Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvių Tautinių partijų, judėjimų, organizacijų ir pavienių asmenų vienijimasis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Pro Patria kvietimai vienytis

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Pro Patria kvietimai vienytis

Parašytas: 14 Kov 2012 17:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Lietuvos pilietinės savigynos lygos steigimo deklaracija

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... klaracija/

2012/03/11

Kova dėl Nepriklausomybės parodė, kokia stipri gali būti susitelkusi ir vieninga Tauta.

Tačiau trumpa nepriklausomo valstybinio gyvenimo patirtis atskleidė, kaip greitai susipriešinusi ir susiskaldžiusi Tauta liaujasi buvusi laisvų ir orių žmonių bendrija, o jos sukurta Valstybė ima silpti ir nykti.

Sąjūdžio vienybės idealų išsižadėjusi Lietuvos Valstybė tapo tarpusavyje dėl įtakos kovojančių korumpuotų ir nusikalstamų grupuočių faktiškai valdoma teritorija. Viešajame gyvenime įsivyravęs didelės visuomenės dalies abejingumas bendrajam Tautos ir Valstybės gėriui ir perdėtas rūpinimasis tik asmeniniais interesais atomizavo ir suskaidė visuomenę.

Atkurti Valstybę padėjęs moralinis ir pilietinis Tautos solidarumas sumenko. Lietuvos piliečiai nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti Valstybę pasisavinusių ir jos valdžią uzurpavusių korumpuotų politikų, valdininkų bei teisėsaugininkų grupuočių ir kriminalizuotų verslo klanų savivalei.

Sugebėjusi sutelktai ir drąsiai stoti į kovą už laisvę ir ją išsikovoti, Tauta per du dešimtmečius šią laisvę prarado, tapdama pakrikusiu ir įbaugintu užguitų žmonių sambūriu, kurį lengvai valdo ir kuriuo nevaržomai manipuliuoja valstybinę valdžią užgrobę korumpuoti klanai.

Lietuvoje netrūksta patriotiškų ir pilietiškų žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi bendrasis Tautos gėris ir atkurtosios Valstybės ateitis.

Tačiau viena iš svarbiausių jau du dešimtmečius Lietuvą kamuojančios krizės priežasčių yra tai, kad per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį tokie žmonės buvo ir tebėra nuosekliai ir kryptingai stumiami iš viešojo gyvenimo, valstybinės valdžios struktūrų bei viešųjų įstaigų.

Principingai viešąjį interesą ginančių piliečių ir pareigūnų persekiojimas, neretai tam pasitelkiant ne tik įvairias neformalaus poveikio bei spaudimo priemones, bet ir valstybės teisėsaugos institucijas, tapo įprastu ir net sisteminiu reiškiniu.

Todėl atkurti smarkiai sutrūkinėjusius Tautos bendruomeninio solidarumo saitus yra pirmutinis ir neatidėliotinai spręstinas valstybinės svarbos uždavinys.

Šį uždavinį galėtų ir turėtų spręsti patys Lietuvos piliečiai, susivienydami į neformalų visuomeninį savitarpio pagalbos ir bendruomeninės savigynos darinį – Pilietinę Savigynos Lygą (PSL).

Steigdami PSL pareiškiame, kad kuriamos Lygos veikla bus grindžiama krikščioniškos artimo meilės, pagarbos žmogaus asmeniui ir pilietinio solidarumo principais.

Pagrindinis Lygos tikslas – sutelktomis geros valios žmonių pastangomis, pasitelkiant visus teisėtus kolektyvinės savigynos būdus ir priemones, organizuotai ginti pilietiškai besielgiančius asmenis ir pareigūnus nuo savanaudiškus interesus valstybėje siekiančių įgyvendinti įtakingų asmenų ir grupuočių spaudimo bei savivalės.

Kviečiame visus geros valios Lietuvos piliečius paremti šią pilietinio solidarumo iniciatyvą ir aktyviai įsitraukti į PSL veiklą.

Viešai išreiškę pritarimą šiam pareiškimui ir pasiryžę pagal išgales dalyvauti Lygos veikloje asmenys laikomi jos nariais.

Pasirašykite nurodydami savo vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis (el. pašto adresą) arba atsiųsdami juos el. pašto adresu info@propatria.lt.

Skleiskite žinią apie besikuriančią Lygą ir šią deklaraciją visiems geros valios Lietuvos piliečiams.

Parašai:

Dapkutė Karolina
Endriukaitis Algirdas
Kaminskas Kęstutis
Keršanskas Vytautas
Kojala Linas
Leščinskaitė Irma
Markuckas Marius
Mažeikienė Ona
Medelis Virginijus Linas
Ozolas Romualdas
Puteikis Naglis
Radžvilas Vytautas
Sinica Vytautas
Stonis Paulius
Šalkauskas Julius
Zelvaras Gediminas
Čiuldė Edvardas
Pakštas Kęstutis
Žemaitis Jonas
Vilimas Jonas
Janulaitis Arvydas
Pranckevičiūtė Nijolė
Jonaitis Jurgis
Šapalas Valentinas
Smaškaitė-Jurgaitienė Genė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos pilietinės savigynos lygos steigimo deklaracija

Parašytas: 16 Kov 2012 22:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Pro Patria

https://propatrialt.wordpress.com/

Pro Patria

https://propatrialt.wordpress.com/kreipimasis/

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... druomenei/

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... klaracija/

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... isteigimo/

http://propatrialt.wordpress.com/2012/0 ... reiskimas/

Veidaknygėje
https://www.facebook.com/pages/Pro-Patr ... 1730163862

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos pilietinės savigynos lygos steigimo deklaracija

Parašytas: 20 Spa 2013 19:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.propatria.lt/p/kreipimasis.html

Kreipimasis

Dėl tautos ir valstybės padėties

Atmintinė – kreipimasis

Atkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;

Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;

Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;

Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio – savimonė ir tapatybė;

Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;

Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;

Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;

Į šalies viešąjį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.

Lietuvoje vykdoma „europeizacijos“ kampanija įgyja bruožų, verčiančių ją lyginti su anksčiau patirta prievartine sovietizacija. Viešajame gyvenime stiprėja nedemokratiško valdymo apraiškos. Piliečių tautinė ir valstybinė savimonė yra slopinama pasitelkiant ne tik ideologinės propagandos priemones. Vis atviriau mėginama griebtis ir teisinio kitaminčių persekiojimo. Dažnėja ir agresyvėja „europinių vertybių“ gynimu dangstomos ir neretai atviru moraliniu ir politiniu šantažu virstančios tarptautinio ideologinio ir politinio spaudimo Lietuvai akcijos ir kampanijos. Jose aktyviai dalyvauja ES institucijos, įtakingi įvairių šalių politikai, šalyje ir užsienyje veikiančios kai kurios tarptautinės organizacijos ir jų atstovai.

Lietuvos „europeizacija“ gali būti sėkminga ir pavykti tik „dekonstravus“, t. y. sugriovus jos gyventojų tautinę ir valstybinę sąmonę. Netrūksta padedančių ją griauti šalies piliečių. Todėl atgimė sovietmečių egzistavusi, tarsi išnykusi, net spėta primiršti idėjinė ir vertybinė takoskyra tarp patrioto ir kolaboranto. Susiformavo naujųjų kolaborantų, kosmopolitiškai orientuotų Lietuvos „europeizacijos“ ideologų ir vykdytojų, stovykla. Jos atstovai jau nebemato reikalo slėpti savo antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Jų pastangomis faktiškai tęsiama sovietinių „internacionalistų“ vykdyta kova su lietuviškuoju nacionalizmu, kurios galutinis tikslas, kaip žinoma, buvo iki galo įgyvendinti „Lietuva be lietuvių“ programą. Tokių kovotojų gausa ir uolumas aiškinti tuo, kad Sąjūdis gimė ir Nepriklausomybė buvo atkurta kiek pavėluotai. Okupacijos laikotarpiu tautinė ir valstybinė savimonė spėjo sunykti, ženkli tautos dalis jau beturėjo tik etnokultūrinę savimonę. Sovietų diegta nuostata, kad lietuviai yra tik viena iš daugelio sovietinę liaudį sudarančių “broliškų tautų“ buvo spėjusi plačiai įsišaknyti. Ir kur kas plačiau, negu norėta tai pripažinti. Įvykusių gelminių tautinės savimonės pokyčių, paties įvykusio tautos „perauklėjimo“ masto atkūrus nepriklausomybę stengtasi nematyti. Tai buvo milžiniška, katastrofiškų padarinių turėjusi valstybės atkūrimo strategijos klaida. Iš tikrųjų tautinės ir valstybinės sąmonės sunykimas lėmė, kad daug Lietuvos piliečių, net dalis sovietmečiu patriotiškai nusiteikusios šviesuomenės, jau buvo įpratinti rūpinti tik tautos kaip etnokultūrinės bendrijos raiška. Faktiškai politinių ir valstybinių siekių šviesuomenė jau nebeturėjo. Savaip dėsninga, kad net ši visuomenės dalis atkūrus Lietuvos valstybingumą nusišalino ar leidosi lengvai nušalinama nuo valstybės atkuriamojo darbo. Todėl atgavus nepriklausomybę nežinota, ką daryti su atgauta laisve, ir skubiai pradėta ieškoti naujo šeimininko. Išliko vergiško mąstymo ir elgesio įpročiai, kurie pastebimi visose valstybinio ir viešojo sektoriaus srityse – nuo aklo pataikavimo ES ir galingesnėms valstybėms užsienio politikos srityje iki užsienio organizuojamų isteriškų “lietuviškojo nacionalizmo” smerkimo akcijų, beveik niekuo nesiskiriančių nuo sovietmečiu vykdytų analogiškų ideologinių – propagandinių kampanijų.

Išplauta istorinė atmintis ir smarkiai apnykęs tautinio tapatumo ir orumo jausmas lėmė ne kartą pademonstruotą elementarios valstybinės savigarbos stoką. Dabartinė sunki tautos ir valstybės padėtis yra iš sovietmečio paveldėto nevalstybiško mąstymo ir jo nulemto visuomenės nepilietiško elgesio, o ypač valdančiojo sluoksnio nusikalstamai neatsakingo vadovavimo padarinys. Vergiška savanaudiškumo ir prisitaikėliškumo dvasia persismelkęs šalies valdantysis sluoksnis net nepajėgia suvokti, juo labiau – prisiimti moralinės ir politinės atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį. Jis nesuvokia ilgalaikių šalies interesų ir dėl jų net nekvaršina galvos, nes vadovaujasi primityvia „dabartizmo“ filosofija. Tapo įprasta šalies padėtį ir problemas suvokti tik per vienadienių ir trumpalaikių interesų bei tikslų prizmę. Net menkiausios pastangos pažvelgti į Lietuvos gyvybinius interesus ir strateginius tikslus iš platesnės istorinės praeities ir ateities perspektyvos laikomos „nereikalinga prabanga“, nors kaip tik strateginio mąstymo ir paprasčiausios atsakomybės už tautos ir valstybės likimą stoka neleido paversti taip sunkiai atkurtos valstybės šiuolaikiška, dinamiška, o svarbiausia – visiems jos piliečiams sava šalimi.

Lietuva gali tapti ištautinta ES administruojama teritorija ir pasaulinio „globalaus kaimo“ pereinamuoju kiemu – pilka nuolat migruojančios „internacionalinės“ darbo jėgos tranzito stotele.

Tautai ir valstybei kylančias egzistencines grėsmes supranta vis daugiau blaiviai ir patriotiškai mąstančių žmonių. Toks supratimas ir ilgaamžė istorinė patirtis turėtų tapti paskata veikti. Vis užgriūvančios negandų bangos neištrynė Lietuvos iš pasaulio žemėlapio tik todėl, kad sunkiausiais jos istorijos tarpsniais atsirasdavo veiklių ir ryžtingų žmonių, kurie sąmoningomis ir valingomis pastangomis sugebėdavo pakeisti Tėvynės likimą net, atrodytų, beviltiškiausiose situacijose.

Prieš du dešimtmečius Nepriklausomybė nebūtų buvusi atkurta, jeigu visi Lietuvos piliečiai būtų sėdėję sudėję rankas ir svajingai mąstę apie laisvę.

Sąjūdžio tikslas atkurti valstybę buvo pasiektas tik todėl, jog radosi žmonių, kurie sugebėjo atidėti į šalį asmeninius ir profesinius interesus ir nuveikė milžinišką, dažnai net nepastebėtą ir neįvertintą, tautą telkusi ir įkvėpusį darbą, kad laisvės svajonė taptų tikrove.

Šiandien Lietuvą gali išgelbėti tik naujas tautinis pabudimas. Pirmas ir būtinas žingsnis jo link turėtų būti tokio atgimimo trokštančių ir pasiruošusių jam atsakingai įsipareigoti ir vardan jo nors šį tą nuveikti geros valios žmonių būrimasis. Egzistencinės grėsmės tautai ir valstybei valandą visi nesutarimai ir kivirčai turėtų būti pamiršti ir atidėti į šalį. Šiuo kritišku momentu dera ieškoti tik to, kas mus vienija ir paverčia LIETUVA.

Jeigu tu pritari, esi pasiryžęs dalyvauti – ne tik stebėti, ne tik klausyti, ne tik būti šalia – atsiliepk ir pasirašyk šį kreipimąsi. Pasirašyti galima nurodant savo vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis (el. pašto adresą) šio teksto komentaruose arba adresu info@propatria.lt .

Gerbiami svetainės lankytojai,

Jeigu perskaitę Kreipimąsi neketinate jo pasirašyti, maloniai prašome nekomentuoti jo turinio. Diskusijos dėl sambūrio Pro Patria vertybinių nuostatų ir veiklos krypčių yra absoliučiai būtinos ir jos vyks. Tačiau šio Kreipimosi paskirtis kita. Jame tik pateikiamas mūsų principinis požiūrį į dabartinę Tautos ir Valstybės padėtį. Jis yra tik bendriausias piliečių telkimosi pagrindas. Kreipimasis tik duoda galimybę susipažinti su juo ir sąmoningai bei laisvai apsispręsti, ar norima tapti sambūrio dalyviu. Todėl jam galima pritarti tik komentaru, kurį papildo parašu patvirtintas pritarimas pamatinėms Kreipimosi nuostatoms. Konstruktyvios diskusijos kokiu nors svarbiu reikalu įmanomos tik tarp šiam reikalui asmeniškai atsidavusių ir atsakingai įsipareigojusių žmonių.

Pritariantys:

Andrejevienė Nijolė
Andrijauskas Antanas
Arlauskas Saulius
Bakučionis Tomas
Baranauskas Tomas
Barniškis Rolandas
Bartašiūtė Ugnė
Baublys Linas
Blinstrubis Tomas
Butkus Alvydas
Genzelis Bronislovas
Dapkutė Karolina
Daraškevičius Valdas
Daujotis Eduardas
Daujotis Vytautas
Devižis Zigmantas
Dievaitis Povilas
Dubnikas Kęstutis
Čiuldė Edvardas
Gražinis Romas
Gudaitis Romas
Jankauskas Algimantas
Janulaitis Arvydas
Janulienė Regina
Jasaitis Jonas
Jonaitis Jurgis
Juknevičius Stanislovas
Juodišiūtė Justina
Jurevičius Mindaugas
Juozaitis Arvydas
Kančytė Santa
Karkienė Dalija Agota
Keršanskas Vytautas
Kojala Linas
Kubilius Mindaugas
Labokas Juozapas
Leonavičius Bronius
Leščinskaitė-Mikulėnienė Irma
Liepuoniūtė Indrė
Makauskas Audrius
Markevičius Domantas
Matukas Arūnas
Medelis Linas
Michelevičiūtė Dalia
Miliauskas Mindaugas
Ozolas Romualdas
Ozolinskas Robertas
Pakalnis Romas
Patackas Agirdas
Patinskas Domantas
Paulaitis Vytautas
Petrauskas Saulius
Plumpa Petras
Potašinskas Eduardas
Puteikis Naglis
Radžvilas Vytautas
Rasimas Narcizas
Reinikis Arūnas
Ringys Gediminas
Rubavičius Vytautas
Sakalas Aloyzas
Simutis Arnas
Sinica Vytautas
Skrupskelis Eugenijus
Songaila Gintaras
Stankevičius Rimvydas
Stonis Paulius
Svitojus Arūnas
Šalučka Skirmantas
Valaitis Mindaugas
Valatka Vytis
Valčiukas Juozas
Vasiliauskas Martynas
Vildžiūnas Vladas
Vilimas Jonas
Vosylienė Ramunė
Zelvaras Gediminas
Žemaitis Jonas
Kuprevičius Giedrius Antanas
Pilkis Martynas
Kešytė Laura
Zasimavičius Linas
Šimkaitis Adomas
Mieželaitytė Daina
Pilka Gediminas
Barzdėnas Mindaugas
Matulevičius Tomas
Stankevičius Linas
Bartoševič Daniel
Leckas Antanas
Markuckas Marius
Pranskus Darius
Canderienė Raimonda-Tautvilė
Karalius Audrys
Čerškus Robertas
Baužys Arūnas
Blaževičienė Neringa
Grinius Lukas
Leiputė Uršulė
Bizunevičius Vidas
Zabulionis Adas
Plukys Martynas
Repšys Romualdas
Peluritis Elegijus
Girdzijauskienė Audronė
Borneika Arūnas
Degutis Algirdas
Botyrienė Laima
Grakauskas Liudas
Kazlauskaitė Rugilė
Žukauskienė Lidija
Šopaga Saulius
Remeikis Dainius
Tomas Šimkus
Baubinaitė Kristina
Lesniauskienė Eglė
Povilionis Vidmantas
Pakštas Kęstutis
Žimantas Ramūnas
Antanavičiūtė Marija
Stanulis Laimonas
Meiliūnas Rolandas
Bingelis Arūnas
Geiba Edgaras
Klenys Modestas
Bradulskytė Raminta
Buragas Vladas
Miškinytė Jolanta
Pranckūnas Gintaras
Rūdaitienė Jūratė
Šataitė Aurelija
Janušonis Vilhelminas
Lašinskaitė Leokadija
Zabielskas Marius
Daugardas Gruodis
Janulis Rytis
Vaicekauskaitė Marija Živilė
Švedarauskas Stanislovas
Jokubėnienė Danutė
Aleksandravičius Arnas
Maziliauskas Mantas
Vaitkūnaitė Eugenija
Abromaitis Antanas
Sabaliauskas Gintaras
Levinas Mantas
Dževečka Jonas
Sinkevičius Artūras
Malijonis Justinas
Norkienė Irena
Poška Zigmas
Gorodeckis Sakalas
Jančaras Donatas
Kalvaitytė Joana
Narinkevičienė Danutė
Šalkauskas Julius
Kuzavinis Edvardas
Kaminskas Kęstutis
Čeponis Kęstutis
Vabalis Jaroslav
Novikovas Mindaugas
Ringelė Arūnas
Buzas Juozas
Ostrauskas Saulius
Milkeraitis Kęstutis
Butkus Vytautas
Martinkus Andrius
Krupoviesas Vytautas
Kulvičius Saulius
Drungytė Erika
Ragauskas Remigijus
Eigirdas Arūnas
Eigirdienė Dalia
Punys Jonas
Simaška Arūnas
Matukas Liudvikas Vytautas
Jančys Zenonas
Laurinaitis Kęstutis
Panka Julius
Sopranaitė Reda
Bartkevičius Sergijus
Gudelis Dangis
Katinas Mindaugas
Laurinaitis Kęstutis
Šakūnas Tadas
Kaminskas Jonas
Vizbaras Gintaras
Pašiūnas Martynas
Raubys Tomas
Šarpnickienė Jolanta
Mačiulaitis Romualdas
Pupinis Kazys
Žukienė Vaiva
Malinauskienė Irena
Šiaudvytienė Elena
Janulevičius Antanas
Gylienė Algė
Sinicienė Genovaitė
Pusevaitė Indrė
Komar Albert
Balčiūnas Eimantas
Puslys Donatas
Šimkūnas Mindaugas
Mockevičius Arminas
Januškevičius Gražvydas
Mačiulaitis Zenonas
Grumbinas Valentinas
Paulėkienė Agnė
Jesiškienė Aušra
Valantukevičienė Violeta
Borsteika Algirdas Vladas
Šoblinskaitė Violeta
Merkevičius Leonas
Krencius Mindaugas
Baranauskas Antanas
Švobaitė Elena
Sučylaitė Jūratė
Kruopis Paulius
Jasiūnė Vida
Stalilionis Algimantas
Rutkauskas Gintautas
Vysockis Ričardas
Šukys Valdas
Bagdonavičius Vaclovas
Raškinis Arimantas
Terleckas Gintautas
Švagžlys Jonas Kazimieras
Viesulas Jonas
Mikalauskienė Marija
Parčiauskas Marius
Bauševičius Justas
Butkus Gaudvydas
Narbutas Audris
Raškauskas Vytautas
Svarinskas Alfonsas
Rupšytė Angonita
Petruškaitė Ieva
Petkus Dovilas
Motuza Gediminas
Matukas Vytautas Liudvikas
Stašinskaitė Kotryna
Kalnikas Rindaugas
Jankauskas Algirdas
Guliokas Vytautas
Biekša Simonas
Langaitis Zenonas
Gaulia Vytautas
Taurinskas Medardas
Jakštas Auksutis
Noruševičienė Edita
Zimnickas Juozupas
Telksnienė Leontina
Skripkauskas Vytautas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pro Patria kvietimai vienytis

Parašytas: 15 Vas 2014 21:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ nariai: tarnauti tautai ir valstybei

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... bei/114019

2014-02-13

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, kviečiame skaityti pokalbį su jaunais žmonėmis, kurie nori tarnauti tautai ir valstybei, tačiau atsiriboja nuo politinių partijų. Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narius kalbino Živilė Makauskienė, Lenkijos lietuvių draugijos leidžiamo žurnalo „Aušra“ korespondentė.

Kas yra „Pro Patria“? Visuomeninė organizacija, judėjimas ar politinės partijos užuomazga? Kas dalyvauja jos veikloje, kokie yra tikslai ir veiklos būdai?

Vytautas Sinica

Evgenios Levin nuotrauka

Vytautas Sinica (V. S.): Nors neįprastas, bet čia išties tinka žodis „sambūris“, nes į „Pro Patria“, pritardami jos atspirties tašku tapusiam kreipimuisi, susibūrė katalikiškus moralės principus pripažįstantis ir Vasario 16-osios projektui – moderniai tautinei lietuvių tautos valstybei – įsipareigojęs dirbti akademinis jaunimas.

Paulius Stonis

Paulius Stonis (P. S.): Tarp mus palaikančiųjų yra daug akademinės bendruomenės narių, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, signatarų, žurnalistų, visuomenės veikėjų, mokslininkų. Tačiau sambūrį bei visas jo kuklias veiklas šiandien išlaikome vien savanoriškais narystės indėliais. Skirtingai nei šiandien priimta manyti, piliečio sąvokai teikiame klasikinę – griežtai politinę – prasmę. Manome, kad politinis gyvenimas neturi apsiriboti vien tik dalyvavimu rinkimuose, tačiau reikštis ir išrinktos valdžios stebėjimu bei aktyviu dalyvavimu savivaldoje. Šiandien Lietuva tėra formalios, bet ne pilnutinės demokratijos politinėje srityje valstybė. Apie tai, ir ne tik tai, kalbamės su jaunimu bei vyresniais mus girdėti norinčiais žmonėmis. Tai darome tiek mūsų portale http://www.propatria.lt, tiek kitur skelbiamuose tekstuose bei interviu, įvairių viešų diskusijų, renginių, netgi mitingų metu. Nepalaikome nė vienos dabartinės politinės jėgos. Taip pat nesame ir jokios partijos užuomazga. „Pro Patria“ yra sukurta ne valdžiai, bet tautai ir valstybei.

Agnė Baliukonytė

Agnė Baliukonytė (A. B.): Kiekvienas suprantame, kad mūsų poelgiai vienaip ar kitaip gali pakeisti valstybės, dar svarbiau – tautos veidą, todėl bandome vienytis ir vienyti, ugdyti politinį sąmoningumą ir pilietinę atsakomybę, skleisti katalikiškus dorovės principus, grąžinti į viešąjį gyvenimą pasitikėjimą politiniais autoritetais, skatinti nesavanaudišką tarnavimą valstybei, kurti stiprios Lietuvos, o ne Europos administracinio užkampio savimonę, ir – gaila, kad to reikia, – tačiau vėl iš naujo budinti tautą.

Kodėl, užuot įsitraukę į jau esamų politinių partijų veiklą, pasirinkote „Pro Patria“ sambūrį? Ar dalyvaujant politinių partijų veikloje nebūtų paprasčiau ir turbūt lengviau siekti keisti valstybę?

P. S.: Nepaisant mūsų įsitikinimo, kad šiuolaikinėse lietuvių partijose labai stinga demokratijos, dalyvauti partinėje veikloje paprasčiau nebūtų, nes neturėtume tokios veiksmų, savarankiško mąstymo bei retorikos laisvės, kuo džiaugiamės dabar. Matome gausų šalia partijų veikiančių jaunimo organizacijų būrį. Jose tikrai pilna puikių, Lietuva tikinčių žmonių. Tačiau pastebime, kad net matantys dideles neteisybes partijose jaunuoliai daug dažniau negali peržengti to vidinio barjero ir pabūti šiek tiek politiškai nekorektiški – atvirai išsakyti savo nuomonę. Tuo tarpu sambūryje esame daugmaž vienodų pažiūrų bičiuliai. Vienas į kitą žiūrime kaip į asmenį, o ne konkurentą. Tad mūsų nekamuoja kažkokios intrigos, valdžios ar dėmesio godulys. Kartais draugiškai pasiginčijame dėl veikimo priemonių ar retorikos tono, bet ne tikslų. Mums nebūdingas savęs aukštinimas. Nelaikome savęs kažkuo pranašesniais, nežiūrime į likusiuosius kaip į nemąstančią masę. Mes visi tikime Lietuvos žmonėmis. Galbūt todėl ir netiktume partinei veiklai. Bent jau tokiai, kokia egzistuoja šiandien.

V. S.: Nė viena parlamentinė, bent kiek įtakos turinti partija nesiekia pakeisti valstybės mums svarbiais aspektais ir ypač minėtojo svarbiausio – vergo, o ne valstybinio mąstymo. Galima kalbėti apie bandymus pakeisti pačias partijas, pakreipti jų politiką diversijomis iš vidaus. Tačiau tai ne kartą bandyta ir visus kartus sužlugo. Galima ir fantazuoti apie ėjimą į Seimą su kitaip mąstančiomis partijomis, tačiau tai dar didesnė iliuzija, nes nei vienas, nei 10 žmonių Seime nieko negali pakeisti. Esamoje situacijoje partijos paprasčiausiai savo viduje įtaką įgyti leidžia tik žmonėms, kurie atitinka jų politikos suvokimo principus. Valstybės pakeisti mūsų aptariama prasme per partijas neįmanoma. Kita vertus, dažnai klaidingai suprantama, kad mes atmetame partijas iš principo. Neįmanoma atstovaujamoji demokratija be partijų, tačiau partijos turi būti visuomenės kontroliuojamos. Visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga partijų sprendimams ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką reikia spausti, kad neveiktų prieš Lietuvą, mums atrodo realesnis tikslas.

A. B.: „Pro Patria“ pranašumas yra jos tylus veikimas. Nereikia taikytis prie ideologinės, politinės cenzūros, nebūtina įsivelti į politkorektiškų kalbų liūną. Tam, kad būtų galima ką nors keisti nacionaliniu lygmeniu, visų pirma reikia paruošti visuomenę, supažindinti ją su idėjomis, o sambūris yra tam tinkamiausia forma. Geriau pamažu auginti inteligentijos sluoksnį, kuris savo veikimu ateityje bus pajėgus palaikyti darnų tautos jos viduje ir tautos su valstybe santykį.

Kokie yra didžiausi sunkumai, su kuriais susiduria šiandienos Lietuva? Kokie rimčiausi iššūkiai laukia Lietuvos netolimoje ateityje?

V. S.: Lietuvos iššūkis yra tai, jog pasitikdami visoms šalims kylančias negandas, mąstome visiškai provincialiai ir vergiškai. Politinis „elitas“ nuolat skundžiasi dėl sovietinio gyventojų mentaliteto, vadinamosios išlaikytinio sąmonės, tačiau tai dar labiau matyti kalbant apie pačius Lietuvos politikus – su retomis išimtimis beveik visi jie mąsto sovietiniu administracinio vieneto valdytojo mąstymu ir yra pasiruošę vykdyti stipresniųjų ar tariamų draugų komandas. Skirtingos partijos tik linkusios nuolaidžiauti skirtingomis kryptimis – prieš Maskvą ir Varšuvą labiau lankstosi tariami kairieji, prieš Briuselį – visi be išimties, ką tobulai parodė net neišversta ir neperskaityta Seimo ratifikuota sutartis dėl Konstitucijos Europai, iš ko po to saldžiai juokėsi ES senbuviai.

A. B.: Be to, Lietuvos problema visais laikais buvo stipraus identiteto, tautinės tapatybės stygius, kurį šiandien bando gilinti ir išorinės jėgos. Tačiau meluoja tie, kurie niekina lietuvius, skiepija tautos nepilnavertiškumą, skatina dar didesnę priklausomybę nuo išorinių jėgų, tiek Rytų, tiek Vakarų. Turime suvokti, kas esame, ir pagaliau užaugti. Nepriklausomybę pasiekėme, bet kas iš laisvų sienų, jeigu save tapatiname su bet kuo kitu, tik ne Lietuva; jeigu išsivažinėjame po visus pasaulio kampelius ir atiduodame savo intelektualinę ir fizinę energiją svetimiems, net nesuprasdami „savas-svetimas“ skirties. Vienintelis būdas kurti valstybę yra išlaikyti tautą, jos orumą ir savigarbą. Tada ir pasaulis į mus pradės žiūrėti būtent taip, pagarbiai. Dabar taip į save žiūrėti nesugeba patys lietuviai.

P. S.: Vienu iš didesnių iššūkių lieka sovietinis partinio elito mentalitetas. Jame neegzistuoja tokios sąvokos kaip „asmuo“ ar „tauta“. Pastaroji šiandien daugelio partinio elito veikėjų matoma tik kaip galvoti nesugebančiųjų masė, tuo tarpu vietoje asmens vis dar likęs „žmogiškojo ištekliaus“ vaizdinys.

Kritiškas požiūris į eurointegraciją Lietuvoje paprastai siejamas su prorusiškomis jėgomis. „Pro Patria“ žmonės taip pat kritikos pažeria ES. Jums susirūpinimą kelia ir iš Vakarų Europos plaukiantys signalai, kai prisidengiant žmogaus teisėmis, brukama kairuolių ideologija. Dėl tokio kritiško požiūrio „Pro Patria“ susilaukė žymaus Lietuvos politikos veikėjo kaltinimo tarnyste Rytams. Ar jūs esate „Maskvos agentai“?

P. S.: Žinoma, ne. Taip gali teigti tik tie, kurie mato, jog mūsų keliami klausimai jų atžvilgiu yra mažų mažiausiai nepatogūs. Kalbant apie euroskepticizmą, galima atvirai pasakyti, kad esame už Europos Sąjungos egzistavimą bei Lietuvos narystę joje. Tačiau Europos Sąjungą matome kaip lygiateisių tautų ir nacionalinių valstybių sąjungą, bet ne iš kažkokių anoniminių biurokratinių plytų sudėliotą, neomarksistiniais seksualinių „laisvių ir teisių“ klijais sulipdytą bei euro banknotais apklijuotą federaciją. Mes, kaip ir nemaža dalis Europos gyventojų, matome, kad šiandieninė Europos Sąjunga stokoja vakarietiškų, demokratiškų praktikų ir pasaulėžiūros vertybių. Priešingai, juntama didžiulė dar sovietmečio pradžios Rusijoje Lenino revoliucijos įtvirtintos pasaulėžiūros sklaida, marksizmo atgimimas. Atrodytų keista, tačiau stebėtis nederėtų. Šiandien mažai kas žino, kad, pavyzdžiui, Europos Komisijai vadovaujantis Jose Manuelis Barroso buvo vienas iš portugalų maoistinės komunistų partijos lyderių.

V. S.: Maskvos agentai nesame, bet tai labai patogus kaltinimas, naudojamas minėto aklai proeuropietiško elito, siekiant suplakti į vieną marginalizuotą poziciją visas jiems nepalankias nuomones. Europos studijose aiškiai skiriamas radikalus ir nuosaikus euroskepticizmas – pirmojo atstovai yra prieš pačią narystę ir vieningos Europos projektą, antrieji, tarp kurių yra ir „Pro Patria“, kritikuoja tik integracijos kryptis ir vertybinius pagrindus. Pirmoji pozicija yra paranki Rusijai ir jos palaikoma, antroji – prie to „pritempinėjama“, o iš tiesų yra vyraujanti Vakarų Europos šalyse, kaip antai Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

V. Landsbergis pastaruoju metu nuosekliai skleidžia mąstymą, jog galima tik taisyti ES arba ją palikti, ir kad euroskeptikai – už antrąjį variantą. Tačiau Lietuvos valdžia – kairė ar dešinė – renkasi visada tik trečiąjį kelią: priimti viską, kas iš Briuselio. Dėl stojimo sutarties, galima sakyti, nesiderėjome, kad tik greičiau įstotume, šiandien dėl to turime krūvą problemų, bet ir dabar netiesa yra gąsdinimai, kad vos atsisakysime kurio nors integracijos žingsnelio (euras, žemės pardavimas) – būsime išmesti. ES jos nariai reikalingi ne mažiau negu nariams ES. Čia turbūt reikia pakartoti užtvirtinant: nesame ir nebūsime už Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos, tik už jos vertybinių pagrindų taisymą ir protingą atsirinkimą, kuriose srityse integracija yra reikalinga, o kuriose – pražūtis jos narėms.

Kaltinimai darbu Rusijai tad yra laužti iš piršto ir protingai naudojami viešųjų ryšių tikslais. Visgi ilgesnėje perspektyvoje neišvengiamai vis daugiau žmonių supranta, kad kaltinimai neatitinka tikrovės, o tai skatina pagrįstas abejones pačiais kaltintojais – ar tai būtų pseudo „Lietuvos interesų gynėjas“ Paulius Subačius, ar pats Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Gaila, jog „Pro Patria“ atžvilgiu net ir iškilūs politikai pasirinko tokią neatsakingą poziciją.

A. B.: Šie kaltinimai kelia šypseną, po kuria slypi gilus nerimas ir susirūpinimas mūsų visuomene, jos patiklumu ir minėtu įpročiu nesąmoningai kuo nors sekti. Dar vakar norėjome būti savarankiški, šiandien – priklausomi, vakar stovėjome susikibę rankomis, šiandien – bijome prisipažinti esantys lietuviai. O pasikeitė tik išorinis veikimo principas. Jis tapo subtilesnis. Lietuviai buvo puikiai perkandę ankstesnę draudimų sistemą ir gudriai darė viską, ko neleido valdžia. Šiandien mes kaip maži vaikai pasiduodame „atvirkštinei“ logikai. Mums leidžia daryti viską, tad nebedarome nieko. Tad minėti kaltinimai išsakytų argumentų neatremia, jie tik nukreipia dėmesį nuo kalbėjimo apie šią problemą.

Per Sausio 13-osios minėjimą „Pro Patria“ atstovas Paulius Kruopis, kalbėdamas Laisvės gynėjams ir visuomenės veikėjams Seime, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje nėra istorinės politikos, kai didelė dalis akademinės bendruomenės, kuri sėkmingai baigė sovietmečio mokslinio komunizmo mokyklą, iki šiol nepakeitė savo antitautinio mąstymo, ir tokia antitautine dvasia siekiama auklėti jaunimą. Ar įmanoma keisti šį įsigalėjusį reiškinį, kai tie nomenklatūriniai istorikai apdovanojami medaliais ir ordinais, kai jiems suteikiamas eteris televizijoje, žiniasklaidoje?

V. S.: Problemos pripažinimas visada yra jos sprendimo pradžia. Bėda ta, jog atvirai antivalstybiški istorikai yra vadovų postuose visose pagrindinėse istorijos mokslo įstaigose – VDU, VU fakultetuose, Lietuvos istorijos institute. Visur atvirai kalbama apie tai, kad atskiros tautinės valstybės kūrimas vakarykščių baudžiauninkų valstiečių kultūros pagrindu buvo klaidingas ėjimas. Teisingas, supraskime, būtų buvęs prisidėjimas prie Pilsudskio atkurtos ATR vizijos, kuri jau tada buvo pasmerkta ir pačioje Lenkijoje, nes ir ten jau tarpukariu buvo mąstoma modernių politinių tautų kategorijomis. Tam pasipriešinti dauguma istorikų garsiai negali, nes turėtų atvirai stoti prieš savo darbdavius ir viršininkus, be to, mokytojus, disertacijų vadovus. Padėtis šia prasme tragiška. Tai viena iš priežasčių, kodėl ją keisti bandoma pradedant ne nuo pačių istorikų, o nuo istorijos politikos, kurios formavimą aktyviai palaiko nemažai darbovietės nebevaržomų ir atvirai provalstybiškai kalbančių istorikų, akademikų.

A. B.: Teigiant, kad istorija neutrali, ir suliejant ją į vieną niekuo neišsiskiriančių įvykių grandinę, mūsų istorija miršta, nes netenka prasmės. Būtent to ir siekia įvairios išorinės jėgos, nes likusią spragą jos gali užpildyti savomis tezėmis. Tačiau mes, šviesdami ir ugdydami visuomenę, galime tam priešintis. Kiekvieną kartą atitinkamai kalbėdami apie mūsų valstybę keitusius įvykius mes juos išskiriame iš pilkos istorijos masės. Gerbdami Lietuvos kovotojų ir šviesuomenės paveikslus, galime imti iš jų pavyzdį ir juo vadovautis kurdami dabartinę Lietuvą. Jeigu tuo vadovausis gana didelė Lietuvos žmonių dalis, bus visai nebesvarbu, kas ir ką kalba per radiją ar televiziją, nes nebebus mąstymo spragos, kurią galėtų užpildyti jų tušti šūkiai.

Lenkų mokslininkė Katažyna Koženievska, gerai pažįstanti Lietuvos realijas, nes pati iš čia kilusi, teigia, kad Lietuvoje yra labai stipri prolenkiškų intelektualų grupė, daranti esminę įtaką mokslo, taip pat politikos ir žiniasklaidos pasaulyje. Kaip ta įtaka atsispindi šalies politiniame gyvenime?

V. S.: Signataras profesorius Bronislovas Genzelis pasakojo apie savo pokalbį su senu pažįstamu, Sąjūdžio laikų Lenkijos mokslų akademijos vadovu. Paklaustas apie istorijos perrašinėjimus ir Vilniaus okupacijos neigimą, jis atsako paprastai: „Jūsų [Lietuvos] istorikai parašo viską daug geriau, nei kad patys lenkai, o Sikorskis trina rankas ir kalba remdamasis lietuvių istorijos profesoriais“. Sunku sugalvoti didesnį ir pražūtingesnį poveikį: Lietuvos istorijos mokslas tarnauja svetimos valstybės istorijos pasakojimui įtvirtinti. Dar daugiau: patys istorikai pripažįsta, kad istorijos politika jiems reikalinga skirtingų pasakojimų derinimui ir geresnių santykių tarp valstybių užtikrinimui. Kaip jie užtikrinami, kai tiek Rusijai, tiek Lenkijai Lietuva yra geopolitinė anomalija? Tik laipsniškai atsisakant istorinių mūsų valstybingumo pagrindų. Ir tai akivaizdu, kai patys politikai provalstybiškai mąstančius istorikus pradeda vadinti „tautininkais radikalais“. Kas prieš 20 metų buvo absoliuti norma, šiandien tampa radikalizmu.

A. B.: Politiniame mūsų valstybės gyvenime netrūksta įvairių prolenkiškų iniciatyvų, siekiant palaikyti Lenkijos kultūrą ir identitetą Lietuvoje, tačiau labiausiai išskirčiau švietimo reformas. Į tai verta kreipti dėmesį, nes šis klausimas susijęs su labai plačia ir svarbia visuomenės dalimi. Trokštamos reformos siekis palengvinti lenkų kilmės atstovų išsimokslinimo kelią reiškia, jog yra siekiama stiprinti prolenkiškas inteligentijos gretas šalyje, ir tuo pat metu apsunkinti lietuvių elito sluoksnio formavimąsi. Tačiau tam yra būdų priešintis: suvokiant, kokios įtakos paveikti buriasi tam tikri asmenys, ir formuojant atitinkamą atsaką į jų veiksmus.

P. S.: Kai kurie istorikai vis dar vadovaujasi prielaida, kad egzistuoja kažkoks vertybiškai neutralus istorinis mokslas. Toks įsivaizdavimas labai naudingas daug pragmatiškesniems Lenkijos bei tos pačios Rusijos politikams ir istorikams. Argi neatrodo, kad tokie nusišnekėjimai apie Sausio 13-ąją, kaip kad – „savi šaudė į savus“ – Lietuvoje gana drąsiai buvo iškelti į viešumą tik todėl, jog suprasta, kad tam yra sudarytos sąlygos ir terpė? Pliuralistinis istorinis pasakojimas Lietuvai šiuo metu gali būti pražūtingas. Jis lygiaverčiai teisingais paverstų tokius nusišnekėjimus apie Sausio 13-ąją, kaip kad „savi šaudė į savus“, arba kad jokios 50 metų trukusios Lietuvos okupacijos nebuvo. O tai labai paranku Rytų kaimynei.

Ar nekyla kartais pagunda pasirinkti lengvesnį, karjerą žadantį kelią, kaip kad daro daug jaunų žmonių – dalyvauti įvairiuose ES projektuose, jaunimo organizacijose?

A. B.: Iš esmės kiekvienam mūsų reikia priimti kelis vertybinius sprendimus, kurie vėliau lemia ir veiklos kryptis, ir saviraišką. Vienas iš tokių pasirinkimų reikalauja aiškiai apibrėžti, kokiomis moralinėmis prielaidomis tikimasi grįsti savo gyvenimą. Pasirinkus krikščioniškąjį gyvenimo būdą, yra pasirenkama vadovautis Bažnyčios socialiniu mokymu, kartu būti aktyviu ir patriotišku piliečiu bei skleisti visa tai aplinkiniams. Nors toks kelias reikalauja aukos ir nuolankumo, kartu jis įprasmina žmogaus būtį.

Taigi minėtą kelią pasirinkau ir aš, todėl nebegalėjau išsikelti kito tikslo kaip puoselėti ir gaivinti lietuvių tautą. Nors yra žmonių, bandančių tai daryti savo individualiomis pastangomis, per amžius buvo buriamasi į bendruomenes, kurios užtikrindavo paramą ir pagalbą, maksimizuodavo įtaką. Sekdama jau įprasta tradicija, aš prisijungiau prie „Pro Patria“. Taip, tai nėra karjeros kelias, bet aš ne to ir ieškojau. Tai greičiau savęs įsteigimas visuomenėje, tam tikros rūšies socializacija, kurianti intelektualines išeigas. Tai būdas augti bei auginti kitus. To visiems ir linkiu.

V. S.: Galima kalbėti tik už save, bet tokių pagundų nekilo. Ne vienas žmogus tiesiai pasakė, kad „Pro Patria“ tikslams pritaria, bet čia tiek vargo, o kitur padeda parlamentarai, yra finansų, nesi puolamas ir marginalizuojamas, ką sunku pakelti studento amžiaus žmogui. Viešoji nuomonė šiais laikais yra milžiniškas ginklas, galintis bet ką sugniuždyti po vieną. Visose amžiaus grupėse yra mūsų principams pritariančių žmonių, kurie nedrįsta to garsiai kalbėti, kad išsaugotų darbo vietą ir nuomonę formuojančio elito pagarbą. Neduok Dieve, būti pavadintam radikalu. Bet kai susimąstai, yra priešingai – įžeidžiančios etiketės šiandien yra komplimentas, nekonformizmo ir nesusitaikymo su problemomis ženklas. Lengva gyventi iš projektų bei politikų paramos ir su draugais socialiniuose tinkluose juoktis iš Graužinienės ir Gražulio. Bet „Pro Patria“ nėra masinis projektas ir todėl, kad nuo pat pradžių buvo atvira dėl savo pozicijos nepatogumo ir narių prisiimamos rizikos.

P. S.: Gerą karjerą galima daryti profesinėje srityje, kurioje nors įmonėje ar organizacijoje. Buvimas piliečiu niekada ir neturi žadėti geros karjeros. O jei žada, tuomet į valdžią einama ne tarnauti tautai, bet „būti“ politikais.

http://www.punskas.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Pro Patria kvietimai vienytis

Parašytas: 16 Vas 2014 17:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

VU studentas Vytautas Sinica: tautiškumas išlaiko žmogų realybėje

http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/vu-stu ... realybeje/

Miglė Valaitienė | 2014-02-16 10:00

Vytautas Sinica. Asmeninio archyvo nuotr.

Vasario 16-oji – svarbi valstybingumo šventė, reiškianti kur kas daugiau nei dar vieną laisvadienį. Tą liudija pokalbis su VU TSPMI studentu, visuomeninio patriotiško judėjimo “Pro Patria” vienu iš įkūrėjų Vytautu Sinica.

„Pro patria“, vienijanti aktyvius ir Lietuvai neabejingus Vilniaus universiteto studentus, siekia ugdyti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje.

Kokia vasario 16-osios reikšmė Lietuvai ir tau asmeniškai?

Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms.

Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą.

Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų.

Man asmeniškai vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile.

Už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi visų pirma Vasario 16-osios Lietuvos signatarams.

Kas tas tautiškumas ir kam jis reikalingas šiuolaikiniam žmogui?

Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl žmogui yra būtinas tautiškumas.

Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą.

Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje.

Antra, tautiškumas yra būtina demokratijos sąlyga.

Istoriškai moderni masinė demokratija niekada negali egzistuoti be kultūriškai bent kiek vieningos bendruomenės, kuri save demokratiškai valdytų. Teoretikai pasakytų, kad demokratijai reikia demoso. Tai nereiškia, kad piliečiai turi būti vienodi, priešingai, žmonių pažiūros daugybe klausimų visose tautose skiriasi.

Tačiau būtinas tam tikras kultūrinio bendrumo minimumas, sutarimas dėl pagrindinių dalykų, tarp jų – ir siekio išsaugoti turimą valstybę, kad demokratija, iš principo leidžianti žmonėms rinktis beveik bet ką, galėtų veikti išsaugodama stabilumą ir nevirsdama baisiais konfliktais.

Trečia, žmogus gali atsakingai įsipareigoti tik apibrėžtai politinei bendruomenei, o ne visai žmonijai, kaip mėgina aiškinti kosmopolitai.

Iš bendro likimo ir kultūrinio bendrumo suvokimo kyla tas minimalus solidarumo jausmas, leidžiantis, pavyzdžiui, mokėti mokesčius dėl savo tautiečių gerovės arba ryžtis ginti valstybę, o ne bėgti dėl savo gyvybės.

Kai šiandien ES reikalauja iš eurozonos šalių finansuoti pensijų apmokėjimą Graikijoje, kyla natūralus klausimas, kodėl žmonės tai turėtų daryti.

Būtinas solidarumas ir įsipareigojimas aukotis neperžiangia tautų sienų, nors tą ir bandoma ne pirmą kartą dirbtinai skiepyti.

Pagaliau ketvirta priežastis visai ne politinė – žmonijos kultūros lobyną sudaro atskirų tautinių kultūrų indėliai.

Kuo įvairesnė yra ši kultūra, tuo turtingesnis šis lobynas.

Populiaru manyti, kad šį turtą kuria tik atskirų žmonių įvairovė, tačiau reikia suprasti, kad joks Mikelandželas ar Wagneris neužauga kaip asmuo ir kaip kūrėjas tuščioje erdvėje vien savo valios ir vidinio genijaus vedinas. Jį socializuoja ir formuoja konkreti kultūrinė aplinka.

Suprantu, kad tai nėra kasdienybėje paprastam žmogui svarbios ir lengvai į buitinę kalbą išverčiamos priežastys.

Bet valstybės moderniais laikais negali gyventi be šių principų ir būtent todėl sąmoningos Vakarų šalys ir mažiau sovietizuoti mūsų kaimynai (Lenkija, Latvija, Estija) per švietimą rūpinasi tautos išsaugojimu, drąsiai tai kelia kaip egzistencinį savo valstybės tikslą.

Ką žmogui duoda tautinė valstybė?

Žmonija yra istoriškai pasiskirsčiusi į tautas.

Visais laikais tautos egzistavo kaip tik kultūrinės bendruomenės, o pastaraisiais amžiais kartu su nacionalizmo sąjūdžiu tapo ir politinėmis.

Tai reiškia, kad būtent tauta yra valstybę kuriantis ir jos teisėtumą užtikrinantis pagrindas.

Tautoms būdingas skirtingas pasaulio ir savęs suvokimas, vyraujančios vertybės, tradicijos, kalba, istorinis pasakojimas (beveik niekada nebūna visų bruožų iš karto) ir siekis patiems save valdyti, kad būtų galima tą savo unikalumą skleisti ir puoselėti geriausiu laikomu būdu.

Laisva tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta. Tai tėra etnosas, kaip nemoderniais laikais viso labo kultūrinė, bet politiškai nesusipratusi bendruomenė.

Būtent tokį mąstymą buvo sėkmingai siekiama sukurti lietuviams sovietmečiu ir to rezultatai gyvi iki šiol, nors keičiasi kartos, ugdomi taip pat laisvos tautos mąstymo ir savivaldaus suverenumo troškimo stokojantys žmonės.

Pagrindinis uždavinys šiandienos Lietuvai turėtų būti sukurti politinę tautą, kad dauguma Lietuvos piliečių sąmoningai suprastų savo tautiškumą ir siektų savarankiškai valdyti savo valstybę. Tautinė valstybė reikalinga, kad tauta galėtų atskleisti ir išsaugoti pati save.

Kodėl svarbu žinoti savo šaknis?

Savo šaknų žinojimas yra reikalingas, mano supratimu, kad būtų suvokiamas valstybės ir tautos ilgalaikiškumas, užčiuopiamas atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmas.

Mes negyvename tik dėl savęs, o po mūsų nors ir tvanas. Kaip tai, kas palikta mums (įskaitant tą pačią valstybę), taip ir mes atsakome, ką po savęs paliksime.

Tik šis suvokimas vedė į priekį 1918-ųjų savanorius, 1944-ųjų partizanus, 1941-ųjų birželio sukilėlius ir t.t. Nes jei gyveni tik dėl savęs, mirtimi baigiasi visi tikslai, o aukštesnių tikslų nėra, kokia prasmė daryti tokią „nesąmonę“ – dėl ko nors numirti?

Kodėl taip svarbu, kur ir kokioje tautoje gimei? Svarbiau biologinė kilmė, ar vis tik pilietinė tauta?

Visiškai nesvarbu, kurioje tautoje gimei, nėra moralinių kokybinių skirtumų tarp vienos ir kitos tautos. Visos tautos vienodai vertingos, visų tautų atstovai vienodai žmonės.

Skirtumas yra pačiam žmogui, nes jo gimta tauta beveik visada nulemia ir kokiomis ekonominėmis gerovės ar skurdo, taikos ar karo sąlygomis jam greičiausiai teks gyventi.

Tačiau svarbus yra sąmoningas suvokimas, kokiai tautai priklausai ir nesivaikymas iliuzijų būti “pasaulio piliečiu”.

Pasaulis neturi savo kultūros, neturi savo politinių atstovų, neužtikrins net pilietinių teisių. Visą tai daro tik tauta ir tautinė valstybė.

Tautiškumui nesvarbu nei biologija, nei pilietinė tauta. Tauta ne biologinė, o kultūrinė bendruomenė, jos nariais ne gimstama, o tampa augant konkrečioje aplinkoje.

Galima gimti gruzinu, bet nuo kūdikystės augti Lietuvoje ir subręsti lietuvių tautos nariu.

Kita vertus, klaidingos ir kalbos apie pilietinę tautą.

Tauta visada yra etninė arba kultūrinė, o jei siekia valstybingumo, gali tapti politine. Tapdama politine ji nepraranda kultūrinio bendrumo.

O pilietinė tauta – pastaruoju metu labai populiarus terminas – reiškia, kad jos narius vienija tik pilietybė, bet ne kultūra.

Tokios tautos, nepaisant problematiško multikultūralizmo projekto, Vakarų Europoje nėra pavykę sukurti: jei politinė tauta neturi kultūrinio bendrumo, visuomenėje susiformuoja tautinės skirtys kaip Belgijoje ar Latvijoje.

Tą suprasdamos valstybės kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, nors tariamai sukonstruotos “pilietinės tautos” pagrindu, per švietimo sistemą asimiliuoja visus į tautą priimamus piliečius.

Koks tavo su bendraminčiais įkurto judėjimo “Pro Patria” tikslas?

Sakyčiau, kad “Pro Patria” tikslas yra visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką bei kaip tauta turi “spausti”, kad neveiktų prieš Lietuvą.

Dėl valstybės intereso, žinoma, galima ginčytis, tačiau kai kurie dalykai, kaip valstybingumo išsaugojimas, yra akivaizdūs tautai, tačiau ne kai kuriems ją “atstovaujantiems” politikams.

Ką jau esate nuveikę?

Lėtai, bet užtikrintai auga mūsų politinių aktualijų interneto svetainė, jos didėjančią svarbą liudija ne tiek lankomumas, kiek vis platesnis aukščiausių šalies politikų aptarimas ir dėmesys.

Tie, kam esame nepatogūs ir kieno vertybinį nenuoseklumą atskleidžia, mus, žinoma, mini blogu žodžiu, bet tai tik liudija, kad nesvyruojame ir elgiamės teisingai.

Per pastaruosius porą metų esame suorganizavę piketų, praėjusį pavasarį įvykusį mitingą prieš LLRA reikalavimus, ne vieną konferenciją ir viešą paskaitą politinėmis temomis, viešus žinomų asmenų arba masiškesnius Lietuvos piliečių kreipimusis svarbiais, „skaudančiais“ Lietuvos gyvenimo klausimais.

Štai ir vasario 20 dieną kartu su tėvų organizacijomis Seime rengiame tarptautinę konferenciją apie Vakarų ir Šiaurės šalių patirtį vaikų teisių apsaugos, o realiai – vaikų atiminėjimo iš tėvų valstybės vardu, klausimu.

Iš esmės veiklos barai du – politinis švietimas ir neabejingų piliečių telkimas politiniams veiksmams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: