjimo lietuviai nepatyrė (lyginant su Armėnijos).
O juk viskas balansavo ant ribos – kiek lietuviai dar išlaikys? Ar neprasidės koks masinis nepasitenkinimo nepriklausomybės kurso besilaikančios Lietuvos valdžios atžvilgiu reiškimas, kuriuo, akivaizdu iš karto pasinaudos Gorbačiovas ir vietiniai naktiniai su Burokevičiumi.
Nuolatiniai keiksmai Landsbergio atžvilgiu, nuolatinės kalbos, kad štai jau viskas, tuoj ruselis padarys tvarką…
Štai ta antroji, tamsioji lietuvių kovos už savo nepriklausomybę ir Sovietų Sąjungos suardymo (taip, tai ne mitas, bet matykim ir tą antrąją tamsiąją pusę ir supraskim, kas realiai ardė tą Sovietų Sąjungą – Žygeivis rašė, nesiginčysiu dėl skaičių, kad gal koks 100 tūkst tų, kurie realiai veikė) pusė.
Aišku, kad tie 100 tūkst. tų aktyviųjų (tarp kurių buvo ir Žygeivis) gal net nematė, nepajautė tos antrosios pusės, o aš tuo gyvenau, tą mačiau, tą jaučiau kiekvieną dieną.
Štai tas realus lietuvių potencialas – 1990 m. realiai mes konfrontaciją ir spaudimą išlaikėm kelis mėnesius – iki moratoriumo paskelbimo (ar ne 1990 m. birželį kiek prisimenu paskelbtas?).
Aišku po sausio įvykių – plebiscitas dėl nepriklausomybės, bet paskui ir vėl tas pats – kiek išlaikysim?
Užtat aš ir sakau, didžiosios lietuvių tautos atžvilgiu nepriklausomybė likimo buvo suteikta avansu. O už tą avansu sumokėtą “atlyginimą” mums reikėjo atidirbti jau po realaus nepriklausomybės atgavimo.
Tačiau deja, mes lietuviai neatidirbom. Vietoj to mes išsivažinėjam, išsivaikštom. Tai rodo, kad didelė dalis lietuvių spjovė į tą brangią likimo dovaną – nepriklausomybę – jiems ji pasirodė nelabai svarbi.
Todėl aš ir sakau, kad tautininkai darytų didelę klaidą, jei pataikautų tokiam lietuvių mentalitetui, manytų, kad tai normalu ir kad mes išsaugosim nepriklausomybę ar ją apginsim, jei ji bus prarasta. Ne. likimas antrą kartą tokios dovanos nebedovanos.
Taigi tikrasis tautininkų darbo baras šiuo metu mano manymu – stiprinti lietuvių tautinę savimonę, tautinį potencialą.
Mindaugas:
2012 12 07 11:37
Labai teisingai rašote, kad dabartinis tautininkų darbas darbas turėtų būti lietuvių tautinės savimonės ir tautinio potencialo stiprinimas.
O darbo šioje srityje tikrai yra labai labai daug.Tik pasiklausius, kokia muzika yra labiausiai mėgstama lietuvių, darosi aišku, kad esame tauta be tautinės savimonės, jau atitrūkstanti nuo savųjų lietuviškų šaknų.
Populiariausia muzika tapo ne lietuviška, bet rusiška ir angliška, vis daugiau atsiranda lietuvių, kuriems norisi dainuoti ne lietuviškai, bet angliškai (visai būtų nenuostabu, jeigu atsirastų dainuojančių ir rusiškai); vis daugiau atsiranda firmų, kurioms yra maloniau vadintis angliškais, bet ne lietuviškais pavadinimais, gyvojoje kalboje plinta angliškas žargonas.
Todėl nenuostabu, kad rinkėjams tautinė partijų politika tapo neaktuali ir dėl to į valdžią renka ne tautines partijas, bet tas partijas, kuriomis patiki, kad jos pagerins jų asmeninę materialinę gerovę.
Žygeivis:
2012 12 09 00:02
Dar kartą pakartosiu – niekada neverta “užsiiminėti idealizmu” ir naiviai tikėtis, kad dauguma Tautos ilgam laikui taps sąmoningais Lietuviais ir aukos savo materialinę gerovę vardan Lietuvybės.
To niekada nebuvo, nėra ir nebus.
Ir nereikia manyti, kad Lietuviai vieninteliai tokie “blogiukai” pasaulyje.
Deja, lygiai tas pats yra praktiškai visose pasaulio tautose.
Ir sociologai tai jau seniai nustatė – priežastis paprasta: visose bendruomenėse visada aktyvių žmonių vidutiniškai yra tik apie 5-10 procentų. Ir jų tarpe toli gražu ne visi yra aktyvūs dėka savo idealistinių siekių.
Kaip tik todėl tokį žymų vaidmenį visuose stambiuosiuose pasaulio istorijos įvykiuose vaidina įvairios ideologijos – visų pirma religinės (bet taip pat ir socialinės, pvz., ta pati lygiavinio komunizmo idėja), kurios bent jau trumpam laikui sutelkia viena konkrečia kryptimi ne tik aktyviuosius visuomenės narius, bet išjudina ir nemažą dalį kitų, kurie iki tol buvo pasyvūs.
Bet tai visada ir visur tęsiasi tik palyginti trumpą “revoliucinį” laikotarpį.
Po to prasideda “išsivaikščiojimas”, kadangi didžioji dauguma tiesiog ima ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems.
Kaip tik todėl gana greitai žlunga visos socialinės utopijos – nuo pat Kampanelos “Saulės miesto” laikų (o gal dar ir nuo Budos bei vėlyvesnių Kristaus ir Mahometo).
Tas pats įvyko ir Lietuvoje “Dainuojančios revoliucijos” metu – Tauta (bent jau nemaža jos dalis) trumpam laikui susitelkė ir “pastūmė istorijos ratą” Nepriklausomybės Atgavimo keliu.
Tačiau jau po metų (o gal ir dar anksčiau) prasidėjo tie patys procesai, kaip ir visada prasidėdavo visame pasaulyje panašiomis aplinkybėmis.
Šiuo klausimu yra labai įdomus straipsnis:
Aleksandras Tarasovas. „Nacionalinis revoliucinis procesas: vidiniai dėsningumai ir etapai“
viewtopic.php?f=136&t=5830
(straipsnio autorius yra šiuolaikinis marksistas, tačiau jo pateiktos mintys apie revoliucijų dėsningumus tikrai vertos ypatingo dėmesio).
Žygeivis:
2012 12 09 00:46
Ką būtina daryti?
Be abejo, būtina ir tautinį auklėjimą stiprinti, ir priešintis žemės pardavimui užsieniečiams, ir kurti (vienyti) tautines jėgas, ir dar yra krūva kitų labai svarbių uždavinių (tiesą sakant, nėra Lietuvos Valstybėje srities, kurią nereikėtų kardinaliai tvarkyti), tačiau tai yra tik stambūs ir sunkūs darbo barai, kurie vis tik nepakeis iš esmės esamos padėties Lietuvoje – nei būtinų revoliucinių pokyčių, nei naujo Tautos susitelkimo visi šie darbai nesukurs (ypač žinant mūsų realias “pajėgas” ir realias galimybes).
P.S. Labai teisingai savo komentare pastebėjo Lietuvis (2012 12 03 21:20):
“Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą” ir kad tie laikai buvo visuotinis pakilimas. Mitas, eilinis mitas. Aš tuo metu dirbau didelėje sąjunginio pavaldumo gamykloje eiliniu darbininku ir darbininkų nuotaikas gerai žinau.
Žinot, Mariau Kundrotai, kas tuo metu iš tiesų skatino lietuvių daugumą – tai tenka pripažinti – pasisakyti už nepriklausomybę – įsivaizdavimas, kad “gyvensim kaip Švedijoje”.
Būtent, tuo metu, t.y. 1988 – 1991 m., šis išsireiškimas ar tiesiog viltis, kad “gyvensim kaip Švedijoje” – buvo labai populiarus.”
Ir tai yra gryna tiesa – tikrai labai daugelis tuo metu aktyviai palaikė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą, nes tikėjo, jog po to visiems stebuklingai pagerės gyvenimas.
Šis mitas, beje, nebuvo iš piršto laužtas – tuometinė sovietinė ekonominė sistema tikrai buvo visai žlugusi, ir visi tai puikiai suprato, o greta Vakaruose žmonės tikrai gyveno daug geriau. Taigi, logiškai mąstant, daug kas manė, jog tereikia tapti nepriklausomais, ir Lietuva taip pat taps “turčių šalimi”. :)
Ji tokia ir tapo, tik paaiškėjo, jog turčiais Lietuvoje tapo toli gražu ne visi…
Tačiau neginčijamas faktas tas, jog mitas apie “visuotinę gerovę”, labai laiku ir tikslingai susietas su Nepriklausomybės Atgavimo idėja, tikrai patraukė milžiniškas žmonių mases (ir ne tik Lietuvoje, beje), ir su šiomis masėmis jau jokia sovietinė sistema nebesugebėjo susidoroti.
Dabar šis senas “mitas” jau žlugo, todėl būtina sukurti visai naują “mitą”, kuris ir vėl patrauktų žmones į tikrai revoliucinius pertvarkymus.
Kitaip sakant, dabar mes turime pateikti tokią naują idėją -”mitą”, kuri patrauktų ne tik tautiškai aktyvią Lietuvos gyventojų (ir ne tik Lietuvių) dalį, bet išjudintų ir milžiniškas žmonių mases.
Priežastis akivaizdi – dabartinė sistema (ir vėl ne tik Lietuvoje, bet ir visame posovietiniame pasaulyje, o gal ir dar plačiau), kaip ir sovietinė sistema seniau, galutinai “išsikvėpė”, todėl jau tiesiog iš principo nepajėgi ką nors geresnio pasiūlyti žmonių masėms, išskyrus emigraciją.
Todėl būtina nauja Valstybės valdymo sistema.
Klausimas tik vienas – kokia ta sistema gali būti?
Ilgai ieškojau tinkamo atsakymo ir galų gale radau jį perskaitęs Dobilo Kirvelio darbus apie socialinę meritokratiją.
Kitas svarbus klausimas – o kaip realiai galime tą socialinės meritokratijos sistemą įvesti?
Manau, kad konkrečiu Lietuvos atveju tai gali būti monarchinės valdymo formos ir Lietuvos Karalystės atgaivinimo idėja – nes ji patrauktų daug labai įvairių žmonių grupių, tame tarpe ir valdančių nemažus materialinius resursus, o svarbiausia – leistų pasiekti mūsų norimus tikslus be didesnių nuostolių, kurie yra neišvengiami bet kokių kitų revoliucinių “pertvarkymų” metu.
Plačiau čia:
Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja
viewtopic.php?f=61&t=9725
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
