 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27138
Miestas: Ignalina
|
Istorikas: Mindaugas karūnuotas ne liepos 6 d. ir ne Vilniuje
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=47283635
ELTA
2011 liepos mėn. 5 d. 06:46
Nuo 1990 m. liepos 6-ąją pažymime kaip Mindaugo karūnavimo dieną specialiai sumūrytoje pirmojoje Vilniaus Katedroje.
Istoriko, Lietuvos kultūros ir meno tarybos nario Tomo Baranausko nuomone, tai - nepatikimos hipotezės, rašo "Kauno diena".
"Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m. birželio 29 d. netoli Anykščių esančiame Latavos dvare, ant Palatavio piliakalnio",- tvirtina istorikas T.Baranauskas.
Jis lygino ne vieną istorinį šaltinį ir, sukaupęs medžiagos, drąsiai sviedžia pirštinę istorikui profesoriui Edvardui Gudavičiui, teigiančiam, kad Mindaugo karūnavimo data - 1253 m. liepos 6-oji, o vieta - Vilnius.
T.Baranauskas nesiūlo atsisakyti valstybės dienos. "Geriausia būtų švęsti ne įrodymų dar reikalaujančią ir galbūt galutinai neįrodomą datą, o 1251 m. liepos 17 d., kai popiežius leido Mindaugui karūnuotis. Šią datą patvirtina išlikusios popiežius bulės",- sako T.Baranauskas.
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5Šaltinis - LIETUVOS ISTORIJOS KALENDORIUS
LIEPOS 17 DIENA
1251 m. popiežius Inocentas IV patvirtino Lietuvos krikštą ir leido Mindaugą karūnuoti
DOKUMENTAS
Milanas, 1251 m. liepos 17 d.
Popiežiaus Inocento IV raštas Mindaugui dėl jo paties ir jo valdomų žemių priėmimo Šv. Sosto globon
Versta iš: SLVA, Nr. 336. Iš lotynų kalbos vertė D. Antanavičius.
[Inocentas ir t. t.] brangiausiajam Kristuje sūnui (..), šviesiajam Lietuvos kunigaikščiui [, siunčia sveikinimą ir t. t.].
Didelis džiaugsmas užliejo mūsų širdį dėl to, kad Dievo ir mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus gerumas, apreikšdamas tau savo veidą, maloningai įkvėpė tave, kadais buvusį tamsybėse, su dideliu daugiu pagonių atgimti Dievo vardo šlovei per krikšto vandens malonę ir visiškai pavesti Apaštalų Sosto teisinei valdžiai ir globai savo asmenį, karalystę ir visus turtus.
Kadangi per didžiuosius ir atskirus pasiuntinius2 nuolankiai prašei mūsų, idant turėtumėme priimti tave tarp ypatingų Šventosios Romos Bažnyčios sūnų ir apgobti tėvišku geranoriškumu, palankiai pritardami tavo pagrįstiems prašymams, kuriuos laikome vertus ir kuo palankiausiai juos palaikome, Lietuvos kraštą ir visas žemes, kurias su Dievo šlovės parama jau išplėšei iš pagonių rankų ar pajėgsi išplėšti ateityje, priimame Šv. Petro teisėn ir nuosavybėn ir patvirtiname, kad tai su (..), tavo žmona, sūnumis ir šeima atsiduria po Apaštalų Sosto globa ir dievota priežiūra.
Griežtai visiems draudžiame, ligi būsi ištikimas Apaštalų Sostui, mėginti lengvabūdiškai kliudyti ar trukdyti tau valdyti minėtą kraštą ir žemes3.
<…> Duota Milane, XVI dieną prieš rugpjūčio kalendas, devintais mūsų pontifikato metais.
(Mindaugo knyga, Vilnius, 2005)Tomas Baranauskas, 2006 07 06, http://lietuvos.istorija.net/publicistika/mindaugas.htm
Ar Mindaugo karūnavimo data nustatyta teisingai?
Nuo 1990 metų liepos 6-osios švenčiama kaip Mindaugo karūnavimo diena.
Tačiau istorijos šaltiniuose nėra tiesioginių duomenų apie tikslią Mindaugo karūnavimo datą.
Liepos 6-ąją geriausiu atveju būtų galima laikyti hipotetine data, bet įsigilinus į šaltinius aiškėja, kad tai – iš esmės nepatikima hipotezė.
Jeigu ir galima būtų kalbėti apie tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą, ją galima būtų sieti su birželio 29-ąja – Petrinėmis.
Iš kur atsirado liepos 6-osios data?
Liepos 6-osios datą sugalvojo istorikas Edvardas Gudavičius. Pirmą kartą ši data viešai buvo paskelbta 1989 m. pasirodžiusioje jo knygoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje". Jau kitais metais pradėta ją švęsti, o 1990 m. spalio 25 d. priimtas valstybinių švenčių įstatymas įteisino liepos 6-ąją kaip Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną.
Kokie gi šios datos autoriaus argumentai?
Suteikime žodį pačiam E. Gudavičiui: „Žemaitijos dovanojimo akte, toje vietoje, kur sakoma, kad tai įvyko Mindaugą vainikuojant, nurodomas liepos mėnuo, bet neįrašyta diena. Formuliaras reikalavo, kad karūnacija vyktų sekmadienį.
1253 m. liepos mėnesio sekmadieniai buvo 6, 13, 20 ir 27 dienomis.
Mindaugo dovanojimą Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 21 dieną.
Kelionė iš Pabaltijo į Italiją tais laikais trukdavo 5 savaites, be to, dar kelių dienų reikėjo iš Lietuvos parvykti į Rygą.
Taigi karūnacija galėjo įvykti tik liepos 6 (bent jau 13) dieną" (Gudavičius E. „Lietuvos europėjimo keliais", Vilnius, 2002, p. 336).
Abejonės
Atidžiau pasigilinus į E. Gudavičiaus argumentus, abejonių sukelia esminiai jo teiginiai:
1. Ar tikrai 1253 m. liepos mėnesio data nurodoma toje vietoje, kurioje kalbama apie Mindaugo karūnavimą?
2. Ar tikrai karūnacijos vykdavo sekmadieniais?
3. Ar tikrai kelionė iš Rygos į Italiją trukdavo 5 savaites?
Pabandykime atsakyti į kiekvieną klausimą atskirai.
Kas datuojama 1253 m. liepos mėnesiu?
1253 m. liepos mėnesiu datuotas Mindaugo dokumentas, kuriuo jis Vokiečių ordino Livonijos šakai dovanoja kai kuriuos žemaičių ir jotvingių valsčius.
Šio dokumento istorija paini ir kelia daug neaiškumų.
Dokumentas iki mūsų dienų neišliko – jis žinomas tik iš dviejų XIX a. publikacijų: sutrumpintos Ernsto Hennigo 1815 m. publikacijos, pagrįstos dabar nežinomu imperatoriui Karoliui IV darytu nuorašu, ir Friedricho Georgo von Bunge 1853 m. publikacija, kurioje tekstas perteiktas be sutrumpinimų, bet nežinia kuo remiantis, nes publikacijos autoriaus nuoroda į Rygos archyvo fondus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo klaidinga.
Šiuo metu žinomi septyni labai panašaus Mindaugo dokumento nuorašai (anksčiausias – darytas 1352 m. Rygoje), bet šis dokumentas datuotas 1257 metais (nenurodant mėnesio ir dienos), o jo santykis su 1253 m. liepos mėnesiu datuotu Mindaugo aktu nėra aiškus.
Henrikas Lowmianskis manė, kad tai – to paties 1253 m. liepos mėnesio akto nuorašas, tik su klaidingai nurašyta data, nes jo turinys beveik identiškas pastarajam.
1253 m. liepos mėnesiu datuoto akto turinys (pagal F. G. Bunge publikaciją) yra toks:
„Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius ir t. t.
Kadangi iš Dievo įkvėpimo malonės mūsų mylimųjų Kristuje Vokiečių namų Livonijoje magistro ir brolių patarimu iš pagonybės tamsybių buvome pašaukti į Jėzaus Kristaus Bažnyčios šviesą ir atgimėme per krikšto vandens malonę, taip pat švenčiausiasis tėvas ir mūsų viešpats popiežius Inocentas Ketvirtasis, mūsų asmenį, karalystę ir visas valdas pavesdamas Apaštalų Sosto priklausomybei ir globai, savo valdžios galia mus liepė karūnuoti karaliumi visos Lietuvos ir visų žemių, kurias su Dievo šlovės parama jau išplėšėme iš pagonių rankų arba pajėgsime išplėšti ateityje, idant pagirtinai būtų galima baigti tai, kas mūsų buvo pradėta, ir tvirta ranka sugebėtume atremti maištaujančius prieš tikėjimą bei mūsų karalystės griovėjus, pamatėme, kad mums būtina minėto magistro ir brolių pagalba, kurią jie ir patys, davę priesaiką, tvirtai pažadėjo mums suteikti, kaip tai išsamiau išdėstyta šiuo reikalu surašytuose jų raštuose.
Ir nors minėtų ordino brolių kariuomenė yra įkurta prieš tikėjimo ir Bažnyčios griovėjus, ir jie patys yra pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims, kad būtų atremti tikėjimo priešai, be jokių įsipareigojimo saitų, pakankamu atlygiu sau laikydami amžinąjį gyvenimą, bet idant galėtų, teikdami mums pagalbą, veiksmingiau įvykdyti savo įsipareigojimą, kuris mums šiose naujose aplinkybėse labai reikalingas, su savo paveldėtojų pritarimu suteikėme jų namams žemiau išvardytas žemes laisvai ir nekliudomai valdyti per amžius, su sąlyga, kad minėti broliai asmeniškai ir su savo žmonėmis, savo lėšomis, materialiuoju kalaviju, pagalba ir patarimu amžinai tarnautų mums ir mūsų karalystės teisėtiems įpėdiniams prieš mūsų ir tikėjimo priešus. Savo ruožtu mes ir mūsų įpėdiniai tokiu pat būdu dėl visko įsipareigojame minėtiems broliams.
O žemių vardai yra šie: pusė Raseinių, pusė Laukuvos, pusė Betygalos, pusė Ariogalos, pusė Dainavos, visi Kuleiniai, visa Karšuva, visi Kražiai, visa Nadruva, visi Veisiejai (Weyze), visi kiti Veisiejai (Weyse), visi Vangiai.
Šio dalyko paliudijimui liepėme šį raštą sutvirtinti savo antspaudu.
Sutariant šiuos dalykus dalyvavo: ponas Kulmo vyskupas, minėtų brolių magistras Andrius ir jo broliai Andrius, Jonas, taurininkas, Ziteras, stalininkas, ir Teodorikas Hazendorfas, iš dominikonų – brolis Sinderamas, iš pranciškonų – brolis Adolfas ir jų konfratrai ir daugelis kitų.
Duota Latavoje (Lettowia), mūsų dvare, 1253 Viešpaties metais, liepos mėnesį."
Iš dokumento turinio aiškiai matome, kad Mindaugo karūnavimas su šio dokumento išdavimo data nėra siejamas.
Dokumento naracijoje primenamas Vokiečių ordino vaidmuo krikštijant ir karūnuojant Mindaugą yra žemių dovanojimo priežastis.
Tačiau iš to tegalime spręsti, kad šio akto išdavimo metu Mindaugas jau buvo karūnuotas.
Tiesą sakant, tais pačiais žodžiais Mindaugo krikštas ir karūnavimas primenamas ir vėlesniuose Mindaugo dovanojimų aktuose – 1255, 1257, 1259 ir 1260 m., taigi tiesioginio ryšio su Mindaugo karūnavimo data jie nenurodo.
Vis dėlto galima sutikti, kad pirmasis Mindaugo donacinis aktas galėjo būti susijęs su Mindaugo karūnavimo laiku ir vieta.
Bent jau Mindaugo karūnavimo metus patvirtina ir kitas dokumentas – 1253 m. datuota laisvos prekybos privilegija Rygos pirkliams, kurioje, nors ir nenurodytas mėnuo bei diena, bet pažymėta, kad ji suteikta „dieną, kai garbingojo tėvo pono Henriko, Kulmo vyskupo, ranka ir švenčiausiojo mūsų tėvo ir pono Inocento, vyriausiojo vyskupo, valdžios galia, patepti šventu aliejumi, buvome pakelti Lietuvos karaliumi ir užsidėjome karaliaus karūną".
Nelabai tikslus Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimas (jame Mindaugo krikštas 1251 m. ir karūnavimas 1253 m. aprašomas kaip vienas įvykis) sieja žemių užrašymą su Mindaugo karūnavimu.
Taigi žemių užrašymo ir Mindaugo karūnavimo datos iš tiesų turėtų būti artimos, nors ir nėra pagrindo jas visiškai sutapatinti.
Taigi sutikdami, kad 1253 m. rugpjūčio 21 d. popiežiaus jau patvirtintas aktas galėjo būti sudarytas tik liepos pradžioje, negalime atmesti galimybės, kad Mindaugas galėjo būti karūnuotas ir birželio mėnesį, ypač jo pabaigoje.
Ar valdovai būdavo karūnuojami sekmadieniais?
Teigdamas, kad karaliai būdavo karūnuojami sekmadieniais, E. Gudavičius rėmėsi XII a. Vokietijos imperatorių ir karalių karūnavimo formuliarais, bet nepasidomėjo realia karūnavimo praktika.
Peržiūrėjus XI–XIII a. Vokietijos karalių ir imperatorių karūnavimo datas, aiškėja, kad su sekmadieniais sutapdavo anaiptol ne visos karūnavimo dienos, o pasirenkami sekmadieniai dažnai nebūdavo eiliniai.
Kai kuriais atvejais karūnavimui būdavo pasirenkamos svarbių bažnytinių švenčių dienos, bet ne sekmadieniai (pvz., Konradas II karūnuotas 1024 m. rugsėjo 8 d., o Pilypas Švabas – 1198 m. rugsėjo 8 d. – abu antradieniais, per Šilines, Henrikas VI – Vokietijos karaliumi – 1169 m. rugpjūčio 15 d., penktadienį, per Žolinę, o Sicilijos karaliumi – 1194 m. gruodžio 25 d., šeštadienį, per Kalėdas).
Keliais atvejais karūnavimo diena nesutapo nei su svarbia bažnytine švente, nei su sekmadieniu (Frydrichas Barbarosa imperatoriumi karūnuotas 1155 m. birželio 18 d., šeštadienį, o Rudolfas Habsburgas karaliaus karūną užsidėjo 1273 m. spalio 24 d., antradienį).
Tokie atvejai nedažni ir kartais galėjo būti kokių nors iš pirmo žvilgsnio nepastebimų motyvų pasirinkti mažiau reikšmingą dieną (pvz., Henrikas II imperatoriumi karūnavosi 1014 m. vasario 14 d., penktadienį, – gali būti, kad taip jis pagerbė savo asmeniškai pažinotą šventąjį, 1009 m. vasario 14 d. Lietuvos ir Rusios pasienyje žuvusį šv. Brunoną).
Daugelis to meto Vokietijos karalių ir imperatorių karūnavimo dienų iš tiesų sutapo su sekmadieniais ir beveik pusė jų buvo ne eiliniai sekmadieniai, o sutampantys dar ir su kitomis bažnytinėmis šventėmis – Velykomis, Sekminėmis, Verbų sekmadieniu, Visų šventųjų diena (tą dieną, beje, karūnavosi Mindaugo amžininkas, antikaralius Vilhelmas 1248 m.) ar svarbesnio šventojo diena.
Pavyzdžiui, Albrechtas II Habsburgas Čekijos karaliumi karūnavosi 1438 m. birželio 29 d., kuri buvo ir sekmadienis, ir apaštalų Šv. Petro ir Povilo diena. Šis atvejis paminėtinas dėl to, kad yra viena iš artimiausių analogijų galimai Mindaugo karūnavimo datai.
Ar kelionei pas popiežių pakako 5 savaičių?
1253 m. liepos mėnesiu datuotą Mindaugo donaciją popiežius Inocentas IV patvirtino jau 1253 m. rugpjūčio 21 d. Asyžiuje išduota bule.
Kaip matėme, E. Gudavičius skaičiuoja taip:
„Kelionė iš Pabaltijo į Italiją tais laikais trukdavo 5 savaites, be to, dar kelių dienų reikėjo iš Lietuvos parvykti į Rygą".
Jeigu prie 1253 m. liepos 6 d. pridėtume 5 savaites, gautume rugpjūčio 10 d., taigi laiko lyg ir pakaktų, ir dar „kelios dienos" (tiksliau, pusantros savaitės) kelionei į Rygą liktų.
Matyt, vadovaudamasis tokiais skaičiavimais, E. Gudavičius neatmeta galimybės, kad Mindaugas galėjo būti karūnuotas ir kitą sekmadienį, t.y. liepos 13 dieną.
Bet kuo pagrįstas teiginys, kad kelionė trukdavo būtent 5 savaites?
E. Gudavičius niekur nenurodo savo šaltinių, bet toje pačioje knygoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje", kurioje pirmą kartą paskelbta liepos 6-osios data, ryšium su kitomis problemomis rašo konkrečiau:
„Žinia iš Prūsų iki Romos ėjo apie 5 savaites" (p. 84).
Šį teiginį jis remia nuoroda į lenkų istoriko J. Powierskio straipsnį. Taigi čia jau kalbama ne apie abstraktų „Pabaltijį", o apie Prūsiją. Betgi kelias iš Lietuvos per Rygą turėjo būti gerokai ilgesnis.
Nesigilindami į šias peripetijas, imkime konkretų pavyzdį.
1260 m. liepos 13 d. Vokiečių ordiną ištiko katastrofa: žemaičiai Kurše, prie Durbės (dabartinėje Latvijos teritorijoje), visiškai sumušė jungtinę prūsiškosios ir livoniškosios Vokiečių ordino šakų kariuomenę. Tai sukrėtė pačius Ordino valdžios pagrindus – netrukus prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.
Vokiečių ordinas skubiai šaukėsi popiežiaus pagalbos, kuris jau 1260 m. rugsėjo 9 d. paskelbė kryžiaus žygį Vokiečių ordinui paremti. Aišku, kad šiuo atveju reikėjo skubėti susisiekti su popiežiumi kuo greičiau. Suspėta per 8 savaites ir 2 dienas.
Jeigu atskaičiuotume tiek pat laiko atgal nuo 1253 m. rugpjūčio 21 d., kai popiežius patvirtino Mindaugo donaciją, tai gautume birželio 24 dieną.
Tai ne visai sutampa su 1253 m. liepos mėn. Mindaugo donacinio akto data. Aiškinti tai galima įvairiai, bet jei aktas ir liepos mėnesio, tai jis turėjo būti patvirtintas pačioje liepos pradžioje – kitu atveju nebebūtų spėta apie jį pranešti popiežiui iki rugpjūčio 21 d.
Pati karūnacija tokiu atveju negalėjo įvykti vėliau kaip birželio mėnesį.
Birželio 29 diena, Petrinės
Iš tiesų birželio pabaiga Mindaugo karūnavimo iškilmėms labai tinkama, nes birželio 29-ąją švenčiama svarbi bažnytinė šventė – Šv. Petro ir Povilo diena.
Įdomu, kad 1253 m. ši šventė sutapo su sekmadieniu. Būtent šią „dvigubai šventą" dieną Mindaugas ir galėjo pasirinkti savo karūnacijai. Kadangi Mindaugo padėtis dar nebuvo tvirta, karūnacijos iškilmės turėjo ideologiškai sustiprinti jo valdžią, buvo svarbu ir tinkamai parinkti datą.
Petrinės labai gerai derinosi su Mindaugo karūnavimo ideologinėmis aplinkybėmis. Juk priimdamas iš popiežiaus karūną, Mindaugas pripažino save jo globotiniu, pasidavė į jo vasalinę priklausomybę, kuri šiuo atveju buvo formali, bet ideologiškai saugojo Mindaugo valdas.
Popiežius Inocentas IV dar 1251 m. liepos 17 d. bulėmis priėmė Mindaugą į savo globą, arba, kaip buvo rašoma popiežiaus bulėse, „Šv. Petro teisėn ir nuosavybėn". Būtent šis pasidavimas Šv. Petro sosto globai turėjo būti pabrėžtas, karūnavimo diena pasirenkant Petrines.
Skubotai Mindaugo karūnavimo diena paskelbta liepos 6-oji, žinoma, gali būti vertinama kaip simbolinė Mindaugo karūnavimo diena.
Norint prisiminti Mindaugo epochą, ne taip jau svarbu, ar tai padarysime savaite anksčiau, ar vėliau. Tačiau, kaip ir kiekvienas skubotas sprendimas, ši data kelia tam tikrų problemų.
Galima sakyti, kad moksliniu požiūriu ši hipotezė, deja, nepasitvirtino. Iš esmės 1253 m. liepos 6-osios datos negalima naudoti nei vadovėliuose, nei mokslinėse ar populiariose Lietuvos istorijos apžvalgose, nes ji yra klaidinanti. Tačiau jos išpopuliarinimas per valstybiniu mastu švenčiamą šventę neišvengiamai lemia, kad ji patenka ir į mokslinę, informacinę bei mokomąją literatūrą kaip tikras faktas.
Taip bet kokie realios istorijos tyrinėjimai šiuo atveju pastatomi prieš įvykusį faktą: liepos 6-oji tarsi jau visuotinai priimta, ir kovoti su ja – tas pats kaip pūsti prieš vėją. Kartu lyg ir nesinorėtų kovoti su tokia švente: juk, šiaip ar taip, tai yra gera vasaros šventė, per kurią visuomenei suteikiama proga priminti senąją Lietuvos istoriją.
Žinoma, geriausia būtų švęsti ne hipotetinę, o tikrai žinomą datą. Tokia galėtų būti 1251 m. liepos 17-oji, kai popiežius leido karūnuoti Mindaugą.
Iš esmės tada katalikiškos Europos politinėje sistemoje ir buvo oficialiai įkurta Lietuvos karalystė.
Ši data yra tikra, gerai žinoma iš popiežiaus bulių, jos nereikia rekonstruoti. Bet ir švenčiant liepos 6-ąją galima nenukrypti nuo istorinės tiesos – reikėtų tik gerai įsisąmoninti šios datos sąlygiškumą ir nelaikyti jos tokiu faktu, kuris perkeliamas į vadovėlius.
Liepos 6-oji – tai simbolinė data šių dienų kalendoriuje, o ne chronologinėje istorinių įvykių lentelėje.
Tomas Baranauskas, 2006 07 06, http://lietuvos.istorija.net/publicistika/mindaugas.htmUžmirštas karaliaus Mindaugo dvaras (Kur buvo karūnuotas Mindaugas)
Tomas Baranauskas, http://www.DELFI.lt
2007 liepos mėn. 5 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=13705908
Mindaugo karūnavimo dieną galima paminėti įvairiose vietose ir įvairiuose renginiuose, kurių organizatoriai siūlo kartais su Mindaugu susijusią, kartais – nelabai susijusią, o kartais – ir visai nesusijusią programą. 1253-aisiais karūnavimo iškilmės vyko vienoje vietoje – Mindaugo dvare. Vėliau ši vieta užsimiršo, kaip ir pats karūnavimas, kaip ir jo data, kaip ir pats Mindaugas.
Visi šie dalykai į mūsų istorinę atmintį grįžo skirtingu laiku ir skirtingais keliais. Paskutinė buvo Mindaugo karūnavimo vieta – ji atrasta tik prieš dešimtmetį, Mindaugo karūnavimo proga išduoto akto sudarymo vietą susiejus su 1997 m. atrastu Palatavio piliakalniu (Anykščių rajone). Taigi dabar jau yra galimybė Mindaugo karūnavimą paminėti toje vietoje, kurioje jis ir įvyko. Nuo 2003-ųjų ja kasmet pasinaudoja apie 60 žmonių. Kas norės, galės tai padaryti ir šiemet – Aukštaitijos siaurojo geležinkelio organizuojama Karaliaus valanda ant Palatavio piliakalnio prasidės pusę dvyliktos.
Kai kas gal nustebs, skaitydamas šias eilutes, nes apie tokią Mindaugo karūnavimo vietą dar nebus girdėjęs – istorinių tyrinėjimų rezultatai visuomenėje sklinda ne taip jau greitai. Kiti gali priekaištauti autoriui už pernelyg drąsų visuotinai dar nepripažinto fakto teigimą. Į šį priekaištą galiu atsakyti paprastai: abejoti, žinoma, galima – taip jau yra, kad daugelis Mindaugo laikų faktų istorijos šaltiniuose nėra paliudyti taip aiškiai, kaip mums to norėtųsi. Bet Mindaugo karūnavimo vietos nustatymui yra svaresnių faktų ir argumentų, nei, tarkime, tie, kuriais grindžiama versija, kad Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6-ąją ar netgi visiems įprastas vadovėlinis teiginys, kad Mindaugas buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas ir pirmasis valdovas.
Mūsų istorinė atmintis apie Mindaugo laikus atitrūkusi nuo konkrečios geografinės erdvės. Tam yra objektyvių priežasčių: Mindaugo Lietuvos geografija yra menkai pažįstama. Išliko vos viena kita užuomina apie Mindaugo veiklos vietas. 1244 m. Mindaugas nesėkmingai puolė kryžiuočių užvaldytą kuršių pilį Embutę (dabartinėje Latvijoje), 1251 m. apsigynė nuo Tautvilo antpuolio Vorutos pilyje ir pats puolė jį Tvirimanto pilyje Žemaitijoje, 1253 m. savo dvare Latavoje buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o 1262 m. nesėkmingai puolė kryžiuočių Cėsių (Vendeno) pilį (Latvijoje). Štai ir visas Mindaugo „itinerariumas“ – penki vietovardžiai, iš kurių du – Latvijoje, o kiti trys – problemiški. Dauguma svarbių Mindaugo memorialinių vietų į istorijos šaltinius nepateko, o ir Mindaugo karūnavimo vieta vis dar nėra tokia, kurią būtų galima minėti be komentarų.
Kas gi žinoma apie Mindaugo karūnavimo vietą, kodėl ji nėra visuotinai pripažinta ir žinoma? Čia susipina įvairios aplinkybės: inercija, stereotipai ir šaltinių interpretacijos problemos.
Pagrindinis šaltinis – Mindaugo Vakarų Lietuvos žemių dovanojimo Vokiečių ordino Livonijos šakai aktas – baigiasi žodžiais: „Duota Letovijoje (in Lettowia), mūsų dvare, 1253 viešpaties metų liepos mėnesį“. Žodžiu „Lettowia“ šiame dokumente ir kai kuriuose kituose to meto šaltiniuose buvo vadinama Lietuva, todėl 1253 m. akto datavimo frazė dažnai būdavo suprantama „Duota Lietuvoje, mūsų dvare...“ Vis dėlto ši paprasta ir iš pirmo žvilgsnio nepriekaištinga interpretacija tampa mažų mažiausiai problemiška atkreipus dėmesį į kitą Mindaugui priskiriamą aktą (XIV a. falsifikatas su 1261 m. data), kuriame aprašoma Sėlos žemės riba. Pietuose ši riba vedama Šventosios upe ir jos dešiniuoju intaku Letovijos (Lettowiae) upeliu. Aprašymas nepalieka abejonių, kad kalbama apie Latavos upelį (Anykščių rajone).
Taigi Lettowia – Lietuva ir Lettowia – Latava. Abu atitikmenys nedviprasmiškai paliudyti šaltiniuose. Kuris variantas taikytinas 1253 m. Mindaugo akto datavimo formulei? Atsakymą sufleruoja kitų to meto aktų analogijos: datavimo formulėse paprastai būdavo nurodomos konkrečios vietovės, ir jeigu nurodoma, kad aktas išduotas dvare, tai šalia visada būdavo to dvaro pavadinimas, o ne abstrakti jo lokalizacija kažkurioje šalyje. Be to, viduramžių diplomatijoje buvo įprasta norma, kad valdovai susitinka savo valdų pasienyje. Mindaugo karūnavime dalyvavo Livonijos žemės magistras Andrius Štirlandas, o Sėla buvo žemė, didesne dalimi atsidūrusi Livonijos įtakos zonoje, taigi Latavos padėtis Sėlos pasienyje atitinka šią praktiką ir sustiprina tikimybę, kad Mindaugo karūnavimas buvo surengtas būtent Latavoje – karūnavimo iniciatoriui Livonijos magistrui patogioje vietoje.
Tačiau ar buvo tokio pavadinimo dvaras – juk Mindaugas neišdavinėjo savo dokumentų upelyje? Šaltiniai duoda pakankamai aiškų atsakymą ir į šį klausimą. XIV a. pabaiga datuojamame kitame Sėlos ribų aprašyme vietoj „Letovijos“ upelio tame pačiame sienos ruože kaip orientyras nurodomas „piliakalnis, vardu Lettow“. Vadinasi, šalia Latavos-Letovijos upelio stovėjo ir to paties pavadinimo pilis.
Bet prie Latavos upelio iki pat 1997 metų joks piliakalnis nebuvo žinomas. Tai davė pagrindo interpretacijoms – esą čia kalbama apie kažkokį neįvardytą piliakalnį, esantį „Lietuvos pusėje“ – esą gal čia turimas galvoje prie Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis. Šias interpretacijas visiškai sugriovė kraštotyrininko Raimundo Guobio 1997 m. vasarą padarytas atradimas. Paaiškėjo, kad Palatavio kaimo ribose, Latavos upelio kairiajame krante, iš tiesų yra Piliakalniu vadinama kalva. Tai sužinojęs, R. Guobis iš karto kreipėsi į tuo metu Šeimyniškėlių piliakalnį tyrinėjusį archeologą Gintautą Zabielą, kuris ne tik patvirtino, kad atrastas neabejotinas piliakalnis, bet ir metalo detektoriumi piliakalnio paviršiuje aptiko keletą radinių, datuojamų XIII–XIV amžiais.
Po šio atradimo viskas atsistojo į savo vietas ir spekuliatyvios interpretacijos, regis, turėjo neišvengiamai nunykti. Realybėje atradimo kelias į viešumą pasirodė ne toks paprastas. Iš vienos pusės suveikė inercija: kai kuriems istorikams pasirodė neparanku keisti nusistovėjusias interpretacijas, prie kurių jau buvo spėta įprasti. Iš kitos pusės, atradimas nepatraukė platesnės visuomenės dėmesio. Paaiškėjo, kad, nepaisant kasmetinio Mindaugo karūnavimo šventimo valstybiniu mastu, šio įvykio vieta iš esmės niekam nereikalinga ir neįdomi.
Iš tiesų daugeliui pasirodė patogiau įsivaizduoti, kad Mindaugo karūnavimas įvykęs Vilniuje, kur šiandien vyksta svarbiausi šio įvykio minėjimo renginiai. Tai utilitarinis požiūris į istoriją, panašus į tą, kuris šiuo metu vyrauja Baltarusijoje. Pastarojoje Mindaugo karūnavimas nukeliamas į Naugarduką, kuris klaidingai įsivaizduojamas kaip tuometinė Lietuvos sostinė – apie tai rašoma ne tik šios šalies mokykliniuose vadovėliuose bei populiarioje literatūroje, bet ir moksliniuose veikaluose. Turint prieš akis tokį utilitarinį tikslą (patogumas ir politinis naudingumas), knaisiojimasis po šaltinius ir kažkur miške surastas piliakalnis tik trikdo šventinį patosą bei dvasinę ramybę.
Bet Mindaugo dvaras Latava vis dėlto pamažu skinasi kelią į viešumą. Prie Anykščių – Troškūnų kelio kelininkai šiemet pagaliau pastatė rodyklę, kuri nukreipia vis dar nelengvai surandamo Palatavio piliakalnio link. Mindaugo dienos minėjimai liepos 6-ąją ant Palatavio piliakalnio jau tampa tradicija. Kol kas tai šventė tik saujelei išrinktųjų, bet į šių išrinktųjų tarpą gali patekti kiekvienas. Tas, kuris nėra abejingas, kuris nelaukia reklamos, o domisi pats, kuris nepatingi atvykti į šį Dievo užmirštą kampelį, tas ir yra išrinktas dalyvauti kuklioje karaliaus Mindaugo puotoje.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
