Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Kas užims tautinę platformą?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvių Tautinių partijų, judėjimų, organizacijų ir pavienių asmenų vienijimasis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Kas užims tautinę platformą?

Puslapis 1 iš 1

[ 14 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Kas užims tautinę platformą?

Parašytas: 10 Lap 2007 19:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Kas užims tautinę platformą?

Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/174075

Marius Kundrotas, 2007.11.10

Šiandien Lietuvoje vyksta politinės brandos egzaminas. Partinės srovės ir grupės siekia apsibrėžti savąjį tapatumą, atrasti savąją vietą įvairiaspalviame politiniame spektre. Iškyla vertybių, ideologijų, programų klausimai. Šie procesai leidžia tikėtis, jog beveidžio populizmo era eina į pabaigą. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta. Pastarųjų kelerių metų istorija rodo, jog politinių grupių tapatumas gali būti latentinis, net apgaulingas, jog iškabos ne visuomet atitinka tikrovę. Ar neužlipsime ant to paties grėblio?

Politikoje egzistuoja objektyvūs dėsniai. Yra konservatyvioji niša, yra liberalioji, socialistinė, religinė, tautinė arba nacionalistinė niša. Kiekviena jų atspindi tam tikro visuomenės sluoksnio pažiūras, interesus, tam tikrą valstybės raidos modelį.

Žvelgiant siaura partine prasme, klausimas apie tautinę platformą gali sukelti tiktai graudžią šypseną. Apie kokią platformą galima spręsti, surenkant vos 2482 balsus? Vis dėlto, tai – tik vienos partijos balsai. Visumoje į tautinę nišą pretenduojančios partijos Seimo rinkimuose gavo 11 048 balsus. Palyginimui, mažiausiai iš parlamentinių rinkimų barjerą praėjusių partijų surinkę valstiečiai liaudininkai gavo 78 902 balsus. Vadinasi, skirtumas išlieka akivaizdus. Tik ar ne pernelyg paprasta aritmetika?

Užmirštama, jog apie pusę visų Lietuvos rinkėjų išvis boikotuoja bet kokius rinkimus, o dalis jų tai daro motyvuotai ir sąmoningai. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ akcija – išbraukti visas kandidatūras rinkimų biuletenyje – neatsirado iš tuštumos. Ji atspindi daugybės lietuvių požiūrį į dabartinę partinę pasiūlą, nors retas jų apskritai mato prasmę ateiti į rinkimus. Štai, kur niša tautinei politikai.

Įvairiose Europos šalyse tautinė platforma atstovaujama įvairiais būdais ir lygmenimis. Vienur veikiančios tautinės partijos – radikalesnės (prancūzų Tautos Frontas - Front National), kitur – nuosaikesnės (Danų Tautos partija - Dansk Folkeparti). Vienur jos veikia politikos paribyje (vokiečių respublikonai - Die Republikaner), kitur – veržliai kyla į parlamentinį politikos lygmenį (graikų Ortodoksinis Tautos Kongresas - Laïkós Orthódoxos Synagermós).

Įdomu, jog Ortodoksinis Tautos Kongresas, prieš tris metus suvienijęs tris tautines partijas, šiais metais laimėjo 10 parlamentinių mandatų, nors ligtol nei viena šių partijų niekada neturėjo nei vieno. Akivaizdus vienybės rezultatas.

Lietuvoje šiandien – užtektinai tautiškai mąstančių žmonių, tačiau dauguma jų nemato, už ką balsuoti.

Dabartinės tautinės partijos jų aiškiai netenkina: smulkūs, dažnai viena ar dviem garsesnėm pavardėm apsiribojantys dariniai, akivaizdžiai stokojantys rimtesnės perspektyvos, tautinę platformą gali atstovauti tik deklaratyviai. Nenuostabu, jog vis garsiau siūloma tautinėms partijoms įsijungti į šiandieninių parlamentinių jėgų sudėtį ir veikti per jas.

Šis modelis – dalyvavimas platesnės identifikacijos fronte – taipogi įmanomas. D.Britanijos Konservatorių partijoje veikia trys pagrindinės srovės: liberalioji, tautinė ir krikščioniškoji. Prancūzijos valdančiojoje partijoje – Sąjungoje už Liaudies Judėjimą (Union pour un Mouvement Populaire) – taipogi veikia keletas frakcijų, sudarančių gana platų spektrą, nuo Žako Širako (Jacques Chirac) socialinio liberalizmo ligi Nikolo Sarkozio (Nicolas Sarkozy) su gerokai radikalesne pozicija. Egzistuoja čia ir pro-tautinė frakcija su Šarliu Paskua (Charles Pasqua), greta radikaliojo Tautos Fronto. Pastarieji parlamentiniai rinkimai Lenkijoje taipogi leidžia spėti apie panašią perspektyvą: Lenkų Šeimų Lygos (Liga Polskich Rodzin) ir „Savigynos“ („Samoobrona“) balsus faktiškai susiurbė konservatyvioji „Teisės ir teisingumo“ partija („Prawo i Sprawiedliwość“), nors iš vienų rinkimų darytis išvadas gali pasirodyti pernelyg skubota.

Lietuvoje konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų sąjunga – gyvybiškai būtina visuomenės ir valstybės interesams, tiktai ar sąjunga būtinai turi reikšti susitapatinimą?

Šį klausimą reikia gvildenti ypač atsargiai ir pasvertai. Svarbiausia žiūrėti ne siaurų asmeninių ar grupinių interesų, o Lietuvos.

Labai norėtųsi tikėti, jog jungimasis vyks ideologiniu ir programiniu, o ne postų ir kvotų pagrindu. Norint keisti kažkieno kokybę, reikia pačiam ją turėti. Ar tautinės jėgos, pasirengusios įsijungimui į platesnį bloką, jau turi susiformavusios aiškius principus, kuriuos galėtų integruoti į bendrą politinę platformą? Jei ne, viskas liks tiktai tuščia jungimosi deklaracija, nevykusiai dangstančia primityvius valdžios siekius.

Neramina ir tai, jog jungimosi projektuose kalbama tik apie menkai apibrėžtą „dešiniąją“ alternatyvą. Šiais laikais „dešinumas“ – ganėtinai miglota sąvoka. Ji gali reikšti visai skirtingą turinį: tautinį, krikščionišką, konservatyvųjį, liberalųjį. Ar pavyks visa tai integruoti savoje, lietuviškoje erdvėje? Kas tinka vienai šaliai – nebūtinai tiks kitai. Jei „dešinioji“ alternatyva būtų apibrėžta bent jau „patriotine“, tai išspręstų daugelį klausimų. Patriotu gali būti ir tautininkas, ir konservatorius, ir krikščionis demokratas.

Šių jėgų polilogas šiandien – jau kur kas lengvesnis, nei prieš kokius penketą metų. Daugelis konfliktinių klausimų liko praeityje. Kai kuriais klausimais pozicijos – aiškiai suartėjo: visų pirma – šeimos politikos klausimais. Vis dėlto, kai kuriuos klausimus dar teks rimtai diskutuoti – tautinis suverenitetas, tiesioginė demokratija, socialinė politika vis dar lieka svarstytinų principų sąraše. Žinoma, galima tai svarstyti ir bendros partijos kontekste – britiškasis variantas. Tačiau apeiti jų – nepavyks. Ruoškitės tam, bičiuliai.

Svarbiausiu klausimu lieka pati tautinės politikos platforma. Ar tautininkams įsijungus pas konservatorius, šios nišos neužims kuri nors kita jėga? Labai tikėtina perspektyva. Ypač tuo atveju, jei ši sąjunga nepateisins šiandieninių lūkesčių.

Jau dabar akivaizdu, jog jungimasis – jei toks išvis įvyktų – tikrai nebūtų visuotinis. Restitucinė Tautininkų sąjunga ligšiol sprendžia savosios tapatybės problemas: dalis lojali konservatoriams, dalis – liberaldemokratams, dalis simpatizuoja centristinių jėgų frontui.

Akivaizdu, jog Tautininkų sąjungai įsiliejus į Tėvynės sąjungą, dalis tautininkų tikrai sieks atkurti savarankišką tautinę partiją. Labai realu, jog į šią partiją įsijungs ir tos tautinės jėgos, kurios laikosi atokiau nuo dabartinių tautininkų dėl gana latentiškos pozicijos. Panašios kalbos vyksta jau dabar. Galima spėti, jog atkurta Tautininkų sąjunga – vienu ar kitu vardu – žymiai radikalizuosis. Tačiau šis variantas nebūtų pats liūdniausias.

Nacionalinės platformos klausimas – išlieka. Gerai, jeigu jai atstovaus idėjinės tautinės jėgos, tačiau kas, jei šią platformą perims tie, kurie realiai nieko bendro neturi su tautos ir valstybės interesais, o tik sumaniai sužais šia korta? Labai gali būti, jog šią nišą pasisavins tos jėgos, kurios ne tik atitrūkusios nuo realių lietuviškų reikalų, bet ir proteguojamos visai nedraugiškų valstybių. Šventa vieta tuščia tikrai nebus.

Šios problematikos kontekste kyla esminis klausimas: ar patiems konservatoriams nebus palankiau išlaikyti lygiagrečią tautišką jėgą, nei užleisti jos vietą abejotiniems asmenims ar jų grupėms?

Susijungus įvairioms politinėms ir visuomeninėms jėgoms, tautinė platforma įgaus realią perspektyvą. Konservatyviosioms ir krikščioniškosioms jėgoms tai gali sudaryti puikią bendradarbiavimo platformą. Jei šią nišą perims kiti, tokia platforma taps labai abejotina.

Žvelgiant siauroje, trumpalaikėje perspektyvoje, galima jungtis ir persijungti bet kokiais, tegul ir visiškai neapibrėžtais pagrindais. Esminis klausimas – kas toliau?

Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/174075

Mindaugas3

2007-11-10 17:54:20

Jei nors 1 proc. įvyktų ką Marius prognozuoja, tai jau būt gerai.

Bet iš tikrųjų konservatoriai (lietuviškieji) paprasčiausiai nori suvalgyti tas jėgeles, kurios nori būti suvalgytos.

Ir toliau tęsis ta pati pseudo konservatoriškoji politika tik su keliais krikdemais ir a la tautininkais. Vėliau tie prisijungusieji pataps "tikraisiais" pseudokonservatoriais. Taip jau buvo su Dagiu, Pečeliūnu ir kitais prisijungusiais.

Neturėk Mariau vilties, kad lietuviškieji "konservatoriai" elgsis kitaip.

patys konservatoriai

2007-11-11 23:11:06

negali savęs išaiškinti - kas jie tokie?

- vienuose glūdi - komunistas sekretorius, kituose sovietinis nomenklatūrininkas, trečiuose - karjeristas, ketvirtuose kyšininkas, penktuose savanaudis, šeštuos komjaunimo veikėjas, septintuose - informatorius, aštuntuose - revoliucionierius, nevykėlis sukilėlis, devintuose nacionalinio turto švaistytojas, dešimtuose - sąjūdininkas, vienuoliktuose patriotas, dvyliktuose stambus stotas, tryliktuose - prasikrapštyk pats akis ir ausis... :)

Tomas J.

2007-11-12 09:15:23

2001.10.20 keturios partijos susijungė į vieną bendrą.

Tos keturios - tai Tėvynės Liaudies partija, Nepriklausomybės partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Demokratų partija. Po susijungimo pasivadino Lietuvos Dešiniųjų Sąjunga (LDS).

2003.11.08 LDS prisijungė prie Konservatorių partijos (TSLK). Tokiu būdu 4 dešiniosios partijos išnyko, dalis jų narių tapo konservatoriais. Kokia dalis, KIEK žmonių - žino tik patys konservatoriai.

Kokia šių susijungimų reikšmė, kokie rezultatai?

1. Iš Lietuvos politinio spektro dingo 4 tikrai dešiniosios (pakankamai antikomunistinės) partijos.
2. Būrys politiškai aktyvių žmonių, turinčių nemažą partinės veiklos patirtį, tapo nepartiniais (nes nepanoro būti konservatoriais).
3. Konservatorių partijai kokybine prasme įtakos tai neturėjo, ji nuo to netapo dešinesnė ar antikomunistiškesnė, naujai įstojusieji įsiliejo ir ištirpo.

Nepamirškime, kad panašiu būdu 2004.02.07 išnyko Politinių Kalinių ir Tremtinių Sąjunga, turėjusi 15000 narių.

Dešinioji, antikomunistinė LR politinio spektro pusė dar labiau ištuštėjo.. Ar tai nebuvo gerai apgalvota ir iš anksto suplanuota akcija?

Konservatorių partija niekad nebuvo antikomunistinė. TSLK yra partija, kurioje savo laiku rado prieglobstį daug buvusių raudonųjų komunistų (netgi LKP CK darbuotojai!): Vytautas Petras Knašys, Sigitas Kaktys, Vidmantas Žiemelis, Zygmunt Mackevič, Juozas Dringelis, Nijolė Oželytė, Antanas Račas, Bronislovas Kuzmickas, Ignas Aleškevičius ir kt. (dalis jų šiuo metu jau palikę TS-LK).

TS-LK niekad nenorėjo desovietizacijos, nes savo partijoje desovietizacijos principų netaikė ir netaiko. Konservatorių frakcijoje Seime yra LKP CK dirbęs komunistas, kuris 1991 viešai aktyviai priešinosi desovietizacijos idėjoms - Liudvikas Sabutis. Dabar bus dar 1 kolaborantas – Kęstutis Čilinskas, rajkomo TSKP pirmas sekretorius.

Kai komunistai buvo stiprūs, konservatoriai bent jau viešai, atvirai jų nerėmė.

Bet kai komunistai politiškai nusilpo, kai tapo nepajėgūs net Vyriausybės sudaryti be paramos iš šalies - tada ir paaiškėjo tikrasis konservatorių veidas: vietoj to, kad pribaigtų okupacijos laikų kolaborantines žiurkes - konservatoriai ėmė atvirai REMTI komunistus..

Ar verta stoti į tokią partiją, ar gali tikri dešinieji su ja jungtis? Turite galvą ant pečių – spręskite patys.

Antas

2007-11-15 17:12:20

Neturėtų būti kliūčių susikurti tautiškajai konservatorių partijos šakai, jei krikščioniškoji ir liberalioji jos šakos nebūtų tokios dirbtinės.

Deja, konservatoriai taip ir nesugebėjo išplėsti savo rėmėjų rato. Politkaliniai ir tremtiniai palengva išmiršta, naujų neatsiranda, jų palikuonys dažnai nusivilia partine veikla, tad praktiškai nėra kam reformuoti ir aktyvizuoti dešiniųjų pažiūrų visuomenės dalies.

Konservatorių vadovybės viršūnėlei kurį laiką dar užteks prosąjūdiškai nusiteikusių rinkėjų, kad ji patektų į Seimą, o viskas kitkas, atrodo, jai nelabai svarbu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kiek partijų Lietuvai reikia?

Parašytas: 13 Lap 2007 16:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.atspindziai.lt/index.php?id=1642

Kiek partijų Lietuvai reikia?

Bronius Nainys
2007-08-21

Kiek yra, tiek ir reikia, koks čia klausimas – atsakys ne vienas mąstantis skaitytojas. Kodėl piliečiai partijas steigtų, jeigu jų nereikėtų?

Vienam reikia vienokios, kitam kitokios: pagal ketinamus siekti tikslus.

Tačiau – tarkim, kad, taip teigdamas, aš klystu - daugumą jų steigėjų veda noras patekti į Seimą. Įkursiu partiją, tapsiu jos vadu, pirmas įsirašysiu į jos kandidatų į Seimą sąrašą ir, partijai peršokus rinkiminę penkų nuošimčių kartelę, sėdu prie valdžios lovio, ir tikslas pasiektas, samprotauja steigėjas. Samprotavimas logiškas.

Koks gi kitas tikslas galėtų pateisinti dabar Lietuvoje veikiančių partijų gausą. Girdim – jų net trisdešimt penkios. Bet ar iš tikrųjų tiek jų reikia, beje, ne jas kuriantiems būsimiems vadukams, bet valstybei - jau kitas klausimas? Aišku ne – atsakys tas pats mąstantis skaitytojas.
Tačiau yra ir kitas požiūris.

Politologas filosofas pilietinio judėjimo “Kitas pasirinkimas” vadovas Vytautas Radžvilas šio judėjimo tinklapyje ilgu straipsniu “Virš Lietuvos – vienpartinės sistemos šešėlis” įrodinėja, kad visos šios partijos priklauso vienai ir tai pačiai buvusių sovietinių nomenklatūrininkų grupei.

Todėl iš tikrųjų Lietuvoje, pagal jį, yra tik viena buvusių sovietinių nomeklatūrininkų partija, įšsišakojusi į daugybę kitais vardais vadinamų frakcijų ir per jas valdanti valstybę, siekdama naudos tik sau ir savo bendraminčiams.

Kaip šį teiginį paremiantį pavyzdį politologas nurodo opozicionieriaus konservatoriaus Andriaus Kubiliaus politinį “pasibučiavimą” su “amžinu priešu” socialdemokratu premjeru Gediminu Kirkilu. Kad šių dviejų skirtingų politnių ideologų politinė draugystė būtų išlaikyta. Vardan pastovios Lietuvos valdžios. Todėl ir Lietuva yra tokioje blogoje padėtyje, teigia Vytautas Radžvilas, jau Sąjūdžio laikais išryškėjęs kaip pastabus tikroviškas politikas.

Ir, Lietuvos ateitimi susirūpinęs, jis siūlo gelbėti valstybę ir steigti nomenklatūrininkams prieštaraujančią “naują partiją ant sveikų tvirtų pagrindų”. Tai būtų visiškai kitokia, “Pilietine partija” pavadinta, politinė grupuotė, pradėta ne “iš viršaus”, ne taip, kaip iki šiol partijas steigiant buvo daroma, bet “iš apačios”.

Su pastaruoju teiginiu - steigti partiją “iš apačios” sutinku visu šimtu nuošimčių, nes tai jau daug kartu esu siūlęs savo rašiniuose nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios. O dabar, radęs šiai minčiai įtakingą pritarėją Lietuvoje, tik noriu žinoti, kada Vytautas Radžvilas, taip išsamiai išryškinęs tikrove pagrįstą mąstyseną, burs darbo grupę ir savo siūlymą pradės vykdyti?

Mielai patalkininkausiu. Ir ne tik jam, bet kiekvienam tuo keliu užsimojusiam sukti politikui ar jų grupei. Nes tikra demokratija kuriama ir vystoma ne komandomis iš viršūnių, taigi ne taip, kaip dabar daroma Lietuvoje, bet tik iš apačių. Piliečių gerovei, pagal jų pačių gyvenimo reikalavimus.

Ne tik Vytautas Radžvilas ieško išeities iš dabartinės, kaip jis pats vadina, Lietuvos valstybę žlugdačios aklavietės.

Prieš akis guli neseniai gautas, į mano rašinius atsiliepiantis, “Vienybės keliu” pasivadinusios grupės “Kreipimasis į piliečius, neabejingus Lietuvos ateičiai”, kviečiantis jungtis į šių pradininkų ketinamą steigti “Vienybės partiją”.

Šiai grupei, pagal jos teiginį, “iš esmės Lietuvoje nėra nė vienos tikros, besirūpinančios valstybe ir jos piliečiais partijos”, o Lietuva jai yra “vienintelis ir nepakartojamas kraštas žemėje, ir lietuvių priedermė jį išsaugoti”. Taikliai pasakyta, nors iš tikrųjų Lietuvoje visgi yra ir taurių politikų – daug iš jų pažįstu asmeniškai - ir jų grupuočių, nuoširdžiai besirūpinančių ir Lietuvos valstybe, ir jos piliečiais, tačiau jie visi yra Radžvilo minimų nomenklatūrininkų užgožti iš viršaus ir neturi nė kokių galimybių tai net viešai parodyti.

Nauji keliai “íš apačios”, manau, tokias galimybes jiems sudarytų. Tad pakeitimo tikrai reikia. Tik klausimas kokio ir kaip jį atlikti?

Šiandieniame pasaulyje vyrauja keturios politinės ideologijos: konservativizmas, liberalizmas, socializmas ir kosmopolitizmas.

Jos įtaigauja ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, stipriai liesdamos ir valstybę, ir ypač ją atkūrusią lietuvių tautą.

Pirmosios trys – konservativizmas, liberalizmas ir socializmas, teigčiau, įtaigauja teigiamai, ypač kai tarp jų puoselėtojų išlaikoma tarpusavio pusiausvyrą. Todėl šių ideologijų pagrindu kuriamos politinės partijos, beje, jeigu jos susietos ne tik su žmonių dvasinio, bet ir su fizinio gyevnimo eiga bei ekonomine gerove, reikalingos ir net būtinos.

Ketvirtoji ideologija – kosmopolitizmas, jau spėjusi išsiryškinti kaip tautų naikintoja, todėl lietuvių tautai žalinga, turi būti tvirtai atmesta.

Tad ideologiniu požriūriu Lietuvai užtektų trijų partijų. Bet ar dabar taip nėra? Konservativizmui atstovauja konservatoriai, socializmui – socialdemokartai, liberalizmui – liberalai. Taigi yra tai, ko reikia?

Tad šiuo atžvilgiu bėdos, pagal Vytautą Radžvilą, atvedusios valstybę į aklavietę, iš kurios išėjimui jis siūlo naują Pilietininkų partiją, neturėtų būti. Aišku jos ir nebūtų, ir Rdžvilas, pats būdamas liberalas ir vienas iš šios partijos steigėjų, ramiai tarp jų darbuotųsi ir neverkšlentų, jeigu tik tos trys partijos tebūtų. Bet bėda ta, kad šios trys ideologijos išdalintos net į 35 dalis.

Vienas toks pavyzdys – tie patys liberalai: liberalai centristai, socliberalai, liberalai demokratai, liberalų sąjunga ir turbūt dar tiek pat kitais vardais pasivadinusių tos pačios ar panašios galvosenos politinių grupuočių, kurių miklesni žaidėjai nuolat iš vienos į kitą šokinėja.

O kiek irgi įvairiais vardais “pasikrikštijusių” konservatoriams bei socialdemokratams artimų partinių grupuočių?

Ir dėl nieko kito, kaip tik dėl valdžios lovio traukos. Kokie, sakykim, liberalai gali būti Zuokas, Paulauskas arba Paksas, komunistinio raugo iki kaulų gvyvainio pripompuoti buvę partiniai “autoritetai”?

Koks socialdemokratas iš komunistų partinės mokyklos auklėtinio Kirkilo? Dėl to Radžvilas ir deda juos į vieną nomenklatūrininkų maišą. Ir ne be pagrindo.

Bet trijų partijų užtenka tik normalioms ir jau isšivysčiusioms demokratinėms valstybėms. Lietuva, deja, tokia dar nėra.

Pirma - ji yra visgi žemės ūkio kraštas ir dėl ilgos, buvusį ūkį sugriovusios, okupacijos dar gerokai asitilikęs. Vytis Europą ir su ja varžytis sunku net ir ES milijardų pagalba. Tad gal atskiros, vien tik šia sritimi besirūpinančios ir ES milijardų paskirstymą prižiūrinčios partijos reikėtų.

Antra – nors krikščionys demokratai priklauso konservatorių grupei, tačiau, norėdami išlaikyti tarpukario nepriklausomos Lietuvos palikimą, jie gal nenorės prie konservatorių šlietis. Taigi jie - jau penkta partija, o lenkai – šešta.

Ir tų šešių Lietuvai turėtų užtekti, nebent atsigautų dabar jau beveik išnykę Smetonos tautininkai.

Nors jie galėtų irgi prie konservatorių pritapti. Tačiau visos partijos turi būti stipriai susilietuvinusios pagal lietuvių tautos reikalavimus ir tautinės vertybės joms turi būti bent lygiagrečios pilietinėms vertybėms.

Lietuva juk lietuvių valstybė, jos pagrindas – lietuvių tauta.

Nelabai gerai būtų, jeigu kaip atsparą besibraunančiam kosmopolitizmui reikėtų steigti kokią nors specialią partiją lietuvių tautai nuo sunaikinimo ginti.

Nes ši nelaimė iš mūsų tėvynės pati neišgaruos. Atsparai reikia tvirto lietuvių tautos gynėjo..

Todėl tokio lietuvių tautai gyvybinės reikšmės uždavinio paveikiai turi imtis visos partijos.

Tačiau kaip tokį posūkį padaryti ir iš 35 partijų politinio lauko grąžinti Lietuvą į šešių partijų lauką? Ar tai iš viso įmanoma? Manau – taip. Su Vytauto Radžvilo pagalba. Reikia remti jo siūlymą, žinoma, jeigu jis imsis jį vykdyti, kurti naują partiją ir tik iš apačios, įtaigaujant piliečius to paties reikalauti ir iš kitų partijų, tikintis, kad paprasti, didžiųjų Vilniaus politikų ranka numoti žmonės, pajutę savo įtaką ir jėgą, panorės ja pasinaudoti. Tokiu atveju visa Vilniaus viršūnių politika virstų aukštyn kojom. Nebe jie, bet piliečiai rajonuose kurtų politines grupuotes ir jų susirinkimų sprendimais ar prie balsavimo dėžių įtaigautų valstybės politinę eigą. Tokią, kuri jų gyvenimą darytų geresnį ir šviesesnį.

“Amerikos lietuvis”

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 13 Lap 2007 16:47. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kiek partijų Lietuvai reikia?

Parašytas: 13 Lap 2007 16:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Žygeivis rašė:

Šaltinis - http://www.atspindziai.lt/index.php?id=1642

Kiek partijų Lietuvai reikia?

Bronius Nainys
2007-08-21

Šiandieniame pasaulyje vyrauja keturios politinės ideologijos: konservativizmas, liberalizmas, socializmas ir kosmopolitizmas.

Jos įtaigauja ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, stipriai liesdamos ir valstybę, ir ypač ją atkūrusią lietuvių tautą.

Ketvirtoji ideologija – kosmopolitizmas, jau spėjusi išsiryškinti kaip tautų naikintoja, todėl lietuvių tautai žalinga, turi būti tvirtai atmesta.

Bet trijų partijų užtenka tik normalioms ir jau isšivysčiusioms demokratinėms valstybėms. Lietuva, deja, tokia dar nėra.

Ir tų šešių Lietuvai turėtų užtekti, nebent atsigautų dabar jau beveik išnykę Smetonos tautininkai.

Nors jie galėtų irgi prie konservatorių pritapti. Tačiau visos partijos turi būti stipriai susilietuvinusios pagal lietuvių tautos reikalavimus ir tautinės vertybės joms turi būti bent lygiagrečios pilietinėms vertybėms.

Lietuva juk lietuvių valstybė, jos pagrindas – lietuvių tauta.

Nelabai gerai būtų, jeigu kaip atsparą besibraunančiam kosmopolitizmui reikėtų steigti kokią nors specialią partiją lietuvių tautai nuo sunaikinimo ginti.

Nes ši nelaimė iš mūsų tėvynės pati neišgaruos. Atsparai reikia tvirto lietuvių tautos gynėjo..

Todėl tokio lietuvių tautai gyvybinės reikšmės uždavinio paveikiai turi imtis visos partijos.

“Amerikos lietuvis”

Iš viso šito ilgo straipsnio pati vertingiausia mintis:

Lietuva juk lietuvių valstybė, jos pagrindas – lietuvių tauta.

Nelabai gerai būtų, jeigu kaip atsparą besibraunančiam kosmopolitizmui reikėtų steigti kokią nors specialią partiją lietuvių tautai nuo sunaikinimo ginti.

Nes ši nelaimė iš mūsų tėvynės pati neišgaruos. Atsparai reikia tvirto lietuvių tautos gynėjo. Todėl tokio lietuvių tautai gyvybinės reikšmės uždavinio paveikiai turi imtis visos partijos.

Deja, būtent dėl to, jog visos pagrindinės Lietuvos partijos (teisingiau jų vadai , vadukai, "aktyvas", sėdinti Seime) yra kosmopolitai iki kaulų smegenų arba tarnauja jiems už didelius pinigus, neįmanoma tas partijas pakeisti.

Per 17 metų lietuvybės padėtis Lietuvoje (ir pasaulyje) tik blogėjo, o Lietuvos partijų viršūnės apskritai išsigimė į absoliučius kosmopolitus - ypač pas tuos, kurie skelbė ir turėjo ginti lietuvių tautos ir lietuvių kalbos interesus - konservatorius, kurių "viršūnės" jau visiškai parsidavė tarptautiniam kosmopolitiniam kapitalui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Apie trapią atgimimo viltį

Parašytas: 10 Sau 2008 15:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Apie trapią atgimimo viltį

Saulius Stoma. Ketvirtadienis, 2008-01-10 08:34.

Šaltinis - http://blog.delfi.lt/node/2345

Gera metus pradėti viltingai. Dar geriau, kai gražesnės ateities viltis turi realų pagrindą. Ir visų geriausia, kai pagaliau imi suprasti, ką turi dėl to padaryti.

Sociologų akimis, lietuvių visuomenė šiuos metus pradeda mažiau optimistiškai nusiteikusi, nei praėjusius. Galima tarti netgi taip -
2007-ieji buvo paskutinių politinių iliuzijų žlugimo metai.

Ir mąstanti visuomenė, ir visi rimtesni apžvalgininkai pagaliau konstatavo tautai ir valstybei pavojingą politinės sistemos degradavimą. Be to, visi laisvesni komentatoriai vieningai nurodo ir degradacijos priežastį. Tai – absoliutus stambiojo kapitalo įsigalėjimas.

Supratimas – jėga! Todėl dabar kaip tik ir galime rasti realių politinio atgimimo kelių. Juk dabartinė apgailėtina politikos būklė iš dalies yra nulemta ir objektyvių sąlygų.

Perėjimas į kapitalizmą buvo per daug greitas, kad valdančioji sistema būtų galėjusi transformuotis tinkamai atsižvelgdama į viešąjį interesą. Išskyrus Sąjūdžio pirmeivius, gabiausi lyderiai ėjo į verslą, o ne į politiką. Nebent politika taip pat buvo suprantama kaip verslas.

Taigi dabar svarbiausia visuomenės užduotis – atskirti verslą nuo politikos. Aišku viena – lengva nebus. Ir todėl kad verslo santykiai yra persmelkę visą politinę sistemą. Ir todėl, kad šis įsismelkimas yra būdingas visoms kapitalistinėms demokratijoms. Nors sėkmingiausiose iš jų jis turi aiškiai nubrėžtas ribas.

Štai to mums ir trūksta – ribų nusistatymo.

Praėję metai čia ypatingai pamokomi. Tokio akivaizdaus valstybės užvaldymo (prichvatizavimo) mes dar nematėme. Pilkojo oligarchijos ambasadoriaus Kirkilo vyriausybė pasiekė patį dugną. Toliau jau atrodo nėra kur.

Nebent „Dujotekanos“ prezidentas Stonys būtų paskirtas VSD vadu, o gudrųjį „Maximos“ suvalkietį Marcinkevičių išrinktume naujuoju Prezidentu.

Taigi turime nuo ko atsispirti. Ir politinių vertinimų skalė gana aiški. Visi veiksmai, kurie apribotų pinigų įtaką politikai, turi būti vertinami teigiamai. Bent jau artimiausiu metu. Šią nuostatą gerai išgryninus, permainos ateis savaime.

O juk prieš akis – Seimo rinkimai. Begalinis permainų ilgesys! Ar galime tikėtis bent kiek rimtesnio politinio atsinaujinimo? Būsiu liūdnas realistas – vargu.

Tenka pritarti kategoriškam Radžvilo teiginiui – geriausia išeitis būtų naujos nesisteminės partijos atsiradimas. Šią idėją reikia visokeriopai palaikyti, tačiau kartu nepamirštant, kad greitas jos sustiprėjimas yra visiška utopija.

Naujai galingai partijai sukurti dabar yra visos prielaidos, tačiau tam reikėtų ir didelių pinigų. Iš kur ateitų tie naujieji uspaskichai ar borisovai? Ar sąžiningas, lietuviškas kapitalas pasirengęs tokiai aukai?

O jeigu tai nebūtų patriotinė auka, kas ir kaip turėtų atidirbti?

Kitaip nei greitas oligarchinis projektas, sąmoningų piliečių remiama partija gali įsisiūbuoti tik pamažu ir todėl – tik iki dar kitų rinkimų. Ir todėl šiam darbui reikia tikrų pasišventėlių, o ne greitos valdžios mėgėjų. Iš čia ateitų ir tokios partijos stiprybė.

Nauja partija nuo pat pradžių susidurtų ir su vertybinio apsibrėžimo sunkumais. Juk nomenklatūrinių-oligarchinių, o tai reiškia surogatinių partijų pasaulyje, trūksta ne kokios nors vienos partijos, o ištiso partijų spektro!

Labiausiai, žinoma, trūksta tikros kairiosios partijos. Tačiau staigus jos atėjimas į valdžią būtų netgi pavojingas. Bandymas greitai pakeisti dabar kraštutinai iškreiptą darbo ir kapitalo balansą galėtų netgi apversti nežinion skriejantį valstybės laivelį.

Palankiausias dabar būtų centristinis krikščioniškosios demokratijos socialinis modelis, kuris pamažu atstatytų pažeistą teisingumą ir paprasto žmogaus orumą. Tačiau paradoksas – kaip tik dabar krikščioniškoji demokratija Lietuvoje išnyksta galutinai. Gaila, nors jos gyvastis ir buvo tik nominali.

Taigi galvojant apie artimiausių ketverių metų kadenciją tenka žvelgti į tas pačias iki gyvo kaulo įgrisusias politines jėgas. Ir taikant neišvengiamos realybės principą galvoti, kurios iš jų dar pajėgios bent kiek atsinaujinti.

Pastangos demokratizuotis – štai koks būtų geriausias vertinimo testas. Pasinaudodama ikirinkimine situacija, visuomenė gali priversti politikus bent šiek tiek pajudėti teisinga linkme.

Dabar turi susiformuoti veiksminga NEABEJINGŲJŲ SĄJUNGA, kuri pradėtų spaudimą visais frontais. Spausti reikia ir iš išorės, ir iš vidaus. Todėl pavojingas yra noras marginalizuoti ir iš aukšto nurašyti visas be išimties partijas.

Tokiu antipartiniu patosu mes tampame panašūs į Rusiją. O juk elgtis reiktų atvirkščiai – skatinti žmones dalyvauti partijų veikloje ir jų visuomeninėje kontrolėje.

Kol kas atiduoti į istorijos šiukšlyną galima tik Darbo partiją. Nebent paaiškėtų, kad ją finansavo koks trinktelėjęs filantropas, turėjęs vienintelį tikslą – atimti korupcinius pelnus iš „Dujotekanos“.

Gera priemonė partinei nomenklatūrai įveikti būtų absoliutus (o ne dalinis, kaip dabar) rinkiminių sąrašų reitingavimas. Tai neabejotinai padidintų ir balsuotojų skaičių.

Taigi išvada tokia. Koncentruoti jėgas vien į naujos partijos kūrimą būtų pavojinga. Veikti reikia visomis įmanomomis kryptimis.

Reikia priversti partijas egoistinių interesų kovą keisti vertybių kova. Rinkimų metai turi tapti siūlomų sprendimų ir aiškių įsipareigojimų varžytuvėmis. Partijos turi pajusti reiklų visuomenės alsavimą sau į nugarą.

Tik tada valstybę užvaldęs kapitalas atsitrauks ir ims dirbti bendram labui. Siena tarp žmonių ir politikos nebebus tokia aukšta.

Griauti šitą sieną reikia plyta po plytos. Žingsnis po žingsnio. Ilgai ir kantriai.

Žinoma, jei vis dar norime būti už savo likimą atsakinga tauta. Čia, Lietuvoje...

Komentarai
http://blog.delfi.lt/node/2345

Įrašė RRR Ketvirtadienis, 2008-01-10 17:51.

Tema tiek plati, kad konstruktyvi diskusija joje absoliučiai neįmanoma. Imant taip plačiai, galima tik bartis, vien apibrėžti kas yra TEN neužtektų dešimties tokių straipsnių.

Todėl paimsiu konkretų klausimą dėl susvetimėjimo sienos. Ar reikia ją griauti.

Visokiems paulauskams, šiaulienėms aš esu visiškai svetimas, kaip ir jie man. Džiaugiuosi, kad neturiu su tokiais nieko bendro ir nenoriu kada nors turėti.

Todėl vietoj sienos griovimo, reikėtų priešingai, ją griežčiau apibrėžti ir pripažinti, kad už jos yra mirtini priešai, draugais ar partneriais jie niekada netaps, nes skirtumai greičiausiai genetiniame lygyje.

Geriau pripažinti nemalonią tiesą, negu tikėtis kad yra kažkokie neskausmingi sprendimai kaip nors su jais sugyventi. Išeitys tik dvi - arba mes juos sunaikinsime, arba jie mus išmarins.

Įrašė Žygeivis Ketvirtadienis, 2008-01-10 14:58.

Pateiksiu kai kuriuos samprotavimus:

Manau, kad visų pirma būtina labai aiškiai apibrėžti naujosios politinės organizacijos siekiamą pagrindinį strateginį tikslą - lietuvių tautos ir lietuvių kalbos išlikimą ir gyvavimą per amžius Lietuvos valstybėje, kurią visada valdytų tik lietuvių tauta.

Tam būtina įkurti galingą ir masinę politinę organizaciją, kuri sugebėtų duoti ryžtingą atkirtį bet kuriai kitai Lietuvos politinei jėgai, neigiančiai ar trukdančiai šio pagrindinio strateginio tikslo siekimui.

Ką tai reiškia praktiškai:

Šiuo metu Lietuvoje lietuviai sudaro apie 84 procentus gyventojų, vadinasi būtina siekti, jog šis skaičius ateityje ne mažėtų, o augtų, o lietuvių kalba taptų tikrai valstybine kalba, kurią mokėtų visi be išimties Lietuvos gyventojai.

Taigi, mano nuomone, naujoji politinė organizacija turi savo programoje įrašyti būtent tokias aiškias ir nedviprasmiškas nuostatas, kurios be jokių abejonių padėtų siekti ir realiai įgyvendinti šiuos strateginius tikslus.

Jokios politinės, socialinės, finansinės ir kitokios priemonės ir tikslai negali būti priimami, jei jie akivaizdžiai trukdytų aukščiau nurodyto pagrindinio strateginio tikslo siekimui.

Visos kitos politinės, socialinės, finansinės ir kitos priemonės bei tikslai gali būti laikomi tik pagalbiniais ir diskutuotinais, tikrinant ar jie gali padėti siekti aukščiau nurodyto pagrindinio strateginio tikslo.

Jei nuomonės išsiskirtų, kiekvienas organizacijos narys pats galėtų nuspręsti, kuriai iš šių pagalbinių priemonių jis pritaria, ar sugalvotų savas priemones, o jei rastų daugiau pasekėjų, galėtų laisvai kurti savo frakciją.

Įvairių frakcijų kūrimo tikslas - sujungti į vieną galingą lietuvišką politinę jėgą kuo platesnius tautos sluoksnius, turinčius įvairius požiūrius į įvairių ekonominių, socialinių, religinių, politinių ir kitų problemų sprendimo metodus bei kelius, bet siekiančius to paties pagrindinio strateginio tikslo.

Masinei organizacijai kurti būtina tolerancija. Nes lygiai taip pat galvojančių žmonių NĖRA. O Lietuvoj tolerancijos labiausiai ir trūksta norint susivienyti tautinėms jėgoms. Visi mato skirtingus kelius. O kelias turėtų būti vienas.

Bet kaip tai padaryti, kad mažiau vienas kitą kaltintume būtais ir nebūtais dalykais????

Tolerancijos garantija ir yra reali galimybė kurti įvairias frakcijas.

---------------------------------------------------------------------- -------------

Realioje veikloje susiduriu su labai įvairiais tautiškai nusiteikusiais žmonėmis, ir akivaizdžiai matau, kaip skiriasi jų nuomonės pačiais įvairiausiais (ir net keisčiausiais) klausimais.

Todėl, pavyzdžiui, iš karto matau, jog tikriausiai bus ne tik respublikonų frakcija (valstybės valdymo forma - respublika), bet ir, sakykim, monarchistų (valstybės valdymo forma - monarchija). smile59

Ne tik krikščionių (katalikų, protestantų ir kt.), bet ir pagonių ar ramuviečių, Tikėjimo žodžio, gal net kokių budistų ar krišnaistų. linksmiausias

Frakcijos bus ir pagal požiūrį į NATO ir jo vaidmenį, pagal požiūrį į ES ir galimas reformas ES politikoje, ir taip toliau, ir taip toliau....

Tokių skirtingų požiūrių įvairiausiais klausimais galima prirašyti ne vieną dešimtį puslapių.

Esmė viena - partijos viduje turi būti visiška laisvė ir tolerancija tiems variantams, kurie akivaizdžiai nekenkia pagrindiniam aukščiau mano nurodytam strateginiam tikslui.

Todėl taip pat reikėtų iš anksto susitarti ir raštu surašyti, kokie dalykai (idėjos) naujoje organizacijoje nebus toleruojami iš principo.

Kriterijus atrenkant tokius netoleruotinus dalykus turėtų būti ne subjektyvūs samprotavimai (tipo: "patinka-nepatinka", "mėgstu-nemėgstu"), o tik vienas - įrodyti (logiškai ir argumentuotai pagrįsti), jog tai be jokių abejonių kenkia pagrindiniam strateginiam tikslui - Lietuvių Tautos išlikimui ir klestėjimui Lietuvoje.

O svarbiausius frakcijų pasiūlymus, jei naujoji politinė organizacija paimtų valdžią Lietuvoje, reikėtų priiminėti visos tautos referendumu.

Nes ne kokia partija, o visa Lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės valdžia. Ir tik Tauta gali priimti kardinalius sprendimus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kiek Lietuvai reikia partijų?

Parašytas: 10 Spa 2008 22:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

I.Brazauskas. Kodėl Lietuvoje yra per daug parlamentinių partijų?

Ignas Brazauskas, http://www.DELFI.lt
2008 spalio mėn. 9 d. 13:57
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=18822001

Kad ir kaip baigtųsi Seimo rinkimai, vienas dalykas yra aiškus iš anksto – parlamentinių partijų ateinančiame Seime bus per daug, kaip jų buvo per daug ir pastarajame Seime. Per didelis partijų skaičius ir toliau apsunkins Seimo darbą ir efektyvų sprendimų priėmimą. Kaimyninės valstybės, turinčios darbingesnius parlamentus, turės pranašumą prieš Lietuvą.

Šiuo metu Lietuvos Seime yra 8 smulkaus ir vidutinio dydžio frakcijos ir 9 partijos, didžiausia kurių (socialdemokratai) teturi vos ketvirtį visų mandatų. Net dvi didžiausios Seimo partijos nesugebėtų suformuoti daugumos ir net iš 5 partijų suformuota dauguma teturi vos vieno balso persvarą. Lietuvos politinė situacija pradeda priminti liūdnai pagarsėjusią Žečpospolitos politinę sistemą, kurioje kiekvienas bajoras formaliai turėjo veto teisę valstybės sprendimų priėmime.

Lietuvos Seimo sandara tikrai nėra optimali. Tai liudija ir faktas, kad visos penkios ekonomiškai didžiausios pasaulio demokratijos – JAV, D.Britanija, Prancūzija, Japonija ir Vokietija – turi parlamentus, kuriuose dominuoja dvi partijos ir net keturiose iš šių penkių valstybių ir vienos partijos užtenka daugumai parlamente. Kas gi lemia Lietuvos Seimo fragmentaciją?

Pagrindinė to priežastis yra Lietuvos rinkimų sistema – kuri yra pusiau vienmandatė(mažoritarinė) ir pusiau sąrašinė (proporcinė). Tiek JAV ir D. Britanijoje, tiek Prancūzijoje parlamentarai yra renkami tik vienmandatėse apygardose ir visose šiose šalyse rinkimus laimėjusi partija turi daugumą parlamente ir gali ramiai įgyvendinti savo programą, o ne teisintis, kad negalėjo jos įgyvendinti dėl koalicijos partnerių.

Japonijoje du trečdaliai parlamentarų yra renkami vienmandatėse apygardose ir tik vienas trečdalis pagal partijų sąrašus. Tik Vokietijoje, kurios pavydžiu ir buvo kuriama Lietuvos rinkimų sistema, pusė parlamentarų yra renkami vienmandatėse apygardose ir pusę pagal partijų sąrašus.

Tačiau netgi Vokietijos Bundestage, kuris turi 613 parlamentarus, tėra 5 partijos, dvi iš kurių – krikščionys demokratai ir socialdemokratai – turi daugiau nei po trečdalį vietų. Be to, didžiąją laiko dalį po Antrojo pasaulinio karo, kuomet Vokietija vystėsi sparčiausiai, joje tebuvo 3 parlamentinės partijos.

Taigi Lietuvos parlamento fragmentacija palyginus su penkiomis didžiausiomis Vakarų demokratijomis, yra akivaizdi. Lietuvos parlamentinė sistema kiek primena Italijos, kurioje rinkimai vyksta tik partijų sąrašų principu, tačiau netgi apie 600 vietų turinčiame Italijos parlamente šiuo metu tėra 6 partijos turinčios daugiau nei du parlamentarus.

Kodėl partijų sąrašų (proporcinė) rinkimų sistema veda didelio parlamentinių partijų skaičiaus link? Visų pirma dėl to, jog giminingų pažiūrų mažosios partijos gali tikėtis ir dažniausiai patenka į parlamentą, jei tik įveikia 5 proc. barjerą. Be to, reikia prisiminti, jog partijoms reikia surinkti ne 5 proc. visų piliečių balsų, bet 5 proc. į rinkimus atėjusių žmonių balsų. Todėl jei į rinkimus ateis apie pusę visų rinkėjų, partija gali tikėtis sėkmės, net jei už ją balsuos vos 2,5 proc. balso teisę turinčių arba maždaug 60 tūkst. žmonių.

Ar mažesnės partijos, tokios kaip, pavyzdžiui, liberalcentristai ir Liberalų sąjūdis, nesusijungia dėl to, jog labai rūpinasi savo rinkėjais ir nori išsaugoti savo tariamą unikalumą? Ne, tiesiog veiksnys veikiantys prieš partijų susijungimą – t.y. jų lyderių ambicijos būti lyderiais, yra stipresnis už bet kokį veiksnį, kuris galėtų skatinti partijų jungimąsi – kaip pavyzdžiui vienmandatėje rinkimų sistemoje egzistuojantis dėsningumas, kad tik vieningas kandidato iškėlimas gali lemti sėkmę tam tikrai politinei pakraipai.

Tik mažos partijos gali sau leisti būti vieno lyderio partijomis ar slopinti vidinę demokratiją, prie kurios slopinimo ir taip prisideda partijos vadovybės teisė sudarinėti partinius sąrašus.

Šalyse, kuriuose egzistuoja vienmandatė rinkimų sistema, tik partijos, kurios sugeba surinkti virš pusės rinkėjų balsų atskiroje apygardoje, gali tikėtis sėkmės, todėl ir jų vidinis veikimo mechanizmas ir kandidatų parinkimas privalo būti labiau demokratiškas, nes bet kokia partija, kurioje dominuotų tik jos viršūnėlė, nesusilauktų platesnio palaikymo. Tokios demokratiškesnės partijos taip pat toleruoja platesnę nuomonių įvairovę atskirais klausimais ir dažnai toks dalykas kaip “vieninga partijos pozicija” neegzistuoja.

Man asmeniškai priimtiniausia JAV rinkimų sistema, kurioje parlamentaras yra visų pirma laisvas individas, tam tikra prasme pirmesnis už savo partiją. Praktiškai bet kas gali užsiregistruoti kaip demokratų ar respublikonų partijos narys ir kelti savo kandidatūra pirminiuose partijos rinkimuose atskiroje apygardoje.

Amerikos Kongreso narys yra gerokai laisvesnis, kadangi žino, kad priklauso ne nuo kažkokios savo partijos tarybos, valdybos, prezidiumo ar netgi partijos skyrių, o tik nuo žmonių, balsuosiančių partijos pirminiuose rinkimuose, jo ar jos apygardoje. Galbūt todėl respublikonų kandidatas į prezidentus Johnas McCainas leidžia sau ištarti “aš dirbu ne partijai, aš dirbu jums”.

Todėl Amerikoje visiems Algirdams Paleckiams nereikia kelti revoliucijų ir būti pašalintiems iš savo partijų (pats toks pašalinimas nežinia ar Amerikoje egzistuoja, nes kiekvienas turi teisę būti partijos nariu). O visiems Zuokams ir Auštrevičiams nereikia kurti atskirų partijų, kadangi visus santykius jie gali išsiaiškinti pirminiuose partijos rinkimuose kiekvienoje apygardoje ir dėl to savo laiką gali skirti ne užkulisinėms intrigoms, bet bendravimui su rinkėjais.

Amerikos partijų viduje vyksta nuolatinė kova tarp ambicingų lyderių ir egzistuoja aiškios skirtingos ideologinės srovės, tačiau vienmandatė rinkimų sistema priverčia visas politinės jėgas visų pirma iš anksto susiblokuoti į du blokus arba partijas. O tuomet kovoti dėl galios bloko viduje per demokratiškus pirminius rinkimus ir tik po to suradus kompromisinę poziciją, kuri tenkintų daugumą bloko rinkėjų, kovoti nacionaliniuose rinkimuose su kito bloko kandidatu.

Lietuvos atveju tai atrodytų maždaug. Tarkim Kubilius, Paksas, Masiulis ir Zuokas su savo šalininkais dalyvautų vienos partijos pirminiuose rinkimuose, o Kirkilas, Paleckis, Prunskienė, Uspaskichas ir Paulauskas kitos. Ko gero, visi iš šių lyderių, jei nekandidatuotų tose pačiose apygardose, laimėtų bent pirminius savo bloko rinkimus.

Tuomet pagrindiniuose nacionaliniuose rinkimuose rinkėjai galėtų pasirinkti iš dviejų aiškesnių alternatyvų, o ne iš aštuonių ar devynių kaip kad bus spalio 12 d.

Reikia prisiminti, kad Lietuvos politikoje egzistuoja ne dvi žmonių grupės – rinkėjai ir politikai. Yra ir trečioji grupė – valstybės tarnautojai arba biurokratai, kurie yra tuo stipresni, kuo mažesnės ir labiau susipriešinusios yra Seimo partijos.

Galbūt tai supratę patys naujieji Seimo nariai po rinkimų pagalvos, ar nevertėtų pasvarstyti pereiti prie tokios rinkimų sistemos, kokia egzistuoja tokiose ilgą demokratijos tradiciją turinčiose šalyse kaip JAV ar D. Britanija.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Žygeivis, Pasiūlymas, 2008 10 10 22:44

Manau, kad iš tikrųjų Lietuvai užtektų dviejų partijų - nacionalistų ir kosmopolitų (į ją be problemų sutilptų visos dabartinės valdžios partijos - nuo socdemų iki konservų, nuo libdemų iki "Šatrijų", nuo "darbiečių" iki "teisingiečių"):

- nacionalistai: Lietuva - Lietuvių Tautos valstybė, valdoma pačių lietuvių, o ne "dievo išrinktųjų" paskirtų vietininkų;

- kosmopolitai: Lietuva - Europos Sąjungos provincija, kurią būtina kuo greičiau išvalyti nuo lietuvių, o vietoje jų privežti kuo daugiau imigrantų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Legionierius

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Spa 2010 10:49

Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius

Bet kokiai tikrai Tautinei valstybei reikia tik vienos valstybinės organizacijos arba "partijos". Daugiapartinė sistema yra naudinga internacionaliniam finansų kapitalui ir juo disponuojančiai teroristinei judokratijai.

_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Spa 2010 14:12

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Žygeivi, nebijai, kad tokiu atveju kosmopolitai rinkimuose tiesiog sutrintų nacionalistus? Nes toje partijoje būtų daugybė dabar daugiau ar mažiau populiarių politikų, o nacionalistuose tik įvairūs nežinomi veikėjai.

P.S. Neremčiau nė vienos.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Spa 2010 19:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Bičiulis rašė:

O tu patyrinėk kaip tie dabar "populiarūs" politikai tokiais tapo.

Pvz., nepatingėk ir nuėjęs į biblioteką perversk spaudą, pradedant nuo kokių nors 1987 m.

Na o aš nemažai jų pažįstu asmeniškai dar nuo tų laikų, kai kartu mokėmės, dirbome, vaikščiojome į žygius, vėliau dalyvavome Sąjūdyje, kūrėme organizacijas ir partijas - ir labai gerai atsimenu, kaip buvo palaipsniui "atsijojami" asmenys, tinkantys naujajai sistemai, nuo tų, kurie buvo nepriimtini naujiesiems Lietuvos šeimininkams.

Ir tokių - neįtikusių, nes buvo "pernelyg" sąžiningi, atsisakantys vogti, duoti ir imti kyšius, lankstytis naujiesiems šeimininkams iš Vakarų bei nežinia iš kur išdygusiems oligarchams - beje, buvo absoliuti dauguma tarp 1987-1991 m. politinių Sąjūdžio aktyvistų (ypač vadinamos viduriniosios grandies bei eilinių) bei SKAT'o savanorių.

Kaip tik todėl į valdžią pateko, kaip taisyklė, būtent tie, kuriuos Sovietijos spec, tarnybos infiltravo į Sąjūdį, Žaliųjų judėjimą, naujai kurtas organizacijas ir partijas. Nes kartą išdavę, jie ir toliau buvo lengvai valdomi - ir dabar yra valdomi (tik jau ne tiek iš Rytų, kiek iš Vakarų spec. tarnybų, kurios perėmė ir "priglaudė" didžiąją dalį senosios sovietinės agentūros).

Beje, tų naujajai "sistemai" įtikusių "naujųjų politikų" "sukurvėjimas" vyko palaipsniui - metai iš metų, o komunistinės nomenklatūros "senąsias tradicijas" "atrinktieji naujieji politikai" labai greit įdiegė - dar teko pamatyti šio proceso pradžią, kada visas "naujasis ir senasis elitas" susitikdavo įvairiose pirtyse bei tardavosi, ką kuo skirti, kas kiek gaus ir pan.

Tačiau tokius kaip aš labai greit "atsijojo" ir pašalino iš visų, net ir visai eilinių pareigų.

Pvz., dar 1987 m. viename Seimo komitete (beje, tuo metu valdomame vadinamųjų "dešiniųjų") apie mane labai aiškiai pasakė: "jis niekam nieko neduos, ir jo skirti į atsakingas pareigas negalima".

O į "atlaisvintas" vietas skyrė kuo toliau tuo labiau susikompromitavusius - tai yra tokius, kurių dosjė buvo prikimšti "kompramato" - juk tokius ypač lengva valdyti...

-------------------------------------------------------------

Dėl dabartinės "demokratinės" rinkimų "organizavimo" sistemos

Dar Gebelsas savo laiku sukūrė ypač efektyviai veikusią "populiarinimo" sistemą, kurią labai greit perėmė visas "civilizuotas" pasaulis - pradedant SSSR ir baigiant JAV (kur ši sistema buvo ypač išvystyta).

Be jokios abejonės visą dabartinę rinkiminę ir rinkiminę-propagandinę sistemą būtina pertvarkyti, pašalinant esminį dabar veikiantį faktorių - finansinį.

Nes kol visa žiniasklaida yra kelių asmenų ar jų grupių valdoma, tol apie jokią realią demokratiją nėra prasmės kalbėti.

Ir, beje, būtent dėl šios priežasties įvairių ideologinių nuostatų, grupių bei pogrupių nacionalsocialistai, fašistai, netgi monarchistai ir kiti "autoritaristai" vis didesnį palaikymą gauna visose daugiau mažiau išsivysčiusiose valstybėse - nes vis daugiau žmonių nusivilia tokia dabartine "demokratija".

Nes realiai ši "demokratija" nėra jokia demokratija, tai yra liaudies valdžia - faktiškai visame Vakarų pasaulyje valdžioje sėdi tos pačios grupelės milijonierių bei milijardierių.

O posovietiniame pasaulyje irgi buvo įdiegta ta pati sistema: visas šias posovietines valstybes ir toliau valdo tie patys "persidažę" buvę kompartijos "bonzai" (dabar jau ir jų palikuonys) bei įvairūs "machinatoriai-prichvatizatoriai", sugebėję "prichvatizuoti" visų įvairiose valstybėse gyvenusių žmonių sukurtą turtą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: A.Sakalas. Kas geriau - dvi ar daug partijų?

Parašytas: 25 Lap 2010 21:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

A.Sakalas. Kas geriau - dvi ar daug partijų?

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=38986491

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2010 11 25 20:09

Dėl idėjų ir partijų

Lietuvoje dabar yra tik dvi aiškiai išreikštos idėjinės "partijos", tai yra visuomenės dalys: partija iš lot. pars 'dalis':

nacionalistai lietuviai ir betaučiai kosmopolitai-liberastai-tolerastai.

Bet abi jos "neregistruotos". :)

O valdžioje sėdi krūva beidėjinių vagių, prisidengusių kokiu nors "partiniu figos lapeliu".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas: Partijos ir ideologijos Lietuvos politikoje

Parašytas: 10 Sau 2011 23:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Partijos ir ideologijos Lietuvos politikoje

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... politikoje

Marius Kundrotas
9 sausio 2011

Partijų vaidmuo demokratinėje politikoje paprastai siejamas su pažiūrų įvairove ir pasirinkimo erdve. Politinių grupių reiškinys atsirado beveik drauge su pačia politika, tačiau jų reikšmė istoriškai kito. Senovės partijos iš esmės buvo interesų grupės, jų pagrindas buvo tarpusavio parama. Reformacija ir Apšvieta sukūrė kitonišką politinį modelį: jame partijos ėmė reikšti ideologines grupes, jų pagrindas – pasaulėžiūra.

Senovės partijoms pagrindinis klausimas buvo – kas ką valdys. Moderniosioms partijoms pagrindinis klausimas – kokiomis vertybėmis ir taisyklėmis bus grindžiama valdžia. Tai svarbus iškovojimas, kurį lengva prarasti. Autoritariniai režimai, įtvirtinę vienpartines ir bepartines diktatūras, išplovė modernią partijų sampratą. Dar labiau ją pakirto postmodernioji epocha, įnešusi pasaulėžiūrinę sumaištį. Atrodo, gyvename naujame amžiuje, tačiau dažnu atveju nauja – tai gerai pamiršta sena: dabartinės partijos vėl virsta paprasčiausiais lobistiniais klanais.

Dabartinėje Lietuvoje daugelis partijų formaliai vis dar atstovauja vienai ar kitai ideologijai. Pavadinimuose vis dar figūruoja konservatorių, krikščionių demokratų, liberalų, socialistų, tautininkų iškabos. Deja, daugeliu atvejų už jų tvyro intelektualinė ir moralinė tuštuma arba tiesiog maišalynė.

Liberalams ir centristams susijungus į Liberalų ir centro sąjungą, vos iškeptas jos lyderis Artūras Zuokas išsyk pademonstravo savo partijos tapatybę. Gavęs klausimą, kas per ideologija – liberalcentrizmas, jis atsakė paliekantis šį klausimą spręsti politologams. Iškalbingas pavyzdys, deja – dėsningas.

Tėvynės sąjungos vadovas Andrius Kubilius – dar įdomesnis egzempliorius. Jis teigia tautiniais klausimais esąs tautininkas, šeimos klausimais – krikščionis demokratas, o globalios ekonomikos klausimais – liberalas. Ideologinė sintezė iš esmės – gana pažangus reiškinys, apsaugantis nuo buko dogmatizmo, tačiau sintezė galima tik tarp egzistuojančių idėjų. Ką reiškia – tautininkas tautiniais klausimais? Lygiai taip galima apsiskelbti socialistu socialiniais klausimais, kažkas panašaus į sviestuotą sviestą. Be to, kas bendro tarp tautininkystės ir globalizmo? Akivaizdu, jog pateikti ideologiniai apibrėžimai tėra niekuo neįpareigojantys žodžiai.

Ne taip seniai vienos tautinės partijos vicepirmininkas pateikė dar linksmesnį kalambūrą: aš esu tautininkas, bet ne nacionalistas! Paprašytas išversti šią frazę anglų kalbon garbus akademikas kiek suglumo: juk tai skambėtų – I am nationalist, but I am not...

Ideologinei kvalifikacijai reikalingi ištisi metai, gal netgi dešimtmečiai išsamių studijų. Daugelis eina lengvesniais keliais – per porą savaičių susifantazuodami koncepcijas principu „patinka-nepatinka“, pasiklausdami turgaus bobutės arba tiesiog nusirašydami iš Vikipedijos. Pretenzijos į politinę alternatyvą skamba graudžiau nei graudžiai: dabar valdžioje – vagys ir plėšikai, rinkite mus, mes būsime kitokie...

Politologai dažnai juokauja: prieš rinkimus visos partijos – socialistinės, po rinkimų visos – liberalios. Tai tik dalis tiesos, gali būti ir atvirkščiai: prieš rinkimus žadama mažinti mokesčius, o po rinkimų jie tik išauga. Daugelis dabartinių partinių veikėjų gali būti bet kuo – liberalais ir socialistais, tautininkais ir kosmopolitais, priklausomai nuo to, kieno balsus tikisi sumedžioti.
Nenuostabu, jog vis garsiau pasigirsta siūlymai apskritai atsisakyti partinės politikos. Problema ta, jog tai nieko neišspręs. Jau ir dabar menka idėjų apykaita sunyks galutinai. Dar keisčiau skamba raginimai partijas keisti visuomeninėmis organizacijomis. Kokiai ideologijai atstovaus buriuotojų draugija arba šachmatininkų klubas?

Atrodo, nėra kito kelio, kaip tiktai stiprinti ideologinę partijų atsakomybę. Lobistiniai klanai išvis neturi teisės vadintis partijomis. Dabartinius partijų veiklą reglamentuojančius įstatymus būtina kuo skubiau keisti, jog rinkimuose konkuruotų idėjos, bet ne pinigai. Metas darsyk laikyti modernybės ir demokratijos egzaminą.

Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... politikoje

Partijos be ideologijos
pirm., 2011-01-10 04:26

Glaustai ir aiškiai.

Dariniai suformuoti ne ideologijų, o interesų (turtai, pinigai, malonumai) pagrindu tėra tik tik partijų imitacija. Pasekmė - valstybės tvirtinimas tėra tik regimybė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Tęsėjas

Pranešimo tema: PARTIJOS - DEMOKRATIJOS PRIEŠŲ IŠMISLAS!

Parašytas: 17 Bir 2011 13:26

Užsiregistravo: 11 Rgs 2009 12:07
Pranešimai: 388
Miestas: Kaunas

PARTIJOS - DEMOKRATIJOS PRIEŠŲ IŠMISLAS!

Kas yra demokratija? Tai tautos valdymosi forma - tautos savivalda!

Kas yra partokratija? Tai, kai tautą ir valstybę valdo partijos!

Kas yra partija? Partija lotyniškai reiškia - ko nors dalis. Kadangi mes kalbame apie valstybę ir tautą, tai mūsų atveju partija reiškia - tautos dalis.

Tad, jeigu valstybę valdo tiktai partijos, reiškia, kad valstybę, tuo pačiu ir visus tautiečius, valdo tiktai kažkurios tai dalies tautos atstovai.

Žinodami, kad Lietuvoje partinių yra mažiau nei penktadalis visų gyventojų ir tai, kad į Seimą būna išrenkamos tiktai apie penktadalis šių partijų, o jų atstovų dar mažiau, tad visą Lietuvą ir visą mūsų tautą faktiškai valdo tiktai ne daugiau kaip dvidešimtąją tautos dalį atstovaujančių tautiečių partiniai atstovai.

O kas atstovauja pagrindinę gyventojų masę? NIEKAS!

Tad kur gi demokratija? O jos Lietuvoje niekada ir nebuvo!!!

Tad, praktiškai, valstybė yra be valdžios!

Mūsų laikais istorikai pagrindine 1940-ųjų metų Lietuvos tragedijos priežastimi įvardija partijų susipriešinimą, savanaudiškumą, nepatriotiškumą!

Ar ne tas pats Lietuvoje vyksta ir mūsų laikais? Juk Lietuvoje kartojasi 1940-ųjų metų scenarijus!

Ar ne laikas jau mums - lietuviams atsitokėti ir pasakyti partijoms Lietuvoje - NE!, Demokratijai - TAIP!

Lietuvą turėtų valdyti visų šalies regionų, didžiųjų miestų, profesijų, socialinių sluoksnių atstovai!

_________________
Esu išspausdinęs knygas "Perkūnas", "Per praeitį į ateitį", "Pažadinta praeitis".
rzubinas@gmail.com, arba tel. 8 37 774675.
Su pagarba Romualdas Zubinas.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Seime būtina įsteigti Lietuvių Tautos frakciją

Parašytas: 01 Lie 2011 16:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Seime būtina įsteigti Lietuvių Tautos frakciją, kuri gintų gyvybinius Lietuvių Tautos interesus.

Ir ateityje visiems lietuviams balsuoti tik už šiai frakcijai priklausančius asmenis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Ozolas. Apie trečiąjį kelią

Parašytas: 05 Rgp 2011 15:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas. Apie trečiąjį kelią

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=48291863

Romualdas Ozolas, Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas
2011 rugpjūčio mėn. 5 d. 15:12

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas po liberalų partijas ištikusios katastrofos savivaldybių rinkimuose Vilniuje į apyvartą paleido „trečiojo kelio“ vaizdinį, galintį padėti konsoliduoti liberalus, kuriuos Darbo partija mėginanti išstumti iš liberaliosios nišos. Kaip sako pats A.Čaplikas, „trečiasis kelias“ yra „liberalių jėgų /.../ aljansas – alternatyva valdantiesiems konservatoriams ar valdžiusiems socialdemokratams“.

Galima suprasti, kad „trečiojo kelio“ „aljansas pretenduotų į Seimą vietoj socialdemokratų ir konservatorių „ne kokio nors priedėlio“, o valdančios daugumos teise, tuo pat metu kovodamas su Darbo partija, kuri taip pat pasiskelbė besivadovaujanti liberaliomis nuostatomis.

Užmojis titaniškas. Tačiau LiCS pasirengusi „prisiimti pagrindinį „trečiojo kelio“ veiklos krūvį ir atsakomybę“, nes yra pajėgi „pasiūlyti naują, kokybišką politinę alternatyvą“. Altrnatyva apibrėžiama taip: „Per laisvą žmogų ir atvirą visuomenę kurti stiprią valstybę“.

Apibrėžimas skaidrus, aiškus ir prasmingas. Tačiau senas kaip visa mūsų atkurtoji nepriklausomybė – vienaip ar kitaip jį perfrazuodamos ir interpretuodamos, laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės postulatais rėmėsi visos valdančios daugumos. Kur ir kaip šiandien mes esame – būtent tų nuostatų priimtinumo visoms partijoms ir nuoseklaus jų įgyvendinimo rezultatas.

Stiprios valstybės akcentavimu nepatenkinti gal tik Liberalų sąjūdžio liberalai, propaguojantys visišką valstybės nuosavybės privatizavimą. Ta aplinkybė, matyt, taip ir neleis jiems sutarti su liberalcentristais, nors pastarieji ir tvirtina praktikoje galį pasielgti ir kitaip, nei liudija jų propagandiniai liepiniai, kurie dažniausiai iš tiesų nieko nereiškia. Galbūt esama ir kitų sumetimų, tačiau dalies liberalcentristų nepasitenkinimas per ilgai užsitęsusiu aiškinimusi yra visiškai pagrįstas: liberalas, jeigu jis nori būti nuoseklus, o ne vien „praktinis“, „nuosaikus“ ar „protingas“, negali pripažinti stiprios valstybės siekimo kaip programinio postulato.

Tad kokios valstybės gali norėti A.Čapliko išdėstytas „trečiojo kelio“ aljansas? Kadangi „diegti grynąjį liberalizmą valstybės valdyme – labai sudėtinga“, aljansas turėtų siekti sutartinio (praktiškai įmanomo), kompromisinio liberalizmo, t.y. ligi šiol vykdyto Lietuvos gyvenimo liberalizavimą palaikančios valstybės. Kitaip sakant, viskas yra gera ir gražu, tik duokit pavaldyti liberalcentristams!

Nežinau, gal ir suteiks tą galimybę Lietuvos rinkėjai, liberalcentristams. Aš už juos balsuoti neraginsiu. Nes nei jie, nei jų telkiamas aljansas, kaip sako jų bazinė formulė, nieko nauja nežada.
„Trečiojo kelio“ aljanse, nepaisant A.Čapliko užuominų, Lietuvos centro partijos nebus. „Trečiasis kelias“- tai kelias esamos geopolitinių ir politinių koordinačių ribose. Kairėje tą sistemą Lietuvoje nuosekliai reprezentuoja Lietuvos socialdemokratų partija, dešinėje – Tėvynės sąjunga su visais savo krikščioniškais ir liberaliais priedėliais. Per beveik du dešimtmečius jų keliais iš Lietuvos jau išėjo ketvirtis milijono populiacijos (Vilniaus miestas!), o valstybė tapo korupcija persmelktomis oligarchinėmis valdomis. Likdamas sistemos dalimi nieko nepakeis joks „trečiasis kelias“, nesvarbu, kas bus aljanso flagmanas – Liberalų susivienijimas ar Darbo partija, - jie yra ir liks esamos tikrovės dalimi.

Lietuvos centro partija atmeta liberalizmą iš esmės ir konkrečiai, teigdama, kad apytiksliai nuo 1993 metų partijos iš esmės atsisakė Sąjūdžio deklaruotos nacionalinės valstybės kūrimo ir pradėjo valstybės neokomunistinę restauraciją, Lietuvą atvedusią į įvairiausiais vardais besidangstantį vienpartiškumą (sutartinę tarppartinę antinacionalinę politiką), išsivalstybinimą, fizinį ir dvasinį skurdą, išsivaikščiojimą ir moralinę degradaciją.

2003 m. birželio 1 d. savo atkuriamajame suvažiavime Lietuvos centro partija apsibrėžė kaip Sąjūdžio idėjai kurti nacionalinę valstybę ištikima politinė organizacija ir deklaravo tokias nekintamas savo mąstymo ir elgesio gaires: Lietuva – nepriklausoma demokratinė nacionalinė valstybė; Lietuvos teritorija nedalinama, jos žemė užsieniečiams neparduodama; Lietuvos piliečiai yra Lietuvos teritorijoje gyvenantys lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai ir teritorijos gynimui ištikimi asmenys; Valstybė privalo disponuoti valstybiniu kapitalu teikiančiu socialinės saugos minimumus visiems piliečiams; jokių kvotų imigrantams; lietuviai kuria nacionalinę kultūrą, jie oriai ir teisingai elgiasi su visomis pasaulio tautomis ir valstybėmis ir to pat reikalauja iš kitų.

Kai Lietuvos centro partijai sakoma: ir kur jūs šiandien su savo principais be valdžios? – centristai atsako: O ką jūs su savo valdžia? Ne viską lemia valdžia. Tuo labiau – korupcinėje kultūroje gerai besijaučianti valdžia. Pabandykit mūsų idėjines nuostatas įsirašyti į savo programas jūs!

Kažkada mes buvome patikėję liberalizmo konstruktyvumu. Šiandien aiškiai matome, kad liberalizmas yra kelias į niekur – dvasinė ir fizinė anihiliacija. „Trečiasis kelias“ kaip liberalinė asociacija – būdas pratęsti partinę egzistenciją, o ne sutelkti jėgas tvarkyti valstybei, nes valstybė su savo žmonėmis reikalauja visai kitokių sprendimų, kurių jau ieško Europa, bet kol kas ne Lietuva.

Taip, esame ganėtinai vieniši. Nemanome, kad būsime ryžtingai paremti per Seimo rinkimus: visuomenė iš liberalizmo vaduojasi dar sunkiau negu politikai. Tačiau esama dalykų, kurie niekada neišduodami ir neparduodami. Mes liekame su jais.

Dėkodami už dėmesį Centro partijai (kurį galima laikyti ir noru kuo greičiau ją nutrinti nuo politinio lauko), mes sakome NE ne tik LiCS programinei platformai, siūlomai aljanso idėjine baze, bet ir liberalizmui kaip ideologinei doktrinai, nors ji vis dar dominuoja globalizaciniais „laisvosios rinkos“ pavidalais, nešdama naujas nelaimes žmonėms ir valstybėms.

Esame ir būsime su Lietuva Lietuvoje.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2011 08 05 15:48

Vienintelis teisingas kelias: susivienyti visiems nacionalistams - tautininkams - patriotams į Tautos partiją ir išvyti iš valdžios visus ten įsikasusius kosmopolitus - ir raudonus, ir ružavus, ir žydrus, ir juodus...

Nes kitaip, Lietuviams vis tuščiai besiginčijant, išnyks ir Lietuvių Kalba, ir Lietuvių Tauta, ir pati Lietuva...

Žygeivis - ponui dr. Jonui R.,
2011 08 06 18:35

Daktare, prieš kritikuodamas Ozolą, įdėmiau įsiskaityk į tekstą - jame Ozolas, kalbėdamas apie socdemus ir konservus, cituoja Čapliką, o ne save... :)

P.S. O Seimą tuo metu paleisti tikrai reikėjo - jame buvo tiek visokių "kurmių" ir vagių, kurie tik gerokai vėliau "išryškėjo" visame savo gražume.

Deja, tuo metu tai suprato ir žinojo labai mažai kas...

O Prunskienės Vyriausybė buvo kompromisas tarp tuometinių kosmopolitų ir nacionalistų iš vienos pusės, bei kompromisas tarp tuometinių "kairiųjų" ir "dešiniųjų" iš kitos pusės.

Tačiau jau tada nacionalistų Lietuvos valdžioje buvo absoliuti mažuma.

O vadinami tuometiniai "kairieji" ir "dešinieji" kosmopolitai labai greitai susigiedojo.

Ir bendromis jėgomis išstūmė iš valdžios visus tautiškai ir patriotiškai nusiteikusius asmenis: Romualdą Ozolą, Zigmą Zinkevičių, Artūrą Skučą, netgi ir tikrą kairįjį, bet tautiškai mąsčiusį - Arvydą Juozaitį, bei kitus...

Žygeivis - p. J. Ramanauskui,
2011 08 07 12:14

Visų pirma tai buvo ne Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Seimas, o Lit.SSR Aukščiausia taryba, išrinkta pagal sovietinius įstatymus ir visų sovietinių "piliečių".

Šita Aukščiausioji taryba turėjo tik vieną teisę ir pareigą - atkurti Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę ir 1938 m. Konstituciją, automatiškai įteisinant visus ikikarinės Lietuvos įstatymus, pilietybę ir nuosavybę.

O po to paskelbti rinkimus į Atkurtos Lietuvos Valstybės Seimą pagal Lietuvos Valstybės įstatymus bei dalyvaujant rinkimuose tik Lietuvos Valstybės tikriesiems piliečiams, o ne okupantams ir kolonistams bei jų palikuonims.

Vietoje to ši AT priėmė "gabaliuką" 1938 m. Konstitucijos (ir tai su išlyga, kad tai negalioja), ir tuoj pat panaikino.

Paliko galioti visus sovietinius įstatymus, neatkūrė besąlygiškai nuosavybę jos teisėtiems savininkams, priėmė okupantams ir kolonizatoriams būtiną "nulinį" pilietybės įstatymą, neatliko valstybės aparato išvalymą nuo sovietinių kolaborantų ir kagėbistų.

Beje, visa tai tęsiasi iki šiandien.

Ir kaip to pasekmė - 600 000 lietuvių pabėgo iš Lietuvos, o Lietuvos pramonė, žemės ūkis ir visa ekonomika sunaikinta.

Estija ir netgi Latvija išdrįso neduoti pilietybės kolonistams, o Estija apskritai rimtai apsivalė nuo visų kenkėjų.

Rezultatas akivaizdus - palyginkite padėtį Estijoje ir Lietuvoje.

Pas mus klesti tik kelių oligarchų valdomos Maksimos ir panašios "pramonės įmonės". O mūsų dar likusi pramonė, naftos perdirbimo įmonės ir kt. už ačiū atiduota visokiems JAV ir Rusijos žydams, kurie dalį greitai ir mikliai perpardavė mūsų kitiems amžiniems priešams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Vas 2012 22:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Patriotai,lt
http://www.patriotai.lt/?q=node/272

2008 m. Rugpjūčio 23-ąją prie Mickevičiaus paminklo - Romualdo Ozolo kalba (perspausdinta iš rankraščio)

Norėjau, kad rinktumėmės ne čia, prie paminklo žmogui, kuris gražiai lenkiškai šlovino mirusią Lietuvą, o prie paminklo tam, kuris sukūrė lietuvių raidyną, Lietuvos himną ir mirė, iki paskutinio atodūsio ją keldamas nuostabiais kūriniais. Nusprendėte rinktis čia. Jūsų valia. Tad atiduokim pagarbą tiems, kurie 1987 metais čia pradėjo mūsų kelią į Lietuvos nepriklausomybę, ir laikykim, kad perėmėt estafetę ir išeinat į savo tikrąsias susibūrimo vietas – prospektus, stadionus! Gero kelio!

Virš Lietuvos vėl niaukstosi dangus – ne tik gamtinis, bet ir politinis. Minim Stalino-Hitlerio nusikalstamus susitarimus prasidedant naujam šaltajam karui, o nežinom, ar virš mūsų nekybo koks nors naujas slaptas susitarimas.

Ir nebūsim tikri, ir negalėsim būt ramūs, kol pasaulį tvarko oligarchai ir kosmopolitai. Jie sunaikino visas vertybes, visus principus, užsimojo ir prieš paskutines žmogiškumo salas – nacionalines kultūras.

Nebėra šiandien kitų ideologijų – tik kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Kosmopolitų įrankis – globalizacija, tautų ir valstybių naikinimas. Tautos, kultūrų, gamtos ir valstybių gynėjai – vienintelė reali jėga prieš visų lygių oligarchų savivalę. Nacionalizmas – šių dienų humanizmas. Tai kelias iš aklavietės, į kurią atvedė neribotų pelnų troškulys.

Lietuvių tautinio centro įsikūrimas – dešimtmetį trukusios jaunųjų kartų paieškos telktis protingam, atkakliam ir ilgam tautiniam darbui rezultatas.

Ne rinkimams susiburta. Susitelkta visuomeninei opozicijai visoms esamoms ir būsimoms valdžioms, kurios nespręs gyvybinių tautos likimo klausimų arba spręs ne tautos labui. Jeigu kas laukia mūsų išsivaikščiojant – nesulauks!

Žinau, bus visokių liberaloidinio tipo provokacijų ir iš svetimų, ir iš savų. Praėjęs visus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelius, sakau jums: būkite protingi, bet ryžtingi, drąsūs, bet įžvalgūs, nuoseklūs, bet ne dogmatiški, o svarbiausia – nemeluokite sau, vadinkite daiktus tikraisiais vardais. Kokiom intonacijom juos tarsit – jau jūsų subrendimo reikalas.

Vienas arabų kilmės naujosios Europos teoretikas sako: tobulas europietis yra tas, kuris ir savo žemėje jaučiasi kaip emigrantas.

Aš savo žemėje noriu jaustis kaip šeimininkas, nes žmogui, o ne mutantui, žemė pasauly viena – jo tėvynė. Mums – Lietuva.

Sėkmės, jaunieji!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 14 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: