Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Visuomenės kunkuliavimo metas: priverskime valdžią keistis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvių Tautinių partijų, judėjimų, organizacijų ir pavienių asmenų vienijimasis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Visuomenės kunkuliavimo metas: priverskime valdžią keistis

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Visuomenės kunkuliavimo metas: priverskime valdžią keistis

Parašytas: 23 Lap 2010 22:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alvydas Medalinskas. Visuomenės kunkuliavimo metas: priverskime valdžią keistis

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ame ... d=38835911

Alvydas Medalinskas, http://www.DELFI.lt
2010 lapkričio mėn. 22 d. 10:41

Kiekviena nauja diena atneša vis naujus išbandymus tam, kas yra vadinama nuosaikiu lietuvišku charakteriu. Valdžia džiaugiasi, kad žmonės neina į gatves, bet nesuvokia, kad jos pačios elgesys labai prisideda prie žmonių nepasitikėjimo sava valstybe. Be to yra dar ir išorės veiksniai, dėl kurių Lietuva kasdien netenka pačio svarbiausio: savo žmonių.

Kyla klausimas, kur ta riba, ties kuria visuomenė, įskaitant mūsų valstybės moralinius autoritetus, pasakys: reikia visiems susitelkti, kad sustabdytumėm Lietuvos išsivaikščiojimą. Reikia veikti drauge, kad galėtumėme tapti savo valstybės šeimininkais.

Šiandien mūsų valstybė primena ant kaitrios ugnies stovintį katilą, kuris jau įkaito taip, kad gali sutrūkti. Piliečių ir tautos nuotaikos tarsi vanduo vis labiau kunkuliuoja, trykšta purslais, veržiasi garais ir šis katilas ima netekti savo turinio.

Lietuvos žmonės emocijas paprastai laiko užgniaužę savyje ir jomis pasidalina tik su artimais žmonėmis. 20-tiesiems Nepriklausomybės metams einant į pabaigą daugelis vis dar linkę reikšti nepasitenkinimą dėl to, kas netenkina valstybėje, kalbomis prie valgių stalo, kavos puodelio, bokalo alaus ar net taurelės stipresniojo gėrimo. Bet vėliau, grįžęs į savo pasaulį, ne vienas skausmingai suvokia, kad, deja, nieko negali pakeisti valstybėje, kur, atrodo, tiek valdžia, tiek teisėsauga daro viską, kad žmogų apimtų neviltis ir kiltų vienas noras: išvažiuoti ieškoti laimės kitur.

Pastąrąjį pusmetį pradedama rinktis į sales ir ten dalintis savo susirūpinimu bei išgyvenimais dėl valstybės ateities. Tokie susitikimai yra nauja pakopa visuomenės susivokime apie naują Lietuvos realybę, kuri paženklinta ne tik gilia ekonomine, bet ir dvasine krize bei atvertais vartais į pasaulį, kur gali išvykti kiekvienas netekęs vilties, kad mūsų valstybėje kažkas bus gerai. Ši galimybė išvykti yra vienas iš mūsų laisvės kelio iškovojimų, bet pūvanti iš vidaus valstybė pasirodo esanti per silpna atsilaikyti prieš šiuos naujus iššūkius. Keikti tik savo valdžią - šią ar buvusią prieš tai, piktintis globalizacijos iššūkiais tikrai nepakanka. Šie iššūkiai yra baisūs tik toms valstybėms, kur piliečiai ir tauta yra ne savo likimo kalviai ir ne savo valstybės šeimininkai, o tik kitų vergai.

Todėl šiandien Lietuvoje yra svarbiausia atsisakyti vergo komplekso prieš valdžią, kuriuo susirgo mūsų visuomenė per šiuos beveik dvidešimt Nepriklausomybės metų, kai buvo nuslopinti gaivūs Sąjūdžio permainų vėjai. Norint tokią laisvės būseną pasiekti, reikia visiems suprasti, kas ne taip įvyko mūsų valstybėje dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai Sąjūdžio idealus nuplovė prichvatizacijos banga. Pirmus žingsnius šia linkme žengė Sąjūdžio politikai, bet procesas išbujojo lyg vėžys tada, kai į valdžią atėjo LDDP klanas.

Būtina rasti atsakymą, kodėl nebuvo žengta teisingumo link ir tada, kai šio klano valdžioje neliko. Kodėl net iš Vakarų atvykęs prezidentas užmerkė akis į valdžios piktnaudžiavimą bei korupciją ir pats nušalino nuo pareigų STT vadovą, pasiryžusį tirti politikų savivalę. Visuomenė ir teisėsauga nesustabdė valstybės riedėjimo neteisingumo link. Kodėl ir prezidentas, kuris daug kalbėjo apie tvarką ir teisingumą, galų gale supanašėjo su pirmtakais. Ir kodėl partijos, paėmusios valdžią šalyje ar savivaldybėse, ima nebesiskirti nuo organizuotų nusikaltėlių grupių, o jų savivalė Lietuvoje kol kas nestabdoma.

Kai rasime atsakymus į visus šiuos klausimus, tada ir sugebėsime atsakyti į svarbiausią šiandien klausimą: ar mūsų valstybėje tauta ir piliečiai yra šeimininkai. Ar tautai priklauso suverenitetas, kaip parašyta Lietuvos Konstitucijoje? O jeigu vis dėlto Lietuvoje tauta ir piliečiai yra tik valdžios tarnai, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti teisinėje demokratinėje valstybėje, tada nereikia stebėtis, kad gyvename valstybėje, kur klesti neteisingumas.

Teisinėse demokratinėse Europos valstybėse partijos yra politinio gyvenimo pagrindas. Bet tokiose valstybėse jos pačios apsivalo nuo tų, kurie įklimpo į korupciją, ir jokiu būdu nesiūlo šių veikėjų į valdžią. Partijos tik tada galės būti sveiko politinio gyvenimo pagrindas, kai suvoks atsakomybę prieš tautą, piliečius ir valstybę. Šiandien partijos Lietuvoje jau nepanašios į tą idealą, kurį turėjome Sąjūdžio metais. Jos nepriartėjo ir prie Europos teisinių demokratinių valstybių standartų, dažniau tapdamos partijų viršūnėlių valios vykdytojomis, o ne visuomenės ir piliečių tiltu su šalies politiniu gyvenimu.

Esant dramatiškai žemam pasitikėjimui partijomis ir valdžios institucijomis (išskyrus Prezidentūrą), valstybės laivas vis labiau krypsta į šoną. Šį krypimą gali sustabdyti tik aktyvūs piliečiai ir tauta, suvokianti atsakomybę už savo valstybę.

Būtent Lietuvos žmonės gali priversti apsivalyti partijas, pastūmėti valstybės institucijas, politikus ir valdininkus elgtis taip, kaip reikalauja etika Konstitucija ir įstatymai, paraginti teisėsaugą įgyvendinti principą, jog prieš įstatymą turi būti lygūs visi. O gal ateina laikas ir teisėsaugai pripažinti savo paklydimus. Juk daugeliui aišku, jog mūsų Temidė neretai dengė tamsius valdžios darbus. Tokia buvo šalies politinio ir teisinio gyvenimo praktika. Bet norime sąžiningos ir principingos teisėsaugos, kuri negailestingai griebtų už pakarpos ir ,,baltas apykakles‘‘, kai šios prasižengs.

Kol tie norai yra labiau tik graži vizija ir išimtis nei taisyklė, nenuostabu, kad Lietuvoje gimsta ir plečiasi judėjimas, kurio veiksmuose matome ir tai, kas nėra būdinga teisinei demokratinei valstybei. Abejojama ir nepasitikima jau ne tik pačia šalies valdžia, bet ir politinės bei teisinės valdžios padarytais sprendimais. Nesiimu nei smerkti, nei juo labiau girti tokių visuomenės atstovų veiksmų. Aišku tik tiek, kad jie kilo dėl pačios valdžios neveiksnumo, o galbūt net ir valdžios žmonių vienas kito tamsių darbų dengimo. Kita vertus, tampa nebeaišku, kur yra ta riba tarp nepasitikėjimo valdžios institucijų sprendimais ir nepasitikėjimo valstybe.

Emocijos, net ir siekiant teisingumo, dažnai nėra geras patarėjas. Todėl labai svarbus yra ir proto balsas, ypač išsakytas žmonių, kurie galėtų ir turėtų būti mūsų valstybės ir tautos moralinis autoritetas. Šiems žmonėms nebūtina eiti į politinę valdžią, kad valdžia jų žodį girdėtų. Tai parodė Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulio autoritetų susirūpinimas dėl poeto Kristijono Donelaičio atminimo likimo. Valdžia sukruto tik po to, kai išgirdo šį balsą. O kiek dar daug yra mūsų valstybėje problemų, netinkamų valdžios žingsnių, kuriems yra būtinas nuolatinis mokslinės ir kultūrinės visuomenės, visuomeninių organizacijų dėmesys. Kiek klausimų gali padėti išspręsti ir jaunatviška, studentiška Lietuvos karta, kuri myli savo kraštą ir nori čia gyventi, nepaisant to, kad valdžia savo politika ją veja mokytis ir dirbti svetur.

Reikia tik surasti mechanizmą, kad šis balsas mūsų valstybėje būtų nuolat girdimas. Laisvų piliečių ir tautos, mylinčios savo šalį, balsas. Visuomenės paramos galėtų tikėtis ir valdžia, daranti teisingus žingsnius. Bet, jeigu ji bus arogantiška arba paslys, tai turėtų sulaukti ir kritikos, ir nepritarimo.

Įsibėgėjus įvairioms diskusijoms apie valstybės ir tautos ateitį, galbūt ateina laikas žengti ir kitą žingsnį naujo tautos ir piliečių susitelkimo link, pakviečiant susirinkti mokslo ir kultūros visuomenės atstovus į forumą, kur dalyvautų ir visuomenininkai bei studentai. Esant visuomenės poreikiui, toks forumas galėtų tapti žadinančiu viltį permainų varikliu Lietuvoje, keliančiu naujas idėjas, teikiančiu siūlymus, kuriuos turėtų svarstyti ir valdžia. Labai svarbu, kad šis forumas - tai piliečių, o ne valdžios surežisuota iniciatyva.

Forumas turėtų būti visuomeninis, o ne politinis veiksmas. Šio visuomenės darinio gelmėse gali gimti ir siūlymai, kaip kontroliuoti valdžią, pradedant Vyriausybe ir kitomis įstaigomis ir baigiant savivaldybėmis. Visuomenės atstovai turėtų ieškoti ir sąlyčio taškų su teisėsauga bei teismais, kad visų bendromis pastangomis padidintume pasitikėjimą šiomis institucijomis ir jų darbais, gražintume žmonėms tikėjimą Lietuvoje teisingumu ir panašiu gyvenimu, kaip kitur Europoje. Šis tikėjimas mus jungė Sąjūdžio metais.

Toks forumas galėtų tapti žmonėms moraline atrama valstybėje, kur dar nepasitikima politine valdžia. Tiems, kam rūpi Lietuva, labai svarbu duoti suprasti, kad jie nėra vieniši. Kad yra ir daug kitų, kurie pasirengę atidėti į šalį dalį savo profesinių darbų ir skirti gabalėlį brangaus laiko visuomeninei, pilietinei veiklai. Neatlikę šių darbų valstybės ir tautos labui, galime atsidurti prie suskilusio katilo, iš kurio tautos gyvybės sultys išgaruos arba išbėgs per kraštus, išsiblaškys po pašalius, nes laiku nebuvo suvokta lemtinga riba...

Pajutus, kad visuomenės brandos procesas pažengė į priekį, būtų galima išsirinkti ir forumo tarybą, kaip visuomenės atstovaujamą instituciją, atsakingą už forumo darbą, siekiančią, kad valdžia įgyvendintų parengtus siūlymus, atsižvelgdama į žmonių lūkesčius. Įtraukti šviesuomenę į svarbių bendruomenės sprendimų priėmimą labai reikėtų ir vietos savivaldoje. Kaip racionalų piliečių ir tautos balsą, visuomenės kontrolę valdžiai. Šis forumas gali tapti ir pilietinės, tautinės minties ugdymo mokykla, naujų visuomenės lyderių augimo vieta, vykstant diskusijoms svarbiausiais tautos ir valstybės, pilietinės visuomenės ir realios žmonių savivaldos kūrimo klausimais.

Po tokių visuomenės brandos procesų galima būtų tikėti, kad bent 20-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais grįšime prie Sąjūdžio idealų ir imsime kurti valstybę, kur veikia teisingumas visiems. Valstybę, kur valdžia girdi savo šalies piliečių bei tautos balsą. Tada visuomenės kunkuliavimo procesas nesibaigtų tik purslais ir garais, o atvestų mus prie naujo valstybės būvio, kur ne tik valdžia, bet ir visuomenė bus atsakinga už savo ateitį. Iš tokios valstybės nenorėtų išvažiuoti Lietuvos žmonės. Juk daug maloniau gyventi krašte, kur kalbama gimtąja kalba, gerbiama tautos istorija, kultūra, tradicijos ir nereikia aiškinti, kas yra ta Lietuva. Bet ši valstybė ir jos valdžia neturi tapti pamote savo krašto žmonėms.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Makena,
2010 11 23 20:35

Seniai esu atkreipęs dėmesį į tai, kad norint pilnai suprasti dabartinę Lietuvos varganą padėtį reikia išsiaiškinti ir suprasti Sąjūdžio istoriją.

Kai gerai suvoksime kodėl ši organizacija sunyko, kas su ja atsitiko, gal rasime priešnuodžius prieš dabartinę korupcinę sistemą.

Dabar mes vis dar bijom viešai pripažinti, kad Sąjūdis ir jo idėjos buvo tiesiog išduotos.

Šitą neigiant ir bandant kaltę versti vien ant komunistų mes niekur toli nenueisime.

Stiprią sistemą palaužia ne priešai, bet paprastai savi.

Žygeivis,
2010 11 23 21:45

Valstybinių ir savivaldybių struktūrų, o tiksliau jų vadovybės absoliutus supuvimas yra akivaizdus kiekvienam.

Taip pat akivaizdu ir tai, kad valdžią nuo neišvengiamos revoliucijos ar maišto - žiūrint, kam kokie terminai patinka :)- gelbsti tik masinė visų aktyvių ir nepatenkintųjų emigracija.

Kaip tik todėl ji nei kiek nėra stabdoma, o tik įvairiais būdais dar ir skatinama.

O vietoje emigravusiųjų bus įsileista koks milijonas iš tolimųjų Azijos šalių, kurie dirbs už 400 Lt ir maištų nekels - bent jau kol valdo šios kartos valdžioje sėdintieji.

O jiems nieko daugiau ir nereikia.

Ne be reikalo jau ypač aktyviai rengiami įvairūs planai ir konferencijos, siekiančios "įtikinti" lietuvius, koks "puikus" bus gyvenimas, kai pas mus ims plūsti tūkstantinės suvargusių imigrantų iš visos Azijos minios.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Lap 2010 19:19. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Lap 2010 20:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Justinas Marcinkevičius: pavirtome kažkokia mase ant demokratijos griuvėsių

http://www.balsas.lt/print/512488
http://www.balsas.lt/naujiena/512488/j- ... -griuvesiu

2010.11.24 10:00

Mokslų akademijoje antradienio vakarą susirinkę mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių organizacijų ir jaunimo organizacijų atstovai tvirtino nebegalį tylėti ir taikstytis su šios dienos visuomenės padėtimi valstybės valdyme. Šalies valdžia atsiribojo nuo žmogaus, o valstybę valdo nebe tauta ar jos atstovai, bet partijos, nebepaisančios piliečių interesų. Susirinkimo dalyviai vylėsi, jog šis susibūrimas gali tapti užuomazga jėgos, galinčios pakeisti šalyje susidariusį politinį chaosą. Prieš daugiau nei 20 metų susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis irgi prasidėjo nuo diskusijų klubo.

Antradienį Lietuvos mokslų akademijoje į diskusiją „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?" susirinkę akademinės visuomenės, kultūros, meno, studentijos atstovai ir visuomeninių organizacijų nariai atvirai kalbėjo apie tai, kad prieš dvidešimtmetį iškovotos nepriklausomybės labui padėti demokratiniai pamatai šiandien neduoda lauktų rezultatų, o realybė pasižymi tik išaugusiomis socialinėmis problemomis, dėl kurių kyla tautos išnykimo pavojus.

Poetas Justinas Marcinkevičius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra jokios reikšmingesnės grupės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, jog šalyje viskas gerai, kad gyvename pagal žmogiškąsias bei politines vertybes.

„Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. (...) Kodėl nutilo garsusis šūkis "Visi susiveržkime diržus!"? Pensininkus suveržė, valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti labai sunku. Reikia kultūros, ponai. Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nenori daryti", – kalbėjo J. Marcinkevičius.

Poetas ironizavo, jog spaudoje pasirodantys pranešimai apie milijardus litų, kuriuos emigrantai parsiunčia į Lietuvą savo likusiems giminaičiams, priverčia susimąstyti, kad emigracija yra teigiamas procesas. Tačiau tuoj pat uždavė retorinį klausimą, kiek dar šalyje liko žmonių, ir pabrėžė, jog ši mintis labai gąsdinanti.

„Mes prieš dvidešimtmetį sukūrėme valdžios principus, atrodo, demokratinius principus (rinkimai, skyrimai, partijų veikla). Deja, visa tai neduoda rezultatų. Pavirtome kažkokia mase, kuri, aišku, nežinau, ar labai dabar veržiasi į valdžią", – paklaustas, kokią visuomenę šiandien mato Lietuvoje, Eltai sakė J. Marcinkevičius.

Rašytojas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius aiškino, jog demokratinės sistemos pagrindas yra atstovaujamoji savivalda, o šalį valdančios partijos, pagal demokratinius principus, tėra priedas.

„Lietuvos valdymo sistema, kurta 1990–aisiais, buvo paremta tuo, kad visuomenė kuo toliau būtų nustumta nuo valdžios. Sistema neturi to turinio, kuris būtų naudingas demokratijai.

Ją kūrė sovietinė nomenklatūra. Iki šiol Lietuvą valdo partiniai, tokiu pačiu principu, kaip kad buvo iki nepriklausomybės atgavimo. Tai, kad ši sistema nustūmė visuomenę, yra akivaizdu. Iki šiol nebuvo nė vieno partinio lyderio, kuris siūlytų įtraukti visuomenę. Visuomenė tėra lik elektoratas, reikalingas rinkimuose", – teigė V. Rubavičius.

Filosofas Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas labiausiai akcentavo tai, jog 1992 m. absoliučia visuomenės dauguma priimta Konstitucija tėra veiksni vos vienu trečdaliu, o tam, kad būtų galima pakeisti partinį šalies valdymą ir išeiti į atvirą tautos valdymą, reikia imtis tokių priemonių, kad Konstitucija veiktų visa, kaip teisinis aktas.

„Reikia rengtis tam laikui, kai reikės vėl perimti politinę valią į savo rankas ir pasukti ten, kur norėtume vėl tą politinę valią matyti. Kad ji galėtų pati, be jokių kontrolierių ir patarėjų, tvarkyti savo reikalus. Mūsų tikslas yra tas pats – nepriklausoma nacionalinė valstybė. Galimybių tam yra ir fiziškai, ir dvasiškai", – susirinkusiesiems sakė R. Ozolas.

Forume žodžio paprašęs filosofas, politologas prof. Vytautas Radžvilas teigė, jog lietuviams labiausiai trūksta savimonės, be kurios jie tampa marionetėmis, kuriomis galima manipuliuoti, ir prašė telktis tuos, kuriems svarbi Lietuvos ateitis, tvirtindamas, jog tokiuose susitikimuose mandagiai klausyti ir tylėti yra pernelyg didelė prabanga.

„Jeigu tauta nežino, kokios valstybės ji nori, tai ji tėra tautybė. Jau dvidešimt metų Lietuvoje yra kuriama pilietinė visuomenė, tačiau pilietinė visuomenė nebūtinai yra pilietiška visuomenė. Galima ugdyti piliečiais, nepaaiškinus, kieno tu esi pilietis – ar pasaulio, ar valstybės, ar miesto. Valstybė yra tas kevalas, kuris saugo tautą nuo išnykimo. Kol neateis supratimas, kad galime išnykti, tol niekas nepasikeis", – forumo dalyviams sakė V. Radžvilas.

Renginio organizatorius politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas naujienų agentūrai ELTA sakė, jog visuomenės balso poreikis yra labai akivaizdus ir šitame susitikime tai labai išryškėjo, o kadangi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis prasidėjo nuo diskusijų klubo, tai šis susirinkimas taip pat gali būti klubo, kuriame bus svarstoma tautos ir valstybės ateitis, užuomazga.

„Baigiasi 20–ieji nepriklausomybės metai, visa tai verčia daug ką apgalvoti. Vokietijos atsiveriančios sienos darbo jėgai, faktai apie masinius emigracijos mastus, informacija apie studentų masinį išvykimą... Galima tik įsivaizduoti, kokia emigracija bus, kai Vokietijos sienos darbo jėgai atsivers. Jeigu būtų daugiau pasitikėjimo savo valstybe, manau, kad daugiau žmonių galvotų apie tai, kaip gyventi Lietuvoj, kaip čia kurti, o ne galvoti, kad aš čia vienus metus pagyvensiu, o paskui galvosiu, kur išvykti", – priežastis, dėl kurių būtent dabar atsirado poreikis organizuoti tokį susibūrimą, Eltai vardijo A. Medalinskas.

Šaltinis: ELTA

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/512488/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Lap 2010 19:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Krescencijus Stoškus: nuo bendrumo perėjome prie individualizmo

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... dyta_1746/

2010 lapkričio mėn. 25 d. 15:20:45
Respublika.lt, Eltos inf.

Nebelieka per kovas už Lietuvos nepriklausomybę puoselėtų idėjų ir siekių. Nykstantis tautos bendrumo jausmas, lietuvybė, įsivyravęs individualizmas, globalizacija, tai, kad iki šiol nebuvo sukurta socialiai atsakinga valstybė, naikina tautos nepriklausomybę.

Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje, kodėl taip lengvai prarandame taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę, diskusijos dalyviai Lietuvos nepriklausomybės praradimą pirmiausia siejo su įstojimu į Europos Sąjungą (ES), šios bendrijos Konstitucijos ratifikavimu, liberalių idėjų įsivyravimu Lietuvoje.

Filosofas Krescencijus Stoškus lygino, ką reiškė tarybiniais laikais būti savo krašto patriotu ir ką tai reiškia šiais laikais.

Anuomet tautos elitas stengėsi dėl savo šalies, į Vakarus žmonės taip pat žiūrėjo, bet gręžėsi ne kaip į svajonių pasaulį, kaip dabar, o į pasaulį, iš kurio galima gauti naudos savo šaliai. Tiesa, kiek vėliau, anot filosofo, visa, kas lietuviška, pasirodė labai menka, kai atsivėrė labai plačios galimybės Vakaruose ir lietuviai pasijuto užguitais imperijos (Sovietų Sąjungos- ELTA) pakraštyje pasilikusiais žmonėmis.

K. Stoškaus teigimu, nepriklausomybė sprendė du uždavinius - valstybės nepriklausomybę ir asmens nepriklausomybę.

"Daug kam labai lengvai tie du vaidmenys pasikeitė į vieną, buvo redukuota į asmens laisvę. Gavome asmens laisvę, o tas pirmas uždavinys Vakarų akiratyje pasidarė visiškai menkas, palyginus su tuo, ką žmogus gauna kaip individas", - kalbėjo filosofas.

K. Stoškus teigė, kad į politinę areną išėjo kosmopolitinės orientacijos žmonės, valdžioje nesusiformavo tam tikras elitas, kuris būtų pajėgus kurti savo žmonėmis besirūpinančią valstybę. Visuomenė irgi tam nesipriešino, nes džiaugėsi sienų atverta asmens laisve. Emigracija taip pat prisidėjo prie nepriklausomybės nykimo.

"Per tą laiką individualizmas labai suklestėjo. Tai yra visų karas prieš visus (...) Nuo kolektyvizmo mes perėjome link individualizmo. Dėl to nepriklausomybė nyko", - sakė K. Stoškus.

Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras profesorius Bronius Genzelis pabrėžė, kad veržiamės nežinodami kur, o nepriklausomybė tapatinama su nauda.

"Nepriklausomybė buvo vertybė, o dabar tampa ne vertybe, pradedama vertinti, ką ji man davė - ar man davė pinigų, ar padariau verslą, ar man, pavyzdžiui, grąžino kokius nors rūmus, ar negrąžino. Susiformavo vertelgų santykiai, nes mes dar nepajėgūs suvokti, kad valstybė, tauta yra vertybė. Žmogus negali būti niekas, jis yra lietuvis arba rusas", - teigė profesorius.

Istoriko, buvusio diplomato Vytauto Plečkaičio teigimu, patys neapgalvotai elgėmės, kai stojome į ES, žmonėms nebuvo paaiškinta, ką tai reiškia. Kita vertus, žmonės laisva valia priėmė stojimą į ES.

"Patys dar esame galbūt nepakankamai subrendę, nesusigaudome Europoje, gal todėl kartais įžvelgiame netikrų pavojų, nes, kas bebūtų, ES duoda mums apčiuopiamos naudos", - sakė V. Plečkaitis.

Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas nepriklausomybės praradimo priežasčių taip pat ieškojo tautos elite. Jis priminė Lietuvos elitą sovietiniais laikais.

"Kai uždaroje erdvėje elitas net nesvajojo, kad galės gyventi kur nors kitur, išskyrus Lietuvą arba kažkur toliau į Rytus, tai jis tada visą savo energiją sukaupė, kad šitą kraštą galimybių rėmuose puoselėtų. Tas elitas suprato, kad šitą kraštą reikia puoselėti ir visokiais suktais būdais viską tempti čia", - svarstė R. Paulauskas.

Jo vertinimu, atsivėrus ES erdvėms elitas ir paprasti žmonės nusivylė šalies perspektyvomis, pasijautėme mažiausi grandinėje nuo Rytų į Vakarus, dėl nepilnavertiškumo komplekso pradėjome dairytis geresnio gyvenimo svetur. Esą šiuo metu Vakarai į Lietuvą žiūri taip, kaip sovietmečiu lietuviai žiūrėjo į rusus.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Gru 2010 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Medalinskas. Lietuvos inteligentai vėl gali susivienyti

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ame ... d=39488217

Alvydas Medalinskas, http://www.DELFI.lt
2010 gruodžio mėn. 9 d. 09:59

Praėjo dvi savaitės nuo pirmojo Visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimo. Mokslų Akademijos Didžioji salė buvo pilna žmonių. To seniai nebuvo. Ar tai rodo, kad Lietuvos žmonės nori vėl prabusti ir keltis, būti savo valstybės šeimininkais?

Pirmojo Visuomeninio diskusijų forumo susitikimo tema buvo: „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai“. Mokslų Akademijoje susirinkę mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių ir jaunimo organizacijų atstovai tvirtino, kad daugiau nebegali tylėti dėl padėties Lietuvoje, kai valstybė atsiribojo nuo žmogaus ir ją valdo ne tauta, piliečiai, o partijos. Įžanginį žodį taręs poetas Justinas Marcinkevičius teigė, kad valdo ir dideli pinigai. Viską sugriovė bei sutrypė nekontroliuojama privatizacija, o teisingumas iki šiol vis dar blaškosi kaip benamis šunėkas.

Rašytojas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius pareiškė, kad šalį valdančios partijos tėra priedas valstybėje, kur tauta ir piliečiai pagal demokratijos principus turi būti savo valstybės šeimininkai. Kalbėjo du Nepriklausomybės Akto signatarai: Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas. B. Genzelis pareiškė įsitikinimą, kad būtina aptarti, kokį vaidmenį partijos turi vaidinti demokratinėje, teisinėje valstybėje, o R. Ozolas, vienas iš mūsų, Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, pareiškė, kad Konstitucija veikia pas mus tik trečdaliu.

Todėl Lietuvoje turi gimti stiprus visuomenės balsas, kaip tautos ir piliečių atstovaujama demokratija, kurį visuomenė laikytų moraliniu autoritetu valstybėje, kol paramą turi tik viena valdžios institucija. Tai įžiebtų viltį ir dėl teigiamų permainų šalyje, paskatintų drauge kurti savo valstybės ateitį.

Tam, kad taip atsitiktų, turi pasikeisti ne tik partijos ir valdžia, bet ir pati visuomenė. Ji turi tapti aktyvesnė. Rasti būdų ir formų, kaip pasisakyti už tegiamas permainas valstybėje. O svarbiausia turėti noro ir valios tai daryti. Kad padėtų įstatyti gyvenimą Lietuvoje į tikrai teisinės demokratijos vėžes. Parodyti tautos ir piliečių valią. Ir duoti suprasti, kad valdžia taip pat klysta.

Paklydimo valstybėje būtų daug mažiau ir daugiau piliečių tikėjimo savo valstybe, jeigu Lietuvoje būtų labiau paisoma žmonių nuomonės. Ir visi demokratinės, teisinės valstybės instrumentai, kurių pagalba tauta ir piliečiai gali reikšti savo nuomonę veiktų taip, kad valdžia turėtų maksimalią galimybę išgirsti nuomonę tų, kurie yra už valdžios rūmų sienų Lietuvoje.

Lietuvoje tik politiniame lygmenyje, daugiausia per rinkimus į valdžios institucijas, yra įstatymais įgyvendinta piliečių ir tautos atstovaujamoji demokratija. Gerai ar blogai ji veikia, kitas klausimas. Bet, skirtingai nei daugelyje kitų Europos šalių, ši demokratija visai neveikia visuomenės lygiu. Todėl ją reikia sukurti.

Atitinkamą įstatymą dabar jau gal ir būtų galima valdžią paskatinti priimti, tačiau bėda ta, kad per 20 metų mūsų Nepriklausomybės iš viešojo Lietuvos gyvenimo beveik išnyko tie, kas Sąjūdžio metu buvo tikri visuomenės moraliniai autoritetai: mokslinė–kūrybinė inteligentija, visuomeninių organizacijų, studentų atstovai. Mūsų visuomenė vėl turi išsiaiškinti ir iškelti potencialius lyderius. Prieš dvi savaites nemaža dalis jų ir susirinko į forumą Mokslų Akademijos salėje.

Mūsų tautinio atgimimo ištakos buvo visuomenės klubai, kur diskutuota, kaip saugoti gamtą ir paminklus, išlaikyti, sustiprinti tautos šaknis, suvokti savo tautinį savitumą, kultūrą ir istoriją, kaip geriau kurti savo ekonomiką.

Bet 20-ais atkurtos Nepriklausomybės metais visuomenės klubų, kur reiškiama nuomonė įvairiais klausimais, praktiškai nebeliko. Nebėra ir visų tų institucijų, kurios žadino tada mūsų visuomenę, kvietė telktis ir diskutuoti svarbiausiais gyvenimo klausimais. Turime paradoksalią situaciją: nepriklausomos Lietuvos metais valdžia sunaikino visuomeninio gyvenimo užuomazgas, kurios buvo sukurtos dar prie sovietinės valdžios.

Sąjūdžio nuotaikas visoje Lietuvoje skatino trys svarbiausios institucijos: Kūrybinės sąjungos, Mokslų Akademija ir Lietuvos kultūros fondas. Veikė programos, kurių dėka rašytojai, poetai, kiti kultūros pasaulio šviesuliai važiavo po Lietuvą ir budino žmonių tautinį sąmoningumą. Profesoriaus Česlovo Kudabos vadovaujamas Lietuvos kultūros fondas kvietė domėtis savo šaknimis, mylėti gimtąjį kraštą. Mokslininkai taip pat ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje ragino žmones saugoti savo aplinką, kultūrą, istoriją.

Sostinėje Menininkų rūmuose vyko diskusijos svarbiausiais tautai gyvenimo klausimais, išskyrus nepriklausomybę, bet po šių diskusijų kiekvienas galėjo susimąstyti, ar įmanoma tai pasiekti be tautos laisvės. Diskusijos sutraukdavo plačius šviesuomenės sluoksnius: kūrybinę, mokslinę inteligentiją, jaunimą. Vyko įsimintini vakarai, paminint išėjusių į Anapilį mūsų tautos asmenybių metines, kalbėta, kuo jų kūryba yra svarbi.

Rašytojų sąjunga rengė daug žmonių pritraukusių kūrybos vakarų, o ten vyko ir diskusijos apie plunksnos meistrų atsakomybę už tautos likimą. Dailininkų sąjunga priglaudė pas save klubą „Istorija ir kultūra“, kurio nariai buvo ne vienas Sąjūdžio pirmeivis, o Sąjūdžiui gimus jau kita kūrybinė organizacija - Teatro sąjunga - suteikė šiam judėjimui dalį savo patalpų.

Nuo kūrybinių sąjungų neatsiliko ir Mokslų Akademijos institutai. Galų gale buvo surasti sąlyčio taškai tarp mokslo ir kūrybinės inteligentijos, susitelkus dėl Baltijos jūros likimo. Skirtingų profesijų inteligentai pajuto vienas kito petį, nesijautė išsklaidyti ir į pašalius numesti individai, nustumti į depresiją, asmeninius išgyvenimus, pataikavimą valdžiai. Tokiais jie pasijuto vėliau.

Žingsnis po žingsnio Nepriklausomybės išvakarėse tautinės, visuomeninės minties židiniu buvusios kūrybinės sąjungos vėliau virto profsąjungomis, ginančiomis tik savo teises ir nesugebančios pakelti žvilgsnio į svarbiausių tautai bei valstybei klausimų sprendimą. Iš šių organizacijų atimta didžioji dalis valdyto turto, o tuo pačiu ir laisvės, todėl jos priverstos lankstytis bet kuriai valdžiai, kuri tuo metu yra Lietuvoje. Kad tik išgyventų.

Buvo nutraukta Lietuvos kultūros fondo veikla, o nusprendus perkelti Prezidentūrą į Daukanto aikštę, iš ten išmesti Menininkų rūmai užduso Rotušės glėbyje. Užsimota ir prieš Mokslų Akademiją. Jos finansavimas sumažintas per pusę, o prieš tai atimti mokslo institutai, kurie, gavę laisvę, nesukūrė tarpusavio bendravimo tradicijų, o dar be to prarado ryšį ir su kultūros žmonėmis.

Mokslininkai ir menininkai buvo pakabinti ant valdžios malonės per įvairių projektų finansavimą, kuriuos palaimina valdžios institucijos. Dalis kultūros pasaulio žmonių susiliejo su meno vertelgomis ir su kai kurių politikų pagalba sugebėjo iššvaistyti kultūrai skirtus pinigus. Dalis mokslo žmonių dabar susiduria su iššūkiu skaidriai panaudoti milijonus, kurie juos pasiekė iš Briuselio. Rinkos ekonomika kultūros ir mokslo srityje, privačios iniciatyvos skatinimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų, todėl aptilo idealistų balsas, kurie tiki, jog inteligentas turi tarnauti tautai ir piliečiams.

Mokslinės, kūrybinės inteligentijos atstovai neteko vietos, kur galėtų pajusti vienybę, išsakyti rūpestį dėl tautos ir valstybės ateities. Tokia vieta gali tapti forumas Mokslų Akademijoje. Ar šia galimybe bus pasinaudota, priklausys nuo visų, kurie ateis į šiuos susitikimus Mokslų Akademijoje.

Per tuos dvidešimt metų mokslo ar kūrybos inteligentija bandė telktis į įvairias grupes, kad prabiltų apie skaudžiausias savo ir valstybės problemas. Iš pradžių susikūrė Piliečių Chartija, o po to ir Piliečių Santalka. Buvo atgaivintas dar Sąjūdžio metais veikęs Kultūros Kongresas. Dalis inteligentų susijungė ties idėja pastatyti Tautos namus, apie kuriuos svajojo tautos šviesuoliai Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Atiduoti save valstybės ir tautos reikalams iki šiol atrodo pasirengęs ne vienas Sąjūdžio inteligentas.

Bet daugiau fragmentacijos nei anksčiau sutiksi ir inteligentų pozicijoje. Tai gana natūralu. Nelengva surasti ir bendrus sąlyčio taškus, kai vieni renkasi pilietinės visuomenės kelią, kartais balansuojantį ties kosmopolitizmo riba, kiti krikščioniškų ar ikikrikščioniškų vertybių puoselėjimą, treti – tautišką idėją, kartais net priartėjančią prie Europos Sąjungos narystės neigimo. Bet viešos diskusijos tarp šių inteligentų grupių iki šiol vyko tik internete, o ne salėse, todėl nėra išryškinti skirtumai, o svarbiausia ir tai, kas gali jungti, sprendžiant svarbiausius tautos, piliečių ir valstybės gyvenimo klausimus.

Diskusijų forumas Mokslų Akademijoje siūlo inteligentams, jaunimui, studentams susirinkti kartu bei išsiaiškinti šais pozicijas. Nepartiniams ir partiniams, priklausantiems įvairiems judėjimams ir stovintiems atokiau nuo šios ar partinės veiklos. O radus visiems priimtiną formą galbūt ir pasiūlyti, kokia galėtų būti piliečių ir tautos atstovaujamoji demokratija visuomeniniu lygiu, kas keistina valstybės politiniame gyvenime.

Visa tai aptarus, jei būtų toks poreikis, būtų galima išsirinkti ir asmenis, kurie tuos interesus atstovautų. Nebūtinai tai buvo daryti pirmajame Forumo susitikime, nors, matyt, buvo ir tokių, kurie to tikėjosi. Modelių yra įvairių, bet tai kita tema.

Gruodis ne geriausias metas kokiai nors veiklai. Tai apmąstymų laikas apie tai, kas buvo padaryta per praėjusius metus ir kas gali būti atlikta kitais metais. Todėl kitą forumo renginį vis dėlto nutarta surengti sausio mėnesį. Po Naujųjų Metų. O per šį mėnesį pabandykime kiekvienas sau atsakyti į klausimą: ar esu pasirengęs dalį savo laiko skirti visuomenės reikalams, kad ir Lietuvoje mokslo bei kūrybinės inteligentijos, visuomeninių ir jaunimo organizacijų atstovų balsas būtų vis labiau girdimas ir mes vis dėlto vėl po dvidešimties metų vis labiau pasijustume savo valstybės šeimininkais.

P.S. Norintiems savo akimis išgirsti ir išvysti, kas tą lapkričio 23 d. kalbėta Mokslų Akademijos salėje, kai į pirmą renginį susirinko Visuomeninis Disjusijų Forumas ,, Tauta, piliečiai, valstybė‘‘ gali tai padaryti, čia:
http://www.facebook.com/reqs.php?fcode= ... 0086470854

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Gru 2010 16:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Medalinskas. Ar laikome Lietuvą savo valstybe?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ame ... d=39975557

Alvydas Medalinskas, http://www.DELFI.lt
2010 gruodžio mėn. 22 d. 09:28

Metas, artėjant šv. Kalėdoms, nepaisant ikišventinio šurmulio ir rūpesčių, yra geras laikas susimąstyti apie savo gyvenimą. Apie atliktus darbus, o gal ir klaidas, apie šeimą ir artimuosius, draugus, pažįstamus, bendradarbius. Apie visa tai, kas mus sieja. Vadinasi, tai yra metas pagalvoti ir apie savo valstybę. Juo labiau baigiantis 20-iesiems Nepriklausomybės metams.

Prieš keletą savaičių gavau vieną laišką. Jame buvo parašyta apie tai, kad Lietuvoje auga penkiolikmečių karta, kuri su panieka žiūri į Lietuvą. Pagalvojau, kad tokia pat karta, kokio amžiaus yra ir mano duktė. Ir ką šie jauni žmonės galvoja apie savo valstybę, kodėl jiems ji yra svetima? Daug svetimesnė, negu kokia nors tolima Australija ar ne tokia tolima Anglija. Ar šie jauni žmonės laiko Lietuvą savo valstybe? Kodėl vis daugiau mūsų Sąjūdžio laikų draugų, bendraminčių prisipažįsta, kad jų vaikai jau yra TEN?

Būti TEN, Vakaruose, nėra savaime blogas dalykas. Reikia prisipažinti, kad TEN jauni žmonės gauna daug geresnės kokybės aukštąjį mokslą ir tokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, kuris atveria jaunam žmogui kelią į gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir už mūsų krašto ribų. Tai ir suprantama, jeigu savo valstybėje nesugebama pasirūpinti nei deramu požiūriu į aukštąjį mokslą, nei į studentus, jei galvojama, kad jie gali išgyventi ir po to, kai ant jų kaklo valstybė užmetė studijų paskolų kilpą su nežmoniškomis paskolų grąžinimo sąlygomis, jeigu nėra tinkamai įvertintas ir dėstytojų darbas.

Būti TEN ir dirbti yra taip pat neretai geresnės sąlygos, nei ČIA, Lietuvoje. Žinoma, jeigu žmogus turi darbą. Juo labiau tokį, už kurį gerai mokama, kvalifikuotą, kad net, jeigu šio darbo dėl krizės ir netektų, jam nereikėtų paskęsti neviltyje svetimoje valstybėje. Be to, TEN ir socialinė sistema tvirtai veikia. Matyt, todėl TEN išvažiuoja ne tik jauni, darbingi žmonės, bet ir tie, kas nusprendė pradėti savo naują gyvenimo etapą, sulaukę jau tikrai garbingo amžiaus.

Būti TEN, kaip sakė jau išvykę iš mūsų krašto, reiškia ir dar vieną labai svarbų dalyką, - kai pasineri į kitus rūpesčius ir nematai aplinkui tvyrančios netvarkos ir neteisingumo. Nereikia spėlioti, kuris politikas ar valdininkas paėmė kyšius, neteisėtai praturtėjo, iššvaistė valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigus. Visą šį darbą TEN atlieka tų valstybių teisėsauga, teismai ir žmonėms net nekyla klausimas, kad kuri nors byla galėjo būti sąmoningai numarinta. TEN teisingumas galioja visiems ir žiniasklaida skelbia tik apie sėkmingą bylos pabaigą, o tie, kurie norėtų neteisėtai praturtėti, supranta, kad žengę tokį žingsnį, gali netrukus sulaukti teisinės valstybės atsako.

Mūsų šalyje to nėra. Arba bent jau praktiškai nėra. Ir prokurorai: buvę bei dabartiniai, teismų vadovai kol kas nesiruošia atlikti atgailos už tą neveiklumą praeityje, atskleisti tiesą, kokie politikai, finansinės grupės lėmė tą ar kitą neteisingą jų sprendimą. Visa tai užmušė ne viename žmoguje viltį matyti Lietuvą tikrai teisine valstybe ir pastūmėjo teisingesnio geresnio gyvenimo ieškoti kitur.

Bet visa tai TEN buvo pasiekta pačių žmonių, piliečių ir tautos pastangomis. Pasiekta išvysčius aktyvią visuomeninę veiklą, kuria garsėjo ir Lietuva, kitos Baltijos valstybės visame pasaulyje Sąjūdžio metais, bet vėliau tai nuslopo. Aišku, visada po tokio žmonių pakilimo seka ir atoslūgis, ir vargu ar kada nors vėl galėsime regėti tokį pat nuostabų žmonių pasiryžimą kovoti už savo ateitį, kaip tada. Bet iš tų laikų turėtume susigrąžinti atsakomybės jausmą už savo valstybę, kurį praradome per tuos 20 Nepriklausomybės metų, jausmą, pastūmėjusį daugelį tragiškomis sausio dienomis ateiti prie parlamento. Tada valstybę tapatinome ir su Parlamentu, kuris buvo mums tikra Lietuvos širdis.

Dabar, matyt, taip nepasakytume. Ir visi turime suvokti priežastis, kodėl taip įvyko, kodėl viena svarbiausių valstybės institucijų Lietuvoje tapo labiausiai žmonių nemėgiama. Iškrypo iš to kelio, kurį matėme Sąjūdžio metais, ne tik svarbiausios piliečių ir tautos interesams turinčios atstovauti valstybės institucijos - parlamentas bei Vyriausybė, - bet ir dauguma kitų valdžios grandžių, įskaitant teisinę valdžią ir vietos valdžią kiekviename mieste bei miestelyje. Išpuvo iš vidaus visas šalies politinis gyvenimas, kurio pagrindas teisinėje demokratinėje valstybėje turėtų būti visų pirma politinės partijos.

Šioje situacijoje žmogui lieka keli keliai. Vienas kelias - visiškai užsidaryti savyje, savo šeimos, draugų ir artimųjų rate ir rūpintis tik savo gyvenimu, karjera, dirbti sąžiningai profesinėje veikloje, užmirštant apie valstybę, nes valstybė užmiršo žmones. Galima net imti gyventi ir tos pačios valdžios diktuojamais dėsniais. Jeigu valdžia apsuka žmogų ir nekreipia į jį dėmesio, užmiršti ir valdžią, sakant, kad tegu renka ją kiti, o progą išsunkti ir sau pinigų iš valstybės, pagerinant asmeninę gerovę, laikyti teisingu žingsniu neteisingos valstybės atžvilgiu.

Yra ir kelias emigruoti, kurį pastaruoju metu, atsivėrus sienoms į Europą, renkasi ne vienas Lietuvoje žmogus.

Arba dar blogesnis variantas: paskęsti neviltyje, depresijoje, gal net išeiti iš gyvenimo, suvokiant, kad savo krašte tapai svetimas, o kitame krašte gyventi nenori ir negali. Pagal savižudybių skaičių mes esame tarp pirmaujančiųjų Europoje.

Tačiau yra ir kitas kelias. Patiems kurti savo valstybės likimą. Valdžia yra būtinas valstybės atributas, o politinė valdžia yra nepriklausomos valstybės garantas. Tačiau suverenitetas net ir pagal mūsų Konstituciją priklauso tautai, todėl tauta bei piliečiai turėtų daryti įtaką valdžios sprendimams. Aišku, ne sėdėdami prie kompiuterių ir balsuodami už kiekvieną įstatymą, kas yra politinės, įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva. Kiekvieną gražią idėją, įskaitant tautos ir piliečių dalyvavimą valstybės valdyme, galima supurvinti, sugadinti, jei ji tampa politikavimo priemone partijų ir politikų, kurie galvoja tik apie pergalę rinkimuose, o ne žmones.

Tautos ir piliečių, kaip tikrojo valstybės šeimininko, idėja dar tik žengia pirmuosius žingsnius Lietuvoje. Arba, galime sakyti, išgyvena atgimimo laikotarpį, jeigu nebus nuslopinta dar neatgimusi. Tam, kad ši idėja sustiprėtų ir būtų įgyvendinta Lietuvoje, turime suvokti tai, ką suvokė jau minėtą laišką šio straipsnio pradžioje parašęs žmogus. Valstybė nėra tik valdžia. Blogą valdžią teisinėje demokratinėje valstybėje galima anksčiau ar vėliau pakeisti. Tik svarbu, kad įstatymai leistų išrinkti į valdžią geriausius ir suteiktų galimybę, instrumentus žmonėms tą valdžią kontroliuoti. Ne tik politinę valdžią. Ypač svarbu Lietuvoje, kad ir teisėsauga bei teismai girdėtų piliečių balsą, tie, kas savo darbu turėtų parodyti, kad esame teisinė valstybė.

Bet kas tada yra valstybė, jeigu ne valdžia? Atsakymas yra labai paprastas. Tai yra ir mūsų gamta, ir architektūra, mūsų istorija, kultūra, darbai, kuriuos Lietuvos žmonės nuveikė ir nuveikia įvairiose srityse, o svarbiausia, ir patys žmonės. Tą reikia aiškiai suprasti, nes tik šiame supratime gali slypėti ir pasididžiavimas bei meilė savo valstybei ir tautai, kas turėtų būti ugdoma save gerbiančioje valstybėje nuo pat mokyklos suolo. Ir, aišku, šeimoje. Tada, matyt, ir penkiolikmečiai negalvos apie šią valstybę, kaip apie kažką svetimą. Bet, jeigu vaikas viešojoje erdvėje girdi tik panieką savo valstybei, kalbas apie bejėgiškumą ir nepilnavertiškumo kompleksą, kad lietuviai nieko negali, jeigu savo valstybę ima tapatinti tik su bloga valdžia, kurią tėvai ir aplinkiniai keikia, nors ir dažniausiai pelnytai, tai jokia šeima nesugebės įdiegti meilės valstybei. Tai turi būti daroma tik bendromis pastangomis. Tada žmonės nuo jauno iki seno supras Lietuvą, kaip SAVO valstybę.

Tačiau vien tik supratimo, kad Lietuva yra MŪSŲ valstybė, nepakanka. Ji nebus tokia, net jeigu tu pamilsi SAVO krašto gamtą, žinosi jo kultūrą, istoriją, grožiesiesi architektūra. Nepakanka Lietuvoje tik sustiprinti kiekvieno žmogaus šaknis ČIA, nors tai yra labai svarbu. Būtina pakeisti ir valstybę. Požiūrį joje į žmogų ir žmonių požiūrį į valstybę. Pasiekti, kad rūpestis dėl tautos ir valstybės išlikimo, jos ateities nebūtų tik saujelės idealistų reikalas.

Vadinasi turi būti dar ir NORAS, kad mūsų valstybė pasikeistų į gera. Ne šiaip sau noras, gulint ant sofos ir žiūrint televizorių ar ilsintis be rūpesčių sodyboje toliau nuo viso šurmulio. Tai turėtų būti noras, pagrįstas mūsų pasirengimu dalyvauti sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus ir aktyviau įsijungiant kiekvienam pagal pomėgio sritis bei interesus į visuomeninį gyvenimą. Tik aktyvų visuomeninį gyvenimą išvystę kraštai Vakaruose sukūrė teisines demokratines valstybes, į kurias dabar taip nori išvykti ir Lietuvos žmonės. Bet gal tokį pat gyvenimą reikėtų pasistengti sukurti savo krašte, žinoma, nesmerkiant ir tų, kurie išvyko. Gali būti, kad ne vienas ir išvykęs iš savo gimtojo krašto myli jį ne mažiau, nei likę Lietuvoje. Tik taip susiklostė aplinkybės, kad reikėjo iškeliauti. Svarbiausia padaryti taip, kad tiems, kas išvyko, norėtųsi į Lietuvą sugrįžti, o gyvenantiems Lietuvoje - išvykti į kitus kraštus, norėtųsi tik mokslo žinių pasisemti, pasaulio pamatyti

Jeigu Lietuvą, bent jau baigiantis 20-iesiems Nepriklausomybės metams, suvoksime kaip SAVO valstybę ir norėsime ČIA gyvenimą padaryti tokį, kad nereikėtų išvažiuoti TEN, tada liks atsakyti į vieną paskutinį klausimą: ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti SAVO valstybės ir tautos, piliečių labui. Kokias formas turi įgauti visuomeninė veikla, kad tautos ir piliečių žodis pasiektų ir valdžios ausis? Ar galimas yra visuomenės dialogas su valdžia, suprantant žmones, kaip lygiaverčius partnerius, o ne valdžios priedėlį, kuris yra prisimenamas tik prieš kokius nors eilinius rinkimus.

Net neabejoju, kad tinkamiausią dabartinės Lietuvos situacijai visuomeninės veiklos formą būtų galima surasti. Svarbiausia, kad būtų noro ir pasiryžimo tai daryti. Ir apie tai galvotume mes visi. Diskutuotume, ginčytumės, savo veiksmus paremtume argumentų kalba, o ne emocijomis. Būtume atlaidūs tiems, su kurių nuomone nesutinkame. Kiekvieno, net ir skirtingai mąstančio žmogaus argumentuose ieškotume racionalaus grūdo.

Jeigu tai pavyktų, tada neabejoju, kad kitais metais turėtume regėti naują visuomeninio gyvenimo pakilimą. Bet tam reikia mūsų visų pastangų. Tada ir valdžia Lietuvoje turės keisti ankstesnius įpročius, nes valstybėje, kur piliečiai ir tauta gina savo teisę į geresnį gyvenimą, rūpinasi savo valstybės ateitimi, kitaip būti negali. Tokios MŪSŲ valstybės norėčiau palinkėti visiems, artėjant šv. Kalėdoms, o kitais metais negailėti savo laiko, ieškant kelio į šios valstybės kūrimą. Sako, kad Kūčių naktį įvyksta Didysis stebuklas.Viskas apsivalo ir atsinaujina. Kodėl negali toks stebuklas įvykti ir su mumis bei mūsų požiūriu į Lietuvą?

Visuomeninis diskusijų forumas "Tauta, piliečiai, valstybė" kviečia 2011 m. sausio 11 d. (antradienį) dalyvauti diskusijoje "Kas mums yra Lietuva ir ką mes galime dėl savo valstybės padaryti?"

Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje
(Gedimino pr. 3, Vilnius)

Pradžia - 18 val.

Dalyvaus:

Rašytojas Vytautas Martinkus, Rašytojų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metais

Dailininkas Bronius Leonavičius, Dailininkų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metais

Studentas Simas Čelutka, kultūros žurnalo jaunimui „Pašvaistė“ redkolegijos narys

Kultūrologas Sigitas Narbutas. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vadovas

Biochemikas Daumantas Matulis, Lietuvos jaunųjų mokslininkų asociacija „Futura Scientia“

Fizikas Zenonas Rokus Rudzikas, buvęs Mokslų akademijos prezidentas

Renginį ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas

Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus, visuomeninių organizacijų narius, - visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.

http://www.DELFI.lt

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2010 12 23 15:11

1. Visų pirma būtina labai aiškiai skirti valdžią ir Lietuvos Valstybę.

Valdžios keičiasi kaip kojinės, o Valstybė gyvuoja jau 1000 metų, jei ne ilgiau.

2. Valdžia yra tokia, kokia yra visuomenė ir Tauta.

3. Visų pirma būtina pasikeisti pačiai Tautai, pajusti savo realią galią, o po to išrinkti į valdžią sąžiningus ir išmanančius žmones.

Nes jei išrenkami nesąžiningi, tai turime "vagių valdžią".

O jei išrenkami neišmanėliai, tai turime "durnių laivą".

Dabar, manau, turime patį blogiausią variantą - "durnių laivą, pilną vagių".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Sau 2011 21:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Medalinskas. Ar suveiks tautos savisaugos instinktas?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ame ... d=40487953

Alvydas Medalinskas, http://www.DELFI.lt
2011 sausio mėn. 6 d. 17:21

Šiuo metu Lietuvoje vyksta du labai svarbūs, bet priešingi vienas kitam procesai, kurių pasekmės yra gyvybiškai svarbios mūsų valstybei. Vienas iš jų kuo toliau, tuo labiau gali varyti į neviltį, kitas žadina atsargų optimizmą. Kas nugalės? Viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į savo valstybę.

2011 metai prasidėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, kad Lietuva tampa nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybe, o prieš tai metai baigėsi televizijos laida, kurioje buvo iškeltas labai provokuojantis klausimas: ar Lietuvos valstybė kitais metais nežlugs. Artėja savaitė, kai minint sausio 13-osios įvykių Lietuvos žmonės parodė neįtikėtiną drąsą ir ryžtą ginti savo valstybę, nustebinusią visą pasaulį, bet šiandien tie patys žmonės neretai jaučiasi svetimi Lietuvoje ir arba nuleido rankas, arba mąsto apie emigraciją.

Norėčiau, kad ir toliau ateinančioms kartoms ne tik Sąjūdžio laikų pakilimo dvasia, bet ir sausio 13-osios dienos įvykiai būtų vieni svarbiausių ženklų mūsų kelyje į laisvę, bet tenka pripažinti, kad šiandien ne vienam žmogui Lietuvoje sausio įvykiai reiškia ne tik sausio 13-ąją, bet ir sausio 16-ąją. Kai tos dienos metines prie Seimo rūmų panoro paminėti profsąjungos (būtų gerai, kad be jokios politinės ar partinės potekstės), valdžia atsakė: ne. Tuo tik dar labiau padidindama skaičių žmonių, kurie Lietuvos nelaiko savo valstybe.

Šiemet valstybės gyvenime prieiname labai svarbią ribą, kuri nieko bendra neturi su jokiais savivaldybės rinkimais. Ribą, kuri apibrėžia mūsų santykį su Lietuva. Ar šią valstybę laikome sava, nepriklausomai nuo to patinka ar nepatinka dabartinė valdžia, ar tai jau yra kažkas svetimo, ką dabartiniame globalizacijos amžiuje gali greitai palikti ir nesukti sau galvos.

Juo labiau, kad šiemet Lietuvos žmonėms atsiveria durys gyventi ir dirbti Vokietijoje. Skelbiama, kad nemažės ir emigracijos mastai į Angliją bei kitas Europos valstybes, kur ir anksčiau būriais traukė mūsų žmonės. Vis dažniau dabar jau yra pripažįstama, kad į svetimus kraštus yra vykstama ne tik dėl geresnių socialinių ekonominių sąlygų, bet ir bendros atmosferos Lietuvoje, dėl įsikerojusio neteisingumo mūsų valstybėje, požiūrio į žmogų.

Galima, ironizuoti, kaip šių metų pradžioje darė vienas buvęs ministras iš valdančiosios koalicijos, teigęs, jog kalbos apie Lietuvos išsivaikščiojimą yra tik mitas. Galima laikytis stručio politikos, kaip daro Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkusi pačių finansuotas studijas, aiškindama, jog mitas yra tai, kad mūsų valstybę vienas po kito palieka gabūs jaunuoliai. Bet pakanka pakalbėti su tais jaunais žmonėmis, kad suprastum, jog politikų ir valdžios institucijų kalbos apie tai, kad nieko baisaus nevyksta, yra dūmų uždanga. Tai tikrai mitas ginant partijų munduro garbę prieš savivaldybių rinkimus.

Tai, kad Lietuvos žmonių išsivaikščiojimas po kitus kraštus yra tiesa, rodo ir tų pačių partijų politikų siūlymai pagalvoti apie darbo jėgos atsivežimą iš posovietinių valstybių, nes ekonomikai kylant visame pasaulyje tai atsitiks ir Lietuvoje. Tai, ko nepavyko Maskvai - atskiesti gana vienalytę demografinę padėtį Lietuvoje sovietiniais metais - praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos Nepriklausomybės kai kurie mūsų šalies politikai padarys savo rankomis. Jie nesirūpina valstybės lygiu sukurti stimulus išvykusiems ir pasisėmusiems vakarietiškos patirties sugrįžti.

Ne mitas yra ir tai, ką šių metų pradžioje pasakė Lietuvos prezidentė. Tik klaidinga būtų teigti, kad visa tai atsirado tik šiandien. Teisėsauga ir teismai Lietuvoje neįgyvendina teisingumo galimai prasikaltusiųjų valdžios pareigūnų ir kitų įtakingų asmenų atžvilgiu beveik 20 metų. Bet ar žinome pavardes prokurorų, teisėjų, numarinusių šių veikėjų bylas. Ar nors vienas už tai atsakė? Ar žinome pavardes politikų, pasiūliusių Seime įstatymus, leidusius plėšti mūsų visų turtą. Kol kas ne.

Todėl, matyt, tik trečdalis iš paskambinusiųjų į jau minėtąją televizijos laidą, iškėlusią klausimą dėl tolesnės valstybės ateities, tokia ateitimi dar tikėjo. Tos apklausos, aišku, nėra reprezentatyvios. Ne kiekvienas skambins į televiziją ir mokės pinigus, kad paskelbtų nuosprendį Lietuvai .Bet visa tai negali nešokiruoti ir nekelti klausimo, kas atsitiko mūsų valstybėje, kad tie patys žmonės, kurie tikėjo Lietuva, dabar taip skaudžiai viskuo nusivylė. Ir dar svarbesnis klausimas: ką galima padaryti, kad išbristumėm iš šios duobės, į kurią Lietuva įlipo iš karto po to, kai apgynė Nepriklausomybę.

Gaila, kad praregima tik dabar, kai Lietuva baigė 20-us Nepriklausomybės metus, o kitą savaitę minės ir sausio 13-osios įvykių metines. Bet viskas, deja, mūsų šalyje su neteisingumu yra taip supainiota, kas tapo dažnai ne tik valdžios, bet ir eilinių žmonių gyvenimo norma, jog, kaip matome, net ir šalies prezidentė suprato šios problemos tikrąjį mastą valdžioje pabuvusi tik 1,5 metų.

O atsakymą, ką daryti valstybėje su šia bėda, nelengva rasti, tačiau visi mes turime tai padaryti, jei norime išsaugoti ne tik savo valstybę, bet ir savo žmones šioje valstybėje. O gal net paskatinti išvykusius grįžti.

Juk net ir sausio 13-osios minėjimą Seimo rūmuose, kuris įvyks kitą savaitę lydėtų visiškai kita dvasia, jeigu turėtume aiškų atsakymą kiekvienas sau, kaip viena svarbiausių valstybės institucijų, vadinta Lietuvos širdimi, tapo pačia nemėgiamiausia mūsų valstybėje, o toks požiūris kelia juk pagrįstą nerimą ir dėl bendrai parlamentinės demokratijos sukūrimo Lietuvoje.

Jau netrūksta ir šiandien kol kas tik interneto komentaruose raginimų: prezidente imkite visą valdžią į savo rankas, nesuvokiant, kad kuriant demokratinę teisinę valstybę yra svarbios visos valdžios grandys. Suprantama – negi gali sakyti, kad savivaldybės turi būti pati arčiausia žmonių ir skaidriausiai veikianti valdžia, kai visi mato, jog dabar tokias savivaldybes kaip Vilniaus, kur teka milijoniniai srautai, jau rengiasi šturmuoti net politikai, kurie yra ar buvo teisėsaugos ir teismų klientai.

Nedaug gali pasakyti ir gindamas parlamento, kaip vienos iš svarbiausių valstybės institucijų, garbę, kai jį neretai reprezentuoja šokėjėliai, šoumenai, skandalistai, o ne tie, kurie atėjo dirbti parlamentinio darbo. Be to, Seime su kiekviena kadencija didėja įvairių interesų įtaka, kurių šešėlyje lieka žmogus už parlamento sienų. Tas pats, kuris tą parlamentą gal gynė prieš dvidešimt metų. Ir tas žmogus, išalkęs teisingumo mūsų valstybėje, jaučiasi bejėgis, kai mato, jog prieš korupciją nukreipti įstatymai nepriimti, o, jei ką ir pavyksta prastumti, tai su skylėmis ir saugikliais anksčiau nusikaltusiems.

Tada ir kyla klausimas: ar galima dar labiau nusiristi, kad nepabandytumėm vėl atsikelti. Kaip atsikėlėme tada, daugiau nei prieš dvidešimt metų. Bet visi supranta: tada stovėjome už savo laisvės siekius prieš svetimą jėgą. O dabar ta gniaužianti jėga yra mūsų viduje. Tada nebuvo kur nuo tos jėgos pabėgti. Dabar gali. Į Vakarus. Kaip bebūtų keista, vis daugiau atsiranda lietuvių, kurie išvyksta gyventi ir į Maskvą.

Išvykti kitur gyventi galima, bet ar gali pabėgti nuo savę? Nuo savo atsakomybės tautai ir valstybei. Nuo klausimo, kurį, matyt, po kelių dešimtmečių užduosi pats sau, o gal jį tau užduos tavo vaikai ir anūkai. Negi tikrai nieko negalėjome padaryti ar bent jau pabandyti padaryti, kad žmonėms sugražinti valstybę?

Ir tada pajunti, kad yra toks sunkiai protu suvokimas dalykas kaip tautos
savisaugos instinktas. Kai suvoki, kad dar akimirka ir tauta išsisklaidys po pasaulį, kur atsiranda net kuriančių utopinius planus sukurti Lietuvą už savo valstybės ribų. Galbūt todėl dabar matome ir pozityvių ženklų tautos bei piliečių pasiryžime išsaugoti savo valstybę. Svarbu, kad valdžia, kuri jau suvokė visas valstybes bėdas, atvertų duris pozityviai visuomenės energijai, kuri turėtų būti nukreipta ne prieš kurią nors partiją ar valdžią, o už Lietuvą.

Visų pirma, reikia suvokti, kad visuomenės telkimasis, o ypač inteligentijos, mokslo ir kūrybinės inteligentijos kartu su visuomeninėmis organizacijomis, jaunimu yra gėris ir nauda valstybei, o ne grėsmė. Tai grėsmė neteisingumui valstybėje, korupcijai, valdžios, teisėsaugos savivalei, paniekai savo kraštui, jo istorijai, kultūrai, žmonėms. Politikai dejuoja dėl to, kad mūsų šalyje nėra pilietinės visuomenės, bet patys turėtų prisipažinti, kad, kai ta iniciatyva gimsta, ją patys užgniaužia arba stengiasi panaudoti tik savo interesams.

Valdžiai reikėtų atsisakyti supratimo, kad dialogas su visuomene reiškia tik keleto valdžiai artimų visuomenės asmenų pritraukimą prie savęs patarėjų arba tiksliau pasakius, pritarėjų statusu, kuriant kokias nors tarybas ar komisijas prie ministerijų ar Vyriausybės. Visuomenės dialogas su valdžia gali vykti lygiaverčiu pagrindu tik tada, jei pati visuomenė deleguoja savo atstovus į įvairias institucijas ir visuomenė, turėdama savo struktūras, kontroliuoja savo deleguotų atstovų darbą. O valdžia realiai įsiklauso ir įgyvendina jai teikiamus pasiūlymus.

Norint, kad visuomenės, t.y. tautos ir piliečių balsas, būtų girdimas mūsų valstybėje, valdžia turi būti pasirengusi persvarstyti ir rinkimų sistemą, o svarbiausia, sukurti realius mechanizmus, kaip vykdyti apklausas, visuomenines konsultacijas su visuomene, kad žinotų žmonių nuomonę ir galėtų ją įgyvendinti.

Teismai turėtų paaiškinti savo sprendimų motyvus, o teisėsauga ir, visų pirma, prokuratūra informuoti visuomenę apie tai, kaip juda arba kodėl nejuda rezonansinės bylos, o prieš priimdama sprendimą jas nutraukti, informuoti visuomenę, kokiais motyvais remiantis tai norima daryti. Turėtų būti peržiūrėtas referendumo įstatymo normos Lietuvoje, kad šis svarbiausias tautos ir piliečių nuomonės institutas taptų veikiančiu mūsų valstybėje, o ne tik gražiu dokumentu ant popieriaus. Taupant valstybės lėšas, referendumus vienu ar kitu klausimu būtų galima rengti rinkimų metu.

Reikia sukurti teisinius pamatus ir tam, kaip piliečiai galėtų išreikšti ir atvirą protestą valdžiai. Ne kur nors laukuose, bet ir prie valdžios rūmų. Net Sąjūdžio metais, esant sovietinei teisei ir sovietinei milicijai, galiojo tvarka, kad mitinge atsiradusius provokatorius nuramins teisėtvarka. Tai ar nekeista, kad Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje už chuliganiškus veiksmus protesto renginių metu turi atsakyti akcijos organizatoriai.

Mūsų teisėtvarka kratosi funkcijos atitraukti nuo viešų protesto veiksmų prisiplakusius asmenis ar organizacijas, kurie ateina su savo vėliavomis ir šūkiais, priešingais akcijos organizatorių tikslams, ir yra pastebimi žiniasklaidos bei teisėtvarkos kaip tokių akcijų veidas. Visiškai nesuprantama, kaip mūsų valstybėje sprendimą leisti ar neleisti surengti viešą protesto akciją priima koks nors savivaldybės pareigūnas, tuo pačiu užmaskuojant bendrą valdžios atsakomybę ir nenorą leisti išsakyti valdžios atžvilgiu viešą protestą, kaip tai garantuoja Konstitucija. Juk net sovietinė valdžia Sąjūdžio metais nedrįso neleisti protesto akcijų.

Jeigu valdžia būtų pasirengusi žengti šiuos ir kitus žingsnius, atverdama duris piliečių norui aktyviau įsijungti į valstybės gyvenimą, tai ir žmonės galėtų daug užtikrinčiau pasijusti savo valstybėje. Bet to šiandien negana. Svarbu, kad ir pati visuomenė sukurtų tautos ir piliečių dalyvaujamosios demokratijos modelį, kad valdžia turėtų lygiavertį sau dialogo partnerį.

Kokį modelį pasirinkti Lietuvoje, matyt, galėtų patarti mūsų šviesuomenė. Siūlyti galime kiekvienas, bet inteligentija tikiuosi pajus atsakomybę už savo valstybės ateitį ir drauge su kitais žmonėmis ims ieškoti kelių iš aklavietės. Jeigu tai įvyks, visi suprasime, kad tautos savisaugos instinktas vėl suveikė.

Dėl sausio 13 –osios dienos renginių labai plačios programos, kurie prasideda net sausio 8 dieną ir tęsiasi visą savaitę, keičiasi laikas, kai įvyks antrasis Forumo susitikimas.

Visuomeninis diskusijų forumas "Tauta, piliečiai, valstybė" kviečia 2011 m. sausio 25 d. (antradienį) dalyvauti diskusijoje "Kas mums yra Lietuva ir ką mes galime dėl savo valstybės padaryti?"
Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje
(Gedimino pr. 3, Vilnius)
Pradžia - 18 val.
Dalyvaus:
Ekonomistas, akademikas Antanas Buračas
Rašytojas Vytautas Martinkus, Rašytojų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metais
Dailininkas Bronius Leonavičius, Dailininkų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metais
Kultūrologas Sigitas Narbutas. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vadovas
Biochemikas Daumantas Matulis, Jaunųjų mokslininkų asociacija „Futura Scientia“

Renginį ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus, visuomeninių organizacijų narius, - visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.

http://www.DELFI.lt

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Jonas P,
2011 01 06 18:16

Save naikinanti Lietuva.

Kodėl geriausi, gabiausi ir protingiausi jauni žmonės bėga iš Lietuvos? Pagrindinė bėgimo priežastis, deja, jau ne ekonominė, bet politinė.Bėgama nuo netvarkos, nepagarbos žmogui, bėgama nuo patyčių ir paniekos, bėgama iš NENORMALIOS valstybės.

Kultūros ministro patarėja Zita Čepaitė kuopia tualetus vienuose Londono nakvynės namuose.Laiminga. Džiaugiasi, kad žmogaus darbas ir ŽMOGUS VERTINAMAS.

Ponas R.Valatka klausia: Ar egzistuoja tokia alga, kuri sustabdytų šį bėgimą?

Absoliučiai didžiausia alga Lietuvoje pernai buvo 111 kartų didesnė už vidutinį darbo užmokestį ir 258 kartus – už minimalią algą).

Remiantis Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) pateiktų pajamų deklaracijų duomenimis, 2005 metais didžiausia samdomo darbuotojo alga siekė 1, 7 mln. litų per metus. Per mėnesį – 141, 7 tūkst. litų.

Iš viso 10 žmonių VMI deklaravo pernai gavę daugiau nei milijoną litų algos.

Štai jums ir atsakymas: lietuviai bėga iš savo krašto, bėga iš NENORMALIOS valstybės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: