 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Tautos partija - naujasis Lietuvių Tautos Sąjūdis
(partijų ir organizacijų koalicija)
Programos projektas
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę (vadintą Lietuvos Kunigaikštyste, Lietuvos Karalyste, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste), du kartus 20 amžiuje atstačiusi nepriklausomą Lietuvos Valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje,
skelbia:
- Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
- Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Įvadas
Niekas taip negriauna Valstybės, kaip abejingumas savo Tautai. Per septyniolika Nepriklausomybės metų išryškėjo neigiami Valstybės kūrimo rezultatai. Pakaitomis valdydami, o ne tarnaudami Tautai, pseudopartijų atstovai beveik pasiekė tai, ko negalėjo nuveikti net okupantai. Masinis žmonių išvykimas iš šalies, savižudybės, alkoholizmo, nusikalstamumo mastai liudija apgailėtiną Tautos ir Valstybės perspektyvą.
Nors ir turime per keturias dešimtis registruotų politinių partijų, tačiau faktiškai valdžioje esančios - tai interesų grupės, jau suspėjusios pasidalinti įtakos sferomis ir konkuruojančios tik dėl didesnio kąsnio. Valdančiųjų siūlymai keisti padėtį apsiriboja neesminiais pokyčiais, kurie tik sustiprina esamą ydingą sistemą. Tad nieko nuostabaus, kad tokios pseudoreformos nesulaukia jokio visuomenės dėmesio ir pritarimo. Būtinos esminės permainos, tačiau vienytis sveikoms jėgoms trukdo ne tik baimė būti sutryptam, bet ir Tautai įteigtas nepilnavertiškumo jausmas.
LIETUVOS ŽMONĖS, tautiečiai, mes visi prisimename Sąjūdį, kai su džiaugsmu ir baime ėjome į mitingus, kai daug kas važiavo į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto, šalo, aukojo dienas ir bemieges naktis, dalyvavo „Baltijos kelyje “. Tuo metu tikėjome, kad ateina išsilaisvinimo diena nuo Rusijos okupantų ir savų komunistinių kolaborantų. Keturiasdešimt šešis metus „buvusieji “ - visokie savi kolaborantai ir stribai, padedant Raudonajai armijai, NKVD ir kitokiems perėjūnams, naikino Lietuvių Tautą, Tautos kultūrą ir pačią Lietuvos Valstybę. Dešimtys tūkstančių partizanų žuvo už Lietuvos laisvę, kovodami su okupantais ir vietiniais išdavikais. Šimtai tūkstančių nuteistų, išsiųstų į lagerius ir ištremtų. Buvo naikinami visi tautiškai-patriotiškai nusiteikę ir išsilavinę, bet nesutikę būti išdavikais, Lietuvos žmonės.
Mes tikėjome, kad Sąjūdis atves Lietuvą į nepriklausomybę, bet buvome apgauti. Sąjūdis, deja, sukurtas tų pačių buvusiųjų valdžioje, konsultuojant ir padedant tarptautinei kosmopolitinei mafijai, susitarė su Rusija ir JAV, kaip Lietuvoje išsaugoti visas buvusias komunistines – kėgėbistines struktūras, ir kartu su tarptautiniais nusikalstamais klanais išsidalyti Lietuvos Valstybės ir žmonių turtą, tuo pačiu apsisaugant nuo atsakomybės prieš Lietuvių Tautą. Tai, deja, „buvusiesiems“ labai gerai pavyko. Kai „buvusiųjų“ marionetinė valdžia Lietuvoje įsitvirtino, kada visus aukščiausius valdžios postus užėmė „persidažę“ komunistai ir KGB-istai, pasivadindami socdemais, konservatoriais, krikdemais, visokiais liberalais, partijom ar sąjungom, taip apgaudami net daugelį politkalinių su tremtiniais, atstovaujamus marionečių.
Seimas leidžia įstatymus, naikinančius Lietuvių Tautą, jos kultūrą, tuo pačiu ir Lietuvos Valstybę. Visos Lietuvos vyriausybės valdymo struktūros: ūkio, teisingumo, teisėsaugos, užsienio reikalų, krašto apsaugos, kultūros ir t.t., valdomos įvairių, nemylinčių mūsų krašto, „persidažėlių“. Nejaugi Lietuvoje nėra Tėvynę mylinčių, dorų tautiečių? Yra. Yra, bet jie prie valdžios neprileidžiami, nepriimami nei į žiniasklaidą, nei į radiją, nei televiziją. „Buvusieji“ žino ir supranta, kad jie, tiek sunaikinę Lietuvos žmonių, padarę Lietuvai žalos daug kartų daugiau, negu Vokietijos naciai, už tai turės atsakyti. Todėl ir tęsiamas Tautos niekinimas ir naikinimas, sumanesnių žmonių „varymas“ uždarbiauti į užsienį, kad į jų vietą privažiuotų svetimtaučių, kuriuos būtų galima žiauriai išnaudoti, o jie nesipriešintų, kad ir toliau būtų galima grobti Lietuvos turtą ir naikinti Valstybę.
Ar Jūs, gerbiami tautiečiai, žinote nors vieną padoresnę valstybę, kurioje atlyginimas už darbą skirtųsi šimtą ir daugiau kartų? Ar žinote valstybę, kur kaimo žmogus, norėdamas nusipirkti butelį alaus ar benzino litrą, turi parduoti dešimt litrų pieno? Ar žinote valstybę, kur verslininkas, nesumokėjęs valstybei milijonus litų mokesčių, atlyginimus mokėdamas vokeliuose ir kitaip pažeisdamas valstybės įstatymus, taptų ministru? Ar žinote valstybę, kur premjeras ne vadovauja vyriausybei, o tik skėsčioja rankomis, nieko nežino ir už nieką neatsako? Ar žinote valstybę, kurios vyriausybė nežino, kur dingsta milijardai litų iš visų Lietuvos žmonių surinktų mokesčių, o už vieną litą parduodamos milijardus litų kainuojančios įmonės. Ar žinote, kad Lietuva užsienio bankams prasiskolinusi dvidešimt vieną milijardą litų ir kad kiekvienas lietuvis nuo mažiausio iki seniausio užsienio bankams skolingas po dešimt tūkstančių litų? Turbūt, ne.
O kas ir kada grąžins šią skolą? Juk šimtai tūkstančių mūsų tautiečių išvyko į užsienį ieškoti normalesnio gyvenimo, o Tauta atsidūrė ant išnykimo ribos.
Lietuvoje yra daugiau kaip keturiasdešimt partijų. Praktiškai beveik visos jos yra sukurtos buvusiųjų sovietinių bei užsienio spec. tarnybų. Tos partijos neturi lietuviškos tautinės ideologijos, negina lietuvių kultūros nei Tautos.
Buvusieji, „ištrūkę iš Kompartijos glėbio“, o tikrumoje tik „persidažę“ ir išsidalinę Lietuvos turtą, dabar ieško „stogo “ Vakaruose, neatsižvelgdami nei į Tautos, nei į Valstybės interesus.
Pagrindinių programinių principų kodeksas
Mes, Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos patriotai, Tautai, lietuvių kalbai ir Valstybei kylančių iššūkių akivaizdoje, siekdami apsaugoti Lietuvių Tautą, lietuvių kalbą ir Lietuvos Valstybę nuo jiems gresiančio sunaikinimo bei išnykimo, vadovaudamiesi tautine ideologija, pritariame ir sieksime įgyvendinti pamatinius Lietuvos Valstybės kūrimo ir gyvenimo principus.
Mes esame už europietišką Europą, bet pasitenkinti žeminančiu „regiono“ statusu, atsisakant realaus valstybingumo, kad mus galėtų netrukdomai išnaudoti ir niekinti galingesni, mes negalime. Valstybių sandraugoje visos valstybės turi būti lygios - be „lygesnių“ ir išnaudojančiųjų, kurie turėtų teisę mums nurodinėti, per kokį tarpininką pirkti brangiau ir parduoti pigiau, kad tarptautinė kosmopolitų mafija galėtų turtėti, o mūsų Tauta skurstų.
Mes už tai, kad Lietuva laisvai galėtų pasirinkti su kuo prekiauti, su kuo draugauti, kam parduoti ir iš ko pirkti. Mes neturime pyktis su kitomis valstybėmis vien todėl, jog jos kam nors nepatinka, neturime remti įvairių agresorių ir kolonizatorių, bandančių pasmaugti laisvės siekiančias tautas.
Mes už tai, kad Lietuvos žmonės iš savo darbo galėtų normaliai gyventi, kad Lietuva gerbtų kitų tautų pasirinkimą ir pati būtų gerbiama. Bet kokie Lietuvos ir kitų valstybių teisių apribojimai (nesvarbu, ar iš Rytų, ar iš Vakarų pusės) turi būti vertinami kaip ekonominis, politinis, religinis ar netgi karinis terorizmas. Mes už tai, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lygūs, nežiūrint į jų tautinę, rasinę, religinę ar politinę priklausomybę, tačiau ir visi piliečiai turi elgtis taip, kad nekenktų gyvybiniams Tautos ir Valstybės interesams.
Matydama Lietuvos valdžios avantiūrizmą, Tautos niekinimą ir Valstybės naikinimą, kuriame naują politinę jėgą, kurios pagrindiniai tikslai yra suverenios ir nepriklausomos Lietuvos Valstybės išsaugojimas ir Lietuvių Tautos suklestėjimas. Mūsų programa, priešingai negu daugumos kitų partijų, yra pagrįsta ne kosmopolitine, o tautine ideologija. Ji skirta Lietuvių Tautos išgelbėjimui, mūsų tautinės kultūros ir dvasios išsaugojimui, tautinės savimonės išugdymui bei ekonominės gerovės sukūrimui visiems Lietuvos žmonėms.
Todėl jos įgyvendinimui, tam, kad Lietuva neišnyktų iš pasaulio žemėlapio, mes ir visi Lietuvos žmonės turime ryžtis nelengvam darbui ir būti tvirti, kad išgelbėtume savo Tėvynę. Šiuo metu, esant tokiam „buvusiųjų“ įsigalėjimui, dabartinę padėtį pakeisti tikrai nebus lengva. Bus gudriai suregzto šmeižto, šantažo, gąsdinimo, papirkinėjimo, gal net niekingų provokacijų. Aktyvių Lietuvos žmonių ir kitų patriotiškai nusiteikusių tautiečių, norinčių gelbėti Tėvynę, laukia įtemptas ir pasiaukojantis darbas.
Turime būti pareigingi ir atsakingi, teisingi ir garbingi. Tesėti duotą žodį Tautai ir Tėvynei. Mes ne „buvusieji“ - privalome dirbti Tautai, o ne savo kišenei!
Mūsų tikslas sukurti Tautinę Lietuvos Valstybę, nes dabar Lietuvos Valstybė tokia nėra - ji nėra Lietuvių Tautos, kaip visumos, Valstybė, ir Lietuvių Tautos namai.
„ATIDUOK TĖVYNEI KĄ PRIVALAI “ - tai Lietuvos partizanų šūkis, išspausdintas ant 1949 m. partizanų išleisto laikraštuko viršelio.
1. Tautinės Lietuvos Valstybės prioritetai:
- Lietuvių Tauta (Lietuvos Valstybės kūrėja ir gynėja);
- Lietuvos Valstybė (pagrindiniai principai – „Valstybė yra Tautos namai“ ir „Valstybė yra tik įrankis Lietuvių Tautos rankose“);
- Bendruomenė (teritorinės bendruomenės ir visuomeninės organizacijos);
- Šeima (vyro ir moters santuoka) - Tautos pagrindinė „ląstelė“;
- Žmogus (Tautos narys).
Tautos sąvoka yra subjektyvi ir todėl nėra tiksliai „matematiškai“ apibrėžiama taip, kad tas apibrėžimas be išlygų tiktų visiems dabar (ir praeityje) egzistavusiems tautų variantams. Todėl ir egzistuoja daug sąvokos „tauta“ apibrėžimų. Visus juos jungia bendra savybė - Tauta yra istoriškai susiklosčiusi žmonių bendrija ir kiekvienas tos bendrijos narys visų pirma pats save laiko tos tautos nariu, o kiti tos tautos nariai vienas kitą irgi tokiais pripažįsta, ir aiškiai atskiria save nuo kitų tautų (tai yra nelaiko save kitų tautų nariais).
Deja, bet žmogaus tautybę nulemia ne genai, o kultūrinė aplinka, kurioje jis išaugo. Jei būtų priešingai, tai dabar lietuvių būtų ne 3,5 milijono, o kokie 25 milijonai (jei ne daugiau) - dabartiniai baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, amerikonai ir kt., kurių protėviai buvo lietuviai. Lietuvių Tautos atstovas kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai ir pats save laiko save lietuviu. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jo genetiniai protėviai turi būti lietuviai tradicine (genetine) prasme.
Lietuva – tai vienintelė žemė, kur lietuviai gali visavertiškai, laisvai ir savarankiškai plėtoti savo kultūrą.
Lietuvos Valstybės paskirtis - tarnauti visai Lietuvių Tautai, o ne atskirų žmonių (piliečių ir nepiliečių) ar atskirų šeimų (klanų, verslo grupių ir pan.) interesams. Šie interesai gali būti tenkinami tik tuo atveju, jei jie „nesikerta“ su visos Tautos interesais. Kaip tik todėl labai svarbu tiksliai ir aiškiai apibrėžti Tautos interesus, kad jie visų Tautos narių būtų suprantami vienodai ir nebūtų skirtingai aiškinami. Atskiro Tautos nario - žmogaus ar piliečio - teisės niekada negali būti aukštesnės už visos Tautos teises, ir tuo pagrindu jas ignoruoti.
Partijos tikslas - puoselėti ir stiprinti Lietuvių Tautos galios šaltinį - nepriklausomą Lietuvos Valstybę - turtingą, saugią ir vienodai teisingą visiems jos piliečiams.
Mes, mokydamiesi iš praeities, žvelgiame į ateitį ir norime kurti naują, gražią, saugią, turtingą ir teisingą Lietuvą.
Mūsų partija vadovaujasi nuosaikaus tautiškumo ideologija, tautine demokratine politine doktrina, o savo tikslų bei siekių įgyvendinimo metodu renkasi politinį ir ekonominį pragmatizmą. Visų mūsų veiksmų svarbiausias matas – jų nauda Lietuvos valstybei ir Lietuvių tautai. Lietuva - pirmiausia!
Partija remiasi lietuvių tautinėmis, krikščioniškomis, humanistinėmis vertybėmis, gina nacionalinius interesus, siekia stiprinti ekonomiką, įvesti tvarką, įgyvendinti tautinę demokratiją.
Tautinė demokratija - tai demokratija, teisingumas ir vienodos galimybės visiems, tai patikimiausia ir efektyviausia visuomenės apsauga nuo neteisybės, netvarkos, neturto.
Tautinė demokratija - tai vidurio kelias tarp dviejų kraštutinumų - teroristinės diktatūros ir anarchinio liberalizmo. Įvairios diktatūros jau praeityje - nugalėtos ir pasmerktos. Akivaizdi ir kraštutinio liberalizmo krizė. Jos pasekmės - vis didėjanti praraja tarp turtingųjų mažumos ir skurstančiųjų daugumos, kultūros, moralės nuosmukis, nusikalstamumo įsigalėjimas. Šiam grėsmingai spartėjančiam išsigimimui reikia pasipriešinti. Reikia priešpastatyti naują, sveiką, gaivią jėgą - tautinę demokratiją.
Reikia žadinti tautinę savigarbą, lietuvių pasitikėjimą savo jėgomis, ugdyti optimistinę pasaulėjautą. Mūsų Tauta turi vėl susitelkti, būti solidaria, energinga, kuriančia.
Mes sakome: Lietuva - lietuvių žemė ir visų jos piliečių bendri namai. Ši moderni tautinė idėja turi tarnauti patikima užtvara vis labiau stiprėjančiam ir agresyvėjančiam kosmopolitizmui.
Tautiškumo saviraiška ir savigyna turi būti suprantama, priimtina ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos kitataučiams. Visi, mokantys lietuvių kalbą ir gerbiantys Lietuvių Tautos istoriją, papročius, gavę visas piliečių teises ir įsipareigoję vykdyti visas piliečių pareigas, yra lygiateisiai mūsų bendrų namų - Lietuvos Valstybės - gyventojai.
Būdami atviri pasauliui ir jo pažangai, mokslui, kultūrai, dvasinėms vertybėms, turime riboti žalingų įtakų plitimą, stabdyti mūsų tautinio savitumo silpninimą. Deramai sutikdami laukiamus Lietuvos svečius, neleisime minti takų per mūsų šalį neprašytiems, nelegaliems migrantams, skleisti čia mums svetimą kultūrą ir gyvenseną.
Mes siekiame, kad asmenys ir įvairios visuomenės grupės - tautinės, socialinės, profesinės ir kitos - veiktų ne tik savo, bet ir visos Lietuvos Valstybės gerovei ir saugumui, kad asmenų ir grupių veikla, tenkinant savo interesus, ne tik kad nesilpnintų visumos, bet ją stiprintų.
2. Tvarka Lietuvos Valstybėje. Valstybės valdymas. Pilietybė. Išeivija. Lietuvių etninės žemės. Imigracija.
Tautos suverenitetas.
Tautos valios ir galios išraiška - Nepriklausoma Valstybė. Mes ginsime Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma valstybė, kad Lietuvoje suverenitetas priklauso Tautai, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Mes priešinsimės Lietuvos nepriklausomybės atsisakymui ar išpardavimui, nežiūrint, kokiais būdais, kieno pastangomis ir kokiais tikslais prisidengiant tai būtų daroma.
Lietuva – laisva ir nepriklausoma Tautinė Valstybė. Tauta yra Valstybės pagrindas. Valstybė atskaitinga Tautai. Valstybė – Tautos namai. Aukščiausia valdžia tvarkant Lietuvos Valstybės vidaus reikalus ir santykius su užsieniu priklauso Tautai. Jai priklauso ir aukščiausia valdžia valstybės pareigūnų ir jų vykdomos politikos atžvilgiu.
Valstybė tėra priemonė kuo geresniam žmogaus, Tautos ir žemės, kurioje jie gyvena, sambūviui siekti. Juk Lietuvos žemė – mums vienintelė. Ji ne tik maitintoja bei gėrybių teikėja, bet ir mūsų dvasios ir pasaulėjautos šaltinis. Vienintelė žemė šiame pasaulyje, kurioje Lietuvių Tauta gyvena šeimininko teisėmis. Lietuva, kartu su Latvija – tai didelio baltų kultūros žemyno, dingusio istorijos bangose, paskutinės salos. Ši paveldėta ir atgaivinama kultūra geriau, negu šiuolaikinė ekologija, moko mus darnaus sugyvenimo su žeme ir visa gamta. Tik į šį pagrindą atsirėmę sustabdysime savo šalies niokojimą ir žmonių dvasinį pakrikimą.
Lietuvių Tauta nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Ji, kaip ir kitos tautos, turi savo istorinę atmintį, papročius, kalbą, savo pergales ir pralaimėjimus, atradimus ir klaidas. Visa tai yra jos būdingieji bruožai, kurie ją skiria nuo kitų ir kuriais turime remtis, ieškodami savo kelio. Turime saugoti savo teigiamus bruožus, o ne siurbti, kaip kempinė, pasaulio seniai išlietas pamazgas.
Nacionaliniai interesai.
Lietuvos valstybingumas – Lietuvių Tautos perspektyvų garantas, išlaikytina politinė vertybė, kertinis programinis siekis. Tikroji nepriklausomybė galima tik tada, kai ji įgyvendinama politiniame, ekonominiame ir kultūriniame lygiuose. Labai svarbu, vaduojantis iš Rytų, nepakliūti į Vakarų priklausomybę.
Valstybėje galioja tik nacionalinė Lietuvos Valstybės teisė. Nepritarsime jokių kitų valstybių ar viršvalstybinių institucijų diktatui Lietuvos atžvilgiu. Išlaikysime politinį, teisinį, ekonominį Lietuvos suverenitetą. Tautos interesams kenkiančios sutartys – anuliuojamos. Priešinsimės Europos Konstitucijos, Europos Sąjungos pilietybės ir euro įvedimui. Kovosime su įvairių užsienio jėgų bandymais primesti savo politinę valią Lietuvos Valstybei ir Lietuvių tautai.
Valstybėje vykdoma administracinė-teritorinė reforma: naikinamos apskritys ir kartu decentralizuojamas šalies valdymas, plėtojant vietos savivaldą bei plečiat seniūnijų funkcijas. Aiškiai apibrėžiamos valdymo funkcijos, priklausančios savivaldos institucijoms, ir funkcijos, priklausančios centrinėms šalies institucijoms. Iš esmės pertvarkoma mokesčių sistema: mokestinės pajamos proporcingai skirstomos savivaldybių ir valstybės biudžetui, atsižvelgiant į realią ekonominę kiekvienos savivaldybės padėtį. Regionų vystymasis ir jų gyventojų pragyvenimo lygis tiesiogiai turi priklausyti nuo savivaldybių veiklos efektyvumo panaudojant vietinius resursus ir pritraukiant investicijas.
Visi Lietuvos piliečiai, taip pat ir valdžios pareigūnai, lygūs prieš įstatymą. Seimo nariams iš eilės einančių kadencijų skaičius apribojamas iki dviejų kadencijų.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Kiekvienas lietuvių kilmės asmuo turi teisę į Lietuvos Valstybės pilietybę (jei jis neturi arba atsisako kitų turimų pilietybių).
Dviguba pilietybė, tame tarpe ir išimties tvarka, negalima. Lietuvių kilmės asmenys, turintys kitą pilietybę ir nenorintys jos atsisakyti, turi teisę gauti „Lietuvio pažymėjimą“, su kuriuo gali laisvai įvažiuoti į Lietuvą, čia gyventi, mokytis, dirbti, balsuoti vietos savivaldos rinkimuose, būti išrinktais į vietos savivaldos tarybas.
Kiekvienas pilietis privalo būti ištikimas Valstybei ir tarnauti Tautos gerovei. Valstybė piliečiams sudaro vienodas sąlygas mokytis, dirbti, kurti ir tobulėti.
Turto restitucija priklauso tiktai Lietuvos Valstybės piliečiams ir Lietuvių Tautos žmonėms.
Asmenys, neturintys Lietuvos pilietybės, Lietuvos Valstybėje gyvena svečių teisėmis. Asmenys, neturintys Valstybės pilietybės, privalo gerbti Lietuvos Valstybę ir laikytis įstatymų.
Išeivija ir lietuvių etninės žemės.
Lietuvos Valstybė sudaro sąlygas viso pasaulio lietuviams sugrįžti į Tėvynę Lietuvą. Tiek ankstesnės, tiek dabartinė gausi emigracija, o taip pat silpstantys ryšiai su įvairių kartų išeivija ženkliai sekina Lietuvių Tautos gyvybines galias. Todėl šiandien Valstybė neturi pamiršti nei vieno lietuvio ar lietuvių kilmės asmens – nesvarbu, kur jie gyventų. Tam turi būti pasitelktos informacinės visuomenės teikiamos galimybės. Valstybė taip pat turi rūpintis politiniais, ekonominiais bei kultūriniais ryšiais su visomis etninėmis lietuvių žemėmis. Tai yra atviro ir geranoriško tarptautinio bendradarbiavimo sudedamoji dalis. Kiekvienam nuolat užsienyje gyvenančiam lietuviui turi būti išsaugota teisė įgyti Lietuvos pilietybę, net jeigu jis ir turėjo kitos šalies pilietybę, bet jos atsisakė. Valstybė turi sudaryti palankias sąlygas lietuvių kilmės asmenims sugrįžti į savo Tėvynę.
Imigracija.
Ne lietuvių kilmės užsieniečių imigracija Į Lietuvos Valstybę griežtai ribojama, kadangi tokia imigracija kelia pavojų Lietuvių Tautos išlikimui ir leidžia darbdaviams samdyti pigią darbo jėgą, nekeliant atlyginimų. Visi imigrantai, kurie kreipsis dėl leidimų gyventi Lietuvoje ar norės juos pratęsti, turi pasirašyti „integracijos sutartį“, kuria užsieniečiai įsipareigos laikytis Lietuvos Valstybės įstatymų bei gerbti Lietuvių Tautos papročius, išmokti lietuvių kalbą, aktyviai dirbti, mokėti mokesčius Valstybei ir integruotis į lietuvių visuomenę. Jeigu „sutarties“ sąlygos pažeidžiamos, toks užsienietis praranda socialines garantijas, o grubiai pažeidęs – išsiunčiamas iš šalies.
3. Lietuvių kalba. Tautinės etninės vertybės. Kultūros, istorijos ir gamtinis paveldas.
Sunku perdėti lietuvių kalbos reikšmę visavertei nacionalinės kultūros raidai ir negausios tautos istoriniam likimui. Kiekviena kalba – tai ypatinga bendravimo, poetinio įkvėpimo ir pasaulio suvokimo versmė, būtina asmenybės atsiradimui ir augimui. Tačiau lietuvių ir latvių kalbos dar turi ir papildomą, neišmatuojamą mokslinę reikšmę visai civilizacijos raidai ir dvasinei žmogaus prigimčiai pažinti. Todėl Valstybė tiek administracinėmis, tiek ir ekonominėmis priemonėmis turi puoselėti lietuvių kalbą ne tik tam, kad tinkamai užtikrintų įvairius viešuosius poreikius, bet ir kad įtvirtintų jos pačios tęstinumą bei plėtrą kintančioje tikrovėje.
Globali, sparčiai kintanti aplinka dar nereiškia, kad kalbų maišymasis, supanašėjimas ar jų nykimas yra neišvengiamas. Atvirkščiai, mums, lietuviams, ji reiškia, kad dar gaivindami savo kalbą po sovietinės nelaimės laikų, mes ir vėl turime ginti savo tapatybę, nuolat lietuvinti savo pasaulėvaizdį. Mūsų šiuolaikiškumas turi būti siejamas ne su kokiu nors lietuvių kalbos nuvertinimu ar žalojimu, prisitaikant prie svetimų kultūrų ar mados srovių, bet su visuotinai reikšmingais lietuviškais mokslo ir meno pasiekimais.
Lietuvių Tauta egzistuos tol, kol jos nariai kalbės lietuviškai - tai yra pagrindinė sąlyga Lietuvių Tautos išlikimui.
Gali būti sunaikinta Lietuvos Valstybė, gali būti užgrobta dabartinė Lietuvos teritorija, lietuviai gali būti ištremti ar priversti išsikelti iš Lietuvos, bet Lietuvių Tauta išliks, jei išsaugos savo kalbą.
Tauta ir jos gimtoji kalba – Tautinės Valstybės aukščiausios vertybės. Jų žūtis sunaikina ir Valstybės egzistavimo prasmę. Todėl pagrindinė Tautinės Valstybės paskirtis – sudaryti tinkamas sąlygas Tautos bei jos gimtosios kalbos išlikimui ir klestėjimui jos istorinėje-etninėje teritorijoje.
Lietuvių kalbai užtikrinsime vienintelės valstybinės kalbos statusą, visuotinai privalomą Lietuvos teritorijoje.
Kaip tik todėl pats svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas lietuvių kalbai ir su tuo susijusiems dalykams. Šiuo metu tai būtų visų pirma visų pavardžių, vardų, vietovardžių, terminologijos, rašmenų sistemos ir kt., besąlyginės lietuviškos raštvedybos, lietuviškų viešųjų užrašų, išsaugojimui (Lietuvos Valstybėje - besąlygiškai, o už Valstybės ribų - tiek Etninėje Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje gyvenančių lietuvių tarpe – atsižvelgiant į esamas realias galimybes).
Tuo pat metu turi būti labai griežtai „užkertami“ bet kokie bandymai „išlietuvinti“ (ar kosmopolitizuoti) visus šiuos dalykus. O būtent tai dabar labai intensyviai vyksta - pradedant viešaisiais nelietuviškais užrašais; leidimu rašyti dokumentuose, knygose, spaudoje, TV, Internete ne lietuviškais rašmenimis pavardes, vardus, kitus užrašus; leidimas iškraipyti lietuviškas moterų pavardes, jas trumpinant; pardavinėjimas Lietuvos teritorijoje nešiojamų kompjuterių ir atskirų klaviatūrų, kuriose nėra lietuviškų raidžių, ir kt.
Tautinės etninės vertybės.
Tautiškumas – Lietuvių Tautos išlikimo, vienybės, gerovės ir klestėjimo pamatas. Lietuviškas tautiškumas yra Lietuvos visuomenės gyvybinis pradas ir sukuria savaimines sąlygas jos bendruomeniškumui ir vienybei pasireikšti. Drauge tai yra asmens orumo ir siekio tobulėti išraiška. Tautinis orumas ir savimonė, tikra pagarba savo Tautai ir gilus jos kultūros pažinimas išmoko suprasti ir gerbti kitas tautas bei kultūras, o tuo pačiu ir patį žmogiškumą.
Šiuolaikiška etninės kultūros plėtra stiprina Tautos kūrybines galias, savastį ir atsparumą, padeda naujoms kartoms perimti laiko patikrintus dorovės ir grožio pagrindus, diegti atsakingą savarankišką mąstyseną ir tarnystę visuomeniniams tikslams, įveikti vienpusišką materialistinį pasaulio supratimą. Todėl Valstybė turi reikšmingai investuoti į tautinių papročių puoselėjimą ir tautinės savimonės bei saviraiškos ugdymą.
Kultūrinė nepriklausomybė – Valstybė turi saugoti bei remti visus liaudiškosios ir profesionaliosios lietuvių kultūros pasireiškimus, kaip mūsų doros, savitumo ir išlikimo pagrindą.
Kultūros, istorijos ir gamtinis paveldas.
Valstybė nepakankamai rūpinasi materialaus ir dvasinio mūsų kultūros paveldo puoselėjimu ir vieša jo raiška, šiuolaikiniu mūsų garbingos istorijos įprasminimu, kūrybinių meno ir mokslo tradicijų tęstinumu. Provincialaus pamėgdžiojimo tendencijos ir grobuoniškas mūsų kultūros vertybių naikinimas smukdo Lietuvą, jos tarptautinį įvaizdį bei prestižą, atneša didelius nuostolius Tautos ugdymui ir turizmo plėtrai.
Ypač būdingi mūsų viešosios politikos reiškiniai – tai vengimas apibrėžti visuomeninio transliuotojo nacionalinę misiją ir ją tikslingai finansuoti, nemokėjimas visapusiškai išnaudoti naujosios žiniasklaidos ir kitų moderniųjų technologijų teikiamų galimybių. Valstybė neturi kultūros plėtros ir tvermės strategijos. Būtina ją kuo greičiau parengti ir pradėti įgyvendinti.
Valstybė saugo ir rūpinasi Tautos ir Valstybės kultūros ir istorijos paveldu bei jo išsaugojimu ateinančioms kartoms.
Valstybė visokeriopai remia tautinės kultūros vystymą; lietuvių kalbos ir tarmių išlikimą; saugo lietuvių kalbą nuo svetimų kalbų įtakos, keliančios pavojų lietuvių kalbai; baltų dvasinių vertybių ir tautinių tradicijų atgimimą; literatūros, meno ir kitų kultūros paveldo paminklų bei vertybių išsaugojimą ir gausinimą.
Aplinka ir sveikata.
Lietuvos gamtinė ir kultūros aplinka sudaro vieną pačių didžiausių jos vertybių, nulemia daugelį lietuviškos dvasios ir gyvenimo būdo ypatybių. Todėl plintančio niokojamojo elgesio akivaizdoje itin sugriežtinti įstatymus, sustiprinti aplinkosauginę šviečiamąją veiklą.
Valstybė saugo ir rūpinasi Tautos gyvenamos teritorijos gamtiniu paveldu, nes tai yra Tautos išlikimo ir gyvavimo pagrindas. Žmogus - gamtos dalis. Kiekvienas žmogus privalo saugoti gamtą ir tausoti jos turtus.
Valstybė garantuoja miestų ir miestelių žaliųjų plotų išsaugojimą ir jų gausinimą.
4. Ūkinė veikla. Finansų ir mokesčių politika. Algos. Pensijos. Socialinė sauga.
Pilietis Tautos ir savo gerovę kuria savo darbu.
Ūkinės veiklos pagrindas - Valstybės reguliuojama, socialiai orientuota rinkos ekonomika.
Valstybė kuria stiprų nacionalinį ūkį, maksimaliai patenkinantį Tautos poreikius ir Valstybės nepriklausomybę.
Tautos santara.
Tautos gyvenimas Lietuvos Valstybėje grindžiamas Tautos vienybės, idealizmo, socialinio teisingumo, meilės darbui dvasia. Darbas - Tautos dvasinių ir materialinių vertybių kūrėjas, žmogiškojo gyvenimo pagrindas, kiekvieno piliečio garbė ir pareiga. Valstybė turtinga, kai turtingi visi jos žmonės.
Viduriniojo visuomenės sluoksnio plėtra, socialinių bei geografinių skirtumų mažinimo siekinys – tradicinis tautiškos vidaus politikos tikslas. Nepriimtina padėtis, kai didelė Tautos dalis jaučiasi atstumta ir itin pažeidžiama. Tačiau toks visuomenės susiskaldymas negali būti įveiktas vien veiksmingesniu nacionalinio produkto perskirstymu tiesioginėms socialinėms reikmėms ar labdaros sistemų plėtra. Reikalinga kryptinga ekonominė politika.
Svarbiausioji socialinio teisingumo prielaida - tolygesnis turto ir pajamų pasiskirstymas, kiek jis nekenkia ūkiniam stiprėjimui ir kapitalo augimui. Mūsų tikslas - ne dar labiau praturtinti mažumą, bet skatinti daugumos turtėjimą.
Savininkų gausėjimas ir stiprėjimas, perspektyvios pramonės ir našaus, produktyvaus žemės ūkio kūrimas, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, visų žmonių sąžiningas ir intensyvus darbas yra Valstybės, Tautos, Bendruomenės, Šeimos, Asmens gerovės pagrindas.
Aukščiausių Tautos siekių įgyvendinimo prielaida yra stipri nacionalinė ekonomika. Jos pagrindas - privačia iniciatyva besiremiantis rinkos ūkis, kuriame valstybė organizuoja, prižiūri ir skatina konkurenciją, kreipia ūkio veiklą viso krašto, visų gyventojų naudai.
Ekonomika turi būti vystoma ne chaotiškai, bet pagal ilgalaikį plėtros planą, pagal strateginę modernaus, konkurencingo ūkio kūrimo programą, paisant sveikos ir stabilios aplinkos poreikio, skatinant šalies regionų tolygią socialinę ir ekonominę raidą. Ūkio strategijos prioritetas efektyvi gamyba, diegiant pažangiausias technologijas bei kuriant aukščiausios kokybės gaminius, turinčius paklausą šalyje ir pasaulyje. Tik eidami esminių ir nuoseklių permainų keliu, prikelsime iš sąstingio Lietuvos ūkį.
Įvairios ekonominės doktrinos ir dogmos neturi būti mechaniškai perkeliamos iš kitų kraštų, kitokių ekonominių sąlygų į mūsų dirvą. Dažniausiai jos čia neprigyja ir atneša žalą. Lietuvos ekonominė politika turi būti pragmatiška, turime atsirinkti, ir įgyvendinti tik tas priemones, kurios bus tinkamos Lietuvos sąlygomis. Mes sieksime lygiateisės integracijos į pasaulio ekonomiką.
Artimiausi ir svarbiausi ekonomikos stiprinimo uždaviniai - nacionalinio ūkio, ypač gamybos plėtra, investicijų skatinimas, eksporto didinimas, deramai apmokamų darbo vietų steigimas. Valstybės valdžia turi sudaryti palankias galimybes kiekvienam piliečiui pagal jo išgales dirbti, užsidirbti, sutaupyti, įsigyti. Pakankamos gyventojų pajamos būtiniausių reikmių finansavimui - pati geriausia socialinė apsauga.
Viešos investicijos į sudėtingų energetikos uždavinių sprendimą, gyvenamojo būsto ir kitų statinių visuotinį atnaujinimą, tolygią regionų plėtrą – tai pavyzdžiai makroekonominės politikos priemonių, galinčių užkirsti kelią plačių visuomenės sluoksnių nuskurdimui ir degradacijai. Europos Sąjungos fondų bei kita tarptautinė parama struktūrinei visuomenės ir ūkio pertvarkai turi būti nukreipta tokiems ilgalaikiams tikslams finansuoti. Atsisakoma ydingos praktikos skirstant ES finansinę paramą. Tokia parama neturi būti skiriama atskiriems ūkio subjektams, taip iškraipant rinkos situaciją ir mažinant konkurencingumą. ES lėšos skiriamos strateginiams valstybės tikslams ir poreikiams, pvz., naujos modernios atominės jėgainės statybai, elektros tinklo į Vakarus tiesimui, Klaipėdos uosto rekonstrukcijai, kad jis taptų prekių tranzito tarp Rytų ir Vakarų centru, europinio geležinkelio tiesimui su moderniais terminalais ir pan.
Valstybė pripažįsta asmeninę, valstybinę ir visuomeninę nuosavybę. Valstybės teritorijoje visi gamtos turtai priklauso Tautai.
Strateginės reikšmės objektai yra tik Valstybės nuosavybė.
Teisę į žemės nuosavybę turi tik Valstybės piliečiai, kitiems asmenims žemė nuomojama.
Valstybė įgyvendina žemės reformą, atitinkančią Tautos poreikius. Šiuolaikinė žemės ūkio pertvarka turi užtikrinti kaimiškos gyvensenos tradicijų tęstinumą ir pirmenybę stambiam gamybiniam šeimos ūkiui, o gyvenvietėse – darbo vietų plėtrą kituose versluose. Nuosavybės restitucija turi būti taikoma tik piliečiams ir greičiau baigta.
Valstybė remia ūkininkus ir kitas Valstybei naudingas ūkininkavimo formas. Visos išmokos Lietuvos žemės ūkiui plėtoti skiriamos tik tiesiogiai jame ūkininkaujantiems, atsisakoma projektinio-programinio pinigų skyrimo; valstybė skatina žemės ūkio gamintojų kooperaciją.
Valstybė remia ir skatina nacionalinių prekių gamybą, gaminių eksportą, sudaro sąlygas plėtotis smulkiam ir vidutiniam verslui. Keičiami ministerijų, susijusių su ūkine veikla, darbo principai. Lietuva kuria prekybos atstovybes užsienio valstybėse, siekia didinti lietuviškų prekių eksportą, operatyviai teikia šalies ūkio subjektams kvalifikuotą informaciją bei rekomendacijas apie galimus pasaulinės rinkos pokyčius, prekių, paslaugų ir finansų srautus. Remdamasi šiais duomenimis Vyriausybė koreguoja ilgalaikę šalies ūkio strategiją. Valstybės veiklos prioritetas - lietuviškos prekės propagavimas Europos ir pasaulio rinkose (finansuojamos nuolatinės parodos, reklamavimas, įvairios propagavimo akcijos).
Valstybė sudaro sąlygas kurtis gausiam ir stipriam viduriniam sluoksniui. Visuomenės ir valstybės stuburas – vidurinysis sluoksnis. Jis – pagrindinis dvasinių ir medžiaginių vertybių kūrėjas ir saugotojas, Tautos savybių puoselėtojas. Vidurinysis sluoksnis ekonomiškai aktyviausioji ir produktyviausioji visuomenės dalis, Valstybės stabilumo ir augimo garantas. Kuo jis gausesnis, tuo visuomenė sveikesnė ir pajėgesnė. Privatizacijos, mokesčių ir kitą ekonominę politiką reikia kreipti taip, kad plėstųsi ir stiprėtų šis visuomenės sluoksnis. Valstybės ūkinis pamatas – savininkai-gamintojai (smulkių ir vidutinių gamybinių įmonių savininkai, gamybinių įmonių darbuotojai – akcininkai, ūkininkai ir kt.). Jiems turi būti sudarytos kuo palankiausios sąlygos.
Valstybė saugo vidaus rinką nuo kontrabandos, importą reguliuoja įstatymais.
Valstybė kontroliuoja visų Valstybėje veikiančių bankų ir jų filialų veiklą. Sprendimas dėl euro įvedimo priimamas tik pasiekus ES pragyvenimo lygio vidurkį, pritarus Tautai referendume.
Valstybė išlaiko strateginių Lietuvos ūkio objektų kontrolę ir riboja privačius interesus tuomet, kai būtina užtikrinti šių objektų saugią veiklą ir išvengti neigiamų monopolizmo padarinių ekonomikai bei piliečių gerovei.
Sugebėjimas keistis ir prisitaikyti prie sparčiai kintančios visuomeninės aplinkos bei pasaulinės rinkos priklauso nuo sėkmingos nacionalinio mokslo raidos bei ūkio imlumo inovacijoms.
Sistemingai mažinama Lietuvos ūkio priklausomybė nuo importuojamų energijos šaltinių, įvežtinius organinius energijos šaltinius laipsniškai keičiant vietiniais ištekliais. Skatinamas efektyvus elektros energijos vartojimas bei gamyba, kurios pagrindą sudaro šalies branduolinės energetikos plėtra.
Reikiamos infrastruktūros užtikrinimas darniai ūkio plėtrai, tarptautinių rinkų paieška lietuviškiems gaminiams bei paslaugoms ir investicijos į žinių ekonomiką bei nuolatinio mokymosi aplinką – tai kelias į tikrą pažangą, nuolatinį ir visuotinį gyvenimo kokybės augimą.
Užsienio investicijų skatinimo politika turi siekti investuojančių šalių įvairovės, o pirmenybė turi būti teikiama investicijoms, kurios sukuria Lietuvoje pridėtinę vertę ir stiprina jos tarptautinį konkurencingumą. Investicijų lėšos, įskaitant ir vidaus paskolas, turi būti aktyviai telkiamos krašto viduje. Įstatymai turi skatinti ir sudaryti sąlygas užsienio kapitalo investicijoms, bet neleisti įsigalėti vienos kurios šalies kapitalui, tarptautinėms korporacijoms. Užsienio ir savojo kapitalo santykis tautos ūkyje turi būti reguliuojamas atsižvelgiant į valstybės ekonominius ir saugumo interesus.
Siekiant pagerinti išvykusių lietuvių grįžimo Tėvynėn sąlygas, verslininkams, priimantiems į darbą vietinius ar sugrįžusius lietuvius, turi būti sumažinti mokesčiai, o priimantiems užsieniečius – padidinti.
Valstybė sudaro sąlygas darbo vietoms kurti.
Valstybė garantuoja, kad visi dirbantys turėtų geras sąlygas darbui ir poilsiui. Todėl didiesiems prekybos centrams jau laikas pasakyti „stop“ – juose klestinti darbuotojų „išsunkimo“ sistema turi būti panaikinta, apribojant tokių centrų darbo laiką vakarais, sekmadieniais ir šventinėmis dienomis. Šiuo laiku tegul darbuotojai būna šeimose, o ne šiuose centruose - ir pardavėjams, ir kitiems žmonėms turi būti normalus poilsis. Kadangi dėl didžiųjų prekybos centrų konkurencijos baigia išnykti smulkios šeimyninės parduotuvės, todėl vakarais, sekmadieniais ir šventinėmis dienomis turi būti leista dirbti tik smulkioms parduotuvėms.
Ženkliai didinamas minimalus darbo užmokestis.
Darbo užmokesčio dydį lemia Tautai naudingo darbo kiekis ir jo kokybė.
Lietuvoje dabar padėtis (ypač ekonominė) labai primena padėtį, buvusią Lenkijoje 8-tame dešimtmetyje. Todėl reikia kurti (arba perimti realų vadovavimą jau esančiose) įvairias profsąjungas (Solidarumo pavyzdžiu), ir kelti labai konkrečius bei griežtus reikalavimus dabartinei Lietuvos politinei valdžiai:
- atlygio už darbą tvarka turi būti nustatoma iš apačios į viršų: pirmiausia atlyginimai turi būti išmokami darbininkams ir eiliniams tarnautojams, o tiktai po to – darbdaviams ir įstaigų (organizacijų) vadovaujantiems asmenims. Tokia tvarka suinteresuotų darbdavius ir visų lygių viršininkus rūpintis bendra įmonės gerove ir užkirstų kelią išnaudojimui bei piktnaudžiavimams;
- valstybinėje tarnyboje ir biudžetinių įstaigų darbuotojams įdiegiama kvalifikacinių rangų sistema, apsauganti nuo nepamatuoto atlyginimų skirtumo tarp tos pačios ūkio ar paslaugų šakos dirbančiųjų. Didžiausią atlygį už darbą turi gauti aukščiausios kvalifikacijos specialistai, o ne ministerijų ar įstaigų funkcionieriai;
- visiems be išimties valstybės ir savivaldybių tarnautojams, samdomiems darbuotojams, politikams, teisėjams, prokurorams, ministrams ir kt., algas ir jų priedus skaičiuoti pagal tą patį, visiems vienodą bazinį koeficientą;
- besąlygiškai reikalauti kelti algas ir atlyginimus visiems eiliniams darbininkams ir tarnautojams (visų sričių darbininkams, pardavėjams, vairuotojams, mokytojams, gydytojams, policininkams, gaisrininkams, it kt.), o valdžioje sėdinčiųjų algas griežtai „užšaldyti“, daugeliu atvejų netgi sumažinti;
- valdininkų, teisininkų ir kt. pareigūnų atlyginimai turi būti subalansuoti: algos maksimumas neturi daugiau kaip 5-is kartus viršyti nustatytą minimumą. Dabartinis minimumas turi būti bent dvigubai padidintas sumažinto maksimumo sąskaita;
- visų papildomų priemokų, premijų, priedų suma valstybės tarnautojams negali viršyti vieno mėnesio tarifinio atlygio per metus;
- per kalendorinius metus valstybinėje (ar savivaldybių) tarnyboje, įstaigoje, viešojoje įstaigoje, spec. paskirties įmonėje, UAB-e, kuriame daugiau kaip 50 procentų akcijų priklauso valstybei ar savivaldybėms (tai yra iš biudžeto ar SODROS) vieno žmogaus gautų pajamų kiekis (įskaitant visus priedus, premijas, "tryliktus" atlyginimus, tantjemas, ir kt. - tačiau neskaitant pensijos), tarp mažiausiai ir daugiausiai gaunančių, turi skirtis visoje Lietuvoje ne daugiau kaip 10 kartų (maksimumą turi gauti tik patys aukščiausi valstybės pareigūnai). Gale metų mokesčių inspekcija turi atlikti papildomą nuodugnų visų pajamų patikrinimą ir nustatyti bendrą koeficientą. Tie, kas viršijo, perviršį privalo grąžinti į biudžetą, o tiems, kas gavo per mažai - turi būti mėnesio laikotarpyje išmokėtas negautas skirtumas;
- pensijos visiems pensininkams turi būti suvienodintos („suartintos“) ir tarpusavyje skirtis ne daugiau kaip 3 kartus - sumažinant „didžiąsias“, ir žymiai pakeliant „mažąsias“;
- padidinti žemės ūkio produktų supirkimo kainas, o didiesiems prekybos centrams griežtai nustatyti ne tik supirkimo kainas, bet ir pardavimo žmonėms kainas, labai aiškiai ir tiksliai nurodant, kokią dalį prekybos centrai gali gauti nuo parduoto produkto kainos.
Supaprastinama mokesčių sistema, laipsniškai įdiegiant progresyvinį pajamų apmokestinimą. Įvedamas progresyvinis nekilnojamojo turto ir gyventojų pajamų mokestis. Įvedamas visuotinis pajamų - išlaidų deklaravimas. Svarbiausias šių priemonių tikslas - garantuoti socialinio solidarumo principą.
5. Visuomeninės organizacijos. Politinės partijos.
Valstybė turi skatinti pilietines iniciatyvas ir tiesioginę demokratiją. Skatinant visuomeninį aktyvumą, visuomeninės organizacijos turi būti atleidžiamos nuo mokesčių. Turi būti palengvintos sąlygos referendumams inicijuoti ir vykdyti, skatinamas vietinių bendruomenių kūrimasis, inicijuotos atskirų interesų grupių Tarybos – Religinių bendrijų Taryba, Studentų ir Moksleivių Taryba ir kt. – kurios turėtų patariamąjį balsą ir konsultacijos teisę prie Seimo, Prezidentūros ir Vyriausybės. Vietinėms bendruomenėms turi būti sudaromos sąlygos tvarkyti savo vidaus gyvenimą Lietuvos Konstitucijos ribose.
Įmonėms ir akcinėms bendrovėms, finansiškai remiančioms visuomeninių ne politinių organizacijų, viešųjų įstaigų ir labdaros organizacijų veiklą, sudaromos mokesčių lengvatos, visą labdarai skiriamą sumą nurašant nuo mokesčių ir priedo – sudarant 20% tos sumos nuolaidų mokesčiams (iš viso – 120%). Šios labdaros panaudojimą privalo griežtai tikrinti valstybinė Mokesčių inspekcija. Reikia įsteigti įstaigą, kuri vykdytų labdaros organizacijų auditą.
Politinės partijos nebeturi būti stambiojo kapitalo įrankiu ar priedanga, o partijų finansavimo tvarka turi sudaryti sąlygas sąžiningai idėjų konkurencijai. Valstybei ir juridiniams asmenims draudžiama finansuoti politinių partijų veiklą. Fiziniams asmenims, norintiems finansuoti politines partijas, nustatoma 5 000 Lt maksimali metinė riba.
6. Šeima, vaikai, bendruomeniškumas.
Tautos ir Valstybės pamatas – tvirta šeima, garantuojanti Tautos tęstinumą ir išlikimą. Valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas dvasiškai ir fiziškai sveikų naujų Tautos kartų augimui. Valstybė saugo ir globoja šeimą, vaikystę, motinystę ir tėvystę, teikia teisinę ir socialinę paramą.
Būtina visapusiškai (tame tarpe ir materialiai) skatinti normalių tvirtų šeimų skaičiaus augimą. Tokios šeimos turi gauti sąlygas visaverčiam gyvenimui. Jaunoms šeimoms, taipogi dirbantiems ir kartu besimokantiems piliečiams turi būti suteikiamos mokesčių lengvatos. Valstybė teikia visokeriopą paramą daugiavaikėms ir savo vaikais besirūpinančioms šeimoms. Motinų, kurios augina tris ar daugiau vaikų, pastangos šeimoje prilyginamos darbui; joms mokamas nustatytas darbo užmokestis ir skaičiuojamas darbo stažas. Gimus antram ir daugiau vaikų išmokama ženkli vienkartinė išmoka.
Vaikas - brangiausias Valstybės turtas. Tautoje taip pat būtina skiepyti supratimą, kad Valstybės galimybės spręsti socialinius sunkumus visuomet bus ribotos. Todėl yra žymiai geriau, kai nesudaromos sąlygos tokiems sunkumams atsirasti. Pagrindinis atspirties taškas – tai visokeriopas šeimos institucijos palaikymas ir stiprinimas, nes tai yra pirminė bendruomenė, iš kurios auga visa Tauta ir kurioje ugdomi visuomeninio bendravimo įgūdžiai ir vertybės.
Tėvai privalo rūpintis vaikų auklėjimu ir jų išlaikymu iki pilnametystės, ruošti juos Tautai naudingam darbui, auginti juos ištikimais ir garbingais Valstybės piliečiais.
Vaikai privalo gerbti tėvus, teikti jiems paramą senatvėje, tausoti jų palikimą.
Prisidengiant asmens teisėmis ir laisvėmis šiandien neretai siekiama griauti šeimą ir Tautos dorovę. Mūsų neturėtų suklaidinti sumaištis Europoje dėl šeimos palaikymo politikos. Atvirkščiai, Lietuva turi parodyti kelią iš beatodairiško individualizmo bei susvetimėjimo aklavietės ir kitiems.
Tvirkinanti propaganda turi būti ribojama ir palaipsniui uždrausta. Televizijoje ir kitose masinės informacijos priemonėse ribojama (jaunimui skirtose laidose - draudžiama) žiaurumo, nusikalstamumo, seksualinio ištvirkavimo ir pan. propaganda. Vaikams skirtose laidose draudžiama demonstruoti negatyvius reiškinius, akcentuotina - doros, darnos su visuomene ir gamta ugdymas ir pan.
Kuo daugiau Tautoje plinta homoseksualizmas, tuo Tautos reprodukcinės galimybės mažėja ir Tauta nyksta. Todėl net kalbos negali būti apie kokių nors „netradicinių šeimų“ statuso įteisinimą ar pateisinimą Lietuvos Valstybėje, o bet kokia parama ar reklama (bet kokiomis formomis), skatinanti visuomenėje homoseksualių santykių platesnį paplitimą Tautoje, yra griežtai draudžiama ir baudžiama.
7. Jaunimo politika, tautinis ugdymas, švietimas, mokslas.
Tautos ir Valstybės ateitį lemia švietimas, mokslas, menas, kultūra. Todėl būtina sukurti prielaidas Lietuvai įsijungti į besiformuojančią pasaulio informacinę visuomenę, būti joje lygiaverte partnere, o ne atsilikusiu Europos užkampiu. Lietuvių Tautos kultūra, dvasinė energija, intelektas bei darbštumas yra tas neįkainojamas turtas, kuris turi užtikrinti Lietuvai garbingą ir prideramą vietą XXI-ojo amžiaus pasaulio tautų tarpe.
Kilnus ir išsilavinęs jaunimas - Tautos ateitis. Asmenybės vystimasis – neatsiejamas nuo Tautos ir Valstybės gerovės. Valstybė auklėja jaunimą tautine dvasia.
Visuomenės ypatingas rūpestis ir dėmesys turi būti skiriamas jaunajai kartai. Kokios bus sudarytos sąlygos jai lavintis ir kūrybingai dirbti, auginti vaikus ir normaliai gyventi, pagaliau, kaip jaunimas pats kuo greičiau įsijungs į Valstybės reikalų tvarkymą, nuo to ir priklausys, kokia bus Lietuva.
Tautos švietimo sistema privalo būti iš esmės pertvarkyta taip, kad tarnautų jaunimo patriotiniam-tautiniam auklėjimui, dvasiniam ir fiziniam vystymuisi. Turi būti ženkliai didinimas finansavimas visoms bibliotekoms naujausiai atitinkamai literatūrai įsigyti.
Lietuvos švietimo sistema taip ir neįgyvendino tautinės mokyklos idėją, kuri buvo skelbiama nuo pat Atgimimo pradžios. Aukštasis mokslas taip pat neatitinka lietuviškų poreikių šių laikų tikrovėje. Valstybė nepakankamai vertina mokytojų ir dėstytojų vaidmenį visuomenėje.
Bendrojo ir aukštojo lavinimo programų humanitarinėje dalyje neretai vyrauja lėkštas kosmopolitizmas. Stinga ir bendro suvokimo, kad taip pat ir gamtos mokslai (kaip ir viso Lietuvos mokslo tradicijos) yra tautinės kultūros dalis, o jų dėstymas – tautinio ugdymo dalis.
Dorinis, tautinis ir pilietinis ugdymas turi tapti kertiniais švietimo sistemos pagrindais. Tam būtina atkurti tautinę mokyklą, kuri privalo ugdyti savarankišką, kūrybingą ir atsakingą asmenybę.
Valstybėje veikia vieninga Tautos nacionalinio švietimo sistema, kuri užtikrina piliečių bendrąjį lavinimą ir profesinį parengimą, tarnauja jaunimo tautiniam auklėjimui, dvasiniam ir fiziniam vystymuisi, rengia jį darbui ir Tautos tarnybai. Jaunimui perteikiami Tautos tradicinės kultūros pagrindai (etninė kultūra - privalomas dalykas).
Įvedamos vieningos valstybinės mokymo programos ir vieninga vadovėlių, pratybų sąsiuvinių bei kitų mokymo priemonių sistema. Programose daugiau dėmesio skiriama praktiškam žinių pritaikymui ir gyvenimiškų problemų sprendimui.
Skiriamas ypatingas dėmesys aukštųjų ir specialiųjų mokyklų mokymo priemonių modernizavimui bei praktinių įgūdžių formavimui, šiems tikslams panaudojami ir suinteresuotų ūkio subjektų resursai.
Nustatytos BVP procentinės dalies turi pakakti ne tik mokinių bei studentų mokymui, bet ir jaunosios kartos pilietiškumo ugdymui. Mokyklose, iki VIII klasės imtinai, visiems moksleiviams nemokamai duodami pilnaverčiai, subalansuoti pietūs, kaip svarbiausia sveikatingumo priemonė. Atsisakoma „mokinio krepšelio" politikos, mokyklos priartinamos prie gyvenamosios vietovės ir šeimos. Visiems moksleiviams įvedamos uniformos ne tik kaip drausminanti, bet ir demokratiškumą, lygiavertiškumą ugdanti priemonė.
Didinami atlyginimai mokytojams iki kvalifikuotų valstybės tarnautojų lygio; jiems apmokama ir už visus kitus realiai atliekamus darbus (būrelius, ekskursijas, kitą popamokinę veiklą).
Įdiegiama nuostata, kad mokinių auklėjimo darbe aktyviai dalyvauja tėvai, moksleiviai ir mokykla. Didinama tėvų atsakomybė už vaikų elgesį tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Peržiūrima ir nustatoma aiški tėvų, mokinių ir mokytojų teisių bei pareigų sistema. Mokyklos privalo palaikyti glaudžius ryšius su tėvais bei vietos bendruomene.
Išsilavinusi Tauta - Valstybės ir Tautos egzistavimo ir išlikimo garantas, todėl Lietuvos piliečiams ir "Lietuvio paso" turėtojams mokslas Lietuvos Valstybėje valstybinėse mokymo įstaigose (pradinis, vidurinis, pagrindinis – nemokamas. Specialistų rengimas bei mokymo programos valstybinėse specialiosiose ir aukštosiose mokyklose derinamos su šalies ilgalaikės raidos strategija, Valstybės užsakymo tvarka rengiant pakankamus kiekius būtinų įvairių sričių specialistų - jų mokymas (specialusis, aukštasis, magistratūra, aspirantūra, doktorantūra) finansuojamas valstybės.
Valstybė turėtų pasirūpinti, kad mokyklose Tautos kultūra, kalba, istorija ir geografija būtų giliau integruota į visas mokymo programas, o kita vertus, kad bendrojo lavinimo sistemoje būtų užtikrintas ir reikiamo lygio atskirų etninio ugdymo dalykų mokymas.
Aukštąjį lavinimą reikia nukreipti į nuolatinį asmens gebėjimų atnaujinimo lietuviškoje visuomenėje tikslą.
Tautinėms mažumoms skirtų švietimo įstaigų pobūdis turi padėti jų suartėjimui su lietuviška visuomene. Lietuvių kalbos mokymas turi būti plečiamas visoje jų mokymo programoje.
Visų Valstybėje įteisintų (registruotų) religinių bendrijų švietimo įstaigos turi gauti lygias teises ir vienodą Valstybės pripažinimą, tačiau mokymo įstaigų programos privalo atitikti praktinio gyvenimo reikalavimus.
Valstybė sudaro jaunimui sąlygas mokytis ir kurti šeimą, dirbti, ugdyti gabumus ir kūrybinę galią.
Valstybė visokeriopai remia Tautos, gimtosios kalbos ir Valstybės išlikimui bei klestėjimui svarbias mokslo šakas.
Gamtos mokslų dėstyme šiandien stebima ypač daug nesavarankiško sekimo ir nevientiso lipdymo iš užsienietiškų pavyzdžių. Netgi ir lituanistikai bandoma primesti formalius pirminio pripažinimo užsienio moksle reikalavimus, nors šiuo atveju tokio pripažinimo pirmenybė neabejotinai priklauso ar turėtų priklausyti Lietuvos mokslui.
Nepriklausoma Lietuva, XXI amžiuje turi suderinti savo per du tūkstantmečius sukauptą patirtį ir išsaugotas etnines vertybes su pasaulinio mokslo idėjomis, šiuolaikinėmis technologijomis, ekologijos pasiekimais.
Reikia rūpintis, kad mokslas būtų prieinamas kiekvienam, nes neturėdami pakankamai žaliavų, turime krypti į proto darbą ir mokslą. Kuo geriau turime išnaudoti turimas specialistų ir mokslininkų pajėgas, neišbarstyti, o dar labiau ugdyti Tautos intelektualinį potencialą.
Fundamentalieji moksliniai darbai ir mokslo tiriamųjų įstaigų veiklos programos, vykdančios ilgalaikės šalies raidos strategijos užduotis, finansuojamos valstybės, nustatant procentinę dalį nuo BVP. Taikomojo pobūdžio tyrimams finansuoti pritraukiamos privačių suinteresuotų įmonių lėšos, sudarant joms palankias sąlygas (mokesčių lengvatos, šių investicijų neapmokestinimas ir pan.).
8. Sveikata ir gydymas, medicinos sistema. Kūno kultūra ir sportas. Globa ir rūpyba.
Gera Tautos sveikata – Tautos ir Valstybės išlikimo ir gyvavimo garantas, todėl gydymas – nemokamas. Valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiama nemokama pirminė medicinos pagalba, gydymas ir reabilitacija.
Sveikatos apsaugos reikmėms nustatoma pastovi procentinė dalis nuo BVP.
Griežtai atskiriama ir įstatymu reglamentuojama valstybinė ir privati medicina. Reglamentuojama valstybinės medicinos teikiamų paslaugų sistema. Privačios medicinos sistemos paslaugos apmokamos iš sveikatos draudimo ir pacientų lėšų. Visų medicinos paslaugų įkainius kontroliuoja valstybė.
Valstybinėje sveikatos apsaugos sistemoje dirbančių gydytojų atlyginimas turi būti 30% didesnis nei kitų šios sistemos to paties rango darbuotojų - tarnautojų atlyginimas.
Siekiama tolygiai techniškai aprūpinti valstybinę sveikatos sistemą visos šalies teritorijoje; regionuose dirbantys gydytojai papildomai materialiai skatinami.
Iš esmės gerinamas kaimo žmonių medicininis aptarnavimas, pritraukiant ir privačius paslaugų tiekėjus.
Valstybė finansiškai remia pažangiausias gydymo technologijas.
Valstybė griežtai kontroliuoja ir reglamentuoja vaistų rinką, aktyviai gina pacientų teises. Likviduojamos Ligonių kasos, medicinos paslaugas tiesiogiai finansuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Reformuojama studentų priėmimo į medicinines specialybes tvarka - įvedamas valstybės užsakymas atsižvelgiant į visų regionų poreikius (taikomas tikslinis finansavimas, kreditavimas ir pan.).
Supratimas apie sveikos, atkuriančios aplinkos būtinybę neįmanomas be sveiko gyvenimo būdo puoselėjimo, pagarbaus asmens požiūrio į savo ir visos Tautos dvasinę bei fizinę sveikatą. Sveikatos apsaugos sistemai Valstybė turi skirti deramą vaidmenį ir ją išgydyti nuo daugelio ydų, neretai paveldėtų iš sovietinių laikų, bet dar gilesnių šiandien.
Visuomenė neturi užmiršti savo silpnesniųjų. Rūpinimasis šeima, motinyste, taip pat likimo nuskriaustais žmonėmis – valstybės bei visuomenės pareiga ir sveiko vystymosi pagrindas. Valstybė rūpinasi piliečiais senatvės, ligos, nelaimingų atsitikimų ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Valstybė garantuoja senatvės pensiją, užtikrinančią žmogišką pragyvenimo lygį.
Valstybė skatina pilietį rūpintis savimi ir savo šeima. Valstybė rūpinasi Tautos dvasios ir kūno stiprinimu, masine kūno kultūra ir sportu. Valstybė skatina ir finansiškai remia gyventojų sveikatinimo programas (ne tik sportas ir kūno kultūra, bet ir sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba ir t.t.). Apribojamas svaigalų įsigijimas.
9. Teisė, teisėsauga ir teisėtvarka.
Ypač rimti sprendimai priimami tik Lietuvių Tautos referendume. Privalomo referendumo iniciavimui pakanka 100 000 piliečių parašų. Referendumui nenustatomas dalyvavusių piliečių skaičius.
Politinių ir karinių sąjungų su užsienio valstybėmis sudarymas, Valstybės sienų keitimas, taip pat kiti svarbiausi Tautos ir Valstybės klausimai sprendžiami tik referendumu.
Tautos referendumu siūlome priimti Konstitucijos pataisą, jog už sunkius ir organizuotus nusikaltimus baudžiama mirties bausme.
Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei padarytiems nusikaltimams senaties terminas Lietuvos Valstybėje netaikomas.
Valstybė ir teisingumas.
Pasitikėjimas valstybe ir pilietinis sąmoningumas didele dalimi priklauso nuo teisingumo sistemos ir viešojo administravimo veiksmingumo – nuo visos Tautos saugumo jausmo ir darnaus, demokratiško valstybės valdymo. Nusikalstamumo perspėjimas (prevencija) – esminis valstybės uždavinys, kuris apima ir tam skirtas socialines programas, ir griežtą bausmės neišvengiamumo už nusikaltimą principo įgyvendinimą.
Prieš tvirtinant įstatymus, poįstatyminius aktus ir Vyriausybės nutarimus jie privaloma tvarka įvertinami ir aprobuojami nepriklausomų teisės ekspertų prie Aukščiausiojo Teismo.
Valstybė užtikrina piliečių ir turto saugumą. Valstybė kovoja su visų rūšių nusikalstamumu, ypač su korupcija ir narkomanija. Nuosavybė ir turtas, įgytas nusikalstamu būdu – konfiskuojamas.
Asmens laisvė - didžiausia vertybė. Tačiau laisvė - ne tik teisė, bet ir pareiga, atsakomybė. Laisvų žmonių visuomenėje turi būti nustatytos aiškios teisinės ir moralinės ribos, kurių peržengti niekam nevalia. Asmens teisės ir laisvės valstybėje turi būti derinamos su pilietinėmis pareigomis.
Tarp įstatymus gerbiančių Lietuvos piliečių neturi būti vietos nusikaltėliams. Kiekvienas, pasikėsinęs į žmogaus prigimtines ir konstitucines teises, į Valstybėje nustatytą tvarką, turi pats netekti laisvės, turi būti atskirtas nuo laisvos ir saugios visuomenės. Nusikalstamumą būtina įveikti ryžtingai ir greitai, būtina jį sunaikinti, sutelkus visas Valstybės pajėgas. Demokratija - tai tvarka.
Valstybės valdymo sistema turi būti paprasta, nebrangi, bet efektyviai, sklandžiai veikianti. Demokratinis valdžių atskyrimas neturi virsti valdžių savivale ar neveiklumu. Iš Valstybės tarnautojų ir pareigūnų reikia pareikalauti sąžiningo, profesionalaus darbo, drausmės ir atsakomybės. Nenorinčius ar nepajėgiančius vykdyti savo pareigų reikia nedelsiant iš jų šalinti, o nusikaltusius - bausti. . Valstybė turi pareigą užtikrinti kiekvieno asmens orumą palaikančias socialinio teisingumo sąlygas ir skaidrų Valstybės reikalų administravimą.
Kova su korupcija.
Viena svarbiausių valstybės priedermių - griežta ir efektyvi kova su visomis korupcijos apraiškomis.
Įteisinamas visų valdžios įstaigų ir institucijų ūkinės ir finansinės veiklos privalomas auditas, kurio išvados skelbiamos viešai. Ministerijos ir kt. valstybinės įstaigos turi būti tikrinamos bent kartą per pusę metų. Taip bus sudaryti saugikliai lėšų švaistymui.
Valstybės institucijos be būtino reikalo neturėtų tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą, o viešosios procedūros ir teisės aktai turi būti kiek įmanoma supaprastinti ir nekintantys, mažinant galimybes piktnaudžiauti ir varginti viešųjų paslaugų ar socialinės infrastruktūros vartotojus.
Įstatymo nustatyta tvarka privalu išieškoti nuostolius iš teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų, jeigu jie deramai nevykdo savo pareigų.
Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios šakos yra atskirtos, subalansuotos ir turi įstatymais nustatytą teisę viena kitą kontroliuoti.
Visi Valstybėje galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybinėje nemokamoje Teisinių duomenų bazėje Internete.
Siekiant atkurti pasitikėjimą teismine valdžia, būtina pradėti platų viešą svarstymą dėl galimybės įvesti Lietuvoje prisiekusiųjų teismą ir imtis kitų veiksmų teisinei Tautos kultūrai bei švietimui plėtoti. Konstitucinis Teismas naikinamas, o jo funkcijos perduodamos Aukščiausiajam Teismui. Teisėjų institucija turi tapti renkama visuomenės.
Advokatų institucija privalo būti suvalstybinta: teisingumas neturi būti pelno įkaitu ar verslo priemone.
Privačios antstolių kontoros turi būti panaikintos.
Generalinį prokurorą iš kvalifikuotų teisininkų tarpo skiria Seimas. (Alternatyva: Generalinis prokuroras – Teisingumo ministras).
Reformuojamas Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento centrinis aparatas, ženkliai sumažinant funkcionierių skaičių, o išsilaisvinę resursai nukreipiami operatyviniam darbui. Operatyviniams darbuotojams sukuriama socialinių garantijų sistema (pvz., valdiškas butas, kasmetinis nemokamas poilsis su šeima, psichologinė reabilitacija ir pan.), įgyvendinamos Europos policijos chartijos nuostatos. Jų atlyginimas 30% didesnis nei kitų to paties rango pareigūnų.
Nuo M. Romerio universiteto atskyrus Policijos fakultetą, jo pagrindu įsteigiama specializuota Policijos kolegija vidurinės grandies policijos pareigūnams rengti.
Nusikalstamumo prevencija turi būti sustiprinta. Įkalinimo įstaigos – griežtai suskirstytos pagal nusikaltimų mastą ir pobūdį. Realiai pertvarkomos nuteistųjų laikymo sąlygos, jos priklauso nuo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Nesunkių nusikaltimų atvejais plačiau taikomos neįkalinto režimo bausmės, kad nusikaltęs asmuo galėtų dirbdamas realiai atlyginti aukai padarytus nuostolius. Įkalinimo įstaigose kaliniams sudaromos sąlygos dirbti, įsigyti specialybę, išsilavinimą ir t.t.
Teisėsaugos sistema tampa atsakinga už atlikusių bausmę asmenų įsiliejimą į visuomenę, sukuriama teisinių ir socialinių priemonių sistema, užtikrinanti minimalias jų gyvenimo sąlygas ir integraciją į bendruomenę, tai viena iš piliečių bendruomenių veiklos sričių. Šiuo tikslu atitinkama linkme reorganizuojamos Darbo biržos bei socialinių paslaugų struktūros.
Ypač pavojingiems nusikaltėliams (žmogžudystės sunkinančiomis aplinkybėmis, išprievartavimai, pedofilija ir pan.) ir recidyvistams panaikinama priešlaikinio paleidimo teisė „už gerą elgesį". Prieš paleidžiant atbuvusius 2/3 kalinimo laiko, atsiklausiama aukų ir gaunamas jų sutikimas.
Aukų fondas papildomas iš konfiskuoto nusikaltėlių turto.
Kadangi narkotikai -- didžiausias nusikaltimas prieš Tautą, visi teisėtvarkos pareigūnai (policininkai, STT, Saugumo departamento ir kt. darbuotojai) privalo nedelsiant reaguoti į bet kokius narkotikų platinimo recidyvus; įdiegiama užsienio šalyse taikoma praktika. Narkotikų platintojų byloms nagrinėti steigiami specializuoti prokuratūros poskyriai bei teismai.
Valstybės prievolė - veiksmingos prevencinės priemonės prieš narkotikus tarp visų gyventojų sluoksnių. Norintiems atsikratyti narkotinės priklausomybės, bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis, steigiamas reabilitacijos namų, pensionatų tinklas. Nelegalus svaigalų ir rūkalų platinimas (įvežimas, pardavimas) prilyginamas narkotikų platinimui, sugriežtinant atsakomybę.
10. Tikėjimai ir religijos. Tautinės mažumos.
Valstybė pripažįsta Valstybėje egzistuojančių įvairių tikėjimų ir religijų, kurios nekenkia Tautos dvasinėms ir dorovinėms vertybėms, lygybę prieš įstatymus, teises ir laisves, jei jomis nepiktnaudžiaujama ir nepradedama kenkti Tautai bei Valstybei.
Religinės bendrijos turi būti moraliai ir politiškai remiamos Valstybės, kaip dorinio ugdymo sistemos dalis, tačiau finansiškai išsilaikyti privalo pačios. Valstybė finansiškai remia religinėms bendrijoms priklausančio kultūros paveldo atstatymą, atkūrimą ir išsaugojimą.
Valstybė pripažįsta Valstybės teritorijoje gyvenančių įvairių tautinių ir religinių mažumų lygybę prieš įstatymus ir JTO deklaracijose įvardintas laisves bei teises, jei jomis nepiktnaudžiaujama ir nepradedama kenkti Tautai bei Valstybei.
Lietuvos valstybėje gyvenančių tautinių mažumų atstovai, jei jie yra Lietuvos Valstybės piliečiai, tai iš esmės turi tas pačias pilietines teises, kaip ir Lietuvių Tautos atstovai. Ši teisė konkrečiai tautinei mažumai apribojama tik tada, jei ji ima reikštis (ir pateikia atitinkamus reikalavimus kokia nors forma) ne kaip Lietuvos Valstybės tautinė mažuma, o kaip Atskira Tauta, reikalaujanti Lietuvos Valstybėje tokių pat teisių į Lietuvos Valstybę ar jos dalį, kokias turi Lietuvių Tauta. Valstybės oficialus požiūris į tautines mažumas išreiškiamas apibrėžimu - Lietuvos Valstybė jas toleruoja tol, kol jos nepradeda kenkti Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei.
11. Užsienio politika, tarptautiniai santykiai ir krašto gynyba.
Valstybė bendradarbiauja ir palaiko draugiškus ryšius su Europos bei pasaulio valstybėmis visose jai naudingose srityse. Lietuvos Valstybės užsienio politika ir nacionalinis saugumas grindžiamas gerais santykiais su visomis valstybėmis, aktyvia diplomatija, draugiškais ekonominiais, kultūriniais, gamtosauginiais ir kt. ryšiais. Ginčytini klausimai sprendžiami derybų keliu, laikantis tautų interesų lygybės ir pariteto principais.
Valstybė gina ir globoja savo piliečius pasaulyje visomis turimomis priemonėmis. Valstybė gina Lietuvos piliečių bei organizacijų teisėtus interesus užsienio šalyse, aktyviai remia užsienio lietuvių bendruomenes.
Valstybė niekam neleidžia kištis į savo vidaus reikalus.
Valstybės užsienio politika gina Tautos interesus ir užtikrina palankias sąlygas Europietiškos Tautų Europos sukūrimui. Valstybė kovoja prieš šovinizmo, kosmopolitizmo, materializmo ir kitas antitautines ideologijas, ardančias Tautos vienybę, kenkiančias jos išlikimui bei gerovei. Masinės informacijos priemonės negali skleisti propagandos, kenkiančios Tautos vienybei, jos dvasinei ir fizinei sveikatai.
Mes nepritariame žalingai ir žeminančiai nuostatai, kad Lietuva yra šalis, „einanti į Europą“. Mums niekur iš savo žemės nereikia eiti. Lietuvos Valstybė buvo, yra ir bus Europoje, Europos viduryje - tarp Rytų ir Vakarų. Tokią vietą mums lėmė likimas ir tokią jungties misiją mes turime atlikti. Mes – už aktyvų tarpvalstybinį bendradarbiavimą, už tarptautines sutartis ir organizacijas, kurios didina Lietuvos Valstybės saugumą ir ekonominį pajėgumą, bet nereikalauja suvereniteto atsisakymo.
Mes esame prieš vienos bendros Europos valstybės, prieš vienos bendros Europos nacijos steigimą. Kosmopolitiniais, globalistiniais principais kuriama Europa neturi ateities. Ir didelės, ir mažos tautos turi tobulėti, stiprėti ir eiti pažangos keliu kartu, neatsisakant savo skirtumų, neprarandant savitumo ir laisvės. Mes - už naująją Tautų Europą, už lygiateisį bei naudingą Lietuvai bendradarbiavimą su visomis Europos ir pasaulio valstybėmis.
Lietuvos Valstybės dalyvavimas įvairiose tarptautinėse organizacijose (JTO, NATO, Europos Sąjunga, Europos Taryba, ESBO ir kt.) ar tarptautiniuose projektuose bei konvencijose atspindi jos pasiryžimą siekti kuo platesnio bendradarbiavimo, sprendžiant visai žmonijai ar jos daliai svarbius tarptautinius uždavinius. Tačiau tai tėra priemonės siekti aukštesnių ir pirminių tikslų, kurie išreiškia Lietuvos Valstybės tautinius interesus bei suverenią mūsų Valstybės valią. Darnios ir draugiškos Europos siekiamybė yra vienas iš tokių tikslų, bet jis negali užgožti Lietuvos Valstybės esminių tikslų.
Valstybei ir jos nepriklausomybei ginti kuriama stipri ir efektyvi nacionalinė kariuomenė. Valstybės gynimas ir tarnyba kariuomenėje yra šventa kiekvieno piliečio garbė ir pareiga. Valstybės prievolė - ugdyti aktyvius, patriotiškai nusiteikusius piliečius ir krašto gynėjus visose valstybinės ir visuomeninės veiklos srityse. Nuolat tobulinama Valstybės gynimo sistema. Formuojamas aktyvus rezervas, skatinamos visuomeninės karinės patriotinės organizacijos bei aktyvūs piliečiai. Nuolat plėtojami krašto gynėjų ryšiai su savo Tauta. Kuriami teritorinės gynybos junginiai, kurių paskirtis ne tik remti Lietuvos kariuomenę agresijos atveju, bet ir aktyviai kovoti su nusikalstamumu, narkomanija bei kitais visuomenei pavojingais reiškiniais, stiprinti pilietines bendruomenes. Jaunimo karinio-patriotinio mokymo programos bei karinės sportinės stovyklos finansuojamos iš krašto apsaugai skirtų lėšų. Reorganizuojamos civilinės saugos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos, jos rengiamos kovai su galimomis teroristų provokacijomis bei ginkluotam užpuolimui atremti. Karinis rengimas visose jėgos struktūrose vykdomas pagal vieningą programą, o agresijos atveju jos pereina į karinės vadovybės pavaldumą.
Tautinės valstybės tarptautinės politikos principai:
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Praktinis šių principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su konkrečia istorine-politine situacija, kuri pastoviai kinta - todėl būtina visada turėti parengtas struktūras, atitinkamus planus ir būti pasiruošus juos realiai įgyvendinti, pasitaikius tinkamai progai. Iki tol organizuoti ideologinį-istorinį visuomenės švietimą ir tarptautinį spaudimą okupantams, užgrobusiems svetimas etnines-istorines žemes.
Jei yra keli „okupantai“ - o visos šiuolaikinės tautos be išimties yra „okupantai“ kažkieno atžvilgiu - tai pats seniausias išlikęs „okupantas“ ir yra teisėtas žemės šeimininkas. Lietuviai čia irgi ne išimtis. Deja, geresnio teisingumo dar niekas nesugalvojo. Kiekvienas išsilavinęs žmogus puikiai žino, jog nėra bendro visiems, absoliutaus ir vienodo, teisingumo. Būtent todėl kiekviena pasaulinė ideologija turi savus „idealaus teisingumo“ kriterijus, kurie labai dažnai yra visiškai priešingi kitų ideologijų teisingumo supratimui.
Pas kosmopolitus (kurie šiuo metu ir valdo Vakarų pasaulį) yra vieni „idealaus teisingumo“ kriterijai, pas tautininkus (nacionalistus) - kiti, pas socialistus, nacistus, šovinistus, fašistus, komunistus, liberalus, krikščionis, musulmonus, induistus, judaistus, budistus, ... - įvairių pakraipų, tame tarpe ir fundamentalistus - dar kiti kriterijai.
Mes visų pirma kalbame apie teisingumą (absoliutų ir idealų) tautų atžvilgiu, o ne apie „tarptautinę teisę“, kuri su jokiu teisingumu (net pačiu menkiausiu) neturi nieko bendro. Juk šią vadinamąją „tarptautinę teisę“ būtent ir sukūrė paskutiniai okupantai (visų pirma trys stambiausios imperijos - SSSR, JAV ir Britanija), kuriems joks teisingumas niekada nerūpėjo. Jei lietuviai būtų vadovavęsi šita „tarptautine teise“, tai ir dabar sėdėtų SSSR „viduriuose“.
Vis tik nereikia pamiršti, kad trijų stambiausių okupantų sukurtoje „tarptautinėje teisėje“ egzistuoja ir vadinamas precedento principas. Visa britų ir amerikiečių teisinė sistema (o ja remiantis ir visa vadinamoji „tarptautinė teisė“) yra pagrįsta precedento principu - užtenka bent vieno vienintelio įteisinto įvykio, kad jis taptų teisine norma, kurią jau galima reikalauti taikyti ir ja remiantis grįsti savo pretenzijas.
Kaip tik todėl įvairios imperinės šalys taip bijo, jog Kosovui bus suteikta ir tarptautiniu mastu pripažinta nepriklausomybė. JTO įteisintas žydų grįžimas į istorinę tėvynę po beveik 2000 metų irgi yra toks precedentas.
Ir juo reikia aktyviai naudotis ginant tarptautiniuose santykiuose savo teises (tame tarpe ir lietuvių, pvz. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, šiuo metu kol kas dar okupuotoje Rusijos; Seinų ir Suvalkų krašte, okupuotame Lenkijos, ir Rytų Lietuvos dalyje, okupuotoje SSSR, o dabar esančioje Baltarusijos teritorijoje).
-------------------------------------------------------------------------------------------------
Partija dalyvaus demokratiniuose rinkimuose į Lietuvos Valstybės valdžios institucijas, sieks įtakos jose ir galimybių įgyvendinti šią Programą.
Pasiūlymai, kritika, papildymai siunčiami kestas.ceponis@gmail.com
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 05 Sau 2012 20:52. Iš viso redaguota 7 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
